Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

projektavimas ir kokybės vertinimas

Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

Kaunas, 2022

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Mokomoji knyga

Recenzentės:

dr. Lina Skinulienė, Vytauto Didžiojo universitetas

doc. dr. Jūratė Aleinikovienė, Vytauto Didžiojo universitetas

Mokomoji knyga apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto posėdyje 2021 m. rugpjūčio 13 d. (protokolo Nr. 21 (7) ir Agronomijos fakulteto metodinės komisijos posėdyje 2021 m. rugpjūčio 24 d. (protokolo Nr. 15 (117).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-533-1 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-534-8 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/9786094675348

© Lina Marija Butkevičienė, 2022

© Aušra Sinkevičienė, 2022

© Darija Jodaugienė, 2022

© Vaclovas Bogužas, 2022

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2022

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Pratarmė

Žemės gyventojų skaičiui sparčiai didėjant, auga ir jų poreikiai. Dirbamos žemės plotai mažėja, nes ta pati žemė, kuri tinka žemės ūkio veiklai, tinka ir keliams tiesti, miestų bei pramonės plėtrai. Dėl intensyvėjančios ūkinės veiklos jau dabar pastebimi negatyvūs reiškiniai: dirvožemio rūgštėjimas, humuso irimas, padidėjusi tarša. Žemė maitina ne tik visą žmoniją, bet yra gyvybiškai svarbi buveinė augalams ir įvairiems organizmams. Tinkamai naudojamas dirvožemis nenualinamas ir kasmet išaugina derlių. Tačiau XXI a. ypač aktualia problema tampa ne tik racionalus dirvožemio panaudojimas, bet ir jo tausojimas.

Tradiciniuose ūkiuose pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingai chemizuojant ir industrializuojant prekinės žemės ūkio produkcijos gamybą, gausiai tręšiant laukus sintetinėmis mineralinėmis trąšomis, naikinant piktžoles herbicidais, o kenkėjus ir ligas – insekticidais ir fungicidais, pasikeitė sėjomainos funkcija. Todėl klasikinių žemės ūkio augalų kaitos reikalavimų ir pasėlių struktūros tradicinėje chemizuotoje žemdirbystėje griežtai nesilaikoma ir nemanoma, jog tai didelis agrotechnikos reikalavimų pažeidimas, nes, pesticidais sunaikinus ligas, kenkėjus ir piktžoles, net po blogesnių priešsėlių gaunami dideli atskirų žemės ūkio augalų derliai. Ilgesnį laiką toks dirvožemio naudojimo būdas pradeda nepateisinti ūkininko lūkesčių, naudojamos priemonės neatneša derliaus priedo, plinta ligos, kenkėjai, pastebimas didesnis tam tikrų rūšių piktžolių plitimas, rezistentiškumas. Toks ūkininkavimo būdas anksčiau ar vėliau veda prie dirvožemio degradacijos. Dirvožemio derlingumą ir jo biologinį aktyvumą labiausiai lemia jame esančios organinės medžiagos kiekis. Tačiau ilgalaikės intensyvios augalų auginimo technologijos, nesilaikant sėjomainos, nenaudojant organinių trąšų mažina dirvožemio derlingumą.

Sėjomainai projektuoti ir įgyvendinti nereikia didelių investicijų, tačiau tam reikia suprasti sėjomainų projektavimo principus, augalų kaitos svarbą dirvožemio derlingumui palaikyti ir dirvožemio kokybei gerinti. Kiekvienas agronomas, išklausęs žemdirbystės kursą ir parengęs sėjomainų projektą, gali jį savarankiškai tobulinti, atsižvelgdamas į ūkio specializaciją ir besikeičiančias rinkos sąlygas.

Šios mokomosios knygos 1 skyriuje „Sėjomainų projektavimas“ pateikiami sėjomainų projektavimo principai mišrios specializacijos (gyvulininkystė–augalininkystė) ūkyje, apibrėžiami sėjomainų ekonominio vertinimo rodikliai ir agrotechninių priemonių planas. 2 skyriuje „Dirvožemio kokybės vertinimas“ aprašomos dirvožemio ėminių paėmimo lauke ir darbo laboratorijoje taisyklės, nurodomi pagrindiniai fizikinių, fizikinių-mechaninių ir biologinių dirvožemių savybių vertinimo metodai. Dirvožemio savybių nustatymas padeda apibrėžti pagrindinius dirvožemio kokybės rodiklius, įvertinti augalų augimo sąlygas, numatyti dirvožemio gerinimo priemonių reikalingumą.

Ši mokomoji knyga skirta Agronomijos fakulteto Žemdirbystės dalyko studijoms, tačiau bus naudinga ir kitų fakultetų studentams, ūkininkams ir kitiems, studijuojantiems agronomijos krypties dalykus.

Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

1 Sėjomainų projektavimas

sėjomaina yra ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstyta panašaus dydžio ir derlingumo laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitomi pagal iš anksto numatytą tvarką, palaikančią nemažėjantį dirvos derlingumą ir ekonomiškai naudingą pasėlių struktūrą.

Tradicinėje žemdirbystėje racionaliai mąstantys mokslininkai ir ūkininkai neatsisako naudos, kurią duoda pagrįsta augalų kaita. Tik vietoj ilgų augalų rotacijų sėjomainoje kartais siūloma naudoti vadinamąsias sėjomainines grandis arba trumpas rotacijas, kuriose po dirvožemį alinančių augalų turėtų būti auginami dirvožemio derlingumą atstatantys augalai. Alinimą praktiniu požiūriu pirmiausia reikia suprasti ne tik kaip maisto medžiagų išnešimą, bet ir kaip piktžolių, ligų ir kenkėjų gausėjimą, o derlingumo atstatymą – kaip laukų apvalymą nuo minėtų žemės ūkio augalų žaladarių ir dirvožemio savybių gerėjimą. Piktžolėtuose laukuose vietinėmis sąlygomis prisitaikiusios piktžolės greičiau pasisavina dirvos maisto medžiagas ir taip alina dirvožemį, „apiplėšia“ žemės ūkio augalus. Taip silpnina juos, o nusilpusius augalus lengviau įveikia parazituojantys kenkėjai ir ligos, mažėja derlius ir blogėja jo kokybė.

