VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė
Kauno miesto valdantysis elitas
1918–1940 m.
MONOGRAFIJA
Kaunas, 2024
Recenzentai:
dr. Eglė Bendikaitė, Lietuvos istorijos institutas
prof. dr. Jonas Vaičenonis, Vytauto Didžiojo universitetas
dr. Mindaugas Balkus, BĮ Kauno apskrities viešoji biblioteka (Ąžuolyno biblioteka)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros posėdyje 2024 m. rugsėjo 27 d. (protokolo Nr. 06-01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. spalio 30 d. (protokolo Nr. 5-3).
Tyrimą ir monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-LIP-20-6.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-619-2 (spausdintas)
© Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė, 2024
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
Skiriu savo proseneliui Jonui Kuzmai (1875–1941)
1. Lietuvos
2. Miesto
2.1.
3. Kauno miesto
3.8.
3.9.4. Inžinieriai ....................................................
3.9.5. Dvasininkai
3.9.6. Verslininkai: nuo pramonininkų iki smulkių krautuvininkų .........
3.9.7. Darbininkai ir amatininkai
3.9.8. Kitų profesijų ir užsiėmimų asmenys .............................
3.10. Nekilnojamasis turtas .............................................
3.11. Socialinis kapitalas: valdančiojo elito tinklaveika, priklausymas draugijoms, organizacijoms ................................
4. Veiklos bei tarnybos savivaldybėje bruožai ................................ 165
4.1. Karjera / politinė patirtis iki išrenkant tarybos nariu / burmistru .........
4.2. Kadencijų skaičius miesto taryboje: nuo vienadienių iki ilgamečių tarybos narių .........................................................
4.3. „Vidinė“ karjera: Kauno miesto tarybos pirmininkas, valdyba ir burmistras ..................................................
4.4. Atlygis už municipalinį darbą ir lengvatos ............................
4.5. Pensijų ir socialinių garantijų klausimai
4.6. Posėdžių lankomumas ir darbo specifika
4.7. Komisijos ir jų svarba ..............................................
4.8. Apie mirusiuosius – gerai arba nieko
5. Miesto valdančiojo elito tarpusavio sugyvenimas ir santykiai su centrine valdžia
5.1. Įtampa pirmaisiais Nepriklausomybės metais ..........................
5.1.1. Ginčai dėl lietuvių kalbos vartojimo .............................
5.2. Tarybos narių politiniai areštai
5.3. Bandymai apriboti savivaldą
Pratarmė
Ši knyga atsirado iš ilgamečio susidomėjimo gimtojo miesto istorija. Kai prieš ketvirtį amžiaus rengiau pirmąjį straipsnį apie Kauno miesto tarybos rinkimus, man atsivėrė iki tol nepažinti miestiečių gyvenimo klodai. Tuo metu per daug nesigilinau į atskirų žmonių biografijas, daugiau dėmesio skyriau bendroms rinkimų tendencijoms, tačiau vis norėjosi sugrįžti ir detaliau pasigilinti, kas buvo tie žmonės, valdę miestą, priiminėję svarbius sprendimus. 1918–1940 m. į miesto valdžios institucijas buvo išrinkta per 300 asmenų – valdančiojo elito. Ši knyga – bandymas atskleisti miesto valdžios paveikslą, parodyti jo margumą ir daugiasluoksniškumą, kontrastus ir bendrumus: nuo fabrikų šaltkalvių iki Seimo narių ir ministrų, nuo pramonininkų iki smulkių prekybininkų ar amatininkų, nuo namų savininkų iki butų nuomininkų ar viešbučių valdytojų.
Lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai, rusai, įvairių partijų ir organizacijų nariai –miesto taryboje visi turėjo sugebėti derinti interesus.
Su miesto valdžios sprendimais teko susidurti ir mano proseneliui Jonui Kuzmai, turėjusiam du autobusus ir kuravusiam susisiekimą savivaldybės nustatytu maršrutu Kanto gatvė – AB „Maistas“ (Aleksote), 1935 m. burmistras pratęsė jo licenciją. Tad šią knygą skiriu prosenelio atminimui.
Ieškant duomenų apie atskirus tarybos narius laukė ir kitų netikėtų asmeninių atradimų. Paaiškėjo, kad su monografijoje minimo tarybos nario A. Šatinskio anūkėmis vaikystėje žaidė mano mama: Jolantos ir Halinos vardus mūsų šeimos pokalbiuose buvau užfiksavusi seniai. Dėkoju joms už suteiktas žinias ir senelio nuotraukas.
Monografija parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Kauno miesto valdantysis elitas 1918–1940 m.“. COVID-19 pandemija su užvertomis archyvų durimis lėmė tai, kad tyrimas užsitęsė. Monografija pabaigta simboliškai paminint demokratinių Kauno miesto tarybos rinkimų, kurie įvyko 1924 m. rugsėjo 18–19 d. ir buvo patys aktyviausi tarpukario Kaune, šimtmetį.
Nuoširdžiai dėkoju recenzentams dr. Eglei Bendikaitei, prof. dr. Jonui Vaičenoniui, dr. Mindaugui Balkui už taiklias įžvalgas ir vertingus patarimus. Už kolegiškas pastabas, padrąsinimus ir paraginimus – kolegoms dr. Daivai
Dapkutei, prof. dr. Sauliui Pivorui, doc. dr. Remigijui Civinskui, doc. dr. Liudui Glemžai ir kitiems VDU Istorijos katedros kolegoms. Ačiū Kauno istorijos mylėtojams dr. Vilmai Akmenytei-Ruzgienei, Vytautui Petrikėnui, Ingai Levickaitei, bendrapavardžiui Pauliui Lazauskui. Dėkinga Kauno regiono valstybės archyvui ir jo darbuotojoms Džiuljetai Kundrotienei bei Nijolei Ambraškienei. Už unikalias nuotraukas dėkoju Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui, Lietuvos centrinima valstybes archyvui, Kupiškio etnografijos muziejui ir Kauno miesto muziejui. Ačiū BĮ Kauno apskrities viešajai bibliotekai (Ąžuolyno bibliotekai). Visi monografijoje publikuoti periodinės spaudos vaizdai (karikatūros) paiimti iš leidinių saugomų šioje bibliotekoje. Galiausiai su meile dėkoju sūnui Motiejui už asmenvardžių rodyklės sudarymą, visai savo šeimai ir artimiesiems už palaikymą ir pagalbą rašant šią knygą. Deja, tėtis šios knygos jau nesulaukė, nors jam irgi turėčiau padėkoti ne tik už paskatinimą, bet ir už dalykines konsultacijas.
