Visuomenė be atskirties. Parengė Vaiva Markevičiūtė

VISUOMENĖ BE ATSKIRTIES

Ar po kelių dešimtmečių vis dar kalbėsime apie kultūros prieinamumo problemas Lietuvoje? 2020 m. Lietuvos kultūros tarybos atliktas gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrimas parodė, kad mūsų visuomenėje kultūros vartojimas yra pasiskirstęs ypač netolygiai, vis didesnei daliai žmonių kultūra nėra įdomi. Todėl šiandien svarbu kalbėti ne tik apie regioninę, socialinę ir ekonominę, bet ir augančią kultūrinę atskirtį, kelti klausimus apie kultūros patrauklumą ir prieinamumą – jos vartojimo netolygumus ir pasekmes. Kaip paversti kultūrą įtraukesne ir patrauklesne? Kokia kultūros padėtis bus 2050-ųjų Lietuvoje?

Šiuos ir kitus klausimus rugsėjo 12 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje „Lietuva 2050aisiais be kultūrinės atskirties – ką galime padaryti jau šiandien?“ svarstė architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė, muzikologė, kultūros vadybininkė, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė, architektas, grupės „Antis“ lyderis, Valstybės pažangos tarybos narys Algirdas Kaušpėdas, Vytauto Didžiojo universiteto licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentorius, buvęs Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas, Valstybės pažangos tarybos ir koordinacinės grupės narys Miša Jakobas ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius, buvęs kultūros ministras ir ambasadorius prie UNESCO, Valstybės pažangos tarybos ir koordinacinės grupės narys dr. Arūnas Gelūnas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos organizuotą pokalbį moderavo Nacionalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė.

Lolita Jablonskienė: Pradėti diskusiją norėčiau nuo bendro klausimo, kas jums yra kultūra. Kaip ją apibrėžtumėte ir kodėl, jūsų nuomone, ji yra svarbi valstybei? Ar manote, kad valstybiniu lygmeniu kultūra yra suprantama taip pat, kaip apie ją mąstote jūs?

Arūnas Gelūnas: Galėčiau atsakyti, kad kultūra yra viskas, kas nėra gamta. Bet tai nepaaiškintų daugybės dalykų. Mėgstu paprovokuoti sakydamas, kad kultūra yra regimoji mūsų nepriklausomybės forma. Ji yra regima, girdima, jaučiama, tai ir įmonės, ir mūsų valstybės institucijos, ir architektūra, ir įvairūs kūriniai, susiję su istorija, – apskritai viskas, kas žmonėms rūpi. Kultūrą vadinčiau stipriu valstybės ir visuomenės pamatu. Kiekvienas turime individualų kultūros vaizdinį ir kultūros stiprybė yra būtent jos įvairovė. Immanuelis Kantas sakė, kad skonio sprendimai yra individualūs, o ne universalūs. Ir ačiū Dievui. Kai jie tampa universalūs, t. y. kai valdžia ima primesti skonio sprendimus, valstybė pakrypsta į autokratiją. Tegyvuoja įvairovė!

Arūnas Sartanavičius

Arūnas Gelūnas: „Augdami kaip valstybė, bręsdami, išmoksime pasitikėjimo kultūros, kuri <..> iš tikrųjų yra esminis dalykas.“

Asta Pakarklytė: Eidama Lietuvos kultūros tarybos pirmininko pareigas, svarstau šitą klausimą kasdien. Man kultūra yra viskas, ką sukūrė žmogus. Ir ne tik menas – tai ir mokslas, švietimas, religija, įstatymai, tradicijos. Pastaruoju metu kultūros sąvoka labai išsiplėtė, daug kalbame apie tautų kultūras. Kai sakome „rusų kultūra“, „baltarusių kultūra“, mąstome tikrai ne tik apie meną.

Miša Jakobas: Jeigu žiūrėtume matematiškai, tai kultūra esame mes visi. Ir kiekvienas į ją reaguojame savaip. Bet yra tam tikri dėsniai, tam tikros normos, kaip turime elgtis, kad gyventume kultūringame pasaulyje. Kultūrai reikalingos asmenybės, kuo jų daugiau – tuo švaresnė ir gaivesnė mūsų kultūra. Kas šiandien jas auklėja ir ar iš viso turime tą kritinę masę asmenybių, drįsčiau labai abejoti, nes mokykloje, švietimo sistemoje, gyvenime trūksta kultūros supratimo. Atpratome išgirsti gražų sakinį ir apskritai kultūringai elgtis visuomenėje.

Marija Drėmaitė: Kultūrą mes, europiečiai, suprantame kaip viešąją gėrybę, ir norėčiau, kad ateityje nuo šios sampratos nenutoltume. Tikiuosi, kad 2050 m. gyvensime liberalioje demokratijoje ir rinkos ekonomikoje. Gerovės valstybėje tam tikrą viešųjų gėrybių, taigi ir kultūros, kiekį užtikrina valstybė. Tik reikia rasti balansą: dažnai aštriose diskusijose girdime arba kraštutinį neoliberalistinį požiūrį, kad štai Amerikoje nėra kultūros ministerijos, o šalis turi garsių menininkų, arba nostalgišką kraštutinį reikalavimą, kad visą kultūrą turi finansuoti valstybė ir jeigu ji neduoda pinigų, tai nebus ir kultūros. Taigi jei mūsų tikslas yra tolygus kultūros prieinamumas, tai valstybė turi puoselėti talentus, kurti įrankius privačioms ir nevyriausybinėms iniciatyvoms gyvuoti.

Algirdas Kaušpėdas: Pirmas galimas požiūris – kultūra yra santykis tarp individo, visuomenės ir aplinkos. Antras požiūris – kultūra yra galia, gebėjimas įsitraukti ir kurti. Ir trečiasis – kultūra yra produktas: kalba, mokslas, religija, menas ir kt. Galiu atsakyti vienu sakiniu, kas man yra kultūra: kultūra yra unikalus atsakymas į trivialų klausimą, kas aš esu.

L. Jablonskienė: Kaip vis dėlto kultūros atskirtis mūsų visuomenėje yra apskaičiuojama, ar ji egzistuoja šiandien ir ką mes galvojame apie ateitį?

A. Pakarklytė: Lietuvos kultūros tarybos tyrime „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ kultūros atskirtis nebuvo analizuota. Bet norėčiau akcentuoti kelis dalykus. Išanalizavus tris pjūvius – gyventojų įsitraukimą į kultūrą (aktyviai praktikuojama), naudojimąsi kultūros produktais ir socialinį dalyvavimą kultūriniame gyvenime, – galima daryti išvadą, kad gyventojų kultūros naudojimas iš tiesų padidėjo. 2020 m. 88 proc. apklaustųjų teigia aktyviai dalyvavę kultūros veikloje – ne nuotoliniu būdu, o gyvai. 45 proc. teigė praktikuojantys kultūrinę veiklą, o 21 proc. – užsiimantys savanoriška veikla, dalyvaujantys asociacijų veikloje. Šie rodikliai padidėję, palyginti su ankstesnių apklausų rezultatais. Tačiau pradėjus gilintis, statistika nebėra tokia nuostabi. Sakyčiau, liūdniausi šio tyrimo rezultatai gauti atsakant į klausimą, kas trukdo žmonėms dalyvauti kultūroje, ją patirti ir t. t. 43 proc. žmonių sako, kad tam trūksta laiko; 34 proc. – kad tai neįdomu. Šitas procentas yra padidėjęs. Dar keli pjūviai. Kam kultūra yra neįdomu? Čia dukart daugiau yra vyrų. Be aukštojo išsilavinimo, nedirbantys, Kauno gyventojai. Šie žmonės taip pat atsakė, kad jie nedalyvauja rinkimuose, neprisideda prie jokios visuomeninės veiklos, nedalyvauja jokių asociacijų, bendruomenių veikloje. Vien vertindami šį pjūvį galime surinkti daug duomenų ir susidaryti paveikslą.

Asta Pakarklytė: „Metas išeiti iš savo getų ir bendradarbiauti. <...> suprasti kitą, būti atviram, daryti kompromisus.“

Miša Jakobas: „Kultūrai reikalingos asmenybės, kuo jų daugiau – tuo švaresnė ir gaivesnė mūsų kultūra.“

L. Jablonskienė: Ar ryški atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų?

M. Drėmaitė: Pažiūrėjau Astos minėtą 2020 m. tyrimą, jame rašoma, kad iš viso Lietuvoje yra 160 kultūros centrų ir 455 jų padaliniai. Taigi negalėtume sakyti, kad atskirtį lemia kultūros infrastruktūra. Kitas klausimas yra tos kultūros turinys ir prieinamumas.

