Rasa Praninskienė. Seimo skaitykla atvira visuomenei

SEIMO SKAITYKLA ATVIRA VISUOMENEI

Rasa Praninskienė

Lietuvos Respublikos Seimas skaičiuoja jau daugiau kaip šimto metų istoriją. O jo biblioteka? 1920 m. Steigiamojo

Seimo posėdžio pirmas darbotvarkės klausimas, kurį paskelbė pirmininkas Aleksandras Stulginskis, buvo dėl Seimo bibliotekos steigimo. Nuo 1921 m., kai buvo įsteigta, Seimo biblioteka išgyveno įvairių savo veiklos, struktūros, net pavadinimo pokyčių, o nuo 2020-ųjų, įsikūrusi Seimo III rūmuose, ji teikia paslaugas Seimo nariams, Lietuvos

Nepriklausomybės Akto signatarams, teisės studentams, mokslininkams, čia gali užsukti vilniečiai ir miesto svečiai.

Dešimtame Steigiamojo Seimo posėdyje pirmasis PASIDIDŽIAVIMAS – RETOS IR AUTOGRAFUOTOS KNYGOS vicepirmininkas Jonas Staugaitis paskelbė, jog seniūnų N. Visockaitė prisimena: „Visi darbuotojai didžiavosi, kad sueigoje pripažinta, „kad biblioteka būtinai reikalinga ir skaitykla turi itin retų leidinių, net ir tokių, kurių nėra nė kad ją reikia kuo veikiau organizuot. Seniūnų sueiga rado vienoje kitoje bibliotekoje ir juos pamatyti buvo galima tiksliausia išrinkt komisiją iš visų frakcijų atstovų, kuri pri nebent asmeninėse kolekcijose.“ Pačios seniausios knygos iminės reikiamų knygų sąrašus...“ (Iš 1920 m. birželio 2 d. datuojamos 1918 metais. posėdžio stenogramos) Lietuvos Respublikos Seimo bib Kaip retos ir senos knygos čia atsirado? Juk jų tikrai lioteka buvo įsteigta 1921 m., tačiau dėl 1940 m. įvykusios nebuvo Aukščiausiosios Tarybos rūmų kabinetuose. „Per Sovietų Sąjungos okupacijos jos fondai neišliko. kolegas iš Respublikinės bibliotekos susisiekiau su keliais

Ilgametė Seimo skaityklos vedėja Nijolė Visockaitė antikvarais. Iš jų po truputį įsigijome itin retų, bet Seimo pasakoja, kad po keliasdešimties metų imta gaivinti istorijai labai svarbių knygų, tokių kaip Steigiamojo ir vėpanašios bibliotekos idėja. Maždaug 1980–1981 m. lesnių Seimų darbai, stenogramos ir pan., – apie knygų Lietuvos valstybinė respublikinė biblioteka (dabar – „medžioklę“ pasakoja N. Visockaitė. – Ieškodavome jų ne Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) tik Maskvoje, bet ir užsienyje, per mūsų šalies diplomatus. nutarė įsteigti savo padalinius Ministrų Taryboje, Kul Daug knygų mums dovanodavo. Prastos būklės leidiniams tūros ministerijoje ir Aukščiausiojoje Taryboje. Kadan vėl įgauti dailią išvaizdą padėdavo Respublikinės bibliotekos gi tai buvo tik filialas, jis pavadintas skaitykla. Tokia Restauracijos skyrius.“ buvo dabartinės Seimo skaityklos istorijos pradžia.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvos parlamente veikė nedidelis Informacijos skyrius, skaitykla ir Spaudos biuras. „1990 m. balandžio mėnesį jau vadinomės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos skaitykla“, – prisimena N. Visockaitė. 1991 m. gruodį, pertvarkius parlamento informacijos tarnybas, įkurtas Informacijos analizės centras. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, kuriai tų pačių metų lapkričio mėnesį jau buvo pavesta vykdyti ir parlamentinės bibliotekos funkciją.

Svarbiausia skaityklos funkcija – aprūpinti Seimo narius teisine, istorine literatūra. Skaitykloje lankosi ne tik teisę studijuojantys magistrantai, doktorantai, bet ir mokslininkai, dirbantys Lietuvos ir užsienio mokslo įstaigose. Rengiantys knygas žurnalistai, politologai taip pat naudojasi skaityklos paslaugomis. Skaitykla priima ir Seimo kanceliarijos darbuotojus, taip pat vilniečius bei miesto svečius. Didelį susidomėjimą sukėlė signatarų knygų su dedikacijomis paroda. Olga Posaškova

Ypač N. Visockaitė džiaugiasi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Balio Gajausko sumanumu ir geranoriškumu. „Kartą paskambino ponas Gajauskas, – pasakoja Nijolė, – ir liepė greitai ateiti iki Saugumo komiteto rūmų. Nubėgau ir dalį leidinių kartu su juo parsitempėme į fondus. Gerai, kad tuomet nieko neklausinėjusi puoliau bėgti, nes dar kiek, ir būtume pavėlavę.“

Kitas Seimo skaityklos išskirtinumas – dovanotos knygos, kurių paprastai pagausėja baigiantis Seimo kadencijai. Deja, ne visus leidinius galima priimti dėl paprasčiausių priežasčių – skaitykla nėra didelė. Žinoma, labiausiai vertinamos knygos su autorių dedikacijomis, ypač su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ar Seimo narių autografais. Kai šiemet Kovo 11osios proga Seime buvo surengta signatarų knygų su dedikacijomis paroda, jų parašyti jautrūs ir prasmingi žodžiai sujaudino ne vieną lankytoją, juo labiau kad parodėme ir jau mirusių signatarų autografus.

PATOGU SKAITYTI VIETOS IR UŽSIENIO LEIDINIUS

Seimo skaitykloje yra nemažai literatūros, kurios gali prireikti Seimo nariams, – daugiausia juridinės, politologinės, istorinės – daugiau kaip 23 000 knygų. Tik čia galima rasti Seimo plenarinių posėdžių stenogramas.

Išsinešti knygas ir kitus leidinius leidžiama tik Seimo nariams, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams ir Seimo kanceliarijos darbuotojams. Visi kiti leidinius skaito skaitykloje. Darbuotojos mielai padaro reikiamos ištraukos kopiją, suranda reikiamą straipsnį spaudoje ar interneto portaluose. Tačiau reikia pripažinti, kad su kiekviena nauja Seimo kadencija sulaukiama vis mažiau lankytojų, skaitytojai dažnai prašo knygų ištraukų kopijas persiųsti el. paštu.

Skaitykloje prenumeruojama ne tik respublikinė, regioninė ir išeivijos spauda (97 pavadinimai). Užsakomi ir 15 pavadinimų užsienio laikraščiai bei žurnalai. Tarp skaitytojų itin populiarūs „Financial Times“, „The Economist“, „Der Spiegel“, „Foreign Affairs“ ir kt. Vis dėlto periodinius spausdintinius leidinius taip pat po truputį keičia elektroniniai jų variantai, todėl spaudą galima skaityti kompiuteryje, juolab kad iš užsienio vežami popieriniai žurnalai ir laikraščiai vėluoja.

Pastebima ir dar viena tendencija: internetiniuose šalies portaluose publikuojama vis daugiau mokamų straipsnių, o tai apsunkina galimybę perskaitytą tekstą išsaugoti asmeniniame kompiuteryje.

POPULIARI VEIKLA – PARODOS IR KITI RENGINIAI

Viešųjų bibliotekų veiklos pobūdis po truputį keičiasi – jos virsta laisvalaikio centrais. Mokslinės bibliotekos taip pat keičiasi. Kitoks ir požiūris į skaitytoją, svarbiausia – jo poreikiai.

Seimo skaitykloje pastaruoju metu dažnai rengiami įvairūs Seimo narių susitikimai su visuomenės atstovais. Norintiems patekti į skaityklą, kitaip nei į Seimo rūmus, nereikia specialių leidimų. Skaitykloje organizuojamos parodos (kai kurios yra virtualios, tad jas galima „aplankyti“ ir po kelerių metų), konferencijos, teminiai renginiai, knygų pristatymai. Tiesa, dėl COVID19 pandemijos paskelbti suvaržymai buvo pakoregavę Seimo skaityklos renginių grafiką, bet dabar veikla grįžo į ankstesnes apimtis.

Įdomūs ir šilti buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Vytauto Plečkaičio, Romo Gudaičio, žurnalisto Antano Šimkūno knygų pristatymai, konferencija, skirta muzikologui prof. Eduardui Balčyčiui atminti. Asmeninės nuotraukos traukė renginio ir parodos lankytojų dėmesį, ne vienas norėjo pagroti ir E. Balčyčio mėgta bandonija.

Pavasarį, kai Lietuvoje vyko tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai, skaitykloje veikė paroda „Būti savimi: Kovo 11osios Akto signatarų ir Seimo narių poezija“. Ne vieną lankytoją nustebino Romualdo Ozolo poezijos knygelė, Vytauto Landsbergio poetinė kūryba, dainingos Dalios Teišerskytės eilės, Algirdo Endriukaičio ironiškas eiliuotas žvilgsnis į politinius įvykius, kitų autorių – buvusių ar esamų politikų – kūriniai.

Medininkų įvykiams atminti surengtą kuklią knygų parodą papildė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiskolinti eksponatai – vienintelio likusio gyvo Medininkų tragedijos liudininko Tomo Šerno išdrožtas ir išpieštas bokalas, jo tarnybinis pažymėjimas. Panašiai eksponatais buvo papildyta ir Sausio 13ajai skirta paroda – lankytojai galėjo apžiūrėti kario savanorio diržą, to meto leidimus patekti į Seimo rūmus ir pan.

Pastaruoju metu pristatytos parodos „Justas Vincas Paleckis – signataras, europarlamentaras“, „Kaziui Sajai – 90“, „Istorinė Vasario 16osios reminiscencija“. Spalio mėnesį buvo surengta ekslibrisų konkurso „Vytautui Landsbergiui – 90“ paroda. Sulaukta 15 Lietuvos dailininkų dėmesio, konkursui jie atsiuntė 30 darbų. Profesoriui įteikta po vieną visų darbų egzempliorių.

Skaitykloje nuolat rengiamos naujų knygų parodos: įprasta, kad Seimo nariai dovanoja iš užsienio šalių, konferencijų, įvairių susitikimų parsivežtas knygas. Be to, su įsigytomis ar dovanotomis knygomis supažindinama skaityklos „Facebook“ paskyroje, pristatomi knygas rašantys Seimo nariai ir Seimo kanceliarijos darbuotojai, skelbiamos nuotraukos iš Seimo skaityklos gyvenimo.

Kartais Seimo skaitykloje vyksta filmavimai. Skaityklos aplinka patraukli kai kuriems ne tik Lietuvos, bet ir užsienio televizijos žinių bei laidų kanalams.

Surengus ekslibrisų konkursą „Vytautui Landsbergiui – 90“ paroda, sulaukta penkiolikos Lietuvos dailininkų darbų. Nuotraukoje – konkurso komisija (iš kairės): Bronius Leonavičius, Liepa Rimkevičienė, Nijolė Šaltenytė, Jokūbas Zovė, Arvydas Šaltenis. Renata Blagnienė

Į Seimo skaityklą užsuka signatarai Justas Paleckis, Vytautas Plečkaitis, Algirdas Kumža. Čia jie dažniausiai skaito užsienio spaudą. Seimo skaitykloje beveik kasdien darbuojasi ir signataras Algirdas Endriukaitis. Atlikti užsakymus skaityklos darbuotojoms padeda ir Nacionalinės bibliotekos specialistai – signatarų prašymai dažniausiai susiję su prieš tris dešimtmečius leista periodika, retomis knygomis.

Dažnai skaitykloje besilankantis signataras Česlovas Juršėnas šypsosi: „Man skaitykla visuomet buvo itin reikalinga, net tuomet, kai ji taip ir nebuvo vadinama. Tai buvo metodinis kabinetas. Oi, privargindavau skaityklos darbuotojas. Kartą reikėjo parašyti kreipimąsi į mielą bendrapartietį. Niekaip neradau minties, kuri suvienytų tai, ką norėjau pasakyti. Skaityklos darbuotojos padėjo rasti knygą, skirtą Aleksandro Puškino eilėraščio „Я памятник себе воздвиг нерукотворный“ analizei. Ir ko tik aš neradau toje knygoje, net lietuviškų sąsajų. Žodžiu, kartais tenka „pakankinti“ darbuotojas. O kad mano užklausas padeda vykdyti Nacionalinė biblioteka – nieko keisto, jai, kaip ir kitoms bibliotekoms, esu padovanojęs tūkstančius knygų. Kai kurios jų leistos XVIII ar XIX amžiuje.“

Beveik 30 metų Seimo skaitykloje išdirbusi Rima Aglinskaitė signatarą Č. Juršėną prisimena kaip reiklų ir darbštų skaityklos lankytoją. Jis kaip niekas kitas suformuluoja itin tikslias užklausas, nes turi puikią atmintį. Pasak R. Aglinskaitės, kartais tekdavo ir po darbo rinkti reikalingą medžiagą, bet viską atpirkdavo Č. Juršėno pagarba žmogui: kartkartėmis jis įlinguodavo į Seimą su glėbiu gėlių ir jomis apdovanodavo ne tik skaityklos darbuotojas.

Žinome, kad skaitytojus aptarnaujančios įstaigos ne visada buvo vadinamos bibliotekomis. Teko skaityti, kad prieš šimtą metų pirmoji Panevėžio miesto bibliotekos vadovė bajoraitė Elžbieta Jodinskaitė knygomis prekiaujančią krautuvę siūlė vadinti knygine (pagal analogiją su vaistine), o knygas skolinančią biblioteką – knygynu. Tačiau dabartiniais laikais, ko gero, apskritai būtų sunku šių įstaigų funkcijas apibrėžti vienu žodžiu, nes jos labai išsiplėtė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad „skaitykla“ – bibliotekos patalpa, kurioje lankytojai skaito. Tačiau, turint omenyje Seimo skaityklos atliekamą veiklą, šiek tiek apmaudu, kai čia besilankantiems užsienio svečiams reikia sakyti, kad tai – skaitykla (Reading Room), o ne biblioteka, nes skaityklos atitikmuo anglų kalba gerokai klaidina.

Šiuo metu tai nėra vienintelis nepatogumas. Seime prasidėjus taupymo vajui, skaityklos darbuotojų taip pat sumažėjo: anksčiau jų dirbo keturios, dabar liko dvi. Kol kas pavyksta skaitytojams suteikti reikiamas paslaugas, jie nesiskundžia.

Be jau minėtos vedėjos N. Visockaitės, Seimo skaitykloje nuo 1991 m. yra dirbusios Jūratė Užkurėlytė, Rima Aglinskaitė, Jolanta Žemaitytė, Rita GalaburdaitėHarder, Marija Šerienė, Audronė Svėrienė (ilgametė vedėja), Edita Aleškevičienė ir kt. Šiuo metu Seimo skaitykloje dirba Rasa Praninskienė ir Saulė Čužienė. Vykstant įvairioms Seimo kanceliarijos reformoms, skaityklai tai būdavo suteikiama daugiau savarankiškumo, tai – mažiau. Šiuo metu skaitykla priklauso Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriui. „Svarbiausia turbūt – ne pavadinimas, nors ir dabar mūsų vartotojai dažnai Seimo skaityklą vadina biblioteka, nes de facto ji tokia ir yra. Svarbiausia, kad Seimo skaitykloje visi jos vartotojai – nesvarbu, ar tai būtų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys, kanceliarijos darbuotojas ar besidomintis teisėkūra studentas – gautų jų poreikius atitinkančias paslaugas, – apie skaityklos perspektyvas kalba Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriaus vedėja Renata Blagnienė. – Seimo skaitykla yra ta vieta, kur lankytojas gali ne tik rasti jo darbui reikalingą knygą, periodinį leidinį ar duomenų bazę, bet ir gauti patarimą, kur rasti kitų Seimo kanceliarijos padalinių ar kitų institucijų parengtą informaciją. Skaitykla ir ateityje sieks derinti tradicinės bibliotekos ir profesionalaus informacijos centro paslaugas, jei toks modelis ir toliau bus patrauklus mūsų vartotojams. Jei keisis poreikiai, mes taip pat keisimės. O keistis mes gebame greitai – tai yra nedidelės bibliotekos privalumas.“

Seimo skaityklos darbuotojos turi svajonių ir sumanymų, kaip būtų galima įdomiau ir prasmingiau išplėsti Seimo skaityklos funkcijas. Belieka tikėtis, kad Nacionalinė biblioteka ir toliau sėkmingai atliks parlamentinės bibliotekos funkcijas, o Seimas turės lankytojų mėgstamą skaityklą. Juo labiau kad parlamento rūmuose veikianti biblioteka yra patikimiausias informacijos apie valstybės valdymą šaltinis, sudarantis sąlygas piliečių išrinktiems politikams profesionaliai vykdyti savo pareigas remiantis išsamiais politinės, teisinės, ekonominės, sociologinės, statistinės ir kitokios informacijos šaltiniais.