Lietuva ir Bavarija. Dinastinė vedybų politika ir valstybiniai ryšiai by Valdovų rūmai / Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Lithuania and Litauen und Dinastinė veDybų politika ir valstybiniai ryšiai Lietuva ir Bavarija Bayern Dynastische h eiratspolitik un D staatlichen beziehungen Bavaria Dynastic marriage policy an D state relations

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų parodų katalogai, XXVII tomas

Ausstellungskataloge des Palastes der Großfürsten von Litauen, Band 27

Exhibition Catalogues of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Volume XXVII

Rėmėjai / Förderer / Sponsors

Viršelyje / Auf dem Buchumschlag / Front cover

Gobelenas su Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės (1619–1551) herbu, Briuselis (?), apie 1630–1640 m. Miunchenas, Bavarijos valstybinių pilių, sodų ir ežerų valdyba

Gobelin mit Wappen von Anna Katharina Constantia Wasa (1619–1651), Brüssel (?), um 1630–1640 München, Bayerische Verwaltung der staatlichen Schlösser, Gärten und Seen Tapestry with the coat of arms of Anna Catherine Constance Vasa (1619–1651), Brussels (?), ca 1630–1640 Munich, Bavarian Administration of Palaces, Gardens and Lakes

Galiniame viršelyje / Auf dem Rückumschlag / Back cover

Maksimilijono III Juozapo ir Onos Marijos Vetinaitės herbas, Miuncheno Šv. Kajetono teatinų bažnyčia

Wappen von Maximilian III. Joseph und Anna Maria Wettin, Kirche St. Kajetan in München

Coat of arms of Anna Maria Wettin, Theatine Church of St Cajetan in Munich

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISSN 2351-7115

ISBN 978-609-8061-69-7

Lietuva ir Bavarija

Dinastinė ve Dybų politika ir valstybiniai ryšiai

Litauen und Bayern

Dynastische h eiratspolitik un D staatliche b eziehungen

Lithuania and

Bavaria

Dynastic marriage policy an D state relations

Neįvykusios parodos katalogas / Katalog einer Ausstellung, die nicht stattfand / Catalogue of the unrealised exhibition

Katalogo sudarytojai / Herausgeber des Katalogs / Catalogue compilers Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas

Vilnius 2021

Katalogo sudarytojai / Herausgeber des Katalogs / Catalogue compilers

Dalius Avižinis, doc. dr. Vydas Dolinskas

Katalogo tekstų autoriai / Autoren der Texte / Catalogue text authors

Dalius Avižinis, dr. Paulius Bugys, doc. dr. Vydas Dolinskas, Eimantas Gudas, prof. dr. Ieva Kuizinienė, Rita Lelekauskaitė-Karlienė, dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė, prof. dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Mindaugas Šapoka

Vertėja į vokiečių kalbą / Übersetzung ins Deutsche / German translation

Saskia Drude

Vertėja į anglų kalbą / Übersetzung ins Englische / English translation

Albina Strunga

Kalbos redaktorė / Sprachredaktion / Copy editor

Renata Vyšniauskaitė

Katalogo dizaineriai ir maketuotojai / Layout des Katalogs / Catalogue design

Gediminas Akelaitis, Laima Zulonė

Vertybių savininkai / Besitzer der Objekte / Object owners

Bayerische Staatsbibliothek (München, Deutschland)

Bayerische Staatsgemäldesammlungen (München, Deutschland)

Bayerische Verwaltung der staatlichen Schlösser, Gärten und Seen (München, Deutschland)

Bayerisches Hauptstaatsarchiv – Geheimes Hausarchiv München (Deutschland)

Bayerisches Nationalmuseum (München, Deutschland)

Burg Trausnitz (Landshut, Deutschland)

Burgkapelle St. Maria (Burghausen, Deutschland)

Hofkirche (Neuburg an der Donau, Deutschland)

Oberhausmuseum (Passau, Deutschland)

Staatliche Münzsammlung (München, Deutschland)

Stadtarchiv (Landshut, Deutschland)

Stadtarchiv (Passau, Deutschland)

Nuotraukos / Bildnachweis / Photographs

Turinys / Inhalt / Contents

Doc. dr. Vydas Dolinskas

Lietuva ir Bavarija: tolimas šalis sujungusios vedybos ir išlikęs paveldas / 6

Litauen und Bayern: Eheliche Verbindungen zwischen fernen Ländern und historisches Erbe / 8

Lithuania and Bavaria: marriages that united distant countries and existing heritage / 10

Prof. dr. Rimvydas Petrauskas

Lietuva ir Bavarija – nuo kryžiaus žygių iki akademinių kelionių / 14

Litauen und Bayern: von den Kreuzzügen bis zu akademischen Reisen / 26

Lithuania and Bavaria – from crusades to academic journeys / 32

Dalius Avižinis

Ona Kotryna Konstancija Vazaitė ir jos santuoka su Noiburgo kunigaikščiu Pilypu Vilhelmu / 38

Anna Katharina Constantia Wasa und ihre Ehe mit Herzog Philipp Wilhelm von Neuburg / 44

Anna Catherine Constance Vasa and her marriage to the Count Palatine of Neuburg Philip William / 47

Dr. Mindaugas Šapoka

Liudvikos Karolinos Radvilaitės vedybų ir valdų paveldėjimo verpetai / 50

Luise Charlotte Radziwill: Komplizierte Ehen und Erbfolgen / 54

The maelstrom surrounding Ludwika Karolina Radziwills marriage and inheritance / 58

Dr. Mindaugas Šapoka

Teresė Kunigunda Sobieskytė ir Marija Ona Vetinaitė – Bavarijos integralumo išsaugojimas / 61

Therese Kunigunde Sobieska und Maria Anna Wettin: Erhalt der Integrität Bayerns / 66

Teresa Kunegunda Sobieska and Maria Anna Wettin – the preservation of Bavaria’s integrity / 71

KATALOGAS / KATALOG / CATALOGUE

I. Landshuto vestuvės / Die Landshuter Hochzeit / The Landshut Wedding / 77

II. Vazos ir Vitelsbachai / Wasas und Wittelsbacher / Vasas and Wittelsbachs / 99

III. Dinastiniai ryšiai XVII a. pabaigoje ir XVIII a. / 185

Dynastische Beziehungen im späten 17. und im 18. Jahrhundert / 185

Dynastic relations in the late 17th and 18th centuries / 185

Katalogo tekstų autoriai / Autoren der Katalogtexte / Catalogue texts authors / 226

Bibliografija / Bibliographie / Bibliography / 227

Doc. dr. Vydas Dolinskas

Nacionalinio muziejaus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

Lietuva ir Bavarija: tolimas šalis sujungusios vedybos ir išlikęs paveldas

6 Lietuvos ir Bavarijos kultūros ministrai dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Berndas Sibleris 2019 m. sutarė ir pasirašė ketinimų deklaraciją, kad 2021-aisiais turėtų būti įgyvendinta abiejų šalių kultūrinių ir meninių mainų programa, aktualizuojanti tiek nūdienos kūrybinius procesus, tiek istorinio paveldo aspektus. Tačiau 2020 m. pasaulį užklupusi pandemija leido įgyvendinti tik nedaugelį sumanymų.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai taip pat planavo ir rengėsi dalyvauti Lietuvos ir Bavarijos istorinių ryšių bei paveldo pristatymo projektuose. Muziejus sistemingai bei nuosekliai kaupė ir kaupia informaciją apie istorinio lituanistinio paveldo išsaugojimą užsienio atminties institucijose. Surinkta vaizdinė medžiaga iliustruoja muziejaus nuolatinių ekspozicijų stendus ir leidinius. 2014 m. suorganizuota tarptautinė konferencija ir išleista knyga, skirta Lietuvos ir Italijos šimtmečių ryšiams, o 2018 m. surengta didelė lituanistinę prasmę turinčių kultūros ir meno objektų tarptautinė paroda iš Dresdeno valstybinių meno rinkinių (Saksonija), primenanti bendrą Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos istoriją bei paveldą. Kelis kartus buvo nesėkmingai stengtasi surengti istorinės lituanistikos, saugomos Švedijos institucijose, parodą. Nuolat Valdovų rūmų muziejaus rengiamose parodose, leidiniuose, konferencijose, kituose renginiuose pristatomas bendras paveldas šiandien yra saugomas Lenkijos, Baltarusios, Ukrainos muziejuose, bibliotekose, archyvuose, bažnytinėse institucijose ir privačiose kolekcijose.

Taigi 2021 m. vasarą Valdovų rūmų muziejus ruošėsi surengti Lietuvos ir Bavarijos istoriniams ryšiams skirtą parodą, kurioje planuota pristatyti Miunchene ir kituose Bavarijos miestuose, tai yra jų atminties institucijose, išsaugotas istorines kultūros ir meno vertybes, vienaip ar kitaip galimas sieti su Lietuva. Apie vienoje labiausiai nuo Lietuvos nutolusių Vokietijos žemių – Bavarijoje – išsaugotas įspūdingas istorines vertybes Valdovų rūmų muziejus pirminę informaciją buvo surinkęs jau anksčiau. Tačiau 2019 m. rudenį šios knygos sudarytojai nuvyko į Bavariją, siekdami atidžiau susipažinti su ten esančia lituanistika, ją identifikuoti, atributuoti, sutarti dėl galimo vertybių skolinimo 2021 m. parodai Vilniuje sąlygų. Per ekspediciją aplankyti devyni Bavarijos miestai ir dukart daugiau institucijų, kuriose žinota apie saugomas istorinės lituanistikos vertybes. Iš esmės buvo sutarta, kad Vilniuje rengiamai parodai bus paskolinta maždaug 70 XV–XVIII a. vertybių.