A. Gelūnas: Be jokios abejonės, negalima sakyti, kad regionai ir didieji miestai mėgaujasi lygiai tais pačiais kultūros produktais. Posakis „klumpakojis – regionams, o Šekspyras – centrui“, nors yra gana ciniškas, vis dėlto iš dalies atitinka šiandienę realybę. Lietuvoje nėra tokios kultūros apykaitos, kokią matome Švedijoje, Japonijoje ar Vokietijoje. Ten ir mažesnieji miestai turi literatūros festivalius, meno bienales, įspūdingus koncertus. Tačiau padėtis Lietuvoje keičiasi – prieš dešimt metų, būdamas ministras, važinėjau po savivaldybių centrus ir [galiu pasakyti, kad] šiandien regionuose matau visiškai kitą vaizdą. Po Lietuvą keliauja ir šiuolaikinis šokis, ir klasikinė muzika, ir teatralai. Yra ir dar vienas objektyvus parametras – su dalyvavimu kultūroje koreliuoja gyventojų pajamų dydis. Beje, žmonių atsakymas „trūksta laiko“, kalbant apie dalyvavimą kultūroje, yra visiškai pagrįstas. Jeigu žmogus yra nusilakstęs, pavargęs, jis tikrai nebenori nei šokti, nei dainuoti ar rašyti romaną.

M. Jakobas: Ne kartą klausiau vaikų, kodėl jie taip negausiai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Pasirodo, kad tas „neįdomu“ ateina iš šeimos. Kita priežastis – švietimo spragos. Turiu daug priekaištų mūsų pedagogikai, kur apie kultūrą, muziką, dailę kalbama labai mažai. Visi norime, kad Lietuvos vaikai būtų kultūringi ir išsilavinę, bet patys jauni tėvai neišmano etiketo, pavyzdžiui, kaip elgtis prie stalo.

A. Kaušpėdas: Noriu užduoti paprastą klausimą: ar kultūra, siaurąja to žodžio prasme, yra privaloma? Ar aš, kaip laisvas žmogus, galiu pasakyti, kad man jos nereikia? Ar turiu tokią teisę? Ar turiu teisę sukurti savo subkultūrą, savo pasaulį, savo burbulą? Jeigu gyvename laisvoje šalyje, tai kultūra negali būti prikišama, jos reikia norėti pačiam.

M. Drėmaitė: Grįžčiau prie minties apie pajamas. Duokit žmonėms darbo ir uždarbio – išsispręs ir kultūros, ir paveldo, ir ekologijos klausimai. Kai žmogus patenkina pagrindinius savo poreikius, gali galvoti apie kitus dalykus. Tada galvoja ir apie ekologiją arba kad gal šito pastato nereikia nugriauti, galbūt už savo pajamas jį restauruosiu, nes man jis gražus. Atsiranda noras domėtis menu.

A. Gelūnas: Man tai primena situaciją, kai šeima loterijoje laimi labai daug pinigų. Bet ji nepradeda vartoti kultūros. Dažniausiai ta šeima ar asmuo pradeda griauti save iš vidaus visomis įmanomomis priemonėmis. Manau, kad raktinė sąvoka yra „švietimas“. Jeigu gimei puikioj šeimoj su knygomis, diskusijomis apie meną – labai gerai, bet jeigu gyvenimo loterijoj pasisekė mažiau? Tuomet vienintelė galimybė yra mokytojas ir edukacinė aplinka. Jeigu šito nėra – nėra jokios kultūros, civilizacijos, įsigali destrukcija, ekscentriški, beprotiški gyvenimo sprendimai. Vytautas Kavolis vartojo sąvoką „kultivacija“. Kaip lauką kultivuoja žemdirbys, taip žmogaus sąmonę nuo pat gimimo kultivuoja aplinka, ugdytojai ir t. t. Kultūros be švietimo tiesiog nėra.

L. Jablonskienė: Kaip iki 2050 m. būtų galima pagerinti tą sąveiką tarp kultūros ir švietimo? Įsivaizduokime grandinę: vaikas–mokykla–šeima–kultūros įstaiga–valstybė. Kuri grandis čia pati silpniausia?

A. Gelūnas: Bijau besti pirštu į vieną grandį. Būna, kad vaikas atsiranda šeimoje, kuri nė iš tolo neprimena šeimos, tada mokytojas (kad ir koks jis būtų) tampa gelbėjimo ratu, padedančiu įgyti bazinių socialumo įpročių. Taigi švietimo sistema yra esminis, atraminis visuomenės polius. Turime vienu metu rūpintis keliais dalykais: statyti modernias mokyklas, kelti mokytojų atlyginimą, užsiimti pačių mokytojų ugdymu ir t. t. Švietimas kultūrai – kaip energijos šaltinis. Nekultivuotoj sąmonėj kultūros poreikis pats savaime neatsiranda.

M. Jakobas: Daugelyje valstybių kultūros ir švietimo ministerijos yra sujungtos arba veikia viename pastate. Vadinasi, suprantama, kad šalia švietimo yra kultūra, šalia kultūros yra švietimas. Antra vertus, mokykla ir mokytojas – tai ne mama ir ne tėtis. Supratimas apie kultūrą, mano galva, turėtų ateiti iš šeimos. Turi stengtis, norėti, būti neabejingas visuomenei, valstybei, kurioje gyveni.

Marija Drėmaitė: „Duokit žmonėms darbo ir uždarbio – išsispręs ir kultūros, ir paveldo, ir ekologijos klausimai.“

L. Jablonskienė: Visai neseniai išgyvenome niūrų mus uždariusios pandemijos laikotarpį ir tuomet dar labiau atsigręžėme į naująsias technologijas. Ką galvojate apie jų galimybę priartinti kultūrą prie dalyvio ir vartotojo?

A. Pakarklytė: Lietuvos kultūros taryba šiuo metu vykdo tyrimą apie COVID19 poveikį kultūros sričiai, kitų metų pradžioje turėsime išsamius duomenis. Asmeniškai aš visiškai tikiu technologijomis. Per pandemiją suvokėme, kad už ekrano vis tiek sėdi žmogus. Nuotolinius koncertus, konferencijas, susitikimus, gausybę įvairaus formato nuotolinių renginių juk darė žmonės, o technologijos padėjo tai pasiekti. Per pandemiją netikėtai išaugo filmų žiūrimumas, gausybė muziejų atvėrė savo kolekcijas. Taigi praturtėjo visi.

M. Drėmaitė: Ne visose srityse technologijos mums padėjo. Mokiniai, mokytojai, studentai ir dėstytojai nesijautė gerai dirbdami nuotoliniu būdu. Pasiteisino vienpusio santykio veiklos: virtualios parodos, filmai, elektroninės knygos, taip pat bibliotekų pasiekiamumas, archyvų atsivėrimas. Bet visiškai nepasiteisino tos sritys, kuriose reikia interakcijos.

A. Kaušpėdas: Noriu dar paprovokuoti. Įsivaizduokit, kaip viskas atrodys 2050 m. Rusija bus savo vietoje, netgi gal bus demokratiška šalis. Mes susijungsime su baltarusiais ir ukrainiečiais į vieną didelę šaunią valstybę. Fabrikuose dirbs robotai, senelius slaugys irgi robotai. Mes gausim vadinamąsias privalomąsias pajamas arba išmokas. Nereikės dirbti arba tas darbas bus tik prižiūrėti robotus ar įrašyti vieną kitą programą. Tai ką veiksime tais 2050aisiais? Visi sėdėsim virtualybėje. Kursim ten savo pasaulius. Visi. Ir mano pasaulis konkuruos su kitų pasauliais. Mūsų laukia kultūros multivisatų aplinka.

L. Jablonskienė: Kaip per pastaruosius metus ar apskritai naujosios technologijos sukūrė naują, kitokią kultūrą? Gal esate susidūrę su konkrečiais pavyzdžiais?

A. Gelūnas: Kultūros istorikas Terry Eagletonas yra pasakęs, kad kol mūsų kūnai bus trijų dimensijų, mus taip pat domins dalykai, kurie yra trijų dimensijų. Nemanau, kad 2050aisiais nenorėsim ką tik nuo medžio nuraškyto apelsino ar vyno taurės. Neseniai grįžau iš Provanso: čia miestuose nėra jokių ekranų, žmonės sėdi kavinėse, džiaugiasi muziejais su puikiomis skulptūromis, ošia jūra – ta virtuali kultūra ten nėra taip vertinama. Nors nesu technologijų entuziastas, bet jų ir nebijau. Labai patogu internetu nusipirkti bilietą, nusiųsti vaizdą, pateikti paraišką. Bet per pandemiją pamatėme, kaip mums reikia gyvo kultūros pajautimo: pajusti, kaip violončelininkas užkliudo stygą, ar regėti arti savęs suplukusius šokėjus. Pabrėždamas pozityviąją technologijų pusę, norėčiau paminėti įspūdingą „Europeanos“ projektą. Šioje europinėje platformoje pateiktas suskaitmenintas kultūros paveldas nėra originalai, bet jie sužadina alkį, edukuoja, formuoja žmogų. Manau, sveikas balansas tarp virtualybės ir realybės privalo išlikti.

A. Kaušpėdas: Kalbėdamas apie virtualybę, kalbu apie stoką. Kai mūsų gerovė ir saugumo pojūtis pakils į tokį lygį, kad nebeturėsime jokių rūpesčių, nieko nebestokosim. Prisiminkime, iš kur atėjo kultūra. Iš genties. Gentis kuria savo kultūrą, savo kalbą, papročius, religiją. Gentis konkuruoja su gentimi, kovoja už savo teritoriją, tikėjimą ir t. t. Kas bus, jeigu nebebus genčių? Kas bus, jeigu 2050 m. visi būsime gerovės ir saugumo rojuje?..

L. Jablonskienė: Kultūra labai dažnai yra siejama su paveldo, ateities kategorijomis. Kaip įsivaizduojat, kokia turėtų būti pusiausvyra tarp to, ką paveldime, ką turime išsaugoti, ir to, apie ką svajojame, ką įsivaizduojame?

M. Drėmaitė: Į nepriklausomybę atėjome be paveldėto turto, šeimos ir giminės jo neturėjo, jis buvo atimtas. Iš sovietmečio turime labai žiaurų palikimą – nuostatą, kad paveldu turi rūpintis valstybė, kad tai yra institucinis reikalas. Kaip ironiškai yra pasakęs Ernestas Parulskis, paveldas yra tik tai, ką Kultūros paveldo departamentas įvardijo paveldu. Bet juk kiekvienas asmuo turi asmeninį paveldą ir palikimą. Manau, kad ateityje ši sritis decentralizuosis dar labiau, o institucinė paveldosauga turės išmokti dirbti rinkos ekonomikoje. Kodėl paveldosauga, paminklų apsauga sovietiniais laikais buvo tokia patogi? Nes nebuvo privačios nuosavybės.

Kodėl ištiko didžiulė krizė? Todėl, kad atsirado privati nuosavybė. Saugoti vienus ar kitus dalykus yra pasirinkimas. Tai ateina iš tradicijos – mano senelis saugojo, tai ir aš saugosiu. Mano galva, turi atsirasti daug įvairių paveldo rūšių ir paveldo tvarkymo būdų.

L. Jablonskienė: Algirdai, kaip jūs, architektas, manote: gal ateityje paveldas pereis privačiai iniciatyvai, o valstybė rūpinsis vien tobulu miestu, tobulais pastatais?

A. Kaušpėdas: Manau, čia turi būti sinergija tarp valstybės ir privataus savininko. Labai geras pavyzdys yra Pakruojo dvaras: jo valdytojas Giedrius Klimkevičius sugebėjo padaryti taip, kad dvaro kultūra žmonėms būtų įdomi. Prieš penkiolika metų lankiausi Naujojoje Zelandijoje. Ten mane labiausiai nustebino šeimos muziejai vos ne kiekvienoje sodyboje. Juose pasakojama, kaip šeima čia atvyko, apie prosenelius, kaip jie dirbo. Ir visa tai pateikiama taip entuziastingai, kad ir tau pasidaro įdomu. Taigi kai patys savimi susidomėsim, o ne žvelgsim atsitraukę, kad štai čia – muziejaus reikalai, tada iš tikrųjų bus įdomu, įveiklinsime savo istorinę praeitį ir kultūros paveldo objektus.

A. Gelūnas: Marija palietė labai įdomią temą – viešą ir privatų santykį. Štai buvo sovietmetis, kai viskas, kas privatu, buvo blogai, uždrausta. Paskui atėjo laukinis kapitalizmas. Dar ir dabar tie santykiai nėra iki galo išspręsti. Vis dar nepasitiki vienas sektorius kitu, nuolat girdime kaltinimus: kažkas kažkam kažko nedavė, apgavo. Mano galva, panašiai ir su kultūra. Ar, turėdamas nuosavą rinkinį, kolekciją, ją dovanoju valstybiniam muziejui, ar statau savo muziejų? Šiandien statau savo, nes valstybiniu nepasitikiu. Augdami kaip valstybė, bręsdami, išmoksime pasitikėjimo kultūros, kuri, nors ir skamba abstrakčiai, iš tikrųjų yra esminis dalykas. Todėl linkėčiau mums per metus, likusius iki 2050ųjų, ugdyti pasitikėjimą. Jei labiau vieni kitais pasitikėtume, tai gal nebūtų tokios atskirties tarp viešo ir privataus švietimo, tarp viešos ir privačios sveikatos apsaugos, viešos ir privačios kultūros.

Kalbėdami apie kultūros ateitį turėtume iš karto atsisakyti iliuzijos, kad čia kultūra gyvuos pagal savo logiką ir su politika neturės nieko bendro. Kokia bus geopolitika, kokia bus visuomenės santvarka, koks bus parlamentas, jo įtaka, pasitikėjimas visuomene ir demokratija – visa tai svarbu kultūrai.

A. Pakarklytė: Aš norėčiau paminėti bendradarbiavimą ir bendruomenes. Vis dėlto turime konstatuoti, kad dalis regionų neišeina iš savo getų. Reikia pritraukti kultūros į savo regioną. Galima kalbėti apie įvairias socialiai jautrias grupes, pavyzdžiui, neįgaliuosius. Jie labai uždari, sunkiai bendradarbiauja su kitomis organizacijomis, kita vertus, tos kitos organizacijos irgi nelinkusios jų kviestis. Tautinės mažumos taip pat uždaros. Gal metas tiesiog išeiti iš getų ir bendradarbiauti. Nors ir bus sunku. Nes turėsi suprasti kitą, būti atviras, daryti kompromisus.

M. Jakobas: Kalbant apie tą kartą, kuri gyvens 2050 m., svarbiausia išmokyti ją mąstyti ne kritiškai, o kūrybiškai. Manau, kad tam reikalingos asmenybės, kurios įdiegs tą kūrybišką mąstymą. Norėčiau, kad mūsų kultūra ir ateitis būtų be tokios didelės atskirties, kad pradėtume mąstyti, kaip gyvensime ir kokį žmogų išugdysime.

M. Drėmaitė: Grįžčiau prie bendruomenės. Kaip vis dėlto gerai, kad mūsų bendruomenės, sugalvojusios iniciatyvą, gali rašyti paraišką, kreiptis ir gauti valstybinę paramą. Pateiksiu pavyzdį. 2006 m. buvo uždarytas Lietuvos architektūros muziejus. Tuomet atsirado nevyriausybinė organizacija Architektūros fondas. Bendruomenės ji buvo remiama su dideliu entuziazmu. Galiausiai keletą ji metų gavo Lietuvos kultūros tarybos strateginį finansavimą ir galėjo rimčiau kurti. Taigi bendruomenių galia yra didelė.

A. Kaušpėdas: Prisimindamas šios diskusijos temą – atskirtį, noriu pasakyt, kad atskirtis nėra natūrali. Žmogus nenori būti vienišas, vengia atskirties – ar socialinės, ar kultūrinės, ar dar kokios. Kalbėdamas apie gentį, omenyje turėjau bendruomenę. Turime prisiimti asmeninę atsakomybę už ateitį, turime dirbti, kurti naują, nepaprastai įdomų augantį pasaulį.

Algirdas Kaušpėdas: „Jeigu gyvename laisvoje šalyje, tai kultūra negali būti prikišama, jos reikia norėti pačiam.“