Page 1


Vytauto Didžiojo universitetas

BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS FONETIKOS IR FONOLOGIJOS PAGRINDAI

Asta Kazlauskienė Vadovėlis

Kaunas, 2018


Recenzentai: prof. dr. Rytis Ambrazevičius (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kauno technologijos universitetas) prof. dr. Dalia Pakalniškienė (Klaipėdos universitetas) dr. Jurgita Jaroslavienė (Lietuvių kalbos institutas) dr. Asta Leskauskaitė (Lietuvių kalbos institutas) dr. Evaldas Švageris (Vilniaus universitetas)

Vadovėlis apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2017-10-10 (protokolo nr. 8-1) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2017-11-30 (protokolo nr. 5-1) bei Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2017-12-07 (protokolo nr. 45HU-6).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-329-0 (internetinis) https://dx.doi.org/10.7220/9786094673290 © Asta Kazlauskienė, 2018 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2018


Turinys

Pratarmė ....................................................................................................................... 5 Sutartiniai ženklai ......................................................................................................... 8 I DALIS: FONETIKA IR FONOLOGIJA .................................................................... 9 1.1. Įvadas ................................................................................................................ 9 1.1.1. Reikšmė ir išraiška ..................................................................................... 9 1.1.2. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai ...................................................... 10 1.1.3. Fonetika ir fonologija .............................................................................. 13 1.1.4. Garsinė ir rašytinė kalba, transkripcija ..................................................... 16 1.2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas .................................................. 20 1.2.1. Kalbos garsų sukūrimas............................................................................ 20 1.2.2. Kalbos akustikos pradmenys .................................................................... 24 1.2.3. Fonologinių vienetų nustatymas .............................................................. 30 1.3. Balsynas ............................................................................................................... 33 1.3.1. Artikuliacinės balsių ypatybės: eilė .......................................................... 33 1.3.2. Balsių pakilimas ir atvirumas ................................................................... 35 1.3.3. Lūpiniai ir nelūpiniai balsiai..................................................................... 37 1.3.4. Lietuvių kalbos balsiai pasaulio kalbų balsių kontekste ............................ 37 1.3.5. Balsių trukmė .......................................................................................... 39 1.3.6. Akustinės balsių ypatybės ........................................................................ 41 1.3.7. Kintamos artikuliacijos balsyno nariai ...................................................... 43 1.3.8. Skiriamieji balsinių fonemų požymiai ...................................................... 44 1.3.9. Dvibalsiai ir dvigarsiai.............................................................................. 45 1.4. Priebalsynas ......................................................................................................... 47 1.4.1. Priebalsiai pagal tarimo būdą ................................................................... 47 1.4.2. Priebalsiai pagal tarimo vietą ................................................................... 49 1.4.3. Duslieji ir skardieji priebalsiai .................................................................. 53 1.4.4. Lietuvių kalbos priebalsiai pasaulio kalbų kontekste ................................ 54 1.4.5. Kietieji ir minkštieji priebalsiai ................................................................ 55 1.4.6. Triukšminiai ir balsingieji priebalsiai ....................................................... 57 1.4.7. Akustinės priebalsių analizės pradmenys.................................................. 59 1.4.8. Skiriamieji priebalsių požymiai ................................................................ 61 1.5. Garsai rišliojoje kalboje ........................................................................................ 63 1.5.1. Garsų sandūra ir jos tipai ......................................................................... 63 1.5.2. Priebalsių asimiliacija ............................................................................... 66 1.5.3. Balsių kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai ................................................. 68 1.5.4. Garsų derinimas ....................................................................................... 71 1.6. Skiemuo .............................................................................................................. 73

3


1.6.1. Skiemens tipai ......................................................................................... 73 1.6.2. Skiemens ribų nustatymas ....................................................................... 75 1.7. Prozodija.............................................................................................................. 78 1.7.1. Prozodiniai (supersegmentiniai) požymiai ir elementai ............................ 78 1.7.2. Žodžio kirtis ............................................................................................ 79 1.7.3. Priegaidė .................................................................................................. 80 1.7.4. Ritmas...................................................................................................... 82 1.7.5. Intonacija ................................................................................................. 83 II DALIS: KLAUSIMAI, UŽDUOTYS, PRATYBOS ................................................ 86 2.1. Įvadas................................................................................................................... 86 2.2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas .................................................. 88 2.3. Balsynas ............................................................................................................... 92 2.4. Priebalsynas ......................................................................................................... 99 2.5. Garsai rišliojoje kalboje ...................................................................................... 108 2.6. Skiemuo ............................................................................................................ 110 2.7. Prozodija............................................................................................................ 112 2.8. Tarties ir transkripcijos pratybos ........................................................................ 116 PRIEDAI .................................................................................................................. 126 Priedas Nr. 1. Tarptautinė fonetinė abėcėlė ......................................................... 126 Priedas Nr. 2. Metodiniai darbo su programa PRAAT patarimai ......................... 127 Priedas Nr. 3. Laboratorinio darbo ataskaita ......................................................... 130 Rekomenduojama literatūra ...................................................................................... 132 Rodyklė .................................................................................................................... 134