Sėjomainoje gali būti auginami tarpiniai pasėliai. Jie neužima atskiro sėjomainos lauko, nes įsėjami į pagrindinius pasėlius arba sėjami juos nuėmus ir auginami iki kitų pagrindinių augalų sėjos ar įterpiami į dirvožemį rudenį, augalų vegetacijos pabaigoje. Tarpinių pasėlių naudą sunku pervertinti. Jie mažina tirpių augalų maisto medžiagų (ypač azoto) išplovimą, skatina anglies kaupimą ir palaiko humuso kiekį dirvožemyje, gerina dirvožemio struktūrą, didina dirvožemio poringumą, mažina dirvos eroziją, gerina dirvožemio mikroorganizmų mitybą ir didina dirvožemio mikrobiologinį aktyvumą ir sliekų biomasę, įsavina atmosferos azotą ir sumažina azotinių trąšų poreikį, praturtina dirvą augalų maisto medžiagomis, mažina ne tik ligų sukėlėjų ir su sėklomis plintančių piktžolių, bet ir varpučio bei usnies plitimą, taip pat juos galima panaudoti kaip papildomus pašarus gyvuliams. Sėjomainoje auginamų pagrindinių augalų augalinės liekanos ir tarpiniai pasėliai yra pagrindiniai energijos šaltiniai dirvožemyje vykstantiems procesams. Nuo fotosintezės metu augalų sukurtos organinės medžiagos kiekio, nuo augaluose sukauptos saulės energijos, kuri vėliau įvairiais būdais patenka į dirvą, priklauso ne tik dirvožemio būklė (gyvybingumas) ir augalų sveikata, bet ir agroekosistemų teikiamų paslaugų ir sukuriamo viešojo gėrio apimtys bei poveikis klimato kaitai.

Dabartiniu metu žemės ūkiui keliamas pagrindinis tikslas – patenkinti šiandieninius vartotojų poreikius, atsižvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus, nedarant žalos ateities kartoms. Gyvulininkystėje taip pat vyksta dideli pokyčiai. Auganti konkurencija globalioje pasaulinėje rinkoje, kylančios išteklių kainos skatina augintojus intensyvinti gamybą. Iš kitos pusės, didėja reikalavimai maisto saugai ir aplinkos apsaugai, auga visuomenės susirūpinimas bei domėjimasis gyvulių auginimo būdais ir jų poveikiu aplinkai. Kaip ir kiekviena gamybos šaka, gyvulininkystė, be pagrindinės produkcijos – pieno ir mėsos, generuoja didelį kiekį šalutinių produktų – mėšlo ir srutų. Gyvūnai su ekskrementais pašalina apie 3/4 jų sunaudotų maisto medžiagų. Mėšlą skleidžiant laukuose, kuriuose auginami augalai, į dirvožemį grąžinamos maisto medžiagos, iš kurio jos buvo paimtos su derliumi, gerėja dirvožemio kokybė ir sveikata.

Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

Projekto tikslas

Parengti sėjomainos projektą mišriam ūkiui (augalininkystės–gyvulininkystės krypties) pagal individualią užduotį.

Projekto uždaviniai

‣ Apskaičiuoti planuojamų ūkyje auginti žemės ūkio augalų derlingumą.

‣ Apskaičiuoti planuojamiems auginti gyvuliams augalininkystės produkcijos kiekį ir pašarų struktūrą.

‣ Apskaičiuoti planuojamų pasėlių plotus ir pasėlių struktūrą.

‣ Sudaryti sėjomainos rotaciją ir perėjimo prie sėjomainos planą.

‣ Sudaryti planą pagal rotacijos narių išsidėstymą sėjomaininiuose laukuose.

‣ Apskaičiuoti sėjomainos ekonominio efektyvumo rodiklius: išauginamos augalininkystės produkcijos kiekį, jos energetinę vertę, ͻ galimą ūkyje užauginti gyvulių skaičių, jų sukaupiamą mėšlo kiekį, ūkio humuso balansą.

‣ Sudaryti agrotechninių priemonių planą.

‣ Apibendrinti rezultatus ir parašyti išvadas.

Sėjomainos projekto rengimas

Kiekvienam studentui, rengiant sėjomainos projektą, pateikiama individuali užduotis, kurioje nurodomas žemės plotas, žemės našumo balas, gyvulių rūšis ir santykis, prekinis augalas. Šioje mokomojoje priemonėje pateikiama teorinė medžiaga ir kartu analizuojamas konkretus sėjomainos projektavimo ir vertinimo pavyzdys, kuriuo remiantis galima savarankiškai parengti sėjomainos projektą.

Užduoties pavyzdys:

Žemės našumo balas: 47

Gyvulių rūšis ir santykis: melžiamos karvės ir bekonai, santykis 1:3

Prekinis augalas: bulvės

Žemės plotas: 52,75 ha

Žemės ūkio naudmenų plotas: 42,39 ha

Ariamos žemės plotas: 42,17 ha

Sodų plotas: 0,22 ha

Dirvonai: 0,00 ha

Pievų plotas: 0,00 ha

Ganyklų plotas: 0,00 ha

Kitų naudmenų plotas: 10,36 ha

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Žemės naudmenos ir jų keitimas

Plane sutartiniais ženklais būna pažymėtos visos žemės naudmenos: ariama žemė, sodai, dirvonai, pievos, ganyklos, miškai, krūmai, pelkės, vandenys, keliai, smėlynai, akmenynai, skardžiai, iškasinėtos vietos, pastatais užstatyti plotai ir kt. Iš šių naudmenų produkciją duoda tik ariama žemė, dirvonai, pievos, ganyklos ir sodai. Ariama žemė, dirvonai ir trumpalaikės (2–3 m.) kultūrinės ganyklos sudaro dirbamą žemę. Dirbama žemė, sodai, daugiamečiai žemės ūkio augalai ir natūralios pievos bei ganyklos yra vadinamos žemės ūkio naudmenomis . Visų žemės naudmenų plotas nurodytas plane kiekvieno kontūro viduje ir eksplikacijos (paaiškinimų) lentelėje.

Naudmenos nėra pastovios. Dėl įvairių priežasčių jos keičiasi. Ūkininkai kartais naudoja vien ariamą žemę. Jei ariamos žemės savininkas planuoja laikyti galvijus, dalį dirbamos žemės reikia skirti kultūrinėms ganykloms (jei gyvuliai ganomi lauke) ar pievoms. Priešingai – vien tik ganyklas ar pievas naudojęs ūkininkas dalį jos turi išarti, kad galėtų užsiauginti javų, bulvių, šakniavaisių ar kitų augalų. Dirvono vietoje geriau turėti ariamą žemę. Toks vienų naudmenų pavertimas kitomis vadinamas keitimu (transformavimu).

Žemės naudmenų keitimo tikslas:

1. Nenašias naudmenas paversti našiomis.

2. Pagerinti žemės ūkio gamybos organizavimo sąlygas arba atpiginti produkcijos gamybą.

3. Apsaugoti žemę nuo vandens ir vėjo erozijos.

Našiausiai naudojama ariama žemė, todėl, keičiant naudmenų paskirtį, paprastai siekiama padidinti ariamos žemės plotą. Tačiau paversti ariama žeme tikslinga tokias naudmenas, kurios iš prigimties turi derlingą dirvožemį, o jų priskyrimas ariamai apsimoka ir neprieštarauja gamtosaugos reikalavimams. Pavyzdžiui, neverta šlaituose ir upelių slėniuose esančių krūmynų paversti ariama žeme, nes tokių plotų dirbimas skatina dirvos eroziją.

Ariama žemė į kitas naudmenas keičiama rečiau:

1. Kultūrinėms ganykloms įrengti, jei arti gyvulininkystės fermų (kompleksų) nėra žalienų, kurios tiktų ganykloms.

2. Stambesniems kultūrinių pievų arba ganyklų masyvams sudaryti, kai į juos įsiterpia nedideli ariamos žemės ploteliai.

3. Patogesniam žemės ūkio mašinų darbui užtikrinti, kai ariamos žemės ribos yra netiesios, lenktos arba sudaro smailius kampus.

4. Dirvų erozijai sumažinti, kai statūs dirbami šlaitai paverčiami ganyklomis arba apsodinami medžiais ar krūmais.

5. Infrastruktūros ūkyje plėtrai: gyvenamųjų ir ūkinių pastatų statybai, keliams.

6. Aplinkosaugos reikalavimams užtikrinti.

Visi artimiausiu 2–3 metų laikotarpiu numatyti žemės naudmenų pakeitimai pažymimi plane. Pavyzdžiui, jei numatoma išarti natūralias pievas ir jas priskirti prie ariamos žemės, jų vietoje plane rašoma pirmoji naudmenos raidė „a“ (ariama žemė). Pakeistų naudmenų plotas užrašomas eksplikacijos lentelėje. Iš vienų naudmenų ploto dalis žemės atimama ir pridedama kitoms.

Pildymo pavyzdys (pildyti 1 priedo 1.1 lentelę). Į eksplikacijos lentelę surašyti visas žemės ūkio ir žemės naudmenas prieš keitimą. Kitas eilutes „Keičiamos naudmenos“ ir „Po keitimo“ užpildyti vėliau, kai apskaičiuojami reikalingi žemės ūkio naudmenų (šiuo atveju – kultūrinių ganyklų) plotai numatytai gyvulininkystės krypčiai išlaikyti. Šiuo atveju 1.8 lentelėje apskaičiuota, kad reikia įrengti 3,52 ha kultūrinių ganyklų, todėl grįžtama į 1.1 lentelę ir baigiama pildyti. Jei kultūrinės ganyklos įrengiamos ariamoje žemėje, jos plotas sumažėja, todėl eilutėje „Keičiamos naudmenos“ ariamos žemės skiltyje rašoma -3,52 ha, o kultūrinių ganyklų skiltyje – +3,52 ha. Atlikus keitimus, reikia apskaičiuoti kiekvienos naudmenos plotą ir įrašyti eilutėje „Po keitimo“ į atitinkamą skiltį. Būna atvejų, kai eksplikacijos lentelę galima pildyti ir iškart, kai aišku, kad iš keičiamų naudmenų negausime produkcijos, kurią naudosime gyvuliams šerti arba parduoti. Pvz., turime dirvoną ir planuojame toje vietoje įrengti ūkininko sodybą bei kelią arba kai ariamoje žemėje nedidelį plotą užima krūmai, kurie trukdo atlikti žemės ūkio darbus, pakeitimus galima planuoti iškart. Svarbu pažymėti kiekvieną naudmenų pasikeitimą, kad būtų aišku, kurių naudmenų plotas sumažėjo ir kurių – padidėjo.

1.1 lentelė. Žemės naudmenų eksplikacija ir keitimas

P asėlių struktūra – žemės ūkio augalų ar jų grupių plotas, išreikštas bendro pasėlių ploto procentais.

Pasėlių struktūra yra sėjomainos ekonominis pagrindas. Ji turi užtikrinti, kad būtų pakankamai pagaminama pašarų gyvuliams ir dalį produkcijos būtų galima parduoti.

Parenkant pasėlių struktūrą reikia žinoti, kad ją lemia šie veiksniai:

‣ gamtinės sąlygos (klimatas ir dirvožemis),

‣ rinkos sąlygos (produktų paklausa ir kainos),

‣ auginimo sąlygos (ūkio materialiniai ir finansiniai ištekliai, žemės ūkio augalų auginimo išlaidos),

‣ sezoninių darbų tolygus pasiskirstymas,

‣ dirvų derlingumo palaikymas ir gerinimas.

Mūsų šalies gamtinės sąlygos palankiausios javams ir žolėms, todėl jų auginama daugiausia. Anksčiau kai kuriuose ūkiuose javais buvo apsėjama 50–60 proc., o daugiametėmis žolėmis – 20–25 proc.

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

ariamos žemės. Kaupiamųjų buvo auginama 10–15 proc., nes juos auginti buvo sunkiau ir brangiau. Prekiniams augalams – linams arba cukriniams runkeliams – teko 5–10 proc., pūdyminiams augalams – ne daugiau kaip 5–10 proc. viso pasėlių ploto.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus žemės ūkio reformą, pirmieji ūkininkai taip pat daugiausia sėjo javų, nes jų auginimo išlaidos yra mažiausios. Kai kuriuose rajonuose javams teko net iki 80 proc. visų pasėlių. Šalia tradicinių prekinių augalų – linų, cukrinių runkelių, bulvių – pradėti auginti vasariniai ir žieminiai rapsai, grikiai, kmynai. Pastaruoju metu linai Lietuvoje beveik neauginami, tačiau plečiasi pluoštinių kanapių plotai.

Kokie augalai gali būti auginami studentų pasirinktame ūkyje, pataria dėstytojas, o jų plotus apskaičiuoja studentai, atsižvelgdami į pašarų poreikius ir augalų derlingumą.

Žemės ūkio augalų derlingumas

Derlingumą lemia gamtinės sąlygos (dirvožemis, klimatas), augalų veislės ir taikomos agrotechninės priemonės. Dirvožemio derlingumą atspindi žemės našumo balas. Atsižvelgus į šį balą nesunku apytikriai numatyti, kokį javų ir kitų augalų derlingumą galima gauti konkrečiame lauke. Pažangiuose ūkiuose vienam žemės našumo balui tenka 0,1 t ha -1 vidutinio visų miglinių (varpinių) javų ir pupinių (ankštinių) augalų derlingumo.

Kokį vidutinį visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumą galėtų gauti pasirinktas ūkis, apskaičiuojama pagal 1.1 formulę:

D = B * C ; (1.1)

čia D – vidutinis visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumas t ha-1;

B – ūkio žemės našumo balas;

C – vidutinis visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumas t ha-1, tenkantis vienam našumo balui.

Šiuo atveju ūkio žemės našumo balas yra 47. Vadinasi, vidutinis visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumas šiame ūkyje apytikriai turėtų būti 4,7 t ha-1 (D = 47 * 0,1 = 4,7 t ha-1).

Jei ūkininkas gali įsigyti reikiamą kiekį trąšų ir pesticidų, turi pakankamai žemės ūkio technikos ir žinių viską padaryti pagal agrotechnikos reikalavimus, įgyvendinęs sėjomainas gali planuoti iš kiekvieno hektaro javų ir pupinių augalų vidutiniškai išauginti ne po 4,7 t, bet po 5,0 t grūdų ar net daugiau.

Žinant vidutinį visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumą, galima apskaičiuoti ir kitų augalų derlingumus, nes tarp visų augalų derlingumo yra tiesioginė koreliacija. Jei gerai uždera javai, paprastai tame ūkyje būna geras ir kitų augalų derlius. Išanalizavus daugelio šalies ūkių įvairių augalų derlingumus ir palyginus su vidutiniu visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumu, nustatyta, kiek kartų kiti augalai yra daugiau ar mažiau derlingi. Šis javų ir kitų augalų derlingumo santykis vadinamas derlingumo koeficientu . Įvairių augalų derlingumo koeficientai pateikiami 1.2 lentelėje

1.2 lentelė. Žemės ūkio augalų derlingumo koeficientai

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Suprantama, derlingumo koeficientai rodo tiktai apytikrį santykį ir negali būti visur tie patys. Lengvose žemėse jie bus vienokie (dažniausiai mažesni, nes augalai lengvesnėse dirvose išaugina mažesnį derlių), o sunkiose – kitokie (dažniausiai didesni, nes šie dirvožemiai derlingesni). Be to, dėl nepalankių meteorologinių sąlygų kai kurie augalai vienais ar kitais metais gali duoti mažesnį derlių nei apskaičiuotas pagal koeficientus. Dėl to 1.2 lentelėje nurodytas derlingumo koeficiento svyravimo intervalas.

Visų augalų derlingumą reikia apskaičiuoti ne tik fizinio derliaus tonomis, bet ir energetine verte. Įvairių augalininkystės produktų vieno kilogramo energetinė vertė pateikiama 1.3 lentelėje megadžauliais (MJ).

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

1.3 lentelė. Pašarų energetinė vertė (pagal T. Tamulį)

1.4 lentelė. Žemės ūkio augalų derlingumo apskaičiavimas

Į 1.4 lentelę pirmiausia įrašomas „Visų miglinių (varpinių) javų ir pupinių (ankštinių) augalų“ der

lingumas tonomis, apskaičiuotas pagal 1.1 formulę, po to apskaičiuojama 1 hektaro energetinė vertė MJ. Pirmiausia reikia tonas paversti kilogramais, o po to padauginti iš 1.3 lentelėje nurodytos energetinės vertės MJ kg-1. Šiuo atveju 4,7 * 1 000 * 6,53 = 30 691 MJ.

Kitų augalų derlingumas tonomis apskaičiuojamas naudojant derlingumo koeficientus iš 1.2 lentelės, o derlingumas MJ – kaip aukščiau aprašytas „Visų miglinių (varpinių) javų ir pupinių (ankštinių) augalų“ energetinės vertės skaičiavimas. Pvz.: kviečių grūdų derlingumas tonomis 4,7 * 1,2 = 5,64 t ha -1; o energetine verte – 5,64 * 1 000 * 6,93 = 39 850 MJ; kviečių grūdainio derlingumas tonomis yra toks pat kaip grūdų, tačiau energetinė vertė skiriasi 5,64 * 1 000  *  7,74 = 43 654 MJ. Skaičiuojant kitų augalų derlingumą tonomis, „Visų miglinių (varpinių) javų ir pupinių (ankštinių) augalų“ derlingumas (4,7 t ha-1) visada dauginamas iš pasirinkto koeficiento.

1.4 lentelėje galima būtų surašyti visus augalus ir iš jų gaunamą produkciją, bet tai užimtų gana daug laiko, todėl galima rašyti tik tuos augalus, kuriuos planuojama auginti. Pildant 1.8 lentelę gali paaiškėti, kad dar trūksta kažkurio augalo derlingumo skaičiavimų, todėl šioje lentelėje galima papildomai įrašyti pasirinktą augalą ir apskaičiuoti jo derlingumą tonomis ir MJ.

Taip pat pildant 1.24 lentelę „Šiaudų kiekio apskaičiavimas ūkyje ir jų panaudojimas“ reikės apskaičiuoti šiaudų, kurie bus naudojami pakratams arba dirvožemiui gerinti, kiekį, todėl patartina į lentelę įrašyti ir apskaičiuoti šiaudų derlingumą. Energetinės vertės galima ir neskaičiuoti, jei neplanuojama jų naudoti pašarams.

Bendroji augalininkystės produkcija 1 .4.

Iš įvairių augalų gaunama skirtinga produkcija. Javų produkcija – grūdai, grūdainis ir šiaudai, daugiamečių žolių – šienas, šienainis ar silosas, kultūrinių ganyklų – žolė ir t. t. Gaunama produkcija turi skirtingą pašarinę vertę, dėl to bendrąją produkciją reikia skaičiuoti ne masės vienetais, bet energetine verte. Kokia kiekvieno ūkio bendroji augalininkystės produkcija bus įgyvendinus sėjomainą, galima apskaičiuoti atsižvelgus į žemės ūkio naudmenų plotą ir jų derlingumą. Žemės ūkio naudmenų hektaro vidutinis derlingumas prilygsta vidutiniam visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumui, kai ūkyje yra nedaug natūralių žalienų (iki 5 proc.). Natūralių žalienų plotui didėjant, žemės ūkio naudmenų hektaro vidutinis derlingumas mažėja, nes natūralių pievų ir ganyklų derlingumas paprastai yra mažesnis už visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumą. Šis visų miglinių javų ir pupinių augalų vidurkio ir žemės ūkio naudmenų derlingumo santykis išreiškiamas koeficientais. Jie pateikiami 1.5 lentelėje.

1.5 lentelė. Žemės ūkio augalų derlingumo koeficientas

Panaudojus šiuos koeficientus galima apskaičiuoti bendrąją augalininkystės produkciją, kuri bus naudojama gyvuliams išlaikyti sėjomainos įgyvendinimo metais (be prekinės). Apskaičiuojama pagal 1.2 formulę:

A = (Ž - S - P) * D * K ; (1.2)

čia A – bendroji augalininkystės produkcija MJ;

Ž – perspektyvinis žemės ūkio naudmenų plotas ha;

S – sodų plotas ha;

P – prekinių augalų (cukrinių runkelių, bulvių, rapsų, daržovių ir kitų augalų, skirtų parduoti) plotas ha;

D – vidutinis visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumas MJ;

K – žemės ūkio naudmenų derlingumo koeficientas.

Kokius augalus auginti pardavimui, ūkininkai pasirenka, atsižvelgdami į gamtines sąlygas ir supirkimo arba rinkos kainas. Pavyzdžiui, sunkesnėse žemėse netoli cukraus fabrikų verta auginti cukrinius runkelius, o priemiestiniuose ūkiuose apsimoka auginti bulves ir daržoves. Paklausą turi rapsai, grikiai, kmynai, apyniai, kanapės ir kt. augalai.

Kokius prekinius augalus pasirinkti ir kokį plotą planuoti studentams, projektuojantiems sėjomainą, pataria dėstytojas.

Šiame pavyzdyje ūkininkas numato auginti pardavimui 5,00 ha bulvių. Žemės ūkio naudmenų šis

ūkininkas turi iš viso 42,39 ha, iš jų sodų – 0,22 ha (1.1 lentelė).

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

A = (42,39 – 0,22 – 5,00)  * 30691 * 1,0 = 1 140 784,4 MJ.

Apskaičiuojame, kiek šiame ūkyje galima išauginti augalininkystės produkcijos energetine verte, žinodami, kad vidutinis visų miglinių javų ir pupinių augalų derlingumas (D) yra 30 691 MJ ( 1.4 lentelė), o žemės ūkio naudmenų derlingumo koeficientas – 1,0 (1.5 lentelė).

Augalininkystės produkcijos struktūra 1 .5.

Augalininkystės produkciją sudaro grūdai, bulvės, šakniavaisiai, silosas, šienainis, grūdainis, žolė, šienas, šiaudai ir kiti produktai. Ką ir kiek ūkyje galima auginti, lemia gamtinės ir ekonominės sąlygos bei laikomų gyvulių rūšis.

Lengvuose dirvožemiuose paprastai didžiausią produkcijos dalį sudaro grūdai, nes javai, ypač žieminiai rugiai, kvietrugiai, avižos, žirniai, čia dera geriau negu kiti augalai. Iš kaupiamųjų lengvose dirvose geriau dera bulvės, pašarinės morkos. Lengvose dirvose blogiau auga daugiametės žolės, todėl žolės ir šieno paprastai čia išauginama mažiau.

Sunkesniuose dirvožemiuose gerai auga ne tik javai, bet ir rapsai, cukriniai runkeliai, daugiametės žolės, todėl bendrosios augalininkystės produkcijos struktūroje grūdai sudaro mažesnę dalį negu lengvose dirvose.

Augalininkystės produktų gamyba lemia ir gyvulininkystės kryptį. Planuojant, kokius gyvulius laikyti ūkyje, visada atsižvelgiama į esamą ganyklų bei pievų plotą, taip pat į jų derlingumą. Galvijininkystė vystoma ten, kur yra geros ganyklos ir pievos, o kiaulienos gamyba koncentruojama ten, kur pasėlių struktūroje gali vyrauti javai. Paukštininkystė ir avininkystė yra mažiau paplitusios gyvulininkystės šakos. Paukštienos ir kiaušinių gamyba sukoncentruota paukštynuose, kurie perka pašarus. O avininkystę tikslinga vystyti kalvotuose rajonuose, kur galima turėti sausų ganyklų. Dėl dirvų erozijos ir mechanizuotų darbų pavojaus bei didelių javapjūtės nuostolių kalvotose žemėse rekomenduojama stačias kalvas apsėti daugiametėmis žolėmis. Net jei kalvose žalienos ne tokios derlingos kaip lygumose, jose avys ganosi geriau nei galvijai. Lietuvoje mišriuose ūkiuose didžiausia augalininkystės produkcijos dalis sunaudojama pašarams, todėl kiekvieno ūkio augalininkystė derinama su gyvulininkystės poreikiais. Tam reikia žinoti pašarų struktūrą. Įvairių gyvulių metinė pašarų reikmė ir jų struktūra pateikiama 1.6 lentelėje.

Kai ūkyje laikoma viena gyvulių rūšis, bendroji augalininkystės produkcija paskirstoma pagal pasirinktos gyvulių rūšies pašarų struktūrą. Laikant dvi gyvulių rūšis, turi būti apskaičiuojama bendra pašarų struktūra taip, kaip nurodyta 1.6a lentelėje.

Šiuo atveju planuojama, kad ūkininkas laikys melžiamas karves ir bekonus santykiu 1:3. Pašarų metinės reikmės ir struktūros duomenys kiekvienai gyvulių rūšiai imami iš 1.6 lentelės ir surašomi į 1.6a lentelę (pildyti 1.6a lentelę 3 priede). Metinė pašarų reikmė MJ prilyginama 100 proc. ir pagal pašarų struktūrą išskaidoma.

Skaičiuojant bendrą ir atskirų rūšių pašarų reikmę energetine verte MJ, metinė reikmė ar atskirų rūšių pašarai abiem gyvulių rūšims sudedami (pvz., bendra pašarų reikmė 30 000 + 11 550 = 41 550 MJ; koncentratai (grūdai, grūdainis) 11 100 + 9 471 = 20 571 MJ; silosas įrašoma 6 000 MJ, nes 6 000 + 0 = 6 000 MJ ir t. t.

Toliau apskaičiuojama bendra pašarų struktūra procentais dviem gyvulių rūšims: bendra pašarų reikmė prilyginama 100 proc., o kitų pašarų kiekis proc. apskaičiuojamas pagal triskaitę taisyklę (tiesioginį ir

atvirkštinį proporcingumą). Pagal tą patį principą būtų galima skaičiuoti bendrą pašarų struktūrą ne tik dviem, bet ir daugiau gyvulių rūšių.

Bendra pašarų struktūra proc. abiem gyvulių rūšims perkeliama į 1.7 lentelę (pildyti 1.7 lentelę 3 priede). Patogesniam skaičiavimui procentus galima suapvalinti iki sveikų skaičių, svarbu, kad jų suma būtų 100 proc. Po to į lentelę įrašomas bendrosios augalininkystės produkcijos kiekis, apskaičiuotas pagal 1.2 formulę (šiuo atveju A = 1 140 784 MJ). Toliau bendroji augalininkystės produkcija išskaidoma pagal atskiras pašarų grupes.

1.6 lentelė. Metinė pašarų reikmė ir jų struktūra

Eil. Nr. Rodikliai Melžiamos karvės (primilžis (6 000–7 500 l)

Veršeliai iki 6 mėn.

Suaugę galvijai Bekonai (iki 105 kg)

Paršavedės (dvi vados po 12

reikmė MJ Bendra pašarų struktūra proc. proc. MJ proc. MJ

Pastaba: * – metinė reikmė bekonams 11 550 MJ, nes buvo planuojama jų auginti 3 kartus daugiau nei melžiamų karvių, t. y. santykiu 1:3 (melžiamos karvės ir bekonai), todėl metinė pašarų reikmė bekonams dauginama iš 3 (3 850 * 3 = 11 550 MJ)

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

1.7 lentelė. Augalininkystės produkcijos struktūra proc., laikant melžiamas karves (primilžis – 6 500 l) ir bekonus (iki 105 kg)

Pavyzdžiui, koncentratai (grūdai, grūdainis) – 1  140  784 * 50 / 100 = 570  392 MJ; silosas –1  140  784 * 14 / 100 = 159  710 MJ ir t. t.

Pasėlių plotų apskaičiavimas

1 .6.

Apskaičiavus, kiek ir kokių augalininkystės produktų ūkyje turi būti išauginama, ir žinant visų augalų perspektyvinį derlingumą, galima apskaičiuoti reikalingus pasėlių plotus (pildyti 1.8 lentelę 4 priede).

Pasėlių plotai apskaičiuojami pagal 1.3 formulę:

P = R / D (1.3)

čia P – perspektyvinis pasėlio plotas ha, R – augalininkystės produkcijos reikmė MJ, D – derlingumas MJ ha-1

Produktų reikmė apskaičiuota 1.7 lentelėje, o derlingumas MJ ha-1 – 1.4 lentelėje.

Apskaičiuojant pasėlių plotus, reikia kartu numatyti, iš kokių augalų bus gaunami gyvulių pašarams reikalingi produktai.

Koncentratai (grūdai, grūdainis). Grūdų poreikiams patenkinti gali būti auginami žiemkenčiai ir vasarojus. Ūkiuose žiemkenčių ir vasarojaus santykis yra nevienodas. Pagal statistinius duomenis, vidutinio derlingumo dirvose (33–35 balai) žiemkenčių ir vasarojaus plotai yra maždaug lygūs. Sunkesnėse

žemėse, kur pastovesnį derlių duoda miežiai, vasarojaus galima pasėti daugiau negu žiemkenčių, o lengvesnėse žemėse atvirkščiai – daugiau auginama žiemkenčių, nes šie pastoviau dera nei miežiai.

Žiemkenčių pasėlių struktūra taip pat priklauso nuo dirvų derlingumo. Derlingose dirvose didesnį derlių duoda kviečiai. Dėl to čia neauginami rugiai, dalyje plotų gali būti auginami kvietrugiai. Ne tokiose derlingose dirvose daugelyje ūkių žieminiai kviečiai visai neauginami. Čia sėjami žieminiai rugiai arba kvietrugiai. Iš vasarinių javų visuose mūsų šalies ūkiuose sėjami miežiai arba vasariniai kviečiai. Žymiai mažiau auginama avižų ir jų mišinių. Iš pupinių augalų grūdams auginami žirniai ir pašarinės pupos. Pupinių augalų grūdai turi 2–3 kartus daugiau baltymų nei miglinių (varpinių) javų, todėl yra būtinas komponentas visavertei grūdų energetinei vertei gauti. Tačiau pupiniai augalai nepasižymi pastoviu derliumi. Be to, pupinius augalus sudoroti daug sunkiau negu javus – žirniai sugula, o pupos vėliau subręsta. Dėl to pupinių augalų auginama nedaug. Siekiant turėti baltymingesnio koncentruoto pašaro, pupiniais arba jų mišiniais su migliniais javais (vikiai – avižos, žirniai – miežiai) reikėtų apsėti

apie 1/3 viso pašarams skiriamo vasarojaus ploto. Žirniams, pašarinėms pupoms, vikių ir avižų bei žirnių ir miežių mišiniams reikia skirti sunkesnes dirvas.

Grūdainis gaminamas iš ne iki galo sunokusių, 22–40 proc. drėgmės turinčių (60–78 proc. sausųjų medžiagų) grūdų. Dažniausiai tai vaškinės brandos grūdai. Kaip tik toks grūdų drėgnumas labiausiai tinka gerai jų fermentacijai pasiekti. Drėgni grūdai traiškomi, kad pagerėtų jų virškinamumas. Tyrimais įrodyta, kad traiškant grūdus suardoma jų luobelė, grūduose esantis krakmolas geriau virškinamas ir pasisavinamas. Viena naujausių technologijų yra traiškytų drėgnų grūdų silosavimas specialiose polietileno rankovėse. Tai vienas pigiausių ir efektyviausių grūdų silosavimo būdų, kuriuo užtikrinamos labai geros anaerobinės sąlygos tinkamai traiškytų grūdų fermentacijai. Silosuojant drėgnus grūdus specialiose rankovėse, nereikia papildomų įrenginių ar statinių. Grūdai traiškomi toje vietoje, kurioje numatoma juos laikyti. Geriausia vietą parinkti prie tvarto, kuriame grūdainiu bus šeriami gyvuliai. Ji turi būti aukštesnėje vietoje, kad neapsemtų lietaus vanduo ir būtų patogu privažiuoti paimti pašarą.

Šiuo atveju ūkyje pašarų struktūroje grūdai sudaro 570 392 MJ energetinės reikmės. Iš žiemkenčių numatyta gauti 218 876 MJ, o iš vasarojaus – 351 516 MJ. Kadangi šio ūkio dirvos yra derlingos (žemės našumo balas – 47), iš žiemkenčių bus auginami kviečiai, o iš vasarojaus – miežiai.

Šakniavaisiai. Iš pašarinių šakniavaisių mūsų šalyje auginami pašariniai bei puscukriniai runkeliai, bulvės, pašarinės morkos, griežčiai ir pašarinės ropės. Pašariniai bei puscukriniai runkeliai dažniausiai auginami sunkesnėse dirvose. Pašarinės morkos paprastai sėjamos lengvose, o griežčiai ir pašarinės ropės gali būti auginami rūgštesnėse dirvose.

Šiuo atveju ūkyje pašarinių šakniavaisių reikmė yra 34 224 MJ. Iš šakniavaisių numatyta auginti bulves.

Silosas. Silosui gali būti auginami kukurūzai, vikių ir avižų mišiniai, žieminiai rugiai. Silosuojama daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų žolė bei kt. anaerobinėmis (be deguonies) sąlygomis fermentuoti žali augalai, kai dėl mikroorganizmų veiklos augaluose esantis cukrus fermentuojamas į organines rūgštis, iš kurių svarbiausia yra pieno rūgštis. Kad būtų užtikrinamas tinkamas fermentacijos procesas ir pagaminamas geras silosas, reikia paisyti tokių pagrindinių elementų: tinkamas silosuojamos masės drėgnumas, pakankamas cukraus kiekis augaluose, greitas anaerobinių sąlygų sudarymas, gerai suslegiant ir sandariai uždengiant. Nepriklausomai nuo siloso saugyklų ar taikomos silosavimo technologijos, silosavimo principai yra tie patys. Siloso tranšėjos – labiausiai pasaulyje paplitusios jo saugyklos. Smulkesniems ūkiams rekomenduojami plastikiniai siloso kaupai. Paplito ritininio (ryšulinio) siloso gamybos technologija. Šis silosavimo būdas labai tinka, kai pašaras gaminamas nedideliais kiekiais ir neužtenka žolės net ir nedidelei tranšėjai užpildyti.

Šiuo atveju ūkyje siloso reikmė yra 18 953 MJ. Jį numatoma gaminti iš kukurūzų.

Žalieji pašarai. Pigiausias žaliojo pašaro šaltinis yra kultūrinių ganyklų žolė. Tačiau mūsų klimato sąlygomis kultūrinėje ganykloje visam ganymo laikotarpiui žolės nepakanka. Antroje vasaros pusėje net ir gerose ganyklose dažniausiai pradeda trūkti žolės. Vasarą išdžiūvus dirvai, rudenį atvėsus orams, ganyklų žolė menkiau atželia, todėl jau nuo liepos vidurio gyvuliams tenka duoti papildomo pašaro, išauginto ariamoje žemėje.

Kultūrinių ganyklų žolė turėtų sudaryti ne mažiau kaip 75 proc. žaliųjų pašarų balanso, o papildomi pašarai – apie 30 proc. reikalingo kiekio.

Papildomam pašarui liepos mėnesį naudojami ankstyvos ir vidutinės sėjos vikių ir avižų mišiniai. Rugpjūčio pradžioje šeriami vėlyvos sėjos vikių ir avižų mišiniai. Rugpjūčio viduryje galima šerti pirmamečių dobilų atolus, o pabaigoje – kukurūzus. Rugsėjo pirmoje pusėje papildomam pašarui taip pat gali būti naudojami kukurūzai, dobilų atolai, o vėliau – pievų atolai.

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

Be to, papildomam pašarui gali būti sėjami tarpiniai augalai: pašarinės ropės, žieminiai arba vasariniai rapsai, baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai ir kt., tačiau šie augalai dažniau auginami dirvožemio derlingumui palaikyti.

Kai gyvuliai visus metus laikomi tvartuose ir neganomi kultūrinėje ganykloje, jos įrengimas neplanuojamas. Tuo atveju žaliuosius pašarus galima gauti iš daugiamečių žolių, kurios įtraukiamos į sėjomainą.

Šiuo atveju ūkyje planuojama šiltuoju laikotarpiu karves ganyti lauke, todėl numatyta 75 proc. ža -

liųjų pašarų gauti iš kultūrinių ganyklų. Visos žaliųjų pašarų reikmės (148 302 MJ) 75 proc. sudaro

111 226 MJ. Kadangi ūkyje prieš pradedant projektuoti sėjomainą kultūrinių ganyklų nebuvo, visas reikalingas plotas – 3,52 ha – įrengiamas ariamoje žemėje. Šį plotą reikėtų nepamiršti nurodyti

1.1 lentelėje ir baigti žemės ūkio naudmenų pakeitimus.

Gali pasitaikyti tokių atvejų, kai ūkyje jau yra kultūrinių ganyklų, tada reikėtų apskaičiuoti, kiek iš jų galima gauti žaliųjų pašarų (kultūrinių ganyklų plotas dauginamas iš žolės derlingumo). Jei žaliųjų pašarų MJ yra per daug, paliekamas toks plotas, kokio reikia, jei esamų ganyklų neužtenka, likusią dalį žolės reikia užauginti ariamoje žemėje įrengtose kultūrinėse ganyklose. Jų plotas apskaičiuojamas taip: iš bendrosios žaliųjų pašarų reikmės MJ atimamas žaliųjų pašarų kiekis MJ, kuris gaunamas iš jau esančių kultūrinių ganyklų. Skirtumas MJ dalinamas iš kultūrinės ganyklos žolės derlingumo.

1.8 lentelė. Pasėlių plotų apskaičiavimas

Papildomam žaliajam pašarui (37 076 MJ) planuojama auginti vikių ir avižų mišinius.

Šienaujami plotai (šienas, šienainis). Pirmiausia apskaičiuojama, kiek šieno galima gauti iš esančių natūralių ir kultūrinių pievų (pievų plotas dauginamas iš šieno derlingumo). Jei pievų šieno neužtenka, ariamoje žemėje sėjamos daugiametės žolės (dobilų ir motiejukų mišinys, gryni dobilai, liucernos,

svidrės ir kt.) arba įrengiamos kultūrinės pievos. Jų plotas apskaičiuojamas analogiškai kaip kultūrinių ganyklų, t. y. šieno reikmė MJ dalinama iš daugiamečių žolių šieno derlingumo MJ ha-1 Šienainis – tai vytintos žolės silosas. Vienas pagrindinių darbų auginant galvijus yra stambiųjų pašarų paruošimas laikant gyvulius tvarte. Efektyvus būdas išsaugoti šienainį – susukti jį į polietileno plėvele dengtus rulonus. Kokybiškas šienainis turi teigiamos įtakos gyvulių sveikatai ir gaunamų produktų kokybei (pienui, mėsai). Tinkamai paruoštu šienainiu bus lengviau pašerti gyvulius. Išsaugojus visas naudingąsias maisto medžiagas, šienainio rulonai yra puikus pašaras. Šienainis – itin maistingas produktas. 1 kg šienainio yra apie 4 400 kcal. Tokie šienainio rulonai tinka įvairiems galvijams šerti. Šienainis gali būti gaminamas iš daugiamečių žolių, vikių ir avižų mišinio, natūralių ir kultūrinių pievų apvytintos žolės. Šiuo atveju ūkyje natūralių ir kultūrinių pievų nėra, todėl tiek šienas, tiek šienainis bus gaminami iš ariamoje žemėje auginamų daugiamečių žolių.

Suplanavus visų pašarų poreikius iš vienų ar kitų augalų, apskaičiavus pasėlių plotus, 1.8 lentelės pabaigoje įrašomas anksčiau numatytas prekinių augalų plotas. Šiuo atveju ūkyje numatyta auginti 5,00 ha bulvių.

Po to susumuojami visi pasėlių plotai, įskaitant ir papildomai ariamoje žemėje įrengtas kultūrines ganyklas bei pievas. Nereikia sumuoti pakartotinai lentelėje įrašyto ploto tuo atveju, jei iš to pačio ploto kelis kartus gaunama produkcija arba tai produkcijai auginti nereikia atskiro ploto, pavyzdžiui, kai papildomų žaliųjų pašarų planuojama gauti iš daugiamečių žolių ar pievų atolo arba pašarui planuojama naudoti miežių ar kitų augalų šiaudus.

Pasėlių ir ariamoje žemėje įrengtų kultūrinių ganyklų ir / ar pievų ploto suma turi atitikti ūkio ariamos žemės plotą. Tačiau apskaičiuotas pasėlių plotas dažniausiai skiriasi nuo faktinio ariamos žemės ploto. Jei skirtumas neviršija 5 proc. visos ariamos žemės, laikoma, kad visi skaičiavimai teisingi ir susidaręs skirtumas išlyginamas patikslinant kai kurių pasėlių plotą. Geriausia plotą patikslinti prekinio augalo sąskaita.

Jei ploto skirtumas sudaro daugiau kaip 5 proc., patartina pasėlių plotus perskaičiuoti pakeitus derlingumo koeficientus arba keisti pasėlių struktūrą. Gavus didesnę pasėlių ploto sumą negu ūkyje yra ariamos žemės, galima dalį žaliesiems pašarams reikalingo ploto pakeisti tarpiniais augalais arba planuoti auginti derlingesnius augalus, kurių produkcijai išauginti reikės mažesnio ploto.

Šiuo atveju ūkyje visų pasėlių ir kultūrinių ganyklų plotų suma yra 42,21 ha, o ariamos žemės plotas – 42,17 ha. Vadinasi, abiejų plotų skirtumas sudaro tik 0,04 hektaro. Toks skirtumas neviršija 5 proc. (0,04 * 100 / 42,17 = 0,09 proc.). Šiuo atveju pasėlių plotą išlyginame 0,04 ha sumažinę bulvių plotą.

Žemės ūkio augalų grupavimas

Įvairių augalų pasėlių plotai yra nevienodi, todėl kiekvienam pasėliui negalima skirti po atskirą sėjomainos lauką. Mažesnį plotą užimantys augalai gali būti auginami viename sėjomainos lauke. Tačiau viename lauke galima sėti tik tokius augalus, kuriems reikia panašaus dirvos paruošimo, tręšimo, vienodos pasėlių priežiūros. Be to, viename lauke augantys augalai neturi trukdyti ruošti dirvą kitiems augalams. Dėl to jie turi panašiu laiku pasiekti ūkinę brandą, kad galima būtų kartu nuimti.

Atsižvelgus į šiuos reikalavimus, visi žemės ūkio augalai pagal sėjomainą skirstomi į pagrindines

5 grupes (žiemkenčiai, vasarojus, kaupiamieji, daugiametės žolės ir pūdyminiai augalai) (1.9 lentelė).

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas

Sėjomainų projektavimas ir dirvožemio kokybės vertinimas

Lina Marija Butkevičienė, Aušra Sinkevičienė, Darija Jodaugienė, Vaclovas Bogužas Mokomoji knyga

Redaktorė Auksė Gasperavičienė Maketuotojas Darius Jelenskis

2022 09 15. Tiražas 50 egz. Užsakymo Nr. K22-042.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt