„SPORTAS“ NR. 14 (2024)
LEIDĖJA
VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ
ĮMONĖS KODAS 300093445
OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT
DIREKTORIUS
ARTŪRAS GIMŽAUSKAS
TEL. +370 698 82 421
EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS.INFO
FINANSININKĖ
GIEDRĖ GIMŽAUSKIENĖ
TEL. +370 655 07 600
ISSN 1392-9259
INDEKSAS 5214
4 Specialistai
Kantruolių negiria: skausmas savaime nepraeis
8 Senjorai
Mylite save ar ne?
12 Tradicija
Sūnus tęsia tėvo pradėtus darbus
16 Situacija
Atgrasyti gali tik per didelis spaudimas
20 Patarimai
Skirtingoms pėdoms – skirtingi bateliai
24 Medicina
Stipraus imuniteto trijulė
NESVARBU, FIZINĮ AR PROTINĮ DARBĄ DIRBAME, ANKSČIAU AR VĖLIAU GALIME PRADĖTI JAUSTI NEPATOGUMĄ AR SKAUSMĄ ĮVAIRIOSE KŪNO VIETOSE. PASISKUNDŽIAME, PAKENČIAME IR, BŪNA, NĖ NESPĖJUS KREIPTIS Į MEDICINOS SPECIALISTUS SKAUSMAS DINGSTA. MEDICINOS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO CENTRO „HILA“ KINEZITERAPEUTAI RAGINA NESKUBĖTI DŽIAUGTIS: SKAUSMO PRIEŽASTYS NIEKUR NEDINGO.
Sąnarių ir judėjimą ribojančios ligos – skausmingos ir gerokai prastinančios gyvenimo kokybę. Kaip rodo medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ pernai rugsėjį inicijuoto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai, žmonių baimė susirgti su judėjimu susijusiomis ligomis nusileidžia tik onkologiniams ir širdies bei kraujagyslių susirgimams.
Onkologinių ligų baiminasi 6 iš 10 (57 proc.) gyventojų, širdies ir kraujagyslių ligų – 5 iš 10 (49 proc.), o judėjimą ribojančių susirgimų, dėl kurių gali nukentėti ir darbingumas, – beveik 4 iš 10 (36 proc.). Vis dėlto dauguma Lietuvos gyventojų dar nėra pratę reguliariai lankytis kineziterapeuto kabinete, o pajutę skausmą tikisi, kad jis praeis savaime.
Kas kaltas dėl skaudančios nugaros?
Į kineziterapeutus pacientai dažniausiai kreipiasi dėl nugaros skausmų, kurie vargina vis jaunesnius žmones. „Žinome atvejų, kai nugaros skausmas priverčia per anksti pasitraukti iš darbo rinkos, nes į specialistus kreipiasi tada, kai liga jau stipriai pažengusi, skausmai labai stiprūs ir įprasti medikamentai bei keli reabilitacijos gydymo seansai jau nebepadeda“, – apgailestauja „Hila“ reabilitacijos ir sporto medicinos centro vadovas, kineziterapeutas Tadas Puzara.
Kineziterapeutės Simonos Povelauskienės patirtis rodo, kad pacientams dažniausiai skauda juosmeninę nugaros dalį ir pečių juostą, o skausmo priežastys gali būti įvairios.
„Vieniems skausmai atsiranda dėl ilgo sėdėjimo, buvimo pasilenkus, tiksliau, dėl bet kokios statinės ilgalaikės padėties, labai įtempto darbo grafiko, streso. Kitaip tariant, raumenynas pavargsta ir kūnas tą išreiškia skausmu. Pavyzdžiui, kai ilgai laikome iškeltas rankas, jei kabiname užuolaidas ar Kalėdoms puošiame namus girliandomis, – pateikia pavyzdį S.Povelauskienė. – Kiti skausmus gali jausti dėl priekinių (krūtinės, pilvo) ir nugarinių (tarpumenčių, juosmens, sėdmenų) raumenų įtampos santykio pasikeitimo. Jei kūne yra raumenų sistemos disbalansas, viena kūno dalis bando padėti kitai, perimti daugiau krūvio. Bet vieną dieną tai gali nebepa-
vykti, o viena iš kūno reakcijų tokiu atveju – skausmas.“
Reikia pagalbos, kol dar neskauda
Kineziterapeutė S.Povelauskienė sako, kad geriausi vaistai nuo visų ligų yra profilaktinės priemonės, tad ir kalbant apie judėjimą ribojančias problemas rekomendacija išlieka ta pati.
„Jau esame įpratę reguliariai lankytis pas odontologijos specialistus, net kai dar jokių skausmų nėra. Reguliariai atliekame burnos higienos procedūras, gydytojas apžiūri ir sutvarko, vos pamatęs mažiausią problemą, pateikia priežiūros rekomendacijų ir taip leidžia išvengti didesnių bėdų. Labai panašią priežiūrą turėtume užtikrinti ir savo kūnui“, – tikina sveiko judėjimo specialistė.
„Kineziterapeutas įvertins laikyseną, funkcinius judesius. Jei konsultacijos metu pamatys net ir nedidelę problemą, patars, ką daryti, kad ateityje būtų galima išvengti skausmų, rimto gydymo ar net operacijų“, – aiškina S.Povelauskienė.
Traumų poveikis gali išlikti dešimtmečius
Reguliariai lankytis pas kineziterapeutą ypač pravartu tiems, kurie anksčiau buvo patyrę traumų.
„Patempta čiurna gali turėti poveikį kūnui kone dešimtmečius. Traumai sugijus, diskomforto nejaučiame, nebeskauda, bet tam tikrose padėtyse čiurna gali neturėti pakankamai jėgos ir neišlaikyti didesnio ar neįprasto krūvio“, – pasakoja kineziterapeutė.
Tokiu atveju, tinkamai neprisižiūrint, bet vėliau užsiimant aktyvia veikla, pavyzdžiui, išsiruošus į kalnus, gali staiga ištikti ar atsinaujinti trauma. Arba dėl raumenų disbalanso pradėti skaudėti nugarą, kelius ar kitą probleminę vietą.
„Posakis apie roges, kurias reikia ruošti vasarą, labai tinka ir kūnui – aktyvioms veikloms jį irgi reikia ruošti iš anksto“, –pataria S.Povelauskienė.
Specialistai pastebi, kad žmonės neretai ignoruoja ir kenčia skausmus. Tačiau skausmas signalizuoja, kad rūpesčio kūnui reikėjo jau anksčiau, tad pagalbos būtina ieškoti tuoj pat.
„Ypač jei staiga nutirpsta koja ar ranka, o nutirpimas nepraeina per kelias minutes, arba pajutus, kad dingo dalis galūnės jautrumo“, – perspėja S.Povelauskienė ir padėties rimtumui įvertinti pirmiausia siūlo tiesiog palyginti galūnių jautrumą.
Tam, kad būtų atsikratyta skausmo, įprastai prireikia viso priemonių komplekso, kurį gali sudaryti kineziterapija, masažai, fizioterapijos priemonės.
„Vis svarbesnį vaidmenį reabilitacijoje užima diagnostikos technologijos, kurios leidžia objektyviai įvertinti paciento būklę, parengti tikslesnę gydymo strategiją ir nustatyti gydymo efektyvumą“, – sako T.Puzara.
Kaip pavyzdį jis pateikia radijo bangų (arba 448 kHz) dažnio terapiją, nes jau po kelių jos procedūrų skausmas sumažėja ir žmogus neilgai trukus gali grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, dirbti ar užsiimti mėgstama sportine veikla.
Skausmo priežastis – netinkamas kvėpavimas
Dėl nugaros skausmų ypač dažnai kenčia dirbantieji sėdimą darbą. Pasak kineziterapeutės S.Povelauskienės, net labai patogiai įrengta darbo vieta ir ergonomiška kėdė neišgelbės, jei nesilaikysime svarbios taisyklės daryti pertraukas.
„Atsistokite pasirąžyti, pasivaikščioti kas valandą bent po 2–3 minutes, – ragina specialistė. – Jei kartais tokių galimybių nėra, kas porą valandų reikėtų skirti laiko ilgesnei fizinei veiklai – bent 10 minučių pasivaikščioti, palaipioti laiptais, pajudinti pečius, juosmenį, pasukinėti kaklą. Jei dirbdami sėdimą darbą į poilsio pertraukėles nuolat įterpsite pajudėjimą, pagerinsite kraujota-
ką ir taip bent šiek tiek sumažinsite įtampos raumenyse riziką, išvengsite skausmų.“
Netinkamas kvėpavimas irgi gali tapti nugaros skausmų priežastimi.
„Daugeliui žmonių įtampa, o tada ir skausmas juosmenyje ir pečių juostoje atsiranda dėl pakitusio, tai yra pagreitėjusio, paviršutiniško kvėpavimo. Mūsų kvėpavimas turėtų būti lėtas, gilus ir kylantis iš diafragmos. Jei įkvėpimus ir iškvėpimus per minutę atliekame daugiau nei 7–8 kartus, vadinasi, mes didiname raumenų įtampą, ir galiausiai silpnos grandys išryškėja, pasireikšdamos skausmu arba diskomforto pojūčiu per skausmą, –pasakoja kineziterapeutė. – Juo daugiau reikalų, streso kasdien patiriame, tuo labiau mūsų kvėpavimas tampa paviršutiniškas, kvėpuojame krūtine, pečiais ir taip dar labiau bloginame situaciją. Labai svarbu skirti laiko susikoncentruoti tik į save. Tam tinka įvairūs kvėpavimo, meditacijos, judesio ir kvėpavimo valdymo pratimai.“
Dar vienas T.Puzaros patarimas – kiekvieno nuo vaikystės žinomas, bet ne kiekvieno taikomas: kasdien skirti bent 30 minučių mankštai, o bent dukart per savaitę užsiimti kita mėgstama fizine veikla.
„Kuo anksčiau pradėsime rūpintis savo sveikata, tuo labiau padidinsime šansus išvengti arba sumažinti riziką sirgti judėjimą ribojančiomis ligomis. Laimė, žmonės vis geriau supranta, kokie padariniai gresia, jei nesirūpins savo kūnu, ir kaip brangiai galiausiai kainuos gydymas bei nedarbingumas. Siekdami išvengti judėjimą ribojančių ligų, vis dažniau žmonės renkasi įvairias judėjimo formas, lankosi pas specialistus“, – poslinkius į gera pastebi reabilitacijos specialistas.
AKTYVIAI LEISTI LAISVALAIKĮ – SPORTUOTI, BĖGIOTI AR ŠOKTI – GALI IR TURI NE TIK JAUNIMAS, BET IR VYRESNIO AMŽIAUS ŽMONĖS.
Ramunė Komžienė, Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Reabilitacijos katedros lektorė, neabejoja: „Išėjus į pensiją gyvenimas nesibaigia. Priešingai – toliau tęsiasi. Tereikia drąsiai išnaudoti visą turimą laiką – galbūt pradėti mokytis naujos užsienio kalbos, skirti daugiau dėmesio fizinei ar kitai mėgstamai veiklai, būti kartu su artimaisiais. Visa tai padės gerai jaustis ne tik fiziškai, bet ir emociškai.“
Myliu save ar ne? Štai kokį klausimą, pasak R.Komžienės, turi sau užduoti kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus.
„Jei atsakymas teigiamas, atrasime laiko ir fiziniam aktyvumui. Aktyvus laisvalaikis – raktas ne tik į ilgą, bet, svarbiausia, ir į kokybišką gyvenimą. Neklausykite teigiančiųjų, neva vyresnio amžiaus žmonėms intensyviai sportuoti negalima. Priešingai – būtina. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 65 metų amžiaus ir vyresniems žmonėms rekomenduoja aktyviai judėti ne mažiau kaip 300 minučių per savaitę“, – sako daugiau nei du dešimtmečius kineziterapeute ir asmenine trenere sporto klubuose dirbanti ekspertė.
Šiuo metu gausu tyrimų, įrodančių tiesioginį ryšį tarp fizinio aktyvumo ir ilgesnės gyvenimo trukmės. „Jei norite gyventi kaip toje pasakoje – ilgai ir laimingai, svarbu nepamiršti judėti. Vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduojama bent du kartus per savaitę atlikti jėgos pratimus, triskart per savaitę – pusiausvyros laikymo, tempimo ir judesių valdymo“, – vardija R.Komžienė.
Trejopa judėjimo nauda
Aerobiniai, jėgos ir tempimo pratimai, vaikščiojimas su
šiaurietiškomis lazdomis, plaukimas ir net šokiai – bet kokia aktyvi fizinė veikla naudinga sveikatai.