4


Pratarmė Prieš Jūsų akis naujas elektroninis vadovėlis, kuriame stengtasi sujungti į darnią visumą lietuvių kalbos fonetiką ir fonologiją. Tikimasi, kad studijoms skirtuose leidiniuose tarp jų neturėtų būti priešpriešos ar atotrūkio. Todėl knygoje profesionalūs fonetikai ir fonologai ras nemažai kompromisinių sprendimų, kurie šiaip jau vengtini fundamentiniuose mokslo darbuose (pavyzdžiui, dantinių, alveolinių, postalveolinių priebalsių klasifikacija, ie, uo, dvigarsių ir priebalsių transkripcija ir kt.). Tokie sprendimai priimti atsižvelgus ir į fonemų inventoriaus aprašo galimybes, fonologinių procesų sistemiškumą, ir į besimokančiųjų galimybes per trumpą laiką perprasti lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindus, išmokti transkribuoti ir transkribuotus pavyzdžius perskaityti. Kita vertus, vadovėlis nuo daugelio kitų lietuvių kalbos ar tarmių fonetikai ir fonologijai skirtų darbų skiriasi tuo, kad bandoma nuosekliai taikyti Tarptautinės fonetikos asociacijos patvirtintą tarptautinę fonetinę abėcėlę (toliau TFA). To priežastis – pasikeitę poreikiai, kuriuos lemia glaudesnis lietuvių ir užsienio mokslininkų bendradarbiavimas (dalyvavimas bendruose projektuose, konferencijose, darbų publikavimas) ir aktyvesnis negimtakalbių mokymas(is) lietuvių kalbos (jie žino tik TFA, jų gimtosios kalbos turi patvirtintą transkripciją TFA rašmenimis, todėl daug parankiau gretinti kalbas, naudojant tą pačią sistemą). Tad vis sunkiau rasti argumentų siekiant paaiškinti, kodėl lietuvių mokslininkai nesinaudoja visuotinai pripažįstama TFA. Savaime suprantama, ateityje, atlikus daugiau tyrimų, gali pasirodyti, kad ne visi bandymai buvo sėkmingi. Todėl galima neabejoti, kad transkripcija (taip pat ir kai kurių garsų ar kitų garsinės kalbos vienetų klasifikacija, apibūdinimas, interpretacija) bus peržiūrima, koreguojama ir tikslinama. Elektroninė versija – tuo požiūriu labai parankus publikavimo metodas. Leidinys skirtas filologijos programų studentams, pirmiausia būsimiesiems lituanistams. Vadovėlyje remiamasi ne tik klasikinės, bet generatyvinės fonologijos principais, ypač aiškinant diferencinius požymius (jau nebebraižomi fonemų medžiai, greta binarinių požymių atsirado ir vienanarių požymių) ir nagrinėjant prozodiją (autosegmentinė, metrinė fonologija ir kt.). Kol kas susilaikyta nuo požymių geometrijos ir optimalumo teorijos aptarimo, nes labai trūksta bent parengiamųjų mokslinių lietuvių kalbos tyrimų.

5


Vadovėlį sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmojoje aiškinami teoriniai fonetikos ir fonologijos dalykai (garsų ir garsinės kalbos vienetų klasifikacija, TFA pritaikymo lietuvių kalbai principai, tarties normos ir kt.), antrojoje pateikiami kartojimo klausimai ir praktinės užduotys. Taip pasielgta dėl labai pragmatiškos priežasties: studentai turi daug mobiliųjų įrenginių, kuriais naudodamiesi gali skaityti mokomąją literatūrą, bet praktines užduotis rekomenduojama atlikti raštu. Tad studentai galės studijuoti pirmosios dalies elektroninę versiją, o pratyboms spausdinti antrąją dalį. Pastarojoje dalyje be įvairių klausimų, užduočių rasite ir Tarptautinės fonetikos asociacijos darbuose plačiai naudojamą Ezopo pasakėčią Šiaurys ir Saulė, kuria iliustruojamas TFA rašmenų naudojimas įvairioms pasaulio kalboms bei atliekami kai kurie kalbų tipologijos tyrimai. Antrojoje dalyje viena iš praktinių užduočių – laboratoriniai darbai. Tai trumpa pažintis su viena iš populiariausių garsų analizės programų – PRAAT. Su transkripcija supažindinama nuosekliai, todėl iš pradžių pateikiami tik pavieniai transkribuoti garsai (balsiai, priebalsiai), vėliau, susipažinus su visais transkripcijos rašmenimis, diakritikais, – ir žodžiai. Tačiau išvengti dar nepaaiškintų transkripcijos simbolių ne visada įmanoma, todėl reikalui esant rašmenis ir diakritikus galima pasitikslinti vadovėlio pradžioje pateiktame sutartinių ženklų sąraše ir 1 lentelėje. Vadovėlyje pasirinkti tradiciniais tapę bendrinės kalbos, bendrinės tarties terminai (ne standartinė kalba, standartinė tartis, kurie kol kas dar neturi vartosenos tradicijos). Tai sunorminta, standartizuota, daugelyje sferų vartojama, visiems kalbos vartotojams bendra kalbos atmaina. Lietuvių kalbotyroje varijuoja terminų šnekamoji kalba, šneka vartosena (įvardijama ir privati buitinė kalba, ir garsinė kalba), todėl vadovėlyje jų vengiama. Pasirinkti garsinės ir sakytinės kalbos terminai, kurie čia vartojami sinonimiškai. Knyga rengta taip, kad būtų galima justi sąsają su dabartiniais užsienio fonetikų ir fonologų darbais ir neprarasti ryšio su fundamentiniais lietuvių mokslininkų Akademiko Alekso Girdenio ir Profesoriaus Antano Pakerio darbais, padėjusiais tvirtus lietuvių fonologijos ir fonetikos pamatus. Vadovėlis rašytas 2016 metais – kaip padėka Akademikui Aleksui Girdeniui už „Fonologijos“ vadovėlį (išleistą prieš 35 metus – 1981 m.) ir Profesoriui Antanui Pakeriui už „Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos“ vadovėlį (išleistą prieš 30 metų, pirmasis leidimas – 1986 m.). Belieka kukliai tikėtis, kad nenuvyliau savo Mokytojų, o jų idėjos, darbai ir meilė gimtajai kalbai pasieks ir mano mokinius.

