Grybai: Tarp etnologijos ir ekologijos

Page 1

GRYBAI: TARP ETNOLOGIJOS IR EKOLOGIJOS

Metodinė priemonė

NIJOLĖ MARŠALKIENĖ

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Nijolė Maršalkienė

GRYBAI:

TARP ETNOLOGIJOS IR EKOLOGIJOS

Papildoma mokomoji medžiaga

Metodinė priemonė

Kaunas, 2022

Recenzentai:

Dr. Žydrūnas Preikša (Vytauto Didžiojo universitetas)

Dr. Birutė Karpavičienė (Gamtos tyrimų centras)

Dr. Antanina Stankevičienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Metodinė priemonė apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros posėdyje 2022 m. gegužės 9 d. (protokolo Nr. 3) ir Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto tarybos posėdyje 2022 m. birželio 9 d. (protokolo Nr. 1 (98).

Nuotraukos Birutės Karpavičienės (pav. 15); Marijos Kataržytės (pav. 7, 8), Nijolės Maršalkienės (pav. 2, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 14, 16, 17, 22, 32, 34, 35, 38, 39); Liepos Miskienės (pav. 33); Fritz Oehl (pav. 30); Žydrūno Preikšos (pav. 5, 12, 13, 23); Ewald Sieverding (pav. 29).

Knygos išleidimą remia UAB „Agrolitpa“

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-519-5 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-520-1 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/9786094675201

© Nijolė Maršalkienė, 2022

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2022

3
PRATARMĖ 5 GRYBAI – GAUSI SAVITA ORGANIZMŲ GRUPĖ 7 Grybai – seni Žemės gyventojai 7 Grybai – sudėtingi organizmai 8 Grybų svarba sunkiai įvertinama 9 Parazitiniai grybai – ligų sukėlėjai 11 Saprotrofai – skaidytojai 13 Mikorizės grybai – augalų simbiontai 14 GRYBAI MIŠKE IR ANT MŪSŲ STALO 16 Kiek Lietuvoje valgomų grybų? 16 Daugiausia grybų – kerpšiliuose 17 Grybų lietus 19 Po žeme pasislėpę grybai 20 Trumai ir trumynai 22 Jei ne grybai... 24 Grybai liaudies medicinoje 28 Ir vaistas, ir nuodas 30 Nuodingiausi ir tikrai pavojingi 32 Etnomikologija ir mikofilai 34 Lietuviai – aistringi mikofilai 35 Betkos, krembliai ir budelės 37 Ar galima grybus užsiauginti patiems? 40 Žiemą ir vasarą universalūs pievagrybiai 42 Skruzdėlių žemės ūkis 45 NE VISI GRYBAI KEPURĖTI 46 „Kilnieji“ ir nelabai kilnūs pelėsiai 46 Koji – pelėsinė fermentacija 48 Arbatos grybas – kombučia 50 Pelėsių sporos – alergijų sukėlėjai 53 Mielės – seniausiai „prijaukinti“ mikroorganizmai 54 Baltasis balkšvagrybis – įkyrus organizmo įnamis 57 Grėsmingieji mikotoksinai 58 GRYBAI – NEATSIEJAMA DIRVOŽEMIO DALIS 60 Daugiausia grybų – dirvožemyje 60 Ko dirvožemyje daugiau – grybų ar bakterijų? 64
Turinys
4 Anglies ir azoto santykio (C:N) įtaka dirvožemio mikobiotai 66 Fermentinis ir antagonistinis aktyvumas 68 Grybai – antibiotikų šaltinis 70 Grybai endofitai 71 MIKORIZĖ – AUGALŲ SĄJUNGININKĖ 74 Mikorizę atrasti padėjo aukštos trumų kainos 74 Mikorizė – abipusiai naudinga simbiozė 75 Mikorizės paplitimas ir rūšys 77 Obligatiniai ir fakultatyviniai mikotrofai 78 Ektomikorizė 79 Ektomikorizės inokuliantai 81 Arbuskulinė mikorizė žemės ūkyje 82 Arbskulinės mikorizės inokuliantai ir stimuliatoriai 85 Orchidinė mikorizė (OM) 87 Gegužraibinių mikorizės grybų specifiškumas 89 Falenopsiai populiariausi 90 Erikoidinė mikorizė (ErM) 91 Arbutoidinė mikorizė 92 Ektendomikorizė 93 Monotropoidinė mikorizė 93 TRICHODERMA – DAŽNIAUSIAI ŽEMĖS ŪKIO BIOPRODUKTUOSE NAUDOJAMAS GRYBAS 95 Trichodermos dažnos mūsų dirvožemiuose 95 Biopesticidas, biostimuliatorius, biotrąša 97 Pramoninės trichodermos celulazės 101 Trichodermos nuodėmės 102 Keletas faktų apie lietuviško trichodermino gamybą ir panaudojimą 103 LITERATŪROS SĄRAŠAS 107 SUMMARY 115

