EUROPOS TAPYBOS ŠEDEVRAI
iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos
GREETINGS TO VILNIUS FROM LVIV
ЛЬВІВ ВІТАЄ ВІЛЬНЮС
European Art Masterpieces from the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery
Шедеври Європейського
живопису зі Львівської
національної галереї мистецтв
імені Бориса Возницького
EUROPOS TAPYBOS ŠEDEVRAI
iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos
GREETINGS TO VILNIUS FROM LVIV ЛЬВІВ ВІТАЄ ВІЛЬНЮС
European Art Masterpieces from the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery
Шедеври Європейського
живопису зі Львівської
національної галереї мистецтв
імені Бориса Возницького
Exhibition Catalogues of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, XXXIV Volume Каталоги виставок Палацу Великих Князів Литовських, XXXIV том
Rėmėjai / Sponsors / Спонсори
Informaciniai rėmėjai / Media sponsors / Інформаційні спонсори
Viršelyje / On the cover / На обкладинці
Piterio Kukės van Alsto dirbtuvė, Trijų karalių pagarbinimas (fragmentas), apie 1530
Workshop of Peter Coecke van Aelst, Adoration of the Magi (fragment), ca 1530
Майстерня Пітерa Кука ван Альстa, Поклоніння волхвів (фрагмент), бл. 1530
Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISSN 2351-7115
ISBN ISBN 978-609-8061-83-3
Paroda skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai Exhibition dedicated to mark the 700th anniversary of Vilnius Виставка приурочена 700-річчю міста ВільнюсаNacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)
National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)
Національний музей Палац Великих Князів Литовських (Вільнюс)
Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)
Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine)
Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького (Україна)
EUROPOS TAPYBOS ŠEDEVRAI
iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos
GREETINGS TO VILNIUS FROM LVIV ЛЬВІВ ВІТАЄ ВІЛЬНЮС
European Art Masterpieces from the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery
Шедеври Європейського живопису зі Львівської національної галереї мистецтв імені Бориса Возницького
TARPTAUTINĖS PARODOS KATALOGAS INTERNATIONAL EXHIBITION CATALOGUE КАТАЛОГ МІЖНАРОДНОЇ ВИСТАВКИ
2023 02 15–2023 05 28
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania
Національний музей Палац Великих Князів Литовських
Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Упорядники каталогу Vydas Dolinskas, Daiva Mitrulevičiūtė, Ignas Račickas, Marijus Uzorka
Vilnius 2023
Parodos globėja / Exhibition patron / Патронеса виставки
Lietuvos pirmoji ponia
The First Lady of Lithuania
Перша леді Литви DIANA NAUSĖDIENĖ
Parodos organizatoriai / Exhibition organisers / Організатори виставки
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)
National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)
Національний музей Палац Великих Князів Литовських (Вільнюс)
Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)
Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine)
Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького (Україна)
Parodos partneriai / Exhibition partners / Партнери виставки
Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija)
The Royal Castle in Warsaw – Museum (Poland)
Королівський замок у Варшаві – Музей (Польща)
Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje
Embassy of Ukraine in the Republic of Lithuania
Посольство України у Республіці Литві
Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
Embassy of the Republic of Lithuania to the Republic of Poland Посольство Республіки Литви у Республіці Польщі
Parodos eksponatų savininkė / Exhibit owner / Власник експонатів
Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina) Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine) Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького (Україна)
fotografijų
ir
owners / Автори і власники фотографій каталогу Accademia Albertina di Torino; Albertina (Wien); Anykščių sakralinio meno centras; Art Gallery of South Australia (Adelaide), Bayerischen Staatsgemäldesammlungen: Alte Pinakothek (München); Biblioteka Narodowa w Warszawie; Collezione Ferdinando Superti Furga; Collezione Fondazione CR Firenze; Collection of the Art Fund, Inc. at the Birmingham Museum of Art; Courtauld Institute of Art (London); Galleria Borghese (Roma); Gallerie Estensi (Modena); Galleria Nazionale d’Arte Antica (Roma); Gallerie degli Uffizi (Firenze); Galleria Nazionale d’Arte Antica di Palazzo Corsini (Roma); Gemäldegalerie (Berlin); Girolamini (Napoli); Hofmobiliendepot (Wien); Indianapolis Museum of Art; Jagdschloss Grunewald (Berlin); Koninklijk Museum voor Schone Kunsten (Antwerpen); Kunsthistorisches Museum (Wien); Martin von Wagner Museum (Würzburg); Musei Civici di Arte e Storia (Brescia); Museo Civico di Modena; Museo de Bellas Artes de Álava (VitoriaGasteiz); Museo Nacional del Prado (Madrid); Muzeum Narodowe w Warszawie; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas); Ősterreichische Galerie Belvedere (Wien); Palazzo Pitti, Galleria Palatina (Firenze); Palazzo Reale (Torino); Rijksmuseum (Amsterdam); Rhode Island School of Design Museum (Providence); Sisi Museum (Wien); Strahovský klášter (Praha); Staatliche Kunstsammlungen Dresden; Tiroler Landesmuseum Ferdinandeum (Innsbruck); The John and Mable Ringling Museum of Art (Sarasota); The Metropolitan Museum of Art (New York); The Walters Art Museum (Baltimore); Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького; Vytautas Abramauskas; Dmytro Antoniuk; Dalius Avižinis; Vydas Dolinskas; Mindaugas Kaminskas; privačios kolekcijos / private collections / приватні колекції; Alamy Stock photo: 139 (1), 172 (4), 185 (6), 199 (4); Vikimedija: 171 (2), 177 (1), 205 (1), 216 (2), 221 (2)
Dėl visų skaitmeninių vaizdų, kurių autorių teisių savininkai nebuvo nustatyti arba su kuriais nepavyko susisiekti, prašome kreiptis į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus.
For all images for which it was not possible to identify or contact the legitimate holders of the reproduction right, please contact the National Museum –Palace of the Grand Dukes of Lithuania.
Щодо всіх цифрових зображень, власників авторських прав яких не було встановлено або з якими не вдалося зв'язатися, будь ласка, звертайтеся
до Національного музею „Палац великих князів Литовських“.