6


Išskirtinė padėka Profesoriui Antanui Pakeriui. Labai džiaugiuosi, kad Profesorius palankiai vertino rankraštį, padėjo apsispręsti dėl kai kurių diskusinių dalykų ir padrąsino išleisti vadovėlį. Man buvo neįkainojama patirtis bendrauti su Profesoriumi rašant šią knygą ir atliekant parengiamuosius jos darbus. Už pagalbą tvarkant vaizdinę medžiagą dėkoju dr. Sigitai Dereškevičiūtei ir Tomui Kazlauskui. Dėkoju kolegėms Reginai Sabonytei ir Aistei Zigmantaitei, akylai skaičiusioms rankraštį. Už vertingas pastabas ir geranoriškus patarimus nuoširdus ačiū gausiam recenzentų būriui: puikiems jaunosios kartos fonetikams, balsių, priebalsių ir prozodijos tyrėjams: dr. Jurgitai Jaroslavienei, dr. Astai Leskauskaitei, dr. Evaldui Švageriui. Daugelį kalbos akustikos pinklių išpainioti padėjo prof. dr. Rytis Ambrazevičius. Dėkoju prof. dr. Daliai Pakalniškienei už taiklius pastebėjimus ir padrąsinimą. Ačiū kolegoms iš Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų, skyrusiems laiko vadovėliui. Už pagalbą rengiant vadovėlį leidybai dėkoju Vytauto Didžiojo universiteto Leidybos ir mokslinės komunikacijos skyriaus darbuotojoms dr. Renatai Endzelytei ir Irenai Sabaliauskaitei.

7


Sutartiniai ženklai C

priebalsis

Cd

galinė skiemens priebalsių grupė

H

aukštas tonas

L

žemas tonas

O

pradinė skiemens priebalsių grupė

R

a) priebalsiai l, m, n, r, v, j; b) rimo grupė

S

pučiamieji priebalsiai (s, z, š, ž, x, h, f)

T

sprogstamieji priebalsiai ir afrikatos (p, b, t, d, k, g, c, č, dz, dž)

V

balsis

σ

skiemuo

/ /

fonologiškai transkribuota medžiaga

[ ]

a) fonetiškai transkribuota medžiaga; b) vienanaris skiriamasis (diferencinis) požymis

[± ]

dvinaris (binarinis) skiriamasis požymis

pozicija, kurią užima aptariamas vienetas

/

a) frazės ribos; b) „kai yra vartojamas“

//

frazės, pasakymo ribos

{ }

„arba“

#

žodžio pradžios ir pabaigos ženklas

'

TFA pagrindinis kirtis

ˌ

TFA šalutinis kirtis

1

TFA tvirtapradė priegaidė

2

TFA tvirtagalė priegaidė

ː

TFA ilgumas

ˑ

TFA pusilgumas

' '

̘

TFA papriešakėjęs garsas

ʲ

TFA minkštasis priebalsis

.