Grybai yra viena iš seniausių ir mažiausiai ištirtų gyvų organizmų grupių. Tai ne tik baravykai ar musmirės, žemės ūkio nuostolių nešėjai, nepageidaujami maisto gaminių gadintojai, bet ir organizmai, kurie padėjo susiformuoti dirvožemiui, augalams apgyvendinti sausumą ir atsirasti įprastam maistui ant mūsų stalo. Nieko nestebina, kad grybai tūkstantmečius naudojami maistui, tačiau grybų sąvoka daug platesnė ir peržengia mūsų išsivaizdavimo ribas. Šia knyga skatinama ne tik susipažinti, bet ir geriau įvertinti grybus, kaip neatsiejamą ekosistemų, mus supančios aplinkos ir mūsų gyvenimo dalį. Šiuo metu, kai vis didesnis dėmesys skiriamas „žaliam“, „tvariam“ gyvenimo būdui ir gamybai, tokios žinios yra aktualios.

Knygą sudaro šeši skyriai, skirti atskiroms temoms, susijusioms su ekologija, etnologija, miškų, žemės ir namų ūkiu. Pirmasis skyrius skirtas trumpam supažindinimui su grybais, jų biologija ir morfologija. Antrajame skyriuje pateikti biologiniai, ekologiniai, etnologiniai ir kai kurie istoriniai faktai apie mums geriausiai pažįstamus, Lietuvoje augančius kepurėtuosius ir požeminius grybus. Trečiasis skyrius skirtas ekologinėms ir praktinėms žinioms apie mikroskopinius (pelėsinius) grybus, susijusius su maisto produktais ir mums artimiausia aplinka. Dirvožemyje gyvenančių grybų ekologinė reikšmė ir ypatumai aprašyti ketvirtajame skyriuje. Penktasis skyrius skirtas mikorizę formuojančių grybų rūšims ir jų vaidmeniui miškų ir žemės ūkyje. Šeštajame skyriuje aprašoma vieno iš plačiausiai šiuo metu žemės ūkio augalų biologiniuose produktuose naudojamų grybų – trichodermos savybės, paplitimas, produktų gamyba ir panaudojimas.

Knyga skirta ekologijos ir miškų pakraipos studentams, žemės ūkio specialistams, žemdirbiams, bei visiems besidomintiems mus supančia aplinka ir sąsajomis su gyvąja gamta.

Šiltą padėkos žodį autorė taria rankraštį skaičiusiems kolegoms ir recenzentams, ypač ilgametei Žemės ūkio akademijos botanikos

5
PRATARMĖ

katedros docentei Aldonai Dastikaitei; Gamtos tyrimų centro vyresniajai mokslo darbuotojai Birutei Karpavičienei; mikoriziniais grybais sudominusiam Štutgarto universiteto profesoriui Evaldui Sieverdingui; už pagalbą ir paramą spausdinant knygą – UAB Agrolitpa direktoriui Virginijui Kliučininkui. Knygą autorė rašė šiltai prisimindama savo Tėvus, išmokiusius pažinti grybus, gamtą ir mūsų šaknis.

6

GRYBAI – GAUSI

SAVITA ORGANIZMŲ GRUPĖ

Grybai – seni Žemės gyventojai

Ištvėrę ugnikalnių išsiveržimus, ledynmečius ir kitus kataklizmus, ekstremalias temperatūras ir saulės radiaciją, grybai yra vieni iš seniausių gyvų organizmų Žemėje. Jie padėjo susiformuoti dirvožemiui, augalams kolonizuoti sausumą ir mūsų Žemei tapti tokia, kokią pirmieji žmonės ją rado. Paleontologiniais duomenimis, grybai atsirado anksčiau, nei kiti gyvi organizmai išsiskyrė į augalus ir gyvūnus, t. y. prieš 800 milijonus–1 milijardą metų.

