„SPORTAS“ NR. 17 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS ARTŪRAS GIMŽAUSKAS
TEL. +370 698 82 421
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS.INFO
FINANSININKĖ
GIEDRĖ GIMŽAUSKIENĖ
TEL. +370 655 07 600
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Treniruotės Sklandi pradžia – pusė darbo
8 Kelionė Aplink Lietuvą – šalies kontūrais
10 Įžvalgos Futbolas mina ant kulnų krepšiniui
14 Aistra Priklausoma nuo vėjo
20 Veidas Žmogus nesukurtas sofai
ATĖJĘS RUDUO KARTU REIŠKIA IR NAUJĄ LANKYTOJŲ BANGĄ SPORTO KLUBUOSE. VIENI ČIA ĮŽENGIA PIRMĄ KARTĄ, KITI – PO VASAROS ATOSTOGŲ AR DAR ILGESNĖS PERTRAUKOS.
Pasak asmeninio trenerio Aivaro Pekoriaus, prieš skubant prie treniruoklių ir svarmenų svarbu žinoti kelis dalykus, kurie užtikrins sklandžią ir sėkmingą treniruočių pradžią.
„Pradžia – vienas svarbiausių etapų sveikesnio, gražesnio ir tvirtesnio „aš“ link. Nuo to, kaip pradėsite pažintį su treniruoklių sale, labai stipriai priklauso, ar po kelių savaičių dar lankysitės šioje salėje ir galiausiai pasieksite užsibrėžtus tikslus“, – įsitikinęs A.Pekorius.
Didesnę nei 15 metų patirtį sukaupęs treneris pastebi, kad sporto klubų naujokai, ypač jaunesnio amžiaus, nori rezultatus pamatyti čia ir dabar, todėl puola save maksimaliai spausti nuo pat pirmosios abonemento įsigijimo dienos. O tai – viena didžiausių klaidų.
„Jūsų kūnas nėra pratęs prie krūvio, kurį jam duodate. Todėl po sporto kitą dieną jaučiate didelį, net diskomfortą keliantį raumenų skausmą. Kartu kyla didelė rizika, kad tiesiog persitreniruosite ir nematysite norimo rezultato, o jausite tik skausmą. Juk tai niekam nepatinka“, – pastebi treneris.
Jis pataria bent kelias savaites skirti kūnui apšildyti: nepatartina nuo pirmosios treniruotės kelti maksimaliai sunkius svorius, atlikti daug pratimų ir pakartojimų. Idealiausia, kad skirtumėte bent mėnesį, per kurį krūvis pamažu didėtų, ir tik tada pereitumėte prie sunkių treniruočių.
A.Pekorius sako, kad idealiu atveju, jeigu esate naujokas, pirmus tris mėnesius derėtų sportuoti tris dienas per savaitę, kiekvieną kartą atliekant viso kūno treniruotes. Pavyzdžiui, kiekvienai raumenų grupei atlikti po vieną pratimą, kurį sudarytų dvi apšilimo ir trys sunkesnės serijos.
Tik vėliau galima skirstyti treniruotes pagal raumenų grupes, didinti treniruočių kiekį per savaitę. Kartu jis griežtai rekomenduoja viską atlikti su asmeninio trenerio priežiūra.
„Jeigu esate visiškas naujokas, neturėjęs nieko bendra su treniruokliais ir svorių kilnojimu, – kreipkitės į trenerį, kuris užtikrins, kad startas būtų sklandus. Susižeisti, patirti traumą įmanoma ir per pirmąją treniruotę, bet galima prie to eiti ir ilgesnį laikotarpį, jeigu kažką sistemingai darysite blogai.
Padariniai gali būti skaudūs ir netgi tokie, kad sporto salės durys užsivers ilgam. Galbūt po karčios patirties net nenorėsite sugrįžti. Treneris jums padės to išvengti, išmokys taisyklingos atlikimo technikos ir protingai sudėlios treniruočių grafiką“, – patarimais dalijasi specialistas.
Svarbu, kad pasirinktumėte tinkamą trenerį. Šiais laikais sveikatingumo specialistų yra daugybė, tad į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
„Žinoma, visų pirma patarčiau pasidomėti, kokia yra trenerio patirtis: kiek metų jis jau dirba, kokius mokslus ir mokymus yra baigęs. Dar vienas geras indikatorius –
A.Pekorius
užimtumas. Jeigu treneris užsiėmęs, sunkiau randa laisvo laiko savo grafike, vadinasi, tai geras ženklas. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad kuo raumeningesnis ir didesnis treneris – tuo jis daugiau žino. Taip nėra, bet treneris turi vizualiai atrodyti sveikai ir sportiškai. Kartu reikia nebijoti keisti trenerio: jeigu jaučiate, kad kažkas ne taip, rinkitės kitą specialistą. Dėl to tikrai niekas neįsižeis ir nesupyks“, – sako specialistas.
