SPORTAS NR.21 / 2024

2024 Nr. 21

OLIMPINĖ PANORAMA

B

B 2

OLIMPINĖ PANORAMA

„SPORTAS“ NR. 21 (2024) LEIDĖJA VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ ĮMONĖS KODAS 300093445 OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24.LT DIREKTORIUS ARTŪRAS GIMŽAUSKAS

4 Pirmieji žingsniai Nuo darželio – iki NBA durų

TEL. +370 698 82 421 EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS.INFO FINANSININKĖ GIEDRĖ GIMŽAUSKIENĖ TEL. +370 655 07 600 ISSN 1392-9259

8 Veidas Negali gyventi be sporto

TURINYS

INDEKSAS 5214

14 Patarimai Plaukti – niekada nevėlu

16 Istorija Lietuviai – olimpinėse sportinių žaidimų arenose

3

PIRMIEJI ŽINGSNIAI SLG nuotr.

4

NUO DARŽELIO – IKI NBA DURŲ PRIEŠ 17 METŲ PIRMĄ KARTĄ KREPŠINIO TRENIRUOTES DARŽELINUKAMS PASIŪLIUSI SOSTINĖS KREPŠINIO MOKYKLA (SKM) SUSIDŪRĖ SU NEMAŽAI NEPATIKLUMO, BET GALIAUSIAI VISKAS IŠAUGO Į LIETUVOS DARŽELINUKŲ ČEMPIONATĄ, O NUO PAČIŲ MAŽIAUSIŲ DIENŲ KAMUOLIU BUMBSĖTI PRADĖJĘ VAIKAI JAU PRAVĖRĖ IR ŠALIES RINKTINIŲ DURIS, VIENAS JAU NET TAIKOSI Į NBA. DARŽELIŲ ČEMPIONO TITULU GALI PASIGIRTI IR > ŠARŪNO JASIKEVIČIAUS SŪNUS LUKAS.

5

PIRMIEJI ŽINGSNIAI

Dabar darželiams savo treniruotes siūlo daug daugiau sporto šakų atstovų, bet SKM buvo vieni pirmųjų, nusprendusių tą daryti dar 2007 m. „Negaliu pasakyti ar buvome patys pirmieji, bet kad vieni iš pradininkų – tai tikrai. Dabar žymiai didesnė konkurencija, vaikai turi iš ko pasirinkti, o tai įkvepia mus dar labiau tobulinti savo treniruočių programas ir juos dar labiau sudominti, kad jie pasirinktų krepšinį“, – sako vienas iš SKM trenerių Tomas Urbelionis.

Lietuvos U17 jaunimo rinktinei vadovaujantis T. Urbelionis teigia, kad tiek tada, tiek dabar siūlant treniruotes darželiuose kyla panašūs iššūkiai. „Idėją pasiūlyti nėra sudėtinga, nes darželiai nori aktyvumo, kad vaikai turėtų kur pasportuoti ir judėti. Kuo dažniau jie turės įvairias veiklas, tuo geriau jausis, bus sveikesni ir judresni. Didžiausi iššūkiai – ne kaip sudominti, o dėl sąlygų – ne visi darželiai jas turi. Čia buvo ir tebėra didžiausias klausimas“, – pastebi treneris.

Skiriasi ir darbo specifika – tinkanti vyresniems vaikams čia jau neveiks. „Treniruotes darželinukams stengiamės daryti kuo labiau žaismingas, nes pagrindinis tikslas yra juos supažindinti su sportu, disciplina. Mums svarbu įtraukti juos, kad jie ir vėliau norėtų lankyti krepšinio treniruotes. Stengiamės viską daryto žaidimo forma, kartu supažindinant su krepšinio elementais.

Darbo specifika labiausiai tuo ir skiriasi, kad čia viskas vyksta per žaidimus, jų suprantama kalba pateikiame tam tikras užduotis, kad įskiepytume meilę krepšiniui“, – pasakoja treneris.

Vėliau SKM stebi, kiek vaikų iš darželių užsirašo į krepšinio treniruotes, kai pradeda lankyti mokyklas. Tiesa, čia atsiranda vienas esminis faktorius – į darželius atvažiuoja patys treneriai, o štai vėliau vaikui jau pačiam gali tekti keliauti iki krepšinio pratybų, jeigu šios nevyksta lankomoje mokykloje. „Čia atsiranda tam tikrai logistiniai niuansai, reikia pasiryžti rimtai sportuoti, nes kartais reikia važiuoti ir iki kitos mokyklos salės. Norime kuo labiau įtraukti vaikus darželiuose, kad jie ir toliau sportuotų, žaistų krepšinį. Čia dedame dideles pastangas“, – pasakoja T.Urbelionis.

Nors būta ir tebėra skepticizmo, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti užsiimti tam tikra sporto šaka, rezultatai ir istorija rodo ką kita. Vis daugiau sporto šakų siūlo savo treniruotes, o didžiausią konkurenciją krepšiniui sudaro futbolas.

Vaikai darželiuose ganėtinai greitai pradeda suprasti esmines žaidimo taisykles ir jų laikytis. Pasiteisinus šiam projektui SKM vėliau ėmėsi dar vieno ir dar ambicingesnio – rengti darželinukų čempionatus Vilniuje ir Lietuvoje. Pastarajame dėl geriausiųjų vardo varžosi visų didžiųjų 6

šalies miestų jaunieji sportininkai, o varžybos sutraukia daugybę žiūrovų.

Pirmųjų savo vaikų žingsnių krepšinyje ateina pasižiūrėti šeimos nariai, darželių auklėtojai, direktoriai, net ir profesionalūs krepšininkai – čia lankėsi ir Kauno „Žalgirio“ puolėjas Arnas Butkevičius.

Lietuvos darželinukų čempionatas pirmą kartą buvo surengtas lygiai prieš dešimt metų – 2014 m. 2020 ir 2021 m. čempionatas nevyko dėl Covid-19 pandemijos. Žinoma, darželinukų čempionai vyksta kiek kitokiomis taisyklėmis. Vaikai varžosi dviese prieš du, žaidžiami penki kėliniai po dvi minutes. Komandoje privalo būti bent viena mergaitė, kuri rungtynių metu turi sužaisti bent 1 kėlinį. Kitu atveju komanda čempionate dalyvauja svečių teisėmis ir į prizines vietas nepretenduoja. Kadangi darželinukams pagrindiniai krepšinio įgūdžiai dar nėra susiformavę, teisėjai į dvižingsnio taisykles žvelgia atlaidžiau, nors ši ir lieka galioti.

KLUBAS

„Vaikai čia turi pirmąją galimybę pasivaržyti, parodyti, ką yra išmokę ir, žinoma, ginti savo miesto ir darželio garbę“, – šypsosi T.Urbelionis.

Pirmuosius du čempionatus laimėjo vilniečiai, keturis kartus čempionais tapo kauniečiais. Po kartą triumfavo Klaipėdos ir Marijampolės darželinukai.

Pagyrų šiam renginiui šių metų finalinėse varžybose negailėjo ir buvęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vydas Gedvilas. „Lietuvos darželinukų čempionatas tapo graži tradicija.

Džiaugiuosi matydamas tokią didelę vaikų šventę. Čia ne tik vaikų, bet ir tėvelių, trenerių, teisėjų, visų mūsų šventė.

Mes puikiai suprantame, koks Lietuvoje populiarus yra krepšinis. Manau, kad ne vienas čia esantis jaunasis krepšininkas išeis į didįjį krepšinį, bus žvaigždės ir papildys įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktines. Džiaugiuosi, kad lietuviai taip myli krepšinį“, – tada kalbėjo V.Gedvilas.

Pagrindinis čempionato tikslas – sveikos gyvensenos

skatinimas, mažųjų pratinimas prie judėjimo ir fizinio aktyvumo svarbos įskiepijimas, bet pirmųjų čempionato dalyviai gali pasigirti įvairiais laimėjimais Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) bei kvietimais atstovauti Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose. Žinomiausias jų – vienas ryškiausių savo kartos talentų, 18-metis Kasparas Jakučionis, tobulėjęs „Barcelona“ akademijoje ir spėjęs apsivilkti pirmosios komandos marškinėlius Eurolygos ir Ispanijos krepšinio pirmenybių varžybose.

Dabar gynėjas tobulėjimą tęsia NCAA pirmenybėse ir jau kitais metais gali prisijungti prie lietuvių būrio NBA lygoje. Jam prognozuojamas šaukimas pirmame naujokų biržos rate.

Darželiuose krepšinio pradmenis įgijo ir dar keli jaunieji šalies krepšininkai – Ernestas Matulevičius, Nojus Kulieša, o darželinukų čempionatą yra laimėjęs ir Š.Jasikevičiaus sūnus Lukas, vėliau spindėjęs „Barcelona“ akademijoje, o dabar tobulėjantis Stambulo „Fenerbahče“ sistemoje.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

7

VEIDAS

E.Karaškienė startuoja ir bėgimo, ir metimų varžybose

8

VEIDAS Asmeninio albumo nuotr.

E.Karaškienės kolekcijoje netrūksta įvairių spalvų medalių

NEGALI GYVENTI BE SPORTO 45-ERIŲ KAUNIETĖ ERNESTA KARAŠKIENĖ SUAUGO SU LENGVĄJA ATLETIKA: AKTYVIAI SPORTAVO JAUNYSTĖJE, AKTYVIAI SPORTUOJA IR DABAR. Lengvąja atletika Ernesta susidomėjo būdama dešimties, kai mama ją ir brolį atvedė į lengvosios atletikos būrelį tuometiniame „Pluošto“ manieže. Taip prasidėjo jos meilė tai sporto šakai, kuri tęsiasi iki šių dienų.

metų, ją prikalbino treneris Romualdas Petruškevičius.

Imta ruoštis šuolių į tolį rungčiai, bet 2015-aisiais per pirmąsias varžybas Ernesta patyrė sunkią traumą ir vėl atsitraukė nuo intensyvių treniruočių bei startų.

„Aktyviai sportavau iki 30 metų, teko daug kartų lipti ant nugalėtojų pakylos. Daugiausiai kartų Lietuvos čempione tapau barjeriniame bėgime: tris kartus 100 m distancijoje, penkis – 80 m nuotolyje uždarose patalpose, dukart – šuoliuose į tolį bei po vieną kartą septynkovėje ir penkiakovėje, aštuoniskart – estafetiniuose bėgimuose.

Kadangi be sporto E. Karaškienė negalėjo gyventi, tai vėl pasinėrė į šunų kinkinių sportą ir 2016-aisiais su antrąja Sibiro haskių veislės kale Luna Europos čempionate paspirtukų klasėje iškovojo bronzos medalį.

Pirmasis treneris buvo Erikas Šatkus, bet, jam nusprendus nutraukti trenerio karjerą, perėjau sportuoti pas Alvydą Gavėną. Su juo keliai išsiskyrė po 14 metų. Toliau mane tobulino Virginija ir Vidas Mikalauskai, o jiems pasitraukus iš lengvosios atletikos – Vytautas Streckis.

Paskutinį sezoną labai kamavo traumos, negalėjau maksimaliai sportuoti ir dalyvauti varžybose. 2009-aisiais pagimdžiusi pirmąjį sūnų Rustį, pakankamai anksti pradėjau vėl sportuoti, bet ruoštis lengvosios atletikos varžyboms nenorėjau“, - pasakoja E.Karaškienė. Šeimoje atsiradus pirmajai Sibiro haskių veislės kalytei Bonai, ji su tuomečiu vyru pasinėrė į šunų kinkinių sportą.

2013-aisiais Ernesta susilaukė antrojo sūnaus, tai vėl teko šiek pailsėti nuo sporto. Į lengvosios atletikos areną sportininkė grįžo, būdama 35

Šeima iš viso augino keturis šunis: tris Sibiro haskes ir vieną kurtsharo mišrūną. Visi jie bandė jėgas varžybose.

Ar daug profesionalusis sportas, su kuriuo išsiskyrėte 2008-aisiais, skiriasi nuo mėgėjiško?

Meistrų sporto nelaikau mėgėjišku, nes, norint pasiekti svarių rezultatų, kaip ir jaunystėje, reikia lygiai tiek pat daug treniruotis. Žinoma, greičiai jau nebe tie, bet kūnas turi būti visapusiškai paruoštas, o siekiant išvengti rimtų traumų reikia dar daugiau laiko skirti bendram fiziniam pasiruošimui.

2021-aisiais jums kilo mintis užsiimti mėgėjiškuoju sportu, kas paskatino tai padaryti?

Apie meistrų sportą pirmiausiai sužinojau iš praeityje pajėgios daugiakovininkės Valdos Morkūnienės, kuri aktyviai dalyvauja įvairaus rango varžybose bei skina pergales Europos bei pasaulio meistrų čempionatuose. > 9

VEIDAS

Sugrįžti į aktyvų sportą taip pat mane kalbino dabartinė Lietuvos lengvosios atletikos meistrų asociacijos prezidentė Žiedūna Bielinienė. Prisiminusi ankstesnes traumas, prisibijojau vėl pradėti sportuoti.

Kadangi pati dirbu trenere, tai natūralu, jog būnant manieže ar stadione vis tiek sportuoju, pastebėję aktyvūs Kauno meistrai pradėjo mane raginti išbandyti savo jėgas meistrų sporte.

Kažkur giliai viduje vis ruseno ta ugnelė, noras vėl varžytis, kovoti dėl medalių. Net sapnai man nedavė ramybės, vis sapnuodavau savo startus tai vienose, tai kitose varžybose.

Nuo 2020-ųjų rudens po truputį pradėjau kryptingai treniruotis ir po metų žiemą savo pirmajame Lietuvos meistrų čempionate. Dažniausiai sportuodavau viena.

Kai esi pats sau treneris, tai nėra labai sunku pasiruošti varžyboms.

Tačiau yra ir minusų, nes nematai savo klaidų iš šono, šiek tiek palepini save ne tokiomis sunkiomis treniruotėmis ir tai, žinoma, atsispindi rezultatuose. Treniruodavausi po 3-4 kartus per savaitę, o šiuo metu – penkis kartus per savaitę po 2-3 valandas.

Mano treneris – vienas geriausių sprinto trenerių Kaune Jonas Čižauskas. Pratybos tikrai sunkios, išlieju daug prakaito, bet esu labai darbšti. Nors vis dar kamuoja buvusios traumos, bet nekantriai laukiu naujų startų, naujų savo amžiaus rekordų.

10

Kaip pavyko prisitaikyti prie naujų iššūkių?

Visada save laikiau sprintere, barjerininke bei šuolininke į tolį ir niekada nebuvo minčių tapti metike. Metimai į mano gyvenimą atėjo netikėtai. Dabartinis mano draugas Gintautas Misevičius yra daugkartinis Europos bei pasaulio meistrų kūjo ir svarčio metimo čempionas, kuris mane ir prikalbino susidraugauti su šiais įrankiais.

Kiekvienais metais vasaros pradžioje turime netradicines metimų daugiakovės varžybas, kuriose rutulys, kūjis, ietis, diskas metami iš vietos. Tose varžybose pirmą kartą ir pačiupinėjau kūjį.

Tikrai negalvojau, kad kada nors rimtai treniruosiuosi ir dalyvausiu varžybose, man tai labiau buvo žaidimas, kažko naujo pabandymas. Nors neplanavau tapti rimta metike, bet Gintauto įkalbėta, įsigijau specialius metimo batus.

Vis dažniau pradėjau vykti į metimo treniruotes kartu su Gintautu ir po truputį ėmiau mokytis kūjo ir svarsčio metimų subtilybių. Metimo technika yra ganėtinai sunki ir išmokti atlikti teisingą judesį yra sudėtinga.

Pirmiausiai judesius prasuki galvoje, o tada bandai atkartoti sektoriuje. Šiuos įrankius mėtau tik antrus metus, tai dar daug reikia visko išmokti, kad galėčiau siekti dar svaresnių rezultatų.

Techninėse rungtyse labai svarbu turėti trenerį. Man pasisekė, kad šalia turiu puikų trenerį, kuris kantriai moko visų metimų subtilybių.

VEIDAS

Sūnus Kipras bando žengti tėvų pėdomis

Per tuos trejus metus vėl pajutote pergalių alkį. Keliuose pasaulio ir Europos meistrų čempionatuose teko dalyvauti?

Europos žiemos čempionate debiutavau 2022-aisiais Portugalijoje. Buvau puikiai pasiruošusi kovoti dėl medalių šuolio į tolį ir 60 m bėgimo distancijose, bet šios varžybos nesusiklostė taip, kaip norėjosi. Šuolių į tolį sektoriaus įsibėgėjimo takelis buvo iškeltas ant lentų, todėl visiškai nesusitvarkiau su pačiu bėgimu, o trečiajame bandyme atsitrenkiau stipriai kulną ir nutraukiau varžybas, užimdama penktą vietą. Po dienos vykusiame 60 m bėgime skaudantis kulnas bei Achilo sausgyslė neleido parodyti maksimalaus rezultato, buvau aštunta. Į pasaulio vasaros čempionatą Suomijoje vykau traumuota, prasibroviau į pusfinalį ir tenkinausi 16-a vieta.

2023-aisiais per pasaulio čempionatą Lenkijoje po 17 metų pertraukos startavau 60 m barjeriniame bėgime.

Buvau penkta ir pagerinau Lietuvos W40 grupės rekordą.

Vasaros čempionate Italijoje 80 m barjeriniame bėgimo finale finišavau ketvirta ir pakartojau W40 Lietuvos rekordą.

Patys sėkmingiausi man buvo 2024-ieji. Per Europos žiemos čempionatą 60 m barjeriniame bėgime pelniau bronzos medalį bei pagerinau Lietuvos W45 rekordą. Čia pirmą kartą mėčiau svarstį, buvau penkta.

Per pasaulio vasaros čempionatą Švedijoje startavau trejose rungtyse.

Kūjo metime pagrindinio tikslo – patekti į finalą – nepavyko įgyvendinti, iškovojau 11 vietą.

Labiausiai save ir komandos draugus nustebinau svarsčio metime. Jau pirmuoju bandymu savo asmeninį rekordą pagerinau beveik metru (12,92 m) ir tapau lydere. Kaip mažas vaikas šokinėjau po sektorių ir negalėjau patikėti savo pasiekimu.

Antruoju bandymu vėl pagerinau savo rezultatą (13,13 m), tai buvo Lietuvos W45 rekordas. Širdis spurdėjo iš laimės, buvau euforijoje, bet apie medalį dar negalvojau.

Trečiuoju bandymu britė nustūmė mane antrąją poziciją.

Tik po paskutinio, šeštojo bandymo jau pradėjau svajoti apie medalį.

Bet kol varžovės turi nors vieną bandymą, negali atsipalaiduoti. Paskutiniu metimu 4 cm mane aplenkė meksikietė ir pradėjau nerimauti. Ir tik po nesėkmingo prancūzės metimo supratau, kad bronzos medalį jau turiu.

Labiausiai nerimavau dėl barjerinio bėgimo: stebėjau oro prognozes ir jos nieko gero nežadėjo, tik didelį vėją ir lietų. Guodžiau save, jog visoms sportininkėms sąlygos vienodos. Mano tikslas buvo įveikti distanciją. Kovodama su lietumi ir vėju, dukart gerinau Lietuvos W45 rekordus: paruošiamajame bėgime (13,04 sek.) finale (12,95 sek.).

Tai man garantavo šeštą vietą. Kūjo metimo sektoriuje buvau 11. > 11

VEIDAS

skausmų nešokinėju į tolį, bet yra didelis noras pagerinti ir šios rungties rekordą, dėl to mąstau net keisti atsispiriamąją koją.

Per varžybas niekada nesiskiriate su fotoaparatu, profesionaliai užfiksuojate gražių momentų. Kada pradėjote fotografuoti?

Pirmąjį fotoaparatą įsigijau 2009-aisiais, tuo metu laukiausi pirmagimio ir norėjosi užfiksuoti jo pirmuosius žingsnius. Po to po truputį pradėjau fotografuoti aplinką, gyvūnus, pirmąsias savo treniruojamų studentų varžybų akimirkas, šunų kinkinių varžybas.

Fotografija – tai menas. Norint užfiksuoti tobulą kadrą, reikia turėti labai daug žinių, tai mokslas be pabaigos. Per tuos visus metus tikrai patobulėjau, bet jaučiu, kad dar labai daug ko nežinau, ne visada gaunasi taip, kaip noriu.

E.Karaškienė – TRX diržų grupinių treniruočių trenerė

Pasiekėte nemažai savo amžiaus grupių Lietuvos rekordų. Kuriais jų labiausiai džiaugiatės ir kuriuos norėtumėte gerinti?

Meistrų čempionatuose pradėjau dalyvauti, būdama 42ejų ir rekordus gerinau dvejose amžiaus grupėse. Juos gerinti labai smagu, vis peržiūriu statistiką ir kuriu planus, kaip gerinsiu vieną ar kitą rekordą.

W40 grupėje gerinau šešis rekordus ir vieną pakartojau.

Tapau rekordininke 60 m (8,11 sek.), 100 m (12,95 sek.) ir 200 m (27,26 sek.) distancijose, 60 m barjeriniame bėgime (9,48 sek.), svarsčio metime (11,38 sek. ir estafetėje 4x100 m (53,32 sek.). Rekordą pakartojau 80 m barjeriniame bėgime (12,57 sek.).

W45 grupėje džiaugiausi penkiais rekordais: 60 m bėgimo distancijoje (8,16 sek.), 60 m (8,44 sek.) ir 80 m (12,41 sek.) barjeriniuose bėgimuose, kūjo (36,92 m) ir svarsčio (13,13 m) metimuose.

Labiausiai džiaugiausi 80 m barjerinio bėgimo ir svarsčio metimo rekordais, kurie buvo pasiekti skirtingomis sąlygomis. Barjerus bėgau geru oru, visiškai be konkurencijos, tai greičiausiai leido atsipalaiduoti psichologiškai.

Svarsčio metimo rekordą pasiekiau esant labai stipriai konkurencijai pasaulio čempionate. Kadangi šioje rungtyje esu dar pradinukė, tai labai aukštų rezultatų neplanavau, tikslas buvo pakliūti į finalą. Tačiau pasipuošiau medaliu ir, jį prisiminusi, vis dar gyvenu ypač geromis emocijomis.

Kiekvienas rekordas atneša ypač daug džiaugsmo. Artimiausias tikslas – gerinti 60 m barjerinio bėgimo rekordą, bet pirmiausiai reikės išsigydyti traumas. Dėl kulno 12

Esu savikritiška, nors aplinkiniams mano nuotraukos patinka. Žinau, kaip smagu save rasti užfiksuotuose kadruose, todėl stengiuosi padaryti kuo daugiau kadrų ir atrinkti pačius geriausius. Fotografuoju ne tik lyderius varžybose, bet ir visus kitus sportininkus.

Gaila, kad pati neturiu daug nuotraukų iš savo profesionalaus sporto, o kaip būtų smagu užfiksuotomis akimirkomis grįžti į prisiminimus.

Nuo vaikystės svajojau turėti šunį, bet tiesiog nebuvo galimybių: aktyvus sportas, stovyklos, varžybos, nebūtų kada juo pasirūpinti. Tačiau jau gyvenant šeimoje ir įsigijus savo būstą, netrukus atsirado ir pirmoji Sibiro haskė Bona. Ši šunų veislė mano mylimiausia, tai – sportiniai šunys, nenuoramos, matyt, esame panašaus charakterio. Tik įsigiję šunį sužinojome apie šunų kinkinių sportą. Noras išbandyti kažką naujo labai stipriai įtraukė. Reikėjo dar vieno šuns, kad galėtume abu su tuomečiu vyru dalyvauti varžybose.

Po poros metų mūsų šeimoje atsirado Luna, mūsų labiausiai tituluotas šuo, pasaulio ir Europos čempionė. Dar viena Sibiro haskių veislės kalytė Eri yra Lunos palikuonė.

Labai judri nenuorama, net ir būdama 10,5 metų elgiasi kaip jauniklė.

Pats didžiausias yra Lakis, specialiai šunų kinkinių varžyboms veistas kurtsharo mišrūnas. Visi mūsų šunys yra dalyvavę pasaulio ir Europos čempionatuose. Šiuo metu jų sportinė karjera baigėsi dėl amžiaus, dabar jie tiesiog šeimos nariai. Prieš metus su Bona atsisveikinome.

Dirbate KTU lengvosios atletikos trenere, dar esate TRX diržų grupinių treniruočių trenerė. Ar TRX diržai – didelė nauda žmonių sveikatai, pasidalykite savo patirtimi: kaip dažnai su jais reikia dirbti, kiek laiko užtrunka viena treniruotė?

Universitete dirbu jau 18-tus metus. Iš pradžių vedžiau kūno kultūros pamokas pirmakursiams, vėliau pradėjau studentus ruošti varžyboms. TRX grupinėms treniruo-

AISTRA

„Inge La“ nuotr.

tėms vadovauju 9 metus. Tai – labai efektyvios treniruotės, atliekamos su savo kūno svoriu.

Didelę gausą pratimų galima pritaikyti įvairų fizinį pasirengimą turintiems žmonėms. Sportuoti gali tiek jaunas, tiek pagyvenęs žmogus. Tikrai visiems rekomenduočiau išbandyti TRX treniruotes, nes jų pratimai ne tik stiprina didžiuosius kūno raumenis, bet ir smulkiuosius, giliuosius, kurie atsakingi už kūno stabilumą.

Treniruotės pakankamai intensyvios, todėl stipriname ne tik raumenis, bet ir geriname širdies veiklą. Jos vyksta apie vieną valandą. Rekomenduočiau jėgos pratimus atlikti 2-3 kartus per savaitę.

Kadangi pati intensyviai sportuoju ir dalyvauju varžybose, tai TRX treniruotės pasirengimo periode yra mano vienos mėgstamiausių.

Lengvąją atletiką pamėgo ir jūsų sūnus, Kauno Kazio Griniaus progimnazijos penktokas Kipras Karaška, jau pasiekęs pirmąsias pergales daugiakovėje. Ar jūs jį treniruojate, kokias viltis siejate su juo?

