Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai

Baroko skulptūros mistika

JOHANAS GEORGAS

ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai PinZelis

The Mysticism of Baroque Sculpture

JOHANN pinselGEORG

and Other 18th-century Lviv Masters

Містика барокової скульптури

ІВАН ГЕОРГІЙ

пінзель

та інші львівські майстри XVIII ст.

LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ PARODŲ KATALOGAI, XXIX TOMAS

EXHIBITION CATALOGUES OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA, VOLUME XXIX

КАТАЛОГИ ВИСТАВОК ПАЛАЦУ ВЕЛИКИХ КНЯЗІВ ЛИТОВСЬКИХ, XXIX ТОМ

Paroda skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai Exhibition dedicated to mark the 700th anniversary of Vilnius Виставка приурочена 700-річчю міста Вільнюса

Rėmėjai / Sponsors / Спонсори

Informaciniai rėmėjai / Media sponsors / Інформаційні спонсори

Viršelyje / On the cover / На обкладинці

Johanas Georgas Pinzelis, Švč. Dievo Motina Sopulingoji, apie 1758. ЛНГМ Johann Georg Pinsel, Our Lady of Sorrows, ca 1758. ЛНГМ Іван Георгій Пінзель, Богородиця Скорботна, біля 1758. ЛНГМ

© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISSN 2351-7115

ISBN 978-609-8061-72-7

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius) National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)

Національний музей Палац Великих Князів Литовських (Вільнюс)

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine)

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького (Україна)

Baroko skulptūros mistika

PinZelis JOHANAS GEORGAS

ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai

The Mysticism of Baroque Sculpture

JOHANN pinselGEORG

Містика барокової скульптури

ІВАН ГЕОРГІЙ

пінзель

та інші львівські майстри XVIII ст. and Other 18th-century Lviv Masters

TARPTAUTINĖS PARODOS KATALOGAS

INTERNATIONAL EXHIBITION CATALOGUE

КАТАЛОГ МІЖНАРОДНОЇ ВИСТАВКИ

2022 02 16–2022 05 29

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Національний музей Палац Великих Князів Литовських

Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Упорядники каталогу

Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska

Vilnius 2022

Parodos globėjai / Exhibition patrons / Патрони виставки

Lietuvos Respublikos kultūros ministras

Minister of Culture of the Republic of Lithuania

Міністр культури Литовської Республіки

SIMONAS KAIRYS

Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministras

Minister of Culture and Information Policy of Ukraine

Міністр культури та інформаційної політики України

OLEKSANDR TKACHENKO

Parodos organizatoriai / Exhibition organisers / Організатори виставки

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)

Національний музей Палац Великих Князів Литовських (Вільнюс)

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine)

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького (Україна)

Parodos partnerės / Exhibition partners / Партнери виставки

Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje

Посольство України у Литовській Республіці

Parodos eksponatų savininkė / Exhibit owner / Власник експонатів

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina)

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery (Ukraine)

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького (Україна)

Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai / Exhibition concept and plan authors / Автори концепції і плану експозиції

Dr. Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka, Taras Vozniak

Parodos kuratoriai ir koordinatoriai / Exhibition curators and coordinators / Куратори виставки і координатори

Igor Khomyn, Viktor Kushnirenko, Borys Shengera, Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka, Dalius Avižinis

Parodos konsultantai / Exhibition consultants / Консультанти по виставці

Prof. habil. dr. Jan K. Ostrowski, prof. habil. dr. Andrzej Betlej, Piotr Jacek Jamski

Parodos leidybos koordinatorės / Exhibition publishing coordinators / Координатори видання виставки Gintarė Tadarovska, dr. Živilė Mikailienė

Parodos restauracinės priežiūros koordinatoriai / Exhibition restoration maintenance coordinators / Координатори з реставраційного нагляду виставки Mantvidas Mieliauskas, Rolandas Vičys, Arūnas Baublys, Robertas Švelnikas, Greta Žičkuvienė

Parodos kultūrinės ir mokslinės programos koordinatoriai / Exhibition cultural and scientific program coordinators / Координатори культурної і наукової програми виставки Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius

Parodos edukacinės veiklos koordinatorės / Exhibition educational program coordinators / Координатори з едукаційної діяльності виставки Gretė Ginaitytė, Beatričė Baltrušaitytė

Parodos rinkodaros ir informacijos sklaidos koordinatoriai / Exhibition marketing and information coordinators / Координатори з маркетингу і розповсюдження інформації виставки Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas

Parodos meninio apipavidalinimo ir techninio įrengimo koordinatoriai / Exhibition architecture and technical equipment coordinators / Координатори з художнього оформлення і технічного обладнання виставки

Kęstutis Karla, Saulius Marteckas, Aurimas Ramelis

Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Упорядники каталогу

Dr. Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska

Katalogo tekstų autoriai / Catalogue text authors / Автори текстів каталогу

Prof. habil. dr. Jan K. Ostrowski, Borys Shengera, Taras Vozniak, prof. habil. dr. Andrzej Betlej, dr. Vydas Dolinskas

Katalogo leidybos koordinatorė / Catalogue publishing coordinator / Координатор видання каталогу

Gintarė Tadarovska

Redaktorė / Editor / Редактор

Laima Kunickytė

Vertimas į lietuvių kalbą / Lithuanian translation / Переклад на литовську мову

Vasil Kapkan, Marijus Uzorka

Vertimas į ukrainiečių kalbą / Ukrainian translation / Переклад на українську мову

Vasil Kapkan, Oleksandr Herasym

Vertimas į anglų kalbą / English translation / Переклад на англійську мову

Albina Strunga, Dariusz Cichoń, Oksana Vynnycka

Katalogo dizainas ir maketavimas / Catalogue designer / Дизайн і макетування каталогу Saulius Marteckas

Katalogo skulptūrų fotografijų autorius / Author of the photographs of sculptures in the catalogue / Автор фотографій скульптур у каталозі Mindaugas Kaminskas

Katalogo fotografijų autoriai ir savininkai / Catalogue photographers and photograph owners / Автори і власники фотографій каталогу Bayerisches Nationalmuseum (München, Deutschland), Cappella Chigi nel Duomo di Siena (Italia), Fogg Museum (Cambridge, Massachusetts, United States), Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk (Warszawa), Kościół Bożego Ciała (Wrocław, Polska), Zakład Narodowy im. Ossolińskich (Wrocław, Polska), Львівська національна галерея мистецтв ім.Бориса Возницького (Україна), Vytautas Abramauskas, Dmytro Antoniuk, Marcin Biernat, Dariusz Błażewski, Adam Bochnak, Vydas Dolinskas, Zbigniew Hornung, Piotr Jacek Jamski, Władysław Jaworski, Mindaugas Kaminskas, Maksim Konstantinovich, Stanisław Michta, Jan K.Ostrowski, Henryk Poddębski, Józef Skrabski

Turinys / Contents / Зміст

PARODOS GLOBĖJAI / EXHIBITION PATRONS / ПАТРОНИ

Lietuvos Respublikos kultūros ministro Simono Kairio sveikinimo žodis / 13

A welcome speech from the Minister of Culture of the Republic of Lithuania Simonas Kairys / 14

Вітальне слово міністра культури Литовської Республіки Сімонасa Кайрісa / 15

Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministro Oleksandro Tkačenkos sveikinimo žodis / 17

A welcome speech from the Minister of Culture and Information Policy of Ukraine Oleksandr Tkachenko / 18

Вітальне слово міністра культури та інформаційної політики України Олександрa Ткаченкa / 19

PARODOS ORGANIZATORIAI / EXHIBITION ORGANISERS / ОРГАНІЗАТОРИ ВИСТАВКИ

Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos direktoriaus Taraso Vozniako žodis / 23

A word from the Director of the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery Taras Voznyak / 24

Вітальне слово директора Львівської національної галереї мистецтв ім. Бориса Возницького Тарасa Вознякa / 25

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko žodis / 27

A word from the Director of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Vydas Dolinskas / 30 Вітальне слово директора Національного музею – Палацу Великих Князів Литовських, д-ра Відаса Долінскаса / 33

TEKSTAI / TEXTS / ТЕКСТИ

Andrzej Betlej

Kelios pastabos apie vadinamąją Lvivo rokokinę skulptūrą / 38

Some comments about so-called Lviv Rococo sculpture / 40

Декілька зауваг щодо так званої Львівської скульптури Рококо / 42

Taras Vozniak

Pasiūlymai dėl meistro Johano Georgo Pinzelio gyvenimo istorijos ir intelektinės biografijos / 44

Recommendations for the life story and intellectual biography of the master Johann Georg Pinsel / 51

Пропозиції до життєпису та інтелектуальної біографії Майстра Івана Георгія Пінзеля / 56

Borys Shengera

XVIII a. Lvivo skulptūra / 61

18th-century Lviv sculpture / 64

Львівська скульптура XVIII сторіччя / 66

Jan K. Ostrowski

Johanas Georgas Pinzelis – paskutinis didis vėlyvojo Baroko skulptorius / 68

Johann Georg Pinsel – the last great sculptor of the late Baroque / 90

Іван Георгій Пінзель – останній великий скульптор пізнього Бароко / 101

KATALOGAS / CATALOGUE / КАТАЛОГ

I II III IV

Nežinomas XVIII a. vidurio skulptorius / 120

Unknown mid-18th c. sculptor / 120

Невідомий скульптор середини XVIII ст. / 120

Nežinomas XVIII a. antros pusės skulptorius / 142

Unknown sculptor from the second half of the 18th c. / 142

Невідомий скульптор другої половини XVIII ст. / 142

Antanas Osinskis, Pranciškus Olenskis, Jonas Obrockis / 164

Antoni Osiński, Franciszek Oleński, Jan Obrocki / 164

Антоній Осінський, Франциск Оленський, Ян Оброцький / 164

Johanas Georgas Pinzelis ir jo aplinkos skulptoriai / 208

Johann Georg Pinsel and sculptors from his circle / 208

Іван Георгій Пінзель і скульптори з його оточення / 208

Bibliografija / Bibliography / Бібліографія / 252

Santrumpos / Abbreviations / Скорочення / 255

Parodos organizatoriai

Exhibition organisers

Організатори

виставки

KO VERKIA LVIVO MADONA VILNIUJE

Vienas įspūdingiausių, itin meistriškai išdrožtų ir bene didžiausią emocinį krūvį turinčių genialaus bei paslaptingo Vakarų Ukrainos vėlyvojo Baroko skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (Johann Georg Pinsel, 1720?–1761?) kūrinių yra Švč. Dievo Motinos Sopulingosios figūra. Ji kažkada puošė Hodovycios Visų Šventųjų

bažnyčios didįjį altorių ir sudarė Nukryžiavimo kompoziciją, primenančią žiaurią Dievo Sūnaus kankinystę ir mirtį atperkant žmoniją bei teikiančią Prisikėlimo viltį. 2022 m. vasario 16 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atverta tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“. Joje rodomas išraiškingiausias akcentas – Švč. Dievo Motinos

Sopulingosios skulptūra – baisios maskolių agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje ne tik įkūnijo pasaulio išganymo istoriją, bet ir įgavo ukrainiečių kankinystės paliudijimo prasmę. J. G. Pinzelio sukurta Švč. Dievo Motinos

Sopulingosios figūra, nepakeliamu skausmu ir nežmoniška kančia pažymėtas Marijos veidas su skruostu srūvančiomis ašaromis tarsi atspindi šiandieninės Ukrainos kančią, tampa barbarų ordos kankinamos ir kenčiančios Ukrainos personifikacija.

J. G. Pinzelio ir kitų Lvivo bei šio miesto apylinkių XVIII a. žinomų ir nežinomų skulptorių įstabių kūrinių paroda į Vilnių atkeliavo 2022 m. vasario pradžioje. Nors jau kurį laiką agresijos grėsmės įtampa kilo, tačiau vis dar buvo sunku patikėti, kad maskoliai gali ryžtis tokiai karo beprotybei. Tiesa, parodos atidarymas simbolinę Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – Valdovų rūmų muziejuje įvyko jau be Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministro Oleksandro Tkačenkos (Oleksandr Tkachenko) bei kolegų ukrainiečių muziejininkų, kurie dėl tvyrančios karo grėsmės į iškilmes Vilniuje atvykti nebegalėjo. Ukrainos ministro – parodos globėjo – sveikinimą perdavė naujasis Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Petro Bešta (Petro Beszta), o parodos eksponatų savininko – Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos – generalinis direktorius Tarasas Vozniakas (Taras Vozniak) į itin gausiai susirinkusius parodos atidarymo dalyvius, ukrainiečių bendruomenės Vilniuje narius kreipėsi virtualiai. Lietuvos kultūros ministro Simono Kairio – kito parodos globėjo – vardu sveikinimo žodį tarė viceministras Vygintas Gasparavičius. Tuo įtampos ir blogos nuojautos laikotarpiu, kai, be kita ko, į parodos atidarymą negalėjo atvykti jos rengimo konsultantas, J. G. Pinzelio kūrybos bei Vakarų Ukrainos meninio paveldo tyrinėtojas, buvęs ilgametis Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius ir Lenkijos mokslų akademijos (Krokuva) prezidentas profesorius Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski), renginį pradžiugino bei praturtino dabartinio Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus ir prof. J. K. Ostrovskio mokinio, dailės istoriko prof. Andžejaus Betlejaus (Andrzej Betlej) dalyvavimas ir jo taiklios įžvalgos apie J. G. Pinzelio bei jo aplinkos kūrybos europinę vertę ir reikšmę. Per parodos atidarymą skambėjo J. G. Pinzelio amžininkų – italo Tomazo Albinonio (Tomaso Albinoni, 1671–1750), čeko Jano Zašo (Jan Zach, 1713–1773) ir ukrainiečio Maksimo Berezovskio (Maksim Berezovskij, 1745–1777) – muzikos kūriniai, juos atliko orkestro „Cappella Temporale“ muzikantų grupė. Po parodos atidarymo prabėgus vos savaitei pasaulį apskriejo tragiška žinia, kad maskolių gaujos, nepaskelbusios karo, iš pasalų, paryčiais, kartodamos nacistinės Vokietijos metodus, puolė ir ėmė niokoti Ukrainą, žudyti taikius jos gyventojus, naikinti paveldą, grobti svetimą turtą... Tačiau ir po tamsiausios nakties ateina aušra, o Nukryžiavimas – tai Prisikėlimo ir pergalės viltis.

Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“ esanti monumentaliausia skulptūra iš Horodenkos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, vaizduojanti Švč. Mergelės Marijos tėvą šv. Joakimą, tarsi baisiausiame sapne primena okupantų iš Rytų dar XX a. viduryje atneštą barbarybės tradiciją, vykdytą kolchozų sistemos dvasioje. Tada Vakarų Ukrainoje buvo masiškai uždaromos pirmiausia Romos ir Graikų apeigų katalikų šventovės, jos paverčiamos sandėliais, traktorių remonto dirbtuvėmis, sporto ar kino salėmis, ligoninėmis ar kalėjimais, o dešimtmečiais genialių meistrų kurti bažnyčių altoriai ir jų skulptūros, šlovinusios Dievą ir liudijusios fundatorių bei kitų tikinčiųjų pamaldumą, buvo pjaustomos sovietinėmis „družbomis“ bei banaliai sukūrenamos. Tai, kas iš įstabių senojo meno vertybių išliko ir kuo šiandien galime pasigėrėti parodoje bei šiame kataloge, yra didvyriškos ukrainiečių pokario muziejininkų ir visų pirma Lvivo galerijos ilgamečio direktoriaus Boryso Voznyckio (Borys

Voznytsky, Woźnicki, 1929–2012) nuopelnas. Kaip parodė pirmosios maskolių agresijos Ukrainoje savaitės, Rytų atėjūnų mąstymas ir veikimo būdai visiškai nepasikeitė, neapykanta artimui bei siekis po savęs palikti tik griuvėsius ir pelenus yra šimtmečiais besiformavusios jų tapatybės bei mentaliteto dalis. Tokia baisi istorija neturėtų kartotis...

Taigi, paroda, kurioje pristatoma 20 iš medžio išdrožtų bei dažniausiai paauksuotų vėlyvojo Baroko skulptūrų ir kuri buvo sumanyta kaip unikalaus vėlyvojo Baroko fenomeno Vakarų Ukrainoje pažinimo projektas, kviečiantis pasigrožėti skulptorių meistryste, stilistinėmis ypatybėmis, kūrinių estetika, formų savitumu ir paveikumu, jų hiperbolizavimu, dinamika ir dramatine išraiška, virto pavojuje atsidūrusio europinio lygio Ukrainos paveldo aktualinimo būdu, tragiškos istorijos priminimu, karo ir jo nešamų niokojimų grėsmės liudytoja bei akivaizdžiu priekaištu barbarybei. Dėl maskolių agresijos ir realaus pavojaus Ukrainos paveldui tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIIIa. Lvivo meistrai“ esančios unikalios barokinės skulptūros Vilniuje greičiausiai svečiuosis kiek ilgiau, nei buvo planuota. Vėliau ši paroda, prieš sugrįždama į Ukrainą, kuri neabejotinai pasieks pergalę prieš brutalius okupantus, apgins savo bei visos Europos laisvę ir išgyvens Prisikėlimo džiaugsmą, dar kurį laiką saugiai pakeliaus po kaimynines šalis. Galbūt ją galės išvysti J. G. Pinzelio amžininkų – vėlyvojo Baroko Rundalės rūmų (Latvija) – ar renesansinės Krokuvos Vavelio karališkosios pilies (Lenkija) lankytojai...

Už unikalių J. G. Pinzelio skulptūrų, žavėjusių garsiausių Europos muziejų – Paryžiaus Luvro (Prancūzija) ar Vienos Belvederio (Austrija) – lankytojus, paskolinimą, jų parengimą eksponavimui tarptautinėje parodoje Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje, pagalbą įrengiant parodą nuoširdžiai dėkojame Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos generaliniam direktoriui Tarasui Vozniakui, šio muziejaus vyriausiajam fondų saugotojui Ihoriui Chomynui (Igor Khomyn), skulptūrų rinkinio saugotojui ir tyrinėtojui Borysui Šengerai (Borys Szengera, Schengera, Shengera), restauratoriams Andrijui Kabarivskiui (Andrij Kabarivskyj), Andrijui Cenkinui (Andrij Tsenkin) ir Andrijui Volčakui (Andrij Volchak), taip pat Pidhircių rūmų fondo pirmininkui Viktorui Kušnirenkai (Viktor Kushnirenko). Ačiū šio parodinio projekto idėją aktyviai rėmusiam ilgamečiam Ukrainos ambasadoriui Lietuvoje Volodymyrui Jacenkivskiui (Volodymyr Yatsenkivskyj). Nuoširdžiai dėkojame ir parodos turiniui bei jos struktūrai vertingų pasiūlymų davusiam parodos konsultantui ir katalogo svarbiausio bei išsamiausio teksto autoriui profesoriui Janui K. Ostrovskiui, taip pat parūpinti reikalingas fotografijas padėjusiam dailės istorikui Piotrui Jacekui Jamskiui (Piotr Jacek Jamski). Širdingai dėkui vertėjams Darjušui Cichonui (Dariusz Cichoń), Oleksandrui Herasymui (Oleksandr Herasym), Vasiliui Kapkanui (Vasil Kapkan), Albinai Strungai, Oksanai Vynyckai (Oksana Vynnycka), dizaineriams Gediminui Akelaičiui ir Laimai Zulonei. Ačiū tariame ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriams Rolandui Vičiui, Arūnui Baubliui, Robertui Švelnikui ir Gretai Žičkuvienei už kolegišką talką priimant eksponatus bei įrengiant ekspoziciją. Labai dėkui ir Valdovų rūmų muziejaus daugelio projektų nuolatiniams rėmėjams: nacionaliniam transliuotojui LRT (generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), dienraščiui „Lietuvos rytas“ (vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas), tinklalapiui Lrytas.lt (vadovas Tautvydas Mikalajūnas), reklamos įmonei „JCDecaux“ (vadovė Žaneta Fomova), žurnalui „Legendos“ (akcininkas Tomas Balžekas).

Kaip įprasta, didžiausius eksponatų atrankos, parodos koncepcijos sukūrimo, jos organizavimo ir ekspozicijos įrengimo, informacijos sklaidos, leidinių parengimo ir kitus darbus atliko Nacionalinio muziejaus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai – parodos koordinatoriai ir kuratoriai

Marijus Uzorka bei Gintarė Tadarovska, redaktorė Laima Kunickytė, restauracinės priežiūros koordinatorius

Mantvidas Mieliauskas, dizaineris Saulius Marteckas, leidybos koordinatorė dr. Živilė Mikailienė, techninių sprendimų koordinatoriai Kęstutis Karla ir Aurimas Ramelis, rinkodaros ir komunikacijos koordinatoriai

Monika Petrulienė ir Mindaugas Puidokas, fotografas Mindaugas Kaminskas, atidarymo muzikinę programą pasiūlęs Vytautas Gailevičius ir parodos renginių programos koordinatorė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė,

edukacinių iniciatyvų koordinatorės Gretė Ginaitytė bei Beatričė Baltrušaitytė, kitus organizacinius darbus atlikti padėjęs Giedrius Krasauskas. Visoms ir visiems nuoširdžiai ačiū.

Verta atkreipti dėmesį į kelias parodoje pritaikytas inovacijas. Pirmiausia muziejaus darbuotojai labai pasistengė tinkamai apšviesti skulptūras, išryškinti jų reljefus, įmantrias klostes, pabrėžti šešėlių žaismą. Prieblandoje auksu spindinčias skulptūras pristato šviečiančios lentelės su svarbiausia informacija. Parodos stenduose galima susipažinti tiek su konkrečių skulptūrų autoriais, tiek su šventovėmis, kurioms jos buvo skirtos. Viena parodos salė skirta skulptūrų 3D modeliams, kuriuos galima liesti, o neregiai ar silpnaregiai brailio raštu gali plačiau susipažinti su kūriniais ir jų kontekstinėmis istorijomis. Parodos erdvėse skamba

J.G. Pinzelio amžininkų muzika. Parodą tradiciškai lydi mokslinių, kultūrinių ir edukacinių renginių programa su paskaitomis, koncertais, teminiais užsiėmimais moksleiviams. Ne tik šią parodą, bet ir visas nuolatines Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas visos sesės ir broliai ukrainiečiai gali lankyti nemokamai, taip pat gauti kitas muziejines paslaugas. Muziejaus edukatoriai rengia specialius savaitgalio užsiėmimus karo pabėgėlių iš Ukrainos vaikams. Mūsų muziejus norėtų, kad kovojantys ir kenčiantys ukrainiečiai bei Lietuvoje atsidūrę jų šeimų nariai bent trumpam užmirštų karo siaubą, pabūtų estetiškoje aplinkoje, pasinertų į kultūros, meno, paveldo, mūsų bendros praeities gelmes ir iš jų pasisemtų jėgų bei ištvermės.

Valdovų rūmų muziejuje surengta Lvivo skulptūros paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra tiesiog sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras. Kalbama net apie savitą Vilniaus vėlyvojo Baroko mokyklą. Tačiau Vilnius, skirtingai nei Lvivas, pasižymėjo pirmiausia gausia, originalia ir vertinga vėlyvojo Baroko architektūra, kurios suklestėjimui didžiausią įtaką padarė talentingas ir taip pat gana paslaptingas architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz, 1700?–1767). Tad genialaus vėlyvojo Baroko skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio ir jo amžininkų iš Lvivo regiono kūrybos paroda, surengta Vilniuje, vėlyvojo Baroko architektūros mieste, kviečia parodos lankytojus ir šio katalogo skaitytojus ne tik į mistinio Baroko pasaulį, bet ir į tam tikrą kultūrinį dialogą. Taip pat ragina giliau susipažinti su Vidurio Europos kultūros ir meno tradicijomis, siejančiomis Prahą, Vieną, Miuncheną, Krokuvą, Vilnių ir Lvivą į vieną civilizacinę erdvę, kurioje pirmenybė teikta gyvenimui ir kūrybai, o ne karui ir naikinimams. Beje, Johanui Georgui Pinzeliui kuriant savo įstabias skulptūras, Lvivas ir Vilnius priklausė ir tai pačiai politinei erdvei: Lvivas buvo svarbus Lenkijos Karalystės centras, Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, ir abu šie miestai buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis. Šią istorinę ukrainiečių, lenkų, lietuvių bendrystę, kurią primena Vakarų Ukrainos vėlyvojo Baroko skulptūros fenomeną atskleidžianti paroda ir jos katalogas, šiandien patvirtina ir jos gyvybingumą paliudija kovojančios Ukrainos bei ją geriausiai suprantančių ir labiausiai remiančių Lenkijos bei Lietuvos ryšiai.

Dr. Vydas Dolinskas Vilnius, 2022 m. balandis

Tekstai Texts

Тексти

Taras Vozniak

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano bendraautoris

PASIŪLYMAI DĖL MEISTRO JOHANO GEORGO PINZELIO GYVENIMO ISTORIJOS IR INTELEKTINĖS BIOGRAFIJOS

Visi skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (Johann Georg Pinsel, 1720?–1761?) kūrybos ir biografijos tyrėjai yra atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Kartais atrodo, kad tai gryna apgaulė. Tačiau išliko daugybė jo darbų – ir tai yra problema. Ypač Vakarų tyrinėtojams. Mat iš tiesų – kaip galėjo nutikti, kad toks genialus, tokio vienareikšmiškai europietiško lygio skulptorius iki šiol buvo visiškai nežinomas? Gal dėl to, kad, kiek šiandien žinoma, meistras paliko materialius savo kūrybos objektus tik toli nuo pagrindinių Europos didmiesčių esančioje periferijoje? Skulptorius, kuris nuo pat pirmųjų savo kūrinių iškėlė itin aukštą meninę kartelę. Kyla nemažai klausimų – kur yra jo, kaip mokinio, ankstyvieji darbai, kur jis įgijo žinių, kad pasiektų tokį meistriškumo lygį? Šiandien, nepaisant to, kad beveik visi išlikę skulptoriaus darbai yra surinkti muziejuose, galima kalbėti tik apie dalį jo, akivaizdu, gerokai platesnės kūrybos. Galbūt matoma tik viršūnė, o gal ir ne. Norint palyginti, reikia kitų jo darbų. Tik kurgi jie?

Beveik nieko nežinoma apie jį patį. Kodėl? Galbūt jo asmenybė buvo pernelyg prieštaringa. Juk buvo keletas priežasčių, dėl kurių skulptorius J. G. Pinzelis, savo talento galia akivaizdžiai pranokęs krašto, kuriame dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrė, mastą, slėpė tiek savo tikrąjį vardą, tiek pirmąją savo gyvenimo bei kūrybinio kelio dalį.

Kultūros istorijoje dažnai būna atvirkščiai. Žinomas vieno ar kito menininko vardas ir jo biografija, būna, kad dauguma jo kūrinių, jei ne visi, yra dingę. Ir trupinėlis po trupinėlio rekonstruojami jo kūrybiniai pasiekimai. Tačiau šiuo atveju yra priešingai. Nepaisant visų naikinimų, ypač ХХ a. šeštajame dešimtmetyje, ir naujausių Ukrainos religinio atgimimo „barbarų“

ХХ a. dešimtajame dešimtmetyje, vis tiek pavyko išsaugoti didžiąją

J. G. Pinzelio kūrinių dalį.

Tačiau vis dar susiduriama su paslaptimi. Dar viena paslaptis (arba neteisybė) iš ne taip jau ir tolimo XVIII amžiaus.

J. G. Pinzelis trims šimtmečiams buvo pamirštas – panašiai kaip ir dabar plačiai žinomas Antonijus Vivaldis (Antonio Vivaldi, 1678–1741). Jau ne Ukrainos, o pasaulio meno istorijoje ši paslaptis santykinai vadinama Ivano Heorhijaus Pinzelio (Ioann Georgij Pinzel) vardu, o gal ir Johano Georgo Pilzės (Johann Georg Pilse) arba Jano Georgo Pelcės (Jan Georg Pelce), o gal jau visai iš pirmo žvilgsnio egzotiško – Džovanio Džordžo Pocio (Giovanni Giorgio Pozzi) vardu? Jis juk galėjo atvykti iš Bohemijos ar Silezijos, Bavarijos arba Italijos. Arba, būdamas rusėnas ar lenkas, keliauti per tuos kraštus norėdamas įgyti meistriškumo ir žinių. Kodėl gi ne? Visi šie variantai yra galimi. Išsamiau analizuojant jo kūrybą ir bendrą to meto Europos atmosferą, tai jau neatrodo taip egzotiškai. Gali būti, kad tolesni archyviniai tyrimai ką nors ir paaiškins. Tačiau vargu ar tai pakeis jau žinomą skulptoriaus

J.G.Pinzelio dvasinę evoliuciją.

Stokojama dokumentinių įrodymų, todėl yra dvi galimybės: bandyti atkurti galimą virtualią menininko biografiją

arba jo biografijų rinkinį, taip pat rekonstruoti kultūrinę paradigmą, iš kurios jis galėjo atsirasti. Nemanoma, kad reikėtų apsiriboti geografiniu ar laiko požiūriu. Idėjos ir žmonės tuomet gana aktyviai keliavo po Europą. J. G. Pinzelio kūrybai galėjo turėti įtakos – ir turėjo – ilgai puoselėtos ir tik gimstančios meninės idėjos. Provincijose jis galėjo sau leisti būti ir senamadiškas, ir modernus. Būtų įdomu pažvelgti į jį kuo platesniame to meto Europos kontekste. Kalbant apie bandymą rekonstruoti skulptoriaus biografiją ar biografijų rinkinį, jos, be abejo, yra spekuliatyvios. Juk jos remiasi kai kuriais sporadiškais, gerai žinomais jo šiuo metu itin menkai dokumentuotos biografijos puantais. Tačiau ar spekuliatyvumo laipsnis tikrai svarbus bandant atkurti šį išsišakojusį galimų biografijų medį? Juk kiekviena istorija iš esmės yra subjektyvi ir spekuliatyvi, ypač kai kalbama apie iškilios asmenybės likimą. Vadovaudamasi vis atsinaujinančiais istoriografijos principais, ją perrašo kiekviena ateinanti istorikų ir menotyrininkų karta. Kiek yra Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart, 1756–1791) biografijų? O kiek spekuliacijų dėl Antonijaus Saljerio (Antonio Salieri, 1750–1825)? Ir esu tikras – bus naujų. Todėl ramia širdimi smalsiems skaitytojams siūlomi keli galimos skulptoriaus iš Bučačo ir Horodenkos biografijos variantai.

Taigi, dabar bus trumpai apžvelgiama dvasinė ir politinė atmosfera Europoje ir aptariamame krašte, kuri, be abejo, turėjo įtakos tokio meistro atsiradimui Galicijoje maždaug XVIII a. penktojo dešimtmečio viduryje.

Pats faktas, kad Lvive anuomet ar vėliau, vėlesnėse epochose, galėjo atsirasti vienas ar kitas menininkas, aferistas, šnipas ar tiesiog lovelasas, nebuvo joks stebuklas. Nepaisant to, kad Lvivas buvo katalikų ir stačiatikių pasaulio pakraštyje –priklausomai nuo to, iš kur žvelgsi, – jis buvo laisvas ir atviras miestas. Per miestą, ne tik iš Frankfurto iki Stambulo ir atgalios, tekėjo prekių, žmonių srautų ir idėjų upė. Įvairaus plauko žmonių–religinių pamokslininkų, perėjūnų, bėglių, nusikaltėlių, meistrų, eretikų. Nepaisant to, kad pirmąjį Rusios miestą įkūrė karalius Danielius Haličietis (1254–1264), iš tikrųjų jis buvo pastatytas jau kaip laisvas ir įvairiaspalvis miestas būtent šių amžinų keliautojų. Taip iškilo antrasis gotikinis vokiškai kalbantis Lembergas.

Kokie gi srautai susikirsdavo laisvame mieste Lvive (Leopolyje, Lemberge)? Pirmiausia reikėtų paminėti galingą vokiečių migraciją, sukūrusią Viduramžių Lvivą. Nemažai amatininkų iš Bavarijos, Bohemijos, Saksonijos ir net Švabijos keliaudavo iš miesto į miestą Rytų Europoje, ieškodami geresnio gyvenimo. Tai tie Šolcai (Scholz) ir Volfai (Wolf), kurie bėgant laikui tapo Liūto miesto (ukr. Львів – Liūto miestas) patricijais. Ir ne tik Lvivo – bet ir Krokuvos, ir Prahos. Dar intensyvesnė ši banga buvo Reformacijos, religinių karų ir persekiojimų Vidurio Europoje laikais. Švabų ir saksų srautai pajudėjo į Europos periferijas,

Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės Lembergo (dab. Lvivas) vaizdas, Johanas Baptistas Homanas (1663–1724), Niurnbergas, 1788. BN

A view of Lemberg (now Lviv), the capital of the Kingdom of Galicia and Lodomeria, Johann Baptist Homann (1663–1724), Nuremberg, 1788. BN

Вид на Лемберг (нині Львів), столицю Королівства Галичини та Лодомерії, Йоган Баптист Гоманн (1663–1724), Нюрнберг, 1788. BN

gelbėdamiesi nuo katalikų persekiojimo ir tikėdamiesi, kad šiuose, jų nuomone, tuščiuose ir laukiniuose Europos pakraščiuose galės įkurti savo protestantų kolonijas. Ištisi miestai ir teritorijos tapdavo visiškai vokiški ir kalvinistiški arba liuteroniški, pavyzdžiui, Beregsas, dabartinis Berehovės miestas Užkarpatės srityje. Tai buvo ir egzodas, pabėgimas, bet kartu ir ekspansija, pirmiausia intelektualinė, intelektualinis idėjų eksportas – exodus intelectualis. Šiaurės Ukrainą ir Volynę beveik visiškai užkariavo protestantai socinistai. Buvo laikas, kai net Respublikos kancleris, buvęs Paryžiaus ir Paduvos universitetų studentas Janas Zamoiskis (Jan Zamoyski, 1542–1605) buvo linkęs į protestantizmą, o Respublikos kalvinistams vadovavo Jonušas Radvila (1579–1620). Dvilypė gnozės ir mistinio nukrypimo dvasia galingu alsavimu sudrumstė aptariamos tolimos Europos provincijos apsamanojusias intelektualines dykvietes. Viena vertus, vokiečių migracijos banga atnešė gnostikų rozenkreicerių, racionalizuotų protestantų Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) ir Jono Kalvino (Jean Calvin, Cauvin, Ioannes Calvinus, 1509–1564) idėjas, o kita vertus – batsiuvio iš Gerlico, kraštutinio mistiko Jakobo Bėmės (Jakob Böhme, 1575–1624) idėjas. Vėlesnėse kartose šią dvilypę vokiečių tradiciją tęsė Austrijos masonai ir Johano Georgo Pinzelio amžininkas, švedų mistikas Emanuelis Svedenborgas (Emanuel Swedenborg, 1688–1772). Iš Šiaurės į aptariamus kraštus visada buvo eksportuojamos idėjos.

Toks stiprus intelektualinis spaudimas sukėlė atitinkamas katalikų ir stačiatikių reakcijas į Reformaciją, taip pat jų tarpusavio nesutarimus, kurių kulminacija buvo Tomo Kromvelio (Thomas Cromwell, 1485–1540) karai Anglijoje (1536), Baltramiejaus naktis Prancūzijoje (1572) ir Bohdano Chmelnyckio (Bohdan Chmelnyckyj) kazokų karai (1654–1657) Ukrainoje. Be to, šios reakcijos iš tikrųjų absorbavo giliai humanistines idėjas, kurias

sukėlė visos Reformacijos apraiškos. Jas į aptariamą regioną atnešė lyg ir stačiatikių ortodoksas, o iš tikrųjų poreformacinio laikotarpio mąstytojas Ivanas Vyšenskis (Ivan Vyšenskyj, apie 1550–1621) ir jo amžinas priešininkas, katalikas, gabumais apdovanotas jėzuitas Petras Skarga (Piotr Skarga, 1536–1612). Galiausiai – jie abu rusėnai, kilę iš Galicijos.

Didelę įtaką katalikų kontrreformacija padarė Austrijos Habsburgų dvarui. Ypatingas „austriškas pamaldumas“– pietas austriaca – buvo pagrindinė kultūrinė sudedamoji dalis, suvienijusi ne tik Austrijai tuo metu priklausiusias žemes, bet ir daug platesnį kultūrinį arealą – Bohemiją, Sileziją, Slovakiją, Vengriją, iš dalies (o po Respublikos Pirmojo padalijimo 1772 m. – galutinai) Galiciją. Be to, Baroko kultūra tapo gebenėmis, kurios „ne tik dengė trapų Habsburgų pastatą, bet ir padėjo jam išlikti sveikam“. Taip buvo sukurta tam tikra civilizacinė vienybė, pažiūrų ir vertybių vienybė. Kartais ši vienybė įgaudavo keistų formų, pavyzdžiui, valdant Austrijos imperatoriui, ekscentrikui ir Prahos atsiskyrėliui RudolfuiII Habsburgui (1576–1612). Prahoje jis subūrė bene išskirtiniausią savo laiko kultūros ir mokslo draugiją – ne tik mokslininkus Johanesą Keplerį (Johannes Kepler, 1571–1630), Tichą Brahę (Tycho Brahe, Tyge Ottesen Brahe, Tycho de Brahe, 1546–1601), Džordaną Bruną (Giordano Bruno, 1548–1600), presiurrealistą Džuzepę Arčimboldą (Giuseppe Arcimboldo, 1527–1593), bet ir puikius šarlatanus bei alchemikus – valą Džoną Dy (John Dee, 1527–1608) ir transilvanietį Janošą Banfį-Huniadį (János Bánfi-Hunyadi, 1576–1641). Visi jie buvo susipažinę su Rudolfo II dvaro spindesiu, taip pat juto inkvizicijos alsavimą. Tokia atmosfera gali paaiškinti tiek J.G. Pinzelio kūrybą, tiek jo biografijos „užtemimą“. Jie visi gyveno pasaulyje, kuris gilinosi į transcendentinius dalykus. Ir egzaltacija čia buvo daugiau nei tinkama.

TARPTAUTINĖ PARODA

Baroko skulptūros mistika ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai PinZelis

JOHANAS GEORGAS

Paslaptimis apgaubto genialaus skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (apie 1720–apie 1761) kūryba pagrįstai laikoma Lvivo regiono vėlyvojo Baroko skulptūros viršūne, o pats menininkas vadinamas paskutiniu didžiu Europos vėlyvojo Baroko kūrėju. Tačiau būtina pažymėti, kad panašios, itin dinamiškos ir hiperbolizuotos formos, ryškios drabužių klostės čia buvo žinomos tiek prieš J. G. Pinzelį, tiek ir po jo. Todėl galima kalbėti apie kelias meistrų kartas vienijusią Lvivo ir šio miesto artimesnių ar tolimesnių apylinkių vėlyvojo Baroko skulptūros savitą stilistiką.

Parodoje bei šiame kataloge pristatoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos. Greta Johano Georgo Pinzelio darbų, pristatomi ir kitų garsių meistrų, tokių kaip Antanas Osinskis (kūrė 1747–1764), Jonas Obrockis (kūrė 1756–1794), Pranciškus Olenskis (kūrė 1771–1792), bei kelių nežinomų to meto skulptorių kūriniai, atspindintys Lvivo skulptūros dramatizmą ir mistiką. Skulptūros buvo sukurtos ir puošė Ivano Frankivsko (iki 1962 Stanislavas), Susidovyčių, Busko, Berestečko, Navarijos, Hodovycios, Horodenkos, Lopatyno, Marijampilio bažnyčias.

Visos kataloge pristatomos skulptūros šiandien saugomos Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniuose. Tragiškais sovietinės okupacijos metais Vakarų Ukrainoje daugelis katalikų ir kitų šventovių buvo uždarytos, nuniokotos ar net sugriautos, o jose buvusios meno vertybės išgrobstytos ar sunaikintos. Tai, kas buvo išsaugota ir pristatoma kataloge, yra drąsių ukrainiečių muziejininkų nuopelnas. Labiausiai siekiant išgelbėti nuo sunaikinimo J. G. Pinzelio ir kitų talentingų vėlyvojo Baroko skulptorių kūrybą nusipelnė ilgametis Lvivo nacionalinės dailės galerijos vadovas Borysas Voznyckis (1929–2012) –legendinis Lvivo muziejininkas, Ukrainos didvyris, nuoširdus Lietuvos bičiulis. Lvivo galerija dabar yra pavadinta B. Voznyckio vardu, o XVIII a. viduryje statytoje Lvivo klarisių vienuolyno

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje įrengtas J. G. Pinzelio ir kitų XVIIIa. Lvivo skulptorių išgelbėtų kūrinių muziejus. Nemaža dalis čia pristatomų vertybių yra

saugomos Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos muziejinių vertybių saugyklose, įrengtose Oleskos klarisių vienuolyne ir bažnyčioje. Dalis skulptūrų specialiai restauruotos Vilniaus parodai ir viešai buvo rodomos pirmą kartą.

INTERNATIONAL EXHIBITION

The Mysticism of Baroque Sculpture JOHANN pinselGEORG

and Other 18th-century Lviv Masters

The work of the genius sculptor Johann Georg Pinsel (ca 1720 – ca 1761), so enshrouded in mystery, is deservedly considered the peak of late Baroque sculpture in the Lviv region, while the artist himself is viewed as the last, great late Baroque creator in Europe. However, it should be added that similar, highly dramatic and hyperbolised forms and expressive drapery in sculpture existed there both before Pinsel and after his time. Thus, we can certainly talk of several generations of masters who unified the unique stylistics in late Baroque sculpture coming from Lviv and the surrounding area.

Twenty impressive wooden sculptures are presented at the exhibition and in this catalogue, most of them featuring gilding, created from the first half to the end of the 18th century. Alongside works by Johann Georg Pinsel, pieces by other famous masters are also presented, including Antoni Osiński (created in 1747–1764), Jan Obrocki (created in 1756–1794) and Franciszek Oleński (created in 1771–1792), as well as some by unknown sculptors from that time that reflect the drama and mysticism of sculpture originating in Lviv. The sculptures were created for and adorned churches in Ivano-Frankivsk (known as Stanyslaviv up to 1962), Susidovychi, Busk, Berestechko, Navariya, Hodovytsia, Horodenka, Lopatyn and Mariyampil.

All of the sculptures appearing in this catalogue are today part of the collections of the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery. During the tragic years under Soviet occupation, many of the Catholic churches and other shrines in Western Ukraine were closed, ravaged or even demolished, while the art treasures within were plundered or destroyed. That which managed to be salvaged and is featured in the catalogue is the merit of courageous Ukrainian museologists. One figure who is merited most for seeking to save from destruction the work of Pinsel and other talented late Baroque sculptors was the long-serving director of the Lviv National Art Gallery, Borys Voznytsky (Woźnicki, 1929–2012) – a legendary Lviv museologist, Ukrainian hero and genuine friend of Lithuania. Today, the gallery in Lviv has been named after Borys Voznytsky, while a museum featuring the saved works of Pinsel and other 18th-century Lviv sculptors has been opened at the Lviv Clarisses convent Church of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary, constructed in the mid-18th century. A number of the treasures appearing in the catalogue are kept in the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery collections storage spaces, housed in the Olesk Clarisses convent and church. Some of the sculptures were restored especially for the Vilnius exhibition and were shown to the public for the first time.

INežinomas XVIII a. vidurio skulptorius

Unknown mid-18th c. sculptor

Невідомий скульптор середини XVIII ст.

NEŽINOMAS XVIII A. VIDURIO SKULPTORIUS

Jakubas Sita iškėlė versiją, kad Ivano Frankivsko (iki 1962 Stanislavas) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios sakyklą kartu su kataloge pristatomomis jos skulptūromis sukūrė meistras iš Lvivo, nes minėtos bažnyčios sakykla yra Lvivo Bernardinų bažnyčios sakyklos kopija. Volodymyro Aleksandrovičiaus nuomone, sakyklos skulptūras (pvz., Šv. evangelisto Mato skulptūrą) sukūrė vokiečių kilmės skulptorius Johanas Kasparas Kolertas XVIII a. viduryje. Andžejus Betlejus tvirtina, kad tokiai hipotezei pagrįsti reikia svaresnių dokumentinių įrodymų. Borysas Šengera mano, kad trūksta duomenų teigti, jog J. K. Kolertas dirbo Ivano Frankivsko bažnyčioje, o dėl meistro darbų stokos negalima palyginti J. K. Kolerto kūrinių stiliaus.

UNKNOWN MID-18TH C. SCULPTOR

Jakub Sito proposed that the pulpit at the Church of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary in Ivano-Frankivsk (known as Stanyslaviv before 1962), along with the sculptures presented in the catalogue, were created by a master from Lviv, as the afore-mentioned pulpit is a copy of the one in the Bernardine church in Lviv. In the opinion of Volodymyr Aleksandrovich, the pulpit sculptures (e.g., the one of St Matthew the Evangelist) were created by a German sculptor named Johann Kasper Kollert in the mid-18th century. Andrzej Betlej argues that more detailed documentary evidence is needed to back this hypothesis. Borys Szengera believes that there is insufficient data to claim that Kollert worked at the Ivano-Frankivsk church, and a comparison of Kollert’s style cannot be made due to the lack of works by this master.

НЕВІДОМИЙ СКУЛЬПТОР СЕРЕДИНИ XVIII СТ.

Якуб Сіто запропонував версію, що амвон костелу Непорочного Зачаття Пресвятої

Діви Марії у Івано-Франківську (до 1962р.– Станіславів, Станіслав) разом з представленими

в каталозі скульптурами, що перебували у цьому храмі, був створений майстром зі Львова–

адже амвон зазначеного храму є копією амвону Бернардинського костелу у Львові. На думку Володимира Александровича, скульптури амвону (наприклад, скульптура Св.євангелиста

Матея) були створені скульптором німецького походження Йоганом Каспаром Колертом у

середині XVIII ст. Анджей Бетлей зазначив, що для підтвердження такої гіпотези необхідні

більш вагомі документальні докази. Борис Шенгера вважає, що бракує даних, аби стверджувати, що Й. К. Колерт працював у костелі Івано-Франківська, а з причини відсутності робіт майстра не можна здійснити порівняння стилю творів Й. К. Колерта.

Nežinomas XVIII a. antros pusės skulptorius

Unknown sculptor from the second half of the 18th c. Невідомий скульптор другої половини XVIII ст.

NEŽINOMAS XVIII A. ANTROS PUSĖS SKULPTORIUS

Borysas Voznyckis netiksliai nurodė, kad keturios figūros yra iš Susidovyčių Bernardinų bažnyčios didžiojo altoriaus. Jis taip pat teigė, kad tik vienos iš keturių figūrų nugarinėje pusėje matyti įrašas P. I. Iš tikrųjų visos keturios figūros nugarinėje pusėje turi monogramas. Bandydamas identifikuoti skulptūrų meistrą, B. Voznyckis manė, kad figūros yra artimos Lvivo skulptoriaus Antano Osinskio (1720–1764) kūriniams. Andžejus Betlejus padarė prielaidą, kad skulptūros buvo ne didžiajame, o viename iš dviejų kitų altorių (Viešpaties Atsimainymo arba Šv. Antano), šie buvo navoje prie vargonų choro. Borysas Šengera tikisi, kad skulptūrų nugarinėje pusėje aptikti įrašai ateityje galbūt padės nustatyti skulptoriaus vardą.

UNKNOWN SCULPTOR FROM THE SECOND HALF OF THE 18TH C.

Borys Voznytsky (Woźnicki) inaccurately indicated that the four figures came from the main altar in the Bernardine church in Susidovychi (Pol. Sąsiadowice). He also stated that the inscription P. I. is visible at the back of only one of the four figures. In fact, the monogram has been added at the back of all four sculptures. In trying to identify the master, Voznytsky thought that the figures were similar to other works created by the Lviv sculptor Antoni Osiński (1720–1764). Andrzej Betlej has proposed that the sculptures were part of one of two other altars (of the Transfiguration of Christ or of St Anthony), rather than the main altar, the former being in the nave near the organ choir. Borys Szengera (Schengera, Shengera) hopes that the inscriptions at the back of the sculptures may help determine their master’s name one day in the future.

НЕВІДОМИЙ СКУЛЬПТОР

ДРУГОЇ ПОЛОВИНИ XVIII СТ.

Борис Возницький не досить вірно вказав, що ці чотири фігури були з головного вівтаря Бернардинського костелу у Сусідовичах. Він також стверджував, що на зворотній стороні лише однієї

із чотирьох фігур видно надпис P. I. Насправді, чотири фігури з тильного боку мають монограми. Намагаючись ідентифікувати майстра скульптур, Б. Возницький вважав, що ці фігури є близькими

до робіт львівського скульптора Антонія Осінського (1720–1764). Анджей Бетлей припускає, що

скульптури стояли не у головному вівтарі, а в одному з двох інших вівтарів (Переображення Господнього або Св. Антонія), в наві поруч з органним хором. Борис Шенгера сподівається, що надписи, виявлені на зворотній стороні скульптур, у майбутньому напевно допоможуть встановити ім’я скульптора.

II. Nežinomas autorius Šv. Augustinas

XVIII a. II p.

Liepos medis, drožyba, gruntas, polichromija, auksavimas

151 × 58 × 33 cm; nugarinėje skulptūros pusėje yra įrašas raudonais dažais: P. I.

Sukūrimo vieta: Susidovyčių karmelitų vienuolyno Šv. Onos bažnyčia

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija, C-I-1519

Unknown author

St Augustine

Second half of the 18th c.

Limewood, carving, primer, polychrome, gilding

151 × 58 × 33 cm; inscription in red paint at the back of the sculpture: P. I.

Provenance: Church of St Anne in the Carmelite monastery in Susidovychi

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery, C-I-1519

Автор

ІІ пол. XVIII ст.

Липoве дерево, різьба, левкас, поліхромія, позолота

151 × 58 × 33 см; з тильної сторони скульптура має напис червоною фарбою: P. I.

Походження: костел Св. Анни монастиря оо. кармелітів у Сусідовичах

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького, C-I-1519

невідомий Св. Августин

III

Antanas PranciškusOsinskis,Olenskis, Jonas Obrockis

Antoni Osiński, Franciszek Oleński, Jan Obrocki Антоній Осінський, Франциск Оленський, Ян Оброцький

ANTANAS OSINSKIS

Antanas Osinskis (1720–1764) – Lvivo skulptorius, Johano Georgo Pinzelio amžininkas ir sekėjas. Archyviniuose dokumentuose jo pavardė minima nuo 1746-ųjų iki 1764 m. lapkričio 20 dienos. Dailės istorijos tyrinėtojai dar nėra aiškiai nustatę, kur A. Osinskis gimė ir kur mokėsi savo amato. Remiantis viena versija, skulptorius gimė Zbaraže, Voluinės vaivadijoje, tačiau vienareikšmiškai tai pagrindžiančių dokumentinių įrodymų nėra. 1747 m. jis susituokė su Rozalija Polejovska, Lvivo skulptorių Motiejaus (po 1734 – po 1794), Petro (1734–1776) ir Jono (kūrė 1747–1795) Polejovskių seserimi. 1764 m. teismas suteikė skulptoriui teisę nešioti kardą arba špagą, simboliškai sulygindamas jį su bajorais. Taip A. Osinskis tapo teisiškai nepriklausomas nuo miesto amatininkų cecho.

Žinoma, kad menininkas dirbo ir kūrė altorius bei jų skulptūras Lešnivo, Ležaisko ir Zbaražo bernardinų bažnyčiose, taip pat Lvivo basųjų karmelitų bažnyčioje ir Navarijos bažnyčioje.

A. Osinskio skulptūros pasižymi dinamiška ir ekspresyvia plastika. Joms būdingas dramatiškumas, ryškios, išraiškingos kūno linijos, kurias papildo to laikotarpio Lvivo skulptūrai charakteringos laužytos drabužių klostės. Menininko skulptūros tarsi apgaubtos mistinės paslapties, o jų sustabdyta judesio akimirka sukuria unikalumo ir magiškumo įspūdį.

ANTONI OSIŃSKI

Antoni Osiński (1720–1764) was a Lviv sculptor, the contemporary and follower of Johann Georg Pinsel. His surname appears in archival documents from 1746 to November 20, 1764. Art history researchers have yet to determine Osiński’s actual place of birth and where he learned his craft. Based on one version, the sculptor is said to have been born in Zbarazh, in the Voivodeship of Volhynia, but no unambiguous or supporting documentary evidence of this exists. In 1747 he married Rozalia Polejowska, the sister of the Lviv sculptors Maciej (after 1734 – after 1794), Piotr (1734–1776) and Jan (created in 1747–1795) Polejowski. In 1764 the court granted Osiński the right to carry a sword or smallsword, symbolically equating him to other noblemen.

In this way he became legally independent of the city’s artisans’ guild. It is known that the artist worked for the Bernardine churches in Leshniv, Lezhaisk (Leżajsk) and Zbarazh, creating altars and sculptures for them, as well as at the church of the Discalced Carmelites in Lviv and at the church in Navariya.

A. Osiński’s sculptures are noted for their dynamic and expressive plasticity. They are characterised by drama, strong, expressive lines in the form of the body, enhanced by the abrupt, angular drapery that signifies sculptures made in Lviv from this period. The artist’s works seem to be shrouded in mystical secrecy, while the movement captured in time evokes the impression of uniqueness and magic.

АНТОНІЙ ОСІНСЬКИЙ

Антоній (Антоні) Осінський (1720–1764) – львівський скульптор, сучасник і послідовник Івана

Георгія Пінзеля. В архівних документах його прізвище згадується з 1746 р. по 20 листопада 1764 р. Дослідники

історії мистецтва досі чітко не визначили, де народився А. Осінський і де він навчався своєму ремеслу. За

однією з версій, скульптор народився у Збаражі Волинського воєводства, але документальних доказів, які це однозначно підтверджували б, немає. У 1747 р. він одружився з Розалією Полейовською, сестрою львівських

скульпторів Матвія (після 1734 – після 1794), Петра (1734–1776) і Яна (творив у 1747–1795) Полейовських. У 1764р. суд надав скульптору право носити шаблю або шпагу, символічно прирівнявши його до шляхти. Таким

чином А. Осінський став юридично незалежним від міського ремісничого цеху.

Відомо, що мистець працював і створював вівтарі та скульптури для вівтарів у Бернардинських

костелах Лішнева, Лежайська і Збаража, а також у костелі оо. Кармелітів Босих у Львові і у костелі Наварії.

Скульптури А. Осінського відзначаються динамічною та експресивною пластикою. Їм притаманні

драматизм, яскраві, виразні лінії тіла, що їх доповнюють гострі складки одягу, характерні для Львівської

скульптури того періоду. Скульптури митця мовби оповиті містичною таємницею, а зупинена в них мить руху створює враження унікальності і магічності.

III. .

Antanas Osinskis (kūrė 1746–1764)

Šv. Dominykas

1763–1764

Liepos medis, drožyba, polichromija, auksavimas

97 × 48 × 40 cm

Sukūrimo vieta: Navarijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija, C-I-1050

Antoni Osiński (created in 1746–1764)

St Dominic

1763–1764

Limewood, carving, polychrome, gilding

97 × 48 × 40 cm

Provenance: Church of the Assumption of the Blessed Virgin Mary in Navariya

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery, C-I-1050

1763–1764

Липoве дерево, різьба, поліхромія, позолота

97 × 48 × 40 см

Походження: костел Успіння Пресвятої Діви Марії у Наварії

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького, C-I-1050

Антоній Осінський (творив у 1746–1764)

Св. Домінік

Johanas Georgas Pinzelis ir jo aplinkos skulptoriai

Johann Georg Pinsel and sculptors from his circle

JOHANAS GEORGAS PINZELIS

Johanas Georgas Pinzelis (apie 1720 – apie 1761) – vienas mistiškiausių Europos dailininkų, paskutinis didis Europos vėlyvojo Baroko skulptorius, ryškiausias Lvivo skulptūros mokyklos atstovas. Dokumentuose minimas nuo 1751 iki 1761 m. ir vadinamas skulptoriumi iš Bučačo. Biografinės žinios yra itin skurdžios. Kilmė, gimimo vieta ir laikas, atvykimas į Lvivo kraštą ir net mirties aplinkybės nežinomi. Išlikę vos keturi paminėjimai bažnytinių metrikų knygoje. 1751 m. J. G. Pinzelis vedė Marijaną Elžbietą Majevską, Jano Keito našlę. 1752 ir 1759 m. jis pakrikštijo du sūnus – Bernardą ir Antaną. 1762 m. spalio 24 d. J. G. Pinzelio našlė ištekėjo trečią kartą. Dar trys žinutės liudija, kad J. G. Pinzelis 1756–1761 m. dirbo Lvivo Švč. Trejybės bažnyčioje, Šv. Jurgio (unitų) katedroje ir Monastyryskos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.

Tradiciškai manoma, kad J. G. Pinzelis puošė Lvivo, Ternopilio ir Ivano Frankivsko (iki 1962 Stanislavas) kraštų šventovių eksterjerus bei interjerus. Kiekvienoje savo skulptūroje J. G. Pinzelis kūrė dvilypį lengvumo ir įtampos, ramybės ir dramatizmo įspūdį. Savo kūriniuose menininkas tiksliai perteikdavo atskiras žmogaus kūno dalis, tačiau jų dažniausiai nesusiedavo į logišką visumą, meistras siekė ekspresijos ir dekoratyvumo. Įspūdis kartais kuriamas nusižengiant žmogaus kūno anatomijai, o kūno dalys hiperbolizuojamos. J. G. Pinzelis mėgo vaizduoti ir ryškias, laužytas drabužių klosčių linijas. Be dramatiškos meninės išraiškos, skulptorius savo darbuose pritaikė ir išskirtines technikos priemones, dažnai viršijančias medžiagos galimybes ir fizikos dėsnius.

JOHANN GEORG PINSEL

Johann Georg Pinsel (ca 1720 – ca 1761) is one of the most mystical artists in Europe, the last great late Baroque sculptor in Europe, and the most prominent representative of the Lviv sculpture school. He is mentioned in documents from 1751 to 1761 and is referred to as the sculptor from Buchach. Our biographical knowledge about him is very scant. His ancestry, place and date of birth, his arrival in the Lviv area and even the circumstances surrounding his death are unknown. Just four references to him in the church registry books have survived. In 1751 Pinsel married Marianna Elisabetha Majewska, the widow of Jan Kieyt. In 1752 and 1759 he had two of sons baptised – Bernard and Antoni. On October 24, 1762 Pinsel’s widow married for a third time. Another three pieces of information indicate that in 1756–1761 Pinsel worked at the Holy Trinity church in Lviv, at the Uniate Cathedral of St George and the Church of the Assumption of the Blessed Virgin Mary in Monastyryska.

It is traditionally believed that Pinsel was involved in the decoration of the exteriors and interiors of shrines in the Lviv, Ternopil and Ivano-Frankivsk (known as Stanyslaviv up to 1962) areas. In each of the sculptures Pinsel created, he conveyed the dualistic impression of elation and tension, serenity and drama. In his works, the artist portrayed separate parts of the human body with great accuracy, however, they were not integrated into a logical entity, as the master was seeking expression and decorativeness. Such impressions were sometimes achieved at the cost of a realistic depiction of human anatomy, with body parts being hyperbolised. Pinsel also liked to depict distinctively abrupt lines in the folds of drapery his figures wore. Aside from this dramatic artistic expression, the sculptor also applied exceptional technical measures in his works, often surpassing the natural potential of his chosen materials and the laws of physics.

ІВАН ГЕОРГІЙ ПІНЗЕЛЬ

Іван Георгій (Йоган Ґеорґ) Пінзель (бл. 1720 – бл. 1761) – один із наймістичніших митців Європи, останній

великий скульптор пізнього Бароко Європи, найяскравіший представник Львівської школи скульптури. У документах

згадується з 1751 по 1761 р., іменується скульптором із Бучача. Біографічні дані вкрай бідні. Його походження, місце і

час народження, прибуття на Львівщину і навіть обставини смерті невідомі. Збереглися лише чотири згадки в книзі

церковної метрики. У 1751 р. І. Г. Пінзель одружився з Маріанною Єлизаветою Маєвською, вдовою Яна Кейта. У 1752

і 1759 р. він охрестив двох синів – Бернарда та Антона. 24 жовтня 1762 р. вдова І. Г. Пінзеля вийшла заміж втретє. Інші

три записи свідчать, що І. Г. Пінзель у 1756–1761 рр. працював у костелі оо. Тринітаріїв у Львові, у катедральному соборі Св.Юра (уніатському) і в костелі Успіння Пресвятої Діви Марії у Монастириськах.

Традиційно вважається, що І. Г. Пінзель прикрашав екстер’єри та інтер’єри храмів на Львівщині, Тернопольщині та Івано-Франківщині. У кожній зі своїх скульптур І. Г. Пінзель створював двоїсте враження легкості і напруженості, спокою і драматизму. У своїх роботах мистець точно передавав окремі частини людського тіла, але вони зазвичай не були пов’язані в логічне ціле – майстер прагнув до експресії і декоративності. Іноді враження створюється

порушенням анатомії людського тіла, а частини тіла гіперболізуються. І. Г. Пінзелю також подобалося зображати чіткі, ламані лінії складок одягу. Окрім драматичного художнього виразу, скульптор у своїх роботах застосував і виняткові

технічні засоби, які часто перевищували можливості матеріалу і закони фізики.

IV.

Johanas Georgas Pinzelis (kūrė 1751–1761)

Švč. Dievo Motina Sopulingoji

Apie 1758

Liepos medis, drožyba, polichromija, auksavimas

185 × 110 × 67 cm

Sukūrimo vieta: Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčia

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija, C-I-1629

Johann Georg Pinsel (created in 1751–1761)

Our Lady of Sorrows

Ca 1758

Limewood, carving, primer, polychrome, gilding

185 × 110 × 67 cm

Provenance: Church of All Saints in Hodovytsia

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery, C-I-1629

Біля 1758

Липoве дерево, різьба, поліхромія, позолота

185 × 110 × 67 см

Походження: костел Всіх Святих у Годовиці

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького, C-I-1629

Іван Георгій Пінзель (творив у 1751–1761)

Богородиця Скорботна

IV. 5

Johano Georgo Pinzelio aplinkos skulptorius (?)

Kristaus nukryžiavimas

XVIII a. 9 deš.

Liepos medis, drožyba, polichromija

135 × 87 × 26 cm; 169 × 97 cm

Sukūrimo vieta: Lopatyno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija, C-I-1210

A sculptor from the circle of Johann Georg Pinsel (?)

Crucifixion

1780s

Limewood, carving, polychrome

135 × 87 × 26 cm; 169 × 97 cm

Provenance: Church of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary in Lopatyn

Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery, C-I-1210

Христа

80-ті роки XVIII ст.

Липoве дерево, різьба, поліхромія 135 × 87 × 26 см; 169 × 97 см

Походження: костел Непорочного зачаття Пресвятої Діви Марії у Лопатині

Львівська національна галерея мистецтв ім. Бориса Возницького, C-I-1210

Скульптор з оточення Івана Георгія Пінзеля (?)

Розп’яття