Tačiau 2020 m. pasaulį užklupusi pandemija šį planą – 2021 m. vasarą Valdovų rūmų muziejuje surengti lituanistinių vertybių, įvairiais keliais atsidūrusių ir išsaugotų Bavarijoje, parodą – sugriovė. Dėl neaiškios pandemijos raidos perspektyvos, Miuncheno Senosios pinakotekos (Alte Pinakothek) saugyklų laikinojo perkėlimo rengiantis jų rekonstrukcijai, tapybos darbų restauravimo problemų, iki galo neišspręstų Bavarijos valstybės ir Vitelsbachų dinastijos nuosavybės teisių į Miuncheno

rezidencijos Lobyno ir istorinių interjerų ekspozicijose saugomas vertybes, taip pat kitų objektyvių neigiamų aplinkybių tokia Bavarijoje saugomų lituanistinių vertybių paroda turėjo būti atidėta neapibrėžtam laikui. Tačiau medžiaga buvo surinkta, Lietuvos kultūros taryba skyrė dalinį finansavimą, todėl nutarta parengti ir išleisti bent jau neįvykusios parodos katalogą.

Skirtingai nei su kitomis geografiškai artimesnėmis vokiečių žemėmis, pavyzdžiui, Prūsija (Brandenburgu), Saksonija, Hanzos sąjungos miestais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su Bavarija nesiejo nei glaudūs politiniai ryšiai, nei plati prekyba, nei ryškūs kultūriniai ar meniniai mainai, nebūta ir karinių susidūrimų. Lietuvą ir Bavariją nebent sieja viena valstybingumo raidos idėja – šimtmečius apimantis bendras abiejų šalių savarankiškumo, lygiaverčio statuso siekis santykiuose su Šventosios Romos imperiją sudariusiomis valstybėmis Bavarijos atveju ir santykiuose su Lenkija Lietuvos atveju. Beje, šioje konkurencijoje Bavarijos Vitelsbachai patys bent du kartus buvo užėmę Šventosios Romos imperatoriaus ir po vieną kartą Vokietijos bei Vengrijos karalių sostus. Lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovai, kaip žinoma, XIV–XVI a. valdė ne tik Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir Lenkijos, o trumpai dargi Vengrijos ir Čekijos karalystes.

Tai kas gi dar siejo Bavarijos kunigaikštystę (tiksliau – kunigaikštystes) su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir kodėl Bavarijoje atsirado tiek daug ir itin vertingų lituanistinių vertybių? Į šį klausimą atsako knygos paantraštė – tai dinastinė vedybinė Lietuvos bei Lenkijos ir Bavarijos valdovų bei didikų politika. Į Bavariją nutekėjo net keturios Lenkijos ir Lietuvos valdančiųjų dinastijų (Jogailaičių, Vazų, Sobieskių ir Vetinų) princesės, taip pat viena kunigaikštytė Radvilaitė. Būtent šių penkių princesių atsivežtas kraitis, jų paliktas veiklos pėdsakas Bavarijoje ir sudaro istorinių Lietuvos bei Bavarijos santykių XV–XVIII a. ašį, sukuria Bavarijoje išsaugotų lituanistinių vertybių lobyną. Visos šios lituanistinės vertybės dažnai lygiai taip pat svarbios ir Lenkijai, o kiek labiau fragmentiškai – ir Saksonijai. Taigi jos nušviečia platesnį europinių dinastinių, politinių ryšių, kultūrinių ir meninių mainų kontekstą.

Knyga „Lietuva ir Bavarija. Dinastinė vedybų politika ir valstybiniai ryšiai“ atspindi tas istorines jungtis, Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais siejusias Lietuvą bei Bavariją, ir skelbia dažnai nežinomas arba tik nedidelės specialistų grupės matytas, kartais klaidingai atributuotas lituanistines vertybes, išsaugotas Bavarijos atminties institucijose.

Pirmojoje knygos dalyje skelbiami įvadiniai apžvalginiai straipsniai, chronologiškai pristatantys Lietuvos ir Bavarijos ryšius XIV–XVIII a. Būtina padėkoti šių straipsnių autoriams, aptariamų temų specialistams. Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Rimvydui Petrauskui ačiū už

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria

ankstyvųjų ryšių nuo Kryžiaus žygių iki studijų Ingolštato universitete ir Jadvygos Jogailaitės jungtuvių su Bavarijos kunigaikščiu Jurgiu Turtinguoju apžvalgą. Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjui Daliui Avižiniui ačiū už Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės santuokos su Noiburgo kunigaikščiu Pilypu Vilhelmu pristatymą. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojui dr. Mindaugui Šapokai dėkui net už du tekstus, aptariančius Liudvikos Karolinos Radvilaitės, Teresės Kunigundos Sobieskytės ir Marijos Onos Vetinaitės santuokas su bavarų kunigaikščiais Vitelsbachais.

Antrojoje knygos dalyje – kataloge – pristatomos Bavarijoje išsaugotos lituanistinės vertybės, iliustruojančios minėtus dinastinius Lietuvos ir Bavarijos ryšius. Katalogas suskaidytas į tris chronologines dalis, pristatančias su Landshuto vestuvėmis susijusias vertybes, Vazų ir Vitelsbachų vedybinius ryšius menantį paveldą, taip pat XVII a. pabaigos–XVIII a. dinastinius ryšius iliustruojančius meno objektus. Visas kataloginėje knygos dalyje publikuojamas vertybes – 70 eksponatų – pasitelkę gana gausią literatūrą kruopščiai aprašė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai Dalius Avižinis, dr. Paulius Bugys, Eimantas Gudas, prof. dr. Ieva Kuizinienė, Rita Lelekauskaitė-Karlienė ir dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė. Ačiū jiems.

Atskirai būtina padėkoti vertybių savininkams – muziejams, bibliotekoms, archyvams, bažnytinėms institucijoms ir jų vadovams bei darbuotojams, pateikusiems katalogui reikalingas iliustracijas ir konsultavusiems dėl reikalingos informacijos. Nuoširdus ačiū už bičiuliškumą planuojant parodą ir rengiant šią knygą turi būti tariamas Bavarijos nacionalinio muziejaus generaliniam direktoriui dr. Frankui

Matthiasui Kammeliui ir jo pavaduotojui dr. Jensui Burkui, taip pat Miuncheno universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotojui ir Rankraščių skyriaus vadovui dr. Svenui Kuttneriui, Landshuto pilies

administratoriui Walteriui Rappeltui, Landshuto miesto archyvo vedėjui

Gerhardui Tausche, Pasau Aukštutinės pilies muziejaus meno istorikui

Adolfui Hofstetteriui, Burghauzeno miesto muziejaus direktorės pavaduotojai Corinnai Ulbert-Wild, Bavarijos valstybinės bibliotekos darbuotojoms dr. Claudiai Fabian, dr. Gudrunai Wirtz ir Stephanie Düsterhöft, Noiburgo prie Dunojaus bažnyčios prižiūrėtojui ir paveldo žinovui Antonui Sprenzeliui, Bavarijos valstybinių paveikslų rinkinių fotoarchyvo darbuotojai Gabrielei Göbl.

Labai ačiū už paramą ir supratingumą Lietuvos kultūros tarybai ir jos ekspertams, pritarusiems pirminio projekto pokyčiams. Dėkui vertėjoms į vokiečių ir anglų kalbas Saskiai Drude ir Albinai Strungai, redaktorei Renatai Vyšniauskaitei, dizaineriams Gediminui Akelaičiui ir Laimai Zulonei, taip pat įvairius organizacinius trukdžius įveikti padėjusiems Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams Marijui Uzorkai ir Sauliui Marteckui.

O didžiausia padėka skiriama jau minėtam Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjui, istorikui, Vazų epochos žinovui Daliui Avižiniui – jis ne tik atliko daugumą neįvykusios parodos planavimo, taip pat šios knygos darbų, bet ir parengė vieną svarbiausių įvadinių tekstų ir nemažai vertybių aprašų. Beje, rengiant parodą ir katalogą buvęs Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas Jerzy Petrus su Daliumi Avižiniu identifikavo ir Miunchene saugotą Žygimanto Augusto portretą, kuris duomenų bazėse buvo vadinamas nežinomu vokiečių kunigaikščiu.

Visi šios knygos tekstų autoriai ir kiti rengėjai tikisi, kad joje pristatoma Lietuvos ir Bavarijos istorinių ryšių tema ir skelbiamas tuos ryšius liudijantis išsaugotas lituanistinis paveldas paskatins smalsumą, pažinimo džiaugsmą, atskleis dar nežinomus Lietuvos praeities ir jos materialių liudytojų kontekstus, aktualizuos dar vieną Lietuvos istorinių ryšių Europoje kryptį.

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria 7

Prof. dr. Rimvydas Petrauskas

Vilniaus universitetas

Lietuva ir Bavarija – nuo kryžiaus žygių iki akademinių kelionių

Vėlyvaisiais viduramžiais Bavarija kaip bendras politinis darinys neegzistavo, o buvo sudaryta iš kelių teritorinių kunigaikštysčių (hercogysčių), kurių skaičius kito priklausomai nuo viešpataujančios Vitelsbachų dinastijos politikos1. Svarbiausios rezidencijos buvo Miunchenas, Štraubingas, Landshutas ir Ingolštatas. Tik 1506 m. pavyko taip sureguliuoti paveldėjimo tvarką, kad Bavarijos hercogystė taptų nedalomu vienetu. Bavarijos politinei sistemai nepriklausė, bet su ja glaudžiai buvo susiję keli savarankišką statusą turintys imperiniai miestai – Niurnbergas, Augsburgas ir Rėgensburgas, taip pat svarbios teritorinės vyskupijos – Viurcburgas, Freizingas, Bambergas, Eichštetas ir Pasau. Vienu metu Bavarija tapo Šventosios Romos imperijos centru, kai Šventosios Romos imperatoriumi buvo išrinktas bavariškos Vitelsbachų dinastijos atstovas Liudvikas Bavaras (1314–1347). Kaip tik iš šio laikotarpio žinomi pirmieji Lietuvos ir Bavarijos ryšiai.

Žygiai į Lietuvą ir Bavarijos pilis

XIV a. Vokiečių ordinui visoje Europoje išpopuliarinus riterių žygių prieš pagonis lietuvius tradiciją, kilmingieji iš Bavarijos nebuvo tarp aktyviausių dalyvių. Bavarija buvo nutolusi nuo organizacinių žygių centrų, o jos hercogams aktualesni buvo įvykiai pietrytinėje Europos dalyje. Vis dėlto tuo metu Bavarijos vardas netikėtai nuskambėjo prie pat Lietuvos sienos, ir tai buvo susiję su didžiosios europinės politikos epizodu. 1337 m. lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperatorius Liudvikas Bavaras Miunchene Vokiečių ordino didžiajam magistrui Dytrichui fon Altenburgui paskelbė iškilmingą, puošnų ir auksiniu antspaudu sutvirtintą dokumentą, kuriuo Vokiečių ordinui padovanojo visą Lietuvą. Šio iš Bavarijos kilusio Vitelsbachų dinastijos atstovo dėmesys tolimajai Prūsijai siejosi su siekiu stiprinti valdžią ir įtaką kovojant su popiežiumi, ieškant sąjungininkų ir naujais simboliniais veiksmais stiprinant autoritetą krikščioniškame pasaulyje2. Popiežiaus Jono XXII kadaise ekskomunikuotas imperatorius norėjo pasirodyti veiklus krikščionybės gynėjas, taigi sekė žymiuoju pirmtaku imperatoriumi Frydrichu II, kuris XIII a. pirmoje pusėje Vokiečių ordinui dovanojo Prūsiją. Liudviko sūnėnas Bavarijos hercogas Henrikas II per žygį į Lietuvą 1337 m. pavasarį jau buvo pastatęs prie Nemuno pilį ir suteikė jai Bavarijos (Bayerburg) vardą. Imperatoriaus dokumente pilis tituluojama „pagrindine visos Lietuvos žemės pilimi“

1 Bosl K. Bayerische Geschichte, München, 1990; Prinz F. Die Geschichte Bayerns, München, 2006.

2 Hein M. „Die Verleihung Litauens and der Deutschen Orden durch Kaiser Ludwig den Bayern im Jahre 1337“, in: Altpreußische Forschung, Bd. 19, 1942, S. 36–54; Mažeika R., Rowell S. C. „Zelatores maximi. Pope John XXII, archbishop Frederick of Riga and the Baltic mission, 1305–1340“, in: Archivum Historiae Pontificiae, t. 31, 1993, p. 33–68; Schmid A. „Ludwig der Bayer und der Osten“, in: Bayern und Rußland in vormoderner Zeit. Annäherungen bis in die Zeit Peters des Großen, hrsg. von A. Schmid, München, 2012, S. 39–73; Bulach D. „Organisieren von Herrschaft im späten Mittelalter. Ludwig der Bayer und der Nordosten des Reiches“, in: Ludwig der Bayer, hrsg. von H. Seibert, Regensburg, 2014, S. 263–284.

(castrum capitale) ir būsimos bažnytinės provincijos, kuri irgi turėjo būti pavadinta Bavarija (Bayern), katedros vieta3. Imperatorius pabrėžė, kad šiai „svarbiausiajai piliai“ (castro principali) suteikiamas „Bavarijos žemės vardas, herbas ir vėliava“. Jis patetiškai pridūrė, kad ši vėliava turi būti pirmose eilėse visuose žygiuose į Lietuvą ir paskutinėse grįžtant. Ordino heroldas ir kronikininkas Vygandas Marburgietis savo veikale patikslina, kad tuomet magistras Dytrichas ir Bavarijos hercogas Henrikas II prie Nemuno netoli Veliuonos pastatė „stiprią pilį, kurios įtvirtinimams davė 100 karių, pilies reikalui dar paskyrė 40 smarkių brolių su tokiu pat skaičiumi šaulių“4

Dar tų pačių metų vasarą pilį nesėkmingai mėgino šturmuoti Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, o per apgultį žuvo veikiausiai Gedimino sūnus, kronikoje pavadintas Trakų kunigaikščiu5. Vis dėlto pilies vieta pasirodė nepakankamai patogi, todėl po kelerių metų ji buvo perkelta (buvo įprasta ir techniškai nesunku perkelti medines pilis) mylia žemiau. Bavarų aristokratų aktyvumas Prūsijoje tąkart prigeso, pagrindinis veikėjas hercogas Henrikas II po kelerių metų mirė, o svarbiausio patikėtinio šioje akcijoje netekęs imperatorius Liudvikas didesnio dėmesio Vokiečių ordinui ir Prūsijai neberodė. Tačiau Bavarijos pilis išliko ir keletą dešimtmečių buvo reikšmingas Vokiečių ordino pasienio forpostas, kol 1384 m. lietuvių kariuomenė ją sugriovė6. 1387 m. Vokiečių ordinas dar kartą panaudojo Bajerburgo vardą – suteikė jį atstatytai Georgenburgo (Jurbarko) piliai. Veikiausiai tai buvo padaryta reize į Lietuvą dalyvavusio Bavarijos dinastijai priklaususio Ostrevento grafo Vilhelmo garbei7. Būtent šią pilį gavo valdyti Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kai antrąkart pabėgo į Vokiečių ordiną, – jo vardu ją administravo neidentifikuotas kunigaikštis Jonas Vinaut8. Visgi naujasis pavadinimas šiai piliai neprigijo ir Bavarijos vietovardis XIV a. pabaigoje išnyko iš Lietuvos ir Prūsijos pasienio topografijos.

Nors Bavarija ir nesiuntė daug riterių, žygeivių į Lietuvą (čia dominavo Reino žemė), daugelis bavarų kunigaikščių XIV ir XV a. pradžioje dalyvavo šioje bendraeuropinėje riterių akcijoje9. Pirmasis buvo jau minėtas Bavarijos pilies statytojas hercogas Henrikas II iš Žemutinės

3 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003, p. 254–257.

4 Marburg W. Nowa kronika pruska, oprac. S. Zonenberg i K. Kwiatkowski, Toruń, 2017, s. 205. Vertimas pgl. Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 85.

5 Gudavičius E. „Kas žuvo 1337 m. prie Bajerburgo“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, nr. 4, 1984, p. 92–99; Nikžentaitis A. „Dar kartą apie tai „Kas žuvo prie Bajerburgo?“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, nr. 1, 1987, p. 31–43.

6 Zabiela G. „Bajerburgo pilis“, in: Lietuvos archeologija, t. 28, 2005, p. 163–174.

7 Paravicini W. Die Preußenreisen des europäischen Adels. Bd. 3: Adlig leben im 14. Jahrhundert, Göttingen, 2020, S. 620.

8 Marburg W. Nowa kronika pruska, s. 561.

9 Toliau duomenys iš: Paravicini W. Die Preußenreisen des europäischen Adels, Bd. 1, Sigmaringen, 1989, S. 148–150.

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria 14

Pirmoji titulinė raidė iš imperatoriaus Liudviko Bavaro bulės, kuria Lietuva buvo padovanota Vokiečių ordinui. 1337 m. Iš: Jučas M. 1999

Der erste Buchstabe aus der Bulle des Kaisers Ludwig des Bayern, mit der Litauen dem Deutschen Orden übergeben wurde. 1337. Aus: Jučas M. 1999

The first title letter from the bull of Emperor Louis the Bavarian, by which Lithuania was donated to the Teutonic Order Order. 1337. From: Jučas M. 1999

Bajerburgo pilies rekonstrukcija. Iš: Zabiela G. 2005 Rekonstruktion der Burg Bayerburg. Aus: Zabiela G. 2005 Reconstruction of Bayerburg Castle. From: Zabiela G. 2005

Bavarijos. 1336–1337 m. jis atvyko kartu su savo uošviu Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgu, kuriam tai buvo antrasis, bet dar ne paskutinis žygis į Prūsiją. 1351–1352 m. žiemą atvyko Niurnbergo burggrafas Jonas II, jis pakartotinai apsilankė ir 1357-aisiais. 1363–1364 m. žygyje dalyvavo Bavarijos hercogas ir pfalcgrafas Ruprechtas II iš Vitelsbachų giminės. 1371–1372 m. Prūsijoje lankėsi imperatoriaus Liudviko Bavaro anūkas Bavarijos-Ingolštato hercogas Steponas III su broliu Bavarijos-Landshuto hercogu Frydrichu, tačiau žygis dėl blogo oro tąkart taip ir neįvyko. Steponas III su Vokiečių ordinu ryšius palaikė ir toliau – tai liudija Vokiečių ordino kelis kartus jam ir jo sūnui Liudvikui dovanų siųsti sakalai10. 1385–1386 m. šaltiniuose paminėtas pfalcgrafo Ruprechto III iš Vitelsbachų, būsimojo Romos karaliaus (1400–1410), vizitas. Galiausiai jau po Lietuvos krikšto, reizų epochai einant į pabaigą, 1411 m. ankstyvą pavasarį Prūsijoje pasirodė Bavarijos-Landshuto hercogas Henrikas IV; jis buvo tarp imperijos kunigaikščių, atvykusių paremti Vokiečių ordino po Žalgirio

10 Paravicini W. Die Preußenreisen des europäischen Adels, Bd. 3, S. 578. Apie Ordino „sakalų diplomatiją“: Heckmann D. „Preußische Jagdfalken als Gradmesser für die Außenwirkung europäischer Höfe des 15. und 16. Jahrhunderts“, in: Preußenland, Bd. 37, 1999, S. 39–62.

Lenkijos ir Lietuvos herbai Dingolfingo Šv. Jono bažnyčioje

Wappen von Polen und Litauen in der Dingolfinger Stadtpfarrkirche St. Johannes Coats of arms of Poland and Lithuania at the Church of St John in Dingolfing

mūšio11. Panašiomis aplinkybėmis jis dar kartą su 800 žirgų palyda atvyko 1422–1423 m. žiemą jau po Melno taikos, ir tai buvo paskutinis didesnis imperijos kunigaikščių pasirodymas Prūsijoje12.

Galbūt Henrikas IV buvo vienas iš dviejų Bavarijos hercogų (duo duces Bavarie), Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo pavedimu turėjusių dalyvauti Vytauto karūnacinėse iškilmėse 1430 m., tačiau jis taip ir nepasiekė Lietuvos teritorijos13.

Dinastiniai ryšiai ir Landshuto vestuvės

Tolesnius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Bavarija lėmė dinastinės Jogailaičių politikos kryptys. Lenkijos ir Lietuvos valdovų

11 Cuny G. „Die beiden Preußenfahrten Herzog Heinrichs des Reichen von Bayern und Bartholomäus Boreschau“, in: Zeitschrift des westpreussischen Geschichtsvereins, Bd. 59, 1919, S. 135–161.

12 Lückerath C. A. Paul von Rusdorf. Hochmeister des Deutschen Ordens 1422–1441, Bad-Godesberg, 1969, S. 49–50.

13 1430-05-26 nežinomo asmens laiškas Ordino prokuratoriui (Die Berichte der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens an der Kurie, Bd. 4, bearb. von K. Forstreuter und H. Koeppen, Göttingen, 1976, S. 175–176). Žr. plačiau Petrauskas R. „Valdovas ir jo karūna: neįvykusios Vytauto karūnacijos aplinkybės“, in: Lietuvos istorijos metraštis: 2009/2, Vilnius, 2010, p. 57–72.

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria 15

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Ona Kotryna Konstancija Vazaitė ir jos santuoka

su Noiburgo kunigaikščiu Pilypu Vilhelmu

1642 m. birželio 8 d. Varšuvoje įvyko iškilmingos tuomet jau mirusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587–1632) dukters Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės (1619–1651) ir Noiburgo kunigaikščio Volfgango Vilhelmo Vitelsbacho (1614–1653) sūnaus Pilypo Vilhelmo (1615–1690) vestuvės. Lietuvos didysis kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila (1623–1656) atsiminimuose rašė, kad skambant giesmei Veni Creator jaunąją bažnyčioje prie altoriaus vedė brolis – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1633–1648). Po Mišių Šv. Jono Krikštytojo koleginėje bažnyčioje puotauti ir šokti svečiai susirinko Varšuvos karališkojoje pilyje. Šios vestuvės buvo išskirtinės ne vien prabanga, gausiu jaunosios kraičiu, bet ir tuo, kad anksčiau atvykęs Noiburgo kunigaikščio sūnus Pilypas Vilhelmas turėjo progą susipažinti su nuotaka dar prieš vestuves, o anais laikais tai nebuvo dažnas reiškinys.

Ona Kotryna Konstancija Vazaitė gimė 1619 m. rugpjūčio 7 d. Varšuvoje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos ir Konstancijos Habsburgaitės (1605–1631) šeimoje. Nuo mažens dukters išsilavinimu rūpinosi motina, o 1631 m. jai mirus – iš Bavarijos kilusi dvaro dama Uršula Mejerin (apie 1570–1635). Ona Kotryna Konstancija anksti neteko ir tėvo – jis mirė 1632-aisiais. 1632 m. Seimas Onai Kotrynai Konstancijai Vazaitei išlaikyti paskyrė pajamų iš Brodnicos, Goliubio ir Tucholos seniūnijų.

Vilniaus miesto panorama XVII a. pr.

Tomašas Makovskis (1575–1630), apie 1600 m. Stadtpanorama von Wilna im frühen 17. Jahrhundert

Tomasz Makowski (1575–1630), um 1600 Panorama over the city of Vilnius, early 17th century Tomasz Makowski (1575–1630), ca 1600

Ona Kotryna Konstancija Vazaitė, Johanas Spilbergas (1619–1690), 1648 m.

Bavarijos valstybiniai paveikslų rinkiniai

Anna Katharina Constantia Wasa, Johannes Spilberg (1619–1690), 1648

Bayerische Staatsgemäldesammlungen

Anna Catherine Constance Vasa, Johannes Spilberg (1619–1690), 1648

Bavariain State Painting Collections

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria 38

Viename laiške karalaitės auklė Uršula Mejerin rašo, kad šios pajamos buvo tikrai didelės – kasmet iš Brodnicos ir Goliubio seniūnijų Ona Kotryna Konstancija gaudavo 40 000 florinų, o iš Tucholos iš pradžių –10 000, vėliau – 15 000 guldenų. 1638 m. sulaukus pilnametystės šis išlaikymas buvo panaikintas. Karalaitę globojo brolis, naujasis valdovas Vladislovas Vaza, o ji toliau gyveno ir Varšuvoje, ir Vilniuje, dalyvaudavo įvairiuose priėmimuose ir iškilmėse. Ona Kotryna Konstancija ne kartą lankėsi Lietuvoje, pavyzdžiui, 1636 m. Vilniuje dalyvavo šv. Kazimiero palaikų perkėlimo į Šv. Kazimiero koplyčią ceremonijoje, arklidininko Jono Kazimiero Chodkevičiaus ir Sofijos Pacaitės vestuvėse, su valdovu svečiavosi pas pakanclerį Steponą Pacą jo pilyje Rokantiškėse, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje kurį laiką gyveno ir 1639 metais.

Deja, neturime daug duomenų apie Onos Kotrynos Konstancijos išvaizdą ir charakterį. Bavarijos nacionaliniuose dailės rinkiniuose išlikęs jos portretas, kurį 1648 m. nutapė jos vyro Pilypo Vilhelmo dvaro dailininkas Johanas Spilbergas. Šiek tiek duomenų aptinkame amžininkų paliktuose rašytinuose šaltinuose. 1636 m. popiežiaus nuncijus

Honoratas Viskontis charakteristikoje, kurią parengė, kai Onai Kotrynai

Konstancijai buvo 16 metų, rašė, kad karalaitė buvusi žemo ūgio, gana grubių veido bruožų, jos stuburas kiek iškrypęs, veidas blyškus, beveik gelsvas, o tai jam atrodė silpnos sveikatos požymis. Pasak Albrechto Stanislovo Radvilos, Onai Kotrynai Konstancijai stuburas galėjo iškrypti 1623 m., kai vos ketverių karalaitę tėvai pasiėmė keliauti į Prūsiją, o važiuoti karieta buvo labai nepatogu. Greta išvaizdos aprašymo nuncijus Honoratas Viskontis pastebi, kad Ona Kotryna Konstancija pasižymėjo broliams, kurie visi buvo tvirto būdo, būdingu temperamentu, o kartu jai buvo būdingos įvairios dorybės ir geros savybės; pastarąsias pastebėdavo visi, kurie su ja artimiau bendravo. Amžininkai taip pat pabrėžia, kad Ona Kotryna Konstancija buvo labai pamaldi. Ypač geri santykiai ją siejo su broliu Vladislovu. Teigiama, kad karalaitė net sugebėdavo užglaistyti nesutarimus, iškilusius tarp Vladislovo Vazos ir jo žmonos Cecilijos

Varšuvos karališkoji pilis, kurioje vyko Onos

Kotrynos Konstancijos Vazaitės ir Pilypo

Vilhelmo vestuvių iškilmės

Königsschloss in Warschau, Schauplatz der Hochzeitsfeier von Anna Katharina

Constantia Wasa und Philipp Wilhelm von Pfalz-Neuburg

The Royal Castle in Warsaw, where the wedding ceremony of Anna Catherine Constance and Philip William took place

Renatos. Gyvendama valdovo dvare, Ona Kotryna Konstancija domėjosi politika, dalyvavo įvairiose iškilmėse, pavyzdžiui, Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos vestuvėse, jų sūnaus Žygimanto Kazimiero krikštynose, užsienio pasiuntinių priėmimuose, taip pat 1638 m. lydėjo valdovų porą kelionėje į Badeną, Vieną ir Mikulovą.

1637-aisiais prasidėjo derybos siekiant ištekinti Oną Kotryną Konstanciją Vazaitę. Pirmiausia buvo planuojama ją išleisti už Tirolio grafystės paveldėtojo Ferdinando Karolio Habsburgo, tačiau dėl santuokos nebuvo sutarta, nors vėliau šiuo klausimu dar kelis kartus vyko derybos. Bandyta vesti derybas dėl karalaitės ištekinimo už Brandenburgo markgrafo Frydricho Vilhelmo Hohencolerno, tačiau ir jos žlugo. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII Onai Kotrynai Konstancijai į vyrus siūlė savo brolį Orleano kunigaikštį Gastoną. Pagaliau 1642 m. Ona Kotryna Konstancija ištekėjo už Reino pfalcgrafo ir Noiburgo kunigaikščio sūnaus Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho. Jis į Varšuvą atvyko likus keturiems mėnesiams iki vestuvių ir galėjo susipažinti su jaunąja, dalyvavo medžioklėje su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vladislovu Vaza, taip pat kituose renginiuose. Apie tai savo atsiminimuose rašė Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. Jis užsiminė, kad po šv. Velykų (1642 m. balandžio 20 d.) valdovas su visu dvaru ir Pilypu Vilhelmu išvyko į medžioklę ir ten buvo net iki Šeštinių (1642 m. gegužės 29 d.). Tuo metu Varšuvoje buvo ruošiamasi karalaitės vestuvėms. Gegužę buvo išsiųsti kvietimai į iškilmes. Artėjant vestuvėms, Vladislovas Vaza sušaukė slaptą Senato pasitarimą, per kurį buvo svarstytos įvairios ceremonijos detalės, pavyzdžiui, kokia tvarka bus įeinama ir išeinama iš bažnyčios, kokia tvarka bus sėdima už stalo. Pasidalijus nuomonėmis ir kitais pavyzdžiais, buvo nuspręsta, kad jaunasis eis ne prieš valdovą, bet krėsle nešamo valdovo kairėje. Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila aprašė, kad už valdovo ėjo karalaitė, lydima dviejų brolių Jono Kazimiero ir Karolio Ferdinando. Pirmasis atliko Šventosios Romos imperatoriaus pasiuntinio, o antrasis – Ispanijos karaliaus

Lietuva ir Bavarija Litauen und Bayern Lithuania and Bavaria 39

I.

Landshuto vestuvės Die Landshuter Hochzeit

The Landshut Wedding

Katalogas / Katalog / Catalogue

Jadvygos Jogailaitės (1457–1502) portretas

Apie 1530 m.

Pergamentas (perkeltas ant drobės); 69 x 54,4 cm

Landshutas, Trausnico pilis, LaT G II

Jadvyga Jogailaitė (1457–1502) – Bavarijos-Landshuto kunigaikštienė, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1447–1492) ir Elžbietos Habsburgaitės (1436–1505) dukra, Bavarijos-Landshuto kunigaikščio Jurgio Turtingojo (1479–1503) žmona.

Jadvyga Jogailaitė buvo antrasis Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Elžbietos Habsburgaitės vaikas, pirmoji mergaitė. Jos broliai – Čekijos (valdė 1471–1516) ir Vengrijos (valdė 1490–1516) karalius Vladislovas (1456–1516), Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras (gyveno 1460–1506, valdė Lenkiją 1501–1506, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1492–1506), Žygimantas Senasis (1467–1548, valdė 1506–1548), Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (gyveno 1459–1501, valdė 1492–1501), 1604 m. šventuoju paskelbtas Kazimieras (1458–1484).

Užaugo tėvų dvare Krokuvoje, čia buvo mokoma skaityti, rašyti ir lotynų kalbos. Vėliau, greičiausiai po vestuvių, išmoko vokiškai. Nors Jadvygos rankos ne kartą prašė Vengrijos (valdė 1458–1490) ir Čekijos (valdė 1466–1490) karalius Motiejus Korvinas, visi pasiūlymai buvo atmesti. 1474 m. pradėtos derybos su Vitelsbachų giminės atstovu Bavarijos-Landshuto kunigaikščiu Liudviku IX Turtinguoju dėl jo sūnaus Jurgio santuokos su Jadvyga. Derybos baigtos 1474–1475 m. sandūroje, jungtuvės įvyko 1475 m. lapkritį, Jadvygai su palyda atvykus į Landshutą. Pora susilaukė penkių vaikų, deja, trys iš jų mirė. Santuokoje pora pragyveno 27 metus, iš jų tik 10 metų praleido kartu. 1485 m., sekdamas tėvo ir senelio pavyzdžiu, savo sutuoktinę Jurgis Turtingasis apgyvendino Burghauzeno pilyje ir iš jos uždraudė išvykti. Čia Jadvyga gyveno iki mirties 1502-aisiais. Jadvyga Jogailaitė pavaizduota iki klubų, pasisukusi trimis ketvirčiais į dešinę. Vilki suknelę su gilia, ovalia iškirpte ir nuo

Porträt von Hedwig Jagiellonica (1457–1502)

Um 1530

Pergament (auf Leinwand übertragen); 69 x 54,4 cm

Landshut, Burg Trausnitz, LaT G II

Portrait of Hedwig Jagiellon (1457–1502)

Ca 1530

Parchment (transferred onto canvas); 69 x 54.4 cm

Landshut, Trausnitz Castle, LaT G II

alkūnių pūstomis rankovėmis. Viršutinė suknelės dalis mėlynos spalvos, siuvinėta perlais, kurie sukuria rombų tinklelį. Dekoras gali būti siejamas su Bavarijos herbu, kurį sudaro mėlynų ir baltų laukelių tinklelis. Plaukai dekoruoti perlų juostomis, galvą dengia raudona skrybėlė su plačiu nevientisu kraštu, atskiras jos dalis jungia du brangakmeniais inkrustuoti medalionai. Kaklą ir krūtinę puošia trys brangakmeniais inkrustuoti vėriniai, taip dekoruota ir suknelės iškirptės juosta. Liemenį pabrėžia aukso spalvos diržas. Kunigaikštienė rankose laiko balandį, simbolizuojantį taiką, ištikimybę ir dorybę. Portretas buvo daug kartų pertapytas. Žinomi dar trys kunigaikštienės atvaizdai (žr. kat. I. 6., I. 7., I. 8.), tačiau, kaip ir šis, labai abstraktūs.

Bibl.: Turska 1992, s. 5–6; Stauber 1993, S. 71–80; Żolądź-Strzelczyk 1997, s. 24; Dorner 2002; Von Kaiser Gnaden 2005, S. 65, Kat. Nr. 2.45; Obok 2011, s. 249, Nr. Kat. 6.2; Tür an Tür 2011, S. 249, Kat. Nr. 6.2; Duczmal 2012, p. 231–242.

R. L.-G., R. L.-K.

78 Landshuto vestuvės Die Landshuter Hochzeit The Landshut Wedding 78

I. 1.

II.

Vazos ir Vitelsbachai

Wasas und Wittelsbacher

Vasas and Wittelsbachs

II. 3. Komuninė su karūna

Augsburgas, iki 1642 m., atnaujinta 1671 m. Sidabras, agatai, perlai, emalis, auksavimas, liejimas; 37 cm aukščio Noiburgo rūmų bažnyčia

Ziborium mit Krone Augsburg, vor 1642, erneuert 1671 Silber, Achat, Perlen, Emaille, vergoldet, gegossen, Höhe 37 cm. Hofkirche von Neuburg

Ciborium with a crown Augsburg, before 1642, renewed 1671 Silver, agate, pearls, enamel, gilding, casting; height 37 cm. Neuburg Castle Church

Komuninę Noiburgo rūmų jėzuitų bažnyčiai 1642 m. dovanojo Žygimanto Vazos (1566–1632) ir Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631) duktė Ona Kotryna Konstancija Vazaitė (1619–1651), Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho (1615–1690) žmona. Karalaitė šventovei dovanojo ir daugiau liturginių reikmenų, kurių vertė siekė kelis tūkstančius guldenų.

Komuninės šešialapė pėda, kaip ir neaukšta įvorė, dekoruota augaliniu ornamentu. Pėdos paviršių puošia trys lietos uždėtinės angeliukų galvutės, tarp jų įkomponuoti trys emaliuoti medalionai su biblinėmis scenomis: Mozė išgauna vandenį iš uolos, Zacharijas su Dievo pasiuntiniu ir dangiškoji mana. Kiekvieną medalioną supa po keturis perlus. Nodusas dekoruotas uždėtinėmis angeliukų galvutėmis. Iš vientiso agato pagaminta dėžutė yra plačiadugnė, ją juosia vainikas, dekoruotas uždėtinėmis lapų girliandomis su perlu centre, tarp jų įterpti brangakmeniai apsoduose, ir du medalionai

su dovanotojos monograma AC (Anna Catharina) ir Vazų herbu. Emalio dekoras išlikęs tik ant Vazų herbo. Komuninę baigia ažūrinė karūna su ereliu viršuje, gausiai dekoruota brangakmeniais, paimtais iš Onos Kotrynos Konstancijos vestuvinės diademos, ir perlais. Karūną 1671 m. pagamino auksakalys Francas Šėnfeldas (1629–1708). Komuninę ir karūną iš viso puošė apie 1 800 brangakmenių ir perlų, tarp jų 7 dideli smaragdai, 61 deimantas, 18 rubinų bei hiacintų ir 1 safyras.

Bibl.: 475 Jahre 1980, S. 156, Kat. Nr. 155; Obok 2011, s. 268–269; Tür an Tür 2011, S. 268–269; Kaps 2013, S. 19–21; Żukowski 2017, s. 295. R. L.-K.

104 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 104

II. 12. Bokalas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587–1631) herbu

Mizeronių dirbtuvės, Milanas, Italija

XVII a. pradžia

Kalnų krištolas, auksas, emalis, raižyba; 13,4 x 14,7 x 10,1 cm

Miunchenas, Bavarijos nacionalinis muziejus, R 2157

Puošnus krištolinis bokalas, gausiai dekoruotas raižiniais. Bokalo šonuose ir ties rankena vaizduojamas gausybės ragas, iš kurio pasipila daugybė vaisių, palmių šakų ir javų varpų. Žemiau pavaizduoti besiriečiantys lapai, o bokalo viršuje – paskui vabzdžius skrendantys paukščiai. Bokalo priekinėje dalyje meistriškai išraižytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587–1632) herbas. Herbas įkomponuotas į kartušą, kurio viršuje yra karūna, o aplinkui – grandinė su Aukso Vilnos ordinu.

Dešimties laukų herbą sudaro pasikartojantys simboliai: Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis, Švedijos Trys karūnos ir Folkungų Liūtai. Centre yra skydas su dviem herbais: Javų pėdas, priklausantis Vazų giminei, ir raudonos bei baltos spalvos juostų Skydas, priklausantis Habsburgams. Bokalo apačią juosia auksinis apvadas, dekoruotas spalvingais emalio ornamentais.

Humpen mit Wappen des Sigismund Wasa (1587–1632), König von Polen und Großfürst von Litauen

Miseroni-Werkstatt, Mailand, Italien

Anfang 17. Jh.

Bergkristall, Gold, Email; 13,4 x 14,7 x 10,1 cm

München, Bayerisches Nationalmuseum, R 2157

Tankard with the coat of arms of Sigismund Vasa (1587–1632), King of Poland and Grand Duke of Lithuania

Miseroni workshop, Milan, Italy

Early 17th c.

Rock crystal, gold, enamel; 13.4 x 14.7 x 10.1 cm

Munich, Bavarian National Museum, R 2157

Bokalo autorystė priskiriama garsiosioms Mizeronių dirbtuvėms, veikusioms nuo XV a. pabaigos iki maždaug XVII a. trečiojo dešimtmečio Milane. Dirbtuvėse buvo gaminami įvairūs prabangūs indai iš kalnų krištolo ir įvairių mineralų; jie dar buvo dekoruojami aukso detalėmis. Bokalas priklausė Vitelsbachų giminei. Greičiausiai pas juos pateko su Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės (1619–1651), 1642 m. ištekėjusios už Noiburgo kunigaikščio sūnaus Pilypo Vilhelmo (1615–1690), kraičiu.

D. A.

122 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 122

II. 15. Taurė

Abiejų Tautų Respublika

Apie 1600 m.

Auksas, smaragdai, rubinai, safyrai, narvalo dantis, emalis; 7 x 17 cm

Miunchenas, Bavarijos valstybinių pilių, sodų ir ežerų valdyba, ResMüSch 593

Nedidelė taurė su žema kojele, dekoruota ornamentais, smaragdais ir rubinais. Daugiausia dekoro detalių yra vidinėje taurės dalyje: keturios trapecijos formos plokštelės, pagamintos iš narvalo danties, ir keturios panašios plokštelės, puoštos emalio technika, kuriose vaizduojami Lenkijos, Švedijos, Lietuvos ir Vazų giminės herbai.

Tarp šių detalių papildomai išdėstytos ažūrinės juostelės, kurių kraštuose įmontuoti dideli smaragdai, rubinai ir safyrai. Taurės viduryje yra gėlės formos detalė, o šios viduryje – didelis safyras, aplink kurį išdėstytos septynios žiedlapio formos detalės iš dramblio kaulo.

Apatinėje taurės kojelės pusėje yra plokštelė, kurios centre – emalio technika pavaizduotas herbas „Lubicz“, o šonuose yra raidės P S /

K P / T S / SC W. Keturiose herbo pusėse pateikti devizai lotynų kalba: FIDE (tikėjimas), VIRTUTE (drąsa), ARMIS (gynyba) ir SUBMISONE (nuolankumas). Spėjama, kad inicialus galima identifikuoti taip: „Piotr Stabrowski Kasztelan Parnawski Trejdeński Skujeński Starosta Ciwum Weszmiański“ (Petras Stabrovskis, Pernu kaštelionas, Turaidos ir Siguldos seniūnas, Viešvėnų tijūnas).

Schale

Polen-Litauen

Um 1600

Gold, Smaragde, Rubine, Saphire, Narwalzahn, Email; 7 x 17 cm München, Bayerische Verwaltung der staatlichen Schlösser, Gärten und Seen, ResMüSch 593

Porringer

Polish–Lithuanian Commonwealth

Ca 1600

Gold, emeralds, rubies, sapphires, narwhal teeth, enamel; 7 x 17 cm Munich, Bavarian Administration of Palaces, Gardens and Lakes, ResMüSch 593

Petras Stabrovskis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1572–1586) karvedys, Pernu kaštelionas, taip pat vienintelis Lietuvos senatorius, dalyvavęs Zebžydovskio rokoše. Spėjama, kad taurę 1600 m. kovo 15 d. už suteiktas Pernu kašteliono pareigas Stabrovskis kaip dėkingumo ženklą įteikė valdovui Žygimantui Vazai.

Taurė į Miuncheną greičiausiai pateko kartu su Žygimanto Vazos dukters Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės (1619–1651), 1642 m. ištekėjusios už Noiburgo kunigaikščio sūnaus Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho (1615–1690), kraičiu, kuris po jos mirties atiteko Vitelsbachams.

Bibl.: Gębrowicz 1978, s. 303–305, 308.

D. A.

128 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 128

II. 25. Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631)

portretas

Nežinomas dailininkas, pagal Piterį Klasą Sautmaną (apie 1593/1601–1657)

XVII a. I pusė

Drobė, aliejus; 219 x 132,7 cm

Miunchenas, Bavarijos valstybiniai paveikslų rinkiniai, 985

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631), Austrijos erchercogo Karolio II (1540–1590) ir Bavarijos kunigaikštytės Marijos Onos iš Vitelsbachų (1551–1608) dukters, Bavarijos hercogo Alberto V anūkės, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587–1632) antrosios žmonos, portretas. 1605 m. ištekėjusi už savo velionės vyresniosios sesers Onos vyro Žygimanto Vazos, santuokoje pragyveno 26 metus, susilaukė septynių vaikų, iš jų penki sulaukė brandos. Šeimoje augo ir Konstancijos sūnėnas, būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas, gimęs pirmoje valdovo santuokoje. Nors jis buvo realiausias kandidatas užimti sostą po tėvo mirties, Konstancija Habsburgaitė stengėsi jį užtikrinti savo sūnui Jonui Kazimierui (1609–1672).

Konstancija Habsburgaitė buvo uoli katalikė, pasižymėjo dievobaimingumu, daug meldėsi, buvo Romos katalikų globėja, nenuolaidi protestantams. Mėgo muziką, gražiai dainavo, aktyviai dalyvavo dvaro gyvenime, šventėse ir iškilmėse. Buvo išsilavinusi, inteligentiška, griežtai paisė etiketo reikalavimų. Ji itin rūpinosi savo vaikų auklėjimu ir ugdymu, dėl to neretai buvo kritikuojama. Konstancija domėjosi politika ir, nors didesnės įtakos politiniame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime neįgijo, prisidėjo skirstant pareigūnus į laisvas pasaulietines ir bažnytines pareigybes. Ji stengėsi sumažinti korupcijos lygį ir paskirti tik kompetentingus asmenis, neatsižvelgdama į jų galimą antihabsburgišką nusiteikimą. Iš pradžių dėl savo kilmės daugelio bajorų ir didikų buvo nemėgstama, bet gyvenimo pabaigoje pelnė kai kurių simpatijas. Mirė 1631 m. –dalyvaudama religinėje procesijoje, gavo saulės smūgį.

Porträt von Constanze von Habsburg (1588–1631)

Unbekannter Künstler, nach Pieter Claesz Soutman (um 1593/1601–1657)

1. Hälfte 17. Jh.

Öl auf Leinwand; 219 x 132,7 cm

München, Bayerische Staatsgemäldesammlungen, 985

Portrait of Constance of Austria(1588–1631)

Unknown artist, after Pieter Claesz Soutman (ca 1593/1601–1657)

First half of the 17th c.

Oil on canvas; 219 x 132.7 cm

Munich, Bavarian State Painting Collections, 985

Konstancija Habsburgaitė pavaizduota visu ūgiu, sėdinti krėsle po baldakimu. Vilki baltą karūnacinę augaliniais motyvais, perlais ir brangakmeniais siuvinėtą suknelę. Kaklą puošia gofruota apykaklė, dekoruota nėriniais, ant galvos uždėta karūna. Ant krūtinės kabo vėrinys su erelio, išskleidusio sparnus ir galvą pasukusio į kairę, pakabučiu. Jis, kaip ir vėrinys, inkrustuotas brangakmeniais. Su šiuo pakabučiu Konstancija buvo pavaizduota ir ankstesniame (maždaug 1610 m. tapytame) portrete, saugomame Bavarijoje (Bavarijos valstybiniai paveikslų rinkiniai, 7009), ir XVII a. antrojo dešimtmečio atvaizde, žinomame tik iš kopijos, saugomos Zamostės muziejuje (62). Rankose ji laiko karališkąsias insignijas: dešinėje –skeptrą, kairėje – valdžios obuolį. Paveikslo kairėje pavaizduota kolona dangaus fone.

Portretas, kaip ir porinis sutuoktinio Žygimanto Vazos karūnacinis portretas (žr. kat. II. 24), yra iš Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, 1642 m. ištekėjusios už Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho, kraičio. Abi drobės atvežtos į Diuseldorfą ir saugotos iki 1806 m. Aptariamasis portretas, kaip ir porinis Žygimanto Vazos portretas, yra kopijos, sukurtos nežinomo dailininko, greičiausiai Vladislovo Vazos užsakymu. Originalai, kuriuos nutapė Piteris Klasas Sautmanas, saugoti Briuselyje, Kaudenbergo rezidencijoje, sudegė 1731-aisiais.

Bibl.: Karsch 1750, Nr. Kat. 203; Czapliński 1967, s. 600–602; Ruszczycówna 1969, s. 242–246; Sztuka dworu Wazów w Polsce 1976, s. 49, Nr. Kat. 31; Chrościcki 1981, s. 170–173; Lileyko 1990, s. 377–391; Gdzie Wschóod spotyka Zachoód 1993, s. 324, Nr. Kat. 15; Szmydki 2003, s. 25–38; Ochmann-Staniszewska 2006, s. 128–131; Wisner 2006, s. 93–95, 173–174, 229–23; Imagines Potestatis 2007, s. 327–331, Nr. Kat. III.1.124; Vavelis Vilniuje 2009, p. 76–77, kat. 9; Kozłowska, Krasińska-Klaputh, Menhard 2010, s. 158–159; Żukowski 2017, s. 255.

R. L-G., R. L.-K.

148 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 148

II. 32. Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės (1619–1651)

castrum doloris

Hansas Georgas Doktoras pagal Mateusą Stangą Noiburgas prie Dunojaus, 1651 m.

Popierius, tušas; 20 x 8,32 cm

Miunchenas, Bavarijos vyriausiasis valstybinis archyvas, Slaptasis dinastijos archyvas, korespondencijos aktai, 125/1 (fol. 109)

Piešinys, vaizduojantis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587–1632) ir jo antrosios žmonos Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631) dukters Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės castrum doloris (liet. skausmo pilis). Ši maždaug 10 metrų aukščio barokinė konstrukcija buvo pagaminta iš medžio, papjė mašė ir audinio, puošta daugybe žvakių. XVII–XVIII a. castrum doloris buvo įrengiama bažnyčiose, koplyčiose arba rūmuose. Tai buvo gedulo ceremonijos dalis, labai puošnus, sudėtingos sandaros katafalkas, apipavidalintas simbolinio ir alegorinio pobūdžio elementais.

Ona Kotryna Konstancija Vazaitė 1642 m. ištekėjo už Reino pfalcgrafo ir Noiburgo kunigaikščio sūnaus Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho. Pora santuokoje išgyveno devynerius metus, vaikų nesusilaukė. Kilus karui su Brandenburgo markgrafyste, Ona Kotryna Konstancija Vazaitė pasitraukė į Kelną ir 1651 m. spalio 8 d. mirė.

Castrum doloris von Anna Katharina Constantia Wasa (1619–1651)

Hans Georg Doctor nach Matthäus Stang Neuburg an der Donau, 1651 Papier, Tinte; 20 x 8,32 cm

München, Bayerisches Hauptstaatsarchiv, Geheimes Hausarchiv, Korrespondenzakten, 125/1 (fol. 109)

Castrum doloris of Anna Catherine Constance Vasa (1619–1651)

Hans Georg Doctor after Matthäus Stang Neuburg an der Donau, 1651 Paper, ink; 20 x 8.32 cm

Munich, Main Bavarian State Archive – Secret House Archive in Munich, Correspondence files, 125/1 (fol. 109)

Praėjus kelioms dienoms po Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės mirties, 1651 m. spalio 11 d. velionės vyras Pilypas Vilhelmas nurodė, kad būtų pagaminta castrum doloris, o lapkričio 19 d. jis paprašė, kad būtų atsiųstas projekto piešinys. Skausmo pilies pavyzdžiu tapo konstrukcija, kurią 1629 m. Pilypas Vilhelmas pastatė mirusiai motinai Magdalenai pagerbti. Kuriant naują castrum doloris greičiausiai buvo panaudoti ir ankstesniosios elementai. Pagrindinės laidotuvių apeigos vyko Noiburge prie Dunojaus, bet Ona Kotryna Konstancija Vazaitė buvo palaidota Diuseldorfo jėzuitų Šv. Andriejaus bažnyčioje. Antrą kartą skausmo pilis buvo įrengta jėzuitų bažnyčioje per pirmąsias Vazaitės mirties metines.

Bibl.: Krikščioniškos ikonografijos žodynas 1997, p. 56; Świat polskich Wazów 2019, s. 299.

D. A.

162 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 162

II. 33.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto maldynas

Clipeus spiritualis

Meistras Stanislovas Samostšelnikas (lenk. Stanisław Samostrzelnik, lot. Stanislaus Claratumbensis, apie 1480–1541)

ir jo dirbtuvės

Lenkija, Krokuva 1528 m.

Rankraštinė knyga: pergamentas, rašalas, tapyba tempera, auksavimas

Viršeliai: medžio lentelės, aptrauktos raudonu (rausvos spalvos) aksomu, apkalai – sidabras, liejimas, kalstymas, raižymas, auksavimas

Knygos viršelių matmenys: 18,3 x 13 cm; lapų matmenys: 17,7 x 12,9 cm

Knygą sudaro 232 pergamento lapai

Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (Vokietija, Bavarija), Cim. 89 (= 4º Cod. ms. 1097)

Gebetbuch Clipeus spiritualis von Albertus Gastoldus (lit. Albertas

Goštautas, poln. Wojciech Gasztold), dem Großkanzler des Großfürstentums Litauen und Palatin von Vilnius

Meister Stanisław Samostrzelnik (lit. Stanislovas Samostšelnikas, lat. Stanislaus Claratumbensis (um 1480–1541) und Werkstatt

Polen, Krakau 1528

Handschrift: Pergament, Tinte, Temperamalerei, Vergoldung

Einband: Holz, bezogen mit rotem (rosafarbenem) Samt, Silberbeschläge; gegossen, geschmiedet, graviert, vergoldet

Bucheinband 18,3 x 13 cm, Buchblock 17,7 x 12,9 cm

Das Buch hat 232 Pergamentblättern

Universitätsbibliothek der Ludwig-Maximilians-Universität, Handschriftenabteilung, München (Deutschland, Bayern), Cim. 89 (= 4º Cod. ms. 1097)

The Clipeus spiritualis prayer book of the Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania and Palatine of Vilnius Albertas Goštautas

Stanisław Samostrzelnik (Lit. Stanislovas Samostšelnikas, Lat. Stanislaus

Claratumbensis, ca 1480–1541) and his workshop

Poland, Krakow

1528

Manuscript book: parchment, ink, tempera painting, gilding Covers: wood boards covered in red (pinkish) velvet; mounts – silver, casting, repoussé, engraving, gilding

Cover dimensions: 18.3 x 13 cm; page dimensions: 17.7 x 12.9 cm

The book consists of 232 parchment pages

University Library of the Ludwig Maximilian University, Munich, Rare Prints Department (Germany, Bavaria), Cim. 89 (= 4º Cod. ms. 1097)

164 Vazos ir Vitelsbachai Wasas und Wittelsbacher Vasas and Wittelsbachs 164

2. Maldyno galinis viršelis 1. Maldyno priekinis viršelis

4. Lietuvos kanclerio A. Goštauto herbas marginalijoje (l. 7v) 3. Maldyno titulinis puslapis (l. 2) 5. Lietuvos kanclerio A. Goštauto herbas su inicialais (AG) marginalijoje (l. 86) 6. Lietuvos kanclerio herbą primenanti puošni raidė (W) tekste (l. 68v)

III.

Dinastiniai ryšiai

XVII a. pabaigoje ir XVIII a.

Dynastische Beziehungen im späten 17. und im 18. Jahrhundert

Dynastic relations in the late 17th and 18th centuries

Marija Kazimiera su vaikais

Klodas Kalo (apie 1620–1686) (?)

Prancūzija (?), po 1685 m.

Drobė, aliejus; 129 x 97,5 cm

Miunchenas, Bavarijos valstybiniai paveikslų rinkiniai, 2433

Maria Kasimira mit ihren Kindern

Claude Callot (um 1620–1686) (?)

Frankreich (?), nach 1685

Öl auf Leinwand; 129 x 97,5 cm

München, Bayerische Staatsgemäldesammlungen, 2433

Marie Casimire with her children

Claude Callot (ca 1620–1686) (?)

France (?), after 1685

Oil on canvas; 129 x 97.5 cm

Munich, Bavarian State Painting Collections, 2433

Marijos Kazimieros d᾽Arkjen (1641–1716), markizo Henriko de la Granž d᾽Arkjeno (1613–1707) ir Pranciškos de la Šatr de Brijbo (1615–1672) dukters, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) žmonos, portretas.

Marija Kazimiera į Abiejų Tautų Respubliką iš Prancūzijos pirmą kartą atvyko 1645-aisiais kartu su Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero (1611–1667) dvaru. Vėl čia lankėsi 1652 ir 1653 m. 1658-aisiais ištekėjo už Sandomiro vaivados Jono Zamoiskio (1627–1665). Iš vyro gavo žemės nuosavybės. Santuoka buvo nesėkminga, sutuoktiniai nebuvo artimi, nė vienas iš keturių vaikų nesulaukė brandaus amžiaus. 1659 m. užsimezgęs meilės romanas tarp jos ir Jono Sobieskio tęsėsi iki 1665 m. Tais metais Jonas Zamoiskis mirė ir pora susituokė. 1674 m. karvedys Jonas Sobieskis buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu, Marija Kazimiera taip pat buvo karūnuota. Ji darė įtaką vyro vykdytai politikai, skiriamoms pareigybėms, domėjosi seimelių eiga, reguliariai susitikdavo su Seimo delegatais privačiai, greičiausiai aptarti Seime svarstysimų klausimų, suderinti pasiuntinių pozicijų.

Užsienio politikoje palaikė Prancūziją. Santuoka su Jonu Sobieskiu buvo laiminga, gerus santykius šeimoje liudija gausi sutuoktinių korespondencija, kupina šiltų jausmų demonstravimo. Pora susilaukė dvylikos vaikų, iš jų tik keturi sulaukė brandaus amžiaus. Jų dukra

Teresė Kunigunda (1676–1730) 1694 m. ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio, Šventosios Romos imperijos kurfiursto Maksimilijono II

Emanuelio. Mirus Jonui Sobieskiui, 1699 m. Marija Kazimiera išvyko į Romą, 1714 m. persikėlė į Prancūziją ir ten 1716 m. mirė.

Alegorinėje kompozicijoje Jono Sobieskio žmona Marija Kazimiera

d᾽Arkjen apsupta savo vaikų, pavaizduota kaip deivė Gaja (žemė, deivė motina) ir deivė Rėja (Krono žmona, Dzeuso motina, vaisingumo ir motinystės deivė), kurių simbolinės prasmės ir vaizdavimas buvo sujungtas dar helenizmo laikotarpiu. Marija Kazimiera parodoma kaip karališkosios Sobieskių dinastijos pradininkė. Valdovė pavaizduota apnuoginusi vieną krūtį, rankose laikanti sūnų Joną (1683–1685) su pritapytais nedideliais sparnais. Kaip ir vaikai dėvi antikizuotus apdarus. Paveikslo centre, greta Marijos Kazimieros ir postamento

su Jono Sobieskio biustu, apačioje įkomponuotas erelis. Postamentą puošia karabelė ir skydas su liūto galva – jį matysime ir kitame Joną Sobieskį su šeima vaizduojančiame portrete, nutapytame po 1693 m. nežinomo dailininko ir saugomame Vilanuvo karališkuose rūmuose Varšuvoje (1123). Debesų fone ant postamento įkomponuotas Jono Sobieskio biustas su pergalės ir šlovės simboliu laurų vainiku ant galvos. Prie biusto – laurų vainikas su dviem trimitais. Tradiciškai mirę šeimos nariai reprezentuojami biustu, tačiau šiuo atveju skulptūra greičiausiai simbolizuoja valdovo nebuvimą su šeima, tikėtina, kad 1683 m. jis buvo išvykęs į karinę kompaniją prieš turkus. Greta postamento su skulptūra pavaizduotas vyriausiasis Marijos Kazimieros ir Jono Sobieskio sūnus Jokūbas Sobieskis (1667–1737), apsigaubęs raudonu apsiaustu ir dėvintis antikizuotus šarvus. Kiek žemiau, ant liūto, kuriam tradiciškai priskiriamos gero valdovo savybės, įsitaisęs Aleksandras Benediktas (1677–1714) su Konstantinu Vladislovu (1680–1726). Greta brolių ant protą simbolizuojančio gyvūno – delfino – sėdi Teresė Kunigunda (1676–1730), ji rankoje laiko kriauklę su perlu, jos plaukus taip pat puošia kriauklė su perlais. Vaikai pavaizduoti greta delfino, liūto ir erelio, tai yra vandens, žemės ir oro stichijas žyminčių gyvūnų, kurie dažnai vaizduojami greta deivės Gajos, o ją šiame darbe įkūnija Marija Kazimiera. Paveikslas yra Vilanuvo karališkuose rūmuose Varšuvoje saugomo (Wil. 1950) Ježio Semiginovskio-Eleuterio (apie 1660–1711) nutapyto (215,5 x 142 cm) paveikslo mažesnė kopija. Darbas priskiriamas Klodui Kalo (apie 1620–1686) ir nutapytas maždaug 1685 m., jau po jauniausio Jono Sobieskio sūnaus Jono (1683–1685), kurį motina laiko ant rankų, mirties. Prie vaikučio pritapyti angelo sparnai, kurių nėra Lenkijoje saugomame paveiksle. Portretas yra iš Šleisheimo rezidencijos, kur greičiausiai pateko su Teresės Kunigundos Sobieskytės, ištekėjusios už Maksimilijono II Emanuelio, kraičiu.

Bibl.: Żeleński 1953, s. 3–5; Karpowicz 1958, s. 223–234; Kurfurst Max Emanuel 1976, S. 354–355, Kat. Nr. 807; Gdzie Wszhód spotyka Zachód 1993, s. 347, Nr. Kat. 121; Dziecko w malarstwie 2004, s. 352, Nr. Kat. 132; Kolekcja wilanowska 2005, s. 176–177; Amor Polonus 2010, s. 240–241; Mrozowski 2017, s. 269–270; Pietrzak 2019, s. 52–53; Pietrzak 2020, s. 209–211.

R. L.-G., R. L.-K.

Dinastiniai ryšiai XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Dynastische Beziehungen im späten 17. und 18. Jahrhundert Dynastic relations in the late 17th and 18th centuries 208 208 III. 12.

III. 16.

Jono Sobieskio pistoletai titnagine spyna

Žanas Luru

Mastrichtas, apie 1680 m.

Dramblio kaulas, plienas, auksas, sidabras, auksavimas; ilgis – 55 cm, vamzdžio ilgis – 37,1 cm, vamzdžio žiočių skersmuo – 13 mm

Miunchenas, Bavarijos nacionalinis muziejus, W 2842, 2844

Pistoletų titnagine spyna vamzdžio trečdalis – drūtgalys – yra aštuonbriaunis. Likęs vamzdis link žiočių – apvalus ir lygus. Drūtgalio varžto plokštelė ir vamzdžio fragmentai dekoruoti aukso inkrustacija; ji vietomis neišlikusi. Apatinėje šovinio lizdo dalyje stačiakampiame lauke įkalta C.M.C.L. Plokščia su nuožulniais kraštais spyna dekoruota išraižytais lapais, gėlių žiedais, kauke ir gyvūnų figūromis. Ant gaiduko varžto – reljefinė galva su šalmu, pasukta profiliu į dešinę. Prieš gaiduką gyvatės pavidalo kartuše įrėžta ginklą pagaminusio meistro signatūra: J. (?) Louroux/ a Maestrich. Ginklo apsodas iš dramblio kaulo su nedideliais įtrūkimais. Rankeninėje apsodo dalyje išraižyta reljefinė vyro galva su ūsais ir šalmu, žiūrinti pistoleto žiočių link. Šalmą puošia mitinių gyvūnų figūros, nugarinėje dalyje pavaizduota kaukė su iš burnos besiveržiančiomis plunksnomis. Ginklo apsodą netoli žiočių puošia reljefinė paukščio galva, kurios snapas pritaikytas kaip grūstuvo laikiklio ertmė. Grūstuvas pagamintas iš dramblio kaulo su sidabrine

Steinschlosspistole von Jan Sobieski (1629–1696)

Jean Louroux

Maastricht, um 1680

Elfenbein, Stahl, Gold, Silber, vergoldet; Länge 54,7 cm, Lauf 37,1 cm, Mündungsdurchmesser 13 mm

München, Bayerisches Nationalmuseum, W 2842, 2844

Flintlock pistols of John Sobieski (1629–1696)

Jean Louroux

Maastricht, ca 1680

Ivory, steel, gold, silver, gilded; length 54.7 cm, barrel 37.1 cm, pistol pipe diameter 13 mm

Munich, Bavarian National Museum, W 2842, 2844

paauksuota galvute, dekoruota augaliniu ornamentu. Abiejų pistoletų vamzdžio apsodo galai nulaužti. Pistoletus puošia paauksuotas sidabrinis žiedas su užrašu. Ant vieno ginklo yra užrašas: Arma quae obtulit Seren: Elec: Bav: Maximiliano III. anno 1773 / Dominus Comes Jgnatius Potocki Capitaneus Canioviensis (ginklai, kuriuos 1773 metais šviesiausiajam Bavarijos kunigaikščiui padovanojo

Kanevo seniūnas, grafas Ignotas Potockis) (W 2844), ant kito –Effigies Sobiesky Regis Poloniarum (Lenkijos karaliaus Sobieskio portretas) (W 2842). Abu ginklai kažkada priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Sobieskiui.

Bibl.: Lesser 1863, s. 231–232; Schalkhausser 1988, S. 292–293, Kat. Nr. 242/243. P. B., R. L.-K.

Dinastiniai ryšiai XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Dynastische Beziehungen im späten 17. und 18. Jahrhundert Dynastic relations in the late 17th and 18th centuries 216 216