Gamtos išradėjai: Lietuvos ekosofijos transformacijos XX a. by Vytautas Magnus University

Vytauto Didžiojo universitetas

Mantas Antanas Davidavičius

GAMTOS IŠRADĖJAI: LIETUVOS EKOSOFIJOS TRANSFORMACIJOS

XX AMŽIUJE

Kaunas, 2025

Monografija

Moksliniai recenzentai

dr. Žilvinas Vareikis, Lietuvos Kultūros tyrimų institutas

doc. dr. Augustinas Dainys, Vytauto Didžiojo universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros posėdyje 2025 m. kovo 20 d. (protokolo Nr. 03-01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2025 m. kovo 26 d. (protokolo Nr. 4-1).

Monografijoje pateikiamas tyrimas, atliktas įgyvendinant projektą „Lietuvos ekologinės filosofijos transformacijos bei jų santykis su šiuolaikine Lietuvos ekopolitika“ (Vytauto Didžiojo universitetas) pagal nacionalinę podoktorantūros stažuočių finansavimo programą. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties nr. S-PD-22-37.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-652-9 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-653-6 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676536

TURINYS

Johno Muiro ir Giffordo Pinchoto diskusija: Europos santykių

PADĖKOS ŽODIS

Ši monografija – tai pastarųjų dvylikos metų domėjimosi ekologinės filosofijos temomis, mano magistrantūros ir doktorantūros studijų, Lietuvos mokslo tarybos finansuotos podoktorantūros stažuotės bei darbo šiame tyrimų lauke rezultatas. Rašyti knygą užtruko ilgai, todėl iš pradžių norėčiau labai padėkoti tiems, kurie ir kurios mane palaikė ir kasdien tebepalaiko, pakenčia mano nesibaigiančias darbo dienas ir toleruoja bjaurias kūrybines nuotaikas. Pirmiausia ačiū mano žmonai Ievai, vaikams Liucijui ir Abigailei, tėvams, brolio šeimai.

Nors darbuotis šioje srityje pradėjau gana atsitiktinai, niekuomet dėl šio likimo posūkio nesigailėjau. Turėdamas omenyje visą aibę problemų, iškilusių kartu su klimato kaita ir nuolat intensyvėjančiu globaliniu atšilimu, esu visiškai įsitikinęs, kad ekologinė filosofija, kaip ir ekologija apskritai, šiais laikais yra be galo reikšminga ir svarbi kultūros sritis, galinti paskatinti mus visus atsakingiau ir teisingiau elgtis su gamtine aplinka, nors šiek tiek susimąstyti apie savo veiksmų padarinius, apie tai, ką mums reiškia gamta, koks yra ir koks galėtų būti mūsų santykis su ja. Bent mane ši filosofija paveikė būtent taip, ir už tai esu skolingas bene visiems šioje knygoje aptariamiems autoriams ir autorėms.

Kadangi cituojami, skaityti ir analizuoti autoriai ne vieninteliai prisidėjo prie mano filosofinio ugdymo, už pagalbą akademiniame kelyje esu dėkingas savo mokytojams ir studijų vadovams – Jurgai Jonutytei, Gintautui Mažeikiui ir Viktorui Bachmetjevui. Nuoširdžiai dėkoju knygos recenzentams Žilvinui Vareikiui bei Augustinui Dainiui už skirtą laiką ir komentarus, padėjusius tekstui įgyti galutinę formą. Nuoširdžiai

ačiū šios knygos redaktorei Rimai Bertašavičiūtei, ne tik įnešusiai tvarkos į mano teksto kalbą, bet ir nuolat palaikiusiai mane rašant knygą. Dėkoju Lietuvos mokslo tarybai už finansavimą, skirtą knygai parengti ir išleisti, – be jo monografija tikrai nebūtų išvydusi dienos šviesos. Esu dėkingas Vytauto Didžiojo universitetui už LMT finansuoto podoktorantūros projekto „Lietuvos ekologinės filosofijos transformacijos bei jų santykis su šiuolaikine Lietuvos ekopolitika“ (Nr. S-PD-22-37) administravimą – ši knyga yra minėtojo projekto rezultatas. Galiausiai dirbdamas ekosofijos ir ekopolitikos sankirtų lauke turėjau progą pažinti daugybę žmonių, dedančių pastangas, kad mūsų ateitis būtų žalesnė, o Lietuvos perspektyvos tvaresnės, aukojančių tam laiką ir pinigus. Šie žmonės įkvėpė mane idėjomis ir darbais, visokeriopai palaikė kūrybinį procesą. Tad dėkoju Arūnui Antanaičiui, Gabrieliui Gedvilai bei visam Prezidento Valdo Adamkaus aplinkosauginės premijos komitetui, ačiū Žymantui Morkvėnui, Linai Paškevičiūtei, Aivarui Jefanovui, Vykintui ir Daivai Vaitkevičiams, taip pat visiems mano draugams ir bendraminčiams, kurių nepaminėjau.

ĮVADAS

Lietuvos ekosofijos transformacijos kaip problema

Filosofinė literatūra, kaip ir literatūra apskritai, laikui bėgant keičiasi. Dinamiškame pasaulyje nuolat atsiranda naujų aktualijų, jas atliepia nauji filosofiniai posūkiai, dominuojančios temos, naujos diskusijų tendencijos. Tuo pat metu filosofijos klasikai tenka vis iš naujo atrasti save nūdienos kontekste – parodyti savo reikšmingumą šių laikų žmonėms, atskleisti ką nors esminga apie kintantį gyvenimą. Vienas iš tokių šiuolaikinės filosofijos posūkių kaip tik ir yra ekologinės filosofijos, arba ekosofijos, atsiradimas. Mes gyvename laikais, kai žmonės skraido lėktuvais, tiria kosminę erdvę, naudoja atominę energiją, o pranešimai iš visų pasaulio kraštų internetu gali pasiekti vos per akimirksnį. Tokie technologiniai pokyčiai, atsiradę per palyginti trumpą laiką, paveikė visas gyvenimo sferas: nuo žmonių gyvenimo būdo, įpročių, vertybių, judėjimo bei vartojimo mastų iki etinių normų ir savivokos. Visa tai atnešė ir aibę iki tol neegzistavusių problemų, tampančių filosofinių diskusijų objektu. Ekologijos sričiai priskirtinas problemas (tokias kaip klimato kaita, rūšių nykimas, padidėjęs taršos mastas, tarprūšiniai santykiai), taip pat šių problemų filosofines prielaidas ir išdavas apmąstančią šaką skirtingi filosofai įvardija skirtingai, bet pasitelkia susijusius žodžius. Freya Mathews1

1 Freya Mathews. „Ecological philosophy“. In: Routledge Encyclopedia of Philosophy. Taylor and Francis, 1998.

rašo apie ekologinę filosofiją (ecological philosophy), Warwickas Foxas2 – apie ekofilosofiją (ecophilosophy), o Arne Næssas3 ir Félixas Guattari4 šią šaką vadina tiesiog ekosofija (ecosophy). Mano manymu, skirtumas tarp šių terminų iš esmės nominalus, todėl knygoje juos vartoju sinonimiškai, o prioritetą teikiu trečiajam minėtam variantui kaip pačiam glausčiausiam. Jį renkuosi dar ir dėl to, kad mano paties ekosofijos sampratą įkvėpė Næssas ir Guattari, ne tik sukūrę terminą (atskirai vienas nuo kito, savarankiškai), bet ir likę vieni iš įtakingiausių kontinentinės filosofijos mąstytojų, nagrinėjančių ekosofinę tematiką. Abu jie pabrėžė ekosofijos lauko įvairovę ir pliuralizmą, akcentavo ekosofinės minties daugiabalsiškumą. Tai svarbu ir man.

Ekosofija, nors ir yra pliuralistinė, turi savo konceptualias ribas, ir bent jau apytikriai jas nubrėžti yra vienas šios knygos uždavinių – jį mėginu įgyvendinti skyriuje „Ekosofijos lauko apibrėžtis ir šiuolaikinės lietuviškos ekosofijos literatūros apžvalga“ (p. 12–29). Ekosofija taip pat turi ir istoriją, raidą – šioms temoms iš esmės ir yra skirta monografija; tiesa, nuo bendrųjų šakos transformacijų vėliau grįžtama prie Lietuvos ir lietuviškųjų ekopolitinių kontekstų. Tad šios knygos tikslas yra pažvelgti į lietuviškos ekosofinės minties raidą iš lietuviškosios filosofijos perspektyvos (iš esmės autorefleksyviai) ir, remiantis platesniais kultūriniais kontekstais, pamėginti identifikuoti esminius veiksnius, XX amžiuje lėmusius Lietuvos ekosofijos ir ekopolitikos virsmus bei sąveikas.

Siekiant šio tikslo, monografijoje mėginama įgyvendinti tokius uždavinius:

1. Apibrėžti ekosofijos kaip filosofijos šakos konceptualiuosius kontūrus, identifikuoti pagrindinius ekosofijos šaltinius.

2. Apžvelgti Lietuvos ekosofijos užuomazgas ir pagrindines ekosofinės minties tendencijas tarpukario Lietuvoje, mėginant identifikuoti esminius veiksnius, lėmusius to meto pokyčius.

3. Išanalizuoti pagrindinius politinius ir filosofinius santykio su gamta pokyčius, įvykusius ankstyvuoju sovietmečiu, ir aptarti šių pokyčių filosofines priežastis.

2 Warwick Fox. „Transpersonal Ecology: ‘Psychologizing’ Ecophilosophy“. The Journal of Transpersonal Psychology 22 (1), 1990, p. 59–96.

3 Arne Næss. Ecology, Community and Lifestyle: Outline of An Ecosophy. Trans. David Rothenberg. Cambridge: Cambridge University Press, 1989.

4 Félix Guattari. The Three Ecologies. Trans. Ian Pindar and Paul Sutton. New Brunswick and New Jersey: The Atholone Press, 2000.

4. Iš ekosofinės perspektyvos apžvelgti vėlyvojo sovietmečio ir atkuriamos nepriklausomybės meto santykio su gamta pokyčius, išskirti pagrindines šių pokyčių tendencijas, jas lėmusius veiksnius.

5. Pamėginti glaustai nusakyti šiandieninių Lietuvos ekosofinių tendencijų santykį su aptartąja praeitimi.

Pirmąjį uždavinį leidžia įgyventi įvade pateikiama ekosofijos lauko apibrėžtis, antrajam uždaviniui skiriama pirma knygos dalis, trečiajam ir ketvirtajam – antra knygos dalis. Penktąjį uždavinį įgyvendinu paraleliai su kitais per visą monografijos tekstą. Monografijos argumentacija išsidėsto pagal du pagrindinius, paraleliai pateikiamus konceptualius pjūvius, padedančius man nušviesti esminę ekosofijos virsmų problemą. Pirmasis pjūvis yra geopolitinis. Knygoje Lietuva – tiek kaip valstybė, tiek kaip lietuvių tautos politinė erdvė – yra lokalizuojama civilizacijų sandūroje. Tokioje padėtyje šalis tikrai buvo XX amžiuje (ir tam tikru mastu tebėra ir dabar – tai ypač ryškiai justi Rusijos karo Ukrainoje kontekste). Iš vienos pusės mus veikė Vakarų Europa, jos tendencijos ir intelektualinės mados, taip pat Jungtinės Amerikos Valstijos, Europon išsiuntusios ne tik Darių ir Girėną, bet ir savą filosofinę bei ekopolitinę tradiciją – milžinišką indėlį į įvairių aplinkosaugos organizacijų, politinių judėjimų ir tiesiog ekopolitinių siekių turinčių asmenų radimąsi visame pasaulyje. Iš kitos pusės buvome veikiami, o vėliau okupuoti ir kontroliuojami Sovietų Sąjungos, turėjusios visai kitokius idealus, kitas vertybes ir kitokią dominuojančią filosofiją. Šiųdviejų polių veikiama nedidelė mūsų valstybė, jos kultūra neišvengiamai patyrė tam tikrų transformacijų – jas ir apžvelgiu knygoje.

Antrasis konceptualus pjūvis yra chronologinis. Pirmoje knygos dalyje aptariamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1918–1940), o antra sąlygiškai skiriama pagal du tarpsnius, kuriais įvyko reikšmingų santykio su gamtine aplinka pokyčių, – 1940–1964 ir 1964–1990 metus. Tad kiekvienas iš trijų tarpsnių apima nuo 22 iki 26 metų. Visose knygos dalyse įtraukiama komentarų apie šiandienos lietuviškąją ekosofiją, bet atskiru skyriumi ji neaptariama. Taip nuspręsta visų pirma dėl to, kad manau, jog esminės įžvalgos, susijusios su šiuolaikine ekosofija, paaiškėja „pakeliui“ –analizuojant praeitį, tad toks skyrius būtų perteklinis. Be to, mano paties santykis su dabartiniu laikotarpiu nėra toks, koks su kitais aptariamais tarpsniais. Monografijoje analizuoju filosofinių pažiūrų, susijusių su santykiu su gamta, transformacijas, bandau įžvelgti jas paskatinusius veiksnius. Kitaip tariant, į praeitį, kurioje pats nedalyvavau, stengiuosi žvelgti kaip stebėtojas, svetimų liudijimų klausytojas ir interpretuotojas. O

šių laikų ekosofinio diskurso diskusijose dalyvauju ir pats, tad čia mano santykis su analizės objektu būtų kitoks.

Žvelgdamas į filosofijos ir kultūros raidą, knygoje siekiu atskleisti, kaip keitėsi lietuviškojo filosofinio (taip pat, šiek tiek platesne prasme, Lietuvos kultūros) santykio su aplinka tendencijos, kokį vaidmenį joms keičiantis suvaidino minėtosios geopolitinės jėgos. Tikiuosi, kad chronologinė prieiga padės nušviesti tiek dominuojančios filosofinės, tiek politinės ar ideologinės prieigos pokyčius, taip pat tų pokyčių įtaką valstybės santykiui su gamtine aplinka.

Šioje knygoje siūlomą analizę leidžia atlikti keli skirtingi metodai. Įvairūs filosofijos šaltiniai – knygos, straipsniai – čia daugiausia tiriami hermeneutiškai, tačiau pasitelkiama ir filosofinė dialektika, sintezė, metodinė abejonė. Be to, gana gausiai, ypač apžvelgiant istorinius ir politinius ekosofijos kontekstus, remiamasi istorijos mokslo metodais – genetiniu aprašymu, analize, sinteze, šaltinių kritika. Taip pat įvairių laikotarpių filosofiniais ir mokslo straipsniais, monografijomis ir disertacijomis, istorine literatūra, memuarais, publicistika, vadovėliais, politikų kalbų tekstais; dėl didelio tekstų kiekio ir įvairovės daugumos jų įvade apžvelgti nepavyks, tačiau dalį aptariu kitame skyrelyje. Analizei pasitelkiami šaltiniai buvo pasirinkti kaip tam tikrą idėjų istorijos laikotarpį iliustruojantys viešai prieinami tekstai. Rašydamas šiek tiek rėmiausi giluminių interviu serija: per podoktorantūros stažuotę kalbinau įvairius Lietuvos ekopolitinio lauko dalyvius, politinius aktyvistus ir buvusius bei esamus aplinkosaugos darbuotojus, veikloje vienaip ar kitaip tiesiogiai susidūrusius su pasaulėžiūrų virsmais, susijusiais su antroje knygos pusėje aprašomo lysenkistinio santykio su gamta įsigalėjimu bei nunykimu.

Nors ekosofija turi daugybę variacijų, skirtingų pavidalų ir begalę galimų požiūrio kampų, jos esmę galima nusakyti kaip tam tikrą bendrumo su mūsų gamtine aplinka pojūtį, primenantį, kad nesame tokie išskirtiniai, kokiais galbūt save laikome. Šis pojūtis, leidžiantis atjausti kitokį Kitą, suprantama, egzistavo taip seniai, kaip egzistuoja ir pati filosofija. Jo apraiškų veikiausiai įžvelgtume jau pirmųjų filosofų, tokių kaip Talis Miletietis ar Herakleitas, mėginimuose atrasti vieną pasaulio pradą, bendrą visai esinijai. Ir nors tokie senovės mąstytojai tikrai gali suteikti ekosofams atspirties tašką, ekosofija kaip atsakas į šiuolaikinio pasaulio ekologines problemas negalėjo susiformuoti anksčiau, nei tapo pastebimos pirmos problemos, kurias sukėlė modernizacija, mokslo ir technikos pažanga bei žmogaus dominavimas gamtos atžvilgiu. Todėl šioje knygoje ekosofija bus siejama su tradicijomis, atsigręžusiomis į šį pojūtį jau

moderniaisiais laikais ir ėmusiomis kritikuoti virš kūno ir materijos iškilusį, nuo jų

atitrūkusį racionalumo idealą.

Kaip matysime romantizmą apžvelgiančiose šios knygos dalyse, ekosofija savo ištakomis artima žaliajai politikai, arba ekopolitikai. Abi sritys istoriškai visuomet atsidurdavo viena kitos pašonėje, susipindavo į sunkiai atskiriamą raizginį (kaip, pavyzdžiui, aptariamu Johno Muiro atveju), tad kartkartėmis jų riba gali likti neaiški. Ryškios skirties nemėginsiu brėžti ir aš: ekosofija ir ekopolitika visuomet buvo viena nuo kitos priklausomos, jas siejo komplikuota dinamika; apie šią problematiką rašiau savo daktaro disertacijoje5 . O čia užteks pasakyti, jog ekopolitika laikau politinę įvairių veikėjų elgseną, tiesiogiai arba per ekoideologijas kylančią iš ekosofinių pažiūrų bei jų formuojamą. Detalesnę ir išsamiau apsvarstytą ekosofinių pažiūrų apibrėžtį pasiūlysiu kitame įvado skyrelyje. Dar verta tarti kelis žodžius apie antrą šios knygos dalį. Skaitytojams ir skaitytojoms, bent kiek geriau susipažinusioms su Sovietų Sąjungos vidaus politika ir realijomis, gali pasirodyti keista, kad pusė knygos apie ekosofiją skiriama laikotarpiui, kai tikrõs ekologinės mąstysenos nebuvo arba beveik nebuvo. Tačiau ekosofinių pažiūrų nebuvimas arba jų suvaržymas Sovietų Sąjungoje turėjo aiškius filosofinius ir ideologinius motyvus, ir jų analizė gali padėti mums geriau suprasti tiek ekosofijos esmę, tiek jos raidą mūsų šalyje. Antra (ir ne mažiau svarbu) – šioje knygoje iš dalies prieštarauju nuostatai, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo ekosofijos (ir filosofijos apskritai). Į sovietmetį siūlyčiau žvelgti kaip į spektrą, kurio vėlyvuoju etapu, vertinant chronologiniu požiūriu, buvo susiformavusi labai savita, marksistinė ekosofijos adaptacija, ir ją verta panagrinėti.

O svarstymus apie Lietuvos ekosofijos transformacijas siūlau pradėti pirma šiek tiek apibrėžus ekosofijos lauką.

5 Mantas Antanas Davidavičius. Ekosofijos ir ekoideologijos konfliktas: Belovežo girios atvejis: Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2020. Kai kurios šios knygos dalys parengtos iš dalies remiantis disertacija, tačiau didžioji monografijos teksto dalis niekur iki šiol nepublikuota.

Ekosofijos lauko apibrėžtis ir šiuolaikinės lietuviškos ekosofijos literatūros apžvalga

Siekiant apibrėžti ekosofijos lauką verta pirma apžvelgti, ką šis žodis reiškė jį sukūrusiems filosofams, tad pradėsiu nuo Arne’ės Næsso. Veikiausiai nė vienam, nors šiek tiek susipažinusiam su šia filosofijos šaka, nekelia abejonių milžiniška norvegų filosofo įtaka pasaulinės ekosofijos raidai. Næssas buvo žymiojo Vienos ratelio auklėtinis. Vos 27- erių jis tapo jauniausiu Oslo universiteto profesoriumi ir tuo pat metu vieninteliu Oslo universiteto filosofijos profesoriumi6 . Jo sukurtą terminologiją ilgainiui perėmė daugelis žymių srities filosofų, tokių kaip George’as Sessionsas, Warwickas Foxas, Michaelas E. Zimmermanas, Alanas R. Drengsonas, Billas Devallas, Fritjofas Capra ir kiti. Næsso ekosofija grindė The Trumpeter, vieną pirmųjų šiai temai skirtų filosofinių žurnalų. Be to, jo darbais rėmėsi įtakingi ir kontroversiški politiniai aplinkosaugos judėjimai, tokie kaip „Earth First!“ ir „Earth Liberation Front“, taip pat plačiai žinomos nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos – pavyzdžiui, „Rainforest Action Network“. Įtakingi šiuolaikiniai filosofai, tokie kaip Timothy Mortonas, monografijose vis dar polemizuoja su jo idėjomis7.

Lietuvoje Næssо filosofija taip smarkiai neišpopuliarėjo – galbūt todėl, kad ir pati ekosofijos sritis Lietuvos filosofiniame lauke vis dar tebėra šiek tiek periferinė, žengia pirmuosius drąsius žingsnius, tačiau ir toje periferijoje Næssо idėjos jau sulaukė tam tikro dėmesio. Jas dar 1989 metais mokslų kandidato disertacijoje gana išsamiai nagrinėjo Sakalas Janavičius8 . Kiek man žinoma, tai buvo pati pirmoji Lietuvos filosofo apginta disertacija, skirta išimtinai ekologinei filosofijai (apibrėžiant analizuojamą filosofiją kaip ekologinę). Tiesa, ji publikuota sovietmečiu Maskvoje ir parašyta pagal to meto standartus bei įprastą tvarką, tad apie Næssą joje atsiliepiama gana neigiamai,

6 Erik C. W. Krabbe. „Arne Næss (1912–2009)“. Argumentation 24, 2010, p. 527–530.

7 Timothy Mortono monografijoje (Timothy Morton . Dark Ecology: For a Logic of Future Coexistence New York: Columbia University Press, 2016) polemizuojama su Næsso ir jo sekėjų propaguojama giliąja ekologija (deep ecology). Neatmesdamas filosofijos svarbos sprendžiant ekologines problemas (taigi neišeidamas iš ekosofijos lauko), Mortonas argumentuoja, kad Næsso gilioji ekologija, susijusi su Romantizmu, nepajėgia spręsti ekologinių problemų.

kaip tuomet buvo įprasta rašyti apie visą „buržuazinę“ filosofiją. Vis dėlto Næssо filosofijos svarbą Lietuvos ekosofijos raidai liudija jau pats faktas, kad jo tekstai įkvėpė pirmąją Lietuvos9 ekosofinę disertaciją. Be jos, dar esama išversto Næssо interviu10 , jo filosofiją įvairiuose darbuose nagrinėjo Česlovas Kalenda11 (jis, beje, didžiąją dalį savo filosofijos darbų parašė būtent ekosofijos lauke ir yra turbūt daugiausiai šioje srityje publikavęs Lietuvos filosofas12). Apie Næssо ekosofiją dar rašė ir ja rėmėsi Jūratė Mackevičiūtė13 , Viktorija Serbentienė14 , Loreta Grikštienė15 , galiausiai ir aš disertacijoje16 . Tad šiuolaikinėje Lietuvos ekosofijoje Næssas anaiptol nėra negirdėtas – jis turi nemažai sekėjų.

Næssas buvo įsitikinęs, kad ekologinius klausimus ir problemas grindžia filosofiniai (visų pirma ontologiniai ir etiniai) klausimai, todėl laikėsi nuostatos, kad bet kokių aplinkosaugos sprendimų paieškos turi įtraukti ontologinių ir etinių klausimų persvarstymą. Ekologinę mintį, reflektuojančią šiuos klausimus, jis vadino giliąja ekologija. Terminu ekosofija (arba ekosofija T17) buvo vadinamas jo asmeninės giliosios ekologijos variantas, kitaip tariant, asmeniškai išpažįstama ir išgyvenama gilioji

9 Nors disertacija apginta Maskvoje, jos autorius – lietuvis filosofas, vėliau ilgai dirbęs Klaipėdos universitete, publikavęs Lietuvoje, todėl ją laikau Lietuvos filosofinio lauko dalimi.

10 Arne Næss. „Meilė – tai nuostabiausia beprotybės forma“. In: Bičiulystė su gamta: kaip atkurti žmogaus ir Visatos ryšį . Sud. Irene van Lippe-Biesterfeld ir Jessica van Tijn. Kaunas: Dajalita, 2007, p. 256–285.

11 Česlovas Kalenda. Achilo kulno papėdėje: pasaulinė ekologinė krizė ir Lietuva . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 154, 188–190.

12 Česlovas Kalenda. Ekologinis idealas. Vilnius: Ethos, 1992; Česlovas Kalenda. Ekologinė krizė ir dorovė . Vilnius: Ethos, 1992; Česlovas Kalenda. Ekologinės etikos paskirtis. Vilnius: Ethos, 1993; Česlovas Kalenda. Gyvasis pasaulis ir etika . Vilnius: Ethos, 1995; Česlovas Kalenda. Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika . Vilnius: Ethos, 1998; Česlovas Kalenda. Ekologinės etikos tapsmas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1998; Česlovas Kalenda. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002; Česlovas Kalenda. Ekologinės etikos baruose . Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003; Česlovas Kalenda. Etika gamtos apsaugos amžiuje . Vilnius: Ethos, 2007; Česlovas Kalenda. Achilo kulno papėdėje: pasaulinė ekologinė krizė ir Lietuva . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016.

13 Jūratė Mackevičiūtė. Žmogaus ir gamtos santykio problema modernybės ir postmodernybės filosofijoje (etinis aspektas): Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004; Jūratė Mackevičiūtė. „Išsamioji ekologija ir transasmeninė identifikacija“. Problemos 70, 2006, p. 62–69; Jūratė Mackevičiūtė. „Ekologinės transformacijos etinės refleksijos“. In: Inter-studia humanitatis 12. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2011, p. 53–68.

14 Viktorija Serbentienė. „Ekologijos nuostatos ir praktikos: individualių gyvenamųjų namų statybos sfera“. In: Lietuvos etnologija . Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2022, p. 57–86.

15 Loreta Grikštienė. Ekologiško gyvenimo stiliaus reprezentavimas gyvenimo būdo žurnaluose: Lietuva, 2004–2010 : Magistro baigiamasis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010.

16 Mantas Antanas Davidavičius. Ekosofijos ir ekoideologijos konfliktas: Belovežo girios atvejis

17 Næssas, itin patyręs alpinistas, 1938 m. pasistatė trobelę ant atokaus Hallingskarvet kalno šlaito. Ją vadino Tvergastein . Raidė T nurodo į šią asmeninių apmąstymų vietą.

ekologija. Anot Næsso, sąmonė užima ekosofinę padėtį, viena vertus, kai ji yra kritiška, kelia pamatinius filosofinius klausimus, kvestionuoja kultūros sąmonei diktuojamas vertybes, mitus ir ekoideologijas, kita vertus – kai ji asmeniška18 , turi konkrečią istoriją ir tam tikras pažiūras bei vertybes, įgytas per kritinę laikyseną. Asmeniškumas nulemia ekosofijų įvairovę: kiekvienas žmogus nueina savo filosofinį kelią, randa savus atsakymus į filosofinius klausimus. Tačiau ekosofijos asmeniškumas, Næsso žodžiais tariant, „nereiškia, kad ekosofija yra originalus tavo paties kūrinys. Ji originali tik tiek, kiek ji yra tokiu požiūriu, kuriame jautiesi kaip namie, ‘kur filosofiškai priklausai’“19. Ekosofija griauna vieną vertybių bei įsitikinimų sistemą ir pasitelkdama kritiką jos vieton stato kitą. Naujoji vertybių ir įsitikinimų aibė, kuriama ekosofijos, taip pat yra tradicija, tik apibrėžiama per negatyvą – kaip opozicija ankstesnei dominuojančiai, „ne eko-“ mąstysenai.