Nederėtų pamiršti ir to, kad treniruotę sudaro ne tik svorių kilnojimas, bet ir apšilimas, tempimo ir kardiopratimai.
Prieš treniruotę reikėtų atlikti dinaminius tempimo pratimus, skirti bent 5–10 minučių tinkamam apšilimui ir paruošti širdį fizinei veiklai. Po sporto derėtų nepamiršti statinių tempimo pratimų.
„Tai viena dažniausių klaidų. Tinkamas apšilimas prieš treniruotę gali padėti išvengti traumų, nes apšildo raumenį ir paruošia jį darbui. Juk atliekami pratimai sutrum-
pina raumenį, tad po treniruotės jį būtina atpalaiduoti tempimais“, – primena A.Pekorius.
Kita svarbi sveikos gyvensenos dalis – mityba, kuri galbūt net svarbesnė, siekiant užsibrėžtų tikslų. Bet čia galima pasakyti tą patį, ką ir apie sporto treniruotes, kad nevertėtų savęs spausti nuo pat pirmos dienos.
„Sportas ir mityba – tai du neatsiejami dalykai. Dažnai žmonės nuo pat pirmos dienos nori būti idealūs ir vienoje, ir kitoje srityje, todėl perdega. Mano siūlymas būtų paprastas: iš pradžių mokykitės taisyklingai sportuoti ir šio proceso metu po truputį taisykite mitybos įpročius. Juos geriausia aptarti su dietologu arba savo treneriu, jeigu jis turi šios srities kompetencijų.
Bet tai bus neišvengiama, nes be subalansuotos, sveikos mitybos išsikeltus tikslus įgyvendinti bus labai sunku. Juk neatsitiktinai sakoma, kad raumenys auga ne sporto salėje, o virtuvėje. Dar pridėčiau, kad jie auga ir tinkamai ilsintis – skaniai pavalgę nepamirškite ir gerai išsimiegoti. Reikėtų bent 7–8 valandų kokybiško miego“, – pataria vyras.
Dar vienas paprastas patarimas, kurį duoda A.Pekorius, – pradėję sportuoti vartokite daugiau baltymų, kurie
itin svarbūs atkuriant raumenis po treniruočių. Baltymų gausu kiaušiniuose, liesoje baltoje mėsoje, žuvyje, varškėje.
„Tai bus pirmas žingsnis. O tolesnius jau sudėlios tą išmanantis žmogus – jis turi išsiaiškinti jūsų įpročius, pomėgius, mėgstamus produktus, alergijas, tikslus ir daugybę kitų dalykų. Duoti žmogui šabloninį mitybos planą – didžiulė klaida. Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Vienas gali valgyti virtą vištieną su ryžiais ir nematyti problemos, o kitas po kelių dienų tokius mitybos patarimus tiesiog išmes į šiukšlių dėžę“, – pabrėžia asmeninis treneris.
O vis dar svarstantiems, ar verta pradėti užsiimti jėgos treniruotėmis ir kilnoti svorius, A.Pekorius siūlo pasidomėti naujausiais moksliniais tyrimais.
„Jie aiškiai ir neginčijamai rodo, kad jėgos treniruotės būtinos. Jos padeda išlikti mūsų griaučiams sveikiems ir stipriems, saugo nuo daugybės lėtinių ligų, stabdo organizmo senėjimo procesus, užtikrina gerą širdies veiklą. Ir tai tik kelios naudos. Jeigu norite būti sveiki ir laimingi, bent du kartus per savaitę turite atlikti jėgos treniruotes“, – primena A.Pekorius.
LIETUVOJE TAMPA ĮPRASTA LAISVALAIKĮ LEISTI NE TIK GULINĖJANT PRIE EŽERO AR JŪROS, BET IR BĖGIOJANT AR VAŽIUOJANT DVIRAČIU. ŠTAI KLAIPĖDIETIS JONAS ŠIPULSKIS NUSPRENDĖ PAĮVAIRINTI SAVO VASARĄ IR DVIRAČIU APVAŽIUOTI VISĄ LIETUVĄ.
Aktyvaus gyvenimo mėgėjas pasirinko maršrutą, kuris driekėsi pagal Lietuvos kontūrus. Iš viso per dešimt dienų jis nuvažiavo 1412 km.