Katalogo autoriai savininkai / Catalogue photographers and photographParodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai / Exhibition concept and plan authors / Автори концепції і плану експозиції
Vydas Dolinskas, Taras Vozniak
Parodos kuratoriai / Exhibition curators / Куратори виставки
Vydas Dolinskas, Taras Vozniak, Igor Khomyn, Marijus Uzorka, Daiva Mitrulevičiūtė, Ignas Račickas
Parodos koordinatoriai / Exhibition coordinators / Координатори виставки
Rita Lelekauskaitė-Karlienė, Dalius Avižinis, Agnė Poškienė
Parodos konsultantai / Exhibition consultants / Консультанти по виставці
Jan Ostrowski, Jerzy T. Petrus
Parodos leidybos koordinatorė / Exhibition publishing coordinator / Координаторка видання виставки Živilė Mikailienė
Parodos restauracinės priežiūros koordinatoriai / Exhibition restoration maintenance coordinators / Координатори з реставраційного нагляду виставки Mantvidas Mieliauskas, Dainius Šavelis
Parodos kultūrinės ir mokslinės programos koordinatoriai / Exhibition cultural and scientific programme coordinators / Координатори культурної і наукової програми виставки Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius, Gintarė
Parodos edukacinės veiklos koordinatorės / Exhibition educational programme coordinators / Координаторки з едукаційної діяльності виставки
Gretė Ginaitytė, Marija Frolova, Benita Kaselytė, Lirija Steponavičienė
Parodos rinkodaros ir informacijos sklaidos koordinatoriai / Exhibition marketing and information coordinators / Координатори з маркетингу і розповсюдження інформації виставки Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas
Parodos meninio apipavidalinimo ir techninio įrengimo koordinatoriai / Exhibition architecture and technical equipment coordinators / Координатори з художнього оформлення і технічного обладнання виставки Kęstutis Karla, Saulius Marteckas, Aurimas Ramelis
Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Упорядники каталогу Vydas Dolinskas, Daiva Mitrulevičiūtė, Ignas Račickas, Marijus Uzorka
Katalogo tekstų autoriai / Catalogue text authors / Автори текстів каталогу Vydas Dolinskas, Daiva Mitrulevičiūtė, Igor Khomyn, Ignas Račickas
Eksponatų aprašų autorė / Exhibit descriptions by / Авторка описів експонатів Daiva Mitrulevičiūtė
Katalogo leidybos koordinatoriai / Catalogue publishing coordinators / Координатори видання каталогу Ignas Račickas, Živilė Mikailienė
Redaktorė / Copy editor / Редакторка Liuda Skripkienė
Vertimas į lietuvių kalbą / Lithuanian translation / Переклад на литовську мову
Vasil Kapkan
Vertimas į ukrainiečių kalbą / Ukrainian translation / Переклад на українську мову
Vasil Kapkan, Marija Frolova
Vertimas į anglų kalbą / English translation / Переклад на англійську мову
Albina Strunga
Katalogo dizainas ir maketavimas / Catalogue designer / Дизайн і макетування каталогу
Gediminas Akelaitis
PARODOS GLOBĖJA / EXHIBITION PATRON / ПАТРОНЕСА
Lietuvos pirmosios ponios Dianos Nausėdienės sveikinimo žodis 12
A welcome speech from the First Lady of Lithuania Diana Nausėdienė 14
Вітальне слово першої леді Литви Діани Науседєне 16
PARODOS ORGANIZATORIAI / EXHIBITION ORGANISERS / ОРГАНІЗАТОРИ
Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos direktoriaus Taraso Vozniako žodis. Istorinė likimų sampyna 20
A word from the Director of the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery Taras Vozniak. A Historical Tangle of Destinies 22 Вітальне слово директора Львівської національної галереї мистецтв ім. Бориса Возницького Тарасa Вознякa. Історичне переплетення доль 24
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko žodis. Ačiū Lvivui už Vilniaus pasveikinimą 26
A word from the Director General of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Vydas Dolinskas. Thank You to Lviv for Greeting Vilnius 30
Вітальне слово генерального директора Національного музею Палацу Великих Князів Литовських, д-ра Відаса Долінскаса.
Дякуємо Львову за привітання Вільнюсу 33
Nepaprastojo ir įgaliotojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvos Respublikoje Petro Beštos žodis 36
A word from the Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary of Ukraine to the Republic of Lithuania Petro Beshta 37
Вітальне слово Надзвичайного і Повноважного Посла України у Республіці Литві Петра Бешти 38
TEKSTAI / TEXTS / ТЕКСТИ
Trumpas parodos pristatymas 45
A Short Introduction to the Exhibition 46
Короткий вступ до виставки 47
Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija 49
The Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery 50
Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького 51
LVIVO NACIONALINĖS BORYSO VOZNYCKIO DAILĖS GALERIJOS PADALINIAI BRANCHES OF THE BORYS VOZNYTSKY LVIV NATIONAL ART GALLERY МУЗЕЙНІ КОМПЛЕКСИ ЛЬВІВСЬКОЇ НАЦІОНАЛЬНОЇ ГАЛЕРЕЇ МИСТЕЦТВ ІМ. БОРИСА ВОЗНИЦЬКОГО
Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos padalinių sąrašas
List of branches of the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery / Перелік музейних комплексів Львівської національної галереї мистецтв ім. Бориса Возницького 54
Grafų Potockių rūmai Lvive 56
The Palace of the Potocki Counts in Lviv / Палац графів Потоцьких у Львові 57
XIV–XVIII a. Europos meno muziejus Potockių rūmuose 58
Museum of 14th–18th-Century European Art at the Potocki Palace / Музей європейського мистецтва XIV–XVIII ст. у Палаці Потоцьких 59
Lozinskio rūmai Lvive 60
The Lozinski Palace in Lviv / Палац Лозинського у Львові 61
XIX–XXI a. Europos meno muziejus Lozinskio rūmuose 62
Museum of 19th–21st-Century European Art at the Lozinski Palace / Музей європейського мистецтва XIX–XXI ст. у Палаці Лозинського 63
Johano Georgo Pinzelio muziejus 64
Johann Georg Pinsel Museum / Музей Івана Георгія Пінзеля 65
Pidhircių pilies muziejus-draustinis 66
Pidhirtsi Castle Museum-Reserve / Музей-заповідник „Підгорецький замок“ 67
Boimų koplyčia-muziejus 68
Boim Chapel-Museum / Музей „Каплиця Боїмів“ 69
Oleskos pilis 70
Olesko Castle / Олеський замок 71
Oleskos pilies muziejus-draustinis 72
Olesko Castle Museum-Reserve / Музей-заповідник „Олеський замок“ 73
Zoločivo pilies muziejus-draustinis 74
Zolochiv Castle Museum-Reserve / Музей-заповідник „Золочівський замок“ 75
Žovkvos pilies muziejus-draustinis 76
Zhovkva Castle Museum-Reserve / Музей-заповідник „Жовківський замок“ 77
LVIVO NACIONALINĖS BORYSO VOZNYCKIO DAILĖS GALERIJOS RINKINIAI COLLECTIONS OF THE BORYS VOZNYTSKY LVIV NATIONAL ART GALLERY
ГАЛЕРЕЇ МИСТЕЦТВ ІМЕНІ БОРИСА ВОЗНИЦЬКОГО
Igor Khomyn
Kolekcijos istorija 81
History of the Collection 82
Історія колекції 83
Daiva Mitrulevičiūtė
Trumpai apie tarptautinės parodos „Lvivas sveikina Vilnių“ eksponatus 84
Briefly About the Exhibits in the International Exhibition Greetings To Vilnius From Lviv 88 Коротко про експонати міжнародної виставки „Львів вітає Вільнюс“ 91
KATALOGAS / CATALOGUE / КАТАЛОГ 96
BIBLIOGRAFIJA BIBLIOGRAPHY / БІБЛІОГРАФІЯ 246
Šiemet švenčiama Vilniaus – amžinosios Lietuvos sostinės – 700 metų sukaktis. Jubiliejaus proga organizuojama daug ypatingų renginių. Vienas tokių – ši paroda, kurią vilniečiams ir sostinės svečiams dovanoja sesės ir broliai ukrainiečiai, kenčiantys žiaurią Maskolijos agresiją ir narsiai ginantys savo tėvynę Ukrainą, o kartu ir mus, taip pat visos Europos kultūros ir demokratijos tradicijas. Suvokdami ukrainiečių patiriamas kančias ir skaudžias aukas, lietuviai visokeriopai remia Ukrainą, kovojančią prieš patį blogį. Su Ukraina Lietuvą sieja gilūs istoriniai saitai, primenantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikus. Šimtmečius skaičiuoja ir sunkiai nusakoma ukrainiečių bei lietuvių tarpusavio simpatija, savitas dvasinės bendrystės jausmas.