Įvadas
Ši monografija yra apie miesto – laikinosios sostinės – valdžios elitą. Pasaulyje jau ilgą laiką populiarūs įvairialypiai elito tyrimai, vykdomi tiek sociologų, tiek politologų, istorikų. Čia verta trumpai paminėti elito teorijas. Elito teorijų analizėje išskiriamos 3 istorinės fazės. Pirmoji – klasikinė teorija, kuriai atstovauja Pareto, Mosca, Michelsas. Pagal Pareto, visuomenė sutvarkyta pagal gebėjimus individų, turinčių ypatingų gabumų bet kurioje srityje, suformuojančių elitą, iš kurio kyla valdantysis elitas. „Elito cirkuliacija“, kurios metu iš neelito buvo absorbuojami nauji nariai, garantavo stabilumą. Jeigu tokia laisva cirkuliacija sutrikdavo ar nutrūkdavo, visuomenėje kildavo netvarka ir revoliucija. Be to, Mosca teigė, kad elitas (arba „valdančioji klasė“) neišvengiamai bus mažuma bet kokioje visuomenėje. Pasak Michelso, elito galia kyla iš pranašesnio gebėjimo organizuotis, ir tai neišvengiamai kuria oligarchinį elitą. Antroji – kritinė teorija – išpopuliarinta pokarinėje JAV sociologijoje. Pagal ją, galios elitas – teisėjai, kariškiai, verslo lyderiai – buvo tarpininkai tarp demokratinės valdžios, politinė laisvė buvo garantuota dėl jų tarpusavio konfliktų. Trečioji teorija – demokratinio elito. Anot šios teorijos šalininkų, išskirtinis demokratijos bruožas yra tai, kad ji leidžia elitui laisvai formuotis ir konkuruoti dėl galios pozicijų, o konkurenciją tarp elito reguliuoja visuomenė per rinkimus. Konkurencinga demokratija reiškia, kad politiniai lyderiai neturi absoliučios valdžios, o „kontrolę“ turi rinkėjai. Elitas yra funkciškai apibrėžtas, manoma, kad elito ir „neelito“ turtas ar gyvenimo būdas mažai skiriasi, o tarp abiejų grupių pastebimas greitas judėjimas1. Šios paminėtos elito teoretikų mokyklos skiriasi požiūriu, elito apibrėžimu, ideologija ir tokių sąvokų kaip demokratija traktavimu, tačiau jos nurodo elito galios koncentracijos principus ir visuomenę skirsto į elitą ir „neelitą“2 . Taigi, pasak Woods, elitas turi privilegijuotą prieigą prie tam tikrų išteklių arba gali juos kontroliuoti mobilizuojamas vykdant valdžią ar įtaką; elito narius sieja socialinių ar profesinių ryšių tinklas, kurie gali būti naudojami įdarbinimui, arba įtakos ar globos perdavimas.
1 Woods, M. Rethinking elites: networks, space, and local politics. Environment and planning A, 1998, Vol. 30, issue 12, p. 2101–2119.
2 Ten pat.
Elito statuso priskyrimas priklauso nuo konteksto. Priskiriami elitui asmenys gali būti susiję tarpusavyje, o tie, kurie gali susieti skirtingus elitus, turi potencialiai didesnę įtaką vien dėl savo padėties tinkle. Be to, netgi bet kuriame konkrečiame kontekste, pavyzdžiui, bendruomenės galios struktūroje, gali būti daugiau nei vienas elitas, susitelkęs į skirtingas visuomenės tinklo dalis. Vėlgi, asmenys, galintys susieti du ar daugiau elitų, net jei nė vienas neturi tam tikros valdžios pareigos, gali turėti įtakos dėl savo pareigų tinkle. Paminėtina, kad gali būti asmenų, kurie turi tokį patį statusą kaip elito nariai (jei jie yra, pavyzdžiui, vietos tarybos nariai), bet kurie nepriklauso elitui, nes jie neturi „tinkamų“ socialinių kontaktų, todėl gali būti nušalinti nuo neformalių sprendimų priėmimo procesų3 . Dar vienas bruožas – elito forma yra taki. Kaip ir visas socialinis tinklas nuolat keičiasi, kai žmonės miršta ir gimsta, persikelia į namus, keičia darbą, prisijungia ir gali palikti visuomenes bei susirasti naujų draugų, todėl elito tinklas taip pat yra dinamiškas. Be to, kadangi valdžia ar įtaka perskirstomos skiriant ir atsistatydinus, kintant tam tikrų politikos sričių svarbai ir ypač dėl rinkimų proceso, pasikeis elito ribos – į jį bus įtraukiama naujų veikėjų, o kiti galbūt iškris. Svarbu ir tai, kad elite yra pagrindiniai asmenys, turintys neproporcingą galią arba įtakos ir periferiniai veikėjai, kurių elito statusas gali būti tik laikinas4. Svarbūs politinio elito tyrimai, pagrįsti demokratizacijos ir profesionalizacijos koncepcijomis5. Demokratizavimo samprata padeda analizuoti įvairių socialinių grupių įtraukties laipsnį (pagal amžių, lytį, išsilavinimą, profesiją) miesto politiniame elite. Profesionalizacijos samprata leidžia apsvarstyti, kaip vietinė valdžia tampa tikrai apmokama profesija, kuriai reikia tam tikrų specifinių išteklių. Pasak Borcherto, šie du procesai yra susiję tarpusavyje6 . Ar galima įžvelgti demokratizacijos ir profesionalizacijos augimo procesus Kauno miesto valdančiajame elite? Kas buvo tie miesto „valdžios žmonės“? Kokią įtaką jie turėjo priimant miestui svarbius sprendimus? Kaip sąveikavo skirtingiems interesams atstovaujantys veikėjai? Kiek jų buvo perrenkama? Kaip keitėsi tarybos narių sudėtis keičiantis rinkimų įstatymams? Kokiu mastu
3 Ten pat.
4 Ten pat.
5 Best, H., Cotta, M. Between Professionalisation and Democratisation: A Synoptic View on the Making of the European Representative. In H. Best and M. Cotta, Parliamentary Representatives in Europe 1848–2000. Legislative Recruitment and Careers in Eleven European Countries. Oxford: Oxford University Press, 2000. p. 493–526.
6 Borchert, J Political Professionalism and Representative Democracy Common History, Irresolvable Linkage and Inherent Tesnsions. In K. Palonen, T. Pulkkinen and J. M. Rosales (eds.), The Ashgate Research Companion to the Politics of Democratization in Europe. Concepts and Histories (pp. 267–283). Surrey : Ashgate, 2008, p. 267– 283.
socialiniai, instituciniai ir politiniai pokyčiai veikia išrinktųjų tarybos narių portretą? Šiuos ir kitus klausimus bandysime nagrinėti monografijos ribose.
Šiame tyrime svarbu apibrėžti ir bendrą kontekstą – savivaldos įstatymų įtakotus pokyčius miesto visuomenei ir jos atstovams municipalinėje valdžioje, ypač po 1926 m. valstybės perversmo. Akcentuotinas Kauno, kaip laikinosios sostinės, išskirtinumas. Tik Kauno mieste tarp tarybos narių buvo ir buvusių ar būsimų ministrų, Seimo narių, politinių partijų lyderių, nacionalinio lygmens meno, kultūros veikėjų.
Kauno, kaip laikinosios sostinės, išskirtinumas gali būti nagrinėjamas ir valdančiojo miesto elito, jo kolektyvinės biografijos, santykio su centrine valdžia, kuri persikėlė reziduoti į Kauną, aspektu. Tyrimo aktualumas nusakomas panašių tyrimų stoka. Jie galėtų atskleisti Nepriklausomos Lietuvos visuomenės vieną iš aspektų, modernėjimo, kaitos lūžius.
Šio tyrimo objektas – miesto savivaldos institucijų žmonės, išrinkti miesto gyventojų ir priimantys miestui svarbius sprendimus, t. y. valdantysis elitas. Nors iš esmės Kauno miesto elitui priskirtini ne tik miesto valdžios žmonės, nes einamos pareigos Kauno miesto taryboje (KMT) ar valdyboje (KMV) nėra vienintelis galios šaltinis, tačiau tyrime ketinama apsiriboti būtent rinktos valdžios elitu, t. y. valdančiuoju. Tai grupė žmonių, sukaupusių didžiausias politines, socialines galias, kurios realizuojamos veikiant miesto taryboje ar valdyboje (nuo 1931 m. miesto valdžios struktūroje nebeliko valdybų, veikė tarybos ir burmistras su padėjėju). Šioje monografijoje valdančiajam elitui priskirsime ir eilinius darbininkus, beraščius, juodadarbius vien dėl to, kad jie buvo išrinkti į miesto valdžios institucijas, jais pasitikėta, jie galėjo priimti politinius sprendimus. Kauno miesto valdžios žmonės atstovavo įvairiausioms organizacijoms, partijoms, ekonominių interesų grupėms, teritorinėms bendruomenėms (pavyzdžiui, Žydų amatininkų sąjunga, butų nuomotojai, butų savininkai, Aleksoto gyventojai ir pan.). Išrinkus miesto tarybą, į frakcijas burdavosi pagal tautinę priklausomybę: tautinių mažumų blokas (lenkai, žydai, rusai, vokiečiai), lietuvių frakcija ir darbininkai / socialdemokratai.
Tyrimo tikslas – atskleidus Kauno miesto valdančiojo elito kolektyvinį portretą, socialinį grupės veidą, parodyti elito veiklos ypatumus ir tarpusavio santykius.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kauno miesto taryba rinkta šešis kartus: 1918 1920, 1921, 1924, 1931 ir 1934 m. Paskutiniai dveji rinkimai jau buvo cenziniai, gerokai suvaržyti. Monografijoje siekiama išanalizuoti rinkimų kampanijas į Kauno miesto tarybą, jų rezultatus, nustatant kandidatus ir išrinktus tarybos narius; ištirti tarybos narių sociodemografines charakteristikas – lytį,
kilmę, amžių, konfesiją, tautybę, šeiminę padėtį, išsilavinimą, profesiją / darbinę veiklą (užsiėmimą), taip pat aptarti turtinę padėtį; išsiaiškinti tarybos (ir valdybos iki 1931 m.) narių priklausomumą bei ryšius su partijoms ir kitomis organizacijomis; išanalizuoti tarybos (ir valdybos iki 1931 m.) narių „priešmunicipalinės“ ir „pomunicipalinės“ karjeros slinktis; atskleisti savivaldybės valdančiojo elito institucinius tarpusavio santykius ir sąsajas su centrine valdžia. Nustatyti, kaip kito miesto elito kolektyvinis portretas keičiantis istorinėms sąlygoms, nes dvidešimties metų laikotarpis nebuvo vientisas.
Darbo chronologinės ribos pasirinktos 1918–1940 m., t. y. Pirmoji Lietuvos Respublika. Šiuo laikotarpiu (nuo 1919 m.) Kaunas buvo laikinoji sostinė su iš to išplaukiančia specifika – miesto valdžios žmonėmis. Nors nagrinėjamas neilgas laikotarpis, jame yra keli aiškūs slenksčiai: 1926 m. valstybės perversmas ir 1931 m. rinkimai, vykę įvedus turto, išsilavinimo ir kitus cenzus. Taigi nagrinėjamo laikotarpio antroji pusė skyrėsi nuo jo pradžios. Tyrimo pabaiga – 1940 m. birželis, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.
Istoriografija / literatūros apžvalga. Užsienio autoriai įvairioms socialinėms grupėms tirti taiko prosopografinį metodą7 (pavyzdžiui, verslo elito8, parlamentarų9, sekretorių mašininkių10 ir kt.). Miestų elitų tema taip pat išvystyta. Ypač paminėtinas rinkinys „Who ran the cities? City elites and urban power structures in Europe and North America, 1750–1940“11, taip pat M. Duijvendak tyrimas apie elitą ir jų tinklus Nyderlandų provincijose12 , M. Bergère darbas apie vietos elito kaitą 1934–1951 m.13
Tokio pobūdžio darbų, detaliai nagrinėjančių Kauno miesto valdžios sudėtį 1918–1940 m. laikotarpiu, iki šiol nebuvo. Pristatant Kauno miesto tarybos rinkimus paprastai apsiribota rinkimų rezultatų paskelbimu (t. y. kiek vietų
7 Keats-Rohan, K. S. B. (ed.). Prosopography Approaches and Applications. Oxford: Oxford University, 2007.
8 Kansikas, J. The business elite in Finland: a prosopographical study of family firm executives 1762–2010. Business History, 57:7, p. 1112–1132; Fellman, S. Prosopographic studies of business leaders for understanding industrial and corporate change. Business History, 2014, 56:1, p. 5–21.
9 Agirreazkuenaga, J., Urquijo, M., Martínez, F., Alonso, E., Otero, H., & Penche, J. Prosopography of the MPs during the emergence of mass politics: The Basque Country–Spain (1916–23). Parliaments, Estates and Representation, 2012, 32:2, p. 39–153.
10 Gaynor, J. Women Clerks and Typists in the British Foreign Office, 1920–1960: A Prosopographic Study. Diplomacy & Statecraft, 2020, 31:4, p.
11 Roth, R., Beachy, R. (eds.). Who ran the cities? City elites and urban power structures in Europe and North America, 1750–1940. NY, 2007.
12 Duijvendak, M. Social networks and the elite in North Brabant and Groningen 1780–1910. Where the twain meet again. New results of the Dutch Russian project onregional development 1780–1917. Pim Kooij and Richard Paping (eds.). Nederlands Agronomisch Historisch Instituut Groningen/Wageningen, 2004.
13 Bergère, M. Permanences et ruptures au sein du Conseil général de Maine-et-Loire (1934/1953). Étude prosopographique des élus. In Annales de Bretagne et des pays de l›Ouest (pp. 69–80). Les pouvoirs locaux dans l’Ouest (1935–1953), Tome 103, numéro 3, 1996.
taryboje užėmė kuri politinė ar tautinė grupė), nenurodant ne tik tarybos narių sociodemografinių charakteristikų, bet ir konkrečių pavardžių14, nors Kauno miesto valdančiajam elitui priklausė ir tokie visuomenės atstovai kaip Maksas Soloveičikas (atstovavęs Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje), Sulimas Volfas, Seimo nariai Kipras Bielinis, Rudolfas Kinderis ir kt. Iš lietuvių elito atstovų daugiausia dėmesio sulaukė burmistras Jonas Vileišis15. Vis dėlto ryškesnio vaizdo apie to meto miesto valdžią trūksta. Paradoksalu, bet daugiau žinoma apie senesnių laikų Kauno miesto valdantįjį elitą. Čia minėtinas svarbus R. Varsackytės tyrimas „Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje“16. Kiek vėlyvesniam periodui skirtas R. Civinsko ir L. Glemžos darbas, kuriame Kauno elitas nagrinėjamas pasitelkus istorinių elitų ir sociologijos teorijų (Bordieu) sąvokas17. Vilniaus miesto elito klausimai analizuoti A. Ragausko18, V. Pugačiausko19 veikaluose. Išsamūs darbai skirti kitoms socialinėms grupėms ar jų kolektyvinėms biografijoms20.
Yra pasirodę įvairaus pobūdžio istorikų darbų, kuriuose paliesta Kauno miesto savivaldybės veikla, personalo organizavimas, tarybos narių ir burmistrų veikla 21. Kauno savivaldybės išskirtinumas – bandymai įvertinti lietuvių
14 Morkūnaitė, A. Rinkimų kampanijos į Kauno miesto savivaldybę (1918–1934). Kauno istorijos metraštis, 2000, t. 2, p.112-120; Morkūnaitė-Lazauskienė, A. Pirmieji Kauno miesto tarybos rinkimai (1918 m.). Kauno istorijos metraštis, 2002, t. 3, p. 105–117.
15 Aničas, J. Jonas Vileišis, 1872–1942 m.: gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius: Alma littera, 1995; Kučys, A., Vileišiai: trijų brolių darbai tautai. Chicago, 1993.
16 Varsackytė, R. Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje. Kauno istorijos metraštis, 2004, t. 5, p. 7–81.
17 Civinskas, R., Glemža, L. Kauno miestiečių elito kaita 1764–1831 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2018.
18 Ragauskas, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje: 1662–1702 m. Vilnius: Diemedis, 2002.
19 Pugačiauskas, V. Vilniaus magistrato pareigūnai 1795–1808 metais. Praeities baruose: skiriama akademikui Vytautui Merkiui 70-ies metų jubiliejaus proga. Redakcinė kolegija: Antanas Tyla (pirmininkas) et al. Vilnius: Žara, 1999, p. 139–144.
20 Bairašauskaitė, T. Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003; Saviščevas, E. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010; Ambrulevičiūtė, A. Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016; Ragauskienė, R., Karvelis, D., Ragauskas, A. Tarp pašaukimo ir profesijos. Evangelikų reformatų dvasininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2023.
21 Stačiokas, R. Lietuvos savivaldybių raida. Vilnius, 1991; Stačiokas, R., Rimas, J. Lietuvos savivaldybių raida ir veiklos finansavimas. Kaunas, 2002; Žilinskas, G. Vietos savivaldybių statusas Lietuvos respublikoje 1918–1940 m. Kaunas: Akademija, 1999; Sireika, J. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai (1918–1931 metai). Šiauliai, 1998; Mikalauskas, A. Personalo organizavimas Kauno miesto savivaldybėje 1918–1940 metais. Kauno istorijos metraštis, 2005, t. 6, p. 149–164.
kalbos įtvirtinimo politiką nagrinėti M. Balkaus22 , P. Janausko23, B. Ivanovo24, A. Morkūnaitės-Lazauskienės darbuose25. M. Tamošaitis aptarė valstiečių liaudininkų poziciją Kauno savivaldybės rinkimuose tautininkų valdymo laikotarpiu 26. Žydų veiklą Kauno savivaldybėje nagrinėjo P. Janauskas27.
Atskirą grupę sudaro darbai, kuriuose minimi asmenys, dirbę KMT. Pavyzdžiui, dėmesio sulaukė burmistrai J. Vileišis28, A. Merkys29, tarybos nariai V. Lazersonas30, R. Tilmansas31, Volfai32 , K. Grinius33, M. Sleževičius34, A. Timinskis35 ir kt. Kai kuriuose šiuose darbuose apie darbą taryboje nutylima, tačiau jie naudingi atskleidžiant asmenybės biografinius faktus ir pan. Taip pat kai kurie elito atstovai minimi tam tikruose kontekstuose, pavyzdžiui, vokiečių 36 , lenkų ar rusų tautinių mažumų veiklose. Tam skirti K. Buchowski37, M. Jackie-
22 Balkus, M. Kaip Kovno tapo Kaunu: miesto lituanizavimas 1918–1940 m. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2023.
23 Janauskas, P. Lietuviškasis lūžis: kalbų varžybos Kauno savivaldybėje 1918–1928 metais. Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 33–47.
24 Ivanovas, B. Rusų kalbos vartojimo klausimas Kauno miesto savivaldybėje 1927–1928 m. Kauno istorijos metraštis, 2009, t. 10, p. 73–79.
25 Morkūnaitė-Lazauskienė, A. Kauno savivaldybės ir centrinės valdžios santykiai (1918–1931). Kauno istorijos metraštis, 2009, t. 10, p. 35–48.
26 Tamošaitis, M. Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime, 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014.
27 Janauskas, P. Juden in der Stadtverwaltung Kaunas zwischen 1918 und 1940. Von Kaunas bis Klaipėda. Deutsch-jüdisches-litauisches Leben entlang der Memel. R. Eidukavičienė, M. Bukantaitė-Klees (Hrsg.). Fernwald: Litblockín, 2007, p. 27–33.
28 Aničas, J. Jonas Vileišis, 1872–1942 m.: gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius: Alma littera, 1995.
29 Kasperavičius A., Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940), Vilnius, 1997, p. 430-471.
30 Vladas Lazersonas. Rinktiniai raštai. Sudarytojai: Albinas Bagdonas ir Polina Pailis. Vilnius: VU leidykla, 2014.
31 Snitkuvienė, A. Tilmansai ir jų palikimas Kaune. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018.
32 Akmenytė, V., Milerytė, G. Volfas Engelman: bravoro istorija nuo 1853 m. Kaunas: Kopa, 2011.
33 Eidintas, A. Kazys Grinius. Vilnius, 1993; Ilgūnas, G. Kazys Grinius. Vilnius, 2000.
34 Būtėnas, J., Mackevičius, M. Mykolas Sleževičius. Advokatas ir politikas. Vilnius, 1995; Tamošaitis, M. Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi. Mykolo Sleževičiaus politinė biografija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020.
35 Lasinskas, P. Kauno mokytojų draugijos gimnazija ir Aleksandras Timinskis (1920–1940). Lituanistica , 2006, Nr. 2, p. 89–95; Marcinkevičius, A. Rusų švietimo organizavimas Kauno mieste XX a. 3–4 dešimtmečiuose. Kauno istorijos metraštis, 2015, t. 15, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas / Vilnius: Versus aureus, p. 149–166.
36 Morkūnaitė-Lazauskienė, A. Kauno vokiečiai miesto taryboje 1918–1934 metais. Kauno istorijos metraštis, 2007, t. 8, p. 155–172; Kaubrys S., Tamošaitis, M. Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų: metmenys tapatybės istorijai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.
37 Buchowski, K. Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918–1940. Białystok: Instytut Historii Uniwersytetu w Białymstoku, 1999; Buchowski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje. Iš lenkų kalbos vertė I. Aleksaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2012; Buchowski, K. Retorsijos įkaitai: lenkai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais. Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 49–101.
wicz38, H. Ilgiewicz39 darbai. Lietuvos rusų tautinės mažumos klausimus aptarė N. Kasatkina, A. Marcinkevičius40. Į Kauno miesto tarybą buvo išrinkta ir komunistų. Apie juos rašyta sovietmečiu, tačiau, kritiškai įvertinus, remtasi ir tokio pobūdžio darbais41 .
Kai kurių tarybos narių pavardės minimos kituose kontekstuose, teminiuose leidiniuose: bankininkai aptarti V. Terlecko42 , farmacininkai – V. Gudienės43, moterų judėjimai – V. Jurėnienės, I. Karčiauskaitės44 darbuose.
Nacionalinio lygmens politikų biografijos nagrinėtos biografiniuose žinynuose: ministrų45, Seimo narių46, juose pateikiama ir apibendrinta Seimo narių portreto informaciją, naudojant prosopografinį metodą. Kauno, kaip laikinosios sostinės, išskirtinumas lėmė, kad KMT nariais vienu ar kitu laikotarpiu buvo ministrai ar Seimo nariai.
Šaltiniai. Monografijoje daugiausia remtasi Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA) saugomų fondų medžiaga. Kauno miesto savivaldybės (f. 219) fonde saugomos KMT rinkimų kampanijų bylos. Jose svarbiausia buvo kandidatų ir išrinktųjų į KMT sąrašai, padėję nustatyti išrinktuosius asmenis ir jų duomenis (amžius arba užsiėmimas ir pan.), taip pat naudingi buvo kandidatų ir jų rėmėjų sąrašai. Šiame fonde taip pat saugomos savivaldybės tarnautojų bylos. Tyrimui jos buvo svarbios, nes burmistrai, valdybos nariai, revizijos,
38 Jackiewicz, M. Polskie życie kulturalne w Republice Litewskiej, 1919–1940. Olsztyn: Wyższa Szkoła Pedagogiczna, 1997; Jackiewicz, M. Prężny pośrednik: prasa polska w Kownie 1919–1940. Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 106–108.
39 Ilgiewicz, H. Kauno lenkų švietimo draugija (1909–1932 metais). Kauno istorijos metraštis, 2006, t. 7, p. 103-109; Ilgiewicz, H. Bohdanas Paszkiewiczius (1895–1982) ir jo atsiminimai apie Kauną. Kauno istorijos metraštis, 2009, t. 10 p. 89-99.
40 Kasatkina, N., Marcinkevičius, A. Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m.: istorinės retrospektyvos konstravimas. Vilnius: Eurigmas, 2009; Marcinkevičius, A. Rusų profesinė veikla Kaune 1918–1940 m.: įgūdžių pritaikymo galimybės ir kliūtys. Kauno istorijos metraštis, 2013, t. 13, p. 189–203.
41 Šarmaitis, R. Lietuvos revoliucionieriai. Vilnius: Mintis, 1988; Beresnevičius, P. Legali komunistų veikla Lietuvoje 1920–1940. Vilnius, 1983; Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918–1919 metais. Vilnius, 1967.
42 Terleckas, V. Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai. Vilnius: [Lietuvos bankas], 2001.
43 Gudienė, V. Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai. XIX–XX a. pirmoji pusė. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Leidybos namai, 2017.
44 Jurėnienė, V. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006; Karčiauskaitė, I. Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune. Kauno istorijos metraštis, 2005, t. 6, 137–148; Karčiauskaitė, I. Prie katalikiškojo feminizmo ištakų Lietuvoje. Darbai ir dienos, 2007, t. 47, 45–59.
45 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. Sud. A. Bitautas, M. Tamošaitis. T. 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016.
46 Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas. T. 2. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius, 2006; Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas Vilnius, 2007.
butų komisijų ir kai kurie kiti tarybos nariai buvo traktuojami kaip tarnautojai, jiems vedamos bylos. Tiesa, bylos ir tarnybos lapai nevienodo informatyvumo, kai kuriose iš jų – vos keli lapai. Informatyviausios valdybos narių ir burmistrų bylos (pavyzdžiui, jose rastos inauguracinės kalbos, kvietimai į tarptautines parodas, korespondencija, atkleidžianti tarptautinį bendradarbiavimą). Šiame fonde saugomi KMT ir KMV protokolai (išlikę ne visi), darbotvarkės, komisijų sąrašai padėjo nustatyti pasikeitusias tarybų narių sudėtis, išskirti posėdžių lankymo aktyvumą, pasisakymų posėdžiuose dažnumą, taip pat suprasti tarybos ir valdybos narių konfliktus, santykius su centrine valdžia, elito darbo miesto valdžioje specifiką ir kt.
Savivaldybės tarybos narių turtą (koks namas, kam nuomotas, kokie mokesčiai, pajamos) iš dalies padėjo atskleisti nekilnojamojo turto bylos, saugomos Kauno miesto savivaldybės Mokesčių inspekcijos fonde (f. 209). Tiesa, čia duomenys gana vėlyvi, nėra XX a. 3-iojo deš. duomenų. Daugiausia yra 1938–1940 m. laikotarpio duomenų, kai daugelis nebebuvo tarybos nariai. Šiame fonde taip pat buvo naudingos mokesčių mokėtojų bylos (advokatų, gydytojų, inžinierių ir pan.). Monografijoje remtasi ir nacionalizuojamo nekilnojamojo turto sąrašais (1940 m.), kurie saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Finansų ministerijos Mokesčių departamento fonde (f. 927).
Kauno miesto savivaldybės Pasų skyriaus fonde (f. 66) peržiūrėtos valdančiojo miesto elito ir jų šeimos narių vidaus pasų (išduotų 1920–1941 m.) kortelės. Asmens kortelėse pateikiamas asmens vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, darbas (užsiėmimas), tikėjimas, tautybė, šeiminė padėtis, žinios apie karo prievolės atlikimą ir kt. Visi šie duomenys svarbūs ieškant informacijos apie tarpukariu Kaune gyvenusius atskirus asmenis ir ištisas šeimas, gimines47 .
Lietuvos centriniame valstybės archyve svarbiausias tyrimui buvo VRM Savivaldybių departamento fondas (f. 379), kuriame saugomi KMT protokolų nuorašai, KMS susirašinėjimai su centrine valdžia, revizijos aktai ir kt. Kauno apskrities viršininko fonde (f. 402) rasta duomenų apie valdančiojo elito priklausymą įvairioms draugijoms ir organizacijoms. Informacijos apie pavienius tarybos narius rasta atskiruose fonduose, pavyzdžiui, Lietuvos tautinės apsaugos „Geležinis vilkas“ Vyriausiojo štabo (f. 563), Vidaus reikalų ministerijos (f. 377), VRM Valstybės saugumo departamento (f. 378), Lietuvos Respublikos ministrų kabineto (f. 923), VRM Sveikatos departamento (f. 380), Švietimo ministerijos (f. 391) fonduose.
47 Balkus, M. 1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis. Bibliotheca Lituana , 2019, t. 6, p. 45–68.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje (LNB-RS) saugoma buvusių tarybos narių Agotos Savickienės (f. 130)48 ir Cezario Petrausko atsiminimų rankraščiai (f. 149)49. Ypač vertingi valstiečio liaudininko C. Petrausko atsiminimai, kurių dar nėra mokslinėje apyvartoje. Juose tiesiogiai aprašoma Kauno miesto savivaldybės veikla, apibūdinami atskiri tarybos nariai, pateikiama svarbių detalių.
Publikuoti šaltiniai. Tyrime remtasi to meto periodine spauda. Pasinaudota medžiaga iš oficiozų Lietuva (1919–1928 m.) ir Lietuvos aidas (1928–1940 m.), kur nurodyti rinkimų duomenys ar pastebėjimai apie atskirus KMT narius. Kartais tai tų pačių savivaldybės narių straipsneliai ar apžvalgos, pavyzdžiui, Jono Vileišio, Sulimo Volfo, Juozo Vokietaičio ir kt.50 Taip pat monografijoje epizodiškai pasinaudota periodiniais leidiniais Lietuvos žinios, Rytas, Krivulė, Namų savininkas, Namų savininkų žinios, Namų savininkų balsas, Butų samdytojas, Savivaldybė, Dzień Kowieński, Dzień polski, Deutsche Nachrichten für Litauen, Sekmadienis ir kt.
Kaip šaltiniai naudoti to meto statistiniai leidiniai Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys, Kauno miesto statistikos metraštis 1934 ir kt.51 Jie padėjo surinkti tyrimui svarbių statistinių duomenų apie Kauno gyventojų skaičių, tautinę ir konfesinę sudėtį. Duomenų apie atskirus tarybos narius rasta telefonų ir adresų knygose52 . Analizuojant Kauno miesto tarybos narių – namų savininkų veiklą, naudotasi Kauno miesto lietuvių namų savininkų draugijos įstatais53. Nustatant elito atstovų – medikų biografinius duomenis, buvo naudinga VRM Sveikatos departamento leidiniuose publikuota informacija54 .
Atskirą šaltinių grupę sudaro publikuota memuarinė literatūra. Jos kaip šaltinio vertė, suprantama, nėra vienoda. Kai kurie autoriai vienaip ar kitaip patys dalyvavo Kauno miesto savivaldybės veikloje ir vėliau tai aprašė. Šiuo
48 Savickienė, A. Atsiminimai. LNB-RS , f. 130–234.
49 Petrauskas, C. Žingsniai Lietuvos žemėje. LNB-RS , f. 149.
50 Volfas, S. Kauno miesto savivaldybės susikūrimas 1918 m. Lietuvos Žinios, 1938 12 21; Vileišis, J. 10 metų Kauno savivaldybės darbo. Lietuvos Žinios, 1928 01 15; ir kt.
51 Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, [1925]; Kauno miesto statistikos metraštis 1934. Kaunas: Kauno miesto statistikos biuras, 1935.
52 Adresų knyga „Visas Kaunas“; 1934–1935 metų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įstaigų, visuomenės organizacijų, laisvų profesijų ir prekybos bei pramonės įmonių adresų knyga; 1927 metų adresų knyga, Kaunas; Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga, 1928 m.; ir kt.
53 Kauno miesto lietuvių namų savininkų draugijos įstatai. Kaunas, 1932.
54 Lietuvos medicinos, farmacijos ir veterinarijos personalo ir įstaigų sąrašas. Kaunas, 1926; Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas. VRM Sveikatos departamento 1938 metų oficialus leidinys, Kaunas, 1938.
požiūriu gana vertingi teisininko Česlovo Butkio55, profesoriaus Jurgio Žilinsko56, prezidento Kazio Griniaus atsiminimai57. Labiau fragmentiški ir šiek tiek netikslūs Rapolo Skipičio58, Saliamono Banaičio59 pasakojimai. Ne tarybos nario, bet savaip vertingi Mykolo Romerio dienoraščiai60, Zigmo Toliušio atsiminimai61. Kauno lenkų visuomenės išskirtinumą, jos dalyvavimą ne tik Seimo, bet ir savivaldos rinkimuose padėjo suprasti Bohdano Paszkiewicziaus atsiminimai62 . Metodologija. Tyrime naudojami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai. Dauguma dokumentų į mokslinę apyvartą paleidžiami pirmą kartą, todėl plačiai pasitelkiamas aprašomasis tyrimo metodas. Monografijoje taikoma statistinių duomenų, turinio analizė. Vienas pagrindinių – prosopografinis metodas63. Jo esmė – pasirinktos grupės, pasirinktų biografinių duomenų paieška, atranka ir sisteminimas pagal sudarytą klausimyną, vėliau – tų duomenų analizė. Pasirinkus šį metodą svarbiausia problema susijusi su tyrimo grupės nustatymu. Šiame tyrime gautiems kiekybiniams duomenims iliustruoti gausiai naudojami pavyzdžiai, t. y. pateikiami skaičiai, bet stengiamasi prisodrinti juos konkrečiais biografiniais pavyzdžiais, ypač pristatant elito grupės profesiją.
Analizei pirmiausia buvo sudarytas Kauno miesto tarybos ir valdybos narių sąrašas, parengta duomenų bazė, kurioje išskirta: vardas; pavardė; išrinkimo į KMT data; atstovaujamas sąrašas; amžius / gimimo data; gimimo vieta; gyvenamasis adresas Kaune; mirimo data ir vieta; užsiėmimas / profesija; pareigos; išsilavinimas; tautybė; tikyba; šeiminė padėtis. Taip pat pagal darbo uždavinius ieškota kitos informacijos, kuri būdinga ne visiems valdančiojo elito atstovams, pavyzdžiui, priklausymas organizacijoms, visuomeninė veikla, municipalinė karjera ir pan.
55 Butkys, Č. Teisėjo atsiminimai. Chicago, 1982.
56 Žilinskas J. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005.
57 Dr. Kazys Grinius. Atsiminimai ir mintys: III–IV. Red. kolegija: D. Bukelevičiūtė, Z. Butkus, S. Kaubrys, A. Vyšniauskas. Marijampolė: Piko valanda, 2016.
58 Skipitis, R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago, 1961.
59 Banaitis, S. Atsiminimai. Žaltvykslė, 1992, Nr. 9.
60 Römeris, M. Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji – 1919 m. birželio 20-oji. Iš lenkų k. vertė V. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2007; Römeris, M. Dienoraštis. 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji. Iš lenkų k. vertė V. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2016; Römeris, M. Dienoraštis. 1923 m. balandžio 11-oji – 1924 m. kovo 21-oji. Iš lenkų k. vertė V. Grigaitienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019; Römeris, M. Dienoraštis: 1921 m. sausio 13-oji – lapkričio 7-oji. Iš lenkų k. vertė V. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2012.
61 Toliušis, Z. Atsiminimai ir apybraižos. I d. Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921). Vilnius, 2023.
62 Paszkiewicz, B. Pod znakiem „Omegi“. Przygotował do druku i indeks osób opracował Adam Gałkowski, słowem wstępnym opatrzył i całość krytycznie przejrzał Piotr Łossowski. Warszawa: Neriton: Instytut Historii PAN, 2003.
63 Keats-Rohan, K. S. B. (ed.). Prosopography Approaches and Applications. Oxford: Oxford University, 2007.
Yra išlikę visų šešerių rinkimų išrinktųjų ir kandidatų sąrašai. Kiekybine išraiška tai būtų 103 sąrašai, 2 054 kandidatai, 323 išrinktieji / paskirtieji (paskirtieji kalbant apie 1931 m. ir 1934 m. rinkimus, kuomet trečdalį tarybos narių skyrė Ministrų kabinetas) tarybos nariai. Be to, galima priskaičiuoti burmistrus, kurie nebūtinai buvo renkami iš tarybos narių (tokių buvo du: J. Vileišis ir J. Gravrogkas). Vis dėlto, nors teoriškai nagrinėjamu laikotarpiu buvo išrinkti 323 tarybos nariai, reikia įvertinti, kad nemaža dalis jų buvo išrinkti kelis kartus, t. y. pareigas ėjo kelias kadencijas.
Kita vertus, skirtingai negu nacionaliniuose rinkimuose / parlamentuose, vietos tarybose pastebima didelė kaita: vieni nariai atsisako pareigų, kiti užima jų vietas. Tai šiek tiek komplikuoja mūsų tyrimą. Iškilo dilema: ar skaičiuoti tik rinkimų dieną išrinktus narius, ar realiai dirbusius. Taip pat problematiška su tais nariais, kurie užėmė postą tik kelis mėnesius ar vienerius metus, kai, tarkim, 1924 m. rinkimuose išrinkti tarybos nariai savo pareigas galėjo eiti iki pat 1931 m., nes pratęsus kadenciją rinkimai įvyko tik po 7 metų. Galima pažiūrėti, kaip skyrėsi tarybos sudėtis 1924 m. ir 1931 m. (t. y. pradžioje ir pabaigoje). Vis dėlto į miesto elito duomenų bazę – sąrašą – įtraukėme ir tuos, kurie buvo išrinkti, bet atsisakė pareigų arba ėjo jas labai trumpai.
Pirmoji miesto taryba buvo išrinkta 1918 m. gruodžio 18–19 d. Išrinktas 71 tarybos narys, tačiau kadencijos pabaigos sulaukė tik 40 (56 proc.). Net 44 proc. tarybos narių atsistatydino, pasitraukė, jų vietą užėmė kiti nariai. Iš tarybos išstojo žydų partijos „Bundas“ veikėjai, jų vietų niekas neužėmė, tad kadencijos pabaigoje taryboje liko 65 nariai. 1920 m. į tarybą buvo išrinkti 55 nariai. Vis dėlto 16, t. y. 29 proc., iš jų neišbuvo visos kadencijos. Dar keli nariai buvo pasirodę kelis kartus, po to juos pakeitė kiti iš sąrašo. Taigi, įvertinus tarybos narių kaitą, naujų narių atsiradimą atsisakius mandato kitiems nariams, jiems išvykus ar mirus, mūsų tyrimo sąrašą sudaro 314 asmenų.
Sunkiau aprėžti kandidatuojančius asmenis (jų net 2 054). Šie duomenys monografijoje nebus nuosekliai nagrinėjami, tačiau pasitelkiami apibrėžiant jau išrinktų tarybos narių charakteristikas numatant progresines karjeros trajektorijas (ar jis anksčiau kandidatavo, ar vėliau kandidatavo, bet nebuvo išrinktas) arba iliustruojant Kauno specifiką, nurodant nacionalinio lygmens elito atstovus, esančius sąrašuose.
Žvelgiant į išrinktųjų sąrašus taip pat matyti duomenų nesistemingumas. 1918 m. sąrašuose ties asmeniu nenurodyta jo profesinė veikla, kai vėlesniais metais jau buvo nurodoma. Kandidatų / išrinktųjų amžius taip pat ne visada nurodomas (duomenys yra tik 1920, 1921 ir 1924 m. sąrašuose). Kitos
sociodemografinės charakteristikos taip pat nenurodytos, tad jų ieškota pasitelkus kitus šaltinius.
Tyrimą apsunkino ir tai, kad surinktos informacijos apimtis labai nevienoda. Apie vienus tarybos narius nepavyko išsiaiškinti nieko arba pavyko sužinoti tik bazinę informaciją, o apie tokius, kurie reiškėsi ir nacionalinėje politikoje (ministrus, Seimo narius, visuomenės veikėjus, partijų lyderius), informacijos buvo ypač daug, žinių apie juos buvo galima rasti enciklopedijose, žinynuose, kituose tyrimuose. Neignoruoti interneto šaltiniai, duomenų bazės. Mažiausiai informacijos pavyko aptikti apie žydų, lenkų, vokiečių atstovus, taip pat darbininkus, amatininkus, išrinktus į KMT. Monografijos tekste nepavyko išvengti minėto netolygumo, ypač aptariant elito narių profesinę priklausomybę, kur pateikta detalesnė enciklopedinio pobūdžio informacija, kuria siekta išsamiau atskleisti atskirų asmenybių profesinį kelią.
Apskritai dėl informacijos trūkumo gali būti sunku daryti griežtas išvadas ar apibendrinimus. Pavyzdžiui, gimimo vietą pavyko nustatyti tik 78 proc. asmenų, išsilavinimo duomenis – dar mažiau – 50,6 proc. Komplikuotas ir šeiminės padėties aprašymas, nes jis neapibrėžtas laike, t. y. pasų kortelėse galėjo būti užfiksuotas ne galutinis vaikų skaičius ir pan., o tik tas, kuris buvo paso gavimo metu. Be to, paso kortelėje rašyti vaikai, kurių amžius buvo iki 17 m. Dar sudėtingiau buvo nustatyti socialinę kilmę.
Knygos struktūra. Be įvado, išvadų, priedo, šaltinių ir literatūros sąrašo, asmenvardžių rodyklės ir santraukos anglų kalba, monografiją sudaro penkios dalys. Pirmojoje dalyje aptariamas savivaldos rinkimų teisinis reglamentavimas. Nuo rinkimų sistemos daug priklausė, kokie žmonės pateks į valdančiojo elito gretas, kaip jie bus išrinkti. Taip pat glaustai paminimos to meto savivaldos institucijos ir jų funkcijos. Antroji dalis skirta rinkimams į Kauno miesto savivaldybę. Joje nagrinėjamos rinkimų kampanijos, pateikiami jų rezultatai, aptariami rinkimų sąrašai, parodant jų spektrą nuo partinių, tautinių iki atstovaujančių ekonominiams interesams, taip pat nušviečiamas moterų dalyvavimas rinkimuose. Trečiojoje, didžiausioje, dalyje siekiama parodyti kolektyvinį Kauno miesto valdančiojo elito portretą. Nagrinėjamos išrinktų narių charakteristikos, atskleidžiant lytį, socialinę ir teritorinę kilmę, amžių, konfesiją, tautinę priklausomybę, šeiminę padėtį, išsilavinimą, profesiją, detalizuojant veiklos pasiekimus. Kadangi iškilo sunkumų nustatant elito narių turtinę padėtį, apsiribota pateikti duomenis apie valdomą nekilnojamąjį turtą. Be to, fragmentiškai aptartas elito narių priklausymas įvairioms draugijoms. Ketvirtoji dalis skirta valdančiojo elito veiklai ir tarnybai savivaldybėje. Pirmiausia aptariamos elito karjeros trajektorijos, nusakant priešmunicipalinę politinę patirtį, mandatų
derinimo atvejus, kadencijų skaičių taryboje bei karjerą savivaldos institucijose. Po to nagrinėjama tarybos ir valdybos narių atlygio sistema, veiklos specifika, parodomi kasdienybės momentai. Penktojoje dalyje nagrinėjami savivaldybės ir centrinės valdžios konfliktų pavyzdžiai, nurodant nesutarimus dėl kalbos vartojimo, politinius areštus ir įtampą tautininkų valdymo laikotarpiu.
Kai kuriuos monografijoje paliestus klausimus reikėtų detaliau paanalizuoti, kiti kolektyvinės elito biografijos aspektai, pavyzdžiui, likimai prasidėjus sovietų okupacijai, liko visai nepaliesti (nors peržvelgus valdančiojo elito biografijas matyti trys aiškios tendencijos: daugelis elito atstovų pasitraukė į Vakarus, kiti buvo išvežti į Sibirą arba nužudyti kalėjimuose). Šie tyrimo klausimai galės būti nagrinėjami ateityje.
Tikimasi, kad šia monografija bus patikslintos daugelio žymių tarpukario Lietuvos veikėjų biografijos, nes dažnai ministrų, kultūros veikėjų biografijose, enciklopedinio pobūdžio informacijoje nėra paminėtas faktas, jog asmuo buvo išrinktas į KMT ar bent dalyvavo rinkimų kampanijoje (pavyzdžiui, poetas Jonas Maciulevičius (Maironis), politikai Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras, R. Skipitis, Stasys Šilingas, Povilas Matulionis, Julius Indrišiūnas, Stasys Kairys, Antanas Purėnas ir kt.), galbūt galvojant, kad tai tik antraeilis kaip politiko vaidmuo vietos lygmens politikoje, t. y. ta veikla nesureikšminama. Viliamasi, kad monografijoje pateikiama faktografinė medžiaga, pirmą kartą nustatytos ir įvardytos vietos valdžios elito tapatybės bus naudinga ateities tyrimams. Monografijoje gausu asmenvardžių. Šaltiniuose jie rašomi įvairiai, dažniausiai sulietuvinta forma. Taigi monografijoje sutinkamas žydų, rusų, lenkų, vokiečių pavardes taip pat pateiksime sulietuvintas, kokios buvo naudojamos to meto dokumetuose, pasų kortelėse. Pirmą kartą minimus lenkų ir vokiečių asmenvardžius skliaustuose pateiksime originalia rašyba.
1. Lietuvos miestų savivaldos
rinkimų teisinis reglamentavimas
ir savivaldybių veiklos sritys
Demokratinėse valstybėse visiems užtikrinamos lygios teisės įvairiose srityse, taip pat tokiose kaip dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, politikoje. Rinkimai yra itin svarbi priemonė išrinkti atstovus, kurie maksimaliai atstovautų rinkėjo pažiūroms. Tai būdas išrinkti asmenis, kurie iš esmės yra vietos politinis elitas.
Pagal 1919 m. įstatymą, rinkimuose galėjo dalyvauti abiejų lyčių piliečiai, sulaukę 20 metų, jei gyvena toje savivaldybėje ir turi butą, tarnybą ar kitą nuolatinį užsiėmimą ne mažiau kaip pusę metų iki rinkimų. Kiek vėliau priimtomis įstatymo pataisomis rinkimų amžiaus cenzas buvo padidintas iki 21 metų64 . Įstatyme nustatytos skirtingos pasyvioji ir aktyvioji rinkimų teisės. Valsčiaus, miesto ir apskrities tarybų nariais galėjo būti renkami „ne tik tie asmenys, kurie turi teisę dalyvauti to valsčiaus rinkimuose, bet ir visi kiti Lietuvos piliečiai, turintys teisę dalyvauti rinkimuose kituose valsčiuose, ne jaunesni kaip 24 metų“65. Vadinasi, buvo padidintas amžiaus cenzas ir dalinai panaikintas sėslumo cenzas. Tai reiškia, kad pilietis, gyvendamas viename valsčiuje, galėjo būti kito valsčiaus (ar miesto) tarybos nariu. Savivaldybių įstatymas numatė skirtingas rinkimų sistemas kaime ir mieste. Miestų tarybos turėjo būti renkamos naudojant proporcinę rinkimų sistemą, sudarant kandidatų į miesto tarybą sąrašus. Kiekvieną kandidatų sąrašą privalėjo pasirašyti bent penki rinkėjai. Rinkimuose dalyvaujantys sąrašai turėjo būti skelbiami visuomenei ne vėliau kaip savaitė iki rinkimų. Balsuojama buvo kortelėmis, jas įdėjus į vokus (palikta galimybė balsuoti ir kortelėmis, neįdėtomis į vokus, tik tuomet reikalauta jas susukti ar sulankstyti). Voką reikėjo paduoti komisijos pirmininkui, kuris rinkėjų akyse
64 Savivaldybių įstatymas. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 4.
65 Žilinskas, G. Vietos savivaldybių statusas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. Kaunas: Akademija, 1999, p. 13.
Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė
Kauno miesto valdantysis elitas 1918–1940 m. Monografija
Redaktorė Auksė Matiukė
Maketuotoja Skaidra Vaicekauskienė Viršelio dizaineris Mindaugas Mikulėnas
2024 10 13. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K21-047.
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt