KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. LIETUVA IR LENKIJA 1791 M. KONSTITUCIJOS EPOCHOJE

O DOBRO OJCZYZNY

Litwa i Po L ska w e P oce k onstytucji 3 maja

TO KEEP THE HOMELAND ALIVE

Lithuania and Po L and in the eP och of the 1791 c onstitution

Lietuva ir Lenkija 1791 m. k onstitucijos e P ochoje

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų parodų katalogai, XXXII tomas

Katalogi Pałacu Wielkich Książąt Litewskich, tom XXXII

Exhibition catalogues of the Palace of the Grand Dukes, Volume XXXII

Parodos organizatorius / Organizator wystawy / Exhibition organiser

Parodos bendraorganizatoriai / Współorganizatorzy wystawy / Exhibition co-organisers

Parodos partneriai / Partnerzy wystawy / Exhibition partners

Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje Ambasada Rzeczypospolitej Polskiej w Republice Litewskiej

Parodos rėmėjai / Sponsorzy / Exhibition sponsors

Informaciniai rėmėjai / Patronat medialny / Media sponsors

Iš dalies finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros, nacionalinio paveldo ir sporto ministerijos lėšomis

Dofinansowano ze środków Ministerstwa Kultury, Dziedzictwa Narodowego i Sportu Rzeczypospolitej Polskiej

Co-financed by the Ministry of Culture, National Heritage and Sport of the Republic of Poland

Viršelyje / Na okładce / On the cover

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio portretinė miniatiūra su klepsidra.

Vincentas Friderikas de Leseras (1745–1813) pagal Marčelą Bačarelį (1731–1818), po 1793

Król polski i wielki książę litewski Stanisław August Poniatowski z klepsydrą – portret miniatura.

Wincenty Fryderyk de Lesseur (1745–1813) według Marcella Bacciarellego (1731–1818), po 1793

Miniature portrait of the King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski with a clepsydra. Wincenty Fryderyk de Lesseur (1745–1813) after Marcello Bacciarelli (1731–1818), after 1793

Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, ZKW/5141/ab

© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISSN 2351-7115

ISBN 978-609-8061-75-8

Lietuva ir Lenkija 1791 m. k onstitucijos e P ochoje

O DOBRO OJCZYZNY

Litwa i Po L ska w e P oce k onstytucji 3 maja

TO KEEP THE HOMELAND ALIVE

Lithuania and Po L and in the eP och of the 1791 c onstitution

Paroda, skirta abiejų tautų respublikos

1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir tarpusavio įžado 230-osioms metinėms

wystawa poświęcona 230. rocznicy uchwalenia konstytucji 3 maja i Zaręczenia wzajemnego obojga narodów

exhibition dedicated to mark the 230th anniversary of the Polish-Lithuanian commonwealth constitution of 3 may 1791 and the mutual assurance of the two nations

Tarptautinės parodos katalogas Katalog międzynarodowej wystawy International exhibition catalogue

2021 m. spalio 19 d. – 2022 m. sausio 16 d.

19 października 2021 – 16 stycznia 2022

19 October 2021 – 16 January 2022

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Katalogo sudarytojos / Opracowanie katalogu / Catalogue compilers Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė

Vilnius 2022

Parodos globėjai / Patronat wystawy / Exhibition Patrons

Lietuvos Respublikos Prezidentas Lenkijos Respublikos Prezidentas

Prezydent Republiki Litewskiej Prezydent Rzeczypospolitej Polskiej President of the Republic of Lithuania President of the Republic of Poland

GITANAS NAUSĖDA

ANDRZEJ DUDA

Parodos organizatorius / Organizator wystawy / Exhibition organiser

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Bendraorganizatoriai / Współorganizatorzy / Co-organisers

Instytut Adama Mickiewicza, Polska

Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska

Parodos kuratorė / Kurator wystawy / Exhibition curator

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai / Koncepcja wystawy i plan ekspozycji / Exhibition concept and plan authors

Dr. Vydas Dolinskas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Marijus Uzorka

Parodos koordinatoriai / Koordynatorzy wystawy / Exhibition coordinators

Marijus Uzorka, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė, Gintarė Tadarovska, Dalius Avižinis

Parodos leidybos koordinatorės / Koordynacja publikacji towarzyszących wystawie / Exhibition publishing coordinators

Dr. Živilė Mikailienė, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė

Parodos restauracinės priežiūros koordinatoriai / Nadzór konserwatorski / Exhibition restoration maintenance coordinators

Mantvidas Mieliauskas, Dainius Šavelis, Deimantė Baubaitė, Jurgita Kalėjienė, Andrius Salys

Parodos mokslinės ir kultūrinės programos koordinatoriai / Koordynatorzy programu naukowego i kulturalnego / Exhibition scientific and cultural program coordinators

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius

Parodos edukacinės programos koordinatorės / Koordynatorzy programu edukacyjnego / Exhibition educational program coordinators Lirija Steponavičienė, dr. Nelija Kostinienė

Parodos rinkodaros ir informacijos koordinatoriai / Koordynacja działań promocyjnych i informacyjnych / Exhibition marketing and information coordinators

Mindaugas Puidokas, Monika Petrulienė

Parodos techninio įrengimo koordinatoriai / Nadzór techniczny / Exhibition technical installation coordinators

Kęstutis Karla, Aurimas Ramelis, Saulius Marteckas

Parodos eksponatų savininkai / Właściciele eksponatów / Exhibits owned by Anykščių sakralinio meno centras, Anykščių menų centras; Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Polska; Bažnytinio paveldo muziejus; Biblioteka Książąt Czartoryskich, Oddział Muzeum Narodowego w Krakowie, Polska; Biblioteka Narodowa w Warszawie, Polska; Biblioteka Naukowa PAU i PAN w Krakowie, Polska; Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie, Polska; Fundacja Zbiorów im. Ciechanowieckich, Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska; Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapija; Kauno arkivyskupijos kurija; Lietuvos istorijos institutas; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus; Lietuvos nacionalinis muziejus; Lietuvos valstybės istorijos archyvas; Muzeum Historyczne w Sanoku, Polska; Muzeum Książąt Czartoryskich – Muzeum Narodowe w Krakowie, Polska; Muzeum Książąt Lubomirskich w Zakładzie Narodowym im. Ossolińskich we Wrocławiu, Polska; Muzeum Narodowe w Krakowie, Polska; Muzeum Narodowe w Poznaniu, Polska; Muzeum Narodowe w Warszawie, Polska; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai; Panevėžio vyskupijos kurija; Parafia pw. Niepokalanego Poczęcia Najświętszej Maryi Panny w Wigrach, Polska; Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija; Šiaulių „Aušros“ muziejus; Trakų istorijos muziejus; Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija; Vilniaus arkivyskupijos kurija; Vilniaus universiteto biblioteka; Vytauto Didžiojo karo muziejus; Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, Polska; Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska; Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького, Україна; Львівський історичний музей, Україна; Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь; Prof.JanK. Ostrowski; Kunigaikštis Motiejus Radvila / Książę Maciej Radziwiłł / Prince Maciej Radziwiłł; Vilius Kavaliauskas

Katalogo sudarytojos / Opracowanie katalogu / Catalogue compilers

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė

Tekstų autoriai / Autorzy tekstów / Texts by Dr. Vydas Dolinskas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

Leidybos koordinatorės / Koordynator wydawnictwa / Publishing coordinator

Gintarė Džiaugytė-Burbulienė, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

Redaktorė / Redakcja katalogu / Copy editor

Liuda Skripkienė

Vertimas į lietuvių kalbą / Tłumaczenie na język litewski / Lithuanian translation

Gintarė Džiaugytė-Burbulienė

Vertimas į lenkų kalbą / Tłumaczenie na język polski / Polish translation

Beata Piasecka, Regina Jakubėnas, Teresa Dalecka

Vertimas į anglų kalbą / Tłumaczenie na język angielski / English translation

Albina Strunga

Katalogo dizainas ir maketavimas / Opracowanie graficzne katalogu / Catalogue design by UAB „Savas takas“ ir ko, dizainerė Laima Zulonė

Fotografijų autoriai / Autorzy fotografii / Picture credits

Vytautas Abramauskas, Irena Aleksienė, Vaidotas Aukštaitis, Maciej Bronarski, Marek H. Dytkowski, Zbigniew Doliński, Mindaugas Kaminskas, Piotr Ligier, Antanas Lukšėnas, Jakub Płoszaj, Zbigniew Reszka, Alvydas Staniūnaitis, Krzysztof Wilczyński

Katalogo iliustracijų savininkai / Ilustracji użyczyły / Illustration lending institutions

Anykščių sakralinio meno centras, Anykščių menų centras; Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Polska; Bažnytinio paveldo muziejus; Biblioteka Narodowa w Warszawie, Polska; Biblioteka Naukowa PAU i PAN w Krakowie, Polska; Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie, Polska; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus skaitmeninis archyvas; Lietuvos nacionalinis muziejus; Lietuvos valstybės istorijos archyvas; Muzeum Historyczne w Sanoku, Polska; Pracownia Fotograficzna Muzeum Narodowego w Krakowie, Polska; Muzeum Książąt Lubomirskich w Zakładzie Narodowym im. Ossolińskich we Wrocławiu, Polska; Muzeum Narodowe w Krakowie, Polska; Muzeum Narodowe w Poznaniu, Polska; Muzeum Pałacu Króla Jana III w Wilanowie, Polska; Kolekcja Muzeum Narodowego w Warszawie, Polska; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai; Šiaulių „Aušros“ muziejus; Trakų istorijos muziejus; Vilniaus universiteto biblioteka; Vytauto Didžiojo karo muziejus; Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, Polska; Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska; Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького, Україна; Львівський історичний музей, Україна; Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь; Prof. Jan K. Ostrowski; Kunigaikštis Motiejus Radvila / Książę Maciej Radziwiłł / Prince Maciej Radziwiłł

Turinys / Spis Tresci / Contents

Parodos globėjai / Patronat wystawy / Exhibition Patrons

10 Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo žodis per tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ bei konferencijos, skirtų Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms, atidarymą

12 Słowo powitalne Prezydenta Republiki Litewskiej Gitanasa Nausėdy podczas otwarcia międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” oraz konferencji naukowej poświęconej 230. rocznicy uchwalenia Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów

14 Welcoming speech made by the President of the Republic of Lithuania, Gitanas Nausėda , at the opening of the international exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, and the conference, dedicated to mark the 230th anniversary of the Polish-Lithuanian Commonwealth’s Constitution of 3 May 1791 and the Mutual Assurance of the Two Nations

16 Lenkijos Respublikos Prezidento Andrzejaus Dudos kalba per tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“, skirtos Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms, atidarymą

18 Wystąpienie Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej, Andrzeja Dudy, podczas otwarcia międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” poświęconej 230. rocznicy uchwalenia Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów

20 Welcoming speech made by the President of the Republic of Poland, Andrzej Duda , at the opening of the international exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, dedicated to mark the 230th anniversary of the Polish-Lithuanian Commonwealth's Constitution of 3 May 1791 and the Mutual Assurance of the Two Nations

Vydas Dolinskas

22 Parodoje permąstytos laisvės vilties idėjos ir skaudžios valstybės sunaikinimo pamokos

32 Wystawa skłaniająca do refleksji nad nadzieją na odzyskanie wolności i przypominająca nauki płynące z utraty państwa

40 This exhibition rethinks ideas for the hope of freedom and the painful lessons of the destruction of the state

Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

48 Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje

95 O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja

116 To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the epoch of the 1791 Constitution

KATALOGAS / KATALOG / CATALOGUE

139 Proloquium

148 I. Valdovas ir tauta / Władca i naród / The Ruler and the Nation

198 II. Tėvynės labui / W imię Ojczyzny / In the Name of the Homeland

262 III. Reformų seimas / Sejm Wielki / The Great Sejm

342 IV. Švelnioji revoliucija / Łagodna rewolucja / The Gentle Revolution

402 V. Konstitucija ir Lietuva / Konstytucja i Litwa / The Constitution and Lithuania

450 VI. Tarp išdavystės ir lojalumo / Między zdradą a lojalnością / Between Treason and Loyalty

498 VII. Kova už laisvę. Valstybingumo idėjos tęstinumas / Walka o wolność. Trwałość idei Konstytucji / The Fight for Freedom. Continuity of the Idea of Statehood

588 Bibliografija / Bibliografia / Bibliography

599 Katalogo tekstų autoriai / Autorzy opisów katalogowych / Catalogue text authors

Parodos globėjai

Patronat wystawy

Exhibition Patrons

Dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

PARODOJE PERMĄSTYTOS LAISVĖS

VILTIES IDĖJOS IR SKAUDŽIOS VALSTYBĖS SUNAIKINIMO PAMOKOS

2021 m. gegužės 5 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko renginys „Tėvynės ir laisvių tvirtovė“, skirtas Gegužės 3 d. konstitucijos įsigaliojimo 230-osioms metinėms. Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo (iš kairės į dešinę): jos moderatoriai Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė ir istorikas, žurnalistas Virginijus Savukynas, Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Bogdanas Borusevičius, Lenkijos Respublikos Senato Ekonomikos ir inovacijų komisijos pirmininkė Marija Koc, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, poetas, eseistas, publicistas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius Tomas Venclova, Vilniaus universiteto docentas dr. Mindaugas Kvietkauskas, Europos humanitarinio universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas Maksimas Milta, istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. Alvydas Nikžentaitis ir anuometinis Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.

5 maja 2021 r. w Pałacu Wielkich Książąt Litewskich odbyła się dyskusja okrągłego stołu poświęcona 230. rocznicy formalnego wpisania Konstytucji 3 Maja do akt grodzkich. W dyskusji wzięli udział (od lewej): moderatorzy: dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – zastępca dyrektora Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich ds. kultury i nauki oraz Virginijus Savukynas – historyk, dziennikarz, Bogdan Borusewicz – Wicemarszałek Senatu Rzeczypospolitej Polskiej; Maria Koc – Przewodnicząca Senackiej Komisji Gospodarki Narodowej i Innowacyjności, prof. Vytautas Landsbergis – Przewodniczący Rady Najwyższej Republiki Litewskiej, pierwszy przywódca niepodległego państwa litewskiego, Tomas Venclova – poeta, eseista, publicysta, profesor Uniwersytetu Yale (USA), dr Mindaugas Kvietkauskas – docent Uniwersytetu Wileńskiego; Maksimas Milta – kierownik Wydziału Komunikacji i Rozwoju Europejskiego Uniwersytetu Humanistycznego, dr hab. Alvydas Nikžentaitis – historyk, dyrektor Instytutu Historii Litwy i Žygimantas Pavilionis – ówczesny Przewodniczący Komisji Spraw Zagranicznych Sejmu Republiki Litewskiej.

An event titled Fortress of the Homeland and Liberties was held at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania on 5 May 2021, to commemorate the 230th anniversary of the enactment of the Constitution of 3 May. Participants of the round table discussion (from left to right) included: moderators Deputy Director for Culture and Science at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and historian and journalist Virginijus Savukynas, also Deputy Marshal of the Senate of the Republic of Poland Bogdan Borusewicz, chair of the National Economy and Innovativeness Committee of the Senate of the Republic of Poland Maria Koc, Chairman of the Supreme Council – Reconstituent Seimas of the Republic of Lithuania, the first head of the restored independent Lithuanian state, Prof. Vytautas Landsbergis, poet, essayist, publicist, Yale University (USA) Professor Tomas Venclova, Vilnius University Associate Professor Dr Mindaugas Kvietkauskas, head of the Communications and Development Unit at the European Humanities University Maksimas Milta, historian and Lithuanian Institute of History Director Dr habil. Alvydas Nikžentaitis and the then chair of the Seimas Committee on Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Žygimantas Pavilionis.

Tinkamas dokumentų ir spaudinių paruošimas eksponuoti –ilgas ir atsakingas, daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Mažieji muziejaus lankytojai išvydo paprastai užkulisiuose liekantį muziejininkų darbą – Restauravimo skyriaus vyresnysis restauratorius Andrius Salys ruošia eksponuoti mažiausią parodos spaudinį – 1771 ir 1772 m. Vilniaus kalendorių (lenk. Kalendarz Wileński na rok 1771 ir Kalendarz Wileński na rok 1772).

Właściwe przygotowanie dokumentów i druków do ekspozycji na wystawie to długa i odpowiedzialna praca, która wymaga dużej staranności. Najmłodsi goście muzeum zapoznali się z pracą muzealników, która zazwyczaj jest niewidzialna: Andrius Salys –starszy konserwator Działu Konserwacji Zabytków przygotowuje się do eksponowania najmniejszych druków: Kalendarza Wileńskiego na rok 1771 i Kalendarza Wileńskiego na rok 1772.

The proper preparation of documents and prints ahead of their display is a long and responsible task requiring great diligence. Younger visitors to the museum witnessed the work staff do that usually remains behind the scenes – chief restorer at the Restoration Department Andrius Salys prepares the smallest printed material in the exhibition for display – the 1771 and 1772 Vilnius Calendar (Kalendarz Wilenski na rok 1771 ir Kalendarz Wilenski na rok 1772).

Tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. Konstitucijos epochoje“ atidaryme 2021 m. spalio 19 d. vakarą skambėjo Valstybinio M. K. Čiurlionio kvarteto atliekamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paskutiniojo didžiojo iždininko kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sukurtas legendinis polonezas a-moll „Atsisveikinimas su Tėvyne“, laikomas tarsi liūdną Abiejų Tautų Respublikos likimą primenančiu himnu. Ši melancholiška, nors vietomis ir viltingai nuteikianti melodija, išlydėdavo kiekvieną lankytoją ir iš paskutinės parodos salės. Skambantis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ kaskart priverčia susimąstyti apie istorinę jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės lemtį, XVIII a. antroje pusėje sužibusią tautų ir valstybės atgimimo viltį bei tragišką baigtį, nulemtą išimtinai agresyvių kaimynų kėslų ir interesų.

2021-aisiais sukako 230 metų, kai buvo paskelbta Gegužės 3 d. konstitucija ir patvirtintas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas, arba Tarpusavio įžado aktas. Kiekvienas jubiliejus suteikia progą ir paakina atidžiau pažvelgti į praeitin nugrimzdusius istorijos faktus, susimąstyti apie anuometinių įvykių prasmes, priežastis ir pasekmes, istorinių asmenybių pasirinkimus kritiniais momentais, aktualizuoti pakilias ar skaudžias istorijos pamokas nūdienai. Taip ir ši sukaktis –ji priminė Gegužės 3 d. konstitucijos bei Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymo sužadintas viltis ir tragišką Lenkijos bei Lietuvos valstybingumo raidos atomazgą. Istorinės pergalės, vedusios į pakilimą ir ilgalaikį klestėjimą, paprastai prisimenamos su malonumu ir pasididžiavimu, o trumpalaikiai laimėjimai, po kurių sekė nuopuoliai, visada kelia dvejopus jausmus ir verčia susimąstyti apie galimai padarytas klaidas, galbūt parodytą nepakankamą ryžtą ar nuovoką, politinio ir diplomatinio įžvalgumo stoką, neįvertintas išorines aplinkybes. Dar svarbiau, kad tokie vilties spinduliai ir dramatiškos pasekmės verčia bent jau teoriškai mokytis iš istorijos, daryti adekvačias išvadas, aktualias tiek dabarčiai, tiek ir ateičiai. Tarptautinė paroda „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“, vykusi Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2021 m. spalio 19 d. – 2022 m. sausio 16 d., kaip tik ir kvietė permąstyti sudėtingus XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos raidos vingius, pasisemti istorinės patirties ir išminties nūdienai. Verta pabrėžti, kad moderniojoje Lietuvoje apskritai Gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado sukaktis taip plačiai ir valstybiniu mastu 2021 m. iš esmės buvo paminėta pirmą kartą, nes šie dokumentai ilgai laikyti „svetimais“, neigiamai paveikusiais Lietuvos valstybingumo raidą. Valdovų rūmų muziejus greta šios monumentalios parodos, kaip jubiliejinių metų minėjimo kulminacijos, 2021 m. pasiūlė ištisą renginių programą, kuria kvietė prisiminti esminių istorinių dokumentų sukaktį ir jų reikšmę, o kartu suaktualinti daugiau nei prieš du amžius besirutuliojusią istoriją, sužadinti istorinę atmintį.

Gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado sukaktį Valdovų rūmų muziejus minėti pradėjo parengdamas specialią programą „Tėvynės ir laisvių tvirtovė“, kuri buvo įgyvendinta jau 2021 m. gegužės 5 d. rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Šią valstybinio minėjimo programą globojo ir sveikinimo žodžius tarė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lenkijos Respublikos Senato Maršalka profesorius Tomašas Grodzkis (Tomasz Grodzki) ir Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elžbieta Vitek (Elżbieta Witek), nors ji pati į renginį atvykti negalėjo, tad jos sveikinimą perskaitė Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvos Respublikoje Uršula Doroševska (Urszula Doroszewska).

Valdovų rūmų muziejaus Restauravimo skyriaus vedėjas

Mantvidas Mieliauskas su kolege Julija Riškute iš Lietuvos nacionalinio muziejaus tikrina Leono Gorskio portreto iš Lietuvos nacionalinio muziejaus būklę prieš rėminant ir eksponuojant.

Mantvidas Mieliauskas – kierownik Działu Konserwacji Zabytków Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich i koleżanka Julija Riškutė z Litewskiego Muzeum Narodowego sprawdzają stan portretu Leona Gorskiego z Litewskiego Muzeum Narodowego przed oprawieniem go i wystawieniem.

Head of the Restoration Department at the National Museum –Palace of the Grand Dukes of Lithuania Mantvidas Mieliauskas and his colleague Julija Riškutė from the National Museum of Lithuania examine the condition of the portrait of Leon Gorski from the National Museum of Lithuania before it is framed and exhibited.

Gegužės 5 d. renginio pradžioje taip pat buvo pristatyta vieno šedevro, papuošusio Didžiąją renesansinę menę, paroda. Tas išskirtinis kūrinys – tai paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732/1764–1795/1798) visafigūris reprezentacinis portretas, 1783 m. sukurtas kunigaikščių Radvilų rūmų dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Hesk, apie 1740 – apie 1810) ir ilgą laiką puošęs Nesvyžiaus rezidenciją. Su portrete vaizduojamu valdovu pagrįstai siejamos bemaž visos XVIII a. antros pusės valstybės reformų iniciatyvos, taip pat ir Gegužės 3 d. konstitucija. Šiandien Baltarusios Respublikos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas valdovo portretas dailininko buvo sukurtas, matyt, patarus kunigaikščiams Radviloms. Ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizduota ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė. Taip pabrėžiamas federacinės Abiejų Tautų Respublikos dualizmas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.

Prieš eksponatams patenkant į jiems numatytas vietas parodoje, jų būklė kruopščiai patikrinama. Gegužės 3 d. konstitucijos originalą iš Varšuvos senųjų aktų archyvo žurnalistams pristatė archyvo darbuotoja Ana Čaika. Zanim eksponaty trafiły na wyznaczone miejsca na wystawie, ich stan był dokładnie sprawdzany. Pracownica Archiwum Anna Czajka zaprezentowała dziennikarzom oryginał Konstytucji 3 Maja udostępniony przez Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie.

Before the exhibits are put out on display, their condition is carefully checked. Anna Czajka from the Main Archive of Old Acts (Archiwum Główne Act Dawnych) in Warsaw presented the original Constitution of 3 May to journalists.

Vėliau, gegužės 5 d. vakare, vyko apskritojo stalo diskusija, kurioje dalyvavo iškilūs Abiejų Tautų Respublikos tradicijos tęsėjų – lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių – valstybės, visuomenės, mokslo ir kultūros atstovai: politikas, muzikologas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, t. y. pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis; iš Vilniaus krašto kilęs istorikas, politikas, vienas Lenkijos „Solidarumo“ kūrėjų ir lyderių, Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Bogdanas Borusevičius (Bogdan Borusewicz); kultūros antropologijos specialistė, politikė, Lenkijos Respublikos Senato Ekonomikos ir inovacijų komisijos pirmininkė Marija Koc (Maria Koc); poetas, eseistas, publicistas, literatūros tyrinėtojas, disidentas, vienas Lietuvos Helsinkio grupės kūrėjų, Jeilio universiteto (JAV) profesorius Tomas Venclova; Lenkijos teisės istorikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvarkos ir teisės tyrinėtojas, Varšuvos universiteto profesorius Andžejus B. Zakževskis (Andrzej B. Zakrzewski); istorikas, Abiejų Tautų Respublikos XVIII a. istorijos tyrinėtojas, Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų centro profesorius Ričardas Batervikas-Pavlikovskis (Richard ButterwickPawlikowski); ilgesnį laiką Baltarusioje gyvenęs kultūros paveldo ir politikos mokslų specialistas, Europos humanitarinio universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas Maksimas Milta; Ukrainos kultūrologas, vertėjas, politologas, vienas iš Ukrainos nacionalinio atgimimo judėjimo „Ruch“ kūrėjų, Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos generalinis direktorius Tarasas Vozniakas (Taras Voznyak); Lietuvos literatūrologas, kultūros istorikas, poetas, buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras, Vilniaus universiteto docentas dr. Mindaugas Kvietkauskas; istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. Alvydas Nikžentaitis; lietuvių diplomatas, ambasadorius, anuometinis Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis. Diskusiją moderavo žinoma XVIII a. istorijos tyrinėtoja, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė ir istorikas, įžvalgus publicistas bei garsus žurnalistas Virginijus Savukynas.

Pagrindinis parodos akcentas – Gegužės 3 d. konstitucijos originalas iš Varšuvos senųjų aktų archyvo – įrengiant parodą sulaukė daugiausia dėmesio. Momentą, kai originalas buvo dedamas į jam eksponuoti skirtą vitriną, fiksavo keletas reporterių.

Główny akcent wystawy – oryginał Konstytucji 3 Maja z Archiwum

Głównego Akt Dawnych w Warszawie, któremu podczas przygotowania wystawy poświęcono najwięcej uwagi. Kilku reporterów uchwyciło moment umieszczenia oryginału w gablocie. The main accent of this exhibition – the original copy of the Constitution of 3 May from the Main Archive of Old Acts in Warsaw – received the most attention when installing the exhibition. Several reporters captured the moment when the original was being placed into its display case.

Jubiliejinio minėjimo programą 2021 m. gegužės 5 d. vakare užbaigė 1791 m. Ketverių metų seimo ir Konstitucijos epochos muzikos koncertas, kuriame Mykolo Kleopo Oginskio, Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart), Džoakino Rosinio (Gioacchino Rossini) kūrinius atliko garsi lietuvių operos solistė Joana Gedmintaitė (sopranas) ir žinoma pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

Kadangi tuo metu dėl pandemijos renginiuose dar buvo ribojamas dalyvių skaičius, Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje galėjo dalyvauti tik nedidelis būrys lankytojų. Tačiau visa programa buvo įrašoma visuomeninio transliuotojo LRT ir rodoma socialiniuose tinkluose bei interneto svetainėse. Greta LRT renginio informacinė rėmėja buvo ir „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė. Oficialaus minėjimo programą rengė Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, o programos partneriai buvo Lietuvos Respublikos Seimas, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje ir Lietuvos istorijos institutas.

Šis kelių dalių šventinis įvadinis renginys Valdovų rūmų muziejuje įvyko 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos įsigaliojimo 230-ųjų metinių dieną – gegužės 5-ąją, o pagrindiniai jubiliejaus paminėjimo Vilniuje akcentai su didele tarptautine paroda priešakyje buvo nukelti į rudenį, spalio pabaigą, siekiant prisiminti ir specialiai pažymėti Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymo (Tarpusavio įžado), itin aktualaus Lietuvos valstybingumo raidai, patvirtinimo 230 metų sukaktį. Taip jubiliejinius renginius išdėstyti per visus metus skatino ne tik siekis atminti tiek Konstituciją, tiek ir Tarpusavio įžadą, bet ir aplinkybė, kad Konstitucijos epochai skirtą didelę parodą gegužės pradžioje planavo surengti Varšuvos karališkoji pilis, tad Valdovų rūmų muziejus panašią parodą su iš dalies pasikartojančiais eksponatais galėjo surengti tik vėliau ir atverti ją Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymo priėmimo sukakties proga.

2021 m. spalio 19-os vakarą, Garantijų įstatymo patvirtinimo Ketverių metų seime 1791 m. spalio 20 d. 230-ųjų metinių išvakarėse, Valdovų rūmų muziejus kartu su bendraorganizatoriais –Adomo Mickevičiaus institutu (Varšuva) ir Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi – Vilniaus kultūrinę visuomenę ir svečius pakvietė į iškilmingą tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ atidarymą. Kartu su parodos atidarymu įvyko ir tarptautinės mokslinės konferencijos „Tėvynės laisvės aušra – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija: genezė, turinys, reikšmė“ inauguracija. Išskirtinėse iškilmėse dalyvavo ir sveikinimo žodžius tarė parodos ir konferencijos globėjai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda). Lietuvos ir Lenkijos valstybių – Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo tradicijų tęsėjų – vadovų dalyvavimas ir globa suteikė renginiui ypatingą statusą ir pabrėžė viso regiono istorinių ryšių gyvybingumą bei aktualumą. Po prezidentų sveikinimų žodį tarė vienas parodos bendraorganizatorių – Varšuvos karališkosios pilies direktorius profesorius Voicechas Falkovskis (Wojciech Fałkowski). Kito parodos bendraorganizatorio –Adomo Mickevičiaus instituto – direktorės Barbaros Schabovskos (Barbara Schabowska), kuri dėl pandemijos paūmėjimo negalėjo atvykti į Vilnių, vardu kalbėjo šio instituto projektų vadovė Aneta Prasal-Višnevska (Aneta Prasał-Wiśniewska).

Parodos atidarymo rytą svarbiomis įžvalgomis apie Gegužės 3 d. konstituciją ir pasirengimą parodai dalijosi spaudos konferencijos dalyviai – parodos organizatoriai, bendraorganizatoriai ir pagrindinių eksponatus skolinusių įstaigų vadovai (iš kairės į dešinę): Valdovų rūmų muziejaus komunikacijos vadovė Monika Petrulienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui, parodos kuratorė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus direktorius profesorius hab. dr. Voicechas Falkovskis, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, Adomo Mickevičiaus instituto projektų vadovė Aneta Prasal-Višnevska ir vertėja Julija Levandovska.

W dniu otwarcia wystawy ważnymi spostrzeżeniami o Konstytucji 3 Maja i o przygotowaniach wystawy podzielili się uczestnicy konferencji prasowej – organizatorzy wystawy, współorganizatorzy i szefowie głównych instytucji, które wypożyczyły eksponaty (od lewej): Monika Petrulienė – kierownik ds. komunikacji Muzeum

Pałacu Wielkich Książąt Litewskich, dr Ramunė ŠmigelskytėStukienė – zastępca dyrektora ds. kultury i nauki Muzeum

Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich, kurator wystawy, Irena Krivienė – dyrektor Biblioteki Uniwersytetu Wileńskiego, prof. hab. Wojciech Fałkowski – dyrektor Zamku Królewskiego w Warszawie – Muzeum, dr. Vydas Dolinskas –dyrektor Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich, Aneta Prasał-Wiśniewska – kierownik ds. projektów Instytutu Adama Mickiewicza i tłumaczka Julia Lewandowska.

On the morning of the exhibition’s opening, participants at the press conference shared their most important insights about the 3 May Constitution and their preparation for the exhibition – these included the exhibition’s organisers, co-organisers and the heads of institutions that loaned the main exhibits (from left to right): Communications

Director at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Monika Petrulienė, Deputy Director for Culture and Science, and the exhibition’s curator Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, General Director of the Vilnius University Library Irena Krivienė, Director of the Warsaw Royal Castle – Museum Prof. hab. Dr Wojciech Fałkowski, Director of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Vydas Dolinskas, Project Director at the Adam Mickiewicz Institute Aneta Prasał-Wiśniewska and interpreter Julia Lewandowska.

Malonu pabrėžti, kad parodos atidarymo iškilmėse dalyvavo ir kitų svarbių Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių partnerių iš Lenkijos vadovai: Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius profesorius Andžejus Betlejus (Andrzej Betlej) ir Malborko pilies muziejaus direktorius profesorius Janušas Trupinda (Janusz Trupinda).

Parodos ir konferencijos sumanymą, pagrindines idėjas ir turinio akcentus atidarymo renginyje pristatė parodos kuratorė ir konferencijos organizacinės kolegijos vadovė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja.

Didelėje tarptautinėje parodoje „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ buvo eksponuojama ir jos kataloge iš viso pristatoma daugiau nei 200 eksponatų, atkeliavusių net iš 42 atminties institucijų (muziejų, archyvų, bibliotekų, bažnyčių, vienuolynų, fondų) ir privačių rinkinių Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusioje. Rengiant temines parodas ir siekiant atskleisti tam tikrus pasirinktos temos aspektus, visada tenka aktualius eksponatus atsirinkti iš daugelio po kelias šalis pasklidusių kolekcijų. Parodos pasakojimas, kuriame dominavo istorinių asmenybių portretai ir su svarbiausiais įvykiais susiję autentiški dokumentai, buvo struktūruotas į kelias dalis.

Pirmojoje dalyje „Valdovas ir tauta“ apžvelgta Apšvietos (Švietimo, Šviečiamosios) epochos idėjų sklaida, pristatyti valstybės ir visuomenės reformų planai Abiejų Tautų Respublikoje, paskutinio tarpuvaldžio kandidatai į Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostą bei pirmieji bandymai realizuoti reformas, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Stanislovui Augustui Poniatovskiui, taip pat vadinamosios Baro konfederacijos judėjimas ir jo pasekmės.

Antrojoje parodos dalyje „Tėvynės labui“ stengtasi atskleisti, kaip Lietuva sureagavo į pirmojo padalijimo faktinį ir psichologinį smūgį, kokių tiek valstybinių reformų (pvz., Edukacinės komisijos ir Nuolatinės tarybos įsteigimas), tiek asmeninių permainų iniciatyvų (pvz., Lietuvos rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio, Lietuvos referendoriaus ir Vilniaus prelato Povilo Ksavero Bžostovskio bei kt. projektai) buvo imtasi norint modernizuoti ir sustiprinti Abiejų Tautų Respubliką iki pat Ketverių metų seimo pradžios.

Trečiojoje parodos dalyje apibūdinta Ketverių metų seimo veikla ir svarbiausios reformų kryptys (pvz., valstybės valdymo, kariuomenės, miestų, diplomatinės tarnybos ir kt.), pristatyti aktyviausi to meto Respublikos valstybininkai (pvz., Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių Seime telkėjas ir vadinamojo „Radvilų klubo“ Varšuvoje įkūrėjas, Lietuvos artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega, vienas Konstitucijos projekto autorių, Livonijos pasiuntinys Seime Julianas Ursinas Nemcevičius, diplomatas, vėlesnis Lietuvos didysis iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis ir kt.).

Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavo ir sveikinimo

žodžius tarė parodos bei konferencijos globėjai – Lietuvos

Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos

Respublikos Prezidentas Andžejus Duda. Kartu su Lenkijos

Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Lietuvos

Respublikoje Uršula Doroševska jie pirmieji išvydo parodą. Ją pristatė Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

W ceremonii otwarcia wystawy wzięli udział oraz zabrali głos

Prezydenci Republiki Litewskiej i Rzeczypospolitej Polskiej Gitanas

Nausėda i Andrzej Duda. Prezydenci wraz z Ambasadorem

Nadzwyczajnym i Pełnomocnym Rzeczypospolitej Polskiej w

Republice Litewskiej Urszulą Doroszewską jako pierwsi obejrzeli ekspozycję, którą zaprezentował dr Vydas Dolinskas – dyrektor

Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich.

The patrons of the exhibition and conference were present at the exhibition opening ceremony and shared their words of welcome –President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda and President of the Republic of Poland Andrzej Duda. They, along with the Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary Urszula Doroszewska, were the first to see the exhibition. It was presented by Dr Vydas Dolinskas, Director of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania.

Ketvirtojoje parodos dalyje „Švelnioji revoliucija“ atskleisti svarbiausi Ketverių metų seimo kulminacijos – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos turinio akcentai: valdymo reforma ir paveldimos konstitucinės monarchijos įvedimas, šalies gynybos užtikrinimas ryškiai padidinant ir modernizuojant kariuomenę, teisingumo užtikrinimas ir modernios tautos kūrimas švelninant baudžiavą ir niveliuojant luominius barjerus. Svarbiausias šios dalies ir bene visos parodos akcentas – iš Varšuvos senųjų aktų archyvo atvežtas autentiškas Gegužės 3 d. konstitucijos dokumentas.

Penktosios parodos dalies „Konstitucija ir Lietuva“ centre buvo rodomas originalus 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymo (Tarpusavio įžado) aktas, itin svarbus dokumentas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo raidai, pakoregavęs, patikslinęs, papildęs Konstituciją, atnaujinęs Liublino uniją ir garantavęs Lietuvai paritetines teises Lenkijos atžvilgiu Abiejų Tautų Respublikoje. Konstitucija buvo lietuvių kompromisas lenkų atžvilgiu, o Tarpusavio įžadas – lenkų nuolaida lietuviams. Abiejų konstitucinės reikšmės dokumentų priėmimo istorija yra puikus politinio kompromiso dėl bendros gerovės, kiekvienos šalies labui pavyzdys.

Šeštojoje parodos dalyje „Tarp išdavystės ir lojalumo“ siekta trumpai pristatyti Ketverių metų seimo reformų ir ypač Gegužės 3 d. konstitucijos oponentus Lenkijoje ir Lietuvoje, taip pat abejotinus jų veiksmus Abiejų Tautų Respublikoje bei tarptautinėje politikoje, naiviai tikintis nesuinteresuotos Rusijos paramos kovoje su politiniais vidaus priešininkais. Daugelio vadinamosios Targovicos konfederacijos atstovų veiksmai priminė atvirą kolaboravimą su priešu ir Tėvynės išdavimą.

Apžiūrėję parodą, jos globėjai Lietuvos Respublikos

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos

Prezidentas Andžejus Duda pasirašė Valdovų rūmų muziejaus svečių knygoje. Tai jau ne pirma Valdovų rūmų paroda, globojama Lietuvos ir Lenkijos vadovų. Paskutinė tokia –2020–2021 m. rūmuose vykusi paroda – buvo skirta Radvilų giminei.

Patronujący wystawie Prezydenci Republiki Litewskiej i

Rzeczypospolitej Polskiej Gitanas Nausėda i Andrzej Duda Po obejrzeniu ekspozycji wpisali się do księgi pamiątkowej Muzeum

Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich. To nie pierwsza wystawa organizowana przez Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich odbywająca się pod patronatem Prezydentów Litwy i Polski. Ostatnia taka wystawa odbyła się w latach 2020–2021 i była poświęcona Radziwiłłom.

Having inspected the exhibition, its patrons President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda and President of the Republic of Poland Andrzej Duda signed the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania guest book. This is not the first exhibition held here to enjoy the patronage of the leaders of Lithuania and Poland. The previous one, held at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in 2020 and 2021, was dedicated to the Radziwill family.

Paskutinėje, septintojoje, parodos dalyje „Kova už laisvę“ akcentuota bendros lenkų ir lietuvių kovos už laisvę ir nepriklausomybę istorija, atskleisti bandymai išgelbėti Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės ginklo garbę 1794 m. sukilimo, vadovaujamo generolų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio, bei Napoleono kovų laikais. Taip buvo primenama 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos bei 1794 m. herojiškos kovos atminties tradicija, neišblėsusi visą šimtmetį ir teikusi kūrybinių galių poetui Adomui Mickevičiui, taip pat jėgų ir pergalės viltį XIX a. sukilėliams. Salės centre rodyta dar viena ypatinga istorinė relikvija – XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje sukurtas Gegužės 3 d. konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą, liudijantis modernios lietuvių tautos ir jos kalbos atgimimo priešaušrį, poreikį nešti Konstitucijos žinią į kiekvieno raštingo lietuvio trobą.

Lietuvos ir Lenkijos Prezidentams Gitanui Nausėdai ir Andžejui Dudai 2021 m. spalio 19-os vakarą ne tik iškilmingai atidarius parodą, bet ir inauguravus tarptautinę mokslinę konferenciją „Tėvynės laisvės aušra – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija: genezė, turinys, reikšmė“, šios darbiniai posėdžiai prasidėjo jau kitos dienos rytą ir truko iki spalio 21-os vakaro. Konferencijos organizatoriai buvo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos istorijos institutas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Partneriai – Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Didžiojo seimo palikuonių draugija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas. Konferencijoje per dvi dienas pristatyti 27 turiningi moksliniai pranešimai, o jų autoriai atstovavo penkioms Europos šalims.

Po iškilmingos parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos epochoje“ atidarymo ceremonijos svečiai turėjo galimybę pirmieji išvysti naująją parodą.

Po uroczystym otwarciu wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” goście mieli okazję jako pierwsi obejrzeć nową ekspozycję.

After the ceremonial opening of the exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, guests had the first chance to see the new exhibition.

Tarptautinė mokslinė konferencija „Tėvynės laisvės aušra –1791 m. gegužės 3 d. konstitucija: genezė, turinys, reikšmė“ kartu tapo ir pirmuoju tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ mokslinės, kultūrinės ir edukacinės programos renginiu bei itin svarbiu akcentu. Šioje programoje dar buvo surengta diskusija apie Gegužės 3 d. konstituciją ir jos vertinimą Lietuvoje, perskaitytos dvi viešos paskaitos (prelegentės dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė ir dr. Lina Balaišytė), taip pat surengti du senosios muzikos koncertai ir du spektakliai. Didelė dalis renginių buvo pasiekiama ir virtualiems lankytojams. Buvo parengtos ir dvi edukacinių užsiėmimų temos, suorganizuotos keturios ekskursijos pavieniams lankytojams su parodos kuratoriumi.

Parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos epochoje“ globėjai Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andžejus Duda parodoje įsiamžino ir prie dar vieno simbolinio eksponato – paveikslo „Bajorai, vilkintys vaivadijų mundurus“ iš Krokuvos nacionalinio muziejaus, kuriame vaizduojami pasiuntiniai į 1776 m. Seimą, Didžiosios bei Mažosios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegatai. Antrame plane matoma maršalkos palapinė, ant kurios plevėsuoja vėliavos su Lenkijos Ereliu ir Lietuvos Vyčiu.

Patronujący wystawie „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” Prezydenci Republiki Litewskiej i Rzeczypospolitej

Polskiej Gitanas Nausėda i Andrzej Duda, sfotografowani przy symbolicznym eksponacie – obrazie „Szlachta w mundurach wojewódzkich” udostępnionym przez Muzeum Narodowe w Krakowie, na którym zostali przedstawieni posłowie na Sejm 1776 r., delegaci z prowincji wielkopolskiej, małopolskiej i Wielkiego Księstwa Litewskiego. W tle widoczny namiot marszałkowski, na którym powiewają sztandary z polskim Orłem i litewską Pogonią.

Patrons of the exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda and President of the Republic of Lithuania Andrzej Duda were memorialised at the exhibition next to another symbolic exhibit – the painting Nobles dressed in voivodeship mundur costumes from the National Museum of Krakow, depicting envoys to the 1776 Sejm, delegates from Greater and Lesser Poland and the Grand Duchy of Lithuania. In the background is a marshal’s tent, above which flags with the Polish Eagle and the Lithuanian Vytis are flying.

Per beveik tris tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ vyksmo mėnesius (nuo 2021 m. spalio 19 d. iki 2022 m. sausio 16 d.), nepaisant pandemijos paūmėjimo bangų, joje gyvai apsilankė bemaž 19 tūkst. lankytojų, o dar beveik 10 tūkst. interesantų domėjosi paroda virtualiai. Taigi, bendras parodos ir jos renginių aplankymų skaičius pasiekė bemaž 30 tūkst., o tai yra geras parodos lankomumo rezultatas netgi vertinant ikipandeminiais mastais. Beje, jau 2021 m. spalio 20 d. parodą aplankė gausi Lietuvos ir Lenkijos bendro paveldo aktualizavimo komisija, vadovaujama abiejų šalių kultūros viceministrų Rimanto Mikaičio ir Jaroslavo Selino (Jarosław Sellin).

Parodos bei konferencijos organizatoriai vylėsi, kad tiek mokslinis forumas, tiek tris mėnesius trukusi paroda bei plati jos mokslinė, kultūrinė ir edukacinė programa turėtų leisti sustiprinti istorinę atmintį, griauti stereotipus, giliau pažinti ir objektyviau vertinti XVIII a. antros pusės Lietuvos ir Lenkijos istoriją, susipažinti su svarbiausiomis to meto idėjomis ir žmonėmis, valstybės modernizavimo iniciatyvomis, pilietinės visuomenės kūrimo realijomis ir jų karūnacija – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Šis dokumentas Lietuvoje vis dar per mažai žinomas, dažnai vertinamas kontroversiškai. Norint suvokti Konstitucijos epochą ir jos reikšmę Lietuvai labai svarbus platesnis kontekstas. Todėl parodoje ir konferencijoje daug dėmesio buvo skirta ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymui, kuris, kaip minėta, papildė, patikslino Konstituciją, naujai, paritetiniais pagrindais, sureguliavo Lietuvos ir Lenkijos santykius ir prilygo tarpvalstybinio 1569 m. Liublino unijos akto atnaujinimui.

Parodos atpažinimo ženklu neatsitiktinai buvo pasirinktas vienas iš paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – Stanislovo Augusto Poniatovskio vėlyvųjų portretų, kuriame jis pavaizduotas su bėgančio laiko simboliu – klepsidra. Visos epochos reformos vienaip ar kitaip buvo susijusios su šio valdovo vardu. Gaila, kad jam valdant buvo prieita prie Abiejų Tautų Respublikos – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės –sunaikinimo ar užkariavimo (ne žlugimo). Ši XVIII a. pabaigos istorijos pamoka turėtų mus visus ir šiandien priversti susimąstyti (kaip matome susimąsčiusį portrete valdovą) apie bėgantį laiką, pastangas keisti gyvenimą, siekti gerovės ir klestėjimo, stiprinti visuomenių ir broliškų tautų, sudariusių Abiejų Tautų Respubliką, vienybę, sutarti tarpusavyje, pasitikėti tik savo jėgomis, patiems ir visiems kartu rūpintis bendru gėriu, saugumu ir jokiomis aplinkybėmis netikėti nesavanaudiška priešų pagalba, nepasikliauti svetimais pažadais, nepasiduoti kurstymams, nebūti naiviems.

Kitą dieną po parodos atidarymo – spalio 20-ąją – prasidėjo dvi dienas trukusi tarptautinė konferencija „Tėvynės laisvės aušra – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija: genezė, turinys, reikšmė“. Joje per dvi dienas buvo perskaityti 27 moksliniai pranešimai, kuriuos pristatė mokslininkai iš penkių šalių. Fotografijoje užfiksuoti jos dalyviai: Varšuvos universiteto profesorius habil. dr. Andžejus B. Zakževskis, Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vedėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Robertas Jurgaitis, Čenstakavos Jono Dlugošo universiteto profesorius habil. dr. Andžejus Stroinovskis ir konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė, Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

Dzień po otwarciu wystawy – 20 października – rozpoczęła się dwudniowa międzynarodowa konferencja „Świt wolności ojczyzny“ –Konstytucja 3 Maja. Geneza. Treść. Znaczenie”. Podczas dwudniowych obrad prelegenci z 5 krajów europejskich zaprezentowali 27 referatów naukowych. Na zdjęciu uczestnicy konferencji: Andrzej B. Zakrzewski –profesor Uniwersytetu Warszawskiego; doc. dr Robertas Jurgaitis –kierownik Zakładu Archeografii Instytutu Historii Litwy, docent Uniwersytetu Witolda Wielkiego; dr Andrzej Stroynowski – profesor Uniwersytetu Humanistyczno-Przyrodniczego im. Jana Długosza w Częstochowie i dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – przewodnicząca komitetu organizacyjnego konferencji, zastępca dyrektora ds. kultury i nauki Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich.

The day after the exhibition’s opening, on October 20, a two-day international conference began: Dawn of the Homeland’s Freedom –the 3 May 1791 Constitution: Genesis, Contents, Significance. Over the course of two days, 27 scientific papers were presented by researchers from five countries. Some participants appear in the photograph: Warsaw University Professor habil. Dr Andrzej

B. Zakrzewski, Head of the Department of Archeography at the Lithuanian Institute of History and Associate Professor at Vytautas Magnus University Dr Robertas Jurgaitis, Professor habil. Dr Andrzej Stroynowski from the Jan Dlugosz University in Czestochowa and the chair of the conference organising committee, Deputy Director for Culture and Science at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

Taigi, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo (Tarpusavio įžado) įstatymo epocha gali būti aktuali ir nūdienos santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos, taip pat ir tarp kitų regiono šalių –Abiejų Tautų Respublikos tradicijos įpėdinių. Istorinės Konstitucijos reikšmės ir jos ilgalaikės prasmės suvokimą bei vertę akivaizdžiai paliudijo Lietuvos ir Lenkijos valstybių vadovų dėmesys jubiliejiniams Konstitucijos ir Tarpusavio įžado renginiams. Kol buvo rengiamas tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ katalogas, prasidėjusi žiauri Maskolijos agresija prieš Ukrainą – vieną istorinių Abiejų Tautų Respublikos kraštų – tik paryškino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos epochos pamokas ir akivaizdžiai paliudijo, kad agresyvios Maskolijos veikimo būdai šimtmečiais nesikeičia. Ši orda nepakenčia laisvės ir padoraus gyvenimo, ji nepaiso teisės, ji skleidžia įžūlaus melo nuodus. Ir tik bendromis pastangomis galima įveikti šią Rytų barbarybę, kuri gerai pažįstama šio Europos regiono tautoms, pirmiausiai lenkams, lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams. Todėl lenkai ir lietuviai taip giliai jaučia ir supranta ukrainiečių kančią, aktyviai remia jų laisvės ir tiesos kovą prieš patį blogio įsikūnijimą. Negalima leisti pasikartoti 1795 m. įvykiams, kai Abiejų Tautų Respublika buvo ištrinta iš Europos žemėlapio. Džiugu, kad šiandien dauguma Europos šalių yra Ukrainos pusėje, o ne siekia dalyvauti jos dalybose. Pasaulis per pastaruosius du šimtmečius pasikeitė, bet ne ta jo dalis, kurią vienija Maskolija...

Tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ ir jos katalogo rengėjų vardu nuoširdžiausiai dėkoju visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems organizuojant šią parodą. Ypač dėkui muziejams, bibliotekoms, archyvams, fondams, bažnyčioms ir vienuolynams, privatiems asmenimis, skolinusiems esminius parodos objektus – vertingus eksponatus. Galima sugalvoti gražią parodą ir patrauklų jos turinį, tačiau be parodos idėjos, koncepcijos, struktūros ir, svarbiausia, be autentiškų ir kalbančių eksponatų, parodos nebūtų.

Tad labai ačiū svarbiausiems ir patiems dosniausiems parodos eksponatų skolintojams: Vyriausiajam senųjų aktų archyvui (AGAD) Varšuvoje, Lenkijos mokslų ir menų akademijos bibliotekai Krokuvoje, Varšuvos karališkajai piliai – Muziejui, Varšuvos nacionaliniam muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Vilniaus universiteto bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Lietuvos valstybės istorijos archyvui, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Bažnytinio paveldo muziejui, taip pat šių institucijų vadovams ir specialistams. Dėkui Vilniaus, Kauno ir Panevėžio vyskupijų ganytojams už leidimą pasiskolinti bažnyčiose esančias vertybes. Nuoširdžiai ačiū ir privatiems eksponatų skolintojams –kunigaikščiui Motiejui Radvilai (Maciej Radziwiłł, Varšuva), profesoriui Janui Ostrovskiui (Jan Ostrowski, Krokuva) ir Viliui Kavaliauskui (Vilnius). Parodos turinį ir jos grožį nulėmė visų institucijų, išvardytų katalogo pradžioje, ir privačių asmenų skolinti eksponatai, o parodos organizatoriai tas vertybes tiesiog logiškai sudėliojo ir, jų manymu, tinkamai apšvietė.

Parodą lydėjo renginių, skirtų 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, ciklas. Vienas jų – diskusija „Sava ar svetima? 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva“, kurios metu (iš kairės į dešinę) renginio moderatorė dr. Ramunė ŠmigelskytėStukienė ir jos dalyviai profesorius Valdas Rakutis, akademikė dr. (hp) Rūta Janonienė, profesorius Tomas Venclova ir docentas dr. Mindaugas Kvietkauskas diskutavo apie tai, kokį pėdsaką paliko Konstitucijos epocha Lietuvos istorijoje, ar Konstitucija užkirto kelius lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimui, ar priešingai – atvėrė naujas politinės ir kultūrinės raidos perspektyvas, taip pat apie tai, ar lietuvių sąmonė „prisijaukino“ Gegužės 3 d. konstituciją.

Wystawie towarzyszył cykl wydarzeń poświęconych Konstytucji 3

Maja. Jednym z nich była dyskusja „Własna czy obca? Konstytucja 3

Maja i Litwa”, podczas której (od lewej) moderator dyskusji dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė i jej uczestnicy: prof. Valdas Rakutis, akademik dr Rūta Janonienė, profesor Tomas Venclova i doc. dr Mindaugas Kvietkauskas zastanawiali się nad tym, jaki ślad w historii Litwy pozostawiła epoka Konstytucji: czy Konstytucja zaszkodziła zachowaniu litewskiej tożsamości narodowej, czy wręcz przeciwnie – otworzyła nowe perspektywy rozwoju politycznego i kulturalnego, a także nad tym, czy Litwini traktują Konstytucję 3 Maja jako własną.

The exhibition was accompanied by a cycle of events dedicated to the Constitution of 3 May 1791. One was a discussion “Ours or Theirs?

The Constitution of 3 May 1971 and Lithuania, during which (from left to right) the event moderator Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and participants Prof. Valdas Rakutis, academic Dr (hp) Rūta Janonienė, Prof. Tomas Venclova and Assoc. Prof. Dr Mindaugas Kvietkauskas discussed the following questions: what mark the Constitution epoch leave on Lithuania’s history, did the Constitution block the safeguarding of the Lithuanian national identity, or conversely, did it open up new perspectives in political and cultural development, also, did the Lithuanian consciousness “warm up to” the Constitution of 3 May?

Šį temiškai pagrįstą eksponatų sudėliojimą organizavo ir daugiausiai triūso rengiant parodą bei katalogą įdėjo žymiausia XVIII a. antros pusės tyrinėtoja Lietuvoje, parodos kuratorė ir katalogo sudarytoja, įvadinio teksto ir nemažos dalies eksponatų aprašų autorė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, jai talkino kiti išvardyti katalogo objektų aprašų autoriai, taip pat parodos koordinatoriai – muziejaus specialistai Marijus Uzorka, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė, Gintarė Tadarovska, dr. Živilė Mikailienė, Kęstučio Karlos vadovaujama parodų įrengimo grupė ir Mantvido Mieliausko sutelkta restauratorių grupė. Prie parodos prisidėjo ir kur kas daugiau muziejaus darbuotojų, jie taip pat išvardyti parodos katalogo pradžioje. Visoms ir visiems labai ačiū. Už kolegišką bendradarbiavimą ir pagalbą rengiant parodą Vilniuje ypač dėkoju Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus direktoriui profesoriui Voicechui Falkovskiui (Wojciech Fałkowski) ir direktoriaus pavaduotojui Zemovitui Kozminskiui (Ziemowit Koźmiński), panašaus turinio parodą surengusiems Varšuvos karališkojoje pilyje ir iš esmės talkinusiems rengiant parodą Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje.

Taip pat širdingai ačiū ir supratingiems rėmėjams, be kurių pagalbos krizės metais tokią didelę parodą surengti būtų buvę labai sudėtinga. Tad dėkojame Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijai, Adomo Mickevičiaus institutui, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos kultūros tarybai, taip pat ilgametei Valdovų rūmų muziejaus parodinių ir kitų projektų rėmėjai bei partnerei – draudimo bendrovei „BTA. Vienna Insurance Group“ ir jos vadovui Tadeušui Podvorskiui. Informacinį lauką su savo paroda ir konferencija užvaldyti tradiciškai padėjo ištikimi Valdovų rūmų muziejaus informaciniai rėmėjai: nacionalinis transliuotojas LRT (generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), dienraštis „Lietuvos rytas“ (vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas), tinklalapis „Lrytas.lt“ (vadovas Tautvydas Mikalajūnas), reklamos įmonė „JCDecaux“ (vadovė Žaneta Fomova), žurnalas „Legendos“ (akcininkas Tomas Balžekas).

Į rankas įduodamo turiningo ir estetiško tarptautinės parodos „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ katalogo, kaip akivaizdaus parodos atminimo dokumento, vartytojams ir skaitytojams visų jo rengėjų ir autorių vardu norėtųsi tradiciškai palinkėti estetinių potyrių gėrintis įspūdingomis parodos vertybėmis, mūsų bendros praeities, jos lūžinių momentų ir herojų pažinimo džiaugsmo, taip pat – puoselėti istorinę atmintį ir apmąstyti istorinę patirtį – tiesiog pasimokyti iš viltingos ir dramatiškos mūsų istorijos bei paveldo.

Dr. Vydas Dolinskas

Dyrektor Muzeum Narodowego –Pałacu Wielkich Książąt Litewskich

WYSTAWA SKŁANIAJĄCA DO REFLEKSJI

NAD NADZIEJĄ NA ODZYSKANIE WOLNOSCI I PRZYPOMINAJĄCA NAUKI PŁYNĄCE Z UTRATY PANSTWA

Podczas otwarcia międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” w dniu 19 października 2021 r. w wykonaniu litewskiego Kwartetu Smyczkowego im. M.K. Čiurlionisa zabrzmiał legendarny polonez a-moll „Pożegnanie Ojczyzny” uważany za swoisty hymn przypominający o smutnym losie Rzeczypospolitej Obojga Narodów, który został skomponowany przez ostatniego podskarbiego wielkiego litewskiego księcia Michała Kleofasa Ogińskiego. Ta melancholijna, choć czasem pełna nadziei melodia, żegnała każdego zwiedzającego opuszczającego ostatnią salę wystawy. Polonez „Pożegnanie Ojczyzny” za każdym razem skłania nas do refleksji nad losem Rzeczypospolitej Obojga Narodów, nad iskrą nadziei na odrodzenie narodów i państwa, która zabłysła w drugiej połowie XVIII wieku, nad tragicznym końcem, do którego doprowadziły wyłącznie agresywne intencje i interesy sąsiadów.

W 2021 r. obchodzimy 230. rocznicę uchwalenia Konstytucji 3 Maja i aktu „Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów”. Każda rocznica jest okazją i zachętą do bliższego przyjrzenia się faktom historycznym z dawnej przeszłości, do zastanowienia się nad znaczeniem, przyczynami i konsekwencjami dawnych wydarzeń, wyborami ich uczestników w momentach krytycznych, do wyciągnięcia wniosków z bolesnych lekcji historii. Również ta rocznica przypomniała o nadziei rozbudzonej przez Konstytucję 3 Maja i Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów oraz o tragicznym upadku państwowości Rzeczypospolitej. Historyczne zwycięstwa, które prowadzą do rozkwitu gospodarczego i trwałego dobrobytu, zwykle są wspominane z przyjemnością i dumą, podczas gdy zwycięstwa, po których następuje upadek, zawsze wywołują sprzeczne uczucia i zmuszają do zastanowienia się nad błędami, które mogły wynikać z braku determinacji lub przezorności, niedostatku dalekowzroczności politycznej i dyplomatycznej czy niedoceniania okoliczności zewnętrznych. Co najważniejsze, takie promyki nadziei i dramatyczne konsekwencje zmuszają nas do przynajmniej teoretycznego wyciągania z historii wniosków istotnych zarówno dla teraźniejszości, jak i przyszłości. Międzynarodowa wystawa „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” zorganizowana w Muzeum Narodowym – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich w dniach od 19 października 2021 roku do 16 stycznia 2022 roku, skłaniała do refleksji nad skomplikowanymi dziejami Rzeczypospolitej Obojga Narodów w XVIII wieku, do czerpania mądrości z doświadczeń historycznych. Warto zaznaczyć, że na Litwie rocznica uchwalenia Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów na poziomie państwowym była obchodzona po raz pierwszy w 2021 roku, ponieważ dokumenty te przez długi czas uważano za „obce”, negatywnie wpływające na rozwój państwowości litewskiej. W 2021 roku Muzeum Narodowe - Pałac Wielkich Książąt Litewskich oprócz tej monumentalnej wystawy, będącej zwieńczeniem obchodów roku jubileuszowego, zorganizowało cały cykl wydarzeń, których celem było upamiętnienie rocznicy ważnych dokumentów historycznych i ich znaczenia, oraz współczesna refleksja nad historią sprzed ponad dwóch wieków i rozbudzenie pamięci historycznej.

Obchody rocznicy Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów w Muzeum Narodowym – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich zainaugurowała specjalna uroczystość „Twierdza Ojczyzny i Swobód Naszych”, która odbyła się w dniu 5 maja 2021 roku w Wielkiej Sali Renesansowej. Patronat honorowy nad tym programem obchodów objęli Viktorija Čmilytė-Nielsen – Marszałek Sejmu Republiki Litewskiej, prof. Tomasz Grodzki – Marszałek Senatu Rzeczypospolitej Polskiej, którzy wygłosili słowa powitania oraz Elżbieta Witek – Marszałek Sejmu Rzeczypospolitej Polskiej, która nie mogła wziąć udziału w tym wydarzeniu, a jej powitanie odczytała Urszula Doroszewska – Ambasador Rzeczypospolitej Polskiej w Republice Litewskiej. W dniu 5 maja obchody rozpoczęto od zaprezentowania w Wielkiej Sali Renesansowej wystawy jednego arcydzieła – pełnowymiarowego portretu reprezentacyjnego ostatniego króla Polski i wielkiego księcia litewskiego Stanisława Augusta Poniatowskiego (1732/1764–1795/1798), datowanego na rok 1783, pędzla Józefa Ksawerego Heskiego (ok. 1740-ok. 1810) – nadwornego malarza Radziwiłłów. Portret ten przez długi czas zdobił rezydencję w Nieświeżu. Z monarchą przedstawionym na portrecie słusznie kojarzą się inicjatywy prawie wszystkich reform państwowych z drugiej połowy XVIII wieku oraz Konstytucja 3 Maja. Portret monarchy, który obecnie jest przechowywany w Narodowym Muzeum Sztuki Republiki Białorusi, prawdopodobnie powstał z inicjatywy książąt Radziwiłłów. Na stoliku obok korony króla Polski została przedstawiona mitra wielkiego księcia litewskiego. W ten sposób został podkreślony federacyjny charakter Rzeczypospolitej Obojga Narodów i podmiotowość Wielkiego Księstwa Litewskiego jako państwa. Później, 5 maja wieczorem odbyła się dyskusja okrągłego stołu, w której uczestniczyli kontynuatorzy tradycji Rzeczypospolitej Obojga Narodów – Polacy, Litwini, Ukraińcy i Białorusini – wybitni działacze polityczni, społeczni, przedstawiciele nauki i kultury: prof. Vytautas Landsbergis – polityk, muzykolog, przewodniczący Rady Najwyższej Republiki Litewskiej, czyli pierwszy przywódca niepodległego państwa litewskiego; Bogdan Borusewicz – wywodzący się z Wileńszczyzny historyk, polityk, współzałożyciel „Solidarności” i jeden z jej liderów, wicemarszałek Senatu Rzeczypospolitej Polskiej; Maria Koc – antropolog kultury, polityk, Przewodnicząca Senackiej Komisji Gospodarki Narodowej i Innowacyjności; Tomas Venclova –poeta, eseista, publicysta, badacz literatury, dysydent, jeden z założycieli Litewskiej Grupy Helsińskiej, profesor Uniwersytetu Yale (USA); Andrzej B. Zakrzewski – polski historyk prawa, badacz ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego, profesor Uniwersytetu Warszawskiego; prof. Richard Butterwick-Pawlikowski –badacz osiemnastowiecznej historii Rzeczypospolitej Obojga Narodów, profesor w Centrum Studiów Slawistycznych i Studiów Wschodnioeuropejskich na Uniwersytecie Londyńskim (UCL); Maksimas Milta –specjalista ds. dziedzictwa kulturowego, politolog, kierownik Wydziału Komunikacji i Rozwoju Europejskiego Uniwersytetu Humanistycznego, który sporo lat spędził na Białorusi; Taras Voznyak – ukraiński kulturolog, tłumacz, politolog, współtwórca ukraińskiego ruchu odrodzenia narodowego „Ruch”, dyrektor Lwowskiej Narodowej Galerii Sztuki im. Borysa Woźnickiego; dr Mindaugas Kvietkauskas – litewski literaturoznawca, historyk kultury, poeta, były minister kultury Republiki Litewskiej, docent Uniwersytetu Wileńskiego; dr hab. Alvydas Nikžentaitis – historyk, dyrektor Instytutu Historii Litwy; Žygimantas Pavilionis – litewski dyplomata, ambasador, były przewodniczący Komisji Spraw Zagranicznych Sejmu Republiki Litewskiej. Dyskusję moderowali: dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – znana badaczka historii osiemnastowiecznej, zastępca dyrektora Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich i Virginijus Savukynas –historyk, wnikliwy publicysta i znany dziennikarz.

Zwieńczeniem programu obchodów rocznicy był koncert muzyki grywanej w czasach Sejmu Wielkiego i Konstytucji 3 Maja, który się odbył w dniu 5 maja. Słynna litewska solistka operowa Joana Gedmintaitė (sopran) i znana pianistka Šviesė Čepliauskaitė wykonały utwory Michała Kleofasa Ogińskiego, Wolfganga Amadeusza Mozarta, Gioacchina Rossiniego.

Ze względu na obowiązujące wówczas ograniczenia dotyczące organizacji imprez w czasie pandemii w Wielkiej Sali Renesansowej Pałacu Wielkich Książąt Litewskich mogła być obecna tylko niewielka liczba uczestników. Cały program był nagrywany przez Litewskiego Nadawcę Publicznego LRT i transmitowany na portalach społecznościowych i stronach internetowych. Oprócz LRT, patronem medialnym była grupa medialna „Lietuvos rytas”. Organizatorem programu obchodów było Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich, zaś partnerami programu – Sejm Republiki Litewskiej, Instytut Polski w Wilnie, Ambasada Rzeczypospolitej Polskiej w Republice Litewskiej, Ambasada Republiki Litewskiej w Rzeczypospolitej Polskiej oraz Instytut Historii Litwy.

Ta wieloczęściowa uroczystość inaugurująca obchody odbyła się w Muzeum Narodowym – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich w dniu 5 maja, czyli w 230. rocznicę wejścia w życie Konstytucji 3 Maja, główne zaś obchody w Wilnie, przede wszystkim duża wystawa międzynarodowa, zostały przesunięte na koniec października w celu upamiętnienia 230. rocznicy uchwalenia Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów –niezwykle istotnego dla rozwoju państwowości Litwy. Taki sposób organizacji obchodów wynikał nie tylko z chęci upamiętnienia Konstytucji oraz Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów, ale również z okoliczności zewnętrznych: Zamek Królewski w Warszawie planował zorganizowanie dużej wystawy poświęconej epoce Konstytucji na początku maja, dlatego też podobna wystawa wykorzystująca po części te same eksponaty mogła być zorganizwana w Pałacu Wielkich Książąt Litewskich dopiero później i otwarta z okazji rocznicy uchwalenia Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów.

19 października 2021 roku wieczorem – w przeddzień 230. rocznicy uchwalenia przez Sejm Czteroletni Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów, które miało miejsce w dniu 20 października 1791 r. –Pałac Wielkich Książąt Litewskich wraz ze współorganizatorami – Instytutem Adama Mickiewicza (Warszawa) i Zamkiem Królewskim w Warszawie zaprosił przedstawicieli kultury Wilna i gości na uroczyste otwarcie międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja”. Wraz z otwarciem wystawy odbyła się inauguracja międzynarodowej konferencji naukowej „Świt wolności ojczyzny” –Konstytucja 3 Maja Geneza. Treść. Znaczenie“. W uroczystych obchodach wzięli udział oraz przemówienia wygłosili patroni honorowi wystawy i konferencji – Prezydent Republiki Litewskiej Gitanas Nausėda oraz Prezydent Rzeczypospolitej Polskiej Andrzej Duda. Udział i patronat przywódców państwa litewskiego i polskiego – spadkobierców tradycji państwowych Rzeczypospolitej Obojga Narodów – nadały wydarzeniu szczególny status i podkreśliły żywotność i aktualność historycznych więzi całego regionu. Po przemówieniach Prezydentów zabrał głos prof. Wojciech Fałkowski – Dyrektor Zamku Królewskiego w Warszawie, jeden ze współorganizatorów wystawy. W imieniu Instytutu Adama Mickiewicza – drugiego współorganizatora wystawy – przemawiała Aneta Prasał-Wiśniewska. Dyrektor Instytutu Barbara Schabowska nie mogła przyjechać do Wilna z powodu pandemii. Miło jest podkreślić, że w ceremonii otwarcia wystawy uczestniczyli także szefowie innych polskich instytucji – ważnych partnerów międzynarodowych Pałacu Wielkich Książąt Litewskich: prof. Andrzej Betlej – dyrektor Zamku Królewskiego na Wawelu (Kraków) oraz prof. Janusz Trupinda – dyrektor Muzeum Zamkowego w Malborku. Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – kurator wystawy i Przewodnicząca Komitetu Organizacyjnego Konferencji, wicedyrektor Pałacu Wielkich Książąt Litewskich, pracownik naukowy Instytutu Historii Litwy – przedstawiła główne idee wystawy oraz jej najważniejsze akcenty.

Na obszernej międzynarodowej wystawie „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” oraz w jej katalogu łącznie zostało zaprezentowanych ponad 200 eksponatów, pochodzących aż z 42 instytucji (muzeów, archiwów, bibliotek, fundacji, kościołów i klasztorów) oraz ze zbiorów prywatnych z Litwy, Polski, Ukrainy i Białorusi. Podczas przygotowwywania wystawy tematycznej, by odsłonić pewne aspekty wybranego tematu, zawsze konieczne jest wybranie odpowiednich eksponatów z wielu kolekcji rozsianych po kilku krajach. Narracja wystawy, zdominowana przez portrety postaci historycznych i autentyczne dokumenty związane z najważniejszymi wydarzeniami, została podzielona na kilka części.

Pierwsza część „Władca i naród” przedstawiała rozprzestrzenianie się idei epoki Oświecenia (wieku świateł) oraz program reform państwa i budowy nowoczesnego społeczeństwa Rzeczypospolitej Obojga Narodów, kandydatów do tronu Rzeczypospolitej w okresie ostatniego bezkrólewia i pierwsze próby przeprowadzenia reform przez Stanisława Augusta Poniatowskiego po objęciu władzy, a także konfederację barską i jej konsekwencje.

Druga część wystawy zatytułowanej „O dobro Ojczyzny” przedstawiała jak Litwa zareagowała na wstrząs spowodowany I rozbiorem. W tej części wystawy pokazano, jakie inicjatywy zostały podjęte przed Sejmem Czteroletnim w celu modernizacji i wzmocnienia Rzeczypospolitej Obojga Narodów w zakresie reformy państwa (np. powołanie Komisji Edukacji Narodowej i Rady Nieustającej) oraz projekty prywatne (m.in. podskarbiego litewskiego Antoniego Tyzenhauza, hetmana wielkiego litewskiego Michała Kazimierza Ogińskiego, biskupa wileńskiego księcia Ignacego Jakuba Massalskiego, prałata wileńskiego i referendarza litewskiego Pawła Ksawerego Brzostowskiego i inne).

W trzeciej części wystawy została ukazana działalność Sejmu Czteroletniego i najważniejsze kierunki reform (m.in. w zakresie zarządzania państwem, wojska, miast, służby dyplomatycznej, itp.) oraz przywołani główni przywódcy stronnictw politycznych ówczesnej Rzeczypospolitej (m.in. wojewoda wileński książę Karol Stanisław Radziwiłł – założyciel tzw. stronnictwa radziwiłłowskiego w Warszawie, który próbował jednoczyć posłów z Wielkiego Księstwa Litewskiego, Kazimierz Nestor Sapieha – generał artylerii litewskiej, jeden z twórców Konstytucji, Julian Ursyn Niemcewicz – poseł inflancki w czasach Sejmu Wielkiego, Michał Kleofas Ogiński – dyplomata, późniejszy podskarbi wielki litewski i inni).

W czwartej części wystawy „Łagodna rewolucja” przedstawiono kulminacje Sejmu Czteroletniego –najważniejsze założenia Konstytucji 3 Maja: reformę ustrojową i ustanowienie monarchii dziedzicznej, poprawy stanu obronności państwa poprzez zwiększenie liczebności armii i jej modernizację, zapewnienie ochrony praw chłopów i budowanie nowoczesnego narodu poprzez łagodzenie nadużyć pańszczyzny i uznanie chłopów za pełnoprawnych obywateli. Zapewne najważniejszym eksponatem tej części i całej wystawy był oryginalny egzemplarz Konstytucji z 1791 r. sprowadzony z Archiwum Głównego Akt Dawnych w Warszawie. Centralnym punktem piątej części wystawy „Konstytucja i Litwa” był oryginalny egzemplarz aktu Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów z dnia 20 października 1791 roku – dokumentu niezwykle ważnego dla rozwoju państwowości Wielkiego Księstwa Litewskiego, który uściślił i uzupełnił Ustawę Rządową, odnowił akt unii lubelskiej oraz zapewnił Litwie równorzędną z Koroną pozycję prawnoustrojową w ramach Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Jeśli zatwierdzenie Konstytucji 3 Maja było ustępstwem Litwy wobec Polski, to Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów było już ustępstwem Polski wobec Litwy. Historia uchwalenia obu aktów prawnych jest zatem doskonałym przykładem kompromisu politycznego, którego celem jest dobro wspólne i dobro poszczególnych państw.

W szóstej części wystawy zatytułowanej „Między zdradą a lojalnością” pokrótce zostali przedstawieni przeciwnicy reform Sejmu Czteroletniego w Polsce i na Litwie, a zwłaszcza przeciwnicy Ustawy Rządowej, którzy naiwnie liczyli na bezinteresowne wsparcie Rosji w walce z przeciwnikami politycznymi w kraju oraz ich wątpliwa działalność w Rzeczypospolitej Obojga Narodów i polityka zagraniczna. Działania wielu tzw. targowiczan świadczyły raczej o otwartej kolaboracji z wrogiem i o zdradzie Ojczyzny.

W ostatniej, siódmej, części wystawy zatytułowanej „Walka o wolność” została ukazana historia wspólnej walki Litwinów i Polaków o wolność i niepodległość, próby ratowania honoru wojsk Rzeczypospolitej Obojga Narodów podczas insurekcji kościuszkowskiej pod przywództwem generałów Tadeusza Kościuszki i Jakuba Jasińskiego oraz w okresie wojen napoleońskich. W ten sposób w pamięci została utrwalona tradycja Konstytucji 3 Maja i heroicznych walk podczas insurekcji kościuszkowskiej, która przetrwała przez wieki i zainspirowała poetę Adama Mickiewicza, zaś powstańcom dodała sił i dała nadzieję na zwycięstwo. Pośrodku sali wyeksponowano inny szczególny relikt – unikatowy egzemplarz przekładu tekstu Konstytucji 3 Maja na język litewski, wykonany na przełomie XVIII i XIX wieku, świadczący o początkach kształtowania się współczesnego narodu litewskiego i jego języka oraz o potrzebie niesienia przesłania Konstytucji do każdego Litwina umiejącego czytać.

Wieczorem 19 października 2021 r. Prezydenci Litwy i Polski Gitanas Nausėda i Andrzej Duda, nie tylko uroczyście otworzyli wystawę, ale również zainaugurowali międzynarodową konferencję naukową „Świt wolności ojczyzny” – Konstytucja 3 Maja. Geneza. Treść. Znaczenie“, której obrady zostały rozpoczęte następnego ranka i zakończone 21 października wieczorem. Organizatorami konferencji były Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich oraz Instytut Historii Litwy i Uniwersytet Witolda Wielkiego. Partnerami tego wydarzenia naukowego były: Instytut Polski w Wilnie, Ambasada Republiki Litewskiej w Rzeczypospolitej Polskiej, Ambasada Rzeczypospolitej Polskiej w Republice Litewskiej, Stowarzyszenie Potomków Sejmu Wielkiego oraz Instytut Wielkiego Księstwa Litewskiego. Podczas dwóch dni obrad prelegenci z 5 krajów europejskich zaprezentowali 27 referatów naukowych. Międzynarodowa konferencja naukowa „Świt wolności ojczyzny” – Konstytucja 3 Maja. Geneza. Treść. Znaczenie“ jednocześnie stała się pierwszym oraz bardzo ważnym wydarzeniem programu naukowego, kulturowego i edukacyjnego międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja”. W ramach tego programu odbyła się również dyskusja o Konstytucji 3 Maja i jej ocenie na Litwie, zostały wygłoszone dwa publiczne wykłady (prelegenci dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė i dr Lina Balaišytė), a także zostały zorganizowane dwa koncerty muzyki dawnej i dwa przedstawienia. Sporo wydarzeń można było oglądać online. Przygotowano dwa tematy zajęć edukacyjnych i zorganizowano cztery wycieczki z kuratorem wystawy dla indywidualnych gości.

Podczas prawie trzech miesięcy eksponowania międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” (od 19 października 2021 roku do 16 stycznia 2022 roku), pomimo zaostrzenia się epidemii koronawirusa, odwiedziło ją prawie 19 tysięcy osób, zaś prawie 10 tysięcy osób interesowało się wystawą wirtualnie. Tym samym łączna liczba odwiedzających wystawę i biorących udział w wydarzeniach z jej okazji sięgała prawie 30 tysięcy, co jest dobrym wynikiem nawet w porównaniu z frekwencją na wystawach w okresie sprzed pandemii. 20 października 2021 r. wystawę odwiedziła liczna Polsko-Litewska Grupa Ekspertów ds. Zachowania Wspólnego Dziedzictwa Kulturowego Litwy i Polski pod przewodnictwem wiceministrów kultury obu krajów Rimantasa Mikaitisa i Jarosława Sellina.

Organizatorzy wystawy i konferencji mieli nadzieję, że zarówno forum naukowe, jak wystawa trwająca 3 miesiące oraz jej bogaty program naukowy, kulturalny i edukacyjny przyczynią się do wzmocnienia pamięci historycznej, przełamania stereotypów, uzyskania głębszego zrozumienia oraz pozwolą na bardziej obiektywną ocenę dziejów Litwy i Polski w drugiej połowie XVIII wieku, pomogą zapoznać się z najważniejszymi ideami i wybitnymi przedstawicielami epoki, z inicjatywami w zakresie reform państwa, realiami budowania społeczeństwa obywatelskiego i z Konstytucją 3 Maja będącą ukoronowaniem tego procesu. Dokument ten wciąż nie jest dobrze znany na Litwie i często jest uważany za kontrowersyjny. Znajomość szerszego kontekstu jest bardzo ważna dla zrozumienia epoki Konstytucji i jej znaczenia dla Litwy. Dlatego na wystawie i podczas konferencji dużo uwagi poświęcono również aktowi Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów z 20 października 1791 r., który – jak wspomniano – uzupełnił i doprecyzował Konstytucję, na nowej parytetowej zasadzie regulował stosunki między Litwą a Koroną w ramach Rzeczypospolitej Obojga Narodów i był równoznaczny z odnowieniem aktu unii lubelskiej z 1569 r. Nieprzypadkowo jako znak rozpoznawczy wystawy został wybrany jeden z późnych portretów ostatniego władcy Rzeczypospolitej Obojga Narodów Stanisława Augusta Poniatowskiego – króla Polski i wielkiego księcia litewskiego, na którym monarcha ukazany jest z klepsydrą – symbolem upływającego czasu. Wszystkie reformy podejmowane w epoce stanisławowskiej były w taki czy inny sposób związane z tym monarchą. Szkoda, że w czasach jego panowania Rzeczpospolita Obojga Narodów – Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie – została zniszczona lub opanowana przez obcych (nie upadła). Ta nauka płynąca z historii końca XVIII wieku powinna skłonić nas wszystkich do zastanowienia się (tak jak zamyślony monarcha na portrecie) nad przemijaniem, nad tym, że powinniśmy dążyć do zmian w życiu, troszczyć się o dobro ojczyzny, dobrobyt jej obywateli, o wzmocnienie jedności społeczeństw i bratnich narodów niegdyś tworzących Rzeczpospolitą Obojga Narodów, dążyć do zgody wzajemnej, polegać tylko na własnych siłach, troszczyć się o dobro wspólne i o wspólne bezpieczeństwo i pod żadnym pozorem nie wierzyć w bezinteresowną pomoc wrogów, nie ufać cudzym obietnicom, nie poddawać się podżeganiom, nie być naiwnymi.

Epoka Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów dzisiaj może mieć znaczenie dla stosunków między Litwą a Polską oraz z innymi krajami regionu – spadkobiercami tradycji Rzeczypospolitej Obojga Narodów. O znaczeniu historycznym Konstytucji oraz jej wartości ponadczasowej wyraźnie świadczy uwaga, którą poświęcili obchodom jubileuszowym z okazji 230. rocznicy uchwalenia Konstytucji 3 Maja i Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów przywódcy państw Litwy i Polski. W trakcie przygotowania do druku katalogu międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” rozpoczęłą się brutalna agresja Moskali na Ukrainę – jeden z historycznych regionów Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Wydarzenia te jeszcze bardziej przekonały nas o znaczeniu nauki płynącej z wydarzeń mających miejsce w epoce Konstytucji i wyraźnie udowodniły, że agresywne metody działania Moskali nie zmieniły się na przestrzeni wieków.

Ta orda nie toleruje wolności i godnego życia, ignoruje prawo, rozpowszechnia bezczelne kłamstwa. I tylko wspólnym wysiłkiem można pokonać wschodniego barbarzyńcę, dobrze znanego narodom tego regionu Europy, wszystkim Polakom, Litwinom, Ukraińcom i Białorusinom. Dlatego Polacy i Litwini tak dogłębnie rozumieją cierpienia Ukraińców i aktywnie wspierają ich walkę o wolność i prawdę przeciwko wcieleniu zła. Nie możemy pozwolić na powtórzenie się wydarzeń z 1795 roku, gdy Rzeczpospolita Obojga Narodów zniknęłą z mapy Europy. Dobrze, że dziś większość krajów europejskich jest po stronie Ukrainy i nie stara się uczestniczyć w jej podziale. Świat się zmienił w ciągu ostatnich dwóch stuleci, ale nie ta jego część, którą łączą Moskale...

W imieniu organizatorów międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” oraz autorów jej katalogu, pragniemy serdecznie podziękować wszystkim, którzy przyczynili się do zorganizowania tej wystawy. Szczególne słowa podziękowania kierujemy do muzeów, bibliotek, archiwów, fundacji, kościołów i klasztorów oraz osób prywatnych, które wypożyczyły cenne eksponaty. Można wymyślić piękną wystawę i atrakcyjną jej zawartość, ale bez pomysłu, koncepcji, struktury, a przede wszystkim bez autentycznych i wymownych eksponatów, nie można zorganizować wystawy. Składamy serdeczne podziękowania dla najważniejszych i najhojniejszych instytucji, które wypożyczyły eksponaty na wystawę: Archiwum Głównego Akt Dawnych w Warszawie (AGAD), Biblioteki Naukowej Polskiej Akademii Umiejętności i Polskiej Akademii Nauk w Krakowie, Zamku Królewskiego w Warszawie – Muzeum, Muzeum Narodowego w Warszawie, Litewskiego Muzeum Narodowego, Litewskiego Narodowego Muzeum Sztuki, Narodowego Muzeum Sztuki im. M. K. Čiurlionisa, Biblioteki Uniwersytetu Wileńskiego, Biblioteki im. Wróblewskich Litewskiej Akademii Nauk, Litewskiego Państwowego Archiwum Historycznego, Litewskiej Biblioteki Narodowej im. Martynasa Mažvydasa, Muzeum Dziedzictwa Sakralnego, a także dla kierowników i specjalistów tych instytucji. Składamy również podziękowania dla pasterzy diecezji wileńskiej, kowieńskiej i poniewieskiej za udostępnienie cennych przedmiotów przechowywanych w kościołach. Serdecznie dziękujemy również osobom prywatnym, które udostępniły eksponaty na wystawę: księciu Maciejowi Radziwiłłowi (Warszawa), profesorowi Janowi Ostrowskiemu (Kraków) i Viliusowi Kavaliauskasowi (Wilno). Eksponaty wypożyczone przez wszystkie wymienione na początku katalogu instytucje oraz przez osoby prywatne złożyły się na treść tej pięknej wystawy. Organizatorzy zaś wyeksponowali te wartości, poukładali w logiczną całość oraz, ich zdaniem, odpowiednio je oświetlili. Największy wysiłek w przygotowanie wystawy włożyła dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė –najwybitniejsza litewska badaczka dziejów drugiej połowy XVIII wieku, twórczyni koncepcji i kuratorka wystawy, redaktor katalogu, autorka tekstu wprowadzającego i opisów znacznej części eksponatów. Pomagali jej inni wymienieni autorzy opisów katalogowych i koordynatorzy wystawy – muzealnicy: Marijus Uzorka, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė, Gintarė Tadarovska, dr Živilė Mikailienė, grupa instalacji wystawienniczych pod kierownictwem Kęstutisa Karlosa oraz zespół restauratorów pod kierownictwem Mantvidasa Mieliauskasa. Do zorganizowania wystawy przyczyniło się znacznie więcej pracowników muzeum, którzy również zostali wymienieni we wstępie do katalogu wystawy. Wszystkim bardzo serdecznie dziękuję. Szczególne podziękowania za współpracę i pomoc w przygotowaniu wystawy w Wilnie należą się Profesorowi Wojciechowi Fałkowskiemu – Dyrektorowi Zamku Królewskiego w Warszawie – Muzeum oraz Wicedyrektorowi Ziemowitowi Koźmińskiemu, którzy zorganizowali wystawę o podobnej treści na Zamku Królewskim w Warszawie i znacząco pomogli w przygotowaniu wystawy w Muzeum Narodowym – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie.

Składam serdeczne podziękowania dla wyrozumiałych sponsorów, bez wsparcia których bardzo trudno by było zorganizować tak dużą wystawę w okresie kryzysowym. Słowa wdzięczności kierujemy do Ministerstwa Kultury i Dziedzictwa Narodowego Rzeczypospolitej Polskiej, Instytutu Adama Mickiewicza, Ministerstwa Kultury Republiki Litewskiej oraz Litewskiej Rady Kultury, a także do Agencji Ubezpieczeniowej „BTA. Vienna Insurance Group” i jej dyrektora Tadeusza Podvorskisa – wieloletniego sponsora i partnera wystaw i innych projektów realizowanych przez Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich. Patronat medialny nad wystawą i konferencją tradycyjnie sprawowali lojalni partnerzy medialni Muzeum Narodowego – Pałacu Wielkich Książąt Litewskich: Litewski Nadawca Publiczny LRT (dyrektor generalny Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), dziennik „Lietuvos rytas” (redaktor naczelny Gedvydas Vainauskas), portal internetowy Lrytas.lt (dyrektor Tautvydas Mikalajūnas), agencja reklamowa JCDecaux (dyrektor Žaneta Fomova), magazyn „Legendos” (akcjonariusz Tomas Balžekas).

Oddajemy w ręce czytelnika treściwy katalog międzynarodowej wystawy „O dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce Konstytucji 3 Maja” o estetycznej szacie graficznej jako dokument upamiętniający to wydarzenie. W imieniu wszystkich redaktorów i autorów, czytelnikom katalogu tradycyjnie życzymy estetycznych wrażeń podczas zapoznawnia się z walorami artystycznymi cennych eksponatów wystawy, a także czerpania radości z poznawania naszych wspólnych dziejów, ich momentów przełomowych i bohaterów. Życzymy również kultywowania pamięci historycznej i refleksji nad doświadczeniem historycznym – wyciągnięcia wniosków z naszej dramatycznej historii wypełnionej nadzieją oraz poznawania naszego dziedzictwa.

Dr. Vydas Dolinskas

THIS EXHIBITION RETHINKS IDEAS FOR THE HOPE OF FREEDOM AND THE PAINFUL LESSONS OF THE DESTRUCTION OF THE STATE

The opening of the international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, held on 19 October 2021, featured the legendary Polonaise in A minor Farewell to the Homeland written by the last Grand Treasurer of the Grand Duchy of Lithuania Duke Michał Kleofas Ogiński and performed that evening by the State Čiurlionis Quartet –the piece is considered a hymn reminding us of the sad fate of the Polish-Lithuanian Commonwealth. This melancholic, albeit in places hopeful melody, could also be heard as visitors left the last exhibition hall. The Polonaise Farewell to the Homeland makes us recall the historic fate of the joint PolishLithuanian state, which had ignited the hope of a revival of nations and the state in the second half of the 18th century, and its eventual tragic demise, determined exclusively by the intents and interests of its aggressive neighbours.

The year 2021 marked the 230th anniversary of the declaration of the 3 May Constitution and the confirmation of the law of mutual obligation between the Two Nations, known as the Mutual Assurance of the Two Nations. Each anniversary offers the chance and prompts us to take a closer look at historical facts deep in the past, to think about the meaning, reasons and outcomes of events from those times, the choices made by historical figures at critical moments, and to actualise the uplifting and/or painful lessons of history today. This anniversary is precisely that kind of opportunity, reminding us of the hopes aroused by the 1791 Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations, and the tragic climax in the development of statehood in Poland and Lithuania. The historical victories that led to this peak and long-term prosperity are usually remembered with satisfaction and pride, whereas the short-term wins that were followed by falls always arouse two-sided feelings that force us to consider mistakes that may have been made along the way, possibly the lack of sufficient determination or awareness, shortcomings in political and diplomatic insight and unqualified assessments of external circumstances. What is even more important is that such rays of hope and subsequent dramatic outcomes force us to at least theoretically learn from history, to make our own adequate conclusions, which are of relevance both today and in the future.

The international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, held at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania on 16 October 2021 to 16 January 2022, was precisely that kind of opportunity to rethink complicated twists and turns in the development of the Polish-Lithuanian Commonwealth in the 18th century, to draw from our historical experiences and wisdom. It is worth noting that in modern Lithuania, the commemoration of the anniversary of the 1791 Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations really only took place so extensively at a state level in 2021, as these documents had for a long time been thought of as “foreign”, or as having a negative effect on the development of Lithuania's statehood. The National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, in addition to this monumental exhibition, as the culmination of the anniversary year, offered an extensive programme of events for 2021, inspiring visitors to recall the anniversary of such fundamental historical documents and their significance, and at the same time to bring attention to a story tracing back more than two centuries, one that certainly arouses our historical memory.

Director of the National Museum –Palace of the Grand Dukes of Lithuania

The National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania began to commemorate the anniversary of the 1791 Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations by holding a special programme, Fortress of the Homeland and Liberties, which was realised on 5 May 2021 in the Great Renaissance Hall. The patrons of this state anniversary, who also made welcome speeches, were the Speaker of the Seimas of the Republic of Lithuania Viktorija Čmilytė-Nielsen, Marshal of the Senate of the Republic of Poland Prof. Tomasz Grodzki and the Marshal of the Senate of the Republic of Poland Elżbieta Witek, who could not attend the event in person so her welcome speech was read by the Ambassador of the Republic of Poland in Lithuania, Urszula Doroszewska.

At the start of the event held on 5 May, an exhibition of a single masterpiece in the Great Renaissance Hall was also presented. The exceptional work, a full-length representational portrait of the King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski (1732/1764–1795/1798), was created by the court painter of the Radziwill princes Józef Ksawery Heski (ca 1740–ca 1810) and adorned the walls of their Nesvyzh residence for a long time. Almost all the state reform initiatives of the second half of the 18th century are justifiably associated with the ruler depicted in the portrait, including the Consitution of 1791. The portrait that is today kept at the National Art Museum of the Republic of Belarus may have been created by the artist upon the advice of the Radziwill princes. The cap of the Lithuanian grand duke is depicted next to the crown of the Polish king on a nearby table. This highlights the federal dualism of the Polish-Lithuanian Commonwealth and the state status of the Grand Duchy of Lithuania.

A round table discussion was held later in the evening of 5 May, in which prominent state, public, scientific and cultural representatives of the successors of the traditions of the Polish-Lithuanian Commonwealth – Poles, Lithuanians, Ukrainians and Belarusians – participated: the politician, musicologist, Chairman of the Supreme Council – Reconstituent Seimas of the Republic of Lithuania, i.e., the first head of the restored independent Lithuanian state, Prof. Vytautas Landsbergis; the historian, politician and one of the founders and leaders of Poland's Solidarity, the Deputy Marshal of the Senate of the Republic of Poland, originally from the Vilnius Region, Bogdan Borusewicz; the cultural anthropology specialist, politician and chair of the National Economy and Innovativeness Committee of the Senate of the Republic of Poland Maria Koc; the essayist, publicist, literature researcher, dissident and one of the founders of the Lithuanian Helsinki Group, Yale University (USA) professor Tomas Venclova; historian of Polish law, researcher of the order and laws of the Grand Duchy of Lithuania, Warsaw University professor Andrzej B. Zakrzewski; historian, researcher of the 18th-century history of the Polish-Lithuanian Commonwealth, professor at the School of Slavonic and East European Studies at University College London Richard Butterwick-Pawlikowski; the cultural heritage and political science specialist who has lived in Belarus for some time, head of the Communications and Development Unit at the European Humanities University Maksimas Milta; Ukrainian cultural scientist, translator, political scientist, one of the founders of the Ruch Ukrainian national revival movement, general director of the Borys Voznytsky Lviv National Art Gallery Taras Woznyak; Lithuanian literature researcher, cultural historian, poet and former minister of culture of Lithuania, associate professor at Vilnius University Dr Mindaugas Kvietkauskas; historian, director of the Lithuanian Institute of History, habilitated Dr Alvydas Nikžentaitis; and Lithuanian diplomat, ambassador and then the chair of the Seimas Committee on Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Žygimantas Pavilionis. The discussion was moderated by the well-known 18th-century history researcher, deputy director of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and historian, insightful publicist and renowned journalist Virginijus Savukynas.

The anniversary commemoration programme on the evening of 5 May 2021 closed off with a concert of music from the epoch of the Four-Year Sejm and the 1791 Constitution, during which works by Michał Kleofas Ogiński, Wolfgang Amadeus Mozart and Gioachino Rossini were performed by the famous Lithuanian opera soloist Joana Gedmintaitė (soprano) and well-known pianist Šviesė Čepliauskaitė.

As pandemic-related restrictions on events were still in place at the time, only a small number of participants could be present in the Great Renaissance Hall of the Palace of the Grand Dukes. However, the whole programme was filmed by the LRT National Broadcaster and shown on social networks and online. The Lietuvos rytas media group was another media sponsor of the event in addition to LRT. The official organiser of the commemoration programme was the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, and the programme partners were the Seimas of the Republic of Lithuania, the Polish Institute in Vilnius, the Embassy of the Republic of Poland in Lithuania, the Embassy of the Republic of Lithuania in Poland and the Lithuanian Institute of History.

This multi-part ceremonial introductory event at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania was held on the day when 230 years ago the Constitution of 1791 came into effect – 5 May, while the main anniversary accents in Vilnius, with the major international exhibition at the fore, were postponed to autumn, the end of October, as a way of remembering and making a special commemoration of the 230th anniversary of the Mutual Assurance of the Two Nations, so important to the development of Lithuania's statehood. It was not just the goal of commemorating both the Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations that prompted the organisers to space out the anniversary events throughout the whole year, but also the circumstance that the Warsaw Royal Castle planned to hold a major exhibition in early May also dedicated to the Constitution's epoch, therefore the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania could only hold its own similar exhibition, featuring some exhibits common to both, at a later time, and plan the opening to mark the anniversary of the Mutual Assurance of the Two Nations.

On the evening of 19 October 2021, the eve of the anniversary of the confirmation of the Mutual Assurance of the Two Nations by the Four-Year Sejm on 20 October 1791, the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its co-organisers, the Adam Mickiewicz Institute (Warsaw) and the Warsaw Royal Castle – Museum, invited Vilnius' cultural society and guests to the ceremonial opening of the international exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution. In addition to the exhibition's opening, there was also the inauguration of the scientific conference, Dawn of the Homeland's Freedom – the 3 May 1791 Constitution: Genesis, Contents, Significance. Patrons of the exhibition and conference were present at the ceremonies and shared their words of welcome – the President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda and the President of the Republic of Poland Andrzej Duda. The participation and patronage of the heads of state of Lithuania and Poland infused the event with special status and highlighted the vitality and relevance of historical links in the whole region. After the welcome speeches by the presidents, one of the exhibition's co-organisers, the director of the Warsaw Royal Castle Prof. Wojciech Fałkowski, also said a few words. Another co-organiser of the exhibition – the Adam Mickiewicz Institute's director Barbara Schabowska, who could not arrive in Vilnius due to an escalation of the pandemic, was represented by the project manager of this Institute, Aneta Prasał-Wiśniewska. It is a pleasure to note that the exhibition opening ceremony was attended by the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania's other important international partners from Poland: the Director of the Wawel Royal Castle in Krakow Prof. Andrzej Betlej and the Director of the Malbork Castle Museum, Prof. Janusz Trupinda.

The exhibition and conference concept, main ideas and content highlights were presented at the event by the exhibition's curator and head of the conference's organisational group, Dr Ramunė ŠmigelskytėStukienė, who is the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Deputy Director for Culture and Science and a researcher at the Lithuanian Institute of History.

The large-scale international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution and its catalogue presents over 200 exhibits gathered from 42 memory institutions (museums, archives, libraries, church and monastery collections) and private collections in Lithuania, Poland, Ukraine and Belarus. When preparing themed exhibitions and so as to reveal particular aspects of the chosen theme, we as organisers always have to select the most relevant exhibits from numerous collections scattered across a number of countries. The exhibition narrative, dominated by portraits of historical figures and authentic documents relating to the most important events in this epoch, was structured into several parts.

The first part The Ruler and the Nation presented the spread of Age of Enlightenment ideas and the plans for state and social reforms in the Polish-Lithuanian Commonwealth, the candidates to the throne of ruler of Poland and Lithuania from the last interregnum, and the first attempts at realising reforms once Stanislaus Augustus Poniatowski became King of Poland and Grand Duke of Lithuania, as well as the so-called Bar Confederation movement and its outcomes.

The second part of the exhibition In the Name of the Homeland attempted to reveal Lithuania's reaction to the factual and psychological blow that was the First Partition, the initiatives for both state reforms (e. g., the founding of the Commission of National Education and the Permanent Council) and personal initiatives for change (e. g., projects suggested by the Lithuanian Court Treasurer Antoni Tyzenhaus, Lithuanian Grand Hetman Michał Kazimierz Ogiński, Bishop of Vilnius Ignacy Jakub Massalski, Lithuanian Referendary and Vilnius canon Paweł Ksawery Brzostowski and others) that were shown in order to modernise and strengthen the Polish-Lithuanian Commonwealth right up to when the Four-Year Sejm convened.

The third part described the activities of the Four-Year Sejm and the most important avenues of reform taken (e. g., in state governance, the military, management of cities and towns, diplomatic service, etc.) and presented the Commonwealth's most active statesmen at the time (e. g., Voivode of Vilnius Duke Karol Stanisław Radziwill – the figure around whom deputies of the Grand Duchy of Lithuania gathered at the Sejm and the founder of the so-called Radziwill Club in Warsaw, Lithuanian Artillery General Kazimierz Nestor Sapieha – one of the authors of the draft of the Constitution, the Livonian Deputy at the Sejm Julian Ursyn Niemcewicz, the diplomat and later Lithuanian Grand Treasurer Michał Kleofas Ogiński, etc.).

The fourth part of the exhibition The Gentle Revolution revealed the culmination of the Four-Year Sejm – the most important accents in the content of the Constitution of 3 May 1791: governance reforms and the introduction of a hereditary constitutional monarchy, securing national defence forces by significantly increasing the army and seeing to its modernisation, guaranteeing justice and the creation of a modern nation by reducing the severity of serfdom and levelling estate barriers. Probably the most important accent in this part of the exhibition and on the whole was the authentic document of the 1791 Constitution brought from the Central Archives of Historical Records in Warsaw.

At the centre of the fifth part of the exhibition The Constitution and Lithuania was the original act of the Mutual Assurance of the Two Nations, a document of great importance to the development of statehood in the Grand Duchy of Lithuania which corrected, specified and supplemented the Constitution, renewed the Union of Lublin and secured rights for Lithuania on par with those of Poland within the Polish-Lithuanian Commonwealth. If we consider the Constitution as a compromise made by the Lithuanians in the favour of the Poles, then the Mutual Assurance of the Two Nations was the Poles' concession to the Lithuanians. The history behind the validation of both documents of constitutional significance was an excellent example of a political compromise reached in the name of the common good and for the benefit of each party state.

The sixth part of the exhibition Between Treason and Loyalty sought to briefly present the opponents to the Four-Year Sejm's reforms and especially the 1791 Constitution in Poland and in Lithuania, and their questionable acts in the Polish-Lithuanian Commonwealth and in the international political arena, naively believing in the support of a disinterested Russia in the struggle against their own internal political foes. The actions of many of the so-called Targowica Confederation's representatives were akin to open collaboration with the enemy and outright treason.

The last, seventh, part of the exhibition The Fight for Freedom accentuated the history of the joint struggles of Poles and Lithuanians for freedom and independence, their attempts at preserving the honour of the weapon of the Polish-Lithuanian Commonwealth's army during the 1794 uprising, led by generals Tadeusz Kościuszko and Jakub Jasiński, and the Napoleonic wars. This served as a reminder of the memory of the 1791 Constitution and the heroic struggles of 1794, a tradition that did not fade for an entire century, providing a creative stimulus to the poet Adam Mickiewicz as well as might and the hope of victory to 19th-century rebels. At the centre of the hall another special historical relic was displayed – a translation into Lithuanian of the 1791 Constitution dating to the late 18th or early 19th centuries, testimony of the dawn of the modern Lithuanian nation and the revival of its language, and the need to bring the message contained within the Constitution into every literate Lithuanian's countryside home.

After the Presidents of Lithuania and Poland Gitanas Nausėda and Andrzej Duda ceremoniously opened the exhibition on the evening of 19 October 2021 and inaugurated the international scientific conference Dawn of the Homeland's Freedom – the 3 May 1791 Constitution: Genesis, Contents, Significance, regular meetings of the latter commenced the following morning, continuing to the evening of 21 October. The conference organisers were the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, the Lithuanian Institute of History and Vytautas Magnus University. Partners included the Polish Institute in Vilnius, the Embassy of the Republic of Lithuania in Poland, the Embassy of the Republic of Poland in Lithuania, the Society of Descendents of the Great Sejm and the Institute of the Grand Duchy of Lithuania. During the two-day conference, a total of 27 comprehensive scientific papers were presented, their authors representing five European countries.

The international scientific conference Dawn of the Homeland's Freedom – the 3 May 1791 Constitution: Genesis, Contents, Significance also became the first event in the scientific, cultural and educational programme accompanying the international exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, and a very important accent. This programme also involved a discussion about the Constitution of 1791 and its assessment in Lithuania, two public lectures (speakers: Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and Dr Lina Balaišytė), as well as two early music concerts and two theatrical performances. Most of the events could also be accessed online. There were also two educational activity themes and four excursions for individual visitors with the exhibition curator.

During the almost three months the international exhibition To Keep The Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution was open (from 19 October 2021 to 16 January 2022), regardless of the pandemic's waves, around 19 thousand visitors came to see it live, with almost 10 thousand people seeing the virtual exhibition online. This, the total number of visitors to the exhibition and its events reached close to 30 thousand, which is an impressive result even by pre-pandemic calculations. Incidentally, already on 20 October 2021 the exhibition was seen by a large Lithuanian and Polish shared heritage actualisation commission, led by the deputy ministers for culture of both countries, Rimantas Mikaitis and Jarosław Sellin.

The exhibition and conference organisers hope that both the scientific forum and the 3-month long exhibition and its broad scientific, cultural and educational programme should bolster historic memory, bring down stereotypes, allow us to gain a deeper knowledge and make more objective assessments of the history of Lithuania and Poland from the second half of the 18th century, become familiar with the most important ideas and people of those times, initiatives to modernise the state, the realities of creating a civil society and the crown – the Constitution of 3 May 1791. Knowledge of this document is still not wide enough in Lithuania, and as a result it is often viewed controversially. A wider context is critical to understanding the Constitution epoch and its significance in Lithuania. That is why both the exhibition and the conference dedicated a great deal of attention to the Mutual Assurance of the Two Nations of 20 October 1791, which, as mentioned, supplemented and specified the Constitution, regulated relations between Lithuania and Poland to made them on par within the structure of the Polish-Lithuanian Commonwealth, equalling a revival of the inter-state act of the 1569 Union of Lublin.

One of the later portraits of the last ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth – the King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski – was specifically chosen to be recognisable symbol of this exhibition; in it he is shown with the symbol of flowing time – a clepsydra or water clock. All of the reforms from this epoch were in one way or another associated with the name of this ruler. It is a shame that his reign was noted for being the time of eradication and conquest (but not failure) of the PolishLithuanian Commonwealth – the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania. This lesson in history of the late 18th century should make all of us think (as we see the ruler deep in thought in his portrait) about the passage of time, the efforts taken to change people's lives, to seek wellbeing and prosperity, to strengthen unity between the societies and brotherly nations that made up the Polish-Lithuanian Commonwealth, to come to a mutual agreement, trust only in our own forces, for all of us strive for the common good together, to work on shared security and under no circumstances to trust in the selfless help offered by enemies, not to rely on the promises of outsiders, not to give in to provocations and to not be naive.

Thus, the epoch of the 1791 Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations can be relevant to today's relations between Lithuania and Poland and the other countries in this region – successors of the traditions of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Obvious testimony of the understanding and appreciation of the historical significance and long-term meaning of the Constitution was the attention shown by leaders of the states of Lithuania and Poland to the anniversary events commemorating the Constitution and the Mutual Assurance of the Two Nations. Moscow's brutal aggression against Ukraine – one of the historic lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth – that began while the catalogue for the international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution was being compiled only served to highlight the lessons of the 1791 Constitution epoch and clearly showed us that the aggressive modes of action employed by Moscow have not changed over the centuries. This horde cannot stand freedom or a moral life, it ignores laws and spreads the poison of blatant lies. It is only through joint efforts that we can overcome this barbarian of the East, so well known to the nations of this region in

Europe, primarily the Poles, Lithuanians, Ukrainians and Belarusians. That is why Poles and Lithuanians so deeply feel and understand the Ukrainians' suffering, and are the most active in supporting their fight for freedom and justice against the embodiment of evil itself. We cannot allow the events of 1795 to repeat, when the Polish-Lithuanian Commonwealth was erased from the map of Europe. I am glad that a majority of European countries are on Ukraine's side today, rather than trying to participate in its partitioning. The world has certainly changed in the last two centuries, all except for that part united under Moscow...

On behalf of the organisers of the international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution and its catalogue compilers, I would like to sincerely thank everyone that contributed in one way or another towards this exhibition and its success. Especially thank you to the museums, libraries, archives, foundations, churches and monasteries and private individuals who loaned us fundamental objects – valuable exhibits – for this exhibition. We may come up with a fine exhibition and appealing content, however without an exhibition idea, concept, structure, and most importantly, authentic and telling exhibits, there simply would be no exhibition.

Thus I am very grateful to the most important and generous lenders of the exhibition's exhibits: the Central Archives of Historical Records (AGAD) in Warsaw, Library of the Polish Academy of Sciences and Arts in Krakow, the Warsaw Royal Castle – Museum, National Museum of Warsaw, National Museum of Lithuania, Lithuanian National Museum of Art, M. K. Čiurlionis National Museum of Art, Vilnius University Library, Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Lithuanian State Historical Archives, Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, Church Heritage Museum, as well as all the directors and specialists at these institutions. I thank you to the pastors at the Vilnius, Kaunas and Panevėžys dioceses for permission to borrow the treasures from their churches. I also sincerely thank the following private exhibit lenders: Prince Maciej Radziwiłł (Warsaw), Prof. Jan Ostrowski (Krakow) and Vilius Kavaliauskas (Vilnius). All the exhibits on loan from the institutions listed at the start of the catalogue and by private individuals create the content and beauty of this exhibition, while the exhibition organisers simply worked to assemble these treasures in a logical manner, and ensured they had proper lighting.

This proper, theme-based arrangement of the exhibits was organised by the most prominent researcher of the second half of the 18th century in Lithuania, who also put the most work into organising the exhibition and catalogue, the exhibition's curator and catalogue compiler, author of the introductory text and the person who wrote descriptions of a significant number of the exhibits, Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė; she was assisted by other catalogue object description authors and the exhibition's coordinators, our museum's specialists Marijus Uzorka, Gintarė Džiaugytė-Burbulienė, Gintarė Tadarovska and Dr Živilė Mikailienė, the exhibition installation group led by Kęstutis Karla and the restoration group working under Mantvidas Mieliauskas. Many more museum staff also played a part in the exhibition, who are likewise listed at the start of the catalogue. A huge thank you to everyone. I must thank the director of the Warsaw Royal Castle – Museum Prof. Wojciech Fałkowski and his deputy Ziemowit Koźmiński for their collegial cooperation and assistance in organising this exhibition in Vilnius; they organised an exhibition of similar content at the Warsaw Royal Castle and helped immensely in organising our exhibition at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius.

Thank you also sincerely to our understanding sponsors, without whose help in these years of crisis it would be very difficult to hold an exhibition of such scale. Thus, we thank the Ministry of Culture and National Heritage of the Republic of Poland and the Adam Mickiewicz Institute, the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania and the Lithuanian Council for Culture, as well as the long-standing sponsor and partner of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania's exhibition and other projects – BTA. Vienna Insurance Group and its director, Tadeusz Podvorski. As per tradition, loyal media sponsors of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania helped to fill the information field with our exhibition and conference, namely – the national broadcaster LRT (Director-General Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), the Lietuvos rytas newspaper (Editor-in-Chief Gedvydas Vainauskas), the Lrytas. lt portal (Director Tautvydas Mikalajūnas), advertising firm JCDecaux (Director Žaneta Fomova) and the Legendos magazine (CEO Tomas Balžekas).

As per tradition, in the name of all the organisers and authors of the catalogue of the international exhibition To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution, I wish upon those who peruse and read this content-rich and aesthetic memorial document of the exhibition moments of aesthetic appreciation of the impressive exhibition treasures and their recollection, also to take the opportunity to dwell on our shared past, to take pleasure in its breakthrough moments and heroes, foster historical memory and to think about our historic experiences – simply, to learn from our hopeful and dramatic history and heritage.

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

Nacionalinis muziejus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ.

LIETUVA IR LENKIJA 1791 METŲ KONSTITUCIJOS EPOCHOJE

Reformų išvakarės

Apšvietos epocha, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjimą jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį, diegusi mintį, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs, atgaivino visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, subrandino naują tautos, kaip lygiateisių žmonių bendruomenės, sampratą, o kartu paskatino pertvarkyti valstybę ir kovoti dėl jos nepriklausomybės. Vakarų Europos visuomenėje įsitvirtinusios Apšvietos idėjos XVIII a. viduryje skleidėsi ir Abiejų Tautų Respublikoje, įgydamos vis daugiau šalininkų tarp Lenkijos ir Lietuvos politinio elito atstovų. Kultūrinę dirvą pokyčiams rengė nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio Respublikoje steigiamos ir su jėzuitais konkuruojančios teatinų bei pijorų mokyklos, kuriose pagausėjo gamtamokslinių ir visuomeninių dalykų, o mokiniai buvo ugdomi valstybinio pilietiškumo dvasia. Pijorų kunigo ir pedagogo, Abiejų Tautų Respublikos švietimo sistemos reformatoriaus Stanislovo Konarskio (Stanisław Konarski, 1700–1773) Varšuvoje 1740 m. įsteigta aukštesnioji mokykla bajorams Collegium Nobilium sąmoningai diegė Italijos ir kitų Vakarų Europos šalių jaunimo mokymo modelį, prioritetu laikydama humanistinį vir honestus et bonus civis (kilmingo žmogaus ir doro piliečio) idealą. Šio idealo siekė ir 1729 m. į Lietuvą atvykę pijorai, įsikūrę tuometinio Merkinės seniūno, būsimojo Trakų kašteliono, kunigaikščio Antano Kazimiero Sapiegos jiems skirtuose rūmuose. Šiuose rūmuose, pavadintuose Sapiegų konviktu, 1730 m. buvo įsteigta pagrindinė mokykla bajorų vaikams, kuri būsimojo mokyklos rektoriaus Motiejaus Dominyko Dogelio (Maciej Dominik Dogiel, 1715–1760) pastangomis 1756 m. išaugo į Vilniaus pijorų Collegium Nobilium

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795).

Marčelas Bačarelis (1731–1818), 1786

Król polski i wielki książę litewski

Stanisław August Poniatowski (1764–1795).

Marcello Bacciarelli (1731–1818), 1786

King of Poland and Grand Duke of Lithuania

Stanislaus Augustus Poniatowski (1764–1795).

Marcello Bacciarelli (1731–1818), 1786

Pijorų mokyklose daug dėmesio buvo skiriama gimtosios kalbos, istorijos, teisės ir geografijos mokymui, įvestos prancūzų kalbos pamokos. Bajorai, siekiantys suteikti savo atžaloms daugiau pasaulietinių mokslo žinių, suskato vaikus leisti į teatinų ir pijorų mokyklas. Jose įgyti mokslo žinių pagrindai suteikdavo paskatas tęsti studijas.

Apšvietos idėjos neaplenkė ir jaunuomenės ugdymą savo rankose laikiusių jėzuitų. Pertvarkydami mokymo organizavimą ir jo turinį jėzuitai 1751 m. Vilniuje įkūrė aukštesniąją mokyklą bajorams Collegium Nobilium Societatis Jesu, kurioje, kaip ir pijorų mokyklose, išplėtė pasaulietinių disciplinų dėstymą. XVIII a. viduryje tarp dėstomųjų dalykų Vilniaus universitete tvirtas pozicijas užėmė tikslieji mokslai– matematika, fizika, astronomija, savarankiška disciplina tapo istorija, o nuo

Lietuvos didysis kancleris, „Familijos“ lyderis kunigaikštis Mykolas Frydrichas Čartoriskis (1696–1775).

Nežinomas dailininkas, Lietuva, XVIII a.

Kanclerz wielki litewski, przywódca Familii książę

Michał Fryderyk Czartoryski (1696–1775).

Malarz nieokreślony, Litwa, XVIII w.

Lithuanian Grand Chancellor, leader of the Familia Prince Michał Fryderyk Czartoryski (1696–1775).

Unknown painter, Lithuania, 18th century

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

1763 m. kaip atskiras dalykas pradėta dėstyti medicina. Vilniaus universiteto mokslo pažangą skatino iškilios asmenybės – matematikos profesorius Tomas Žebrauskas (Tomasz Żebrowski, 1714–1758) ir astronomas, universiteto rektorius Martynas Počobutas-Odlianickis (Marcin Poczobutt-Odlanicki, 1728–1810), kurių dėka XVIII a. viduryje įsteigta Vilniaus observatorija tapo lygiaverte garsiajai Grinvičo observatorijai.

XVIII a. antroje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodžiusi periodinė spauda ne tik paskatino komunikacijos sklaidą, bet ir inspiravo politinės publicistikos žanro plėtrą. Viešojoje erdvėje vis plačiau imti kelti visuomenei rūpimi valstybės valdymo ir visuomenės gerovės užtikrinimo klausimai, gausėjo istorinės bei politinės literatūros. Augo visuomenės susidomėjimas savo valstybės istorija, pradėtos rengti fundamentinės valstybės dokumentų publikacijos. Vilniaus pijorų kolegijos rektorius, archeografas Motiejus Dominykas Dogelis parengė ir išleido „Diplomatinį kodeksą“– pirmąjį mokslinį leidinį, skirtą tautų teisės studijoms (Codex diplomaticus regni Poloniae, Magni Ducatus Lituaniae..., 1758–1764), taip pat publikavo Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų nustatymo dokumentus, atskleidžiančius valstybės teritorijos raidą (Limites Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae, 1758).

Apšvietos idėjų sklaida brandino visuomenę radikaliems pokyčiams. Vis giliau šaknijosi mintis, kad reikia stiprinti valstybę, įtvirtinti jos suverenitetą, o tam būtina įgyvendinti valstybės valdymo reformą, atsisakyti seimų darbą destabilizuojančio laisvo draudimo (liberum veto) teisės, taip pat ieškoti būdų, kaip pažaboti užsienio valstybių kišimąsi į šalies vidaus reikalus. Vienas pirmųjų veikalų, pateikusių valdymo sistemos kritiką, buvo 1743 m. pasirodęs „Laisvasis balsas, garantuojantis laisvę“ (Głos wolny wolność ubezpieczający, 1743), neretai priskiriamas buvusio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Leščinskio (1704–1709, 1733–1736) plunksnai, tačiau tikėtina, kad iš tiesų sukurtas Žemaitijos bajoro Mato Bialozaro (Mateusz Białłozor). Po metų pasirodė Mazovijos vaivados, vėliau – Krokuvos kašteliono ir būsimojo paskutinio Respublikos valdovo Stanislovo Augusto tėvo Stanislovo Poniatovskio (1676–1762) veikalas, pavadintas „Žemionio laiškas tūlam bičiuliui iš kitos vaivadijos“ (List ziemianina do pewnego przyjaciela z inszego województwa, 1744). Jame buvo siūloma suspenduoti arba apriboti liberum veto teisę tam, kad būtų galima padidinti kariuomenę ir pagerinti Respublikos padėtį tarp kitų Europos galybių. Pavyzdžių, kaip „suderinti laisvę su tvarka ir gerove“, būsimojo monarcho tėvas siūlė ieškoti žvelgiant į Angliją.

Bene didžiausią poveikį Abiejų Tautų Respublikos visuomenės mentaliteto kaitai turėjo Stanislovo Konarskio šedevras „Apie veiksmingą būdą valdyti tarybas, arba eilinių seimų išlaikymas“ (O skutecznym rad sposobie, albo o utrzymywaniu ordynaryjnych sejmów, 1760–1763), sistemingai griovęs liberum veto ginančius argumentus. „Nėra geresnės alternatyvos už paprastą balsų daugumą“, – teigė S. Konarskis ir siūlė laikotarpiu tarp seimų, siekiant užtikrinti valdymą, steigti kolegialias vykdomosios valdžios institucijas.

XVIII a. penktajame–šeštajame dešimtmetyje naują Respublikos valdymo reformos projektą iškėlė vadinamoji „Familija“ – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tuometinio pakanclerio, kunigaikščio Mykolo Frydricho Čartoriskio (Michał Fryderyk Czartoryski, 1696–1775), jo brolių kunigaikščių Rusios vaivados Augusto Aleksandro (August Aleksander Czartoryski, 1697–1782), Poznanės vyskupo Teodoro Kazimiero (Teodor Kazimierz Czartoryski, 1704–1768) bei svainio, Krokuvos kašteliono Stanislovo Poniatovskio „partija“. „Familijos“ keliami valstybės reformavimo projektai sulaukė palaiky-

mo tiek tarp dalies Lenkijos, tiek ir tarp Lietuvos bajorijos. Palaipsniui formavosi bendra, visą Abiejų Tautų Respubliką apimanti politinė grupuotė. Sutelkusi šalininkus, „Familija“ seimuose teikė valstybės finansų sistemos reformų projektus, siekė padidinti kariuomenę, reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti liberum veto teisę. 1738–1752 m. seimuose taip pat buvo akcentuojama, kad valstybė privalo imtis skatinti ūkį ir demografinius procesus. Tačiau valstybės politiniame gyvenime tebedominuojant konservatyviųjų respublikonų ideologijai ir daugumos didikų bei bajorų įsitikinimui, kad Respublika išliks, jei neturės centralizuotos valdžios ir bus nepavojinga kaimynams, Čartoriskių „Familijos“ pastangos įgyvendinti valdymo reformas rezultatų nedavė. Septynerių metų karo (1756–1763) laikotarpis, audrinęs didžiosios dalies Europos valstybių politinį ir ekonominį gyvenimą, Abiejų Tautų Respublikos tarsi nepalietė–Respublika šiame kare nedalyvavo, tačiau šalies ūkis kentėjo nuo per Lenkiją ir Lietuvą nuolat žygiuojančių užsienio valstybių kariuomenių, o politinis Respublikos neįgalumas tapo vis akivaizdesnis. Didikų grupuočių tarpusavio kovos dėl įtakos gožė bendrąjį valstybės vieningumo interesą ir rūpinimąsi valstybės, o ne asmenine gerove. Kaimyninių valstybių – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos – palaikoma pacifizmo ideologija davė vaisių: stiprėjant kaimyninėms valstybėms, vis labiau menko Abiejų Tautų Respublikos suverenitetas.

Rusijos imperatorė Jekaterina II (1762–1796).

Nežinomas rusų dailininkas (Aleksandras Roslinas (?), 1718–1793), XVIII a. II p.

Cesarzowa Rosji Katarzyna II (1762–1796).

Nieokreślony malarz rosyjski (Alexander Roslin (?), 1718–1793), 2. poł. XVIII w.

Empress of Russia Catherine II (1762–1796).

Unknown Russian painter (Alexander Roslin (?), 1718–1793), second half of the 18th century

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Valdovas ir tauta

Rusijos protektorato sistema, įsitvirtinusi Abiejų Tautų Respublikoje XVIII a. pirmoje pusėje, brėžė aiškius valstybės politinės raidos horizontus. Rusijos imperatorė Jekaterina II (1762–1796), neatsižadėdama dar 1732 m. sudarytos Austrijos, Rusijos ir Prūsijos „Trijų juodųjų erelių“ sąjungos tikslų bendrai veikti Abiejų Tautų Respublikos sosto įpėdinystės klausimu ir užkirsti kelią politiniam bei kariniam šios valstybės stiprėjimui, tikėjosi ne tik išlaikyti Rusijos dominavimą Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir užtikrinti jos sienų vientisumą, kaip prevencinę priemonę galimam Prūsijos stiprėjimui Abiejų Tautų Respublikos sąskaita. Todėl 1763 m. tarpuvaldžiu Jekaterina II parėmė kunigaikščių Čartoriskių grupuotės keliamą kandidatą, taip tikėdamasi ne tik išlaikyti, bet ir sustiprinti savo įtaką Respublikoje. Rusijos politiką vaizdžiai atspindi Jekaterinos II žodžiai, pasakyti Rusijos užsienio reikalų ministrui Nikitai Paninui tarpuvaldžio išvakarėse: „Mes prarasime trečdalį savo jėgos, jei Lenkija nebus nuo mūsų priklausoma.“ Kandidatu į sostą pasirinktas Krokuvos kašteliono sūnus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas grafas Stanislovas Antanas Poniatovskis (1732–1798) idealiai tiko Jekaterinos II režisuojamam vaidmeniui: jis nebuvo remiamas kitos užsienio valstybės, o jo politinė padėtis valstybės viduje buvo tokia silpna, kad Rusijos parama jam įsitvirtinti buvo būtina. Ne antraeilį vaidmenį suvaidino ir asmeniniai ryšiai: Stanislovą Antaną Poniatovskį Jekaterina II pažinojo dar nuo 1755 m. pabaigos, kai tuometinis Lietuvos stalininkas, kaip naujojo Anglijos pasiuntinio sero Čarlzo Viljamso (Charles Williams, 1708–1759) pasiuntinybės

sekretorius, pirmą kartą atvyko į Sankt Peterburgą. Rusijos imperatoriškojo dvaro aplinkoje jaunasis diplomatas išsiskyrė erudicija, buvo plačiai apsiskaitęs, laisvai bendravo keliomis kalbomis, puikiai išmanė Apšvietos autorių darbus, gebėjo juos cituoti, be to, turėjo asmeninių ryšių Londone ir Paryžiuje, buvo užmezgęs pažintį ir su garsaus Paryžiaus salono savininke Marija Terese Žofren (Marie Thérèse Geoffrin, 1699–1777). Nieko nestebino, kad 23 metų amžiaus diplomatas, „tikras europietis“, patraukė dvejais metais vyresnės didžiosios kunigaikštienės Sofijos, būsimosios imperatorės Jekaterinos II, dėmesį. Tikėtina, kad jau tuomet būsimoji Rusijos imperatorė pažadėjo remti savo mylimąjį jam siekiant tapti Abiejų Tautų Respublikos valdovu. 1756 m. rugpjūtį išvykęs iš Sankt Peterburgo, jaunasis Poniatovskis skubėjo kuo greičiau sugrįžti prie Nevos krantų. 1757 m. sausį jis vėl buvo Rusijos imperijos sostinėje, tik šį kartą kaip Saksonijos kunigaikščio pasiuntinys. Laikas, praleistas Sankt Peterburge, ir vėlesnis ilgametis susirašinėjimas su „brangiąja Sophie“, kaip Jekateriną II vadino Lietuvos stalininkas, stiprino tikėjimą „nesavanaudiška“ mylimosios pagalba jo politiniame kelyje.

Tačiau Jekaterina II turėjo kitų planų. Lenkijos ir Lietuvos bajorų palaikymu negalintis pasigirti Stanislovas Antanas Poniatovskis Sankt Peterburgo rūmams buvo priimtinesnis nei kiti kandidatai į Respublikos sostą – veržlus Lietuvos politikas ir sumanus valstybės ekonomikos gaivintojas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800), „Familijos“ lyderio Mykolo Frydricho Čartoriskio dukters Aleksandros (1730–1798) sutuoktinis, ir kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823), gerai žinomas Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos politiniuose sluoksniuose Respublikos politikas, tiek tarp Lenkijos, tiek ir tarp Lietuvos bajorijos populiarus didikas, tačiau neturintis ambicijų tapti valdovu, todėl pasirinkęs geriau remti ambicingąjį giminaitį Poniatovskį, nei konkuruoti su juo dėl sosto.

Svarbu pastebėti, kad, keldama savo kandidatą į sostą, „Familija“ turėjo aiškiai suformuotą radikalių valstybės ir visuomenės pertvarkymų viziją ir tikėjo, kad būtent Stanislovui Antanui Poniatovskiui, Apšvietos epochos idėjų šalininkui, pavyks šią viziją paversti tikrove. Jaunasis Poniatovskis žavėjosi Didžiosios Britanijos, kurioje buvo lankęsis, valdymo modeliu ir idealiausia valstybės valdymo forma laikė parlamentinę monarchiją. Jis siekė savo šalyje įgyvendinti prancūzų filosofo Šarlio Monteskjė (Charles-Louis de Montesquieu, 1689–1755) veikale „Apie įstatymų dvasią“ (De l'esprit des lois, 1748) pateiktą valdžių atskyrimo principą ir Abiejų Tautų Respublikoje įtvirtinti „subalansuotą partnerystę“ tarp atgaivintos įstatymų leidžiamosios, veiksmingos vykdomosios valdžios ir nepriklausomo teismo institucijos.

Valdovo rinkimų išvakarėse Stanislovui Antanui Poniatovskiui ir Čartoriskiams pavyko išsiderėti Rusijos sutikimą dėl reformų įgyvendinimo Respublikoje, tačiau abiejų pusių įsivaizdavimas, kiek toli gali siekti reformos, iš esmės skyrėsi. Jekaterina II jokiu būdu neketino leisti Respublikai sustiprėti tiek, kad ši galėtų išsivaduoti iš satelitinės, nuo Rusijos priklausomos valstybės statuso. Rusijos politiką Respublikos atžvilgiu palaikė Prūsija. Berlyno ir Sankt Peterburgo rūmai susitarė nebeleisti rinkti Respublikos valdovo iš austrų sąjungininkės Saksonijos Vetinų dinastijos narių ir būsimuose rinkimuose palaikyti vietos didikų atstovą. 1764 m. Sankt Peterburge sudaryta sutartimi Rusija ir Prūsija įsipareigojo neleisti keisti Abiejų Tautų Respublikos santvarkos.

Tokiomis aplinkybėmis 1764 m. rugsėjo 7 d. į Elekcinį seimą susirinkusi Abiejų Tautų Respublikos bajorų tauta valdovu išrinko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininką grafą Stanislovą Antaną Poniatovskį, 1764 m. lapkričio 25 d. karūnuotą Stanislovo Augusto vardu.

Naujasis valdovas jau 1764–1766 m. ėmėsi įgyvendinti dalines valstybės valdymo reformas. Buvo panaikinta liberum veto teisė Seime sprendžiant ekonominius klausimus, įsteigtos Lenkijai bei Lietuvai atskiros Iždo ir Karo reikalų komisijos, nustatyta nauja Seimo darbo tvarka. Stanislovas

Augustas Poniatovskis taip pat inicijavo kariuomenės padidinimo projektą bei valstybės biudžeto gausinimą lėšomis, gaunamomis iš 1766 m. Seimo įvestų generalinių muitų. Siekiant užkirsti kelią užsienio valstybėms kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus tarpuvaldžiu, buvo patvirtinta nuostata, kad ateityje valdovais galės būti renkami tik Respublikos piliečiai. Itin daug dėmesio buvo skiriama ekonominiam krašto vystymui, o priimant valdymą reformuojančius įstatymus vis akivaizdesnis tapo Apšvietos subrandintas valstybės interesų gynimo ir jos stiprinimo naratyvas. Antai 1764 m. Varšuvos Konvokaciniame seime priimto įstatymo dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisijos įsteigimo preambulėje, kaip pagrindinis finansų sistemos reformavimo tikslas, pabrėžtas siekis „amžiams įvesti tvarką Lietuvos ižde ir padidinti jo pajamas, valdymą ir ekonomiką pajungiant Respublikos naudai“. Prioritetinės Iždo komisijos veiklos sritys buvo „teisingas rūpinimasis iždo pajamomis ir jų gausinimu“, muitinių sistemos organizavimas ir administravimas, vieningos tūrių ir matų sistemos garantavimas visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, prekybos kontrolė ir jos plėtros skatinimas (prekybos kelių, tiltų, perkėlų būklės patikra ir jų priežiūra; kelių, tiltų bei perkėlų mokesčių administravimas), valstybinių dvarų administracinė priežiūra bei bylų, susijusių su valstybei padaryta žala, nagrinėjimas.

Valstybės valdymui gerinti Stanislovo Augusto Poniatovskio iniciatyva prie valdovo taip

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795).

Marčelas Bačarelis (1731–1818), Varšuva, 1768–1771

Król polski i wielki książę litewski

Stanisław August Poniatowski (1764–1795). Marcello Bacciarelli (1731–1818), Warszawa, 1768–1771

King of Poland and Grand Duke of Lithuania

Stanislaus Augustus Poniatowski (1764–1795).

Marcello Bacciarelli (1731–1818), Warsaw, 1768–1771

Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum

Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila „Mielasis Pone“ (1734–1790).

Karolis Ripinskis (1809–1892),

Albertas Henris Peinas (1812–1902), 1850

Wojewoda wileński książę Karol Stanisław Radziwiłł „Panie Kochanku” (1734–1790).

Karol Ripiński (1809–1892),

Albert Henry Payne (1812–1902), 1850

Vilnius Palatine Prince Karol Stanisław Radziwill Panie Kochanku (1734–1790).

Karol Ripiński (1809–1892),

Albert Henry Payne (1812–1902), 1850

Šiaulių „Aušros“ muziejus

pat buvo sukurta patariamoji kolegija – kabinetas, reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. Įvesti kiti valdymo pertvarkymai.

Pastebėtina, kad įsteigus Lenkijos ir Lietuvos iždo bei karo komisijas buvo ne tik modernizuotas ir prie to meto Vakarų Europoje egzistavusio kariuomenės bei finansų administravimo modelio priartintas Respublikos valdymo aparatas, bet ir iš esmės pakito Abiejų Tautų Respublikos politinės tautos struktūra. Apribojus etmonų bei iždininkų galią, buvo užkirstas kelias oligarchiniam didikų valdymui, susidarė galimybės platesniems bajorijos sluoksniams siekti visuomeninės karjeros valstybės institucijų struktūroje. Valstybės institucijų tarnautojų korpuso formavimas rinkimo būdu palaipsniui aižė nusistovėjusius patrono ir kliento ryšius, atvėrė kelius vidutinės bajorijos emancipacijai ir socialiniam aktyvumui. Šį procesą paspartino Stanislovo Augusto Poniatovskio iniciatyva 1766 m. Varšuvoje įkurta pirmoji pasaulietinė mokymo įstaiga – Riterių mokykla, kėlusi tikslą lavinti ir auklėti ne tik būsimus karininkus, bet ir valstybės tarnautojus. Vis dėlto Stanislovo Augusto Poniatovskio veiklos erdvę ribojo užsienio valstybių siekiai išlaikyti savo įtaką Abiejų Tautų Respublikai. Kadangi abi kaimyninės jėgos – Rusija ir Prūsija –susitarė saugoti Respublikos santvarką nepakitusią, nebuvo galima netgi mąstyti apie sėkmingą platesnių ir gilesnių reformų plano realizavimą. Sankt Peterburgas siekė visiškai išoriškai izoliuoti Respubliką ir laikė ją satelitine Rusijos valstybe. Prūsijos Karalystė buvo suinteresuota dvi savo valstybės dalis – Brandenburgą ir Prūsiją– sujungti į vieną teritorinį darinį, kurį buvo galima įgyvendinti tik Lenkijos Karalystės žemių sąskaita. Realizuoti savo planus Rusijai pavyko pasinaudojant jautria ir aktualia stačiatikių ir protestantų, tuo metu vadintų disidentais, problema. Daugiatautėje ir daugiakonfesėje Respublikoje, kur jau gerą šimtmetį dominavo katalikybė, Rusija „aktualizavo“ disidentų klausimą ir ėmė reikalauti atkurti „politinę bei pilietinę nekatalikų lygybę“. Stanislovas Augustas Poniatovskis bandė įtikinti Jekateriną II, kad to padaryti neįmanoma, tačiau nesėkmingai. 1766 m. susirinkusiame Respublikos Seime, kaip ir buvo galima tikėtis, Senatas ir Seimo pasiuntiniai katalikai atmetė tiek Stanislovo Augusto Poniatovskio pateiktus reformų siūlymus, tiek Rusijos keliamą reikalavimą sulyginti bajorų stačiatikių, protestantų ir katalikų teises. Todėl jau 1767 m. Rusijos imperija atvirai stojo prieš neseniai jos remtų Stanislovo Augusto Poniatovskio ir Čartoriskių vidaus politiką. Tam pasinaudota senu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių su Rusija istorijoje gerai žinomu pretekstu: Čartoriskiai buvo apkaltinti, kad negynė Seime Respublikos disidentų, nesulygino jų politinių teisių su katalikais. Rusijos politikai, išradingai manipuliuodami tarpusavyje besikivirčijusiais Respublikos didikais ir bajorais, užsitikrino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos lyderio, Vilniaus vaivados kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos „Mielasis Pone“ (1734–1790) vadovaujamos opozicijos, dar visai neseniai pasisakiusios prieš Rusijos kišimąsi į Respublikos vidaus reikalus, paramą. 1767 m. vasario 3 d. Sankt Peterburge Jekaterina II paskelbė deklaraciją prieš 1766 m. Respublikos Seimo nutarimus ir valdovą. Rusija

Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada kunigaikštis

Mykolas Kazimieras Oginskis (1731–1800).

Juozapas Francas Johanas Pičmanas (?) (1758–1834), prieš 1793

Hetman wielki litewski, wojewoda wileński książę

Michał Kazimierz Ogiński (1731–1800).

Joseph Franz Johann Pitschmann (?) (1758–1834), przed 1793

Lithuanian Grand Hetman, Vilnius Palatine Prince Michał Kazimierz Ogiński (1731–1800).

Joseph Franz Johann Pitschmann (?) (1758–1834), before 1793

Muzeum Narodowe w Warszawie

pasiskelbė visų Respublikos disidentų globėja ir pareikalavo sušaukti neeilinį Seimą disidentų reikalams tvarkyti.

Rusijai remiant, 1767 m. Respublikoje buvo sudarytos prisiekusių bajorų sąjungos – konfederacijos, kurios Varšuvos Seime buvo priverstos naujai svarstyti tolerancijos įstatymus. Rusijos pasiuntinys Respublikoje Nikolajus Repninas davė įsakymą suimti antidisidentiškai nusiteikusių parlamentarų katalikų vadovus– Krokuvos ir Kyjivo vyskupus. Tuomet neliko kliūčių Seime patvirtinti disidentų teises. Respublikoje buvo atkurta senoji santvarka, įsigaliojo „amžinos ir neatšaukiamos“, vadinamosios kardinalinės teisės, luominės bajorų privilegijos, teisė nepaklusti vadovui, laisvi jo rinkimai, menkai apribota liberum veto teisė. Tiesiogiai po šios intervencijos Jekaterina II Respublikai primetė dvišalę sutartį, garantavusią 1767 m. Seimo sprendimų įteisinimą ir įtvirtinimą, o Rusiją įpareigojusią ginti Abiejų Tautų Respublikos santvarką nuo bet kokio pakeitimo. Ši sutartis buvo patvirtinta Seime 1768 m. vasario 24 dieną. Abi šalys amžiams garantavo savo sienų Europoje neliečiamumą. Rusijos ir Respublikos sutartis, austrų valstybės kanclerio kunigaikščio Vaclovo Kaunico (Wenzel Kaunitz, 1753–1792) žodžiais, suteikė Rusijai galimybę „privačiai disponuoti visais Lenkijos reikalais ir galiausiai [...] padaryti ją Rusijos provincija“. Abiejų Tautų Respublika tiek de jure, tiek de facto prarado suverenumą.

Akivaizdus Rusijos dominavimas Abiejų Tautų Respublikoje sukėlė kaimyninių valstybių nepasitenkinimą. Austrija siekė suartėti su Rusija ir Prūsija, kad ateityje, sprendžiant „lenkų klausimą“, neliktų nuošalėje. Pasipriešinimas Rusijos kišimuisi į valstybės vidaus reikalus netrukus kilo ir pačioje Respublikoje. 1768 m. vasario 29 d. Baro mieste Podolėje buvo sukurta konfederacija, stojusi už „tikėjimą ir laisvę“ ir iškėlusi tikslą atkurti valstybės suverenumą. Baro konfederacijos vadovais Lenkijoje tapo Lenkijos didysis sekretorius, Kameneco vyskupas Adomas Krasinskis (Adam Krasiński, 1714–1800) ir jo brolis Mykolas Jeronimas Krasinskis (Michał Hieronim Krasiński, 1712–1784), Lietuvoje – Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas grafas Mykolas Jonas Pacas (1730–1787) ir Lietuvos didysis raikytojas kunigaikštis Juozapas Sapiega (1737–1792), tapęs konfederacijos regimentoriumi.

Baro konfederatai pagalbos kreipėsi į Austriją, Prancūziją, Turkiją. 1768 m. pabaigoje Turkijos sultonas paskelbė karą Rusijos imperijai, šį žingsnį argumentuodamas nepakenčiamu Rusijos kišimusi į Respublikos vidaus reikalus. Didžiajai daliai Rusijos kariuomenės būnant užimtai turkų fronte, Respublikoje prasidėjusio konfederacinio judėjimo nebebuvo galima suvaldyti. 1768–1772 m. Baro konfederacija išplito visoje šalyje, įtraukdama ne tik plačiuosius bajorijos sluoksnius, bet ir kitų socialinių grupių atstovus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje konfederatų pajėgas taip pat telkė vėl politinę orientaciją pakeitęs kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila, tačiau 1769 m. spalį susidūręs su rusų kariuomene ties Nesvyžiumi patyrė skaudų pralaimėjimą. 1771 m. rugsėjį panašus likimas ištiko ir Lietuvos didįjį etmoną kunigaikštį Mykolą Kazimierą Oginskį, kurio vadovaujamą kariuomenę, apsistojusią Stalavičuose, netikėtai užpuolė ir sutriuškino tuometinio Rusijos pulkininko Aleksandro Suvorovo vadovaujamas dalinys.

Konfederatų kovose pasižymėjo vienas veržliausių karininkų, Kauno pataurininkis Simonas Martynas Kosakovskis (1741–1794). Jis ne tik vadovavo įspūdingam konfederatų reidui per didžiąją dalį

Lenkijos didysis etmonas Pranciškus Ksaveras Branickis (1731–1819) su sūnumis Aleksandru ir Vladislovu.

Johanas Baptistas Lampis (1751–1830), 1790–1791

Hetman wielki koronny Franciszek Ksawery Branicki (1731–1819) z synami, Aleksandrem i Władysławem.

Johann Baptist Lampi (1751–1830), 1790–1791

Polish Grand Hetman Franciszek Ksawery Branicki (1731–1819) and his sons Aleksander and Władysław.

Johann Baptist Lampi (1751–1830), 1790–1791

Muzeum Narodowe w Warszawie

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, įsiveržė į Rusijos imperiją, bet ir vyko į diplomatines misijas Saksonijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir Turkijoje, siekdamas surasti sąjungininkų kovai su Rusija. Kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos remiamas Kauno pataurininkis tikėjosi, kad pavyks Turkijos kontroliuojamoje teritorijoje sukurti savotišką konfederacijos vadovybei paklūstantį samdinių legioną, kurio branduolį turėjo sudaryti vengrai, serbai, valachai, bosniai, bulgarai, armėnai, totoriai, graikai katalikai (?) bei austrų ir rusų kariuomenių dezertyrai. Šis suformuotas legionas, Turkijai tęsiant karą su Rusija, privalėjo įžengti į Respubliką, kuri, kaip tikėtasi, po pergalingo žygio turėjo naujai ir visuotinai sukilti prieš Rusijos imperiją. Iš Prancūzijos S. M. Kosakovskis tikėjosi diplomatinės, finansinės, militarinės ir kadrinės paramos. Nepaisant dėtų pastangų, konfederatų vadovybės viltys užsitikrinti užsienio paramą taip ir liko tik viltimis. Atsargią Europos monarchų laikyseną konfederacijos atžvilgiu dar labiau sustiprino 1771 m. lapkričio 3 d. Varšuvoje surengtas pasikėsinimas į Stanislovą Augustą Poniatovskį.

Išeities iš susidariusios padėties mėginęs ieškoti Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis gana greitai nuleido rankas, o jam ištikimi Lenkijos Karalystės kariuomenės daliniai, vadovaujami Lenkijos lauko etmono Pranciškaus Ksavero Branickio (Franciszek Ksawery Branicki, 1731–1819), prisidėjo prie Rusijos kariuomenės, kovojančios prieš konfederatus.

Rusijos imperijos karinės pergalės Balkanuose, kaip ir įsitvirtinimas visoje Abiejų Tautų Respublikoje, paskatino Austriją ir Prūsiją nedelsti ir reikalauti „savo dalies“ kaimynų sąskaita. 1772 m. Sankt Peterburge buvo pasirašyta pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo sutartis. Rusija užgrobė rytines Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės žemes: Polocko, Vitebsko, Mscislavo vaivadijas, dalį Minsko vaivadijos, taip pat Livonijos kunigaikštystę, iš viso – 92 tūkst. km2 Abiejų Tautų Respublikos teritorijos su 1,3 mln. gyventojų. Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos Karalystės žemių. Prūsijai atiteko 36 tūkst. km2 Pamario (Pomeranijos), tačiau be Gdansko miesto, dalis vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko) su 580 tūkst. gyventojų. Austrija prisijungė 81,9 tūkst. km2 Mažosios Lenkijos žemių (Krokuvos vaivadijos pietinę dalį bei Sandomiero ir Lvivo vaivadijas) su 2,65 mln. gyventojų. Bendras valstybės plotas sumažėjo nuo 730 tūkst. km2 iki 520 tūkst. km2, o gyventojų – nuo 11,4 mln. iki 7,4milijonų. Abiejų Tautų Respublika iš viso neteko maždaug 30 proc. teritorijos ir apie 35 proc. gyventojų. 1773 m. Varšuvoje sušauktas Abiejų Tautų Respublikos Seimas, apsuptas valstybių aneksuotojų karinių pajėgų, buvo priverstas patvirtinti teritorijų atidavimo sutartis.

Carte de la Lithuanie Russienne qui comprend les Palatinats de Livonie, de Witepsk, de Miscislaw, et une partie de ceux de Polock et de Minsk eédés par la Pologne ála Russie

Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijai atitekusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos žemėlapis. Kartografas Paolas Santinis (1729–1793), Venecija, 1776

Mapa terytorium Wielkiego Księstwa Litewskiego, które po I rozbiorze Rzeczypospolitej Obojga Narodów zostało włączone do Rosji. Kartograf Paolo Santini (1729–1793), Wenecja, 1776

Map of the territory of the Grand Duchy of Lithuania annexed by Russia after the First Partition of the PolishLithuanian Commonwealth. Cartographer Paolo Santini (1729–1793), Venice, 1776

Nacionalinis muziejus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Vis dėlto kompromisas, kurį 1772 m. Sankt Peterburge pasiekė Rusija, Prūsija ir Austrija, nedavė lauktų rezultatų ir neužtikrino ilgalaikio geopolitinės padėties stabilizavimo. 1772 m. sutartys neužkirto kelio nė vienam galimam tarptautinių santykių konfliktui. Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas vedė į antrąjį ir trečiąjį padalijimą. Liko neišspręstas ar netgi paaštrėjo Austrijos ir Prūsijos konfliktas–Austrijai nepavyko pažaboti Prūsijos ekspansijos. Nepaisant to, kad austrų teritoriniai laimėjimai buvo gerokai didesni už Prūsijos, pastarosios ekonominis ir politinis potencialas buvo žymiai svaresnis. Todėl Austrija tebekėlė tikslą palaužti Prūsijos persvarą. Pirmasis padalijimas paskatino Prūsiją toliau siekti Torunės ir Gdansko miestų, kurių sąjungininkės jai neužleido 1772 metais. Nesilaikydama konvencijos sąlygų Prūsija palaipsniui plėtė savo teritorines aneksijas Lenkijoje, siekdama strateginio tikslo – sujungti Brandenburgą ir Prūsiją. Rusija, kaip ir iki padalijimo, siekė kontroliuoti visą Abiejų Tautų Respubliką. Kad būtų užtikrintas Rusijos protektoratas, sutikta netgi su tam tikromis nuolaidomis ir atvertas kelias Stanislovo Augusto Poniatovskio inicijuojamoms politinėms reformoms.

Lietuvos rūmų iždininkas, valdovo grupuotės Lietuvoje lyderis Antanas Tyzenhauzas (1733–1785).

Jonas Rustemas (1762–1835), prieš 1819

Podskarbi nadworny litewski, przywódca stronnictwa królewskiego na Litwie Antoni Tyzenhauz (1733–1785).

Jan Rustem (1762–1835), przed 1819

Lithuanian Court Treasurer, leader of the ruler,s faction in Lithuania, Antoni Tyzenhauz (1733–1785).

Jan Rustem (1762–1835), before 1819

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Tėvynės labui

Pirmojo padalijimo katastrofa sukrėtė Abiejų Tautų Respublikos visuomenę. Buvo suprasta, kad pacifistinė politika veda į susinaikinimą. Politinė tauta tarsi pabudo iš ramaus neveiklumo laikotarpio ir ėmėsi aktyviai ieškoti būdų, kaip įgyvendinti šalies gaivinimo projektus. Valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis taip pat suvokė, kad norint užtikrinti reformų tvarumą, neužtenka kliautis užsienio parama, bet būtina suformuoti savo ir reformų šalininkų tinklą visoje valstybėje. Imta vykdyti gerai apgalvotą ir organizuotą komunikacinę kampaniją, užmegzti ryšiai su pavietų bajorijos lyderiais, stengtasi į savo pusę patraukti vidutinę ir smulkiąją bajoriją. Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkų tinklui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formuoti buvo pasitelktas artimas valdovo bičiulis, Lietuvos rūmų iždininkas grafas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785). Materialinis svertas šalininkams telkti buvo valstybės seniūnijų dalijimas, taip pat suteikiama galimybė užimti vienas ar kitas pareigas sparčiai augančiame valstybės institucijų aparate.

Valdovui sistemingai telkiant šalininkus Lenkijoje ir Lietuvoje, jau pirmąjį padalijimą įtvirtinusiame 1773–1775 m. Varšuvos Seime buvo pradėti įgyvendinti valstybės valdymo sistemos pertvarkymai: 1775 m. įsteigta pirmoji centrinė vykdomosios valdžios institucija–Nuolatinė Taryba. Su šia institucija Stanislovas Augustas Poniatovskis siejo viltį centralizuoti valdymą ir palaipsniui įvesti šalyje konstitucinę monarchiją. Tuo metu monarchijos priešininkai respublikonai planavo Nuolatinę Tarybą paversti senosios bajorų demokratijos šalininkų politiniu įrankiu. Dėl politinių jėgų priešpriešos keitėsi Nuolatinės Tarybos sudėtis, o jos veikla per 1775–1788 m. nebuvo nuosekli. Tačiau to meto valstybėje ši institucija buvo žingsnis į modernios valstybės viešojo administravimo sistemos kūrimą. Nuolatinė Taryba apribojo valdovo valdžią ir perėmė dalį jo pareigų (vadovauti užsienio politikos žinybai bei kariuomenei, aiškinti įstatymus, kontroliuoti finansus; valdovas taip pat neteko teisės skirstyti valstybės tarnybų ir atlyginti už jas valdomis). Nuolatinės Tarybos nariai iš savo tarpo rinkdavo maršalką, kuris turėjo teisę neleisti valdovui pirmininkauti Taryboje. Naujos institucijos įkūrimas iš esmės apribojo iki tol nekontroliuojamų ministrų valdžią, aukštas pareigas valstybės tarnyboje užėmusių didikų savivalę, sudrausmino visą valstybės vykdomosios valdžios aparatą: buožė, antspaudas, maršalkos lazda ir iždo raktai nustojo būti nepriklausoma galia.

Nuolatinės Tarybos veiklos laikotarpiu buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, įgyvendintos kai kurios ūkio ir finansų reformos. Nuolatinė Taryba tobulino teisės sistemą ir teismų darbą, kontroliavo vykdomosios valdžios įstaigų veiklą. Buvo įvesta vieninga svorio ir tūrių sistema, pertvarkyti mokesčiai, sudarytos naudingos tarptautinės prekybos sutartys. Visa tai pagyvino Abiejų Tautų Respublikos ekonominį gyvenimą. Tačiau Nuolatinės Tarybos veikla tebuvo tik dalinis mėginimas modernizuoti Abiejų Tautų Respublikos valstybinę santvarką. 1775–1788 m. liko neišspręstos Respublikos visuomenei gyvybiškai svarbios problemos: nebuvo panaikintos luominės bajorų privilegijos, valstiečiai liko įbaudžiavinti. Miestiečiai, reikalavę sulyginti jų teises su bajorų teisėmis, nesulaukė atsako. Nuolatinės Tarybos veikla vis mažiau tenkino Respublikos esminės

1774 ir 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo

priimtų Nuolatinės Tarybos steigimo įstatymų rinkinys su Čersko kašteliono, būsimo Lenkijos paiždininkio ir Ketverių metų seimo (1788–1792) nario

Tomo Adomo Ostrovskio (1735–1817) autografu.

Privati prof. Jano K. Ostrovskio kolekcija, Krokuva

Zbiór ustaw o powołaniu Rady Nieustającej przyjętych przez

Sejm Rzeczypospolitej Obojga Narodów w latach 1774 i 1775 wraz z podpisem kasztelana czerskiego, podskarbiego nadwornego koronnego i posła Sejmu Czteroletniego (1788–1792)

Tomasza Adama Ostrowskiego (1735–1817).

Własność prywatna prof. Jana K. Ostrowskiego, Kraków

Collection of laws for the establishment of the Permanent Council passed by the Diet of the Polish-Lithuanian Commonwealth in 1774 and 1775 with the signature of the Czersk Castellan, future Deputy Treasurer of Poland and member of the Four-Year Sejm (1788–1792), Tomasz Adam Ostrowski (1735–1817).

Private collection of Prof. Jan K. Ostrowski, Kraków

pertvarkos šalininkus. Radikalesnių valstybinės santvarkos pertvarkymų buvo imtasi tik 1788 m. Varšuvoje darbą pradėjus Seimui. Abiejų Tautų Respublikos ekonominį gyvenimą XVIII a. viduryje skatino vis didėjanti javų ir kitų žemės ūkio produktų paklausa Vakarų Europos rinkoje, taip pat kartu su Apšvietos epochos idėjomis plintančios fiziokratų pažiūros. Atsižvelgdami į tai, kad žemdirbiai to meto Europoje sudarė didžiausią visuomenės dalį, fiziokratai valstybės gerovę siejo su žemdirbystės ir žemės ūkio pažanga. Manyta, kad žemdirbystės sėkmė priklauso nuo valstiečių pajėgumo, o būtina gamybos kilimo sąlyga yra savarankiškas asmeniškai laisvų valstiečių darbas. Pasak jų, žemvaldžio santykiai su valstiečiu turėtų būti grindžiami sutartimi, atnaujinama kas keliolika metų. Valstietis už naudojamą žemę turėtų atlikti tai, kas jam pagal sutartį priklauso, ir žeme naudotis paveldimai, kad būtų tikras, jog gerai įdirbtos ir rūpestingai prižiūrimos žemės niekas iš jo neatims. Fiziokratai teigė, kad privaloma laikytis principo, jog valstietis atsilygina dvarui tiek, kiek iš dvaro gauna, o ne tiek, kiek išgali. Negalima su valstiečiu elgtis kaip su belaisviu, nes tam prieštarauja Dievo įsakymai ir prigimtinė teisė. Joks įstatymas negali įteisinti krikščioniškajai moralei prieštaraujančios neteisybės.

Fiziokratų idėjos sulaukė palaikymo Respublikos visuomenėje, kurioje valstiečiai taip pat buvo dominuojantis socialinis luomas (remiantis 1790 m. pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, valstiečiai sudarė apie 80 proc. gyventojų, 12,8 proc. – miestiečiai ir tik 6,5 proc. visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų – bajorai). Lenkijoje ir Lietuvoje buvo parengtos ir išleistos ūkininkavimo instrukcijos valdoms, dvarams ir palivarkams. Instrukcijose daugiausia vietos buvo skiriama agrotechnikai ir santykiams su valstiečiais aptarti. Reikalauta įvesti sėjomainą, siūloma pratinti valstiečius daržuose sodinti bulves, patariama laikyti bites, aiškinama, kaip ganyti bandą, kaip laikyti gyvulius tvartuose ir t. t. Lietuvos dvarininkai siekė intensyvinti žemdirbystę, geriau įdirbti ir patręšti ariamąją žemę. Prasidėjo melioravimo darbai. Didikai ir bajorai pamažu virto verslininkais: imta statyti malūnus, degtinės varyklas, steigti naujus palivarkus, tačiau juose gamyba vis dar buvo paremta lažiniu valstiečių darbu. Esminės permainos administruojant valstybinius dvarus pasiektos jau pirmaisiais Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metais. 1765-aisiais valstybės ekonomijų administratoriumi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paskirtas Lietuvos rūmų iždininkas grafas Antanas Tyzenhauzas įgyvendino radikalias ekonomines ir urbanistines reformas, daug dėmesio skirdamas ekonomijų miestų plėtrai ir jų ūkiniam pajėgumui stiprinti. Siekdamas užtikrinti valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio ekonominę nepriklausomybę nuo Seimo garantuojant iždui nuolatines dideles pajamas, A. Tyzenhauzas iš esmės reformavo ekonomijų valdymą. Norėdamas padidinti grūdų gamybą, jis stambino ūkius, atkūrė panaikintus palivarkus, neįsisavintose žemėse steigė naujus palivarkus, juose sugrąžindamas palivarkinę-lažinę ūkio sistemą, didino mokesčius (činšą), įvedė griežtą kontrolę, buhalterinę apskaitą. Ekonomijose buvo plečiamos manufaktūros, sudarytos sąlygos prekybai: tiesiami keliai, valomos upių vagos, plečiami verslai. Rūpinantis užsienio prekybos plėtra, buvo imtasi tvarkyti sausumos ir vandens kelius (ypač valyti ir gilinti Nemuno ir Neries vagas, kasti kanalus). Tačiau skirtingai nei Vidurio Rytų Europos valstybėse, kuriose jau XVIII a. devintajame dešimtmetyje buvo einama baudžiavos naikinimo keliu (valstiečiai buvo paleisti iš baudžiavos Habsburgų valdomuose kraštuose (Austrijoje, Čekijoje, Vengrijoje)), A. Tyzenhauzo reformos buvo paremtos baudžiavos

Valstybės reformų rėmėjas, Lietuvos rūmų maršalka Stanislovas Soltanas (1756–1836). Nežinomas dailininkas pagal Johaną Baptistą Lampį (1751–1830), 1791 m. tapyto portreto kopija

Orędownik reform państwowych, marszałek nadworny litewski Stanisław Sołtan (1756–1836). Malarz nieokreślony według Johanna Baptista Lampiego (1751–1830), kopia obrazu z 1791 r.

Supporter of state reforms, Lithuanian Palace Marshal Stanisław Sołtan (1756–1836). Unknown painter after Johann Baptist Lampi (1751–1830), copy of a portrait painted in 1791

Muzeum Narodowe w Warszawie

griežtinimo politika: palivarkuose lažo dienų skaičius buvo didinamas, lažas sugrąžintas net ir tose ekonomijose, kuriose jo nebuvo jau daugiau nei 100 metų (pvz., Šiaulių ekonomijoje).

XVIII a. antroje pusėje Lietuvoje susiformavo dvi valstiečių padėties pagerinimo (dvarų reformos) kryptys: pirmoji, teigianti, kad palivarkus reikia stiprinti, įvesti našesnę agrotechniką, pamažu atsisakant menkų valstiečių darbinių gyvulių ir primityvių įrankių, bet neatmetant pačios valstiečių darbo jėgos; ir antroji, siūlanti panaikinti palivarkus, o jų žemę išdalyti valstiečiams už činšą. Pirmajai krypčiai atstovavo grafas Antanas Tyzenhauzas ir jo vykdoma reforma Alytaus bei Šiaulių ekonomijose, antrajai – Lietuvos referendorius, Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827), reformavęs privačių Merkinės ir Turgelių dvarų valdymą ir juose įkūręs Paulavos respubliką, kurioje valstiečių lažą pakeitė samdomas darbas. Vykdydamas reformą P. K. Bžostovskis siekė maksimaliai suintensyvinti žemės ūkį ir jam pavyko: 1767 m., iki reformos, Merkinės ir Turgelių dvarai davė 6,097 tūkst. auksinų metinių pajamų, o 1784 m. pajamos išaugo iki 15,213 tūkst. auksinų. Greta ūkio plėtros P. K. Bžostovskis daug dėmesio skyrė šviečiamajai veiklai: 1770 m. jis parengė ir išleido ūkininkavimo pagrindų vadovėlį „Apie žemdirbystę, [skirtą] Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ (lenk. O rolnictwie dla wygody gospodarzy w pawłowie mieszkających) bei populiarų medicinos vadovėlį „Vaistai Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ (lenk. Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających). P. K. Bžostovskio ir kitų ūkio reformatorių iniciatyva taip pat buvo į lenkų kalbą išversti du žemdirbystės klausimams skirti vadovai: šveicarų gydytojo Hanso Kasparo Hircelio (Hans Caspar Hirzel, 1725–1803) knyga „Kaimo Sokratas, arba ūkiško ir doro filosofo, dirbančio žemę, gyvenimo aprašymas“ (pranc.  Le Socrate Rustique, ou description de la conduite economique et morale d‘un paysan philosophe, 1762; lenk.  Sokrates wieśniak, albo Opisanie życia gospodarskiego i cnotliwego filozofa rolą bawiącego się, 1770), kurį į lenkų kalbą išvertė Lietuvos lauko raštininko Juozapo Sosnovskio dukterys Kotryna ir Liudvika, bei žymaus prancūzų agronomo Anri Luji Diuamelio diu Monso (Henri Louis Duhamel du Monceau, 1700–1782) „Veikalas apie žemdirbystę“ (pranc.  Traité de la culture des terres, 1763; lenk.  Dzieło o rolnictwie, t. 1, 1770, t. 2, 1773). Šį veikalą, remdamasis 1763 m. leidimu, į lenkų kalbą išvertė ir Vilniuje išleido pats P. K. Bžostovskis.

Kitu keliu valstiečių klausimu pasuko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Joachimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812). Savo dvaruose jis lažą panaikino, bet paliko palivarkus, kurių žemę dirbo samdiniai. Dvarų žemė buvo išmatuota, perdalyta ir išdalyta valstiečiams sklypais. Siekdamas išlaikyti ekonominį stabilumą, dalytis ūkius J. L. Chreptavičius uždraudė: ūkį paveldėti turėjo vyresnysis sūnus. Kaimo bendruomenei buvo išskirtos ganyklos ir kitos naudmenos. Už naudojimąsi žeme valstietis privalėjo atiduoti dvarui trečdalį derliaus arba sumokėti pinigais. Naujų ūkio santykių diegimą Lietuvoje liudijusios P. K. Bžostovskio ir J. L. Chreptavičiaus reformos bendrame kontekste buvo pačios radikaliausios. Vis dėlto XVIII a. antroje pusėje Lietuvos

Povilas Ksaveras Bžostovskis liūdi Paulavos respublikos. Fransua Ksavjė Fabras (1766–1837), 1798

Paweł Ksawery Brzostowski bolejący nad zagładą Rzeczypospolitej Pawłowskiej. François-Xavier Fabre (1766–1837), 1798

Paweł Ksawery Brzostowski mourns the loss of the Paulava Republic. François-Xavier Fabre (1766–1837), 1798

Muzeum Narodowe w Warszawie

didikai ir bajorai (kaip, beje, ir Lenkijos) dar nebuvo pasirengę suteikti valstiečiams laisvės. Tik 1800 m. rugsėjį visus savo valstiečius (2,7 tūkst. žmonių) Kartenos, Mišučių, Kurtuvėnų, Ukropiškių ir kituose dvaruose išlaisvino Kajetonas Nagurskis, tokią valią įrašęs savo testamente. 1809 m., taip pat testamentu, valstiečius iš baudžiavos savo dvaruose išlaisvino Ketverių metų seimo (1788–1792) nario Benedikto Karpio sūnus, Upytės pavieto vėliavininkas Ignotas Karpis (1780–1809). Lietuvos valstiečių istorijoje galima rasti ir kitų pavienių valstiečių išlaisvinimo ar jų dalios palengvinimo pavyzdžių (pvz., Vilniaus vyskupo kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio ar Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio valdomuose dvaruose), tačiau tokie poelgiai buvo išimtys.

Dirvą būsimiems socialiniams pokyčiams dar reikėjo parengti, o prie to veiksmingai prisidėjo XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Abiejų Tautų Respublikoje pradėta diegti moderni ugdymo sistema, susijusi su Jėzuitų ordino, savo rankose nuo XVI a. pabaigos laikiusio Respublikos mokyklų tinklą, uždarymu. 1773 m. popiežiui Klemensui XIV paskelbus apie Jėzuitų ordino panaikinimą, didžioji dalis Lenkijos ir Lietuvos mokyklų liko be priežiūros. Vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš 1772 m. veikusių 34 kolegijų jėzuitai išlaikė 20 (pijorai – 8, protestantai – 2, bazilijonai – 4). Nauja situacija paskatino greičiau pradėti pertvarkyti švietimo sistemą. 1773 m. spalio 14 d. Seimo nutarimu „Komisijos, atsakingos už bajorų jaunimo švietimą, įsteigimas“ (lenk.  Ustanowienie Komisji nad edukacją młodzi narodowej szlacheckiej dozór mającej) buvo įkurta Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendra švietimo sistemos organizavimo ir priežiūros institucija – Edukacinė

Vienas iš Gegužės 3 d. konstitucijos rengėjų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro maršalka Ignotas Potockis (1750–1809).

Mateušas Tokarskis (1747–1807), apie 1786

Jeden z autorów Konstytucji 3 Maja, marszałek nadworny litewski Ignacy Potocki (1750–1809). Mateusz Tokarski (1747–1807), ok. 1786

One of the authors of the Constitution of 3 May, Lithuanian Court Marshal Ignacy Potocki (1750–1809). Mateusz Tokarski (1747–1807), ca 1786

Muzeum Pałacu Króla Jana III w Wilanowie

komisija (oficialus pavadinimas – Tautos edukacinė komisija), o jos pirmuoju vadovu tapo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794).

Edukacinės komisijos kontrolei ir administracijai buvo perduotos „visos be išimties akademijos, aukštosios mokyklos, akademinės bendruomenės ir viešosios mokyklos“, be to, numatyta, kad ateityje šios institucijos pavaldumui bus pavedama bet kokia veikla, susijusi su švietimu. Komisija taip pat turėjo perimti jėzuitų valdytą nuosavybę ir ją panaudoti švietimo tikslams. 1775 m. prie Edukacinės komisijos buvo įsteigtas specialus padalinys mokslo knygoms ir vadovėliams mokyklose tobulinti – Vadovėlių rengimo draugija (lenk.  Towarzystwo do ksiąg elementarnych), nuo 1774 m. Komisijos žiniai perduota ir Varšuvos viešoji Zaluskių biblioteka (lenk. Biblioteka Załuskich; Biblioteka publiczna w Warszawie), 1780 m. pavadinta Lenkijos nacionaline biblioteka (lenk.  Polska biblioteka narodowa). Šios bibliotekos administratoriumi buvo paskirtas Komisijos narys, Lietuvos didysis raštininkas Romanas Ignotas Pranciškus Potockis (Roman Ignacy Franciszek Potocki, 1750–1809), šaltiniuose ir istoriografijoje įvardijamas tiesiog Ignotu Potockiu. Edukacinės komisijos įsteigimas buvo pirmas įvykis, kai valstybė tiesiogiai pati ėmėsi tvarkyti švietimo reikalus. Be to, tai buvo ne tik pirmoji švietimo ministerija, bet ir nuo Liublino unijos sudarymo pirma Lietuvai ir Lenkijai bendra valstybinė institucija. Kaip žinoma, 1569 m. sudarius vieno valdovo ir bendro Seimo jungiamą Abiejų Tautų Respubliką, visi kiti valstybiniai Lenkijos ir Lietuvos institutai (teritorija, kariuomenė, iždas, vyriausybė) išliko atskiri. 1764 m. įsteigtos iždo ir karo komisijos taip pat buvo atskiros. Todėl natūralu, kad tam tikras dualizmas buvo išlaikytas ir valdant Edukacinę komisiją. Švietimo sistemos administravimo atžvilgiu valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, kurios, savo ruožtu, buvo padalytos į departamentus. Lietuvos provinciją sudarė Lietuvos ir Baltarusios švietimo departamentai. 1781 m. Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijos buvo suskirstytos į švietimo apygardas: Lenkijoje – 6 (Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos, Mazovijos, Voluinės, Ukrainos ir Pijorų), Lietuvoje– 4 (Lietuvos, Naugarduko, Palenkės ir Žemaitijos). Kiekviena provincija turėjo po vieną aukštąją, arba vyriausiąją, mokyklą: Lenkija– Krokuvos, Lietuva– Vilniaus universitetus, o kiekviena švietimo apygarda – po atskirą administracinį aparatą. Abi vyriausiosios mokyklos – Krokuvos ir Vilniaus universitetai – turėjo plačiausias veiklos ribas. Jos atliko trejopas funkcijas: mokslo, mokymo ir administravimo.

Edukacinė komisija visoje valstybėje įvedė vieningą trijų pakopų mokyklų sistemą: parapinespradines, vidurines ir aukštąsias mokyklas, kartu įtvirtindama mokyklų administravimo hierarchiją. Intensyviai pradėtos steigti pradinės mokyklos, buvo plėtojamas vidurinių mokyklų tinklas. Tyrimai rodo, kad jau 1777 m. vien tik Vilniaus vyskupijoje vyskupo kunigaikščio I. J. Masalskio pastangomis veikė daugiau kaip 330 pradinių mokyklų. Iš 4,956 tūkst. mokinių, lankiusių mokyklas, 78,8 proc. buvo miestiečių ir valstiečių vaikai, 21,2 proc. – bajorų vaikai. Augo vidurines mokyklas lankančių moksleivių skaičius, kuris per dešimtmetį, t. y. nuo 1781 iki 1792 m., išaugo tris kartus.

Remiantis naujais reikalavimais buvo pertvarkytas mokymo turinys ir metodai. Įvesta daug gamtos ir tiksliųjų mokslų, jie imti sieti su praktika, krašto poreikiais (greta matematikos, geometrijos, algebros, zoologijos, mineralogijos, botanikos pamokų įvestos žemės ūkio, daržininkystės pamokos).

Lietuvos vyriausiosios mokyklos (Vilniaus universiteto) rektorius, astronomas Martynas Počobutas-Odlianickis (1728–1810).

Jonas Damelis (1780–1840), XIX a. I p.

Rektor Szkoły Głównej Litewskiej (Uniwersytetu Wileńskiego), astronom Marcin Poczobutt-Odlanicki (1728–1810).

Jan Damel (1780–1840), 1. poł. XIX w.

Rector of the Principal School of Lithuania (Vilnius University), astronomer Marcin Poczobutt-Odlanicki (1728–1810).

Jan Damel (1780–1840), first half of the 19th century

Lietuvos nacionalinis muziejus

Vilniaus universiteto rektorius, Vilniaus vyskupas Jeronimas Stroinovskis (1752–1815).

Nežinomas dailininkas, XIX a. pr.

Rektor Uniwersytetu Wileńskiego, biskup wileński Hieronim Stroynowski (1752–1815).

Malarz nieokreślony, pocz. XIX w.

Rector of Vilnius University, Bishop of Vilnius Hieronim Stroynowski (1752–1815).

Unknown painter, early 19th century

Lietuvos nacionalinis muziejus

Humanitariniai mokslai buvo papildyti naujomis istorijos ir geografijos žiniomis. Istorija, kuri anksčiau buvo jungiama su geografijos ir teisės pamokomis, tapo atskiru dėstomuoju dalyku. Įvestas naujas pasaulietinės dorovės, papročių, tautų teisės kursas. Visas šis humanitarinių dalykų ciklas turėjo skiepyti Apšvietos epochos filosofijos principais pagrįstą mokslinį pasaulio suvokimą, o kartu diegti pilietiškumą, patriotizmą ir tautiškumą – naujojo ugdymo pagrindą. S. Konarskio idėjų skleidėjas, Gražiškių ir Prienų klebonas, būsimasis pirmasis Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744–1803) Varšuvos pijorų Kilmingųjų kolegijoje 1775 m. sausį sakytame pamoksle atkreipė susirinkusių jaunuolių dėmesį į tai, kad „jaunimo edukacija išmintingiausių įstatymų leidėjų yra pripažinta visuotinės krašto laimės šaltiniu“ ir pabrėžė, jog tik „apsišvietęs protas, tinkamai parengta širdis ir dorybingas gyvenimo būdas“ gali padaryti jaunuolius „naudingus Tėvynei“. M. P. Karpavičiaus nuomone, tarnavimas Tėvynei ir yra pagrindinis edukacijos rezultatas. Po keleto metų pamoksle „Apie Tėvynės meilę“ M. P. Karpavičius pažymėjo, kad „[v]aldžios [rodomas] pavyzdys, pilietinis ugdymas, Dievo baimė, religingumu suvaldanti jausmus, tautai išganingų įstatymų vykdymas, meilė darbui, siekiant suteikti laimės kitiems, meilė savo protėvių šlovei, [skatinanti] sekti jais, meilė savo tėvų religijai, išganingu griežtumu teikianti

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795).

Nežinomas dailininkas pagal Marčelą Bačarelį (1731–1818), XVIII a. pab.

Król polski i wielki książę litewski

Stanisław August Poniatowski (1764–1795).

Malarz nieokreślony według Marcella Bacciarellego (1731–1818), kon. XVIII w.

King of Poland and Grand Duke of Lithuania

Stanislaus Augustus Poniatowski (1764–1795).

Unknown painter after Marcello Bacciarelli (1731–1818), late 18th century

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

laimės tautoms,– štai kas yra tikros Tėvynės meilės, svarbiausios kiekvieno piliečio pareigos pagrindas; be viso to tuščiai girsimės Tėvynės meile“1.

Modernizuojant švietimo sistemą, greta visuomenės pilietiškumo ir meilės Tėvynei ugdymo taip pat buvo padėti pasaulietinės inteligentijos formavimosi pagrindai. Švietimo istorijos tyrinėtojos Meilės Lukšienės žodžiais, per beveik trisdešimt metų Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išaugo ir subrendo nauja, modernią tautos ir tautinės valstybės sampratą puoselėjanti bajorų karta, į politinį, visuomeninį, kultūrinį gyvenimą įsijungė išsimokslinę miestiečių ir pasiturinčių valstiečių vaikai, formavosi demokratinis visuomenės srautas, radosi lietuvių kultūrinio judėjimo užuomazgos.

Todėl nenuostabu, kad paskutiniaisiais XVIII a. dešimtmečiais, išgyvenusi vadinamąjį „protų perversmo“ laikotarpį, Lenkijos ir Lietuvos visuomenė žengė į „švelniąja revoliucija“ įvardytą 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos epochą, kurioje Apšvietos idėjų veikiama politinė mintis skleidėsi plačiu valstybės ateities vizijų, realių valdymo pertvarkos projektų ir jų įgyvendinimo planų spektru, to meto periodinėje spaudoje keliamais valdymo tobulinimo pasiūlymais, poleminiais „laiškais“, „atsiliepimais“ ar „nuomonėmis“. Vakarų Europos Apšvietos politinės minties atstovų Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau), Šarlio Luji Monteskjė (Charles-Louis Montesquieu), Deivido Hiumo (David Hume) ir kitų autorių darbai buvo skaitomi, analizuojami, aptariami, siekiant surasti Lenkijos ir Lietuvos valstybei tinkantį tolesnės jos raidos modelį. Aktyvus bendradarbiavimas su Prancūzijos švietėjais turėjo gilias šaknis: dar Baro konfederacijos metu Lietuvos didysis virtuvininkas grafas Mykolas Velhorskis (Michał Wielhorski) buvo kreipęsis į Prancūzijos elito filosofus – abatą Gabrielį Bono de Mably (Gabriel Bonnot de Mably), istoriką Klodą Karlomaną de Ruljerą (Claude Carloman de Rulhiere), pulkininką Šarlį Fransua Diumurjė (Charles-François Dumourie) ir Žaną Žaką Ruso, prašydamas parengti pasiūlymus dėl Respublikos santvarkos reformos. M. Velhorskio paskatintas K. K. Ruljeras ėmėsi daugiatomės Lenkijos istorijos rašymo, o G. B. Mably 1770 m. pirmoje pusėje sukūrė tris Respublikos reformoms skirtus memorialus. Ž. Ž. Ruso 1770–1771 m. parengti pasiūlymai įgavo „Pastabų Lenkijos valdymui ir numatomai jo reformai“ formą (pranc.  Considérations sur le gouvernement de Pologne et sur sa réformation projetée) ir buvo bene labiausiai aptariamas veikalas XVIII a. aštuntojo–devintojo dešimtmečio Abiejų Tautų Respublikoje. Prancūzų filosofų darbai paskatino M. Velhorskį paskelbti savo pažiūras apibendrinantį darbą „Apie senojo valdymo atgaivinimą, remiantis pirminiais Respublikos įstatymais“ (lenk.  O przywóceniu dawnego rządu według pierwiastkowych Rzeczypospolitej ustaw, 1775), kuriame, filosofijos istoriko Daliaus Viliūno vertinimu, „tautinė valstybingumo tradicija derėjo su Apšvietos epochos pažangos bei naujų reformų imperatyvais“. Tai buvo sarmatiškojo respublikonizmo– senos tradicinės Abiejų Tautų Respublikos ideologijos–ir Apšvietos epochos idėjų lydinys. Gausioje to meto politinėje publicistikoje šiam tradiciniam bajoriškajam respublikonizmui ėmė oponuoti tiek respublikonai reformatoriai, tiek nuosaikieji ir radikalieji monarchistai. Į bendrą diskusiją XVIII a. devintajame dešimtmetyje įsijungė ir konstitucinės monarchijos apologetai, atstovaujantys valstybės centralizavimo siekusios Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto rūmų grupuotės interesams.

čius M. P. Rinktiniai pamokslai, iš lenkų k. vertė K. Mačiulytė, Vilnius, 2003.

1 „Pamokslas, [sakytas] atnaujinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo tribunolo lietuviškos kadencijos darbą Vilniuje 1781 m. lapkričio 15 d.“, in: Karpavi-

Wielkiego Księstwa Litewskiego książę Kazimierz Nestor Sapieha (1757–1798). Walenty Śliwicki (1765–1857), 1 poł. XIX w.

Lithuanian Artillery General, Marshal of the Lithuanian Parliamentary Confederation Prince Kazimierz Nestor Sapieha (1757–1798).

Walenty Śliwicki (1765–1857), first half of the 19th century

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Reformų metas: Ketverių metų seimo (1788–1792) veikla

1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjęs Seimas tapo radikalių valstybės reformų nešėju. Patriotinė dvasia, subrandinta reformuotose mokyklose ir į Seimo salę atnešta Pasiuntinių rūmų narių, jaunosios kartos atstovų (iš 174 atstovų, išrinktų į Seimą 1788 m., 62 buvo homines novi, dar niekada neposėdžiavę Seime), tapo stipria jėga, iš esmės keičiančia valstybės sąrangą.

Tam, kad galėtų sprendimus priimti balsų dauguma, Seimas sudarė konfederaciją. Seimo konfederacijos aktas buvo paskelbtas antrąją parlamento darbo dieną – spalio 7-ą. „Susikonfederavusiam“ Seimui vadovavo du Seimo maršalkos: Lenkijos Karalystės konfederacijos maršalka, Sandomiero pasiuntinys Stanislovas Malachovskis (Stanisław Małachowski, 1736–1809) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalka, Lietuvos artilerijos generolas, Lietuvos Brastos pavieto pasiuntinys kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798). Laikantis įstatymų, Seimas galėjo dirbti dvejus metus. Tačiau 1790 m. tapo akivaizdu, kad nepavyks išspręsti daugybės dienotvarkės klausimų. Buvo priimtas sprendimas surengti naujus rinkimus ir tęsti veiklą sujungus dviejų Seimų kadencijas (1788–1790 ir 1790–1792 m.). Tad 1790 m. pabaigoje Seimo sudėtį papildė 172 pasiuntiniai, išrinkti 1790 m. lapkričio 16–21 d. vykusiuose seimeliuose. Iš jų didžioji dalis (net 112 pasiuntinių) buvo naujosios kartos atstovai. Iš viso 1790–1792 m. Seimą sudarė 155 senatoriai ir 346 Pasiuntinių (Atstovų) rūmų nariai. Seimo kadencija truko nuo 1788 m. spalio 6 d. iki 1792 m. gegužės 29 dienos.

Tarptautinė padėtis buvo palanki vykdyti reformas. Rusija vėl įsitraukė į karą su Osmanų imperija (Turkija) dėl Krymo, taip pat konfliktavo su Švedija dėl įtakos Baltijos jūroje. Todėl pasinaudojęs situacija, Respublikos Seimas atmetė Rusijos garantijų pretenzijas ir priėmė nutarimą išvesti iš Abiejų Tautų Respublikos teritorijos Rusijos kariuomenę. Posėdžiaudamas suverenioje valstybėje, be svetimųjų valstybių prievartos, Seimas priėmė kitus svarbius įstatymus: siekė padidinti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę iki 100 tūkst. karių, panaikino Nuolatinę Tarybą, kaip Rusijos imperijos kišimosi į vidaus reikalus įrankį, įkūrė vykdomosios valdžios institutą – Įstatymų sargybą, apmokestino bajorų (10 proc.) ir bažnyčių (20 proc.) valdas ir kt.

Siekdamas surinkti lėšų kariuomenei didinti, Seimas kreipėsi paramos į Abiejų Tautų Respublikos visuomenę. Aukos pradėjo plaukti iš visos šalies. Į šią akciją itin uoliai įsijungė moterys: jau pirmajame 1788 m. aukotojų sąraše, kuriame paskelbti 49 aukotojai, matome Lietuvos didžiojo maršalkos Povilo Karolio Sanguškos našlę kunigaikštienę Barborą Sanguškienę, paaukojusią 18 tūkst. auksinų, ir Mscislavo vaivadienę kunigaikštienę Aleksandrą Čartoriskytę-Sapiegienę, kariuomenės reikmėms skyrusią 100 rietimų gelumbės. Lietuvos Brastos vaivadienė Barbora Lopacinskienė Vilniuje šiam tikslui paaukojo 3,6 tūkst., o Polocko vaivadienė Žabienė– 3 tūkst. auksinų. Jų pavyzdžiu pasekė nemažas būrys Lenkijos bei Lietuvos didikių ir bajorių: Darsūniškio seniūnienė kunigaikštienė Antanina Oginskienė Tėvynės labui paaukojo perlais ir briliantais puoštą segę, kurios vertė siekė 4,5 tūkst. auksinų, o Livonijos kaštelionienė grafienė Marijona Tarnovska-Mier (Marianna z Tarnowskisch Mierowa; Marianna Mier) iš savo brangenybių skrynelės ištraukė briliantais nusagstytą ir spite puoštą medalioną už 4,258 tūkst. auksinų. Bajorės kariuomenės reikmėms skyrė lėšų pagal išgales. Antai našlės Zemianska,

Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

TO KEEP THE HOMELAND ALIVE. LITHUANIA AND POLAND IN THE EPOCH OF THE 1791 CONSTITUTION

On the eve of reforms

The Age of Enlightenment, which had placed above all else the independence of the human mind, the belief in one’s ability to educate and improve the world, which had instilled the idea that all humans are by nature free and equal, revived society’s belief in its own powers, maturing a new concept of nation as a community of equal people, while also prompting reforms of the state and to fight for its independence. These Enlightenment ideas that had become entrenched in West European society spread into the Polish-Lithuanian Commonwealth by the mid-18th century, drawing increasing numbers of supporters among the Polish and Lithuanian political elite. The establishment of Theatine and Piarist schools, competing against the already existing Jesuit schools, had been laying down cultural foundations in the Commonwealth since the 1730s, offering more natural and social science subjects, while pupils were being educated in the spirit of state citizenship. A higher school for the nobility established in Warsaw in 1740 by the Piarist priest and pedagogue, reformer of the Polish-Lithuanian Commonwealth’s education system Stanisław Konarski (1700–1773), Collegium Nobilium, consciously instilled the model of teaching young people that was being applied in Italy and other West European countries, prioritising the humanist ideal vir honestus et bonus civis (an honourable person and moral citizen). This ideal was sought by the Piarists who arrived in Lithuania in 1729, settling in the palace allocated to them by the Elder (capitaneus in Latin, starosta in Polish) of Merkinė at the time and the future Trakai Castellan, Prince Antoni Sapieha. It was in this palace, known as the Sapieha boarding school, that a primary school for the nobility’s children was founded in 1730 that developed into the Vilnius Piarist Collegium Nobilium in 1756, thanks to the efforts of the school’s future rector Maciej Dominik Dogiel (1715–1760).

A great deal of attention would be given to teaching the native language, history, law and geography at the Piarist schools, as well as French language lessons. Nobles seeking to give their offspring broader secular academic knowledge made sure their children could attend Theatine and Piarist schools. The basic knowledge they acquired there inspired them to further their academic studies.

The ideas of the Enlightenment did not pass by the Jesuits either, who also saw to the education of the younger generation. Following a reorganisation of teaching methods and content, in 1751 the Jesuits also founded a higher school for the nobility in Vilnius, the Collegium Nobilium Societatis Jesu, where, as in the Piarist schools, the teaching of secular disciplines was expanded. By the mid-18th century, the pure sciences – mathematics, physics, and astronomy – held firm positions among subjects taught at Vilnius University, while history became an independent discipline and medicine started being taught as a separate subject from 1763. The academic advancement of Vilnius University was encouraged by eminent figures – the mathematics professor Tomasz Żebrowski (1714–1758) and astronomer and university rector Marcin Poczobutt-Odlanicki (1728–1810), thanks to whom the Vilnius observatory established in the middle of the 18th century equalled the famous Royal Observatory in Greenwich.

The periodical press coming out in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 18th century not only encouraged the spread of communication, it also inspired the spread of the political publicistic writing genre. Questions dealing with state governance and ensuring social prosperity started being raised in the public space with increasing frequency, there was also more historical and political literature. The public’s interest in the history of their state grew, fundamental state documents started being published. The rector of the Vilnius Piarist college, archeographer Maciej Dogiel prepared and released the Diplomatic Code – the first such academic publication dedicated to studying the laws of the two nations (Codex diplomaticus regni Poloniae, Magni Ducatus Lituaniae..., 1758–1764). He also published documents relating to the borders of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, revealing the development of the state’s territory (Limites Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae, 1758).

The spread of Enlightenment ideas matured society for the radical changes that were to come. The idea that the state and its sovereignty had to be strengthened gained increasingly more ground, only for this to take place state governance reforms were necessary, as was the rejection of the right to liberum veto, which had such a destabilising effect on the sejms. Ways of stopping the interference of foreign states in the country’s domestic affairs was another

National Museum –Palace of the Grand Dukes of Lithuania

important matter to be addressed. One of the first works to present a critique of the system of government was Głos wolny wolność ubezpieczający (The Free Voice Guaranteeing Freedom) released in 1743, often attributed to the plume of the former ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth Stanisław Leszczyński (1704–1709, 1733–1736), though it is likely that the work was actually written by the Samogitian nobleman Mateusz Białłozor. One year later, another work appeared, this time by the Palatine (Wojewoda in Polish) of Masovia and later, the Krakow Castellan, Stanisław Poniatowski (1676–1762), the father of the upcoming last ruler of the Commonwealth, Stanisław Antoni Poniatowski, titled List ziemianina do pewnego przyjaciela z inszego województwa (A Letter of a Gentleman to Some Friend in a Different Palatinate, 1744). It suggested suspending or limiting the right to liberum veto so that it would be possible to enlarge the army and improve the Commonwealth’s position among other European powers. For example, the father of the future monarch suggested looking towards England for ways to “combine freedom with order and prosperity”.

Probably the greatest impact on changing the mentality of society in the Polish-Lithuanian Commonwealth was the masterpiece by Stanisław Konarski O skutecznym rad sposobie, albo o utrzymywaniu ordynaryjnych sejmów (On an Effective Method of Consultation, or on Conducting the Ordinary Sejms, 1760–1763), which systematically crushed any arguments defending liberum veto. “There is no better alternative that a simple majority vote”, Konarski claimed, adding that in order to ensure proper governance, collegial executive government institutions could be established during the period in between sejms.

In the 1740s–1750s, a new Commonwealth government reform project was proposed by the so-called Familia – the faction including the then Lithuanian Deputy Chancellor Prince Michał Fryderyk Czartoryski (1696–1775), his brothers, also princes, the Palatine of Rus’ August Aleksander Czartoryski (1697–1782) and the Bishop of Poznan Teodor Kazimierz Czartoryski (1704–1768) and his brother-in-law the Krakow Castellan Stanisław Poniatowski. The state reform projects proposed by the Familia were met with support from some of the Polish and Lithuanian nobility. A joint political faction encompassing the whole Polish-Lithuanian Commonwealth was gradually being formed. After summoning this support, at subsequent sejms the Familia submitted state financial system reform projects, it sought to enlarge the army, reform the sejm and sejmiki in general, and to abolish liberum veto. At the sejms held in 1738–1752 it was also accentuated that the state had to encourage the economy and demographic processes. However, as the conservative republican ideology continued to dominate political life in the state, and with the majority of magnates and nobles convinced that the Commonwealth would survive so long as it did not have a centralised government and would not pose a threat to its neighbours, the Czartoryski Familia’s efforts at implementing state reforms did not produce any results.

The period of the Seven Years War (1756–1763) that wrought havoc on political and economic life in the majority of Europe’s states seemed to bypass the Polish-Lithuanian Commonwealth – it did not participate in this war, however the country’s economy suffered from the constant movement of foreign armies across Poland and Lithuania, while the political disability of the Commonwealth grew ever more obvious. In-fighting between magnate factions overwhelmed the state’s common interests regarding unity and concern for the welfare of the state, rather than personal gains. The pacifist ideology upheld by its neighbours – Austria, Prussia and Russia – bore fruit: as they grew stronger, the sovereignty of the Polish-Lithuanian Commonwealth continued to diminish.

The ruler and the nation

The Russian protectorate system that became established in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the first half of the 18th century drew a clear horizon for the state’s political evolution. The Russian Empress Catherine II (1762–1796), still upholding the goals of the union of the Three Black Eagles of Austria, Russia and Prussia, formed in 1732, to act jointly concerning the succession of the Polish-Lithuanian Commonwealth’s throne and to block any demonstration of stronger political or military might by this state, hoped to not only preserve Russia’s dominance in Poland and Lithuania, but to also secure the integrity of its borders as a preventative measure against Prussia’s potential rise to power at the expense of the Polish-Lithuanian Commonwealth. That is why during the interregnum of 1763 Catherine II backed the candidate promoted by the Czartoryski faction, thereby expecting to not only maintain but strengthen her influence in the Commonwealth. Russia’s politics are vividly reflected in the words of Catherine II, expressed to the Russian Minister of Foreign Affairs Nikita Panin on the eve of the interregnum: “We shall lose a third of our might if Poland shall cease to be dependent on us”. The chosen candidate to the throne, the son of the Krakow Castellan, Lithuanian Pantler Count Stanisław Antoni Poniatowski (1732–1798), suited the role devised by Catherine II perfectly: he was not supported by another foreign state, while his political position inside the state itself was so weak that he could not object to receiving Russia’s support. His personal connections

played an equally important role: Catherine II had been acquainted with Stanisław Antoni Poniatowski since the end of 1755 when the then Lithuanian Pantler, serving as the secretary of the delegation of the new English envoy Sir Charles Williams (1708–1759), first arrived in Saint Petersburg. The young diplomat stood out in the Russian imperial court for his erudition, he was widely read, spoke fluently in several languages, was well versed in the works of Enlightenment authors and could cite them, also, through his personal connections in London and Paris he had made the acquaintance of the famous Paris salon owner Marie Thérèse Geoffrin (1699–1777). It was no wonder that the 23-year-old diplomat, a “true European”, had captured the attention of the Grand Duchess Sophie, the future Empress Catherine II, who was two years his senior. It is likely that already at this stage, the future Russian empress promised to back her beloved in his aspirations to become the ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Leaving Saint Petersburg in August, 1756, the young Poniatowski strived to return to the banks of the Neva as soon as he could. He was in the capital of the Russian Empire once again in January, 1757, only this time as the envoy of the Saxon duke. His time spent in Saint Petersburg and his later years-long correspondence with his “dear Sophie”, as the Lithuanian Pantler called Catherine II, strengthened his faith in the “unselfish” support of his beloved on his political career path. Yet Catherine II had quite different intentions. Stanisław Antoni Poniatowski, who could not boast of having the support of the Polish or Lithuanian nobility, was naturally the Saint Petersburg court’s preferred option among other candidates to the Commonwealth’s throne – the strong-willed Lithuanian politician and clever revivalist of the state’s economy Prince Michał Kazimierz Ogiński (1730–1800), the husband of the Familia leader’s, Michał Fryderyk Czartoryski’s, daughter Aleksandra (1730–1798), and Prince Adam Kazimierz Czartoryski (1734–1823), a Commonwealth politician well-known among political layers in France and Great Britain, and popular with both the Polish and Lithuanian nobility. The latter lacked the ambition to become ruler and thus chose to back his more ambitious relative Poniatowski, rather than compete against him for the throne.

It is important to note that by proposing its candidate to the throne, the Familia had a clearly formed vision of radical state and social reforms and believed that none other than Stanisław Antoni Poniatowski, a supporter of Enlightenment ideas, would be capable of making their vision a reality. Great Britain and its state model left a fine impression on the young Poniatowski, who had visited the island, and considered a parliamentary monarchy as the most ideal form of state government. He sought to implement the principle of a separation of powers as described in French philosopher Charles-Louis de Montesquieu’s (1689–1755) political treatise The spirit of laws (De l’esprit des lois, 1748), and to establish in the Polish-Lithuanian Commonwealth a “balanced partnership” between the revived legislative and effective executive branches of government and an independent court.

On the eve of the ruler’s elections, Stanisław Antoni Poniatowski and the Czartoryskis managed to negotiate a deal for Russia’s approval of the implementation of reforms in the Commonwealth, however the extent of these reforms was perceived differently by both sides. Under no circumstances would Catherine II allow the Commonwealth to grow strong enough to be able to wrangle itself from its satellite status of a state dependent on Russia. Russian policy regarding the Commonwealth backed Prussia. The Berlin and Saint Petersburg courts agreed to no longer allow election of the Commonwealth’s leader from the members of the Austrian ally, the Saxon Wettin dynasty, and to support one of the local magnate representatives in future elections. According to a treaty signed in Saint Petersburg in 1764, Russia and Prussia obliged not to allow changes to the order in the Polish-Lithuanian Commonwealth.

It was under these circumstances that on September 7, 1764 the nobles of the Polish-Lithuanian Commonwealth who had convened at the Election Sejm elected the Lithuanian Pantler Count Stanisław Antoni Poniatowski to be their ruler; he was crowned on November 25,

1764 as Stanislaus Augustus

The new ruler began to implement partial state governance reforms already in 1764–1766. The right to liberum veto at sejms when deciding on economic questions was abolished, separate Treasury and War commissions were established for Poland and Lithuania, and new procedures for the functioning of the Sejm were outlined. Stanislaus Augustus Poniatowski also initiated a project to enlarge the army and to fill the state’s budget with funds collected from general customs duties introduced by the 1766 Sejm. In order to block foreign states from interfering in the domestic affairs of the Polish-Lithuanian Commonwealth during the interregnum, a provision was confirmed where in the future, only citizens of the Commonwealth could be elected as its rulers.

A lot of attention was dedicated to the economic development of the land, while the narrative of defending the state’s interests and strengthening them, matured in the Enlightenment epoch, grew increasingly more evident in the passing of government reform laws. According to the preamble to the law on the founding of the Treasury Commission of the Grand Duchy of Lithuania, passed at the Warsaw Convocation Sejm in 1764, the main goal in reforming the financial system accentuated as its aim “to introduce order in the Lithuanian treasury for the ages, and to increase its revenue by harnessing government and the economy to serve the interests of the Commonwealth”.

Priority fields of activity of the Treasury Commission were the “proper management of Treasury revenue and its increase”, the organisation and administration of the customs duties system, the guarantee of a uniform volume and measurements system across the whole Grand Duchy of Lithuania, trade control and encouragement of its development (checking and maintenance of trade routes, bridges and ferries; the administration of road, bridge and ferry fees), the administrative supervision of state estates and the analysis of cases relating to actions that disadvantaged the state.

In order to improve the state’s governance, Stanislaus Augustus Poniatowski initiated the creation of an advisory council to the ruler – this cabinet, a reorganised Board of Foreign Affairs, planned to reform the education system in the immediate term. Other governance reforms were also introduced.

It is noteworthy that with the establishment of the Polish and Lithuanian treasury and war commissions not only was the Commonwealth’s governing apparatus modernised and brought closer to the military and finance administration model that existed in Western Europe at the time, but the very structure of the political nation in the Polish-Lithuanian Commonwealth changed. Once the powers of the hetmans and treasurers were curbed, magnates’ possibilities for oligarchic control were blocked and the broader layers of the nobility could seek public careers in the state institutional structure. The formation of a body of state institutional public officials by election gradually eroded the established patron-client relationships, opening the way for the middle nobility’s emancipation and social activeness. This process was hastened by the first secular educational institution founded at the initiative of Stanislaus Augustus Poniatowski in Warsaw in 1766 – the Knights’ School, which had the goal to train and educate not only future officers, but state public officials as well.

Nonetheless, Stanislaus Augustus Poniatowski’s sphere of activity was limited by the aims of foreign states to keep the Polish-Lithuanian Commonwealth under their influence. As both neighbouring forces – Russia and Prussia– agreed to keep the Commonwealth’s order unchanged, it was inconceivable to even think about the successful realisation of broader or deeper reforms. Saint Petersburg sought the total external isolation of the Commonwealth and firmly considered it a satellite of the Russian state. The Kingdom of Prussia was interested in seeing two parts of its state – Brandenburg and Prussia – joined into one territorial unit, which could only be implemented at the expense of the Kingdom of Poland’s lands. Russia managed to realise its plans by exploiting the sensitive and relevant issue of Orthodox and Protestant believers, who were then considered dissidents. In the multinational and multiconfessional Commonwealth, where Catholicism had dominated for over a century already, Russia “actualised” the dissident issue and started demanding that “the political and civic equality of non-Catholics” needed to be restored. Stanislaus Augustus Poniatowski tried to convince Catherine II that this was impossible, alas, unsuccessfully. At the Commonwealth Sejm that convened in 1766, as could be expected, the Senate and Catholic Sejm deputies rejected both the reform recommendations proposed by Stanislaus Augustus Poniatowski and Russia’s requirement to equalise the rights of Orthodox, Protestant and Catholic believers. As a result, by 1767 the Russian Empire was already standing in firm opposition to the internal policies of Poniatowski and the Czartoryskis that it had just recently supported. For this, Russia exploited an old and well known pretext often used in relations between the Grand Duchy of Lithuania and itself: the Czartoryskis were blamed for not defending the Commonwealth’s dissidents at the Sejm, and that they had not equalised dissidents’ rights with those enjoyed by Catholics. Russia’s politicians, ingeniously manipulating the mutual squabbling between magnates and nobles in the Commonwealth, secured the support of the opposition under the leader of the nobility in the Grand Duchy of Lithuania, the Palatine of Vilnius Prince Karol Stanisław Radziwill (1734–1790), who had recently spoken out against Russia’s interference in the Commonwealth’s internal affairs. On 3 February 1767 in Saint Petersburg, Catherine II announced a declaration against the 1766 Commonwealth Sejm’s resolutions and the ruler. Russia declared itself the protector of all dissidents in the Commonwealth and demanded the assembly of an extraordinary sejm to address dissidents’ affairs.

With Russia’s backing, in 1767 unions of sworn nobles, known as confederations, formed in the Commonwealth which were forced at the Warsaw Sejm to reconsider the tolerance laws again. The Russian ambassador in the Commonwealth, Nikolai Repnin, issued an order to arrest any Catholic parliamentary leaders expressing anti-dissident notions – namely, the bishops of Krakow and Kiev. This removed all the obstacles to finally pass through the dissidents’ rights laws in the Sejm. The old order was restored in the Commonwealth, the “eternal and irrevocable” so-called cardinal rights were installed, the noble estate’s privilege to not obey the ruler, free elections of the ruler, with only limited restrictions being placed on the right to liberum veto. Immediately after this intervention, Catherine II imposed a bilateral treaty on the Commonwealth guaranteeing the legitimisation and authorisation of the 1767 Sejm’s resolutions, while Russia was obliged to defend the order of affairs in the Polish-Lithuanian Commonwealth from any alterations. This treaty was confirmed by the Sejm on 24 February 1768. Both sides guaranteed the inviolability of their European borders for eternity. This treaty between Russia and the

Commonwealth, in the words of the Austrian State Chancellor Duke Wenzel Kaunitz (1753–1792), gave Russia the possibility to “privately exploit all of Poland’s affairs and ultimately… to make it a province of Russia”. The PolishLithuanian Commonwealth lost its sovereignty, both de jure, and de facto Russia’s obvious domination in the Polish-Lithuanian Commonwealth aroused dissatisfaction among the neighbouring states. Austria sought to establish closer ties with Russia and Prussia so that in the future, when the “Polish question” would come up for discussion, it would not be overlooked. Opposition to this kind of interference by Russia into the state’s internal affairs soon arose within the Commonwealth itself. On 29 February 1768 in the city of Bar in Podolia, a confederation was formed that stood for “faith and freedom”, seeking to restore state sovereignty as its goal. The leaders of the Bar Confederation in Poland were the Great Crown Secretary and Bishop of Kamieniec Adam Krasiński (1714–1800) and his brother Michał Hieronim Krasiński (1712–1784), and in Lithuania – the Lithuanian Army General Lieutenant Count Michał Jan Pac (1730–1787) and the Lithuanian Grand Carver Prince Józef Sapieha (1737–1792), who became the Confederation’s regimentarz.

The Bar confederates sought assistance from Austria, France and Turkey. At the end of 1768, the Turkish sultan declared war on the Russian Empire on the grounds of Russia’s unbearable interference in the Commonwealth’s internal affairs. With the majority of the Russian army being occupied on the Turkish front, the confederate movement that was gaining support in the Commonwealth soon grew out of control. By 1768–1772 the Bar Confederation had spread throughout the whole land, involving not only the broader layers of the nobility but also representatives from other social groups. In the Grand Duchy of Lithuania, Karol Stanisław Radziwill, who had again changed his political orientation, was also amassing confederate forces, but in a clash against the Russian army near Nesvyzh in October, 1769 he suffered a painful defeat. A similar fate befell the Lithuanian Grand Hetman Prince Michał Kazimierz Ogiński in September, 1771, whose army was unexpectedly attacked while staying in Stalavichy and was crushed by a unit under the command of the Russian General Alexander Suvorov.

One of the most determined officers, the Kaunas Deputy Cupbearer Szymon Marcin Kossakowski (1741–1794), earned particular acclaim in the confederates’ battles. He not only commanded an impressive confederate raid across most of the Grand Duchy of Lithuania and invaded the Russian Empire, but also went on diplomatic missions to Saxony, Austria, France and Turkey, seeking to find allies in the fight against Russia. Backed by Prince Karol Stanisław Radziwill, the Kaunas Deputy Cupbearer hoped that a unique mercenary legion subordinate to the confederate leaders could be formed in the territory controlled by Turkey, whose core would consist of Hungarians, Serbs, Wallachs, Bosnians, Bulgarians, Armenians, Tatars, Greek Catholics (?) and deserters from the Austrian and Russian armies. While Turkey continued to be at war against Russia, this legion would enter the Commonwealth, and following a triumphant campaign, it would universally rise against the Russian Empire. Kossakowski expected diplomatic, financial, military and cadre support from France. Despite his great efforts, the confederate leaders’ hopes of securing foreign assistance were destined to remain just that – hopes. The cautious position of Europe’s monarchs regarding the Confederation was further confirmed by the attempt made on Stanislaus Augustus Poniatowski’s life on 3 November 1771.

While he tried to find a solution to the circumstances, the ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth Stanislaus Augustus Poniatowski backed down to pressure rather quickly, while units of the army of the Kingdom of Poland loyal to him under the command of the Polish Field Hetman Franciszek Ksawery Branicki (1731–1819) joined with the Russian army in fighting the confederates.

The Russian Empire’s military victories in the Balkans, along with its entrenchment in the whole PolishLithuanian Commonwealth, prompted Austria and Prussia to make haste and demand “their part” at their neighbour’s expense. The treaty for the First Partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth was signed in Saint Petersburg in 1772. Russia took over the eastern lands of the Grand Duchy of Lithuania: the palatinates of Polotsk, Vitebsk and Msitslavl, part of the Minsk Palatinate, as well as the Duchy of Livonia – a total of 92 thousand of the territory of the Polish-Lithuanian Commonwealth with 1.3 million inhabitants. Prussia and Austria annexed some of the lands of the Kingdom of Poland. Prussia gained control over 36 thousand square kilometres of Pomerania, but not the city of Gdańsk, some of western Prussia and Warmia (except for Toruń and Malbork), with 580 thousand inhabitants. Austria gained control over 81.9 thousand square kilometres of the lands of Lesser Poland (the southern part of the Krakow Palatinate and the palatinates of Sandomierz and Lviv) with 2.65 million inhabitants. The total area of the state decreased from 730 to 520 thousand square kilometres, while its population fell from 11.4 to 7.4 million. The Polish-Lithuanian Commonwealth lost approximately 30 percent of its territory and around 35 percent of its population. A sejm of the Polish-Lithuanian Commonwealth was called in Warsaw in 1773, surrounded by military forces of the annexing states, where it was forced to authorise the territory cession treaties.

Nonetheless, the compromise reached by Russia, Prussia and Austria in Saint Petersburg in 1772 did not produce the desired results and did not secure long-term stabilisation of the geopolitical situation. The treaties of

1772 did not block the development of any possible international relations conflicts. The First Partition of the PolishLithuanian Commonwealth led to the Second and Third partitions. The conflict between Austria and Prussia not only remained unresolved, but worsened – Austria did not manage to slow down Prussia’s expansion. Regardless of the fact that Austria’s territorial wins were significantly larger than those of Prussia, the latter’s economic and political potential carried much more weight. As a result, Austria still pursued the goal of bringing down Prussia’s advantaged position. The First Partition prompted Prussia to continue seeking control of the cities of Toruń and Gdańsk, which the allies had not allowed it to take control over in 1772. Breaking the conditions of the convention, Prussia gradually expanded its territorial annexations in Poland in the name of its strategic goal – to join Brandenburg and Prussia. As before the partition, Russia sought to control the entire Polish-Lithuanian Commonwealth. Russia even agreed to make certain concessions, so long as its protectorate was secure, thus paving the way for political reforms initiated by Stanislaus Augustus Poniatowski.

In the name of the Homeland

The catastrophe of the First Partition shook society in the Commonwealth. It was understood that a pacifist policy could only lead to self-destruction. It was as if the political nation awoke from a quiet period of inactivity and started to intensively search for ways of implementing projects that could reinvigorate the country. The ruler Stanislaus Augustus Poniatowski also understood that in order to ensure sustainable reforms, asking for help from abroad would not be enough, rather, it was necessary to form a network of support for himself and the reforms within the state itself. He embarked on a well-thought-out and organised communication campaign, establishing relations with district nobility leaders and trying to convince the middle and lower nobility to join his side. A close friend of the ruler was co-opted to help form the network of supporters of Stanislaus Augustus Poniatowski in the Grand Duchy of Lithuania – the Lithuanian Court Treasurer Count Antoni Tyzenhaus (1733–1785). Allocation of state elderships was employed as material leverage to gather supporters, as well as the opportunity to take up positions in the rapidly growing apparatus of state institutions.

As the ruler successfully gathered supporters through Poland and Lithuania, state government system reforms that had already been confirmed at the Warsaw Sejm in 1773–1775, which also authorised the First Partition, started to be implemented: the first central executive government institution was founded in 1775 –the Permanent Council. Stanislaus Augustus Poniatowski placed his hopes in this institution’s ability to centralise governance and to gradually introduce a constitutional monarchy in the country. At the time, the monarchy’s opponents the republicans planned to make the Permanent Council a political instrument of supporters of the old nobles’ democracy. The composition of the Permanent Council changed on account of the contradictions between political forces, meaning its activities in the period 1775–1788 were not consistent. However, in the state at this time, this institution was a step towards the creation of a modern state’s public administration system. The Permanent Council limited the ruler’s authority and took over some of his duties (to head the foreign policy office and army, to explain laws and control finances; likewise, the ruler was no longer able to allocate state office positions and offer remuneration for them in the form of domains). Members of the Permanent Council would elect a marshal from amongst themselves, who had the right not to allow the ruler chair the council. The founding of this new institution basically limited the hitherto uncontrolled authorities of ministers, the self-will demonstrated by magnates holding high-ranking state offices, and disciplined the entire state executive government apparatus: the mace, seal, marshal’s staff and keys to the treasury ceased to mean independent power.

During the Permanent Council’s period of activity, the army was modernised and enlarged, and certain economic and financial reforms were implemented. The Permanent Council improved the legal system and the functioning of the courts, and controlled the activities of executive government agencies. A uniform system of weights and measurements was introduced, tax reforms were made, and favourable international trade agreements were launched. All of this revived economic life in the Polish-Lithuanian Commonwealth. However, the activities of the Permanent Council were only a partial attempt at truly modernising the state order in the Commonwealth. Critically important problems remained unresolved throughout 1775–1788: the estate privileges of the nobility were not removed, and peasants remained bound by serfdom. Townspeople’s demands for equal rights, the same as the nobility, were left unheard. The activities of the Permanent Council did not meet with the approval of supporters of fundamental reforms in the Commonwealth. More radical state order reforms were embraced only by the Sejm that first convened in Warsaw in 1788.

Economic life in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the mid-18th century was enlivened by the increasingly higher demand for grain and other agricultural produce in West European markets, aided by the

physiocrats’ views spreading Age of Enlightenment ideas. Taking into account that farmers made up the largest segment of the population in Europe at the time, the Physiocrats associated the prosperity of the state with progress in farming and agriculture. They believed that the success of agriculture depended on how strong and secure peasants felt, and that a necessary condition for increased production was the independent work of free peasants. According to them, a landowner’s relations with a peasant had to be based on a contract, which would be renewed every several years. In return for the land he used, the peasant should have to perform those duties attributed to him in the contract, and to use this land on a succession basis, so that he would be certain his well-tended and cultivated land would not be taken away. The Physiocrats stated that the principle where a peasant gives the estate as much as he receives from it, rather than as much as he is physically capable of giving, had to be followed. A peasant could not be treated like a captive slave, as this was not allowed according to the Holy Commandments and the innate rights of man. No law could legitimise inequality that contradicted Christian morals.

The ideas of Physiocrats were widely accepted among society in the Polish-Lithuanian Commonwealth, where the peasantry was also the dominant social estate. According to the first universal census of the Lithuanian population conducted in 1790, peasants made up around 80 percent, townspeople – 12.8 percent and the nobility –only 6.5 percent of all inhabitants in the Grand Duchy of Lithuania. Farming instructions for landholdings, estates and folwarks were compiled and issued in Poland and Lithuania. In these instructions, most attention went towards discussing the technical aspects of agriculture and relations with peasants. Landowners were instructed to introduce crop rotation, to encourage peasants to sow potatoes in the gardens, to keep bees, there were explanations on how a herd should be grazed, how to keep livestock in sheds and so on. Lithuanian estate owners sought to intensify agriculture, to work and fertilise the arable land more effectively. Melioration works commenced. Magnates and nobles gradually became entrepreneurs: windmills started being constructed, along with distilleries, and new folwarks were founded, only production there was still based on the corvée labour of peasants.

Fundamental changes in the administration of state-owned estates were achieved in the first years of Stanislaus Augustus Poniatowski’s reign. In 1765 the Lithuanian Court Treasurer Count Antoni Tyzenhaus was appointed as the state economies administrator in the Grand Duchy of Lithuania – he implemented radical economic and urbanistic reforms, dedicating a lot of attention to the development of towns in these economies and towards strengthening their economic capabilities. In order to secure the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski’s independence from the Sejm in guaranteeing regular large revenues for the treasury, Tyzenhaus applied extensive reforms to how these economies were managed. In order to increase grain production, he expanded the size of farms, reopened folwarks that had been abandoned, founded new folwarks on undeveloped land, reinstating a folwark-corvée farming system there, he increased taxes (Zins, czynsz), introduced strict controls and accounting mechanisms. Manufactories were developed in these economies, and conditions for trade were facilitated: roads were laid, river canals were cleared, businesses were developed. In order to improve foreign trade, land and water routes were cleared (the Nemunas and Neris river courses in particular were cleared and deepened, additional canals were dug). However, unlike the Central East European states where steps were made towards the abolition of serfdom already in the 1780s (peasants were released from serfdom in lands ruled by the Habsburgs – Austria, Bohemia and Hungary), Tyzenhaus’ reforms rested on the stricter control of serfdom: the number of corvée labour days was increased at folwarks, corvée labour was reinstalled even in those economies where it had already been revoked over one hundred years earlier (e.g., the Šiauliai Economy).

In the second half of the 18th century, two directions for improving the situation of the peasantry (estate reforms) formed in Lithuania: the first outlined that folwarks had to be consolidated, more productive agricultural technical equipment had to be introduced with the gradual phasing-out of the down-trodden peasants’ work animals and primitive tools, but not rejecting the peasants’ labour itself; the second course recommended abolishing folwarks and sharing this land among peasants in return for a Zins payment. Count Antoni Tyzenhaus and his reforms in the Alytus and Šiauliai economies represented the first course of action, the second was represented by the Lithuanian Referendary and canon of the Vilnius Cathedral Chapter Paweł Ksawery Brzostowski (1739–1827), who reformed management of the private Merkinė and Turgeliai estates and founded the Paulava Republic, where peasant corvée labour was replaced by hired work. As part of this reform, Brzostowski sought to maximally intensify agriculture, and he succeeded: in 1767, prior to the reforms, the Merkinė and Turgeliai estates produced a yearly income of 6,097 thousand Polish złoty, while in 1784 annual income had increased to 15,213 thousand Polish złoty. Alongside farming development, Brzostowski dedicated a great deal of attention to educational activities: in 1770 he compiled and released a textbook on the basics of farming, O rolnictwie dla wygody gospodarzy w pawłowie mieszkających (On farming, for the convenience of farmers living in Paulava) and a popular medical textbook Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających (Medicine for the convenience of farmers living in Paulava). Brzostowski also initiated the translation into Polish of two guides on agriculture: a book by the Swiss doctor Hans Caspar Hirzel

(1725–1803) Le Socrate Rustique, ou description de la conduite economique et morale d’un paysan philosophe (1762) (Sokrates wieśniak, albo Opisanie życia gospodarskiego i cnotliwiego filozofa rolą bawiącego się; The Rustic Socrates, or an account on the life of an economical and moral philosopher who worked the land) and a treatise by the famous French agronomist Henri Louis Duhamel du Monceau (1700–1782) – Traité de la culture des terres (1762) (Dzieło o rolnictwie; Treatise on agriculture).

The Lithuanian Deputy Chancellor Joachim Litawor Chreptowicz (1729–1812) chose another path in terms of the peasantry. He abolished corvée labour at his estates, but folwarks remained where the work was done by hired labour. The land here was measured, parcelled up and shared among peasants as plots. In order to maintain economic stability, Chreptowicz did not allow farms to be shared: only the eldest son could inherit the farm. Pastures and other farming lands of economic significance were allocated to each village community. In return for use of the land, the peasant had to give the estate a third of their harvest or pay that sum in money.

In the general context, the reforms implemented by Brzostowski and Chreptowicz were the most radical of all the new agricultural relations being introduced in Lithuania. Nonetheless, in the second half of the 18th century Lithuania’s (as well as Poland’s) magnates and nobles were not prepared to grant peasants freedom. Kajetan Nagurski only granted freedom to all his peasants (2,700 people) at the Kartena, Mišučiai, Kurtuvėnai, Ukropiškiai and other estates in September, 1800, expressing this will in his last testament. In 1809, the son of Benedykt Karp, a member of the Four-Year Sejm, the Upytė District Flagbearer Ignacy Karp (1780–1809) also granted freedom from serfdom to the peasants on his estates, as stated in his last testament. There are more examples of the liberation of peasants or the partial easening of their fate in the history of the Lithuanian peasantry (e.g., at the estates owned by the Bishop of Vilnius Prince Ignacy Jakub Massalski (1726–1794) or the Bishop of Livonia Józef Kazimierz Kossakowski), alas, such instances were merely rare exceptions.

The soil still needed to be made more fertile for such social changes to take place, and the modern education system that started being implemented in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the 1770s contributed immensely to this vision; this involved the closing of the schools network in the Commonwealth that had been in the firm grip of the Jesuit Order since the late 16th century.

When Pope Clement XIV announced the eradication of the Jesuit Order in 1773, a majority of schools in Poland and Lithuania were left unsupervised. Of the 34 colleges operating in the Grand Duchy of Lithuania alone in 1772, 20 were overseen by the Jesuits (the Piarists ran 8 schools, the Protestants – 2, and the Basilian Order – 4). The new situation prompted a more urgent reform of the education system. According to the Sejm resolution of October 14, 1773 On the founding of the Commission accountable for education of the youth of the nobility (Ustanowienie Komisji nad edukacją młodzi narodowej szlacheckiej dozór mającej), a joint institution for organising and supervising the education system in the Kingdom of Poland and Grand Duchy of Lithuania was founded – the Education Commission (official title – Commission of National Education), and its first leader was the Bishop of Vilnius, Ignacy Jakub Massalski.

“All academies, higher schools of education, academic communities and public schools without any exceptions” came under the control of the Education Commission’s administration, also, it was foreseen that any activity related to education would fall under this institution’s jurisdiction. The Commission was also meant to take over the Jesuits’ property and use it for educational purposes. In 1775 a special department was established subject to the Education Commission for the improvement of academic books and school textbooks – the Society for Elementary Books (Towarzystwo do ksiąg elementarnych), and from 1774 the Załuski Public Library in Warsaw (Biblioteka Załuskich; Biblioteka publiczna w Warszawie) also came under the Commission’s control. One of the members of the Commission, the Lithuanian Grand Writer Roman Ignacy Franciszek Potocki (1750–1809), identifiable in sources and historiography simply as Ignacy Potocki, was appointed as administrator of this library.

The founding of the Education Commission was the first instance when the state itself took direct action to handle educational matters. Also, it was not only the first ministry of education, but also the first joint Polish and Lithuanian state institution since the Union of Lublin. As we know, when the Polish-Lithuanian Commonwealth was formed in 1569 with one ruler and a common Sejm, all other state institutions in Poland and Lithuania (territory, military, treasury and the government) remained separate. The Treasury and War commission founded in 1764 were also separate entities. Thus it is natural that a certain degree of dualism was retained in the running of the Education Commission. In terms of the administration of the education system, the state was divided into Poland’s and Lithuania’s education provinces, which were further divided into departments. The Lithuanian province was made up of the Lithuanian and Belarusian education departments. In 1781 the Polish and Lithuanian education provinces were divided into education districts: six in Poland (Greater Poland, Lesser Poland, Masovia, Volhynia, Ukraine and Piarists) and four in Lithuania (Lithuania, Navahrudak, Podlasie and Samogitia). Each province had one higher, or senior, school: the University of Krakow in Poland, and Vilnius University in Lithuania; each education district had a

separate administrative apparatus. Both senior schools – the universities in Krakow and Vilnius – enjoyed the widest range of activity. They performed three functions: academic, tuition and administration.

The Education Commission introduced a uniform three-level school system across the whole state: parishprimary, secondary and higher schools, also establishing the school administration hierarchy. The widespread opening of primary schools followed, and the network of secondary schools was developed. Studies show that already by 1777 in the Vilnius Diocese alone, thanks to the efforts of Bishop Prince Massalski, more than 330 primary schools were in operation. Of the 4,956 pupils who attended school, 78.8 percent were the children of townspeople or peasants, and 21.2 percent were children of the nobility. The number of pupils attending secondary schools also increased, growing three times from 1781 to 1792.

Based on the new requirements, the teaching content and methods were also reformed. More natural and pure science subjects were introduced, relating them to practical activities and the demands of the land (alongside mathematics, geometry, algebra, zoology, mineralogy and botany lessons, agriculture and gardening lessons were also taught). The humanities were supplemented with new historical and geographical knowledge. History, which used to be combined with geography and legal studies lessons, now became a separately taught subject. A new course on secular morality, custom and national law was introduced. This whole course in humanities subjects was meant to instil a scientific understanding of the world based on the philosophical principles of the Age of Enlightenment, while also nurturing civic attitudes, patriotism and nationalism – the foundations of the new direction in education. The spreader of Konarski’s ideas, the parish priest at Gražiškės and Prienai and future bishop of Vygriai (Wigry in Polish) Michał Franciszek Karpowicz (1744–1803), gave a sermon at the Piarist nobles’ college in Warsaw in January, 1775 where he drew the attention of the young men gathered to the fact that “the education of young people has been acknowledged by the wisest legislators as a land’s source of universal happiness”, adding that only “an educated mind, a properly prepared heart and a virtuous way of life” can make young men “useful to their nation”. In Karpowicz’s opinion, serving the homeland was the main result of a proper education. In another sermon given several years later, titled On love for the Homeland, Karpowicz noted that the example shown by the government, a civic education, God-fearing and piety in maintaining control over one’s emotions, the execution of sound laws for the nation, love for one’s work, seeking to bring others joy, the glory of one’s ancestors, [encouraging] us to follow in their footsteps, love for the religion of our parents, reasoned strictness which brings joy to the nations – these form the foundation of true love for one’s homeland, the most important duties of every citizen; if none of this exists, our love for the homeland will be nothing but hollow pride.1

As part of the modernisation of the education system, alongside fostering a civic awareness and love for the homeland, a base for the formation of a secular intelligentsia was also being laid. In the words of the education history researcher Meilė Lukšienė, during the course of almost 30 years, a new generation of the nobility was raised and matured in the reformed schools of the Education Commission, one that fostered the concept of a modern nation and national state; the educated children of townspeople and wealthier farmers became involved in political, public and cultural life, a democratic society started being formed, and the first buds of a Lithuanian cultural movement emerged.

That is why it comes as no surprise that in the last decades of the 18th century, having survived the socalled “mind reform” period, Polish and Lithuanian society stepped into the epoch of the 3 May 1791 Constitution, known as the Gentle Revolution, where political thought influenced by Enlightenment ideas spread through the whole spectrum of future visions of the state, actual governance reform projects and plans for their implementation, manifested as recommendations, polemical “letters”, “responses” and “opinions” on better governance appearing in the periodical press of the day. Works by West European Enlightenment political thought representatives, such as Jean-Jacques Rousseau, Charles-Louis Montesquieu, David Hume and other authors were read, analysed and discussed so as to find a suitable model for the further development of the Polish and Lithuanian state. Active cooperation with French thinkers and educators had deep roots in the state: back during the times of the Bar Confederation, the Lithuanian Grand Master of the Kitchen Count Michał Wielhorski had appealed to the elite philosophers of France – Abbot Gabriel Bonnot de Mably, historian Claude Carloman de Rulhiere, Colonel CharlesFrançois Dumourie and Jean-Jacques Rousseau, asking them to prepare recommendations for reforms of the order in the Commonwealth. Encouraged by Wielhorski, de Rulhiere embarked on writing a multi-volume history of Poland, while de Mably created three memorials on potential reforms of the Commonwealth in the first half of

1 “Pamokslas, [sakytas] atnaujinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo tribunolo lietuviškos kadencijos darbą Vilniuje 1781 m. lapkričio 15 d.” (Sermon [given] to mark the renewal of the Lithuanian candidacy‘s work in the Supreme Tribunal of the Grand Duchy of Lithuania in Vilnius on 15 November 1781), in: Karpavičius M. P. Rinktiniai pamokslai, trans. from Polish by K. Mačiulytė, Vilnius, 2003.

1770. Rousseau’s recommendations prepared in 1770–1771, Considérations sur le gouvernement de Pologne et sur sa réformation projetée (Considerations on the Government of Poland and on Its Proposed Reformation) was probably the most widely discussed work of the 1770s–1780s in the Polish-Lithuanian Commonwealth. These works by French philosophers prompted Wielhorski to publish his views in a summarised work, O przywóceniu dawnego rządu według pierwiastkowych Rzeczypospolitej ustaw (1775) (On the Restitution of Old Government, According to the Original Laws of the Republic), where, according to the historian of philosophy Dalius Viliūnas, “the national tradition of statehood was combined with the imperatives of progress and new reforms of the Age of Enlightenment”. This was a fusion of Sarmatian republicanism – the old, traditional ideology of the Polish-Lithuanian Commonwealth – and Enlightenment ideas. In the rich political publicistic writings of the day, both republican reformers, and moderate and radical monarchists began to oppose this traditional noble republicanism. Constitutional monarchy apologists also joined in the general discussion in the 1780s, who represented the interests of the faction from the ruler of Poland and Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski’s court, seeking a centralised state.

A time of reforms: the activities of the Four-Year Sejm (1788–1792)

First convening in Warsaw on 6 October 1788, the Four-Year Sejm introduced radical state reforms. Representatives of the younger generation, raised in the patriotic spirit matured at the reformed schools and brought in to the House of Deputies (of the 174 representatives elected to attend the Sejm in 1788, 62 were homines novi, those who had never convened at the Sejm before), became a strong force that essentially changed the established order in the state.

In order for a majority vote to suffice for passing resolutions, the Sejm formed a confederation. The Sejm confederation act was declared on the second day the Sejm convened – on 7 October. The “confederated” Sejm was headed by two marshals: the Confederation Marshal of the Crown of Poland, and deputy from Sandomierz Stanisław Małachowski (1736–1809) and the Confederation Marshal of the Grand Duchy of Lithuania, the Lithuanian Artillery General and deputy from Lithuanian Brest Prince Kazimierz Nestor Sapieha (1757–1798). According to the laws, this Sejm could convene and work for two years. However, by 1790 it became evident that many of the questions on the schedule would not be resolved within the set time. A resolution was passed to organise new elections and to continue working by joining two Sejm terms in office (for 1788–1790 and 1790–1792). Thus, at the end of 1790 another 172 deputies joined the Sejm, who were elected at sejmiki held on 16–21 November 1790. A majority (as many as 112 deputies) were representatives of the new generation of citizens. In total, the Sejm of 1790–1792 consisted of 155 senators and 346 deputies (members of the House of Deputies). The term in office of this Sejm lasted from 6 October 1788 to 29 May 1792.

The international situation was rather favourable for the implementation of reforms. Russia had once again gone to war against the Ottoman Empire (Turkey) over Crimea, and was also in conflict with Sweden over influence in the Baltic Sea. Making the most of these circumstances, the Commonwealth Sejm rejected Russia’s guarantee claims and passed a resolution to drive out the Russian army from the territory of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Meeting in sessions in what was then a sovereign state, without any coercion from foreign states, the Sejm passed other important laws: it sought to increase the armies of Poland and Lithuania to 100 thousand men, abolished the Permanent Council as an instrument used by the Russian Empire to interfere in internal affairs, founded the institution of executive government – the Guardians of Law, applied taxes to the domains of the nobility (10 percent) and churches (20 percent), etc.

In order to raise more funds for the army’s enlargement, the Sejm appealed to the society of the PolishLithuanian Commonwealth for support. Donations began flooding in from all over the land. Women joined in this campaign with particular enthusiasm: in the first lists of donors from 1788, which mentioned 49 generous individuals, we find the widow of the Lithuanian Grand Marshal Paweł Karol Sanguszko Princess Barbara Sanguszko, who donated 18,000 Polish złoty, and the wife of the Mstislavl Palatine Princess Aleksandra Czartoryska-Sapieha, who allocated 100 rolls of baize fabric for the army’s needs. The wife of the Lithuanian Brest Palatine Barbara Łopacińska, donated 3,600 Polish złoty in Vilnius for this good cause, while the wife of the Polotsk Palatine Ludwika Żaba donated 3,000 Polish złoty. A sizeable group of magnates and nobles from Poland and Lithuania followed their example: the wife of the Darsūniškis Elder Princess Antonina Ogińska donated a brooch adorned with pearls and diamonds in the name of the homeland, valued at 4,500 Polish złoty, while the wife of the Livonian castellan Countess Marianna Tarnowska Mier generously donated a diamond encrusted and gemstone adorned medallion from her jewellery coffret valued at 4,258 złoty. Noblewomen allocated funds for the army’s needs according to their means. The widows Zemianska, Heinikova and Kulešina pitched in together and donated 7 złoty. The peasants

were not to be left behind either: on 25 November 1790 the “peasants from the Paulava land contributed 4,000 Polish złoty for the casting of two cannons”. Weapons were likewise gifted to the army, e.g., artillery guns. Besides solving internal matters – military reform, a reorganisation of the administrative system, preparation of court, city, sejm and sejmik reforms, economic development, trade expansion and other projects – the Sejm dedicated a lot of attention to search for support from foreign nations and developing diplomatic ties. At the end of 1788 a Sejm Foreign Affairs Deputation was founded, responsible for diplomatic relations with foreign states. From 29 December 1788 until 17 May 1791, i.e., when the new Constitution was adopted and state governance was centralised, the Deputation’s functions were placed under the jurisdiction of the Cabinet of Foreign Affairs of the Guardians of Law, headed by the foreign affairs minister. The Sejm Foreign Affairs Deputation formed the Commonwealth’s foreign policy. Its members were the Grand Chancellor of Poland Jacek Małachowski, Grand Chancellor of Lithuania Prince Aleksander Michał Sapieha, Deputy Chancellor of Poland Maciej Garnysz, Deputy Chancellor of Lithuania Joachim Litawor Chreptowicz, the Bishop of Kujawy Józef Rybiński, the Lithuanian Grand Marshal Ignacy Potocki, and others.

On 7 September 1789 the Sejm appointed a special deputation – a commission that was thence ordered to prepare a draft of the state’s Constitution. In August 1790, the commission submitted a project to the Sejm for deliberation, Project for the Form of Government (Projekt do formy rządu), in which cardinal questions were discussed: hereditary succession and the issue of legislation. In place of the abolished Permanent Council, executive government in the country planned to be handed over to the Guardians of Law, which was to be chaired by the ruler and would command general Commonwealth-wide institutions, or ministries: of Education, War, Police and the Treasury (Finance). Executive government in separate districts had to be in the hands of local military-administrative institutions – civil military commissions. Having implemented the law passed in late 1789 on the establishment of civil military commissions, elected from the nobility (15 representatives) and townspeople (3 representatives), the first non-estate based institutions were formed in all districts, which took local self-governance into their own hands.

As could be expected, with the existence of different visions for the state, discussions of the Law on Government were drawn out in the Sejm. When the patriot-reformists faction suggested abandoning the opportunity to elect a ruler, instead introducing the principle of hereditary succession, and to agree on the future heir to the throne while Stanislaus Augustus Poniatowski was still alive, the arguments of all the political factions concentrated on two main issues – election and succession. The most intense period of political debates on the introduction of the right to succession took place in 1789–1790.

Several potential candidates for the successor of Stanislaus Augustus Poniatowski were deliberated: the first was the ruler’s nephew Stanisław Poniatowski, the second was the grandson of the Russian empress Catherine II, Grand Duke Konstantin, the third a representative from the Wettin dynasty that had ruled in the Commonwealth for over six decades, the Duke of Saxony Frederick Augustus III, the fourth was the King of Prussia Frederick William II or one of his sons: Frederick William, Louis Charles or Charles Henry. In 1789 heirs to the throne in Great Britain were added to this list of potential candidates  – the Duke of York Frederick, the Duke of Wales George, as well as the son-in-law of the general of the Podolian lands, Prince Adam Kazimierz Czartoryski, the Duke Ludwig von Württemberg (1756–1817). Each of the candidates had the backing of a certain political faction, while the most important motif for selecting the claimant to the inherited throne was strengthening the role of the Commonwealth’s geopolitical role. From the perspective of Poland’s and Lithuania’s politicians, strengthening the state was possible only by forming a union with one of the ruling dynasties in Europe. Two different directions emerged in the concepts of supporters of hereditary succession back in 1788: one was in favour of the continuing republican governance (a “moderate monarchy” or a “limited monarchy”), others were in favour of strengthening the ruler’s authority and the introduction of a constitutional monarchy

It is noteworthy that in addition to the widely discussed idea of electing a heir whilst Stanislaus Augustus Poniatowski was still alive, there was a rather strong camp in favour of an elected monarchy. One of the most active members of this camp was the Polish Field Hetman Seweryn Rzewuski (1743–1811). Supporters of the republican model of governance also raised their ideas, while Poland’s Artillery General Stanisław Szczęsny Potocki (1752–1805) even fostered the idea of abolishing the monarch’s institution overall, and to create a federal republic. According to Potocki, a federal republic would have been capable of forming three independent and free provinces: Eastern Poland, Western Poland and Lithuania. The general government institution for all three provinces would have been the Commonwealth council with two consulates. The council would have had to preside over only general affairs common to all the provinces. The particular government in each province would not have belonged to the council, as each one would have had its own government institutions and army. When creating this federal republican model, Potocki hoped to “modernise” the oligarchic system, while leaving its foundations untouched.

The ranks of supporters of an inherited monarchy were filled with famous politicians and publicists of the Polish-Lithuanian Commonwealth, such as Stanisław Staszic (1755–1826), Wincenty Skrzetuski (1745–1791), Hugo Kołłątaj (1750–1812), Adam Stanisław Krasiński (1714–1800) and others. They suggested inviting the Wettin dynasty’s representative to the throne, as a Wettin ally of Prussia would have been able to neutralise Berlin’s territorial claims regarding the Commonwealth, making the Hohenzollern state friendly towards the Commonwealth and thereby allowing it to grow stronger. Another suggestion for curbing Prussia’s territorial claims was the direct handover of the Commonwealth crown to a member of the Hohenzollern dynasty, namely, the son of Frederick William II of Prussia, Louis. This idea had the support of one of the most active proponents of hereditary succession, the leader of the patriot-reformists faction, the Lithuanian Court Marshal at the time, Ignacy Potocki. He believed that in the event of Wettin succession, Prussia, who was in conflict with the Habsburgs, would block the law of succession project entirely. Politicians of a pro-Russian orientation maintained an opposite position regarding candidates to the Commonwealth throne, speaking in favour of closer association with the Russian Empire. The Livonian Elder and future Castellan of Trakai, Kazimierz Konstanty Plater (1748–1807) in his work released in the spring of 1789 Ziawienie o przyszłym losie Polski [s. n.] (Vision on the future destiny of Poland, 1788) suggested giving the inheritable crown to the grandson of Catherine II of Russia, the Grand Duke Konstantin, who Stanislaus Augustus Poniatowski could even adopt as his own son. In return, in Plater’s view, the Commonwealth would have been able to recover territories annexed by Russia and Austria during the First Partition, and lay claim upon some of the conquests in Turkey some time in the future. The candidacy of Grand Duke Konstantin was considered an alternative to the patriot-reformists faction’s Wettin dynasty, and later, already in the context of the Second Partition, politicians returned to this idea once again as a way of preserving the territorial integrity of the Polish-Lithuanian Commonwealth.

The Samogitian nobleman and deputy at the Sejm Mauricijus Pranciškus Karpis (Maurycy Franciszek Karp) entered the debates over reform of the government system in 1789, recommending to keep the monarchy and only restrict the monarch’s authority. His gaze turned upon North America, as a completely new alternative of democracy. Supporting the idea of a union with Prussia, Karp was inclined to see a representative of the Wettin dynasty on the Commonwealth’s throne, or one of the heirs to the Prussian throne. On November 29, 1789 in a polemic letter written in Rėkyva, he explained:

...the Prussian king wants the Polish crown for his court. Well? Let him put it on, as he has already annoyed us enough. But then succession to the throne shall follow, thus also absolutism? This is a natural course of affairs, yet it does not suit the interests of other neighbouring states. Ultimately, if this would one day happen, one or another [form] of inheritance cannot be opposed. Let us follow necessity: absolutism will one day emerge, but not in our days or those of our grandchildren. Finally, what will be, will be, but let us do what we must. Let us do what we can.2

The harsh battle between supporters and opponents of hereditary succession in Poland and Lithuania intensified in January, 1790 when the Polish Field Hetman Seweryn Rzewuski released his famous work O sukcesji tronu w Polszcze rzecz krótka (On Succession of the Throne in Poland. In Brief, Amsterdam, 1789), where he equated an inheritable throne to the oppression of a free nation. Several dozen publicists stood up to criticise or defend the hetman, among whom we again find the Elder of Livonia Plater, who declared his Kosmopolita do narodu polskiego (Appeal of the cosmopolitan to the Polish nation, Warsaw, 1790) in early 1790. Plater was deeply convinced that the state simply “could not do without a king”, and that an inheritable throne was much more beneficial to the nation than free elections, which “had become no more than fiction a long time ago, disguising the interference of strangers”. He was probably the first to present to the state the argument of the magnates’ rise in power, so detrimental to the state, noting that it was precisely the “magnates’ war against the throne (i.e., the king) that was disastrous to the nation” and that this part of the political nation stood to benefit the most during the monarch’s elections. In the beginning of 1790, a majority of the nobility was not yet inclined to “resist the detrimental impact of the king’s election”, however, the active agitation engaged in by the patriot-reformist faction in the summer and early autumn of 1790 in effect changed the nobility’s positions. Supporters of hereditary succession gained an advantage in the Sejm in the summer of 1790, but there was still no unified opinion on a suitable candidate to the throne. The faction of Prussia’s supporters, in which the Lithuanian Grand Hetman Prince Michał Kazimierz Ogiński was very prominent, continued to back the Prussian prince Louis as the heir to the throne. The plan was that the son of the Prussian king would marry the Infante of Saxony and thus, the crown would be transferred to the Hohenzollerns. Ignacy Potocki

2 Karpis M. P. Žemaitijos Kunigaikštystės pasiuntinio rinktiniai raštai, compiled and translated by D. Viliūnas, Vilnius, 2017, p. 139.

searched for a compromise between the Saxon and Prussian supporters, and thought that if the Saxon prince were to be nominated as the heir to the throne, his daughter could take on the role of the “Jagiellon mother”. According to this plan, the role of Jogaila would have gone to the Prussian prince, Louis. Nonetheless, Prussia’s more evident claims upon Gdańsk and Toruń, and the fact that Frederick William II was not enthusiastic about taking the Commonwealth crown for himself or entrust it to his children rather quickly dampened support for any Hohenzollern candidatures. The ideas posed by political factions were similarly reflected in the publicistic articles of the day, where writers who had hitherto never spoken out in public were featured. An example was the Vilnius Academy graduate, a public servant at the Supreme Tribunal of Lithuania and the Grodno Master of the Camp Jan Krzywkowski (ca 1752–?), who in his piece O sukcesyi tronu, władzy stanów i urzędach (On the succession of the throne, the governance of the estates and offices, [Warsaw], 1790) highlighted that under no circumstances could the throne be handed over to an “absolute country”, as then the whole Commonwealth would be condemned to become merely a province of that state. The publicist had a positive assessment of the Saxon period of reign, noting that the state capital that had been accumulated under the Wettins was being inordinately wasted on the new election, and the war it inspired against Moscow in which several thousand people were killed or sent into exile. Krzywkowski considered the principle of hereditary succession as necessary to strengthen the state. In his view, “inheritance of the throne did not contravene freedom in any way. The strength of the monarch’s rule depends on six things: the army, taxes, justice, the right to declare war, to enter into treaties [with foreign states] and the right to appoint individuals to offices and state estates, which are in his hands”. It depends solely on the will and vigilance of the nation as to how many and what type of powers it shall grant to the succeeding monarch. In order to highlight the advantages of hereditary succession, Krzywkowski selected economic arguments that would be understood by the middle and lesser nobility. He posed the question: who is a better farmer – an owner who inherits the land from one generation to the next, or a tenant? The Lithuanian nobleman based his answer on specific examples:

The succeeding monarch Hohenzollern invested 180 million thalers into the country’s growth, thus it should not come as a surprise that Prussia is among the most powerful states, and their peasants are the wealthiest in Europe. … Can towns and roads be maintained even in those places the king never visits? Where the ruler does not listen to his subjects’ complaints and does not care to help them develop canals and river transport. German and Prussian towns flourished, as both Joseph and Frederick often travelled around them in their carriages… 3

As an antithesis to the well-organised governance of an inheritable monarchy, Krzywkowski gave the example of the interregnums in the Commonwealth, the rebellions, confederations and authority of foreign ambassador-proconsuls that became entrenched in the country. Krzywkowski held the tradition established in the Commonwealth of an elected monarch as the greatest evil, one that Lithuania had adopted from Poland: “Why should Lithuania suffer because it once relinquished the inheritable throne and adopted this malaise from Poland?” His recommended mode of recourse was as follows: “Let us place on the throne a Piast and a Jagiellon embodied in one figure. Only when we undergo this kind of revival will merchants from the most distant lands reach our shores and buy our grains at higher prices. For the first time, Polish ships will be able to reach America, and by the king’s example, canals will join rivers into one course and trade will flourish”.

Krzywkowski’s economic arguments, especially his accentuation of digging canals, showed that the nobleman from the Grodno District actively promoted the ideas of the Lithuanian Grand Hetman Prince Michał Kazimierz Ogiński, in whose legal affairs he acted as a representative.

Once deliberations resumed on 30 August 1790 regarding the draft Law on Government Reforms, the member of the Constitutional Deputation and Bishop of Livonia Józef Kazimierz Korwin Kossakowski (1738–1794) reminded Stanislaus Augustus Poniatowski of his obligation to abide by the conditions of pacta conventa, which did not allow talking about a heir while the king is still alive. However, other Lithuanian deputies actively supported the succession plan, namely, deputies from Pinsk – Maciej Butrymowicz (1745–1814), Livonia – Józef Weissenhof (1760–1798), Julian Ursyn Niemcewicz (1758–1841) and Tomasz Wawrzecki (1759–1816).

After discussions lasting a month, on 30 September 1790 the Sejm chose the candidacy of the Saxon duke as the heir to the throne by majority vote. In order to block accusations from republicans and the opposition that actions were being taken without considering the nation’s opinion, the Sejm appealed to the citizens for endorsement. The noble nation acknowledged at sejmiki held in November 1790 that the election of a heir to the throne while

3 Krzywkowski J. O sukcesyi tronu, władzy stanów i urzędach, [Warszawa], 1790.

the king was alive was necessary for maintaining stability in the Commonwealth. Declaration of the Saxon elector as Stanislaus Augustus Poniatowski’s successor was approved, yet not without certain reservations.

In November 1790 in the whole Commonwealth, 50 out of 55 sejmiki expressed approval of the Saxon duke’s election while the ruler was alive. The nobility’s approval of declaring a Wettin as Stanislaus Augustus Poniatowski’s successor strengthened the patriot-reformer faction’s positions and brought the Constitutional Deputation into the final phase of preparing the new Law on Government.

At the end of 1790, when the Sejm in its doubled composition began its work, the final moves were made in preparing the draft of the Constitution. The group drafting the Constitution included the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski, Ignacy Potocki, Hugo Kołłątaj and the ruler’s secretary Scipione Piattoli (1749–1809). The last version of the Constitution draft was being perfected right up to the end of April, 1791. Two other important laws were being organised simultaneously – the laws on sejmiki and towns. These laws had to become a constituent part of the Constitution. The Law on Sejmiki was passed on 24 March 1790. The law regulating townspeople’s rights and freedoms “Our royal free towns within the dominions of the Republic”, better known as the Law on Royal Towns, in the drafting of which the Lithuanian Deputy Chancellor Chreptowicz was actively involved, was passed on 18 April 1791.

The law “Our royal free towns within the dominions of the Republic” granted personal inviolability to townspeople up until the court handed down its verdict, the right to purchase land, work in the state apparatus, courts and elsewhere. Townspeople were guaranteed an administration, court and police force separate from the nobility’s. They could hold offices in the lower state administration, send their delegates to the Sejm and participate in discussions regarding the city’s affairs, and serve in the army. The wealthier and educated townspeople could receive the legal status of a noble. However, they were not granted the right to participate in the legislation of state laws. Despite some of its more moderate aspects, the Law on Royal Towns was a great step forward in opening up the nobility’s estate and paving the way for the formation of a civil society. In addition, this law encouraged the development of self-government of cities: as part of the implementation of the Law on Royal Towns, in 1791–1792 a total of 74 cities in the Grand Duchy of Lithuania received self-government rights, and along with them, the foundations for their legal economic development.

At the end of April, 1791, preparation of the draft for the Law on Government was completed. The document was first read in public on 1 May 1791 at the Radziwill Palace in Warsaw. The draft was to be presented for deliberation at the Sejm on 5 May, when a majority of the deputies were meant to return to Warsaw after the Easter recess. However, in order to gather as many supporters of the Constitution as possible, the Sejm session was called to convene on Tuesday, 3 May.

Intense discussions took place at the Sejm meeting on 3 May 1791. Seven deputies from the Grand Duchy of Lithuania spoke at the meeting: five were in favour of the Constitution, while two opposed it. The deputy from Lithuanian Brest and member of the Foreign Deputation Tadeusz Matuszewicz (1765–1819) highlighted the growing threat posed by foreign states upon the Commonwealth, stressing the necessity of taking decisive reforms. In his speech, the leader of the reformists Ignacy Potocki accentuated love for the Homeland, inviting his countrymen to seek salvation from the dire conditions the state was in by voting in the new Constitution. The deputy from the Kaunas District Tomas Mineika and the representative from Livonia Michał Zabiela also expressed their support for the draft Law on Government. In the words of Zabiela, “anyone who wishes the Homeland well must be in favour of the new Constitution”. In the eyes of the Polish historian Andrzej Stroynowski, on 3 May the Marshal of the Lithuanian Confederation “performed one of the most curious political transformations”, and also approved of the draft law. Only the deputy from Vilnius Tadeusz Korsak and the representative from Oszmiański (Ashmyany) Ignacy Chomiński presented a different position, drawing attention not so much to the content of the document as to the violations of proper conduct of the Sejm’s work. After almost seven hours of debates, 110 members of the Sejm approved of the Constitution, with 72 voting against; 29 of the deputies from the Grand Duchy of Lithuania voted in favour of the Constitution, and 23 were in opposition. When voting ended, a grand procession moved towards the Collegiate Church of St John in Warsaw, where Mass was held to end the day’s work.

The “Gentle Revolution” – the Constitution of 3 May 1791

In his appeal to those gathered at the Šiauliai sejmik on 14 February 1792, the Samogitian deputy at the Four-Year Sejm Maurycy Franciszek Karp called the 3 May Constitution a “constitution for gentle political governance”. Augustyn Middleton (Midleton, Midelton), the deputy elder from the Kaunas District and resident of the Commonwealth Deputation in the Netherlands, expressed his joy in a letter to the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski about the passing of the Law on Government and highlighted that “if there was ever an interesting period

in Poland, then it was precisely this moment, with such a joyous revolution underway” (Jeżeli był czas ciekawy w Polsce, to zapewno jest terazniejszy, przy tak szczęsliwej Rewolucji, 27 May 1791, the Hague). Many expressions of praise for the Constitution and its authors circulated in the public discourse, who had managed to pass in a law changing the state’s order in a peaceful way. A peaceful revolution was indeed an extraordinary thing in the last century of the 18th century in Europe, which was still recovering from the bloody events in France and Brabant. Let us look at what exactly changed in the governance of the Polish-Lithuanian Commonwealth with the 3 May Constitution.

Article I of the Constitution, The Dominant National Religion, entrenched Catholicism as the state religion, yet freedom of faith was guaranteed for non-Catholics. In the words of historian Eligijus Raila, this article did not so much sanction the exclusive position of the clergy as a separate estate as legitimise the traditional way of life that had evolved in Lithuanian and Polish society after the Union of Lublin. On the other hand, this was a natural reaction to the issue of dissidents, which had been escalated by Russia in 1764–1766 and exploited to facilitate an intervention in the Polish-Lithuanian Commonwealth.

One of the fundamental reforms was the entrenchment of the principle for succession of the throne. From the aspect of the state’s structure, the noble’s republic became a constitutional monarchy. In the Constitution, succession of the throne was grounded in the need to both protect the state from the harmful external influence on statehood, and from internal oligarchs’ attempts to usurp power. In Article VII, titled The King, or Executive Power, it was declared that “after the expiration” of the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski, “according to the gracious will of the Almighty, the present Elector of Saxony shall reign over Poland. The dynasty of future Kings of Poland shall begin in the person of Frederick Augustus, Elector of Saxony”. The Constitution also stated that “in case the present Elector of Saxony has no male issue, a husband chosen by him (with the consent and approbation of the Republic) for his daughter, shall begin the said dynasty”. The Princess Maria Augusta Nepomucena, the only daughter of the Elector of Saxony, was declared the Infanta of Poland in the actual 3 May Constitution, leaving the nation the right to elect another family to the throne, once the first became extinct. However, each ruler who did ascend the throne had to swear to abide by the Constitution and the pacta conventa. Thus, the monarch’s powers were limited. A provision was entrenched in the Constitution that the king “is not an absolute monarch, but the father and the head of the people”, while “his revenues, as fixed by the pacta conventa, and the respective prerogatives of the throne, as guaranteed by this present Constitution for the future monarch elect, shall be sacredly preserved”. The status of the ruler, inheritance rights and the education of the king’s children were discussed in articles VII, IX and X of the Constitution.

Another important change to the state’s governance was the separation of legislative, executive and judicial powers, as confirmed in Article V Form of Government, or the Definition of Public Powers, and Article VI titled The Sejm, or the Legislative Power. Legislative power, as before, belonged to the Sejm, consisting of the House of Deputies and the House of the Senate, then eloquently described in Lithuanian as a seklyčia (meaning the ‘good end’ of a peasant’s house, where guests would gather). The House of Deputies consisted of 204 representatives elected at sejmiki, among which 24 were deputies from new cities. The Senate consisted of bishops, palatines, castellans and ministers, 132 people in total. Sejm members were elected for a term of two years and their mandates were valid until the next election. The Sejm was to convene in Warsaw and Grodno for no longer than a hundred days. Every 25 years, the Constitution was to be reviewed.

Executive power was in the hands of the ruler and the cabinet of ministers, called the Guardians of Law (also known as the Council of Inspection), which functioned in the name of the king. Four commissions (ministries) were subordinate to the Guardians of Law – of Education, Police, War and Treasury. They were common to the whole state. This paved the way for the creation of a centralised state. With the introduction of a three-tiered system of executive government in the country (the ruler, Guardians of Law, and the Civilian Military Commissions in the districts), changes in the way the state was governed affected each district in the Polish-Lithuanian Commonwealth, even those lying furtherest from its core.

Article VIII of the Constitution, Judicial Power, discussed the principles of legal proceedings. The nobility’s and townspeople’s courts were reformed, and the codification of civil and criminal laws was foreseen.

The state’s national composition and its rights were outlined in Articles II–IV in the Constitution. They laid down the rights afforded to the nobility, townspeople and the peasantry, determining the social structure in the state and preserving the exclusive rights of the noble estate. From today’s perspective, the content of the Constitution was not overly radical: the Sejm did not declare the end of serfdom, nor did it introduce total equality between the estates. Personal rights and freedoms were only guaranteed to those who were new arrivals or returnees to the state. Article IV, Peasants and Villagers, guaranteed freedom to “all people, either who may be newly coming to settle, or those who, having emigrated, would return to their native country”, declaring that “any person coming

into Poland, from whatever part of the world, or returning from abroad, as soon as he sets his foot on the territory of the Republic, becomes free and at liberty to exercise his industry, wherever and in whatever manner he pleases...”. While the Constitution did not radically alter the situation of the peasantry, it did acknowledge them as “the most numerous in the nation” and granted them the protection of the state. This was an enormous step taken towards the formation of a civil society.

The Law on Sejmiki passed on 24 March 1791 became a composite part of the Constitution. It introduced, as per the example of the provision entrenched during the French Revolution that only tax-paying citizens could have a say in state matters, a tax qualification upon nobles regarding land ownership and taxes paid if they wished to be elected to the sejmiki. This law ousted the landless gentry dependent on magnates from participating in the acceptance of political decisions.

The 3 May 1791 Constitution reflected the changes in conceptualisation of the nobility and townspeople that had taken place in the Polish-Lithuanian Commonwealth’s society: having confirmed all the prerogatives applying to the landed gentry, the Constitution altered the archaic model of the nobility where its sphere of involvement extended only to state governance and defence. Now the Constitution allowed the nobility to engage in trade, and made it possible for notable individuals of common origins to join the noble estate via nobilitation. The concept of a citizen at the end of the 18th century was starting to encompass not only nobles, but townspeople and the peasantry as well. The Constitution of 3 May emerged as the direct result of Enlightenment ideas, transferred into the debates held as part of the Four-Year Sejm (1788–1792).

The Constitution ends with Article XI, National Force, or the Army, which raises the idea of the nation as the ultimate defender of the state’s integrity and sovereignty. The duty of each citizen of the state to defend their own and their nation’s freedom was entrenched, while the army was ordered “to guard the frontiers against enemies, and to maintain public tranquillity within”.

The 3 May 1791 Constitution confirmed the reform of state governance, yet it did not resolve the problems inherent in Lithuania’s and Poland’s relations in their mutual union. The destiny of the federation of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania formed by the Union of Lublin act in 1569 became a new object of debate in the Sejm.

The Constitution and Lithuania

The aims of Stanislaus Augustus’ “court party” and the patriot-reformer faction to centralise the state were unsatisfactory to the interests of the Grand Duchy of Lithuania. Thus, it is natural that the Lithuanian parliamentary confederation consistently demonstrated its unity, demanding the federal character of the Commonwealth be maintained. A summary of the dualistic state model was explained by the Lithuanian Grand Marshal Ignacy Potocki in a government reform draft (Projekt do formy rządu), which he presented to the Sejm back in 1790. Likewise, there was no shortage of Lithuanian deputies who spoke up at the Sejm, highlighting the importance of the union. One example was the speech given by the deputy from Samogitia, the republican Maurycy Franciszek Karp, who famously translated Jean-Jacques Rousseau’s works into Polish; in his speech given on 14 March 1791 during deliberation over the Law on Sejmiki, he stressed that “in terms of the ‘form’ of civil and police laws, the Lithuanian and Polish nations may differ, but one nation joined in one Union must have the same police laws”.

A rather large group of Lithuanian senators and ministers also spoke up against the state’s centralisation, including the Bishop of Livonia Józef Kazimierz Korwin Kossakowski, the Lithuanian Grand Hetman Prince Michał Kazimierz Ogiński, the Lithuanian Grand Chancellor Prince Aleksander Sapieha, the Palatine of Smolensk Franciszek Sapieha, the Castellan of Smolensk Antoni Suchodolski, and others. Knowing this position of representatives of the Grand Duchy of Lithuania, the question arises, why did the Lithuanians nevertheless vote in favour of the 3 May Constitution, which laid the foundations for the state’s centralisation, even though earlier voting on the night of 2May indicated that it had the support of only half of all the Lithuanian representatives? Historiography proposes several answers to this question. Alongside accusations of “conspiracy and deception by the reformists” (Adolfas Šapoka), another aspect that comes to light is the “fact of natural political maturity of Lithuania’s representatives, expressed as a reassessment of its earlier value-orientated provisions and the formation of new leading factions” (Andrzej Stroynowski), as well as the ability of Lithuania’s nobility to mobilise in face of an external threat, their demonstration of solidarity with the Polish nobility in seeking to ensure the continuity of reforms and to preserve the state’s sovereignty (Juliusz Bardach, Andrzej Zakrzewski, Zigmantas Kiaupa).

It is obvious that the 3 May 1791 Constitution was passed through a political compromise being reached between the Polish and Lithuanian nobility, where radical republicans, supporters of a constitutional monarchy,

ideologues backing a centralised unified state and various other political streams representing the distinction of the Grand Duchy of Lithuania all came together as one body against the conservative nobility in light of Russia’s looming aggression. Yet this unification was only temporary. Once the Constitution was passed, Lithuania’s senators and deputies did not dismiss the idea of keeping the separateness of Lithuanian institutions. Even though the deliberation of the draft Law on Defence held at the Sejm in the last days of May 1791 was not noted for any major debates (the law regulating the activities of this institution was passed on 1 June), as soon as draft laws for the establishment of joint commissions started being brought up, rousing discussions flared up immediately. The recess taken between sessions of the Sejm, from 28 June to 15 September, had a considerable impact on parliamentarians’ moods. During this time intense work was underway at the sessions of Lithuania’s senators and deputies in the provinces, where they coordinated their further strategy of action to take. After this interval, the Lithuanian parliamentary confederation started to actively demand a separate treasury commission. The ruler Stanislaus Augustus Poniatowski was not just a mere bystander either – his letters sent to the leaders of the Lithuanian nobility and insistence for them to return to Warsaw no later than 15 September is obvious testimony of the rounding up of a political faction.

Particularly stormy discussions arose in the Sejm after a reading of the draft law on the Treasury Commission at a meeting on 7October 1791 submitted by the Krakow deputy Mikołaj Russocki (1745–1818), which outlined the unification of both Treasury Commissions. The idea of joining these two commissions was actively supported by Poland’s senators and deputies, and only the odd Lithuanian representative. Intense negotiations unfolded over the next few days, during which the Lithuanian deputies agreed with a joint Treasury Commission but raised new demands in response: equal representation for Poland and Lithuania; a separate Treasury Commission court for Lithuania and a separate state monetary fund in Vilnius, also, so that at every third biennial gathering of the Sejm in Lithuania, to have the ruler and all the central government institutions also move to Vilnius. Agreement between Lithuania’s and Poland’s representatives over the unification of the treasuries was reached after another three days, on 20 October. After the confirmation of this agreement, matters moved swiftly onto voting for the acceptance of the Mutual Assurance of the Two Nations.

Once the Mutual Assurance of the Two Nations was passed, basically all the demands raised by Lithuania’s representatives at the Sejm regarding the conditions by which Lithuania’s and Poland’s institutions would merge were met and confirmed, except for the matter of moving the government institutions to Lithuania. A modified binary Republic of Poland and Lithuania was legalised, in whose joint state institutions Lithuania was to be represented by a parity ratio of one : one. In this way, the idea of the Union of Lublin was not dismissed by the Sejm. Lithuania won greater influence in joint Commonwealth institutions. When passing the document on 20 October, the citizens of the Grand Duchy of Lithuania, in the words of Andrzej Zakrzewski, “gradually agreed with the integration of both parts of the Commonwealth, yet without losing – to a significant extent – the distinction of their own state”.

The Mutual Assurance of the Two Nations passed on 20 October 1791 takes a special place alongside other acts that accompanied the 3 May Constitution (i.e., the Law on Sejmiki of 24 March 1791, the Law on Towns of 18 April 1791, and the Declaration of the Sejm of 5 May 1791), as, according to legal historian Vaidotas Vaičaitis, it “entrenched the unity of the Polish and Lithuanian nations in the joint state, treating it as an eternal and invariable principle, comparable to the Union of Lublin and the perpetual pacta conventa of future monarchs”. Thus, the Mutual Assurance of the Two Nations not only became a constituent part of the Constitution, but was even superior to the Constitution, which could be reviewed and changed after 25 years.

It is no wonder that the supporters of the constitutional monarchy at the time in Lithuania were particularly pleased to see the Mutual Assurance of the Two Nations passed on 20 October 1791. Middleton, the Deputy Elder of the Kaunas District and the Commonwealth Deputation’s resident in the Hague, called the document “Lithuania’s union with the Crown” and expressed his pride in letters to Stanislaus Augustus Poniatowski about “his kin and fellow countrymen’s demonstration of support for the reforms and the Constitution”. The determination not to retract from “the Commonwealth’s independence, the freedoms of society and the individual, the Law on Government of 3 and 5 May, and all the accompanying laws” was declared by 139 nobles of the Grand Duchy of Lithuania on 19 June 1792 in Grodno, in the hope that the “most illustrious provinces of the Crown” would side with this declaration, so crucial to the Homeland. The formulae used in the Grodno declaration show that its authors accepted and perceived the Constitution not just as the single document dated 3 May, but as an entirety of documents – along with other legal acts defining the functioning of the reformed state, including the Mutual Assurance of the Two Nations. The wording in the declaration, where the nobility in Poland’s provinces is addressed on behalf of all of Lithuania, can be considered as testimony of a federal state structure as a realistically existing fact. Among those who signed the Grodno declaration were Tomasz Wawrzecki, the President of Vilnius City Count Antoni Tyzenhaus, Tadeusz, Justyn, Karol and Antoni Narbutt, Ksawery Giedroyć, as well as other nobles of the Grand Duchy of Lithuania.

Fourteen months and twenty days – that is officially how long the history of the Polish-Lithuanian state lasted as a constitutional monarchy. This is indeed a very short time, especially when we look at it from the perspective of more than two hundred years of the development of the Polish-Lithuanian Commonwealth, however, it is a very important period when viewed as a process leading to the formation of modern society. Within one year, from 3 May 1791 until 23 July 1792, the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski had sworn allegiance to the Polish general Targowica Confederation – Polish and Lithuanian society underwent a period of cardinal reforms and had opened the doors to make the estate-based society a civil one. The fundamental reforms entrenched in the Constitution of 3 May 1791 – the separation of legislative, executive and judicial powers; a strengthened central government apparatus; the confirmation of partial civil rights for townspeople; the guarantee of the state’s protection for peasants, summarised in the declaration of the nation’s will that “all the power of the society of people arises from the will of the nation” – all of this showed the efforts of Poland’s and Lithuania’s noble society to modernise the state and ensure its existence in light of the difficult and constantly changing geopolitical challenges.

As the reforms were implemented, not only the content of self-government changed (the nobility’s selfgovernment became localised), but the administrative divisions were now also different: in seeking more effective state governance and in order to entrench proportionate representation in parliamentary institutions, a land and district divisions reform was also introduced. Regulation of the activities of courts of first appeal also changed, the district courts were reformed, the first universal population census originally initiated in 1789 was completed, along with other transformations. These are only some of the reforms that were implemented during the first (and only) year of the constitutional monarchy’s existence in the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth.

The sermon given by Michał Franciszek Karp at the Prienai parish church on 14 February 1792, to mark the founding and gathering of the first sejmik in this district, is probably the most obvious testimony of the approval of these reforms in Lithuania. The clergyman accentuated the peaceful nature by which the new Constitution was passed and the importance of founding self-government institutions, inviting citizens to protect the main law of the state as much as their life, property and blood:

The new law issued by the Sejm has seen the establishment of the new Prienai District, the new law has outlined special statutes for sejmiki, the new law has foreseen election to all offices by open or secret voting by the local nobility alone. The new law [described] in the main law of the state bestows upon our nation honour and authority before all of Europe, [showing it as] upholding self-governance and seeking its justified happiness, successfully laying the foundations for actual power and strength for our future generations. … How else may I congratulate you, having [awaited such] joy, if not to take the same words that neighbouring nations are already using to speak of the Poles?4 Behold, what a wise nation, it knows where its true happiness [lies]! Behold, what a sensible nation, inclined to everything that is good by nature, understanding that the most important thing above all are prudent laws! En populus sapiens et intelligens, gens magna! The enlightened legislators of this noble nation have corrected the persistent mistakes of their predecessors, without needing to spill blood, they have closed the detrimental sources of the old disorder, and have honourably elevated the trodden-on rights of the person! ... And this is how I have chosen as the most apt salutation and wish to you, o honourable Prienai District, having convened here for the first time to fulfil the new laws!5

It is symbolic that the noblemen from the Prienai District, so inspired by Karp’s sermon, approved of the Constitution of 3 May 1791 on that first day of their sejmik and elected delegates who were meant to present their gratitude to the ruler and the Sejm.

Between treason and loyalty

The changes to the Commonwealth’s forms of government did not satisfy the interests of its neighbours –absolute monarchies. Neither Prussia, or Russia or Austria were interested in seeing the Commonwealth grow stronger. Incidentally, the suggestion of Poland and Lithuania for the Saxon duke to assume the throne in the monarchy was viewed positively in Vienna, as the combination of the Commonwealth and Saxony could serve as a counterbalance to Prussia. That is why the Viennese court encouraged the elector to take up the offer of the

4 The concept of “Pole” in writing from the Polish-Lithuanian Commonwealth in the second half of the 18th century did not carry an ethnic connotation in the way it does today. This concept was often used to identify all inhabitants of the Polish-Lithuanian Commonwealth in general.

5 Karpavičius M. P. Rinktiniai pamokslai trans. from Polish by K. Mačiulytė, Vilnius, 2003.

crown of ruler of Poland and Lithuania. However, Austria also heeded Russia, and was not preparing to take up an independent policy in regards to the 3 May Constitution.

Seeing these changes in the Commonwealth, Russia hurried to end its war against Turkey (a truce with Sweden had been reached in 1790) and to re-establish the old order, also, to once again boost Russia’s influence in the Polish-Lithuanian state. Incidentally, Russia feared that if Prussia were to turn against it, the Prussia could make the Commonwealth its own instrument. Likewise, the events unfolding in France only served to further inflame the situation. In response, plans for an intervention started being prepared immediately in the Saint Petersburg court.

Russia reached peace with Turkey in Jassy on 9 January 1792. Now, Catherine II had her hands free to operate unreservedly in the Commonwealth. Her tactic was to divert Austria’s and Prussia’s attention away from Poland and Lithuania to the western part of Europe. The war declared upon Austria on 20 April 1792 by the Legislative Assembly in Paris was a special inducement for Russia to move ahead with its plans for the Commonwealth with aplomb.

It should be noted that the efforts of representatives at the Four-Year Sejm to organise opposition against Russia’s aggression were not supported by a single state in Europe. The Commonwealth’s ally Prussia also refused to extend its assistance. The Commonwealth was defeated in the war of 1792 against the hundred thousand strong Russian army. A confederate government supported by the Russian army established itself in the state.

A crucial breakthrough occured in September–October 1792 in the history of the Second Partition. When the French revolutionary army achieved a surprising victory near Valmy and continued its attack on the Rhine and Habsburg Netherlands, Frederick William II of Prussia threatened to stand down from the military coalition aimed against the French Revolution unless he received compensation in the Commonwealth. The interests of the now losing Austria were not even considered. Catherine II was inclined to make some concessions to Prussia. Russia’s political priority was to maintain an anti-revolutionary coalition. On 16 December 1792, Catherine II announced that she agreed for Prussia to occupy Gdańsk, Toruń, Leczyca, Piotrków, Kalisz, Gniezno and Poznań, keeping the lands east of the Druya–Pinsk–Khotyn line for herself. A formal treaty for the Second Partition was signed in Saint Petersburg on 23 January 1793, according to which Prussia was obliged to continue to be at war against France, while Russia promised to suppress any unrest in the Commonwealth. By the next day (24 January 1793), the Prussian army marched into the Commonwealth’s territory. Russia occupied the lands of the Kiev, Bracław, Podolia and Minsk palatinates, the eastern part of the Vilnius Palatinate, the lands of the Lithuanian Brest Palatinate and the eastern part of Volhynia. Prussia received the western lands of Poland including Gdańsk, Toruń and Poznań. The PolishLithuanian Commonwealth thus lost around 250 thousand square kilometres – around half of its territory.

The agreement reached between two states – Russia and Prussia – regarding the annexation of the PolishLithuanian state was without precedent in Europe in the history of 18th-century wars and conquests: not a single exchange of territories equalled the Second Partition of the Commonwealth in terms of its scope.

The Grodno Sejm that was called in 1793, whilst surrounded by the Russian and Prussian armies, was forced to confirm the “handover” of Poland’s and Lithuania’s territories to Russia and Prussia. However, the situation in 1793 not only failed to resolve the conflict between the great states of Europe, nor could it stabilise the situation in the PolishLithuanian Commonwealth. The attribution of being a protectorate of Russia to the “pared back” Commonwealth was only temporary – Catherine II did not abandon her intentions to bring the Commonwealth under her yoke entirely. Certain signs of the Commonwealth’s sovereignty were already erased by the treaty between Russia and the Commonwealth of 16 October 1793, however Catherine II was angered by the fact that the Russian ambassador Jakob Johann Sievers (1731–1808) did not block certain resolutions made at the Grodno Sejm that reinstated some of the reforms of the Four-Year Sejm that facilitated modification of the Polish-Lithuanian state. Sievers’ repeal and the appointment of General Otto Igelström (1737–1817) in December 1793 reflected the fundamental changes in Russia’s foreign policy regarding the Commonwealth. Prussia was not satisfied with its gains in Poland and sought compensation for its involvement in the coalition against France in the form of new territories in Europe’s east. The eastward expansion propelled by Frederick William II clashed with the interests of Russia and Austria. Also, the “compensation” gained by Prussia violated the earlier balance of power in Europe, while the matter of the antirevolutionary coalition directed against France remained unresolved. Austria was left empty-handed: it was shocked not only by the secret union between Russia and Prussia, but also by the extent of the annexations. The Austrian politicians who had spoken in favour of closer ties with Prussia were now forced to resign. The strident opponent of Prussia Count Johann Amadeus von Thugut (1736–1818) took his place at the helm of Austrian foreign policy. In this situation, the Third Partition was just a matter of time and circumstance, that is, when and with which partner from the First Partition would Russia manage to come to a new agreement. Two factors accelerated the course of events: the progress of the war in Europe’s west and the 1794 uprising in the Polish-Lithuanian state. As German historian Michael G. Müller notes, there was no single factor that was the sole reason for the Third Partition. They only

meant that the centre of the balance of interests held by the “partitioning” states shifted from the battlefields in the West to the Polish-Lithuanian state, which in turn accelerated the decision for the final partition of the Commonwealth. Russia sought to gather a large as possible coalition against France and encouraged Austria and Prussia to mobilise military action. However, with the French army winning one victory after another, the hopes of the Austrians and Prussians to achieve their goals in western Europe diminished, proportionally boosting their intentions to recover compensation in the east at the expense of Poland and Lithuania. The uprising led by Tadeusz Kościuszko ended up being the pretext for an intervention.

The 1794 insurrection and the Third Partition of the state

The organisers of the insurrection directed against the Second Partition enacted by Russia and Prussia and the resolutions from the Grodno Sejm did not choose the traditional confederation model, but favoured a revolutionary national uprising. General Kościuszko’s proclamation of the insurrection manifesto in the Old Town Square in Krakow on 24 March 1794 “For defence of the integrity of the borders, recuperation of the Nation’s sovereignty and strengthening the universal freedom” also set down the guidelines for a radical social reform, one clearly directed at the education of the peasantry. On 4 April 1794, Kościuszko’s units were joined by the Commonwealth’s peasant hordes to overcome Russian military forces at Racławice. The occupant Russian army was driven out of Warsaw on 17–18 April. A rebellion broke out in Šiauliai on 16 April 1794, and several days later on 24 April, the insurgent military, civilian nobles and townspeople proclaimed the Act of the Lithuanian Nation’s Insurrection at the Vilnius Town Hall square. A Lithuanian rebel government was formed – the Lithuanian National Supreme Council. General Jakub Jasiński took on the role of leading the armed rebel forces. By the following day (25 April), the radicalised leaders of the Lithuanian insurgency, under the influence of the ideas of the French Jacobins, sentenced to death by public hanging the Lithuanian Grand Hetman Szymon Marcin Kossakowski (1741–1794) “for betrayal of the Homeland by bringing in the Russian army”. The events in Vilnius served as an example for the rebels in the capital of the Kingdom of Poland – on 9 May and 28 June the leaders of the Targowica Confederation were also hung in Warsaw. Among them were the Bishop of Vilnius Prince I. J. Massalski and the Bishop of Livonia and Vilnius coadjutor J. K. Kossakowski.

The rebels soon gained a larger following: by the end of June, Kościuszko had around 30,000 soldiers, and Lithuania’s rebels numbered around 10,000 men. The rebels blocked the main Saint Petersburg–Berlin road at Palanga and broke Russia’s ties with Prussia, occupying Liepāja and part of Courland. Regardless of the fact that Warsaw managed to hold off successfully against the Russians and Prussians for some time, by 6 June 1794 Krakow was in the hands of the Prussians, and on 12 August, after a harsh battle, the rebels were forced to surrender Vilnius to the Russian army. On 10 October 1794 the insurgent Commonwealth units experienced a fateful defeat at Maciejowice. The neighbouring states especially feared the spread of Jacobinism on the streets of Vilnius and Warsaw, and Kościuszko’s government based on the ideas of the 3 May Constitution. In organising its attack upon the Commonwealth, Russia not only sought to block a possible revision of the Second Partition, but to also suppress the influence of the French Revolution on events in Poland and Lithuania. Understanding that by its forces alone it would not be able to annex the Commonwealth and also quell Prussia’s aims, Catherine II invited Austria to launch a joint military intervention upon the Commonwealth. Russia’s diplomatic tactic proved to be very successful – it aroused distrust between Austria and Prussia. Now, Russia, Prussia and Austria combined their efforts to suppress the uprising. France, being preoccupied with its own complex domestic problems in the summer of 1794 (the Jacobin government had been overthrown during the Thermidor revolt on 27 July 1794) and waging its own war against the great European states, could not provide the military support the Commonwealth’s rebels had so longed for. At the end of September–mid October 1794, the Russian army occupied the entire territory of Lithuania as far as the Nemunas River, while Prussia took Užnemunė, the area west of the river. When Warsaw capitulated on 5 November 1794, the insurrection was quickly suppressed. The last attempt at saving the Polish-Lithuanian Commonwealth had ended.

Conventions were signed between Russia, Austria and Prussia in Saint Petersburg on 24 October 1795 regarding the Third and final Partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Stanislaus Augustus Poniatowski was forced to stand down from the throne on 25 November 1795. The Polish-Lithuanian state was abolished. As part of the Third Partition, Russia occupied the lands of the Grand Duchy of Lithuania as far as the Nemunas River. Russia also gained Volhynia and the Duchy of Courland. Russia and Austria divided the lands of the Kingdom of Poland that had remained after the First and Second Partitions. Austria also annexed a part of the Lithuanian Brest Palatinate that had belonged to Lithuania. Užnemunė, the area west of the Nemunas River, went to Prussia.

The Polish and Lithuanian state was brutally extinguished by its aggressive neighbours precisely in the epoch of its ascent. Efforts to protect the state were futile against the hundred thousand strong aggression of three absolute

monarchies. Some of the Commonwealth’s magnates and nobles, harrowed by the loss of the state or to avoid possible repressions for their involvement in the 1794 uprising, emigrated. These included representatives of the Lithuanian political elite, high-ranking state dignitories of the Grand Duchy of Lithuania: Grand Treasurer Prince Michał Kleofas Ogiński (1765–1833) adopted a different surname and left for Venice at the end of 1794, later moving to Constantinople, Grand Chancellor Joachim Litawor Chreptowicz left for Rome before the start of the uprising, and in 1795 the former Grand Religious Referendary, the Vilnius canon Paweł Ksawery Brzostowski granted his Lithuanian domains to the Polish Grand Marshal Fryderyk Józef Moszyński (1738–1817) in exchange for the latter’s palace in Dresden. However, hopes to restore the state remained alive in the hearts of the Polish and Lithuanian aristocracy and nobility for a long time to come: both among those who remained in the country, and who chose to emigrate.

Hopes to restore the state

Upon the joining of most of the now eliminated Grand Duchy of Lithuania to the Russian Empire, a reorganisation of life in Lithuania according to Russian laws commenced: a Russian administration was organised, censorship was introduced along with an imperial ranking system (civil service by degree) subjugating the land to universal bureaucratisation. The highest positions in the provincial administrative institutions were taken by officials arriving from Russia. The nobility’s self-government was narrowed down. The heirs of Catherine II, Paul I (1796–1801) and Alexander I (1801–1825) reformed the former state’s estate-based institutions and demanded Russian be used in the more important government offices alongside Polish. Yet even under such conditions of incorporatisation, the spirit of opposition in the Commonwealth remained strong. Secret resistance organisations were being created, while part of society associated the restoration of statehood with the new Russian emperor Alexander I. One of the initiators of this idea was Prince Michał Kleofas Ogiński who had returned from Italy to Lithuania. In seeking to resolve the question of Lithuania’s and Poland’s existence and making the most of the favourable attitude of Russian emperor Alexander I towards the partial statehood of the Grand Duchy of Lithuania within the composition of Russia, Prince M. K. Ogiński proposed a project to Emperor Alexander I regarding the creation of the Grand Duchy of Lithuania from the lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth that had been annexed to Russia. The proposal was raised at an opportune time and met with the emperor’s own views, expressed to the Russian Empire’s Minister of Foreign Affairs Prince Adam Jerzy Czartoryski at the start of 1810 (at the time, Alexander I had said that while it was not possible to restore the whole Polish-Lithuanian Commonwealth, it would be beneficial for a certain period to reconstruct the Grand Duchy of Lithuania from lands belonging to Russia).

On 22 October 1811 (or 3 November in the new dating system), M. K. Ogiński presented the emperor an 11 paragraph long draft decree for the restoration of the Grand Duchy of Lithuania. According to this draft, based on the Habsburg monarchy’s model of governance, the Grand Duchy of Lithuania was to be restored, consisting of the Vilnius, Grodno, Minsk, Vitebsk, Mogilev, Volhynia, Podolia and Kiev provinces, as well as the Białystok and Tarnopol districts. A regent of the emperor would have ruled the Grand Duchy of Lithuania, who would have resided in Vilnius, the Duchy’s capital city. A chancellery for Lithuanian affairs would have been formed in Saint Petersburg. The Statute of Lithuania would have remained as the civil law, and the Supreme Tribunal would have operated from Vilnius. Only citizens living and owning land in the Grand Duchy of Lithuania would have been able to hold positions in government offices. The official language, as had been the case before the partitions, was to be Polish.

At the start of 1812 M. K. Ogiński presented another draft proposal to Alexander I – a constitution of the Grand Duchy of Lithuania consisting of 266 articles, titled Provisions for Government. Ogiński had prepared this draft with his close colleagues – Ksawery Drucki-Lubecki (1779–1846) and Kazimierz Plater (1780–1848), though in light of the Franco-Russian war of 1812, any plans for the restoration of Lithuania were simply pushed aside.

At the start of the summer of 1812, when the army of the French emperor Napoleon I Bonaparte crossed the Nemunas River near Kaunas, new hopes for the restoration of independence gained momentum. However, the Lithuanian Provisional Governing Commission formed in Vilnius in the days 1–11 July basically became an instrument of the French forces, having to provide the enormous French army with food, fodder, horses and other supplies. Regardless of France’s goals to secure the most effective use of local resources for its war needs, the founding of the Lithuanian Provisional Governing Commission was the beginning of the creation of a new state and social model. It was precisely the events from this period, according to Virgilijus Pugačiauskas, that strongly activated all layers of society, providing a new impulse for a new way of seeing the world. The deflated nobility’s feelings of honour and love for their homeland were revived with new force. Interaction with the French military and civil administration showed the nobility a different perspective in the land’s political and public life, openly demonstrating that any restoration of statehood could not simply be a reversion to the former political and social model, and that a new

concept for the country’s reform had to be conceived. During the period under Napoleon’s administration, the nobility’s address of their peasants as “sons of the homeland” showed that another step had been taken towards the creation of a civil society. Ideas about granting personal rights to peasants and the abolition of estate privileges gradually diffused into ever wider layers of noble society.

Once Napoleon’s Empire collapsed, a new stage in the history of Europe commenced with the Congress of Vienna of 1815. The Kingdom of Poland was formed (which included the Lithuanian Užnemunė lands) with broad autonomy, the Napoleonic Code in place and personal freedom granted to the peasantry. Lithuania continued to be part of the Russian Empire, however hopes of restoring independence did not fade, even then. The words from Adam Mickiewicz’s rousing poem Pan Tadeusz testified to the defiant preservation of the memory of the 3 May Constitution:

The Polonaise of the Third of May thundered forth!

The rippling notes breathed of joy, they poured joy into one’s ears; the girls wanted to dance and the boys could not stand still –but the notes carried the thoughts of the old men back into the past, to those happy years when the Senate and the House of Deputies, after that great day of the Third of May, celebrated in the assembly hall the reconciliation of King and Nation.6

Bibliography

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, compiled and translated by E. Raila, Vilnius, 2001. Arlauskienė A., Jurgelevič L., Šmigelskytė-Stukienė R. Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika, Vilnius, 2014. Bardach J. „Konstytucja 3 Maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów 1791 roku”, in: Studia Iuridica, t. 24, Warszawa, 1992. Butterwick R. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Abiejų Tautų Respublikos testamentas, Vilnius, 2021. Dolinskas V. Simonas Martynas Kosakovskis: politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius, 2003. Dundulis B. „Projektas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Rusijos imperijos sudėtyje (1811–1812)“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. 13, sąs. 1, 1972, pp. 57–73.

Grześkowiak-Krwawicz A. O formę rządu czy o rząd dusz? Publicystyka polityczna Sejmu Czteroletniego, Warszawa, 2000.

Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai, Vilnius, 2010.

Karpavičius M. P. Rinktiniai pamokslai trans. from Polish by K. Mačiulytė, Vilnius, 2003, http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/ LF00/Mykolas_Pranci%C5%A1kus_Karpavi%C4%8Dius._7_pamokslai.LF1200.pdf [accessed on 18-08-2021].

Karpis M. P. Žemaitijos Kunigaikštystės pasiuntinio rinktiniai raštai, compiled and translated by D. Viliūnas, Vilnius, 2017. Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija, Vilnius, 2004.

Kosińska U. „Stanisław Poniatowski – niezwykły ojciec króla Stanisława Augusta”, in: Pamiętniki Stanisława Augusta i ich bohaterowie, red. A.Grześkowiak-Krwawicz, Warszawa, 2015, s. 89–111.

Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai, p. 1: Sankt Peterburgo konvencijos, compiled by R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

Lukšienė M Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje, Vilnius, 1985.

Mačiulytė K. Kad Tėvynė gyvuotų. XVIII amžiaus antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos proginiai pamokslai, Vilnius, 2005. Müller M. G. Rozbiory Polski. Historia Polski i Europy XVIII wieku, Poznań, 2005.

Pamiętniki Bartłomieja Michałowskiego od roku 1786 do 1815 ogłoszone przez Henryka Hr. Rzewuskiego, Vol. 1, Warszawa, 1857.

Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje, Vilnius, 1998.

Raila E. Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją, Vilnius, 2007.

Stroynowski A. „Wieczory sejmowe”. Studia nad dziejami parlamentaryzmu w epoce stanisławowskiej, Częstochowa, 2013.

Šapoka A. Raštai t. 2: Lietuva Reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos, compiled by R. Jurgaitis and R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

Šmigelskytė-Stukienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792–1793 metais, Vilnius, 2003. Šmigelskytė-Stukienė R., Glemža L., Jurgaitis R., Rakutis V., Brusokas E. Modernios administracijos tapsmas Lietuvoje: valstybės institucijų raida 1764–1794 metais, Vilnius, 2014.

Šmigelskytė-Stukienė R. „Už ar prieš reformas: Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 metais“, in: Istorija, Vol. 74, 2009/ 2, pp. 13–22

Vaičaitis V. „1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuvos konstitucingumo tradicija“, in: Parlamento studijos, 2013, No. 14, http://www. parlamentostudijos.lt/Nr14/14_teise_1.htm [accessed on 06-09-2021].

Viliūnas D., Aleksandravičius V. Jeanas-Jacques’as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius, 2016.

Viliūnas D. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nacionalizmo filosofijos pradmenys XVIII a. pabaigoje“, in: XVIII amžiaus studijos, Vol. 3: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Iššūkiai. Laimėjimai. Netektys Vilnius, 2016.

Zakrzewski A. B. Wielkie Księstwo Litewskie (XVI–XVIII w.) Prawo – Ustrój – Społeczeństwo, Warszawa, 2013.

Zielińska Z. Walka „Familii” o reformę Rzeczypospolitej 1743–1752, Warszawa, 1983.

6 Mickiewicz A., Pan Tadeusz, or the Last Foray in Lithuania: a Story of Life Among Polish Gentlefolk in the Years 1811 and 1812 in Twelve Books, trans. George Rapall Noyes, London, Toronto, 1917, p. 292, https://www.gutenberg.org/files/28240/28240-pdf.pdf [accessed 07.12.2021].

KATALOGAS

KATALOG CATALOGUE

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis – valstybės reformų iniciatorius

Andrė Žanas Le Brenas (1737–1811)

XVIII a. II p.

Gipsas, skulptūra (kopija); 93 x 66 x 45 cm

Król polski i wielki książę litewski Stanisław August Poniatowski – inicjator reform ustrojowych w Rzeczypospolitej Obojga Narodów

André Jean Le Brun (1737–1811)

2. poł. XVIII w. Gips, rzeźba (kopia); 93 x 66 x 45 cm

King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski – initiator of state reforms

André Jean Le Brun (1737–1811)

Second half of the 18th century Plaster, sculpture (copy); 93 x 66 x 45 cm

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, S 700

Stanislovas Augustas Poniatovskis, būsimasis Abiejų Tautų Respublikos valdovas, šeštas vaikas Stanislovo Poniatovskio (Stanisław Poniatowski, 1676–1762) ir Konstancijos Čartoriskytės (Konstancja Czartoryska, 1695–1759) šeimoje, gimė Voučyne 1732 m. sausio 17 dieną. Pakrikštytas Stanislovo Antano vardu. Tėvas sūnui planavo diplomato ir politiko karjerą, tad išskirtinai gabaus sūnaus ugdymui motina Konstancija skyrė visą savo dėmesį ir energiją – motina buvo pirmoji jo mokytoja. Tačiau baimindamasi blogos įtakos, ji atskyrė sūnų nuo bendraamžių, būdama uoli katalikė, ugdė jo nepakantumą kvailumui ir prietarams, bet darė didelį spaudimą. Dėl šių aplinkybių ir didelio mokslų krūvio būdamas vos trylikos S. A. Poniatovskis perdegė – vėliau visą gyvenimą valdovą lydėjo melancholiškos, depresyvios nuotaikos, polinkis į gilią savirefleksiją.

Jaunojo didiko ugdymu taip pat rūpinosi privatūs mokytojai: Varšuvos teatinai ir Antonis Portalupis (Antoni Portalupi), Varšuvos misionierius Piotras Slivickis (Piotr Śliwicki), Rusijos pasiuntinys Hermanas Karlas Kaizerlingas (Hermann Karl von Keyserlingk), suteikęs jaunuoliui logikos ir matematikos pradmenis, austrų karininkas Janas Lukašas Tu de Salvertis (Jan Łukasz Toux de Salverte) – architektūros ir inžinerijos, vyresnius Stanislovo Poniatovskio sūnus mokęs Gotfrydas Lengnichas (Gottfried Lengnich) – istorijos ir teisės žinias. Kalbų – prancūzų, lotynų, italų, anglų – išmanymo nuopelnai priskiriami abatui Žakui Aleriui (Jacques Allaire).

Pirmoji S. A. Poniatovskio kelionė į užsienį įvyko 1748 m. – į Nyderlandus. Tėvas norėjo, kad sūnus įgytų karinės patirties, todėl Austrijos įpėdinystės karo metu ragino jį stoti į karinę tarnybą Rusijos kariuomenėje, žygiuojančioje į Austriją. Tačiau jaunuolis tikslą pasiekė jau vykstant taikos deryboms. Patirtis ir žinios, įgytos lankantis Nyderlanduose, galėjo tik paaštrinti nuo mažens skiepytą kritiką aplinkai, šiuo atveju – Abiejų Tautų Respublikos vidaus gyvenimui. Politinę karjerą didikas pradėjo Abiejų Tautų Respublikos seimuose. Čia 1750–1762 m. pasiuntiniu jis buvo renkamas šešetą kartų. Paramą kylant karjeros laiptais valstybės politiniame gyvenime S. A. Poniatovskiui garantavo motinos brolio – Lietuvos didžiojo kanclerio Mykolo Frydricho Čartoriskio (Michał Fryderyk Czartoryski, 1696–1775) – globa.

Nuo 1750 m. S. A. Poniatovskis didesnę laiko dalį gyveno užsienyje. 1750 m. viešėdamas Berlyne jis susipažino su Didžiosios Britanijos pasiuntiniu Saksonijoje Čarlzu Hanberiu Viljamsu (Charles Hanbury Williams, 1708–1759), kurio globojamas vėliau pelnė simpatijas aukščiausiuose sluoksniuose Vienoje, Dresdene, Hagoje, Paryžiuje, Londone. Čia jis lankėsi per antrąją kelionę 1753 metais. Giminių ir pažįstamų asmenų, taip pat britų pasiuntinio Olandijoje Džozefo Jorko (Joseph York) dėka Paryžiuje susipažino su Marija Terese Rodė Žofren (Marie Thérèse Rodet Geoffrin, 1699–1777) ir jos salono, kuriame rinkosi Paryžiaus elitas ir intelektualai, aplinka. Patekti į Anglijos elitą jam padėjo tėvo pažintys bei Č. H. Viljamso rekomendacijos.

1754 m. grįžo į Abiejų Tautų Respubliką ir susidūrė su „Familijos“ grupuotės bei valdovo Augusto III (1733–1763) dvaro konfrontacija. 1755 m. gavo Lietuvos stalininko pareigybę. Tais pačiais metais Č. H. Viljamsas, kaip Didžiosios Britanijos pasiuntinys Rusijoje, pasikvietė S.A.Poniatovskį tapti jo asmeniniu sekretoriumi. „Familijos“ grupuotei tai buvo proga turėti savo žmogų Rusijos imperatorės Jelizavetos dvare. Tuo pat metu S. A. Poniatovskis užmezgė romaną su Rusijos sosto įpėdinio Petro III sutuoktine, didžiąja kunigaikštiene Sofija (Sophie Auguste Friederike von Anhalt-Zerbst), būsimąja imperatore Jekaterina II (1762–1796), kuriai Vakarų kultūrą gerai pažįstantis jaunuolis kėlė didelį susižavėjimą.

1756 m. praleidęs Abiejų Tautų Respublikoje, į Rusijos imperijos sostinę S.A.Poniatovskis sugrįžo 1757 m. kaip Saksonijos pasiuntinys. Kilus Septynerių metų karui jo santykius su Č. H. Viljamsu apsunkino pastarojo bandymas derėtis su Rusija dėl sąjungos, nors Didžioji Britanija kare buvo Prūsijos sąjungininkė.

1758 m. S. A. Poniatovskis grįžo į Respubliką. Čia po abiejų tėvų mirties jis dar labiau suartėjo su Čartoriskiais ir „Familijos“ grupuote, kuri jau iki tol naudojosi giminaičio ryšiais Sankt Peterburgo dvare siekdama įsitvirtinti Abiejų Tautų Respublikoje. S. A. Poniatovskis palaikė giminaičių Čartoriskių planus perimti valdžią ir imtis esminių vidinių reformų, tačiau kitaip nei Čartoriskiai, palaikę respublikos modelį, pasisakė už konstitucinę monarchiją Didžiosios Britanijos pavyzdžiu. Savo konstitucinės monarchijos santvarkos idėją išplėtojo rankraštyje „Istorinis pasakojimas apie Vadislovo IV valdymą“ (pranc. Anecdote historique sur le règne de Vladislas IV).

Visos nesuskaičiuojamos Respublikos nelaimės kyla iš ydingos susirinkimų formos

Stanislovas Konarskis, 1760

Valdovas ir tauta

Władca i naród

The Ruler and the Nation

Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimas Abiejų Tautų Respublikos valdovu 1764 m. atvėrė naują jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorijos puslapį: siekdamas išsivaduoti iš Rusijos imperijos „globos“, naujasis valdovas inicijavo nuoseklią valstybės valdymo ir ekonomikos stiprinimo programą, paremtą Apšvietos epochos idėjomis. Pirmojoje katalogo dalyje pristatomos valdymo reformos idėjos ištakos, supažindinama su politinių grupuočių lyderiais, valdovo rinkimų peripetijomis, pateikiami Elekcinio ir Karūnacinio seimų dokumentai, parodoma, kaip vyko kariuomenės ir finansų valdymo reformavimas, telkiamos politinio elito pajėgos valstybei stiprinti, ieškoma būdų jos ekonominiam savarankiškumui didinti. Permainos valstybėje sukėlė konservatyviosios bajorijos ir užsienio šalių reakciją. Atviras Rusijos ir Prūsijos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus nulėmė aktyvų bajorijos įsitraukimą į kovą už laisvę ir tikėjimą – Baro konfederaciją.

Wszystkie niezliczone nieszczęścia

Rzeczypospolitej pochodzą ex mala consiliorum forma

Stanisław Konarski, 1760

Elekcja Stanisława Augusta Poniatowskiego w 1794 roku otworzyła nową kartę w dziejach Rzeczypospolitej Obojga Narodów: w celu wyzwolenia się spod patronatu Imperium Rosyjskiego nowy władca zainicjował kompleksowy program reform ustrojowych i ekonomicznych, oparty na ideach Oświecenia. Pierwsza część katalogu przedstawia genezę idei reformy ustrojowej, prezentuje przywódców stronnictw politycznych, ukazuje perypetie związane z wyborem władcy, dokumenty sejmu elekcyjnego i koronacyjnego, pokazuje, w jaki sposób wdrażano reformy wojskową i skarbową, jak mobilizowano siły elit politycznych do pracy na rzecz umocnienia państwa, jak szukano sposobów na zwiększenie niezależności ekonomicznej kraju. Zmiany w państwie wywołały reakcję konserwatywnej szlachty i zagranicy. Otwarta ingerencja Rosji i Prus w sprawy wewnętrzne Rzeczypospolitej Obojga Narodów doprowadziła do aktywnego zaangażowania się szlachty w walkę o wolność i wiarę – zawiązania konfederacji barskiej.

Stanisław Konarski, 1760

The election of Stanislaus Augustus Poniatowski as the ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth in 1764 heralded the turning of a new page in the history of the joint state of Poland and Lithuania: in seeking liberation from the clutches of the Russian Empire’s “custody”, the new ruler initiated a consistent state governance and economy-strengthening program based on the ideas of the Enlightenment. This first part of the catalogue presents the origins of the governance reform ideas, the leaders of the political factions, the peripeteia surrounding the ruler’s elections, documents of the Electoral Sejm and Coronation Sejm. Readers will see how the the military and financial management reforms were put into place, how the backing of the political elite was harnessed to strengthen the state, searching for ways to increase its economic independence. These transformations in the state aroused strong reactions from the conservative nobility and foreign countries. The obvious interference of Russia and Prussia into the domestic affairs of the Polish-Lithuanian Commonwealth determined the nobility’s active involvement in the struggle for freedom and faith in the Bar Confederation.

All the never-ending misfortunes of the Commonwealth stem ex mala consiliorum forma

II.

Negali gyvuoti Respublika be piliečių meilės Tėvynei

Mykolas Pranciškus Karpavičius.

Iš pamokslo, sakyto 1786 m. gegužės 8 d. Stanislovo Augusto Poniatovskio vardinių proga

Tėvynės labui

W imię Ojczyzny

In the Name of the Homeland

1772 m. įvykdytas Abiejų Tautų Respublikos teritorijų užgrobimas sukrėtė Lietuvos ir Lenkijos visuomenę, paskatino imtis realių veiksmų valstybei stiprinti. Antrojoje katalogo dalyje pristatomi 1775–1788 m. laikotarpiu vykę intensyvūs ūkio, švietimo, administravimo sistemos pertvarkymai: buvo įsteigta Edukacinė komisija, suformuotas valstybinių mokyklų tinklas, plėtojama manufaktūrinė gamyba, Lietuvos referendorius grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis įkūrė Paulavos respubliką, Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis inicijavo ir įgyvendino upių kanalo kasimą, Livonijos seniūnas grafas Kazimieras Konstantinas Pliateris parengė nacionalinio banko steigimo projektą ir t. t. Valstybėje brendo valdymo reformos idėjos, kurioms atstovavo skirtingos bajorijos grupuotės. Gausi to meto publicistika parodo kintantį Tautos ir Tėvynės sąvokų turinį bei suvokimą, kad be reformų nėra galimybės išlaikyti valstybės suverenumo, o norint įgyvendinti pokyčius privalu šviesti ir pilietiškai ugdyti visuomenę. Reformų idėjos atsispindi Apšvietos autorių veikaluose.

Nie może stać Rzeczpospolita bez miłości Obywateli do Ojczyzny

Michał Franciszek Karpowicz. Z kazania wygłos zonego 8 Maja 1786 roku z okazji imienin Stanisława Augusta Poniatowskiego

The Republic cannot thrive without the citizens’ love for their Homeland

Michał Franciszek Karpowicz. From a sermon given on 8 May 1786 marking the name day of Stanislaus Augustus Poniatowski

Rozbiór Rzeczypospolitej w 1772 roku był silnym wstrząsem dla społeczeństwa Litwy i Polski, skłaniającym do podjęcia realnych działań na rzecz umocnienia państwa. W drugiej części katalogu przedstawiono intensywny proces przekształceń systemu administrowania, gospodarki i oświaty w latach 1775–1788: powstanie Komisji Edukacji Narodowej i sieci szkół państwowych, rozwój produkcji manufakturowej, założenie tzw. Rzeczypospolitej Pawłowskiej przez referendarza wielkiego litewskiego hrabiego Pawła Ksawerego Brzostowskiego, budowę kanału rzecznego z inicjatywy hetmana wielkiego litewskiego księcia Michała Kazimierza Ogińskiego, powstanie projektu powołania Banku Narodowego, opracowanego przez starostę inflanckiego hrabiego Kazimierza Konstantego Platera itp. W kraju zaczęły dojrzewać idee reformy ustrojowej, reprezentowane przez różne środowiska szlacheckie. Bogactwo ówczesnej publicystyki odzwierciedla zmieniającą się treść koncepcji Narodu i Ojczyzny oraz przekonanie, że bez reform nie można zachować suwerenności państwa, a do urzeczywistnienia zmian konieczne jest kształcenie oraz wychowanie obywatelskie społeczeństwa. Idee tych reform znajdują odzwierciedlenie w twórczości pisarzy epoki Oświecenia.

The seizure of the Polish-Lithuanian Commonwealth’s territories in 1722 shook society in Lithuania and Poland, and prompted people to take real action in order to strengthen their state. In this second part of the catalogue we find information about the intense reforms of the economic, educational and administrative systems enacted in the period 1775–1788: the Commission for National Education was founded, a state schools network was formed, manufacturing was developed, the Lithuanian Referendary Count Paweł Ksawery Brzostowski founded the Paulava Republic, Lithuanian Grand Hetman Duke Michał Kazimierz Ogiński initiated and realised the digging of a river canal system, the Elder of Livonia Count Kazimierz Konstanty Plater prepared a national bank establishment project, and the list goes on. Government reform ideas started to mature in the state, which were represented by different factions within the nobility. The volume of publicistic writing from that time demonstrates the changing content and perception of the concepts of Nation and Homeland, accentuating the idea that without reforms, there are no chances of upholding the state’s sovereignty, and that in order to implement these changes it is imperative to educate society and instil civil awareness. The ideas of these reforms are reflected in the works of Enlightenment-era writers.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio portretinė miniatiūra su klepsidra

Vincentas Friderikas de Leseras (1745–1813)

pagal Marčelą Bačarelį (1731–1818)

Po 1793

Akvarelė, guašas, kaulas; 9,3 x 7,3 cm (stačiakampis rėmelyje)

Įrašas apačioje ant staliuko krašto – QUAESIVIT COELO LUCEM AENEID IV

Król polski i wielki książę litewski

Stanisław August Poniatowski z klepsydrą –portret miniatura

Wincenty Fryderyk de Lesseur (1745–1813)

według Marcella Bacciarellego (1731–1818)

Po 1793

Akwarela, gwasz, kość; 9,3 x 7,3 cm (prostokąt w ramce)

Napis u dołu na krawędzi stołu – QUAESIVIT COELO LUCEM AENEID IV

Miniature portrait of the King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stanislaus Augustus Poniatowski with a clepsydra

Wincenty Fryderyk de Lesseur (1745–1813)

after Marcello Bacciarelli (1731–1818)

After 1793

Watercolour, gouache, bone; 9.3 x 7.3 cm (rectangle in a frame)

Inscription below, on the corner of the table – QUAESIVIT COELO

LUCEM AENEID IV

Šis paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) atvaizdas – vienas iš populiariausių. Originalus paveikslas „Portretas su klepsidra“, pagal kurį buvo sukurtos kitos kartotės, Marčelo Bačarelio (Marcello Bacciarelli, 1731–1818) nutapytas 1793-iaisiais, antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metais. Dar šis portetas vadinamas „Alegoriniu portretu“. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje šio atvaizdo kopijos buvo gana plačiai paplitusios Respublikos didikų rezidencijose ne tik Respublikos žemėse, bet ir kituose Europos miestuose.

Pagal minėtą paveikslą buvo sukurta ir miniatiūrų. Identifikuota bent keletas tokių miniatiūrų autorių: Vincentas Friderikas de Leseras (Wincenty Fryderyk de Lesseur, 1745–1813), Juozapas Poniatovskis (Józef Antoni Poniatowski, 1763–1813), Marija Teresė PoniatovskytėTiškevičienė (Maria Teresa z Poniatowskich Tyszkiewiczowa, 1760–1834), Ana Bačareli (Anna Bacciarelli, † 1818), Liudvikas Vilhelmas Chodoveckis (Ludwig Wilhelm Chodowiecki, 1765–1805) ir kiti. Pirmosios kopijos sukurtos jau 1794 m., po Tado Kosciuškos sukilimo. Tokios kopijos buvo dalijamos valdovo šeimai, draugams, sekėjams.

Tai ne prezentacinis, o asmeniškas portretas. Kamerinį paveikslo pobūdį pabrėžia valdovo naminė apranga – jis vaizduojamas su chalatu. XVIII a. buvo populiaru taip vaizduoti filosofus ir mokslo žmones. Menotyrininkai M. Bačarelio kurtą portretą ir jame atspindimą valdovo nuotaiką siejo su blogėjančia Abiejų Tautų Respublikos padėtimi, valdovo abdikacijos planais, asmeniniu Stanislovo Augusto Poniatovskio pralaimėjimu bandant reformuoti valstybės gyvenimą, mintimis apie artėjančią senatvę. Kai kurie portretą sieja su masonų simbolika (Stanislovas Augustas Poniatovskis masonams priklausė nuo 1777 m.). Portretas sukurtas išties sudėtingu laikotarpiu – po Gegužės 3 d. konstitucijos panaikinimo, Targovicos konfederacijos sudarymo (1792–1793) ir antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793).

Vis dėlto sutariama, kad šis „nelaimingo karaliaus atvaizdas“, kaip jį pavadino Agnieška Skrodzka (Agnieszka Skrodzka), atspindėjo valdovo vidinę būseną. Portrete ir jo kartotėse esanti eilutė QUAESIVIT COELO LUCEM (liet. „ieškojo šviesos danguje“) iš Vergilijaus „Eneidos“ IV knygos menotyrinkų aiškinama kaip aliuzija į Didonės ir Enėjo istoriją, užuomina apie Stanislovo Augusto Poniatovskio ir Rusijos imperatorės Jekaterinos II (1762–1796) santykius.

Bibl.: Pietrusiński 2006; Skrodzka 2007, s. 203–215, 224; Stanisław August, ostatni król Polski 2011, kat. 246, s. 468–469; Juszczak 2013, s.413–415; Malachowicz 2018, kat. 5, s. 26.

G. Dž.-B.

Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, ZKW/5141/ab

III.

Tėvynės tikros laisvės aušra

Mauricijus Pranciškus Karpis, 1792

Reformų seimas

Sejm Wielki

The Great Sejm

Trečiojoje katalogo dalyje pristatoma 1788 m. darbą pradėjusio ir ketverius metus posėdžiavusio Abiejų Tautų Respublikos Seimo, į istoriją įėjusio Reformų arba Didžiojo seimo vardu, veikla. Ketverių metų seimas atkūrė valstybės suverenumą, priėmė nutarimą dėl kariuomenės didinimo iki 100 tūkst. karių, inicijavo esminių, visuomenę ir valstybę modernizuojančių įstatymų projektų rengimą bei jų priėmimą. Reformų priešakyje buvo valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis ir patriotų reformatorių grupuotė, kurioje greta Lenkijos reformatorių aktyviai veikė ir Lietuvos senatoriai bei pasiuntiniai, vadovaujami Lietuvos parlamentinės konfederacijos maršalkos kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos. Seimo darbų mastą liudija svarstytų įstatymų projektų gausa, aktyvi politinė publicistika, straipsniai to meto periodinėje spaudoje, politiniai debatai Seime ir už jo salės ribų. Seimas ir valdovas siekė užsitikrinti užsienio valstybių paramą priimamoms reformoms, aktyvindamas diplomatinių atstovybių veiklą, steigdamas naujas atstovybes užsienyje ir vykdydamas aktyvią priimamų įstatymų viešinimo užsienio spaudoje akciją.

Maurycy Franciszek Karp, 1792

The dawn of the Homeland’s true liberty

Maurycy Franciszek Karp, 1792

Trzecia część katalogu jest poświęcona działalności sejmu Rzeczypospolitej Obojga Narodów, zwołanego w 1788 roku i obradującego przez cztery lata, który przeszedł do historii jako Sejm Wielki lub Sejm Czteroletni. Sejm Czteroletni przywrócił suwerenność państwa, uchwalił zwiększenie liczebności armii do 100 tys. żołnierzy, zainicjował opracowanie projektów ustaw dotyczących zasadniczych reform ustrojowych i społecznych, mających na celu modernizację państwa, oraz ich uchwalenie. Na czele reform stał władca Stanisław August Poniatowski wraz ze stronnictwem patriotycznym, w skład którego wchodzili litewscy senatorowie i posłowie pod przewodnictwem marszałka konfederacji Wielkiego Księstwa Litewskiego księcia Kazimierza Nestora Sapiehy, aktywnie działający u boku polskich reformatorów. O zakresie prac Sejmu świadczy mnogość projektów ustaw, bogata publicystyka polityczna, artykuły w ówczesnej prasie periodycznej, debaty polityczne toczące się zarówno na sali sejmowej, jak i poza nią. Sejm i władca zabiegali o poparcie państw obcych dla przeprowadzanych reform poprzez aktywizację placówek dyplomatycznych, tworzenie nowych przedstawicielstw za granicą oraz aktywne kampanie promujące uchwalane ustawy w prasie zagranicznej.

The third part of the catalogue presents the activities and achievements of the Sejm of the PolishLithuanian Commonwealth that convened in 1788 and was in session for a total of four years, going down in history as the Great Sejm. Also known as the Four-Year Sejm, it restored the state’s sovereignty, passed a resolution providing for the enlargement of the military to 100,000 soldiers, and initiated the drafting and passing of fundamental laws modernising society and the state. Ruler Stanislaus Augustus Poniatowski was at the forefront of these reforms, joined by a faction of patriotic reform advocates that included Lithuanian senators and delegates led by the Marshal of the Lithuanian Parliamentary Confederation, Prince Kazimierz Nestor Sapieha, all working actively alongside Polish reformists. The scale of the work conducted at the Sejm is testimony of the sheer volume of legislative drafts brought up for deliberation, the active political correspondence and articles in the periodical press of the day, the political debates held both at the Sejm and beyond its halls. The Sejm and the ruler sought to ensure the support of foreign states for the reforms being introduced by stimulating the activities of diplomatic legations, by establishing new legations abroad and through active promotion campaigns in the foreign press regarding the laws being passed.

Świt prawdziwej wolności Ojczyzny

III. 3

Lietuvos parlamentinės konfederacijos maršalka, Lietuvos artilerijos generolas

kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega

Juozapas Francas Johanas Pičmanas (1758–1834)

1788–1791

Aliejus, drobė; 79 x 62,5 cm

Signatūra dešinėje, ant portretuojamojo apdovanojimo

viršaus – Pitschmann Joseph; įrašas kitoje pusėje – Kazimierzów

Nadgrobek Jo: Xięciu Sapieźie Marszałkowi Seymowe. Litt: Żył najwięcey zaięty Kraiową Posługą / Przeżył swoią Ojczyznę żył więc nadto długo / Ach żył krótko, bo Matka co mu ten Grób

Stawi / Przeżywszy Syna, resztę dni swych w smutku Trawi.; ant porėmio lipdė su įrašu – Alexander Polanowski; ir kita –

MUZEUM IM. KS. LUBOMIRSKICH WE LWOWIE. / Inw. Nr. 431. / Autor Pitschmann Joseph. / Tytul Kazimierz Nestor Sapieha

Marszałek konfederacji parlamentarnej Wielkiego

Księstwa Litewskiego, generał artylerii litewskiej książę

Kazimierz Nestor Sapieha

Joseph Franz Johann Pitschmann (1758–1834)

1788–1791

Olej, płótno; 79 x 62,5 cm

Sygnowany z prawej, na wysokości odznaczenia portretowanego –Pitschmann Joseph; na odwrocie napis – Kazimierzów Nadgrobek Jo: Xięciu Sapieźie Marszałkowi Seymowe. Litt: Żył najwięcey zaięty Kraiową Posługą / Przeżył swoią Ojczyznę żył więc nadto długo / Ach żył krótko, bo Matka co mu ten Grób Stawi / Przeżywszy Syna, resztę dni swych w smutku Trawi.; na blejtramie nalepka z napisem – Alexander Polanowski; oraz druga – MUZEUM IM. KS. LUBOMIRSKICH WE LWOWIE. / Inw. Nr. 431. / Autor Pitschmann Joseph. / Tytul Kazimierz Nestor Sapieha

Marshal of the Lithuanian Parliamentary Confederation, Lithuanian Artillery General Prince

Kazimierz Nestor Sapieha

Joseph Franz Johann Pitschmann (1758–1834)

1788–1791

Oil on canvas; 79 x 62.5 cm

Signature, on the right, at the top of the portrait subject’s award –Pitschmann Joseph; inscription, on the reverse – Kazimierzów Nadgrobek

Jo: Xięciu Sapieźie Marszałkowi Seymowe. Litt: Żył najwięcey zaięty

Kraiową Posługą / Przeżył swoią Ojczyznę żył więc nadto długo / Ach żył krótko, bo Matka co mu ten Grób Stawi / Przeżywszy Syna, resztę dni swych w smutku Trawi.; on the subframe is a sticker with the following written – Alexander Polanowski; and another – MUZEUM IM. KS.

LUBOMIRSKICH WE LWOWIE. / Inw. Nr. 431. / Autor Pitschmann Joseph. / Tytul Kazimierz Nestor Sapieha

Львівський історичний музей, Ж-622

Kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega (Kazimierz Nestor Sapieha, 1757–1798) –Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis ir karinis veikėjas, Lietuvos artilerijos pulkininkas (1772), Lietuvos artilerijos generolas (1773–1793), Nuolatinės Tarybos Karo departamento narys (1778–1780), Lietuvos Brastos seniūnas (nuo 1783), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentinės konfederacijos maršalka Ketverių metų seime (1788–1792).

K. N. Sapiega buvo vienintelis Mscislavo vaivadaičio, Lenkijos kariuomenės generolo majoro Jono Sapiegos († 1757) ir Elžbietos Branickos (1734–1800) sūnus. Anksti mirus tėvui, berniuko auklėjimu rūpinosi motina ir dėdė, Lenkijos didysis etmonas Pranciškus Ksaveras Branickis (1730–1819). 1767–1772 m. K. N. Sapiega mokėsi Varšuvos riterių mokykloje (kadetų korpuse). Remiamas įtakingo dėdės, būdamas vos penkiolikos gavo Lietuvos artilerijos pulkininko laipsnį, o po metų – Lietuvos artilerijos generolo laipsnį (1773). 1773–1776 m. keliavo po Europos šalis. Karinėse akademijose Turine, Paryžiuje ir Strasbūre studijavo artileriją, teisę ir filosofiją. Į Abiejų Tautų Respubliką grįžo 1776 metais. 1776 m. apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, 1779 m. – Baltojo Erelio ordinu.

Kaip Lietuvos Brastos vaivadijos pasiuntinys dalyvavo 1778, 1780, 1784 ir 1786 m. seimuose. Įsijungė į parlamento opozicijos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1764–1795) veiklą, veikė kartu su dėde P. K. Branickiu ir Lenkijos kariuomenės artilerijos generolu Stanislovu Feliksu Potockiu (1752–1805). Palaipsniui stiprino savo pozicijas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1788 m. tradiciškai išrinktas į Seimą, vėliau gavusį Ketverių metų seimo (1788–1792) pavadinimą, nuo Lietuvos Brastos vaivadijos, 1788 m. spalio 7 d. tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentinės konfederacijos maršalka. Vadovavo Ketverių metų seimo darbui kartu su Lenkijos parlamentinės konfederacijos maršalka Stanislovu Malachovskiu. Per ketverius metus Seime pasakė apie 760 kalbų: rėmė derybas su Prūsija dėl karinės sąjungos su Abiejų Tautų Respublika sudarymo; kėlė Rusijos karinių dalinių išvedimo iš valstybės teritorijos klausimą; pasisakė už Nuolatinės Tarybos ir Karo departamento panaikinimą bei kitas reformas. Iš pradžių, skatinamas P. K. Branickio, rėmė valdžios etmonams grąžinimo programą, tačiau vėliau šio projekto atsisakė. Aktyviai kovojo už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių institucijų išsaugojimą. Sutiko, kad bendriems gynybos tikslams būtina bendra Karo komisija, bet reikalavo, kad pusę šios kuriamos institucijos pareigūnų sudarytų Lietuvos bajorai. 1791 m. balandį Seime prasidėjus diskusijoms dėl miestų įstatymo, parėmė miestų reformas, gynė miestiečių teisę turėti žemės valdas, agitavo už galimybių praplėtimą svetimšaliams specialistams atvykti gyventi ir dirbti į Respublikos miestus. 1791 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje kartu su penkiasdešimt bajorų iškilmingai priėmė miestiečių teises. Rengiant Valdymo įstatymo projektą nedalyvavo. Apie Konstitucijos svarstymą Seime gegužės 3 d. nebuvo informuotas, todėl bandė protestuoti, reikalavo dar kartą perskaityti Konstitucijos projektą ir siūlė dokumentą patvirtinti tik į Seimą susirinkus visiems pasiuntiniams. Tačiau netrukus persigalvojo ir Konstitucijai prisiekė. K. N. Sapiega buvo vienas iš Abiejų Tautų Tarpusavio garantijos įstatymo (Tarpusavio įžado) rengimo iniciatorių. Šis įstatymas sėkmingai buvo priimtas Seime 1791 m. spalio 20 dieną. Buvo patvirtinti ir atnaujinti 1569 m. Liublino Seime sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijiniai saitai su Lenkijos Karalyste, užkirstas kelias Lietuvos valstybės inkorporavimui į Lenkijos (Karūnos) sudėtį. Išlaikytas lygus atstovavimas bendrose institucijose.

Paskutiniame Įstatymų sargybos posėdyje 1792 m. liepos 23 d. K. N. Sapiega ragino priešintis Rusijos kariuomenei ir agitavo valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį neprisiekti Targovicos konfederacijai (1792–1793). Posėdyje nutarus baigti karinius veiksmus ir priimti opozicijos reikalavimus, K. N. Sapiega pareiškė protestą ir pasitraukė į Vakarus, o į Lietuvą grįžo tik prasidėjus 1794 m. sukilimui. Jis kovėsi su Rusijos kariuomene Lietuvos Brastos vaivadijoje, vėliau pasižymėjo gindamas Vilnių. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Vieną, ten 1798 m. mirė. Buvo vedęs Aną Cetner († 1814), Lietuvos didžiojo maršalkos Juozapo Sanguškos (1740–1781) našlę (1784). Santuoka netruko nė metų, tačiau iki 1788 m. tęsėsi teismo procesas dėl turto dalybų.

Abiejų Tautų Respublikoje dirbusio austrų tapytojo Juozapo Franco Johano Pičmano (Joseph Franz Johann Pitschmann, 1758–1834) sukurtame portrete K. N. Sapiega vaizduojamas iki pusės, trimis ketvirčiais pasisukęs, žvelgiantis į žiūrovą. Vilki sarmatišką kostiumą – žalią Lietuvos artilerijos vado kontušinį mundurą, muštą raudonu pamušalu, su generolo juostelėmis ant apykaklės – ir raudoną žiponą. Krūtinę juosia žydra Baltojo Erelio ordino juosta, dėvima po kontušu. Kairėje kontušo pusėje įsegta Baltojo Erelio ordino žvaigždė. Sulenktoje dešinėje rankoje K. N. Sapiega laiko maršalkos lazdą. Užrašas nugarinėje portreto pusėje Kazimierzów Nadgrobek Jo: Xięciu Sapieźie Marszałkowi Seymowe. Litt: Żył najwięcey zaięty Kraiową Posługą / Przeżył swoią Ojczyznę żył więc nadto długo / Ach żył krótko, bo Matka co mu ten Grób Stawi / Przeżywszy Syna, resztę dni swych w smutku Trawi. (liet. „Antkapis [paminklas] šviesiausiajam kunigaikščiui Kazimierui Sapiegai, Lietuvos Seimo maršalkai; Gyvenimą paskyrė tarnauti Kraštui / savo Tėvynę pergyveno, bet gyveno neilgai / ach, trumpai tegyveno / nes Motina jam

šį antkapį stato / Pergyvenusi savo sūnų, jai likusias dienas gedėdama leidžia“) liudija, kad kurį laiką jis kabojo Šv. Onos bažnyčioje Kodenyje kaip paminklas mirusiam portretuotajam.

Bibl.: Kądziela 1994, s. 53–64; Tarandaitė 2012, p. 52–53; Stroynowski 2014; Stroynowski 2018; Butterwick 2021, p. 103–104, 106, 133; Polskie elity a upadek 2021, kat. II. 9, s. 114–116.

The Gentle Revolution IV.

Švelnioji revoliucija

Łagodna rewolucja

Labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę

brangindami politinę

egzistenciją, tautos išorinę

nepriklausomybę bei vidinę laisvę priimame šią

Konstituciją ir skelbiame ją

šventa ir neliečiama

Konstitucijos preambulė

1791 m. gegužės 3 d. Seimui priėmus naująjį Valdymo įstatymą – Konstituciją, Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvesta konstitucinė monarchija. Konstitucija išplėtė tautos sampratą, pateikdama lygiavertį bajorų, miestiečių ir valstiečių traktavimą, įtvirtino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo principus. Ketvirtojoje katalogo dalyje pristatomas Konstitucijos turinys, kurį sudaro keturios teminės dalys: TAUTA („Bajorai žemvaldžiai. Miestai ir miestiečiai. Valstiečiai valsčionys“, 2–4 str.), VALDŽIA („Valdymas. Seimas. Karalius“, 5–7, 9–10 str.), TEISINGUMAS („Teisminė valdžia“, 8 str.), KARYBA („Tautos karinė jėga“, 11 str.). Parodoma, kad konstitucinės monarchijos metai pasižymėjo ne tik visuotiniu patriotiniu pakilimu, bet ir realiu priimtų reformų įgyvendinimu: buvo intensyviai didinama kariuomenė, steigiami nauji administraciniai centrai, stiprinama vietos savivalda, reformuojama teismo sistema, vykdomas visuotinis gyventojų surašymas, atliekami kiti viešojo gyvenimo pertvarkymai.

Dla ugruntowania wolności, dla ocalenia ojczyzny naszej i jej granic, z największą stałością ducha niniejszą konstytucję uchwalamy i tę całkowicie za świętą, za niewzruszoną deklarujemy

Konstytucja, Preambuła

The 3 May Constitution is a constitution of peaceful political authority prizing more than life, and every personal consideration, the political existence, external independence, and internal liberty of the nation we do solemnly establish the present Constitution, which we declare wholly inviolable in every part

Preamble of the Constitution, English translation from 1791 by Franciszek Bukaty

3 maja 1791 roku Sejm uchwalił nową ustawę zasadniczą – Konstytucję, która wprowadzała w Polsce i na Litwie monarchię konstytucyjną. Konstytucja rozszerzyła pojęcie narodu, wprowadziła równe traktowanie szlachty, mieszczan i chłopów, ustanowiła zasady rozdziału władzy ustawodawczej, wykonawczej i sądowniczej. Czwarta część katalogu służy przedstawieniu treści Konstytucji i składa się z czterech bloków tematycznych: NARÓD („Szlachta, ziemianie. Miasta i mieszczanie. Chłopi włościanie”, art. 2–4), WŁADZA („Rząd, czyli oznaczenie władz publicznych. Sejm, czyli władza prawodawcza. Król, władza wykonawcza”, art. 5–7, 9–10), SPRAWIEDLIWOŚĆ („Władza sądownicza”, art. 8) oraz OBRONA („Siła zbrojna narodowa”, art. 11). Pokazano, że lata monarchii konstytucyjnej były nie tylko okresem powszechnego ożywienia patriotycznego, ale także realnego wprowadzania w życie przyjętych reform, o czym świadczy intensywne zwiększanie liczebności armii, tworzenie nowych ośrodków administracyjnych, umacnianie samorządu lokalnego, reforma sądownictwa, intensyfikacja

When on 3 May 1791 the Sejm adopted the new Government Act – the Constitution, a constitutional monarchy was introduced in Poland and Lithuania. The Constitution broadened the concept of the nation, proposing the equal treatment of the nobility, townspeople and the peasantry, entrenching the principles of distinction between the legislative, executive and judicial branches of the government. The fourth part of the catalogue presents the contents of the Constitution, consisting of four thematic parts: NATION (“Nobility. Towns and Citizens. Peasants and Villagers”, Articles II–IV), GOVERNANCE (“Government. Sejm. King”, Articles V–VII, IX–X), JUSTICE (“Judicial Power”, Article VIII) and MILITARY (“National Force, or the Army”, Article XI). It is shown that the years as a constitutional monarchy were noted not just for their sense of universal patriotic elevation, but also the actual realisation of the adopted reforms: the military was being significantly enlarged, new administrative centres were being established, local self-government was being strengthened, the legal system underwent reforms, population censuses were intensified and other transformations in public life were being enacted.

prac związanych z przeprowadzeniem spisu powszechnego ludności, inne przeobrażenia zachodzące w życiu publicznym.

Kardas kościuszkówka su 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai skirtu įrašu

Abiejų Tautų Respublika, 1791–1794

Plienas, medis, aksomas, kalyba, pjovimas, šlifavimas, poliravimas; 94,3 x 36 cm

Įrašas ant geležtės – Wolność / Polska; vidinėje pusėje tarp dekoro kompozicijų matoma pusnuogio vyro figūra su skydu, kuriame yra įrašas – Dzień 3 Maja 1791

Szabla kościuszkówka z napisem poświęconym

Konstytucji 3 Maja

Rzeczpospolita Obojga Narodów, 1791–1794

Stal, drewno, aksamit, kucie, cięcie, szlifowanie, polerowanie; 94,3 x 36 cm

Napis na klindze – Wolność / Polska; na stronie wewnętrznej między kompozycjami ozdobnymi znajduje się postać półnagiego mężczyzny z tarczą, na której znajduje się napis – Dzien 3 Maja 1791

Kościuszkówka sabre with an inscription dedicated to the 3 May 1791 Constitution

Polish-Lithuanian Commonwealth, 1791–1794

Steel, wood, velvet, hammering, cutting, grinding, polishing; 94.3 x 36 cm

Inscribed on the blade – Wolność / Polska; figure of a half-naked man with a shield in between the decorations on the inner side, plus the inscription – Dzien 3 Maja 1791

Vytauto Didžiojo karo muziejus, Gb 427

Dešinėje kardo geležtės pusėje tarp dekoro kompozicijų yra įrašai: Wolność / Polska (liet. „Laisvė / Lenkija“). Kairėje geležtės pusėje tarp dekoro kompozicijų matoma pusnuogio sparnuoto vyro (angelo?) figūra su trimitu ir ovaliu skydu, kuriame yra įrašas Dzien 3 maja 1791 (liet. „1791 m. gegužės 3 diena“).

„Kościuszkówka“ vadinamų kardų efesas turi specifinę riešo apsaugą – be tiesaus skersinuko, ranką saugo ir dviem stačiais kampais išlenktas, nuo skersinuko iki ginklo buoželės einantis apsauginis lankelis. Iki XVII a. vidurio šio tipo kardai turėjo ir žiedą pirštui, kuris ilgainiui išnyko. Tokio tipo kardų geležčių būta įvairių. Muziejuose ir privačiose kolekcijose galima pamatyti skirtingų geležčių tipų ir variantų, kurias sieja aprašomiems kardams būdingas efesas. Nors šio tipo kardai egzistavo ir ankstyvesniu laikotarpiu, dėl jų naudojimo 1794 m. sukilime ir sąsajų su sukilimo vadu Tadu Kosciuška (Tadeusz Kościuszko, 1746–1817), kuris tradiciškai ikonografijoje vaizduojamas ginkluotas tokiu kardu, šie ginklai įgavo pavadinimą „kościuszkówka“.

Bibl.: Zabłocki 1989, s. 77–78, 81–82; „Kardas „kościuszkówka““.

P. B.

V.

Kai Tėvynės likimas atsiduria pavojuje, mano balsas turi būti atiduotas tautai

Kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega

1791 m. gegužės 3 d. Seimo sesija

Konstitucija ir Lietuva

Konstytucja i Litwa

The Constitution and Lithuania

Valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio puoselėjama reformuotos valstybės vizija rėmėsi centralizuotos konstitucinės monarchijos – Lenkijos – sukūrimu. Su šia vizija negalėjo sutikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, siekdami išsaugoti Liublino unijoje įtvirtintą dualistinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Penktojoje katalogo dalyje atskleidžiama Lietuvos artilerijos generolo kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentinės konfederacijos veikla siekiant išsaugoti Lietuvos valstybingumą centralizacijos akivaizdoje. Parodoma, kad Lietuvos senatoriai ir pasiuntiniai Seime, norėdami užtikrinti valstybės egzistenciją, sutiko su tam tikrų Lietuvos teisių delegavimu bendroms valstybinėms institucijoms, tačiau dėl esminio – Lietuvos ir Lenkijos unijos išsaugojimo – klausimo nesileido į kompromisus. Nuoseklią Lietuvos atstovų veiklą Seime vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas, įtvirtinęs valstybinio dualizmo tradiciją ir atvėręs naują Lenkijos ir Lietuvos santykių bendroje valstybėje perspektyvą. 1792 m. vasarį visoje Lietuvoje susirinkusiuose seimeliuose bajorija išreiškė pritarimą Konstitucijai, tą liudija kataloge pristatomi seimelių dokumentai ir bajorų korespondencija.

Kiedy los Ojczyzny jest zagrożony, mój głos musi być oddany na naród

Książę Kazimierz Nestor Sapieha

Sesja Sejmu Czteroletniego 3 Maja 1791 r.

Wizja zreformowanego państwa, pielęgnowana przez władcę Stanisława Augusta Poniatowskiego, opierała się na stworzeniu scentralizowanej monarchii konstytucyjnej – Polski. Takiej wizji nie mogli zaakceptować przedstawiciele Wielkiego Księstwa Litewskiego, którzy dążyli do zachowania dualizmu państwowego Polski i Litwy, utrwalonego w następstwie unii lubelskiej. Piąta część katalogu ukazuje działania konfederacji parlamentarnej Wielkiego Księstwa Litewskiego pod przewodnictwem generała artylerii litewskiej księcia Kazimierza Nestora Sapiehy, podejmowane na rzecz zachowania państwowości Litwy w obliczu centralizacji. Pokazano, że senatorowie i posłowie Wielkiego Księstwa Litewskiego, w celu zabezpieczenia bytu państwa, zrzekali się wprawdzie niektórych praw Litwy na rzecz wspólnych instytucji państwowych, jednak w fundamentalnej kwestii zachowania unii litewsko-polskiej nie szli na kompromis. Konsekwentne działania przedstawicieli Litwy w czasie Sejmu Czteroletniego zaowocowały 20 października 1791 roku przyjęciem Zaręczenia Wzajemnego Obojga Narodów, które utrwaliło tradycję dualizmu państwowego i wyznaczyło nowe perspektywy stosunków polsko-litewskich we wspólnym państwie. W lutym 1792 roku w całej Litwie odbyły się sejmiki, na których szlachta wyraziła swoje poparcie dla Konstytucji, o czym świadczą prezentowane w katalogu dokumenty sejmikowe i korespondencja szlachecka.

Session of the 3 May 1791 Sejm

The vision of a reformed state so fervently nurtured by the ruler Stanislaus Augustus Poniatowski was based on the creation of a centralised constitutional monarchy – of Poland. Representatives of the Grand Duchy of Lithuania could not agree with this vision, who sought to preserve the dualistic state of Poland and Lithuania confirmed by the Union of Lublin. The fifth part of the catalogue reveals the activities of the parliamentary confederation of the Grand Duchy of Lithuania headed by the Lithuanian Artillery General Prince Kazimierz Nestor Sapieha in seeking to uphold Lithuania’s statehood in light of centralisation. It is shown that Lithuania’s senators and deputies at the Sejm, aiming to safeguard the state’s existence, agreed with the delegation of certain Lithuanian rights to general state institutions, however no compromises could be made when it came to the fundamental question of preservation of the union between Lithuania and Poland. The consistent activities of Lithuanian deputies at the Sejm was crowned by the Mutual Assurance of the Two Nations adopted on 20 October 1791, which installed the tradition of state duality and opened a new perspective on relations between Poland and Lithuania in the joint state structure. The nobility assembled at sejmiki (dietines) all over Lithuania in February 1792 where they expressed their approval of the Constitution, as evidenced by the sejmiki documents and the nobility’s correspondence in the catalogue.

When the fate of the Homeland is in danger, my voice must be given to the nation

Prince Kazimierz Nestor Sapieha

VII.

Žmones esmi visi lygi, bo [nes] visi ant tos pačios

žemės gyvenam

Lietuvos Vyriausiosios Tautos Tarybos atsišaukimas, 1794

Kova už laisvę.

Valstybingumo idėjos tęstinumas

Walka o wolnosc. Trwałosc idei Konstytucji

The Fight for Freedom.

Continuity of the Idea of Statehood

S eptintojoje katalogo dalyje atskleidžiamas Konstitucijos idėjų tvarumas, pasipriešinimas antrajam padalijimui ir kova už laisvę generolų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujamame 1794 m. sukilime. Šioje dalyje pristatomi lietuvių kalba išleisti sukilėlių dokumentai liudija visuomenėje įsitvirtinusią naują tautos sampratą, kuri apėmė visus luomus. Parodoma, kad net jėga nuslopinus sukilimą ir sunaikinus Lenkijos bei Lietuvos valstybę, valstybingumo atkūrimo ir tautos laisvės idėja liko gyva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio suverenumo išsaugojimo siekius liudija paskutiniojo Lietuvos didžiojo iždininko kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio bei kitų didikų rengti Lietuvos atkūrimo projektai ir gyva Gegužės 3 d. konstitucijos atmintis –apdainuota Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ ar įrašyta bajorijos namų knygose ir taip perduodama iš kartos į kartą okupacijos sąlygomis. XVIII a. pabaigoje ar pirmaisiais XIX a. metais į lietuvių kalbą išverstas Gegužės 3 d. konstitucijos tekstas yra puikus šio dokumento reikšmės Lietuvos visuomenei liudijimas, parodantis luominės visuomenės virsmą pilietine.

Wszyscy ludzie są równi, bo wszyscy na tej samej ziemi żyjemy

Odezwa Najwyższej Rady Narodowej Litewskiej, 1794

We people are all equal, as we all live on the same earth

Proclamation of the Lithuanian National Supreme Council, 1794

Siódma część katalogu ukazuje trwałość idei Konstytucji, opór wobec drugiego rozbioru Rzeczypospolitej Obojga Narodów oraz walkę o wolność podczas zrywu insurekcyjnego 1794 roku pod wodzą generałów Tadeusza Kościuszki i Jakuba Jasińskiego. Przedstawione w tej części dokumenty powstańcze, ogłoszone w języku litewskim, świadczą o nowej koncepcji narodu, która zakorzeniła się w społeczeństwie i objęła wszystkie stany. Pokazano, że nawet po zbrojnym stłumieniu powstania i likwidacji państwa polsko-litewskiego idea odbudowy państwowości i wolności narodu pozostała żywa. Świadectwem dążeń do zachowania suwerenności państwowej Wielkiego Księstwa Litewskiego są projekty odrodzenia Litwy, przygotowane przez ostatniego podskarbiego wielkiego litewskiego księcia Michała Kleofasa Ogińskiego i innych magnatów, a także żywa pamięć o Konstytucji 3 Maja, utrwalona w poemacie Adama Mickiewicza „Pan Tadeusz”, zapisana w szlacheckich księgach domowych i w taki sposób przekazywana z pokolenia na pokolenie nawet w warunkach zaborów. O znaczeniu Konstytucji 3 Maja dla społeczeństwa litewskiego świadczy tłumaczenie tekstu tego dokumentu na język litewski, wykonane pod koniec XVIII lub w pierwszych latach XIX wieku, a ukazujące procesy przekształcania społeczeństwa stanowego w społeczeństwo obywatelskie.

The seventh part of the catalogue reveals the sustainability of the ideas brought to light in the Constitution, opposition to the Second Partition and the fight for freedom led by generals Tadeusz Kościuszko and Jakub Jasiński in the 1794 insurrection. The rebels’ documents published in Lithuanian presented in this part of the catalogue are testimony of the concept of the new nation that had been established in society, one that encompassed all the estates. It is shown that even after the armed suppression of the rebellion and dissolution of the Polish-Lithuanian state, the idea of restoring statehood and the nation’s freedom remained vital. Evidence of the aspirations of the Grand Duchy of Lithuania to keep its state sovereignty lies in the projects for the restoration of Lithuania prepared by the last Lithuanian Grand Treasurer Prince Michał Kleofas Ogiński and other magnates, and the living memory of the Constitution of 3 May – lauded in the poem Pan Tadeusz by Adam Mickiewicz and entered into the nobility’s ‘house books’ (silva rerum), being passed down from one generation to the next even under the conditions of occupation. The text of the 3 May Constitution, translated into Lithuanian in the late 18th century or the first years of the 19th century is an excellent testimonial of the significance of this document to Lithuanian society, showing the estate-based society’s transformation into a civil one.