„SPORTAS“ NR. 12 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237
VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS
REDAKTORIUS
MARIUS GRINBERGAS
TEL. +370 686 09 700
EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO
BUHALTERIJA
FINANSININKĖ
RIMA TARAŠKEVIČIENĖ
TEL. +370 685 15 621
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Karjera
Rankinio vartininkas baseine tampa gelbėtoju
8 Klubas
Klaipėdiečių gyvenimo variklis – irklavimas
12 Pomėgis
Plaukimas pagydė ir įkvėpė gydytoją
16 Mokykla
Sportiškoje gimnazijoje – sportiškas direktorius
20 Specialistas
Gyvenimas bėgimo ritmu: nauda ir grėsmės
24 Žvilgsnis
Unikalus tyrimas
VIENUOLIKA METŲ LIETUVOS NACIONALINEI RANKINIO RINKTINEI ATSTOVAUJANTIS 36-ERIŲ VARTININKAS GIEDRIUS MORKŪNAS VIEN IŠ ŽAIDIMO DUONOS NEVALGO. RYTAIS JIS SKUBA Į SOSTINĖS VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRĄ „HOBIVERSE“ IR PLAUKIMO BASEINE DIRBA GELBĖTOJU, O PO PIETŲ SPORTO MOKYKLOJE „SOSTINĖS TAURAS“ TRENIRUOJA JAUNUOSIUS RANKININKUS.
Islandijos, Suomijos ir Lietuvos čempionas šalies rinktinėje sužaidė 111 rungtynių.
Be to, pastarąjį sezoną šalies čempionės titulą apgynusios Vilniaus „Šviesos“ vartų sargas išrinktas naudingiausiu Lietuvos rankinio lygos žaidėju.
„Individualaus prizo tikrai nesitikėjau. Visada išlieku kuklus ir sakau, kad aikštelėje yra geresnių už mane. Per rungtynes atiduodu viską, ką galiu, galbūt tai ir padėjo laimėti naudingiausiojo prizą. Bet mano prioritetas – komandos rezultatai. Asmeniniai prizai niekada neatstos kartu
su komanda iškovotų pergalių ir čempionų titulo, – sako po legionieriaus karjeros Prancūzijos, Islandijos ir Suomijos klubuose į Vilnių grįžęs G.Morkūnas. – Dar kartą įsitikinome, kad titulą apginti visada sunkiau, negu pirmą kartą iškovoti. Reikia daugybės dedamųjų ir sėkmės, kad pavyktų tai pakartoti iš eilės ne vienus metus. Džiaugiamės, kad pavyko pratęsti čempionišką seriją. Labai dėkojame sirgaliams, kurie mus palaikė ne tik tada, kai skynėme pergales, bet ir sunkiais momentais. Laimėta čempionų taurė vainikavo visą mūsų sezoną.“
Jūsų įprasta dienotvarkė sezono metu – labai įtempta. Darbo dieną „Hobiverse“ pradedate jau penktą valandą ryto, po pietų sporto mokykloje treniruojate vaikus, vakarop skubate į rankinio treniruotes Vilniaus „VHC Šviesa“ klube. Ar seniai gyvenate tokiu ritmu?
„Hobiverse“ dirbu puse etato nuo praėjusių metų gruodžio pradžios. Dirbu iki antros valandos, o jau po pusvalandžio „Sostinės tauro“ sporto mokykloje ugdau jaunuosius rankininkus. Juos irgi pradėjau treniruoti nuo praėjusių metų lapkričio.
Po pratybų sporto mokykloje skubu į darželį pasiimti
penkerių metukų sūnaus Tonio, kartu su juo važiuojame
į rankinio klubą ir pusę dešimtos grįžtame namo. Sūnus labai žavisi futbolu, bet norėčiau, kad pasektų mano pėdomis ir taptų rankininku.
Buvęs Lenkijos sprinteris, Sidnėjaus ir Pekino olimpietis, dvigubos sportininkų karjeros projekto sumanytojas Marcinas Nowakas yra pasakęs, kad antroji karjera yra neišvengiama, todėl geriau jai rengtis iš anksto. Manau, įsiklausėte į jo žodžius.
Lietuvoje rankinis nėra labai populiari sporto šaka, iš jo pragyventi neįmanoma, nes nepritraukia reikiamo finansavimo. Rankinis šiek tiek palengvina mano gyvenimą, bet nedaug. Sunku sudurti galą su galu, todėl praverčia antroji karjera. Reikia išlaikyti šeimą, išgyventi, todėl pripratau prie sunkumų. Žmona Vitalija ir sūnus – dideli mano sirgaliai varžybose.
Žmona – alytiškė, ji irgi žaidė rankinį, bet gavo traumą ir turėjo baigti karjerą. Ji taip pat baigė Vilniaus peda-
goginį universitetą, tačiau dirba kirpėja. Susituokėme 2018 metais.
Aktyviai žaisdamas Vilniaus pedagoginiame universitete baigėte kūno kultūrą. O kuo jus sužavėjo gelbėtojo darbas?
Atėjo metas keisti veiklą, o gelbėtojo darbas nereikalauja didelės fizinės jėgos, tai labiau psichologinio pobūdžio veikla, nes reikia žiūrėti, kas vyksta baseine. Prie rankininko karjeros jis labai tiko, nes baseine nepavargstu, dirbu tris keturis kartus per savaitę ir savotiškai atsipalaiduoju nuo didelio krūvio rankinio aikštelėje.
Gelbėtojo darbą pavyksta sėkmingai derinti su rankiniu, puikiai sutariu su kolegomis.
Vienas jų, Edmundas Lagunavičius, praeityje buvo geras futbolininkas, o dabar dalyvauja įvairiose senjorų plaukimo varžybose, jo sūnus siekia pirmųjų svarių pergalių šiuolaikinėje penkiakovėje, todėl su kolega smagu padiskutuoti apie sportą, pasidalyti įžvalgomis.
Kol dar aktyviai sportuoju, darbams skiriu šiek tiek mažiau dėmesio, bet kai paliksiu rankinio aikštelę, tada pasikeis ir mano darbų rutina.
Kaip ir vartininkui, baseine reikia būti labai atidžiam, nes nelaimė vandenyje gali nutikti bet kurią akimirką.
Ar jau teko gelbėti skęstantį žmogų?
Kol kas dar ne ir tikiuosi, jog neteks. Baseine kiekvienas atliekame savo darbą: treneriai moko vaikus plaukti, o mūsų, gelbėtojų, pareiga – prižiūrėti bendrą tvarką, kad būtų kuo mažesnė tikimybė baseine įvykti nelaimei.
SLG nuotr.
G.Morkūnas šalies rinktinėje sužaidė net 111 rungtynių
SLG nuotr.
Visai kitoks mano darbas „Sostinės taure“, kur jaunuosius žaidėjus mokau rankinio abėcėlės.
Ar rankininkams irgi reikėtų lankyti baseiną?
Baseine retkarčiais vyksta atsipalaidavimo procedūros, bet jame neplaukiojame. Nors gimiau ir augau ežerų krašte Utenoje, plaukti moku, bet nesu didelis plaukimo mėgėjas. Dabar gyvenu Vilniuje, Pilaitėje, netoli yra Gėlūžės ežeras, bet pernai jame plaukiojau gal penkis ar šešis kartus.
Rankinį pradėjote žaisti Utenoje nuo vienuolikos metų. Kuo sudomino ši sporto šaka?
Tuometėje mūsų 7-ojoje vidurinėje mokykloje veikė vienintelis rankinio būrelis. Visi bendraklasiai ir draugai
jį žaidė. Rankiniu gyveno visa mokykla. Sporto mokykloje rankinio subtilybių mane mokė treneris Gediminas Paukštė ir nuo pačios pirmosios treniruotės tapau vartininku. Per pratybas pats mėčiau į vartus ir visada pataikydavau. Pagalvojau, kad nieko čia sunkaus atlaikyti smūgius. Pasiūliau vartininkui pasikeisti vietomis ir stojau į vartus. Pavyko atremti kelis smūgius. Pamatęs didžiulį mano džiaugsmą, treneris pasakė: „Būsi vartininkas.“ Nuo pirmosios treniruotės vartų taip ir nepalikau. Vartininko pozicija patiko ir prilipo.
Kai lankiau mokyklą, man ypač didelė motyvacija buvo galimybė patekti į Lietuvos jaunių, o paskutinėje klasėje – į suaugusiųjų rinktinę.
Po to buvo studijos Vilniaus pedagoginiame universitete, žaidimas VHC „Šviesa-Savanoris“ ekipoje. Mus treniravo Edis Urbanavičius, po to pareigas perėmė Evaldas Lipinskas. Tada ypač stiprus buvo Kauno „Granitas“, kuris visur pelnydavo medalius. Mums pavyko tapti trečiaisiais prizininkais Baltijos rankinio lygoje.
Nuo 2011 m. ėmėte krimsti legionieriaus duoną: penkerius metus žaidėte Islandijoje „Haukar“ klube, porą metų – Suomijoje „Cocks“ klube, metus – prancūziškame „Caen Vikings“, po to – vėl „Cocks“ komandoje. Kaip sekėsi?
Esu dukart Islandijos čempionas ir taurės laimėtojas, ne kartą buvau išrinktas įvairių varžybų geriausiu vartininku. Tą patį pakartojome Suomijoje, kai viską laimėjome – ir čempionatus, ir taurės varžybas. Vėl buvau išrinktas geriausiu vartininku.
Nepasisekė su kontraktu Prancūzijoje, nes dėl COVID-19 čempionatas buvo nutrauktas. Likome be nieko. Po pandemijos grįžau į Suomiją ir vėl pavyko viską laimėti. 2022-aisiais po ilgų kelionių grįžau į „Šviesą“. Gera grįžti pas senus bendražygius. Namų ilgesys pasidarė per stiprus, o grįžti namo visada gera. Dabar stengiuosi pagelbėti savo patirtimi, sukaupta per daugelį metų.
2023-iaisiais su VHC „Šviesa“ pirmą kartą tapau Lietuvos čempionu. Šiemet apgynėme titulą.
Rinktinėje esate vienas vyriausių žaidėjų, jums 36-eri. Šiemet per 2025 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro rungtynes svečiuose su Suomijos nacionaline komanda – beje, jos pasibaigė lygiosiomis 20:20 – jūs atrėmėte net 15 metimų iš 31. Ar tai jūsų rekordas?
Pats vyriausias rinktinėje – irgi uteniškis Aidenas Malašinskas, kuriam 38-eri, aš antras po jo. Tie atremti įvarčiai per pasaulio čempionato atrankos rungtynes tikrai nėra rekordas. Jei esi aukšto lygio vartininkas, per rungtynes turi atlaikyti pusę įvarčių. Esu atrėmęs ir daugiau atakų. Regis, 24 smūgius atrėmiau, žaisdamas Islandijos klube.
Koks turi būti geras rankininkas?
Turi būti universalus karys: išmanyti gynybą, puolimą ir taktinius dalykus.
Nepatekote į kitų metų pasaulio čempionatą. Ar labai išgyvenote?
Norėjome patekti į čempionatą, bet žinojome, su kokiu varžovu kovojame. Jeigu būtų prisidėjusi sėkmė, vengrus gal ir buvo galima nugalėti. Tačiau po pralaimėjimo labai nenusiminėme ir neliūdime, nes šiandien dar nesame pajėgūs nugalėti tokio kalibro rinktinės.
Šių metų sezoną rinktinė baigė ir dabar tikimės, kad per Europos čempionato atranką, kurios pirmasis ciklas vyks
šiemet rugsėjį ir spalį, turime realių šansų patekti į čem-
pionatą.
Sportininko kelias trumpas, kažkada ir jums teks palikti vartus. Kaip įsivaizduojate savo antrąją gyvenimo karjerą?
Manau, iki 40 metų dar galima žaisti. Ne kartą esu pagalvojęs, ką po to darysiu. Jaučiu, kad toli nuo rankinio nepabėgsiu. O minčių yra visokių. Realiausios – pradėti teisėjauti arba dirbti rankinio treneriu, galbūt treniruoti vartininkus, jiems perteikti savo patirtį.
Koks jūsų gyvenimo kredo?
Anksčiau ar vėliau ateina juoda diena, kuriai reikia būti pasiruošusiam.
KLAIPĖDOS IRKLAVIMO MEISTRŲ KLUBAS „DANGĖS YRIAI“, ĮSIKŪRĘS 2010 M. GRUODĮ, GERAI ŽINOMAS NE TIK LIETUVOJE, BET IR TARPTAUTINĖJE ERDVĖJE.
Klaipėdiečiai kuria savo tradicijas, irkluodami sutinka svarbiausias Lietuvos šventes. Kasmet jie kviečia miesto bendruomenę sėsti į valtis, suburia po dvi naujokų įgulas ir jas išmoko irkluoti. Klubas glaudžiai bendradarbiauja su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu.
Penkerius metus „Dangės yriai“ organizuodavo tradicinį žygį maršrutu Klaipėda–Dreverna ir per dieną įveikdavo apie 30 kilometrų. Įveikę distanciją irkluotojai pramogaudavo, vakarieniaudavo ir kitą dieną grįždavo namo. Per pandemiją šie žygiai valtimis nutrūko, tad dabar vėl ketinama juos atgaivinti.
Skina medalius
Geriausi klubo irkluotojai, Vida ir Arūnas Šatai bei Vita Rimkienė, iš pasaulio ir Europos meistrų čempionatų kasmet parveža įvairių spalvų medalių. 2022 m. per pasaulio meistrų čempionatą Prancūzijoje V.Šatienė, rungtyniaudama su savo amžiaus grupės varžovėmis, iškovojo net dešimt aukso medalių. Nuo praėjusių metų ji jau varžosi su 60–65 metų irkluotojų grupės dalyviais, o jos sutuoktinis A.Šatas – su 70–75 metų grupe.
Kiekvienas iš pasaulio čempionatų jau parsivežė po 20 medalių, iš Europos – dar daugiau. Iš meistrų žaidynių,
kuriose galima dalyvauti penkių rungčių varžybose, klaipėdiečiai irgi parsiveža po 3–5 medalius.
„Mes su Arūnu irkluojame visą gyvenimą. Jis anksčiau gyveno Vilniuje, o aš Klaipėdoje. Jaunystėje mano mėgstamiausia valtis buvo porinė dvivietė ir porinė keturvietė, Arūno – dvivietė su vairininku. Abu per Lietuvos čempionatus pelnydavome medalių. Dabar jau irkluojame visas valtis – ir pavienes, ir porines.
2005 metais sukūrėme šeimą, tai buvo mudviejų antrosios santuokos. Abu auginame po du sūnus, turime septynis anūkus ir vieną proanūkį. Klaipėdoje susituokėme ir iš uostamiesčio niekur nenorėjome išvažiuoti. Irklavimas buvo įaugęs į kraują, todėl ir toliau norėjome mėgėjiškai irkluoti.
Pradėjome galvoti apie galimybę save išbandyti pasaulinėse meistrų regatose, nes sovietmečiu buvo sudėtinga išvykti palenktyniauti svetur ir pamatyti pasaulio. Bet norint treniruotis ir keliauti į tarptautines varžybas reikėjo priklausyti irklavimo klubui, kuris būtų registruotas Lietuvos irklavimo federacijoje. Klaipėdoje tokio nebuvo. Taip mudviejų iniciatyva ir gimė Klaipėdos irklavimo meistrų klubas „Dangės yriai“, – pasakoja V.Stačkutė-Šatienė, bendrovės „Dangė Klaipėda“ direktorė.
Į visas keliones klubo irkluotojai vyksta už savo pinigus. O jos atsieina nepigiai. Vieno starto registracijos mokestis 35 eurai, valčių nuoma – dar 40 eurų. Dažnai prieš varžybas užsienyje klaipėdiečiai išsinuomoja valčių pasitreniruoti, nes įgulą sudaro skirtingų šalių irkluotojai.
„Irklavimas – didelis gyvenimo varikliukas, tai malonumas ir stimulas judėti, ruoštis, siekti užsibrėžto tikslo. Tai, kad tarp savo amžiaus grupės dalyvių gali distanciją
įveikti greičiausiai ir nugalėti, atperka visus vargus. Dabar gyventi gerai, visur atvertos plačios durys“, – džiaugiasi daugkartinė Europos ir pasaulio meistrų čempionė bei prizininkė V.Šatienė, kuri ypač mėgsta užsiimti organizaciniu darbu ir burti komandas.
Sėkmingas debiutas
Klaipėdos irklavimo meistrų klubas „Dangės yriai“ dabar vienija nuo 15 iki 20 irklavimo entuziastų. Pirmaisiais gyvavimo metais uostamiesčio irkluotojai nusipirko pora dviviečių, vienviečių valčių ir pradėjo veiklą.
2011 m. įvyko „Dangės yrių“ debiutas tarptautinėje „Gintarinių irklų“ regatoje Trakuose ir Salduvės varžybose Šiauliuose. Tais pačiais metais klubo įkūrėjai debiutavo pasaulio ir Europos meistrų čempionatuose Italijoje bei Lenkijoje. Iš abiejų grįžo su aukso ir sidabro medaliais.
Svarbiausiose metų varžybose klubui dažniausiai dar atstovauja V.Rimkienė, kartais prisideda Raimondas Tomkus. Per čempionatus klaipėdietės dažnai sudaro tarptautines įgulas su amerikietėmis, vokietėmis, latvėmis ar ukrainietėmis.
Pradėjęs dalyvauti mėgėjų meistrų čempionatuose, klubas neišvyko tik į pasaulio pirmenybes Amerikoje ir
Pietų Afrikos Respublikoje.
Irkluotojams labai svarbu sportinis inventorius, kuriuo klaipėdiečiai negali skųstis. Kaip juokaudamas sako A.Šatas, jie valčių turi daugiau nei irkluotojų: yra keturios keturvietės su vairininku, viena porinė keturvietė, keturios dvivietės ir trys vienvietės. Beveik visi klubo sportininkai už savo pinigus įsigijo vienviečių valčių.
Ištiesė pagalbos ranką
Vasario mėnesį klaipėdiečiai padovanojo valčių Odesos „Černomorec“ klubui, su kuriuo palaiko glaudžius ryšius.
A.Šatienė nuo 2022-ųjų irkluoja keturvietę ir aštuonvietę su dviem ukrainietėmis: kijeviete Oksana Klokova ir Svetlana Kupričenkova iš Dnipropetrovsko. Pernai Prancūzijoje ir Vokietijoje jos tapo pasaulio ir Europos meistrų čempionėmis, o šiemet stengsis apginti iškovotus titulus.
„Ukrainietes pažinojau iš anksčiau. Kai mūsų įguloms trūko žmonių, jas pakviečiau papildyti komandas. Jos mielai sutiko, ukrainietes pasitikome Vroclave, įsisodinome į mašiną ir nuvykome į meistrų čempionatus“, –pasakoja „Dangės yriai“ klubo vadovė.
Kai „Černomorec“ irklavimo klubo bazę subombardavo rusai, ukrainiečiai viską nufilmavo ir atsiuntė įrašą klaipėdiečių klubui.
„Pasibaisėjome tuo, ką pamatėme. Beveik visos valtys ir irklai buvo sulaužyti, todėl jiems labai reikėjo sportinio inventoriaus. Susisiekėme su draugais Vida ir Hansu Henriku Busse‘ais, gyvenančiais Hamburge, ir jie mums padėjo rasti pigesnių valčių.
Suradome keturias valtis, atrodė, jų pakaks. Tačiau atsirado dar dvi geros valtys, kurios būtų tikusios ir mums patiems, bet nutarėme jas atiduoti ukrainiečiams. Vasario pirmoje pusėje nuo Lenkijos sienos į Ukrainą iške-
liavo šešios valtys: dvi porinės, dvi pavienės dvivietės bei dvi vienvietės.
Tačiau mūsų labdara tuo nesibaigė, filmuką su ukrainiečių prašymu padėti išplatinome Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kolegos irgi skyrė komplektą valčių, kurios bus atgabentos į „Gintarinių irklų“ regatą, vyksiančią birželio pabaigoje Trakuose, ir atiduotos Ukrainos irkluotojams“, – pasakoja V.Šatienė.
Už pagalbą „Černomorec“ irklavimo klubas klaipėdiečiams labai dėkingas.
„Jeigu mes visi kažką darytume dėl to, kad Ukrainoje nebūtų karo, vienas kitam būtume draugiškesni ir geresni, tai ir gyventi būtų geriau“, – įsitikinusi V.Šatienė.
Kruopščiai rengiasi sezonui
Klaipėdos irklavimo meistrų klubas „Dangės yriai“ dabar kruopščiai ruošiasi naujam sezonui. Žiemą irkluotojai stiprėjo fiziškai sporto klubuose, kai kas dar plaukiojo baseine, daug bėgiojo, o nuo kovo pradėjo irkluoti
Dangės upėje.
Šiemet stipriausių klubo irkluotojų lauks dvejos pagrindinės sezono varžybos. Abejos Vokietijoje: liepos pabaigoje – Europos meistrų regata Miunchene, rugsėjo antrą savaitgalį – pasaulio meistrų regata Brandenburge. Klaipėdiečiai tikisi nesulaužyti tradicijų ir vėl iškovoti medalių.
„Mums labai svarbi ir tradicinė tarptautinė „Gintarinių irklų“ regata, nes kartu vyksta ir meistrų varžybos, kuriose mes su kitų šalių sportininkėmis irkluojame aštuonvietę. Tai vienas iš mūsų pasirengimo etapų pagrindinėms sezono varžyboms“, – sako V.Šatienė.
ALYTAUS APSKRITIES STASIO KUDIRKOS LIGONINĖS GYDYTOJAS, DAUGKARTINIS PASAULIO IR EUROPOS PLAUKIMO MEISTRŲ ČEMPIONAS BEI PRIZININKAS, EUROPOS IR LIETUVOS SAVO AMŽIAUS GRUPIŲ REKORDININKAS SIGITAS KATKEVIČIUS TRISKART PER SAVAITĘ SKUBA Į BASEINĄ TRENIRUOTIS IR RUOŠTIS BŪSIMOMS KOVOMS.
Savo gyvenimo gydytojas neįsivaizduoja be plaukimo. Tam didžiulės įtakos turėjo šeimos tradicijos. Jo mama
Leonora Katkevičienė – daugkartinė Lietuvos plaukimo ir greitojo čiuožimo čempionė, Lietuvos nusipelniusi plaukimo trenerė. Ji išugdė aštuonis SSRS sporto meistrus ir daugkartinius Lietuvos plaukimo čempionus, 2016 m. pati dalyvavo veteranų plaukimo varžybose, nors jau buvo beveik sulaukusi garbingo 90-mečio.
„Mano mamai – 99-eri, kitais metais bus šimtas. Nors yra nedidelių negalavimų, šimto metų, manau, sulauks“, –sako gydytojas.
Jo tėvas Vytautas Katkevičius – architektas, daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas, varžybų teisėjas, buvęs
Kauno plaukimo federacijos prezidentas. 1970 m. suprojektavo ir aktyviai dalyvavo statant Kauno „Vilijos“ baseiną, pagal tą patį projektą iškilo Šiaulių ir Klaipėdos 25 m plaukimo baseinai. Todėl nereikia stebėtis, kad tėvų pavyzdžiu pasekė ir vaikai: Sigitas, Vytautas ir Eglė.
Namai ir plaukimo baseinas buvo pilni šurmulio, įspūdžių apie treniruotes ir varžybas, diskusijų apie plaukimo naudą žmogaus sveikatai.
S.Katkevičius – kaunietis, o Alytuje atsidūrė įgijęs Kauno medicinos instituto diplomą. Jis baigė chirurgijos internatūrą, o Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje dirba echoskopuotoju ir endoskopuotoju. Šią specializaciją įgijo stažuotėse Lietuvoje ir daugybėje užsienio klinikų, yra
stažavęsis Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje.
S.Katkevičius dabar Alytų vadina savo miestu ir svarbiausiose metų plaukimo varžybose atstovauja vandensvydžio sporto ir rekreacijos klubui „Dzūkijos vandenis“.
Patyręs plaukikas visiems, kurie skundžiasi kvėpavimo sutrikimais, plaučių ligomis, pataria plaukioti, nes plaukiojant išmokstama taisyklingai kvėpuoti, užsigrūdinama.
„Manau, kad plaukimas geriau nei vaistai“, – įsitikinęs pasaulio ir Europos meistrų čempionas.
Ar kada pagalvojote, kad tėvų įskiepyta meilė plaukimui neišblės net ir perkopus 60 metų slenkstį? – paklausiau S.Katkevičiaus.
Niekada negalvojau, kad sulaukęs tokio amžiaus vėl pradėsiu plaukti. Vaikystėje labai dažnai sirgdavau, buvau silpnos sveikatos, man buvo diagnozuota obstrukcinė plaučių liga, užeidavo sunkūs astmos priepuoliai. Plaukimas buvo tas sportas, kuris mane pagydė. Tad jaunystėje nekilo jokių minčių jo atsisakyti.
Jūsų karjeroje buvo du plaukimo laikotarpiai: jaunystėje, kai mokėtės Kauno „Saulės“ gimnazijoje, studijavote Kauno medicinos institute, ir vėliau, kai pradėjote dirbti Alytuje. Kas paskatino po pertraukos vėl treniruotis ir varžytis plaukimo baseine?
Kaip minėjau, dėl ligos neturėjau kito pasirinkimo, juolab kad visa šeima buvo pasinėrusi į plaukimą. Kai ėmiau dirbti Alytuje, šeima, intensyvus darbas, budėjimai atimdavo daug laiko. Kurį laiką neplaukiojau dėl ausų ligų, nes kolegos patarė vengti bet kokio kontakto su vandeniu.
Tada Alytuje atsirado 50 m baseinas. Iš pradžių plaukiojau tik irdamasis kojomis, iškėlęs galvą, su lenta. Vėliau po ausies operacijos atsirado naujos apsaugos, neleidžiančios vandeniui patekti į ausis. Įsigijęs pagal ausies landos formą iš specialaus plastiko išlietus kamštelius galėjai nardinti galvą ir nebijoti, kad vanduo pateks į ausies vidų. Va tada ir nusprendžiau pradėti rimčiau treniruotis. Po
daugybės pacientų, priimtų per darbo dieną, buvo nepaprastai smagu jausti vandens trauką. Toks jausmas, lyg nusiplautum visą negandų, besveikatės ir skundų šleifą.
Kaip sugalvojote dalyvauti meistrų čempionatuose?
Kokie pirmieji įspūdžiai?
Pirmi įspūdžiai nelabai įsiminė. Tarp seniai varžybose dalyvaujančių plaukimo meistrų jau buvo nusistovėję tarpusavio santykiai, sportininkai kartu vykdavo į varžybas, patirdavo įvairiausių nuotykių. Kurį laiką jaučiausi svetimas, tiesa, ir mano rezultatai nebuvo įspūdingi.
Ar prisimenate debiutą pasaulio ar Europos meistrų čempionate, kada jis įvyko ir kaip sekėsi?
Debiutavau Europos atvirajame plaukimo čempionate Londone, regis, 2016-aisiais. Neseniai buvo pasibaigusios olimpinės žaidynės, todėl varžytis olimpiniame baseine panoro apie 10 tūkstančių plaukikų iš viso pasaulio.
Starto teko laukti nuo šeštos valandos ryto. Lietuviai buvo išsibarstę po visus didelės plaukimo šventovės kampus, nebuvo jokio bendravimo tarpusavyje. Atėjai, įveikei dis-
tanciją ir važiuok namo. Labai nusivyliau ir varžybomis, ir rezultatais, bet ne Londonu. Iki šiol tai vienas mylimiausių mano miestų.
Netrukus pasipylė pergalės. Dabar tikriausiai ir pačiam sunku suskaičiuoti, kiek esate iškovojęs apdovanojimų pasaulio ir Europos meistrų čempionatuose. Kiek jums priklauso Lietuvos rekordų?
Rekordų lentelėse mano pergalių daug: ir 60–64, ir 65–69
metų amžiaus grupėse 25 m bei 50 m baseinuose. Be to, yra registruoti du mano Europos rekordai 65–69 metų amžiaus grupėje, plaukiant 200 m krūtine 25 ir 50 m baseinuose.
Kiek šalių plaukimas padėjo aplankyti, kurie čempionatai jums labiausiai įsiminė, keliuose olimpiniuose baseinuose teko rungtyniauti?
Esu lenktyniavęs daugelio Europos šalių baseinuose, bet labiausiai patiko Naujojoje Zelandijoje, kur vyko pasaulio meistrų žaidynės, taip pat Katare, Japonijoje ir Pietų Korėjoje surengti pasaulio meistrų čempionatai. Didelį įspūdį paliko Malaizijoje vykusios atviros Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių meistrų žaidynės.
O pats sėkmingiausias buvo 2022-ųjų Europos meistrų čempionatas Romoje, kur triskart tapau nugalėtoju. Teko varžytis Atėnų, Romos ir Londono olimpiniuose baseinuose.
Plaukiate įvairiais stiliais, medalius pelnote įvairiose distancijose, o kurie stiliai ir nuotoliai patys mėgstamiausi?
Labiausiai mėgstu plaukti kompleksiniu būdu, bet daugiausia esu pasiekęs plaukdamas krūtine. Mėgstu plaukti ir laisvuoju stiliumi, bet ten ypač didelė konkurencija, todėl per varžybas retai renkuosi tą stilių.
Alytuje turite puikias sąlygas treniruotis baseine ir Dailidės ežerėlyje. Kaip dažnai plaukiojate, kokius uždavinius sau keliate per pratybas?
Baseine treniruojuosi triskart per savaitę, kaskart nuplaukiu apie tris kilometrus. Neturiu jokios specialios metodikos, pats nusprendžiu, kiek ir kaip plaukti. Užduotis užsibrėžiu pagal varžybų, kuriose planuoju startuoti, kalendorių.
Du kartus per savaitę einu į salę. Apie kilometrą įveikiu ant bėgimo takelio, kiloju svarmenis, dirbu su treniruo-
kliais pagal salės trenerio sudarytą programą. Ją keičiu kas du mėnesius.
Esate gydytojas, todėl pasakykite, kokias ligas gydo plaukimas?
Kaip jau minėjau, plaukdamas išgijau nuo plaučių ligos, bet įgijau lėtinį pūlingą ausų uždegimą. Plaukimas ypač naudingas, sergant stuburo, sąnarių ligomis. Ir šiaip plaukimas, nesiekiant meistriškumo viršūnių, yra labai malonus užsiėmimas ir gali padėti pagyti nuo bet kokios ligos. Ar ligoninėje ir šeimoje esate vienintelis plaukimo entuziastas?
Alytuje plaukimo meistrų yra tik vienas kitas. Mano šeimoje plaukti moka visi, bet treniruojuosi ir meistrų varžybose dalyvauju aš vienas.
Kur labiau patinka plaukti: baseine ar ežeruose? Kurie Lietuvos baseinai jums patraukliausi?
Žiemą plaukioju baseine, visi Lietuvos baseinai yra puikūs. Kai Alytaus baseine negaliu plaukioti, vyksta varžybos ar jis neveikia, patinka pasitreniruoti Prienų ir Varėnos baseinuose.
Vasarą plaukioju ežeruose, dažniausiai namie, Alytuje. Dailidės ežerėlis yra už kokių 300 m nuo mano namų, jis nedidelis – pirmyn ir atgal plaukiant susidaro kilometras.
Ar dar vyksta jums brangių žmonių V. ir V. Katkevičių, skirtų tėvui ir broliui atminti, plaukimo taurės varžybos?
Katkevičių taurės varžybos nevyksta. Kol kas neranda-
me joms kalendoriuje vietos ir neaišku dėl formato. Be to, reikia ieškoti rėmėjų, o jų sunku rasti. Nors planuojame jas atgaivinti kaip vieną iš Baltijos šalių „Super Masters“ etapų.
Kokia didžiausia su plaukimu susijusi jūsų svajonė?
Kaip sakoma sporte, mano didžiausia svajonė – išlaikyti formą, kol pereisiu į kitą, vyresniųjų grupę.
ŠALČININKŲ LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO GIMNAZIJA, ĮKURTA 1997 METAIS, – VIENA SPORTIŠKIAUSIŲ MOKYKLŲ ŠALYJE. GIMNAZIJOJE, KURIOJE MOKOSI BEVEIK 700 MOKINIŲ, BUVO ĮGYVENDINAMI SVEIKATINIMO PROJEKTAI „AKTYVI MOKYKLA“, „SPORTUOJU AKTYVIAI – GYVENU SVEIKAI“, „MOKĖK PLAUKTI IR SAUGIAI ELGTIS VANDENYJE“, ORGANIZUOJAMI SPORTO RENGINIAI, VYKSTA TRENIRUOTĖS.
Nuo pat gimnazijos įkūrimo jai vadovaujantis direktorius Vidmantas Žilius džiaugiasi, kad mokosi daug talentingo jaunimo, kuris garsina gimnazijos sportinę ir kultūrinę veiklą. Štai stalo tenisininkas Martinas Frizelis pernai ir šiemet tapo absoliučiu Lietuvos jaunučių čempionu, atstovauja šalies jaunučių rinktinei.
„Tikrai turime kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Mūsų šokėjai ir dainininkai puikiai pasirodo tarptautiniuose renginiuose, matematikai – įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Sportininkai nuolat tampa rajono mokyklų sporto žaidynių nugalėtojais, kitose varžybose pelno daug medalių, taurių, kitų prizų.
Neseniai visus nudžiugino gimnazijos stalo teniso berniukų komanda, kuri nugalėjo visus varžovus rajoninėse, zoninėse, tarpzoninėse varžybose ir pateko į Lietuvos mokyklų žaidynių finalą, kuris vyko mūsų gimnazijos sporto salėje.
Ir toliau pergalingai žaidė mūsų gimnazistai, treniruojami kūno kultūros mokytojo Viktoro Frizelio, ir antrus metus iš eilės tapo čempionais, įveikę visas penkias komandas. Šis puikus stalo tenisininkų treneris su savo auklėtiniais ne tik dalyvauja Lietuvoje vykstančiose varžybose, bet ir keliauja į tarptautines treniruočių stovyklas. Gerų tinklininkų paruošia kūno kultūros mokytojas Andžejus Venckevičius.
Gimnazijoje nuolat vyksta sporto šventės, įvairūs turnyrai, varžybos, sporto stovyklos, yra visko, kas padeda švietimui ir jauno žmogaus, kaip asmenybės, augimui. Turime puikią sporto bazę, kurioje vyksta ir pamokos, ir sportinės veiklos. Gimnazijoje aktyviai verda kultūrinis, sportinis ir visuomeninis gyvenimas“, – pasakoja gimnazijos direktorius V.Žilius.
Gimnazijos vadovas pasidžiaugia sėkmingai įgyvendintu 2021 m. ES projektu „Mokymosi aplinkos modernizavimas įsigyjant mokymo priemones bei įrangą“. Įgyvendinant šį projektą buvo atnaujinti mokomieji kabinetai, sporto inventorius, įsigyta treniruoklių, žiemos sporto inventoriaus, keli dviračiai, kuriais mokiniai leidžiasi į įvairius žygius.
Vadinamoji ilgoji gimnazija, kurioje vaikai mokosi nuo pirmos iki dvyliktos klasės, garsėja turtinga sporto baze: turi 25 metrų keturių takų plaukimo baseiną, pastatytą
2000-ųjų pradžioje, šešių bėgimo takų stadioną su futbolo aikšte, dvi sporto sales, treniruoklių salę, patalpą smiginiui žaisti, dar yra mažasis baseinas, vadinamas varlinuku.
„Baseinu naudojasi ne tik gimnazijos mokiniai, bet ir rajono bendruomenė, įgyvendiname įvairius projektus. Mūsų mokytojai moko rajono vaikus plaukti ir saugiai elgtis vandenyje, diegia teorines žinias apie pozityvų vandens poveikį sveikatai“, – pasakoja dienos be sporto neįsivaizduojantis V.Žilius, kuriam plaukimas – viena mėgstamiausių fizinės veiklos formų, puikus laisvalaikio leidimo būdas.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje dirba
keturi fizinio ugdymo mokytojai metodininkai, kurie yra pasiskirstę sporto šakomis ir už jas atsakingi.
Didžiausią patirtį turintis A.Venckevičius, gimnazijoje dirbantis nuo 2000-ųjų, atsakingas už tinklinį ir lengvąją atletiką, V.Frizelis – už stalo tenisą, futbolą, rankinį, Andrejus Sliževskis – kvadratą, estafetę „Drąsūs, stiprūs vikrūs“, smiginį, plaukimą, Jurijus Tremba – krepšinį, lengvąją ir sunkiąją atletiką, orientavimosi sportą. Plaukimo baseine gelbėtoju dirba Kęstutis Pileckas, kuris per pamokas moko vaikus plaukti.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija nenugalima per rajono mokinių sporto žaidynes, į kurių programą įeina dvidešimties sporto šakų varžybos. Tik praėjusiais metais jai rimtą konkurenciją sudarė Šalčininkų rajono Eišiškių gimnazija.
„Rajone per žaidynes neužleidžiame lyderių pozicijos. Vienais metais pavyksta nesunkiai nugalėti, kitais – sunkiau. Turėdami gerą sporto bazę, norime dar geresnės.
Stadione dar yra vietos ir pagal projektą laukiame naujo teniso aikštyno, dviejų krepšinio ir paplūdimio tinklinio aikštelių“, – planais dalijasi A.Venckevičius.
Šiam tinklinio entuziastui pavyko išugdyti vieną geriausių Lietuvos tinklininkų Artūrą Vincėlovičių ir Tomą Rogalį, pajėgią tinklininkę Liliją Firinovič, kuri atstovavo Lietuvos sniego tinklinio rinktinei Europos čempionate. Dabar ji sugrįžo į gimtinę ir dirba Eišiškių A.Ratkevičiaus sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
A.Venckevičiaus vadovaujama Šalčininkų 14-mečių berniukų tinklinio komanda, kurios daugumą sudarė gimnazijos žaidėjai, pernai tapo Lietuvos savo amžiaus grupės čempione.
Gimnazijoje kasmet rengiamos buvusio kūno kultūros mokytojo ir trenerio Zigmundo Sliževskio atminimo tarptautinis stalo teniso turnyras. Labai populiarus kasmetis tinklinio turnyras „Auksinis ruduo“, kuriame dalyvauja nemažai pajėgių Lietuvos komandų.
Gimnazijos stadione organizuojami masiniai bėgimai, kuriuose dalyvauja visa gimnazija. Pasak A.Venckevičiaus, net 15 metų gimnazijoje buvo ypač mėgstamos mokinių, tėvų, mokytojų ir pradinukų sporto šventės, tačiau per pandemiją renginys nutrūko, todėl dabar svarstoma jį atgaivinti.
BĖGIMAS – VIENA POPULIARIAUSIŲ IR PRIEINAMIAUSIŲ AKTYVIŲ VEIKLŲ. JA GALI UŽSIIMTI KIEKVIENAS, TURINTIS BENT MINIMALŲ FIZINĮ PASIRENGIMĄ. REGULIARUS, PRIE ORGANIZMO POREIKIŲ PRITAIKYTAS BĖGIMAS – PUIKUS BŪDAS IŠLIKTI SVEIKAM, PAGERINTI FIZINĘ BŪKLĘ IR PSICHOLOGINĘ SAVIJAUTĄ. BET KAI NESILAIKOMA TAM TIKRŲ TAISYKLIŲ IR NEATSIŽVELGIAMA Į SAVO KŪNO POREIKIUS, BĖGIMAS, KAIP IR BET KURI KITA AKTYVI VEIKLA, GALI BAIGTIS TRAUMOMIS AR PAŽEIDIMAIS.
Plačiau apie tai, ką turėtų žinoti bėgiojantys ar planuojantys tą daryti žmonės, pasakoja sporto traumų gydymu užsiimantis medicinos centro „Northway“ gydytojas ortopedas-traumatologas Arnoldas Sipavičius.
Visokeriopa nauda
A.Sipavičius primena, kad bėgant dirba visos mūsų raumenų grupės, todėl stiprėja ir apatinės, ir viršutinės kūno dalies raumenys, gerėja bendra organizmo būklė. Bėgant geriau įsisavinamas deguonis organizme, gerėja kvėpavimo funkcija, didėja fizinė ištvermė ir darbingumas.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bėgimas gerina kraujotaką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, spartina medžiagų apykaitą, padeda efektyviau deginti kalorijas ir yra puiki nutukimo prevencijos priemonė. Bėgiojimas taip pat gali padėti pagerinti laikyseną, užtikrinti sąnarių judrumą, sulėtinti su amžiumi susijusius organizmo senėjimo procesus.
Ši veikla naudinga ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai. Bėgiojimas lauke suteikia galimybę pasimėgauti supan-
čia aplinka, padeda atsipalaiduoti, mažina stresą, gerina miego kokybę ir yra siejamas su nerimo bei depresijos simptomų mažėjimu. Tyrimų duomenimis, bėgiojimas gali efektyviai pagerinti kognityvines funkcijas, tokias kaip atmintis, dėmesio koncentracija ir kt. Mūsų emocinei sveikatai, laimės pojūčiui ir ilgaamžiškumui itin svarbi socializacija. Bėgimas daugeliui tampa puikia galimybe bendrauti su bendraminčiais, dalytis patirtimi, kartu dalyvauti bėgimo varžybose.
Dažniausios traumos ir pažeidimai
Nors iš bėgimo galima gauti daug naudos, bėgiojant netinkamai gresia įvairios traumos ir pažeidimai. Pasirinkus per didelį krūvį ar intensyvumą, bėgimas gali išvarginti ir išsekinti, avint netinkamus sportinius batelius gali pradėti mausti nugarą, klubo sąnarius, kelius, formuotis netaisyklinga laikysena.
A.Sipavičiaus teigimu, dažniausia bėgiojimo nulemta bėda – apatinių galūnių sąnarių ir raumenų skausmai. Juos gali sukelti per didelis krūvis, bėgimo technikos niuansai, netinkama avalynė, bendro fizinio pasirengimo stoka.
Esant tam tikriems anatominiams ypatumams, raumenų balanso sutrikimams, sąnariniai paviršiai gali patirti perkrovimą ir tai ilgainiui gali sukelti skausmą, funkcijos praradimą, sąnarinių paviršių, meniskų, raiščių ar sausgyslių lėtinius pažeidimus. Bėgiojant taip pat neišvengiama ūmių traumų – raiščių patempimų, plyšimų. Pasak gydytojo, dažniausiai pažeidžiamos čiurnos, kelio ir klubo sąnarių struktūros.
„Jeigu po traumos ar ilgainiui bėgiojant atsiranda skausmas, tinimas, nestabilumo jausmas, sumažėja judesio amplitudė, šie simptomai nuo poilsio nepraeina, o vėl pradėjus bėgioti pasikartoja, reikėtų nedelsti ir kreiptis į ortopedą-traumatologą“, – atkreipia dėmesį gydytojas. Negydomi pažeidimai progresuoja Specialisto tikinimu, jeigu traumos susijusios su menisko, raiščio, kremzlės pažeidimu, siekiant nustatyti galimą jų priežastį atliekama sąnario, galūnės apžiūra, tam tikri klinikiniai testai ar jų kombinacijos. Diagnozei patikslinti pasitelkiami instrumentiniai tyrimai: rentgenograma, ultragarso, magnetinio rezonanso tyrimas ir kt.
Esant perkrovimo pažeidimui, atliekamas funkcinis tyrimas judesio laboratorijose. Per šį tyrimą analizuojami judesiai, galūnės apkrova įvairiu pavargimo lygiu ir kt.
„Minėti pažeidimai negali išnykti patys, o bėgant laikui jie progresuoja. Nieko nedarant jų apimtis gali didėti, todėl vėliau gali prireikti sudėtingesnio gydymo, ilgiau užtruks ir pooperacinis periodas. Nesikreipiant dėl gydymo ilgainiui gali grėsti netgi fizinę veiklą stipriai apribojantis dalinis sąnario funkcijos praradimas. Tuo tarpu pažangūs gydymo metodai gali padėti sėkmingai pašalinti pažeidimų priežastis ir grąžinti galimybę toliau džiaugtis aktyviu
gyvenimu bei judėjimo teikiamu malonumu. Todėl svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos laiku“, – pabrėžia A.Sipavičius.
Artroskopinės operacijos
Diagnozavus lokalų kremzlės, meniskų, raiščių pažeidimą ar plyšimą, dažnai prireikia chirurginės intervencijos. Siekiant atkurti pažeistą struktūrą, dažniausiai atliekamos minimaliai invazyvios (artroskopinės) meniskų, raiščių, kremzlės operacijos.
„Operacija dažniausiai atliekama pacientui taikant bendrąją nejautrą, jos trukmė – iki dviejų valandų. Operacijos metu atliekami maži pjūveliai, per vieną jų į kelio sąnarį įvedama kamera, atidžiai apžiūrimos visos kelio sąnario struktūros, identifikuojamas pažeidimas ir, naudojant specialius instrumentus bei priemones, pažeistos struktūros susiuvamos, pašalinamos arba rekonstruojamos.
Šiuolaikinė medicina siūlo vis pažangesnių kelio sąnario problemų sprendimo būdų. Meniskui susiūti naudojami specialūs siūlai, dėl kurių siuvant neprireikia papildomų pjūvių. Atliekant kremzlės rekonstrukciją, pažeistas kremzlinis paviršius atnaujinamas ir/arba padengiamas membrana. Kryžminių raiščių rekonstrukcijai naudojamos tos pačios paciento kojos sausgyslės, iš kurių daromas naujas kryžminis raištis. Naujai suformuotas transplantatas fiksuojamas kauliniuose kanaluose specialiais implantais fiksatoriais – sraigtais, endosagomis“, – pasakoja didelę artroskopinių kelio sąnario operacijų patirtį sukaupęs ortopedas-traumatologas.
Po tokios operacijos pacientas įprastai gali vykti namo tos pačios dienos vakarą ar kitos dienos rytą. Prieš jam išvykstant parengiamas pooperacinės priežiūros planas (suplanuojami perrišimai, skiriami vaistai pooperaciniam skausmui malšinti), kojos apkrovimo režimas (pateikiamos ramentų, ortopedinių įtvarų naudojimo, judesio amplitudės rekomendacijos), aptariamas reabilitacinis gydymas, suplanuojamas kito vizito laikas. Esant poreikiui, išduodamas nedarbingumo pažymėjimas.
Pradinį reabilitacinį gydymą galima pradėti iš karto po operacijos, aktyvų – nuo 6–7 savaitės. Ramentų įprastai prireikia iki trijų savaičių po operacijos.
Sveikimo periodo, po kurio galima grįžti į aktyvią veiklą, trukmė kiekvienam pacientui yra individuali. Pasak specialisto, ji priklauso nuo sužalojimo ar jų derinio pobūdžio, atliktos operacijos ir kitų veiksnių.
„Pagydžius kremzlės pažeidimus ar susiuvus meniską fizinis krūvis ribojamas iki 6–8 savaičių po operacijos, o visiškai grįžti į aktyvią veiklą ir neriboti krūvio galima po 4–6 mėnesių (tiek laiko trunka reabilitacinis gydymas, kol atkuriami raumenys ir kt.). Po kryžminių raiščių rekonstrukcijos grįžti į sportą galima tada, kai sugyja naujai suformuotas kryžminis raištis, o tai trunka apie 6–9 mėnesius“, – aiškina A.Sipavičius.
Laikantis gydytojo rekomendacijų, galima tikėtis visiško būklės pagerėjimo ir galimybės grįžti prie įprastos aktyvios veiklos bei fizinių krūvių.
Ortopedas-traumatologas sako, kad kartais kremzlės, meniskų, raiščių perkrovimo ir žalojimo priežastys yra įgimtos arba įgytos dėl kojos kaulų mechaninės ir anatominės ašies deformacijos. Dėl šių deformacijų fizinio krūvio metu atsirandantis apkrovimas susikoncentruoja mažame plote, todėl gali būti pažeidžiamos minėtos struktūros.
Tokiu atveju rekomenduojama kaulinės ašies korekcinė operacija, kurios tikslas – sumažinti pažeistos vietos apkrovimą (perkrovimą), perkeliant jį į sveikesnę sąnario dalį. Dažniausios blauzdikaulio artimojo galo ir šlau-
nikaulio tolimojo galo deformacijos, keičiančios kojos mechaninę ašį. Kaulinės ašies korekcinė operacija gali išsaugoti kelio sąnarį ir pratęsti jo tarnavimo laiką, taip padėdama atitolinti ar išvengti kartotinių operacijų ar sąnarių endoprotezavimo.
Gydytojo tikinimu, kojos ašies korekcinės operacijos gali būti kombinuojamos su artroskopinėmis meniskų, kremzlės ar kryžminių raiščių rekonstrukcinėmis operacijomis (per tą pačią procedūrą). Po tokių operacijų krūvio ribojimas (nes negalima priminti, reikia vaikščioti su ramentais) vidutiniškai trunka tiek pat, kiek ir po kitų minėtų operacijų – apie šešias savaites, o reabilitacinis periodas iki grįžimo į aktyvią veiklą – apie šešis mėnesius.
Kaip bėgioti saugiai
Specialistas primena, kad bėgant, kaip ir užsiimant bet kokiu kitu sportu, svarbiausia būti nuosekliems ir įsiklausyti į savo kūną. Pradėti bėgioti reikėtų nuo trumpesnių atstumų, nesudėtingų trasų ir pamažu didinti intensyvumą. Saugiam bėgiojimui taip pat svarbu pasirinkti tinkamą avalynę.
Siekiant išvengti traumų, reikėtų nepamiršti tinkamo apšilimo. Tada padidinsite raiščių ir sausgyslių elastingumą ir kartu sumažinsite raumenų ar sausgyslių patempimo bei kitų pažeidimų tikimybę. O nuo specialių pratimų, atliekamų po bėgimo, lengviau ir greičiau atsigausite. „Idealu, jeigu bėgioti pradėtumėte su treneriu, iš kurio gautumėte bėgiojimo technikos ir kitų profesionalių rekomendacijų. Prieš pradedant sportuoti taip pat reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju – tai ypač svarbu besiskun-
džiantiems padidėjusiu kraujospūdžiu, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems kitų sveikatos sutrikimų žmonėms“, – pataria gydytojas ortopedas-traumatologas A.Sipavičius.
„DABARTINIAI VAIKAI YRA SILPNESNI IR STAMBESNI NEI JŲ TĖVAI, KAI
DAR BUVO MOKSLEIVIAI. TAI NEABEJOTINAI TURĖS NEIGIAMOS ĮTAKOS
JŲ SVEIKATAI ATEITYJE“, – TEIGĖ LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETO (LSU) PROFESORIUS ARŪNAS EMELJANOVAS, KARTU SU KOLEGOMIS
MOKSLININKAIS PASTARUOSIUS TRISDEŠIMT METŲ VYKDĘS LIETUVOS
VAIKŲ IR PAAUGLIŲ FIZINIO PAJĖGUMO BEI KŪNO KOMPOZICIJOS KAITOS TYRIMUS.
Unikalus LSU mokslininkų A.Emeljanovo, Brigitos Miežienės, Tomo Venckūno ir australo Granto Tomkinsono tyrimas parodė, kad daugelis 11–18 metų moksleivių fizinio pajėgumo aspektų (aerobinis pajėgumas, raumenų jėga ir ištvermė bei kt.) nuo 1992 iki 2022 m. blogėjo.
Prastos tendencijos pastebėtos dar 2002-aisiais, tačiau 2012 m. buvo fiksuotas grėsmingas rezultatų blogėjimas. Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį (iki 2022 m.) fizinio pajėgumo rezultatai prastėjo lėčiau. Be to, per 30 metų padidėjo tiek mergaičių, tiek berniukų kūno masės indeksas (KMI).
„Rimčiausia problema – ir toliau prastėjantis širdies ir kvėpavimo sistemos būklę atspindintis aerobinės ištvermės testas (20 metrų šaudyklinis bėgimas). Manoma, kad maža ištvermė yra didesnis mirtingumo rizikos veiksnys, palyginti su nutukimu, rūkymu ir diabetu. Nerimą kelią prastesni raumenų jėgos (šuolis į tolį iš vietos) ir raumenų ištvermės (kybojimas) testų rezultatai“, – pasakojo LSU profesorius A.Emeljanovas.
Neigiamus fizinio pajėgumo pokyčius greičiausiai lemia aplinkos, socialiniai, elgesio, fiziniai, psichosocialiniai, fi-
ziologiniai veiksniai. Tačiau „populiariausi“ – didėjantis KMI ir mažėjantis fizinis aktyvumas.
„Jei kelias šiems neigiamiems veiksniams nebus užkirstas, vis anksčiau pasireiškiantys sveikatos sutrikimai kels didelę grėsmę žmonių gerovei, taps rimta finansine našta valstybei bei visuomenei“, – įspėjo LSU profesorius A.Emeljanovas.
Anot mokslininkų, fizinis pajėgumas daro didžiulę įtaką darniam vaiko augimui ir vystymuisi, o menkas fizinis pajėgumas didina širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, diabeto ir mirtingumo riziką. Taigi ligų, kurios užklumpa sulaukus vidutinio amžiaus, ir mirtingumo priežasčių reikia ieškoti vaikystėje, kai nepakankamai lavinamas raumenų pajėgumas ir ugdomi sveikatai palankūs įgūdžiai.
Tam, kad Lietuvoje vaikų ir paauglių fizinis pajėgumas gerėtų, būtų naudinga didinti fizinio ugdymo pamokų skaičių, užtikrinti jų kokybę, gerinti vaikų ir paauglių neformaliojo fizinio ugdymo (sporto) prieinamumą (ypač periferijoje), įdiegti moksleivių fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo ilgalaikės stebėsenos sistemą bei daugiau dėmesio skirti naujai fizinio aktyvumo infrastruktūrai.