Semiotiką pats Greimas yra pavadinęs linksmu mokslu. Tačiau tai kontrastuoja su dažnu žmonių įsitikinimu – esą tai sausas, neįdomus mokslas. Semio tika yra teorija, griežtas metodas, bet ir malonumas skaidyti kultūrinius reiškinius į detales, analizuoti jų santykius, atrasti po jais slypinčias struktūras. Tai – džiaugsmas įvaldyti teorinius įrankius, naudoti juos, kritikuoti ir atrasti juos sukūrusį žmogų. Taigi ir aš, galvodama, kaip piešti Greimą, ieškojau vaizdinių elementų, kurie būtų jo atributai nuo pat vaikystės iki senatvės. Akiniai ir ūsai – puiku, betgi nepieši ūsuoto mažamečio. Tad lieka plaukai, ausys, veido forma – tai, kas išlieka kūnui besikeičiant. Ir dar kas nors ryškaus, bet truputį išgalvota – pavyzdžiui, antakiai, kuriuos jau mažam Greimui pripaišiau baltus ir storus. Panašiai ir su charakterio bruožais. Kuriuos pasirinkti akcentuoti? Kurie išlieka nepakitę, kurie dingsta, kurie atsiranda – o gal neatsiranda, gal visada glūdėjo kokiu nors keistu pavidalu? Greimas buvo rimtas ir mėgo tvarką. Bet taip pat buvo veržlus ir jaunatviškas. Turėjo gerą humoro jausmą, nepakentė nemoksliškų disciplinų, su savotišku sentimentalumu ilgėjosi „tikrumo“. Ir, žinoma, ne tik tai. Ar Greimo daugialypumą turėčiau priimti rimčiau negu kitų dėl to, kad jis buvo žymus mokslininkas? Kiek to galima sudėti į komiksą, ką galiu sau leisti prigalvoti? Knygos veikėjas Greimas išaugo remiantis prisi minimais, biografijomis ir autobiografijomis, laiškais ir nuotraukomis. Bet jame esama nemažai ir manęs pačios, kartais į jo lūpas įdedu man pačiai doktoran tūros studijose (arba gyvenime) kylančius klausimus. Greimas kalbasi su draugais ir intelektiniais prieši ninkais, ginčijasi apie teorijas, svarsto, kaip analizuoti meilę, dvejoja, kaip atskirti prasmingus dalykus nuo visiškai nereikšmingų. Kultūrinius reiškinius – romanus, filmus, architek tūrą – galima analizuoti klausiant, ką autorius norėjo
tuo pasakyti. Arba galima klausti – kokius jausmus man tai sukelia? Arba – kaip tai atspindi laikotarpio istorines sąlygas, žmonių santykius? Greimo semio tikoje atsiribojama nuo šių klausimų ir siekiama kultūrinius reiškinius analizuoti su moksliniu griež tumu, pradedant nuo paties reiškinio struktūros. Iš kokių elementų sudarytas pastatas, koks jų sąryšis? Kokie motyvai pasikartoja literatūros kūrinyje, kaip jie koreliuoja su gilesniais teksto lygmenimis? „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ yra linksma knyga, bet piešdama ją nenorėjau prarasti mokslinio griežtumo. Todėl naudojausi savo užrašais iš semiotikos studijų, Greimo ir kitų autorių tekstais, o tuomet nupaišytus puslapius duodavau peržiūrėti prof. Kęstučiui Nastopkai, kad patikrintų, ar nepri vėliau klaidų, ar kažko svarbaus nepraleidau. Siekiau padaryti jei ne semiotikos vadovėlį, tai bent įdomų įvadą, nuo kurio atsispyrus galima nerti gilyn į be galo įdomų šios disciplinos pasaulį. Nors semiotikoje kūriniai analizuojami neatsi žvelgiant į jų kontekstą, piešiant šią knygą kontekstas man buvo itin svarbus. Kokių idėjų veikiamas Greimas sukūrė savo semiotiką, kokios minties mokyklos tuo metu buvo populiarios Europoje, kas jam oponavo? Idėjos neatsiranda tuščioje vietoje, o stebėti jų sąryšius – ne ką mažiau įdomu negu analizuoti paskirą kūrinį. Ar semiotika yra naudinga gyvenime? At sakyčiau: tiesiogiai tai ne. Bet gal taip ir neturi būti? Bent jau man labiausiai pravertė dalykai, kurių visai nesitikėjau atnešiant tiesioginės naudos. Gyvenimas su semiotika – turtinges nis, keistesnis, analitiškesnis. Įkrautas energijos ir naujų minčių – kartais netgi tokių keistų, kaip nupiešti knygą apie semiotiką. Miglė Anušauskaitė
Miglės Anušauskaitės piešiniai
2
Lietuvių kalbos instituto sociolingvistikos studijų doktorantė, Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja