SPORTAS NR 3 / 2023

„SPORTAS“ NR. 3 (2023)

LEIDĖJA

VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ

ĮMONĖS KODAS 300093445

OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237

VILNIUS

EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24.LT

DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS

REDAKTORIUS

MARIUS GRINBERGAS

TEL. +370 686 09 700

EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO

BUHALTERIJA FINANSININKĖ

RIMA TARAŠKEVIČIENĖ

TEL. 8 685 15 621

ISSN 1392-9259

INDEKSAS 5214

4 Legendos

Šuolių į vandenį trenerį Kęstutį

Autuką įkvepia jo mokiniai

6 Valia

Po amputacijos – Rapolo

Micevičiaus paralimpinė viltis

8 Sportas ir verslas

Vienam turtingiausių Lietuvos žmonių ant ledo nebelieka minčių apie darbą

10 Sportas ir architektūra

Baseinas, kurio vertėjo laukti

13 Pomėgis

Bitės ant slidžių

14 Iššūkis

Plaukte – per 33 ežerus

16 Žvilgsnis

Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė

Asta Narmontė: „Sunkiausia –peržengti psichologinį barjerą“

18 Patarimai

Apie sporto naudas ir pavojus –

žinomas kineziterapeutas

20 Ekstremalu

Parkūras: su kliūtimis, bet be ribų

22 Maršrutai

Šiaurietiškojo ėjimo trasos –

atgaiva kūnui ir sielai

24 Receptas

Sveikuoliškas pyragas

TRENERĮ

ĮKVEPIA JO MOKINIAI

Net 25 kartus Lietuvos šuolių į vandenį čempionu tapęs Kęstutis Autukas sulaukęs 75-erių tebesportuoja ir svajoja apie sėkmę aukščiausio lygio varžybose.

TIEK KARTŲ KĘSTUTIS AUTUKAS TAPO LIETUVOS ŠUOLIŲ Į VANDENĮ ČEMPIONU.

TAI JIS PADARĖ 1965–1975

METAIS.

Legendinį šuolininką ir trenerį dažnai galima pamatyti Sostinės vaikų ir jaunimo centre, kuriame šis specialistas dirba jau 35 metus. Čia jis ugdo mėgėjus sportininkus, o laisvomis valandomis pats

šokinėja nuo tramplino. „Suderinu darbą su treniruotėmis. Antradieniais ir ketvirtadieniais anksti ryte nuo 6 val. 45 min. ir 7 val. 30 val. dirbu su susicementavusiomis dviem

didelių entuziastų mėgėjų grupelėmis, po šių šuolių į vandenį pratybų pats einu į salę pasportuoti ir pagal galimybes paplaukioju arba pašokinėju nuo tramplino. Vandens takelyje įveikiu 500

K.Autukui amžius netrukdo šokinėti nuo tramplino ir siektiSLGmedalių nuotr.

metrų distanciją. Rūpinuosi savo kūnu, stengiuosi nesustambėti“, – sako Kęstutis, birželio 9 d. šventęs 75 metų jubiliejų.

Kai duris atvėrė Lazdynų baseinas, jam krūvis dar labiau padidėjo. Pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais K.Autukas ten treniruoja didesnio meistriškumo šuolių į vandenį grupę, kurios nariai turi 6–9 metų treniruočių stažą.

SVAJONĖ – ŽAIDYNĖS

„Treniruočių sąlygos naujajame baseine puikios. Daug vilčių sieju su dviem sportininkais. Pernai mane ypač nudžiugino Martynas Lisauskas, kuris per pasaulio jaunimo čempionatą Monrealyje

šuolių nuo 3 metrų tramplino rungtyje dvyliktu rezultatu pateko į finalą ir užėmė aštuntą vietą.

Išdidžiai, oriai stebėjau ir grožėjausi, kaip jis gražiai rungtyniavo finale, kuris buvo lyg šou spektaklis ir vyko su šviesomis.

Kita mano viltis – šiemet vyrų grupėje pradėjęs rungtyniauti Sebastianas Koneckis, kuris per 2021-ųjų pasaulio jaunimo čempionatą vos nepateko į finalą ir liko keturioliktas. Jie abu – stiprūs šuolininkai, netgi brandinu mintį apie jų dalyvavimą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse“, – savo svajonę atskleidžia talentingų sportininkų treneris.

TIKISI IR PATS PAKOVOTI

K.Autukas šiemet puoselėja viltį pats dalyvauti savo pirmosiose pasaulio meistrų žaidynėse, nors galutinio sprendimo dar nepriėmė.

Nuo 1989 m. pradėjęs dalyvauti senjorų pasaulio ir Europos čempionatuose, juose nuolat pelnyti medalių, šiemet 75-erių metų jubiliejaus proga Japonijoje jis norėtų varžytis pasaulio meistrų žaidynėse, kurios rengiamos kas ketveri metai, ir savo amžiaus grupėje siekti medalio. Dalyvautų visų trijų rungčių varžybose: šokinėtų nuo 1 ir 3 metrų tramplinų bei 5 metrų bokšto.

„Įgyvendinti šią svajonę gali sutrukdyti tai, kad Japonijoje vyks pasaulio čempionatas, kuriame ruošiasi dalyvauti Sebastianas Koneckis, todėl nuo antros išvykos į Japoniją gali tekti susilaikyti. O kai bus paskelbtas Europos senjorų čempionatas, jame tikrai dalyvausiu“, – neabejoja K.Autukas.

Labiausiai jam patinka šokinėti nuo 1 metro tramplino. Pasak Kęstučio, nesudėtinga šokinėti ir nuo 5 metrų bokšto, bet metams bėgant atsiranda šiokia tokia aukščio baimė.

„Dabar esu didelis fizinio aktyvumo puoselėtojas. Savo bendraamžiams noriu pasakyti, kad kuo daugiau judi, tuo geriau jautiesi. Save labai reikia paprievartauti, prisiversti, įsignybti į šoną ir pajudėti. Kai išsijudini, pasportuoji – visai kitaip jautiesi, geresnė nuotaika“, – ragina Kęstutis.

BUVO KANDIDATAS VYKTI Į MIUNCHENĄ

Aktyvaus sportavimo metais K.Autukas daug laiko praleisdavo Panevėžyje, kuriame buvo 10 metrų bokštas. Ten dažnai būdavo rengiami Lietuvos čempionatai ir kone po visą mėnesį vykdavo rinktinės treniruočių stovyklos.

„Pasiimdavome knygų ir mokydavomės. Panevėžys buvo vienintelė sporto bazė, turėjusi 10 metrų bokštą. Kai 1971 metais per SSRS čempionatą tarp daugiau nei 70 šuolininkų į vandenį šioje bokšto rungtyje penktu rezultatu patekau į finalą ir jame užėmiau septintą vietą, daug kam sumaišiau kortas. Buvau pakviestas kandidatu į SSRS rinktinę rengtis Miuncheno olimpinėms žaidynėms“, –primena garsus šuolininkas.

Su aktyviu sportu K.Autukas atsisveikino 1976 m., būdamas 28-erių. Tada jis jau buvo atlikęs karo tarnybą, sukūręs šeimą ir pradėjęs dirbti plaukimo treneriu Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje. „Tapo sunku derinti sportą su darbu. Pasitreniruoti ateidavau tik epizodiškai. Mano trenerė Aldona Kareckaitė-Pipynienė prašydavo, kad dar pabūčiau, neišeičiau, nes augo jaunoji šuolininkų karta, kuriai reikėjo į ką nors lygiuotis. Metus dar sportavau savo malonumui. Per treniruotes ir varžybas jaunimui padėdavau ir patardavau, stengiausi savo mėgstamai sporto šakai būti kažkuo naudingas, nes tuo metu ji buvo podukros vietoje, niekada nebuvo reikšminga ir svarbi“, – mintimis dalijasi Kęstutis.

NUO TREČIOS KLASĖS

Savo karjerą K.Autukas Kaune pradėjo ne nuo šuolių į vandenį. Kai lankė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą Žaliakalnyje, daug pramogų nebuvo. Kur Kęstutis jų surasdavo, ten ir atsidurdavo. Daugkartinė Lietuvos teniso čempionė Milda Sližytė, dirbusi mokykloje trenere, Kęstutį su visa klase pakalbino žaisti tenisą. Rankinio trenerio Vytauto Kontvainio paagituotas nedidelio ūgio Kęstutis tris mėnesius lankė rankinį. Kai pirmasis jo treneris Zigmas Navickas pasirodė mokykloje ir paklausė, kas iš vaikų nori lankyti šuolių į vandenį treniruotes, Kęstučiui ir jo draugams tai buvo nežinoma sporto šaka. Tai buvo 1959-aisiais, kai Kęstutis lankė trečią klasę. Nuo tada ir prasidėjo jo draugystė su šuoliais į vandenį, kuri tęsiasi iki šių dienų.

DĖMESYS FIZINIAM AKTYVUMUI

„Kai 1987-aisiais mes, veteranai, nusprendėme, kad reikėtų mėgėjiškai sportuoti, ir susibūrėme į būrelį, po poros metų gavome kvietimą vykti į tarptautines varžybas Kijeve, kur dalyvavo JAV, Australijos, Vokietijos, kitų šalių veteranai šuolininkai į vandenį. Iš Lietuvos dalyvavo dvylika sportininkų. Per varžybas labai susidraugavome su amerikiečiais, vyravo puiki atmosfera. Tada įsitikinome, kad ir būnant vyresnio amžiaus aktyvus fizinis gyvenimas yra įdomus, ir savęs paklausėme, o kodėl mums tokio nepasidaryti. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Tos varžybos mane įkvėpė 1992 metais Amerikoje dalyvauti savo pirmajame pasaulio senjorų

čempionate“, – prisiminė Kęstutis. Žinomas šuolininkas dalyvavo šešiuose Europos ir penkiuose pasaulio senjorų čempionatuose. Kovojo Amerikos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos, Pietų Korėjos, Vengrijos, Olandijos ir kituose baseinuose.

K.Autukui apmaudu, kad jis kol kas dar neturi nė vieno aukso medalio, iškovoto pasaulio veteranų čempionate, kuriame pastarąjį kartą dalyvavo 2019-aisiais. Tapdavo arba vicečempionu, arba laimėdavo bronzos apdovanojimus.

„Per pasaulio čempionatus vis pralaimiu metais už mane jaunesniam amerikiečiui, su kuriuo rungtyniaujame toje pačioje amžiaus grupėje. Varžovas visada būna tokios fizinės formos, kokios galėtų pavydėti bet kuris jaunas šuolininkas į vandenį. Europos čempionatus pavyko laimėti du kartus.

