„SPORTAS“ NR. 16 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS
ARTŪRAS GIMŽAUSKAS
TEL. +370 698 82 421
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS.INFO
FINANSININKĖ
GIEDRĖ GIMŽAUSKIENĖ
TEL. +370 655 07 600
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Šeima
Meilės istorija prasidėjo feisbuke
8 Aistra
Už Lietuvą, „Žalgirius“ ir anglus
12 Veidas Gyvenimo dalis
16 Be ribų
Svarbiausia – ne laimėti, o patirti
22 Pomėgis
Svajonė – motociklu apkeliauti Pietų Ameriką
24 Žvilgsnis
Kodėl bėgikams trina batai
VIENA GERIAUSIŲ VISŲ LAIKŲ LIETUVOS ŽOLĖS RIEDULININKIŲ DONATA
GRIGIENĖ IR DUKART GERIAUSIU ŠALIES REGBININKU PRIPAŽINTAS
MINDAUGAS GRIGAS – ITIN SPORTIŠKA ŠEIMA. DAUGIAU NEI DU DEŠIMTMEČIUS JIE UŽSIIMA SAVO PAMĖGTOMIS SPORTO ŠAKOMIS IR NEŽADA SUSTOTI.
Nenuostabu, kad būtent sportas juos susiejo ir lydi iki šiol.
„Susipažinome Šiaulių lengvosios atletikos manieže. Man su komanda tai buvo paskutinė fizinio rengimo treniruotė, o Mindaugas buvo ką tik grįžęs po traumos. Žolės riedulininkes ir regbininkus treniravo tas pats fizinio rengimo specialistas. Tuomet persimetėme žvilgsniais ir to greičiausiai užteko simpatijai pajausti. Grįžusi namo po treniruotės labai šiuolaikišku būdu – per feisbuką – gavau žinutę nuo Mindaugo. Tada susitikome ir nuo to laiko nebeišsiskyrėme“, – šypsosi D.Grigienė.
Sportuoja daugiau nei 20 metų
Dabar dažnai sakoma, kad norint tapti profesionalu reikia sportuoti nuo mažens, bet tiek Donata, tiek Mindaugas yra puikūs pavyzdžiai, kad pradėti užsiimti norimu sportu niekada ne per vėlu. Donata žolės rieduliu susidomėjo būdama 15 metų.
„Augau sportiškoje šeimoje. Mama visą gyvenimą profesionaliai žaidė žolės riedulį, tėtis buvo profesionalus futbolininkas – Mažeikių „Romar“, Šiaulių „Karedos“ pagrindinis vartininkas. Mano pirmasis sportas buvo plaukimas,
kurį lankiau nuo septynerių metų. Užsikabinau, tapau įvairių varžybų nugalėtoja, bet visada šalia buvo žolės riedulys, nes nuolat važinėdavau su mama į turnyrus“, –pasakoja D.Grigienė.
Kai plaukimo rezultatai nustojo kilti, prasmės tęsti karjeros nebeliko. Tada ir prasidėjo naujas kelias, besitęsiantis iki šiol. Donatai žolės riedulys prilipo iškart, o jos karjera klostėsi išties įspūdingai.
Perėjusi į naują sportą jau po metų ji su Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) rinktine dalyvavo Europos čempionate. Įvairioms rinktinėms D.Grigienė atstovauja 22 metus, o šiemet apsivilko arba dar apsivilks Lietuvos uždarų patalpų riedulio, moterų žolės riedulio bei mažojo riedulio („Hockey 5“) rinktinių aprangas.
„Visa tai pirmiausia lemia meilė apskritai sportui, o tada – būtent žolės rieduliui. Taip pat, žinoma, žmonės, su kuriais žaidžiu ir dirbu. Ta aplinka, kuri mane supa, skatina nesustoti, sportuoti, ruoštis. Taip ir tęsiasi mano sportinis kelias“, – atvirai pasakoja D.Grigienė.
M.Grigas į regbį atėjo būdamas dar vyresnis – 23-ejų.
„Eidavau į universiteto sporto salę ir ten susipažinau su regbininkais. Visad maniau, kad sportą reikia pradėti lankyti nuo mažens, ir net tada, kai norėjau anksčiau ateiti į regbį, įsivaizdavau, kad jau per vėlu. Bet mane paragino regbininkai ir patikino, kad pradėti tikrai nėra vėlu“, – prisimena M.Grigas.
Lygiai taip pat kaip žmona M.Grigas, atėjęs į tinkamą sporto šaką, iškart sužibėjo. Po metų jis jau buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę, o „Baltrex-Šiaulių“ komandai atstovauja iki šiol. Tai reiškia, kad regbį jis žaidžia jau 21 metus. Negana to, 2010 ir 2011 m. M.Grigas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos regbininku.
„Tai jau įaugo į kraują. Kasdien dažniausiai einu į dvi tre-
niruotes, ryte į atletinės gimnastikos salę, o vakare – į regbį. Kai tiek metų esu tame judesyje, labai sunku iš kraujo išmušti. Man 44 metai, bet apie pabaigą dar negalvoju. Lietuvos lygiu dar galima išsilaikyti kad ir iki penkiasdešimtmečio“, – patikina regbininkas.
M.Grigas prisipažįsta, kad rungtynėse dar gali žaisti visas 80 minučių, o ir klubas nenori su juo atsisveikinti. Jį vis dar įkvepia komandos draugai, vyraujanti atmosfera.
Nors jo kartos žaidėjai jau baigė karjeras, M.Grigas puikiai randa bendrą kalbą su jaunimu.
Garbė atstovauti šaliai
D.Grigienės karjera nacionalinėse komandose tęsiasi iš esmės tiek pat, kiek ir jos pačios. M.Grigas Lietuvos rinktinei atstovavo trumpiau nei dešimtmetį, tačiau buvo vienas regbio atgimimo simbolių bei istorinio laimėjimo bendraautoris.
Riedulininkė sako, kad atstovavimas rinktinei reikalauja didelės atsakomybės, o tam ruoštis reikia visus metus: „Daug metų reikia ruoštis, palaikyti formą dėl kelių valandų ar dienų čempionate. Taip jau yra.“
D.Grigienė savo šalies himną gali girdėti ne tik kaip žaidėja, bet ir kaip trenerė. Ji treniruoja Lietuvos U21 vaikinų rinktinę.
„Vien išvykti į Europos čempionatą neužtenka. Reikia tinkamai pasiruošti. Dirbant trenere gana sudėtinga dalyvauti komandinėse treniruotėse, todėl nemažai tenka ruoštis individualiai. Bet kokiu atveju vilkėti rinktinės marškinėlius – didelė garbė. Pati vaikams sakau, kad ne kiekvienam pasaulio žmogui taip dažnai groja šalies himną kaip mums. Be to, galima atstovauti ne tik savo ša-
liai, bet ir miestui, komandai“, – sako D.Grigienė.
Per ilgametę karjerą ji įgijo daug patirties: moteriai teko išgyventi ir įsimintinų pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų.
Vis dėlto labiausiai ji nori išskirti pastarąją didelę pergalę –Lietuvos moterų uždarų patalpų riedulio rinktinė iškovojo kelialapį į aukščiausiąjį divizioną ir 2026 m. varžysis tarp aštuonių stipriausių Senojo žemyno komandų.