Šioje parodoje pristatomi 33 tapybos šedevrai, atkeliavę iš dviejų pagrindinių Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos padalinių, įsikūrusių Potockių ir Lozinskio rūmuose. Šie paveikslai yra kertiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, tikri europinės dailės šedevrai. Ramiais taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, o menas teikia pažinimo džiaugsmą ir kelia estetinio pasigėrėjimo jausmus, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, nes muziejų salės liktų pustuštės. Maskolijos agresijos sąlygomis tokios parodos surengimas Lietuvoje yra tiek bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių grėsmių, tiek ir išskirtinė Lvivo dovana Vilniaus jubiliejui.
Vilniaus jubiliejaus proga Lvivo galerija dovanoja Valdovų rūmų muziejaus lankytojams neįkainojamų vertybių parodą, dalijasi įstabiu europiniu paveldu. Lietuvai tai itin aktualu, nes mūsų krašte kauptas paveldas smarkiai nukentėjo, buvo išgrobstytas ar sunaikintas. Vakarų Ukrainos rezidencijose senosios europinės dailės išliko daugiau, nes šis kraštas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atiteko Austrijos imperijai ir gavo kultūrinę bei politinę autonomiją, skirtingai nei Lietuva, atsidūrusi carinės Rusijos represiniuose gniaužtuose. Todėl ši paroda leidžia prisiminti ir prarastąsias Lietuvos istorines kolekcijas, kuriose taip pat būta ne vieno parodoje pristatomo dailininko ar jo mokyklos darbų.
XV a. – XX a. pradžios garsių italų, vokiečių, flamandų, ispanų, austrų, lenkų ir kitų šalių autorių tapybos darbai šiai parodai atrinkti taip, kad jie chronologiškai (stilistiškai) ir geografiškai atspindėtų itin turtingą Lvivo galerijos kolekciją. Taip pat siekiama, kad Vilniuje būtų galima pamatyti Lietuvos valdovų ir didikų kolekcijose buvusių tų pačių meistrų arba jų mokyklų kūrinius. Taigi, daugelis pristatomų šedevrų turi vienokį ar kitokį lituanistinį kontekstą, nors ir savaime yra itin vertingi europinių meno epochų – Gotikos, Renesanso, Manierizmo, Baroko, Klasicizmo, Romantizmo ir Moderno – kūriniai, kurie galėtų papuošti bet kurį pasaulio muziejų.
Pavyzdžiui, parodoje eksponuojami Martino Šongauerio (Martin Schongauer), Luko Kranacho Vyresniojo (Lucas Cranach der Ältere) kūriniai, o šių meistrų kūryba darė įtaką Lietuvos valdovams ir didikams dirbusiems meistrams. Pagal Piterio Kukės van Alsto (Pieter Coecke van Aelst) aplinkoje sukurtus kartonus buvo išausti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenai, užsakyti valdovui reziduojant Vilniuje. Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei didikų kolekcijose yra buvę Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci), Ticiano (Tiziano Vecelli), Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens), Jano Breigelio Vyresniojo (Jan Brueghel de Oude), Sasoferato (Sassoferrato), Karavadžo (Caravaggio), Chosė de Riberos (José de Ribera), Lukos Džordano (Luca Giordano) ir jų mokyklų bei kitų dailininkų darbų, kurių kūryba pristatoma parodoje. Karlas Dolčis (Carlo Dolci) nutapė Lietuvos šventojo globėjo Kazimiero atvaizdą, Johanas Baptistas von Lampis (Johann Baptist von Lampi) kūrė Lietuvos valdovų ir didikų portretus, Janas Mateika (Jan Matejko) ir Voicekas Horacijus Kosakas (Wojciech Horacy Kossak) įamžino svarbius Lietuvos istorijos įvykius.
Tarptautinė paroda „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“ aiškiai liudija bendrus šio Vidurio ir Rytų Europos regiono istorinius europinius ryšius, kuriuos patvirtina turtingas Lvivo ir Vilniaus kultūrinis bei meninis paveldas.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lenkijos pietinės žemės su Krokuva ir Lvivu atiteko Austrijos imperijai. Didžioji dalis šio krašto kilmingų giminių susitaikė su nauja būtimi liberaliausioje ir kultūringiausioje iš trijų valstybių, dalyvavusių Lenkijos ir Lietuvos padalijimuose. Respublikos didikai integravosi į Austrijos visuomenę, dalyvavo valstybės valdymo procese. Tokia buvo ir garsi lenkų grafų Potockių giminė. Vienas žymiausių jos atstovų buvo Lancuto ordinaras Alfredas II Juozapas Potockis (1817–1889) –austrų diplomatas, politikas, Galicijos ir Lodomerijos karalystės maršalka ir vietininkas, 1870–1871 m. trumpai ėjęs netgi Austrijos ir Vengrijos imperijos ministro pirmininko pareigas. Jo motina buvo kilusi iš lietuvių kunigaikščių Čartoriskių giminės, o žmona Marija Klementina buvo kitos lietuvių kunigaikščių giminės –Sanguškų atstovė.
Grafas Alfredas Juozapas Potockis, būdamas faktiniu Galicijos ir Lodomerijos vadovu, gyvenimo pabaigoje nusprendė Lvive pasistatyti naujus neobarokinius, Liudviko XIV stilių primenančius rūmus. Juos suprojektavo prancūzų architektas Lui Alfonsas Renė Alfredas Dovernas(1854–1903). Projektą modifikavo ir neorenesansinę išvaizdą su neobarokiniais elementais jiems suteikė vietos architektai Julianas Cybulskis(1859–1924) ir Liudvikas
Baldvinas-Ramultas(1857–1929). Elegantiški rūmai buvo užbaigti jau po Alfredo Juozapo Potockio mirties. Rezidencija primena prancūziškų hôtel rūmų struktūrą ir išsiskiria mansardiniais stogais. 1919 m. rūmai, nukritus lėktuvui, nukentėjo ir buvo ilgai remontuojami.
Grafų Potockių rūmai Lvive giminei priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Vokiečių okupacijos metais rūmuose rengtos propagandinės parodos. Pokariu čia veikė mokslinis institutas, rūmai buvo apleisti. 2001–2002 m. grafų Potockių rūmai buvo restauruoti ir perduoti Lvivo nacionalinei Boryso Voznyckio dailės galerijai, čia įrengta XIV–XVIII a. Europos dailės ekspozicija. Šie vieni gražiausių visoje Ukrainoje XIX a. rūmų yra ir Ukrainos Prezidento rezidencija Lvive.
Beje, ir kiti grafo Alfredo Juozapo Potockio šeimos nariai pasižymėjo architektūrinėmis iniciatyvomis. Jo dukra Klementina buvo ištekėjusi už žinomo Lietuvos didiko grafo Jono Leono Tiškevičiaus. Būtent Klementinos Potockytės-Tiškevičienės pageidavimu Vilniuje buvo pastatyti ištaigingi rūmai, kuriuose šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
After the partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth, Poland’s southern lands including Krakow and Lviv were given to the Austrian Empire. A majority of the aristocratic families from this area came to terms with their new subjection to the most liberal and cultural of the three states that took part in the partitioning of Poland and Lithuania. The Commonwealth’s magnates integrated themselves into Austrian society and took part in the state’s governance. The Potocki counts of Poland were one such eminent family. One of its most famous representatives was the ordynat of Łańcut Alfred II Józef Potocki(1817–1889), an Austrian diplomat and politician, serving as the marshal and governor-general of the Kingdom of Galicia and Lodomeria. In 1870–1871 he even briefly acted as the prime minister of the Austro-Hungarian Empire. His mother hailed from the Czartoryski family of Lithuanian dukes, while his wife Maria Klementyna was from another Lithuanian ducal family, the Sanguszkos.
In his role as the factual ruler of Galicia and Lodomeria, in his later years Count Alfred Józef Potocki decided to build a new neo-Baroque palace in Lviv, in the Louis XIV style. The building was designed by the French architect Louis Alphonse René Alfred Dauvergne (1854–1903). Local architects Julian Cybulski (1859–1924) and Ludwik Baldwin-Ramułt (1857–1929) modified the design, giving it a neo-Renaissance appearance with neo-Baroque elements. The elegant palace was completed after the death of Alfred Józef Potocki. The residence resembles the French hôtel palace in its structure and is distinguishable for its mansard roofs. The palace suffered damage after an airplane accident in 1919, after which followed a long period of renovation.
The palace in Lviv belonged to the Potocki counts up to World War II. During the years of German occupation, the palace was used to demonstrate propaganda exhibitions. The building was used as a scientific institute in the post-war years, later falling into a delapidated state. Then, in 2001–2002, the palace of the Potocki counts was restored and transferred to the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery, which displayed an exposition of 14th–18th-century European art in its halls. This, one of the most beautiful 19th-century palaces in Ukraine, is also the residence of the President of Ukraine in Lviv.
Incidentally, other members of Count Alfred Józef Potocki’s family can also be noted for their architectural initiatives. His daughter Klementyna was married to the famous Lithuanian magnate, Count Jan Leon Tyszkiewicz, and it was upon Klementyna Potocka-Tyszkiewicz’s request that a grand palace was constructed in Vilnius, which today houses the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.
Після поділів Республіки Обох Народів південні землі Польщі, включно з Краковом і Львовом, відійшли до Австрійської імперії. Більша частина знатних родів цього краю змирилися зі своїм новим буттям у найбільш ліберальній і культурній з трьох держав, що брали участь у поділах Польщі та Литви. Вельможі Республіки Обох Народів інтегрувалися в австрійське суспільство, брали участь в керуванні державою. Саме таким був відомий польський рід графів Потоцьких. Одним з найвідоміших її представників був Альфред II Юзеф Потоцький (1817–1889), ординар у Ланьцуті, австрійський дипломат, політик, маршалок і намісник Королівства Галичини і Володимирії, який у 1870–1871 рр. короткий час навіть був прем’єр-міністром Австро-Угорської імперії. Його мати родом була з литовського князівського роду Чарторийських, а дружина, Марія Клементина, була представницею іншого литовського князівського роду, Санґушків.
Граф Альфред Потоцький, будучи фактичним володарем Галичини і Володимирії, наприкінці свого життя вирішив збудувати у Львові новий необароковий палац у стилі Людовика XIV. Його спроектував французький архітектор Луї Альфонс Рене Альфред Довернь (1854–1903). Проєкт модифікували і неоренесансного вигляду з необароковими елементами йому надали місцеві архітектори Юліан Цибульський (1859–1924) та Людвік Болдуїн-Рамулт (1857–1929). Елегантний палац був завершений вже після смерті Альфреда Потоцького. Резиденція нагадує структуру французького палацу готельного стилю (фр. hôtel particulier) і вирізняється мансардними дахами. У1919 р. палац був пошкоджений падінням літака і тривалий час перебував у ремонті.
Палац графів Потоцьких у Львові належав цьому роду до Другої світової війни. У роки німецької окупації в палаці організовували пропагандистські виставки. У післявоєнний період тут діяв науковий інститут, сам палац був занедбаний. У 2001–2002 рр. палац графів Потоцьких було відреставровано, а потім передано Львівській національній галереї мистецтв ім. Бориса Возницького, яка облаштувала тут експозицію європейського мистецтва XIV–XVIII ст. У той же час, один з найкрасивіших палаців XIX ст. в усій Україні послуговує і як резиденція Президента України у Львові.
Цікаво, що й інші члени родини графа Альфреда Юзефа Потоцького відзначилися своїми архітектурними ініціативами. Його донька Клементина була одружена з відомим литовським вельможею, графом Яном Леоном Тишкевичем. Саме за бажанням Клементини ПотоцькоїТишкевич у Вільнюсі було збудовано розкішний палац, в якому нині розташована Бібліотека Академії наук Литви ім. Врублевських.
ПАЛАЦ ГРАФІВ ПОТОЦЬКИХ У ЛЬВОВІ
Restauruoti Potockių rūmai Lvivo nacionalinei Boryso Voznyckio dailės galerijai buvo perduoti 2002 m., o 2007 m. juose buvo įkurdintas vienas didžiausių ir svarbiausių galerijos padalinių –XIV–XVIII a. Europos meno muziejus. Šiuose rūmuose įsikūrė ir Lvivo galerijos administracija. Potockių rūmai taip pat yra ir Ukrainos Prezidento rezidencija Lvivo mieste. Potockių rūmuose veikiantis XIV–XVIII a. Europos meno muziejus pagrįstai laikomas turtingiausiu tokio pobūdžio muziejumi visoje Ukrainoje. Čia galima pamatyti tiek puošnius istorinius grafų rezidencijos interjerus, tiek pasigėrėti europinio dailės paveldo – nuo Gotikos iki Klasicizmo– šedevrais, sukurtais garsiausių įvairių Europos šalių meistrų arba jų mokyklų atstovų ir sekėjų. Muziejuje daugiausia pristatoma tapybos kūrinių. Gausiausia yra italų, vokiečių, flamandų, olandų, ispanų, prancūzų Renesanso ir Baroko paveikslų kolekcija. Greta tapybos darbų
rūmų interjeruose rodomos skulptūros, baldai ir kiti taikomosios dailės kūriniai. Istorinių interjerų ekspozicijoje galima pamatyti ir su Lietuva, Lenkija bei Ukraina susijusių menininkų (pvz., Danieliaus Šulco, Pranciškaus Smuglevičiaus ir kt.) kūrinių, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovų atvaizdų, Vilniaus vaito Pauliaus Boimo portretą.
Tarp grafų Potockių rūmuose Lvive įsikūrusiame XIV–XVIII a. Europos meno muziejuje eksponuojamų vertingiausių tapybos darbų galima paminėti Luko Kranacho Vyresniojo, Leonardo da Vinčio, Luiso de Moraleso, Chosė de Riberos, Peterio Pauliaus Rubenso, Jano Breigelio Vyresniojo, Žoržo de La Turo, Sasoferato, Lukos Džordano, Antono Rafaelio Mengso ir kitų autorių bei jų mokykloms ar aplinkai priskiriamus kūrinius. Šio muziejaus šedevrai sudaro Vilniuje surengtos parodos pagrindą.
The restored Potocki Palace was transferred to the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery in 2002, and in 2007 it came to house one of the gallery’s largest and most signficant branches – the Museum of 14th–18thCentury European Art. The administration of the Lviv gallery also has its offices here. Asmentioned earlier, the Potocki Palace also serves as the residence of the President of Ukraine in Lviv.
The Museum of 14th–18th-Century European Art in the Potocki Palace is justifiably considered the richest museum of its kind in all of Ukraine. Here visitors can see both the elaborate historic interiors of the counts’ residence and admire European art heritage, masterpieces from art periods ranging from the Gothic to Neoclassicism, created by the most famous masters from various European countries or by representatives of their schools and followers. The museum boasts mostly paintings. The collection of Italian, German, Flemish, Dutch, Spanish and French Renaissance and Baroque paintings is the largest in terms of quantity. In addition to paintings, the palace interiors also feature sculpture, furniture and other applied art works. The historic interiors exposition has works by artists associated with Lithuania, Poland and Ukraine (e.g., Daniel Schultz, Franciszek Smugliewicz, etc.), as well as images of the rulers of Lithuania and Poland, and a portrait of the voigt of Vilnius, Paweł Boim.
Notable mentions among the most valuable pieces on display at the Museum of 14th–18th-Century European Art in the Potocki Palace in Lviv include those by Lucas Cranach the Elder, Leonardo da Vinci, Luis de Morales, José de Ribera, Peter Paul Rubens, Jan Brueghel the Elder, Georges de La Tour, Sassoferrato, Luca Giordano, Anton Rafael Mengs and other authors and their schools or other artists from their circle. It is these masterpieces that make up the bulk of the exhibition being held in Vilnius.
Палац Потоцьких було передано нинішній Львівській національній галереї мистецтв ім. Бориса Возницького у 2002 р., а в 2007 році він став домівкою для одного з найбільших і найважливіших відділів галереї – Музею європейського мистецтва XIV–XVIII ст. У палаці розташовано адміністрацію цієї Львівської галереї. Палац Потоцьких також послуговує як резиденція Президента України у Львові. Музей європейського мистецтва XIV–XVIII ст., що діє у Палаці Потоцьких, не дарма вважається найбагатшим музеєм такого роду в Україні. Тут можна побачити як чудові історичні інтер’єри резиденції графської родини, так і помилуватися шедеврами спадщини європейського мистецтва від Готики до Класицизму, що були створені найвідомішими майстрами різних європейських країн або представниками та послідовниками їхніх шкіл. Основна частина експозицій у музеї – це твори живопису. Найчисленнішою є колекція італійських, німецьких, фламандських, голландських, іспанських та французьких полотен епохи Відродження і Бароко. Поряд з полотнами мистців в інтер’єрах палацу представлено скульптуру, меблі та інші твори декоративно-ужиткового мистецтва. В експозиціях історичних інтер’єрів можна познайомитися з творами художників, пов’язаних з Литвою, Польщею та Україною (напр., Даніеля Шульца, Франциска Смуглевича та ін.), а також зображення володарів Литви і Польщі, портрет війта Вільнюса Павла Боїма. Серед найцінніших творів живопису, що експонуються в Музеї європейського мистецтва XIV–XVIII ст. у Палаці графів Потоцьких у Львові, слід згадати картини Лукаса Кранаха Старшого, Леонардо да Вінчі, Луїса де Моралеса, Хосе де Рібери, Пітера Пауля Рубенса, Яна Брейгеля Старшого, Жоржа де Ла Тура, Сассоферрато, Луки Джордано, Антона Рафаеля Менґса та інших, а також твори, які приписують їхнім школам чи оточенню. Ці музейні шедеври складають основу представленої у Вільнюсі виставки.
Відреставрований
XV a. pab.
Aliejus, medis; 91 x 73 cm
Unknown Alsatian master
St Mary Magdalene, St Odile of Alsace and St Clare of Assisi
Late 15th c.
Oil on wood; 91 x 73 cm
Невідомий eльзаський майстер
Св. Марія Магдалина, св.Одилія та св. Клара Ассізька
Кінець XV ст.
Дерево, олія; 91 x 73 см
Asyžietė
Paveikslo kairėje vaizduojama šv. Marija Magdalietė, Jėzaus Kristaus amžininkė ir sekėja, mačiusi Išganytojo mirtį ant kryžiaus, pirmoji išvydusi Jį prisikėlusį ir pranešusi apie tai apaštalams. Šventoji atpažįstama iš rankose laikomo kvapiųjų tepalų indelio (1 il.) – ji tapatinama su neįvardinta moterimi, kvapiaisiais tepalais patepusia Kristaus kojas (Lk 7, 36–37).
Šv. Marijos Magdalietės ankstesnio nuodėmingo gyvenimo atsižadėjimą liudija ir tai, kad moters plaukai paslėpti po galvos apdangalu, o jos puošnų rūbą gaubia raudonos spalvos apsiaustas – atgailos ir atsivertimo ženklas. Jėzaus kančią ir Prisikėlimą simbolizuoja paveikslo apačioje pavaizduotas raudonas gvazdikas (2 il.). Katalikų Bažnyčia šv. Mariją Magdalietę mini liepos 22 dieną.
Kūrinio centre nežinomas Elzaso dailininkas pavaizdavo savo krašto1 dangiškąją globėją – šv. Odilę (apie 660 – apie 720). Ši šventoji – pirmojo moterų vienuolyno Elzase steigėja ir abatė. Aukštai Vogėzų kalnuose 690 m. įsteigtas Šv. Odilės
vienuolynas dabar yra garsus piligrimystės centras. Šv. Odilė yra ypač gerbiama Pietų Vokietijoje. Ji laikoma neregių ir silpnaregių globėja, yra išlikusių daug pasakojimų apie šventosios stebuklingai akliesiems sugrąžintą regėjimą. Tikima, kad ant Šv. Odilės kalno esantys šaltiniai taip pat padeda kenčiantiems nuo akių ligų.
Šv. Odilės gyvenimo istorija yra papasakota X a. nežinomo autoriaus tekste. Šventosios tėvas – Elzaso grafas Adalrichas. Mergaitei gimus nerege, į neviltį puolęs tėvas įsakė ją nužudyti. Motinai pavyko dukrą išgelbėti – paslėpė ją benediktinių vienuolyne (dab. BaumelesDames), esančiame netoli Bezansono miesto. Kai mergaitei sukako penkiolika metų, vyskupas Erhardas ją pakrikštijo. Palietus akis pašventintu aliejumi, mergaitė praregėjo. Tuomet ji buvo pavadinta Odile, anot legendos, tai reiškia „Dievo šviesa“. Netrukus, persekiodamas nemylimą dukrą, Adalrichas buvo sužalotas krentančių nuo kalno akmenų ir apako.
Odilės slaugomas, tėvas atgavo regėjimą. Galiausiai jis susitaikė su dukra ir padovanojo jai Vogėzų kalnuose esančią
Hohenburgo pilį (šis faktas patvirtintas istoriniais šaltiniais), kurią Odilė pavertė vienuolynu ir tapo pirmąja jo abate.
Vėliau kalno papėdėje ji įsteigė antrą – Nydermiunsterio vienuolyną (Kloster Niedermünster), lengviau pasiekiamą sunkiems ligoniams. Šv. Odilė mirė sulaukusi maždaug šešiasdešimties metų ir buvo palaidota jos įsteigtame vienuolyne ant kalno.
Dailėje šv. Odilė visuomet vaizduojama su benediktinių
abitu, kartais su abatės pastoralu (tai ją skiria nuo iš Sirakūzų kilusios šv. Liucijos, kuri kaip ir šv. Odilė yra neregių ir silpnaregių globėja, todėl dažnai vaizduojama rankose laikanti akis). Kartais, primenant šventosios aukštą kilmę, jos rūbą puošia šermuonėlio kailis. Dažnai šv. Odilė rankose laiko knygą, ant kurios, kaip ir šiame paveiksle, nutapytos akys (3 il.). Ši šventoji neretai vaizduojama ir bažnyčių vitražuose, galbūt dėl jos vardo asociacijos su šviesa. Popiežius
Vienas dažniausių šv. Klaros atributų – monstrancija. Pasak „Aukso legendos“2, Klarai pavyko išvyti Asyžių puolusius saracėnus. Priešui prisiartinus, ji pakilo iš ligos patalo Šv. Damijono vienuolyne, laikydama komuninę su ostija ir priešai atsitraukė. Vietoj komuninės, kaip ir šiame paveiksle, dailininkai dažnai vaizduodavo monstranciją(4il.).
Prie šv. Klaros kojų pavaizduota pakalnutė – skaistumo simbolis(5 il.). Popiežius Aleksandras IV (1199–1261)
LeonasIX(1002–1054) šv. Odilę XI a. paskelbė šventąja, o 1946 m. popiežius palaimintasis Pijus XII (1876–1958) –
Elzaso krašto dangiškąja globėja. Kaip ir šv. Liuciją, Katalikų Bažnyčia šv. Odilę mini gruodžio 13 dieną.
Šio paveikslo dešinėje nutapyta šv. Klara (1194–1253).
Italijoje, Asyžiuje, kilmingoje šeimoje gimusi Klara, būdama aštuoniolikos metų, prieš tėvų valią tapo vienuole, vėliau įsteigė neturto seserų – klarisių ordiną.
Šv. Klara dažnai vaizduojama kartu su šv. Pranciškumi
Asyžiečiu, kurio paskatinta davė vienuolės įžadus. Kartais ji laiko leliją ar kryžių arba kaip klarisių ordino įkūrėja ir vienuolyno abatė – pastoralą ar knygą, taip pat – žibintą (vardas Klara yra kilęs nuo lot. clarus, reiškiančio „šviesus“, „vaiskus“, būtent todėl šv. Klara laikoma ir neregių globėja).
šv. Klarą paskelbė šventąja 1255 m., tai yra praėjus vos dvejiems metams po jos mirties. Katalikų Bažnyčia šv. Klarą pagerbia rugpjūčio 12 dieną.
Apie visų trijų šiame paveiksle vaizduojamų skirtingu metu ir skirtingose vietose gyvenusių šventųjų gyvenimus pasakojama minėtoje „Aukso legendoje“. Gali būti, kad būtent šiuo labai populiariu tekstu, kuris buvo žinomas ir Lietuvoje, ir rėmėsi kol kas neįvardintas šio kūrinio autorius.
Tapybos darbas anksčiau priklausė kunigaikščių Liubomirskių muziejui – 1939 m. sovietams įsiveržus į Lvivą, šio muziejaus kolekcija buvo išformuota, o jos kūriniai perduoti į Lvivo miesto galeriją. Paveikslo rėmai – vėlyvojo gotikinio stiliaus su sausų šakelių motyvais auksuotame fone (6 il.).
Antonis van Deikas (Antverpenas, 1599 – Londonas, 1641)
Pranciškaus van der Ei portretas
1627–1632
Aliejus, drobė; 67 х 56 cm
Antoon van Dyck (Antwerp, 1599 – London, 1641)
Portrait of Franciscus van der Ee 1627–1632
Oil on canvas; 67 х 56 cm
Антоніс ван Дейк (Антверпен, 1599 – Лондон, 1641)
Портрет Франциска ван дер Еє 1627–1632
Олія, полотно; 67 х 56 см
Antonis van Deikas (Antoon van Dyck) – vienas garsiausių Baroko epochos Europos portretų tapytojų. Kartu su Peteriu Pauliumi Rubensu (Peter Paul Rubens, 1577–1640) laikomi žymiausiais XVII a. Flandrijos dailininkais.
A. van Deikas mokėsi pas vieną labiausiai tuo metu vertinamų Antverpeno tapytojų Hendriką van Baleną (Hendrik van Balen, 1575–1632). Iš Italijos į šį miestą sugrįžus Rubensui, jaunasis dailininkas juo sekė ir stengėsi imituoti Rubenso tapymo manierą. 1615 m. A. van Deikas atidarė savo dirbtuvę kartu su Janu Breigeliu Jaunesniuoju (Jan Brueghel de Jonge, 1601–1678). Maždaug nuo 1617 m. jis pradėjo darbuotis
Rubenso dirbtuvėje – iki šiol nėra žinoma, ar A. van Deikas buvo garsiojo meistro mokiniu ar tiesiog kartu dirbo kaip savarankiškas tapytojas. Darbas šioje dirbtuvėje suteikė galimybę užmegzti naudingas pažintis su užsakovais.
Po trumpos viešnagės Londone, kur 1620 m. A. van Deikas lankėsi Anglijos karaliaus Jokūbo I (James Charles Stuart, 1566–1625) kvietimu, dailininkas išvyko į Italiją. Rubensas ta proga jaunajam bičiuliui padovanojo žirgą ir įdavė daug rekomendacinių laiškų italų dailininkams bei užsakovams. 1621 m. A. van Deikas atvyko į Genują. Šiame mieste jis sukūrė daugybę puikių vietinių aristokratų portretų. Vėliau tapytojas lankėsi Romoje, Florencijoje, Parmoje, Venecijoje, Padujoje, Mantujoje, Milane, Turine ir Palerme. Susipažinus su italų dailininkų darbais, jų kūrybos poveikis netrukus nusvėrė Rubenso įtaką A. van Deikui. Flamandų tapytojas ypač žavėjosi Ticiano (Tiziano Vecelli, apie 1490–1576)
kūriniais, juos net kolekcionavo. Italijoje jis praleido šešerius metus, čia išgarsėjo kaip puikus portretistas. Daugiausia kūrė viso ūgio portretus, taip pat nutapė savo pirmuosius raitų aristokratų atvaizdus.
1627 m. A. van Deikas sugrįžo į Antverpeną jau būdamas žymiu ir pripažintu dailininku. Čia iš karto sulaukė daugybės portretų ir religinių paveikslų užsakymų. Pagal jo kūrinius graviūras kūrė Rubenso dirbtuvė. 1630 m. A.vanDeikas tapo Ispanijos vietininkės Pietų Nyderlanduose – regentės Izabelės Klaros Eugenijos dvaro dailininku.
Nuo 1632 m. A. van Deikas dirbo Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliaus Karolio I (Charles I Stuart, 1625–1649) rūmų tapytoju. Čia jis buvo itin vertinamas, kūrė beveik vien portretus. Nutapė kelias dešimtis karaliaus ir karalienės Henrietos Marijos bei daugybę valdovo aplinkos didikų atvaizdų. Karolis I dailininkui skyrė nuolatinį išlaikymą, pakėlė į riterius (suteikė „sero“ titulą, 1632 m.).
A. vanDeikas mirė Londone 1641 m., buvo palaidotas Šv. Pauliaus katedroje, tačiau jo kapas pražuvo kartu su katedra per didįjį 1666 m. Londono gaisrą.
Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniams priklausantis Briuselio miesto teisėjo Pranciškaus van der Ei (Franciscus van der Ee) portretas 1958 m. buvo įsigytas iš G. Dushin kolekcijos Sankt Peterburge. Šis tapybos darbas anksčiau buvo priskiriamas Rubensui, dabar
manoma, kad jo autorius yra A. van Deikas1. Dar vienas panašus šio dailininko portretas 1944 m. buvo Heinco Kisterso (Heinz Kisters) kolekcijoje.
Pagal A. van Deiko nutapytą Pranciškaus van der Ei atvaizdą flamandų dailininkas ir leidėjas Joanesas Meisensas (Joannes
Meyssens, 1612–1670) sukūrė graviūrą – vienas atspaudas yra Paryžiaus dailės muziejaus Mažuosiuose rūmuose (Musée des BeauxArts de la ville de Paris, Petit Palais), kitas –Amsterdame (1 il.).
Chosė de Ribera (Chativa, Ispanija, 1591 – Neapolis, 1652)
Jeronimas
XVII a. I p.
Aliejus, drobė; 121 x 87,5 cm
José de Ribera (Xàtiva, Spain, 1591 – Naples, 1652)
St Jerome
First half of the 17th c. Oil on canvas; 121 x 87.5 cm
Хосе де Рібера (Хатіва, Іспанія, 1591 – Неáполь, 1652)
Св. Єронім
І-ша пол. XVII ст. Олія, полотно; 121 х 87,5 см
Chosė de Ribera (José de Ribera), itališkai Džuzepė de Ribera (Giuseppe de Ribera) – garsus XVII a. pirmos pusės Europos Baroko tapytojas, vienas žymiausių Karavadžo sekėjų, išgarsėjęs ypač brutaliomis paveikslų scenomis. Ispanijoje netoli Valensijos esančiame Chativos miestelyje gimęs dailininkas apie 1610 m. atvyko į Italiją, ten gyveno ir dirbo visą likusį gyvenimą. Italijoje jis vadintas Spagnoletto („mažuoju ispanu“).
Ch. de Ribera daugiausia dirbo Neapolyje, čia įsikūrė 1616 metais. Dailininkas meistriškai vaizdavo kančios scenas, jo realistiniams paveikslams būdingas stiprus, energingas potėpis ir emocinė įtampa, perteikiama ryškiais šviesos ir tamsos kontrastais. Vėlesnėse drobėse pastebima turtingesnė spalvų gama ir kitų Italijos tapybos mokyklų įtaka.
Dailininkas reikšmingai prisidėjo prie karavadžizmo stilistikos sklaidos Italijoje ir Ispanijoje. Neapolyje tapytojas ypač daug užsakymų sulaukdavo iš Ispanijos vicekaraliaus dvaro1, o per jį – ir iš Ispanijos karaliaus bei kitų šios šalies užsakovų. Apie 1620–1626 m., populiarindamas savo paveikslus, Ch. de Ribera sukūrė daug grafikos spaudinių ir taip tapo vienu iš nedaugelio Ispanijos dailininkų, kūrusių graviūras ir ofortus. Neapolyje jo kūrybos poveikis vietos tapytojams buvo jaučiamas visą XVII amžių. Žymiausias mokinys – Luka Džordanas (Luca Giordano, 1634–1705).
Daugiau nei pusė Ch. de Riberos darbų – pagyvenusių žmonių biustai ar trijų ketvirčių portretai. Tai filosofų, apaštalų, kitų biblinių personažų bei Katalikų Bažnyčiai nuspelniusių asmenų atvaizdai2 (1 il.). Tapytojui pozavo miesto gatvėse sutikti vargetos, rūpesčių ir negandų paženklintais veidais ir kūnais. Dažniausiai – daugiau nei keturiasdešimt kartų – dailininkas vaizdavo šv. Jeronimą.
Šv. Jeronimas (Euzebijus Sofronijus Jeronimas) – vienas iš keturių Vakarų Bažnyčios Tėvų, kartu su šv. Ambraziejumi, šv. Augustinu ir šv. Grigaliumi I Didžiuoju. Jis gimė pasiturinčioje krikščionių šeimoje Stridone, dabartinėje Kroatijoje, apie 347 metus. Buvo labai išsilavinęs, gyvo ir itin ūmaus būdo. Jaunystėje daug keliavo, kaip piligrimas lankėsi Šventojoje Žemėje. Vėliau pasitraukė į Chalkidės dykumą, esančią į pietus nuo Alepo, ten ketverius metus gyveno kaip atsiskyrėlis, studijavo hebrajų kalbą ir perrašinėjo Bažnyčios tėvų kodeksus bei kitus raštus. Tapęs kunigu, 386 m. jis apsistojo vienuolyne Betliejuje. Ten, versdamas Šventąjį Raštą į lotynų kalbą (evangelijas jis vertė iš graikų, o Senąjį Testamentą – iš hebrajų ir aramėjų kalbų), praleido kelis dešimtmečius. Šis Biblijos vertimas, vadinamoji Vulgata, ir šiandien yra oficialus Šventojo Rašto tekstas. Šv. Jeronimas taip pat paliko daugybę raštų: komentarų, homilijų, laiškų, traktatų, istorinių ir hagiografinių veikalų, vertingų krikščionybės istorijai pažinti.
Šiame paveiksle šv. Jeronimas pavaizduotas kaip pagyvenęs barzdotas atsiskyrėlis (2il.) su knyga ir plunksna rankose, šalimais išdėliotos knygos, už jų kaukolė – tuštybės simbolis (3 il.). Šventojo tvirtą, bet asketiško gyvenimo jau nualintą kūną dengia raudonas apsiaustas. Toks jo vaizdavimo būdas buvo labai populiarus visų laikų ir visų kraštų tapyboje.
Šv. Jeronimas mirė 420 m. rugsėjo 30 d., šią dieną jį pagerbia Katalikų Bažnyčia.
Janas Mateika (Krokuva, 1838–1893)
Dailininko vaikų portretas
1879
Aliejus, drobė; 149 x 202 cm
Jan Matejko (Krakow, 1838–1893)
Portrait of the Artist’s Children
1879
Oil on canvas; 149 x 202 cm
Ян Матейко (Краків, 1838–1893)
Портрет дітей художника
1879
Oлія, полотно; 149 x 202 см
Janas Mateika (Jan Matejko) – vienas garsiausių Lenkijos dailininkų, istorinio ir batalinio žanro paveikslų autorius. Nutapė daugiau nei tris šimtus drobių ir paliko kelis šimtus piešinių bei eskizų.
J. Mateika mokėsi Krokuvos dailės mokykloje, vėliau studijavo Miuncheno ir Vienos dailės akademijose. 1873–1893 m. buvo Krokuvos dailės mokyklos direktoriumi. Dailininkas daug keliavo, lankėsi Paryžiuje, Vienoje, Budapešte, Prahoje, Stambule, Italijos miestuose. 1865 m. už paveikslą „Petro Skargos pamokslas“, eksponuotą parodoje Paryžiuje, buvo apdovanotas aukso medaliu. Netrukus J. Mateika tapo žinomas visoje Europoje. Jis buvo Krokuvos mokslų akademijos (1872) ir Paryžiaus (1874), Berlyno (1874), Urbino (1878) bei Vienos (1889) dailės akademijų narys. Dailininkas mirė Krokuvoje, palaidotas šio miesto Rakovicų kapinėse.
J. Mateika savo paveikslais su gilia idėjine potekste siekė žadinti lenkų tautinę savimonę ir parengti dirvą Lenkijos valstybei atkurti. Itin didelio formato istorinėse kompozicijose vaizdavo didingą tautos praeitį, reikšmingus politinius įvykius, valdovų ir didikų gyvenimo epizodus. Kai kuriuos savo kūrinius dailininkas adresavo trims kaimyninėms valstybėms, užėmusioms Abiejų Tautų Respubliką: Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Paveikslas „Steponas Batoras
prie Pskovo“ buvo visų Lietuvos ir Lenkijos sėkmingų karų su Maskva sintezė. 1876 m. šį kūrinį įsigijo grafas Benediktas Tiškevičius ir iki 1918 m. jis puošė Raudondvario pilį, vėliau pateko į Lenkiją. Praeities pergalę prieš Maskoviją bylojo ir drobė „Caras Šuiskis priešais Žygimantą Vazą“. Kryžiuočių ordino sutriuškinimą dailininkas pavaizdavo drobėse „Žalgirio mūšis“1 ir „Prūsų priesaika“. Trečiajai Abiejų Tautų Respublikos padalintojai – Austrijai buvo adresuotas paveikslas „Jonas Sobieskis prie Vienos“, nutapytas mūšio prie Vienos (1683) 200 metų jubiliejui. Už šį kūrinį, dabar esantį Vatikano muziejų (Musei Vaticani) ekspozicijoje,
J. Mateikos
popiežius Leonas XIII dailininką apdovanojo popiežiaus Pijaus ordino Komandoro kryžiumi su žvaigžde.
Savo kūryboje J. Mateika atkreipė dėmesį ir į Lietuvos istoriją bei jos herojus. Pavyzdžiui, itin palankiai ir didingai pavaizduotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas monumentalioje drobėje „Žalgirio mūšis“.
Be garsių lenkų istorinei atminčiai ugdyti skirtų kūrinių, J. Mateikos meninį palikimą sudaro ir mažesnio formato kūriniai, tarp jų paminėtini ir dailininko šeimos narių portretai (1 il.) bei paties tapytojo autoportretas.
– Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“.
1864 m. J. Mateika susituokė su Teodora Gebultovska (Teodora Giebułtowska, 1846–1896) (2 il.), kurią vėliau ne kartą vaizdavo savo paveiksluose (pvz., valdovė Bona Sforca drobėje „Prūsų priesaika“, Barbora Radvilaitė paveiksle „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė Radvilų rūmuose Vilniuje“ (3 il.)). Šeima susilaukė penkių vaikų –dviejų sūnų ir trijų dukterų, deja, jauniausioji duktė Regina mirė dar kūdikystėje.
Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniams priklausančiame paveiksle tapytojas pavaizdavo savo vaikus: iš kairės matome Ježį (Jerzy, 1873–1927) (4 il.), Tadeušą (Tadeusz, 1865–1911) (5 il.), Heleną (Helena, 1867–1932) ir Beatą (Beata, 1869–1926) (6 il.). Šią drobę muziejus (tuomet Lvivo miesto galerija) 1909 m. įsigijo
iš dailininko dukters Helenos Unežyskos (Unierzyska).
Helena, vėliau tapusi tapytoja ir skulptore, dažnai pozuodavo tėvo paveikslams. 1891 m. ji ištekėjo už dailininko Juzefo Unežyskio (Józef Unierzyski, 1863–1948) – tėvo studento Krokuvos dailės akademijoje. Kaip ir tėvas, Helena buvo karšta savo šalies patriotė, už pagalbą nukentėjusiesiems per Pirmąjį pasaulinį karą Lenkijos Prezidento Stanislavo Voicehovskio (Stanisław Wojciechowski) buvo apdovanota
Nepriklausomybės Kryžiaus ordinu.
Nors Janas Mateika dažniausiai tapė itin dideles drobes, daug dėmesio skirdavo ir smulkiausioms detalėms. Šiame paveiksle
J. Mateika itin kruopščiai nutapė kiekvieno iš vaikų drabužius, šunį ir jo pavadėlį. Ypač realistiškai atrodo ant stalo paguldyta paletė su teptukais ir greta stovinti vaza su pakalnučių puokšte.