„Tiesiog norėjau save išmėginti tokiame kelyje. Tai buvo mano pirmas toks didelis iššūkis, – prisipažįsta J.Šipulskis. – Užtrukau dešimt dienų, kiek ir planavau. Galima sakyti, kad viskas pavyko pagal planą. Lietuva tikrai labai graži, ypač pietryčių kraštas.“
J.Šipulskis nesiekė jokių greičio rekordų ir aplink Lietuvą važiavo besimėgaudamas tėviške.
„Dažniausiai miegodavau nakvynės namuose, o pietaudavau įvairiai: kai ką turėjau su savimi, kartais kavinukėse. Maršrutą dėliojausi pats. Pradėjau nuo Klaipėdos ir judėjau į pietų Lietuvos pusę“, – prisiminė 46 metų J.Šipulskis.
Važiuojant aplink Lietuvą, jo laukė įvairiausi keliai, takai, skirtingos dangos. Jis pasidžiaugė, kad su dviračiu jokių problemų nekilo ir ši priemonė sėkmingai atlaikė visą kelionę.
„Sudėtingiausia atkarpa, manau, buvo prie Vilniaus, nes čia laukė daug įkalnių ir nuokalnių. Negano to, buvo
nemažai žvyrkelių. Ten išties smagu. Beje, labai patiko Dieviniškėse, čia tikrai labai gražus Lietuvos kraštas, kurį ypač papuošia Norviliškių pilis“, – įspūdžiais dalijasi J.Šipulskis.
Didžiąją dalį maršruto J.Šipulskis važiavo bendro naudojimo keliais. Nors sakoma, kad Lietuvoje dar trūksta vairuotojų kultūros, jokių problemų per visą kelionę jam dėl to nekilo.
„Automobilių vairuotojai buvo labai draugiški. Man daug geriau važiuoti keliais nei dviračių takais“, – sako J.Šipulskis, kurio dviratį visos kelionės metu puošė pritvirtinta trispalvė.
Pašnekovas neslepia, kad minčių ateičiai yra, bet apie jas kalbėti dar ankstoka.
Nors J.Šipulskis aplink Lietuvą važiavo savo malonumui, tai neatrodo kaip labai lengvas žygis, tinkantis bet kam.
Jis prisipažino, kad tokioms kelionėms reikalingas fizinis pasirengimas arba tiesiog aktyvus nuolatinis judėjimas.
„Man tai yra hobis. Aš apskritai daug sportuoju, ne tik dviračiu važinėju, todėl mano fizinis pasirengimas visada geras. Daug laiko praleidžiu baseine, dirbu su svarmenimis, lankau kovos menų treniruotes. Visada judu, – sako
J.Šipulskis. – Svarbu turėti didelį norą pasiekti tikslą, būti užsispyrusiam, kantriam ir ištvermingam.“
FUTBOLAS PAGAL MASIŠKUMĄ PRAKTIŠKAI PASIVIJO KREPŠINĮ, KURIO POPULIARUMAS TARP ĮVAIRAUS AMŽIAUS MĖGĖJŲ PASTARAISIAIS METAIS PO TRUPUTĮ TRAUKIASI. KAIP RODO STATISTINIAI DUOMENYS, KREPŠINIO SKAIČIUS MAŽINA NE TIK TAI, KAD LIETUVIAI DAŽNIAU RENKASI PAČIĄ POPULIARIAUSIĄ PASAULYJE SPORTO ŠAKĄ, BET ATRANDA IR KITŲ SPORTO ŠAKŲ.
Šiuos duomenis nuolat stebi ir apdoroja biudžetinė įstaiga Lietuvos sporto centras (LSC), kurio paskirtis – užtikrinti tinkamą valstybės sukurtos ir centrui perduotos valdyti sporto bei gyvenamosios paskirties infrastruktūros eksploatavimą sportininkų rengimo, aukšto meistriškumo sporto varžybų ir sporto renginių organizavimo bei kitos visuomenei naudingos veiklos tikslais.
LSC kaupiama statistika įtraukia ne tik mėgėjus, bet ir profesionalus – tai reiškia, kad į bendrą sporto šakos skaičių patenka ir sporto mokyklų bei ugdymų centrų auklėtiniai, jaunimo čempionatų dalyviai, profesionalai, treneriai, mėgėjai. Duomenys aprėpia visą Lietuvą – nuo sostinės iki pačių mažiausių miestelių.
Šiuo metu prieinami 2023 m. duomenys, kurie toliau rodo praktiškai išnykusią ribą tarp krepšinio ir futbolo. Tiesa, futbolas su mėgstamiausia lietuvių sporto šaka stumdosi pastaruosius septynerius metus ir jau kurį laiką rodo stabilumą, o štai krepšinis per dešimtmetį neteko beveik trečdalio sportuojančiųjų.
Antrąja Lietuvos religija vadinamu sportu 2014 m. užsiėmė kiek daugiau nei 31 tūkst. įvairaus amžiaus ir gebėjimų sportininkų, o štai praėjusiais metais šis skaičius jau buvo smuktelėjęs iki 23 tūkst. ribos. Galima palyginti: futbolą žaidžiančių ar besimokančių jį žaisti žmonių buvo vos 310 mažiau nei krepšinį.
Tiesa, futbolas dar nepasiekė rekordinių aukštumų, užfiksuotų 2017 m. (25 tūkst. sportuojančiųjų) ir 2018 m. (23 tūkst. sportuojančiųjų), kai buvo pralenkęs krepšinį, bet išlaiko stabilius rodiklius ir pastaruosius trejus metus nuosekliai stiebiasi aukštyn.
Tą lemia gerėjanti infrastruktūra – štai neseniai Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, „Vilnius Football Academy“ (VFA) atidarė savo stadioną, vis daugiau įrengiama kupolų, kuriuose galima treniruotis ir žiemą, itin aktyviai kuriasi akademijos.
Žinoma, prie populiarumo prisideda ir pasaulinių žvaigždžių spindesys bei apskritai didžiulis šio žaidimo populiarumas visame pasaulyje.
„Futbolas pasaulyje yra sporto šaka numeris vienas ir tai, be abejo, daro įtaką ir mūsų šalies sporto mėgėjams. Lietuvoje futbolas mina ant kulnų krepšiniui, tačiau vis dar yra numeris du“, – sako LSC vyriausiasis specialistas Aivaras Salamakinas.
Vis dėlto futbolas gali pasidžiaugti, kad tarp jaunuolių populiarumu jau lenkia krepšinį: futbolą propaguoja beveik 18 tūkst. jaunuolių iki 18 metų, o krepšinį – 17 411. Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, populiarėjo dar dvi prestižinės olimpinės sporto šakos: sporto karaliene vadinama lengvoji atletika ir plaukimas. Anksčiau šiomis sporto šakomis užsiėmė apie 6 tūkst. entuziastų, o dabar šis skaičius beveik ketvirtadaliu geresnis – abiejų masiškumas artėja prie 8 tūkst. ribos.
Tą lemia gausus disciplinų pasirinkimas, pagerėjusi infrastruktūra, taip pat ryškių žvaigždžių spindesys: pergales Lietuvai šiuo laikotarpiu skynė Rūta Meilutytė, Danas Rapšys, Andrius Gudžius, Mykolas Alekna.
Masiškumo lenktynėse šiek tiek geriau sekėsi lengvajai atletikai, kuri pritraukė vos šimtu daugiau žmonių nei plaukimas. Labai nestipriai išsiveržusi į priekį, lengvoji atletika užima trečią masiškiausios sporto šakos Lietuvoje pakylos laiptelį, o per sprindį atsilikęs plaukimas šiuo metu yra ketvirtas.
Toliau rikiuojasi tinklinis (4,9 tūkst.), rankinis (3,1 tūkst.), dziudo, tenisas, kiokušin karatė (visos trys – apie 3 tūkst.), kultūrizmas (2,9 tūkst.).
Karatė skaičiai būtų dar geresni, jeigu skaičiuotume visas jos disciplinas ne atskirai, o bendrai – tada masiškumas ūgtelėtų beveik iki 6 tūkst. Netoli dešimtuko – stalo tenisas (2,6 tūkst.), boksas (2,3 tūkst.), taip pat sportiniai šokiai, šachmatai, regbis.
Šią vasarą vykusiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Lietuvai medalius dovanojusių breiko šokėjos Dominikos Banevič ir irkluotojos Viktorijos Senkutės atstovaujamos sporto šakos įspūdingais skaičiais pasigirti negali.
LSC skaičiavimais, breiką Lietuvoje šoka viso labo 119 žmonių, o irklavimu užsiima 1123 asmenys.
„Sporto šakos tampa populiaresnės po skambių mūsų sportininkų pergalių, taip pat tada, jei pagerėja infrastruktūra. Prie sporto šakos populiarumo svariai prisideda sporto šakos federacijos aktyvi veikla, savivaldybių dėmesys, toks kaip sporto trenerių etatų įsteigimas ir t.t. Atskirai dar reikėtų paminėti televiziją, internetą, kitas žiniasklaidos priemones, reklamą“, – aiškino A.Salamakinas.
LSC statistiką pateikia per paskutinį metų ketvirtį, tad
netrukus bus galima susipažinti ir su šių metų duomenimis, tačiau tendencijos, A.Salamakino pastebėjimu, liks panašios.