„Fiziškai aktyvus žmogus stiprina savo širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemas, pagerina gliukozės įsisavinimą. Tai mažina tikimybę susirgti antro tipo cukriniu diabetu. Taip pat organizmas tampa ištvermingesnis, mobilesnis, padidėja raumenų jėga, gerėja pusiausvyra ir koordinacija. Visa tai garantuoja geresnę fizinę sveikatą sulaukus vyresnio amžiaus“, – teigia R.Komžienė. Vilniaus kolegijos dėstytoja pabrėžia, kad judėjimas naudingas ne tik fizinei, bet ir emocinei žmogaus sveikatai, jo socialinei gerovei: „Sportuojant ne tik stiprinamas visas žmogaus kūnas, bet ir išskiriamas laimės hormonas dopaminas. Jei fizine veikla užsiimama grupėje – dar geriau. Taip galima susirasti naujų draugų, pabendrauti su panašaus amžiaus žmonėmis, megzti vertingus socialinius kontaktus. Didėja savirealizacijos tikimybė, o svarbiausia – turima su kuo pasidalyti gyvenimo vargais ir džiaugsmais.“
Kūnas sukurtas judėti
Lektorei antrina šiuo metu paskutinio kineziterapijos studijų kurso studentas, Vilniaus kolegijos Sporto centro trenerio asistentas Jorigis Budrys: „Žmogaus kūnas sukurtas judėti. Tai nulemta evoliucijos. Anksčiau būdavome priversti nuolat medžioti, ieškoti maisto, kovoti su priešais. Šiandien situacija kitokia – judame per mažai. Dirbame sėdimą darbą, namie laiką leidžiame žiūrėdami televizorių ar prie kompiuterių, telefonų ekranų. Dėl to didėja ligų, siejamų su fizinės veiklos stoka, rizika. Judėjimas – geriausias būdas stiprinti savo kūną ir gyventi ne tik ilgiau, bet ir sveikiau.“
Pradėti niekada nevėlu Jeigu anksčiau niekada neteko sportuoti, sulaukus vyresnio amžiaus pradėti nėra per vėlu. Tik R.Komžienė atkreipia dėmesį, kad svarbiausia iš pradžių neperlenkti
lazdos: „Per dieną gali užtekti ir 10–15 min. lėto ėjimo. Po mėnesio ar dviejų vaikščiojimui galima skirti pusvalandį. Fizinis aktyvumas turi didėti laipsniškai, labai atsargiai, atsižvelgiant į asmeninę sveikatos būklę bei fizinį pajėgumą.“
„Geras fizinio aktyvumo intensyvumas toks, kurio metu žmogus gali neuždusęs kalbėti. Tai reiškia, kad vienam sulėtinti tempą gali tekti šiek tiek intensyviau pažingsniavus, o kitam – nubėgus ristele ilgesnį atstumą“, – aiškina Vilniaus kolegijos lektorė R.Komžienė.
Be to, svarbu lavinti visas kūno fizines savybes – ištvermę, jėgą, lankstumą, pusiausvyrą, koordinaciją. Pratimų įvairovė ne tik stiprins fizinę savijautą, bet, svarbiausia, leis lengviau ir greičiau atlikti kasdienius buitinius darbus.
„Sportuojant vyresniame amžiuje svarbiausia užtikrinti, jog kūnas kaip įmanoma ilgiau tarnautų savo šeimininkui. Su savo kūnu ar su papildoma įranga atliekami jėgos pratimai stiprins raumenis, kaulus, sąnarius. Tempimo pratimai palaikys ir pagerins lankstumą bei mobilumą. Pusiausvyros ir koordinacijos padės valdyti kūną erdvėje bei išvengti senjorams itin pavojingų kritimų, po kurių atsigauti dažniausiai būna sudėtinga“, – įžvalgomis dalijasi R.Komžienė.
Sportas nesulaužys
„Anksčiau vyresnio amžiaus žmonėms buvo sakoma:
nedaryk pratimų su svoriais – sulūši. Dabar požiūris visai kitoks – kaip tik skatinama daryti pratimus su svoriais, kad nesulūžtum. Jėgos pratimai stiprina kaulus, didina raumenų jėgą ir galingumą, mažina osteoporozės atsiradimo riziką. Žinoma, pirmąsyk atliekant pratimus su svoriais profesionalių trenerių ar sveikatos priežiūros specialistų patarimai ir kontrolė – būtini“, –drąsina lektorė.
Iš pradžių gali būti nedrąsu, nesisekti, bet pagalbos visada galima sulaukti, tik reikia nebijoti jos paprašyti. „Jeigu einate į sporto salę, kur yra trenerių ar kineziterapeutų, – visko jų klauskite. Galima kreiptis į šeimos gydytojus, visuomenės sveikatos biurų darbuotojus. Tik nepamirškite jiems tiksliai visko pasakyti apie savo sveikatą, tik tada jums bus parinktos tinkamiausios fizinės veiklos ir krūvis“, – paaiškina lektorė.
Savo kūno pajėgumais abejoti neverta. Dažniausiai tuos pačius pratimus gali atlikti ir vaikai, ir suaugusieji, ir senjorai.
„Skiriasi tik pratimų intensyvumas bei paaiškinimas skirtingoms amžiaus grupėms. Dirbant su vaikais viskas gali tapti žaidimu, su vyresnio amžiaus žmonėmis – išsamia diskusija apie tai, ką ir kodėl darome. Jei nedrąsu pirmąsyk vienam eiti į sporto salę, apsilankykite kartu su antrąja puse ar draugais. Bus ne tik drąsiau, bet ir linksmiau. Nesvarbu, kiek jums metų – šešiolika ar 66-eri“, – drąsina J.Budrys.
PUVOČIŲ KAIMĄ, ESANTĮ MERKIO IR GRŪDOS UPIŲ GLĖBYJE, VARĖNOS RAJONE, ATRANDA VIS DAUGIAU BAIDARIŲ SLALOMO ENTUZIASTŲ.
Neseniai šiame kaime su šeima įsikūrė septyniskart Lietuvos čempionas 36-erių Mantas Atmanavičius, kuriam kilo mintis pro kaimą tekančiame Merkyje rengti individualias baidarių slalomo treniruotes. Jis moko taisyklingai irkluoti baidarę, suprasti vandens sroves, atpažinti pavojus vandenyje, aiškina, kuo skiriasi įvairių tipų baidarės, kokias geriausia rinktis, atskleidžia daugybę kitų šio sporto subtilybių.
Daugiau nei 20 metų baidarių slalomo patirties turintis
M.Atmanavičius nuo rugpjūčio 9 d. organizuoja vienos ar kelių dienų trukmės treniruočių stovyklas vaikams ir suaugusiems, juos supažindina su šia patrauklia sporto šaka.
Galima sakyti, Mantas Puvočiuose užaugo. Mat prieš gerus 30 metų čia stovyklas rengė ir įvairias varžybas organizavo jo tėvas Algirdas Atmanavičius – Alytaus irklavimo klubo „Srautas“ vadovas, šios sporto šakos pradininkas Dzūkijos sostinėje. Jose dalyvaudavo ir mažasis Mantas.
Didžiulė alytiškio aistra baidarių slalomui neblėsta iki šių dienų.
„Sunku patikėti, bet aš, būdamas trejų ir dar nemokėdamas plaukti, jau sėdau į baidarę ir ją irklavau. Tėvai teigia, kad man žaislų nereikėdavo. Pats geriausias žaislas buvo baidarė ir irklas. Baidarėje užaugau“, – sako M.Atmanavičius.
Varžybose alytiškis pradėjo dalyvauti nuo aštuonerių.
Sportininko tėvas dabar džiaugiasi, kad ne veltui abiem savo sūnums – Mantui ir trejais metais jaunesniam Povilui – dar vaikystėje įskiepijo meilę baidarių slalomui.
Dažniausiai Atmanavičių šeima dabar pasimato Puvočiuose, o susibėgę neapsieina be baidarių slalomo.
M.Atmanavičius pripažįsta, kad baidarių slalomo trasa Puvočiuose – viena geriausių visoje Lietuvoje. Joje galima
tobulinti įgūdžius prieš sudėtingesnes užsienio kalnų upes. „Treniruočių metu įgytos žinios bei praktika sustiprina irklavimo įgūdžius, jie praverčia ne tik plaukiant ramiuose Lietuvos vandenyse, bet ir padeda tvirtą pagrindą tiems, kurie nori toliau tobulintis ir ateityje save išmėginti srauniose pasaulio upėse“, – sako M.Atmanavičius, kuris buvo vienas kandidatų dalyvauti Londono, Rio de Žaneiro ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Pasisemti baidarių slalomo įgūdžių į Puvočius atvyksta šios sporto šakos mėgėjų iš Vilniaus, Druskininkų, Alytaus, pasitobulinti atvažiuoja ir sportininkai. Arba pramogautojai. Kartą sėsti į baidares ir gauti vertingų M.Atmanavičiaus pamokų panoro jaunuolių grupė, atvykusi švęsti bernvakario. Būsimajam jaunikiui ir jo draugams ypač patiko treniruotė Merkyje.
Nė vienas entuziastas nepasitenkina poros valandų treniruote. Kiek pailsėję jie vėl lipa į baidarę ir irkluoja dar kelias valandas.
„Mėginu suburti baidarių slalomo bendruomenę, nes kol kas ji yra išsibarsčiusi. Kai šiemet Puvočiuose vyko Lietuvos jaunių čempionatas, po jo dar surengėme baidarių kroso varžybas, kuriomis pradedantieji buvo ypač patenkinti. Subūrus baidarių slalomo bendruomenę ir jai perteikus šios sporto šakos įgūdžius, kitąmet jau būtų galima rengti mėgėjų varžybas. Įvairaus amžiaus baidarių slalomo entuziastų gausėja, todėl kyla mintis Druskininkuose įsteigti klubą.
Norisi populiarinti šią sporto šaką. Vienam tą daryti nėra lengva, bet pamažu judame į priekį. Daug padeda brolis Povilas, kuris yra Lietuvos baidarių slalomo čempionatų medalininkas. Jis priklauso tėčio įkurtam klubui „Srautas“ ir šios sporto šakos jaunuosius mėgėjus ugdo Nemune, nes
turi 1996-aisiais netoliese įkurtą jų klubo sporto bazę. Ten vaikams ir jaunimui perteikia savo patirtį.
Su 79-erių tėčiu brolis atvažiuoja ir į Puvočius, visi padiskutuojame apie šios sporto šakos plėtros galimybes Alytuje. Jie atvyksta ne vieni, o su savo auklėtiniais, kuriems čia labai patinka treniruotis“, – pasakoja M.Atmanavičius.
Šis entuziastas įsigijo šešias kelių dydžių baidares. Kiekvieną pradedantįjį moko atskirai, kad naujokai pirmiausia pajustų pačią baidarę, o su šiek tiek pažengusiais dirba grupelėmis.
Kai kurios baidarės pritaikytos irkluoti kalnų upėmis. Puvočiuose įrengta apie 200 m ilgio trasa, yra dešimt vartų, kurie kas kelios dienos pastumdomi, joje gali treniruotis bet kas atvažiavęs į šį kaimą Dzūkijos nacionaliniame parke.
„Puiki vieta mokytis irkluoti, tobulinti įgūdžius, nes Merkys yra įvairus: vanduo tai ramus, tai banguotas, tai sūkuriuotas. Atsižvelgiant į irklavimo mėgėjų norus, jų pasirengimo
lygį, turimą laiką, jiems sudarytos sąlygos, kur apsistoti gyventi: šalia slalomo trasos yra nemokama erdvi stovyklavietė, kurioje galima statyti palapinę, įrengtos laužavietės, o tie, kurie nori patogumų, kaime gali rasti sodybų, teikiančių apgyvendinimo paslaugas.
„Yra visos sąlygos rengti kelių dienų stovyklas, bet kol kas mėginu įsivažiuoti. Labai noriu daryti tai, kas mane veda į priekį. Baidarių slalomas – mano pašaukimas, negaliu be jo gyventi. Kai gydžiausi traumas ir negalėjau sėsti į baidarę, buvo nepaprastai sunku. O išsigydžius gyvenimas sušvito kitomis spalvomis. Vis dar neprarandu vilties patekti į olimpines žaidynes. Dabar, kol kitus mokau, darau pertrauką, bet netrukus vėl pradėsiu aktyviai pats treniruotis. Neprarandu vilties startuoti Los Andželo olimpinėse žaidynėse“, – savo svajonę pasiruošęs įgyvendinti Mantas.
Pirmąjį krikštą baidarėje jau gavo jo pustrečių metų dukra Minija, baidarę moka irkluoti ir žino, kaip elgtis vandenyje, žmona Justė.
AR VASARĄ SPORTUOJATE SU SAVO VAIKAIS? GAL VAŽINĖJATE DRAUGE DVIRAČIAIS AR BĖGIOJATE, KELIAUJATE PĖSČIOMIS PAS SENELIUS AR Į PARKUS? ČIA MAŽIAUSIA, KĄ GALITE PADARYTI, JEI NORITE, KAD JŪSŲ ATŽALOS ILGAS ATOSTOGŲ DIENAS LEISTŲ NE PRIE EKRANŲ, O AKTYVIAI FIZIŠKAI. TAIP SAKO KŪNO KULTŪROS UGDYMO SPECIALISTAI – GIMNAZIJOS MOKYTOJA VILIJA TARALIENĖ IR SPORTO KLUBO TRENERIS ŽILVINAS BARAKAUSKAS.
Funkcinio sporto treneris, klubo „Triple B“ vadovas Ž.Barakauskas konstatuoja: „Jei nepasirūpinsite, kad būtų kitaip, prieš darbą palikę vaiką prie kompiuterio grįžę greičiausiai jį ten pat ir rasite.“
Jis tiki, kad šiuo metu, kai vaikai retai kviečia vieni kitus padūkti į kiemą, tėvai ir patys supranta, jog gerų sporto įpročių pradžiamokslis yra jų rankose: „Aktyvios rutinos, taisyklių vaikams sukūrimas ir įsitraukimas į jas su šeima – geriausia įžanga toliau žengti link sporto. Iš savo patirties žinau, kad kuo tuos įpročius anksčiau ir natūraliau įdiegsi, tuo bus paprasčiau. Juk ir mūsų veiklai didelės įtakos turėjo tėvų elgesys bei pasirinkimai. Viskas prasideda nuo šeimos įpročių: ar kasdien visur važiuoja automobiliu, ar vaikšto, ar keliauja į kalnus kopinėti bei slidinėti. Kuo skandinaviškesnis bus požiūris į judėjimą, tuo sveikatai geriau.“
Geriausias pavyzdys, kad vaikai visą vasaros dieną gali puikiausiai praleisti judėdami lauke, pasak Ž.Barakausko, yra tokie sporto aikštynai, kaip Vilniuje prie Baltojo tilto, kur vaikai ir paaugliai zuja tarp krepšinio ir tinklinio aikštelių, laksto su riedlentėmis ir paspirtukais.
„Nevežiokite jų į būrelius ar sportus automobiliais – net mūsų didmiesčiai tokie nedideli, kad vaikai visur gali nuvažiuoti dviračiu ar viešuoju transportu patys. Ir tai bus pirmas labai elementarus jų pastūmėjimas judėti“, – pataria treneris, aštuntus metus dirbantis su vaikais ir paaugliais.
Ž.Barakauskas įsitikinęs: jei sugebi su vaikais sukurti ne kontrole paremtą, o lygiavertį santykį, jei neatgrasai jų per dideliu griežtumu, nuo sofos gali pakelti ir labiausiai nemėgstančius sportuoti vaikus.
Būtina atsižvelgti į pomėgius
Jau devintus metus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT
gimnazijos kūno kultūros mokytoja dirbanti V.Taralienė pastaruoju metu patirtį kaupia mokydama 5–12 klasių merginas. Ir neslepia, kad nuo šeštos ar septintos klasės dalį merginų jau sunkiau sudominti sporto užsiėmimais. Nors yra lankančių sporto mokyklas ir sporto klubus, nemažai šokėjų, yra ir tokių, kurias sportuoti motyvuoja tik pažymiai. Planuojant tris kassavaitines pamokas, mokytojams tenka demonstruoti ne tik išradingumą siūlant įvairios fizinės veiklos, bet ir lankstumą, gebėjimą prisitaikyti prie moksleivių lūkesčių.
„Iš savo patirties galiu ir tėvams, ir kitiems mokytojams pasakyti: renkantis veiklas tinka ir sveikintina viskas, kas skatina paaugles judėti ir sportuoti. Jei merginos nebenori žaisti krepšinio, bet nori sportuoti pagal pačių „YouTube“ susirastus mankštų vaizdo įrašus – jų yra įvairaus sudėtingumo ir intensyvumo, – puiku. Ir aš mielai mankštinuosi su mokinėmis kartu, – pasakoja V.Taralienė. – Jei merginos renkasi bėgimą, nematau problemos, jei jos tai darys su muzika ausyse. Jei šiandien nenori bėgioti, galima vaikščioti – greitas vaikščiojimas irgi naudingas judėjimo būdas. Taip pat puiku praktikuoti jogą ar pilatesą.“
Sportuojantys už gimnazijos sienų gali būti atleisti nuo kūno kultūros pamokų, jei jų savaitinis krūvis nėra mažesnis nei trys privalomos savaitinės pamokos mokykloje.
Buvusi sportininkė, žaidusi ir žolės riedulio, ir moterų futbolo komandose, pripažįsta: klubinis sportavimas yra kur kas labiau disciplinuotas nei mokyklose, su sporto būrelius lankančiais motyvuotais vaikais ir suaugusiais treneriams dirbti lengviau. Bet darbas su moksleiviais mokytojus išties verčia būti lanksčius ir kūrybingus. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja pripažįsta, kad žydų ugdymo programose visais laikais prioritetas buvo mokslas, bet sporto užsiėmimai taip pat laikyti svarbiais ir vertingais. Lietuvoje nuo 1920 m. veikė žydų sporto klubas „Makabi“, kuris savo veiklą tęsia ir dabar, o gimnazijos moksleiviai dalyvauja pasaulinėse „Makabi“ sporto varžybose.
„Esu tikra, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose irgi prisideda prie galutinio pozityvaus rezultato – jaunimo įsitraukimo į sveikatinimosi, fizines veiklas, – sako V.Taralienė. – Todėl man atrodo teisinga, kad pažymius mano mokinės gauna ir už dalyvavimą judėti skatinančiuose miesto renginiuose. Dabar tiek daug ėjimo ar bėgimo varžybų, dalinuosi informacija apie jas, o gavusi nuotraukų, įrodančių, kad jose dalyvavo, vertinu gerais pažymiais.“
Nuotraukų moksleivės savo mokytojai kartais atsiunčia ir iš sporto klubo – taip pat atsiskaitydamos pažymiui.
„Akivaizdu, kad ne tik berniukams paauglystėje rūpi gerai atrodyti“, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja.
Įgūdžiai praverčia ir suaugus
Funkcinio sporto treneris Ž.Barakauskas primena, kad vaikystėje ir paauglystėje išugdyti sporto įpročiai ir įgūdžiai išliks naudingi net tuo atveju, jei prasidėjus suaugusiojo gyvenimui jaunuolis nuo sporto atitrūks.
„Jei aktyviai sportuojama jauname amžiuje, lengviau sugrįžti į sportą vėliau, kai jau atsiranda tikrasis sąmoningumas ir susiformuoja nuolatinio judėjimo poreikis, – paaiškina treneris. – Sportavęs žmogus lengviau adaptuosis psichologiškai, lengviau toleruos fizinį stresą – jo negąsdins raumenų skausmas ir galimos mikrotraumos, jis ramiau prisitaikys prie tam tikros sporto rutinos.“
Vaikystėje ir paauglystėje sportavę žmonės geriau jausis ir dėl to, kad jau turės taisyklingo judėjimo įgūdžių.
„Trenerio ar draugų pastabos dėl netaisyklingai atliekamų pratimų kerta ir per paauglių, ir per suaugusiųjų savivertę. Tas matyti, kai į funkcinių treniruočių salę ateina, tarkim, krepšinį seniai žaidžiantys, bet niekada svorių nekilnoję paaugliai. Todėl labai sveika mums būtų perimti skandinavų metodą, kurie vaikus į atletinio ugdymo veiklas įtraukia jau nuo 12–14 metų“, – pastebi treneris.
Tėvai apie savo misiją – nukreipti vaikus į fizines veiklas –turėtų galvoti nuo pat pirmųjų jų savarankiško judėjimo dienų.
„Kartais išsigąstame pirmųjų nedidelių traumų, kurių gali nutikti, kai metukų vaikas bando savo kūno galimybes bėgiodamas ar šokinėdamas. Tada imame juos varžyti ir saugoti. Ir dėl to gaila, nes tyrimai rodo, kad ta aktyvi pradžia labai naudinga besiformuojantiems vaikų sąnariams, sausgyslėms ir kaulams“, – sako Ž.Barakauskas.
„Visos šios sporto šakos geros tuo, kad visapusiškai naudingos kūno tobulėjimui. O komandinis, grupinis sportas – dar ir tuo, kad atveria labai svarbų periferinį matymą“, – sako Ž.Barakauskas.
Kada jau leisti augintis raumenis?
Trečiasis etapas tėvams gali atrodyti kebliausias, kai ankstyvojoje paauglystėje, būdami maždaug 10–12 metų, berniukai ir mergaitės jau po truputį pradeda atsiriboti nuo aplinkinių nuomonės ir renkasi fizines veiklas patys. Ilgą darbo su vaikais patirtį turintis treneris rekomenduoja savo vaikų nuo naujų veiklų nestabdyti, bet kiek įmanoma sužiūrėti, kad jos būtų saugios.
„Jei keturiolikmečiui ar vos vyresniam paaugliui jau labai rūpi ištrūkti į sporto klubą, kad užsiaugintų raumenų, tėvams derėtų pasirūpinti, kad jis turėtų trenerį ir sportuotų prižiūrimas, būtų jam sudaryta treniruočių programa. Verta pažiūrėti ir trenerių ar klubo instagramą ar kitą viešąją informaciją – į ką tas klubas bei treneriai orientuojasi, kokia jų sporto filosofija“, – pataria Ž.Barakauskas.
Vis dėlto iš esmės treniruočių su svoriais treneris siūlo nebijoti: „Vienas amerikiečių tyrimas parodė, kad dauguma traumų svarmenų salėje susijusios su tuo, kad buvo nesaugiai naudojamas sporto inventorius. Ir tada pažeidžiamas ne stuburas, keliai ar kiti sąnariai, o plaštakos ir pėdos.“
Atėjus antrajam etapui, kai tėvai renka vaikams sportinę veiklą, kuri atrodo tinkama pagal jų pomėgius ar gebėjimus, dažniausiai išbandomos trys klasikinės sporto šakos – šokiai, karatė ar gimnastika. Dar po poros metų tarp pasirinkimų atsiranda krepšinis ir futbolas, kuriuos treniruotis vaikai kviečiami šiek tiek vėliau.
BĖGIKAMS YPAČ SVARBI TINKAMA AVALYNĖ, NES JĄ BLOGAI PASIRINKUS PADIDĖJA TRAUMŲ TIKIMYBĖ. SPORTO PREKIŲ PARDUOTUVĖSE GALIMA ĮSIGYTI ĮVAIRIŲ BĖGIMO BATELIŲ, PRITAIKYTŲ BĖGTI PER LIETŲ AR SNIEGĄ, MIŠKO TAKELIAIS AR STADIONE, LAISVALAIKIU AR VARŽYBOSE.
Apie tai, kaip svarbu rinktis bėgimo batelius ne pagal grožį ar gamintojo pavadinimą, bet pagal būtent jūsų pėdą, įžvalgomis dalijasi žinomas Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgikas Petras Pranckūnas.
Koks jūsų pėdos skliautas?
Nustatyti pėdos tipą nėra labai sudėtinga. Žinoma, geriausiai tai padarytų specialistas, bet galite ir patys – užtruksite vos porą minučių. Tereikia trupučio žinių. Kartą išsiaiškinę savo pėdos tipą, bėgimo batelius išsirinksite lengviau.
Specializuotose bėgimo prekių parduotuvėse pėdos tipui
nustatyti paprastai naudojama speciali įranga: veidrodžiai, vaizdo ar fotofiksatoriai. Perkantiesiems batus dažniausiai ši paslauga nemokama.
Patiems nusistatyti pėdos skliauto tipą galima naudojant populiariausią metodą – vadinamąjį šlapią testą. Tiesiog įmerkite pėdas į indą su vandeniu, ištraukę truputį nuvarvinkite ir dar drėgnomis atsistokite ant popieriaus lapo ar grindų. Gautas atspaudas parodys jūsų pėdos tipą. Galite šį testą atlikti ir mūvėdami kojines. Pėdos atspaudas labai gerai išlieka drėgname smėlyje, tad, esant galimybei, įvertinti skliautą galite ir paplūdimyje.
Pėda gali būti žemo (plokščiapėdystė), normalaus ir aukšto skliauto. Nuo pėdos skliauto dažniausiai priklauso ir pėdos statymo (čiurnos linkio) kampas. Jis gali būti normalus (tiesus), pėda gali būti statoma ant vidinės ar išorinės dalies.
Normali pronacija
Normali pronacija yra tada, kai linkio kampas ne didesnis kaip 5 proc. stovint, 15 proc. esant maksimaliam svoriui ir bėgimo metu prižemėjant. Pasiekus paviršių, koja statoma tolygiai – nelinksta nei į išorę, nei į vidų, o smūgio jėga paskirstoma vienodai. Idealu, kai toks kojos statymas baigiasi trečiuoju pirštu.
Statistiškai daugiausiai žmonių turi normalų pėdos skliautą ir stato pėdą tiesiu kampu. Tokiems bėgikams išsirinkti batus lengviausia, jiems tiks bet kokio neutralaus modelio apavas, nereikės papildomo sustiprinimo ar prilaikymo.
Padidėjusi pronacija
Padidėjusi pronacija fiksuojama tada, kai bėgant pėdos statomos per daug palenktos į vidų (vidine dalimi). Dažniausiai taip pėdas stato plokščiapadžiai. Tada nepakankamai išnaudojama batelio amortizacija, jėga paskirstoma netolygiai, didesnė apkrova tenka keliams, klubams
bei nugarai.
Neretai toks pėdų statymas tampa traumų priežastimi. Bėgikams, taip statantiems pėdas, reikėtų rinktis labiau pėdą prilaikančius batelius, ne per daug amortizuojančius. Išvengti perteklinio pronavimo gali padėti tinkami batai.
Supinacija
Tai pėdos statymas išorine dalimi. Supinacija dažniausiai būdinga turintiems aukštą pėdos skliautą bėgikams. Pasiekus žemę, pėda statoma labiau išorine dalimi, svoris perkeliamas ant mažojo piršto. Taip bėgant, silpnėja atsispyrimas, krūvis tenka išorinei pėdos daliai, mažiesiems pirštams, keliams, klubams ir nugarai. Tokiems bėgikams reikėtų rinktis labiau amortizuojančius batelius, tačiau puikiai tiktų ir neutralūs.
Kur pirkti bėgimo batelius
Į šį klausimą lengviau atsakysime aptarę, kur pirkti neverta. Esu sutikęs kolegų bėgikų, iš taupumo bėgimo batelių mėginančių ieškoti dėvėtos avalynės parduotuvėse. Nors kaina gana patraukli ir batai dažniausiai atrodo mažai avėti, bet reikėtų žinoti, kad kito žmogaus nešiotų batų padas bus išsispaudęs ir prisitaikęs prie ankstesnio šeimininko pėdos, praradęs kai kurias amortizacines savybes. Todėl tokios avalynės rinktis nereikėtų. Tinkamiausi –niekieno nedėvėti batai.
Ne pats geriausias variantas bėgimo batų dairytis turguje. Čia gal ir galima rasti tinkamos avalynės, tačiau profesionalių patarimų vargiai sulauksite. Dažniausiai čionykščiai prekeiviai neturi nei žinių apie bėgimą, nei įrangos, kuri padėtų parinkti tinkamą modelį. Nebent jūs jau žinote, kokio konkrečiai modelio norite.
Pastaruoju metu labai populiaru įsigyti avalynę internetu. Siunčiantis batus iš užsienio galima sutaupyti, bet nesunku prašauti ir nusipirkti ne tą dydį. Pasaulyje nėra vieno avalynės dydžių standarto, o skirtingos šalys ir kai kurie sporto prekių gamintojai naudoja nevienodas batų dydžių ženklinimo sistemas, todėl perkantieji batus jų nepasimatavę dažnai apsigauna.
Tinkamų bėgimo batų geriausia ieškoti sporto prekių ar specializuotose tam tikrų firmų parduotuvėse. Kainos jose bus truputį didesnės, bet akcijų bei išpardavimų mėgėjai ir čia išlaukia reikiamo momento. Paprastai specializuotose parduotuvėse dirba kompetentingi konsultantai.
Įvertinę, kaip statote pėdą, išlinkimo skliauto tipą, kitus rodiklius, jie patars ir padės išsirinkti tinkamus batus. Tačiau yra vienas niuansas – renkantis batus specializuotoje ar tam tikros firmos parduotuvėje jums, tikėtina, pasiūlys tik atstovaujamo prekės ženklo modelį ar analogą, kuriuo čia prekiaujama. Todėl turėdami laiko ir noro galite pasidairyti tinkamiausio varianto ir pas kitus pardavėjus.
Apsisprendus dėl modelio dar reikia išsirinkti tinkamą dydį. Užduotis ne tokia sunki, bet atsakinga ir reikalaujanti tam tikrų žinių.
Drabužių dydžiai žymimi paprasčiau nei avalynės. Reikiamą rūbą dažniausiai išsirenkame pagal vieną raidę ar žodį. Jeigu paaiškės, kad nusipirkti marškinėliai ar striukė bėgimui nevisiškai tinka, – nieko baisaus, galima bėgioti ir taip. O netinkamo dydžio bėgimo bateliai gali pridaryti bėdų.
Geriau juos matuotis antroje dienos pusėje arba po treniruotės, kai pėdos šiek tiek išsiplėtusios. Pėdos taip pat padidėja, ilgiau pabuvus vertikalioje padėtyje, sėdint nuleidus kojas. Jų dydžiui įtakos turi ir sezoniškumas. Vasarą kojos dažnai būna pabrinkusios ir kartais padidėjusios.
Geriausia batus matuotis avint kojines, su kuriomis ruošiatės bėgioti. Nepirkite batelių, kurie spaudžia, yra per siauri ar į juos remiasi pirštai. Manymas, esą po kurio laiko jie išsitampys, yra klaidingas. Batai gali šiek tiek pasitampyti nebent į plotį.
Avėdami per mažus batelius negalėsite tinkamai bėgioti – pritrinsite pūslių, bus nepatogu, jie greičiau suplyš. Jei avint per mažą avalynę kojų pirštai smarkiai remsis į priekį ar net bus suriesti, pėda negalės tinkamai atlikti amortizavimo funkcijos ir padidės krūvis keliams. Dėl to gali imti juos skaudėti.
Nepatartina rinktis batelių, apie kuriuos būtų galima pasakyti „kaip tik“: ilgiau bėgiojant kojos išsiplečia, taigi rekomenduotini puse ar vienu dydžiu didesni. Kai kurie atletai apsiavę batus bando už kulno užkišti smilių: jei telpa – dydis tinkamas. Matuojantis batus galima mėginti pajudinti kojų pirštus taip, lyg grotumėte pianinu. Jei
pavyksta – viskas gerai.
Per dideli batai irgi blogai: bėgant pėda slankiosis, jausitės nepatogiai, pritrinsite pūslių ar pamėls nagai. Apsiavę batus mėginkite su jais pavaikščioti po parduotuvę, dar geriau, jei yra galimybė, išbandyti ant bėgimo takelio. Turite iš karto pajusti, kad batai jums tinka ir yra patogūs. Jei matuodamiesi batelius jaučiate, kad kažkas ne taip, ieškokite kitų. Kartais per dideli batai taps patogesni, jeigu juos tinkamai suvarstysite ar apsimausite storesnes, o gal net dvejas kojines, bet tai nėra gera išeitis. Rinkdamiesi batus, atkreipkite dėmesį ir į plotį. Jis žymimas raidėmis. Dažniausiai varžybų batai būna siauresni, treniruočių – platesni.
Visų mūsų pėdos skirtingos. Žmogaus pėdos viena nuo kitos gali skirtis ir puse ar visu dydžiu. Tokiu atveju avalynę reikia rinktis pagal didesnę pėdą. Kai kurių žmonių antrasis kojos pirštas ilgesnis už nykštį. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį matuojantis batus – priekį matuoti ne nuo nykščio, o nuo labiausiai išsikišusio pėdos taško.
Įvairiuose pasaulio kampeliuose avalynės gamyba vystėsi skirtingai, todėl matai, naudojami avalynei, skiriasi iki šių dienų. Pirkėjai, siųsdamiesi sportbačius iš kitos šalies, ne visada įsigilina į nepažįstamus dydžių matus. Šią problemą išspręsite lengviau, jei tiksliai išsimatuosite pėdą centimetrais ir orientuositės pagal bato vidpadį.
Matuoti pėdą reikėtų statmenai nuo kulno iki labiausiai išsikišusio pėdos taško. Žinodami reikiamus duomenis, batų dydį galite rinktis pagal užrašus vidinėje liežuvėlio pusėje. Japonijoje batų dydis žymimas centimetrais, Kinijoje – milimetrais. Galite, išsiėmę jums tinkamų batų vidpadį, pamatuoti ir pasižiūrėti, kaip jame žymimas dydis – europietiškai, amerikietiškai ar britiškai.
BAIGIANTIS VASAROS SEZONUI ANT DAUGELIO ŽMONIŲ VALGOMOJO
STALO VIS REČIAU ATSIDURIA SODO GĖRYBĖS, ĮVAIRŪS LENGVI, BET DAUG
NAUDINGŲ MEDŽIAGŲ TURINTYS PATIEKALAI. NEGANA TO, NERETAI PAMAŽU APLEIDŽIAMAS SPORTAS, O LAIKAS GRYNAME ORE IŠKEIČIAMAS Į JAUKIUS VAKARUS NAMIE.
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkai sako, kad šios priežastys irgi nemenkai lemia, kodėl rudenį dažną kankina nusilpęs imunitetas ir slogesnė nuotaika. Bet nereikia skubėti saujomis gerti įvairių vitaminų ir mineralų – stipriam imunitetui užteks trijų esminių pagalbininkų.
Vitaminas C
Vaistininkė Žydrūnė Muzikevičiūtė paaiškina, kad vitaminas C labai svarbus kiekvienam žmogui, nes organizmas pats jo nepasigamina. Vitamino C galima rasti vyšniose, paprikose, juoduosiuose serbentuose, braškėse, brokoliuose, kopūstuose, citrusiniuose vaisiuose. Deja, nemažai virtuvių tokių produktų baigiantis vasarai rasti gana sudėtinga. Labai svarbu pabrėžti, kad vitaminas C nesikaupia organizme, todėl tiems, kurie neturi galimybių valgyti minėtų produktų ir nesilaiko sveikos mitybos principų, maisto papildai gali būti labai naudingi.
„Vartojant vitaminą C reikėtų gerti daug vandens, nes jis yra tirpus vandenyje. Dažniausiai vitamino C vartojimui paros metas didelės įtakos neturi, bet jeigu šio vitamino vartojama nevalgius, gali susierzinti skrandis. Todėl patariama prieš tai lengvai užkąsti. Vitamino C maisto papildų vaistinėse yra įvairiausių formų, todėl pasikonsultavus su vaistininku galima išsirinkti patogiausią būdą nepristigti šio vitamino“, – pataria vaistininkė.
Vitaminas D
„Camelia“ vaistininkė Julija Aganauskaitė-Žukaitė sako, kad vitaminas D dalyvauja daugybėje skirtingų organizmo funkcijų, pavyzdžiui, kaulų bei dantų formavimosi ir raumenų susitraukimo procesuose. Jis svarbus nervų sistemos komponentas, prisideda prie stipresnės imuninės sistemos, sklandesnio širdies bei kraujagyslių darbo. Kai
kuriuose moksliniuose šaltiniuose tvirtinama, kad vitaminas D turi reikšmės ir vėžinių susirgimų prevencijai.
„Pagrindiniu vitamino D šaltiniu laikoma saulės spinduliuotė, bet jo turi įvairios riebios žuvys, pavyzdžiui, tunas, lašiša, silkė, taip pat kiaušiniai (ypač jų tryniai), kai kurie pieno produktai. Vitamino D maiste gana mažai, tad suvartoti šių produktų reikėtų labai daug. Lietuvos gyventojams įprastai gydytojai rekomenduoja vitamino D maisto papildus vartoti profilaktiškai, nedidelėmis dozėmis, bet nuolat. Įprasta profilaktinė vitamino D dozė – bent 2000TV per parą“, – primena vaistininkė.
Vitaminas D, kaip ir omega-3 riebalų rūgštys, yra tirpus riebaluose, todėl jį reikėtų vartoti kartu su gerųjų riebalų turinčiais produktais, o juos žmonės dažniau valgo dienos metu.
Omega-3 riebalų rūgštys
Vaistininkas Deimantas Auškalnis teigia, kad omega-3 padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemos funkciją, normalų galvos smegenų funkcionavimą bei gerą regėjimą. Kadangi žmogaus organizmas pats pasigaminti omega-3 riebalų rūgščių negeba, jų būtina gauti su maistu ar maisto papildais.
„Rekomenduočiau bent du kartus per savaitę valgyti ypač riebią žuvį: lašišą, skumbrę, upėtakį, tuną, silkę ar sardinę. Galima rinktis ir augalinės kilmės maistą, kuriame yra omega-3 riebalų: vandenyno dumblius, graikinius, lazdynų riešutus ar pekanines karijas, ispaninių šalavijų ar linų sėklas, augalinį aliejų. Žvelgiant į maisto papildus, dažniausias pacientų pasirinkimas būna žuvų taukai, tačiau vis daugiau žmonių atkreipia dėmesį, kad yra išgrynintų omega-3 maisto papildų“, – paaiškina vaistininkas.
Pasak D.Auškalnio, omega-3 rekomenduojama vartoti vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat tiems, kurie linkę į depresyvią nuotaiką, nerimą, sunkiai išgyvena stresą bei įtampą, besilaukiančioms ar krūtimi maitinančioms moterims. Suaugusiam žmogui rekomenduojama omega-3 paros dozė – 1000 mg.
Omega-3 maisto papildus patartina vartoti valgio metu arba iš karto po jo. Tada organizmas galės geriau juos įsisavinti. Yra nemažai žuvies taukų ar omega-3 preparatų, į kurių sudėtį įeina ir vitaminų ar mikroelementų, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į visų medžiagų paros normos kiekį, kad nebūtų suvartojama per daug.