„SAVO BENDRAAMŽIAMS

NORIU PASAKYTI, KAD KUO DAUGIAU JUDI, TUO GERIAU JAUTIESI. SAVE LABAI REIKIA PAPRIEVARTAUTI, PRISIVERSTI, ĮSIGNYBTI Į ŠONĄ IR PAJUDĖTI.

K.Autukas

KAI IŠSIJUDINI, PASPORTUOJI – VISAI KITAIP JAUTIESI, GERESNĖ NUOTAIKA.“

– didelis fizinio aktyvumo puoselėtojas

„Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Sunki trauma, ilgi mėnesiai ligoninėse, vienuolika operacijų ir galiausiai kojos

amputacija –toks sudėtingas laikotarpis nepalaužė Rapolo Micevičiaus. Priešingai –įkvėpė paralimpinę viltį, kurios jaunas vyras vaikosi stačia galva paniręs į sportą.

Po amputacijos –PARALIMPINĖ VILTIS

33-ejų R.Micevičiaus gyvenimas pasikeitė

2021 m. spalio 16 d. Skriejant jėgos aitvaru Svencelėje ir atliekant oro triuką pagavo didesnis, nei tikėtasi, vėjo gūsis – viskas baigėsi staigiu kritimu žemyn į vandenį ir atviru kojos lūžiu.

Po operacijos įsimetė infekcija, o galiausiai po vienuolikos įvairių operacijų teko rinktis – toliau tęsti gydymą, neturint garantijų, kad jis padės, arba

amputuoti koją iki kelio. R.Micevičius pasirinko antrąjį variantą.

„Operacijos, ligoninės, reabilitacija, mokymasis vaikščioti, fantominiai skausmai, – taip laikotarpį po amputacijos apibūdina R.Micevičius. – Norėjosi kuo greičiau pradėti gyventi aktyvų gyvenimą. Buvo daug įvykių, skausmo, bet dabar viskas yra gerai.“ Būtent noras kuo greičiau vėl sportuoti lėmė

sprendimą rinktis kojos amputaciją. O netrukus

R.Micevičiaus galvoje kilo idėja – bandyti pakliūti į 2026 m. žiemos paralimpines žaidynes.

NENORI BŪTI STATISTAS

Dar prieš gyvenimą pakeitusią traumą ir operacijas R.Micevičius nenustygo vietoje – ne tik aitvaravo,

R.Micevičiaus svajonė – startuoti paralimpinėse žaidynėse. Asmeninio albumo nuotr.

TIKSLAS

R.Micevičius tikisi tapti pirmuoju Lietuvos snieglentininku, startuosiančiu paralimpinėse žaidynėse.

Jei šį tikslą pavyktų pasiekti, jis taptų trečiuoju Lietuvos žiemos paralimpiečiu. Iki šiol du mūsų sportininkai yra dalyvavę 1994 m. Lilehamerio žaidynėse, kur slidinėjimo varžybose startavo Sigita Kriaučiūnienė (dabar Markevičienė) ir Saulius Leonavičius. Jiems laimėti medalių nepavyko. Beje, šie du sportininkai yra vasaros paralimpinių žaidynių medalininkai.

bet ir bėgiojo, kilnojo svorius, žaidė paplūdimio tinklinį, daug laiko praleisdavo kalnuose ant snieglentės. Būtent ant snieglentės jis bando įšliuožti į paralimpines žaidynes – snieglenčių kroso ir slalomo disciplinose.

„Kol kas tikrai nepraradau motyvacijos ir noro. Manau, tikrai būsiu žaidynėse, bet nenorėčiau užimti trisdešimtos vietos. Noriu taikytis į dešimtuką, penketuką, o gal net pirmąsias vietas. Į tai dedu daug pastangų“, – sako sportininkas. R.Micevičius jau yra susiplanavęs visą kelią iki žaidynių.

„Dabar daugiausia laiko praleidžiu ant kalno. Greitai pradėjau dalyvauti vienose varžybose po kitų, todėl kartais tiesiog trūksta supratimo, kaip tinkamai laikyti stovėseną ant snieglentės. Bandau įgauti kuo daugiau praktikos.

Vasarą daug laiko praleisiu ant riedlentės – su ja galima mokytis snieglenčių sporte pritaikomos technikos. Taip pat bandysiu sustiprėti fiziškai, aitvaruosiu, o spalį išvyksiu į Austriją. Čia šalia bus treneris – šešis mėnesius treniruosimės ant kalno. Lauks kokios aštuonerios varžybos, bet žiūrėsiu, į kelias jų leis nuvykti biudžetas, kuris nėra labai didelis. Taip ir atrodys mano vasaros ir žiemos iki pat 2026-ųjų paralimpinių žaidynių“, – šypteli jis.

METĖ DARBĄ

Kelio šio ambicingo tikslo link pradžia lengva

nebuvo – teko treniruotes, keliones ir dalyvavimą varžybose finansuoti iš savo kišenės, nes pagalba iš valstybės ir rėmėjų ateina tada, kai parodai rezultatus. Šių laukti ilgai nereikėjo – dabar R.Micevičius gauna sportininko stipendiją, susirado privačių rėmėjų, kiek gali, paremia sporto federacijos.

Startinę piniginę naštą palengvino gauta išeitinė kompensacija – dėl svajonės R.Micevičius metė gerai mokamą darbą.

„Buvo sunku priimti sprendimą. Daug galvojau, bet priėjau prie tokios išvados, kad gyvenime reikia daryti tai, kam jauti aistrą. Nes ją jausdamas įdėsi dvigubai daugiau darbo. Jeigu įdėsi dvigubai daugiau darbo, gali būti, kad pasieksi daug geresnių rezultatų. Pasirinkau emocinį, širdies dalyką, einu ten, kas man teikia laimę, o finansus kaip nors susitvarkysiu“, – teigia jis.

Dar didesnį impulsą davė visiškai nepažįstami žmonės – keli R.Micevičiaus draugai įsuko pinigų rinkimo kampaniją „GoFundMe“ puslapyje, čia jau surinkta beveik 50 tūkst. eurų protezams.

Šie – ypač brangūs, o ir reikia ne vieno. Vieni skirti kasdienai, kiti įvairioms sporto rūšims, o vieneto kaina – apie 10 tūkst. eurų. Negana to, juos gali tekti keisti kas trejus metus, o priežiūros ir remonto reikia nuolat.

PRIĖMĖ DRAUGIŠKAI

R.Micevičius nuo pat šios istorijos pradžios

spinduliavo pozityvumu ir nesileido palaužiamas. „Tie tamsūs momentai buvo trumpi. Jei nėra gerai, tai kažkada juk pagerėja. Negaliu sakyti, kad buvau palūžęs. Palaikė artimieji, draugai, visiškai nepažįstami žmonės. Tai ir dabar priverčia mane judėti į priekį. Kartais gal net jautiesi atsakingas –pasakei, kad sieksi to, ir atrodo, jog save nuvilti gali lengvai, bet kitų nuvilti nenori. Keistai skamba, bet aš šituo vadovaujuosi ir jaučiu atsakomybę tiems, kurie tiki mano svajone ir palaiko.

Sunkiausia dalis yra kojos protezo pritaikymas – iš čia kyla skausmai, kažkokie nepatogumai, techniniai sunkumai su lentomis, apkaustais. Labai daug techninės dalies, kuri ypač svarbi. Protezas ir spaudžia, trina, būna per laisvas“, – atvirai pasakoja R.Micevičius.

Kantriai progresavęs ir be jokios baimės į ekstremalų sportą vėl grįžęs R.Micevičius čia sutiko itin šiltą bendruomenę, kurios patarimai stipriai pagreitino kelią paralimpinės svajonės link.

„Visi snieglenčių sporto bendruomenės nariai –sportininkai, treneriai ir taip toliau – labai draugiški. Jie dalijasi patirtimi, negaili patarimų. Tai labai padėjo – nežinau, kaip kitaip būčiau gavęs tiek žinių ir taip greitai pasiekęs rezultatų. Tai labai geri žmonės. Matyt, todėl, kad patys įveikė panašų procesą“, – sako R.Micevičius.

Noras kuo greičiau vėl sportuoti lėmė sprendimą rinktis kojos amputaciją Iki nelaimės R.Micevičius buvo jėgos aitvarų gerbėjas

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

ANT LEDO NEBELIEKA

MINČIŲ apie darbą

Brangus ir pavojingas

Marcinkevičius.

52-ejų metų vyras, kuriam šį sportą padėjo atrasti vaikai, ne tik varžosi mėgėjų čempionatuose, bet ir aktyviai prisideda prie šalies ledo ritulio valdymo.

Pagrindinis „Lords LB Asset Management“ akcininkas ir valdybos narys prisimena, kaip vaikystėje Šakiuose su batais čiuožinėjo ant užšalusio tvenkinio, bet ledo ritulys gyvenime atsirado kur kas vėliau – per 2008-ųjų finansinę krizę.

„Taip jau sutapo, kad du iš trijų vaikų užsiėmė šiuo sportu. Per krizę darbo buvo truputį mažiau, todėl atsirado laiko hobiui, visuomeninei veiklai“, – šypteli vilnietis.

Po truputį M.Marcinkevičius įsitraukė į tuometinės vaikų ledo ritulio mokyklos veiklą, pats žengė ant ledo, o dabar dalyvauja mėgėjų pirmenybėse ir yra asociacijos „Hockey Lietuva“ tarybos narys.

„Jeigu nori suprasti, kaip veikia sporto šaka, privalai pats ją išmėginti. Toks mano supratimas. Galiu pasakyti, kad tai davė daug daugiau žinių apie šį sportą“, – prisipažįsta verslininkas.

Ledo ritulys jį sužavėjo keliais aspektais. „Žavi, kad tai – komandinė sporto šaka. Rūbinėje gali sutikti įvairių tautybių, įvairių visuomenės

sluoksnių žmonių – tokių, kuriems nusipirkti lazdą yra prabangos reikalas, ir tokių, kurie jas gali keisti kiekvieną treniruotę. Tai padeda neatitrūkti nuo realybės. Dar labai patinka žaidimo dinamika – ji visą laiką itin intensyvi. Užlipus ant ledo galvoti apie

darbą nelieka jokių šansų – turi bėgti, kitaip bus blogai, gausi niuksą“, – juokiasi vyras.