Dabartinės žinomos grybų rūšys išsivystė prieš 185–70 mln. m. mezozojaus eroje, kurioje atsirado, suklestėjo ir išmirė dinozaurai. Mezozojaus pabaigoje (prieš 66 mln. m.) netoli Jukatano pusiasalio Meksikoje nukrito milžiniškas meteoritas. Su juo siejamas tuometinis 45 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, tarp jų ir dinozaurų, išnykimas, kuris, atrodo, grybus mažai paveikė. Po šio kataklizmo susidarė terpė suklestėti kitoms organizmų grupėms, pavyzdžiui, žinduoliams ir žiediniams augalams.

Grybai – stambi savita organizmų grupė, užimanti įvairias ekologines nišas, jų gausu sausumoje, vandenyje, ore, augalų ir gyvūnų organizmuose, mūsų namuose. Grybai labai skiriasi tiek dydžiu, tiek išvaizda, savybėmis, veikla ir jautrumu aplinkai. Grybų gausa ir įvairovė, nenusileidžianti augalų ir gyvūnų įvairovei, vis dar stebina mokslininkus, kurie pateikia naujų atradimų. Šiuo metu aprašyta daugiau nei 120 tūkst. grybų rūšių ir kasdien atrandama vis naujų –kiekvienais metais apie 800–1 000. Manoma, kad žinomos grybų rūšys sudaro nedidelę dalį visų egzistuojančių jų rūšių. Mokslininkų nuomonė dėl skaičiaus nesutampa, manoma, kad Žemėje šiuo metu egzistuoti nuo 1,5 iki 10 mln. grybų rūšių.

7

Grybai – sudėtingi organizmai

Grybai, kaip augalai ir gyvūnai, yra eukariotai, tai yra jų ląstelės turi branduolius, mitochondrijas, ribosomas, vakuoles ir kitus organoidus, tačiau neturi Goldžio komplekso, tik atskirus jo elementus –cisterijas. Tai daugialąsčiai organizmai, išskyrus mieles. Grybai gali daugintis sporomis ir grybienos dalimis. Kaip ir gyvūnai jie yra heterotrofai, turi išvystytą stiprią fermentinę sistemą – maitinasi osmosiniu būdu, išskirdami fermentus, organines rūgštis, kurie padeda ištirpinti ir suskaidyti įvairius substratus, be to, sintetina tokias medžiagas, kaip cholesterolis, ergosterolis, serotoninas, šlapalas, glikogenas. Tai būdinga ir gyvūnams.

Palyginti dar neseniai grybai buvo priskiriami prie augalų, tačiau, kitaip nei augalai, jie neturi chlorofilo ir nėra autotrofai (negali patys iš neorganinių junginių pasigaminti sudėtingų organinių junginių), o jų ląstelių sienelės turi chitino, būdingo gyvūnams. Bandymai klasifikuoti grybus šimtmečiais nedavė ramybės botanikams, o vėliau ir mikologams. Romėnų filosofas ir gamtininkas Gajus Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79 m.) pirmasis bandė suklasifikuoti grybus, remdamasis jų išvaizda ir nauda. Tačiau iki pat XVIII a., kol nebuvo išrastas mikroskopas, mikologijos raida vyko lėtai ir kėlė neviltį grybus tiriantiems mokslininkams. 1718 m. prancūzų botanikas Sebastjenas Veilanas (Sébastien Vaillant, 1669–1722 m.) grybus apibūdino kaip velnio padarus, ardančius bendrą gamtos harmoniją, ir nelabojo sutvertus, kad klaidintų botanikus. 1725 m. italų botanikas Pjeras Antonijus Mišelis (Pier Antonio Micheli, 1679–1737 m.) aptiko grybų „sėklas“ – sporas ir įrodė, kad grybai neatsiranda iš niekur arba iš purvo, kaip ilgai buvo manyta. Nors dauguma to meto mokslininkų ir žiūrėjo į šį atradimą skeptiškai, jis davė postūmį mikologiniams tyrimams.

Grybų sistemos pradininku laikomas švedų botanikas Elijas Frisas (Elias Fries, 1794–1878 m.), dalis jo sukurtos sistemos pagrindų („Systema Mycologicum“, 1821 m.) yra naudojama iki šiol. Tobulėjant mikroskopams ir kaupiantis žinioms apie gyvąją gamtą, 1969 m.

JAV ekologas Robertas Hardingas Vaitekeris (Robert Harding Whittaker) pasiūlė suskirstyti gyvus organizmus į penkias karalystes (Animalia, Plantae, Fungi, Monera, Prostista), galutinai atskirdamas

8

grybus nuo augalų (Plantae) ir priskirdamas juos atskirai – grybų (Fungi) karalystei. Šiuo metu yra interaktyvus puslapis „Index fungorum“, kuriame galima pasitikrinti, ar pagal tarptautinę klasifikaciją nepasikeitė grybo pavadinimas, neatsirado naujas sisteminis vienetas ir pan.

Lietuvoje grybai pradėti tyrinėti kartu su flora. Pirmieji Lietuvos floristai E. Žiliberas (J. E. Gilibert), B. S. Jundzilas, J. Jundzilas, J. Pabrėža, L. Ivinskis, aprašinėdami augalus, paminėjo ir aprašė

nemažai kerpių, samanų ir grybų rūšių. Iš floristų didesnį dėmesį į grybus atkreipė J. Jundzilas.

Grybų svarba sunkiai įvertinama

Grybai pagal biomasės dydį yra viena didžiausių organizmų grupių Žemėje po sausumos augalų ir bakterijų. Geriausiai pažįstame kepurėtuosius grybus. Valgomų ir nevalgomų kepurėtųjų grybų, paprastai vadinamų tiesiog grybais, kempinėmis, šungrybiais ar makrogrybais, grybiena slepiasi žemėje ar kitame substrate, o paviršiuje palankiomis sąlygomis išauga vaisiakūniai, kurių paskirtis – paskleisti sporas. Tačiau kur kas daugiau yra mikroskopinių grybų (mikromicetų) rūšių, kuriuos ne visuomet galima pamatyti plika akimi, pavyzdžiui: pelėsių ar mielių.

Didžioji grybo dalis yra grybiena, sudaryta iš plonyčių (1–20 µm ar storesnių) siūliškų gijų, vadinamų hifais, kurie šakojasi mitybiniame substrate arba jo paviršiuje. Kai kurių grybų hifai turi skersines pertvaras – septas, kurios hifus dalija į atskiras ląsteles, tačiau kiti, paprastesnės sandaros grybai septų neturi.

Sporoms subrandinti ir paskleisti makrogrybai išaugina vaisiakūnius. Vaiksiakūniai trumpaamžiai, išskyrus daugiametes kempines, o grybiena auga kelerius ar keliasdešimt metų.

9

1 pav. Vaisiakūnis – paviršinė grybo grybiena, kurią sudaro kepurėlė ir kotas

Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai išsišakojusių ir susipynusių hifų. Vaisiakūnių amžius, priešingai nei grybienos, trumpas, tačiau labai svarbi biologinė paskirtis –suformuoti ir paskleisti sporas. Grybų vaisiakūniai yra jų dauginimosi (generatyviniai) organai.

Šaltinis: https://thenaturalfarmer.org/article/introduction-to-fungi/

Pagal mitybos būdą grybus galima suskirstyti į tris stambias grupes:

• parazitinius – gyvena kitų gyvų organizmų (maitintojų) viduje ar išorėje ir jais minta, jie yra daugumos ž. ū. augalų ligų (rūdžių, dėmėtligių, miltligių), žmonių ir gyvūnų ligų (mikozių) sukėlėjai;

• saprotrofus – tai grybai, kurie maitinasi skaidydami nebegyvas organines medžiagas: lapus, nuokritas, medieną, šiaudus ir pan.;

• mikorizės grybus – sudarančius abipusiai naudingą ryšį – simbiozę su augalais.

10

2 pav. Lygiagretūs hifai dažnai suauga ir sudaro laidus ar hifų telkinius – rizomorfas, kai kurie – padedančius nepalankias sąlygas išgyventi skleročius

Dirvos 1 cm3 hifų ilgis gali siekti nuo 40 iki 120 m ar net daugiau.

Parazitiniai grybai – ligų sukėlėjai

Vieni daugiausia tirtų – parazitiniai grybai (biotrofai), sukeliantys gyvūnų ir augalų ligas, pridarantys daug nuostolių žemės ūkyje. Kai kurie grybai yra tik pusiau biotrofai – dalį savo gyvenimo ciklo praleidžia ne kaip parazitai, o kaip saprotrofai. 70 proc. žemės ūkio augalų ligų sukėlėjų yra grybinės kilmės. Kai kurių grybų veiklos sukelti nuostoliai tokie dideli, kad su jais kovoja ne tik atskiros šalys, bet ir tarptautinės organizacijos. Grybų sukeliamos augalų ligos minimos Biblijoje, o senovės graikai jau buvo pastebėję augalų ligų ir meteorologinių sąlygų ryšį, nors tai pirmiausia buvo suprantama

11

kaip Dievo bausmė. Parazitiniams grybams priklauso apie 20 proc. visų grybų rūšių.

3 pav. Kukurūzų pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis)

Kukurūzų pūslėtosios kūlės pažeidžia stiebus, lapus, šluoteles, bet dažniausiai matyti apniktos burbuolės. Vienoje vietoje grūdo susiformavusioje balkšvoje pūslėje gali būti apie 200 milijardų grybo sporų, kurios plyšus pūslėms pasklinda į aplinką ir dirvoje gyvybingos išlieka keletą metų. Pūslėtosioms kūlėms plisti palankus sausas ir karštas oras. Liga Lietuvoje ypač išplito per paskutinius dvejus metus.

XIX a. viduryje iš JAV per Atlantą su laivais atkeliavusios bulvių maro sukėlėjo bulvinės fitoftoros (Phytophtora infestans) sporos išplito Europos šalių bulvių laukuose. Daugiausia nuo jos nukentėjo Airija, kur trečdalis dirbamų laukų buvo skirti bulvėms, sudarančiomis svarbią kasdienio airių maisto dalį. Šalyje tuo metu auginta tik viena vietinė bulvių veislė. Po lietingų 1845, 1846 ir 1847 metų, kai bulvių maras sunaikinto bulvių derlių, net 1,5 mln. šalies gyventojų emigravo į JAV, o 1 mln. mirė iš bado ir nuo smarkiai išplitusių ligų – šiltinės, vėliau –choleros. 1850 m. net 26 proc. Niujorko gyventojų sudarė airiai, čia jų gyveno daugiau negu to meto Airijos sostinėje Dubline. Airija tuo metu neteko ketvirtadalio savo šalies gyventojų.

12

Saprotrofai – skaidytojai

Didžiausią grybų rūšių dalį (¾) sudaro saprotrofai, pirmieji sausumoje apsigyvenę grybai, skaidantys negyvas organines liekanas. Tai vieni didžiausių organinių medžiagų skaidytojų (biodestruktorių).

Grybai saprotrofai įsiveisia ir mums nepageidaujamose vietose: ant maisto produktų, vaisių, daržovių, grūdų, audinių, popieriaus, kai kurie – ir naftos produktuose. Skaičiuojama, kad kiekvienais metais jie „suvalgo“ 10–30 proc. paruoštos medienos.

Grybai saprotrofai kolonizuoja ir ardo ne tik natūralias, bet ir sintines, įvairios cheminės sudėties medžiagas: kaučiuką, polivinilchloridą, butadieniną ir t. t. Mikroskopiniai grybai daugiau ar mažiau sėkmingai gali kolonizuoti ir ardyti visas polimerines medžiagas, atsižvelgiant į medžiagos sudėtį ir grybo sintetinamus fermentus. Todėl kai kurie iš jų yra naudojami įvairiomis cheminėmis medžiagomis ir ypač naftos produktais užterštam gruntui valyti (bioremediacijai). Grybų išskirtas ardomąsias medžiagas ir medžiagų apykaitos produktus (metabolitus) toliau vartoja kiti mikroorganizmai.

Grybų saprotrofų veikla žmogaus požiūriu yra dvejopa: žalinga, kai mikroorganizmai ardo žmogaus sukurtas ir naudojamas vertybes, ir naudinga, kai padeda perdirbti ar sunaikinti antropogeninės veiklos atliekas.

1980 m. Botanikos institute buvo įkurta Biodestruktorių tyrimo laboratorija, kuri nagrinėja įvairių mikroorganizmų ekologinius ir biologinius savitumus, adaptacines galimybes ardant neįprastus substratus, reakciją į įvairias chemines medžiagas, gebėjimą funkcionuoti ekstremaliomis sąlygomis ir fizikinius veiksnius, skatinančius ar slopinančius mikroorganizmų veiklą. Laboratorijoje šiuo metu sukaupta apie 3 000 įvairių mikroorganizmų grynų kultūrų kolekcija.

13

4 pav. Saprotrofas, raudonosios knygos grybas – korališkasis trapiagrybis (Hericium coralloides) Kamšos draustinyje ant klevo stuobrio

Iš šiuo metu Lietuvos miškuose augančių 103 Raudonojoje knygoje įrašytų grybų rūšių 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio skersmens negyvos medienos buvimo. Tokių grybų retumą lemia natūraliai senstančių miškų nebuvimas, medžių sausuolių ir stuobrių šalinimas praktiniais (malkoms) ir estetiniais tikslais. Daugiausia retų grybų saprotrofų aptinkama sengirėse.

Mikorizės

grybai – augalų simbiontai

Mikorizės grybai, arba mikosimbiotrofai, su augalais sugyvena nuo tada, kai augalai pradėjo augti Žemėje. Mikorizė – abipusiai naudingas dirvožemio grybų ir augalų sugyvenimas. Grybų hifai apraizgo augalų šaknis, ar į jas ir įsiskverbia, ir praplečia šaknų sistemą – rizosferą. Rizosfera nuo simbiozės su grybu gali padidėti nuo kelių iki kelių šimtų kartų, dėl to augalui susidaro kur kas geresnės

14

sąlygos apsirūpinti vandeniu, ypač per sausrą. Mikorizės grybai padeda augalams pasisavinti maisto medžiagas, kurios kitu atveju būtų neprieinamos. Išskirdamas rūgštis ir fermentus grybas skaido organinius dirvožemio junginius ir padaro juos prieinamus augalui, pagerina mineralinių medžiagų, ypač fosforo, prieinamumą, kaip fizinis barjeras saugo augalą šeimininką nuo patogenų ir kenkėjų. Augalas grybui atiduoda dalį fotosintezės produktų – angliavandenių, kurių grybas, neturėdamas chlorofilo, negali pasigaminti.

Mikorizė turi įtakos tiek ištisų bendrijų, tiek atskirų augalų ekologijai. Daugelis mikorizės grybų gali sudaryti simbiozę su keliomis augalų rūšimis, taip sukurdamas mikorizės bendriją, be to, tą patį augalą gali infekuoti keli skirtingi mikorizės grybai. Taip susidaro mikorizinis tinklas, kuris gali sieti daug skirtingų individų ir rūšių vienoje buveinėje. Šis tinklas leidžia augalams keistis anglies ir mineralinių maisto medžiagų srautais. Dėl to daugiarūšės bendrijos lengviau pakenčia streso sąlygas, ypač sausras, jose lengviau įsitvirtina daigai, kurių fotosintezės pajėgumas dar mažas.

15

GRYBAI MIŠKE IR ANT MŪSŲ STALO

Kiek Lietuvoje valgomų grybų?

Gamtos tyrimų centro mikologo, daugiau kaip 25-erius metus paskyrusio grybų tyrinėjimui, Jono Kasparavičiaus teigimu, Lietuvoje gali būti apie 1 500 rūšių kepurėtųjų grybų. Sąrašą kasmet papildo viena kita nauja rūšis. Tarp jų valgomų grybų yra apie 300, nors kartais labai sunku nustatyti ribą tarp valgomo ar nevalgomo. Praktiniu požiūriu vertingos yra 120–140 rūšių, o grybautojai paprastai renka vos 10–15 rūšių grybus.

Grybų vaisiakūniuose gausu baltymų, todėl kai kurių maistinė vertė, aminorūgščių gausa nenusileidžia jautienai, o mikroelementų, fosforo, kalio ir kalcio yra panašiai tiek, kiek žuvyse. Žmogaus organizmas geba pasisavinti apie 70 proc. grybo baltymų. Tačiau grybai –sunkiai virškinamas maistas dėl ląstelių sienelėse esančio chitino, kurio daugiausia yra kotuose ir senuose vaisiakūniuose.

Valgomieji grybai pagal mitybinę vertę Lietuvoje sąlyginai skirstomi į keturias kategorijas. Šias kategorijas 1948 m. sukūrė rusų mikologas B. P. Vasilkovas. Praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje, kai buvo sukurtas šis skirstymas, dar nebuvo žinoma daugumos grybų biocheminė sudėtis, nusakanti tikslesnę grybo maistinę vertė, todėl vienos grybų rūšys nepelnytai pateko į aukštesnę kategoriją, kitos – į žemesnę. Daugumos pasaulio mikologų nuomonė dėl šios klasifikacijos skiriasi. Įvairiose šalyse dažniausiai remiamasi vokiečių literatūroje aprašytu valgomųjų grybų vertinimu ir klasifikavimu. Remiantis biocheminiais tyrimais, grybai suskirstyti į septynias kategorijas: valgomieji menkaverčiai; valgomieji vertingieji; valgomieji labai vertingi; nevalgomieji gyvybei nepavojingi; nuodingieji; labai nuodingi; nežinomos maistinės vertės. Na, o pagal senąją keturių kategorijų klasifikaciją pirmajai kategorijai priklauso vertingiausi maistiniu požiūriu grybai: tikriniai ir pušyniniai baravykai, pušyninės ir eglyninės rudmėsės bei geltonieji ir gelsvieji piengrybiai, antrajai – dauguma kitų baravykinių grybų: kazlėkai, raudonikiai, lepšės,

16

ketvirtajai – grybai „kurie renkami tada, kai geresnių nėra“. Lietuvių pamėgtos valgomosios voveraitės priskirtos trečiajai kategorijai. Viena iš voveraičių populiarumo priežasčių – jos vaisiakūnius retai sugadina grybinių uodų lervutės, kurios daugiausia r maitinasi grybų vaisiakūniais. Lietuvos mikologai sukūrė elektroninį grybų katalogą (www.grybai.net), kuriame yra daug informacijos grybautojams. Grybavimo sezonas trunka nuo pavasario iki vėlyvo rudens, grybai nedygsta tik karščiausiomis dienomis ir per sausras. Pirmieji, jau balandį, dygsta valgomieji bobausiai ir valgomieji briedžiukai, vėliau – pavasarinės balteklės, apie Jonines aptinkami pirmieji vasariniai baravykai ir raudonviršiai. Masinis dygimas paprastai prasideda po Žolinės ir tęsiasi iki vėlyvo rudenio, o pašalus galima rasti atspariausių šalčiams grybų: žaliuokių, voveraičių, trimitėlių, šalninių guočių ir per atlydžius dygstančių juodkočių ugniabudžių.

Daugiausia grybų – kerpšiliuose

Mūsų šalyje grybingiausi yra vidutinio amžiaus pušynai, beržynai ir mišrūs miškai, ypač spygliuočių su beržais. Vis dėlto daugiausia vertingų valgomųjų grybų galima rasti kerpšiliuose – nederlingų, smėlingų augaviečių pušynuose, kurių trake auga kadagiai, vyrauja kerpės ir samanos, paplitusios daugiausia Pietų Lietuvos ir pajūrio kopose. Dauguma mūsų pamėgtų ir renkamų grybų sudaro mikorizę su medžiais (pušimis, beržais, eglėmis ir ąžuolais), todėl po jais auga daugiausia valgomų grybų. Vieni grybai sudaro mikorizę tik su vienos rūšies ar genties medžiais, pavyzdžiui: šiliniai ir tikrieji kazlėkai, žaliuokės, pušyninės rudmėsės – su pušimis, eglyninės rudmėsės – su eglėmis, lepšės – su beržais. Kiti grybai sudaro mikorizę su kelių rūšių medžiais: tikriniai ir pušyniniai baravykai – su pušimis, eglėmis ir keliomis lapuočių medžių rūšimis, valgomosios voveraitės – su daugeliu medžių, bet dažniausiai su pušimis. Su daugeliu medžių mikorizę gali sudaryti ir mums visiems gerai pažįstamos paprastosios musmirės ir meškutės. Tos pačios rūšies grybo vaisiakūnio skonį ir maistinę vertę lemia ir medžio, su kuriuo jis sudaręs mikorizę, rūšis.

17

5 pav. Tikrinis baravykas mėgsta rūgštų, laidų vandeniui dirvožemį

Pagal aminorūgščių sudėtį, vitaminų kiekį, skonį, aromatą ir išvaizdą jis laikomas pačiu vertingiausiu Lietuvos grybu, džiovinamas nepatamsėja, o geriausio skonio –augęs po eglėmis.

Tačiau ne visi mūsų renkami grybai sudaro mikorizę su medžiais. Pievagrybiai, šalmučiai, žvynabudės, briedžiukai, bobausiai, balteklės yra saprotrofai ir augti reikalingų maisto medžiagų gauna skaidydami organines liekanas, o štai kelmučiai, ugniabudės ir kreivabudės nėra tikri saprotrofai, nes įsikuria ir pradeda maitintis nusilpusiais dar gyvais medžiais, kaip parazitai.

Keičiantis klimatui, keičiasi grybų rūšių paplitimas, Lietuvoje dažniau aptinkama anksčiau buvusių retų, Raudonojoje knygoje įrašytų grybų rūšių. Atsiranda ir atvežtinių, iš geografiškai tolimų kraštų patekusių grybų, pastarieji dažniausiai neatlaiko mūsų šaltų žiemų, tačiau kartais, kaip atsitiko ir su vadinamuoju raudongalviu baravykūnu (Aureoboletus projectellus), vadinamu „Nidos baravyku“ arba „balsevičiuku“, naujos rūšys pas mus įsitvirtina ir paplinta. Į mūsų šalį svetimkraščių grybų sporos ir grybiena dažniausiai patenka su dekoratyviniais augalais ar jų substratais.

18

6 pav. Raudongalviai baravykūnai Kuršių nerijoje atsirado prieš 35–40 metų

Raudongalviai baravykūnai vietinių vadinami „balsevičiukais“, nes pirmas jų paragavo ir įsitikino, kad grybas nenuodingas Smiltynės eigulys Balsevičius. Grybai nusileidžia baravykams skoniu ir kvapu, tačiau palyginti retai pažeidžiami grybinių uodų, verdami ar marinuojami netamsėja. Raudongalviai baravykūnai plinta ir aptinkami ne tik Klaipėdos apskrityje, bet ir Dzūkijoje, Latvijos ir Lenkijos teritorijose. Ši grybų rūšis neįtraukta į invazinių rūšių sąrašą ir, mikologų teigimu, atrodo, taikiai sugyvena su kitomis grybų rūšimis. Tačiau vietiniai grybautojai tvirtina, kad baravykūnai užima šilbaravykių augavietes.

Grybų lietus

Grybai, o tiksliau jų grybiena, paprastai gyvena ir auga dirvožemyje kelerius ar keliasdešimt metų. Vieno grybo hifai gali būti iki kelių šimtų metrų ir užimti keletą arų. Esant palankioms sąlygoms, per parą vieno grybo išaugintų hifų bendras ilgis gali siekti iki 1 km. Mūsų renkamiems „grybams“ – tai yra grybų vaisiakūniams išaugti reikia drėgmės. Šiltą rudens dulksną vyresnės kartos žmonės vadina grybų lietumi.

Sakoma, kad baravykai geriausiai dygsta „mėnuliui verčiantis“ ir per pilnatį. Paprastai didžiausias grybų produktyvumas būna iškritus daug kritulių, ypač po sausringo periodo. Esant sausiems orams ir nedideliam kritulių kiekiui, drėgmę kaip kempinė sugeria ir sulaiko miško paklotė ir grybienai jos tenka mažai. Mikorizę sudarantys

19

Nijolė Maršalkienė

Grybai: tarp etnologijos ir ekologijos

Papildoma mokomoji medžiaga

Metodinė priemonė

Lietuvių kalbos redaktorė Inga Dubovijienė Maketuotoja Rasa Švobaitė

Viršelio dailininkė Nijolė Maršalkienė

2022 06 10. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K22-026

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

Spaustuvė „Spaudos praktika“

Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.