„SPORTAS“ NR. 17 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS ARTŪRAS GIMŽAUSKAS
TEL. +370 698 82 421
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS.INFO
FINANSININKĖ
GIEDRĖ GIMŽAUSKIENĖ
TEL. +370 655 07 600
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Naujovė
Kaip apgauti savo kūną?
8 Olimpiečiai Irklo broliai
12 Iššūkis Mitų laužytojos
16 Pomėgis Aistra fotografijai
20 Įtakingiausieji Iš skurdaus rajono – į sporto aukštumas
BIOHAKINGAS. ŽODIS, KURĮ IŠGIRDUS GALVOJE GALI SUŠMĖŽUOTI PRIE KOMPIUTERIO TAMSOJE PALINKUSIO, GOBTUVĄ ANT GALVOS UŽSIMAUKŠLINUSIO IR NEŠVARIUS DARBUS DARANČIO ŽMOGAUS ATVAIZDAS. TAČIAU ŠIS ŽODIS
NETURI NIEKO BENDRO SU HAKERIAIS IR BLOGIU – ATVIRKŠČIAI, KALBAME APIE POZITYVŲ ŽVILGSNĮ IR ELGESĮ SU SAVO KŪNU, GALINČIU LEISTI PRAILGINTI GYVENIMĄ NATŪRALIAIS BŪDAIS. >
Iššifravus šį žodį viskas tampa kur kas aiškiau – kalbame apie vis labiau populiarėjančią sveiko gyvenimo koncepciją, kuri, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų taip – biologinis įsilaužimas.
Ši koncepcija paremta naujausių technologijų, mokslinių tyrimų ir jų taikymu praktikoje tam, kad žmogus gyventų kuo ilgiau, sveikiau ir maksimaliai išnaudotų jam suteikto kūno potencialą ir galimybes. Biohakingas gali būti pritaikytas labai plačiai – tiek, kai kalbame apie profesionalų sportą ir norą kuo greičiau nubėgti 100 metrų, tiek apie žmogaus ilgaamžiškumą ir sveiką psichologinę būseną.
Biohakingo sampratą geriausiai apibrėžia šį fenomeną tyrinėjančio mokslininko Dave’o Asprey citata: „Tai globalus judėjimas, paremtas įsitikinimu ir idėja, kad tu gali pakeisti savo aplinką ir vidų, valdyti biologinius dalykus, vykstančius su tavo kūnu. Valdyti, reiškia, kad ne tik pasitenkinti dabartine savijauta, o norėti jaustis dar geriau. Tai yra labai galinga koncepcija, kuri kiekvienam žmogui suteikia įrankius ir strategijas, leidžiančias valdyti savo sveikatą kaip vadovams, kurių atsakomybė vesti į priekį didžiausias pasaulio kompanijas.”
Biohakingas skiriamas į kelis skirtingus tipus.
Gyvenimo būdas – ši dalis paaiškinama paprasčiausiai –tai yra mūsų pačių elgesys, teisingi pasirinkimai, kalbant apie fizinį aktyvumą, mitybą ir sveiką gyvenseną. Tai labai plati tema – jeigu laikotės sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo gairių, medituojate, atliekate jėgos treniruotes, kvėpavimo pratimus, maudotės po šaltu dušu, einate į pirtį, į kasdienį racioną įtraukiate supermaisto produktus – ispaninio šalavijos sėklas, ciberžoles, spiruliną, taikote protarpinį badavimą ir t.t. – jūs esate biohakingo judėjimo dalis.
Šis procesas iš gan paprasto gali tapti ir sudėtingesniu, kai pradedame kalbėti apie individualizuotas mitybas, paremtas kraujo tyrimais.
Kartu kalbama ne tik apie fizinį būvį ir sveikatą, bet ir protinį. Teigiamos psichologinės pusiausvyros palaikymas, proto lavinimas – naujų įgūdžių, kalbų mokymasis, sudoku, kryžiažodžių, matematinių užduočių, galvosūkių sprendimas ir t.t.
Milžiniška svarba turi būti skirta ir miegui bei šio kokybei. Paprasti ir jau girdėti patarimai – mėlynosios šviesos atsisakymas bent valandą iki miego, 7-9 val. miego kasdien – taip pat yra biohakingo dalis.
Net jeigu naudojate akinius, skirtus blokuoti mėlynąją šviesą – bent dalinai naudojate biohakingą savo gyvenime.
Technologinis. Šį biohakingo būdą taiko daugelis žmonių ir apie tai galbūt net nesusimąsto. Jeigu ant jūsų riešo –išmanioji apyrankė ar laikrodis, jūs jau esate šios koncepcijos dalis. Tiesa, vien turėti išmanųjį prietaisą neužtenka. Jis turi būti naudojamas pagal paskirtį – fizinio aktyvumo,
miego kokybės, deguonies kiekio kraujyje ir t.t. rodiklių sekimui, sisteminimui ir analizei. Daugelis išmaniųjų laikrodžių nuo jūsų riešo nuskaito tiek informacijos, kad jums šioje vietoje daryti praktiškai nieko nereikia – pats laikrodis pagal surenkamus duomenis suteikia indikacijas ir patarimus, ką tam tikrą dieną reikėtų daryti – kokią fizinę veiklą ir kokiu intensyvumu rinktis, o galbūt metas skirti laiko poilsiui. Net ir laikrodžio siunčiami pranešimai, kad per ilgai sėdite ir metas atsistoti yra nedidelė biohakingo dalis. Žinoma, jeigu imate ir atsistojate.
Molekulinė ir biologinė. Plačiausia ir sudėtingiausia biohakingo dalis. Jeigu naudojate maisto papildus – papuolate į šią kategoriją, bet kartu ji aprėpia ir daug kitų dalykų, kurie įprastame gyvenime yra daug retesni. Tai – ir moksliškai pagrįsti eksperimentai, genetiniai, biologiniai bandymai. Kartu ši biohakingo dalis susilaukia ir daugiausiai kritikos dėl kartais peržengiamų etikos rėmų.
Puikus biohakingo pavyzdys yra vienas ryškiausių pastarojo metu NBA krepšininkų – LeBronas Jamesas, kuris netrukus švęs 40-ąjį gimtadienį, bet tai jam netrukdo išlaikyti
aukščiausią žaidimo lygį. Visa tai turi savo kainą – neseniai apskaičiuota, kad L.Jamesas per metus biohakingui skiria apie 1,5 mln. JAV dolerių.
Los Andželo „Lakers“ lyderis turi asmeninį šefą, kuris rūpinasi sportininko mityba. Šią sudaro daug angliavandenių ir praktiškai jokio cukraus.
Jis gauna ir aukščiausio lygio nuolatinę fizinės sveikatos priežiūrą, kurios dalimi yra krioterapija, raudonosios šviesos terapija, šalčio kambariai ir kita moderni technika.
Visa tai skamba kaip turčių reikalai, bet L.Jamesas kasdienybėje taiko ir vieną nemokamą biohakingo aspektą – pietų miegą.
Profesionalūs sportininkai yra viena, paprasti žmonės –visai kas kita. Įprastai žmonės biohakingu susidomi tarp 35-50 metų. Tai yra tada, kai pradeda jausti senėjimo požymius. Apibendrinus, biohakingą į savo kasdienybę galite įtraukti ganėtinai paprastais ir visiems prieinamais būdais, o viso koncepcija yra kiekvienas pozityvus elgesys asmeninės sveikatos atžvilgiu.
Paprasti būdai, kaip praktikuoti biohakingą:
Susitvarkykite mitybą – tai gali būti viduržemio jūros dieta ar bet kokia kita asmeniškai jums tinkama dieta, kuri vadovaujasi sveikos mitybos gairėmis. Laikykitės protarpinio badavimo; Būkite fiziškai aktyvūs ir laikykitės mokslininkų rekomendacijų, kiek turite skirti laiko treniruotėms per savaitę; Į savo racioną galite įtraukti tam tikrus maisto papildus; Atsisakykite žalingų įpročių; Spręskite protines užduotis, nuolat mokykitės, skaitykite;
Naudokite išmanųjį laikrodį ar apyrankę miego kokybės, treniruočių ir fizinio aktyvumo sekimui bei analizei; Išbandykite šaltą dušą.
Svarbiausias E.Ramanausko ir A.Lanko karjeros laimėjimas –Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronza
2016 METAIS RIO DE ŽANEIRE AURIMAS LANKAS IR EDVINAS RAMANAUSKAS SAVO PAVARDES AMŽIAMS ĮRAŠĖ Į LIETUVOS SPORTO ISTORIJĄ. DVIVIETĖS BAIDARĖS ĮGULA TEN TAPO OLIMPINE MEDALININKE, BET DAR GEROKAI IKI TOL PASIKLOJO PAMATUS GYVENIMUI BE SPORTO. VIS DĖLTO PRABĖGO DAR DU OLIMPINIAI CIKLAI, KOL, SULAUKĘ 39-ERIŲ, VAIKYSTĖS DRAUGAI IR BAIDARĖS PARTNERIAI ŠALIA PROFESIONALIŲ ATLETŲ KARJEROS ETAPO NUSPRENDĖ DĖTI TAŠKĄ.
Šiauliečių sportinis gyvenimas buvo kitoks nei daugumos olimpinių aukštumų siekiančių sportininkų.
Dar vaikystėje Talkšos ežere gimtuosiuose Šiauliuose pradėję mėgautis irklavimu ir pasiekę neblogų rezultatų pasaulio jaunimo čempionatuose, sulaukę pilnametystės, kai, atrodė, čia pat pripažinimas ir planetos vyrų varžybose, baidarės partneriai pasuko skirtingais keliais ir nėrė į mokslus.
Aurimas penkerius metus Vilniaus universitete studijavo teisę, jis pasirinko baudžiamosios teisės kryptį. Edvinas Šiaulių universitete mokėsi verslo administravimo. Geri bičiuliai susitikdavo tik per vasaros atostogas, bet nė vienam nekilo mintis sėsti ir vėl drauge irkluoti.
„Iš baidarės išlipome, nes tuo metu nejutome, kad esame kam nors reikalingi. Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo gerų baidarininkų, o mes jauni, nors perspektyvūs, mažai kam rūpėjome – nebuvo finansavimo, nevykome į treniruočių stovyklas, tad nutarėme susitelkti į studijas“, –pasakoja E.Ramanauskas.
A.Lankas antrina ilgamečiam partneriui: „Pasaulio jaunimo čempionate tuomet buvome šešti. Lietuvai tai buvo
puikus rezultatas, bet jei jis niekam nebuvo įdomus, tai ir mes nusprendėme ieškotis kitos veiklos.“
Sportuojantys jų bendraamžiai tada kaip tik klojo pamatus savo, kaip sportininkų, ateičiai, o Aurimo ir Edvino gyvenime sporto apskritai neliko. Keleriems metams abu susitelkė į kitus tikslus ir dažniausiai bendraudavo tik laiškais ar telefonu.
Etapas, kai per dienas nesiskirdavo su baidare ir irklais, liko tik smagus, bet miglotas prisiminimas. Juos jau skyrė ne tik skirtingos veiklos, bet ir Lamanšo sąsiauris, nes studijas baigęs Edvinas išvyko į Jungtinei Karalystei priklausančią Didžiosios Britanijos salą, o Aurimas liko Lietuvoje.
Bet tada, kai jau, atrodė, viskas seniai prarasta, abu vėl nusprendė drauge irkluoti, o po kelerių metų pasiekė įspūdingiausią karjeros laimėjimą – Rio de Žaneiro olimpinę bronzą.
Į žaidynes nei A.Lankas, nei E.Ramanauskas daugiau taip ir nenuvyko, nors abu dar puoselėjo tokią svajonę. Kai šiemet nepavyko patekti į olimpinį Paryžių, abu nusprendė, kad jau atėjo laikas sustoti, ir vienas po kito socialiniuose tin-
kluose paskelbė apie karjeros pabaigą.
„Tai buvo nelengvas sprendimas, nes kartą jau buvau išėjęs, kaip maniau, visam laikui. Bet dabar suprantu, kad į profesionalųjį sportą tikrai daugiau niekada negrįšiu. Prieš apsispręsdamas turėjau susikaupti ir apmąstyti visą karjerą, laimėjimus“, – paaiškina A.Lankas.
Baidarių irklavimas abiem buvo ne tik darbas, bet ir širdžiai itin mielas užsiėmimas. Buvo daug alinančio darbo, bet jį atpirkdavo svaiginamas džiaugsmas po pergalių.
„Mūsų sprendimas trauktis brendo ilgai. Abu artėjame prie 40-mečio, mūsų sportas nėra lengvas – persekioja ir traumos, ir treniruočių krūviai dideli, o bėgant metams atsigauti reikia daugiau laiko. Sportininkai – kaip manekenės, turi galiojimo laiką ir anksčiau ar vėliau privalo priimti tą sunkų sprendimą trauktis“, – tvirtina E.Ramanauskas.
Metė sportą, atsidėjo studijoms
Aurimui buvo vienuolika metų, kai tėtis Antanas Lankas vienturtį sūnų atsivedė į Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ baidarių ir kanojų irklavimo bazę. Tuomet jis pats jau buvo baigęs baidarininko karjerą ir dirbdamas treneriu jos kelio padėjo ieškoti jaunimui. Antanas nevertė sūnaus sportuoti: plaukimas baidare Aurimui iš pradžių buvo tik įdomus vasaros nuotykis.
Jau kitą vasarą į sporto centrą užsuko ir dvylikmetis Edvinas, kurio mama Loreta Ramanauskienė kažkada irgi irklavo baidarę. Ji taip pat nevertė sūnaus sportuoti, bet būtent šia sporto šaka Edvinas susidomėjo per vieną šeimos iškylą baidare.
„Kai atėjau, Aurimas jau irklavo, tad man prireikė laiko, kad pasivyčiau anksčiau sportuoti pradėjusius berniukus. Su Aurimu į vieną baidarę sėdome maždaug po metų ir taip
nuo trylikos esame nuolatiniai partneriai“, – prisiminė E.Ramanauskas.
Diena po dienos drauge treniruodamiesi, jie vis geriau jautė vienas kitą, gerėjo ir rezultatai. Tačiau savo ateities baidarėje abu nematė, tad po abitūros egzaminų padžiovė irklus, uždarė „Atžalyno“ duris ir atsidėjo studijoms.
Šiaulių universitete gavęs verslo administravimo bakalauro diplomą, Edvinas susimąstė, o ką veikti toliau. Jis jau buvo vedęs, tad turėjo rūpintis ne tik savimi, bet ir pagalvoti apie šeimos gerovę, todėl pakviestas draugo patraukė į Londoną.
Aurimas Vilniuje kurį laiką dar tęsė vientisąsias studijas teisės magistro diplomui gauti ir dieną naktį kiurksodavo prie sudėtingų vadovėlių, kaldamas įstatymų apibrėžimus.
„Tuo laiku net į treniruoklių salę nenueidavau. Nebuvau toks gabus kaip kai kurie mano kurso draugai, todėl mokslams privalėjau skirti gerokai daugiau laiko“, – prisipažįsta A.Lankas.
Baigęs studijas, Aurimas grįžo į gimtuosius Šiaulius ir jau rengėsi laikyti prokuroro egzaminą, bet pakviestas kredito unijai vadovaujančio senelio sutiko jam padėti.
„Prokuroro egzamino taip ir neišlaikiau – gavau šešetą, o reikėjo bent septyneto. Dar mąsčiau po pusmečio perlaikyti, bet taip užsikabinau kredito unijoje, kad daugiau jau nebandžiau tapti prokuroru. Universitete įgytos teisės žinios man itin pravertė naujame darbe, nes jų reikėjo dirbant su kreditų išieškojimu, vidinės tvarkos aprašais, pildant dokumentus“, – pasakoja A.Lankas, į šią veiklą pradėjęs gilintis 2009-aisiais.
Pradėjęs kaip kredito vadybininkas, po kelerių metų Aurimas pakeitė dėl sveikatos bėdų pasitraukusį senelį ir iš pra-
>
džių tapo unijos administracijos vadovu, o netrukus buvo išrinktas ir valdybos pirmininku.
Dar po kelerių metų A.Lankas išrinktas ir į Lietuvos centrinės kredito unijos – pavienių kredito unijų priežiūros institucijos – valdybą.
„Kai pats pradėjau vadovauti kredito unijai, situacija buvo labai sudėtinga, nes atsirito 2008–2009 metų pasaulio ekonomikos krizės sukeltos bangos.
Turėjome daug nemokių klientų, daug probleminių kreditų, daug teisinių procesų, kuriuos reikėjo suvaldyti. Bet mums pavyko išlipti iš didelės duobės ir dabar viskas yra gerai“, – patikina A.Lankas, savo veiklos kredito unijoje nenutraukęs net tuomet, kai tapo olimpiniu prizininku.
Siūlė keisti pilietybę
Tuo metu, kai Aurimas grįžo į gimtuosius Šiaulius, Edvinas jau buvo įleidęs šaknis Jungtinėje Karalystėje. Londone išlaikęs specialiojo apsaugininko licenciją ir įsigijęs mokytą vilkšunį Tricką, pradėjo dirbti sudėtinguose objektuose.
E.Ramanausko užduotis buvo prižiūrėti namus, į kuriuos taikosi vadinamieji skvoteriai – asmenys, neteisėtai užimantys svetimus namus ar žemę.
„Saugojome net milijonierių namus, kad jų niekas neužimtų. Kovojome su į svetimą nuosavybę besitaikančiais asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais. Darbas buvo įdomus, o skvoteriai mūsų bijodavo, nes mokyti šunys buvo gana agresyvūs“, – pasakoja Edvinas.
Padirbęs maždaug pusantrų metų E.Ramanauskas sumąstė, kad būtų smagu vėl sėsti į baidarę, tad rado artimiausią irklavimo klubą Londone ir netrukus pradėjo irkluoti Li upėje.
„Tas klubas buvo skirtas ne tiek sportui, kiek sveikatinimuisi. Irkluoti ateidavo ir vaikų, ir senjorų. Treniravausi ten per žiemą, o pavasarį nusprendžiau dalyvauti Jungtinės Karalystės čempionate, kuriame man neblogai sekėsi, nors negalėjau irklavimui skirti itin daug dėmesio, be to, po darbo apsaugoje nuolat būdavau pavargęs ir neišsimiegojęs“, –pasakoja Edvinas.
Laisvalaikiu irkluoti Šiauliuose vėl pradėjo ir Aurimas, tad susitikę vasarą abu susėdo į baidarę ir pamėgino dalyvauti varžybose, kurios buvo gana sėkmingos, bet apie tai, kad galėtų grįžti rimčiau sportuoti, tada nė vienas dar nesusimąstė.
Parskridęs į Londoną E.Ramanauskas irklavimui ėmė skirti vis daugiau dėmesio, o pavasarį, Jungtinės Karalystės čempionate aplenkęs ne vieną žinomą šios šalies sportininką, sulaukė kvietimo keisti pilietybę ir atstovauti Anglijai.
„Bet šio siūlymo net nesvarsčiau, nes laikau save patriotu ir visada tikėjau, kad grįšiu į Lietuvą. Sportas tą grįžimą paspartino. Nuoskaudos dėl dėmesio stygiaus jau buvo pasimiršusios, jaučiausi pailsėjęs ir fiziškai, ir psichologiškai, o 2011-aisiais su Aurimu, drauge pasitreniravę vos kelis kar-
E.Ramanauskas su žmona
Akvile bando
jėgas padelio varžybose
tus, netikėtai laimėjome Lietuvos čempionatą ir gavome teisę dalyvauti pasaulio čempionate“, – prisiminė E.Ramanauskas.
Tame pasaulio čempionate šiauliečių duetas liko toli nuo finalo, bet tai vis tiek jiems užtikrino bent šiokį tokį finansavimą ir išvyką į vieną treniruočių stovyklą Portugalijoje.
„Ta stovykla mums davė didelį impulsą. Vėl pajutome režimą, kai sportui galima skirti visas jėgas ir nemąstyti apie kitus reikalus. Grįždami iš Portugalijos jau buvome susidėlioję planą, kaip toliau sportuoti, ir taip grįžome į profesionalųjį baidarių irklavimą“, – pasakoja A.Lankas.
Edvinas su žmona Londone susipakavo mantą ir grįžo į Šiaulius, kur seni bičiuliai vėl diena po dienos pradėjo treniruotis.
Prieš žaidynes turėjo bėdų
A.Lankui ir E.Ramanauskui įsibėgėti neprireikė daug laiko. Jau 2014-ųjų Europos čempionate jie iškovojo pirmąjį savo medalį vyrų varžybose. Tuomet jie gavo bronzą, bet po beveik dešimtmečio, dėl dopingo vartojimo diskvalifikavus rusus, lietuviams įteiktas sidabras.
Žemyno čempionate po metų A.Lankas ir E.Ramanauskas vėl lipo ant prizininkų pakylos atsiimti bronzos. Tais metais pasaulio čempionate laukė ir atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Finišavę septinti šiauliečiai liko vos per vietą nuo kelialapio į Rio, bet patekti ten turėjo dar vieną galimybę per atranką jau olimpiniais metais. Vis dėlto Aurimui su Edvinu tos galimybės neprireikė, nes, pasikeitus atrankos sistemai, kvietimą į žaidynes jie gavo ir už 2015 m. pasaulio čempionate užimtą septintą vietą.
„Patekti į žaidynes mums buvo gal net didesnis iššūkis nei paskui Rio laimėti medalį, – prisipažįsta E.Ramanauskas. –Mat kaip tik tada Aurimas turėjo bėdų su ranka, todėl negalėjo irkluoti iš visų jėgų.“
Kas buvo nutikę jo dešiniam pečiui, A.Lankas iki šiol tiksliai nežino, nes tyrimai nerodė aiškios priežasties. Bet rankoje staiga nebeliko jėgos.
„Dariau įvairias procedūras, kad tik atgaučiau jėgą. O ji kaip staiga dingo, taip staiga ir atsirado“, – pasakoja Aurimas.
E.Ramanauskas
paragavo
apsaugininko duonos
Jaudinosi dėl valties svorio
Į Rio de Žaneirą baidarininkai iš Šiaulių išvyko nejusdami spaudimo ir ramiai rengėsi svarbiausiam karjeros pasirodymui. Jiems niekas iš anksto nekabino medalių, o ir jie patys stengėsi atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, kad tik neperdegtų.
„Aš vis kaliau sau į galvą, kad žaidynės – tik eilinės varžybos, ir nereikia dėl jų jaudintis“, – patikina A.Lankas.