M.Marcinkevičių žavi ir didelis lojalumas šiai sporto šakai, kurį skatina turnyrų gausa, bei tas niuansas,

M.Marcinkevičius ant ledo pasikrauna teigiamų emocijų hockey.lt nuotr.

kad dažnai su mėgėjais ateina pažaisti profesionalai. Verslininkas pateikia kelis kitus veiksnius, kurie ledo ritulį paverčia dar patrauklesniu pasirinkimu, nors dažnai žmonės šiuos dalykus mato kaip didžiausius šios sporto šakos trūkumus, – traumų tikimybę ir kainą. Bet M.Marcinkevičius juos vadina mitais.

„Mitas, kad ši sporto šaka labai trauminga. Yra viena pagrindinė taisyklė, kurios reikia laikytis, o jeigu ją pažeisi, gali kaltinti tik save. Yra numatytos visos apsaugos prieš lipant ant ledo – pradedant kojomis, rankomis, pečiaisir baigiant galva. Reikia ne tik turėti visas apsaugas, bet ir jas dėvėti. Jeigu tą darai, traumų šiame sporte daug mažiau nei žaidžiant krepšinį ar užsiimant kitomis komandinėmis sporto šakomis. Kodėl? Pirma, čia nėra šuoliukų. Mes nešokinėjame, nebėgame ir nesustojame akimirksniu vienoje vietoje. Čia sustoji čiuoždamas, todėl sąnariai gauna daug mažesnę apkrovą“, –vardija jis.

Kitas mitas, kad ledo ritulys brangi sporto šaka, nes tenka nuomotis areną, įsigyti lazdą, kitą ekipuotę. M.Marcinkevičius neigia ir jį: skaičiuoja, kad jam per metus žaisti ledo ritulį atsieina apie tūkstantį eurų, o norint leisti vaiką į treniruotes užtenka apie 150 eurų per mėnesį.

Ant ledo M.Marcinkevičius sutinka ne vieną verslininką, į šį sportą yra įtraukęs savo darbuotojų, o pačiam yra tekę žaisti ir su Dariumi Kasparaičiu. Su kita Lietuvos ledo ritulio legenda Dainiumi Zubrumi dabar dirba petys petin – D.Zubrus eina „Hockey Lietuva“ prezidento pareigas.

GERA ŽINIA

Lietuva vis užaugina vieną kitą aukšto lygio ledo ritulininką, tačiau tokių legendų kaip D.Kasparaitis ar D.Zubrus – ne. M.Marcinkevičius mano, kad tokių žvaigždžių dar tikrai turėsime, bet tam reikia vieno dalyko.

„Masiškumas. Atsakymas vienu žodžiu. Reikia, kad ledo ritulys taptų dar bent tris ar keturis kartus masiškesnis“, – įsitikinęs pašnekovas.

O tam pasiekti reikia kelių dedamųjų. „Efektyviausias plėtros būdas, kai savivaldybės propaguoja ir turi savo infrastruktūrą, o privačios organizacijos steigia mokyklas ir vykdo ugdomąją veiklą. Reikia, kad vaikų treneriai ir mokyklų administracijos būtų motyvuotos, eitų į ugdymo įstaigas ir kviestų vaikus, užsidirbtų ir pačios padengtų veiklos sąnaudas. Infrastruktūros, tai yra ledo ritulio aikštelių, iš savo pajamų mokyklos nebus pajėgios įrengti ir statyti, šią funkciją turėtų prisiimti savivaldybės. Europoje tai yra standartas. Mes aktyviai dirbame su savivaldybėmis, kad taip ir būtų“, – pasakoja verslininkas.

M.Marcinkevičius turi aiškią svajonę, susijusią su Lietuvos ledo rituliu. „Patekti į žiemos olimpines žaidynes. Viskas įmanoma, jeigu turi tikslą, susidėlioji planą, kaip jį žingsnis po žingsnio pasieksi. Būtų naivu teigti, kad turime šansų dalyvauti artimiausiose žaidynėse. Bet kažkada tą pasiekti – šansų turime. Reikia įdėti darbo ir tam skirti ne vienus metus“, – sako verslininkas.

2024 m. pasaulio vyrų IB diviziono ledo ritulio čempionatas bus surengtas Lietuvoje. Taip nusprendė Tarptautinės ledo ritulio federacijos kongresas. Kovoje dėl galimybės rengti pasaulio čempionatą Lietuva nukonkuravo Kiniją.

Pasaulio vyrų IB diviziono ledo ritulio čempionatas bus surengtas Vilniuje 2024 m. balandžio 27 – gegužės 3 d. Priminsime, kad į IB divizioną po penkerių metų pertraukos nusileidę lietuviai varžysis su Ukrainos, Kinijos, Estijos, Nyderlandų ir Ispanijos rinktinėmis.

Pastarąjį kartą Lietuvoje pasaulio vyrų čempionatas buvo rengtas 2018 m. Kaune, kai lietuviai iškovojo auksą ir kelialapį į aukštesnio rango turnyrą. Vilniuje pasaulio čempionatas buvo rengtas du kartus: 2009 ir 2014 m.

APIE VERSLĄ

„Lords LB Asset Management“ yra Lietuvos banko licencijuota investicijų valdymo bendrovė, nuo 2008 m. teikianti paslaugas instituciniams ir privatiems investuotojams. „Lords LB Asset Management“ valdo šiuos kolektyvinio investavimo subjektus: 13 nekilnojamojo turto fondų, vieną privataus kapitalo fondą, vieną energetikos ir infrastruktūros fondą bei dvi investicines bendroves. Bendra kolektyvinių investavimo subjektų valdomo turto vertė 2022 m. gruodžio 31 d. siekė 871,6 mln. eurų. „Lords LB Asset Management“ veikla yra licencijuojama ir prižiūrima Lietuvos banko, audituojama „PwC“ ir KPMG. Bendrovės fondų depozitoriumai yra SEB ir „Swedbank“ bankai.

2018 m. Lietuvoje vykusiame pasaulio IB diviziono čempionate Lietuvos rinktinę aukso link vedė D.Zubrus SLG nuotr.

„Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

„Vilnius pagaliau turi tai, kas Vakarų valstybėse suprantama kaip natūralus dalykas“, – sako buvęs plaukikas, trejų olimpinių žaidynių dalyvis Vytautas Janušaitis. Taip jis kalba apie šių metų pradžioje duris atvėrusį Lazdynų baseiną – architektūriniu ir technologiniu požiūriu itin pažangų kompleksą, kuriuo žavisi ir užsienio partneriai.

BASEINAS, kurio vertėjo laukti

Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

Viename žaliausių Vilniaus mikrorajonų įsikūręs ir šlaite įkomponuotas baseinas oficialiai duris atvėrė vasario viduryje – visas kompleksas praktiškai veikiantis, tetrūksta atidaryti SPA zoną.

„SPA zoną šiais laikais privalo turėti kiekvienas baseinas. Kalbant vaizdžiau, baseinas be SPA – kaip mašina be variklio. Tai ypač aktualu regionuose, nes ten atidarius baseiną nesusirenka tiek žmonių, kurie norėtų tik plaukti. Vilniuje yra kitaip, čia daug norinčiųjų plaukti, bet SPA duoda pridėtinę vertę ir atveria duris įvairesnių poreikių žmonėms“, –paaiškina šio baseino vadovas V.Janušaitis.

Lazdynų baseine gali sportuoti visų vandens sporto šakų atstovai, jau vyko ir ne vienos varžybos. Lazdynų baseino komplekse įrengti du baseinai: vienas 50 m, kitas – 25 m. Abiejų baseinų dugnas pagal poreikį gali būti pakeliamas arba nuleidžiamas ir taip reguliuojamas jų gylis. Nardymo baseino dugnas juda nuo 0 cm iki 5 m gylio. Čia yra ir aukščiausias

šalyje šuolių bokštelis – 10 m.

Baseine įrengta viena moderniausių saugos sistemų, leidžiančių įvertinti padėtį baseino viduje ir esant poreikiui iškart pranešti gelbėtojams, kad kažkas skęsta. Ši sistema valdoma dirbtiniu intelektu, todėl nuolat mokosi ir tobulėja pati.

„Esu vedęs daugiau nei trisdešimt ekskursijų po baseiną, bet kaskart apima „vau“ jausmas. O per varžybas čia tokia akustika, kad nori nenori nugramzdina į prisiminimus, kai dar pats plaukiau. Nuo šio garso apima jausmas, kad veiksmas vyksta tikrai ne Vilniuje, tikrai ne Lietuvoje, nes taip negali būti“, – įspūdžiais dalijasi V.Janušaitis.

Varžybas baseine gali stebėti apie 1200 žmonių. Kita naujojo baseino ypatybė – jokio chloro kvapo. Taip yra todėl, kad čia nenaudojamas skystasis chloras, jis gaminamas pagal specialią technologiją ir tiesiausiu keliu vamzdeliais tiekiamas į baseiną, o šio vanduo šildomas itin ekonomiškai –panaudojant iš dušų surinktą vandenį. Baseino patalpose įrengta didžiulė sporto salė su daugybe naujausių treniruoklių, sausumos šuolių salė.

„Tai išskirtinis projektas tiek miesto, tiek šalies mastu. Lazdynų baseine sukurtos moderniausios Baltijos šalyse baseino erdvės ir įranga. Tokios sporto bazės iki šiol nei Vilniuje, nei apskritai Lietuvoje nebuvo, todėl labai džiaugiuosi, kad mums pavyko atidaryti šį modernų, naujausiomis technologijomis pasižymintį daugiafunkcį centrą, – džiaugiasi Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas. – Šis projektas buvo sudėtingas ir pažėrė ne vieną iššūkį. Pats asmeniškai perėmiau projekto kuravimą jau po pirmojo rangovo bankroto, kai statybos buvo įpusėjusios ir per neuždengtą stogą į vidų lijo. Nebuvo lengva ištaisyti dėl to atsiradusių defektų ir su partneriais projektą įgyvendinti iki atidarymo“, –sudėtingą kelią prisimena meras.

Galutinė baseino kaina – 35 mln. eurų – kiek daugiau nei trečdaliu didesnė, nei planuota iš pradžių. Duris jis turėjo atverti dar 2018 m., tačiau atidarymo teko palaukti dar penkerius metus.

„Būkime atviri, baseino statybos labai neproporcingai išbrango dėl nesąžiningų pirmųjų rangovų ir kai kurių asmenų, šiuo metu

V.Benkunskas kuravo baseino statybas Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

Naujovė – pakeliamas dugnas. Per baseino atidarymą ant jo koncertavo grupė „Sisters On Wire“ Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

25 m baseine įrengti ir tramplinai bei bokštai šuolininkams Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

Baseine sumontuota moderni įranga Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

figūruojančių įvairiuose tyrimuose ir bylose, veiksmų. Kadangi pirminiai įsipareigojimai buvo neįgyvendinti, statybos darbų pirkimą teko vykdyti iš naujo, jau smarkiai šoktelėjus darbų kainai rinkoje“, – pabrėžia Vilniaus meras.

Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė teisme kovoja su buvusiais rangovais ir siekia išsireikalauti 8,6 mln. eurų žalos atlyginimo.

„Aišku, tokia finansinė žala yra apmaudi – už šias lėšas galėjome suremontuoti dešimtis stadionų arba viešųjų erdvių“, – apgailestauja V.Benkunskas.

„Turime labai kokybišką, aukščiausios klasės vandens sporto šakų bazę. Pagaliau mes kažką pastatėme, kas nėra pigu, bet kokybiška. Kad ir kiek tai kainavo, šis baseinas vertas visų pinigų“, –įsitikinęs V.Janušaitis, kuris per savo karjerą matė daugybę aukščiausio lygio baseinų.

„Irdaiva“) statybos užsitęsė.

Galiausiai baseinas buvo atidarytas 2023 m. vasario 15 d.

Statybų kaina – 35 mln. eurų. 8,6 mln. eurų Vilniaus miesto savivaldybė bando prisiteisti iš buvusių rangovų.

Komplekse įrengti 25 ir 50 m baseinai. Tai yra nuolatinė plaukikų, šuolininkų į vandenį, vandensvydininkų, penkiakovininkų bei triatlonininkų sporto bazė.

Baseino adresas – Erfurto g. 13, Vilnius, Lietuva.

Bendras pastato sklypo plotas – 11 500 kv. m.

Baseiną projektavo Jovilė Porvaneckaitė, Antanas Dagelis, Andrius Vilčinskas, Erikas Slangenas.

Baseinas įkomponuotas šlaite Alfredo Pliadžio nuotr.

Pasak buvusio plaukiko ir dabartinio vandens sporto šakų komplekso vadovo, Lazdynų baseinas ne prastesnis už didžiųjų plaukimo valstybių –Vokietijos, Švedijos ar Vengrijos baseinus.

„Architektūriniu požiūriu jis apskritai gana unikalus, įsiliejęs į šlaitą. Po atidarymo užsienio rangovai, tiekę metalinį baseiną, pakeliamus dugnus, prašė nuotraukų, dėjosi jas į savo darbų aplanką ir skleidė žinią apie baseiną. Mūsų projektas išties pavyzdinis – ir architektūriniu, ir technologiniu požiūriu.

Architektai – „Cloud architektai“, partneriai –„Slangen&Koenis“, „Sweco Lietuva“.

Baseine gali sportuoti visų vandens sporto šakų atstovai Sauliaus Žiūros / vilnius.lt nuotr.

Baseino pastate įrengtas sporto klubas Alfredo Pliadžio nuotr.

Projektas – olandų, turinčių daug patirties, dirbusių ne prie vieno baseino. Tikrai turime kuo džiaugtis ir didžiuotis. Nemanau, kad dar pastatysime ką nors panašaus. Kaunas ir Klaipėda turi savo 50 m baseinus, tad poreikio tokiam dideliam vandens sporto šakų kompleksui atsirasti nėra. Vilniuje dar reikėtų kelių vadinamųjų darbinių 50 m ilgio baseinų, bet ne tokio masto“, – svarsto V.Janušaitis.

V.Benkunskas patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės planuose – dar trys baseinai. O dabar galima džiaugtis Lazdynų kompleksu, su kurio pranašumais susipažino ir meras.

Prieš uždarymą senasis baseinas jau buvo gerokai apleistas Alfredo Pliadžio

„Jau teko išbandyti kompleksą, su trenerių priežiūra pabandžiau ir šuolius nuo tramplino. Nors mėgėjui šie dalykai, ko gero, mažiau reikšmingi, akivaizdu, kad baseine įrengtas puikus, kokybiškas inventorius, čia itin estetiškos erdvės. Sistema ateiti į baseiną taip pat labai paprasta ir patogi. Iš vilniečių ir sportininkų girdėjau gerų atsiliepimų. Žmonės pasidalija ir savo pastebėjimais, ką būtų galima patobulinti, tačiau tai gana smulkūs dalykai, kuriuos nesudėtinga pakoreguoti“, – sako V.Benkunskas. Mėnesinis Lazdynų baseino abonemento mokestis siekia 79 eurus, bet sutartį sudarant metams kaina sumažėja iki 45 eurų. Vienkartinis apsilankymas – 9 eurai.

Visos šios kainos – mažiausios tarp Baltijos šalių.

SKAIČIAI IR FAKTAI

Lazdynų baseinas veikė nuo 1980 m., bet 2017 m. buvo nugriautas, nes neatitiko šiuolaikinių standartų.

Naujasis baseinas duris turėjo atverti 2018-ųjų pabaigoje, bet bankrutavus pagrindiniam rangovui UAB „Active Construction Management“ (buvusi

TIEK OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ YRA

DALYVAVĘS VYTAUTAS STROLIA. 2014 M. SOČYJE JIS STARTAVO KAIP SLIDININKAS, 2018 M. PJONGČANGE IR 2022 M. PEKINE – KAIP BIATLONININKAS.

BITĖS ant slidžių

Kasdienės treniruotės, varžybos, stovyklos, pergalės, medaliai, nusivylimai, skausmas – su tuo susiduria dauguma sportininkų. Apie tai nuolat rašo žiniasklaida, aptarinėja sporto gerbėjai. Bet sportininkai turi ir asmeninį ar šeimyninį gyvenimą ir šiek tiek laisvalaikio, kurį gali skirti savo ne mažiau įdomiems pomėgiams.

Biatlonininką Vytautą Strolią galima laikyti tikru bitininku. Jis ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir trumpais savaitgaliais sezono metu vyksta į sodybą Anykščių rajone, kur augina bei prižiūri bites. Savo medų jis pavadino „Bitės ant slidžių“.

Trisdešimtmetis V.Strolia prisipažįsta, kad visą vaikystę gyvendamas kaime pamilo gamtą. Domėjosi įvairiais gyvūnėliais, o galiausiai sulipo su bitėmis.

„Mano tėtis užsiėmė bitininkyste, o aš buvau jo pagalbininkas. Vėliau jam entuziazmo sumažėjo, o man – padaugėjo. Perėmiau iš jo bites, nusipirkau daugiau bičių šeimynų ir dabar išeina taip, kad aš esu pagrindinis bitininkas, o tėtis – mano pagalbininkas“, – pasakoja Lietuvos biatlono lyderis. Nors daugelis apie bites galvoja tik tuomet, kai lauke žydi augalai, o bitės renka medų, jomis rūpintis reikia visus metus. V.Strolia atskleidžia, kad visas metų ciklas yra įdomus. Pavasarį būna bičių patikrinimas po žiemos, tuomet bičių darbo pradžios stebėjimas, vėliau – medunešis.

„Kartais bitės nustebina, nes būna laikotarpių, kai dar neplanuoju daug medaus, bet jos kaip tik jo nemažai prineša. Būna ir atvirkščiai – atrodo, viskas aplink žydi, o medaus surenka nedaug. Bet nuo to atsiranda tik dar daugiau azarto stebėti gamtą,

domėtis augalų žydėjimu“, – sako V.Strolia. Rudenį laukia bičių paruošimas žiemai. Tai, pasak biatlonininko, yra kiek sunkesnis procesas, juolab kad tuo laikotarpiu jam jau tenka ruoštis naujam sezonui. Jis džiaugiasi, kad šeimos nariai – tėvai, žmona padeda bitininkauti ir pavaduoja jam išvykus į stovyklas ar varžybas. Dėl to darbas su bitėmis visus metus vyksta sklandžiai. „Mano bitės draugiškos ir paprastai negelia, jeigu jų nesunervini. Jos gal kiek agresyvesnės būna rudenį, kai aplinkoje medaus nedaug kur yra. Tokiais momentais tenka apsivilkti apsaugą. Blogiausia, jeigu įgelia į veidą, tuomet kokias penkias dienas būni toks juokingas, bet iš esmės didelio pavojaus nėra. Tie įgėlimai manęs labai nepaveikia“, –prisipažįsta V.Strolia.

Per sezoną paprastai būna keturi medaus sukimai. Su kiekvienu jų išsukamas skirtingas medus.

„Skiriasi jų skonis, spalva, konsistencija. Kasmet tie laikotarpiai būna vienodi, tik jų datos gali skirtis priklausomai nuo žiedų žydėjimo, – paaiškina sportininkas. – Man visas medus yra skanus. Galbūt pats pirmasis, pavasarinis, mieliausias, nes medus būna šviežias ir ryškiai geltonas.“

V.Strolia norėtų, kad bitininkystė taip ir liktų jo hobiu net ir baigus karjerą.

„Manau, kad panašų ūkį laikysiu ir ateityje. Kažko labai plėsti nenoriu, nes tuomet tai taptų darbu, o ten jau kitoks požiūris – nebe taip vertini bičių darbą, ėjimą pas jas. Kol tai yra hobis, man kiekvienas nuėjimas pas bites yra kaip pramoga, poilsis nuo rutinos bei sporto. Norėčiau, kad toks jausmas liktų ir ateityje“, – sako V.Strolia.

PLAUKTE –per 33 ežerus

V.Gumbis: „Kiekvienas ežeras, kiekvienas gamtos kūrinys yra išskirtinis savo istorija ir kraštovaizdžiu“ Asmeninio albumo nuotr.

Dar 2021 metų pavasarį kaišiadorietis Vaidotas Gumbis ryžosi rimtam iššūkiui ir nutarė perplaukti visus 33 Kaišiadorių rajono ežerus. Kaip teigia sportininkas ir verslininkas, tai buvo projekto „33. Atrasti. Pažinti. Perplaukti“ pradžia. Jis projektą planuoja galutinai įgyvendinti šių metų rudenį.

AR VISKAS VYKSTA PAGAL PLANĄ? –PAKLAUSĖME V.GUMBIO.

Jau perplauktas 31 Kaišiadorių rajono ežeras. Ilgiausia plaukimo distancija susidarė plaukiant

Kalvių ežeru (6,04 km), trumpiausia – Juodu ežeru (190 m).

Išbandymui plaukti per visus rajono ežerus specialiai nesiruošiau. Kiekvienais metais ežeruose plaukiu nuo gegužės mėnesio pirmojo sekmadienio iki rugsėjo 23 dienos. Nors plaukiu dažniausiai vienas, tačiau to negalėčiau padaryti be savo komandos: tėčio Povilo Gumbio, Giedrės Streikauskaitės, Andrejaus Tomenko.

Projektas „33. Atrasti. Pažinti. Perplaukti“ – tai visos komandos rezultatas.

KAIP KILO ŠIO PROJEKTO IDĖJA?

Ji priklauso mano tėčiui. Jis manęs klausdavo, kodėl visada treniruojuosi tik viename Statkūniškio ežere,

bei siūlydavo plaukti ir kituose, kad būtų įvairiau, įdomiau ir naudingiau. Kadangi esu tikras kaišiadorietis, pagalvojau, kad plaukdamas per rajono ežerus galėčiau dar geriau pažinti mylimą kraštą ir visais atradimais pasidalyti su kitais. Projektą įgyvendina plaukimo klubas „Ilgaplaukiai“.

L ABAI SĖKMINGAS JUMS BUVO 2022-ŲJŲ SEZONAS, TAPOTE KURŠIŲ MARIŲ PLAUKIMO MARATONŲ „SUPER GRAND PRIX“ NUGALĖTOJU VYRŲ GRUPĖJE, APLENKĖTE PASAULIO MEISTRŲ ČEMPIONĄ EDGARĄ ŠTURĄ. 2021 METAIS UŽIMTĄ ANTRĄ VIETĄ PERNAI IŠKEITĖTE Į PIRMĄJĄ. AR ŠIS

LAIMĖJIMAS JUMS BUVO NETIKĖTAS?

Taip, praėjęs atvirojo vandens sezonas man buvo sėkmingas. Džiaugiuosi, kad dar vis galiu pasivaržyti su daug jaunesniais plaukikais. Pavyzdžiui, Povilas Strazdas, kaip ir mano sūnus Povilas, yra gimęs

1996 metais. Kai kartu plaukiame, man visada asocijuojasi su sūnumi.

Kaip ir kasmet, pernai dalyvavau visuose Lietuvoje rengiamuose plaukimo maratonuose. Jau ne už kalnų ir šimtasis įveiktas maratonas. Vejuosi legendinį Antaną Guogą.

PLAUKTI PRADĖJOTE NUO PENKERIŲ, O

DABAR JUMS 55-ERI. TAD PLAUKIATE JAU 50 METŲ. KAS JUS SUDOMINO ŠIA SPORTO

ŠAKA, KAS BUVO PIRMASIS JŪSŲ TRENERIS?

AR PRISIMENATE TĄ MOMENTĄ, KAI PIRMĄ KARTĄ ŠOKOTE Į BASEINĄ AR EŽERĄ?

Plaukti išmokė dabartinis mano treneris tėtis P.Gumbis. Kaišiadoryse plaukimas buvo viena populiariausių sporto šakų. Turėjome plaukimo žvaigždę Joną Murnikovą.

Pirmųjų mokslo metų pradžioje į pirmą treniruotę atėjo maždaug šimtas pirmokų. Gerai prisimenu,

kad mažame, ankštame baseine buvo labai daug vaikų ir jų tėvų. Dėl triukšmo buvo sunku girdėti, ką sako treneris, kuris buvo pasiėmęs ilgą medinę lazdą, kad mes, reikalui esant, galėtume už jos užsikabinti.

Plaukimas man nuo pat pirmos dienos patiko ir gerai sekėsi. Kaišiadorių plaukimo sporto mokykloje pirmasis treneris buvo Vitalijus Kanonenka. Pasibaigus pirmiesiems mokslo metams plaukimo mokykloje ir atėjus vasarai jau drąsiai šokau ir į ežerą. Seneliams sakiau, kad jau moku plaukti. Ilgiausiai treniravo ir nuosekliausiai prie mano tobulėjimo bei pergalių prisidėjo Romualdas Kubiakas. Esu jam už tai nuoširdžiai dėkingas.

TEKO GIRDĖTI, KAD TAIP PAT BUVOTE PAJĖGUS KREPŠININKAS.

Taip, žaidžiau krepšinį. Netgi vienoje komandoje su Ramūnu Šiškausku. Rungtyniavome Lietuvos pirmojoje lygoje. Kaišiadoryse mokiausi sustiprintoje matematikų klasėje, 1991 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją. Studijuodamas pirmame kurse buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Kaliningrade, kareiviškus batus teko nešioti su bėgiku, Maskvos olimpiniu čempionu Remigijumi Valiuliu, su kuriuo susidraugavome.

Mano karjeroje buvo ir triatlonas. Tačiau su minėtomis sporto šakomis teko atsisveikinti dėl traumų. Liko tik plaukimas, kurį vadinu pačia sveikiausia sporto šaka. Kai plaukiu, nejaučiu jokių problemų, jokių traumų, galiu pasiekti savo svajonę – norėčiau sulaukti šimto metų ir vis dar dalyvauti

IŠ ARTI

VšĮ Kaišiadorių plaukimo meistrų ir sveikuolių klubas „Ilgaplaukiai“ įkurtas 2001 m. gruodžio 17 d. Tai vienas seniausių plaukimo klubų Lietuvoje.

Klubas yra sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ narys, aktyviai dalyvaujantis sporto meistrų veikloje.

Jo nariai dalyvauja Lietuvos, Europos ir pasaulio plaukimo meistrų čempionatuose ir olimpinį statusą turinčiose plaukimo meistrų žaidynėse. Kasmet plaukia maratonus Lietuvoje ir Lenkijoje.

Klubas puoselėja aktyvų, sveiką ir pozityvų požiūrį į gyvenimą, vienija įvairaus amžiaus ir profesijos žmones. „Ilgaplaukių“ klube – 13 aktyvių narių, bet dar yra tokių, kurie epizodiškai dalyvauja klubo veikloje.

plaukimo varžybose. O krepšinį žaisti iki tiek metų kažin ar galėčiau.

KOKIĄ ĮTAKĄ JŪSŲ GYVENIME DARĖ JŪSŲ TĖTIS – BUVĘS ILGAMETIS KAIŠIADORIŲ SPORTO

KOMITETO PIRMININKAS

P.GUMBIS?

Nuo pat mažų dienų tėtis, tada dar „Nemuno“ sporto draugijos Kaišiadorių rajono tarybos pirmininkas, mane pasiimdavo ne tik į visas vykstančias varžybas, bet ir į treniruotes. Jis savo pavyzdžiu, didele meile sportui užkrėtė ir mane.

Tėtis vėliau su manimi dažnai būdavo treniruotėse, varžybose ir skatindavo, motyvuodavo, patardavo, padėdavo, sudarydavo puikias sąlygas treniruotis ir siekti pačių aukščiausių tikslų.

NE TIK TRENIRUOJATĖS KAIŠIADORIŲ EŽERUOSE, BET IR DOMITĖS JŲ ISTORIJA. KUO JI PATRAUKLI?

Kadangi esu kaišiadorietis, tai natūralu, jog domiuosi savo krašto ežerais. Projektas „33. Atrasti. Pažinti. Perplaukti“ paskatino pasidomėti ežerais, vandens kokybe, saugumu prie ežerų, ekologija, esamo kraštovaizdžio prie ežerų išsaugojimu. Kiekvienas ežeras, kiekvienas gamtos kūrinys yra išskirtinis savo istorija ir kraštovaizdžiu. Net vanduo ir kvapas juose nėra vienodas.

Prie kiekvieno ežero susipažįstu su paprastais ir kartu nepaprastais žmonėmis. Tos pažintys man brangios ir mielos.

KIEK KARTŲ PER SAVAITĘ TRENIRUOJATĖS IR KOKIUS NUOTOLIUS PAPRASTAI ĮVEIKIATE?

Treniruojuosi kiekvieną dieną. Vidutiniškai įveikiu po 2–3 kilometrus, o retkarčiais – po 5 kilometrus. Pirmą dieną po varžybų visada plaukiu kilometrą.

ESATE KAIŠIADORIŲ PLAUKIMO MEISTRŲ IR SVEIKUOLIŲ KLUBO „ILGAPLAUKIAI“ PREZIDENTAS. KODĖL PASIRINKOTE TOKĮ PAVADINIMĄ?

Ilgaplaukiai – tai ilgai plaukti, plaukti visą gyvenimą. Klubo šūkis: „Kol plaukiam, tol esam!“ Klubo simbolis – kentauras šaulys. Graikų mitologijoje kentaurai yra pusiau žmonės, pusiau arkliai, turintys arklio kūną ir žmogaus galvą bei liemenį.

Projektą „33. Atrasti. Pažinti. Perplaukti“ V.Gumbis ketina užbaigti šiais metais

V.Gumbis su savo komanda

fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

„Man labai pasisekė daryti tai, kas kasdien suteikia prasmės jausmą. Nors ir mažyčiais žingsneliais ar net milimetrais, bet turime galimybę keisti pasaulį, kad kiekvienas jaustųsi kuo geriau, o sportininkai būtų lygūs su neturinčiais negalios. Ir, be abejo, vis dažniau girdėtume Lietuvos himną sporto bazėse“, – sako šiemet Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) generaline sekretore išrinkta Asta Narmontė.

LPAK generalinė sekretorė

A.Narmontė nuo 2020 m. dirbo organizacijos plėtros vadove, vadovavo Lietuvos paralimpinei misijai 2021 m. Tokijo vasaros paralimpinėse žaidynėse.

„Į Lietuvos paralimpinį komitetą atėjau dirbti per savanorystę, pakvietė komiteto prezidentas, paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius. Mano specialybė – žurnalistika, daugelį metų dirbau komunikacijos srityje. Tai labai praverčia siekiant tikslų kartu su nedidele, bet itin profesionalia mūsų komanda paralimpiniame komitete“, –pasakoja A.Narmontė.

SUNKIAUSIA –peržengti psichologinį barjerą

KOKIE PAGRINDINIAI JŪSŲ, KAIP LPAK

GENERALINĖS SEKRETORĖS, TIKSLAI?

Paralimpinio sporto misija – kurti įtraukesnį pasaulį per sportą. Lietuvos paralimpinis komitetas rūpinasi žmonių su negalia sportu, pirmiausia – aukšto meistriškumo profesionaliais atletais.

Mūsų komandos tikslas – kaip įmanoma geriau padėti jiems pasiruošti startams, prisidėti, kad Lietuvos vėliava tarptautinėse arenose kiltų kuo dažniau ir paralimpinėse žaidynėse turėtume kuo daugiau savo atstovų.

Turime šviesti visuomenę apie paralimpinį sportą, keisti supratimą apie jį, kad kuo daugiau žmonių palaikytų paralimpiečius. Be abejo, vienas svarbiausių dalykų – užtikrinti lygias galimybes sportininkams. Džiaugiamės, jog komitetui pavyko pasiekti, kad būtų sulygintos valstybės stipendijos, nebūtų tokių didelių skirtumų, kalbant apie valstybės premijas už sporto pasiekimus.

Kitas ne mažiau svarbus tikslas – gerinti situaciją, susijusią su negalią turinčių žmonių fiziniu aktyvumu, padėti jiems sportuoti, sudaryti tam sąlygas ir pakeisti vis dar gajus stereotipus. Lietuvoje sportuoja itin mažai žmonių su negalia arba, kaip mes mėgstame sakyti, žmonių su kitokia galia. Tai rodo negausūs tyrimai, statistika: fiziškai aktyvūs yra tik 1–2 iš šimto negalią turinčių žmonių. Siekiame prisidėti prie to, kad padėtis keistųsi į gera. Analizuojame priežastis ir matome, kad tai priklauso nuo praktinių dalykų, tokių kaip aplinkos prieinamumas, trenerių kompetencija, iki giliai mumyse užsilikusio keistino požiūrio ir baimių. Negalią turinčiam žmogui vienas svarbiausių dalykų pradedant sportuoti – peržengti psichologinį barjerą ir išeiti iš namų. Neretai toks žmogus baiminasi, kaip bus priimtas visuomenėje, ką pagalvos aplinkiniai.

Tačiau visuomenė keičiasi, pokyčiai į gera. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto partnere „Camelia“ atlikome visuomenės nuomonės tyrimą, kuris parodė, jog 87 proc. respondentų profesionaliai sportuojančius žmones su negalia vertina teigiamai, o 63 proc. jų atrodo priimtina kartu užsiimti fiziniu aktyvumu.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvos paralimpinio komiteto ir apskritai paralimpinio sporto žinomumas smarkiai padidėjo. Tai labai svarbu, siekiant pritraukti daugiau negalią turinčių žmonių į sportą, padrąsinti juos.

FIZINIS AKTYVUMAS – VIENAS SVARBIAUSIŲ SVEIKESNĖS GYVENSENOS ASPEKTŲ, DIDINANČIŲ NE TIK FIZINĮ PAJĖGUMĄ, BET IR EMOCINĘ SVEIKATĄ. KĄ REIKĖTŲ DARYTI, KOKIŲ PRIEMONIŲ IMTIS, KAD NEGALIĄ TURINČIŲ ŽMONIŲ FIZINIS AKTYVUMAS BŪTŲ DIDESNIS?

Turime visi susivienyti. Įrankių turi valdžia – tiek centrinė, tiek vietos. Kelios pagrindinės priemonės: nulinė tolerancija diskriminacijai, visa mūsų infrastruktūra pritaikyta neįgaliesiems, neįgaliųjų sportas – svarbi mokytojų ir trenerių rengimo dalis. Įgyvendiname įvairių iniciatyvų, matome, kad jos prisideda prie pokyčių. Ieškome privačių rėmėjų, su kuriais galime kartu keisti situaciją. Pavyzdžiui, įgyvendindami projektą „Mes draugiški negaliai“ bendradarbiaujame su savivaldybėmis ir specialiu paralimpiečių gilės ženklu žymime sporto infrastruktūrą, kuri pritaikyta neįgaliesiems. Sukūrėme mobiliąją programėlę „Parateam“, kurią

raginame išbandyti visus. Čia yra interaktyvusis žemėlapis, kuriame pagal gyvenamąją vietą, norimą sportą galima rasti vietas, kur sportuoti, yra tų įstaigų kontaktai ir detalesnė informacija. Kursime mentorystės programą, per metus planuojame su paralimpiniu sportu supažindinti kelis tūkstančius vaikų, ruošiame plačias šviečiamąsias kampanijas.

DIDELĖ BĖDA – VAIKŲ SU NEGALIA FIZINIS AKTYVUMAS. KO REIKIA, KAD PADĖTIS KEISTŲSI IR BŪTŲ PASIEKTAS PROVERŽIS?

JUK NUOSTABĄ KELIA TAI, KAD DAUGUMA NEGALIĄ TURINČIŲ MOKINIŲ ATLEIDŽIAMI

NUO FIZINIO UGDYMO PAMOKŲ, JIEMS NĖRA PRITAIKYTA INFRASTRUKTŪRA.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, sportuojantys vaikai su negalia sudaro vos 0,4 proc. visų sportuojančių vaikų Lietuvoje.

Lietuvos paralimpinis komitetas yra atlikęs neformalią apklausą, kuri parodė, jog vos du iš dešimties bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių vaikų lanko fizinio ugdymo pamokas. Jie tiesiog nuo pamokų atleidžiami, nors akivaizdu, kad vaikams su negalia naudinga ir būtina sportuoti, čia negalima sukurti atskirties. Kodėl vaikai atleidžiami nuo pamokų? Pirmiausia veikia įvairūs baimės stereotipai, net pačios šeimos. Antra, nėra infrastruktūros, trečia, mokytojai neturi patirties, kaip įtraukti tokius vaikus sportuoti kartu su visais. Nuo 2024-ųjų pagal Vyriausybės programą visi vaikai turės galimybę lankyti arčiausiai esančią mokyklą. Mes dirbame, kad tam ruošiantis nebūtų pamirštos ir fizinio ugdymo pamokos. Tai svarbu vaikų sveikatai, psichologinei savijautai. Norime paraginti mokytojus vis dėlto ieškoti būdų ir įtraukti vaikus į fizinę veiklą, nes tai naudinga visiems.

SIEKDAMAS PAKEISTI PADĖTĮ LIETUVOS

PARALIMPINIS KOMITETAS ĮGYVENDINA

ĮVAIRIUS PROJEKTUS. SU KOKIAIS DIDŽIAUSIAIS IŠŠŪKIAIS SUSIDURIATE?

Su finansavimo trūkumu. Šiuo metu neturime finansavimo švietimo veiklai ir fiziniam aktyvumui didinti. Dėl to daugiausia pasikliaujame privačių rėmėjų pagalba. Mūsų tikslas – dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą su šalies verslu, pritraukti dar daugiau šalies įmonių į paralimpinę šeimą. Juk kiekvienas į paralimpinį sportą investuotas euras atsiperka kelis kartus, nes buriame visuomenę, kurioje kiekvienam gera gyventi.

Dirbame dviem pagrindinėmis kryptimis: aukšto meistriškumo ir švietimo. Partnerių ir rėmėjų pagalba labai reikalinga, kad galėtume užtikrinti kuo geresnes sąlygas tiek Lietuvos rinktinės nariams ir kandidatams sportuoti, tiek švietimo, socialiniams projektams įgyvendinti, paralimpiniam sportui populiarinti, diegti visuomenei jo vertybes, mažinti atskirtį per sportą.

KIEK LIETUVOJE BŪTŲ GALIMA SUSKAIČIUOTI ŽMONIŲ, KURIE PADEDA NEGALIĄ

TURINTIEMS VAIKAMS ATRASTI SPORTĄ VAIKYSTĖJE?

Žmonės nori padėti, tik pritrūksta žinių, kaip tą padaryti. Dėl to ir matome būtinybę pirmiausia keisti požiūrį, naikinti baimes, žmonėms su negalia suburti palaikymo komandas. Siekiame, kad ta pagalba jaunajai kartai būtų ir tiesioginė, ir moralinė. Tam pasitelkiame įkvepiančius pavyzdžius –sportininkus, kurie savo ryžtu sugebėjo pakeisti gyvenimą. Stengiamės, kad jų istorijas išgirstų kuo daugiau žmonių.

Jau minėtas bendras LPAK ir „Camelia“ visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 61 proc. žmonių, stebėdami sportininkus su negalia, suvokia, jog viskas gyvenime yra įmanoma. Beveik pusė visuomenės narių jaučia pagarbą paraatletams, didžiuojasi jais ir žavisi. Tai skatina mus dar daugiau pasakoti apie įkvepiančius pavyzdžius.

IŠ ARTI

Lietuvos paralimpinis komitetas (LPAK) yra savarankiška Lietuvos Respublikos neįgaliųjų sporto organizacija, vadovaujanti ir koordinuojanti paralimpinį judėjimą Lietuvoje.

Lietuvos paralimpinis komitetas įkurtas 1990 m., 1991 m. priimtas į Tarptautinį paralimpinį komitetą (International ParalympicCommittee–IPC). LPAK nariai yra Lietuvos aklųjų sporto federacija, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija, Paralimpiečių asociacija ir Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacija.

Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas – Mindaugas Bilius, generalinė sekretorė – Asta Narmontė.

Negalią turinčiam žmogui vienas svarbiausių dalykų pradedant sportuoti – peržengti psichologinį barjerą ir išeiti iš namų. Vytauto Dranginio nuotr.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

NAUDA IR PAVOJAI

Kineziterapeutas Aurimas Tilindis puikiai žinomas ir profesionalų sporto pasaulyje. Jam teko darbuotis su „Utenos Utenio“ futbolininkais, Utenos „Juventus“ krepšininkais, įvairių amžiaus grupių Lietuvos futbolo rinktinių žaidėjais. Bet ne mažiau dėmesio šis specialistas skiria ir jo įkurtos sporto ir sveiko judesio studijos „Olimpeak“ klientams. Su žurnalo „Sportas“ skaitytojais A. Tilindis dalijasi naudingais patarimais apie treniruotes, mitybos svarbą ir sėdimo darbo pavojus.

A. Tilindis

KADA TRENIRUOTIS?

Aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės savo dienotvarkėje atranda laiko ir treniruotėms. Dauguma dirbančių žmonių laiko sporto salei ar kitai fizinei veiklai įprastai skiria laisvalaikio sąskaita. Paprastai tai būna ankstus rytas, pietų pertrauka arba vakaras.

„Svarbiausias dalykas yra ne tai, kuriuo metu bus treniruotė, bet ar jos vyksta nuolat“, – sako A.Tilindis.

Specialistas pateikia tokį pavyzdį: jeigu atsikeliame septintą ryto, pavalgome ir po 20 min. jau esame salėje, turbūt jaučiamės gana sunkiai.

„Rytais vieni ateina sportuoti nevalgę ir po sporto sočiai papusryčiauja. Kiti pusryčius pavalgo prieš tai. Reikėtų valgyti bent valandą prieš treniruotę. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus susidėlioja grafiką. Didžiausią vaidmenį, mano manymu, vis tiek atlieka pastovumas“, – teigia kineziterapeutas. Nusistovėjęs mitybos ir sporto grafikas aktualus profesionaliems sportininkams. Pasak A.Tilindžio, klubai net treniruočių metą derina prie rungtynių laiko.

„Kuo pastovesnis treniruočių, mitybos grafikas, tuo geriau. Tada kūnas gauna ilgalaikę informaciją apie artėjantį krūvį ir atitinkamai ima reaguoti taip, kad būtų geriausiai pasiruošęs treniruotei“, – aiškina specialistas.

Taigi vieno teisingo atsakymo į klausimą, kada geriausia treniruotis, nėra. Vieni žmonės yra pelėdos, kiti – vyturiai. Geriausia sportuoti tada, kai jūsų kūnas jaučiasi komfortabiliausiai. Yra ir dar vienas variantas – naktinis sportas. Toks laikas dažniausiai tinka tiems, kurių darbo grafikas yra netradicinis ir nėra galimybių užsiimti aktyvia veikla kitu paros metu. Tiesa, naktinis sportas turi ir savų pranašumų – kadangi sportas neretai padeda atsipalaiduoti, tai vienas geriausių būdų atsikratyti sukaupto nuovargio ir neigiamų emocijų. Fizinė iškrova prieš miegą padeda perkrauti organizmo baterijas ir paruošti jas naujai dienai.

MITYBOS SVARBA

A.Tilindžio nuomone, pusryčiai turėtų būti stipriausias dienos maistas, bet kiekvienas žmogus individualus, todėl reikia ieškoti savo kelio, kuris geriausiai jam tinka.

Kita svarbi dalis – sporto specifika. Planuojant eiti žaisti krepšinį arba futbolą reikėtų vartoti daugiau angliavandenių turintį maistą ir neapkrauti organizmo daug baltymų turinčiu maistu.

„Kadangi šie žaidimai trunka valandą ar dvi, tiek laiko patiriamas fizinis krūvis, ir žmogui užtenka daug angliavandenių turinčio maisto. Visos energijos per tokį laiką tikriausiai nespėsime sudeginti, o kadangi nuo valgymo iki treniruotės paprastai praeina nedaug laiko, tai apsisunkinę baltyminiu maistu tikriausiai jausimės vangūs“, –perspėja A.Tilindis.

Jeigu krūvis trunka ilgiau nei dvi valandas, pavyzdžiui, dviratininkų treniruotės ar varžybos, kineziterapeutas rekomenduoja pasilikti šiek tiek ilgesnį tarpą tarp maitinimosi ir treniruotės. Specialisto teigimu, prieš tokias treniruotes ar varžybas reikėtų pavalgyti šiek tiek baltyminio maisto, su juo gauti ir angliavandenių, o sportuoti pradėti vėliau, šiek tiek luktelėti. Ištvermės reikalaujančių sporto šakų atstovai turėtų ir sportuodami užkąsti angliavandenių turtingo maisto, kad atgautų prarastą energiją. Po treniruotės ar bet kokio fizinio krūvio reikėtų

kuo greičiau mėginti susigrąžinti energiją ir ilgai neatidėlioti valgio.

„Maksimalus šis tarpas galėtų būti 30 min. Jeigu treniruotė vyko sporto salėje, geriausia po jos valgyti angliavandenių ir baltymų turintį maistą. Jeigu tai būtų gėrimas, puikiai tiktų baltymų kokteilis“, – pataria A.Tilindis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad mityba gali skirtis ir dėl išsikeltų tikslų. Maisto kiekis ir sudėtis skiriasi priklausomai nuo to, ar siekiama numesti svorio, ar norima priaugti raumenų masės.

„Iš esmės mityba po krūvio turi būti paremta tuo, kad kuo greičiau atgautume energiją, nealintume kūno. Tiek treniruočių metu, tiek po jų būtina vartoti skysčių. Tai nebūtinai turi būti mineralai arba izotoniniai gėrimai, svarbiausia, kad organizme būtų atkurtas skysčių balansas. Tas pats vanduo padaro puikų darbą“, – atskleidžia kineziterapeutas.

DIRBANTIEMS SĖDIMĄ DARBĄ JUDĖTI

BŪTINA

A.Tilindis pasidalija patarimais su tais, kurie dažniausiai dirba biuruose ar kitose vietose ir praktiškai visą dieną prasėdi prie kompiuterių.

„Visų pirma reikėtų suprasti, ką sėdimas darbas daro su mumis – ogi nuolat būname pasvirę į priekį, visa priekinė kūno dalis jaučia įtampą dėl to, kad viską darome pasvirę į priekį. Rankos yra priekyje, galva palinkusi į priekį, kojos per klubus sulenktos ir nejuda. O užpakalinė kūno dalis visą laiką yra ištempta.

Tai reiškia, kad mes kūprinamės, sėdime nepatogiai. Jeigu ilgą laiką sėdime, sąmoningai negalime išlaikyti kūno tiesaus – šią poziciją tiesiog pamirštame, be to, ir raumenų ištvermės ima nepakakti“, – perspėja A.Tilindis.

Taigi, pečių juostos, kaklo, apatinės nugaros dalies srityje ar net kojose susidariusi didelė įtampa yra sėdėjimo pasilenkus į priekį padarinys.

Užpakalinė mūsų kūno dalis nori atsverti į priekį pasvirusią poziciją. Ta atsvara nualina organizmą ir dėl to raumuo praranda jėgą ir funkciją. Pasak A.Tilindžio, nemažai žmonių, pajutę skausmus, pradeda lankytis masažus, bet vėliau vėl ištisas dienas praleidžia sėdėdami ir dėl to skausmas pečių

juostoje sugrįžta.

Norint išvengti šių skausmų, reikia didesnį dėmesį skirti priekinei kūno daliai atpalaiduoti, o ne užpakalinei aktyvuoti ir stiprinti.

„Iš esmės mes turime pakrauti užpakalinės kūno dalies bateriją, nes dirbdami sėdimą darbą mes ją per 8–10 valandų iškrauname. Dėl to būtina ją pakrauti. Juk analogiškai elgiamės su telefonu“, –palygina A.Tilindis.

Geriausia išeitis – nuolatinė mankšta. Kineziterapeutas teigia, kad mankštinantis svarbiausia kontrpozicija tam judesiui ar būsenai, kokią mes užimame sėdėdami.

„Jeigu kalbėsime apie mankštos laiką, tai aš, dirbdamas su klientais, stengiuosi sudėlioti programėlę reikalingiems judesiams atlikti tiek ryte, tiek vakare, – aiškina specialistas. – Tai nebūtinai turi būti valandos ar dviejų treniruotė, kuri galbūt nuvargintų. Svarbiausia, kad tarp mankštos pratimų būtų reikalingi judesių komplektai – tokie kaip pasisukimai atgal, atsilenkimai atgal, kitokie pratimai, reikalaujantys didele amplitude judančių pečių. Norėčiau, kad žmonės ryte skirtų 10–15 min. judesiams atgal, o vakare ne tik vėl pakartotų tuos judesius, bet ir suteiktų kūnui šiek tiek apkrovos, o raumenynas gautų gero susitraukiančio darbo.“

Reikia atkreipti dėmesį net į tokią, atrodytų, smulkmeną – sėdėjimą koją užkėlus ant kojos. A.Tilindis perspėja, kad tai tik atrodo kaip nekaltas ir nepavojingas veiksmas, tačiau bėgant laikui tai gali išvirsti į pavojingą nuokrypį ir disbalansą. Būtent dirbantieji sėdimą darbą kur kas dažniau turi tokių problemų, kaip išvarža.

Jeigu yra galimybė, dirbant kas valandą ar kas dvi būtų itin naudinga atlikti pasisukimus ar atsilenkimus atgal, kad raumuo iš ištemptos padėties gautų šiek tiek informacijos, kad jis pagaliau gali susitraukti. Svarbiausia – nepatingėti tinkamai išnaudoti, pavyzdžiui, kavos pertraukėlių.

„RYTAIS VIENI ATEINA SPORTUOTI NEVALGĘ IR PO SPORTO SOČIAI PAPUSRYČIAUJA. KITI PUSRYČIUS PAVALGO

PRIEŠ TAI. REIKĖTŲ VALGYTI BENT VALANDĄ PRIEŠ TRENIRUOTĘ. VISKAS PRIKLAUSO NUO TO, KAIP ŽMOGUS SUSIDĖLIOJA GRAFIKĄ. DIDŽIAUSIĄ VAIDMENĮ, MANO MANYMU, VIS TIEK ATLIEKA PASTOVUMAS“

SU KLIŪTIMIS, bet be ribų

Lietuvoje vis didesnį pagreitį įgauna parkūras. Koordinaciją, jėgą ir kūną lavinančio ekstremalaus laisvalaikio užsiėmimo

šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti.

Pavadinimas parkūras, kilęs iš prancūziško žodžio „parcours“, reiškia distanciją, kelią. Tai ekstremali veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, kliūčių įveikimas, siekis kuo greičiau ir efektyviau iš vienos vietos patekti į kitą. Čia svarbus greitis, praktiniai gebėjimai, technika ir tikslumas, nes tai veiksmingas ir greitas judėjimas iš taško A iki taško B. Čia daug ne tik fizinių, bet ir psichologinių iššūkių. „Parkūras smarkiai populiarėja, tik gal Lietuvoje šiek tiek lėčiau, palyginti su užsieniu, ir, jei niekas nepasikeis, parkūras 2024 metais pasirodys olimpinėse žaidynėse. Mes labai to laukiame, kartu judame link to.

Esu įsitikinęs, kad jau po olimpinių žaidynių parkūras gerąja prasme tiesiog išsprogs, atsiras daug įvairių projektų ir mums tereikės spėti kurti galimybes atletams treniruotis.

Lietuvoje kasmet organizuojami 3–4 didesni ekstremalaus sporto renginiai, kuriuose parkūrininkai gali varžytis tarpusavyje ar susiburti į masines treniruotes.

Ne federacijos ar asociacijos rengia oficialius

Lietuvos čempionatus, bendromis jėgomis

KUR TRENIRUOTIS?

Vilniaus parkūro akademijos grupės treniruotės vyksta pačioje akademijoje, Ateities g. 31, bei Vilniaus „Outlet“ prekybos centre, V.Pociūno g. 8.

Lietuvos parkūro ir laisvojo stiliaus bėgimo komanda „Mamgrow“ organizuoja treniruotes Tarptautiniame gimnastikos centre, kuris įsikūręs Vilniuje, Buivydiškių g. 12A, ir gimnastikos centre „Judesys“ – Žemaitės g. 26.

Treniruotes rengia ir grupes renka komanda „Druskininkai Runners“, jos vyksta Druskininkų jaunimo užimtumo centre arba lauke.

Klaipėdoje organizuojamos treniruotės, kurioms vadovauja profesionalus atletas Osvaldas Gedrimas.

patys sau susiorganizuojame stiprius renginius, varžybas“, – pasakoja Vilniaus parkūro akademijos treneris, projekto „Menas judėti“ idėjų generatorius Gediminas Paulauskas, kuriam parkūras tapo gyvenimo dalimi.

Paklaustas, kokia sportinė apranga, batai reikalingi parkūro kliūtims įveikti, atsako, kad ypatingų reikalavimų nėra. Tačiau, žinoma, visuomet lengviau judėti vilkint patogią sportinę aprangą. Saugiau judėti ir su tinkamesne avalyne: patogiais sportbačiais, turinčiais guminį, geriau su paviršiais sukimbantį padą. Pradedantiesiems būtų gerai turėti avalynę su truputį storesniu padu tam, kad gautų kuo mažiau atatrankos ir ją sumažintų, kol išmoks tinkamai po šuolio nusileisti.

Vilniaus parkūro akademijoje G.Paulauskas vaikus pradeda treniruoti nuo aštuonerių metų, tik prieš tai išsiaiškina, ar atėjęs aštuonmetis yra dėmesingas, nes tokio amžiaus arba jaunesni vaikai dar blaškosi ir sunkiau susikaupia šuoliams per kliūtis, ypač aukštas, o tai itin pavojinga.

„Atsižvelgdamas į savo patirtį ir kitus panašius komentarus manau, kad pats tas vaikus būtų

pradėti treniruoti nuo dešimties metų, o iki tol jiems patarčiau rinktis kitas sporto disciplinas“, – sako G.Paulauskas.

Prakalbus apie traumas ir kaip būtų galima jų išvengti, patyręs treneris teigia, kad rizika padidėja būtent dėl varžybų ir papildomo per jas jaučiamo streso, nes kiekvienas nori pasirodyti ir būti geresnis už kitus. Dėl to kartais peržengiamos savo galimybės, o tai šiek tiek prieštarauja pirminei parkūro filosofijai.

„Kaip ir kitose sporto šakose, traumų patiriama dėl to, kad neįvertinamos asmeninės galimybės, taip pat dėl atidumo, kruopštumo stokos, pervargimo ir, kaip bet kur gali nutikti, – dėl nelaimingo atsitikimo. Bet dažnai viso to galima išvengti, tik reikia klausyti savo kūno, stebėti nuovargį, tinkamai miegoti ir įvertinti, ką gali ir ko ne.

Dažnos parkūrininkų traumos – įvairūs patempimai nuo per didelio treniruočių krūvio ar prastesnio pasirengimo, sumušimai, kurie dažniausi kojų srityje netinkamai atsispyrus ar paslydus, neįvertinus dangos, avalynės bei savo galimybių“, –pavyzdžių pateikia G.Paulauskas.

„Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Šiaurietiškasis

ėjimas – vidutinio intensyvumo mankšta, kuriai naudojamos specialiai šiam ėjimui sukurtos lazdos. Lazdos reikalingos tam, kad mankštintųsi ne tik apatinės kūno dalys, kaip įprasta vaikščiojant, bet ir viršutinės. Nors ši mankštos forma atsirado Suomijoje, vis daugiau žmonių pasaulyje renkasi šiaurietiškąjį ėjimą dėl paprastumo ir teigiamo poveikio sveikatai.

Šiaurietiškasis ėjimas gali būti net 40 proc. veiksmingesnis nei greitas ėjimas ar bėgimas, priklausomai nuo jo intensyvumo. Norint pradėti jį praktikuoti, geriausia pasikonsultuoti su specialistais, kurie padės išsirinkti tinkamas lazdas ir pamokys taisyklingos technikos. Su šiomis specialiomis lazdomis vaikščioti galima praktiškai bet kur, tačiau daug organizacijų bei klubų rengia įvairius žygius specialiai atrinktose trasose.

Žurnalas „Sportas“ pristato penkis itin vaizdingus maršrutus

šiaurietiškojo ėjimo mėgėjams.

BIRŠTONO TRASA

ŽAGARĖS OZO PAŽINTINIS TAKAS

2022 m. gegužę, minint Pasaulinę šiaurietiškojo ėjimo dieną, Birštone buvo surengtas žygis aplink šį Lietuvos kurortą. Trasą sudarė Dainius Katilius ir Raimonda Taukačikė. 7 arba 14 km distancijas pasirinkę žygeiviai galėjo mėgautis nuostabia Birštono apylinkių gamta su vingiuojančiu Nemunu pašonėje.

Organizatoriai: „Ėjimas su pliusais“, el. paštas: ejimassupliusais@gmail.com

Gražiame Žagarės miestelyje yra puiki šiaurietiškajam ėjimui pritaikyta trasa. Rimvydas Lukšta organizuoja žygius kilpiniu maršrutu, o trasos ilgis siekia 14 km. Per Žagarę tekanti Švėtės upė žygio maršrutą dalija į dvi dalis, kurios galiausiai susijungia Ozo pažintinio tako pabaigoje prie dvaro sodybos malūno užtvankos. Dėl to galima žygiuoti iš pasirinktos pusės ir ne tik aktyviai judėti gamtoje, bet ir grožėtis istoriniais objektais.

Organizatoriai: Telšių šiaurietiškojo ėjimo klubas „Judėjimo evoliucija“, el. paštas: vaiksciojimas.telsiai@gmail.com

ŠIAURIETIŠKOJO ĖJIMO TRASOS –

Aurelijaus Tumulevičiaus nuotr.

Rimvydo Lukštos nuotr.

VAIZDINGAS MARŠRUTAS AUKŠTAITIJOS NACIONALINIAME PARKE

ŽYGIS LIETUVOS PAJŪRIU

TRASA DRUSKININKUOSE

Maršrutas Aukštaitijos nacionaliniame parke įveikiamas šeimoms su vaikais ir visiems, kurie nemėgsta ilgų distancijų. Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos (LŠĖA) rekomenduojamas žygis prasideda nuo kopimo į Ginučių piliakalnį netoli Ignalinos.

Vėliau pakylama į Ladakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabus šešių ežerų paveikslas. Vėliau galima žygiuoti link Puziniškio piliakalnio bei užsukti į Ginučius, kur visada verta aplankyti unikalų medinį malūną. Vasaromis galima išsimaudyti užtvankoje po vandens srove. Grįžus prie Ginučių piliakalnio per senąjį kaimą, trasos ilgis siektų apie 10 km. Ratinė trasa dovanos ežerų gaivą, miško aromaterapiją ir garsų meditaciją.

Organizatoriai: Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacija, el. paštas: info@lsea.eu

Kiekvienais metais paskutinį rugsėjo savaitgalį „LEKI Lithuania“ organizuoja šiaurietiškojo ėjimo žygį Lietuvos pajūriu, skirtą Pasaulinei širdies dienai paminėti. Lietuvai priklauso 100 km pajūrio, todėl būtent tiek galima įveikti žygiuojant šalia Baltijos jūros.

Tokie žygiai organizuojami vos prasidėjus rudeniui, todėl šiaurietiškojo ėjimo mėgėjus nuolat džiugina saulė, giedras dangus, o jūros ošimas veikia kaip terapija. Norint pasimėgauti šiaurietiškuoju ėjimu pajūriu, nebūtina žygiuoti visų 100 km. Kiekvienas gali įveikti norimą atstumą ir baigti žygį pasirinktoje vietoje ar miestelyje.

Organizatoriai: „LEKI Lithuania“, el. paštas: info@leki.lt

Dar vienas Lietuvos kurortas – Druskininkai –taip pat labai mėgstamas šiaurietiškojo ėjimo entuziastų. Druskininkų savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras Pasaulinę šiaurietiškojo ėjimo dieną kviečia visus dalyvauti žygyje iki Druskininkų „Snow“ arenos.

Pasiekus tikslą galima patogi kelionė atgal lynų keltuvais, kurie suteikia ir labai smagų pojūtį pamatyti miestą iš paukščio skrydžio.

Organizatoriai: Druskininkų visuomenės sveikatos biuras, el. paštas: vsb@druskininkai.lt

Artūro Gimžausko nuotr.

Druskininkų VSB nuotr.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

SVEIKUOLIŠKAS

PYRAGAS

TEŠLAI

150 g šviesių speltos miltų

150 g tamsių speltos miltų

5 valgomųjų šaukštų kakavos

3 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių

2 kiaušinių

120 g stevijų saldiklio

100 ml kokosų pieno

400 g graikiško jogurto

ĮDARUI

360 g liesos varškės

150 g spanguolių

PARUOŠIMO BŪDAS

Dėti kepimo popierių į formelę ir ištrinti aliejumi (vartotas purškiamasis kokosų aliejus).

Įjungti orkaitę ir nustatyti 180 °C temperatūrą. Sumaišyti visus tešlai skirtus sausus produktus (miltus, kepimo miltelius ir kakavą).

Žurnalas „Sportas“ siūlo pažvelgti į sportininkų ar trenerių virtuvę ir paragauti to paties, ką valgo jie. Šiame numeryje asmeninis treneris ir mitybos specialistas Edvinas Šapovalovas dalijasi sveikuoliško pyrago receptu.

„Tai maistingas, becukris, kakavinis pyragas su varškės įdaru, kurį drąsiai galima vadinti „fitneso“ pyragu.

Nors atrodo, kad jam pagaminti reikės atlikti daug veiksmų ir receptas ne iš lengvųjų, iš tiesų nėra nieko sudėtingo, o pats pyragas įdėtų pastangų vertas. Be galo skanus ir, žinoma, maistingas, drėgnas ir dar be cukraus – dviguba nauda“, – sako E.Šapovalovas.

Įdaro produktus sutrinti trintuvu. Kitame inde plakti kiaušinius su stevijų saldikliu, kol jis ištirps.

Į indą supilti kokosų pieną ir jogurtą bei išmaišyti. Supilti visus skystus (išskyrus varškės ir spanguolių mišinį) produktus ir sumaišyti su miltų bei kakavos mišiniu. Apie 70 proc. (du trečdalius) tešlos padengti formelės dugną (dėti ant kepimo popieriaus).

Ant tešlos masės per vidurį paskirstyti įdarą. Ant įdaro masės paskirstyti likusią tešlą.

Kepti orkaitėje 40 min.

Skanaus!