„Smagu, kad po tokios ilgos pertraukos galėsime žaisti aukščiausiajame divizione“, – džiaugiasi riedulininkė.
M.Grigas, kalbėdamas apie patirtį rinktinėje, išskyrė komandinę dvasią.
„Labiausiai įsiminė visa mūsų rinktinės karta, kuri buvo labai draugiška. Nors praktiškai visi žaidėjai buvo iš dviejų Šiaulių klubų – „Vairo“ ir „Baltrex“, mes draugiškai sutardavome ir labai laukdavome rinktinės kovų. Kiek pamenu, kai pradėjau žaisti, Lietuvos regbio rinktinė pasaulio reitinge buvo 74-a, o vėliau per kelerius metus pakilo į rekordinę 34 vietą“, – pasakoja M.Grigas.
2010 m. Lietuvos rinktinė išgarsėjo visame pasaulyje, kai tarptautinėse varžybose užfiksavo aštuoniolikos iš eilės pergalių seriją, taip pagerindama planetos rekordą. Būtent šis laimėjimas, pasak M.Grigo, suteikė didelį postūmį Lietuvos regbiui.
„Tuo metu prasidėjo didelis regbio pakilimas Lietuvoje, atsirado daugiau žaidėjų. Manyčiau, kad mūsų karta at-
Lietuvos regbį. Rinktinės kovas stebėdavo pilni Vilniaus Vingio parko bei Šiaulių centrinis stadionai. Turėjome galimybę žaisti su Nyderlandų ir Ukrainos komandomis, priklausančiomis aukštesniam divizionui, ir nedaug trūko iki akistatos su Rumunija, kuri yra pasaulio čempionato komanda. Jausmas tikrai ypatingas ir įsiminė visam laikui“, – prisipažįsta regbio veteranas.
M.Grigas neslepia, kad regbis nemažai pasikeitė: „Žaidimas tapo greitesnis ir judresnis, o anksčiau buvo grubesnis, daugiau kontakto jame. Dabar daug didesnis dėmesys skiriamas saugumui, todėl kai kurių dalykų, kurie buvo leidžiami anksčiau, nebegalima daryti. Taisyklės pasikeitė, už panašius veiksmus dabar baudžiama daug griežčiau. Bet aš nieko prieš, saugumas yra gerai.“
Sporto tema – visur ir visada
Donata ir Mindaugas augina dvi dukras. Viena jų lanko ir
žolės riedulį, ir regbį. Abu tėvai atvirai sako: apie sportą jie kalbasi kiekvieną dieną ir nuo to pavargti tiesiog neįmanoma. D.Grigienė dirba Šiaulių žolės riedulio ir regbio akademijoje. Taip pat yra kelių projektų koordinatorė.
„Viską pavyksta suderinti derinimo būdu. Man visą gyvenimą teko viską derinti. Kuo daugiau derini, tuo daugiau spėji. Manau, viskas įmanoma“, – sako D.Grigienė.
Ją ir regbį sieja ne tik bendra akademija ar vyras. Ji priklausė regbio bendruomenei ir kelerius metus dirbo vieno iš Lietuvos regbio grandų – „Baltrex-Šiaulių“ direktore.
„Regbis man labai artimas. Klube teko pažinti regbio žmones, jų kultūrą. Nebūsiu pirma, norinti sulaužyti stereotipus apie regbį. Man tai viena įdomiausių sporto šakų, kuriai, žinoma, taip pat reikalingas pasiruošimas. Mūsų vyresnioji dukra derina abi sporto šakas, akademijoje turime puikių kolegų. Lietuvos regbio federacija atlieka didelį darbą, todėl ši sporto šaka sparčiai populiarėja Lietuvoje. Pati dėl amžiaus šio sporto jau neišbandysiu, bet jaunesnė, neabejoju, tikrai būčiau susidomėjusi regbiu“, – atskleidžia D.Grigienė.
M.Grigas dirba vaikų dienos centre. Nors darbas su regbiu nesusijęs, jis džiaugiasi galėdamas padėti vaikams. Darbas vaikų centre jam patogus, o grafikas netrukdo žaisti regbio. Jis vaikus stengiasi nuolat įtraukti į aktyvias veiklas, nusiveda juos į sporto varžybas.
Apie žolės riedulį daugiau sužinojo tik susipažinęs su Donata. Ir iš pradžių labai nustebo, kad žolės riedulį žaidžia ir vyrai.
„Žinoma, po pažinties daug labiau pradėjau domėtis žolės rieduliu. Stengiuosi palaikyti žmoną, jos treniruojamas komandas. Kartais tenka pabūti ir komandos vadovu. Tiesą sakant, iš pradžių galvojau, kad vyrai nežaidžia žolės riedulio. Nustebau pamatęs, kad jie irgi sportuoja. Dabar žmona jau Lietuvoje užaugino žolės riedulininkų kartą nuo vaikų iki Lietuvos suaugusiųjų čempionų, –sako M.Grigas. – Žolės riedulys išties labai įdomus sportas. Galbūt jis Lietuvoje šiek tiek nurašytas ir jam trūksta dėmesio, nors, pavyzdžiui, moterų žaidimo lygis tikrai neblogas.“
Namie Grigai bendrauja ne tik apie savo mylimas sporto šakas, bet ir apie svarbiausias šios srities aktualijas.
„Šeimoje mums visiems įdomu, kaip kuriam sekėsi varžybose, treniruotėse. Aš labai mėgstu daug kalbėti apie sportą, vasarą vyko Europos futbolo čempionatas, apie kurį taip pat daug kalbėjome šeimoje, stebėjome rungtynes. Visada turime pastabų vienas kitam. Mindaugas gal nelabai noriai diskutuoja apie žolės riedulį, bet man tai labai įdomu. Mėgstu analizuoti įvairias sporto šakas, todėl namie šnekame apie sportą daug ir tai neatsiejama kiekvienos dienos dalis“, – prisipažįsta D.Grigienė.
„Įsivaizduokite, kai tokie sporto žmonės gyvena kartu –sporto tema tikrai niekur nedingsta. Tai tiesiog neįmanoma“, – priduria M.Grigas.
ŽURNALISTAS, KELIAUTOJAS, REŽISIERIUS – VYTARO RADZEVIČIAUS IR DAUGYBĖS ŠIO 55-ERIŲ VYRO VEIKLŲ VIENU ŽODŽIU NEAPIBŪDINSI, TAČIAU YRA VIENAS DALYKAS, KURIS JĮ LYDI VISĄ LAIKĄ – SPORTAS. JIS V.RADZEVIČIAUS GYVENIME UŽIMA ITIN SVARBIĄ VIETĄ IR KELIA MALONIUS PRISIMINIMUS.
„Mano dėdė – buvęs futbolininkas Rimas Radzevičius. Jau vaikystėje jis mane statydavo į vartus ir spardydavo kamuolį. Augau Žirmūnuose, čia kiekvienas kiemo kampelis buvo išnaudojamas sportui. Krepšinis, futbolas, žiemą – ledo ritulys. Patys išsipildavome aikštelę, žaisdavome be pačiūžų, su veltiniais. Sporto buvo apstu – slidės, rogės, dviračiai.
Metus lankiau baseiną, o ketvirtoje klasėje į mokyklą atėjo Jonas Sorokas. Atsirinko kelis vaikinus, aš buvau vienas aukštesnių, ir pakvietė išbandyti rankinį. Taip tapau rankininku“, – dabar prisimena V.Radzevičius.
Rankinis – sena meilė, kuri nerūdija, šypteli V.Radzevičius, bet dabar pirmą vietą užima futbolas. Pažintis su juo taip pat prasidėjo dėdės Rimo dėka – tai jis pirmą kartą nusivedė Vytarą į stadioną stebėti Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių, tuo metu žaidusio net ne aukščiausioje lygoje.
„Sporto varžybų lankymas buvo didžiulė gyvenimo dalis. Bilietų kasos atsidarydavo rungtynių dieną, todėl siųsdavome kurį nors klasės draugą jų pirkti. Tekdavo jį pridengti – mokytojai paklausus, kur dingo vienas ar kitas mokinys, sakydavome, kad išėjo iki tualeto ar dar kur, o tiesa tokia, kad jis pirkdavo bilietus“, – juokiasi V.Radzevičius.
Ir dabar varžybų lankymas jam didelė šventė. „Sportas –natūrali scena, kurioje vyksta pati tikriausia drama. Kaip eini į teatrą, lygiai taip pat eini ir į sportą. Graikai sakydavo, kad sportas yra meno prieangis. Labai sutinku“, – vaizdingai sako Vytaras.
Taip jau sutapo, kad žinomo vyro vaikystė buvo susijusi su auksinėmis abiejų „Žalgirių“ pergalėmis – Vilniaus fut-
bolo ir Kauno krepšinio. Iki šių dienų šie du klubai jam –svarbiausi ir palaikomi Lietuvoje.
Legendinės Kauno „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CSKA sovietų pirmenybėse sukelia vieną ryškų prisiminimą.
„Neseniai girdėjome kritikos, kai mokiniams leido per pamoką žiūrėti Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes. Man ta kritika labai keistai nuskambėjo. Viena geriausių mano istorijos pamokų buvo tada, kai „Žalgiris“ sutriuškino Maskvos CSKA – kitą dieną rodė kartojimą. Kažkas atsinešė „Šilelį“, o laikas kaip tik sutapo su istorijos pamoka. Paklausėme mokytojo, ar galime pažiūrėti rungtynes. Jis atsakė: žinoma, nes tai yra istorija. Jungėme ir žiūrėjome. Visą gyvenimą tą prisimenu, tai buvo nerealu“, – į jaunystę mintimis grįžta žurnalistas.
Greta prasidėjo ir pirmosios pažintys su užsienio sportu –V.Radzevičius prisimena, kad 1978 m. pasaulio futbolo čempionatas buvo pirmasis matytas per nespalvotą televizorių ir leidęs bent šiek tiek pažvelgti į gyvenimą už geležinės uždangos.
Netrukus išgirdo apie „Liverpool“ futbolo klubą ir šio laimėjimus – galutinai meilė šiam Anglijos klubui užgimė 1989 m. ir tęsiasi iki šiol.
„Tada neaiškiais keliais su kurso draugais išvažiavome į Liverpulį – neva mokytis, bet iš tikrųjų pusmetį dirbome statybose. Ten pajutau klubo dvasią, kaip tuo gyvena miestiečių širdys, žiniasklaida, televizija. Nuo tada esu visiškas fanas – nesvarbu, geri ar blogi laikai“, – pabrėžia jis.
Kartu Vytaras – ir Anglijos futbolo rinktinės sirgalius. Nemažai jo draugų palaiko priešingas barikadų puses –
Londono klubus „Arsenal“ ir „Chelsea“, Vokietijos rinktinę. Tad draugiški patraukimai per dantį – neišvengiami.
„Pašiepti draugą dėl klubo nesėkmės yra gero tono ženklas. Buvęs rinktinės žaidėjas, „Prelegentų“ narys Arūnas Pukelevičius yra „Chelsea“ sirgalius. Su juo jau gerą penkmetį turime sutarimą, kad tas, kurio palaikoma komanda sezone pasirodo prasčiau, dovanoja viskio butelį. Pastaraisiais metais vis laimiu aš“, – šypteli jis.
V.Radzevičius su bičiuliais dažnai leidžiasi į keliones paskui Lietuvos futbolo rinktinę, lankė didžiuosius futbolo turnyrus. Būtent jie ir palikę didžiausią įspūdį.
„Tai yra neįtikėtina šventė ir joje sudalyvauti bent kartą gyvenime – verta“, – patikina sporto aistruolis. Vytaras ne tik stebi, bet ir pats mielai sportuoja. Daug
metų gynė su bendraminčiais suburto „Prelegentų“ futbolo klubo garbę, tačiau dabar tenka daryti pauzę dėl atliktos kelio operacijos.
„Dabar užsiimu šiaurietiškuoju ėjimu, plaukimu, ūkio darbais, minu dviratį. Reikia iš naujo mokytis bėgti. O ir žmona neleidžia futbolo žaisti, nors aš dar visai norėčiau. Bent vartuose pastovėti“, – viliasi V.Radzevičius.
Kaip ir priklauso aistringam sporto sirgaliui, namie jis turi vieną itin brangų eksponatą.
„Turiu vieną dalyką, kurį labai branginu – Valdas Urbonas man yra padovanojęs Lietuvos futbolo rinktinės marškinėlius, su kuriais žaidė pirmąsias oficialias rungtynes po nepriklausomybės atkūrimo. Tai mano branginamas eksponatas“, – atskleidžia V.Radzevičius.
VERSLININKAS ROBERTAS DARGIS DAR PIRMOJE KLASĖJE NUPIEŠĖ PRANAŠIŠKĄ PIEŠINĮ – BURINĮ LAIVĄ. 63-EJŲ VYRAS BURIAVIMUI PASKYRĖ
DIDELĘ GYVENIMO DALĮ IR YRA ĮSITIKINĘS, KAD VERSLAS PRIVALO ATIDUOTI
DUOKLĘ VALSTYBEI, KURIOS VIENAS PAMATINIŲ DALYKŲ – BENDRUOMENIŲ KŪRIMAS IR UGDYMAS.
Bent dukart per savaitę – tenisas su draugais, kelis kartus per metus – išvykos į kalnus slidinėti. Nors vaikystėje dažniau ir artimiau jį lydėjo muzika – R.Dargis yra baigęs muzikos mokyklą, sportas visada buvo ir liko šalia.
„Niekada nesiekiau sporto aukštumų, bet stengiuosi gyventi sveikai. Sportas yra kiekvieno žmogaus higienos klausimas. Tai – mano gyvenimo dalis, kuri yra būtina“, – sako verslininkas, buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Vis dėlto didžiausia R.Dargio aistra ir, kaip pats sako, gyvenimo būdas – buriavimas. Nors skaičiuoja, kad pirmą kartą į laivą įsėdo būdamas 22-ejų, atrodo, kažkur giliai pasąmonėje buriavimas slėpėsi nuo vaikystės.
„Atėjus į pirmą klasę, mokytoja davė po lapelį, pieštukų ir sakė piešti laisva tema. Vėliau tuos piešinius ji surinko ir atidavė, kai baigėme mokyklą. Dideliam savo nustebimui, nupiešiau burinį laivą su išskleistomis burėmis, kapitoną, jūrą, saulę. Buvau tai pamiršęs. Ir tėvai stebėjosi, liepė, kad šeimoje niekas net arti jūros nebuvo“, –šypsosi jis.
Vyras juokdamasis prisimena, kad ir pirmasis pirkinys buvo ne automobilis, o jachta: „Jau nepriklausomybės metais, kai atsirado daugiau galimybių ir užsidirbau pi-
nigų, pirmasis mano pirkinys buvo ne gera mašina, pavyzdžiui, koks poršas, o jau nemažai mačiusi dešimties metų jachtutė.“
Perdavęs verslo valdymą sūnui Domui, dabar jis gali du tris mėnesius per metus praleisti laive buriuodamas ir lankydamas gražiausius Europos uostus. Netgi su R.Dargiu kalbamės jam sėdint kajutėje ir planuojant kelionę Norvegijos link.
Kuo šis sportas taip jį sužavėjo?
„Kalbėdami apie buriavimą, kalbame ne tik apie sportą, bet ir apie tam tikrą socialinį gyvenimą. Čia turi įgulą, prie kurios vis kažkas prisideda, atrandi naujų pažinčių, o jūra kaip niekas kitas patikrina žmones.
Bendraudamas su vaikais mokyklose visada sakau, kad kiekvienas turi save išbandyti laive ir jūroje, nes buriavimas – iš esmės tas pats kas gyvenimas. Turi žinoti krūvą dalykų, turi žinoti, kur plauki. Jeigu nežinai, kaip suvaldyti laivą, gali užplaukti ant seklumos ar jį sudaužyti. Tas pats ir gyvenime.
Laivas visą laiką išlaiko tavo kondiciją. Turi labai pasitikėti savimi, būti pasiruošęs įvairiems atvejams, numatyti dalykus, kurie gali nutikti. Juk ir gyvenime niekada nežinome, kas bus rytoj“, – lygina verslininkas.
Kartu tai – vienas geriausių būdų pravėdinti galvą ir pailsėti skrodžiant bangas: „Ne visur ir telefono ryšys būna, kai išplauki į vandenis. Laive, ypač jei esi kapitonas, turi išlikti susikoncentravęs. Įgulos nariai turi savo užduotis, bet kapitonas atsako už visus. Jis ir naktį miega kaip zuikis, nes turi klausytis visų garsų, kuriuos skleidžia laivas. Buriavimas išvalo smegenis nuo dirglumo, rūpesčių gyvenime, krante, darbe ir tai labai padeda.“
Tačiau buriavimas R.Dargiui visada buvo daugiau nei tik hobis, poilsis ar smagus laiko leidimas – jis dvylika metų buvo Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
„Atėjęs nenorėjau tik pabūti – atsinešiau daug idėjų, kurias, tikėjau, reikia skleisti. Manau, yra nemažai mano nuopelno, kad atsirado tūkstančiai žmonių, kurie pažino buriavimą“, – dabar džiaugiasi R.Dargis.
Savo šeimos lėšomis jis išleido pirmąjį buriavimo vadovėlį lietuvių kalba, kartu su juo atsirado ir lietuviška bu-
Vizitinė kortelė
Gimė 1960 m. rugpjūčio 9 d. Irkutsko srityje (Rusija).
1978 m. baigė Mažeikių 3-iąją vidurinę mokyklą.
1983 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą.
1993 m. įkūrė nekilnojamuoju turtu ir investicine plėtra užsiimančią UAB „Eika“.
2001–2013 m. Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
2012–2020 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Vienas iš „Ambersail“ projekto idėjos autorių ir iniciatorių.
A.Dovydėno vadovėlio „Buriavimas“ leidėjas. Nuolatinis festivalio „Vilnius Jazz“ rėmėjas.
Įvertinimai ir apdovanojimai
2003 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.
2006 m. Verslo šlovės galerijos laureatas.
2006 m. LR susisiekimo ministerijos apdovanojimas „Lietuvos garbės upeivio ženklas“.
2007 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto „Olimpinės žvaigždės“ apdovanojimas.
2009 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.
2009 m. Petro Vileišio nominacijos laureatas.
2009 m. „Darnios statybos“ prizas už aktyvią veiklą, siekiant įgyvendinti darnios plėtros idėjas.
2010 m. Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės kryžius už svarbų indėlį plėtojant sportą Lietuvoje.
Lietuvos statybininkų asociacijos garbės ženklas. Lietuvos inžinierių sąjungos garbės ženklas.
Apdovanojimas už nuopelnus Vilniaus savivaldybei.
riavimo terminija, įvairiomis idėjomis skatino šio sporto populiarinimą.
O ryškiausia įgyvendinta idėja – „Ambersail“ projektas, gimęs 2009-aisiais, Lietuvai švenčiant savo vardo tūkstantmetį. Tada buriuotojai šalį nusprendė pasveikinti neeiliniu iššūkiu – apiplaukdami visą pasaulį ir pakviesdami po jį išsibarsčiusius lietuvius švęsti kartu.
„Tradicinio suvažiavimo metu iškėliau idėją, kad mums
reikia plaukti į platesnius vandenis, ne tik mūsų kraštuose. Pamenu, kad po šio susitikimo man paskambino Raimundas Daubaras ir Paulius Kovas ir pasakė, kad turi idėją šalies tūkstantmečio proga apiplaukti pasaulį. Tada nuėjau pas prezidentą Valdą Adamkų, paprašiau tapti projekto rėmėju. Tai sutraukė šimtų tūkstančių žmonių dėmesį ir buriavimui suteikė daug populiarumo“, – prisiminė R.Dargis.
Jis įsitikinęs, kad verslas ir verslininkai turi aktyviai dalyvauti kuriant valstybę, o ne tik galvoti apie pelną. O tam būdų – apstu.
„Mūsų šalies verslas dar išgyvena augimo, vietos rinkoje išsikovojimo laikotarpį. Tai užima daug laiko. Verslas turi mąstyti plačiau – ne tik kaip uždirbti, bet ir kaip įtraukti daugiau žmonių, kurti bendruomenę, remti sportą, meną. Dažnai žiūrime į Vakarų Europos šalis, lyginame momentiškai, bet reikia nepamiršti, kad pasaulis evoliucionavo ilgai, o mūsų seniausioms verslo įmonėms – trisdešimt metų. Po truputį jau atsiranda platesnis mąstymas, kaip auginti savo valstybę.
Kiekvienas žmogus, kad ir ką jis darytų, turi atiduoti duoklę visuomenei. Neužtenka to, kad esi geras verslininkas. Valstybės ugdymas eina per bendruomenių ugdymą – profesinių, sportinių ar kitų. Aš visada maniau, kad labai svarbu stiprinti sporto bendruomenes, o buriavimas buvo mano pasirinkimas“, – sako R.Dargis.
SUDĖTINGIAUSI PASAULIO BEKELĖS ARBA KALNŲ BĖGIMAI IR ŠTURMUOJAMOS AUKŠČIAUSIOS PASAULIO VIRŠŪNĖS – BŪTENT TAIP SAVE ATRANDA TRIJŲ VAIKŲ MAMA DANGUOLĖ BIČKŪNIENĖ. AKTYVAUS GYVENIMO PROPAGUOTOJA YRA TIKRAS UŽSISPYRIMO, GEBĖJIMO NEPASIDUOTI IR SIEKTI SVAJONIŲ PAVYZDYS.
Leidiniui „Sportas“ 51 metų D.Bičkūnienė papasakojo apie tai, kaip susidomėjo kalnais, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kaip nepalūžti net tada, kai viskas tarsi slysta iš po kojų. Būtent taip nutiko pernai kopiant į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą.
Save laikytumėte labiau sportininke ar keliautoja? Ar čia galima dėti lygybės ženklą?
Nemažai aplinkos mane laiko sportininke. Manau, sportininke niekada nebuvau. Man niekada nebuvo svarbu laimėti, būti pirmai. Svarbiausias dalykas – patirti. Ir kai leidžiuosi į patyrimą, kiekvieną kartą tai darau iš visų jėgų. Ne taip svarbu, ar tai kalnas, ar ilga bekelės bėgimo distancija, atiduodu visą save – tiek, kiek tuo metu galiu. Kartais pavyksta pelnyti medalį, susitikti su viršūne, o kartais tenka priimti pamokas, suvokti, kad neužtenka būti pasiruošusiai, turi palankiai sukristi daugybė kitų aplinkybių.
Kopiant į kalnus reikiamu metu turi suderėti, susigroti su visa komanda, turi būti tinkamas oras, ilgą laiką ekstremalias sąlygas turi atlaikyti sveikata, psichologija. Ilgose
bėgimo distancijose sunkiausiais momentais svarbu sugebėti prisikelti iš nulūžimo.
Tiek kalnuose, tiek ilgose bekelės trasose yra daug dedamųjų ir jos turi palankiai sukristi. Kartais pirmas smuikas esu aš, o kartais būna atkarpų, kai dirigento lazdelę perima aukštesnė jėga.
Kokia buvo jūsų aktyvaus gyvenimo pradžia?
Kiek save pamenu, aktyvumo netrūko niekada – nuo fizinio lavinimo pamokų mokykloje iki dabar. Pamenu, ilgos bėgimo distancijos mokykloje buvo mano arkliukas.
Tuo metu merginoms 2000 m reikėjo nubėgti per 12 min. arba greičiau. Pradžia nebūdavo sunki, o pabaiga reikalaudavo pastangų, bet niekada nesustodavau, neidavau, nesislėpdavau už medžio.
Pirma kelionė ir pažintis su kalnais prasidėjo beveik prieš 30 metų. Tai buvo nelengvas laikas. Ant kojų stojosi nepriklausomybę atkūrusi Lietuva. Tuo metu buvo nemažai ieškojimo, stebėjimo, noro susigaudyti, rasti savo kelią. Jau tada supratau, kad man netrūksta vidinio ryžto, noro pažinti pasaulį ir kalnus. Studijuojant pinigų nebu-
vo daug, tačiau laiko ir noro netrūko. Su bendraminčių kompanija leidomės į Altajaus kalnų regioną, į žygį, kurį dabar nežinau, ar ryžčiausi pakartoti. Mūsų tikslas buvo katamaranais perplaukti Teleckojės ežerą, įveikti 200 km kalnų žygį, su savimi nešant visą laivų, palapinių, maisto krovinį, ir katamaranais nusileisti penktos kategorijos kalnų upe. Tai buvo vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių mano patyrimų. Grįžus į Lietuvą greit sugijo tai, kas turėjo sugyti, o stipri patirtis, vedusi į tolesnę pažintį su kalnais, liko. Į susitikimus su kalnais leisdavausi kiekvieną vasarą.
Kalnų žygius keitė noras kopti į vis aukštesnes viršūnes. Iš pradžių siekiau užkopti į keletą penkiatūkstantininkų, toliau parūpo šešiatūkstantininkai. Tada atėjo smalsumas, kaip man sektųsi dar aukščiau. Pirmasis susitikimas su septynių tūkstančių metrų viršūne įvyko Pamyre, įkopiant į Avicenos viršūnę (7134 m). Jaučiau, kad tai ne riba.
Iki pasimatymo su Himalajais ėjau gerus dešimt metų nuo susitikimo su kalnais pradžios. Himalajai buvo naujo kalnų etapo pradžia. Visos iki tol pasiektos viršūnės man atrodė nedidelės, simboliškos. Kitus dešimt metų siekis buvo vienas: įkopti į vieną iš keturiolikos aštuoniatūkstantininkų. Tai pavyko trečiuoju bandymu.
Pirmasis susitikimas su aštuoniatūkstantininku Daulagiriu (8167 m) įvyko 2008-ųjų pavasarį. Antrasis bandymas 2014 m. – su Sisiabangma (8027 m). Abu kartai – nesėkmingi.
Galiausiai 2018 m. pavyko įkopti į aštuntąjį pagal aukštį aštuoniatūkstantininką Manaslu (8163 m).
Tapote ultrabėgike, kopiate į aukščiausius pasaulio kalnus – kokių savybių tam reikia? Ir kokias savo savybes
išskirtumėte, kad ryžtatės tokiems iššūkiams? Kokie motyvacijos šaltiniai?
Manau, vienas svarbiausių dalykų yra smalsumas. Smalsumas pažinti pasaulį ir suvokti savo galimybes. Kaip jau minėjau, man nėra svarbu, ar būsiu trejetuke, dešimtuke, ar geriausių šimtuke. Nes kiekvienas startas – vis kitokia situacija. Kai bėgu Lietuvoje, savo amžiaus grupėje nesunkiai patenku į trejetuką, kai dalyvauju didžiausiose pasaulio bekelės bėgimo varžybose, kur apie 30 proc. startavusių nepasiekia finišo, džiaugiuosi finišu ir tuo, kad man pavyko, kad susikalbėjau, susitariau su savimi, įveikiau lūžimus naktį, pasidavimo akimirkas.
Kai bėgi 100 kilometrų ar mylių distancijas, jos visada atveda prie lūžimo ir prisikėlimo. Ultratrasose, kaip ir gyvenime, padeda gebėjimas neužsibūti sunkiuose etapuose, verčia žiūrėti į priekį ir judėti toliau.
Gal galite išskirti sudėtingiausius bėgimus ar kopimus ir kaip pavyko įveikti tuos sunkumus?
Iš ilgų distancijų išskirčiau UTMB bėgimą – 176 km su 10 000 m vertikalaus pakilimo, kurį pavyko įveikti, ir „TOR des Geants“, kuris yra vienas brutaliausių bekelės bėgimų, nes jame reikia įveikti 330 km distanciją kalnais su net 24 000 m vertikalaus pakilimo. UTMB užtrukau 45 valandas. Tai beveik dvi paros bėgimo, ėjimo, tursenimo dedant sau galvą ant peties ir įsivaizduojant, kad bėgant galima pamiegoti.
Tokiose varžybose dirba medikų komandos. Viena jų pasigavo mane, nes, atbėgus į poilsio punktą ir savanoriui padavus arbatos, užsipyliau ją ant galvos, įsivaizduodama, kad tai vanduo. Teko keliolika minučių praleisti medicinos punkte, nes gydytojai turėjo nustatyti, ar galiu
tęsti kelionę aplink Monblaną. Tą akimirką man pavyko ištrūkti į tolimesnę distanciją, bet gydytojų įtarimai, kad mano baterija ant ribos, buvo teisingi. Teko patirti sunkią naktį su haliucinacijomis, bandyti užmigti ant akmens ir vėl išjudėti bei kartu su kitu bėgiku dar sykį pagauti varžybų tempą.
„TOR des Geants“ kelias yra ilgas ir labai techniškas. 330 km su didžiuliu peraukštėjimu reikia įveikti per šešias paras. Atrodo, laiko daug, bet po trijų parų pėda padidėja vienu ar dviem dydžiais, organizme pradeda vykti dalykai, kurių niekada nesi patyręs. Atlaikiau tris su puse paros, įveikiau 196 km, 16 000 m peraukštėjimo ir tai buvo mano riba tuo metu. Ne tiek fizinė, kiek psichologinė. Medikų komanda skatino tęsti, sakė, kad man puikiai sekasi, tačiau mano galvai taip neatrodė. Pasidavus galvai, kelionė baigėsi ir kūnui.
Kopiant į kalnus dalykai vyksta kiek kitaip. Bėgimas – individualus sportas, o alpinizmas – komandinis. Yra vienetai vadinamųjų solo alpinistų. Jų kelias įspūdingas, bet dažnai trumpas.
Kopiant Himalajuose, paprastai lydi šerpai. Šerpas yra tavo
porininkas. Jei įvyksta darna, tai didžiulė dalis sėkmės. Kopdama į Manaslu, turėjau puikų šerpą porininką, kurio tarsi nebuvo, kai viskas būdavo gerai ir lengva, bet sunkiose atkarpose jo nereikėdavo ieškoti, jis būdavo šalia, su reikiamu žodžiu arba patylėjimu. Kai reikdavo kirsti atkarpas, kuriose didelė lavinų tikimybė, jis sakydavo: „Žinai, kaip tyliai ir lengvai sėlina katinas, šią atkarpą turi eiti kaip tas katinas.“ Ir, regis, tą sudėtingą ruožą įveikdavau geriau už katiną. Ramus pasitikėjimas ir tikslus palinkėjimas yra tai, ko reikia sunkiose atkarpose.
Kaip ruošiatės kelionėms, žygiams ar ultrabėgimams?
Kaip pavyksta suderinti gyvenimo veiklas: darbus, šeimą ir keliones?
Manau, galimybė prie mano durų gali ateiti bet kada, todėl turiu būti pasiruošusi. Vis judu ir judu. Jei reikia rinktis, ar valyti dulkes, plauti grindis, dėlioti į vietas daiktus, ar išbėgti, iššliuožti slidėmis, patirti, sušalti, išalkti, tai renkuosi leistis į patyrimą, į pabuvimą gamtoje. Žiemą per savaitę įveikiu apie 60 km, vasarą neretai ir 100 km bėgdama, eidama į žygius. Bendras fizinis pasiruošimas, įvairūs pratimai yra kasdieninės rutinos dalis. Prieš kopimus keletą mėnesių dirbu sporto klube su asmenine trenere.
Su vyru mes kartu beveik trisdešimt metų, todėl į gimstančius vienas kito pomėgius žvelgiame su palaikymu. Žibančios akys pagavus svajonę mums yra signalas, kad turime priimti ir, kiek galime, padėti, prisidėti, kad artimojo siekis taptų realia galimybe. Vaikai, matydami mane nuolat kažkur dalyvaujančią, besiruošiančią, irgi gyvena panašiu ritmu.
Kai dalyvauju bėgimuose Lietuvoje, pasideriname trasų ilgį, kad per panašų laiką galėčiau ilgesnę trasą įveikti tiek aš, tiek trumpesnį nuotolį pasirinkęs jaunesnysis sūnus. Kai bėgu ilgas distancijas užsienyje, šeimos nariai kartais
keliauja kartu ir būna puiki palaikymo komanda. Kai jie laukia, greičiau bėgu (šypsosi – red. past.).
Savaitgaliais dažnai kartu einame į žygius ir galime ne tik aktyviai pabūti gamtoje, bet ir pasikalbėti, padiskutuoti, pabandyti praplėsti savo numanomas galimybių ribas. O kaip keliones derinate su darbu? Juk esate koncerno „Linas Agro“ personalo direktorė.
Tikriausiai kiekvienas mūsų nuolat deriname darbą, šeimą, pomėgius ir tai, kas mums svarbiausia. Ir laimėtojo čia nėra. Būna etapų, kai visą dėmesį ir jėgas tenka sutelkti į darbo projektus, tada bėgimas tampa puikiu atsigavimo, poilsio būdu. Kai ruošiuosi pasaulio 100 km čempionatui, dantis sukandu ne tik aš, gerokai mažiau dėmesio gauna šeima, didelių darbo projektų tuo metu taip pat paprastai nesiimu. Visur man pasiteisina paprasta alpinistų taisyklė: vienas žingsnis vienu metu.
Kas svarbiausia kopiant į kalnus? Kokio maisto reikia? Galbūt turite ir kokį nors talismaną?
Alpinizmas, kaip ir Dakaro ralis, yra labai kompleksiškas reikalas. Kad pasisektų, turi ne tik ilgai ruoštis fiziškai, psichologiškai, techniškai, finansiškai, bet ir tada, kai esi pasiruošęs, reikia atlaikyti didžiulį krūvį, priimti ir spręsti nenumatytas situacijas, palankiai turi sukristi daugybė kitų dedamųjų.
Kopiant maistas yra toks, koks yra. Bazinėje stovykloje
įvairovė didesnė, čia vyrauja ryžiai, makaronai, miltiniai paplotėliai, mėsos ar žuvies konservai. Aukštesnėse stovyklose dažniausiai valgome užpilamas sriubas ar košes. Vienas svarbiausių dalykų – prisiversti valgyti ir gerti net tada, kai nesinori, nes maistas yra tarsi degalai: neįpilsi –nebus jėgų kopti.
Aukštuminės ekspedicijos daiktų sąrašas ilgas. Kai ruošdamasi viską sudedu į vieną krūvą, ji būna panaši į mažąjį Everestą. Tvarkydamasi su juo savęs klausiu: „Ar galiu apsieiti be šio daikto ant kalno?“ Ir, jei galiu, jis lieka namuose. Bendras daiktų ir įrangos svoris išvykstant siekia
40–45 kg. Oro uoste dažnai nuperku smulkių suvenyrų iš gintaro, kurį labai vertina ir mėgsta nepaliečiai. O į viršūnės šturmą kartu su manimi visada keliauja Lietuvos vėliava ir artimiausiųjų laiškai.
Kuo skiriasi kopimai vieni nuo kitų?
Kiekvienas kopimas yra kitoks. Net ir į tą patį kalną. Į Monblaną teko kopti šešis kartus ir kiekvienas kartas kitoks. Tai priklauso nuo oro sąlygų, kurios gali būti palankios arba ekstremalios, nuo kopimo sudėtingumo, komandos sudėties ir pajėgumo, nuo vaidmens komandoje, nes vieną kartą gali būti tiesiog komandos narys, o kitą – komandos vedlys.
Ruošdamasi kopti neturiu minčių, kad bus lengva. Kopiant į aukščiausius kalnus, ekspedicija trunka apie 40 dienų. Pradiniame etape vyksta prisitraukimas prie kalno, kai keletą dienų, kartais ir savaitę, tenka laipsniškai rinkti aukštį ir aklimatizuotis keliaujant link bazinės stovyklos. Bazinės stovyklos paprastai būna įsikūrusios 5000 m aukštyje, tad mėnesį laiko tenka gyventi Monblano viršūnės aukštyje. Bazinė stovykla kopiant yra tarsi namai. Čia ilsimės, laukiame tinkamo kopimui oro lango, stengiamės gerti kuo daugiau skysčių, valgyti, nes kopiant aukščiau apetitas paprastai nedžiugina. Kopimas vyksta etapais: pirmu išėjimu pasiekiamas 6000 m aukštis, liekama nakvynei, žiūrima, kaip organizmas pakelia aukštį, tada leidžiamės į bazinę stovyklą, ilsimės, kitu išėjimu bandome pasiekti 7000 m aukštį. Po trijų ar keturių išėjimų į aukštį, vis aukštesnių nakvynių, jei viskas vyksta sklandžiai, būni pasiruošęs kopti į viršūnę.
Su kokiais didžiausiais sunkumais esate susidūrusi?
Sunkiausia kalnuose, kai negali numatyti, kaip susiklostys aplinkybės. Ruošiesi kelerius metus, skaitai kopimų ataskaitas, planuoji, įsivaizduoji, tačiau kartais nutinka daly-
kų, kurių negali pakeisti.
Kopimui į Everesto viršūnę, kurią bandžiau įveikti pernai pavasarį, ruošiausi trejus metus: fiziškai, morališkai, galų gale finansiškai. Iš Katmandu atskridus į Luklą, kur prasideda visi keliai į Everestą ir daugelį kitų viršūnių, nuotaika buvo puiki. Bet pakeliui į Everesto bazinę stovyklą, esančią 5300 m aukštyje, suvokiau, kad savijauta nėra gera –labai šokinėjo kūno temperatūra, dingo apetitas, trūko jėgų. O bazinėje stovykloje net ryte atsikelti iš išsivalyti dantis buvo labai sunki misija. Prasidėjo koordinacijos sutrikimai, einant mėtė į šonus.
Ryžausi nueiti pas stovyklos gydytoją. Daugybė tyrimų, diagnozės nėra, girdisi švilpimas plaučiuose. Galiausiai dėl visa ko padarė COVID-19 testą. Teigiamas.
Pamenu, kad gydytojas kažką kalba, aš jį tai girdžiu, tai negirdžiu. Suprantu, kad reikia skubiai skristi į ligoninę. Jis norėjo mane išsiųsti į Katmandu. Prašiau kur nors arčiau. Nusprendžia skraidinti į Luklą. Sraigtasparnis atskrido labai greitai. Silpna, bet iš paukščio skrydžio žiūriu į apačią, matau tuos takus, kurias kilome bazinės stovyklos link. Nulūžtu. Prabundu jau nusileidus.
Luklos ligoninė maža, čia vienas gydytojas ir kelios slaugytojos su treningais. Prie manęs jungia viską, ką turi, 45 minutes kiša kateterį. Kažką pamenu, daug ko – ne.
Kitą dieną ateina diagnozė – COVID ir HAPE, taip vadinama aukštikalnių plaučių edema. Dar po dienos mane paleidžia, įteikia skrydžių į Katmandu grafiką ir linki geros kelionės namo. Bet savo šerpui sakau: mes eisime atgal, link kalno, mes turim pabandyti.
Pirmą parą po ligoninės įveikiu 4 km pasivaikščiojimą virpančiomis kojomis. Tikiu, kad kitą dieną įveiksiu 6 arba 7 km. Ir taip nutinka. Po penkių parų sėkmingai įkopiu į Lobuche viršūnę, šiek tiek aukštesnę nei 6 km.
Keletą dienų praleidžiu Everesto bazinėje stovykloje ir išeinu į kitą stovyklą, per sunkiausią kopimo atkarpą Khumbu ledokrytį. Pasiekiu 6300 m. Čia suvokiu, kad kopti aukščiau didžiulė rizika, dvi sunkios ligos atėmė jėgas, judėti į priekį valios pastangomis tokiame aukštyje įmanoma, bet sveikas protas įsijungia ir padeda suprasti, kuo tai gali baigtis. Tą atkarpą vyksta didžiulė vidinė kova tarp tikslo siekimo ir turimų jėgų suvokimo.
Labai sunkiai pasirenku trauktis. Leisdamasi nuo kalno sugalvoju pabandyti įkopti į Imja Tse, šiek tiek aukštesnę nei 6000 m viršūnę. Kopdama suvokiu, kad sprendimas
nekopti į Everestą yra teisingas, nes mano riba šį kartą yra ties 6000 m.
Bet svajonė įveikti Everestą niekur nedingo?
Mano svajonė buvo peržengti 8000 m ribą. Ji išsipildė įkopus į Manaslu. Everestas man labai nepatinka dėl komercijos, nes visi suskirstyti į ekonominius, vidutinio lygio ir VIP alpinistus. Atitinkamos ir paslaugų kainos –30 tūkst., 50 tūkst., 100 tūkst. eurų.
Vien leidimas kopti į Everestą kainuoja 11 tūkst. eurų. Tai sudaro apie trečdalį ekonominės ekspedicijos išlaidų. Kuo daugiau pagalbos ir komforto reikia ant kalno, tuo ekspedicija brangesnė.
Paprastai kopiama su vienu šerpu, kartu dalijantis nešamą svorį, buities darbais, tokiais kaip maisto gaminimas, palapinių statymas, sniego kasimas. Jei norisi kopti be jokio svorio su visu aptarnavimu ir pagalba, gali prireikti 3–4 šerpų. Į bazinę stovyklą galima atskristi ir iš jos išskristi sraigtasparniu, bet galima ateiti ir savomis kojomis.
Miegoti galima palapinėje ant kilimėlio, galima ir lovoje. Ekspedicijų biudžetai skiriasi kartais.
O į Himalajus grįšiu. Planuose – šeštas pagal aukštį Čo Oju (8201 m).
Beje, Everestas yra aukščiausias (8849 m ), tačiau techniškai ne pats sunkiausias kalnas. Vienu techniškiausių ir sunkiausių laikomas antras pagal aukštį K2 (8611 m).
Kalnų ultrabėgimai – irgi brangus malonumas?
Ultrabėgimas – kur kas prieinamesnis malonumas. Per metus paprastai dalyvauju dviejuose trijuose ultrabėgimuose, kurie vyksta skirtinguose Alpių regionuose. Lėktuvo bilietai, apgyvendinimas ir bėgimo bateliai (šypsosi – red. past.). Kažkokių specialių išlaidų nėra. Manau, tai veikla, kuria gali sau leisti užsiimti praktiškai kiekvienas. Ir gausėjančios bekelės bėgikų gretos tą akivaizdžiai rodo.
PROFESIONALIŲ SPORTININKŲ GYVENIMAS YRA INTENSYVUS IR ĮTEMPTAS – DĖL PERGALIŲ IR ŠLOVĖS TENKA AUKOTI LAISVALAIKĮ, PRAMOGAS, DOZUOTI DĖMESĮ DRAUGAMS IR ŠEIMAI. BET NET IR SPORTININKAI TURI TAM TIKRŲ POMĖGIŲ, KURIE PADEDA NE TIK PAILSĖTI, BET IR PATIRTI NAUJŲ ĮSPŪDŽIŲ.
Tituluotas irkluotojas Dovydas Nemeravičius savo garaže laiko ne valtį, o motociklą. Laisvu laiku jis mėgsta juo važinėtis po Lietuvą, o kartais tai būna tinkama priemonė vykti į treniruotes.
„Motociklais rimtai susidomėjau 2019 metais. Man tai visada atrodė įspūdinga transporto priemonė, todėl susidomėjęs iškart išsilaikiau vairavimo egzaminą“, – pasakoja sportininkas.
Oficialiai Lietuvoje draudžiama važinėtis motociklais gruodžio–vasario mėnesiais. Tik su tam tikromis išimtimis tą galima daryti nuo lapkričio iki kovo.
„Sakyčiau, kad motociklai šiuo metu užima labai mažą gyvenimo dalį, nes tam tiesiog fiziškai nelieka laiko. Vasaromis motociklu mielai važiuoju į treniruotes ar tvarkausi reikalus mieste. Kartais šiltais ir vėlyvais vasaros vakarais išvažiuoju pasivažinėti be jokios priežasties – tokie pasivažinėjimai smagiausi“, – prisipažįsta D.Nemeravičius. Irkluotojas dar neturėjo progos motociklu nukeliauti ilgesnės distancijos, tačiau neabejotinai tokios dar laukia ateityje. Pasak jo, keliauti galima ir Lietuvoje, nes čia gamta niekada nenuvilia.
„Dar nepatyriau ilgesnių kelionių, išskyrus vieną, kai važiavau aplink Lietuvą su palapine. Labiausiai įsiminė vakarai prie laužo su palapine, vėsūs rytai. Kai gali be konkretaus plano keliauti kuria nori kryptimi, jausmas labai geras. Man tai dvelkia savotiška romantika“, – sako irkluotojas.
D.Nemeravičius yra čioperių gerbėjas.
„Dabartinis „Ducati“ motociklas man nėra pirmas. Ieškojau čioperio tipo motociklo. Mano kolega irkluotojas Martynas Džiaugys pamatė šį „Ducati“ motociklą ir pasiūlė man. Tai yra gatvės ir čioperio tipų miksas. Kol kas nenoriu persėsti ant jokio kito motociklo, nes kažką įdomiau ir galingiau tiesiog sunku rasti. Žinoma, viskas remiasi į biudžetą“, – šypsosi D.Nemeravičius.
Labai gilintis į motociklų sandarą ir detales sportininkas nesiruošia. Tam tiesiog trūksta laiko. Pasak jo, motociklo priežiūrai užtenka minimalių žinių, o kadangi pati priemonė retai naudojama, tai ir didesnių problemų kol kas pavyksta išvengti.
„Žinių turiu minimaliai – tik tiek, kad suprasčiau, kaip veikia technika. Remontuoti jo netenka, nes ir taip turiu mažai laiko juo važinėtis. Dėl to renkuosi kuo patikimesnį motociklą, kad galėčiau mėgautis tik važiavimu“, – paaiškina D.Nemeravičius.
Irkluotojas neabejoja, kad per savo gyvenimą leisis į ne vieną įsimintiną kelionę motociklu.
„Tikrai kažkada apkeliausiu Turkiją ir Sakartvelą kelioniniu motociklu, bet didžiausia svajonė – nuvykti į Pietų Ameriką, nusipirkti vietoje kroso motociklą ir pakeliauti. Čilė, Argentina, Bolivija, Brazilija – tokia svajonė reali, tik kol kas prabanga. Ne dėl finansų, o dėl laiko“, – atskleidžia irkluotojas.
KAS YRA KOJŲ PŪSLĖS IR NUOSPAUDOS, ŽINO DAUGELIS BĖGIKŲ. TAI NEMALONUS POJŪTIS, BET KARTAIS JO NEPAVYKSTA IŠVENGTI NET LABAI PATYRUSIEMS SPORTININKAMS. O PRADEDANTIESIEMS ŠIOS PROBLEMOS DAR AKTUALESNĖS.
Žinomas vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikas, įvairių bėgimų
Lietuvoje ir Lenkijoje laimėtojas vilnietis Petras Pranckūnas sako, kad batai gali trinti dėl kelių priežasčių. Bet šias priežastis žinodami nemalonių pojūčių ir padarinių išvengsime. Tereikia trupučio atidumo ir informacijos.
Pasak P.Pranckūno, kaltos šios dažniausios priežastys.
Blogai parinkti batai. Netinkamo dydžio, pločio, neatitinka pėdos skliauto linkio.
Negerai parinktos kojinės. Skirtos ne bėgimui, turi siūlių, netinkamo dydžio, dėl to apsiavus susimeta klosčių. Trynimą ypač sumažina specialios dvigubos kojinės, viena dalimi priglundančios prie pėdos, kita – prie bato.
Blogai suvarstyti ar užrišti raišteliai. Labai svarbu, kad pėdos batuose neslankiotų, jie būtų tinkamai prigludę, pėdas fiksuotų.
Netinkama bėgimo technika. Kojos statomos netaisyklingai, smūgiuojama į žemę. Todėl ne tik prasčiau bėgama, kenčia sąnariai, bet ir galima pritrinti pūslių. Bėgant kojas reikėtų statyti po savimi, minkštai, vengti smūgių ir didelio garso.
Bloga priežiūra. Plaunant naudojamos netinkamos priemonės, džiovinama aukštoje temperatūroje, saulės
atokaitoje.
Dėl to batai gali prarasti formą, susitraukti, medžiagos – sukietėti.
Bėgant sušlapę batai. Avint šlapią avalynę, greičiau pritrinama pūslių, todėl, kiek leidžia galimybės, reikėtų vengti tokia bėgioti.
Aišku, užėjus smarkiam lietui išsaugoti sausų kojų greičiausiai nepavyks, bet stenkitės nepataikyti į balas ir neapsilieti batų gerdami maitinimo punkte per varžybas.
Nauji, neišbandyti bateliai. Varžyboms netinka nauji, nė sykio per treniruotes neavėti batai. Tik pasitikrinę juos treniruotėje ir įsitikinę, kad tinka, netrina, drąsiai imkite į varžybas.
Taip pat patariama prieš išbėgant į treniruotę naujus batus apsiauti ir pasivaikščioti – ne mažiau kaip 10 kilometrų.
Kartais, net kai viskas daroma tinkamai, vis tiek batai pritrina pūslių. Dažniausiai taip nutinka, kai per karščius dalyvaujama varžybose.
Siekiant to išvengti, bėgikai problemines vietas tepa vazelinu ar kitu odą minkštinančiu tepalu. Ši profilaktinė priemonė gana efektyvi.