„Žvelgiant bendrai į sporto šakų masiškumą per sporto šakų grupes (olimpinės, neolimpinės, neįgaliųjų), tendencijos daugiau mažiau nusistovėjusios: olimpinėmis sporto šakomis užsiima apie 100 tūkst. žmonių, neolimpinėmis – apie 26 tūkst., neįgaliųjų – per tūkstantį“, –skaičiuoja specialistas.
LSC sąraše netrūksta ir kiek neįprastų bei mažiau žinomų sporto šakų. Tarp tokių bočia – tai rutulių sportas, primenantis petankę. Šį sportą Lietuvoje propaguojančių žmonių – 510. Dar vienas rečiau girdimas pavadinimas – lietuviškas ritinis. Tai vienas populiariųjų ir originaliųjų lietuvių liaudies žaidimų, kurio ištakos randamos dar XVII a. Šis žaidimas kiek primena futbolo ir
žolės riedulio mišinį, o praėjusiais metais Lietuvoje jį vis dar žaidė 110 žmonių.
Tačiau yra ir tokių užsiėmimų, prie kurių dega nuliai. Turbūt nieko keista, kad dažniausiai tai būna žiemos sporto šakos. LSC duomenimis, neturime kultivuojančių bobslėjų, rogučių sportą, skeletoną, taip pat alpinizmą ir sumo.
MESTI DARBĄ, VISA GALVA PASINERTI Į KRAUJĄ KAITINANČIĄ VEIKLĄ, TAPTI PASAULIO REKORDININKE. SKAMBA NEĮTIKĖTINAI, BET ŠIAME KELYJE VIENA GARSIAUSIŲ ŠALIES JĖGOS AITVARŲ SPORTO, DAŽNAI VADINAMO KAITAVIMU, O TAISYKLINGAI – AITVARAVIMU, PROFESIONALIŲ GABRIELĖ PIORAITĖ TURĖJO IŠGYVENTI NE TIK EUFORIJĄ, BET IR SUNKIŲ AKIMIRKŲ.
Dabar ji džiaugiasi vėjo padiktuotu gyvenimu, naujais karjeros įvertinimais, o prisimindama sunkumus ir grėsusį paralyžių sako, kad kažkas ją turėjo sustabdyti.
G.Pioraitė daugiau nei šešerius metus šoko sportinius šokius, svajojo apie „Žuvėdros“ kolektyvą, bet šie troškimai subyrėjo – gyvenimas turėjo kitą planą.
„Juokais sakau, kad pradėjau šokti ant vandens. Iki tol mėčiausi nuo būgnų, plaukimo iki motociklų ir parašiutų. Išbandžiau viską, bet vis kažko trūko. Biure irgi
nebuvo patogu sėdėti. Atvažiavau, pabandžiau – ir lyg dėlionės detalė tiko“, – aitvaravimo pradžią prisiminė
31-erių G.Pioraitė.
Dėl aitvarų metė viską
2016 m. ji pirmą kartą išvydo jėgos aitvaru skriejantį žmogų, o apie tai papasakojusi darbe sužinojo, kad vienas kolega yra šio sporto instruktorius. Netrukus nuvyko
į pirmąją pamoką, o po mėnesio vadovui įteikė prašymą išeiti iš darbo.
„Gan kardinaliai, greitai ir drastiškai viskas įvyko. Pradėjau nuolat prašyti laisvadienių, nes gyvenau pagal orų prognozes. Jau po pirmosios pamokos susipirkau visą įrangą, nors pati mokiniams šito nerekomenduoju daryti. Pučia vėjas trečiadienį – imu laisvadienį. Direktorius jau ėmė duoti man velnių, todėl pradėjau mąstyti, kad reikia kažką keisti“, – į pačią pradžią grįžta pašnekovė.
Susiradusi bendraminčių mergina planavo žiemą keliauti į Vietnamą, šie turėjo čia rengti stovyklą, o ji dirbti administratore. Galiausiai planas žlugo, bet ji priėmė sprendimą vis tiek keliauti be atgalinio bilieto.
Kaip dabar prisimena: mama verkė mėnesį, o tėtis visais įmanomais būdais bandė perkalbėti dukrą.
„Mečiau antrąją pusę, darbą, viską palikau už nugaros. Kaip dabar pagalvoju, visai kvaila buvau. Gerai, kad tuo metu netrūko drąsos, – juokiasi, o surimtėjusi priduria: –Prireikė ne vienų metų, kad atsirastų tėvų supratimas ir palaikymas. Suprantu tai, nes tėvai nori visko, kas geriausia, o vėjagalvių gyvenimas iš šono neatrodo rimtai.“
Kuo ją taip sužavėjo jėgos aitvarai? „Labiausiai mane žavi bendruomenė ir žmonės. Jie visi atsipalaidavę ir
laisvi. Nekaituočiau, jeigu nebūtų šios bendruomenės. Ši veikla ir yra apie tai. Vienam lėkti aitvaru net nėra smagu. Bijau sakyti žodį „bendruomenė“, kad neatrodytų, jog esame uždari. Mes kaip tik esame atviri ir priimame naujus žmones.
Kitas dalykas – laimė man yra laisvė, o kaitavimas arčiausiai tos laisvės jausmo. Stichijoje su vėju ir vandeniu plauki ten, kur nori, kur vėjas neša. Jausmas neapsakomas ir sunku jį nupasakoti“, – sako sportininkė.
Tapo rekordininke
Taip viskas ir įsisuko: vasaras G.Pioraitė leido Lietuvos aitvaruotojų sostinėje Svencelėje, o žiemas – užsienyje, ten, kur pučia vėjai. Pirmąją vasarą ji dar derino nuotolinį darbą iš kemperio su instruktorės darbu, bet suprato, kad reikia rinktis vieną veiklą.
„Bandžiau save įtikinti, kad man reikia saugumo ir stabilumo, reikia turėti kažkokį darbą, nes kitaip neišgyvensiu.
Bet širdis ir intuicija sakė kitaip. O aš mėgstu klausyti širdies, nors protas sako ką kita“, – šypteli.
Nauja aistra taip įsuko G.Pioraitę, kad lietuvė „Big air“ disciplinoje, kuri vadinama pavojingiausia aitvarų sporte,
pasiekė pasaulio rekordą. 2020 m. ji Pietų Afrikoje, Keiptaune, tapo aukščiausiai – net į 23,6 m aukštį – su jėgos aitvaru iššokusia mergina.
„Pradėjusi kaituoti greitai progresavau, nes plaukdavau po aštuonias valandas per dieną. Visi sakė, kad gaila, jog taip vėlai pradėjau sportuoti, nes galėjau tapti profesionale ir susirasti rėmėjų. Visi taip nuteikė, bet tikrai to nesitikėjau. Po vienų varžybų supratau, kad yra šansų, nesvarbu, kiek man metų. Tada užsibrėžiau tikslą pagerinti pasaulio rekordą ir po metų tą padariau.
Nesureikšminau to rekordo. Tik vėliau supratau, kad gal tai nemenkas įvykis. Lietuvoje sunku, nes vasara trumpa ir neturime daug vėjo, todėl mums pasižymėti šiame sporte sudėtinga. Džiugu, kad pavyko iškelti mūsų vėliavą“, – vėl į prisiminimus pasineria pašnekovė.
Tą dieną, kai pasiekė rekordą, Keiptaune pūtė 25 metrų per sekundę vėjas. Kalbant paprastai, tai vėtra, galinti nu-
Nors klausant G.Pioraitės istorijos galima susidaryti įspūdį, kad aitvaravimas skirtas tik ekstremalams, tai, pasak merginos, visiška netiesa.
„Aš pasirinkau ekstremaliausią discipliną, kuria tada užsiėmė tik kelios moterys. Nereikia manyti, kad kaitavimas – tik ekstremalus, nes yra įvairių disciplinų. Per mano visą patirtį nėra buvę, kad žmogus, nedarantis triukų, kažką susilaužytų.
Iki triukų tolimas kelias, o tada jau pats renkiesi, kokius juos daryti“, – paaiškina G.Pioraitė.
plėšti stogą, išversti medį ar apgadinti pastatą.
Šalia sporto moteris įkūrė verslą – aitvaravimo mokyklą, toliau sportavo, bet netrukus iš viršūnės tas pats vėjas nubloškė žemyn.
Lemtinga trauma
Tame pačiame Keiptaune ji po šuolio stipriai krito ir kaire kūno puse sugėrė smūgį į vandenį. Mergina nesureikšmino traumos, toliau sportavo ir net pasiekė Lietuvos rekordą, Baltijos jūroje iššokdama į 18,4 m aukštį.
„Nežinojau, kad esu tiksinti bomba. Viskas galėjo baigtis labai liūdnai. Gyvenau su nuskausminamaisiais. Per kvailą galvą nenorėjau pripažinti tiesos“, – dabar galvą purto lietuvė.
G.Pioraitė jau planavo kelionę į Keiptauną – norėjo vėl siekti pasaulio rekordo, kurį pagerino kita sportininkė. Bet vizitas pas gydytoją dėl kaklo skausmo viską pakeitė.
„Paaiškėjo, kad reikia operacijos, kitaip gali grėsti paralyžius. Daktaras pasakė, kad jeigu skrendu kažkur, tai tik
iki operacinės stalo. Dveji metai buvo beprotiškai sunkūs. Man galvoje buvo tik kaitavimas ir iš manęs atėmė vienintelį dalyką, kuriuo gyvenau. Depresija buvo maksimali, iki verkimo vonioje ant grindų. Buvo labai blogai. Tada supratau, kad gyvenimas siunčia pamoką ir kažką reikia išmokti. Pradėjau domėtis meditacija, sąmoningumu, dvasingumu, ėmiau tobulėti kaip žmogus. Tas laikas buvo labai naudingas“, – sako G.Pioraitė.
Dabar ji juokiasi, nes gyvenime atsirado šiek tiek daugiau ramybės, o šis įvykis buvo signalas, jog metas sustoti. „Varydavau kaip beprotė, neturėjau baimės jausmo. Darant triuką man buvo nesvarbu, kad krisiu ir ką nors susilaužysiu. Kažkas turėjo sustabdyti mane, be to, gana lengvai išsisukau, nes galiausiai apsiėjau be operacijų. Žinoma, dabar visą laiką turiu palaikyti fizinę formą. Vos ją apleidus viskas griūva, todėl sportuoju penkis kartus per
savaitę. Prisidariau bėdos visam gyvenimui, bet džiaugiuosi, kad bent galiu plaukti“, – sako ji.
Nors taip beatodairiškai nebekaituoja, G.Pioraitė neatsisako minties pagerinti pačiai priklausantį šalies rekordą. Po šio įvykio baimė ir savisaugos jausmas itin sustiprėjo, tad dabar moteris bando laviruoti tarp saugumo ir ekstremalumo, o greta kopia karjeros laiptais.
Puoselėdama verslą ir vis daugiau dėmesio skirdama klientams, ji taip pat pradėjo teisėjauti varžybose, o neseniai sulaukė kvietimo tapti viena iš „Red Bull King of the Air“ varžybų teisėjų. Tai – neeilinis įvertinimas, nes G.Pioraitė taps pirmąja teisėja šių varžybų istorijoje. Pasak jos pačios, čia susirenka tik geriausi pasaulio atletai – tai lyg kaitavimo „Formulės 1“ varžybos.
„Net sunku patikėti, kad tai įvyko“, – prisipažįsta.
BEATĄ NICHOLSON DAUGUMA ATPAŽĮSTA KAIP LAIDŲ VEDĖJĄ IR POPULIARIŲ KULINARINIŲ KNYGŲ AUTORĘ. BEVEIK 200 TŪKSTANČIŲ SEKĖJŲ „INSTAGRAM“ SOCIALINIAME TINKLE TURINTI MOTERIS SU SAVO AUDITORIJA VIS DAŽNIAU PASIDALIJA AKTYVAUS IR SPORTIŠKO LAISVALAIKIO KADRAIS, NORS PRIPAŽĮSTA, KAD SPORTAS NE VISADA BUVO VEIKLŲ KUPINO JOS GYVENIMO DALIS.
Ji nekentė fizinio lavinimo pamokų, nelankė būrelių ir nebuvo sportiška. „Visada turėjau antsvorio, sportas man nebuvo natūralus dalykas. Bet išsiugdžiau įprotį, meilę sportui, judėjimui, nes žinau, kad tai pats geriausias vaistas nuo visko – nuotaikai gerinti, kūnui ir sveikatai stiprinti. Fizinis aktyvumas yra vaistas ir įrankis geram gyvenimui“, – dabar įsitikinusi 44-erių moteris.
Neseniai vienuoliktą knygą išleidusi B.Nicholson suspindo kitokiu amplua – pastarasis jos kūrinys ne apie maistą, o apie gyvenimą. Knygoje ji dalijasi 21 gero gyvenimo taisykle, o tarp šių patarimų įtrauktas ir sportas.
„Viena mano mėgstamiausių taisyklių ir žodžių junginių – žmogus nebuvo sukurtas sofai. Kai judi tu, pajuda ir tavo gyvenimas. Esu atradusi judėjimą įvairiausiomis formomis ir esu įsitikinusi, kad žmogus turi judinti kūną, jeigu nori, kad viskas jame veiktų. Nesvarbu, ar tai paprastas ėjimas, ar krapštymasis darže, gėlyne. Aišku, to tikrai neužtenka.
Visada stengiausi sportuoti, tik nemėgau fizinio lavinimo. Bet bėgant metams atsiranda vis daugiau sąmoningumo ir vis dažniau supranti, kad tavo gyvenimas yra tavo rankose. Dabar galiu pasakyti, kad judėjimas ir sportas yra mano kasdienybės dalis“, – džiaugiasi žinoma moteris.
B.Nicholson darbotvarkė itin užimta, tad kartais gali tiesiog pritrūkti laiko ar kilti pagunda praleisti treniruotę, tačiau ji sako, kad sportuoja praktiškai kiekvieną dieną. Namuose moteris turi nedidelę sporto salę, o tai padeda išlaikyti režimą.
„Pasiteisinimų visada yra. Kartais tikrai labai tingiu, bet žinau, kad tingėjimas, noras rasti komfortą – žmogiška prigimtis. Esu išsiugdžiusi įprotį, kad mano sporto laikas yra rytas. Ir judu nors truputį. Mano mantra – truputį geriau negu nieko. Dėl pasiteisinimų: kai įveikiu save, jaučiu pasitenkinimą ir suveikia organizmo chemija, išsiskiria visi hormonai. Po sporto tikrai jautiesi labai gerai“, –pastebi ji.
Vienos mėgstamos fizinės veiklos žinoma moteris neturi, bet norėtų išbandyti dabar itin populiarią sporto šaką.
„Mėgstu vaikščioti, minti dviratį, bėgioti, daryti jėgos pratimus, pilateso treniruotes. Dar nesu atradusi žaidimų. Turiu padelio raketes ir noriu išmokti jį žaisti. Esu atvira viskam ir kol kas nėra vieno dalyko, dėl kurio būčiau pametusi galvą“, – šypsosi B.Nicholson.
Moteris nevengia mesti sau iššūkių – neseniai įveikė 100 kilometrų dviračiu, mėnesį kasdien bėgiojo po tris kilometrus. Ji aktyviai agituoja ir už turistinį bėgimą – naujų vietų pažinimą bėgant.
„Nelabai mėgstu aš tuos iššūkius, bet žinau, kiek daug duoda išėjimas iš komforto zonos. Iššūkiai padaro tave stipresnį ir atsparesnį.
Organizatorių nuotr.
Dabar netyčia sugalvojau kasdienio bėgimo iššūkį. Palangos parkas turbūt yra mano mėgstamiausia bėgimo vieta. Daug metų propaguoju turistinį bėgimą, kai nuvažiuoji į nepažįstamą vietą ir ten aplinką pamatai bėgdamas. Man tai labai patinka ir visiems rekomenduoju išbandyti.
100 km numinti ruošiausi gal penkerius metus, nes vis negalėjau, bijojau. Galiausiai praėjusiais metais pasitreniravau ir viena nuvažiavau iš Palangos į Juodkrantę ir atgal. Tai buvo viena įsimintiniausių vasaros dienų, todėl žmogui ir reikia iššūkių, išėjimo iš kasdienybės“, – įsitikinusi ji.
B.Nicholson santykis su sportu – ne tik fizinis aktyvumas. Žurnalistikos bakalauro studijas baigusi kėdainiškė yra dirbusi 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse ir šią patirtį atsimena iki šiol. Įdomu tai, kad baigiamojo bakalauro darbo tema taip pat buvo susijusi su žaidynėmis – nagrinėjo olimpinių žaidynių transliacijas Lietuvos televizijoje.
„Labai norėčiau dar padirbėti žaidynėse. Bet jeigu nepavyks, ši svajonė jau išsipildė. Visada buvau didelė aistruolė, žiūrovė. Dirbti žaidynėse – unikali patirtis. Tai žmonijos ir sporto šventė. Esu principo, kad svarbiausia – dalyvauti,
o ne laimėti, gerbėja. Tokiu požiūriu vadovaujuosi gyvenime, kad nebūtinai turi būti geriausias, bet turi nepasiduoti ir bandyti“, – neeilinę ir kiekvieno žurnalisto trokštamą patirtį prisiminė B.Nicholson.
Jai labiausiai patinka sporto varžybas stebėti ne per televiziją, ką dabar daro daug rečiau nei anksčiau, o gyvai. Moters sąraše – keletas įsimintinų apsilankymų arenose ir stadionuose.
„Šiemet buvau ledo ritulio čempionate, kuris Lietuvoje vyko. Esu buvusi futbolo rungtynėse Londone. Man patinka nueiti į sporto renginį kaip į reiškinį, pamatyti, kaip ten aistringai žmonės serga. Dar esu buvusi Vimbldone“, – pasakoja žinoma moteris.
Futbolo rungtynėse ji lankėsi ir kartu su savo vyru britu. Nors kilęs iš futbolo šalies, jis apie šį sportą namie galvos neišūžia.
„Mano vyras nėra standartinis britas, bet domisi futbolu. Nėra užkietėjęs fanas, labiausiai palaiko savo gimtojo miesto nedidelę komandą iš Ipsvičo. Ji jam yra svarbiausia“, – šypteli B.Nicholson.