Næsso ekosofijos pradžia – klasikinėje filosofijoje dominuojančio subjekto kritika. Anot jo,

iš daugybės to, kas kartais vadinama ekofilosofija arba ekosofija, laimėjimų labiausiai pabrėžčiau ekologinę savasties sampratą. Nuo pat Aristotelio (Vakaruose) žmoniją laikėme „ypatingais gyvūnais“, arba, tiksliau, socialiai gyvenančiomis būtybėmis. [Tačiau] žmonės, žvelgiant iš tam tikro taško, yra itin mobìlios Žemės paviršiaus ir žemutinės atmosferos dalelės [...]. 20

Tad Næssas siūlo alternatyvią subjekto ir žmogaus sampratą, nukreiptą prieš Europos filosofijoje dominuojantį antropocentrizmą. Anot jo, žmogus – neatskiriama pasaulio dalis, o įvairios kitos būtybės gali tapti mūsų pačių dalimi. Perskyra tarp žmogaus ir Kito (gyvūno, gamtos) jo filosofijoje nėra laikoma akivaizdžia duotybe, tik žiūros kampo nulemtu dalyku.

18 Arne Næss. Ecology, Community and Lifestyle: Outline of An Ecosophy, p. 5.

19 Ibid ., p. 37.

20 Arne Næss. „The Spirit of the Vienna Circle Devoted to Questions of Lebens- and Weltauffassung“. In: The Selected Works of Arne Naess 8. Ed. Harold Glasser and Alan Drengson. Dordrecht: Springer, 2005, p. 284–285.

Prie šių įžvalgų Næssas prieina interpretuodamas Baruchą Spinozą 21. Šis vienas iš pirmųjų Naujųjų laikų mąstytojų atsisakė Aristotelio įvestos sielos klasifikacijos bei žmogiškosios sielos sampratos, oponavo griežtam René Descartes’o dualizmui. Spinozos nuomone, egzistuoja tik viena substancija 22 , o viskas pasaulyje (ir pats pasaulis) yra

šios substancijos modusai 23 , mums pasiekiami per substancijos atributus. Laikantis tokios pažiūros manoma, kad viskas pasaulyje susijungia į bekraštį tinklą ir, atrodytų, net nesusijusios sritys tampa vieno reiškinio fragmentais, – tad Spinozos filosofijoje viskas su viskuo gali būti (ir yra) susiję. Visi reiškiniai giminingi, nes jie yra tos pačiõs substancijos dalys. Vieno reiškinio virsmas kitu – tai substancijos vidaus organizacijos pokytis.

Visa tai į savo ekosofiją integruoja ir Næssas. Tačiau jis, verta paminėti, nesiima viso pasaulio sujungti vienintele vertybine sistema, universalizuoti ir homogenizuoti gėrio. Tai taip pat spinozistinė laikysena, nes Spinoza Etikoje pabrėžė, kad vertybinės sistemos yra reliatyvios: gėrio ir blogio

terminai [...] nežymi nieko teigiamo daiktuose, imamuose savaime, ir yra tik mąstymo modusai, arba sąvokos, sudaromos lyginant daiktus vieną su kitu. Juk vienas ir tas pats daiktas gali tuo pačiu metu būti geras ir blogas, taip pat nei toks, nei toks. 24

Næssą komentatoriai vadina radikaliu pliuralistu 25 , „pasiruošusiu priimti kiekvieną [mąstytoją] jų pačių sąlygomis, tačiau nepriimant ‘galutinės tiesos’ pagal jokią sistemą“ 26 . Ribotas substancijos fragmentas (o toks Spinozai ir yra žmogus) nėra pajėgus žinojimu apimti visą substanciją, platesnę už save, todėl jam tenka apsiriboti savo ribotu pažinimo lauku. Mūsų filosofinės (ekosofinės) laikysenos neišvengiamai yra tik didesnio, mums nematomo „paveikslo“ fragmentai. Tokia nuostata neretai priverčia Næssą prieštarauti patį sau:

21 Arne Næss. „Author’s Preface to This Edition“. In: The Selected Works of Arne Naess 8. Ed. Harold Glasser and Alan Drengson. Dordrecht: Springer, 2005, p. LXI.

22 Benediktas Spinoza. Etika . Vertė Romanas Plečkaitis. Vilnius: Pradai, 2001, p. 21.

23 Ibid ., p. 22.

24 Ibid ., p. 216.

25 Warwick Fox. Toward a Transpersonal Ecology: Developing New Foundations for Environmentalism . Totnes, Devon: Green Books, 1995, p. 87.

26 Ibid .

Næssas yra „daugybės perspektyvų turėtojas“ kalbant ne tik apie specifines filosofines nuostatas, bet net ir apie filosofinį stilių. Pavyzdžiui, viename straipsnyje jis gali rašyti, kad „nors gilioji ekologija neturi būti baigtine filosofine sistema, tai nereiškia, kad jos filosofai neturėtų siekti aiškumo“, o kitame straipsnyje jau ginti neapibrėžtumą: „Jei kas nors yra neapibrėžta, tai šitai yra atvira interpretacijoms ir skatina diskutuoti. Tai daugiausia, ko galime tikėtis iš sąžiningos šių laikų filosofijos.“ 27

Tad kai kurie Næsso tekstai ir teiginiai laikytini prieštaringais, tačiau jis vis dėlto neretai pasitelkia griežtai formalizuotą stilių, taip pat perimtą iš Spinozos. Teiginius suskirsto į normas (N) ir hipotezes (H), juos numeruoja: N1, N2, N3, H1, H2. Dėstydamas pagrindžia normomis ir išveda vis daugiau naujų normų. Jei į tekstą įtraukiamas normatyvinis postulatas, Næssas išskiria jį šauktuku. Įvairiuose ekosofiniuose tekstuose pradeda nuo, savo paties manymu, pagrindinės ekosofinės normos, esą savivoka (savęs pažinimas) yra vertybė. Jo žodžiais tariant,

ekosofija [...] yra pasaulėžiūra, įkvėpta ekologijos (tačiau iš jos nekylanti). Jos pagrindas – normos ir hipotezės, susijusios su žmogaus ir visa apimančios realybės santykiu. Tai modelis, [...] savivoką!28 laikantis pagrindine norma. „Pats“ (pasitelkęs savivoką) nėra ego – jis yra platus Pats, jame mes susiję su visomis gyvomis būtybėmis ir galiausiai su visa visata, arba Gamta, Spinozos deus sive natura artima reikšme. 29