Olimpiniame kanale Aurimas su Edvinu į finalą įsiveržė tiesiausiu keliu, 200 m atrankoje įveikdami visus varžovus ir taip išvengdami pusfinalio. Finale jie irgi ilgai pirmavo, tik prieš pat finišą pergalė išslydo iš rankų. Finalas buvo toks stiprus, kad po finišo kelias minutes įgulos, stengdamosi atgauti kvapą ir iš jaudulio smarkiai besidaužančiomis širdimis, laukė galutinių rezultatų, nes nežinojo, kuri kurią vietą užėmė.
„Galėjo būti visaip, nes buvo neaišku, kurios baidarės anksčiau kirto finišo liniją. Edvinas iš galo rėkia: „Na! Na! Na!“ Man irgi, atrodo, širdis iššoks iš krūtinės. Ir staiga švieslentėje pamatome, kad esame treti. Bronza!
Tada jau galvoje pradėjo suktis kitos mintys: kad tik viskas būtų gerai, kad tik baidarė nebūtų per lengva, nes ją iškart po varžybų sveria, o vos keli gramai gali viską pakeisti“, –emocijas prisiminė A.Lankas.
Tą dieną, 2016 m. rugpjūčio 18-ąją, kai iškovojo olimpinę bronzą, E.Ramanauskui kaip tik sukako 31-eri. Iš seno bičiulio gavęs geriausią dovaną – medalį, Edvinas dar turėjo palaukti, kol galėjo jam nuoširdžiai už tai padėkoti, nes Aurimas užtruko dopingo kontrolėje.
Distancija smarkiai pasikeitė
Olimpinis medalis Aurimo ir Edvino gyvenimą pakeitė tik pirmus kelis mėnesius, kai baidarininkai buvo laukiamiausi svečiai televizijos laidose, mokyklose ir darželiuose, bendruomenių susibūrimuose, o ir gatvėje žmonės juos dažnai atpažindavo ir padėkodavo už geras emocijas per žaidynes. Tačiau po Rio tolesnė baidarininkų sportinė karjera iš esmės pasikeitė, nes būtent tos žaidynės buvo paskutinės, kuriose dvivietės baidarės 200 metrų sprinto rungtis buvo olimpinė. Persiorientuoti į kilometro distanciją sprinteriams buvo kone neįmanoma, tad jie persėdo į keturvietę
ir irklavo 500 metrų.
Nors distancija tapo ilgesnė tik pusantro karto, joje užtrukdavo kone triskart ilgiau laiko. Olimpiniai prizininkai dar stengėsi pakliūti ir į 2020 m. Tokijo, ir į šių metų Paryžiaus žaidynes, bet nepelnę kelialapio abu paskelbė apie karjeros pabaigą.
Aurimas tai padarė keliomis dienomis anksčiau, o Edvinas atsisveikinimo žodžius feisbuke parašė rugpjūčio 18-ąją –per savo gimtadienį.
„Nuo šiol man ši diena bus ne tik asmeninė šventė, bet ir primins saldžiausią karjeros pergalę bei atsisveikinimą su didžiuoju sportu“, – šypteli E.Ramanauskas.
Baidarėse – sūnūs
Ilgamečiai porininkai, iki šiol vienas kitą juokais vadinantys antrosiomis žmonomis, mat dviese per treniruotes ir stovyklas praleisdavo gal net daugiau laiko nei su tikrosiomis sutuoktinėmis, jau negyvena treniruočių ir varžybų ritmu, bet sportas jiems abiem – vis dar svarbus.
Abiejų žmonos – Aurimo sutuoktinė Eglė ir Edvino Akvilė – priklauso „Irklo sesių“ klubui ir irkluoja drakono valtį. Drakono galva ir uodega puoštą valtį su būgnininku kartais pairkluoja ir olimpiniai prizininkai.
A.Lankas vis dar užsuka į nuo vaikystės puikiai pažįstamą
„Atžalyno“ irklavimo bazę, kur, prižiūrimas senelio Antano, dabar treniruojasi jo dešimtmetis sūnus Aretas. Ketverių duktė Atėnė lanko baletą. Tačiau pagrindinė Aurimo veikla dabar jau nesusijusi su sportu, o kredito unijoje.
Į „Atžalyno“ bazę vis užsuka ir Edvinas, kurio jaunesnysis sūnus devynerių Eidas irgi mokosi irkluoti baidarę. Vyresnėlis šešiolikmetis Juras ilgai žaidė futbolą, o dabar pasirinko orientavimosi sportą.
E.Ramanauskas, prieš kelerius metus drauge su Aurimu Šiaulių universitete dar įgijęs kūno kultūros ir sporto edukologijos magistro laipsnį, kol kas svarsto, iš ko ateityje norėtų valgyti duoną, bet svajoja likti arti sporto.
2014 m. Segedas (Vengrija), Pasaulio taurės etapas, dvivietė baidarė, 200 m – bronza.
2014 m. Brandenburgas (Vokietija), Europos čempionatas, dvivietė baidarė, 200 m – sidabras.
2015 m. Račicė (Čekija), Europos čempionatas, dvivietė baidarė, 200 m – bronza.
2015 m. Rio de Žaneiras, bandomosios priešolimpinės varžybos, dvivietė baidarė, 200 m – bronza.
2016 m. Duisburgas (Vokietija), Pasaulio taurės etapas, keturvietė baidarė (su Artūru Seja ir Ignu Navakausku), 200 m – auksas.
2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, dvivietė baidarė, 200 m – bronza.
POLE SPORTAS, DAUGELIO VIS DAR SUVOKIAMAS KAIP ŠOKIS APLINK STULPĄ, NE VIENAM ASOCIJUOJASI SU VILIOTINIU ARBA STRIPTIZU, TAČIAU ŠIS POŽIŪRIS
JAU KEIČIASI IR VIS DAUGIAU ŽMONIŲ Į JĮ IMA ŽVELGTI KITOMIS AKIMIS. TAI SUNKUS SPORTAS, KURĮ LANKO IR VAIKAI, O LIETUVOJE ŠIAIS METAIS SURENGTAS PIRMASIS ŠALIES ČEMPIONATAS.
Šokio aplink stulpą, arba pole sporto, ištakos veda į Indiją, kur kultivuojama Malakhamba. Pirmieji šį užsiėmimą vaizduojantys piešiniai mena laikus prieš mūsų erą, o verčiant pažodžiui tai reiškia gimnastą ant stulpo. Indai šiam sportui yra suteikę nacionalinį statusą.
„Po truputį keičiame požiūrį, kad ten, kur stulpas, ten būtinai bus gašlybės. Nesakau, kad jokiu būdu jų nebus. Bet prie kiekvieno stulpo klijuoti vulgarumo etiketę vien dėl to, kad teko matyti ant jo atliekamą viliotinį, yra tas pats, kaip tą patį galvoti ir apie kiekvieną kėdę. Turbūt visi esame matę seksualų šokį su kėde“, – sako viena žinomiausių
Lietuvos pole sporto atstovių ir trenerių, „RAI Academy“
įkūrėja Ilona Radavičiūtė.
Šį sportą kartu su ja atrado viena garsiausių asmeninių trenerių, įvairių televizijos projektų dalyvė ir nuomonės formuotoja Jolanta Leonavičiūtė. „Tai tapo nauju geru iššūkiu sau“, – pripažįsta garsi moteris.
Nuo atsitiktinumo iki akademijos
I.Radavičiūtė šiame sporte yra sukaupusi didelę patirtį, dalyvavusi tarptautinėse varžybose, o pažintis su juo prasidėjo atsitiktinai, kai 2013 m. dirbo sporto trenere viešbutyje Turkijoje.
Ten darbavosi ir mergina iš Ukrainos, kuri ir praktikavo šį sportą, netrukus pakeitusį I.Radavičiūtės gyvenimą.
„Vau kaip kietai, – pamačius kolegę, šokančią ant stulpo, pirmą emociją prisiminė ji. – Paprašiau, kad pamokytų pagrindinių pratimų. Pasibaigus vasarai grįžau į Vilnių, susiradau tuomet egzistavusią vienintelę mažą studiją su trimis stulpais ir pradėjau mokytis.“
I.Radavičiūtė visą vaikystę šoko sportinius šokius, todėl pavyko greitai mokytis ir tobulėti. Netrukus ji pati tapo trenere, o dabar turi savo akademiją.
Ilona Radavičiūtė
„RAI Academy“ įkūrėja bei pole sporto instruktorė, turinti dešimties metų patirtį.
Dvylika metų šoko sportinius šokius.
Pirmojo Baltijos šalyse Pole Dance teatro „Windflash“ šokėja bei choreografė.
Tarptautinių pole sporto varžybų finalininkė.
Lietuvos oro ir pole sporto federacijos valdybos pirmininkė bei viena iš steigėjų.
„RAI taurė 2022“ pole sporto varžybų organizatorė ir teisėja.
„Man pasiūlė vesti užsiėmimus naujokams, nes populiarumas ir susidomėjimas augo. Vesdama juos toliau tobulėjau pati, o po poros metų supratau, kad noriu erdvės, kuri labiau atspindėtų mano požiūrį į šį sportą. Todėl įkūriau savo akademiją“, – pasakoja moteris.
Pasikeitęs požiūris
I.Radavičiūtė džiaugiasi, kad per dešimtmetį supratimas apie šį sportą kardinaliai pasikeitė: „Kai 2013 metais pradėjau dirbti, būdavo ir tokių merginų, kurios nesakydavo nei artimiesiems, nei draugams, kad lanko šiuos užsiėmimus – jie iš karto būtų nuteisę ir pradėję klausinėti, į kurį klubą ruošiasi darbintis. Bet tada ir pamokos buvo šiek tiek kitokios – greičiau šokio, moteriško viliotinio ir sporto junginys.
Dabar turime aiškią atskirtį tarp sportines treniruotes siūlančių mokyklų ir tų, kurios nuėjo šokio ir moteriško judesio linkme. Mes užsiimame tik sportiniu žanru, todėl pas mus tėvai noriai veda vaikus.“
Kartu su populiarumu stipriai ūgtelėjo profesionalumas, o visą šios naujos sporto šakos kelią Lietuvoje šiais metais vainikavo pirmasis šalies čempionatas.
„Su kolegomis iki to ėjome labai ilgai – sakyčiau, nuo pat veiklos pradžios tiek aš, tiek jie turėjo šią viziją. Su bendraminčiais prieš trejus metus Kaune įsteigėme Lietuvos oro ir pole sporto federaciją, o pernai prie mūsų prisidėjo oro akrobatikos atstovai. Taip mūsų bendruomenė padidėjo kone dvigubai. Čempionatą planavome pusmetį ir galiausiai įvyko grandiozinis dviejų dienų renginys, kuriame sulaukėme 250 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio. Čempionatas pranoko mūsų visų lūkesčius, paliko didelį įspūdį dalyviams ir mums patiems. Nekantraujame paversti šį renginį kasmetine tradicija ir kaskart augti vis labiau“, –pasidžiaugia I.Radavičiūtė.
Įvairialypis sportas
I.Radavičiūtė pasakoja, kad šokis aplink stulpą gali būti tiek lengvas kardio, norint palaikyti bendrą fizinį aktyvu-
mą, tiek profesionalus sportas.
„Treniruotėse dirba viso kūno raumenys, dirbama su savo kūno svoriu. Intensyvumas gali skirtis ir prisitaikyti tiek prie naujoko, tiek prie sportininko galimybių.
Manau, šis sportas tuo ir gražus, kad labai įvairialypis. Skirtingiems žmonėms gali suteikti įvairius dalykus. Vienam gali tapti nuostabia sportavimo rutina, padedančia palaikyti fizinį aktyvumą, kitam – neįtikėtinu pasitikėjimo savimi šaltiniu, nes iš pradžių viskas atrodo sunku ir neįmanoma, bet imi ir tą neįmanomą padarai. O trečiam – puikus būdas išreikšti save, gebėti laisvai improvizuoti ir jungti skirtingus triukus. Ne vienas mūsų lankytojas pasakojo, kad pradėjus sportuoti praėjo nugaros skausmai, o kažkas atrado savą bendruomenę ir treniruotės tapo neatsiejamu savaitiniu ritualu“, – prideda sportininkė.
Jai antrina J.Leonavičiūtė: „Mano sporto ir darbo specifika kitokia. Pajaučiau savo kūno silpnąsias vietas, kurios su laiku vis stiprėjo. Ir tie judesiai, kurie atrodė neįmanomi, jau tampa įveikiami. Mūsų kūnas labai greitai prisitaiko prie duodamų naujų apkrovų. Smagu matyti ir stebėti savo progresą. Ir, žinoma, skausmas. Jo būna daug. Nuolatinės mėlynės ant kojų – viskas turi savo kainą. Be skausmo šiame sporte nebus progreso.“
Treniruoja viena kitą
J.Leonavičiūtę šis sportas žavėjo jau kurį laiką, bet išbandyti vis neprisiruošė.
„Šis sportas mane žavėjo estetiniu grožiu, moteriškumu, lankstumu, kūno plastika ir jėga, kurios čia reikia labai daug. Bet pačiai pradėti mokytis nekilo minčių, kol mano kolegė trenerė paklausė Ilonos, ar ji veda asmenines treniruotes. Taip gavau gerą stumtelėjimą šio sporto link ir nusprendėme kartu lankyti treniruotes. Po kurio laiko likau viena ir su Ilona pradėjome dirbti asmeniškai“, – pradžią prisiminė trenerė.
Dabar ji dukart per savaitę skiria šokio aplink stulpą treniruotėms, bet merginų pažintis prasidėjo įprastoje treniruoklių salėje.
„Jolantą pažinojau anksčiau kaip televizijos projektuose dalyvaujančią gražią ir sportišką moterį. Ieškojau asmeninio trenerio ir labai norėjau moters – mažiau nesąmonių nei su vyrais, tikrai nebandys kabinti, o moteris moterį supras geriau, – juokiasi I.Radavičiūtė. – Bendras mūsų pažįstamas man rekomendavo Jolantą, aš jai iškart parašiau. Kartu sportuojame jau daugiau nei metus, o po kurio laiko ji susidomėjo pole sportu, tad nutarėme apsikeisti žiniomis – pirma ji mane treniruoja sporto salėje, o tada koridoriumi žengiame į „RAI Academy“. Labai pasisekė, kad dirbame tame pačiame pastate.
Tai yra skirtingos sporto šakos, tačiau viena kitą labai gerai papildo. Jolantai labai gerai sekasi pole sportas. Manau, iš dalies sėkmę lemia tai, kad jos kūnas jau puikiai suformuotas ir treniruotas sporto salėje.“
Jolanta Leonavičiūtė
Sportininkė, fitneso, sveikatingumo trenerė, televizijos laidų vedėja, keliautoja. Dalyvavo televizijos projektuose „Šuolis“, „Šok su manimi“, „Meilė ar pinigai?“
2016 m. „Galinta“ fitneso čempionatas – 3 vieta.
2016 m. Lietuvos taurės fitneso čempionatas – 3 vieta.
2016 m. Baltijos taurės fitneso čempionatas – 3 vieta.
Danas Sodaitis prieš daugiau nei dešimtmetį dar siekė karininko karjeros. Jis mokėsi Karo akademijoje, baigė studijas, tačiau tuomet vienas iš jo pomėgių – važinėjimas motociklu – baigėsi skaudžia nelaime. Jis pateko į avariją ir nuo tada negali valdyti dešinės rankos.
Kovingas vyras po šios nelaimės nepasidavė ir iškentęs ilgas reabilitacijas atrado save sporte. Jis ėmė dalyvauti bėgimo varžybose ir jau iškovojo ne vieną reikšmingą apdovanojimą.
D.Sodaitis yra daugkartinis Lietuvos neįgaliųjų čempionato 100 m bėgimo rungties nugalėtojas ir rekordininkas. 2017 m. tapo pasaulio IWAS žaidynių čempionu. O 2018 m. Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate iškovojo sidabro medalį.
Jau ne vienerius metus Lietuvos lengvosios atletikos čempionate D.Sodaitis varžosi kartu su sveikaisiais sportininkais. Su Vilniaus rinktine jis tapo pirmuoju neįgaliuoju sportininku, kuris pelnė 4x100 m bėgimo estafetės šalies čempiono titulą varžydamasis su sveikaisiais.
Dabar D.Sodaitis toliau siekia sportinių aukštumų, bet jį galima dažnai išvysti ir su fotoaparatu rankose. Sportininkas ne tik aktyviai fotografuoja, bet ir vadovauja savo įkurtai ISO100 fotostudijai.
„Nors šeimoje fotografų nebuvo, fotografija mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. Visada turėjau šiokį tokį estetinį pojūtį, kai kurie kolegos fotografavo, todėl ši ais-
tra po truputį stiprėjo. Sakyčiau, įvyko lengva evoliucija: nusipirkau fotoaparatą, vėliau kilo noras įsigyti brangesnę ir geriau fotografuojančią įrangą. Dabar Vilniuje turiu fotostudiją ir šalia sporto galiu teikti profesionalaus fotografo paslaugas“, – apie pomėgį, tapusį verslu, pasakoja D.Sodaitis.
Kaip fotografas sportininkas tobulėja savarankiškai. Jo teigimu, fotografijos studijos ne visada leistų koncentruotis į tokį rezultatą, kurio jis nori pats. D.Sodaitis daugiausiai žinių gavo iš praktikos, taip pat iš „YouTube“ vaizdo medžiagos. Lankė ir praktinius seminarus pas žinomus fotografus Tomą Kaunecką ir Algimantą Kriščiūną.
„Iš šių profesionalų gavau ne tik technikos patarimų, bet ir socialinių įgūdžių, susijusių su bendravimu, rinkodaros dalykais. Taip pat pasirinkau studijuoti reklamos vadybos magistrą, šios studijos irgi reikalavo kūrybos bei puikiai tiko prie mano noro tapti fotografu. Juk nuotraukas reikia mokėti atsirinkti ir parduoti“, – paaiškina paralimpietis. Daugelis aukščiausio lygio fotografų turi savo pagrindines fotografavimo sritis ir dažniausiai į jas orientuojasi. Savų stiprybių turi ir D.Sodaitis.
„Aš orientuojuosi į darbą su dirbtiniais šviesos šaltiniais: su studija, dirbtinėmis lempomis, blykstėmis. Visa tai kombinuoju su, pavyzdžiui, žmonių fotosesijomis. Ypač įdomu dirbti su sportininkais, kurie turi daug jėgos ar atletiškumo. Tai gali būti snieglentininkai, lengvaatlečiai,
jėgos aitvarų sporto atstovai. Įprastai juos matome natūraliomis sąlygomis, o nufotografavus su dirbtinėmis šviesomis galima sukurti įvaizdžio stiliaus nuotraukas. Tas išties labai įdomu“, – tvirtina lengvaatletis.
D.Sodaitis dabar sportuoja pas vieną geriausių Lietuvos sprinterių trenerių Martą Skrabulį bei atstovauja Vilniaus „Cosma“ klubui. Profesionali fotografija reikalauja nemažai žmogiškų ir finansinių išteklių, todėl jis šiuo metu stengiasi susitelkti į sportininko karjerą.
„Buvo momentas, kai atėjo supratimas apie prioritetus, savo laiko diferencijavimą. Dabar žinau, kad savo laiką noriu skirti sportui. Visas dėmesys – stovykloms, varžyboms ir karjerai. Buvo atvejis, kai ruošdamasis pasaulio čempionatui turėjau atšaukti vieną fotosesiją. Tai buvo vestuvių fotosesija, suplanuota prieš metus. Supratau, kad dėl sporto negaliu planuoti tolimų fotosesijų. Fotografavimas tapo antraplaniu užsiėmimu, bet jis visada šalia. Galų gale turimos studijos nuoma leidžia uždirbti. Galbūt ateityje galėsiu fotografavimui skirti visą dieną ir tai bus mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o dabar, šiuo gyvenimo ciklu, prioritetą teikiu sportui“, – prisipažįsta D.Sodaitis.
Sportininkas neretai fotoaparatą vežasi į tas lengvosios atletikos varžybas, kuriose dalyvauja pats.
„Anksčiau paralimpiniam sportui nebuvo skiriama tiek daug dėmesio arba būdavo sudėtinga viską suderinti, todėl fotografuodavau pats. Visą laiką padėdavau savo bičiuliams – Lietuvos paralimpinio komiteto žurnalistams.
Tai būdavo pliusas visai organizacijai, nes dideliuose renginiuose ji turėdavo atstovų, galinčių pateikti kokybiškos medžiagos“, – paaiškina sportininkas.
Visi tikriausiai pastebime, kad fotoaparatai įprastai būna pritaikyti dešiniarankiams. D.Sodaitis po gyvenimo nelaimės negali valdyti būtent dešinės rankos. Tai kelia iššūkių, bet jie neatima motyvacijos.
„Fotoaparatas įprastai laikomas dviem rankomis, o fotografavimo mygtukas yra dešinėje pusėje. Mygtuką reikia spausti dešinės rankos pirštu. Kadangi tokios galimybės neturiu, fotografuoju kaire ranka. Prie to reikėjo prisitaikyti, išmokti laikyti aparatą, ir tai dar ne viskas, nes fotografuojant reikia atlikti įvairius nustatymų pakeitimus, kurie turi įtakos galutinės nuotraukos vaizdui. Vis dėlto nieko nėra neįmanomo. Yra sprendimai, kuriuos aš įvaldau, todėl tik iš šalies gali keistai atrodyti kai kokiame nors renginyje dirba fotografas, vieną ranką laikydamas kišenėje. Viską galiausiai nulemia rezultatas, kuris dažniausiai būna džiuginantis“, – pasakoja D.Sodaitis. Ar jau turi įsimintiniausią nuotrauką?
„Manau, įsimintiniausia nuotrauka bus ta, kurioje būsiu aš pats, kai mainysiu žiedus su savo mergina. Turiu viziją, kaip ta nuotrauka atrodys. Ją reikės padaryti kitam žmogui, bet tai bus geriausia nuotrauka, kurią aš turėsiu“, –šypsosi D.Sodaitis.
SPORTAS MINDAUGUI ŠPOKUI SUTEIKĖ PERGALIŲ, DRAUGŲ, SĖKMINGĄ KARJERĄ, O PIRMASIS PLAUKIMO TRENERIS – IKI ŠIOL PAVYZDYS IR ĮKVĖPIMAS. IŠ BASEINO Į SPORTO VADYBĄ NĖRĘS NACIONALINĖS SPORTO AGENTŪROS (NSA) DIREKTORIUS TURI SAVO VIZIJĄ IR SVAJONĘ, KAIP PRIVALO ATRODYTI KLESTINTIS ŠALIES SPORTAS.
Mindaugas Špokas net trylika kartų tapo Lietuvos čempionu, kadaise pagerino ne vieną rekordą, dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, Atlantos olimpinėse žaidynėse, bet tikrąjį sporto džiaugsmą atrado jau baigęs profesionalo karjerą.
„Žvelgiant iš treniruočių pusės, plaukimas buvo viena nuobodžiausių ir sunkiausių sporto šakų – nelabai įdomu plaukti ir skaičiuoti plyteles baseino dugne. Bet neblogai sekėsi, todėl kartais reikia rinktis tai, kur gali pasiekti geriausių rezultatų. Baigęs plaukiko karjerą daug metų žaidžiau vandensvydį. Tai kontaktinė komandinė sporto šaka – visai kas kita, šis sportas buvo mano dūšiai“, – sako buvęs dviejų Lietuvos sporto federacijų – plaukimo ir krepšinio – generalinis sekretorius.
Baigęs plaukiko karjerą jis dukart tapo šalies vandensvydžio čempionu, o 2022 m. buvo paskirtas NSA direktoriumi.
Sportas tebėra jo palydovas – ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Anksti iš lovos pakylantis vyras kiekvieną dieną pradeda treniruoklių salėje ir baseine, o vėliau iš gimtojo Kauno keliauja į Vilnių, kur šalia Neries upės įsikūręs NSA biuras.
Gimėte, augote ir iki šiol gyvenate Kaune. Kada pirmąkart susidūrėte su sportu?
Augau skurdžiame Kauno rajone, bet labai įdomu tai, kad iš ten kilę vaikinai pasiekė įspūdingų dalykų gyvenime. Su sportu esu pažįstamas nuo penkerių metų: kieme iki sutemų žaisdavome krepšinį, futbolą, žiemą – ledo ritulį.
Infrastruktūra skurdoka, bet noro buvo daug. Galiausiai visas kiemas nuėjo į treniruotes Kauno krepšinio mokykloje.
O kaip atsidūrėte baseine?
Tais laikais į treniruotes kviesdavo treneriai. Labiausiai įsiminė diena, kai į mokyklą atėjo treneris Sigitas Skarelis. Turbūt tada buvau pirmokas. Jis paklausė, kas nori žaisti krepšinį, futbolą ir dar pasimaudyti. Šis pasiūlymas iškart sudomino. Ir tikrai žaidėme krepšinį, futbolą ir, kaip vadino treneris, dar eidavome maudytis – taip jis priviliodavo į plaukimą.
Kuo patiko šis sportas?
Trylikos pradėjau gauti maistpinigių, nes rodžiau rezultatą. Būdamas 14–15 metų mečiau plaukimą ir nuėjau į kikboksą. Po metų grįžau, patekau į aukšto meistriškumo sportininkų grupę pas Eduardą Belevičių. Iš viso išbandžiau penkias sporto šakas.
Minėjote, kad kartu sportavę kiemo draugai irgi pasiekė įspūdingų dalykų. Ką jie dabar veikia?
Vienas tapo karininku, kitas Airijoje įgyvendina didelius projektus: stadionus, gamyklas ir panašius. Kitas turi architektų studiją, dirba su užsakovais Prancūzijoje, dar vienas – chemijos įmonę ir jai vadovauja. Aš vienintelis
likau sporte. Kas ketvirtį renkamės pirtyje, pasikviečiame ir mūsų trenerį S.Skarelį. Jam per 80 metų, bet kaip nuostabiai ir sveikai jis atrodo.
Ar jūsų vaikai taip pat sportuoja?
Pats visada norėjau išbandyti dziudo, bet nepavyko. Sūnų Matą nuvedžiau į šį sportą, kai jam buvo ketveri, – lankė iki dešimties. Plaukti irgi išmokiau ketverių metų, o būdamas šešerių jis pradėjo lankyti krepšinį. Ten jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Matas žaidė krepšinį ir studijuodamas universitete JAV. O dabar Kaune darbuojasi bendrovėje „Teltonika“. Labai dėl jo džiaugiuosi.
Vidurinė dukra Justė lankė plaukimo treniruotes, o dabar fizinę formą palaiko sporto klube. Jaunėlė Emilija lanko daugybę būrelių, tarp jų – ir plaukimą.
Manau, vaikai negali pasirinkti vienos sporto šakos, turi išmėginti jų daug, kad suprastų, kas tikrai patinka. Juokauju, kad turbūt Lietuvoje turime Michaelį Schumacherį, bet jis dar nebandęs tos transporto priemonės.
Mano žmona Sigita – buvusi šuolių į vandenį Lietuvos čempionė. O žiemą mūsų atostogos skiriamos visos šeimos aistrai kalnų slidinėjimui. Taigi esame fiziškai aktyvūs.
Kiek sporto likę kasdieniame gyvenime?
Kiekvienas rytas prasideda treniruoklių salėje ir baseine –keliuosi 6.15 val. ir traukiu sportuoti. Sveikata – tai mūsų kūnas. O jeigu pats gerai jausiesi, gerai jausis ir aplinkiniai. Tada automatiškai susitvarko ir mityba, ir poilsio režimas. Anksčiau dar vakarais žaisdavau vandensvydį, bet dabar likau tik prie rytinių treniruočių.
Kartais manęs klausia, kodėl nedalyvauju veteranų plaukimo varžybose, bet dabar aš viską darau dėl savęs ir sau,
Įgyvendina valstybės sporto politiką aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo srityse. Agentūroje sutelktos visos šalies sporto finansavimo funkcijos, vienodas dėmesys skiriamas olimpiniam ir paralimpiniam sportui, visuomenės fiziniam aktyvumui. NSA rūpinasi sporto infrastruktūra ir sportininkų teisėmis, padeda šalies sporto šakų federacijoms ir organizacijoms diegti bei stiprinti gerojo valdymo principus.
Administruoja valstybės sportininkų stipendijų, premijų, rentų skyrimą.
Skelbia fizinio aktyvumo projektų ir programų konkursus, administruoja aukšto meistriškumo sporto, fizinio aktyvumo ir sporto infrastruktūros lėšas. Metinis biudžetas – apie 60 mln. eurų.
Vizitinė kortelė
Mindaugas Špokas gimė 1975 m. gegužės 13 d. Kaune. 13 kartų tapo Lietuvos plaukimo čempionu, dalyvavo 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, kuriose užėmė 28 vietą. Varžėsi pasaulio ir Europos čempionatuose. 1995 m. Pasaulio taurės varžybų etapo nugalėtojas, dviejų Pasaulio taurės varžybų etapų trečios vietos laimėtojas (1995 ir 1996 m.).
M.Špokas sportuoja kiekvieną dieną
nieko niekam nenoriu įrodinėti. Sportuoju nuo pirmadienio iki penktadienio. Ketvirtadienis skirtas pratimams nugarai vandenyje ir pirčiai. Išvykęs į keliones irgi ieškau, kur yra sporto salė ar baseinas. Savaitgalis skirtas kitai fizinei veiklai ir poilsiui – kūnas džiaugiasi ilgesniu miegu. Dukra ir sūnus šiuos įpročius perima.
Per pandemiją atradau vaikščiojimą. Dar per pandemiją susidraugavau su prisitraukimais – pradėjau nuo kelių taisyklingų, o dabar jų darau daug ir su papildomu svoriu. Cukrus, alkoholis, rūkymas man yra tabu ir niekada netraukė.
Baigęs plaukiko karjerą pasukote į mokslus. Ar visada turėjote planą, ką veiksite išėjęs iš baseino?
Galėjau nueiti į kitą pusę, bet džiaugiuosi, kad viskas pakrypo būtent taip. Mama man visada sakydavo, kad dėl jos turiu baigti mokyklą, o tada universitetą. Man daug supratimo davė etapas JAV – po pirmo kurso išvykau ten, gavau siūlymą tęsti studijas. Tada supratau, kad nereikia mokytis tik tam, kad mokytumeisi, reikia suprasti, ką mokaisi. Supratimas palengvina rezultato siekimą.
Kai supratau, kad tą darau dėl savęs, baigiau bakalaurą aukštais balais. Vėliau, kai jau pradėjau dirbti, kildavo
Sporto vadybos magistro laipsnis, Lietuvos sporto universitetas
Sporto organizacijų valdymo ir administravimo magistro laipsnis, Liono Claude‘o Bernard‘o universitetas
Gyvenimo mentoriai:
Tėvai, Sigitas Skarelis, Vladas Garastas, Arvydas Sabonis, Aleksandras Kosauskas, Jonas Kazlauskas.
visokių klausimų, buvau sau kritiškas, reikėjo daugiau žinių, todėl baigiau magistrantūrą. Įstojau į doktorantūrą, baigiau du kursus. Tada manęs paklausė, ar noriu tapti biomedicinos srities mokslininku, ar sporto vadybininku. Pasirinkau antrąjį variantą ir baigiau magistro studijas Lione. Ateityje gal dar imsiuosi ir doktorantūros.
Ne vienus metus dirbote plaukimo ir krepšinio federacijose. Kaip dabar sekasi vadovauti visam šalies sportui?
Džiaugiuosi, kad krepšinis yra sporto šaka numeris vienas, o plaukimas, matyt, numeris du. Kai ten dirbau, su komanda kūrėme ilgalaikes strategijas, kurias įgyvendinus rezultatai pasirodo ne po vienų metų. Kitoms sporto šakoms tą reikia suprasti.
Plaukimas ir krepšinis dirba taip, kad sportininkams būtų kuo geriau. Kai kurios kitos federacijos dar vis įsivaizduoja, kad sportininkai dirba dėl jų. Matau tokių federacijų, kurios mėgina griebtis besitraukiančių sportininkų. Tai yra viena iš bėdų. Turime federacijų, kurių tikslas – pakliūti į žaidynes, bet jų sportininkai į jas nepatenka jau kelis olimpinius ciklus iš eilės.
Džiaugiuosi federacijomis, kurios keičiasi ir užaugina sportininkų. Labai džiaugiuosi sportininkais, kurie lieka
sporte ir dalijasi savo lyderyste, perduoda patirtį. Smagu, kad ir valstybės požiūris į sportą ir sportininkus stipriai keitėsi per pastaruosius metus.
Šiandien valstybė dar nesukūrė sistemos, skirtos mano vaikams tobulėti, todėl aš noriu kitiems vaikams, savo anūkams, pakeisti sistemą, kad ji veiktų taip, kaip Vakarų pasaulyje, ypač Skandinavijoje. Dabar yra taip: jei turi pinigų – visos sąlygos tavo. Palyginti su visa Europa, pas mus vienos geriausių sąlygų tenisui žaisti, bet turbūt dar negreitai turėsime labai aukšto lygio teniso žaidėją, nes tenisą žaidžia tie, kurie gali sau tą leisti. Mano tikslas, kad tie, kurie potencialiai gali kažko pasiekti, būtų įtraukti į sportą, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Kartu gerintume socialinę lygybę.
Viena agentūros atsakomybių – rūpintis mėgėjų sportu, fiziniu aktyvumu.
Turime penkias sritis, kurias kuruojame, ir fizinis aktyvumas šioje piramidėje yra pagrindas. Kuo daugiau veiklų išbandys jaunimas, tuo turėsime didesnę tikimybę atrasti talentus. Mūsų fiziškai neaktyvaus gyvenimo padariniai –depresija, liūdesys, nerimas, žalingi įpročiai. Sportas viską apverčia aukštyn kojomis.
Turime tinkamą infrastruktūrą, turėsime jos registrą. Ji turi būti įveiklinta ir nauja statoma tik ten, kur jos trūksta. Juk vaiką į sportą leidi todėl, kad būtų patogu: būrelis netoli namų, salę galima pasiekti pėsčiomis ar viešuoju transportu. Tikrai ne todėl, kad manai, jog tai vaiko pašaukimas ir jis – būsima žvaigždė.
Nereikia laukti, kol į duris pasibels talentas. Yra didelė
Nuo 2022 m. liepos 1 d. – Nacionalinės sporto agentūros prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos direktorius
2019–2022 m. – FIBA varžybų komisijos pirmininko pavaduotojas
2014–2021 m. – „FIBA Europe“ valdybos narys 2013–2021 m. – Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius ir direktorius
2013 m. – Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius
2012–2013 m. – Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas
2007–2011 m. – ,,EuroBasket2011“ organizacinio komiteto vykdomasis direktorius
2002–2006 m. – Lietuvos sporto universiteto sporto centro direktorius ir komercinės grupės vadovas
2001–2002 m. – UAB ,,Kesko Senukai“ analitikos vadybininkas ir projektų vadovas
konkurencija, o gavę telefonus vaikai jau tingi kažkur eiti. Mums reikia infrastruktūros, skirtos aukštam meistriškumui, bet įveiklintos per fizinį aktyvumą.
Vienas iš mūsų tikslų – išplėsti popamokinę veiklą. Jeigu kiekvienas vaikas gautų 60–70 eurų krepšelį, turėtume vaiką, kuris užsiimtų fizine veikla nuo 6 iki 18 metų.
Turite hobį, nesusijusį su sportine veikla?
Patinka išskirtiniai sportiniai automobiliai, kurie išlaiko ir didina vertę. Patinka ne tikrieji retro automobiliai, bet tie, kurie turi potencialo tokie būti. Turėjau 2008 m. BMW E60 modelį su V10 varikliu, bet jį pardaviau kolekcininkams. Pasilikau kitą BMW – 2004 m. kabrioletą su atmosferiniu varikliu. Tai yra mano aistra.
Man nėra svarbu, kokiu automobiliu važinėju kasdien, žiūriu į ekonomiškumą, nes kasdien važiuoju iš Kauno į Vilnių. Kartais sėdu prie savo kolekcinės mašinos vairo, nes man tai teikia malonumą.
Taip pat nuo mažens rinkau sovietinius modeliukus, bet vėliau nelabai kas iš jų beliko. Kai gimė sūnus Matas, kas
mėnesį pirkau po modeliuką, dabar garaže su sūnumi jų turime apie 250. Aistra sportiniams automobiliams mus su sūnumi suartina, nes tai – abiejų hobis. Jis irgi supranta tokių automobilių išliekamąją vertę.
Pastarasis mūsų įsigytas automobilis – „Maserati GranTurismo“ amosferinis egzempliorius.
Tad dabar turime du išskirtinio dizaino automobilius, kuriuos kūrė garsus dizainieriai. BMW 6 – Adrianas van Hooydonkas, o „Maserati GranTurismo“ – Jasonas Castriota iš „Pininfarina“.
Kiekvienas privalome turėti tai, kas teikia malonumą, leidžia atsipalaiduoti. Gyvenime svarbiausia yra sveika-
ta, šeima, saviraiška ir tik tada darbas. Darbas negali būti pirmoje vietoje. O darbe reikia turėti tikslų – trumpalaikį, ilgalaikį ir, aišku, motyvaciją.
Sudaryti sąlygas efektyviam sportininkų rengimui. Didinti gyventojų fizinį aktyvumą Lietuvoje.
Gerinti ir plėtoti Lietuvos sporto infrastruktūrą.
Sudaryti sąlygas sporto organizacijoms gerinti veiklos kokybę. NSA tikslai