Kipras nuo mažens labai judrus vaikas. Tik išmokęs žengti pirmuosius žingsnius, jis pradėjo bėgioti. Jau darželyje ėmė lankyti krepšinio treniruotes, vėliau išbandė dziudo bei futbolą. Vasaromis sūnus prisigalvodavo visokiausių veiklų, domėjosi gatvės gimnastika, važinėjo triukiniu paspirtuku nuo rampų. Visos šios sporto šakos jį įvairiapusiškai sustiprino.

Su lengvąja atletika Kipras pradėjo draugauti prieš metus, kai įsidarbinau papildomam darbui sporto mokykloje „Startas“. Turiu tik vieną vaikučių grupę, kurioje sportuoja ir sūnus. Jis labai talentingas, bet ne visada klauso

trenerės patarimų, dėl to kartais tenka pasipykti.

Kiprui sunku suprasti, kad darbe nesu jo mama, o trenerė, dirbanti su visa grupe. Jis visada nori būti lyderiu, tai kovoja iki galo. Patinka sūnaus užsispyrimas, tik jis dar nelabai moka pralaimėti. Manau, su amžiumi ir patirtimi išmoksime tvarkytis su emocijomis.

Man ir pačiai reikia daug ko išmokti, savo vaiką tikrai sunku treniruoti, nes iš jo reikalauju šiek tiek daugiau, nei iš kitų vaikų. Bijau perspausti, kad nedingtų noras siekti aukštų rezultatų. Labai norisi, jog sūnus žengtų tėvų pėdomis ir rezultatais pranoktų mūsų laimėjimus. Kipro tėtis Ridas Karaška – taip pat daugkartinis Lietuvos čempionas.

Ką patartumėte savo bendraamžėms moterims, kurios nesiryžta užsivilkti sportinės aprangos?

Sportas, labiau mėgėjiškas nei profesionalus, mūsų gyvenime turėtų užimti itin svarbią vietą, nes tai atspindi mūsų gyvenimo kokybę. Tvirti raumenys, puiki širdies veikla atitolina mus nuo senatvės. Dauguma sportuojančių moterų atrodo žymiai jauniau, nei jų bendraamžės, veidai švyti, juose atsispindi palaima.

Jei kyla kažkokių problemų su sveikata, tai nereiktų griebtis iš karto vaistų, galbūt, reikia tik mankštos, gero poilsio ir miego, visavertės mitybos ir mažiau kasdieninio streso.

Fizinis krūvis - tai vienas iš veiksmingiausių būdų atsikratyti nerimo, išvalyti negatyvias mintis, įkvėpti gaivaus oro gurkšnį būnant gamtoje.

Fizinis krūvis taip pat – ir pykčio prevencinė priemonė, iškrovus kūną užplūsta endorfinai – laimės hormonai.

Sportui amžiaus limito nėra, reikia tik šiek tiek noro ir tai taps jūsų kasdienybe.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

13

PATARIMAI

PLAUKTI – NIEKADA NEVĖLU

PLAUKIMAS – VIENAS IŠ GERIAUSIŲ FIZINIO AKTYVUMO PASIRINKIMŲ, PER PASTARĄJĮ DEŠIMTMETĮ LIETUVOJE TAPĘS IR ŽYMIAI PRIEINAMESNIU VISUOMENEI DĖL PADIDĖJUSIO BASEINŲ KIEKIO IR VYKDOMŲ PROJEKTŲ. TAČIAU SPRAGŲ IR SUSIRŪPINIMĄ KELIANČIOS STATISTIKOS VIS DAR NETRŪKSTA.

Vaikams svarbu kuo anksčiau išmokti plaukti

14

PATARIMAI

Lazdynų baseine treneriu dirbantis plaukikas Ainis Želionis įsitikinęs: „Plaukimas šiomis dienomis yra populiarus sportas, tiek vaikų plaukimo mokymo grupės, tiek suaugusių yra pilnos. Taip pat visoje Lietuvoje vyksta ir antrokų mokymo plaukti projekt.ą“

bus suteikta daugiau nei 56 tūkst. vaikų.

A.Želionio paminėtame antrokų plaukimo – „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ projekte plaukimo pamokas praėjusiais mokslo metais lankė apie 13,4 tūkst. antrokų – tam iš valstybės biudžeto skirta 760 tūkst. eurų.

„Mokytis plaukti ar pratintis prie vandens galima pradėti nuo ankstyvo amžiaus, tačiau lankyti plaukimo treniruotes, rekomenduočiau nuo mokyklinio amžiaus. Tokio amžiaus vaikai jau geriau sukaupia dėmesį į atliekamas užduotis ir trenerio pastabas“, – pastebi treneris.

Projektas vykdomas jau 15 metų – nuo 2009 m. Šįmet jai numatyta 772 tūkst. eurų, 2025 m. – 784 tūkst. eurų, o 2026 m. – 896 tūkst. eurų. Numatoma, kad per jau prasidėjusį ketverių metų laikotarpį galimybė mokytis plaukti

A.Želionis pažymi, kad būtent sulaukus mokyklinio amžiaus yra efektyviausia praverti baseino duris ir pradėti pažintį su plaukimo pagrindais.

Pats A.Želionis – buvęs talentingas plaukikas, tapęs Lietuvos čempionu 50 m rungtyje, kurioje pasiekė įspūdingą rezultatą, nuotolį įveikdamas per 24.94 sek.

>

15

PATARIMAI

A.Želionis

Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

Lazdynų baseinas

Šiaulių „Delfino“ komandoje plaukęs vyras sako, kad gan greitai galima atpažinti talentą, tačiau ne tai svarbiausia, kai kalba pasisuka apie norą siekti profesionalumo. „Manau, kad galima atpažinti jaunąjį talentą, tačiau viskas priklauso nuo vaiko motyvacijos ir didelio noro.

Treneriai pamatę, kad vaikas turi perspektyvų būti geru plaukiku rekomenduoja lankyti sportines grupes ir siekti aukštesnių rezultatų”, – pažymi jis.

Nors padidintas valstybės dėmesys skiriamas jaunajai kartai, išmokti plaukti niekada nėra vėlu bet kuriam, net ir garbingo amžiaus sulaukusiam žmogui. „Nereiktų jaudintis, nes išmokti plaukti nėra niekada per vėlu. Svarbiausiai pasirinkti gerą trenerį, kuris padės pasitikėti savo jėgomis ir pradėti lankyti individualias arba grupines plaukimo treniruotes“, – ramina A.Želionis.

Tai, kad lietuviams dar trūksta įgūdžių ir tinkamų žinių vandenyje išduoda ir liūdna statistika. Remiantis oficialiais duomenimis, praėjusiais metais iš 100 tūkstančių šalies gyventojų nuskendo penki, o tai yra vienas blogiausių rodiklių tarp visų Europos sąjungos (ES) valstybių.

Pasak specialistų, tą lemia infrastruktūros stygius. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, 16

19 Lietuvos savivaldybių neturi baseino, tad į plaukimo treniruotes kartais tenka keliauti 40-60 kilometrų.

Situacija sunki net sostinėje – Vilniuje šiais metais jau minėto antrokų plaukimo projekto „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ dėl baseinų trūkumo negalėjo lankyti apie tūkstantis vaikų. Viliamasi, kad ši problema bus išspręsta kitais metais, kai veiklą Vilniuje turėtų pradėti dar du baseinai.

Lietuvos sporto centro (LSC) duomenimis, 2023 m. Lietuvoje veikė 79 baseinai, iš kurių 61 – 25 ir 50 m ilgio. Pastarųjų šalyje yra šeši. LSC skaičiavimais, plaukimo treniruotes lankė beveik 8 tūkstančiai žmonių. Į šį skaičių neįtraukiami žmonės, kurie baseiną lanko savarankiškai.

Tai, kad lankyti plaukimą verta, naudinga ir būtina rodo ne tik ši statistika, bet ir moksliniai tyrimai ir mokslininkų pasisakymai, kai kalbame apie žmonių fizinį aktyvumą.

Plaukimas yra laikomas bene geriausiu pasirinkimu, norint palaikyti gerą fizinę sveikatą ir savijautą.

Vandenyje daug mažiau apkraunami sąnariai, stiprinamas stuburas ir vienu metu dirba kone visas kūno raumenynas, lavinama ištvermė. Plaukimas ypač naudingas ir tiems, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdami.

PATARIMAI Neretai kartu į baseiną eina ir tėvai, ir vaikai

pentathlon.lt nuotr.

P.Strazdas

„Plaukimas laikomas vienu iš geriausių fizinio aktyvumo pasirinkimų, nes plaukiant dirba visi kūno raumenys. Taip pat, gerinamas širdies ir kraujagyslių sistemos darbas, ištvermė ir koordinacija. Plaukimas yra naudingas dėl saugumo ir pasitikėjimo savimi. Taip pat, plaukimas yra geriausias pasirinkimas fiziniam aktyvumui, nes plaukti galima nuo ankstyvo iki garbingo amžiaus“, – šias naudas patvirtina ir A.Želionis.

Lazdynų baseino treneris išskiria ir esminius veiksmus, kurių pastūmėti žmonės pradeda lankyti plaukimo treniruotes ar savarankiškai atkeliauja į baseiną. „Manau, kad dažniausiai žmonės plaukimo treniruotes pradeda lankyti dėl sveikatos priežasčių arba dėl noro išmokti plaukti“, – sako specialistas.

Prieš ateinant į baseiną verta nepamiršti keleto svarbių dalykų – plaukti čia galima tik su kepurėle, būtina dėvėti šlepetes, švarią aprangą, laikytis kitų etikos ir higienos normų bei taisyklių. „Prieš įeinant į baseiną ir paplaukiojus reikia nusiprausti po dušu, taip pat reikia gerbti kitus žmones, laikytis baseino tvarkos taisyklių, nebėgioti ir nešokinėti į baseiną tam neskirtose vietose, nepalikti mažamečių vaikų be priežiūros“, – prideda A.Želionis.

Kaip pasiruošti Buvusio Lietuvos plaukimo rinktinės nario, triatlonininko Povilo Strazdo patarimai, kaip apšildyti ir paruošti kūną prieš plaukimo treniruotę: Kaklo tempimas. Atsistokite arba atsisėskite tiesiai. Švelniai palenkite galvą į vieną pusę lyg bandydami ausį priartinti prie peties. Tuo pat metu priešingą ranką pridėkite prie liemens ir spauskite žemyn. Laikykite 20-30 sekundžių, tuomet pakeiskite puses.

Pečių apšilimas. Atsistokite tiesiai, rankas nuleiskite šonuose. Lėtai sukite pečius pirmyn, po to – atgal. Koordinacijai pagerinti taip pat pabandykite sukti abi rankas skirtingomis kryptimis.

Krūtinės tempimas. Atsistokite šalia sienos, medžio ar stulpo, sulenktą ranką padėkite ant pasirinkto objekto pečių aukštyje. Lėtai pasukite kūną sulenktai rankai priešinga kryptimi, kol pajusite tempimą krūtinėje. Laikykite 20-30 sekundžių, vėliau pakartokite su kita ranka.

Kojų tempimas. Atsistokite tiesiai, vieną koją sulenkite per kelį ir pakelkite už savęs. Prilaikykite koją ranka ir švelniai tempkite link sėdmenų. Laikykite 20-30 sekundžių, po to pakartokite su kita koja.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

17 15

Lietuvos futbolininkai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse

LIETUVIAI – OLIMPINĖSE SPORTINIŲ ŽAIDIMŲ ARENOSE LIETUVAI ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ KOMANDINIŲ ŽAIDIMŲ TURNYRUOSE DALYVAVO TIK MŪSŲ ŠALIES VYRŲ TRADICINIO IR 3X3 KREPŠINIO RINKTINĖS, KOPUSIOS ANT BRONZINIO GARBĖS PAKYLOS LAIPTELIO. TAČIAU PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ LIETUVOS OLIMPINĮ KELIĄ PRASKYNĖ VYRŲ FUTBOLO RINKTINĖ, SOVIETMEČIU MEDALIUS IŠKOVOJO LIETUVOJE IŠUGDYTI FUTBOLININKAI, TINKLININKAI, RANKININKAI IR KREPŠININKĖS, O PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO LIETUVOS SPORTININKAI DALYVAVO KELIŲ ASMENINIŲ ŽAIDIMŲ – STALO TENISO, BADMINTONO IR TENISO – OLIMPINĖSE VARŽYBOSE. Kai 1924 m. pavasarį šalies sporto gyvenimui vadovavusi Lietuvos sporto lyga (LSL) pirmąkart nusprendė nusiųsti sportininkus į olimpines žaidynes, sporto vadovai tikėjosi, kad lietuviai pasirodys net keliolikos sporto šakų arenose.

Prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes numatomų olimpiečių sąraše buvo trys dešimtys pavardžių, o lietuviai tikėjosi pasirodyti futbolo, lengvosios atletikos, bokso, fechtavimo, imtynių, sunkiosios atletikos, šaudymo, plaukimo, dviračių sporto, teniso, gimnastikos ir jojimo varžybos.

ILGOS NEŽINOMYBĖS SAVAITĖS Praminti olimpinį kelią turėjo futbolininkai. Per 1924 18

metų Paryžiaus žaidynes daugumos sporto šakų varžybos vyko liepos mėnesį, bet olimpinis futbolo turnyras prasidėjo gegužės 25 dieną. Olimpiniai futbolo čempionai paaiškėjo birželio 9-ąją, iki žaidynių atidarymo likus keturioms savaitėms.

Lietuvos futbolo rinktinė susiruošti į Paryžių turėjo labai greitai. LSL posėdis, kuriame oficialiai nuspręsta dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, įvyko balandžio 8-ąją, o per pusantro mėnesio reikėjo nuveikti begalę organizacinių darbų.

Sunkiausias darbas buvo gauti pinigų. Kelionė į Prancūziją ir gyvenimas Paryžiuje nemenkai kainavo, o LSL kasoje

ISTORIJA

tuvos futbolininkai būtų tinkamai pasiruošę. Šveicarijos rinktinė tuo metu buvo viena stipriausių Europos komandų ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalius. Šveicarai finale pralaimėjo vienintelei į žaidynes atvykusiai Pietų Amerikos komandai – Urugvajaus rinktinei.

IŠ TRAUKINIO – Į AIKŠTĘ

Į kitas olimpines žaidynes, vykusias 1928 m. Amsterdame, Lietuvos sporto vadovai futbolo rinktinės nebesiuntė.

1932 ir 1936 m. Lietuva visai nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, o po Antrojo pasaulinio karo geriausi Lietuvos sportininkai kelis dešimtmečius patekti į olimpines žaidynes galėjo tik kaip SSRS rinktinės nariai.

LSL vadovai iš pradžių numatė, kad Lietuvos rinktinę sudarys aštuoni Kauno ir šeši Klaipėdos futbolininkai. Užtrukus pinigų paieškoms, į kelionę reikėjo susiruošti per kelias valandas, todėl iškviesti klaipėdiečius nebeliko laiko. Gegužės 22-osios popietę į Paryžiaus traukinį įlipo vienuolika Kauno futbolininkų (vienas pagrindinių žaidėjų Stepas Garbačiauskas, kuris kartu buvo delegacijos vadovas, į Paryžių išvyko anksčiau).

Neužteko laiko net visiems geriausiems Kauno futbolininkams suburti. Jiems reikėjo skubiai atsiprašyti iš darbo ar karinės tarnybos, keli rinktinės kandidatai neturėjo užsienio pasų. Gerai buvo bent tai, kad žaidėjų užteko komandai sudaryti.

Lietuvos futbolininkai atvykti į Paryžių turėjo gegužės 24-osios rytą, bet kelionėje iškilo dar viena netikėta kliūtis. Traukiniui kirtus Belgijos sieną, olimpiečiai buvo išlaipinti pirmoje šios šalies stotyje, nes neturėjo tranzitinių Belgijos vizų. Vienam sportininkui su visų žaidėjų pasais teko grįžti į artimiausią Vokietijos miestą, kuriame buvo Belgijos konsulatas.

Praradusi dar kelias brangias valandas komanda į Paryžių atvažiavo tik prieš pusiaunaktį, iki rungtynių likus mažiau negu parai.

PRALEIDO DEVYNIS ĮVARČIUS Gegužės 25 dienos popietę Venseno miške, kuriame stovėjo Pershingo stadionas, vilkėdami Paryžiuje įsigytus baltus marškinėlius ir žalias kelnaites, išsirikiavo vienuolika Lietuvos garbę ginti pasiruošusių vyrų: Valerijonas Balčiūnas, Vincas Bartuška, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Janušauskas, Leonas Juozapaitis, Eduardas Mikučiauskas, Stasys Razma, Stasys Sabaliauskas ir Juozas Žebrauskas.

Prieš juos stovėjo vienuolika Šveicarijos futbolininkų.

Lietuviai net neįsivaizdavo, ko tikėtis: daugelis jų futbolą žaidė vos dvejus ar trejus metus, o apie užsienio komandas buvo girdėję tik iš pasakojimų. Lietuvos rinktinė iki tol žaidė vos vienas draugiškas rungtynes, kurias pralaimėjo Estijos rinktinei 0:5. Bet iš komandos, rungtyniavusios su estais, į Paryžių išvyko vos keturi futbolininkai. Šveicarai iškart užgulė lietuvių vartus, pirmame kėlinyje įmušė keturis įvarčius, antroje mačo pusėje taikliai smūgiavo dar penkis kartus ir laimėjo rungtynes 9:0.

Tikėtis geresnio rezultato būtų buvę sunku, net jei Lie-

Sauliaus Čirbos nuotr.

švilpavo vėjai. Sporto vadovai labai tikėjosi Vyriausybės paramos, tačiau valdžia ilgai delsė spręsti sportininkų finansavimo klausimą. Ėjo savaitė po savaitės, o nežinomybė nesisklaidė. Vienu metu jau atrodė, kad olimpinį debiutą teks atidėti, bet gegužės 21-ąją, iki numatytų pirmųjų futbolo turnyro rungtynių likus keturioms dienoms, Lietuvos Vyriausybė pagaliau skyrė reikiamą sumą ir futbolininkai galėjo išvykti į Paryžių.

IŠKOVOJO OLIMPINĮ AUKSĄ

Daugybę metų net geriausi Lietuvos futbolininkai nepretendavo žaisti SSRS rinktinėje. Stipriausia Lietuvos komanda Vilniaus „Žalgiris“ ilgai rungtyniavo antrojoje ar trečiojoje SSRS pirmenybių pakopoje, o didelį pakilimą Lietuvos futbolas išgyveno tik devintajame dešimtmetyje. „Žalgiris“ tuo metu įsitvirtino aukščiausiojoje lygoje, 1987 m. iškovojo SSRS pirmenybių bronzos medalius, o Vilniaus komandos lyderiai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį.

1988 m. vilnietis Viačeslavas Sukristovas su pirmąja SSRS rinktine tapo Europos vicečempionu, o antrąją rinktinę treniravęs ukrainietis Anatolijus Byšovecas pakvietė gargždietį Arminą Narbekovą ir kėdainietį Arvydą Janonį kovoti dėl Seulo olimpinių žaidynių medalių.

A.Narbekovas ir A.Janonis iš Korėjos parsivežė tauriausius apdovanojimus. SSRS rinktinė finalo rungtynėse nugalėjo Brazilijos komandą 2:1 ir tapo olimpine čempione. Įmušė du įvarčius A.Janonis į aikštę buvo įleistas tik per vieną olimpinio turnyro mačą. Kai grupės varžybų trečiajame ture SSRS rinktinė triuškino JAV komandą 4:0, treneris A.Byšovecas įsibėgėjus antrajam kėliniui (54 min.) nuo atsarginių suolo pakėlė „Žalgirio“ gynėją. Per aikštėje praleistą pusvalandį A.Janonis savo akcijų nepakėlė – varžovai įmušė du įvarčius ir sumažino skirtumą.

Treneris daug labiau pasitikėjo kitu lietuviu – A.Narbekovas buvo vienas iš pagrindinių olimpinės pergalės kūrėjų.

Jis su Moldovoje užaugusiu Igoriu Dobrovolskiu sudarė kuriančių saugų duetą ir aikštėje įgyvendindavo A.Byšoveco sumanymus.

A.Narbekovas visas šešerias rungtynes pradėjo starto vienuolikėje ir įmušė du įvarčius. Pirmąjį taiklų smūgį žalgirietis atliko per rungtynes su amerikiečiais. Po jo įvarčio rezultatas 19-ąją minutę tapo 2:0.

Daug svarbesnį įvartį A.Narbekovas įmušė rugsėjo 27 d. Pusano stadione per pusfinalio rungtynes su Italijos rinktine.

Po dviejų kėlinių rezultatas buvo lygus 1:1, bet vos prasidėjus pratęsimui SSRS rinktinė išsiveržė į priekį. Driblingo virtuozas I.Dobrovolskis pritraukė trijų varžovų dėmesį ir

> 19

ISTORIJA

Sauliaus Čirbos nuotr.

1988 m. su SSRS futbolo rinktine olimpiniais čempionais tapo A.Janonis (sėdi ketvirtas iš kairės) ir A.Narbekovas (sėdi penktas iš dešinės)

atliko perdavimą baudos aikštelės kampe be priežiūros paliktam A.Narbekovui. Lietuvis tokių galimybių nešvaistydavo – jis elegantišku smūgiu kaire koja pasiuntė kamuolį į tinklą. Italijos rinktinės ir Turino „Juventus“ vartininkas Stefano Tacconi net nespėjo sureaguoti ir lenkta trajektorija skriejantį kamuolį tegalėjo palydėti žvilgsniu. SSRS rinktinė šias rungtynes laimėjo 3:2.

Meksiko olimpinis čempionas V.Matuševas

Per finalo rungtynes su Brazilijos rinktine A.Narbekovas buvo pakeistas po pirmojo kėlinio. Lietuvį pakeitęs maskvietis Jurijus Savičevas per pratęsimą įmušė lemiamą įvartį, nulėmusį SSRS futbolininkų pergalę.

OLIMPINĖ PROGRAMA PLĖTĖSI Dar XIX amžiaus pabaigoje beveik visoje Europoje ir Amerikoje paplitęs futbolas į olimpinę programą pirmą kartą pateko per antrąsias olimpines žaidynes, kurios buvo surengtos 1900 m. Paryžiuje. Šiais laikais salėje žaidžiami kamuolio žaidimai – jaunesni. Jie olimpinėmis sporto šakomis tapo gerokai vėliau: 1936 m. krepšinis, 1964 m. tinklinis, 1972 m. rankinis.

Tinklinis – vienintelis iš šių trijų žaidimų, kuriame moterys olimpines teises gavo kartu su vyrais. Per 1964 m. Tokijo žaidynes pirmą kartą įvyko ir vyrų, ir moterų olimpiniai tinklinio turnyrai. Tokiam Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimui didelės įtakos turėjo tai, kad tinklinis buvo ypač populiarus žaidynes priimančioje Japonijoje, o japonai ir japonės buvo vieni iš pasaulio tinklinio lyderių.

Tuo tarpu moterų krepšinio ir rankinio olimpinis debiutas įvyko gerokai vėliau negu vyrų – 1976 m.

LIETUVOS TINKLINIO PERLAI Lietuvos tinklinis niekada nebuvo labai stiprus ir išgyveno vos porą nedidelių pakilimų. Vis dėlto du Lietuvoje 20

išugdyti tinklininkai – Liudmila Meščeriakova-Buldakova ir Vasilijus Matuševas – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje tapo olimpiniais čempionais. Tiesa, tuo metu, kai pasiekė didžiausias karjeros pergales, jie buvo išvykę iš Lietuvos ir žaidė Rusijos bei Ukrainos klubuose.

Viena geriausių visų laikų pasaulio tinklininkių, į tinklinio Šlovės muziejų įtraukta L.Meščeriakova gimė ne Lietuvoje. Tačiau ji užaugo Kaune, šiame mieste pradėjo lankyti tinklinio treniruotes ir pirmaisiais karjeros metais žaidė Kauno „Žalgiryje“. Į SSRS rinktinę pakviesta žalgirietė 1955 m. tapo Europos vicečempione, 1956 m. – pasaulio čempione, bet 1957 m. išvyko į Maskvos „Dinamo“ klubą, kuriame rungtyniavo iki karjeros pabaigos. Baigusi karjerą liko gyventi Rusijos sostinėje. Ši Kaune užaugusi tinklininkė laimėjo 1964 m. Tokijo žaidynių sidabro medalį bei 1968 m. Meksiko ir 1972 m.

Miuncheno žaidynių aukso medalius.

Salako apylinkėse (dabar Zarasų r.) gimęs V.Matuševas rungtyniavo Vilniaus „Dinamo“ klube, bet 1966 m. išvyko į daug stipresnę Charkivo „Burevestnik“ komandą. Priešin-

ISTORIJA

gai nei L.Meščeriakova, pirmojo kvietimo į SSRS rinktinę jis sulaukė jau atstovaudamas Charkivo ekipai.

V.Matuševas su SSRS rinktine išvyko į 1968 m. Meksiko olimpines žaidynes, kuriose iškovojo aukso medalį. SSRS rinktinė olimpinį turnyrą tuomet pradėjo sensacingu pralaimėjimu JAV komandai, bet paskui laimėjo aštuonerias iš eilės rungtynes ir užėmė pirmą vietą. Vilniuje tinklinį žaisti išmokęs V.Matuševas Meksike žaidė nedaug, rinktinės treneriai jį į aikštę įleido tik per rungtynes su brazilais ir meksikiečiais.

Olimpinis čempionas Charkivo komandose („Burevestnik“, paskui „Lokomotiv“) žaidė iki 1974 m. Kai „Lokomotiv“ iškrito iš SSRS pirmenybių aukščiausios pakopos, V.Matuševas grįžo į Vilnių ir tapo sustiprėjusios „Kuro aparatūros“ komandos žaidžiančiuoju treneriu, baigęs žaidėjo karjerą ėjo vyriausiojo trenerio pareigas. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos tinklininkų mirė 1989 m., būdamas vos 44-erių.

RANKININKIŲ MEDALIAI Kadangi rankinis olimpinio pripažinimo laukė ilgiau, pirmoji geriausių Lietuvos rankininkų karta neturėjo galimybės tapti olimpiečiais. O Lietuva tuo metu buvo viena iš SSRS rankinio lyderių. Ir ne vien SSRS. Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda 1967 ir 1968 m. du kartus paeiliui iškovojo Europos čempionių taurę – svarbiausią Senojo žemyno klubų prizą.

Keletas geriausių Lietuvos rankininkų ir rankininkių buvo kviečiami į SSRS rinktines, lietuvis Janis Grinbergas treniravo iš pradžių moterų, o paskui vyrų rinktinę. Jam vadovaujant abi SSRS rinktinės pirmą kartą pateko į pasaulio pirmenybes. Bet visa tai vyko dar tada, kai rankinis olimpine sporto šaka dar nebuvo pripažintas.

Iki 1976-ųjų, kai į olimpinę programą buvo įtrauktas moterų rankinis, jėgų santykis pasikeitė. Auksinė žalgiriečių karta baigė karjerą, o Europoje pradėjo dominuoti Kijevo „Spartak“ komanda. Būtent „Spartak“ rankininkės 1976 m. sudarė į Monrealį išvykusios SSRS olimpinės rinktinės branduolį.

Viena iš nedaugelio kitų klubų rankininkių buvo Daugirdų kaime netoli Alytaus užaugusi Aldona Česaitytė-NeV.Novickis

A.Nenėnienė ir S.Strečen Maskvos žaidynėse

nėnienė. Ilgametė Kauno „Žalgirio“ komandos lyderė keliavo ne tik į Monrealio, bet ir į 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes. Ir iš abiejų grįžo su aukso medaliais.

SSRS rankininkės per šias dvejas olimpines žaidynes laimėjo visas dešimt rungtynių. Dažniausiai triuškinamu rezultatai. Nedidelių sunkumų sovietų komandai tiek Monrealyje, tiek Maskvoje sukėlė tik Vengrijos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) rankininkės.

A.Nenėnienė olimpiniuose turnyruose žaidė labai mažai.

SSRS rinktinės ir Kijevo „Spartak“ treneris Ihoris Turčynas ją į aikštę įleido tik per dvejas rungtynes – su Japonijos (1976 m.) ir Kongo (1980 m.) rinktinėmis. Lietuvė įmetė du įvarčius į japonių vartus.

A.Nenėnienės olimpinis kraitis išties įdomus: dvejos žaidynės, dvejos rungtynės, du įvarčiai ir du olimpiniai aukso medaliai. A.Nenėnienė kartu su krepšininke Angele Jankūnaite-Rupšiene buvo pirmosios Lietuvos sportininkės, iškovojusios po du olimpinius aukso medalius.

Per Maskvos žaidynes A.Nenėnienė olimpinėje rinktinėje jau buvo ne vienintelė lietuvė. Į SSRS komandą taip pat papuolė ir olimpine čempione tapo Vilniaus „Eglėje“ žaidusi iš Pumpėnų (Pasvalio r.) kilusi Sigita Mažeikaitė-Strečen. Ji rungtyniavo daugiau negu A.Nenėnienė, bet irgi nebuvo pagrindinė rinktinės rankininkė – Maskvos olimpiniame turnyre per ketverias rungtynes įmetė vieną įvartį.

AUKSAS – ANTRUOJU BANDYMU Panašiu metu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, SSRS vyrų rinktinėje įsitvirtino Eišiškių apylinkėse užaugęs ir Kauno „Granite“ žaidęs Valdemaras Novickis. Jis dalyvavo 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovojo sidabrą ir auksą. V.Novickio vaidmuo vyrų rinktinėje buvo daug svarbesnis negu moterų rinktinėje žaidusių Lietuvos rankininkių. „Granito“ lyderis buvo vienas iš didžiausių autoritetų tiek aikštėje, tiek už jos ribų, o per Seulo žaidynes jis buvo olimpinės komandos kapitonas. >

Vienintelis Lietuvos sporto atstovas Los Andželo žaidynėse – Tarptautinės rankinio federacijos delegatas vilnietis J.Grinbergas

21

SEMINARAS

V.Tuomaitė

Alfredo Pliadžio nuotr.

V.Beselienė

Per Maskvos žaidynes V.Novickiui nepavyko tapti olimpiniu čempionu. SSRS rinktinė jau grupės varžybose patyrė nesėkmę, žaisdama su Rumunijos komanda, ir tik per plauką prasibrovė į finalą. Jame SSRS rankininkai po dramatiškos kovos ir pratęsimo 22:23 nusileido VDR rinktinei.

Seulo žaidynėse SSRS rankininkai klaidų nedarė ir įtikinamai laimėjo visas šešerias rungtynes. Finale V.Novickis su komandos draugais net 32:25 nugalėjo olimpinio turnyro šeimininkę Korėjos rinktinę.

Rinktinėje V.Novickis įmesdavo nedaug įvarčių, bet buvo nepakeičiamas atakų organizatorius ir supančiodavo varžovų lyderius gindamasis. Maskvoje jis per šešerias rungtynes pelnė devynis įvarčius, Seule žaidė penkerias rungtynes ir įvarčių neįmetė. Rinktinės treneriai kapitonui suteikė privilegiją pailsėti per lengvai laimėtas rungtynes su autsaidere Alžyro komanda.

KELIAVO Į PIRMĄJĮ TURNYRĄ Pirmasis moterų krepšinio, kaip ir moterų rankinio, olimpinis turnyras įvyko tik 1976-aisiais – praėjus net 40 metų po pirmojo vyrų krepšinio turnyro. Tad kelios anksčiau žaidusių krepšininkių kartos per olimpines žaidynes galėjo nebent stebėti, kaip dėl medalių kovoja vyrai.

XX amžiaus šeštąjį, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį pasaulio ar Europos pirmenybių medalius iškovojo Gražina Tulevičiūtė, Jūratė Daktaraitė, Laima Rutkauskaitė-Jukelienė, Zita Bareikytė, Larisa Vinčaitė. Jos karjerą baigė dar prieš tai, kol moterų krepšinis sulaukė olimpinio pripažinimo.

22

A.Rupšienė

Labiau pasisekė vilnietei Angelei Jankūnaitei-Rupšienei, dalyvavusiai pirmajame olimpiniame moterų krepšinio turnyre.

SSRS rinktinė, kurios ryškiausia žvaigždė buvo apie 210 cm ūgio Latvijos milžinė Uljana Semionova, tuo metu buvo aiški pasaulio moterų krepšinio lyderė. Monrealio žaidynėse sovietų komanda be vargo laimėjo visas penkerias rungtynes ir net sidabro medalius iškovojusią JAV rinktinę sutriuškino 35 taškų skirtumu. Visose penkeriose rungtynėse žaidusi Vilniaus „Kibirkšties“ gynėja A.Rupšienė prie pergalių prisidėjo trisdešimčia taškų.

Po ketverių metų Maskvos žaidynėse SSRS krepšininkių pranašumas prieš varžoves buvo dar didesnis, o olimpinėje komandoje jau žaidė dvi lietuvės. Kartu su A.Rupšiene olimpine čempione tapo šiaulietė Vida Šulskytė-Beselienė. Abi „Kibirkšties“ krepšininkės Maskvos olimpiniame turnyre žaidė visas šešerias rungtynes. V.Beselienė pelnė 45 taškus, A.Rupšienė – 41 tašką.

Per 1988 m. Seulo žaidynes į olimpinę komandą buvo pakviesta Žeimelyje (Pakruojo r.) užaugusi „Kibirkšties“ vidurio puolėja Vitalija Tuomaitė. Iki to laiko pasaulio moterų krepšinio lyderės jau buvo pasikeitusios – SSRS krepšininkės varžovių nebetriuškino, maža to, jau grupės turnyre pralaimėjo Australijos komandai.

Pusfinalyje SSRS rinktinė nepasipriešino JAV komandai ir mažajame finale dar sykį susitiko su australėmis. Antroji šių ekipų akistata baigėsi SSRS krepšininkių pergale ir V. Tuomaitė iš Seulo grįžo su bronzos medaliu.

V.Tuomaitė olimpiniame turnyre žaidė visas penkerias

ISTORIJA LTOK nuotr.

rungtynes ir pelnė 33 taškus.

Beje, ilgametė SSRS rinktinės lyderė U.Semionova irgi gimė Lietuvoje. Jos tėvai gyveno nedideliame kaime prie pat Lietuvos sienos (dabartiniame Daugpilio rajone). Kai U.Semionovos mama gimdė, jai atvažiuoti į Zarasų ligoninę buvo patogiau negu į Daugpilio.

NEPASIEKTAS LOS ANDŽELAS Tarp 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo žaidynių vyko 1984 m. Los Andželo olimpinės žaidynės. Sovietų valdžia šią sporto šventę boikotavo.

Tuo metu SSRS komandinių žaidimų rinktinėse buvo įsitvirtinę nemažai Lietuvos sportininkų. Paskelbusi Los Andželo žaidynių boikotą, Sovietų Sąjunga su palydovinėmis valstybėmis surengė alternatyvias „Draugystės“ („Družba“) žaidynes. Per jas SSRS rinktinėse žaidė krepšininkai Arvydas Sabonis, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Ramunė Šidlauskaitė, rankininkai Valdemaras Novickis, Raimondas Valuckas ir Sigita Strečen, žolės riedulininkė Angelė Maldonytė.

Jei ne boikotas, jie būtų keliavę į Los Andželą... Keli iš šių sportininkų anksčiau arba vėliau dalyvavo kitose olimpinėse žaidynėse ir iškovojo olimpinius medalius. Bet R.Šidlauskaitei, R.Valuckui ir A.Maldonytei politiniai žaidimai sužlugdė pirmąją ir paskutinę olimpinę galimybę.

Beje, SSRS olimpinių žaidynių boikotą paskelbė 1984 m. gegužės 8-ąją. Po kelių dienų, gegužės 15–25, Paryžiuje vyko vyrų krepšinio olimpinės atrankos turnyras. SSRS rinktinė šio turnyro nepraleido, bet sovietų žiniasklaida net neskelbė, kad krepšininkai žaidžia olimpinės atrankos turnyre. Laikraščiuose buvo rašoma, kad rinktinė dalyvauja „stambiame tarptautiniame turnyre“.

Tiesa, vienas Lietuvos sporto atstovas Los Andželo žaidynėse buvo – rankinio varžybose darbavosi Tarptautinės rankinio federacijos delegatas vilnietis J.Grinbergas.

SU RAKETĖMIS PRIE TINKLO Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos sportininkai iškovojo kelialapius į kelių asmeninių žaidimų, kurių pagrindiniai atributai – raketės ir tinklas, olimpinius turnyrus. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje olimpinėse žaidynėse dalyvavo stalo tenisininkės Rūta Garkauskaitė-Paškauskienė ir Jolanta Prūsienė, badmintonininkai Akvilė Stapušaitytė ir Kęstutis Navickas, tenisininkas Ričardas Berankis. Šių žaidimų olimpinė istorija – gana trumpa. Tiesa, tenisas buvo įtrauktas jau į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą, bet vėliau tenisininkai net kelis dešimtmečius dėl olimpinių medalių nekovodavo. Tenisas olimpines teises atgavo tik 1988 m.

Taip pat 1988 m., per Seulo žaidynes, buvo surengtas pirmasis stalo teniso olimpinis turnyras. Badmintonas dukart buvo pristatytas kaip parodomoji sporto šaka, bet į

Olimpinėse žaidynėse žaidė du Lietuvos badmintonininkai: A.Stapušaitytė ir K.Navickas

pagrindinę olimpinę programą pateko tik 1992 m.

GERIAU SEKĖSI DVEJETUOSE Olimpinėse stalo teniso varžybose triskart dalyvavo daugkartinė Europos čempionė Rūta Garkauskaitė-Paškauskienė. Ji per ilgą karjerą iškovojo net aštuoniolika Europos pirmenybių medalių, tarp jų – septynis aukso, bet kopti į olimpines aukštumas buvo nepalyginamai sunkiau.

Visų pirma pasaulio stalo tenise dominuoja ne europiečiai. Per visą ligšiolinę istoriją Azijos stalo tenisininkės kitų žemynų sportininkėms olimpinėse moterų vienetų varžybose dar neleido iškovoti nė vieno medalio. Antra, R.Paškauskienė didžiausių laimėjimų pasiekė dvejetų varžybose, kuriose būdavo leidžiama sudaryti tarptautines poras. Kaunietės pergalių bendraautoriai buvo užsieniečiai, o geriausiai ji bendrą kalbą rado su serbu Aleksandru Karakaševičiumi.

R.Paškauskienės olimpinis debiutas įvyko per 1996 m.

Atlantos žaidynes. Ji grupės varžybose pasiekė dvi pergales, bet pralaimėjo lemiamą mačą rumunei Otiliai Badescu ir į atkrintamąsias varžybas nepateko. Galutinėje lentelėje Lietuvos stalo tenisininkė pasidalijo 17 vietą.

Po ketverių metų į Sidnėjaus žaidynes keliavo dvi lietuvės.

R.Paškauskienė ne tik kovojo vienetų varžybose, bet kartu su J.Prūsiene dalyvavo dvejetų turnyre. Lietuvės nudžiugino dviem pergalėmis grupės varžybose, bet aštuntfinalyje buvo bejėgės prieš kines Sun Jin ir Yang Ying. Ši kinių pora nužygiavo iki finalo ir iškovojo sidabro medalius. R.Paškauskienė ir J.Prūsienė galutinėje lentelėje pasidalijo devintą vietą su kitomis aštuntfinalyje iškritusiomis poromis. > 23

Vytauto Dranginio nuotr.

Stalo tenisininkės R.Paškauskienė ir J.Prūsienė Sidnėjaus žaidynėse

R.Berankis Rio de Žaneire

Vienetų turnyro grupės varžybose R.Paškauskienė laimėjo vieną iš dviejų mačų ir galutinėje lentelėje tenkinosi 33 vieta.

R.Paškauskienė neiškovojo kelialapio į 2004 m. Atėnų žaidynes, bet grįžo į olimpinį turnyrą per 2008 m. Pekino žaidynes. Pirmoji Lietuvos stalo teniso raketė įveikė dvi varžoves, bet antrajame rate (1/32 finalo) nusileido vengrei Krisztinai Toth. Galutinėje lentelėje jos pavardė vėl buvo įrašyta tarp 33 vietą pasidalijusių sportininkių.

SU AZIJIEČIAIS NEPASIVARŽYSI Badmintonas – dar vienas žaidimas, kurio paslaptis geriausiai perkrimto azijiečiai. Vis dėlto bent tarp europiečių nepasimesdavo ir Lietuvos badmintono lyderiai, o kaunietis K.Navickas geriausiu karjeros laikotarpiu pasaulio vyrų reitinge buvo pakilęs į 38 vietą.

K.Navickas nesutriko ir per Pekino olimpines žaidynes.

Lietuvis nugalėjo du varžovus (beje, abu europiečius) ir tik aštuntfinalyje atsitrenkė į Malaizijos sportininko Lee Chongo Wei sieną. Galutinėje lentelėje K.Navickas pasidalijo devintą vietą, o į pirmąjį aštuntuką Pekine pateko vos vienas Europos badmintonininkas Peteris Gade‘as iš Danijos.

Nors tauragietė Akvilė Stapušaitytė pasaulio reitinge nebuvo pakilusi taip aukštai kaip K.Navickas, ji dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse. K.Navickas – tik vienose.

Tačiau A.Stapušaitytei, kuri vienu metu buvo 74-oji pasaulio raketė, nei 2008 m. Pekino, nei 2012 m. Londono žaidynėse nepavyko įveikti nė vienos varžovės. Pekine ji žaidė tik vieną mačą, Londone, kuriame varžybos vyko kita sistema, pralaimėjo du mačus. Galutinėje Pekino žaidynių lentelėje A.Stapušaitytė pasidalijo 17-ą, Londono žaidynių lentelėje – 33 vietą.

24

Badmintono olimpinės atrankos sistema yra drakoniška stipriausioms šalims, kurių kvotos yra mažos, ir gana palanki silpnesnėms. Pavyzdžiui, per 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes olimpinius kelialapius iškovojo net 23 Europos šalių badmintonininkai. Tačiau lietuvių nebuvo nei Rio de Žaneiro, bei Tokijo žaidynių badmintono varžybose. Pro Paryžiaus žaidynių atrankos kliūtis Lietuvos badmintono žaidėjai taip pat neprasibrovė.

DEBIUTAS NEPAVYKO Lietuvos teniso veidas daug metų buvo vilnietis Ričardas Berankis. Jis pusantro dešimtmečio buvo pirmoji Lietuvos vyrų teniso raketė, pasaulio reitinge 2016 m. pakilo į 50-ąją vietą.

Būtent aukšta vieta Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitinge užtikrino R.Berankiui kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jų dalyviai buvo atrenkami pagal birželio 6 d. paskelbtą ATP reitingą. Tuo metu reikėjo užimti bent 56 vietą, o R.Berankio pavardė buvo įrašyta 54-uoju numeriu. Geriausias Lietuvos tenisininkas labai norėjo nuvykti į Rio de Žaneirą ir olimpinį sezoną žaidė tuose turnyruose, kuriuose galėdavo surinkti daugiau reitingo taškų.

Tiesa, net jei R.Berankis reitinge būtų nukritęs keliolika vietų žemiau, jis būtų pakviestas į olimpines žaidynes pagal kitus kriterijus. Atranka tuo metu nebuvo didelė problema.

Problema buvo vienintelis R.Berankio mačas Rio de Žaneiro olimpiniame teniso centre. Tokio rezultato niekas nesitikėjo: R.Berankis pralaimėjo australui Johnui Milmanui 0:6, 0:6. Lietuvos tenisininkas nesiskundė jokiais negalavimais ir pats negalėjo suprasti, kas nutiko aikštėje. Šis mačas – vienintelis olimpinio teniso istorijoje, pasibaigęs sausu rezultatu.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.