TFA skiemens riba hiato atveju

a) progresinė garsų sąveika; b) „tampa, pasikeičia į, realizuojama“

regresinė garsų sąveika

8


I DALIS: FONETIKA IR FONOLOGIJA 1.1. Įvadas Pažintį su lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos ypatumais pradėsime nuo bendrųjų dalykų. Išsiaiškinsime: koks santykis tarp žodžio reikšmės ir išraiškos, kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas, kas sudaro garsinę kalbą, kuo skiriasi fonetika nuo fonologijos, kodėl garsinė kalba ir raštas nesutampa. 1.1.1. Reikšmė ir išraiška §1. Kalba yra viena iš svarbiausių socialinių žmogaus veiklų. Ji atlieka daug funkcijų, vis dėlto viena funkcija – dalytis informacija – yra pagrindinė. Toji informacija gali būti įvairi: pašnekovui ar skaitytojui norime pranešti naujienas, papasakoti rūpesčius, pasidalyti patirtimi, pasidžiaugti atradimais, o galbūt pageidaujame atskleisti savo nuotaiką, jauseną, pateikti kalbamos situacijos ar pašnekovo vertinimą. Tad pašnekovui ar skaitytojui siunčiame pranešimą, kuriame įvairiais būdais koduojame informaciją. Vadinasi, mūsų pranešimas yra dvisluoksnis, jį sudaro turinys ir forma. Turinys – tai informacija, kuria norime pasidalyti (reikšmė), o forma, arba turinio išraiška, – materialus tos informacijos įkūnijimas (rašmenys, garsai ir kt. elementai). Pavyzdžiui, žodžiu stalas pavadiname tam tikrą baldą (tai šio žodžio turinys, reikšmė), o raidžių ar garsų junginys s-t-ã-l-a-s yra turinio, reikšmės išraiška. Ilgai ginčytasi (ir dabar dar pasigirsta įvairių nuomonių), ar ryšys tarp kalbos ženklų turinio ir išraiškos yra motyvuotas, prigimtinis, ar yra sąsajų tarp to daikto, kurį įvardijame, ir žodžio. Nemotyvuoto ryšio šalininkai teigia, kad tarp daikto ir žodžio nėra jokio semantinio (reikšmės) ryšio, tai mūsų susitarimo reikalas daiktą įvardyti būtent tuo žodžiu, ir pateikia tokių argumentų: • nors žodžiai kalbose reiškia tą patį, bet jie turi skirtingą išraišką, pavyzdžiui, jau minėtas stalas anglų vadinamas table, vokiečių – Tisch; • net ir toje pačioje kalboje yra žodžių, turinčių vienodą išraišką, bet skirtingą reikšmę, pavyzdžiui, akis yra regėjimo organas, mezginio kilpa, bulvės duobutė, žiedo pagražinimas;

9


• ir, atvirkščiai, yra žodžių, turinčių tą pačią reikšmę, bet skirtingą išraišką, pavyzdžiui, suliesėti, sulysti, sumenkti, sublogti, sudžiūti; Motyvuoto ryšio šalininkai kaip įrodymus dažnai mini garsų pamėgdžiojimus, bando ieškoti sąsajų tarp garsų ypatybių ir jų keliamų psichoakustinių asociacijų. Deja, garsažodžiai kalbose užima tik nedidelę dalį žodyno, be to, jie kalbose gali skirtis (pavyzdžiui, šuns lojimą lietuviai imituoja au-au, anglai woof-woof, ruff-ruff, japonai wan-wan ir t. t.). Vadinamasis garsų simbolizmas labai įdomi sritis, bet kol kas dažniau remiamasi tik subjektyviais pastebėjimais.

1.1.2. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai §2. Rašytinėje kalboje informaciją fiksuojame rašmenimis (raidėmis, hieroglifais, įvairiais sutartiniais simboliais). Garsinėje kalboje informaciją perduodame garsų srautu, dažnai turinčiu dar ir papildomų ypatumų, kurie rodo garsinių junginių ribas, padeda išryškinti svarbesnius informacijos srauto vienetus ir kt. Be to, garsinę kalbą dažnai lydi ir kūno signalai (mimika, kūno judesiai, laikysena ir kt.). Kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas?

1 pav. Kalbėjimas 1. Pirmiausia kalbėtojo smegenyse sugeneruojama ir užkoduojama informacija, kurią jis nori pasakyti pašnekovui (žr. 1 pav.).

10


Smegenys perduoda nervinius impulsus (komandas) kvėpavimo organams ir kalbos padargams, kurie turi užimti tam tikrą padėtį ir reikiamai judėti. 2. Kalbos padargai juda ir sukelia oro vibraciją (garso bangas). 3. Garso bangos sklinda oru ir pasiekia pašnekovo ausį. 4. Pasiekusios ausis garso bangos suvirpina klausos organus. 5. Iš ausų nerviniai impulsai keliauja į klausytojo smegenis. Čia jie atkoduojami. §3. Kalbėjimas nėra monotoniškas. Jam būdinga tam tikra prasminė ir ritminė sąranga. Visą rišlios garsinės kalbos srautą, kai kada dar vadinamą pasakymu (angl. utterance), kalbėtojas skaido į mažesnius vienetus – frazes (angl. phrase). Toks skaidymas reikalingas ir kalbėtojui, ir klausytojui. Kalbėtojas fiziškai priverstas daryti pauzes, kad galėtų įkvėpti oro, kurio reikia garso bangoms suformuoti. Klausytojas gali priimti ir tinkamai apdoroti (atkoduoti) informaciją, kai ji dozuojama. Frazės susideda iš žodžių ir yra įrėminamos pauzių bei gaubiamos tam tikros intonacijos. Intonacija (angl. intonation) – specifinis, tik frazei būdingas požymis, kuris gali skirti iš tų pačių žodžių sudarytas frazes. Intonaciją paprastai suvokiame kaip balso aukščio, tono (angl. pitch) kaitą, pavyzdžiui, Brolis parėjo. (balso aukštis, tonas leidžiasi); Brolis parėjo? (balso aukštis, tonas kyla). Idealiu atveju garsinės informacijos srautas į frazes skaidomas remiantis žodžių gramatiniais ir semantiniais (reikšmės) ryšiais. Panagrinėkime Juozo Apučio sakinį. Jį bus lengviau perskaityti ir klausytojui suprasti, jei suskaidysime į semantiniusintonacinius fragmentus – frazes (galimos ribos pažymėtos simboliu „/“): Jo mintis: / gera, / labai gera, / kad jis pagaliau / iš tikrųjų nemažai padarė, / kad jam ne gėda / dabar taip pasakyti gatvei, / ir tiktai liūdna, / kad toks sutrūkinėjęs, / toks neaiškus, / o dažnai ir beprasmis / judėjimas šita gatve!.. Vienas žodis, kurį kalbėtojas laiko svarbiausiu frazėje, gali būti ištariamas stipriau, pabrėžiamas. Tas žodis turi loginį frazės kirtį (angl. phrasal stress). Pavyzdžiui, nagrinėtame sakinyje galimą loginį kirtį turintys žodžiai paryškinti: Jo mintis: / gera, / labai gera, / kad jis pagaliau / iš tikrųjų nemažai padarė, / kad jam ne gėda / dabar taip pasakyti gatvei, / ir tiktai liūdna, / kad toks sutrūkinėjęs, / toks neaiškus, / o dažnai ir beprasmis / judėjimas šita gatve!..

11


Žodžiai garsinėje kalboje ne visada sutampa su įprastais, žodynuose teikiamais žodžiais (dar vadinamosiomis leksemomis). Analizuodami garsinę kalbą fonetiniu ir fonologiniu žodžiu laikome kiekvieną formą ir netgi savarankiškus žodžius su prišlijusiais bekirčiais žodžiais, pavyzdžiui, namas, namo, į namus, namų link. Žodžių šlijimas labai priklauso nuo kalbėjimo tempo: greičiau kalbant daugiau žodžių gali prišlyti, lėčiau kalbant net ir vienskiemeniai žodžiai gali išsaugoti savarankišką kirtį. Mūsų nagrinėtame sakinyje kirčio gali netekti šie žodžiai (prišlijęs žodis jungiamas prie savarankiško tokiu simboliu „‿“): Jõ mint s: / gẽra, / laba gẽra, / kad‿j s pagaliaũ / iš‿tikr jų nemaža padãrė, / kad‿jám ne‿g da / daba ta p pasakýti gãtvei, / ir‿tikta li dna, / kad‿tóks sutrūkin jęs, / tóks neáiškus, / o‿dažna ir‿beprãsmis / judė́jimas šità gatvè!.. Žodis susideda iš vieno ar daugiau skiemenų (angl. syllable), kuriuos į darnią visumą jungia kirtis (kaip intonacija ar frazės kirtis jungia žodžius į frazę). Apibrėžti skiemenį ir nurodyti jo ribas nelengva, nors visi galime pasakyti, kiek skiemenų turi vienas ar kitas žodis. Taip yra dėl to, kad skiemuo neturi savarankiškos reikšmės (turinio), jis sudarytas iš garsų ir yra vienas iš kalbos ritmo elementų (kai kuriose kalbose jis svarbiausias ritmo generatorius). Kaip jau minėta, daugelyje kalbų žodžiui būdingas kirtis (angl. stress, lexical stress) – vieno skiemens pabrėžimas, išryškinimas kitų to žodžio skiemenų atžvilgiu, žodžio akcentinė viršūnė, pavyzdžiui, einù (jei skiemenis pažymėsime „–“, turėsime tokį šio žodžio akcentinį kontūrą: _–), gyv nimas (_–_ _). Kai kuriose kalbose (pavyzdžiui, lietuvių, latvių, danų, švedų, norvegų, serbųkroatų) su kirčiu yra susijęs ir kitas prozodinis elementas – priegaidė (anglų kalba parašytuose darbuose terminai įvairuoja: pitch-accent, syllable intonation, tonal word accent). Tai kirčiuoto skiemens tarimo kaita, arba moduliacija, padedanti skirti vienodos garsinės struktūros žodžius ir formas, pavyzdžiui, šáuk – šaũk, téisė – te sė. Panašus reiškinys yra ir tonai (angl. tone, jie būdingi kinų, vietnamiečių, tajų ir kai kurioms kitoms Azijos, Afrikos, Amerikos indėnų kalboms). Tai skiemens, morfemos (mažiausios reikšminės žodžio dalies, pavyzdžiui, šaknies, galūnės) ar žodžio tarimo moduliacija. Tonai, skirtingai nei priegaidės, nesusiję su kirčiu, o daugelis tų kalbų net neturi kirčio. Tonai ir priegaidės skiria kitais fonetiniais požymiais vienodus žodžius, taigi jų funkcija ta pati.

12


Garsai į grupes jungiami ne chaotiškai, o pagal konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus, pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio pradžioje gali būti iki trijų priebalsių (skristi, sprogti ir kt.), suomių kalboje neskoliniuose tik vienas priebalsis. Šiuos dėsningumus nagrinėja fonologijos atšaka fonotaktika (angl. phonotactics), plačiau apie tai žr. §38. Be to, garsai ir fonetiniai elementai sudaro ritmines grupes. Tokio grupavimo pagrindas kalbose gali skirtis, bet jo tikslas vienas – skaidyti garsinės kalbos srautą į tam tikras ritmo atkarpas ir suteikti kalbai ritmiškumo, reikalingo ir kalbėjimui, ir kalbos suvokimui (plačiau apie tai žr. §42). intonacija kirtis+priegaidė

skiemenys žodžiai frazė

b

r

o

l

bro

kirtis+priegaidė

i lis

brolis

s

p

pauzė

garsai

prozodiniai elementai

a pa

r

ė

j

o jo

segmentiniai elementai

parėjo

brolis parėjo 2 pav. Garsinės kalbos vienetai

Žodžiai, skiemenys, garsai kalboje lyg segmentai, nareliai sukimba ir išsidėsto vienoje linijoje vienas paskui kitą (žr. 2 pav.), todėl jie vadinami segmentiniais elementais

(angl. segmental unit). Intonacija, kirtis, priegaidės, tonai

yra

nesavarankiški, jie tarsi sulydo minėtus segmentus į darnią visumą ir vadinami graikišku terminu prozodiniai elementai (angl. prosodic unit) arba lotynišku terminu supersegmentiniai elementai (angl. supersegmental unit) (apie juos plačiau §39–43).

1.1.3. Fonetika ir fonologija §4. Garsinės kalbos vienetų ypatybes tiria fonetika (angl. phonetics) ir fonologija (angl. phonology). Tai dvi kalbos mokslo šakos, kurių objektas tas pats (tą liudija ir jų pavadinimų kilmė: gr. phōnēma „garsas, balsas“), bet skiriasi tikslas ir metodai. Išsiaiškinkime jų skirtumus. Visi garsinės kalbos reiškiniai gali būti tiriami dviem aspektais:

13


• artikuliaciniu aspektu, arba artikuliacinė fonetika (angl. articulatory phonetics), tiriama kalbos padargų veikla, tariant garsus; • akustiniu aspektu, arba akustinė fonetika (angl. acoustic phonetics), tiriama kalbos padargų sukelti oro bangų virpesiai (akustinė fonetika) ir tų virpesių suvokimas (psichoakustinė fonetika). Artikuliacinė ir akustinė fonetika (arba tiesiog fonetika) tiria garsų sukūrimo, perdavimo, priėmimo principus, visus garsinės kalbos elementų požymius. Pagrindinis fonetikos vienetas – garsas (angl. sound), pavyzdžiui, [a] (jis rašomas laužtiniuose skliaustuose). Fonetika labai plačiai remiasi kitų mokslų metodais, priemonėmis: anatomijos, fiziologijos, akustikos. Todėl ji neretai laikoma tarpine disciplina tarp gamtos ir humanitarinių mokslų. Fonetikos pradininką ar pradininkus įvardyti sunku, nes žmonės jau seniai domisi garsų tarimo ypatumais. Žinių apie garsus pateikiama ir apie IV–VI a. pr. Kr. rašytoje sanskrito gramatikoje (vadinamojoje Pāṇini gramatikoje). Moderniosios fonetikos pradininkais galima laikyti britų mokslininkus Henrį Sweetą (1877 m. išleidusį pirmąjį išsamų fonetikos vadovėlį Handbook of Phonetics), Danielį Jonesą (susipažinsime su jo kardinalinių balsių schema, tapusia pasaulio kalbų balsių aprašų ir Tarptautinės fonetinės abėcėlės pamatu) ir prancūzą Paulį Passy (vieną iš Tarptautinės fonetikos asociacijos įkūrėjų ir Tarptautinės fonetinės abėcėlės iniciatorių ir rengėjų). Dabartiniams garsų tyrimams didžiausią įtaką turėjo Peteris Ladefogedas. Iš lietuvių fonetikų minėtini Elzbieta Mikalauskaitė, Valerija Vaitkevičiūtė, Antanas Pakerys ir Aleksas Girdenis. Kalbos garsai turi dvejopo pobūdžio ypatybių. Vienos ypatybės nekeičia žodžio reikšmės ir jų kalbos vartotojai tarsi negirdi, nors garsų analizės programos fiksuoja, pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodyje sãkė priebalsį s galime ištarti ir kiek ilgesnį, bet visi supras, kad tai tas pats žodis sãkė. Kitos ypatybės kalbos vartotojams svarbios, nes nuo jų priklauso žodžio reikšmė, pavyzdžiui, žodžiai geriù ir gerù skiriasi tik vienu požymiu – antrojo priebalsio minkštumu, bet į jį mūsų klausa reaguoja. Tokios ypatybės kalbininkų vadinamos skiriamosiomis (diferencinėmis) ir būtent jas siekiama fiksuoti rašte. Skiriamosios ypatybės priklauso nuo konkrečios kalbos fonologinės sistemos, pavyzdžiui, balsių ilgumas ir įtemptumas lietuvių kalboje yra skiriamoji ypatybė (plg. r to ir rýto), o kai kuriose slavų ar germanų kalbose šis požymis tiesiogiai priklauso nuo kirčio (pavyzdžiui,

14


rusų cтол ['stoːl] liet. stalas – rusų cтолa [stʌ'laː] liet. stalo, kur nekirčiuotas o tariamas trumpai ir virsta a). Iš visų ypatybių, kurias gali fiksuoti garsų analizės programos ar kitokie prietaisai, atsirenkamos tik tos, kurios aktualios konkrečiai kalbai, t. y. skiriamosios toje kalboje. Šias ypatybes tiria fonologija. Fonologijos objektas – tie garsų santykiai ir požymiai, kurie skiria vienus turinio plano elementus nuo kitų. Taigi fonologija domisi garsinių elementų funkcijomis. Fonologijos svarbiausias vienetas – fonema (angl. phoneme), pavyzdžiui, /a/ – mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius (rašomas tarp pasvirųjų brūkšnių). Į fonemos sąvoką įeina tik skiriamieji požymiai (diferenciniai, distinktyviniai, turintys įtakos žymint kokią nors reikšmę, angl. distinctive features), kurie kalbose, kaip jau minėta, gali skirtis ir kiekvienai kalbai nustatomi atskirai. Taigi fonema – abstraktus vienetas, kalbėjimo akte realizuojamas kaip konkretus garsas, ją sudaro skiriamųjų požymių visuma. Fonologija visada remiasi fonetika, todėl ir skiriamieji požymiai aprašomi fonetikos (dažniau artikuliacinės fonetikos) terminais, pavyzdžiui, sprogstamasis priebalsis, priešakinis balsis. Klasikinės fonologijos pradininkais ir pagrindėjais laikomi Nikolajus Trubeckojus ir Romanas Jakobsonas. Vėlesnės fonologijos krypties – generatyvinės fonologijos – kūrėjai buvo Noamas Chomskis ir Morrisas Halle. Ši kryptis turėjo nemažą įtaką naujoms fonologijos srovėms atsirasti (metrinei, autosegmentinei fonologijai, optimalumo teorijai ir kt.). Iš lietuvių fonologų žymiausias Aleksas Girdenis. Garsai paprastai netariami izoliuoti, jie, kaip jau žinote, įeina į didesnius vienetus. Gretimų garsų ir prozodinių elementų (kirčio, priegaidės, intonacijos) įtaka gali būti tokia ryški, kad garsas įgyja naujų požymių, pavyzdžiui, nãmas priebalsis n tariamas liežuviui liečiant priešakinius dantis, o lañkas – liežuvio užpakalinė dalis pakyla prie gomurio. Ar šiuos du garsus derėtų laikyti skirtingomis fonemomis? Lietuvių fonologai atsakys, kad ne. Lietuvių kalboje nėra žodžių, kurių reikšmę skirtų dantinis ir gomurinis n. Priebalsio n ypatybes antrajame žodyje lañkas lemia tolesnis garsas ir šiuo atveju negalime laisvai pasirinkti, kurį garsą vartoti. Jeigu garso ypatybė tiesiogiai priklauso nuo jo pozicijos žodyje, nuo kirčio, tai turime ne savarankiškas fonemas, o jų variantus, kurie dar vadinami alofonais (angl. allophone). Taigi mūsų aptariamu atveju turime vieną

15


fonemą /n/, kuri kalboje realizuojama dviem skirtingais garsais [n] ir [ŋ] (plačiau apie fonemų ir alofonų nustatymo metodiką žr. §12). Fonemų variantų atsiranda ne tik dėl gretimų garsų ar prozodinių vienetų įtakos. Variantiškumas susijęs ir su individualiais kalbėtojo ypatumais (kalbėjimo tempu, balso aukščiu), socialiniais aspektais (moterų, vaikų, vyrų tartis), regioniniais tarties skirtumais, negimtakalbių akcentu. Taigi fonemų variantai reikalingi tam, kad būtų išgirst ir suprast visi minėtų grupių atstovai.

1.1.4. Garsinė ir rašytinė kalba, transkripcija §5. Pradedant garsinės kalbos analizę reikia aptarti, kodėl raštas ir garsinė kalba ne visada sutampa – ne viską, kas parašyta, balsu perskaitome, ir ne viską užrašome, ką balsu tariame. Kalba turi dvi raiškos formas: rašytinę (užrašytas tekstas) ir sakytinę (garsinę, balsu pasakytą). Vadinasi, kalba turi ir du inventorius: vienas rašytinei raiškai, kitas sakytinei. Visos kurios nors kalbos rašto raidės sudaro tos kalbos raidyną, arba abėcėlę (angl. alphabet), visi kalbos garsai – garsyną (angl. sound system). Įprastinėje rašyboje raidėmis stengiamasi žymėti ne konkrečius garsus, o fonemas, nes svarbu fiksuoti tik skiriamuosius požymius. Fonetinės ypatybės, priklausančios nuo gretimų garsų, pozicijos žodyje ar kirčio, priegaidės, t. y. alofonai, rašte rečiau fiksuojamos. Lietuvių kalbos raidyną sudaro 32 raidės, garsyną – 56 garsai. Raidžių kiekis raidyne ir garsų garsyne skiriasi, nes ne visada parašytame žodyje yra tiek raidžių, kiek turime ištarti garsų ir ne visada ta pati fonema vienodai žymima. Reikia įsidėmėti ir tai, kad nesutampa ir garsų bei fonemų kiekis. • Kai kurie garsai žymimi dviem raidėmis. Tai priebalsiai dz, dž, ch, pavyzdžiui, dz kas, džiov na, chòras. • Tas pats garsas gali būti užrašomas skirtingomis raidėmis, pavyzdžiui, raidės ū ir ų žymi ilgąjį balsį žodžiuose p sti ir sk sti (seniau šių garsų tarimas skyrėsi). • Ta pati raidė gali žymėti skirtingą garsą, pavyzdžiui, žodyje geriù antrasis priebalsis minkštasis, o žodyje gerù – kietasis, bet juos abu užrašome ta pačia raide r. Kitas pavyzdys: jis mès kamuolį ir mẽs pirkome kamuolį, kur

16


balsis žodžiuose mès ir mẽs yra skirtingos trukmės, bet užrašomas vienodai. • Raidė i ne visada žymi garsą. Kai kuriuose žodžiuose ji rodo priebalsio minkštumą, pavyzdžiui, kẽlio, važiãvo. Balsas yra universaliausia ir natūraliausia informacijos perdavimo priemonė. Nėra bendruomenės, kuri neturėtų sakytinės (garsinės) kalbos, bet vis dar yra bendruomenių, kurios neturi rašto ar nemoka skaityti. Taigi garsas yra neabejotinai pirminė kalbos forma ir ja savo laiku rėmėsi visų kalbų raštas. Tačiau garsinė kalba nėra statiška, ji nuolat kinta, įvairuoja dėl dialektų ir sociolektų. Raštas yra sutartinis dalykas, jis suprantamas visai ta kalba kalbančiai bendruomenei ir gali šimtmečiais nekisti. Vadinasi, kuo rašybos sistema senesnė, tuo ji labiau nutolusi nuo fonologinės sistemos, pavyzdžiui, anglų, prancūzų kalbų raštas formavosi beveik nuo X a., todėl rašyba labai skiriasi nuo tarimo. Dar sudėtingesnis rašto ir garsinės kalbos santykis tose kalbose, kurios naudoja nefonografinį raštą, pavyzdžiui, kinų hieroglifai žymi žodžius, sąvokas, tarimo jie neatspindi. Lietuvių kalbos rašyba pradėjo formuotis gana vėlai (tik XVI a. antrojoje pusėje). Dabartinė bendrinės kalbos rašyba siekia vos šimtmetį. Todėl ji neblogai atspindi tarimą, bet skirtumų esama. Taip yra dėl to, kad rašyba remiasi trimis principais: • fonologiniu (dažnai vadinamas ir fonetiniu): rašoma taip, kaip tariama, rašte skirtingas fonemas stengiamasi užrašyti skirtingais rašmenimis, pavyzdžiui, pùs ir p s; • morfeminiu: tos pačios morfemos (mažiausios reikšminės žodžio dalys: šaknis, priesaga, galūnė, priešdėlis) užrašomos vienodai, nors jos gali būti skirtingai tariamos, pavyzdžiui, dẽga ir dègti turime tą pačią šaknį deg- ir rašyboje tai norime parodyti, nors antrajame žodyje tariamas priebalsis k; • tradiciniu, arba istoriniu: kai kurių rašmenų vartojimas ar nevartojimas paaiškinamas tradicija ar kalbos istorijos dalykais, pavyzdžiui, minkštumo ženklelis rašomas ten, kur anksčiau buvo tariamas priebalsis j; nosinėmis balsėmis ą, ę, į, ų žymime balsius, atsiradusius iš mišriųjų dvigarsių an, en, in, un. §6. Norėdami tiksliai pažymėti visus garsų požymius, kuriuos skiria klausa, turime tekstą ar žodį transkribuoti (angl. transcribe), t. y. jį perrašyti tam tikrais sutartiniais rašmenimis ir simboliais, pastarieji dar vadinami diakritikais (angl. diacritic).

17


Asta Kazlauskienė BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS FONETIKOS IR FONOLOGIJOS PAGRINDAI Vadovėlis Vadovėlį leidybai parengė Asta Kazlauskienė 2018 05 02. Užsakymo Nr. K18-016 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt

Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai  
Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai  
Advertisement