Kitaip tariant, Næssas mano, jog savivoka turėtų paskatinti mąstantį asmenį suvokti, kad jo savasties ribos ir užribiai yra sąlygiški. Tarp mūsų ir aplinkos nėra jokios besąlygiškos skirties: mes visuomet esame jos dalis, o ji – mūsų. Todėl prie normos „savivoka!“ jis dažniausiai priduria ir hipotezę 1 (H1), esą kuo geriau suvokiame save, tuo labiau tapatinamės su kitais. Iš jos Næssas ilgainiui samprotaudamas išveda 30 tokiаs normatyvines ekosofijos vertybes kaip lokali autonomija, lokalus bendradarbiavimas,

27 Ibid ., p. 89.

28 „Savivoka!“ (su šauktuku) Næsso filosofijoje skaityti reikėtų taip: normatyvas 1 (N1): savivoka yra vertybė

29 Arne Næss. „How My Philosophy Seemed to Develop“. In: The Selected Works of Arne Naess 9. Ed. Harold Glasser and Alan Drengson. Dordrecht: Springer, 2005, p. 315.

30 Arne Næss. „The Deep Ecology Movement: Some Philosophical Aspects“. In: The Selected Works of Arne Naess 10. Ed. Harold Glasser and Alan Drengson. Dordrecht: Springer, 2005, p. 53.

Įvadas beklasė visuomenė, nepriklausymas nuo sudėtingų išorinių galios sistemų, išnaudojimo nebuvimas, lygios teisės visiems dalyviams, visų rūšių integravimas į etinių vertybių ratą, kultūrinė įvairovė, gamtos apsauga, nesmurtinis pasipriešinimas ir taip toliau. Tarp Næsso išvedamų dalykų atrandame ir aštuonių giliosios ekologijos bazinių

principų manifestą, parašytą drauge su George’u Sessionsu. Jo turinys jau yra tapęs įvairių giliosios ekologijos judėjimų politine programa, o garsieji aštuoni principai skamba taip:

1. Žmonių ir nežmonių gerovė bei klestėjimas žemėje turi savaiminę vertę (taip pat: vidinę vertę, įgimtą vertę). Ši vertė nepriklauso nuo nežmogiškojo pasaulio naudingumo žmonėms.

2. Gyvenimo formų pilnatvė ir įvairovė prisideda prie vertės realizacijos ir taip pat yra savaiminė vertė.

3. Žmonės neturi teisės mažinti šios pilnatvės ir įvairovės, nebent tenkindami išgyventi būtinus poreikius.

4. Žmonių gyvenimo ir kultūrų klestėjimas suderinamas su ženkliu žmonių populiacijos sumažinimu. Taip sumažinti reikalauja nežmogiškojo pasaulio gerovė.

5. Dabartinis žmonių kišimasis į nežmogiškąjį pasaulį yra perteklinis; situacija sparčiai blogėja.

6. Todėl turi būti pakeista politika (policies), daranti įtaką esminei ekonominei, technologinei ir ideologinei struktūrai. Taip pasieksime būklę, iš esmės kitokią nei dabartinė.

7. Ideologija turi pasikeisti, kad imtume mėgautis gyvenimo kokybe (gyventume savaiminės vertės turinčioje situacijoje), užuot nuolat siekę pakelti gyvenimo lygio standartą. Turime gerai suvokti skirtumą tarp dydžio ir gerumo.

8. Pripažįstantieji šiuos principus įsipareigoja tiesiogiai arba netiesiogiai mėginti įgyvendinti reikiamus pokyčius. 31

Formuluodamas manifestą Næssas tikėjosi, kad šie svarstymai galiausiai paveiks valdančiųjų sprendimus ir manifesto tezės ilgainiui įgis teisinį pavidalą. Næsso manymu, ekosofijos ir ekopolitikos ryšys atitinka santykį tarp teorijos ir praktikos, todėl jis

31 Bill Devall, George Sessions. Deep Ecology: Living as if Nature Mattered . Salt Lake City: Peregrine Smith Books, 1985, p. 70.

tvirtina: „Iš fundamentalaus normatyvo ‘savivoka!’ ir kelių hipotezių apie pasaulį aš išvedu ‘Žaliosios politikos’ principų rinkinį.“32 Jis laikosi nuostatos, kad ekosofija ir ekopolitika turi oponuoti dominuojančiai vartojimo kultūrai ir technokratijai. Čia verta paminėti, kad šis lūkestis bent iš dalies išsipildė. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio, kai Næssas formulavo manifestą, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje ėmė populiarėti

įstatymo saugomų gamtos teisių idėja 33 , numananti, kad subjektyvumą ir prigimtinę vertę turi gamta apskritai, ne vien žmogiškoji sfera. Nors tokiai idėjai priešinamasi ir į teisinę kalbą ji skverbiasi sunkiai 34 , 2023 m. šia kryptimi pirmuosius žingsnius žengė ir Lietuva – ekocentrinę laikyseną ir ja grįstas vertybes35 įtraukė į teisinį dokumentą, strateginę viziją „Lietuva 2050“36 . Dar po metų tradicinis žmogaus ir miško ryšys buvo įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą 37 . Ekosofijos taikinį – vartojimo kultūros esmę – Næssas nusako keturiais normatyviniais teiginiais. Jie skamba taip:

1. Žmonės yra bet kokios vertės šaltinis.

2. Gamta egzistuoja vien mums vartoti.

3. Mūsų pagrindinis tikslas yra gaminti ir vartoti. Sėkmę grindžia materialusis turtas.

4. Gamyba ir vartojimas turi augti be galo, nes mes turime teisę į nuolatos didėjančią materialią gerovę. 38

Næsso manymu, priešintis šioms nuostatoms turi skatinti „gilusis klausinėjimas“ – jo siūlomos ekosofijos bei giliosios ekologijos metodologija. Anot jo, ilgos klausimų „kodėl?“ arba „kaip?“ grandinės ilgainiui gali įveikti technokratinės paradigmos

32 Arne Næss. „How My Philosophy Seemed to Develop“, p. 315.

33 Roderick Frazier Nash. The Rights of Nature: A History of Environmental Ethics . Madison, WI: The University of Wisconsin Press, 1989, p. 161–163. Taip pat žr.: L. Cano-Pecharroman. „Rights of Nature: Rivers That Can Stand in Court“. Resources 7 (1), 2018; S. Borràs. „New Transitions from Human Rights to the Environment to the Rights of Nature“. Transnational Environmental Law 5 (1), 2016, p. 113–143; M. Tănăsescu. „Rights of Nature, Legal Personality, and Indigenous Philosophies“. Transnational Environmental Law 9 (3), 2020, p. 429–453.

34 F. Alves, P. M. Costa, L. Novelli, D. G. Vidal. „The rights of nature and the human right to nature: an overview of the European legal system and challenges for the ecological transition“. Frontiers in Environmental Science 11, 2023.

35 Žymanto Morkvėno dėka turėjau progą šiek tiek prisidėti prie šio siekio realizacijos: konsultavau jį formuluojant ekocentrizmo apibrėžimą ir esminius ekocentrizmo kriterijus. Kadangi pats šiuo klausimu esu stipriai įkvėptas Næsso filosofijos ir minėtųjų aštuonių jo punktų, galima teigti, kad Næsso filosofinis palikimas paliko pėdsaką ir mūsų šalies politikoje.

36 Lietuvos Respublikos Seimas. Valstybės ateities vizija: Lietuva 2050

37 Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje , 2024-03-27.

38 Arne Næss. „The Deep Ecology Movement: Some Philosophical Aspects“, p. 51.

rėmus, nes technokratinė mąstysena klausimus „kodėl?“ ir „kaip?“ kelia tik paviršutiniškai, trumpomis sekomis. Pavyzdžiui, į klausimą (K1) „kodėl nyksta rūšis N?“ galima būtų atsakyti (A1) „todėl, kad rūšiai N trūksta maisto“. Technokratinė paradigma šiuo atsakymu pasitenkina (priima pirmo lygmens atsakymą ir laiko jį galutiniu).

Drauge priima sprendimą veikti: rūšiai N reikia papildomai suteikti maisto. Bet, anot Næsso, šią seką reikėtų tęsti klausiant (K2) „kodėl trūksta maisto?“. Gavus atsakymą, pereiti prie klausimo K3, K4 ir taip toliau – tęsti klausimų grandinę tol, kol galiausiai bus nutolta nuo paviršutinių (technokratinių) atsakymų bei sprendimų ir priartėta prie problemos esmę užkabinančių atsakymų, o taikomuoju lygmeniu – prie esminių permainų.

Kitaip tariant, gilusis klausinėjimas, išsemdamas paviršutiniškus atsakymus arba įveikdamas juos papildomais klausimais, turėtų pasiekti ontologinį, arba vertybinį, lygmenį – esamos probleminės situacijos pagrindą. Pats Næssas rašo taip: „‘Kodėl’ klausimų grandinės moksle neišvengiamai veda mus kitapus mokslo ribų. Panašios ypatybės būdingos ir klausimui ‘Kaip’.“39 Klausimų grandinių metodas padeda suformuluoti ekopolitinius siekius, pagrįstus ekosofija, negana to, jį galima pasitelkti ir norint užčiuopti kertinius ekopolitinių nuostatų teiginius, atrasti nekvestionuotas šių nuostatų prielaidas ir tada šias nuostatas analizuoti. Kitaip tariant, gilusis klausinėjimas leidžia ekosofijai tapti politikos kritika. Šia prasme ekosofija yra ir kritiko įrankis kitų mąstytojų darbams analizuoti (taip veikiausiai yra ir šios knygos atveju), ir sykiu filosofų asmeninės kūrybos produktas, turintis aiškias politines implikacijas. Panašiai terminą ekosofija vartojo ir Félixas Guattari, nesusipažinęs su Næsso ekosofiniais veikalais. Guattari tekstai Lietuvos skaitytojams ir skaitytojoms labai gerai žinomi: į lietuvių kalbą išversta jo knyga (parašyta drauge su Gilles’iu Deleuze’u) Kas yra filosofija?40 ; Guattari ir Deleuze’o filosofija išsamiai nagrinėta Audronės Žukauskaitės monografijose Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika 41 bei Nuo biopolitikos iki biofilosofijos 42 , Kasparo Pociaus disertacijoje G. Deleuze’o

39 Arne Næss. „Deepness of Questions and the Deep Ecology Movement“. In: The Selected Works of Arne Naess 10. Ed. Harold Glasser and Alan Drengson. Dordrecht: Springer, 2005, p. 25.

40 Gilles Deleuze, Félix Guattari. Kas yra filosofija? Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2019.

41 Audronė Žukauskaitė. Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika . Vilnius: Baltos lankos, 2011.

42 Audronė Žukauskaitė. Nuo biopolitikos iki biofilosofijos . Vilnius: Kitos knygos, 2016.

ir F. Guattari mažoji politika šiuolaikinės politinės filosofijos kontekste 43 , daugybėje Žukauskaitės 44 , Pociaus 45 , Jūratės Baranovos (Rubavičienės)46 , Sigitos Dackevičiūtės 47 , Astos Pakarklytės 48 , Nerijaus Mileriaus 49, Kristinos Karvelytės50 , Miglės Petronytės51 ,

43 Kasparas Pocius. G. Deleuze’o ir F. Guattari mažoji politika šiuolaikinės politinės filosofijos kontekste: Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016.

44 Žr.: Audronė Žukauskaitė. „Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari kūno samprata“. Filosofija. Sociologija 19 (1), 2008, p. 61–69; Audronė Žukauskaitė. „Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari mikropolitika šiuolaikinės filosofijos kontekste“. Problemos 75, 2009, p. 34–43; Audronė Žukauskaitė. „Postfenomenologinė kūno samprata: G. Deleuze’as, F. Guattari ir R. Castellucci“. Athena 5, 2009, p. 160–176; Audronė Žukauskaitė. „Socialinių institucijų kritika Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofijoje“. Problemos 76, 2009, p. 39–51; Audronė Žukauskaitė. „Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari šizoanalizė: politiškumas tarp šizofrenijos ir paranojos“. In: Intensyvumai ir tėkmės: Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste . Sudarytoja Audronė Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 128–146; Audronė Žukauskaitė. „The Postsubjective body, or Deleuze and Guattari meet Romeo Castellucci“. In: Performance, Identity, and the Neo-Political Subject . Eds. Matthew Causey and Fintan Walsh. London, New York: Routledge, 2013, p. 101–116; Audronė Žukauskaitė. „The Schizoanalysis of Gilles Deleuze and Felix Guattari, or the Political between Schizophrenia and Paranoia“. In: Nationalism and the Body Politic: Psychoanalysis and the Rise of Ethnocntrism and Xenophobia Ed. Lene Auestad. London: Karnac Books, 2014, p. 109–125; Audronė Žukauskaitė. „Deleuze, Ruyer, and Musical Morphogenesis“. In: Of Essence and Context: Between Music and Philosophy. Eds. Rūta Stanevičiūtė, Nick Zangwill, Rima Pavilionienė. Cham, Switzerland: Springer, 2019, p. 97–108; Audronė Žukauskaitė. „Interspecies Sonification: Deleuze, Ruyer, and Bioart“. In: Aberrant Nuptials: Deleuze and Artistic Research . Eds. Paulo de Assis and Paolo Giudici. Leuven: Leuven University Press, 2019, p. 421–428; Audronė Žukauskaitė. „Multiplicity as a Life: Deleuze, Ruyer, Simondon“. In: Deleuze and the Art of Multiplicities . Eds. R. Predzpelski and S. E. Wilmer. Edinburgh: Edinburgh University Press, 2020, p. 35–49.

45 Kasparas Pocius. „Geismas ir išsilaisvinimas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari politinėje filosofijoje“. In: Intensyvumai ir tėkmės: Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste , p. 108–127; Kasparas Pocius. „Politinio įvykio materialumas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofijoje“. Athena: filosofijos studijos 10, 2015, p. 186–195.

46 Jūratė Baranova. „Ritmo sąvokos metamorfozės Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose“. Žmogus ir žodis 19 (4), 2017, p. 67–80; Jūratė Baranova. „Deleuzian / Guattarian cartographies: art outside galleries in new Vilnius map“. Cogent Arts & Humanities 5 (1), 2018, p. 1–11; Jūratė Baranova. „Writing as becoming-woman: Deleuzian/Guattarian reading of women’s prose“. Cogent Arts & Humanities 7 (1), 2020, p. 1–12; Jūratė Rubavičienė. „Gilles Deleuze and education“. European Journal of Social Sciences Education and Research (EJSER) 10 (1), 2017, p. 151–161.

47 Sigita Dackevičiūtė. „Deleuze’o ir Guattari geofilosofija prieš antropoceną“. Athena: filosofijos studijos: Filosofijos klimato kaita antropoceno epochoje 14, 2019, p. 187–203; Sigita Dackevičiūtė. „Deleuze’o ir Guattari jutimo logika šiuolaikinio meno kontekste“. Problemos 100, 2021, p. 180–190.

48 Asta Pakarklytė. „Generatyvinės muzikos mašinos ir mašininis kūrybos subjektas“. In: Intensyvumai ir tėkmės. Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste , p. 237–258; Asta Pakarklytė. „Muzika kaip ‘Kūnas be organų’ ir Deleuze’as kaip paranojinis ‘muzikologas’“. In: Intensyvumai ir tėkmės: Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste , p. 74–106.

49 Nerijus Milerius. „Antikinio ‘kinematografo’ statusas ir kritika Gilles’io Deleuze’o kino filosofijos projekte“. In: Intensyvumai ir tėkmės: Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste , p. 14–33.

50 Kristina Karvelytė. „Kaip tapti kūnu be organų? Deleuze’o / Guattari, Castanedos ir Huxley instrukcijos“. In: Postmodernizmo fenomeno interpretacijos . Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Antanas Andrijauskas. Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 281–304.

51 Miglė Petronytė. „Muzikinio refreno konceptas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofijoje“. Žmogus ir žodis 17 (4), 2015, p. 20–49.

Jovilės Barevičiūtės52 , Salomėjos Jastrumskytės53 , Antano Andrijausko54 ir Eduardo

Saprykino55 straipsnių. Galima gana drąsiai teigti, jog XXI a. pradžioje Lietuvos akademinėje bendruomenėje Deleuze’as su Guattari tapo vienais iš didžiausią įtaką turėjusių, daugiausiai skaitomų ir gausiausiai cituojamų filosofų. Tiesa, reikia pridurti, kad daugelis minėtų Guattari filosofiją analizuojančių darbų tiesiogiai neaptaria ekosofijos

klausimų: Guattari dažniausiai apibūdinamas kaip savitos psichoanalizės, naujojo materializmo ir biopolitikos srities mąstytojas.

Verta atkreipti dėmesį, kad daugelis Lietuvoje iki šiol atliktų biopolitikos tyrimų iš esmės apsiriboja politiniais žmogiškosios gyvybės klausimais (politiniu kūno vaidmeniu, disciplinos reiškiniais, lyties klausimais ir kt.), taip pat Covid-19 pandemijos analize ir panašiais konkretesniais objektais. Kitaip tariant, nors biopolitika analizuoja – arba turėtų analizuoti – gyvybės ( βίος) plačiąja prasme ir politikos sampynas, daugelis šios srities tyrimų Lietuvoje ženkliai susiaurina gyvybės įvairovės imtį, išlieka antropocentriški. Paprastai akcentuojama žmogiškoji gyvybė, žmogaus kūnas ir žmonių politika, beveik nesvarstomos tarprūšinių santykių sąveikos su politika, kitų rūšių vaidmuo ar kitokie – nežmogiškieji – kūnai. Dėl to įvairūs gamtosaugos, aplinkosaugos ir panašūs kitokios gyvybės klausimai lieka biopolitikos paraštėse. Todėl nors biopolitiką plačiąja prasme galėtume laikyti tam tikru ekosofijos variantu, realiai Lietuvoje atliekami biopolitikos tyrimai ne visuomet susiję su ekologijos kontekstu, o jei ir susiję, tai šis kontekstas dažniausiai netampa esmine tyrimo ašimi.

Grįžtant prie Guattari, čia norėčiau jį trumpai pristatyti kaip vieną iš ekosofijos pradininkų ir tuo ilgą jo nuopelnų sąrašą papildyti Lietuvoje kiek mažiau žinomu aspektu. Guattari manymu, šiuolaikines ekologines problemas sukuria ir palaiko integruotojo pasaulio kapitalizmas (IPK)56 , veikiantis įvairiose plotmėse: keičiantis gamtinę aplinką, socialinių saitų dėsnius, darantis įtaką žmogaus sąmonei. IPK kuria ir palaiko ideologinę perspektyvą, numanančią sąmonės struktūravimą, kapitalistinei sistemai palankių visuomeninių santykių konstravimą ir palaikymą, diegia

52 Jovilė Barevičiūtė. „Kūnas anapus anatomijos: G. Deleuze’as, F. Guattari, J. Baudrillard’as“. Filosofija. Sociologija 19 (1), 2008, p. 70–80.

53 Salomėja Jastrumskytė. „Deleuze’o ir Guattari sąvokos ‘rizoma’ sinestezinės ir estetinės konotacijos“. In: Giles Deleuze’o estetinės nomadologijos erdvės . Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Antanas Andrijauskas. Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 211–238.

54 Antanas Andrijauskas. „Deleuze’o nomadologijos erdvės“. Varpai 2011 (26), p. 164–186.

55 Eduardas Saprykinas. „Deleuze’o ir Guattari tapsmo mažuma koncepcija ir negalia“. Darbai ir dienos 74, 2020, p. 157–179.

56 Félix Guattari. The Three Ecologies , p. 47–48.

Mantas Antanas Davidavičius GAMTOS IŠRADĖJAI: LIETUVOS EKOSOFIJOS TRANSFORMACIJOS XX AMŽIUJE

Monografija

Viršelyje panaudota iliustracija: Kolūkietė su ką tik nuimtu kviečių derliumi. Apie 1935–1940 m. Netoli Krasnodaro, SSRS. Everett Collection, Shutterstock.com.

Redaktorė Rima Bertašavičiūtė Maketuotoja Laura Petrauskienė

2025 03 04. Tiražas 600 egz. Užsakymo Nr. K25-006.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt