Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2 (MMXI)

C H R O N I C O N PA L A T I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e Volumen II (MMXI)

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių

rūmų kronika II tomas (2011)

Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Volume II (2011)

Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae

Chronicon Palatii M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e Volumen II (MMXI)

Comparavit Gintautas StriĹĄka

Vilnae MMXII

LEIDINIO RENGIMO GRUPĖ Gintautas Striška (pirmininkas) Laima Kunickytė Birutė Verbiejūtė SUDARYTOJAS Gintautas Striška REDAKTORĖS Ilona Čiužauskaitė, Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek, Laima Kunickytė, Gintarė Petuchovaitė-Majauskė, Birutė Verbiejūtė VERTĖJA IŠ LIETUVIŲ KALBOS Į ANGLŲ KALBĄ Albina Strunga VERTĖJAI IŠ LENKŲ KALBOS Į LIETUVIŲ KALBĄ Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek, Vydas Dolinskas

FOTOGRAFAI Vytautas Abramauskas, Dalius Avižinis, Deimantė Baubaitė, Aloyzas Bertašius, Gediminas Gendrėnas, Mindaugas Kaminskas, Grzegorz Kumorowicz, Antanas Lukšėnas, Jurgis Pilipavičius, Rūtilė Pukienė, Bronius Slavinskas, Marijus Uzorka, Birutė Verbiejūtė, Eglė Zaveckienė, Daphna Zieschang DIZAINAS IR MAKETAVIMAS

Saulius Marteckas

MOKSLINIUS STRAIPSNIUS RECENZAVO Prof. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas) Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos edukologijos universitetas)

VIRŠELYJE Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Renesansinės audiencijų menės atkurto tapybinio sienos frizo fragmentas su istoriniu valstybės herbu – Vyčiu – ir didžiojo kunigaikščio karūna. Frizo heraldiniams ženklams atkurti panaudotas apie 1555 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje (galbūt vyskupo kunigaikščio Povilo Alšėniškio aplinkoje) sukurtas herbynas, šiandien saugomas Prancūzijos nacionalinės bibliotekos padalinyje – Arsenalo bibliotekoje, Paryžiuje. Karūna rekonstruota remiantis XVI a. pradžios šv. Kazimiero paveiksle, esančiame Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, pavaizduota šio princo insignija. Frizo atkūrimo konsultantas – Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša. Frizą atkūrė įmonės „Archeodomus“ dailininkai restauratoriai (projekto ir grupės vadovai – Audronė Kaušinienė ir Povilas Kuodis). Frizo atkūrimą 2009 m. pavasarį finansavo Valdovų rūmų paramos fondas.

© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2012

ISSN 2029-8943

Leidinio redakcinė kolegija

Dr. Vydas Dolinskas (pirmininkas, istorija) Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Dr. Marco Borella (kultūros paveldas) Feraros Esčių pilis (Italija) Castello Estense di Ferrara Romualdas Budrys (meno istorija) Lietuvos dailės muziejus Habil. dr. Rūta Janonienė (meno istorija) Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Prof. habil. dr. Mečislovas Jučas (istorija) Vilniaus universitetas Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas (architektūra) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (Vilnius) Prof. habil. dr. Jan Ostrowski (meno istorija) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Krokuva, Lenkija) Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki Dr. Edmundas Rimša (istorija, heraldika) Lietuvos istorijos institutas Prof. dr. Giandomenico Romanelli (meno istorija) Venecijos miesto kultūros paveldo tarnyba – Venecijos miesto muziejai (Italija) Beni e Attivit Culturali del Comune di Venezia – Musei Civici di Venezia Prof. habil. dr. Andrzej Rottermund (meno istorija) Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas (Lenkija) Zamek Królewski w Warszawie – Pomnik Historii i Kultury Narodowej Prof. dr. Dirk Syndram (meno istorija) Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) Staatliche Kunstsammlungen Dresden – Residenzschloss Dresden Habil. dr. Vytautas Urbanavičius (archeologija) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (Vilnius)

Turinys 2011 METŲ VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS GYVENIMO KRONIKA

14

Aušra Karklytė Vilniaus pilių direkcija ir Valdovų rūmų atkūrimas

18

Eugenija Krukauskienė LIETUVOS VALDOVŲ RŪMAI – LAISVĖS, VALSTYBINGUMO IR STIPRYBĖS SIMBOLIS – SOCIOLOGINIAME LIETUVOS GYVENTOJŲ TYRIME

23

Valdovų rūmų spartų užbaigimą remia iškiliausi Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmonės Kreipimosi „Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų“ tekstas Atkurtų Valdovų rūmų spartų užbaigimą parėmusiųjų sąrašas Lietuvos kultūros kongreso tarybos pareiškimas dėl Valdovų rūmų

Valdovų rūmų paramos fondo raštas dėl Valdovų rūmų atkūrimo Lietuvos kultūros politikos instituto raštas dėl Valdovų rūmų Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos rezoliucija

29 31 32 49 51 52 55

I. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VEIKLA 2011 M.

57

Dalius Avižinis 2011 m. muziejaus rinkinius papildžiusios vertybės

58

Gintautas Striška MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRO VEIKLA 2011 M.

64

Gediminas Gendrėnas Edukacijos ir lankytojų centro veiklos bruožai 2011 m.

70

Daiva Mitrulevičiūtė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TARPTAUTINIAI RYŠIAI 2011 m.

72

Daiva Mitrulevičiūtė TARPTAUTINĖS IR NACIONALINĖS PARODOS 2011 m.

79

Jolanta Karpavičienė, Gintarė Šatevičiūtė MUZIEJUS IR VISUOMENĖ: KULTŪRINĖ KOMUNIKACIJA. Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos 2009–2011 m. apžvalga

85

Inga Vaitekūnaitė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS BIBLIOTEKOS VEIKLA 2011 M.

99

Jolanta Karpavičienė Profesinė partnerystė: Valdovų rūmų muziejaus ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies specialistų mainai

100

Eduardas Kauklys Valdovų rūmų muziejaus ir Varšuvos karališkosios pilies sutarties ĮGYVENDINIMAS 2010–2011 metais

108

Mindaugas Kaminskas DRESDENO TARPTAUTINĖ VASAROS MENŲ AKADEMIJA

112

Eglė Zaveckienė BALTIJOS MUZEOLOGIJOS MOKYKLOS TALINE APŽVALGA Gediminas Gendrėnas

114

EDUKACIJOS MOKYKLA LENKIJOJE

116

Dalius Avižinis ATRANDANT UKRAINĄ IŠ NAUJO

118

Marijus Uzorka Lituanistinės vertybės didžiausiuose Rusijos Federacijos muziejuose

122

II. 2011 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KRONIKA

125

Parodos

126

Renginiai Konferencijos Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų parengti ir publikuoti straipsniai Valdovų rūmų muziejaus publikuoti leidiniai III. 2011 M. mokslinės KONFERENCIJOS PAGRINDU PARENGTI STRAIPSNIAI Vazų epochai skirta tarptautinė mokslinė konferencija ir jos medžiagos publikavimas The international academic conference dedicated to the Vasa era and publication of the conference papers Audronius Ažubalis Sveikinimo žodis konferencijos „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ dalyviams Henryk Wisner KILKA SŁÓW O TERMINOLOGII SZLACHTY WIELKIEGO KSIĘSTWA LITEWSKIEGO. CZASY ZYGMUNTA III Keli žodžiai APIE Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų vartojamĄ terminijĄ. Žygimanto Vazos laikai (santrauka) Urszula Augustyniak Wielkie Księstwo Litewskie w polemikach wyznaniowych ze schyłku panowania Zygmunta III Wazy i pierwszych lat rządów Władysława IV Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė konfesiniuose ginčuose Žygimanto Vazos valdymo pabaigoje ir Vladislovo Vazos valdymo pradžioje (santrauka) Eugenijus Saviščevas LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS KANCLERIS LEONAS SAPIEGA IR SMOLENSKO KARO KAMPANIJA (1609–1611) CHANCELLOR OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA LEW SAPIEHA AND THE SMOLENSK MILITARY CAMPAIGN OF 1609–1611 (abstract) Andrzej B. Zakrzewski Ustrój Wielkiego Księstwa Litewskiego pod moskiewską okupacją w połowie XVII wieku – niektóre aspekty Kai kurie XVII a. viduryje Maskvos okupuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvarkos aspektai (santrauka)

Antanas Tyla AUKŠTAITIJOS ŠIAURINIŲ PAVIETŲ IR ŽEMAITIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS 1656 M. KONFEDERACIJA: JOS PRIEŽASTYS IR REIKŠMĖ THE CONFEDERATION OF THE NORTHERN PAVIETAS OF AUKŠTAITIJA AND THE DUCHY OF SAMOGITIA OF 1656: REASONS AND SIGNIFICANCE (abstract) Živilė Nedzinskaitė REGUM VULTUS IMAGINE REGNORUM LEGITUR. MOTIEJAUS KAZIMIERO SARBIEVIJAUS EILĖS ŽYGIMANTUI IR VLADISLOVUI VAZOMS: TOBULO VALDOVO VIZIJA THE PROSE OF MATHIAS CASIMIRUS SARBIEVIUS DEDICATED TO SIGISMUND AND LADISLAUS VASA: THE VISION OF A PERFECT RULER (ABSTRACT) Valdas Rakutis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Vazų laivynas XVI–XVII a.

THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA AND THE VASA FLEET IN THE 16TH–17TH CENTURY (ABSTRACT) Elmantas Meilus JONO KAZIMIERO VAZOS LAIKŲ VILNIUS (1648–1668) VILNIUS IN THE TIMES OF JOHN CASIMIR VASA (1648–1668) (ABSTRACT) Raimonda Ragauskienė, Liudas Glemža 1599 m. Velykų sąmyšis Vilniaus Žemutinėje pilyje THE TURMOIL OF EASTER, 1599 IN THE VILNIUS LOWER CASTLE (ABSTRACT) Piotr Jacek Jamski WARSZAWSKA KAPLICA CARÓW MOSKIEWSKICH (1620-1914).

PRZYCZYNEK DO DZIEJÓW POLITYKI HISTORYCZNEJ CARSKIEJ ROSJI Maskvos carų koplyčia (1620–1914) Varšuvoje. Meno, propagandos ir diplomatijos istorijos bruožai (santrauka) Jacek Żukowski Arte et Marte.

Wileńskie bramy triumfalne Władysława IV Vilniaus triumfo arkos Vladislovui Vazai (santrauka) Gintautas Sliesoriūnas LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DIDIKŲ PACŲ NUOSTATOS VALSTYBĖS UŽSIENIO POLITIKOS KLAUSIMAIS XVII A. 6–8 DEŠIMTMEČIAIS THE PROVISIONS OF THE PAC MAGNATE FAMILY OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA ON STATE FOREIGN POLICY ISSUES IN 1650–1670 (ABSTRACT) IV. KITI MOKSLINIAI STRAIPSNIAI Jurgita Kalėjienė XIV A. DIRŽO KREPŠYS IŠ VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES ARCHEOLOGINIŲ TYRIMŲ 14TH-CENTURY GIRDLE BAG FROM THE VILNIUS LOWER CASTLE ARCHAEOLOGICAL EXCAVATIONS (ABSTRACT) Povilas Blaževičius ŽAISLINIS XIV A. PAB.–XV A. PR. ARBALETAS IŠ VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TOY CROSSBOW FROM THE LATE 14TH–EARLY 15TH CENTURY DISCOVERED IN THE VILNIUS LOWER CASTLE (ABSTRACT) Povilas Blaževičius, Saulius Rumbutis, Toma Zarankaitė MEDŽIOKLINIAI, MEDŽIOJAMIEJI IR NAMINIAI PAUKŠČIAI VILNIAUS ŽEMUTINĖJE PILYJE XIV–XVI A. NAUJAUSIŲ TYRIMŲ DUOMENIMIS THE LATEST RESEARCH ON HUNTING, GAME AND DOMESTIC BIRDS IN THE VILNIUS LOWER CASTLE IN THE 14TH–15TH CENTURY (ABSTRACT)

Eduardas Remecas AUKSO ORDOS MONETŲ RADINIAI VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOJE – TOTORIŲ IR KARAIMŲ KARIŲ PALIKIMAS THE DISCOVERY OF GOLDEN HORDE COINS IN THE VILNIUS LOWER CASTLE TERRITORY – A LEGACY OF TATAR AND KARAIM SOLDIERS (ABSTRACT) Egidijus Ožalas, Eglė Zaveckienė XV A. GOTIKINIAI PLOKŠTINIAI KOKLIAI IR JŲ RADIMVIETĖS VILNIAUS ŽEMUTINĖJE PILYJE 15TH-CENTURY GOTHIC STOVE TILES AND WHERE THEY HAVE BEEN DISCOVERED IN THE VILNIUS LOWER CASTLE (ABSTRACT) Rasa Valatkevičienė, Violeta Kisielienė, Mindaugas Čebatariūnas BRANGAKMENIAI, RASTI PER VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ ARCHEOLOGINIUS TYRIMUS GEMSTONES DISCOVERED DURING ARCHAEOLOGICAL RESEARCH OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN THE VILNIUS LOWER CASTLE (ABSTRACT) Dalius Avižinis VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS XVI–XVII A. KABINETAI 16TH–17TH-CENTURY CABINETS IN THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA (ABSTRACT) Mečislovas Jučas SENOSIOS LIETUVOS VALSTYBĖS SEIMAS The Parliament of the Early Lithuanian State (ABSTRACT) Vydas Dolinskas Kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės santykių aspektai XVI–XVIII amžiais Some aspects on relations between the Grand Duchy of Lithuania and the Duchy of Courland in the 16th–18th centuries (ABSTRACT) IN MEMORIAM Justinas Marcinkevičius (1930 03 10–2011 02 16) Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09–2001 10 14) VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI 2011 M. 2011 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUJE VEIKUSIŲ TARYBŲ IR KOMISIJŲ NARIAI SANTRUMPOS NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ MOKSLINIO IR INFORMACINIO POBŪDŽIO LEIDINIŲ RENGIMO TAISYKLĖS

CONTENTS 2011 CHRONICLE OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

14

Aušra Karklytė THE VILNIUS CASTLES DIRECTORATE AND THE RECONSTRUCTION OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES

18

Eugenija Krukauskienė THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA – A SYMBOL OF FREEDOM, STATEHOOD AND STRENGTH – A SOCIOLOGICAL STUDY OF THE LITHUANIAN POPULATION

23

THE timely COMPLETION OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES is desired by the most prominent figures in lithuanian culture, art and academia “In regards to the Palace of the Grand Dukes of Lithuania” List of names supporting the timely completion of the reconstructed Palace of the Grand Dukes Statement of the Lithuanian Council of Culture concerning the Palace of the Grand Dukes Statement of the Restoration Foundation of the Palace of the Grand Dukes concerning the reconstruction of the Palace of the Grand Dukes Statement of the Lithuanian Institute of Cultural Policy concerning the Palace of the Grand Dukes Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania and the Lithuanian World Community Commission

29 31 32 49 51 52 55

I. MUSEUM ACTIVITIES DURING 2011

57

Dalius Avižinis TREASURES ADDED TO THE MUSEUM’S COLLECTIONS IN 2011

58

Gintautas Striška ACTIVITIES OF THE SCIENTIFIC RESEARCH CENTRE DURING 2011

64

Gediminas Gendrėnas ACTIVITIES OF THE EDUCATION AND VISITORS’ CENTRE IN 2011

70

Daiva Mitrulevičiūtė INTERNATIONAL RELATIONS OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN 2011

72

Daiva Mitrulevičiūtė INTERNATIONAL AND NATIONAL EXHIBITIONS IN 2011

79

Jolanta Karpavičienė, Gintarė Šatevičiūtė THE MUSEUM AND THE PUBLIC: CULTURAL COMMUNICATION. 2009–2011 CULTURAL ACTIVITIES IN REVIEW AT THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

85

Inga Vaitekūnaitė ACTIVITIES OF THE LIBRARY OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN 2011

99

Jolanta Karpavičienė ProfesSIONAL PARTNERSHIPS: EXPERT EXCHANGE PROGRAMS BETWEEN THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA AND THE WAWEL ROYAL CASTLE IN KRAKOW

100

Eduardas Kauklys IMPLEMENTATION OF THE AGREEMENT BETWEEN THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA AND THE WARSAW ROYAL CASTLE IN 2010–2011

108

Mindaugas Kaminskas THE INTERNATIONAL DRESDEN SUMMER ACADEMY OF ART

112

Eglė Zaveckienė REVIEW OF THE BALTIC MUSEOLOGY SCHOOL IN TALLIN

114

Gediminas Gendrėnas THE SCHOOL OF EDUCATIONAL ACTIVITIES IN POLAND

116

Dalius Avižinis REDISCOVERING UKRAINE

118

Marijus Uzorka LitHUANIAN CULTURAL TREASURES IN THE RUSSIAN FEDERATION’S LEADING MUSEUMS

122

II. MUSEUM CHRONICLE FOR 2011

125

EXHIBITIONS

126

EVENTS CONFERENCES STAFF PUBLICATIONS MUSEUM PUBLICATIONS III. ARTICLES FROM THE 2011 ACADEMIC CONFERENCE The international academic conference dedicated to the Vasa era and publication of the conference papers Audronius Ažubalis WELCOME SPEECH TO THE PARTICIPANTS OF THE CONFERENCE “THE VASA ERA IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA” Henryk Wisner A FEW WORDS ON THE TERMINOLOGY USED BY THE NOBILITY OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA. THE TIMES OF SIGISMUND VASA Urszula Augustyniak THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN CONFESSIONAL DISPUTES AT THE END OF THE REIGN OF SIGISMUND VASA AND THE BEGINNING OF THE REIGN OF LADISLAUS VASA Eugenijus Saviščevas CHANCELLOR OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA LEW SAPIEHA AND THE SMOLENSK MILITARY CAMPAIGN OF 1609–1611 Andrzej B. Zakrzewski SOME ASPECTS OF THE ORDER ENFORCED IN THE MOSCOW-OCCUPIED GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE MID-17TH CENTURY Antanas Tyla THE CONFEDERATION OF THE NORTHERN PAVIETAS OF AUKŠTAITIJA AND THE DUCHY OF SAMOGITIA OF 1656: REASONS AND SIGNIFICANCE

Živilė Nedzinskaitė REGUM VULTUS IMAGINE REGNORUM LEGITUR. THE PROSE OF MATHIAS CASIMIRUS SARBIEVIUS DEDICATED TO SIGISMUND AND LADISLAUS VASA: THE VISION OF A PERFECT RULER Valdas Rakutis THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA AND THE VASA FLEET IN THE 16TH–17TH CENTURY Elmantas Meilus VILNIUS IN THE TIMES OF JOHN CASIMIR VASA (1648–1668) Raimonda Ragauskienė, Liudas Glemža THE TURMOIL OF EASTER, 1599 IN THE VILNIUS LOWER CASTLE Piotr Jacek Jamski The Kaplica Moskiewska in Warsaw (1620–1914). Characteristics of art, propaganda and the history of diplomacy Jacek Żukowski Arte et Marte.

TRIUMPHAL ARCHES IN VILNIUS DEDICATED TO LADISLAUS VASA Gintautas Sliesoriūnas THE PROVISIONS OF THE PAC MAGNATE FAMILY OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA ON STATE FOREIGN POLICY ISSUES IN 1650–1670 IV. OTHER ACADEMIC ARTICLES Jurgita Kalėjienė 14TH-CENTURY GIRDLE BAG FROM THE VILNIUS LOWER CASTLE ARCHAEOLOGICAL EXCAVATIONS Povilas Blaževičius TOY CROSSBOW FROM THE LATE 14TH–EARLY 15TH CENTURY DISCOVERED IN THE VILNIUS LOWER CASTLE Povilas Blaževičius, Saulius Rumbutis, Toma Zarankaitė THE LATEST RESEARCH ON HUNTING, GAME AND DOMESTIC BIRDS IN THE VILNIUS LOWER CASTLE IN THE 14TH–15TH CENTURY Eduardas Remecas THE DISCOVERY OF GOLDEN HORDE COINS IN THE VILNIUS LOWER CASTLE TERRITORY – A LEGACY OF TATAR AND KARAIM SOLDIERS Egidijus Ožalas, Eglė Zaveckienė 15TH-CENTURY GOTHIC STOVE TILES AND WHERE THEY HAVE BEEN DISCOVERED IN THE VILNIUS LOWER CASTLE Rasa Valatkevičienė, Violeta Kisielienė, Mindaugas Čebatariūnas GEMSTONES DISCOVERED DURING ARCHAEOLOGICAL RESEARCH OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN THE VILNIUS LOWER CASTLE Dalius Avižinis 16TH–17TH-CENTURY CABINETS IN THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA Mečislovas Jučas The Parliament of the Early Lithuanian State

Vydas Dolinskas Some aspects on relations between the Grand Duchy of Lithuania and the Duchy of Courland in the 16th–18th centuries IN MEMORIAM Justinas Marcinkevičius (10 03 1930–16 02 2011) Kazimieras Vasiliauskas (09 04 1922–14 10 2001) MUSEUM SPONSORS FOR 2011 MEMBERS OF THE BOARD AND COMMISSIONS OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN 2011 ABBREVIATIONS NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA GUIDELINES FOR ACADEMIC AND INFORMATIVE PUBLICATIONS

2011 metų Valdovų rūmų muziejaus gyvenimo kronika

Kuo išskirtiniai 2011-ieji Į mielų skaitytojų – bendradarbių, kolegų muziejininkų, kultūrininkų, mokslininkų, menininkų ir kitų smalsių žmonių – rankas atiduodamas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bendruomenės narių, bičiulių ir kolegų pastangomis parengtas jau antrasis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos („Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“) tomas, apžvelgiantis 2011 m. muziejaus atliktus darbus. Didelė veiklos dalis ir toliau buvo plėtojama kolegų – pirmiausia Lietuvos dailės muziejaus – erdvėse (Taikomosios dailės muziejuje, Radvilų rūmuose), nes Valdovų rūmų muziejus savo namų kol kas nesulaukė.

Metai buvo psichologiškai sunkūs dar ir todėl, kad Valdovų rūmų statybos darbai, arba atkūrimo įgyvendinimas, strigo, ieškota išeičių iš keblios teisinės padėties dėl statybų sutarties, nes Valstybės kontrolė konstatavo, o Viešųjų pirkimų tarnyba fiksavo tikrus ar tariamus pažeidimus. Atrodė, akivaizdžiai politizuota situacija neturi jokios perspektyvos ir valstybė nepajėgi tęsti ir užbaigti svarbiausio ir didžiausio Lietuvos tūkstantmečio programos projekto – atkurti Valdovų rūmus. Reikia nuoširdžiai padėkoti kultūros ministrui dr. Arūnui Gelūnui, viceministrei Nijolei Laužikienei ir jų artimiausiems bendradarbiams, kad vis dėlto pavyko rasti išeitį ir po metų pertraukos, 2011 m. pabaigoje, atnaujinti atkuriamų rūmų statybos darbus. Ėmus ryškėti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. antroje pusėje kontūrams, staiga susivokta, kad be atkurtų Valdovų rūmų arba bent jau jų dalies šis svarbus tarptautinis renginys Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas. Valdovų rūmų atkūrimo darbų tęstinumui buvo svarbi Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės tvirta pozicija ir racionali parama, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus palankumas, Seimo Audito komiteto vadovės Loretos Graužinienės ir daugelio kitų politikų supratingumas, iš mirusio Prezidento Algirdo Brazausko Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos darbų koordinavimą perėmusio Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio Deivido Matulionio patyrimas ir ryžtingumas.

Nors ir toliau būta įvairių, dažnai visiškai nepagrįstų, su teisybe arba net paprastu padorumu prasilenkiančių politizuotų projekto puolimų, sąmoningų jo diskreditavimo akcijų, Valdovų rūmų atkūrimo proceso dalyviams ir muziejaus darbuotojams tvirtybės ir ryžto ypač suteikė 2011 m. pradžioje Valdovų rūmų paramos fondo inicijuota projekto spartų užbaigimą remiančių iškilių visuomenės atstovų parašų rinkimo akcija. Per kelias dienas po mielos profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, kuriai tuo metu taip pat teko išgyventi sunkų nepelnytų puldinėjimų metą, parengtu tekstu, jog „Rūmų atkūrimas yra mūsų valios susitarti išbandymas. Valios nemesti pradėto darbo išbandymas“, pasira-

14

šė iš esmės visas Lietuvos intelektinis ir kultūrinis elitas, beveik 800 iškiliausių Lietuvos kultūrininkų, mokslininkų, menininkų, politikų, kitų visuomenės atstovų. Kreipimasis, kurio tekstas ir pasirašiusių asmenų sąrašas skelbiamas šiame leidinyje, buvo adresuotas Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Tęsti Valdovų rūmų atkūrimo darbus 2011 m. taip pat paragino Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos kultūros politikos institutas. Visiems šiems geros valios žmonėms norime didžiai padėkoti už supratingumą ir paramą užbaigiant Lietuvos prestižui svarbų projektą, už kultūros argumentų aiškų pareiškimą prieš politines insinuacijas.

Taigi ir tokiomis nežinios, užgauliojimų sąlygomis, bet kartu jausdamas šviesiausios Lietuvos visuomenės dalies tvirtą paramą, Valdovų rūmų muziejus 2011 m. tęsė pradėtus darbus, vykdė naujus svarbius projektus, rūpinosi statybininkų dėl nutrauktų darbų apleistos rūmų statybvietės priežiūra, siekė, kad į ateitį dar labiau nutolęs rūmų atkūrimas būtų užbaigtas ir kuo greičiau rūmai atsivertų miestui ir pasauliui.

Kelios pastabos apie statistinius duomenis Apie nuveiktus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbus ir veiklos rezultatus vaizdžiausiai kalba faktai ir skaičiai. Toliau buvo gausinami muziejaus rinkiniai iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ intensyviai perimant unikalius archeologinius radinius, juos restauruojant, sulaukiant ir dosnių mecenatų, dovanojusių vertingų eksponatų.

2011 m. muziejaus rinkinius iš viso papildė daugiau nei 11 tūkst. eksponatų ir metų pabaigoje buvo iš viso saugoma daugiau nei 29 tūkst. eksponatų, įvertintų daugiau nei 21,5 mln. Lt. Faktiškai buvo rūpinamasi visais rūmų teritorijoje per tyrimus sukauptais archeologiniais radiniais (daugiau kaip 300 tūkst. vnt.), kurių sąrašai toliau buvo tikrinami, rengtasi oficialiai perimti vertybes.

Eksponatai buvo inventorinami, skaitmeninami, tyrinėjami, konservuojami ir restauruojami. Iš viso per metus konservuota ir restauruota arti 2 tūkst. eksponatų. Toliau ruoštasi įrengti Valdovų rūmuose nuolatines ekspozicijas, tobulinti ekspoziciniai planai, rengta informacinė medžiaga, vykdyta eksponatų atranka ir pan.

Dalyvauta tarptautinėse parodose užsienyje (Krokuvoje), surengta 20 parodų Vilniuje ir Lietuvos regionuose (iš viso rodyta beveik 2 tūkst. eksponatų). Vienas gobelenas toliau puošė Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos pastato Briuselyje reprezentacinę salę.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1–3. 2011 m. liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, į trumpam vartus atvėrusius atkurtus, tačiau iki galo neįrengtus Valdovų rūmus plūdo minios žmonių, fotografas Vytautas Abramauskas

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

15

Valdovų rūmų statybvietę, suderinus su statybininkais, organizuotomis grupėmis apžiūrėjo daugiau nei 15 tūkst. lankytojų. Surengtuose 62 įvairiuose kultūriniuose renginiuose dalyvavo per 11 tūkst. žmonių. Surengti ir keli valstybės reprezentaciniai renginiai bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija.

Edukaciniuose užsiėmimuose apsilankė per 6 tūkst. moksleivių.

Renginius ir parodas, organizuotas kituose muziejuose, bibliotekose, kultūros centruose, istoriniuose dvaruose, Vyriausybės rūmuose, aplankė beveik 65 tūkst. žmonių. Iš viso Valdovų rūmų muziejaus surengtas parodas, renginius, edukacinius užsiėmimus ir kt., vykusius atkuriamuose Valdovų rūmuose ir kitose erdvėse, per 2011 m. aplankė beveik 90 tūkst. lankytojų. Nauja muziejaus interneto svetainė buvo aplankyta daugiau kaip 170 tūkst. kartų.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų pastangomis parengtos ir publikuotos 8 knygos (tarp jų ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos pirmas tomas), beveik 60 smulkių informacinių leidinių, parengta daugiau nei 40 publikacijų, iš jų 17 – mokslinių straipsnių. Tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose perskaityta 14 pranešimų. Toliau buvo palaikomi ir plėtojami tarptautiniai ryšiai su daugiau nei 100 giminingų kultūros paveldo ir mokslo institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų, universitetų, institutų) iš daugiau nei 20 pasaulio šalių, kaupti duomenys apie lituanistines vertybes, pasklidusias po visą pasaulį. Teikta metodinė pagalba regionų muziejams, organizuotos studentų praktikos ir supažindinta su rinkiniais. Buvo turtinami specializuotos muziejaus bibliotekos fondai, o muziejaus leidinių perduota Lietuvos bibliotekoms, aukštosioms mokykloms, mokslo institutams, muziejams. Apie Valdovų rūmų muziejaus veiklą ir vykdytus projektus paskelbti 65 pranešimai žiniasklaidai, dalyvauta daugiau nei 20 radijo ir televizijos laidų.

Visus minėtus ir kitus darbus nudirbo darnus Valdovų rūmų muziejaus kolektyvas – kruopštūs, atsakingi, kompetentingi, talentingi specialistai. Muziejuje visu arba dalimi etato dirbo iš viso 73 darbuotojai, jie aktyviai kėlė savo kvalifikaciją, t. y. dalyvavo 55 seminaruose, kursuose, stažuotėse (iš viso 48 specialistai).

Muziejuje dirbo 7 daktaro disertacijas apgynę specialistai, 4 darbuotojai studijavo doktorantūroje, 3 darbuotojai dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Muziejaus veiklai, įvairiems projektams vykdyti, darbuotojų atlyginimams 2011 m. sukaupta kiek daugiau nei 5 mln. Lt lėšų.

Steigėjo iš biudžeto skirta 4,891 mln. Lt, iš įvairių programų ir Kultūros rėmimo fondo konkretiems projektams gauta 90,5 tūkst. Lt, už teikiamas paslaugas, iš rėmėjų ir fizinių asmenų pajamų mokesčio surinkta daugiau negu 55,5 tūkst. Lt. Iš viso panaudota 4,647 mln. Lt. Likusi dalis atlyginimams nepanaudotų lėšų grąžinta į valstybės biudžetą, nes Valdovų rūmai nebuvo atiduoti eksploatuoti, todėl nereikėjo priimti aptarnaujančio personalo, tad lėšos sutaupytos.

Svarbesni darbai ir projektai Jaunai muziejinei institucijai Valdovų rūmų muziejui buvo labai svarbus aktyvus bendradarbiavimas su kitomis giminingomis institucijomis Lietuvoje ir užsienyje. Būtina nuoširdžiai padėkoti Lietuvos dailės muziejui, jo vadovams Romualdui Budriui, Vytautui Balčiūnui, Loretai Meškelevičienei, Laimai Bialopetra-

16

vičienei, dr. Jūratei Senvaitienei, dr. Birutei Vosylytei ir daugeliui kitų darbuotojų už kolegišką globą ir pagalbą suteikiant patalpas eksponatams saugoti, restauruoti, specialistams dirbti, sudarant sąlygas parodoms rengti, teikiant konsultacijas. Labai svarbūs Valdovų rūmų muziejaus būsimai veiklai buvo glaudūs ryšiai su artimą istoriją turėjusiuose objektuose įsikūrusiomis analogiškomis Lenkijos institucijomis – Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (vadovai prof. Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski), Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus) ir Varšuvos karališkąja pilimi – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklu (prof. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund), dr. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski), su jomis tęstos ilgalaikio bendradarbiavimo ir specialistų mainų programos. Pasirašyta ir panaši ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis su Dresdeno valstybinių meno rinkinių – Dresdeno rezidencine pilimi (prof. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) Vokietijoje (Saksonijoje), dalyvauta ten rengiamoje tarptautinėje muziejinėje mokykloje.

Varšuvos karališkoji pilis ilgam laikui deponavo 40 istorinių šviestuvų (sietynų ir bra) kopijų, kurios papuoš keletą atkurtų Valdovų rūmų renesansinių ir ankstyvojo baroko menių. Su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi surengta tarptautinė paroda, skirta Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai (1410–2010), 2011 m. pradžioje toliau tęsėsi Vilniuje, Radvilų rūmuose. Buvo intensyviai rengiamasi kunigaikščių Sapiegų giminei skirtai tarptautinei parodai, kuri 2011 m. pabaigoje buvo numatyta surengti Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, o 2012 m. pradžioje – Vilniuje, Chodkevičių rūmuose. Taip pat ruoštasi rengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretų parodą iš Vakarų Ukrainos muziejų.

2011 m. pabaigoje Taikomosios dailės muziejuje transformuotos nuo 2004–2005 m. čia veikusios parodos, jose eksponuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų per archeologinius tyrimus sukaupti unikalūs, labai įvairūs ir gausūs radiniai bei įsigyti ir dovanų gauti vertingi taikomosios ir vaizduojamosios dailės eksponatai, skirti Valdovų rūmų istoriniams reprezentaciniams interjerams. Nauja, chronologiškai sukonstruota ir archeologinius radinius bei interjero vertybes integravusi paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ turėtų veikti iki pat Valdovų rūmų dalies atkūrimo ir muziejinių ekspozicijų čia įrengimo 2013 m. viduryje. Pirmieji šią parodą su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimo dalyviai. Valdovų rūmų muziejaus restauratorių, mokslininkų, rinkinių saugotojų pastarųjų metų darbus pristatė taip pat Taikomosios dailės muziejuje surengta turininga paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“.

Muziejaus rinkinių saugotojai dirbo nacionalinėje LIMIS programoje, o edukacijos specialistai prisijungė prie Lietuvos muziejų asociacijos inicijuoto nacionalinio projekto „Muziejus – Mokykla – Moksleivis“. Valdovų rūmuose surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kurios pranešimų pagrindu parengtos publikacijos skelbiamos šiame leidinyje. Sėkmingai dalyvauta kultūrinėse programose „Tebūnie naktis!“, „Muziejų naktis“, taip pat Vilniaus knygų mugėje. Pasirašyta sutartis su Vilhelmo Čepinskio vadovaujamu orkestru, pasivadinusiu „Camerata Palatina Vilnensis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestras“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Prisidėta prie Valdovų rūmų paramos fondo koordinuotų saulės laikrodžio ant pietinio Valdovų rūmų bokštelio sienos ir Valdovų rūmų trečiojo aukšto reprezentacinio trakto III antikameros tapybinio herbinio frizo projektų realizavimo darbų. Iš Lietuvos dailės muziejaus perimta ūkinė bazė Liepkalnio gatvėje, joje pradėti tvarkymo darbai. Pagalbiniai muziejaus padaliniai užtikrino su veiklos turiniu dirbančių padalinių tinkamas darbo sąlygas.

Antrojo kronikos tomo turinys Kaip ir kronikos pirmame tome, aprėpusiame 2009– 2010 m. muziejaus veiklą ir išleistame 2011-aisiais, taip ir šiame pirmiausia pateikiamos muziejaus darbuotojų parengtos teminės apžvalgos apie svarbiausius Valdovų rūmų muziejaus 2011 metų darbų barus, reikšmingiausius vykdytus projektus. Šias apžvalgines publikacijas papildo kitų įstaigų, prisidedančių prie Valdovų rūmų atkūrimo, veiklos apibūdinimas. Įdomią ir reikšmingą informaciją pateikia 2012 m. atliktos Lietuvos visuomenės apklausos analizė, leidžianti konstatuoti, kad, nepaisant visos dažniausiai niekuo nepagrįstos geltonosios žiniasklaidos dezinformacijos apie Valdovų rūmų atkūrimą, šis projektas visuomenės vis dėlto vertinamas itin palankiai, aiškiai suvokiama jo nacionalinė prasmė. Remiantis šios apklausos rezultatais, atkurtieji Valdovų rūmai maždaug 80 proc. Lietuvos visuomenės asocijuojasi pirmiausia su Lietuvos valstybe, istorija, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir laikomi Lietuvos valstybingumo ir istorinės raidos simboliu. Ši publikacija, nors ir atspindi 2012 m. apklausos duomenis, skelbiama šiame tome, nes siekiama informaciją pateikti kuo operatyviau. Be to, neabejotinai rezultatai atspindi ilgalaikės perspektyvos, o ne momentinį visuomenės požiūrį į Valdovų rūmus. Teigiamą projekto įvaizdį, žinoma, formavo aktyvi ir įvairialypė muziejaus veikla ir jos rezultatų viešinimas.

Nemažą šio tomo apimties dalį sudaro tarptautinės konferencijos „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, vykusios Valdovų rūmuose 2011 m. spalio 19 d., medžiaga – 10 forume perskaitytų pranešimų ir 1 papildomai pateikta temiškai aktuali

V o l U M EN

II

publikacija. Taip pat skelbiami Valdovų rūmų muziejaus specialistų ir kitų Lietuvos mokslininkų parengti ir pateikti moksliniai straipsniai aktualiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, jų tyrimų, senosios Lietuvos valstybės istorijos ir paveldo klausimais.

Leidinyje taip pat pateikiama klasifikuota Valdovų rūmų muziejaus veiklos kronika – pirmiausia parodos ir renginiai. Skelbiami bibliografiniai muziejaus išleistų leidinių ir muziejaus darbuotojų paskelbtų publikacijų sąrašai. Čia prisimenami ir Anapilin iškeliavę artimiausi muziejaus bičiuliai, rėmėjai. Pateikiama išsami informacija apie Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų 2011 m. projektų partnerius ir rėmėjus.

Muziejaus vardu būtina tarti didelę padėką visiems leidinio autoriams – įstaigos darbuotojams ir kolegoms, bičiuliams iš Lietuvos ir užsienio. Bendromis pastangomis knyga, reikia tikėtis, bus įdomi ir kaip muziejaus metinės veiklos fiksacija, ir kaip mokslinės medžiagos publikacija. Daugiausia darbo rengiant šį leidinį įdėjo jo sudarytojas ir rengimo grupės vadovas, Mokslinių tyrimų centro vedėjas, archeologas Gintautas Striška, taip pat šios grupės nariai – leidybos administratorė, redaktorė, filologė Laima Kunickytė ir daugelio parodų koordinatorė, katalogų rengėja, istorikė Birutė Verbiejūtė. Todėl reikia nuoširdžiai padėkoti jiems, taip pat ir leidinio recenzentams, vertėjams, fotografams, redaktoriams, maketuotojams. „Ačiū“ tariame ir leidinio redakcinei kolegijai, sudarytai iš žinomų Lietuvos ir užsienio specialistų, kurie konsultavo ir patarė įvairiais konkrečių publikacijų rengimo ir leidinio struktūrinimo, kitais aktualiais klausimais.

Visų autorių ir kitų leidinio bendradarbių vardu leiskite palinkėti skaitytojams malonių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų paveldo, Lietuvos valstybės praeities ir europinio konteksto, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų 2011 metų aktyvios veiklos pažinimo arba prisiminimo patirčių.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

17

Aušra Karklytė

VĮ Vilniaus pilių direkcija Šiltadaržio g. 2, LT-01124 Vilnius a.karklyte@vpd.lt

Vilniaus pilių direkcija ir Valdovų rūmų atkūrimas

Valstybės įmonė (VĮ) Vilniaus pilių direkcija įsteigta 1994 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1155. Iš pradžių organizacijos steigėjo funkcijas vykdė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerija, o nuo 1998 m. ją reorganizavus į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Vilniaus pilių direkcija perėjo į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsakomybę. Pagrindinės direkcijos funkcijos nustatytos minėtame nutarime, kuriame pavedama rūpintis „Vilniaus pilių komplekso atstatymu ir statyba, technine priežiūra, esamų ir atstatytų objektų (pastatų, statinių, inžinerinių tinklų, komunikacijų) ir teritorijos tvarkymu, darbų tęstinumu.“

RŪPINASI ISTORINĖS SVARBOS OBJEKTAIS Vilniaus pilių direkcija iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbų pradžios įgyvendino kitus visuomenei ir valstybei reikšmingus projektus.

1995 m. atlikta Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto rekonstrukcija, po kurios duris atvėrė atnaujinta ekspozicija. Įgyvendinti Vilniaus Aukštutinės pilies kalno tvarkymo darbai (takų, šlaito tvirtinimas, apšvietimo įrengimas) pagerino Lietuvos sostinės simbolio – Gedimino pilies teritorijos vaizdą, leido patogiau vilniečiams ir miesto svečiams pasiekti pilį.

Tais pačiais metais Vilniaus pilių direkcija atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus stogo remontą, buvusius Menininkų namus pritaikė Lietuvos Respublikos prezidentūrai. Įmonė 1996 m. koordinavo Vilniaus Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedros bazilikos portiko šventųjų skulptūrų (aut. skulptorius Stanislovas Kuzma) atkūrimą. Tiesa, Vilniaus arkivyskupijos kurija šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūrų taip ir neperėmė į savo atsakomybę. Todėl dabar galima pajuokauti, kad skulptūros neteisėtai atlieka savo funkcijas – laimina miesto gyventojus ir svečius. Direkcija taip pat koordinavo archeologinius tyrinėjimus prieš statant Gedimino paminklą Katedros aikštėje, buvusio fontano įrengimą priešais Lietuvos nacionalinį muziejų, kur dabar stovi karaliaus Mindaugo paminklas, Naujojo arsenalo šiaurinio ir vakarinio korpusų atkūrimo darbus.

1997 m. įmonė buvo atsakinga už Trakų Salos pilies dalinę rekonstrukciją (stogų pakeitimą, kazematų rekonstravimą, inžinerinių tinklų remontą) bei teritorijos tvarkymą ir Vilniaus pilių teritorijos apšvietimą. 1998 m. reikšmingiausi Vilniaus pilių

18

direkcijos vykdyti darbai – istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune rekonstrukcija (nutrūkus finansavimui, užbaigta tik 2003 m.), Trakų Salos pilies stogo tvarkymas, Šv. Onos bažnyčios apšvietimo sistemos įrengimas. Trakų buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčios restauravimas (rūsyje įrengta sakralinio meno muziejaus salė), Vilniaus Žemutinės pilies pilininko namo rekonstrukcija. Buvusios kareivinės (T. Kosciuškos g. 3) po atliktos rekonstrukcijos tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatų saugykla.

Direkcija koordinavo keltuvo į Gedimino pilies kalną įrengimą. Beje, kai buvo nuspręsta, kad turistams patekti į Aukštutinę (Gedimino) pilį turėtų būti pasiūlyta alternatyva pėsčiųjų takui, buvo renkamasi iš dviejų variantų – keltuvo arba lifto, kuris būtų įrengtas kalno viduje. Lifto įrengimo galimybė siūlyta architekto dr. Napaleono Kitkausko, žinant, kad po Gedimino pilies kalnu Antrojo pasaulinio karo metu buvo iškasta vertikali šachta ir tunelis, spėjama, su šešiomis patalpomis, kurios tapo sprogmenų sandėliais. Nors 1960 m. tunelis užpiltas žemėmis, tačiau specialistai sako, jog vidus liko neužpiltas ir tai daro žalą piliakalniui. Buvo manoma, kad išbetonavus vertikalią šachtą, būtų galima įrengti liftą, keliantį žmones į Gedimino pilies kalną. Galiausiai pasirinkta įrengti keltuvą (2003 m.), šis pagyvino turistų srautus – jų vis daugiau ir patogiau aplanko šią istorinę Lietuvos sostinės vietą. Skaičiuojama, kad per vienerius metus Gedimino pilyje apsilanko daugiau kaip 150 tūkst. žmonių.

Valdovų rūmai – prioritetinis direkcijos projektas Svarbiausias Vilniaus pilių direkcijos uždavinys per pastaruosius 12 metų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas, nors idėja atkurti renesansinius rūmus ir juose įrengti nacionalinę dailės galeriją buvo kilusi jau 1983 m. Išsamesni rūmų teritorijos tyrimai buvo pradėti 1987 m., kai Lietuva pradėjo laisvintis iš Sovietų Sąjungos pančių. Tuo metu daugelio žmonių sąmonėje Valdovų rūmų, kurie buvo nugriauti carinės Rusijos valdžios įsakymu, atstatymas siejosi su pasipriešinimu sistemai, tapo Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo simboliu.

Vilniuje didieji kunigaikščiai savo rezidencijas turėjo ir Žemutinėje, ir Aukštutinėje pilyje. XIV–XV a. Žemutinė gotikinė pilis stovėjo vėlesnių statinių vietose. Ji buvo statoma ir plečiama

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. VĮ Vilniaus pilių direkcijos darbuotojai. Iš kairės: komunikacijos koordinatorė Aušra Karklytė, vyr. finansininkė Marija Timošenko, l. e. p. direktorius Danius Malinauskas, buvęs direktorius Saulius Petras Andrašūnas, architektas Arvydas Kučinskas, buvęs atstovas spaudai Bronius Slavinskas, valytoja Vida Stančiauskienė, vyr. sąmatininkė Ieva Lukša, inžinierė bei administratorė Ramunė Gudėnė, inžinierius Vytautas Povilaitis, spec. statybų dalies techninės priežiūros vadovas Darius Karosas, fotografas Mindaugas Kaminskas

didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių valdymo laikais. Renesanso ir ankstyvojo baroko rūmus XVI–XVII a. pirmoje pusėje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Vazų dinastijos valdovai.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų klestėjimas Vilniaus Žemutinėje pilyje baigėsi 1655 m., kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, rūmai buvo nusiaubti, išgrobstyti čia sukaupti turtai, meno vertybės. Po šešerių metų, nors ir atsikovojus rūmus, jie buvo nepataisomai nuniokoti ir nebetinkami gyventi Lietuvos ir Lenkijos valdovams. XVIII a. rūmuose apsigyveno miestiečiai bei neturtingi bajorai, o pačioje šimtmečio pabaigoje buvo planų juose įkurdinti valstybės komisijas. Padalijus Abiejų Tautų Respubliką (1795 m.), prarasta viltis, kad istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kada nors atgaus savo spindesį. XVIII–XIX a. sandūroje carinės Rusijos administracijos nurodymu rūmai nugriauti ir sulyginti su žeme, kad žmonių atmintyje išblėstų sunaikintos valstybės simbolis, Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų buvusi rezidencija ir administracinis centras. Tačiau, nors pastarieji du šimtmečiai lietuvių tautai buvo itin sunkūs, prisiminimas apie kadaise Vilniaus širdyje stovėjusius ir klestėjusius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus išliko gyvas rašytojų ir dailininkų kūryboje, o rezidencijos atkūrimo reikšmė nenuginčijama.

Kartu su nauju tūkstantmečiu pajudėjo ir šio istorinio Lietuvos valstybės objekto atkūrimo darbai. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, o po metų Lietuvos Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją. 2000 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus pilių direkcija pasirašė rangos sutartį su Tikrąja ūkine bendrija (TŪB) „Vilniaus papėdė“. Statybų pradžia laikoma 2002 m. gegužės 11 d., o pirmoji plyta padėta Prezidento Algirdo Brazausko 2004 m. kovo 17 d.

V o l U M EN

II

Vykdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, lėšos, skiriamos rūmų statyboms iš valstybės biudžeto, buvo nurodomos atskiroje valstybės biudžeto eilutėje. Iš valstybės biudžeto per 2000–2010 m. skirta šiek tiek daugiau nei 232 mln. litų.

Nors Sąjūdžio laikais Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo idėja buvo stipriai palaikoma ir plačiosios visuomenės, ir tautos lyderių, tačiau ilgainiui atsirado prieštaraujančių istorinės Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencijos atkūrimui. Žiniasklaidos priemonėse netilo kritikų balsai, teigiantys, jog atkurtieji rūmai užstos Arkikatedrą baziliką, nebus autentiškas statinys ir žinoma, kad tai – bereikalingas valstybės lėšų švaistymas.

Dar neprasidėjus rūmų atkūrimo darbams, 2001 m. rugsėjo mėnesį buvo surengtas Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS, Lietuvos nacionalinio komiteto ir restauratorių sąjungos susirinkimas dėl „Vilniaus Valdovų rūmų atkūrimo statybos pagrindimo“. Per susirinkimą, kuriame dalyvavo 37 kompetentingi specialistai, pateiktos bendro aptarimo išvados: „1) Pritarti pateiktam Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo statybos pagrindimui; 2) siekti, kad Valdovų rūmų atkūrimas būtų kokybiškas, harmoningas XXI amžiaus paveldosaugos ir architektūros kūrinys, kaip naujo laikmečio kultūros paminklas.“ Žinoma, priešiškai nusiteikusių dėl Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo visada buvo ir bus, tačiau laikas neabejotinai įrodys, kad atkurtieji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – tai ilgaamžis Lietuvos valstybingumo ir tautinio pasididžiavimo simbolis bei kultūrinio paveldo pristatymo centras, o jų istorinė raida yra didinga ir paslaptinga – istorikams ir tyrinėtojams vis dar pateikianti naujų atradimų.

2009 m. sausio 1 d. buvo įsteigtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas buvo įtrauktas į priorite-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

19

2. Pirmasis VĮ Vilniaus pilių direkcijos vadovas Stanislovas Romas Rožinskas

3. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų statybų darbai, fotografas Bronius Slavinskas

tinius Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektus. Lietuvai minint savo tūkstantmečio jubiliejų, 2009 m. liepos 6 d. įvyko atkurtų, tačiau iki galo nespėtų įrengti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. Tai unikalus įvykis pasaulio istorijoje, nes šį nuo pamatų atkurtą Lietuvos valstybingumo simbolį, kaip svarbiausią realizuotą Lietuvos tūkstantmečio programos projektą, atidarė net keturi karūnuoti asmenys (Danijos, Švedijos, Norvegijos valdovai ir jų šeimų nariai) bei keli kitų valstybių vadovai (Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Islandijos, Suomijos, Gruzijos prezidentai arba ministrai pirmininkai), Apaštalų Sosto specialusis legatas, Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos ministrai. Pasaulio architektūros istorijoje dar nėra buvę atvejo, kad tiek daug valstybių vadovų ir atstovų dalyvautų kokio nors statinio inauguracijoje. Iškart po simbolinio atidarymo Valdovų rūmų muziejus, suderinęs su Vilniaus pilių direkcija ir statybininkais, organizavo daugiau negu mėnesį trukusį rūmų lankymą organizuotomis grupėmis.

Beveik visus 2011 metus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo darbai nevykdyti. 2010 m. gruodžio 9 d. rytiniame posėdyje, priėmus Lietuvos Respublikos 2011 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą, Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino protokolinį nutarimą: „Seimas siūlo Kultūros ministerijai tolesnį Valdovų rūmų atstatymo darbų finansavimą tęsti tik tada, kai Seimo Audito komitetui bus pateikta kultūros ministro informacija, kaip atsižvelgta į Valstybės kontrolės atlikto audito išvadas ir kokie priimti sprendimai, užtikrinantys tolesnių Valdovų rūmų atkūrimo darbų finansavimo skaidrumą, kai bus pateikta pilna numatomų

20

darbų sąmata, numatomų darbų projektiniai sprendimai ir kai bus gauta pritarianti Seimo Audito komiteto išvada.“ Valstybės kontrolės ataskaitoje pateiktose išvadose buvo nurodyta, kad Vilniaus pilių direkcija, 2000 m. rugsėjo 8 d. sudarydama Vilniaus pilių jungtinio komplekso rangos sutartį, pažeidė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, nors iki 2010 m. vykdydama auditą Valstybės kontrolė jokių pažeidimų ar trūkumų nenurodydavo. Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės pateiktas išvadas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė, ji pateikė kultūros ministrui rekomendacijas, kuriomis vadovaudamasis ministras nurodė Vilniaus pilių direkcijai kreiptis į rangovą (TŪB „Vilniaus papėdė“) ir nutraukti 2000 m. rugsėjo 8 d. sudarytą rangos sutartį. 2011 m. prieš Jonines buvo pasirašytas susitarimas dėl rangos sutarties nutraukimo, kuriame, be kita ko, buvo numatyta, kad rangovas įsipareigoja baigti A dalies (t. y. apie 53 procentus visų rūmų erdvių) projekto darbus. 2011 m. lapkričio mėnesį, po ilgų ir sudėtingų derybų, kurias vedė tuometis Vilniaus pilių direkcijos vadovas Danius Malinauskas ir TŪB „Vilniaus papėdė“ vadovas Artūras Norkus, pasirašyta Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų A dalies baigiamųjų darbų statybos rangos sutartis. Šioje sutartyje numatyta atlikti būtinus statybos darbus ir įrengti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus taip, kad A dalis galėtų funkcionuoti savarankiškai, kad muziejus atvertų duris lankytojams ir valstybės vadovai turėtų reprezentacines erdves, o vėliau prie A dalies galima būtų funkciškai prijungti ir B dalį. Darbus A dalyje numatoma baigti 2013 m. gegužės 15 d., o liepą Lietuva perims pirmininkavimą ES Tarybai ir atkurtuose rūmuose vyks reprezentaciniai renginiai.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

4. Istorinė akimirka – Prezidentas Algirdas Brazauskas deda pirmąją plytą, 2004 m. kovo 17 d., fotografas Aloyzas Bertašius

Sėkmę užtikrina stipri komanda Visi sėkmingai įgyvendinti projektai – motyvuotos ir kvalifikuotos darbuotojų komandos nuopelnas, todėl nepristatyti direkcijoje dirbančių specialistų būtų nedovanotina.

Pirmasis Vilniaus pilių direkcijos vadovas – jau į Anapilį iškeliavęs statybos inžinierius Stanislovas Romas Rožinskas. Jam teko atsakinga užduotis – koordinuoti naujai įsteigtos įmonės veiklą, surinkti profesionalių darbuotojų komandą ir imtis pirmųjų projektų.

Darbuotojai prisimena pirmąjį direktorių kaip linksmą, geraširdį, besidomintį naujomis idėjomis ir aistringai atsidavusį savo darbui.

S. R. Rožinskas visada geranoriškai bendraudavo su visomis organizacijomis, kurioms reikėdavo pagalbos dėl objektų atnaujinimo, statybos, nebijodavo užsikrauti atsakomybės ant savo pečių.

1995 m. iš Projektavimo ir restauravimo instituto į direkciją dirbti atėjo technikė Zina Sereikienė ir vyriausioji sąmatininkė Ieva Lukša. Restauravimo srityje patirties įgijusi I. Lukša ir Z. Sereikienė buvo atsakingos už sąmatų rengimą, metinių planų sudarymą bei panašius darbus. Tais pačiais metais direkcijoje pradėjo dirbti inžinierė-administratorė Ramunė Gudėnė, kuri iki šiol rūpinasi viešaisiais pirkimais, personalo dokumentais, tvarko įmonės archyvą bei vykdo administratoriaus funkcijas.

Beveik nuo pat direkcijos įsteigimo į kolektyvą įsitraukė architektas Arvydas Kučinskas. Turėdamas nemažą bagažą projektavimo patirties, jis koordinuoja vidaus apdailos, mūro bei interjero darbus. A. Kučinskas nestokoja geros nuotaikos, optimizmo, visada geranoriškai pagelbėja kolegoms.

Saulius Petras Andrašūnas iki darbo direkcijoje jau buvo sukaupęs didelę vadovaujamo darbo patirtį. Pradėjęs dirbti jis

V o l U M EN

II

ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, o 1999 m. paskirtas direktoriumi. Jam vadovaujant prasidėjo didžiausias direkcijos projektas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas. Pats S. P. Andrašūnas, prisimindamas darbų pradžią ir užsibrėžtą tikslą pabaigti rūmus iki 2009 m., sakė: „Buvome optimistai – 10 metų atrodė labai ilgas laiko tarpas. Vienu metu vyko ir tyrinėjimai, ir projektavimas, ir statyba, todėl tai atėmė daugiau laiko ir sąnaudų, o juk tokio masto projektas buvo įgyvendinamas pirmą kartą Lietuvos istorijoje.“ S. P. Andrašūnas dabar yra pensininkas ir jau nebedirba direkcijoje, tačiau ir toliau domisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbais.

Jau dešimt metų direkcijoje dirba vyriausioji finansininkė Marija Timošenko. Nors finansininko darbas gali atrodyti malonus, tačiau jis reikalauja daug atsakomybės. M. Timošenko ne tik kruopščiai bei sąžiningai tvarko finansinius reikalus, bet ir mielai padeda, jei bendradarbiai paprašo pagalbos.

Atstovo spaudai pareigas užėmusį Bronių Slavinską (dirbo 2003–2012) galima drąsiai pavadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo metraštininku. Televizijos ir kino dokumentininkas sukūrė 6 serijų ciklą „Valdovų rūmų atkūrimo kronika“, parengė nemenką šūsnį publikacijų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą, sukaupė gausų filmuotos medžiagos bei fotografijų archyvą apie rūmų teritorijos tyrinėjimo bei statybos darbų eigą.

Vilniaus pilių direkcijos vadovo kėdę 2010 m. palikus S. P. Andrašūnui, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija laikinai direktoriaus pareigas eiti paskyrė techninės priežiūros vadovą Vytautą Povilaitį. Aukštos kvalifikacijos inžinierius

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

21

kolegų apibūdinamas kaip patikimas, solidus žmogus ir puikus savo srities specialistas, prie direkcijos kolektyvo prisidėjo 1998 metais. Kai 2010 m. direkciją užgriuvo sunkumai – Valstybės kontrolės vizitai ir kitų valstybės institucijų įtarimai dėl neva padarytų pažeidimų, prie direkcijos komandos prisijungė teisininkas Danius Malinauskas. Profesionaliai tvarkydamas juridinius reikalus, po metų, 2011 m. birželio mėn., D. Malinauskas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas. Kaip tik tuo metu reikėjo vesti derybas su rangovais dėl 2000 m. rangos sutarties nutraukimo sąlygų. Dėl teisinių žinių bagažo ir dėl diplomatiškumo D. Malinauskas susitvarkė su jam pavesta užduotimi ir iki šiol puikiai atlieka vadovo pareigas.

Kvalifikuota komanda – tai variklis, padėjęs pastatyti, atnaujinti ir rekonstruoti šiuo metu Vilniaus miestą puošiančius pastatus, paminklus, kitus objektus ir, žinoma, Lietuvai svarbiausią šio šimtmečio statinį – atkuriamus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus. Nepaisant skeptikų kritikos, žmonės, investavę laiko, žinių bei jėgų į šį istorinį Lietuvos valstybingumo simbolį, nusipelno prisiminimo.

Vilniaus pilių direkcijos vadovai:

· 1998 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidentai Valdas Adamkus bei Algirdas Brazauskas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pamatus įkasė kapsulę su Prezidentų globos aktu. · 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo įstatymą. · 2000 m. rugsėjo 8 d. VĮ Vilniaus pilių direkcija pasirašė rangos sutartį su TŪB „Vilniaus papėdė“. · 2001 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją. · 2002 m. gegužės 11 d. prasidėjo statybos. · 2004 m. kovo 17 d. Prezidentas Algirdas Brazauskas padėjo pirmąją plytą. · 2009 m. sausio 1 d. įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Direktorius Stanislovas Rožinskas (1994–1999) Direktorius Saulius Petras Andrašūnas (1999–2010) L. e. p. direktorius Vytautas Povilaitis (2010–2011) L. e. p. direktorius Danius Malinauskas (nuo 2011 m.)

22

Svarbiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbų datos:

· 2009 m. liepos 6 d. įvyko simbolinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atidarymas, kuriame dalyvavo aukščiausi Lietuvos Respublikos vadovai bei garbingi svečiai iš užsienio. · 2011 m. lapkričio 16 d. atnaujinti statybų darbai – pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų A dalies baigiamųjų darbų statybos rangos sutartis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Eugenija Krukauskienė

Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos institutas A. Goštauto g. 11, LT-01108 Vilnius ekrukaus@takas.lt

LIETUVOS VALDOVŲ RŪMAI – LAISVĖS, VALSTYBINGUMO IR STIPRYBĖS SIMBOLIS – SOCIOLOGINIAME LIETUVOS GYVENTOJŲ TYRIME Nuo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybės laukia labai atsakingos pareigos – pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Lietuvos tarptautinis prestižas, o ir žmonių pasididžiavimas savo valstybe priklausys ne tik nuo sugebėjimo vadovauti darbo grupėms ir komitetams, bet ir nuo vietų, kuriose vyks renginiai, reprezentatyvumo. Numatoma, kad pagrindiniai renginiai vyks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, jų įrengtoje dalyje. Valdovų rūmų atkūrimas buvo viena iš tautos atgimimą skatinančių ir ją vienijančių idėjų nuo Lietuvos atgimimo pradžios. Ir kaipgi taip atsitiko, kad retkarčiais ji virsdavo arba ją buvo siekiama paversti tautą priešinančiu ar skaldančiu objektu?

Tam turėjo įtakos ne tiek statytojų nesugebėjimas numatyti darbų sudėtingumo, rūpestingumo stoka statybų įkainių kaitos laikotarpiu, kiek šio objekto naudojimas nešvariose politikų ir paveldosaugos specialistų kovų peripetijose. Tomas S. Butkus, išsamiai nagrinėjantis Lietuvos urbanistikoje dar mažai tyrinėtus klausimus, pastebi: ,,Tai turbūt vienintelis objektas Lietuvoje, kai, nors ir stokojant ikonografinės medžiagos, taikomas istorinės rekonstrukcijos principas.“ Jis kartu pateikia ir savo išvadą – ,,Valdovų rūmų atstatymas yra pozityvus žingsnis. Klaida paprasta: valstybinės reikšmės projektas politizuotas. Daug žalos padarė ir skubėjimas projektą įgyvendinti iki 2009 m.“1 Valstybei reikšmingu paveldu, jo atstatymu arba atkūrimu neturėtų būti manipuliuojama keičiantis socialiniam laikui. Klasikinės formos varžosi su greitai besikeičiančiomis madomis. Dabar labai madingas stiklas, kuris vyrauja kiekviename šių dienų statinyje ir skatina ne atkurti paveldą, o įkalinti jį šioje medžiagoje. Anot Žano Bodrijaro (Jean Baudrillard), įstiklintos erdvės ypatingos tuo, kad sukuria sąryšio su atmosfera įspūdį, gali matyti, bet negali paliesti2. Laikinumą suvokiantys autentiškų liekanų įstiklinimo šalininkai, įstiklinimo idėjomis prisitvirtinę prie istorinių objektų, tikisi išlikti ateinančiose kartose. Naujausių technologijų mados ypač greitai keičiasi ir kartais laimi tie, kurie išlaukę įšoka į ilgalaikių technologijų traukinį. Tačiau išradingi postmoderno kūrėjai, be istorinių objektų, turi pakankamai erdvės šiuolaikinei raiškai. Šiuo metu daugelyje Lietuvos kultūros sričių madinga pašiepti romantizmą, Romantizmo laikotarpį. Koncentruotu pavidalu tokį požiūrį išreiškia ,,nelengvo paveldo“ tyrėjų išvados:

,,Analizuojant atkūrimo reiškinį paaiškėjo, kad tradicionalistinė pozicija šioje byloje tipologiškai ir genetiškai priskirtina Romantizmui, kurio bruožais galėtume laikyti istorizmo metodologiją istorijos moksle, nacionalistinį didįjį naratyvą, ,,paminklinę“ istorinę sąmonę ir elementinę paveldosaugą. [...] Vis dėlto ne skirtingos metodologinės, ideologinės ar teorinės sampratos nulėmė galutinį pozicijų dėl Valdovų rūmų išsiskyrimą. Mūsų manymu, viską nulėmė dominuojantis, iš Romantizmo epochos ateinantis istorinės atminties modelis.“3 Ten pat pabrėžiama, kad į formuojamą naują istorinį naratyvą orientuotos Vilniaus universiteto darbo grupės idėjos dominuojančiam naratyvui buvo nereikalingos. Ne tik šiame leidinyje remiamasi svaria terminija, pašiepiant Valdovų rūmų atkūrimo principus, o juk ,,naratyvas“ lietuviškai – tai tik pasakojimas, kurio analizė daugelyje humanitarinių ir socialinių mokslų pasitelkiama kaip papildomas kokybinių tyrimų metodas. Istorikų naratyvistų taip mėgstamas Jėrnas Riusenas (Jörn Rüsen) teigia, kad ,,istoriniam pasakojimui būdinga bendra funkcija orientuoti praktinį gyvenimą laike mobilizuojant laiko patyrimo prisiminimą, plėtojant tęstinumo sąvoką ir stabilizuojant tapatybę.“4 Kaip matome, istorinis pasakojimas, ar kitaip – istorinis naratyvas, reikalingas kultūros tęstinumui, tapatybės palaikymui, o ne jos griovimui iš vidaus, pasibaigus griovimui iš išorės. Pirmiausia vertėtų prisiminti, kad intelektinės orientacijos (Romantizmas, Modernizmas, Postmodernizmas ir pan.) būdingesnės tam tikriems laikotarpiams, kaip ir kiekviena nauja mada, nelauktai nusilpsta. XX a. pabaigoje įsisiūbavęs postmodernizmas jau baigia išsikvėpti, ir netrukus galinga pašaipos banga gali užlieti ne tik ,,stiklo karstų“, ,,stiklainių“, bet ir virtualių erdvių projektus. Antra vertus, visas mokslas yra hipotetinis ir refleksyvus. Jei nebūtų hipotetinis, tai mokslinė mintis nesivystytų ir nesugrįžtų prie seniai užmirštų teiginių, o jo refleksyvumas susijęs ne tik su asmeninėmis tyrėjų savybėmis, bet ir su mokslo hierarchine sistema bei jo aplinka.

Pjeras Burdjė (Pierre Bourdieu) pastebėjo, kad visų mokslininkų, kaip kultūros kūrėjų, ,,požiūriai visuomet šiek tiek priklauso nuo jų padėties lauke, kur visi iš dalies apsibrėžia santykių atžvilgiu, priklausomai nuo savo skirtingumo ir atstumo nuo tų, su kuriais jis rungtyniauja.“5 Tai, jo nuomone, susiję ir su ,,analitiko padė3 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo byla, Vilnius, 2006, p. 32.

1 Butkus T. S. Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija, Vilnius, 2011, p. 98.

4 Rüsen J. Istorika, Vilnius, 2007, p. 66.

2 Baudrillard J. The System of Objects, London, New York, 2005, p. 42–43.

5 Bourdieu P., Wacquant L. C. D. Įvadas į refleksyviąją sociologiją, Vilnius, 2003, p. 64.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

23

1. Atkurtų Valdovų rūmų pagrindinis fasadas, fotografas Vytautas Abramauskas

timi ne platesnėje socialinėje struktūroje, bet akademinio lauko aplinkoje“, su analitiko galia šiame lauke. Bet labiausiai jis pabrėžia intelektinį refleksyvumą, kuris atitrūksta nuo praktikos ir gali priversti nepastebėti praktikos logikos teoriniuose samprotavimuose6. Kultūros vartotojai, skirtingai nei civilizacijos teorijų kūrėjai, visais intelektinės orientacijos laikotarpiais pasižymi praktine logika ir skleidžiamuose teoriniuose išvedžiojimuose stengiasi įžvelgti kasdienybės požymius. Tai priskirtina kultūrinio tapatumo laukui. Klasikinė kultūrinio tapatumo formulė – iš kur mes atėjome, kuo esame ir kur einame bei kuo galėtume būti – suponuoja laike ir erdvėje daug kultūros definicijų. Kultūrinis tapatumas apima ne tik istorinius naratyvus arba istorinę atmintį, kurių prasmė daug siauresnė už kultūrinius naratyvus, kultūrinę atmintį, išreiškiamą kultūrinėmis memomis, persiduodančiomis iš kartos į kartą, kad ir su tam tikromis mutacijomis. Į kultūrinio tapatumo lauką patenka ir mokslinės kultūros dalykai. Lietuvos humanitarinės mokslinės minties refleksijos apibūdinimą galima papildyti intelektiniu pavaldumu didžiųjų kaimynių projektams, tik šiuo metu refleksijos, palyginti su sovietmečiu, šiek tiek pasislinko – nuo rytų slavų vakarų slavų kryptimi.

Galvojant apie valstybę, pravartu prisiminti nuo Antikos laikų žinomą paprastutę tiesą: siekiant sunaikinti tautą, pirmiausia griaunami jos miestai, naikinami valstybingumo simboliai ir niekinamos šventovės. Todėl save gerbiančių valstybių ir tautų savivokos atkūrimas neišvengiamai suponuoja valstybingumo simbolių ir šventovių atkūrimą. Ne tik XX amžiuje, o dešimtimis skaičiuojamoms kartoms Lietuvoje išgyvenus tautos ir valstybės naikinimą, dabartinei kartai, atkūrusiai Lietuvos nepriklausomybę, tai ypač aktualu. Siekiantiesiems prisi6 Ibid.

24

dėti prie valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo, kuris Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkuriamuoju aktu 1990 m. kovo 11 d. tik juridiškai įsiteisino, nėra žeminantys įvairūs įvardijimai, pavyzdžiui, ,,tradicionalistai“, ,,paminkline sąmone pasižymintys“, ,,istorijos perrašinėtojai“, nes ne tokių keiksmų ir prakeiksmų jie arba jų tėvai, protėviai girdėjo katorgose, gulaguose, tremtyse ar čia, savo šalyje, šviečiant tiek ,,stalininei“, tiek ir ,,postalininei saulei“. Demokratinėje valstybėje žinia­ sklaidos karaliavimo eroje tautos, valstybės simbolių atkūrimo idėjas griauti ir naikinti tautiečių galvose gana paprasta, tereikia reguliariai pasirodyti televizoriaus ekrane, kartojant vis tas pačias frazes ir reikšmingai palinguojant galva. Todėl sociologiniais metodais pravartu būtų patikrinti, ar tautos sūnūs ir dukros ne tik himno žodžiais, bet ir širdimis iš praeities stiprybę semiantys, ar yra perėmę peršamus paniekinamus atkuriamų Valdovų rūmų įvaizdžius, plaukiančius ne tik iš mokslo, paveldosaugos sferų, bet ir iš kai kurių valdžios institucijų atstovų.

Svarbu nustatyti, koks požiūris į valstybingumui svarbų atkuriamą kultūrinį paveldą, čia pat matant pagrindinėse senamiesčio arterijų sienose kebabų, picų, o ir didžkukulių valgytojams bei kitiems vartotojų kultūros veikėjams kertamas ir įstiklinamas sienas, reikšmingai tylint klasikinės paveldosaugos apologetams ir naujų naratyvų kūrėjams? Gal kada nors bus mėginama šias ir kitas senamiesčių sienas atkurti, ieškant Lietuvos didmiesčių autentiškų senamiesčio atvirukų? Be to, stebint per kiekvienus rinkimus į valdžią besiveržiančių jėgų gausą bei negailestingą priešpriešą ir, numanant, kad kaip toje dainoje ,,dar toliau dar bus gražu“, nuspręsta šiuos metus pasirinkti sociologinių tyrimų atskaitos tašku ir nustatyti, pavyko ar nepavyko sujaukti Lietuvoje likusių žmonių protuose ir sielose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo idėją.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2. Virš Valdovų rūmų nuo 2009 m. liepos 6 d. plevėsuoja Lietuvos valstybės istorinė vėliava, fotografas Vytautas Abramauskas

Lietuvos gyventojų požiūris į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Norint ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, pasirinktas kultūrinio tapatumo rodiklis, išreiškiantis jų simbolizavimo pobūdį. Simbolizavimo, kaip rodiklio, pasirinkimas pirmiausia susijęs su Valdovų rūmų įvardijimu viešajame diskurse.

2012 m. birželio 1–12 d. pagal Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Sociologijos teorijos ir stratifikacijos skyriaus sociologų metodiką Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras ,,Vilmorus“ atliko reprezentatyvią 1 002 Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausti 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai. Į klausimą, ką simbolizuoja baigiami atkurti Valdovų rūmai, tik šiek tiek daugiau negu dešimtadalis gyventojų atkuriamus Valdovų rūmus apibūdino korupciją ar asmeninę naudą simbolizuojančiais posakiais (žr. 1 lentelę). Vienas iš dešimties apie atkuriamus Valdovų rūmus negalėjo arba nenorėjo pasakyti, ką jie simbolizuoja.

1 lentelė. Atsakymų į klausimą ,,Baigiami atkurti Lietuvos valdovų rūmai. Ką, Jūsų manymu, jie simbolizuoja?“ pasiskirstymas

Simbolizavimo išraiškos

Procentai

Tai Lietuvos valstybingumo simbolis

34,3

Tai laisvos Lietuvos, galinčios rūpintis savo istoriniu paveldu, simbolis

32,1

Tai korupcijos ir asmeninės naudos simbolis

11,9

Tai galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ,,nuo jūros iki jūros“ simbolis

11,4

Simbolizuoja kultūros, muziejinę vertybę

0,7

Neatsakiusieji, nurodžiusieji, kad nieko nesimbolizuoja

9,6

Iš viso

100

Taigi apie 80 procentų Lietuvos gyventojų palankiai vertina Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, nurodydami, ką jie simbolizuoja. Daugiau negu trečdalis Lietuvos gyventojų mano, kad Valdovų rūmai yra Lietuvos valstybingumo simbolis.

Dažniau taip mano aukštąjį išsilavinimą turintys ir ne didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai. Kitas trečdalis gyventojų labiau linkę pabrėžti laisvės idealus, jiems tai laisvos Lietuvos, galinčios rūpintis savo istoriniu paveldu, simbolis. Dažniau taip galvoja

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

25

3. Valdovų rūmų vaizdas iš šiaurės rytų pusės nuo Gedimino kalno, fotografas Vytautas Abramauskas

penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės, nes jie turėjo galimybę dalyvauti atkuriant Lietuvos valstybę. Trigubai mažesniam Lietuvos gyventojų skaičiui artimesnis galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ,,nuo jūros iki jūros“ simbolis. Vyrai dažniau negu moterys ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose nurodo, kad Valdovų rūmai simbolizuoja galingą valstybę ,,nuo jūros iki jūros“.

Iš viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvaizdį nukonkuruoja laisvos Lietuvos, jos valstybingumo svarba. Kitataučiai Lietuvos gyventojai, kuriems suprantamesni laisvės idealai negu valstybingumas, kuris gali prieštarauti jų tautų valstybių geopolitinėms nuostatoms, tad jie dažniau negu lietuviai mano (rusų – 42,3 proc., lenkų – 36,8 proc.), kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai simbolizuoja laisvą Lietuvą, galinčią rūpintis savo istoriniu paveldu.

Dvigubai mažiau kitataučių negu lietuvių nurodo, kad tai galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ,,nuo jūros iki jūros“ simbolis. Tai, kad Valdovų rūmai, kaip galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, tiek lietuvių, tiek kitų tautybių Lietuvos piliečiams nėra vienintelė simbolizavimo išraiška, susiję ir su bendro istorinio likimo vertinimu. Šį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolį Lietuvos kultūrinėje atmintyje apkartino Liublino unijos pervertinimas kaimyninėje valstybėje, žinant, kuo baigėsi ši sąjunga. Matiaso Niendorfo (Mathias Niendorf) nuomone, lietuviams dramatiškomis aplinkybėmis, kaip kompromisas pasirašyta Liublino unija, ,,lenkų autoriams priešingai – dar ir šiandien daugeliu atvejų sunku išvengti susižavėjimo patoso, kuriuo trykšta jau cituotas 3 unijos sutarties straipsnis. Jame patvirtintas dviejų valstybių susiliejimas, o tolesni pasažai (ypač 9 ir 15 straipsniai) patvirtina Lietuvos teises.“7 7 Niendorf M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Studija apie nacijos formavimąsi ankstyvaisiais naujaisiais amžiais 1569–1795, Vilnius, p. 52.

26

Įvertinant tyrimo paklaidą, akivaizdu, kad keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų Valdovų rūmų atkūrimą laiko tautai svarbiu objektu, o viešajame diskurse eskaluojami neigiami požiūriai gyventojams nedaro pageidaujamo įspūdžio, jiems svarbesni pagrindiniai jų atkūrimo tikslai, o ne vienokie arba kitokie nesklandumai. Tie apklausti gyventojai, kurie atkuriamus Rūmus laiko korupcijos arba asmeninės naudos simboliu, paprastai tai apibūdina stereotipinėmis, bendromis frazėmis, dažniausiai sklindančiomis žinia­sklaidos priemonėmis, tokiomis kaip ,,pinigų švaistymas“ ar ,,pinigų plovimas“. Nurodydami asmeninius interesus, tik apie 1 proc. gyventojų kartu pamini ir mirusio Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko pavardę. Politizuotame Valdovų rūmų atkūrimo diskurse dabar jau mirusio Prezidento įvaizdžio įtaka gyventojų nuomonei dažnai būdavo (ir dabar kartais) pervertinama, pamirštant kitų Lietuvos Respublikos Prezidentų Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos Seimo nuomonę, kai 2000 m. spalio 17 d. buvo priimtas ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas“. Įvertinant Lietuvos žiniasklaidoje pateikiamų neigiamų nuomonių apie Valdovų rūmų atkūrimo gausą, sprendimo galią turinčių neigiamų pasisakymų intensyvumą žiniasklaidoje, siekiant stabdyti jų atkūrimo darbus, ir tokią negausią priešiškai nusiteikusių dėl atkuriamų rūmų gyventojų dalį, šį atvejį galima nagrinėti kaip neįvykusio numatomo poveikio gyventojų mąstymui pavyzdį. Įvairių šalių tyrėjai yra atlikę daug tyrimų, ką ir kaip absorbuoja medijų arba žiniasklaidos vartotojai. Mišelis de Serto (Michel de Certeau) daro prielaidą, kad kai kuriais atvejais stebima stipri žmonių pasipriešinimo medijų manipuliacijoms galia. Šis pasipriešinimas gali reikštis konservatyvumo formomis arba kitais visuomenės silpnesniųjų elgesio būdais, pakertančiais kėslus stipresniųjų, kurie siunčią atitinkamą žinią masiniam var-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

totojui, siekdami manipuliuoti jais tik jiems vieniems žinomais tikslais. Apibūdindamas tokius vartotojus, M. de Serto siūlo metaforą – ,,vartotojai-sfinksai“ (consumer-sphinx), kurie lieka mįslė (enigma) įtrauktiems į komunikacijų procesus, ypač naudojantiems įvairias gudrybes žiniasklaidoje savo tikslų įgyvendinimui8.

Daug metų, ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, remiantis Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos institute (seniau Filosofijos ir sociologijos institute) atliekamų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad pasipriešinimas vienokioms arba kitokioms medijų manipuliacijoms daugiausia priklauso nuo jų vartotojų vertybinių nuostatų. Jei komunikacijų vartotojai nebūtų atsparūs, tai sovietmečio propaganda būtų nustelbusi valstybės ir tautos atgimimo bei atkūrimo idėjas.

2 lentelė. Vertinančiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą jų simbolizavimo išraiškomis pasiskirstymas pa­ gal tai, kas svarbiau: Lietuvos laisvė ir valstybingumas ar mate­ rialinė gerovė (procentais)

Valdovų rūmų vertinimo pobūdis

Pirmoje vietoje nurodo­ ma ma­ terialinė gerovė (procen­ tai)

Pirmoje vietoje nuro­ doma Lietuvos laisvė ir vals­ tybin­ gumas (procen­ tai)

Iš viso (procen­ tai)

Palankiai vertinantieji Valdovų rūmų atkūrimą: nurodžiusieji Lietuvos laisvės, valstybingumo ar jos stiprybės simbolius (78,5 proc. visų apklaustųjų)

55,75

44,25

100

Nepalankiai ir neutraliai vertinantieji Valdovų rūmų atkūrimą: nurodžiusieji korupcijos bei asmeninės naudos simbolius ir manantieji, kad nieko nesimbolizuoja (21,5 proc. visų apklaustųjų)

65,2

34,8

100

Vertybinių nuostatų įtaka požiūriams į Lietuvos valdovų rūmus Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos dėl Lietuvos valstybingumo viešajame diskurse dažnai įvardijamos patriotizmo – ne patriotizmo dimensijomis. Tačiau sprendžiant pagal ilgalaikius įvairių Lietuvos gyventojų grupių tyrimus, jos labiausiai atsiskleidžia idealizmo ir materializmo (kasdiene prasme) sandūroje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai buvo aišku, kad keičiantis socialinėms sanklodoms ir didžiajai kaimynei skelbiant blokadą bei tebešeimininkaujant svetimai kariuomenei, gali nukentėti gyventojų materialinė gerovė, buvo pradėta tirti, kam teikiamas prioritetas: ar Lietuvos laisvei, jos valstybingumui, ar materialinei gerovei. Klausimas buvo ir yra formuluojamas taip, kad prašoma nurodyti, kuris iš galimų pasirinkimų yra pirmoje, kuris – antroje vietoje, kadangi abu dalykai yra svarbūs, nustatoma tik jų hierarchija. Valstybės atkūrimo laikotarpiu idėjos ir jų įgyvendinimas Lietuvos gyventojams buvo daug svarbesnės už materialinius nuostolius, daug daugiau nei keturi penktadaliai prioritetą teikė Lietuvos laisvei ir valstybingumui. Po tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir svetimos kariuomenės išvedimo euforijos natūraliai pradėjo augti kasdienės gerovės siekių vertė. Kai kurių gyventojų grupių sociologinių tyrimų duomenyse buvo stebimos nusivylimo išraiškos, kantrybės stoka, laukiant gyvenimo kokybės priartėjimo prie Vakarų šalių. Iki 1996 m. teikiančių prioritetą Lietuvos laisvei ir valstybingumui žmonių sumažėjo trečdaliu9. Pasitinkant Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį, kai mažiausiai turintys kantrybės gausiai papildė lietuvių diasporą užsienyje, tirtieji, pirmoje vietoje nurodantys asmeninę gerovę arba Lietuvos laisvę, valstybingumą, pasidalydavo per pusę10. Be to, įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. valstybingumas ėmė atrodyti saugesnis nei kasdienė gerovė.

Kaip ir buvo tikėtasi, išgyvenus pastarųjų metų krizę, materialinės gerovės svarba Lietuvos gyventojams padidėjo, bet ne tarp palankiai vertinančiųjų Valdovų rūmus. Pateikiamame 2012 m. reprezentatyviame Lietuvos gyventojų tyrime teikiančiųjų pirmenybę Lietuvos laisvei ir valstybingumui tarp palankiai vertinančiųjų Valdovų rūmus apie 10 proc. daugiau (žr. 2 lentelę).

8 Berger A. A. Making Sense of Media. Key Texts in Media and Cultural Studies, Oxford, 2005, p. 124.

9 Miestiečiai. Vilniečių ir kauniečių savivokos bei požiūrių sociologinė analizė, Vilnius, 1997, p. 34.

10 Matulionis A.V., Maniukaitė G., Trinkūnienė I., Krukauskienė E., Liutikas D. Lietuvos studentijos socialinio portreto bruožai, Vilnius, 2010, p. 105–106.

V o l U M EN

II

Kaip rodo šio tyrimo duomenys, ir dauguma materialinei gerovei teikiančiųjų prioritetą mano, kad Valdovų rūmai yra svarbus valstybingumo, laisvės ir jos stiprybės simbolis. 2 lentelėje matome visų Lietuvos gyventojų vidutinę nuomonę. Tačiau kai kuriose gyventojų grupėse laisvė ir valstybingumas daugumai tiriamųjų yra prioritetinis – tai gyvenantiesiems Vilniuje, specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, pagal amžių: vyriausiems ir jauniausiems (iki 30 m.) – senelių ir anūkų kartoms. Ši vyriausios ir jauniausios kartos vertybinių nuostatų bendrumo tendencija pastebima daugelyje kitų kultūrinių nuostatų. Vidurinė karta labiau susirūpinusi karjeros dalykais, gyvenimo kokybe, o vyriausi ir jauniausi labiau vertina tautinius idealus: pirmieji patyrę, kad ,,ne vien duona žmonės gyvi“, jauniausi tikėdami, kad svarbu vadovautis siekiais, idealais, ne tik piniginėmis jų išraiškomis.

Idealistinės ir materialistinės vertybinės nuostatos labiausiai reiškiasi apibūdinimuose, atsakymuose į atvirą klausimą, kodėl tiriamieji taip mano. Teikiantieji prioritetą Lietuvos valstybin-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

27

gumui savo vertybines nuostatas išreiškia taip: „kiekviena tauta turi savo teritoriją ir valstybę gerbiančius žmones“, „laisvė, valstybingumas svarbiausios vertybės, ką žmogus turi, gyvendamas tėvynėje“, „materialinė gerovė laikina, o valstybingumas – ir sau, ir ateičiai“, „be valstybingumo nėra nei laisvės, nei materialinės gerovės“, „jei visi stengtųsi dėl valstybės, tai ir gerovė pakiltų“, „nebūtina tuos milijonus turėti – aš esu patriotė“, „sunkiau pasiekiamos vertybės turi būti pirmoje vietoje“, „tiesiog norisi turėti savigarbą – jei žmogus pats savęs negerbia, tai ir kitas negerbs, net ir mažoje valstybėje tą galima pasiekti“, „ne veltui mūsų seneliai kovojo tuomet už laisvę, todėl mes turime branginti atkovotą laisvą Lietuvą ir didžiuotis, kad esame lietuviai“, „Lietuvos laisvė atvėrė perspektyvas tiek valstybei, tiek žmonėms“ ir pan. Labiau vertinančiųjų materialinę gerovę motyvacija skurdesnė: „koks skirtumas, kur gyveni, jeigu esi gerai aprūpintas“, „kas iš valstybingumo, jeigu negaliu sočiai pavalgyti“, „tenka idealus aukoti šeimos išlaikymui“, „esant materialinei gerovei, jautiesi laisvas“, „man bus geriau, jeigu aš sieksiu sau naudos“ ir pan.

Kai kritikuojamas Valdovų rūmų atkūrimas viešajame diskurse, dažnai, kaip ir tarp tiriamųjų, teikiančių prioritetą materialinei gerovei, pasitelkiama skurdo kultūros motyvacija, pavyzdžiui, kiek galima būtų atkūrimui skirtais pinigais paremti skurdžių visuomenės narių. Platinantiesiems skurdo kultūros nuostatas galima patarti perskaičiuoti įdėtus pinigus į Valdovų rūmų atkūrimą ,,naujaisiais ilgaisiais pinigais“ (degtinės buteliais), tuomet būtų dar suprantamiau materialistinių nuostatų gyventojams. Vytautas Kavolis, analizuodamas antropologo Oskaro Levio (Oscar Lewis) mintis, išdėstytas knygoje apie skurdo kultūrą (culture of poverty), pastebi, kad ,,įsitvirtinusi skurdo kultūra trukdo žmonėms grumtis su savo vargu, keisti nepalankias gyvenimo sąlygas“, konstatuodamas: ,,Čia nesvarstysime, kam skurdo kultūra gali būti būdinga – ji būdinga ne vien puertorikiečiams Niujorko centre, bet ir kai kurioms intelektualų grupuotėms šiandieninėj Lietuvoj.“11 Laikas eina, bet skurdo kultūros propagavimo tendencijos kai kuriose intelektualų grupuotėse nesikeičia, ir tai skatina net pasiturinčius žmones reikalauti pašalpų arba kompensacijų iš valstybės, keiksnojant į Lietuvos valstybingumą, į šalies ateitį orientuotus projektus.

11 Kavolis V. Kultūros dirbtuvė, Vilnius, 1996, p. 29–30.

28

Bendrai tariant, manipuliavimas skurdo kultūros motyvais labiausiai paveikia politines preferencijas, labiau rinkimų nei kultūrines nuostatas. Tai galima paaiškinti kultūrinės atminties definicijų kultūrinių memų (meme) patvarumu.

Kultūrinių memų vaidmenį kultūros perimamumui ir jos patvarumui išplėtojo Nina Vitošek (Nina Witoszek), tirdama norvegus sutelkiančias kultūrines memas, tam tikrus informacinius tautos pasaulėvaizdžio vienetus, kurie, būdami materialiojo ir nematerialiojo kultūrinio paveldo perteikėjai, atsiradę ne išnyksta, bet plėtojasi ir ilgainiui keičiasi. Kultūrinių memų pasitelkiant sociologinius metodus galima aptikti ir Lietuvos gyventojų kultūrinio tapatumo lauke12. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, kaip Lietuvos valstybingumo, jos laisvės ir stiprybės simbolis, yra kompleksinės Lietuvos laisvės memos sudedamoji dalis. Ši kompleksinė mema apima daugelį laisvės ir valstybingumo simbolių, vertybinių darinių, jų raiškų konkrečiais tautos gyvavimo laikotarpiais, įskaitant ir dabartį. Persiduodamos iš kartos į kartą, kultūrinės memos įgauna tautinių memų pavidalą, išsaugodamos tam tikrą patvarumą ir išskirtinumą kitų kultūrų apsuptyje.

Išvados · Remiantis 2012 m. birželio mėnesio reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, beveik keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų palankiai vertina Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, nurodydami, ką jie simbolizuoja. · Tie žmonės, kurie pasižymi nematerialistinėmis vertybinėmis nuostatomis, teikia prioritetą Lietuvos laisvei ir valstybingumui, dažniau palankiai vertina Lietuvos valdovų rūmų atkūrimą. · Atkuriami Valdovų rūmai, kaip Lietuvos valstybingumo, jos laisvės ir stiprybės simbolis, būdami kompleksinės Lietuvos laisvės memos sudedamoji dalis, pasižymi atsparumu viešojo diskurso neigiamų nuomonių įtakai.

12 Krukauskienė E. „Memų paieška ir raiška tautos kultūroje“, in: Filosofija. Sociologija, t. 22, Vilnius, 2011, Nr. 4, p. 476–482.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Valdovų rūmų spartų užbaigimą remia iškiliausi Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmonės

1. Valdovų rūmų paramos fondo Valdybos pirmininkas Algirdas Vapšys ir Valdybos narys Edmundas Kulikauskas įteikia kreipimąsi su jį parėmusiųjų sąrašu Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, fotografas Vytautas Abramauskas

2011 m. vasario mėnesio pabaigoje vos per keletą dienų Valdovų rūmų paramos fondo inicijuotą kreipimąsi į Lietuvos valstybės vadovus dėl Valdovų rūmų atkūrimo darbų spartaus užbaigimo parėmė daugiau negu 750 garsių Lietuvos kultūros, meno, mokslo, verslo ir kitų sričių atstovų. 2011 m. kovo 8 d. kreipimosi tekstas su jį parėmusiųjų sąrašu perduotas Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui bei įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Arūnui Gelūnui.

Kreipimesi į Lietuvos valstybės vadovus akcentuojama, kad turime sukaupti jėgas ir nesužlugdyti valstybiškai svarbaus projekto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų at-

V o l U M EN

II

kūrimo, nuo kurio priklauso mūsų garbė, mūsų artimiausių kaimynų požiūris į mus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nieko nėra blogiau – kaip pradėti ir neužbaigti, užmesti, kad Valdovų rūmų atkūrimas yra mūsų valios susitarti ir valios nemesti pradėto darbo išbandymas. Šios esminės kreipimosi mintys, suformuluotos mielos profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, kviečia sutelkti visas jėgas ir kuo sparčiau užbaigti Lietuvos sostinės centre atkurtą valstybingumo simbolį – istorinę Lietuvos valdovų rezidenciją – bei atverti šio išskirtinio paminklo vartus Lietuvos visuomenei ir užsienio svečiams. Atkurti ir atverti Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai turi kuo greičiau pradėti tenkinti visuomenės kultūros, švietimo, turizmo ir valstybės reprezenta-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

29

vimo poreikius. Tai ypač aktualu artėjant 2013 metams, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Beje, Vilniaus m. savivaldybės užsakymu atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, jog net 37,7 proc. Lietuvos gyventojų, atvykę į valstybės sostinę, norėtų apsilankyti Valdovų rūmuose. O Sociologijos instituto bei visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad beveik 80 proc. visuomenės Valdovų rūmai yra Lietuvos valstybės, jos istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis.

Kreipimąsi palaikiusių Lietuvos žmonių sąrašas rodo, kad racionalią poziciją dėl Valdovų rūmų atkūrimo palaiko labai daug iškiliausių visuomenės atstovų, savo darbais paliudijusių išskirtinius nuopelnus tėvynei, žmonių, susirūpinusių Valdovų rūmų atkūrimo likimu. Ši didelė moralinė parama labai svarbi ir Valdovų rūmų paramos fondo žmonėms, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams, kitiems prie Valdovų rūmų atkūrimo prisidedantiems sąžiningiems specialistams. Tikimasi, kad tokia plati įvairių sričių iškilių visuomenės atstovų parama paliudys nekvestionuojamą Valdovų rūmų atkūrimo projekto bei jo užbaigimo palaikymą ir dar labiau sustiprins Lietuvos valstybės vadovų įsitikinimą, apsisprendimą dėl Valdovų rūmų atkūrimo spartinimo.

Reikia pažymėti, kad kreipimąsi dėl Valdovų rūmų atkūrimo spartaus užbaigimo, objekto atvėrimo visuomenei vos per keletą dienų parėmė daugiau kaip 750 garsių Lietuvos visuomenės atstovų: 1. daugiau negu 50 nacionalinių, valstybinių ir vyriausybinių premijų laureatų, 2. per 40 mokslo, studijų ir nacionalinių bei respublikinių kultūros institucijų vadovų, 3. 30 Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų, 4. daugiau kaip 40 Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų bei Lietuvos politikų ir valstybės tarnautojų, 5. per 80 žymių istorikų, kultūros ir meno istorikų, archeologų ir paveldosaugininkų, 6. per 70 žinomų kitų mokslų atstovų, 7. daugiau negu 40 žinomų muziejininkų, 8. per 40 bibliotekininkų, 9. daugiau kaip 50 garsių menininkų, aktorių, rašytojų, 10. daugiau negu 60 visuomeninių organizacijų vadovų ir atstovų, turizmo srities specialistų,

11. beveik 30 žinomų žiniasklaidos atstovų ir leidėjų, 12. 40 verslininkų, pramonininkų, įmonių vadovų, 13. per 100 kitų Lietuvos visuomenės atstovų.

Prie šių Valdovų rūmų spartaus užbaigimo rėmėjų neabejotinai reikėtų priskirti ir daugiau kaip 70 tūkst. Lietuvos žmonių bei lietuvių išeivijos atstovų, kurie finansiškai prisidėjo paremdami Valdovų rūmų atkūrimą nuo pat 1988 iki 2009 metų.

Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkei ir Ministrui Pirmininkui kreipimąsi su jį parėmusiųjų sąrašais išsiuntę, o kultūros ministrui asmeniškai įteikę, Valdovų rūmų paramos fondo Valdybos pirmininkas Algirdas Vapšys ir Valdybos narys Edmundas Kulikauskas savo palydimajame rašte akcentavo, kad, informuodami apie iškiliausių Lietuvos bei išeivijos visuomenės, kultūros, meno, mokslo, verslo atstovų, taip pat tūkstančių Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų aiškią poziciją dėl spartaus Valdovų rūmų atkūrimo, jie prašo Lietuvos valstybės vadovų paramos, kad būtų paspartinti Valdovų rūmų atkūrimo užbaigimo darbai.

Mat tai yra vienas svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos projektų, ir negalima nuvilti daugelio projekto rėmėjų lūkesčių.

Ypač todėl, kad įvykdyta tiek daug darbų ir Valdovų rūmų tikrasis atidarymas yra taip arti.

Lietuvos kultūros ir paveldo objektų istorijoje tai yra beprecedentis atvejis, kad toks didelis skaičius skirtingų visuomenės sluoksnių iškiliausių atstovų paremtų būtinumą projektą tęsti ir sparčiau užbaigti bei kreiptųsi tuo klausimu į valstybės vadovus, siekdami sustiprinti jų nusiteikimą ir sklaidyti abejones dėl visuomenės paramos dažnai nepagrįstai puolamam ir niekinamam projektui.

2010 m. pabaigoje nutraukus atkuriamų Valdovų rūmų statybos darbus į Lietuvos valstybės vadovus dėl būtinumo juos tęsti taip pat 2010 m. lapkričio 8 d. raštu kreipėsi Lietuvos kultūros kongresas. Tęsti Valdovų rūmų atkūrimo darbus 2011 m. balandžio 15 d. rezoliucija paragino ir Lietuvos Respublikos Seimo bei Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, o 2011 m. vasario 3 d. raštu – Lietuvos kultūros politikos institutas. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bendruomenė už moralinę paramą sudėtingu metu nuoširdžiai dėkoja visiems šiems geros valios, valstybiškai mąstantiems žmonėms ir skelbia jų pareiškimų tekstus.

Vydas Dolinskas

30

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

31

32

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

33

34

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

35

36

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

37

38

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

39

40

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

41

42

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

43

44

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

45

46

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

47

48

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

49

50

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

51

52

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

53

54

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN II

V o l U M EN II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

55

VAL D O V Ų RŪ M Ų M U Z IEJA U S V EIKLA 2011 M.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

57

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

2 0 1 1 M . M U Z IEJA U S RINKINI U S PA P IL D ŽI U SIOS V ERT Y B Ė S

1. Lukas Kilianas (Lucas Kilian, 1579–1637), Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus portretas, Augsburgas, 1615 m. (GEK–634)

58

2011 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkiniai buvo papildyti 11 190 eksponatų. Iki 2011 m. pabaigos Valdovų rūmų muziejus savo rinkiniuose jau turėjo 29 127 eksponatus.

Eksponatai į Valdovų rūmų muziejų pateko įvairiais būdais.

Didžiausią dalį – 11 097 eksponatus – Valdovų rūmams perdavė Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Tai 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus rasti archeologiniai radiniai.

Visą šį didelį eksponatų kiekį galima suskirstyti į keletą grupių: akmeniniai dirbiniai (25 vnt.), buitinė keramika, keraminiai dirbiniai (1 060 vnt.), metaliniai dirbiniai (114 vnt.), stikliniai dirbiniai (40 vnt.), kauliniai dirbiniai (17 vnt.), žiedo akutė (1 vnt.), plokštiniai kokliai (8 340 vnt.), puodyniniai ir dubeniniai kokliai (992 vnt.), čerpės (24 vnt.), grindų ir apdailos plytelės (154 vnt.), plytos, tinkas, skiedinys ir kt. (330 vnt.). Per 1989–1990 m. tyrimus buvo aptikta labai vertingų radinių, leidžiančių geriau suvokti renesansinių ir barokinių rūmų mastą ir prabangą.

Kultūros, meno ir istorijos fondas buvo papildytas 93 vertybėmis. Skaičius nėra didelis, tačiau eksponatai taip pat ypatingi.

Didelę eksponatų dalį sudaro dovanos. Jau ne kartą Valdovų rūmų muziejų apdovanojęs profesorius Kęstutis Paulius Žygas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2011 m. Valdovų rūmams padovanojo 17 vertybių (nuo GEK–684 iki GEK–700). Tai daugiausia grafikos darbai, vaizduojantys Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovus nuo XIV iki XIX a., kuriuos apie 1888 m. sukūrė Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836) iliustruodamas Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet, 1825–1895) knygą Le Costume Historique. Tarp dovanotų vertybių yra Hipolito de la Čarljerio (Hippolyte de la Charlerie, 1827–1869), Frydricho Hotenroto (Friedrich Hottenroth, 1840–1917) grafikos darbų bei įdomus Sidnėjaus Holo (Sidney Hall, 1788–1831) kūrinys, vaizduojantis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei pavadintą žvaigždyną.

Grafikos darbus papildo XVI–XIX a. knygos. Ypač didele verte pasižymi Henriko Sotero (Henricus Soterus, 1600–1645) veikalas Svecia sive de Suecorum Regis..., išleistas 1633 m. Leidene, bei Johano Sleidano (Johannes Sleidanus, 1506–1556) darbas De qvator svmmis imperiis libres tres..., išspausdintas ten pat 1631 metais.

Profesorius K. P. Žygas Valdovų rūmų muziejui padovanojo nepaprastai įdomų medalį, skirtą Vilniaus užėmimui 1812 m. paminėti.

Jį sukūrė Bertranas Andrė (Bertrand Andrieu, 1761–1822).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Du grafikos darbus, vaizduojančius Kvedlinburgo miesto vaizdą (1842) ir Kvedlinburgo apylinkes (1760), padovanojo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kolekcininkas Valentinas Ramonis. Net penkis eksponatus Valdovų rūmų muziejui padovanojo Staniulių šeima. Bukinistas Vidmantas Staniulis muziejui įteikė 1674 m. Paryžiuje išleistą knygą SACROSANCTI ET OECVMENICI CONCILII TRIDENTINI..., Danutė Staniulienė padovanojo Horacijaus Torselino (Horatius Torsellinus, 1545–1599) veikalą Epitome historiarum ab Orbe condito..., išleistą Insbruke 1680 metais. Nerijus Staniulis praturtino Valdovų rūmų muziejaus rinkinį XVIII a. Vilhelmo Koksės (Wilhelm Coxe) parengtu kelionės po Lenkiją, Rusiją, Švediją ir Daniją tritomiu. Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvos bankas Valdovų rūmų muziejui perdavė naujai išleistų proginių ir apyvartinių monetų pavyzdžių.

Per 2011 m. Valdovų rūmų muziejui buvo nupirkti penkiasdešimt penki eksponatai. Didžiąją dalį šių įsigijimų sudaro grafikos darbai, kurie į muziejų pateko iš V. Ramonio kolekcijos. Įsigyta vertingų XVII–XIX a. portretų, kurių Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose anksčiau nebuvo. Tarp portretuojamų asmenų yra Lenkijos ir Lietuvos valdovai Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Elžbieta Habsburgaitė, Barbora Radvilaitė, Kotryna Habsburgaitė, Henrikas Valua, Steponas Batoras, Žygimantas Vaza, Ona Habsburgaitė, Konstancija Habsburgaitė, Vladislovas Vaza, Cecilija Renata, Liudvika Marija Gonzaga, Jonas Kazimieras Vaza, Mykolas Kaributas Višnioveckis, Eleonora Marija Juzefa Višniovecka, Jonas Sobieskis, Stanislovas Leščinskis, Augustas II, Augustas III, Stanislovas Augustas Poniatovskis bei diduomenės atstovai – Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Jurgis Radvila, Eustachijus Valavičius, Kristupas Pacas bei kiti. Įsigyti keli Nikolo Sansono (Nicolas Sanson, 1600–1667) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių žemėlapiai. Kultūros, meno ir istorijos fondas taip pat pasipildė keliais XVII a. pabaigos grafikos darbais iš Samelio fon Pufendorfo (Samel von Pufendorf) knygos De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege Gestis Commentarium..., vaizduojančiais Pilypavo mūšį, Sandomiro apgultį, Dunaburgo lietuvių ir lenkų tvirtovę, Varšuvos mūšį, bei Lenkijos Karalystės žemėlapiu su švedų užimtais miestais. Greta grafikos darbų iš V. Ramonio įsigyta garsioje Elzevyrų leidykloje Leidene 1627 m. išleista knyga Respublica, Sive Status Regni Poloniae, Lituaniae... Nedidelė knyga, kuri yra kilusi iš valstybes pristatančios serijos, skirta susipažinti su kraštu, istorija, gyventojais ir pan. Dar vienas įdomus eksponatas, įsigytas iš minėtojo kolekcininko, yra XVIII a. Varšuvoje Johano Jokūbo Reichelio (Johan Jakub Reichel) sukurtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo medalis.

J. J. Reichelio autorystę patvirtina inicialai „I I R“, esantys ant medalio. J. J. Reichelis buvo garsaus medalių kūrėjo, kūrusio Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, Jono Pilypo Holshauzerio (Jan Filip Holzhaeusser, 1741–1792) mokinys. Kartu jie yra sukūrė medalių seriją, vaizduojančią Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Jie atlikti pagal paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo dvaro dailininko Marčelo Bačarelio (Marcello Bacciarelli, 1731–1818) sukurtus portretus.

Sotheby’s aukcione, kuris vyko Niujorke 2011 m. sausio 28 d., buvo įsigytas nedidelis XVII a. tapybos darbas. Ant medžio tapytas portretas sukurtas nežinomo Prancūzijos arba Flandrijos dailininko, aukciono pateiktoje informacijoje paveikslas įvardija-

V o l U M EN

II

2. Dominykas Kustosas (Domenico Custos, 1560–1615), Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas (GEK–711) In: von Notzing J. S. Der Aller Durchleuchtigsten und Grossmaechtigsten Kayser... wahrhafftige Bildtnussen..., Innsbruck, 1603.

mas kaip „Moteris su perlo auskaru“. Įdomu, kad moteris vaizduojama su nedidele karūna, o tiek asmenybė, tiek vaizdavimo būdas labai artimas Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos portretams. Gali būti, kad portrete vaizduojama moteris ir yra minėtoji valdovė, kuri kelis kartus lankėsi Vilniuje.

Pirmą kartą Valdovų rūmų muziejus įsigijo pastatomą XVII a. laikrodį. Laikrodis puikiai išlikęs bei puošniai dekoruotas.

Nors panašūs laikrodžiai XVII a. buvo gaminami ir Vilniuje, jų Lietuvoje išliko gana nedaug. Valdovų rūmams Austrijos Marko Klaro (Markus Kral) antikvariate įsigytas laikrodis buvo sukurtas Augsburge, jo autorystę liudija įrašas viduje „Christoph Müller Aug“.

Remiantis 2011 m. Valdovų rūmų muziejaus ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo sutartimi, Valdovų rūmų muziejui buvo perduota ilgalaikiam saugojimui keturiasdešimt įvairių šviestuvų, kurie sukurti XX a. antroje pusėje pagal XVI–XVII a. analogus.

Penkeriems metams perduotus šviestuvus sudaro 19 sietynų ir 21 bra reflektorius. Šviestuvus numatoma panaudoti salėse kuriant Valdovų rūmų interjerą.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

59

3. Pastatomas laikrodis, Vokietija, Augsburgas, XVII a. (GEK–706), fotografas Vytautas Abramauskas

2011 m. Valdovų rūmų muziejaus įsigytų eksponatų sąrašas 1. 2011 m. laidos numizmatinių apyvartinių monetų su atminimo ženklu rinkinys, Lietuva, 2011 m. (GEK–620) 2. 2011 m. laidos numizmatinių apyvartinių monetų su atminimo ženklu rinkinys, Lietuva, 2012 m. (GEK–621) 3. Nežinomas dailininkas, „Moteris su perlo auskaru“, Prancūzija arba Flandrija, XVII a. Medis, aliejus, 34,6 x 26,7 cm (GEK–622) 4. 50 litų moneta, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms metinėms. Dailininkas Rimantas Eidėjus, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–623) 5. 50 litų moneta, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms metinėms. Dailininkas Rimantas Eidėjus, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–624) 6. 10 litų moneta, skirta teatrui (iš serijos „Lietuvos kultūra“). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 28,70 mm, masė 12,44 g (GEK–625) 7. 10 litų moneta, skirta teatrui (iš serijos „Lietuvos kultūra“). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 28,70 mm, masė 12,44 g (GEK–626) 8. Henris Abrahamas Šatlenas (Henry Abraham Châtelain, 1684–1743), Lenkijos ir Lietuvos valdovų genealogija, Amsterdamas, 1720 m. Popierius, vario raižinys, 45,5 x 54,2 cm (GEK–627) 9. Nikolas Sansonas (Nicolas Sanson, 1600–1667), Lietuvos dalies su Polocko, Vitebsko, Mscislavo vaivadijomis ir iš dalies

60

Minsko, Smolensko vaivadijomis žemėlapis, Paryžius, 1665 m. Popierius, vario raižinys, 44,3 x 58 cm (GEK–628) 10. Nikolas Sansonas (Nicolas Sanson, 1600–1667), Lietuvos dalies su Minsko, Smolensko vaivadijomis žemėlapis, Paryžius, 1666 m. Popierius, vario raižinys, 45,5 x 60 cm (GEK–629) 11. Grafikos darbas „Pylipavo mūšis“, iš Samuelio fon Pufendorfo (Samuel von Pufendorf, 1632–1694) veikalo De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Niurnbergas, 1696 m. Popierius, vario raižinys, 36,7 x 41,5 cm (GEK–630) 12. Grafikos darbas „Sandomiro apgulimas“, iš Samuelio fon Pufendorfo (Samuel von Pufendorf, 1632–1694) veikalo De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Niurnbergas, 1696 m. Popierius, vario raižinys, 34,1 x 50,6 cm (GEK–631) 13. Grafikos darbas „Daugpilio (Dunaburgo) lietuvių ir lenkų tvirtovė“, iš Samuelio fon Pufendorfo (Samuel von Pufendorf, 1632–1694) veikalo De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Niurnbergas, 1696 m. Popierius, vario raižinys, 36 x 41,5 cm (GEK–632) 14. Dominykas Kustosas (Domenicus Custos, 1560–1615), kardinolo Jurgio Radvilos portretas, Antverpenas, 1600–1602 m. Popierius, vario raižinys, 27,4 x 17,6 cm (GEK–633) 15. Lukas Kilianas (Lucas Kilian, 1579–1637), Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus portretas, Augsburgas, 1615 m. Popierius, vario raižinys, 20,4 x 13,6 cm (GEK–634) 16. Motiejus Merianas (Matthias Merian, 1593–1650), Žygimanto Vazos portretas, iš leidinio Theatrum Europaeum..., Frankfurtas prie Maino, 1660 m. Popierius, vario raižinys, 31,7 x 20,4 cm (GEK–635) 17. Motiejus Merianas (Matthias Merian, 1593–1650), Vladislovo Vazos portretas, iš leidinio Theatrum Europaeum..., Frankfurtas prie Maino, 1660 m. Popierius, vario raižinys, 32,4 x 20,3 cm (GEK–636) 18. Motiejus Merianas (Matthias Merian, 1593–1650), Jono Kazimiero Vazos portretas, iš leidinio Theatrum Europaeum..., Frankfurtas prie Maino, 1660 m. Popierius, vario raižinys, 24,8 x 18,8 cm (GEK–637) 19. Nežinomas autorius, Mykolo Tomo Kaributo Višnioveckio portretas, iš leidinio Theatrum Europaeum..., Frankfurtas prie Maino, 1677 m. (GEK–638) 20. Johanas Frankas (Johann Frank), Kristupo Paco portretas, iš Galeaco Gualdo Priorato (Galeazzo Gualdo Priorato, 1606– 1678) veikalo Historia di Leopoldo Cesare..., Viena, 1670 m. Popierius, vario raižinys, 29,1 x 19,3 cm (GEK–639) 21. Andriejus van Blemanas (Adriaen van Bloeman), Mykolo Kazimiero Paco portretas, iš Galeaco Gualdo Priorato (Galeazzo Gualdo Priorato,1606–1678) veikalo Historia di Leopoldo Cesare..., Viena, 1670 m. Popierius, vario raižinys, 29,1 x 18,9 cm (GEK–640) 22. Mauricius Langas (Mauritius Lang), Jonušo Radvilos portretas, iš Galeaco Gualdo Priorato (Galeazzo Gualdo Priorato, 1606–1678) veikalo Historia di Leopoldo Cesare..., Viena, 1670 m.

Popierius, vario raižinys, 30,9 x 20,6 cm (GEK–641) 23. Mykolas De L’Armesinas (Nicolas De L’Armessin), Eleonoros Marijos Josefos Višnioveckos portretas, Paryžius, 1689 m.

Popierius, vario raižinys, 29,1 x 20,3 cm (GEK–642) 24. Mikalojaus Radvilos portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 34,2 x 21,3 cm (GEK–643)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

25. Henriko Valua portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 33,3 x 21,3 cm (GEK–644) 26. Elžbietos Habsburgaitės portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 33,7 x 20 cm (GEK–645) 27. Kotrynos Habsburgaitės portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 34,2 x 20,2 cm (GEK–646) 28. Onos Habsburgaitės portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 34,2 x 20,5 cm (GEK–647) 29. Konstancijos Habsburgaitės portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 33,3 x 21,5 cm (GEK–648) 30. Cecilijos Renatos portretas, iš Franco Kristupo Kevenhilerio (Franz Christoph Khevenhiller, 1588–1650) leidinio Annales Ferdinandei..., Leipcigas, 1721–1726 m. Popierius, vario raižinys, 33,7 x 20,2 cm (GEK–649) 31. Nežinomas autorius, Liudvikos Marijos Gonzagos portretas, Paryžius, 1830 m. Popierius, plieno raižinys, 26,2 x 17,1 cm (GEK–650) 32. Johanas Jokūbas Kleinšmitas (Johann Jacob Kleinschmidt, 1687–1772), Augusto III portretas, apie 1750 m. Popierius, vario raižinys, 32 x 20,2 cm (GEK–651) 33. Johanas Esajas Nilsonas (Johann Esaias Nilson, 1721– 1788) pagal Ubaldą Bonvinčinį (Ubaldo Bonvicini), Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas, Paryžius, 1770 m. Popierius, vario raižinys, 37,7 x 22,8 cm (GEK–652) 34. Karolis Majeris (Carol Mayer), Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, Niurnbergas, 1830 m. Popierius, mecotinta, 30,3 x 24,2 cm (GEK–653) 35. Henriko Valua portretas, Paryžius, 1830 m. Signatūros: „Durand del.“, „Breton sc“. Popierius, spalvinta graviūra, 22 x 13,8 cm (GEK–654) 36. Kęstučio portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, plieno raižinys, 27,3 x 17,6 cm (GEK–655) 37. Birutės portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, plieno raižinys, 26,5 x 17,1 cm (GEK–656) 38. Žygimanto Augusto portretas, Paryžius, 1830–1840 m.

Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, litografija, 26,3 x 18,2 cm (GEK–657) 39. Barboros Radvilaitės portretas, Paryžius, 1830–1840 m.

Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, litografija, 28,3 x 19,2 cm (GEK–658) 40. Žygimanto Senojo portretas, Paryžius, 1830–1840 m.

Signatūros: „Vernier. del“, „Lemaitre. direxit.“, „Laderer. Sc.“ Popierius, litografija, 20,4 x 12,5 cm (GEK–659) 41. Jono Sobieskio portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, litografija, 26,4 x 17,8 cm (GEK–660)

V o l U M EN

II

42. Džeimsas Hopvudas (James Hopwood, 1795–1855) pagal Pranciškų Smuglevičių, Jono Sobieskio portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Popierius, litografija, 26,4 x 18,9 cm (GEK–661) 43. Nežinomas autorius, Augusto II Sakso portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Popierius, litografija, 26,5 x 17,7 cm (GEK–662) 44. Mindaugo karūnavimas, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, litografija, 18,4 x 27,2 cm (GEK–663) 45. Vladislovo III Varniečio portretas, Paryžius, 1830– 1840 m. Signatūra: „de L’Imper e de Leclere“. Popierius, litografija, 26,4 x 17,3 cm (GEK–624) 46. Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, Paryžius, 1830– 1840 m. Signatūros: „Vernier. del“, „Lemaitre. direxit.“, „Massard.

Sc.“ Popierius, litografija, 20,4 x 12,6 cm (GEK–665) 47. Vladislovo Vazos portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Sig­ natūros: „Vernier. del“, „Lemaitre. direxit.“, „Massard. Sc.“. Popierius, litografija, 20,4 x 12,6 cm (GEK–666) 48. Žygimanto Vazos portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Sig­ natūros: „Vernier. del“, „Lemaitre. direxit.“, „Massard. Sc.“. Popierius, litografija, 20,4 x 12,6 cm (GEK–667) 49. Vilniaus katedra, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūros: „Imp. ie de Leclere“. Popierius, litografija, 18,3 x 27,2 cm (GEK–668) 50. Nežinomas autorius, Stanislovo Leščinskio portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Popierius, litografija, 23 x 13,4 cm (GEK–669) 51. Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Signatūros: „Vernier. del“, „Lemaitre. direxit.“, „Millet. Sc.“. Popierius, litografija, 20,4 x 12,5 cm (GEK–670) 52. Stepono Batoro portretas, Paryžius, 1830–1840 m. Sig­ natūra: „Imprimerie de Leclere“. Popierius, litografija, 26,4 x 16,1 cm (GEK–671) 53. Knyga Respublica, Sive Status Regni Poloniae, Lithuaniae, Prussae, Livoniae, etc..., Leidenas, 1627 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 11,7 x 6,5 x 3,1 cm (GEK–671) 54. Lenkijos Karalystės žemėlapis, iš Samuelio fon Pufendorfo (Samuel von Pufendorf, 1632–1694) veikalo De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Niurnbergas, 1696 m. Popierius, vario raižinys, 35,8 x 41,4 cm (GEK–673) 55. Grafikos darbas Varšuvos mūšis, iš Samuelio fon Pufendorfo (Samuel von Pufendorf, 1632–1694) veikalo De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Niurnbergas, 1696 m. Popierius, vario raižinys, 34 x 57,6 cm (GEK–674) 56. Johanas Jokūbas Reichelis (Johan Jakub Reichel), Žygimanto Senojo medalis, Varšuva, XVIII a. Vario lydinys, skersmuo 43 mm (GEK–675) 57. Kvedlinburgo apylinkių žemėlapis, iš Josefo Rocho Julieno (Joseph Roch Julien) veikalo Atlas Topographique et Militaire, Paryžius, 1758 m. Popierius, vario raižinys, 37,5 x 49,6 cm (GEK–676) 58. Kvedlinburgo vaizdas, Paryžius (?), 1842 m. Signatūra: „Lemaitre. direxit.“ Popierius, litografija, 20,7 x 12 cm (GEK–677) 59. 50 litų moneta, skirta krepšiniui. Dailininkai Liudas Parulskis, Giedrius Paulauskis, 2011 m. Sidabras, skersmuo 16,25 mm, masė 3,10 g (GEK–678) 60. 50 litų moneta, skirta krepšiniui. Dailininkai Liudas Parulskis, Giedrius Paulauskis, 2011 m. Sidabras, skersmuo 16,25 mm, masė 3,10 g (GEK–679) 61. 1 lito moneta, skirta krepšiniui. Dailininkai Liudas Parulskis, Giedrius Paulauskis, 2011 m. Vario ir nikelio lydinys, skersmuo 22,3 mm, masė 6,25 g (GEK–680)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

61

62. 1 lito moneta, skirta krepšiniui. Dailininkai Liudas Parulskis, Giedrius Paulauskis, 2011 m. Vario ir nikelio lydinys, skersmuo 22,3 mm, masė 6,25 g (GEK–681) 63. 50 litų moneta, skirta Vilniaus Aukštutinei piliai (iš serijos „Lietuvos istorijos ir architektūros paminklai“). Dailininkas Rytis Jonas Belevičius, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–682) 64. 50 litų moneta, skirta Vilniaus Aukštutinei piliai (iš serijos „Lietuvos istorijos ir architektūros paminklai“). Dailininkas Rytis Jonas Belevičius, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–683) 65. Bertranas Andrė (Bertrand Andrieu, 1761–1822), medalis Vilniaus užėmimui paminėti, 1812 m. Varis, skersmuo 4 cm, storis 4 mm (GEK–684) 66. Medalis Vilniaus užėmimui paminėti su grandine. Sukurtas pagal Bertrano Andrė (Bertrand Andrieu, 1761–1822) medalį.

Pagaminta firmoje „Trifari“, XX a. (GEK–685) 67. Henriko Soteruso (Henricus Soterus, 1600–1645) knyga Svecia sive de Suecorum Regis Dominiis et opibus..., Leidenas, 1633 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 11,3 x 6,1 x 1,6 cm (GEK–686) 68. Johano Sleidano (Johannes Sleidanus, 1506–1556) knyga De qvatvor svmmis IMPERIIS Libres tres..., Leidenas, 1631 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 11,2 x 6,2 x 3,3 cm (GEK–687) 69. Mykolo Dovydo De La Bizardjero (Michel David De La Bizardiere) knyga Histoire de la scission arriv’e en Pologne..., Paryžius, 1699 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 15,8 x 9,7 x 2,2 cm (GEK–688) 70. Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau, 1712–1778) knyga Considérations sur le gouvernement DE POLOGNE, et sur sa réformation prjettée..., Londonas, 1782 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 12,7 x 8 x 2,2 cm (GEK–689) 71. Juozapo de Laportės (Joseph de Laporte) knyga O viajante universal..., t. XLI, Lisabona, 1807 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 15,1 x 10 x 2,5 cm (GEK–690) 72. Hipolitas de la Čarljeras (Hippolyte de la Charlerie, 1827–1869), grafikos darbas, vaizduojantis Rusijos caro Ivano Aleksejevičiaus karūną, Lietuvos ir Livonijos šalmus, skeptrą, Paryžius, 1884 m. Popierius, litografija, 37,4 x 26,6 cm (GEK–691) 73. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XIVe et XVe siècles. Figures typiques et historiques, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m. Popierius, spalvota litografija, 21,4 x 17,4 cm (GEK–692) 74. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XIVe et XVe siècles, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m.

Popierius, spalvota litografija, 21,6 x 17,9 cm (GEK–693) 75. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XVIe siècle, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m. Popierius, spalvota litografija, 21,4 x 17,6 cm (GEK–694) 76. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XVIIe et XIXe siècles. Costumes de la noblesse et du peuple, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m. Popierius, spalvota litografija, 21,2 x 17,4 cm (GEK–695)

62

77. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XIXe siècle. Costumes de la peuple, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m. Popierius, spalvota litografija, 21,2 x 17,2 cm (GEK–696) 78. Firmenas Dido (Firmin Didot, 1764–1836), Pologne. – XIXe siècle. Costumes de la peuple, iš Alberto Čarlio Augusto Rasinė (Albert Charles Auguste Racinet) veikalo Le Costume Historique, Paryžius, 1888 m. Popierius, spalvota litografija, 21,2 x 17,2 cm (GEK–697) 79. Frydrichas Hotenrotas (Friedrich Hottenroth, 1840– 1917), Polonais, Lithuaniens, Livoniens et Russes (XVIème siècle)...

Popierius, spalvota litografija, 30,6 x 22 cm (GEK–698) 80. Frydrichas Hotenrotas (Friedrich Hottenroth, 1840– 1917), Preussen. LITAUER. UM 1600, iš veikalo Handbuch der deutschen Tracht, 1896 m. Popierius, spalvota litografija, darbas įrėmintas 37,4 x 32,4 cm (su rėmu) (GEK–699) 81. Sidnėjus Halas (Sidney Hall, 1788–1831), TAURUS PONIATOWSKI, SERPENTARIUS, SCUTUM AND SERPENS, iš Jehošaphato Aspino (Jehoshaphat Aspin) veikalo Urania’s Mirror – A Familiar Treatise on Astronomy, Londonas, 1825 m. Popierius, vario raižinys, darbas įrėmintas, 38,7 x 43 cm (su rėmu) (GEK–700) 82. Knyga SACROSANCTI ET OECVMENICI CONCILII TRIDENTINI SVB PAVLO III. IVLIO III. ET PIO IV. PP. MM. CELEBRATI. CANONES ET DECRETA..., Paryžius, 1674 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 15,3 x 9 x 3,4 cm (GEK–701) 83. Horacijaus Torselino (Horatius Torsellinus, 1545–1599) knyga EPITOME HISTORIARUM AB Orbe condito, ad nostra usque tempora..., Insbrukas, 1680 m. Popierius, oda, vario lydinys, geležis, 13,6 x 7,9 x 5,4 cm (GEK–702) 84. Vilhelmas Koksė (Wilhelm Coxe, 1747–1828), Reise durch Polen, Rußland, Schweden und Daenemark. Mit historischen Nachrichten, und politischen Bemerkungen begleitet... Erste Band, Ciurichas, 1785 cm. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 26,4 x 20,7 x 3,4 cm (GEK–703) 85. Vilhelmas Koksė (Wilhelm Coxe, 1747–1828), Reise durch Polen, Rußland, Schweden und Daenemark. Mit historischen Nachrichten, und politischen Bemerkungen begleitet... Zweiter Band, Ciurichas, 1786 cm. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 26,4 x 20,7 x 2,8 cm (GEK–704) 86. Vilhelmas Koksė (Wilhelm Coxe, 1747–1828), Reise durch Polen, Rußland, Schweden und Daenemark. Mit historischen Nachrichten, und politischen Bemerkungen begleitet... Dritter Band, Ciurichas, 1792 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 26,4 x 20,7 x 2 cm (GEK–705) 87. Pastatomas laikrodis, Vokietija, Augsburgas, XVII a.

Vario lydinys, stiklas, geležis, liejimas, tekinimas, auksavimas, raižymas, 10 x 14 x 14 cm (GEK–706) 88. 50 litų moneta, skirta XXX olimpinėms žaidynėms Londone. Dailininkai Rūta Ona Čigriejūtė, Rytis Jonas Belevičius, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–707) 89. 50 litų moneta, skirta XXX olimpinėms žaidynėms Londone. Dailininkai Rūta Ona Čigriejūtė, Rytis Jonas Belevičius, Lietuva, 2011 m. Sidabras, skersmuo 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK–708) 90. Dominykas Kustosas (Domenico Custos, 1560–1615), Mikalojaus Radvilos Juodojo portretas, iš Jokūbo Šrenko fon Notzingo (Jacob Schrenck von Notzing) knygos Der Aller Durchleuchtigsten

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

4. Grafikos darbas Varšuvos mūšis (GEK–674), fotografas Vytautas Abramauskas In: von Pufendorf S. De Rebus a Carolo Gustavo Sveciae Rege..., Nürnberg, 1696.

und Grossmaechtigsten Kayser... wahrhafftige Bildtnussen..., Insbrukas, 1603 m. Popierius, vario raižinys, 48 x 35 cm (GEK–709) 91. Dominykas Kustosas (Domenico Custos, 1560–1615), Mikalojaus Radvilos Rudojo portretas, iš Jokūbo Šrenko fon Notzingo (Jacob Schrenck von Notzing) knygos Der Aller Durchleuchtigsten und Grossmaechtigsten Kayser... wahrhafftige Bildtnussen..., Insbrukas, 1603 m. Popierius, vario raižinys, 48 x 35 cm (GEK–710) 92. Dominykas Kustosas (Domenico Custos, 1560–1615), Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas, iš Jokūbo Šrenko fon Notzingo (Jacob Schrenck von Notzing) knygos Der Aller Durchleuchtigsten und Grossmaechtigsten Kayser... wahrhafftige Bildtnussen..., Insbrukas, 1603 m. Popierius, vario raižinys, 48 x 35 cm (GEK–711) 93. Dominykas Kustosas (Domenico Custos, 1560–1615), Stepono Batoro portretas, iš Jokūbo Šrenko fon Notzingo (Jacob Schrenck von Notzing) knygos Der Aller Durchleuchtigsten und Grossmaechtigsten Kayser... wahrhafftige Bildtnussen..., Insbrukas, 1603 m. Popierius, vario raižinys, 48 x 35 cm (GEK–712) 94. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Akmeniniai dirbiniai (25 vnt.)

(GEK–713/1–25) 95. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Buitinė keramika, keraminiai dirbiniai (1 060 vnt.) (GEK–714/1–1060) 96. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Metaliniai dirbiniai (114 vnt.)

(GEK–715/1–114) 97. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Stikliniai dirbiniai (40 vnt.)

(GEK–716/1–40)

V o l U M EN

II

98. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Kauliniai dirbiniai (17 vnt.)

(GEK–717/1–17) 99. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Žiedo akutė (1 vnt.) (GEK–718) 100. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Architektūrinė keramika: plokštiniai kokliai (8 340 vnt.) (GEK–719/1–8340) 101. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Architektūrinė keramika: puodyniniai ir dubeniniai kokliai (992 vnt.) (GEK–720/1–992) 102. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Architektūrinė keramika: čerpės (24 vnt.) (GEK–721/1–24) 103. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Architektūrinė keramika: grindų ir apdailos plytelės (154 vnt.) (GEK–722/1–154) 104. 1989–1990 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus aptikti archeologiniai radiniai. Architektūrinė keramika: plytos, tinkas, skiedinys ir t. t. (330 vnt.) (GEK–723/1–330)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

63

Gintautas Striška

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.striska@valdovurumai.lt

Mokslinių tyrimų centro veikla 2011 m.

Vykstant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrinėjimams, per keletą dešimtmečių formavosi tyrimų grupė, kurios gretas papildydavo vis jaunesni tyrėjai. Nuo 1988 m. iš pradžių pagalbininkais, praktikantais, fiksuotojais arba kasėjais dirbę žmonės tapo laborantais, archeologais, restauratoriais, architektais. Tyrimų vadovų habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus, habil. dr. Adolfo Tautavičiaus, prof. dr. Albino Kuncevičiaus mokyklą išėjo archeologai, dr. Napaleono Kitkausko patirties pasisėmė architektai, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centru, buvo parengti restauratoriai. Iš pradžių Lietuvos istorijos instituto Pilių tyrimo skyriuje, o vėliau iš to skyriaus performuotoje viešojoje įstaigoje Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“1 buvo suformuotas gana aukštos kvalifikacijos kolektyvas, sugebantis dirbti atliekant ypač didelio masto kompleksinius tyrinėjimus, iš esmės žinantis bene daugiausia informacijos, susijusios su Vilniaus Žemutinės pilies, o ypač su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimais. Nepriklausomybės pradžioje, paaštrėjus konkurencinei kovai darbo rinkoje, buvo sunaikintos arba gerokai „apkarpytos“ panašaus pobūdžio institucijos, pavyzdžiui, Paminklų projektavimo ir restauravimo institutas, Kultūros paveldo centras ir kt., taip likviduojant bene svarbiausią – profesionalių tyrėjų grandį, iš dalies ir sukauptą archyvą. Panašus likimas grėsė ir Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“ 2009 m., nes pagrindinio objekto – Valdovų rūmų – tyrimai ėjo į pabaigą, o naujų objektų arba užsakymų nei administracija, nei archeologinių tyrimų vadovai neieškojo. Sukaupta darbo patirtis, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų medžiagos pažinimas tapo bene pagrindiniu akstinu šiuos žmones pakviesti ir toliau dirbti ties Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimais, atkasto kilnojamojo ir nekilnojamojo paveldo moksliniu pažinimu ir interpretavimu, jo išsaugojimu. Bene visi, pageidaujantys keisti su lauko tyrimais susijusį darbą į kamerinius ir detalesnius medžiaginius tyrinėjimus, atrado sau vietą skirtinguose Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų padaliniuose. Daugelis iš jų įsitvirtino Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centre.

Mokslinių tyrimų centrui Valdovų rūmų muziejaus Statute2 numatyta plati veikla – tirti ir sisteminti sukauptus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinius, atspindinčius 1 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių tyrimų įstaigų raida trumpai apžvelgta: Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Iš griuvenų atgimstanti istorija“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 20–30.

2 Nuo 2012 m. gegužės 3 d. kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-314 patvirtinti Valdovų rūmų muziejaus Nuostatai, pakeitę Statutą, in: Valstybės žinios, 2012 05 08, Nr. 53-2662.

64

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istoriją, Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidos svarbiausius etapus, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro kultūros savitumą, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį; organizuoti ir vykdyti kultūros, meno, istorijos, archeologijos ir kitus mokslinius tyrimus, kartu su mokslo ir studijų institucijomis bei mokslinių tyrimų įstaigomis rengti ir vykdyti nacionalines bei tarptautines konferencijas, seminarus, kitus kultūros paveldo tyrimo ir aktua­ linimo projektus, susijusius su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje, rengti parodas, publikuoti straipsnius.

Mokslinių tyrimų centro struktūrą, tiksliau tyrimo grupių pobūdį atspindi pati Valdovų rūmų muziejaus specifika. Siekiant pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, reikia profesio­ nalių istorikų, archeologų, architektūros ir dailės istorikų. Turėdama vieną iš didžiausių tarp Lietuvos muziejų archeologinių radinių kolekciją, Archeologijos grupė yra viena svariausių tyrinėjant materialųjį paveldą, dažnai papildanti arba tiesiog iš naujo perrašanti Vilniaus pilių istoriją. Grupės vadovu tapo dr. Povilas Blaževičius, archeologais-muziejininkais dirbo Egidijus Ožalas, Rasa Valatkevičienė, Klaipėdos universiteto doktorantas Paulius Bugys. Archeologai kartu su Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus specialistais kibo į archeologinio paveldo analizavimą, Rūmų istorijos etapų tyrinėjimus ir archeologiją pristatančios ekspozicijos rengimą, archeologinių radinių interpretavimą. Bendradarbiaujant su Lietuvos prabavimo rūmais, buvo pradėti iki šiol nenustatytų brangakmenių tyrimai, papuošalų iš tauriųjų metalų prabos tyrimai. Nustatyta, kad beveik visi rasti žiedai iš aukso yra aukščiausios prabos gaminiai, o jų akutės puoštos deimanto, granato, rubino inkrustacijomis. Akivaizdžiai pasistūmėjo ginkluotės, ypač šarvų detalių, tyrimai. Juos tyrinėjęs P. Bugys nustatė daugelio iki tol neatpažintų metalinių plokštelių paskirtį, apie tai parengti jau keli straipsniai3. Lietuvių kalbos komisijoje šio tyrėjo dėka įtvirtinti su šarvuote susiję terminai. Neatsiejama tyrimų dalimi objektui pažinti tapo ir Dendrochronologijos laboratorija, padedanti archeologams daug tiksliau datuoti statinius, o kartu ir archeologinius horizontus bei radinių kompleksus. Dendrochro­ nologė dr. Rūtilė Pukienė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimų pagrindu jau parengusi tūkstančio metų Lietuvos pušies 3 Bugys P. „Šarvų detalių komplektas iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, p. 169–177; Bugys P. „Viduramžių ir Renesanso šarvų terminija“, in: Karo archyvas, t. XXVI, 2011, Vilnius.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sveikina konferencijos „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ dalyvius, fotografas Vytautas Abramauskas

datavimo skalę. Valdovų rūmų muziejaus turimoje medienos saugykloje, kurioje palaikoma pastovi minusinė temperatūra, saugoma beveik 3 000 medžio nuopjovų pavyzdžių kolekcija4. Šiuos mėginius ir saugyklą prižiūri bei, vadovaujant R. Pukienei, mėginius dendrochronologiniams tyrimams atlikti ruošia Tomas Valatkevičius. Per aptariamus metus buvo atlikta 26 archeologiniuose tyrinėjimuose paimtų medienos pavyzdžių dendrochronologinė analizė ir 45 archeologiniams eksponatams nustatyta medienos rūšis.

Per kelerius metus medžio rūšis nustatyta 572 medienos rinkinio eksponatams, kurie sudaro apie trečdalį viso Valdovų rūmų muziejaus medinių eksponatų rinkinio. Nustatyta 18 rūšių medienos, tarp kurių dirbiniai iš tradicinės vietinės medienos – pušies, ąžuolo, klevo, uosio bei svetimšalės medienos – buksmedžio, kėnio, kamštinio ąžuolo5. Tai perspektyvūs, iki šiol didesnio dėmesio tarp archeologų ir tyrinėtojų nesulaukę tyrimai.

Dendrochronologė R. Pukienė įsitraukė ir į tarptautinį skaitmeninimo projektą „Towards a European Research and Data Network for Cultural Tree-ring Studies“, kuris yra iš dalies finansuojamas Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos Kultūros paveldo agentūros (RCE, arba Rijksdienst voor het Cultureel Erfoed). Projektas yra kito RCE finansuojamo infrastruktūros projekto „Digital Collaboratory on Cultural – Historical Dendrochronology in the Low Contries (DCCD)“ (vykdyto nuo 2008 05 01 iki 2012 03 31) tąsa – internacionalizavimo etapas. Šiame etape prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir Valdovų rūmų muziejus. Šiuo metu archyve sukaupta 3 850 rievių serijų duo4 Pukienė R. „Dendrochronologija: medienos rievėse užkoduota istorija“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai. Parodos katalogas, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 30–31.

5 Pukienė R. „Archeologinių radinių medienos rūšies tyrimai“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos, p. 28–29.

V o l U M EN

II

menys ir aprašai su geografinėmis koordinatėmis, leidžiančiomis naudoti žemėlapių technologijas. Iš viso suvesti ir suarchyvuoti 283 rievių matavimo serijų ir 139 išvestinių serijų duomenys.

Dalyvaujant projekte atsirado galimybė ne tik naudotis užsienio mokslininkų duomenimis, bet ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų medžiagą pateikti plačiai europinei auditorijai.

Architektūros grupė sudaryta iš trijų architektų – grupės vadovės Rasos Abramauskienės, architektų Ričardo Račinsko ir Vytauto Jusevičiaus. Ši grupė pradėjo tvarkyti architektūrinių tyrimų dalį, kur viena pagrindinių užduočių – sujungti per skirtingus tyrimų metus išbarstytus mūro architektūros brėžinius, pradėti medinio užstatymo suvedimą į vientisą sistemą ir gilintis į architektūros tyrimus, iškastus architektūros elementus. Aktyviai dirbdama ties pagrindiniais Rūmų statybos etapais, architektė R. Abramauskienė parengė septynis įvairių epochų Rūmų maketų trimačius eskizus, kurie bus įgyvendinti ekspozicijoje. Taip pat pradėti architektūrinių detalių katalogo parengiamieji darbai, sukurti per archeologinius tyrimus rastos 171 architektūrinės detalės dvimačiai ir trimačiai brėžiniai. Kartu su Pastatų priežiūros ir technologijų skyriumi įrengta architektūrinių detalių saugykla.

Archyvavimo grupėje tvarkomi, ruošiami nuolatiniam saugojimui Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų architektūrinių ir archeologinių tyrimų brėžinių švarraščiai ir juodraščiai, architektė Rima Ašmenaitė juos skenuoja ir ruošia elektronines kopijas.

Sutvarkyta apie 3 000 architektūrinių ir archeologinių brėžinių švarraščių ir juodraščių, parengti jų aprašai, nuskenuoti 138 brėžiniai. Fotografas Vytautas Stasys Abramauskas fiksuoja tyrimų eigą, eksponatus, taip pat įamžina ir rūmų gyvenimo akimirkas – konferencijas, kultūrinius, edukacinius renginius ir kt. Padarytos 2 342 aukštos kokybės eksponatų nuotraukos leidiniams, tyrimų ir restauravimo dokumentacijai ir per 6 000 aukštos kokybės

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

65

2. Pranešimą konferencijoje „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ skaito prof. dr. Raimonda Ragauskienė, fotografas Vytautas Abramauskas

Rūmų statybos eigos ir interjero įrengimo, muziejaus renginių, parodų, konferencijų nuotraukų, kurios bus naudojamos interneto svetainėje, informacinėse priemonėse, leidiniuose ir kt.

Kultūros ir dailės istorijos grupė iki galo nebuvo suformuota, tačiau istoriniams tyrimams vadovavo dr. Liudas Glemža, istoriku dirbo dr. Ramūnas Kondratas. Dr. L. Glemža aktyviai ruošė ekspozicijos istorinės dalies tekstinę apžvalgą, liepos mėnesį Vyriausiajame senųjų aktų archyve (Varšuva) rinko su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių teritorija susijusią istorinę medžiagą, koncentruodamas dėmesį į XVIII a. dokumentus. Grupė aktyviai dirbo rengiant knygas, organizuojant konferencijas.

2011 metai – tai jau tretieji Mokslinių tyrimų centro veiklos metai, pradedami apčiuopti konkretesni darbo rezultatai. Jau tapo tradicija Valdovų rūmų muziejui kasmet kartu su part­neriais organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją, kurios tema būtų padiktuota Rūmų istorijos. Šiais metais suėjo 350 m. (1661 m. gruodžio 3 d.), kai iš Maskvos okupacijos buvo išvaduota Vilniaus pilis, taip pat prieš 400 metų – 1611 m. birželio 13 d., beveik po šimtmečio, iš Maskvos buvo atgautas Smolenskas. Šios epochos siejamos su švedų kilmės Vazų dinastijos atstovų valdymu, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje truko net aštuonis dešimtmečius. Vazų epocha buvo itin reikšminga visos Abiejų Tautų Respublikos ir konkrečiai Lietuvos istorijoje. Vazų valdymo laikais į Lietuvos žemes skverbėsi Baroko idėjos ir formos, itin suklestėjusios sostinėje Vilniuje ir palikusios reikšmingiausius meninio paveldo paminklus. Valdovų rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje paskutinis perstatymas siejamas taip pat su Vazų valdymu. Čia buvo sprendžiami ne tik Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos, bet ir viso Europos regiono likimo klausimai. Todėl konferencija„Vazų

66

epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“6 sutraukė vienus žinomiausių šios epochos tyrinėtojų iš Lenkijos – prof. habil. dr.

Henriką Visnerį (Henryk Wisner) (pranešimas buvo atsiųstas, perskaitė Lenkijos instituto Vilniuje darbuotojas), prof. habil. dr. Uršulą Augustyniak (Urszula Augustyniak), prof. habil. dr. Andžejų Zakševskį (Andrzej Zakrzewski), Piotrą Jaceką Jamskį (Piotr Jacek Jamski) – ir iš Lietuvos – prof. dr. Raimondą Ragauskienę, dr. L. Glemžą, prof. habil. dr. Antaną Tylą, doc. dr. Eugenijų Saviščevą, doc. dr. Elmantą Meilų, doc. dr. Valdą Rakutį, dr. Gintautą Sliesoriūną, dr. Živilę Nedzinskaitę. Po konferencijos pranešimų pagrindu parengti straipsniai yra publikuojami šiame leidinyje.

Publikuoti konferencijų medžiagą taip pat tampa tradicija.

Kaip tik šiemet išleista 2009 m. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas“7 medžiaga8. Vienas iš šios knygos sudarytojų, vertėjų ir redaktorių buvo dr. L. Glemža. Ne be šio specialisto indėlio buvo parengtos paraiškos Lietuvos Kultūros rėmimo fondui, prašant paramos šios knygos leidimui. Kultūros rėmimo fondas 2011 m. rėmė ir dar vieną su Vazų epocha susijusį leidinį9.

6 Konferencijos bendraorganizatoriai: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius, Lenkijos institutas Vilniuje.

7 Konferencija vyko 2009 m. lapkričio 19–20 d. Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale (dabar Taikomosios dailės muziejus). Konferencijos bendraorganizatoriai: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius, Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos dailės muziejus.

8 Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia Lubelska: idea i jej kontynuacja, sudarytojai / opracowanie L. Glemža, R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2011.

9 Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d. / Dies Triumphi. Victoria Sigismundi III die XIII Junii A.D. MDCXI Smolensco expugnato et triumphalis ingressus Vilnam die XXIV Julii A.D. MDCXI celevvbratusi / Day of Triumph. The victory at Smolensk on June 13, 1611 and the ceremonial reception of Sigismund Vasa in Vilnius on July 24, 1611, parengė / comparavit / text compilation by E. Ulčinaitė, E. Saviščevas, Vilnius, 2011.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

3. Paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos.

Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“ Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

Apžvelgiant projektų rengimą, reikėtų išskirti, kad dalyvaujant Valdovų rūmų muziejaus administracijai, Leidybos skyriui ir Mokslinių tyrimų centro specialistams, 2011 m. buvo parengtas dar pluoštas įvairių projektų, iš kurių leidybai buvo skirti septyni. Be jau minėtų leidinių, parengti dar keturi projektai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis iš dalies finansuojamiems leidinių ruošimo ir spaudos darbams (darbai bus atliekami 2012 m.). Džiugu, kad visi keturi projektai gavo paramą. Teiktas vienas projektas Lietuvos mokslo tarybai dr. P. Blaževičiaus disertacijos pagrindu rengti ir išleisti leidinį apie seniausius Lietuvoje aptiktus žaislus. Šis projektas jau įgyvendintas ir išleista monografija10.

Vienas svarbiausių ir prioritetinių Mokslinių tyrimų centro veiklos darbų yra rengti nuolatinę didaktinę rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspoziciją, kuri lankytojus supažindins su Rūmų istorija ir archeologija, gausiais archeologiniais radiniais, pilies raidą atspindinčiais maketais. Šiame fronte atlikti pirmojo etapo darbai – surinkta tekstinė medžiaga, būsimų eksponatų atvaizdai, parinkta pagrindinė ikonografinė medžiaga, parengti 5 įvairių epochų žemėlapiai, restauruoti būsimi eksponatai. Tikėtina, kad 2013 m. užbaigtose Rūmų erdvėse jau bus įrengta didesnė dalis ekspozicijos.

Dirbdami su kitomis parodomis, Mokslinių tyrimų centro specialistai, direktoriaus pavaduotojas Eduardas Kauklys, Užsienio ryšių ir parodų skyrius ir muziejaus techniniai darbuotojai aktyviai dalyvavo eksponuojant bei pristatant po įvairių Lietuvos miestų muziejus keliaujančią Rūmų simboliniam atidarymui (2009 m. liepos 6 d.) parengtą stendinę parodą „Lietuvos Didžio-

sios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Ši paroda eksponuota Klaipėdoje, Jurbarke, Pakruojyje, Ignalinoje, Rokiškyje, Kražiuose.

2011 m. pradėta įgyvendinti virtuali paroda „Savaitės eksponatas“, kurios tikslas – kas savaitę pristatyti po vieną Valdovų rūmų muziejuje saugomų eksponatų vaizdą ir jo aprašymą. Paroda pristatyta rugsėjo 12–18 d. atnaujintame Valdovų rūmų muziejaus tinklalapyje. Pirmuoju eksponatu tapo renesansinis koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – Vyčiu. 2011 m. pristatyta 16 eksponatų. Savaitės eksponatų tekstų autoriai – Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus bei Mokslinių tyrimų centro specialistai – siekė pateikti ne tik sausą informaciją apie eksponatus, bet ir gerokai platesnius komentarus, susijusius su eksponato gamybos technika, paplitimu arba kitomis aktualijomis, kitų objektų analogiškais eksponatais.

Siekiant visuomenei pristatyti restauravimo metodiką, archeologinių radinių tyrimus ir dažniausiai nepastebimą restauratorių darbą 2011 m. gegužės 10–lapkričio 27 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo surengta paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos.

Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“. Parodos atidarymas derintas prie Vilniuje 2011 m. gegužės 10–13 d. vykusios 9-osios Baltijos šalių restauratorių trienalės-suvažiavimo „Konservavimas kaip meno ir mokslo sintezė: kryptys ir pasiekimai“ („Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements“). Joje mūsų specialistai taip pat

10 Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

67

4. Į parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ integruota paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“, fotografas Vytautas Abramauskas

pristatė keturis pranešimus11. Vėliau (nuo 2011 m. gruodžio 6 d.) ši paroda adaptuota ir integruota į parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Restauruotų dirbinių parodai tekstus rengė Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai, pristatydami beveik visų rūšių archeologinių eksponatų restauravimo metodiką ir po keletą įspūdingiausių arba įdomiausių eksponatų.

Parodą sudarė 13 stendų bei 10 juos lydinčių vitrinų su archeologijos eksponatais. Bene pirmą kartą Lietuvoje parodoje pristatomi medienos rūšies identifikavimo tyrimų rezultatai, supažindinama su dendrochronologiniais tyrimais, eksponuojami cukrumi arba polietilenglikoliu (PEG) konservuoti stambiagabaričiai eksponatai iš medžio – vandentiekio vamzdis, pilies tilto atramų fragmentas ir kiti smulkesni mediniai, metalo, odos, keramikos dirbiniai. Parodai parengtas katalogas12, kuriame publikuoti stendų tekstai bei pristatyti eksponatai.

Tik įsteigus muziejų pradėta formuoti ir Mokslinių tyrimų centro Restauravimo grupė13, kurios specializacija – archeologinių eksponatų restauravimas. Šiuo metu grupės veiklą organizavo restauratoriai Jurgita Kalėjienė ir dr. Arūnas Puškorius. Su medžio eksponatais dirba restauratorė Deimantė Baubaitė, odos – 11 Pukienė R. „Potential of Dendrochronological Dating of Wooden Artefacts“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements, editor Dr. J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 145–150; Pukienė R., Baubaitė D. „Identification of Wood Species of Waterlogged Archaeological Artefacts and its Role in Choosing the Conservation Method“, in: Synthesis of Art and Science, p. 151–161; Baubaitė D. „Restoration of a 17th Century Tub from Archaeological Excavations in the Territory of Vilnius Lower Castle“, in: Synthesis of Art and Science, p. 213–215; Skučienė A., Bugys P. „Cleaning of Chain Mail Discovered in the Territory of Vilnius Lower Castle with Steam“, in: Synthesis of Art and Science, p. 350–353.

12 Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai. Parodos katalogas, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011.

13 Apie Restauravimo grupės įkūrimo istoriją žr.: Kalėjienė J., Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinių radinių restauravimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, p. 99–102.

68

J. Kalėjienė, metalo – Rima Niunkienė, Dainius Šavelis, Aldona Skučienė, Mantvidas Mieliauskas, keramikos – Aušra Lukaitytė, Bronislava Kunkulienė. Beveik visi restauratoriai turi ne vieną restauratoriaus kategoriją, todėl prireikus restauruoja ir kitų rūšių eksponatus. Pagrindinis kelerių metų restauratorių uždavinys – tinkamai parengti eksponatus nuolatinei Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijai bei konservuoti ir restauruoti labiausiai yrančius. Bene didžiausias kiekis tvarkomų eksponatų tenka „metalistams“. Vien per 2011 m. konservuoti 1 148, o restauruoti 53 metaliniai eksponatai, atitinkamai 36 ir 101 keramikos, 51 ir 9 stikliniai, 297 ir 34 odiniai, 39 ir 363 mediniai, po 1 kaulinių ir konservuoti 2 tekstiliniai eksponatai. Iš viso konservuoti 1 574, restauruoti 234 eksponatai, o nuo Valdovų rūmų muziejaus įkūrimo (per trejus metus) jau konservuoti 5 085 ir restauruoti 600 eksponatų14. Tvarkant 2011 m. restauravimo dokumentaciją, parengti 59 restauravimo pasai. Restauratorė B. Kunkulienė pagal Rūmų menėms dr. Gintauto Rackevičiaus parengtą koklinės krosnies rekonstrukcijos projektą pagamino penkis kartus mažesnį krosnies maketą, skirtą ekspozicijai arba edukacijoms.

Vykdydami nacionalinio muziejaus misiją, Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai dirbo ir su kitų muziejų eksponatais.

2011 m. buvo restauruojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijos archeologiniai radiniai, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojos archeologės Ievos Masiulienės kvietimu restauratoriai konsultavo dėl Bandužių (Žardės) gyvenvietėje per archeologinius kasinėjimus rasto šulinio paruošimo konservavimui darbų, buvo parengta šio eksponato konservavimo programa. Taip pat buvo vykstama į Žemaičių 14 2009–2010 metais restauruotų ir konservuotų eksponatų skaičius skelbtas Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, p. 101.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

5. Dendrochronologinis medienos eksponatas su pažymėtomis svarbiomis XIII–XV a.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos datomis, eksponato autorė Rūtilė Pukienė, fotografas Vytautas Abramauskas

muziejų „Alka“, kur konsultuota dėl skobto luoto išsaugojimo, bei Alytaus kraštotyros muziejų, kur darbuotojai konsultuoti archeologinės ekspozicijos kūrimo klausimais.

Per 2011 m. Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijoje dendrochronologė dr. R. Pukienė apgynė I kvalifikacinę medienos biologijos specialybės restauravimo technologo kategoriją. Taip pat restauratoriui A. Puškoriui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos pasirengti ir komisijoje ginti aukščiausią archeologinių odinių radinių restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją. Apmaudu, tačiau vos įgijęs profesinį įvertinimą šis specialistas nusprendė nebesieti savo karjeros su Valdovų rūmų muziejumi ir iš Restauravimo grupės pasiprašė atleidžiamas.

Mokslinių tyrimų centro specialistai konsultavo ir dalyvavo studentų praktikos rengime Valdovų rūmų muziejuje, konsultavo specialistus ir kitus interesantus. Ne vieną kartą Valdovų rūmų muziejuje lankėsi Vilniaus universiteto archeologijos bakalauro ir magistro studijų įvairių kursų studentų grupės, kurioms pristatytas pats Mokslinių tyrimų centras, rinkiniai ir jų tyrinėjimas. Gimnazijų moksleiviams buvo pritaikytos pažintinės ekskursijos pasakojant apie mu-

V o l U M EN

II

ziejaus rinkinius, laboratorijas, muziejuje dirbančius įvairių profesijų specialistus, kartu su Edukacijos ir lankytojų centru vesta ne viena edukacinė pamoka. Dr. R. Pukienė Prano Gudyno restauravimo centro kvietimu magistrantūros studentams chemikams-restauravimo technologams ir archeologijos studentams parengė ir skaitė paskaitas „Archeologinės medienos tyrimai“ (dalys: „Dendrochronologija“, „Medžio rūšis“, „Tyrimai ir konservavimo procesas“), o D. Baubaitė vedė praktinį užsiėmimą restauravimo laboratorijoje.

Tarptautinės muziejinės patirties Mokslinių tyrimų centro darbuotojai sėmėsi dviejose komandiruotėse Lenkijoje. Vadovaujantis ilgalaike Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo ir specialistų mainų sutartimi su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais ir Varšuvos karališkąja pilimi – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklu, D. Šavelis, T. Valatkevičius, A. Puškorius, D. Baubaitė ir R. Pukienė lankė šių miestų muziejus, užmezgė profesinius kontaktus ir dalijosi patirtimi bei pristatė savo darbus atvykus kaimyninės šalies muziejininkams.

Rengiantis dalyvauti LIMIS programoje kvalifikaciją rinkinių skaitmenintojų mokymuose kėlė V. Abramauskas ir R. Ašmenaitė.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

69

Gediminas Gendrėnas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.gendrenas@valdovurumai.lt

Edu k a c i j o s i r l a n k y t o j ų c e n t r o veiklos bruožai 2011 m.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos ir lankytojų centro veiklai trečiaisiais šio muziejaus gyvavimo metais įtakos vis dar turėjo užsitęsę atkuriamų Valdovų rūmų statybos darbai. 2011 m. atsiradusios ilgesnės statybų pertraukos sudarė sąlygas visuomenę plačiau supažindinti su Valdovų rūmais. Kartu su VĮ Vilniaus pilių direkcija ir AB Panevėžio statybos trestu Valdovų rūmų lankytojams buvo parengtas saugus ekskursijų maršrutas. Juo Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojai 2011 m. vedė 622 pažintines ir temines ekskursijas, kuriose dalyvavo 13 776 lankytojai. Kitose erdvėse buvo sulaukta dar 1 524 lankytojų organizuotomis grupėmis. Rūmus lankė įvairių Lietuvos mokslo ir švietimo institucijų, muziejų darbuotojai, aukštųjų mokyklų studentai, mokslinių konferencijų dalyviai, statybos darbų specialistai, architektai, restauratoriai bei Lietuvos ir užsienio šalių žurnalistai. Ieškodami įvairesnių veiklos formų, Valdovų rūmų muziejaus edukatoriai ekskursijų turinį papildė edukaciniais elementais. Atkuriamose rūmų menėse lankytojai galėjo pasiklausyti Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės darbuotojų gyvai atliekamų senosios muzikos kūrinių arba skaitomos poezijos, buvo pristatomos specialiai edukacijos užsiėmimams pagamintos XIV–XVII a. buities daiktų replikos. Norinčiųjų apsilankyti rūmuose vis gausėjo, tačiau dėl kartkartėmis atsinaujinančių statybų darbų reikėjo riboti lankytojų srautus. Liepos 6-ąją Valstybės dienos proga, paruošus ypatingas saugos priemones, Valdovų rūmai buvo atverti platesnei visuomenės daliai. Tą dieną rūmuose surengtos 27 ekskursijos, kuriose dalyvavo apie 1 700 asmenų.

Edukacijos ir lankytojų centras savo veiklą plėtojo Valdovų rūmų muziejaus rengiamų parodų bei kilnojamųjų ekspozicijų erdvėse kituose muziejuose arba kultūros įstaigose.

2011 m. pradžioje pažintinės ir teminės ekskursijos bei tradiciniai edukaciniai užsiėmimai rengti Radvilų rūmuose dar veikusios parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ aplinkoje. Tačiau jau sausio mėnesio pabaigoje Edukacijos grupė dirbo ilgalaikių Valdovų rūmų muziejaus paro­dų („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“) erdvėje Taikomosios dailės muziejuje.

Edukacijos ir lankytojų centro specialistams jau pirmaisiais muziejaus gyvavimo metais dažnai teko dirbti netradicinėse erdvėse, taikant Lietuvos muziejams neįprastas edukacinės

70

veiklos formas. Ilgalaikių Valdovų rūmų parodų aplinkoje Taikomosios dailės muziejuje tradicinių formų edukaciniai užsiėmimai arba jau ankstesniais metais šeimoms skirtų šeštadienio popiečių renginiai dažnai vesti ekspozicijų salėse. Tačiau plačiajai visuomenei skirtas edukacinis renginys apie Lietuvos karalaitį šv. Kazimierą arba Lietuvos istorijos mokytojams surengta popietė „Karalių sugrįžimas“, susijusi su Lietuvos valdovų palaikų Vilniaus katedroje suradimo 80-mečiu, vesti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bei, aprimus statybos darbams, dar nebaigtose įrengti rūmų menėse. Dalis tęstinių edukacinių projektų, tokių kaip Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis, „Valdovų rūmų mugė“, rengti įvairiose kitų kultūros įstaigų ir muziejų erdvėse, rečiau – Valdovų rūmų menėse, Vilniaus amatininkų dirbtuvėse. Liepos 6-ąją Valstybės dienai paminėti skirtas edukacinis renginys „Pakelkim istorines vėliavas“, kuriame dalyvavo 600 moksleivių ir suaugusiųjų, baigiamasis „Valdovų rūmų mugės“ koncertas, sulaukęs 200 dalyvių, Mokslo dienos minėjimas rugsėjo 1 d., kurio renginiuose dalyvavo per 300 moksleivių ir mokytojų, vyko priešais atkuriamus Valdovus rūmus. Dėl nuolatinės edukacinių erdvių paieškos reikėjo ieškoti netradicinių užsiėmimų arba renginių vedimo būdų, taikytis prie kaskart vis naujos aplinkos.

2011 m. pradėta organizuoti Edukacijos grupės specialistų išvykas į Lietuvos regionus, kuriuose buvo eksponuojama kilnojamoji Valdovų rūmų muziejaus paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Šiauliuose, Ignalinoje, Rokiškyje, Kaišiadoryse, Jurbarke, Kražiuose buvo vedami edukaciniai užsiėmimai ir vietos bendruomenėms rengiami kultūros vakarai. Su edukacine programa lankytasi Viešvilės vaikų namuose. Šios išvykos sulaukė ypatingo lankytų rajonų mokyklų ir vietos bendruomenės dėmesio. Vien edukaciniuose užsiėmimuose apsilankė per 6 188 žmonių. Sėkminga veikla regionuose paskatino pasirašyti neterminuotas bendradarbiavimo sutartis su Salos etnokultūros ir informacijos centru bei Varėnos rajono Puvočių vidurine mokykla.

2011 m. sausio, spalio ir lapkričio mėnesiais Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojai Lietuvos muzikos mokyklų mokiniams ir mokytojams surengė senosios muzikos improvizacijos ir repertuaro seminarus. Kartu su Edukacijos grupės senosios muzikos atlikėja ir edukacinių renginių vedėja Ieva Baub­ lyte seminarus vedė ir kviestinis renesanso ir baroko muzikos specialistas Gustavo Gargiulo (Argentina, Prancūzija).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2011 m. Valdovų rūmų muziejaus edukaciniuose užsiėmimuose ir renginiuose sulaukta 10 483 lankytojų.

Dėl dažnai muziejų edukacijai netradicinės aplinkos ir besikeičiančių darbo sąlygų Edukacijos ir lankytojų centro specialistai turėjo nuolat atnaujinti arba netgi keisti ankstesnes bei kurti naujas edukacines programas. Tiesa, planuojant darbus arba rengiant ilgalaikes programas teko atsižvelgti ne tiek į 2011 m. Valdovų rūmų muziejaus funkcionavimo sąlygas, kiek į būsimus muziejaus ir visuomenės poreikius bei atsiversiančias veiklos galimybes jau įrengtuose rūmuose. Norėdami rasti papildomų veiklos finansavimo šaltinių, Edukacijos grupės specialistai teikė paraiškas edukacinę veiklą galintiems finansuoti fondams. 2011 m. finansavimas gautas Edukacijos grupės parengtai edukacinei programai „Viduramžių, renesanso ir ankstyvojo baroko muzika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare“, pateikus paraišką dėl projekto „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“ finansavimo. Šioje Valdovų rūmų muziejaus parengtoje edukacinėje programoje 2012–2014 m. galės dalyvauti apie 500 Lietuvos moksleivių.

Plėtojant muziejaus ilgalaikes edukacines programas, toliau buvo tęsiama jau pirmaisiais Valdovų rūmų muziejaus gyvavimo metais pradėtų istorinio ir archeologinio paveldo kopijų gamyba. Bendradarbiaujant su muziejaus mokslo darbuotojais ir restauratoriais senųjų amatų programai pasiūtos odinės kurpaitės ir dar keturi istorinio apavo vienetai, nukalta senųjų meistrų įrankių: juvelyro plaktukas, žirklės, adatos, gaminti juvelyriniai dirbiniai.

Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojai sukaupta kasdienio darbo patirtimi galėjo pasidalyti seminaruose tiek su Lietuvos, tiek su užsienio kolegomis. 2011 m. sausio 26 d.

Rusijos etnografijos muziejuje Sankt Peterburge Edukacijos ir lankytojų centro administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė skaitė pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas“, o sausio 28 d. pristatė Valdovų rūmų muziejaus edukacines programas. Valdovų rūmų atkūrimo projektą bei muziejaus edukacinę veiklą Edukacijos ir lankytojų centro specialistai pristatė Nedzicos pilyje, kur Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo iniciatyva rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo surengtas praktinis seminaras Lenkijos ir užsienio muziejų edukacijos specialistams. Edukacijos ir lankytojų centro darbuotoja Ieva Baublytė 2011 m. tobulino žinias apie senosios muzikos ornamentiką ir improvizaciją Prancūzijos Pinia miestelyje kultūros centro „Voice“ organizuotuose kursuose, o Šveicarijoje tobulino muzikos atlikimą kornetu ir išilgine fleita.

2011 m. edukatoriai turėjo ieškoti dažnai Lietuvos muziejams neįprastų veiklos būdų, siekiant visuomenę supažindinti su atkuriamų Valdovų rūmų projektu ir paskirtimi, taikytis prie kaskart vis naujų erdvių edukacinei veiklai. Kita vertus, tai, kad dar neįrengti Valdovų rūmai, darbuotojams suteikė galimybę nuosekliai pasirengti nuolatinių ekspozicinių erdvių atidarymui, kaupti darbo patirtį, rengti ilgalaikes veiklos programas ir įsigyti Edukacijos ir lankytojų centro veiklai reikalingą inventorių.

V o l U M EN

II

1. Ekskursija po atkurtus, bet iki galo neįrengtus Valdovų rūmus, autentiško rūsio erdvę pristato edukacinių renginių vadovas Donatas Jokūbaitis, fotografas Vytautas Abramauskas

2. Valdovų rūmų prieigose 2011 m. liepos 6-ąją vyko edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos kiekvienas galėjo pasigaminti po istorinę Lietuvos vėliavėlę, fotografas Vytautas Abramauskas

3. Senosios muzikos garsais ir poezijos posmais praturtinta ekskursija Mokslo ir žinių dienos proga, poeziją skaito edukacinių renginių vadovas Donatas Jokūbaitis, muzikuoja senosios muzikos specialistė Ieva Baublytė, fotografas Vytautas Abramauskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

71

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

VAL D O V Ų RŪ M Ų M U Z IEJA U S TAR P TA U TINIAI RY ŠIAI 2 0 1 1 m .

BENDRADARBIAVIMAS SU UŽSIENIO PARTNERIAIS 2011 m. buvo toliau tęsiamas ir plėtojamas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarptautinis bendradarbiavimas, nuosekliai bendradarbiauta su giminingomis Lenkijos kultūros institucijomis. Buvo tęsiama ir įgyvendinama bendradarbiavimo ir specialistų mainų su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (toliau – Vavelio karališkoji pilis) programa. 2011 m. rugpjūčio 1–7 d. Valdovų rūmuose lankėsi septyni specialistai iš Krokuvos, o rugpjūčio 22–29 d. septyni Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai buvo nuvykę į Krokuvą. 2011 m. gegužės 23–30 d. pagal analogišką Valdovų rūmų muziejaus ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo (toliau – Varšuvos karališkoji pilis) bendradarbiavimo bei specialistų mainų programą Valdovų rūmuose lankėsi šeši specialistai iš Varšuvos, o birželio 9–16 d. šeši Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai viešėjo Varšuvoje. Vizitų metu buvo keičiamasi patirtimi, diskutuojama aktualiais mokslinių tyrimų, edukacijos ir leidybos klausimais, susipažįstama su daugelio muziejų ekspozicijomis.

Su Vavelio karališkąja pilimi pradėtas rengti bendras parodinis projektas, skirtas Sapiegų giminės kultūriniam ir meniniam paveldui, buvo keičiamasi ikonografija bei leidiniais. 2011 m. birželio 16 d. su šiuo Lenkijos muziejumi pasirašytas ketinimų protokolas dėl bendrai organizuojamų kunigaikščiams Sapiegoms skirtų tarptautinių parodų Vilniuje ir Krokuvoje. Liepos 8 d. su Vavelio karališkąja pilimi pasirašyta sutartis ir suderintas eksponatų sąrašas dėl tarptautinės parodos „Sapiehowie: Kolekcjonerzy i Mecenasi“, organizuojamos Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje. Buvo parengti dokumentai ir 2011 m. rugsėjo 8–10 d. skolinami eksponatai nuvežti į Krokuvą. 2011 m. parengta sutartis ir suderintas eksponatų sąrašas su Vavelio karališkąja pilimi dėl tarptautinės parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kuri buvo surengta 2012 m. vasario 16–gegužės 20 d. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose (Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje). Parengiamieji darbai sėkmingai įgyvendinti: pasiruošta eksponatus priimti Vilniuje 2012 m. pradžioje, detalizuotas parodos planas, suplanuota reikalinga ekspozicinė įranga ir

72

kitos pagalbinės priemonės. Su Krokuvos Vavelio karališkosios pilies specialistais buvo konsultuojamasi dėl parodos koncepcijos ir turinio, rengti katalogai.

2011 m. toliau buvo palaikomi ir plėtojami partnerystės ryšiai su kitais užsienio (Baltarusijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos ir kt.) muziejais, puoselėjančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir veikiančiais Gediminaičių- Jogailaičių bei Vazų dinastijų istorinėje erdvėje, su jais rengiamos ilgalaikio bendradarbiavimo sutartys arba konkretūs projektai. Dėl galimų bendrų parodų ir projektų buvo tariamasi su Lvovo nacionaline dailės galerija, Lvovo istorijos muziejumi, Voluinės kraštotyros muziejumi Lucke.

Aptartos bendradarbiavimo galimybės su Ukrainos nacionaliniu dailės muziejumi, Ukrainos mokslų akademija. 2011 m. spalio 25–29 d. buvo įgyvendinta tiriamoji ekspedicija į Smolenską (Rusija) ir Baltarusiją. Komandiruotės metu užfiksuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektai (dažniausiai susiję su Sapiegomis), susitikta su Valstybinio Smolensko muziejaus-draustinio darbuotojais, Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio „Nesvyžius“ atstovais bei Gardino valstybinio istorijos ir archeologijos muziejaus vadovybe, aptartos bendradarbiavimo galimybės, bendri parodų projektai. Surinkta informacija apie aktualią lituanistinę ikonografiją, užsakytos objektų fotografijos. Su Gardino valstybinio istorijos ir archeologijos muziejaus direktoriumi aptarta galimybė 2012 m. surengti bendrą parodą, sutarta ateityje vykdyti archeologų mainus. Konsultacijos muziejiniais klausimais nuolat rengtos ir su Baltarusijos Respublikos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „Nesvyžius“. Baltarusijoje sukaupta fotografinė medžiaga panaudota rengiant Sapiegoms skirtą parodą ir jos katalogą.

2011 m. buvo pradėta bendradarbiauti ir su kitomis užsienio institucijomis. Užmegzti ryšiai su Turkijos Topkapio rūmų muziejumi ir jo vadovu profesoriumi Ilberu Ortayliu (İlber Ortaylı). Parengtas pasiūlymas dėl bendradarbiavimo projekto, susijusio su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Osmanų imperijos istorinių santykių tyrimų koordinavimu, detalizuota informacija apie šiame ir kituose Turkijos muziejuose esančių lituanistinių vertybių paiešką ir fotografijų parūpinimą.

Užmegzti kontaktai su šiais potencialiais Valdovų rūmų muziejaus projektų partneriais: Palermo Normanų rūmais (Italija), Lietuvos garbės konsulais Palerme (Aleksandru Pal-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

midžianu (Alessandro Palmigiano) ir Parmoje (Džordžijumi Skiarečiu (Giorgio Schiaretti), su Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijai priklausančiomis muziejinėmis institucijomis (Suomijos Häme karališkąja pilimi, Švedijos Skoklosterio pilimi, Latvijos Cėsių ir Bauskės pilimis, Estijos Narvos pilimi, Danijos Sonderskovo muziejumi bei Rusijos A. Suvorovo muziejumi). Su Lietuvos ambasada Prancūzijoje aptarti galimi bendri projektai bei tirtos galimybės dėl ryšių užmezgimo su Prancūzijos istorinėse rezidencijose įsikūrusiais muziejais (pvz., Fontenblo). Organizuojant kultūros renginius buvo bendradarbiaujama su Čekijos, Vengrijos, Turkijos ambasadomis, Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija. Lietuvos nuolatinei atstovybei Europos Sąjungoje (Briuselis) perduota saugoti ir eksponuoti verdiūrą iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių. Su Rundalės ir Bauskės pilyse įsikūrusiais muziejais aptartos bendradarbiavimo galimybės, vykdyti specialistų mainai, susipažinta su rinkiniais, muziejinės veiklos formomis. Su Valdovų rūmų muziejaus fondais, jų tvarkymu bei saugojimu supažindinti Suvalkų (Lenkija), Bauskės (Latvija), Cechanuvo Mazovijos (Lenkija) muziejų specialistai.

2011 m. Valdovų rūmų muziejuje su užsienio partneriais buvo įgyvendinti šie kultūriniai renginiai: baroko muzikos ir šokių ansamblio „Hartig“ (Čekija) koncertas „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“; Italijos „Ensemble Vocale Veneto“ (vadovė Kristina Miatelo (Cristina Miatello) koncertas; kartu su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga bei Lietuvos muzikų sąjunga surengtas koncertas-susitikimas su violončelininku prof. Davidu Geringu (Vokietija); tarptautinio senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertas „Monarca della tromba“, dalyvaujant senosios muzikos ansambliui „Strack Compagnay“ (Lenkija); vieša paskaita „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“ bei to paties pavadinimo koncertas su Vengrijos partneriais.

2011 m. spalio 19 d. Valdovų rūmuose įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš 13 šalių).

Rugsėjo 26–spalio 1 d. Lietuvoje lankėsi ir rugsėjo 28 d.

Lietuvos kultūrinei visuomenei pranešimą „Apie sunkią portreto meno pradžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Vladislovo Jogailos antkapis ir kiti jo atvaizdai“ skaitė Varšuvos karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas dr. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski).

2011 m. buvo ruošiamasi dalyvauti tarptautiniame parodiniame projekte „Europa Jagellonica 1386–1572“. Šią parodą kuravo Leipcigo universiteto Vidurio Rytų Europos istorijos ir kultūros centras (Geisteswissenschaftliches Zentrum Geschichte und Kultur Ostmitteleuropas an der Universität Leipzig).

Tačiau dėl Valdovų rūmų muziejui nepriimtinų sąlygų (didelės sąmatos, parodos terminų ir pan.) atsisakyta aktyviai dalyvauti projekte. Valdovų rūmų muziejaus specialistai parodos rengėjus konsultavo dėl Lietuvoje esančių Jogailaičių epochos vertybių, atrinko parodai skolinamas vertybes (du XVI a. koklius) iš Valdovų rūmų muziejaus fondų, sudarė sąlygas filmuoti Valdovų rūmuose bei surengė pasitarimą su projekto koordinatoriumi dr. Jiriu Fajtu (Jiří Fajt).

V o l U M EN

II

1. Topkapio rūmų muziejaus (Turkija) direktorius prof. dr. Ilberas Ortaylis (İlber Ortaylı) skaito pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“ apie Senovės Romos, Bizantijos, Lotynų ir Osmanų imperijų valdovų rezidencinių rūmų „Pasaulio sostinėje“ istorinę raidą ir Topkapio rūmų muziejaus kolekcijas, fotografas Vytautas Abramauskas

2. Direktorius dr. V. Dolinskas pasirašo sutartį su Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktoriumi prof. habil. dr. Andžejumi Rotermundu (Andrzej Rottermund) dėl 40 vnt. XVII a. šviestuvų kopijų būsimoms Valdovų rūmų ekspozicijoms deponavimo, fotografas Vytautas Abramauskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

73

3. Italų madrigalistų grupė „Ensemble Vocale Veneto“ atlieka Marko Skakio (Marco Scacchi), dirbusio Žygimanto ir Vladislovo Vazų dvare, kūrinius, fotografas Vytautas Abramauskas

PASIRAŠYTŲ SUTARČIŲ SU UŽSIENIO KULTŪROS INSTITUCIJOMIS ĮGYVENDINIMAS IR NAUJŲ RENGIMAS 2011 m. toliau buvo tęsiamas kultūrinis bendradarbiavimas ir rengiami bendri parodiniai projektai pagal ilgalaikio tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Varšuvos karališkąja pilimi, kultūros įstaiga Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi (Baltarusija) bei Baltarusijos Respublikos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „Nesvyžius“. Su Feraros Esčių pilimi (Castello Estense di Ferrara, Italija) konsultuotasi nuolatinės Valdovų rūmų interjero ekspozicijos įrengimo klausimais.

2011 m. gegužės 11 d. pasirašyta ilgalaikio (trejų metų) bendradarbiavimo sutartis su Dresdeno valstybiniais meno rinkiniais – Dresdeno rezidencine pilimi (Residenzschloss Dresden – Staatliche Kunstsammlungen Dresden, direktorius prof. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) dėl bendrų parodų, konferencijų ir seminarų rengimo, dalijimosi patirtimi atkuriant valdovų rezidencijas, keitimosi informacija bei literatūra, susijusia su rezidencijų restauravimu, atstatymu, moksliniais tyrimais. Ši sutartis sudarė galimybę siųsti Valdovų rūmų muziejaus specialistus į kasmetines muziejininkų kvalifikacijos kėlimo studijas Dresdene.

EUROPOS VALSTYBIŲ VALDOVŲ RŪMŲ PRISTATYMO PROGRAMOS TĘSIMAS 2011 m. pagal Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, 2003 m. pradėtą įgyvendinti Lietuvos dailės muziejaus,

74

o nuo 2009 m. tęsiamą Valdovų rūmų muziejaus, buvo surengti trijų užsienio istorinių rezidencijų atstovų vizitai.

Gegužės 8–12 d. Valdovų rūmų muziejaus kvietimu Lietuvoje lankėsi Dresdeno valstybinių meno rinkinių – Dresdeno rezidencinės pilies direktorius prof. dr. Dirkas Syndramas (Vokietija, Saksonija). Gegužės 11 d. svečias iš Vokietijos Lietuvos kultūrinei visuomenei Valdovų rūmuose skaitė pranešimą „Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje: muziejus architektūros paminkle“.

Birželio 5–7 d. Lietuvoje viešėjo Turkijos Topkapio rūmų muziejaus direktorius prof. dr. I. Ortaylis. Birželio 6 d. jis Lietuvos kultūrinei visuomenei Valdovų rūmuose skaitė pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“.

Rugsėjo 26–spalio 1 d. Lietuvoje lankėsi Lenkijos Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund) ir direktoriaus pavaduotojas dr. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski). Prof. habil. dr. A. Rotermundаs rugsėjo 27 d. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje susirinkusiems Lietuvos klausytojams skaitė pranešimą „Varšuvos karališkoji pilis: šiuolaikinio muziejaus funkcijos istorinėje rezidencijoje“. Kitą dieną paskaitą perskaitė ir dr. P. Mrozovskis.

Užsienio svečiai skaitė pranešimus apie atstovaujamas institucijas (jų genezę, misiją, vykdomas programas) ir atsakė į renginių dalyvių klausimus. Buvo surengti pranešėjų pokalbiaiseminarai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto rengėjais, tyrinėtojais, interjerų ir ekspozicijų programos kūrėjais. Užsienio svečiai supažindinti su Valdovų rūmų atkūrimo projektu ir jo vykdymo eiga, konsultuotasi kultūros paveldo objektų pritaikymo muziejinėms bei kultūrinio

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

4. Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktoriaus pavaduotojas dr. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski) skaito pranešimą „Apie sunkią portreto meno pradžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Vladislovo Jogailos antkapis ir kiti jo atvaizdai“, fotografas Vytautas Abramauskas

turizmo reikmėms temomis. Informacija apie Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginius buvo skelbiama Valdovų rūmų muziejaus interneto tinklalapyje www.valdovurumai.lt, rengti interviu spaudoje, radijuje ir televizijoje.

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PRISTATYMAS IR ATSTOVAVIMAS UŽSIENYJE 2011 m. toliau siekta užsienyje pristatyti Valdovų rūmų atkūrimo projektą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir paveldą bei Valdovų rūmų muziejaus veiklą užsienyje. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dalyvavo mokslinėse konferencijose, seminaruose, vyko į užsienio komandiruotes bei skaitė mokslinius pranešimus Austrijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir Vokietijoje.

2011 m. sausio 26 d. Rusijos etnografijos muziejuje Sankt Peterburge Edukacijos ir lankytojų centro administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė skaitė pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas“, o sausio 28 d. pristatė Valdovų rūmų muziejaus edukacines programas.

Kovo 13 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje kultūros ir mokslo visuomenei skaitė viešą pranešimą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atgimimas“, kuris susirinkusius muziejininkus ir mokslininkus supažindino su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorine ir architektūrine raida, tyrinėjimų rezultatais, archeologiniais radiniais, atkūrimo projektu ir darbų eiga.

V o l U M EN

II

Gegužės 19–24 d. Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis Lvovo istorijos muziejuje ir Lvovo dailės galerijoje bei saugykloje vykdė eksponatų atranką būsimai tarptautinei parodai „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“.

Birželio 15 d. Varšuvos karališkojoje pilyje Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas dalyvavo diskusijoje-seminare „Paminklas, rezidencija ar muziejus? Valdovų rezidencijų atkūrimas ir panaudojimas“. Susitikime aptarti Berlyno, Vilniaus ir Varšuvos rūmų pavyzdžiai.

Birželio 30–liepos 2 d. Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka Jogailaičių istoriniam keliui tarp Krokuvos ir Vilniaus populiarinti bei aktualinti skirtoje konferencijoje Liubline (Lenkija) „Vakarai–Rytai“ („Zachód– Wschód“) skaitė pranešimą „Vilniaus ir Krokuvos ryšiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje pavyzdys“.

Liepos 10–16 d. Estijoje ir Suomijoje Baltijos muzeologijos mokyklos organizuojamuose profesiniuose mokymuose patyrimo rengiant parodas sėmėsi Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vyresnioji muziejininkė Birutė Verbiejūtė bei Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Eglė Zaveckienė.

Rugpjūčio 12–21 d. Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotojas-tyrinėtojas Mindaugas Kaminskas dalyvavo tarptautinėje Dresdeno vasaros menų akademijoje, rinko informaciją apie lituanistiką Dresdeno muziejuose, atliko architektūros, ekspozicijų bei vertybių fotofiksaciją, pristatė Valdovų rūmų atkūrimo projektą.

Rugsėjo 6–8 d. Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė dalyvavo Taline vykusiame Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos tarybos seminare. Su Lietuvos

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

75

5. Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktorius prof. habil. dr. Andžejus Rotermundаs (Andrzej Rottermund) skaito pranešimą „Varšuvos karališkoji pilis: šiuolaikinio muziejaus funkcijos istorinėje rezidencijoje“, fotografas Vytautas Abramauskas

didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija bei atkūrimo projektu buvo supažindinti seminare dalyvavę kitų Europos šalių atstovai.

Rugsėjo 13–20 d. tarnybinės komandiruotės į Grenoblį (Prancūzija) ir Veneciją (Italija) metu Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė bei direktoriaus pavaduotojas Eduardas Kauklys vykdė lituanistinių ir kitų XVI−XVIII a. vertybių, atitinkančių Valdovų rūmų interjero vertybėms keliamus reikalavimus, paiešką ir atranką. Į Lietuvą buvo parvežti du eksponatai iš Prancūzijos ir Italijos. Jie ateityje Lietuvos dailės muziejaus bus ilgam deponuoti Valdovų rūmams.

Spalio 1 d. Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Gediminas Gendrėnas bei šio skyriaus administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė dalyvavo Lenkijoje (Nedzicos pilyje) Varšuvos karališkosios pilies Lenkijos edukatoriams surengtame seminaredirbtuvėse „Ne tik Baltoji Dama – legenda, pasakėčia, padavimas muziejaus edukacinėje veikloje“ („Nie tylko Biała Dama – legenda, klechda, podanie w edukacji muzealnej“), kur sėmėsi profesinių žinių ir pristatė Valdovų rūmų muziejaus edukacinę veiklą.

Lapkričio 24–26 d. komandiruotės į Berlyną (Vokietija) metu Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas kaupė informaciją apie lituanistines vertybes, eksponuotas parodoje „Greta. Lenkija – Vokietija. 1000 metų istorijos ir meno“ („Tür an Tür. Polen – Deutschland: 1000 Jahre Kunst und Geschichte“ / „Obok. Polska – Niemcy. 1000 lat historii w sztuce“), skirtoje Lenkijos ir Vokietijos ryšių 1000-mečiui. Taip pat rinko informaciją apie lituanistines vertybes dar aštuoniuose Berlyno muziejuose.

2011 m. moksliniai pranešimai apie Valdovų rūmų teritorijos mokslinius tyrinėjimus buvo perskaityti tarptautinėse konferencijose Šveicarijoje (dr. Rūtilė Pukienė perskaitė jos kartu su

76

Egidijumi Ožalu parengtą straipsnį), Austrijoje ir Rusijoje (dr. Rūtilė Pukienė), Baltarusijoje (Paulius Bugys, dr. Vydas Dolinskas), Lenkijoje (dr. Liudas Glemža, Ėrika Striškienė, dr. Vydas Dolinskas), Rusijoje (dr. Rūtilė Pukienė).

2011 m. gegužės 10–13 d. 9-ojoje Baltijos šalių restauratorių trienalėje-suvažiavime „Konservavimas kaip meno ir mokslo sintezė: kryptys ir pasiekimai“ („Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements“), vykusioje Vilniuje, mokslinius pranešimus skaitė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai Rūtilė Pukienė, Deimantė Baubaitė, Aldona Skučienė ir Paulius Bugys.

Valdovų rūmų muziejaus specialistai Deimantė Baubaitė, dr. Vydas Dolinskas, dr. Jolanta Karpavičienė, Egidijus Ožalas, dr. Rūtilė Pukienė, Aldona Skučienė, Ėrika Striškienė paskelbė mokslinius straipsnius apie Valdovų rūmus Baltarusijos, Lenkijos ir Vokietijos spaudoje bei Lietuvos leidiniuose anglų, baltarusių, lenkų ir vokiečių kalbomis.

2011 m. su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, atkūrimu bei misija anglų, italų, lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis užsienio kalbomis supažindinta užsienio svečių 63 grupės, kuriose buvo 730 asmenų, tarp jų ir užsienio žurnalistų bei užsienio šalių ambasadorių. Su paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ supažindinti 2011 m. gruodžio 6 d. vykusio Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikimo dalyviai – Europos šalių užsienio reikalų ministrai.

Nuo 2009 m. su Valdovų rūmų muziejaus istorija ir veikla susijusi aktuali informacija pristatoma pagrindinėmis užsienio kalbomis nuolat atnaujinamame muziejaus tinklalapyje.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

6. Tarptautinės Dresdeno vasaros menų akademijos 2011 m. dalyviai. Centre – Valdovų rūmų muziejaus rinkinių saugotojastyrinėtojas Mindaugas Kaminskas, fotografė Daphna Zieschang

RYŠIAI SU BALTIJOS JŪROS REGIONO PILIŲ IR MUZIEJŲ ASOCIACIJA Siekiant plėtoti ryšius su užsienio muziejais 2010 m. buvo įstota į Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociaciją. Šios asociacijos tarybos kvietimu 2011 m. rugsėjo 6–8 d. Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė dalyvavo seminare Taline. Seminaro metu buvo susipažinta su Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijоs 2011–2016 m. veiklos strategija bei planu ir išskirtos pagrindinės tolesnės veiklos kryptys – moksliniai tyrimai, edukacija, restauravimas, rinkodara ir turizmas. Taip pat aptarti bendradarbiavimo klausimai, apsvarstyti galimi būsimi projektai, informacijos ir kultūriniai (darbuotojų) mainai, galimybė keistis leidiniais, rengti dalykinius seminarus. Artimiausiu metu turi pasirodyti leidinys apie Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijai priklausančius muziejus bei pilis. Valdovų rūmų muziejus šiai asociacijai priklauso nuo 2010 m., tad leidinyje ir apie jį bus pateikta informacija. Ši knyga ir asociacijos parengta visų jai priklausančių 44 pilių ir muziejų plakatų kilnojamoji paroda (su įvadiniu parodą sudaro 45 stendai) – puiki tiek pačios asociacijos, tiek kiekvienos jai priklausančios pilies arba muziejaus reklama (paroda jau buvo pristatyta keliuose Baltijos jūros regiono muziejuose bei pilyse). Turėtų būti atnaujinta ir asociacijos žurnalo leidyba bei parengtas asociacijai priklausančių pilių ir muziejų žemėlapis, kuris galėtų būti platinamas visuose asociacijai priklausančiuose muziejuose ir pilyse.

Seminaro metu paaiškėjo, kad net šios asociacijos tarybos nariai beveik nieko nežino apie Valdovų rūmų muziejų, la-

V o l U M EN

II

bai menkai susipažinę su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija (pvz., dauguma seminaro dalyvių nežinojo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos istorinius bei kultūrinius ryšius). Tad dalyvavimas Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos veikloje neabejotinai Valdovų rūmų muziejui padės tapti žinomam Baltijos jūros regione, suteiks galimybę susipažinti su asociacijai priklausančių muziejų rinkiniais bei leis plačiai paskleisti informaciją apie Lietuvos valdovų rūmus užsienyje kaip apie išskirtinį Lietuvos istorijos ir kultūros paminklą. Ateityje asociacijos tinklalapyje bus galima skelbti informaciją apie Valdovų rūmų muziejaus rengiamus projektus, parodas, konferencijas, renginius, seminarus, leidinius bei mokslines publikacijas.

LITUANISTINIŲ VERTYBIŲ PAIEŠKA BEI IKONOGRAFINIŲ DUOMENŲ BAZĖS PILDYMAS Nuo 2003 m. Lietuvos ir užsienio antikvariatuose, aukcio­ nuose, privačiose kolekcijose ir antikvarinių vertybių mugėse ieškoma lituanistinių ir kitų atrankos kriterijus atitinkančių vertybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijoms bei vykdoma ikonografinės lituanistinės medžiagos (skaitmeninių vaizdų), skirtos nuolatinei didaktinei ekspozicijai, paieška, užsakymas, sisteminimas bei eksponavimo ir publikavimo teisių užtikrinimas. Sukaupta lituanistinių vertybių duomenų bazė naudojama rengiant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ekspozicijas, publikuojant leidinius.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

77

2011 m. periodiškai vykdyta lituanistinių vertybių paieška internete. Stebėti specializuotų Sotheby’s, „Christies“, „Hermann Historica“, „Dorotheum“, „Drout“, „Hampel“ ir kitų aukcionų namų rengti aukcionai. Kaupta informacija apie tarptautinėje rinkoje esančius Valdovų rūmų interjerų vertybių atrankos kriterijus atitinkančius eksponatus. Buvo toliau bendradarbiaujama ir su lituanistinį paveldą saugančiomis užsienio institucijomis, kaupta ikonografinė medžiaga iš Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalių kultūros paveldo institucijų, kuriose saugomas Jogailaičių ir Vazų dinastijų palikimas. Šiuos darbus koordinavo D. Mitrulevičiūtė ir M. Uzorka.

TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO PERSPEKTYVOS 2010 m. gruodžio mėnesį Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarybos posėdyje buvo patvirtintos Užsienio ryšių strateginės gairės, pirmiausia siekiant apibrėžti Valdovų rūmų muziejaus ryšių su užsienio kultūros ir kitomis suinteresuotomis užsienio institucijomis modelį, kuris padėtų tarptautiniu lygmeniu sistemingai bei nuosekliai įgyvendinti nacionaliniam muziejui keliamus tikslus ir uždavinius, kuo plačiau užsienyje skleisti pozityvią informaciją apie Lietuvos valdovų rūmus, supažindinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir kultūra bei pristatyti Valdovų rūmų muziejų kaip patikimą partnerį.

Ateityje bus siekiama dar labiau plėtoti ryšius su užsienio kultūrinėmis institucijomis. Bus stengiamasi Valdovų rūmų muziejų pristatyti Lietuvos informaciniuose centruose užsienyje, tarptautinėse turizmo mugėse, bendradarbiauti su tarptautines konferencijas ir tarptautinius renginius organizuojančiomis agentūromis bei institucijomis Lietuvoje ir užsienyje, siekiant Valdovų rūmus pristatyti kaip būsimą modernų konferencijų centrą strateginėje miesto vietoje.

2012 m. planuojama toliau tęsti Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą ir Lietuvos kultūrinę visuomenę supažindinti su Ispanijos, Švedijos, Vokietijos bei kitų Europos šalių valdovų rezidencijomis. Su užsienio partneriais bus siekiama įgyvendinti bendrus mokslinius tiriamuosius projektus, keistis parodomis ir eksponatais, aktualia muziejine informacija, ikonografija, fotomedžiaga, specialistais ir patirtimi, konsultuotis rezidencijų atkūrimo, ekspozicijų įrengimo, muziejinių vertybių restauravimo ir edukacijos klausimais.

Nors iš esmės atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija dar nepriima lankytojų, Valdovų rūmų muziejus tarptautiniu lygmeniu sistemingai bei nuosekliai įgyvendina nacionaliniam muziejui keliamus tikslus ir uždavinius, per trumpą laiką tapo viena žinomiausių ir aktyviausių muziejinių institucijų, tarptautinių projektų partnerių. 2011 m. pradėta rengtis Valdovų rūmų dalies atidarymui bei su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai susijusiems renginiams.

78

7. Dresdeno valstybinių meno rinkinių – Dresdeno rezidencinės pilies direktorius prof. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) (Vokietija, Saksonija) skaito pranešimą „Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje: muziejus architektūros paminkle“, fotografas Vytautas Abramauskas

8. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas Varšuvos karališkojoje pilyje vykusioje diskusijoje-seminare „Paminklas, rezidencija ar muziejus? Valdovų rezidencijų atkūrimas ir panaudojimas“, fotografė Birutė Verbiejūtė

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

TAR P TA U TIN Ė S IR NA C IONALIN Ė S PARO D OS 2 0 1 1 m .

2010 m. gruodžio mėnesį Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarybos posėdyje buvo patvirtinta 2011–2013 m. tarptautinių ir nacionalinių parodų strateginė programa, išreiškianti siekį rengti tarptautines ir nacio­ nalines parodas, kurios padėtų aktualinti Lietuvoje ir užsienyje saugomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų lituanistinį ir europinį paveldą, toliau stiprinti tarptautinius kultūrinius ryšius bei su užsienio partneriais rengti bendrus parodinius projektus.

Kadangi statybos darbai nebaigti, 2011 m. parodos Valdovų rūmuose nebuvo rengiamos. Visi Valdovų rūmų muziejaus parodiniai projektai buvo ir toliau tęsiami bei įgyvendinami vieno iš pagrindinių muziejaus parodinių projektų partnerių – Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose (Taikomosios dailės muziejuje ir Radvilų rūmuose) bei Lietuvos regioniniuose muziejuose. 2011 m. buvo tęsiamos jau anksčiau surengtos parodos, rengiamos naujos ekspozicijos bei vykdomi būsimų parodų parengiamieji darbai.

2011 m. Valdovų rūmų muziejaus surengtose parodose ne Valdovų rūmų muziejinėse erdvėse apsilankė 64 241 lankytojas.

TARPTAUTINĖS PARODOS 2011 m. pradžioje įgyvendinti baigiamieji Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui (1410–2010) skirtos tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ renginiai, paroda demontuota, eksponatai grąžinti skolintojams, sėkmingai įgyvendinti kiti parodos užbaigimo organizaciniai darbai.

Parodos stendinė informacija bei vaizdinė medžiaga perkeltos į Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainę (www.valdovurumai. lt/lankytojams/stendines-parodos). 2011 m. sausio 27 d. įvyko kultūros vakaras „Žalgirio pergalės atmintis“, skirtas parodos katalogo sutiktuvėms.

Tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ buvo surengta Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22, Vilnius) 2010 m. lapkričio 10 d.–2011 m. sausio 30 d., joje apsilankė 21 068 lankytojai. Šis tarptautinis projektas įgyvendintas siekiant paminėti Žalgirio mūšio, nulėmusio Lietuvos, Lenkijos bei viso šio Europos regiono likimą, 600 metų jubiliejų. Parodą parengė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejininkai, talkinami Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos bei Čekijos mokslininkų ir kultūrininkų. Ji liudija lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų su Žalgirio tradicija susijusių tautų bendros istorinės atminties gyvybingumą bei praeities stereotipų įveikimo galimybes.

V o l U M EN

II

Pagrindinis parodos tikslas – atskleisti su šia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės jungtinės kariuomenės bendra pergale susijusius istorinės atminties fenomenus, pergalės ženklus ir jų fiksavimą įvairiomis formomis bei būdais nuo pat XV a. iki šių dienų, Žalgirio herojų istorinį įvaizdį istoriografinėje tradicijoje, literatūroje ir dailėje. Vienas įspūdingiausių parodos eksponatų – Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) ir Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) Žalgirio pergalės 500 m. jubiliejaus proga sukurta monumentali diorama „Žalgirio mūšis“. Šiandien šis paveikslas priklauso Lvovo istorijos muziejui (Ukraina).

Kitaip negu genialaus istorizmo dailininko Jano Mateikos (Jan Matejko) drobė „Žalgirio mūšis“ (1878), kurioje siekiama individualizuoti kautynių dalyvius ir istorines asmenybes, šioje dioramoje stengiamasi atkurti lemtingo mūšio įspūdį. Parodos globėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Bogdanas Zdrojevskis (Bogdan Zdrojewski).

Rengiant parodą, paaiškėjo neįtikėtinas faktas – etninėje Lietuvoje bei lietuvių išeivijoje lietuvių, lenkų, rusų ir gudų k.

1910 m. buvo paskelbta daugiau kaip 200 publikacijų ir mažesnių žinučių Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejaus proga. Įdomus to meto liudytojas – parodoje „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ eksponuotas vienintelis išlikęs 1939 m. vokiečių sunaikinto Antano Vivulskio (Antoni Wiwulski) paminklo, skirto Žalgirio mūšiui, fragmentas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto galva. Rodytas ir autentiškas Žalgirio paminklo, sukurto pagal A. Vivulskio projektą, gipsinis modelis. 1910 metai buvo Žalgirio pergalės atminimo suaktualinimo kulminacija, tačiau paroda siekta atspindėti šių istorinių kautynių atminimą nuo pat jų pabaigos. Trumpai pristatyta karo su Vokiečių ordinu istorija, Žalgirio mūšio eiga, Lietuvos ir Lenkijos jėgų suvienijimo, nulemto 1385 m. Krėvos susitarimo, reikšmė. Greta mūšio schemų rodyti Žalgirio laikų ginklai ir kiti archeologiniai radiniai, Vokiečių ordino magistrų kronikos iš Karaliaučiaus istorinių rinkinių, Žalgirio laukų fotografijos su didžiojo magistro žūties vietoje iškart po mūšio pastatytos koplyčios liekanomis, senoji Žalgirio mūšio ir jo herojų – Jogailos bei Vytauto – ikonografija, Jono Dlugošo (Jan Długosz) veikalo „Prūsų vėliavos“ („Banderia Prutenorum“) leidiniai. Pristatyti ir du autentiški, vieni ankstyviausių išlikusių Jogailos ir Vytauto portretai (XVII a. pab.–XVIII a. pr.), šiandien saugomi Krokuvoje bei Vilniuje ir taip liudijantys istorinius senųjų Lenkijos bei Lietuvos sostinių

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

79

1. Tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ katalogo pristatymas Radvilų rūmuose, fotografas Vytautas Abramauskas

ryšius. Parodoje eksponuota ir Lietuvos bei Lenkijos jėgų suvienijimą simbolizuojanti 1852 m. skulptoriaus Tomo Oskaro Sosnovskio (Tomasz Oskar Sosnowski) Romoje sukurta balto marmuro skulptūra „Jogaila ir Jadvyga“. Lemtingą lietuvių kariuomenės atsitraukimo manevrą Žalgirio kautynėse, nulėmusį jų baigtį, liudijo šiandien Berlyno archyve saugomo apie 1411–1413 m. parašyto laiško faksimilė. Parodoje akcentuotos pagarbos Lenkijos karaliui ir Lietuvos vyriausiajam kunigaikščiui Vladislovui Jogailai Krokuvos katedroje bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Vilniaus katedroje tradicijos, pristatyti šiems Žalgirio kautynių didvyriams skirti atminimo ženklai (Jogailos koplyčios Krokuvos katedroje elementų rekonstrukcijos, Vinco Grybo sukurto Vytautui skirto kenotafo modelis). Daug dėmesio skirta Žalgirio pergalės moksliniams tyrimams XX amžiuje. Visą parodą lydėjo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių iniciatyva keliais etapais 1937–2009 m. rekonstruotos kryžiuočių vėliavos – Žalgirio pergalės trofėjai, materialūs triumfo ženklai, kurių reikšmę ir prasmę puoselėjant istorinę atmintį taip ryškiai suvokė J. Dlugošas, ragindamas šias vėliavas ateityje atkurti, jei jos sunyktų. Dalis Žalgirio pergalės trofėjų turėjo patekti ir į Vilniaus katedrą, tačiau nei jos pačios, nei jų piešiniai, skirtingai negu Krokuvoje buvusių vėliavų, neišliko.

2011 m. pradėti vykdyti tarptautinės parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ parengiamieji darbai: patikslinta parodos koncepcija, detalizuotas veiksmų planas, pasirengta eksponatus iš Lietuvos institucijų deponuoti Vavelio karališkajai piliai ir priimti Vilniuje 2012 m. pradžioje, suplanuota reikalinga ekspozicinė įranga ir kitos pagalbinės priemonės, parengti eksponatų moksliniai aprašai parodos katalogui.

Pagrindinis parodos užsienio partneris – Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai. 2011 m. pabaigoje

80

kunigaikščiams Sapiegoms skirta tarptautinė paroda „Sapiehowie Kolekcjonerzy i Mecenasi“ surengta Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, o 2012 m. pradžioje šiai vienai garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių ir jos kultūriniam bei meniniam paveldui skirtą parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ suplanuota atidaryti Vilniuje.

Parodoje planuojama pristatyti beveik 100 Sapiegų giminės atstovų portretų bei dar dukart tiek unikalių dokumentų ir knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų ir kitų istorinių relikvijų. Parodos autentiški XVI–XIX a. eksponatai ir ikonografinė medžiaga turėtų atskleisti išskirtinius šios giminės iškilių atstovų nuopelnus Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Rytų Europos kraštų meniniam bei kultūriniam paveldui, Lietuvos valstybingumo raidai. Eksponatų parodai skolinti žada daugiau kaip dešimt Lietuvos bei Lenkijos kultūros paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių. Rusėniškos kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei Sapiegoms skirta paroda paliudys ir glaudžius Lietuvos bei kitų Europos kraštų politinius, kultūrinius ir meninius ryšius, skaičiuojančius ne vieną šimtmetį.

2011 m. pradėti vykdyti ir tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ parengiamieji darbai: suderintas parodos eksponavimo laikas ir vieta, sudarytas parodos eksponatų sąrašas, gauti Ukrainos muziejų sutikimai skolinti eksponatų parodai, suderinti eksponatų skolinimo terminai.

Paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ turėtų tapti vienu ryškiausių tarptautinių akcentų Muziejų metais ir reikšmingu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Ukrainos kultūros ir meno

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2. Tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ katalogo sudarytoja, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vyr. muziejininkė Birutė Verbiejūtė pristato leidinį, fotografas Vytautas Abramauskas

ministerijos bendradarbiavimo 2011–2015 m. programos projektu.

Parodos globėjais kviečiami Lietuvos bei Ukrainos kultūros ministrai. Lietuvius ir ukrainiečius vienija senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Simboliška, kad šiam istorijos laikotarpiui ir kultūros paveldui skirtą parodą planuojama atidaryti 2012 m. liepos 4-ąją – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dienos, liudijančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią, išvakarėse.

Išskirtinę istorinę, kultūrinę, lituanistinę ikonografinę reikšmę turinčioje parodoje tikimasi pristatyti apie 90 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių ir jų žmonų bei aukštų valstybės pareigūnų ir jų žmonų, Bažnyčios dignitorių reprezentacinių portretų, sukurtų XVI–XIX a. vietos bei garsių užsienio meistrų.

Dauguma šių portretų iki šiol saugomi muziejų saugyklose, nebuvo rodomi ekspozicijose arba parodose, ir tik dalis iš jų yra publikuota. Todėl ši paroda turėtų pristatyti Lietuvos kultūros visuomenei mažai arba visiškai nepažintą ir labai turtingą bei svarbią lituanistinę kolekciją, šiandien saugomą Lvovo ir Lucko muziejuose. Ši kolekcija susiformavo ir saugoma istoriniuose Ukrainos Haličo ir Voluinės regionuose, kurių didelė dalis nuo XIV a.–XV a. pradžios iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o vėliau (iki pat XVIII a. pabaigos) Lenkijos Karalystei – t. y. buvo integrali Abiejų Tautų Respublikos dalis.

PARODOS KITUOSE Lietuvos MUZIEJUOSE Kadangi nebuvo galimybės parodas rengti Valdovų rūmų erdvėse, 2011 m. parodos ir toliau rengtos nuolatinio Valdovų rūmų muziejaus parodinių projekto partnerio – Lietuvos dailės

V o l U M EN

II I

muziejaus – padaliniuose: Taikomosios dailės muziejuje ir Radvilų rūmuose. Taip pat imtasi iniciatyvos rengti didaktines stendines Valdovų rūmų projektą, istoriją, tyrimus, atkūrimą bei būsimą panaudojimą pristatančias parodas Lietuvos regioniniuose muziejuose.

Nuo 2004 m. liepos 6 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. Taikomosios dailės muziejuje veikusią ekspoziciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ papildė 2011 m. gegužės 10–lapkričio 27 d. šiame muziejuje veikusi paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“. Šioje parodoje buvo eksponuojami įspūdingiausi per daugiau kaip 20 metų Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje vykdytus archeologinius tyrimus rasti bei Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro specialistų restauruoti archeologiniai radiniai. Rūmų teritorijoje susiformavęs iki 8 metrų storio kultūrinis sluoksnis tyrinėtojams pažėrė per 300 000 archeologinių radinių. Dėl drėgnos archeologinės aplinkos išliko ne tik metalinių, keraminių, bet ir kaulinių, odinių, tekstilinių bei medinių daiktų. Iš žemės ištraukti radiniai, ypač organinės kilmės, yra trapūs, džiūdami greitai yra ir nyksta. Todėl itin svarbu, kad jie kuo skubiau būtų restauruojami.

Dalis itin vertingų ir įdomių restauruotų Valdovų rūmų teritorijos gyventojų kasdienybę ir prabangą liudijančių radinių buvo pristatoma šioje parodoje. Jos surengimo laikas priderintas prie Vilniuje 2011 m. gegužės 10–13 d. vykusios 9-osios Baltijos šalių restauratorių trienalės-suvažiavimo „Konservavimas kaip meno ir mokslo sintezė: kryptys ir pasiekimai“ („Synthesis of Art and Scien­ce in Conservation: Trends and Achievements“), kurios dalyviai susipažino su šia paroda, jos eksponatais, tyrimo bei restauravimo metodika ir įvertino atliktus darbus. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai suvažiavime taip pat pristatė ir savo parengtus moksli-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

81

3. Lankytojai apžiūri vieną įspūdingiausių parodos eksponatų – Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) ir Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) Žalgirio pergalės 500 m. jubiliejaus proga sukurtą monumentalią dioramą „Žalgirio mūšis“, fotografas Vytautas Abramauskas

nius pranešimus, sulaukusius didelio susidomėjimo ir paskelbtus specialiame suvažiavimo medžiagos leidinyje. Greta parodoje rodomų autentiškų restauruotų vertybių eksponuojami ir labai apgalvotai metodiškai parengti stendai, pristatantys archeologijos radinių tyrimų duomenis, konservavimo ir restauravimo procesus bei rezultatus. Pateikiama medžiaga gausiai iliustruojama fotografijomis, schemomis, diagramomis ir kitomis vaizdinėmis priemonėmis. Parodos stendinė informacija perkelta ir į Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainę (www.valdovurumai.lt/lankytojams/ stendines-parodos).

Nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. lapkričio 27 d.

Taikomosios dailės muziejuje veikė paroda „Gotika. Renesansas.

Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“. Ši paroda lankytojus supažindino su 2003–2008 m. Lietuvos dailės muziejuje, o nuo 2009 m. Valdovų rūmų muziejuje sukaupta įspūdinga XV– XVII a. Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės kolekcija – įsigytomis ir dovanotomis istorinio reprezentacinio interjero ekspozicijos vertybėmis. Gauta dovanų bei įsigyta aukcionuose, antikvarinių vertybių mugėse, užsienio ir Lietuvos antikvariatuose, taip pat iš privačių kolekcininkų daugiau kaip 500 eksponatų: tai XV–XVII a. taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai (gobelenai, baldai, grafikos bei tapybos darbai, dirbiniai iš metalo ir keramikos, istoriniai ginklai, šarvų komplektai). Parodoje buvo eksponuojama maždaug ketvirtadalis net tris Europos kultūros ir meno raidos epochas atspindinčių vertybių. Ateityje šios vertybės papuoš atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų menes. Ši paroda – tai bandymas sukurti Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų reprezentacinės rezidencijos interjero įvaizdį, kurio pagrindą sudaro autentiškos kilnojamosios meno ir istorijos vertybės.

82

Parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ bei „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ vėliau buvo integruotos į 2011 m. gruodžio 6 d. atidarytą naują parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Šioje archeologinių vertybių ir interjerų ekspozicijoje buvo atskleisti svarbiausi Vilniaus Žemutinės pilies archeologijos turtai. Pristatyti dažnai per stebuklą drėgname dirvožemyje išlikę, ilgiau negu du dešimtmečius kaupti ir kruopščiai restauruoti gausūs bei labai įvairūs archeologiniai radiniai. Tai Lietuvos ir dažnai visos Europos kultūros paveldo kontekste unikalūs keramikos, akmens, medžio, odos, metalo, stiklo ir kiti dirbiniai, atspindintys senosios Lietuvos valstybės istoriją, jos valdovų aplinkos prabangą bei kasdienybę, dvaro įtaką miesto, šalies ir viso Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regiono raidai. Čia buvo pristatomos ir išskirtinės Gotikos, Renesanso bei Baroko epochų Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės – baldai, gobelenai, žemėlapiai, grafikos kūriniai, Lietuvos valdovų ir didikų portretai, ginklai, šarvai, kitos lituanistinės relikvijos. Visa ekspozicija – apie 800 archeologinių radinių ir istorinio interjero vertybių – atvėrė Lietuvos senojo paveldo lobius, taip pat liudijo intensyvius Europos kultūros bei meno ryšius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje klestėjimo laikais (XIII–XVII a.). Parodoje pristatytos vertybės ateityje taps Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuolatinių ekspozicijų pagrindu.

2011 m. Taikomosios dailės muziejuje veikusiose parodose apsilankė 38 917 lankytojų.

2011 m. įvairiuose Lietuvos regioniniuose muziejuose buvo surengta Valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimą bei būsimą

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

4. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjero ekspozicijai įsigytų ir dovanotų eksponatų paroda „Sugrįžęs Barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“ Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje, fotografas Vytautas Abramauskas

panaudojimą pristatanti didaktinė stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Ši paroda buvo parengta ruošiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 dieną. Kilnojamosios ekspozicijos tikslas – pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją, šių rūmų atkūrimo svarbą, eigą ir reikšmę, jų pritaikymą muziejinėms, kultūros, turizmo, valstybės reprezentacijos reikmėms.

2009−2010 m. paroda buvo eksponuojama Valdovų rūmuose.

Parodą sudaro 16 informacinių stendų. Juose pateikiama trumpa Valdovų rūmų istorinės raidos apžvalga nuo seniausių laikų iki atkūrimo. Daugiausia dėmesio skirta XIV–XV a. gotikinei piliai, stovėjusiai vėlesnių Rūmų vietoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių valdymo laikais, bei renesanso ir ankstyvojo baroko stiliaus rūmams, kuriuos XVI–XVII a. pirmoje pusėje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Valdovų rūmų istorija pateikiama platesniame senosios Lietuvos valstybės, kultūros ir meno raidos kontekste, apibūdintas kiekvieno valdovo konkretus indėlis į rezidencijos plėtrą. Paroda taip pat atspindi ir Rūmų nuniokojimo, sunaikinimo bei atkūrimo procesus nuo XVII a. vidurio iki XXI a. pradžios. Pateikiama informacija apie Rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus, sistemingai pradėtus 1987 m., Rūmų atkūrimo idėją ir jos įgyvendinimą, atkurtos istorinės rezidencijos daugiafunkcį panaudojimą, šio projekto rėmimo būdus ir apimtis. Tekstiniai parodos komentarai papildyti originalia autentiška rūmų išvaizdos, valdovų portretų ikonografija, vertingiausių archeologinių radinių bei Valdovų rūmų interjerams įsigytų ir dovanotų vertybių nuotraukomis.

V o l U M EN

II

2011 m. ši paroda buvo pristatyta Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (vasario 22–balandžio 5 d., 606 lankytojai); Jurbarko krašto muziejuje kaip parodos „Sugrąžinta praeitis“ integrali dalis (balandžio 5–birželio 6 d., 600 lankytojų); Pakruojo dvaro rūmuose (birželio 9–rugsėjo 15 d., 6 000 lankytojų); Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (rugsėjo 16–spalio 14 d., 613 lankytojų); Rokiškio krašto muziejuje (spalio 21–gruodžio 9 d., 3 191 lankytojas); Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre (2011 m. gruodžio 9 d.–2012 m. vasario 2 d., 537 lankytojai). Parodos stendinė informacija bei vaizdinė medžiaga perkeltos ir į Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainę (www.valdovurumai.lt/lankytojams/stendines-parodos).

Didaktinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ stendai (tik аrcheologinius tyrimus pristatanti dalis), papildyti 37 archeologinių radinių ir įsigytų lituanistinių vertybių pavyzdžiais, iki 2011 m. sausio 10 d. eksponuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose vykusioje parodoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“ (paroda atidaryta 2010 m. gruodžio 15 d.).

2011 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjero ekspozicijai įsigytų ir dovanotų eksponatų paroda „Sugrįžęs Barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, akcentavusi Baroko epochos interjero vertybes, buvo surengta Šiaulių „Aušros“ muziejuje 2011 m. kovo 11–liepos 10 dienomis. Parodą aplankė 9 347 lankytojai.

Liepos 16 d. Jurbarko krašto muziejuje atidaryta paroda „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, kurioje buvo pristatyta apie 30 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų klestėjimo laikotarpį atspindinčių įspūdingų eksponatų. Paroda veikė iki lapkričio 15 dienos. Ją aplankė apie 1 000 lankytojų.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

83

5. Paroda „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“ Jurbarko krašto muziejuje, fotografas Mindaugas Kaminskas

6. Paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale (Taikomosios dailės muziejuje), fotografas Vytautas Abramauskas

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje ypač suklestėjo XV a. pabaigoje–XVII a. viduryje: vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko klestėjimo laikotarpiu.

Atkuriant Valdovų rūmus, pastato architektūroje ir ekspozicijose labiausiai bandoma atspindėti tris minėtąsias rezidencijos klestėjimo epochas. Nuo 2003 m. Valdovų rūmams jau yra sukaupta beveik 600 vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, istorinių ginklų, žemėlapių, knygų ir kitų vertybių. Šios kolekcijos dalis ir buvo pristatyta Jurbarko krašto muziejuje. Buvusio dvaro komplekso pastate eksponuoti Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai. Parodoje buvo galima pamatyti Žygimanto Vazos, 1611 m. lapkričio 4 d. suteikusio Jurbarko miestui Magdeburgo teises, portretą. Parodą praturtino senieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai, kuriuose yra pažymėtas ir Jurbarko miestas.

Bene vertingiausias parodos eksponatas – apie 1570 m. Briuselyje išaustas gobelenas, vaizduojantis Aleksandro Didžiojo triumfą.

Jurbarko krašto muziejuje 2011 m. balandžio 5–birželio 6 d. surengta paroda „Sugrąžinta praeitis“, skirta žymaus Lietuvos archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus tyrimams. Ši paroda – tai 2010 m. birželio 30–spalio 31 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje veikusios Vytauto Urbanavičiaus darbų parodos „Sugrąžinta praeitis“ dalis.

Parodoje „Sugrąžinta praeitis“ Vilniuje buvo eksponuojami per 50 metų V. Urbanavičiaus tyrinėti paminklai. Iš viso joje pristatyta daugiau kaip 1 500 eksponatų. Paroda susidėjo iš dviejų dalių.

Pirmąją sudarė Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių eksponatai. Tai radiniai, kuriuos V. Urbanavičius aptiko 1957–1987 m. tyrinėdamas kapinynus. Čia pristatyti 62 kapų įkapių kompleksai (daugiau kaip 470 eksponatų) ir per 400 radinių iš Obelių ežero (Ukmergės r.).

Antrą dalį sudarė 2004 m. atidarytos ir nuolat atnaujinamos parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų

radiniai“ eksponatai. Tai Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ sukaupta ir šiuo metu Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams perduodama medžiaga. Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“ ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kompleksiniams tyrimams 1988–2001 m. vadovavo V. Urbanavičius.

Dėl vietos stokos Jurbarke vykusioje parodoje nebuvo eksponuojami pirmiau minėti eksponatai. Čia pristatytos archeologo darbus ir tyrinėtus paminklus fiksuojančios fotografijos, taip pat 16 informacinių stendų, atskleidžiančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir jų atkūrimo istoriją.

Parodą papildė skulptūrinių dokumentinių portretų, V. Urbanavičiaus atkurtų pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles, kolekcija. Pagal dokumentinį Barboros Radvilaitės atvaizdą skulptorius Stanislovas Kuzma sukūrė meninį valdovės portretą, kuris Vilniaus parodoje pristatytas pirmą kartą.

Jurbarke buvo eksponuojama gipsinė nebaigto valdovės portreto kopija.

Ypatingą nuotaiką parodoje formavo ir V. Urbanavičiaus sukurti filmai „Oi, ratu, ratu“, „Tėvai ir protėviai“, „Obelių ežero paslaptis“, „Šventaragio slėnio mįslės“, „Karalienės portretas“ ir kt. Parodą aplankė 600 lankytojų.

2012 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai planuoja surengti dvi tarptautines parodas: „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ bei „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Be stendinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“, kitiems Lietuvos regioniniams muziejams bus pasiūlyta ir kilnojamoji stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“, skirta Žalgirio pergalės atminimui.

84

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Dr. Jolanta Karpavičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius j.karpaviciene@valdovurumai.lt

Gintarė Šatevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.sateviciute@valdovurumai.lt

M U Z IEJ U S IR V IS U O M EN Ė : K U LTŪRIN Ė KO M U NIKA C IJA .

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s k u lt ū r i n ė s v e i k l o s 2 0 0 9 – 2 0 1 1 m . a p ž va l g a

Muziejus – žmonijos kultūros reiškinys, kurio turinys, paskirtis, funkcijos kinta. Atsižvelgiant į politinius, pilietinius procesus ir visuomenės kultūros poreikių kaitą, prigimtinė muziejaus misija – rinkti, kaupti, saugoti, konservuoti, restauruoti, tirti ir pristatyti visuomenei archeologines, istorines, meno vertybes – išplečiama naujais aspektais. Muziejininkystės teoretikai ir analitikai, muziejuose dirbantys specialistai nekvestionuoja, kad kultūros paveldo institucijoms XXI a. keliami nauji iššūkiai ir reikalavimai. Pabrėžiama, kad per keletą šimtmečių institucinė muziejininkystė (pirmieji viešieji muziejai Europoje radosi XVIII a.) evoliucionavo kokybiškai1.

Muziejus šiais laikais nėra vien tik archeologinių, istorinių ir meno vertybių pasyvaus eksponavimo vieta. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad nuolatinės ekspozicijos šiuolaikiniame muziejuje turėtų sudaryti tik apie 10 proc. viso ekspozicinio ploto, apie 15 proc. jo derėtų skirti kilnojamosioms parodoms. Kita muziejaus erdvė turėtų funkcionuoti kaip dinamiška socialinės komunikacijos terpė2. Pastebėtina, kad toks XXI a. muziejaus modelis negali būti be išlygų taikomas istorinės rezidencijos pobūdžio muziejams.

Tačiau ir pastarųjų samprata bei veikla modeliuojamos, atsižvelgiant į visuomenės informacinių ir kultūros poreikių pokyčius3.

Net ir tradicinės prigimties muziejus apibrėžiamas kaip atvira dinamiška erdvė, kurioje profesionaliai ir patraukliai pristatomas kultūros paveldas, aktyvaus dialogo su visuomene būdais formuojama istorinė kultūra. Muziejų veikla pradedama matuoti ne vien statistiniais kiekybiniais parametrais. Šių institucijų kokybė ver1 Waidacher F. Bendrosios muzeologijos metmenys, Vilnius, 2007, p. 74–99.

2 McElroy M. W. The New Knowledge Management, Routledge, 2001; Glass B. D. „Museums in the Future: Strategies of Survival“, in: Muziejus XXI a. – iššūkiai ir pokyčiai. Tarptautinės konferencijos, vykusios 2012 m. rugsėjo 21 d., medžiaga, Vilnius, 2012, p. 6–10; Chaitas Ch. „The Museum as a Social Resource of Inspiration“, in: Ibid., p. 30–38.

3 Rottermund A. „Museum w procesie przemian“, in: Museum – przestrzeń otwarta? Występienia uczestnyków szóstego sympozjum problemowego Kongresu Kultury Polskiej, 23–25. 09. 2009, Warszawa, 2009, p. 13–26.

V o l U M EN

II

tinama pagal tai, kokį socialinį kapitalą jos sukaupia ir kokią pilietinę vertę sukuria. Todėl suprantama, kad muziejai plečia savo funkcijų įvairovę, ieško naujų komunikacijos su visuomene formų.

Viena jų – aktyvi ir dinamiška kultūrinė muziejaus veikla.

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KULTŪRINĖS VEIKLOS GAIRĖS 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame įstatyme ir po metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje koncepcijoje dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties, be kitų šio objekto pritaikymo funkcijų, buvo juridiškai apibrėžtas ir implikuotas kultūrinės veiklos aspektas. Numatyta, kad atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija turės tenkinti krašto kultūros reikmes4 ir tapti „istoriniu kultūros centru, kur bus siekiama pristatyti šiuolaikinei visuomenei senosios Lietuvos valstybės kultūros vertybes.“5 Tuose teisės dokumentuose bendrais bruožais apibrėžtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kultūrinės paskirties gairės buvo sukonkretintos šio objekto interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programoje (metmenyse), patvirtintoje 2003 metais6.

2009 m. veiklą pradėjusio Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kultūrinės funkcijos detalizuotos institucijos Statute7. Jame nurodyta, kad šio istorinės rezidencijos pobūdžio muziejaus veiklos pagrindiniai tikslai – saugoti Valdovų rūmus kaip išskirtinį valstybės istorijos ir kultūros paminklą, atkurti ir pristatyti Valdovų rūmų praeitį visais šio pa4 Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnius, 2011, p. 33.

5 Ibid., p. 41.

6 Ibid., p. 44–52.

7 Ibid., p. 67–74.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

85

1. Kultūros vakare „Mecenatai ir jų dovanos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams“ restauratorė Jūratė Senvaitienė pasakoja apie Valdovų rūmų gobelenus, 2010 m., fotografas Vytautas Abramauskas

minklo raidos aspektais, saugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą ir jį aktualinti, – be kita ko, turi būti susieti ir su visuomenės kultūros poreikių tenkinimu, kultūros paslaugų teikimu, komunikavimu su visuomene, informacijos jai teikimu ir švietimu.

Suprantama, šios funkcijos turi būti lanksčiai derinamos su plačia edukacine veikla ir valstybės reprezentacijos poreikių tenkinimu.

Valdovų rūmų muziejaus Statute šiuo požiūriu sukonkretintos ir pagrindinės veiklos formos. Tai kultūros ir švietimo renginiai – kultūros vakarai, koncertai, susitikimai, pristatymai, paskaitos ir kt.; kultūros paveldo tyrimo ir aktualinimo projektai; drauge su kitomis kultūros institucijomis vykdomos senosios muzikos ir teatro propagavimo programos; tarptautinių kultūros mainų su tipologiškai giminingomis institucijomis užsienyje rengimas ir įgyvendinimas.

Pabrėžtina, kad Valdovų rūmų muziejaus aktyviõs kultūrinės veiklos poreikį ir pobūdį, be minėtų motyvų, suponuoja ir keletas kitų veiksnių. Pirmiausia tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo metu sukauptõs archeologinės ir istorinės medžiagos mokslinė vertė ir šio projekto unikalumas tarptautiniu mastu. Šių aspektų aktualinimas Lietuvoje ir užsienyje yra Valdovų rūmų muziejaus veiklos pirminė misija, o vienas iš jos įgyvendinimo būdų – plati ir įvairiopa kultūrinė komunikacija. Antra vertus, veržlia kultūrine veikla siekiama užpildyti informacijos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų projekto esmę viešojoje erdvėje spragas. Trečia, patrauklia ir dinamiška veikla norima laužyti mūsų visuomenėje dar gyvybingą stereotipą apie muziejų kaip neįdomią instituciją; Lietuvoje reprezentuoti kultūriniu požiūriu aktyvaus muziejaus modelį; pristatyti muziejų kaip patrauklią erdvę, kurioje kultūrinės komunikacijos būdu užmezgamas akademinių tyrimų ir istorijos populiarinimo, mokslininkų, kultūros paveldo specialistų ir visuomenės abipusis dialogas.

86

Kultūrinės veiklos įdirbis ir statistiniai duomenys Kultūrinės komunikacijos su visuomene patirtis pradėta kaupti dar iki įsteigiant Valdovų rūmų muziejų. Lietuvos dailės muziejuje nuo 2004 m. veikusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus (2007 m. jis reorganizuotas į šio muziejaus filialą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus) darbuotojai rūpinosi, kad su tarptautine patirtimi, Europoje atkuriant istorinio pobūdžio rezidencijas ir jas pritaikant muziejinėms, edukacinėms, kultūrinėms ir kitoms šiuolaikinėms reikmėms, būtų supažindinami Lietuvos specialistai ir plačioji visuomenė. Tuomet pradėtas Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo renginių ciklas, 2006 m. surengta tarptautinė konferencija apie Valdovų rūmų atkūrimo projektą Europos kontekste8. Taip pat rengti knygų pristatymai, parodų kultūrinės programos. Šį kultūrinės veiklos įdirbį permanentiškai perėmė ir išplėtojo Valdovų rūmų muziejus. Statistiniai duomenys apie kultūros renginius, kuriuos ši institucija surengė per pirmuosius dvejus veiklos metus, jau apibendrinti ir paskelbti9. Atkreiptas 8 Mitrulevičiūtė D. „Valdovų rūmų muziejaus tarptautiniai ryšiai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1, p. 110–117; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2006 m. spalio 11–12 d., Vilnius / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference 11–12 October 2006, Vilnius, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009.

9 Dolinskas V. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2009– 2010 m. veiklos apžvalga“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1, p. 78–86; „2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus kronika: renginiai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1, p. 129–136.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2. Leidinio „Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d.

Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d.“ sutiktuvėse senosios muzikos atlikėjai Ieva Gaidamavičiūtė, Miglė Cicėnaitė, Ignas Garla ir Nerijus Masevičius gieda unitų giesmes, 2011 m., fotografas Vytautas Abramauskas

dėmesys ir į šią veiklą ribojančią objektyvią aplinkybę – atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija dar nėra galutinai įrengta, todėl Valdovų rūmų muziejus savo funkcijas, tarp jų ir kultūrinę veiklą, priverstas vykdyti kituose Vilniaus muziejuose ir kultūros erdvės, kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje.

Dažniausiai renginiai organizuojami nuolatinio partnerio – Lietuvos dailės muziejaus – padaliniuose: Taikomosios dailės muziejuje, Radvilų rūmuose, Vilniaus paveikslų galerijoje. Tiesa, 2010 m. laikinai nutraukus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo finansavimą ir pristabdžius šio objekto įrengimo darbus, statybų užsakovė VĮ Vilniaus pilių direkcija ir pagrindinė rangovė UAB Panevėžio statybos trestas duodavo leidimą išimtiniais atvejais, užtikrinus lankytojų saugumą ir tinkamą patalpų naudojimą, kultūros renginius organizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų menėse. Dažniausiai jie buvo rengiami Renesansinėje audiencijų menėje (150 sėdimų vietų), kai kada – erdvesnėje Didžiojoje renesansinėje menėje (joje telpa per 600 žiūrovų). Todėl kiekybiniai rodikliai iškalbingi: Valdovų rūmų muziejaus su part­ neriais suorganizuotuose kultūros renginiuose per pirmuosius veiklos metus kasmet apsilankydavo vidutiniškai apie 10 000 žmonių: 2009 m. – 9 280 (įskaitant ir parodas); 2010 m. – 10 600. 2011 m. duomenys mažesni – kultūros renginiuose sulaukta per 7 100 žiūrovų. Toks kiekybinis renginių dalyvių skaičiaus sumažėjimas – santykinis. Jį lėmė salių apimtis – dėl saugumo į renginius buvo leidžiama tik tiek žmonių, kiek yra sėdimų vietų, tad nebuvo įmanoma priimti visų norinčiųjų. Kita vertus, 2011 m. pabaigoje atnaujinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų statybos darbus, kultūros renginių organizavimo galimybės šiame objekte vėl buvo apribotos. Tačiau kultūros renginių skaičiaus požiūriu nusistovėjo pusiausvyra.

V o l U M EN

II

Valdovų rūmų muziejus vidutiniškai per metus suorganizuoja apie 40 tokių renginių: 2009 m. jų būta per 30, 2010 m. – 44, 2011 m. – 37. Išplėsta teminė ir žanrinė renginių įvairovė. Išsirutuliojo Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos kryptys ir susiklostė tradicijos.

VALDOVŲ RŪMAI – VALSTYBĖS IR KITŲ ISTORINIŲ LIETUVOS ŠVENČIŲ VIETA Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje Vilniaus Žemutinėje pilyje du dešimtmečius nuosekliai vykdyti archeologiniai tyrimai ir istorikų sukauptos naujos žinios apie šios rezidencijos istoriją išryškino ir detalizavo glaudžias jos sąsajas su Lietuvos valstybingumo ištakomis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politine raida. Todėl neatsitiktinai Valdovų rūmai laikytini svarbiausių Lietuvos valstybės istorinių švenčių vieta. Visiškai pritaikyti atkuriamą paminklą neleidžia objektyvios priežastys – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje vis dar vyksta statybos darbai, tačiau Valdovų rūmų muziejus jau plėtoja kryptingą veiklą šia linkme, prioritetą teikdamas valstybinės svarbos renginiams.

Prasminga, kad simbolinė atkurtų, bet dar iki galo neįrengtų Valdovų rūmų atidarymo ceremonija įvyko 2009 m. liepos 6 d., minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę (Valstybės dieną)10. Tomis dienomis Valdovų rūmų prieigose, Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje kartu su VšĮ „Vita Antiqua“ 10 Išsamiau apie tai žr. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 31–36.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

87

3. Koncerto „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“ metu svečiai iš Čekijos – šokių ansamblis „Hartig“, klavesinininkas Filipas Dvoržakas (Filip Dvořák) ir baroko smuiku griežęs Jiris Sycha (Jiří Sycha) atliko XVI–XIX a. rūmų ir teatro scenose statytus virtuoziškus šokius, 2011 m., fotografas Mindaugas Kaminskas

surengtas „Pilies festivalis 2009“. Nuo liepos 7 d. Valdovų rūmai mėnesiui buvo atverti pirmiesiems lankytojams. Dėl atliekamų statybos darbų ekskursantai buvo priimami tik organizuotomis grupėmis. Iš nebūties į Vilniaus kultūrinį ir urbanistinį kraštovaizdį sugrąžintą Lietuvos valstybingumo simbolį per keturias savaites aplankė daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. Tad jau pačioje Valdovų rūmų muziejaus veiklos pradžioje buvo nubrėžta svarbi ateities gairė – Lietuvos valstybingumui skirtą šventę tiesiogiai sieti su ta erdve, kuri mena valstybės pradžią ir kuriai buvo lemta tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir diplomatinio gyvenimo epicentru. Pradėta formuoti tradicija per šią ir kitas reikšmingiausias valstybės dienas apsilankyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose ir Valdovų rūmų muziejaus renginiuose.

Kitais metais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimo šventiniai renginiai išplėsti žanriniu požiūriu ir apimties prasme. Tai lėmė ir ta aplinkybė, kad 2010-ieji buvo jubiliejiniai Žalgirio mūšio pergalės metai. Valstybės lygmeniu koordinuota šios reikšmingos istorinės datos minėjimo programa liepą pasiekė apogėjų. Dalis jos renginių, kuriuos organizuojant aktyviai dalyvavo ir Valdovų rūmų muziejus, vyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje ar jos prieigose. Šventinis ciklas prasidėjo liepos 1 d. Tądien Didžiojoje renesansinėje menėje kartu su Rašytojų klubu, savaitraščiu „Literatūra ir menas“ ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija surengtas poezijos ir muzikos vakaras, skirtas pergalės Žalgirio mūšyje 600-osioms metinėms paminėti. Renginyje buvo apdovanoti šios istorinės sukakties proga surengto jaunųjų kūrėjų literatūrinio konkurso nugalėtojai. Atkurtose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos erdvėse skambėjo ne tik laureatų kūriniai. Lietuvos istorijai skirtas eiles skaitė iškilūs mūsų šalies kūrėjai, tarp jų poetai Marcelijus Martinaitis

88

ir Justinas Marcinkevičius. Liepos 6 d. kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ir krašto apsaugos ministerijomis, Vilniaus miesto savivaldybe ir kitomis institucijomis Valdovų rūmų prieigose ir Katedros aikštėje surengtos teatralizuotos Vytauto Didžiojo išlydėtuvės į Žalgirio mūšį „Oi mes josim karelėn“.

Didelio žmonių susidomėjimo sulaukė šalia atkurtos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tądien surengtas Valdovų rūmų muziejaus edukacinis projektas „Pasirengimas Žalgirio mūšiui: šeimų diena“. Jo dalyviai, daugiausia šeimos su vaikais, gaminosi suvenyrinius apsiaustus su heraldiniais Gediminaičių stulpais. Šiuo renginiu buvo paįvairinta liepos 6-osios šventinė programa, užmegzta nauja Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimo tradicija.

2010 m. liepos 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pradėta įgyvendinti dar viena šiam objektui įstatyme numatyta funkcija – Lietuvos svečiams reprezentuoti mūsų valstybę, jos istoriją, kultūros paveldą ir šio glaudžias sąsajas su Europa. Tąkart su atkurtuoju paminklu buvo supažindinti ne Lietuvoje reziduojančių užsienio valstybių diplomatai. Po ekskursijų, kurios buvo paįvairintos koncertiniais senosios muzikos intarpais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje vyko aukšto rango svečių susitikimas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu.

Artėjant Žalgirio mūšio pergalės dienai, surengti specialiai šiai datai skirti renginiai. Liepos 14 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Gotikinėje antikameroje vyko VšĮ „Vita Antiqua“ suorganizuotas kultūros vakaras „Odė Vytautui“ („Pilies festivalio 2010“ renginys). Jubiliejinę liepos 15 d. į Didžiąją renesansinę menę gausiai susirinkusiems žiūrovams (jų būta per 700) žinomi Lietuvos klasikinės, šiuolaikinės ir liaudies muzikos atlikėjai, tarp jų Vytautas Juozapaitis, Veronika Povilionienė, Ona

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Kolobovaitė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir kiti, dovanojo įspūdingą patriotinį koncertą „Tauta tvirta tartum pilis“. Stilizuota muzikine ir literatūrine programa siekta aktualinti Žalgirio istorinę tradiciją, išryškinti jos sąsajas su nūdiena ir pabrėžti reikšmę šiandienės Lietuvos žmonėms.

Jubiliejinių Žalgirio metų baigiamasis koncertas taip pat surengtas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. 2010 m. lapkričio 9 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vėl skambėjo muzikiniai ir literatūriniai kūriniai, aktualinantys mūsų šalies praeitį.

Daugiau nei 600 žmonių entuziastingai sveikino poetą J. Marcinkevičių, etnologę V. Povilionienę, operos solistus Eduardą Kaniavą ir O. Kolobovaitę, dainininką Jeronimą Milių, Vilniaus mokytojų namų mišrų chorą „Bel Canto“ (vadovas Arūnas Dambrauskas) ir kitus atlikėjus, iškilmingame koncerte „Žalgirio atodangos“ eilėmis ir muzika atskleidusius lietuvių istorinę tapatybę. Šį koncertą filmavo ir kelis kartus rodė Lietuvos nacionalinė televizija.

Po metų Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimas pradėtas dar viena koncertine naujove.

2011 m. liepos 4 d. Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko „Camerata Palatina Vilnensis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestro“ (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis) inauguracinis koncertas. Tą dieną gausiems žiūrovams ne tik prisistatė naujasis orkestras. Šiuo renginiu, kuriame skambėjo klasikinės ir šiuolaikinės rimtosios muzikos kūriniai, buvo pagerbti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai. Koncertas taip pat parodė, kad Vilniaus kultūriniame žemėlapyje atsiranda prestižinė erdvė senosios, klasikinės ir rimtosios muzikos renginiams.

Artėjant svarbiai valstybės šventei, Valdovų rūmų muziejus Lietuvos visuomenei prisistatė ir kaip istorinio filmo aktualintojas.

Turint mintyje tai, kad šis istorinės kultūros žanras labai populiarus tarp jaunimo, ir atsižvelgiant į užsienio muziejų patirtį, šia linkme pradėtas sistemingas darbas. Kaupiama istorinių kino filmų filmoteka, renkama medžiaga apie šio žanro raidą Lietuvoje ir užsienyje. Pirmuoju viešu žingsniu šioje srityje laikytinas 2011 m. liepos 5 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtas kultūros vakaras „Lietuvos istorija ir kinas: Herkaus Manto kinematografinė legenda“. Renginio dalyviai žiūrėjo jau klasika tapusios Marijono Giedrio režisuotos juostos pagrindinius epizodus, klausėsi kino teoretikės Linos Kaminskaitės ir istoriko Valdo Rakučio komentarų, diskutavo apie istorijos ir dabarties sąsajas, praeities faktų ir reiškinių „priartinimo“ prie nūdienos žmogaus poreikį ir būdus.

Per pirmuosius dvejus Valdovų rūmų muziejaus veiklos metus užmegztos Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimo tradicijos buvo plėtojamos ir 2011 m. Tų metų liepos 6 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos prieigose vėl būriavosi žmonės, daugiausia šeimos su vaikais, šią svarbią dieną atėję į sostinės Katedros aikštę. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai kvietė į edukacinę popietę „Iškelkime istorines vėliavas“, jos metu lankytojai gaminosi Valstybės dienai tinkantį suvenyrą – istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavėlę. Tą dieną pažintinėse ekskursijose po autentiškus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos mūrus ir atkurtas Gotikos, Renesanso ir Baroko menes apsilankė apie 1 700 žmonių. Jų įspūdžius paįvairino ir edukaciniai elementai: Valdovų rūmų muziejaus specialistai pasakojo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldiką, karybos paveldą,

V o l U M EN

II

valdovų rezidencijoje klestėjusį muzikinį gyvenimą, mūsų šalies literatūrinį palikimą. Valstybės dienos minėjimo renginius užbaigė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas prof. Donatas Katkus) koncertas Didžiojoje renesansinėje menėje (Kristupo vasaros festivalio renginys). Klasikinės muzikos kūrinius jame atliko garsūs atlikėjai iš Rusijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Iš viso tą dieną Valdovų rūmus aplankė 2 310 lankytojų.

„KOKIOS VERTYBĖS GLŪDI VILNIAUS ŠIRDYJE?“: LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ REZIDENCIJOS ISTORIJOS AKTUALINIMAS IR VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ PRISTATYMAS Įgyvendindamas prigimtinę misiją pristatyti atkuriamą objektą kaip išskirtinį valstybės istorijos ir kultūros paminklą bei išryškinti jo nacionalinę vertę, Valdovų rūmų muziejus išplėtojo kryptingą kultūrinės veiklos sritį, aprėpiančią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos tyrimus bei aktualinimą ir muziejaus formuojamų rinkinių pristatymą visuomenei. Tam pasitelkiamos įvairios kultūrinės komunikacijos formos.

Pirmiausia renginiuose viešuomenė supažindinama su vertingiausiais įsigytais eksponatais, kurie papuoš rezidencijos atkurtąsias erdves, reprezentuos rūmų istorinį interjerą, įkūnys Gotikos, Renesanso ir Baroko kultūros epochų raiškos Lietuvoje ženklus. Netrukus po to, kai buvo įsteigtas muziejus, pristatytas kolekcininko Andrejaus Balyko ir verslininko Antano Boso šeimų Valdovų rūmams dovanotas XVII a. gobelenas su neidentifikuota siužetine scena (iš serijos „Karalių Sauliaus ir Dovydo istorija“) (Taikomosios dailės muziejus, 2009 m. vasario 10 d.). Po kelių mėnesių visuomenei ir žiniasklaidai pateiktas Valdovų rūmų muziejaus įsigytas unikalus XVI a. gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto jungtiniu herbu, manoma, šio valdovo užsakymu Flandrijoje išaustas specialiai Vilniaus rezidencijai (Taikomosios dailės muziejus, 2009 m. balandžio 4 d.).

Muziejaus ir viešuomenės kultūrinės komunikacijos aptariamu aspektu kitas būdas – pristatyti muziejaus rinkinius ir mokslo leidinius apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą. Antai 2009 m. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ išleido dr. Napaleono Kitkausko monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, apvainikavusią šio žymaus architekto ir restauratoriaus, daugelio kultūros objektų Vilniaus Žemutinėje pilyje ir kitose Lietuvos vietose tyrinėtojo ilgametį darbą. Leidinys visuomenei buvo pristatytas ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje bei trijų rajonų centruose. Valdovų rūmų muziejus, pagerbdamas N. Kitkausko nuopelnus tyrinėjant Lietuvos kultūros paveldą ir prisidedant prie reikšmingiausių jo objektų atkūrimo, parengė ir išleido šio mokslininko darbų bibliografiją. Knyga pristatyta 2011 m. sausio 19 d. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje surengtame kultūros vakare „Vilniaus pilių riteris ir metraštininkas“, jame iškilmingai paminėtas šio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato garbingas jubiliejus.

2010 m. gegužės 4 d. kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ Taikomosios dailės muziejuje

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

89

4. Viešoje paskaitoje „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“ muzikologas Endrė Deakas (Endre Deák) iš Vengrijos pasakoja apie liutnininką Valentiną Bakfarką (Valentin Bakfark), 2011 m., fotografas Vytautas Abramauskas

surengtame kultūros vakare „Valdovų rūmų kolekcijos. Radinių ir interjero vertybių albumo sutiktuvės“ visuomenė ir žiniasklaida supažindinta su muziejaus išleistu reprezentaciniu albumu „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje“. Tų pačių metų birželio 10 d. Renesansinėje audiencijų menėje pristatyta habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus sudaryta knyga „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“. Abiejuose leidiniuose, kurių bendraautoriai yra ir Valdovų rūmų muziejaus specialistai, apibendrinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos archeologiniai, architektūriniai ir istoriniai tyrimai, detalizuota Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinė vertė. Pastebėtina, kad šių knygų kelionė pas skaitytojus prasidėjo Valdovų rūmų muziejaus kultūros renginiuose.

Valdovų rūmų muziejus siekia atskleisti tas svarbias muziejininkų veiklos sritis, kurios platesnei visuomenei menkai pažįstamos. Tam taip pat pasitelkiami kultūrinės komunikacijos būdai. Antai, norint pristatyti restauratorių darbo specifiką, 2011 m. birželio mėn. nuolatinėje ekspozicijoje Taikomosios dailės muziejuje surengta paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos.

Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“. Tų metų pabaigoje ji integruota į atnaujintą nuolatinę ekspoziciją „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Pastaroji visuomenei pristatyta gruodžio 7 d. surengtame specialiame kultūros vakare „Kokios vertybės glūdi Vilniaus širdyje?“ Renginio pavadinimui pasitelkta perfrazuota Dresdeno rezidencinės pilies direktoriaus prof. dr. Dirko Syndramo (Dirk Syndram) citata. Susipažinęs su Valdovų rūmų atkūrimo projektu ir muziejaus rinkiniais šis muziejininkystės teoretikas ir muziejininkystės praktikas iš Vokietijos itin aukštai įvertino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje surastos archeologinės medžiagos mokslinę vertę ir atkurto objekto pritaikymo

90

muziejinėms reikmėms koncepciją. Jis vaizdžiai konstatavo, esą Vilniaus centre glūdi auksas. Šiame kultūros vakare viešuomenei taip pat pristatytas ir Valdovų rūmų muziejaus išleistas katalogas „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“.

Nuo Valdovų atkūrimo projekto įgyvendinimo pradžios vykdoma istorinių šaltinių paieška, plėtojami moksliniai tyrimai, kuriais siekiama atskleisti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos sąsajas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Šiuo aspektu išryškinami ir imami moksliškai tyrinėti nauji istorijos artefaktai, į visuomenės istorinę atmintį sugrąžinami mūsų šalies kultūros reiškiniai. Tokios veiklos pavyzdžiu laikytinas unikalaus XVII a. rankraščio, skirto Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos iškilmingoms įžygiuotuvėms į Vilnių, 1611 m. pergalingai atgavus Smolenską, paminėti, mokslinė publikacija ir jos pristatymas visuomenei. 2011 m. spalio 18 d. Renesansinėje audiencijų menėje surengtame kultūros vakare dalyvavę knygos sudarytojai prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė ir doc. dr. Eugenijus Saviščevas, jos rengėjai dr. Aleksandra Pister ir dr. Vydas Dolinskas bei leidinio vertintojos prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė ir dr. Jolita Liškevičienė ne tik pasakojo apie patį leidinį. Renginį stebėję žmonės ir Lietuvos nacionalinės televizijos žiūrovai (kultūros vakaras buvo įrašytas ir vėliau kelis kartus rodytas per LRT kultūros kanalą) sužinojo daug naũja apie politinį ceremonialą Europos monarchų ir Lietuvos bei Lenkijos valdovų dvaruose. Buvo savitai atvertas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūrinis ir muzikinis paveldas, išryškintos Vilniaus viešojo ir meninio gyvenimo ypatybės Baroko epochoje. Choro „Brevis“ choristai pirmą kartą atliko ir šiame rankraštyje užfiksuotas bei pristatytame leidinyje publikuotas Vilniaus unitų giesmes, atskleidusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo daugiasluoksnišku-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

mą. Renginys buvo skirtas ne tik 400-osioms Smolensko atgavimo ir Žygimanto Vazos iškilmingo sutikimo Vilniuje metinėms, bet ir Vilniaus pilių išvadavimo 350 metų sukakčiai paminėti.

Panašaus pobūdžio renginiu sutiktas ir visuomenei pristatytas dar vienas Valdovų rūmų muziejaus leidinys – prof. habil. dr.

E. Ulčinaitės parengta knyga „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“. 2010 m. gruodžio 7 d. Renesansinėje audiencijų menėje vykusiame kultūros vakare „Pakvietimas Lietuvos giminės...“ leidinio sudarytoja, taip pat renginyje viešėję prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dr. Darius Kuolys, dr. Živilė Nedzinskaitė ir knygos redaktorė Gintarė Petuchovaitė-Majauskė pasakojo apie išskirtinę Baroko raštijos raiškos formą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tarp kitų kūrinių tai ir Vilniaus universiteto aplinkoje sukurti įvairiakalbių sveikinimai į Vilnių atvykusiems Lietuvos ir Lenkijos valdovams Steponui Batorui, Žygimantui ir Vladislovui Vazoms. Šiame leidinyje publikuotos senųjų rinkinių faksimilės, paskelbti vertimai į lietuvių kalbą. Renginyje buvo skaitomi valdovams pašlovinti skirti tekstai keliomis originalo kalbomis ir lietuviški jų vertimai.

Baroko kultūros atmosferą kūrė senosios muzikos ir istorinio šokio ansamblio „Banchetto musicale“ atlikta koncertinė programa.

Valdovų rūmų istorijos ir šio objekto atkūrimo aktualinimas tampa svarbia muziejaus institucinių santykių plėtotės kryptimi, o veikla šioje srityje materializuojama kultūros renginiais. Štai 2010 m. birželio 22 d. Renesansinėje audiencijų menėje vyko Lietuvos karybos istorijai skirtas kultūros vakaras. Jame buvo iškilmingai pasirašyta Lietuvos kariuomenės (kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius) ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų (muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas) ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Abi šalys įsipareigojo aktualinti Lietuvos valstybės, jos kariuomenės ir karybos istoriją. Renginyje dalyvavusiai Lietuvos kariuomenės vadovybei, karininkijai ir kariūnams, taip pat visuomenėms atstovams perskaityti pranešimai „Ginklai ir šarvai Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų teritorijoje“ (Paulius Bugys) ir „Istorinės karybos paveldas Valdovų rūmų muziejaus Kultūros, meno ir istorijos fonde“ (Dalius Avižinis), surengtas senosios batalinės muzikos koncertas (vargonavo dr. Vidas Pinkevičius).

Net ir vykstant Valdovų rūmų atkūrimo darbams, muziejus ieško įvairių kultūrinės veiklos formų ir jomis siekia šį objektą kuo plačiau pristatyti Lietuvos gyventojams, išryškinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos tiesiogines sąsajas su įvairių šalies regionų istorija. Štai 2010 m. spalį–lapkritį, gavus statybų užsakovo ir pagrindinio rangovo leidimą ir muziejui bendradarbiaujant su Panevėžio, Alytaus ir Trakų turizmo informacijos centrais, Valdovų rūmus aplankė šių rajonų muziejininkai, švietimo, mokslo ir kultūros darbuotojai. Muziejaus specialistai juos ne tik išsamiai supažindino su atkuriamu objektu ir institucijos veikla, bet ir skaitė teminius pranešimus. Svečiai iš Panevėžio klausėsi paskaitos „Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir Lietuvos miestai“ (dr. Jolanta Karpavičienė), alytiškiams pristatyta tema „Vazų dinastija ir Lietuva“ (D. Avižinis), o trakiškius sudomino pranešimas „Dvi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos XV−XVI a.: Vilnius ir Trakai“ (dr. Liudas Glemža). Šie renginiai paįvairinti ir muzikiniais intarpais.

Tokio pobūdžio kultūros programą, kuriai suteikėme pavadinimą „Valdovų rūmai – Lietuvos žmonėms“, 2011 m. toliau

V o l U M EN

II

plėtojo Valdovų rūmų muziejaus edukacijos specialistai. Lydėdami kilnojamąją parodą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“, daugelyje šalies miestų jie pristatė įvairias edukacines programas moksleiviams, rengė istorinės kultūros vakarus vietos bendruomenėms. Žinia apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją ir jos atkūrimo reikšmę pasklido Klaipėdoje, Jurbarke, Pakruojyje, Ignalinoje, Rokiškyje, Kražiuose, Šiauliuose (čia veikė paroda „Sugrįžęs barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“) ir kituose Lietuvos miestuose.

Aktualindamas Valdovų rūmų istoriją ir šio objekto nacionalinę vertę, muziejus dalyvauja ir kitų kultūros institucijų inicijuojamuose renginiuose. Antai į Europos tarybos programą „Europos paveldo dienos 2010“ (tema „Šeima ir kultūros paveldas“), kurią Lietuvoje koordinuoja Kultūros paveldo departamentas, buvo įtrauktas Valdovų rūmų muziejaus renginys. Taikomosios dailės muziejuje vyko paskaita „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kultūrinio paveldo ženklai Valdovų rūmų aplinkoje“, teminės išplėstinės ekskursijos nuolatinėse ekspozicijose „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika.

Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“.

Valdovų rūmų rėmėjų pagerbimas Nuo muziejaus veiklos pradžios iš Valdovų rūmų paramos fondo pradėta permanentiškai perimti viena šios visuomeninės organizacijos misijų – pagerbti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo rėmėjus. Nuo 2000 m. veikiantis Valdovų rūmų paramos fondas, dar iki įsteigiant muziejų, buvo suformavęs tradiciją – kasmet, dažniausiai minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, iškilmingame renginyje padėkoti mecenatams, įvairiomis formomis prisidėjusiems prie šio istorijos ir kultūros objekto atgimimo.

Valdovų rūmų muziejus, viena vertus, prisidėjo Valdovų rūmų paramos fondui ir toliau organizuojant šio pobūdžio renginius: 2009 m. liepos 7 d. ir 2010 m. rugpjūčio 18 d. rėmėjų pagerbimo iškilmės vyko Valdovų rūmų prieigose, o 2011 m. liepos 4 d., kaip sakyta, mecenatai pagerbti jau atkurtojoje rezidencijoje. Kita vertus, ieškota ir naujų, įvairesnių, Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimo būdų ir mecenatystės reiškinio aktualinimo Lietuvoje formų. Štai 2010 m. sausio 15 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ surengtas kultūros vakaras „Mecenatai ir jų dovanos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams“. Gausiai susirinkusiems žiūrovams priminta apie didžiulį Lietuvos visuomenės ir išeivijos indėlį, atkuriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją. Taip pat paminėti kolekcininkai, kultūrininkai ir verslininkai, Valdovų rūmams nuo 2003 m. dovanoję reikšmingas lituanistines ir kitas istorijos, kultūros ir meno vertybes, kurias perėmė ir toliau kaupia 2009 m. įsteigtas muziejus. Pabrėžta, kad šios vertybės yra visos Lietuvos nacionalinis turtas. Meno istorikai habil. dr. Rūta Janonienė ir Romualdas Budrys pasakojo apie mecenatystę kaip įvairialypį žmonijos istorijos ir kultūros fenomeną, o restauratorė dr. Jūratė Senvaitienė pristatė rėmėjų lėšomis restauruotus vertingus XVII a. gobelenus. Į renginį buvo pakviesti ir pagerbti geradariai, Valdovų rūmams vertybių dovanoję 2009 m., tarp jų kunigas Julius Sasnauskas, kolekcininkai Edmundas Ar-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

91

5. Valdovų rūmų muziejus vartus atveria akcijos „Tebūnie naktis!“ dalyviams, 2011 m., fotografas Vytautas Abramauskas

moška ir Vilius Kavaliauskas, verslininkas Ignas Panka ir kiti. Jie dalijosi mintimis apie mecenatystės raiškos universalias ir šiuolaikines formas užsienyje ir Lietuvoje. Renginyje Valdovų rūmų paramos fondas muziejui iškilmingai perdavė rėmėjų lėšomis įgytus 7 eksponatus, tarp jų 5 vertingus XVI–XVIII a. gobelenus. Šias ir kitas mecenatų dovanas kultūros vakaro dalyviai apžiūrėjo Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje parodoje „Gotika. Renesansas.

Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“, veikusioje Taikomosios dailės muziejuje. 2011 m. pabaigoje ši ekspozicija iš esmės atnaujinta. Lankant parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“, galima pasigėrėti mecenatų Valdovų rūmams, o kartu ir visai Lietuvai dovanotomis vertybėmis ir tiesiogiai susipažinti su kultūros mecenavimo pavidalais.

Aptartais renginiais visuomenei parodyta, kad viena iš Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos krypčių – mecenatystės, kaip universalaus žmonijos kultūros fenomeno, ir jo raiškos muziejinėse erdvėse aktualinimas. Ji bus nuosekliai plėtojama ir toliau.

Išsirutuliojęs glaudus bendradarbiavimas su Valdovų rūmų paramos fondu materializuotas ir sutartiniais ryšiais. 2010 m. rugsėjo 15 d. Renesansinėje audiencijų menėje kartu su šia visuomenine organizacija surengtas iškilmingas kultūros vakaras, skirtas Valdovų rūmų paramos fondo 10-mečiui paminėti. Renginyje pasirašyta šios institucijos ir Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo sutartis, be kitų aspektų apibrėžusi ir bendrų kultūros renginių ir projektų, aktualinančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą ir jos ryšius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, rengimo perspektyvą.

Analogiški instituciniai ryšiai užfiksuoti ir Valdovų rūmų muziejaus sutartyje su dar vienu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo mecenatu – Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga. Dokumentas, kuriame nubrėžtos bendros kultūrinės vei-

92

klos gairės, pasirašytas 2010 m. balandžio 15 d. kultūros vakare „Muzika Valdovų rūmuose“.

„GYVOJI PARODA“: MUZIEJAUS PARODINĖS VEIKLOS KULTŪRINĖ LINKMĖ Remdamasis Lietuvos dailės muziejaus ir kitų kultūros paveldo institucijų mūsų šalyje ir užsienyje patirtimi, atsižvelgdamas į čia aptartas muziejininkystės raidos tendencijas, Valdovų rūmų muziejus nuo pat įsteigimo intensyviai plėtojamą parodinę veiklą sistemingai papildo kultūrinės komunikacijos su visuomene aspektu. Norima, kad parodos taptų kuo įvairesnės ir turinio, ir meniniu požiūriais. Siekiama, kad, eksponuojant parodas, įvairioms visuomenėms grupėms nuolat būtų siūlomos ne tik edukacinės, bet ir universalesnio pobūdžio kultūrinės programos. Jos skatintų žmonių susidomėjimą rodomomis vertybėmis, išplėstų parodų informacines funkcijas ir padidintų jų lankomumą.

Jau pirmaisiais veiklos metais Valdovų rūmų muziejus ėmė kryptingai dirbti šia, vaizdžiai tariant, „gyvųjų parodų“ organizavimo linkme. Štai 2009 m. liepos 5 d. kartu su Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos archyvų departamentu, Vilniaus dailės akademija surengti dviejų Lietuvos tūkstantmečio programos parodų Taikomosios dailės muziejuje – „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“ ir „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ – atidarymo ir pristatymo visuomenei renginiai tapo svarbiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo faktu, kurį permanentiškai papildė senosios muzikos koncertas „Tempesta di dolcezza“. Šios parodos išlydėtos kompleksine edukacinių ir kultūros renginių programa. Spalio 1 d. surengtame kultūros vakare akademinei bendruomenei ir istorija besidominčiai visuomenei

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

pristatytas katalogas „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“.

Spalio 4 d. pristatyta speciali muzikinė programa „Reveransas Vaveliui“. Per paskutines parodų eksponavimo dienas Taikomosios dailės muziejuje karaliavo istorija ir gausiai rinkosi lankytojų. Įvairiose paskaitose, specializuotose ekskursijose, edukaciniuose užsiėmimuose, senosios muzikos koncertuose, istorinio šokio pamokose spalio 1–4 d. dalyvavo apie 4,5 tūkst. žmonių.

2010 m. liepos 6 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi iškilmingai atidaryta Žalgirio jubiliejui skirta kilnojamoji didaktinė paroda „Žalgirio pergalės atmintis“, ji taip pat paįvairinta muzikine programa. Šią istorinę pergalę žyminčios tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ išvakarėse lapkričio 9 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtas iškilmingas koncertas, apie kurį jau pasakota anksčiau. Šiuo muzikiniu ir literatūriniu renginiu pranešta apie jubiliejinių Žalgirio pergalės metų valstybinės minėjimo programos baigiamąjį akordą. Juo tapo lapkričio 10 d. kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Lenkijos institutu Radvilų rūmuose Vilniuje iškilmingai atidaryta minėta tarptautinė paroda. Renginyje kalbėjo Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, Lenkijos Respublikos ambasadorius Janušas Skolimovskis (Januszas Skolimowski), parodą rengusių institucijų vadovai. Iškilmes paįvairino Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių, dėvinčių istorinę XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių aprangą, įžygiavimo ir pasikeitimo ceremonijos; skambėjo žinomų dainininkų V. Povilionienės ir E. Seiliaus, Lietuvos kariuomenės orkestro (vadovas Egidijus Ališauskas) atliekami muzikos kūriniai ir dainos. Renginį tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinė televizija. Kitą dieną ši tarptautinė paroda iškilmingai pristatyta mokslo, kultūros ir meno visuomenei.

Po mėnesio Valdovų rūmų muziejus su partneriais Vilniaus gyventojus ir sostinės svečius pakvietė į svetingąjį „Kultūros šeštadienį Žalgirio parodoje“. Gruodžio 11 d. Radvilų rūmuose šurmuliavo šimtai žmonių. Jiems pasiūlyti 2 pažintiniai kultūros renginiai „Lietuvos karybos tradicijos ir Žalgirio pergalės atmintis šiandien“ (kartu su Lietuvos kariuomene); improvizuotas koncertas „Išjoj brolis karelin“, kuriame pristatytas Lietuvos karybos paveldas liaudies kūryboje ir karinės-istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dainos ir sutartinės (kartu su folkloro ansambliu „VISI“); edukaciniai užsiėmimai šeimoms „Suvenyras Žalgiriui iš veltinio“, „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje“, „Mes Žalgirio lauke“, „Žalgirio epochos muzika ir instrumentai“. „Gyvosios parodos“ ciklą pratęsė 2011 m. sausio 25 d. kartu su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos dailės muziejumi surengtas kultūros vakaras „Lietuviai Žalgirio lauke: dabartin grįžtanti istorija“. Renginyje buvo pasakojama apie lietuvių dalyvavimą 2010 m. liepą Lenkijoje vykusioje Žalgirio mūšio inscenizacijoje ir diskutuojama apie dabarties žmonių atsakomybę už savo šalies istoriją. Renginyje demonstruota fotografinė ir vaizdinė mūšio inscenizacijos medžiaga, rodytas filmas „Žaliosios girios ainiai“ (autorius Algis Kuzmickas).

Tarptautinė paroda išlydėta 2011 m. sausio 27 d. drauge su partneriais surengtu kultūros vakaru „Žalgirio pergalės atmintis“. Jame mokslo ir kultūros visuomenei pristatytas katalogas „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“. Mintimis apie leidinį ir parodą dalijosi katalogo sudarytojai, istorikai, kultūrininkai. Renginyje koncertavo žymus Lietuvos operos solistas, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis.

V o l U M EN

II

Per pirmuosius trejus metus aptartoje srityje sukauptą patirtį Valdovų rūmų muziejus ketina plėtoti ir toliau, parodų koncepcijas ir turinį lanksčiai ir kompleksiškai derindamas su įvairiopomis kultūrinėmis ir edukacinėmis programomis.

ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PRITAIKYMO MUZIEJINĖMS, EDUKACINĖMS IR KULTŪROS REIKMĖMS EUROPINĖ PATIRTIS Valdovų rūmų muziejui tipologiškai giminingų Europos muziejų gravitacija kultūrinės veiklos kryptimi akivaizdžiai atsispindi ir jau minėtoje Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programoje. 2003–2010 m. surengta per 20 renginių, išsamiai aptartų „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ pirmame tome. 2011 m. Valdovų rūmų muziejus nuosekliai įgyvendino siekį supažindinti Lietuvos visuomenę, paveldosaugos specialistus, muziejininkus, kultūrininkus su Europos istorinėse rezidencijose įsikūrusių muziejų pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms praktika, plėtė šios programos geografinį arealą.

Gegužės 11 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje prof. dr. D. Syndramas – Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinio direktoriaus pavaduotojas, Dresdeno rezidencinės pilies, Žaliųjų skliautų lobyno ir Šarvų bei ginklų kameros direktorius – skaitė iliustruotą pranešimą „Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje: muziejus architektūros paminkle“. Prelegentas išryškino daug šio objekto ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinės raidos, atkūrimo ir pritaikymo paralelių.

Didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė birželio 6 d. toje pačioje menėje vykęs kultūros vakaras-susitikimas su Topkapio rūmų muziejaus (Turkija) direktoriumi prof. dr. Ilberu Ortayliu (İlber Ortaylı). Iliustruotą pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“ svečias baigė raginimu Lietuvos studentams mokytis turkų kalbos ir vykti į šią šalį, kurios muziejuose, archyvuose ir kitose kultūros paveldo saugyklose yra ir lituanistinės medžiagos.

Muziejinės veiklos paralelių požiūriu Valdovų rūmų ir kitų muziejų darbuotojams, Lietuvos Respublikos kultūros ir užsienio reikalų ministerijų pareigūnams, paveldosaugos specialistams, kultūrininkams buvo itin aktualus susitikimas su Varšuvos karališkosios pilies direktoriumi, vienu žymiausių Lenkijoje meno istorijos tyrinėtojų prof. habil. dr. Andžejumi Rotermundu (Andrzej Rottermund). Šis autoritetingas muziejininkystės specialistas ir ilgametis muziejininkystės praktikas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės renesansinę audiencijų menę rugsėjo 27 d. gausiai susirinkusius klausytojus sudomino iliustruota paskaita „Varšuvos karališkoji pilis: šiuolaikinio muziejaus funkcijos istorinėje rezidencijoje“. Pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad istorinėse rezidencijose įsikūrę muziejai veiklos turinio požiūriu turi orientuotis į tradicinio muziejaus modelį, tačiau jį taikyti lanksčiai, atsižvelgti į XXI a. iš esmės kintančius informacinės ir vartotojiškos visuomenės poreikius. Jis pristatė Varšuvos karališkosios pilies istoriją, dalijosi patirtimi, kaip šį objektą pritaikyti muziejinėms, kultūrinėms ir valstybės reprezentacinėms reikmėms. Prelegentas konstatavo, kad Varšuvos karališkosios pilies specialistai daug dėmesio

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

93

6. Akimirkos iš „Camerata Palatina Vilnensis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestro“ (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis) koncerto, fotografas Vytautas Abramauskas

skiria kultūrinei veiklai, kurios plėtotė, be kitų veiksnių, taip pat užtikrina šio objekto patrauklumą ir lankomumą. Šiame muziejuje statistiškai kasdien surengiama apie 40 edukacinių užsiėmimų ir po 1–2 kultūros renginius.

MUZIKINIS PAVELDAS: MUZIKAVIMO TRADICIJŲ LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ REZIDENCIJOJE ATGAIVINIMAS IR KULTŪROS DIPLOMATIJA Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje ilgus šimtmečius buvo svarbus šalies kultūrinio gyvenimo centras, kurį pasiekdavo Europos muzikos tendencijos, mados ir naujovės. Valdovo aplinkoje telkėsi muzikai ir instrumentų meistrai iš įvairių šalių. Muzika buvo glaudžiai susijusi su diplomatiniu ir politiniu rūmų ceremonialu, skambėjo per iškilmes ir šventes, gaubė dvariškių kasdienybę. Todėl akivaizdu, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos reikšmingą sritį sudaro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinio paveldo aktualinimas, jo europinės dimensijos atskleidimas, muzikavimo tradicijų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje atkūrimas.

Simboliška, kad pirmasis viešas kultūros vakaras, kurį statybų užsakovas ir pagrindinis rangovas leido surengti atkurtoje, bet dar iki galo neįrengtoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje, buvo skirtas „Muzikai Valdovų rūmuose“. 2010 m. balandžio 15 d. Renesansinėje audiencijų menėje visuomenei pristatyti Valdovų rūmų muziejaus įsigyti nešiojamieji vargonai. Pozi­ tyvu vadinamą penkių registrų instrumentą pagal specialų užsa-

94

kymą sukūrė žinomas vargonų meistras iš Latvijos Janis Kalninis (Jānis Kalniņš). Jis rėmėsi XVI−XVII a. instrumentų prototipais.

Pasak renginyje kalbėjusio vargonų restauratoriaus Rimanto Gučo, J. Kalninis – vienas garsiausių europinio lygio vargonų meistrų. Jo sukurti istoriniai vargonai skamba Italijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje. Pozityvo specifiką aptarė ir pirmą kartą šiuo instrumentu koncertavo dr. V. Pinkevičius, atlikęs XVI–XIX a. įvairių Europos šalių kompozitorių muziką. Tikėtina, kad kai kurie iš atliktų kūrinių istoriniais laikais skambėjo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje, kurios muzikinę kultūrą XVI–XVII a. aptarė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė. Kultūros vakaro koncertinę dalį papildė ir renesansine arfa grojusi Valdovų rūmų muziejaus edukatorė, profesionali senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šiuo instrumentu Vilniuje muzikuota nuo XV a. pabaigos.

Aptartas renginys taip pat buvo skirtas ir balandžio 15-ąją švenčiamai Pasaulio kultūros dienai paminėti. Nuspręsta ir atei­ tyje šią datą minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinį paveldą reprezentuojančiu renginiu. 2011 m. balandžio 15 d. Renesansinėje audiencijų menėje surengtas koncertas „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“ buvo skirtas Cecilijos Renatos Habsburgaitės, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos sutuoktinės, 400-osioms gimimo metinėms paminėti. Kaip tik ši valdovė savaip paįvairino kultūros gyvenimą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Tradicijas rengti spalvingus rūmų baletus į Krokuvą ir Vilnių ji parsivežė iš savo tėvo, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir Čekijos karaliaus Ferdinando II dvaro. Todėl neatsitiktinai minėtą koncertą pristatė šios šalies svečiai – istorinių šokių ansamblis „Hartig“ (vadovė dr. Helena Kazarova), klavesinininkas Filipas Dvoržakas (Filip Dvořák) ir baroko smuiku griežęs Jiris Sycha (Jiří Sycha).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Po kelių dienų Renesansinėje audiencijų menėje buvo prisimintas dar vienas reikšmingas Lietuvos muzikos istorijos dėmuo, itin glaudžiai susijęs su Valdovų rūmų raida. 2011 m. balandžio 19 d. kartu su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru surengtas kultūros vakaras „Prie operos Lietuvoje ištakų“. Jame visuomenei pristatyta Valdovų rūmų muziejaus išleista knyga „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“.

Muzikologai habil. dr. J. Trilupaitienė, prof. dr. Jonas Bruveris, dr. Aleksandra Pister ir Laima Vilimienė renginyje pasakojo apie muziką, poetinį tekstą, vaidybą, šokį jungusio žanro, amžininkų vadinto dramma per musica, gimtį Europoje, suklestėjimą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje valdant Vladislovui Vazai, taip pat apie operinės kultūros sklaidą vėlesniais laikais ir jos reikšmę nūdienos žmogui. Filologai prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini) ir dr. Dainius Būrė aptarė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje XVII a. pirmoje pusėje pastatytų trijų operų libretus (originalai italų kalba, jų vertimai į lietuvių kalbą ir komentarai publikuoti pristatytame leidinyje), kalbėjo apie kultūrinę aplinką, kurioje kūrė jų autorius italas Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli). Kultūros vakare aktoriai Ramūnas Abukevičius ir Emilija Latėnaitė-Beliauskienė skaitė ištraukas iš operų libretų, o solistė Nora Petročenko ir klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė muzikos garsais nukėlė į ankstyvojo Baroko kultūros pasaulį.

Operinės kultūros sklaida Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje pristatyta ir 2011 m. rugsėjo 12 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vykusiame senosios muzikos koncerte „Marco Scacchi – valdovų kapelos vadovas ir rūmų kompozitorius“. Šio renginio data taip pat pasirinkta neatsitiktinai – ja norėta priminti apie pirmąją mūsų šalyje operos premjerą, 1636 m. rugsėjo 4 d. įvykusią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Koncerte skambėjo, manoma, Vladislovo Vazos valdymo laikais Vilniuje pastatytų trijų operų muzikos autoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) sukurti pasaulietiniai madrigalai, religiniai motetai, kanonai, taip pat kiti šio kompozitoriaus kultūrinę aplinką Italijoje, Lietuvos ir Lenkijos valstybėje atskleidžiantys kūriniai. Kai kurie iš Vilniuje atliktų M. Skakio opusų iki šiol nėra publikuoti ir Lietuvoje skambėjo pirmą kartą.

Juos atliko garsi italų grupė „Ensemble Vocale Veneto“. Valdovų rūmų muziejus į Vilnių pakvietė kaip tik šį profesionalų ansamblį, ypatingą dėmesį skiriantį M. Skakio muzikos tyrimui, atlikimui ir sklaidai. Grupės vadovė Kristina Miatelo (Cristina Miatello) Galėzės mieste (Italija), kuriame gyveno po Vladislovo Vazos mirties iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės išvykęs kompozitorius, rengia kasmetį šiam kūrėjui skirtą muzikos festivalį.

Planuojama, kad ateityje kultūros renginių rudens sezoną Valdovų rūmų muziejus kasmet pradės rugsėjo pradžioje operos istorijai skirtu kultūros vakaru ir koncertu. Ilgainiui šis sumanymas turėtų išsiplėtoti į tarptautinę senosios operinės muzikos šventę. Todėl ir mezgami kontaktai su šio žanro tyrėjais ir atlikėjais užsienyje.

Valdovų rūmų muziejus plečia kultūrinius ryšius ir su Lietuvos koncertinėmis institucijomis, prioritetą teikdamas senosios muzikos atlikėjams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinio paveldo ir muzikavimo tradicijų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje puoselėtojams. Vienas jų – nuolatinis Valdovų rūmų muziejaus renginių partneris, senosios muzikos ir šokių

V o l U M EN

II

ansamblis „Banchetto musicale“. 2011 m. šis kolektyvas minėjo savo kūrybinės veiklos 25 metų sukaktį. Ta proga Valdovų rūmuose vyko net trys kultūros vakarai, juose buvo atliekama Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų muzika ir to meto šokiai. Renginiuose prisimintas „Banchetto musicale“ istorinis kelias, jo glaudžios sąsajos su Valdovų rūmų atkūrimo projektu ir šio aktualinimu (kultūros vakaras „Atbudusių amžių aidai“ kovo 3 d.); atskleista šokio ir teatro Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje istorinė raida (kultūros renginys „Teatras ir šokis Valdovų rūmuose“ balandžio 7 d.); paminėta Barboros Radvilaitės mirties data ir prisiminta jos ir Žygimanto Augusto meilės tema (teatralizuotas koncertas „Ruota di Fortuna“ gegužės 9 d.).

Valdovų rūmai tampa ir ilgametes tradicijas turinčio tarptautinio senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ renginių vieta. 2010 m. rugsėjo 22 d. senosios muzikos ansamblis iš Vokietijos „Capela della Torre“ pristatė XVI a. miestų muziką ir klausytojus sudomino koncertine programa „Gaudeamus omnes“.

Po metų Didžiojoje renesansinėje menėje liejosi svečių iš Lenkijos istoriniais pučiamaisiais instrumentais atliekama muzika: barokinių trimitų ansamblis iš Krokuvos „Starck Compagnay“ senosios muzikos mėgėjus pakvietė į koncertą „Monarca della tromba. Trimitų gaudesio pašaukti“.

Pastebėtina, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūrinė veikla permanentiškai perauga ir į kultūros diplomatiją. Tai lemia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldo pobūdis, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinių ryšių Europoje arealas, mūsų šalies priklausymo Europos civilizacinei erdvei faktas. Todėl muziejaus partneriais tampa užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir kultūros institucijos Lietuvoje. Akivaizdus šio reiškinio, kuris, neabejotina, ilgainiui išsirutulios kryptinga linkme, pavyzdys – 2011 m. rugsėjo 30 d. kartu su Vengrijos Respublikos ambasada ir Lietuvos Stepono Batoro kultūros draugija Valdovų rūmuose surengta vieša paskaita ir koncertas „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“. Šį reikšmingiausią XVI a. Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovą, tarnavusį Vengrijos bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Transilvanijos princo dvaruose, pristatė habil. dr. J. Trilupaitienė ir tarptautinės Sebestyéno Tinódi premijos laureatas, liutnininkas, muzikologas Endrė Deakas (Endre Deák) iš Vengrijos. Antroje vakaro dalyje V. G. Bakfarko (Valentin Greff Bakfark) ir kitų Renesanso epochos kompozitorių kūrinius atliko E. Deakas (liutnia, Vengrija), Kobzosas Kis Tamasas (Kobzos Kiss Tamás, liutnia, Vengrija), Ieva Baublytė (gotikinė arfa) ir Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas). Renginys buvo skirtas Lietuvos ir Vengrijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-osioms metinėms paminėti. Į Lietuvos kultūrinį gyvenimą sugrąžinamuose rūmuose formuojamos naujos muzikinio gyvenimo tradicijos. Viena jų – kalėdiniai ir naujamečiai senosios muzikos koncertai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Jau du kartus Naujųjų metų išvakarėse atkurtose rūmų erdvėse skambėjo žymiausio anglų baroko kompozitoriaus, karališkosios kapelos vargonininko ir dainininko Henrio Perselio (Henry Purcell) opera „Didonė ir Enėjas“.

Paskutinėmis 2010 ir 2011 m. dienomis į išskirtinius renginius, kuriuose taip pat buvo ir plačiau pasakojama apie Baroko epochos muziką, žiūrovus kvietė kamerinis choras „Aidija“ (vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis), Kauno styginių kvartetas ir solistai.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

95

7. Akimirkos iš prof. Mečislovo Jučo knygos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“ sutiktuvių, 2011 m., fotografas Vytautas Abramauskas

LIETUVOS ISTORIJOS AKTUALINIMO BARUOSE Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos glaudi sampyna Valdovų rūmų muziejaus kultūrinę komunikaciją kreipia mūsų šalies praeities, medžiaginio ir dvasinio jos paveldo platesnio aktualinimo linkme. Ši veikla pirmiausia susijusi su muziejaus leidybiniu darbu ir jo vaisių pristatymu plačiajai visuomenei.

Pirmuoju tokio pobūdžio renginiu tapo 2009 m. kovo 10 d.

Vilniaus paveikslų galerijoje surengtas knygos „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis“ pristatymas. Knyga parengta Lietuvos dailės muziejuje, o išleista dar iki šios institucijos filialą reorganizuojant į Valdovų rūmų muziejų. Apšvietos epochos tematiką vėliau keitė herojiniai XIV–XV a. kontekstai. 2009 m. liepos 15 d. į Taikomosios dailės muziejų gausiai susirinkusiems žiūrovams pristatytas jau Valdovų rūmų muziejaus parengtas prof. habil. dr. Mečislovo Jučo knygos „Žalgirio mūšis“ jubiliejinis leidimas. Kitais metais mokslo ir kultūros visuomenė sulaukė šio žymaus Lietuvos istorijos tyrėjo išsamios studijos, pirmosios mūsų šalyje autorinės monografijos „Vytautas Didysis“. Jos sutiktuvės, dalyvaujant prof. habil. dr. E. Ulčinaitei, dr. Edmundui Rimšai ir kitiems mokslininkams, Taikomosios dailės muziejuje surengtos 2010 m. rugsėjo 24 d. Svarbiu mokslo įvykiu tapo ir prof. M. Jučo knygos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“, kurioje apibendrinami šio iškilaus mokslininko ilgamečiai tyrimai, pasirodymas. Knyga pristatyta 2011 m. birželio 30 d. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje vykusiame kultūros vakare „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminties saugotojas“. Šiame renginyje, kuriame dalyvavo akad. prof. habil. dr. Vytautas

96

Merkys, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. dr. Irena Valikonytė, dr. E. Rimša ir kiti tyrinėtojai, pagerbtas Lietuvos istorijos patriarcho 85-erių metų jubiliejus, apibendrinti solenizanto nuopelnai mūsų šalies istorijos mokslui. Garbių sukaktuvių proga profesorių istorinėmis dainomis sveikino ir dainininkė V. Povilionienė.

Aptariamų renginių teminį spektrą paįvairino ir kitų institucijų ar asmenų išleistų knygų, susijusių su Lietuvos istorija, pristatymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Bendradarbiauta su R. Paknio leidykla, rengiant albumo „Vilnius: miesto portretas / Vilnius: Portrait of a City“ pristatymą kultūros ir meno visuomenei (2010 m. birželio 28 d.). Gausus Lietuvos istorijos gerbėjų ir lietuviškosios raštijos puoselėtojų būrys susirinko Renesansinėje audiencijų menėje į kultūros vakarą „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“. Jame pristatytas žymaus Kauno kultūrininko, bibliofilo, bibliotekų ir muziejų mecenato Vidmanto Staniulio išleistas Kristijono Donelaičio „Metų“ (1818) faksimilinis leidinys (2011 m. vasario 11 d.).

Teminiais kultūros vakarais žymimos įvairios Lietuvos istorijos datos ir aktualinami svarbesni mūsų krašto praeities įvykiai. Štai Vytauto Didžiojo 580-osios mirties metinės paminėtos 2010 m. spalio 27 d. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje drauge su Lietuvos dailės muziejumi, Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ ir Lietuvos istorijos institutu surengtame kultūros vakare „Žaibas, perskrodęs Lietuvos tamsą ir įstrigęs joje“. Viena žinomiausių moterų Lietuvos istorijoje prisiminta kartu su Lenkijos institutu Vilniuje surengtoje kino filmo „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (rež.

Janušas Majevskis (Janusz Majewski), 1982) peržiūroje ir diskusijoje apie Renesanso kultūros raišką Lietuvoje ir istorinio filmo žanro subtilybes (2011 m. gegužės 13 d.). 2011 m. rugsėjo 29 d.

Renesansinėje audiencijų menėje vyko pokalbis-susitikimas su dvidešimtmetį minėjusio Europos parko ir senojo Liubavo dvaro

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

muziejaus įkūrėju skulptoriumi Gintaru Karosu, pristatytas Europos parko fotografijų albumas ir knyga „Liubavas“. Tų pačių metų spalio 5 d. kartu su Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejumi ir Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegija surengtas kultūros vakaras „Mykolo Kleopo Oginskio polonezų kelias 2011“ buvo skirtas M. K. Oginskio 246-osioms gimimo metinėms paminėti. Čia pristatyta ir knyga „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje“.

Užsienio muziejuose labai populiarus istorijos aktualinimo būdas – plačiajai visuomenei skirta viešoji paskaita – taikomas ir Valdovų rūmų muziejaus kultūrinėje komunikacijoje. Štai 2010 m. spalio 12 d. į Renesansinę audiencijų menę susirinkę archeologai, istorikai, kultūros paveldo specialistai, studentai susidomėję klausė viešnios iš Maskvos valstybinio universiteto dr. Jelenos Tianinos paskaitos „Viduramžių Naugardo archeologiniai tyrinėjimai 2001−2010 m.“ ir diskutavo apie šio miesto ir Vilniaus raidos paraleles bei archeologinių tyrimų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje analogijas.

Lietuvos kultūros istorijos specialistai ir ja besidominti visuomenė 2011 m. rugsėjo 28 d. Renesansinėje audiencijų menėje susibūrė į susitikimą su Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktoriaus pavaduotoju dr. Pšemyslavu Mrozovskiu (Przemysław Mrozowski). Vienas žymiausių Lenkijos dailės istorikų, portretinės tapybos ir skulptūros specialistų, nacionalinių ir tarptautinių parodų organizatorius, Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio (Stefan Wyszyński) universiteto dėstytojas skaitė viešą paskaitą „Apie sunkią portreto meno pradžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Vladislovo Jogailos antkapis ir kiti jo atvaizdai“.

„Tebūnie istorija“ Nuo 2007 m. birželio mėnesio Vilniuje kasmet rengiamas vis didesnio visuomenės dėmesio sulaukiantis kultūros projektas „Tebūnie naktis!“, suburiantis įvairių sričių menininkus ir kultūros institucijas. Šią gražią iniciatyvą palaiko ir Valdovų rūmų muziejus, minėto projekto kultūros žemėlapį papildydamas įvairaus pobūdžio renginiais. Patraukliomis formomis siekiama kuo plačiau skleisti žinias apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, gaivinti ir į nūdieną sugrąžinti kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje tradicijas.

2010 m. pristatytos dvi kultūros renginių programos. Atskubėjusieji į „Kultūros epochų sąskambius Valdovų rūmuose“ galėjo dalyvauti pažintinėse ekskursijose po Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją, pasiklausyti saksofonininko Petro Vyšniausko ir vargonininko dr. V. Pinkevičiaus intriguojančio koncerto „Vargonų ir saksofono sąskambiai: praeities epochų muzikinės tradicijos šiandien“. O susirinkusiųjų į Taikomosios dailės muziejų laukė Valdovų rūmų ir Lietuvos dailės muziejų pasiūlyta įvairi programa „Kultūros epochų sąskambiai“: teminės ekskursijos po ilgalaikes parodas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“; edukaciniai užsiėmimai „Suvenyrų pagal Valdovų rūmų radinius kūrimas“, „Pats garsiausias visoj Lietuvoj yra Gediminas – tikras italų kilmės kunigaikštis“, „Muzikos instrumentai Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare“, „Kalbantys valdovų ir didikų portretai“; Europos monarchų ir diduomenės dvarų šokių pamokos (su senosios muzikos ansambliu „Banchetto musicale“).

V o l U M EN

II

2011 m. kultūros festivalį „Tebūnie naktis!“ taip pat praturtino dvi Valdovų rūmų muziejaus programos. „Istoriniame bruzdesyje Valdovų rūmuose“ skambėjo trombonų fanfaros; buvo rengiamos ekskursijos po autentiškus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos mūrus ir atkurtas Gotikos, Renesanso ir Baroko menes; vyko saksofonininko P. Vyšniausko ir gitaristo Eugenijaus Kanevičiaus koncertas „Džiazuojantis barokas“; Valdovų rūmų prieigose naujai suskambėjo senoji muzika, nes jos hitus moderniai interpretavo jauni muzikos laidų vedėjai. Antrosios programos „Istorinis bruzdesys su archeologais ir restauratoriais“ renginiai vyko Taikomosios dailės muziejuje. Juose pristatyta paro­da „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“, vyko edukacinė programa-ekskursija „Muziejaus restauratoriaus dirbtuvėlė“ ir ekskursijos po parodas „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ bei „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“.

„MUZIEJUS BE SIENŲ“: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMO PROJEKTO IR MUZIEJAUS VEIKLOS PRISTATYMAS KITOSE ERDVĖSE Kol vyksta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos įrengimo darbai, Valdovų rūmų muziejus savo misiją ir šio projekto mokslinę vertę siekia kuo plačiau pristatyti kitose erdvėse, kartu pristatydamas užsienyje vis labiau populiarėjantį „muziejaus be sienų“ modelį. Štai 2010 m. gegužės 15 d. Vingio parke Vilniuje dalyvauta Lietuvos kariuomenės surengtuose Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiuose, skirtuose Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai. Lankytojai supažindinti su Valdovų rūmų teritorijoje rastais militaristinio pobūdžio archeologiniais radiniais ir tomis muziejinėmis vertybėmis, kurios susijusios su Lietuvos bei Europos karybos istorija ir paveldu.

Valdovų rūmų atkūrimo projektas ir muziejaus plėtojama kultūrinio turizmo veikla 2009 m. ir 2010 m. vasarį pristatyta „Lit­expo“ surengtoje tarptautinėje turizmo parodoje „Vivattur“.

Nuo 2010 m. Valdovų rūmų muziejus tapo „Litexpo“ kasmet rengiamos tarptautinės Vilniaus knygų mugės dalyviu. Lankytojai kviečiami ne tik įsigyti leidinių muziejaus stende, bet ir dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, istorinėse viktorinose. 2011 m. šioje mugėje surengtas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidybos programas ir naujausius leidinius pristatantis renginys „Epochas ir sienas peržengianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savastis“.

VALSTYBĖS REPREZENTACIJOS RENGINIAI: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ISTORIJOS IR KULTŪROS VIZITINĖ KORTELĖ Bendradarbiaudamas su valstybės institucijomis, Valdovų rūmų muziejus pradėjo vykdyti ir atkuriamai Lietuvos didžiųjų

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

97

kunigaikščių rezidencijai įstatymiškai perduotas valstybės reprezentacijos funkcijas, šias kūrybiškai derindamas su mūsų šalies istorijos ir kultūros paveldo pristatymu diplomatams ir užsienio svečiams. Gavus statybų užsakovo ir pagrindinio rangovo leidimus, 2011 m. surengti keli tokio pobūdžio renginiai. Štai 2011 m. liepos 20 d. Užsienio reikalų ministerija Valdovų rūmuose suorganizavo pirmųjų Lietuvos ambasadorių užsienio šalyse susitikimą su Lietuvos Respublikos kultūros viceministre Nijole Laužikiene.

Ambasadoriai buvo supažindinti su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, Valdovų rūmų atkūrimu ir muziejaus misija. Su šiuo kultūros objektu išsamiai susipažino ir tų metų rugsėjo 9 d. kartu su Užsienio reikalų ministerija surengto renginio, skirto Nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimo ir diplomatinių santykių atkūrimo bei užmezgimo 20-osioms metinėms paminėti, dalyviai. Lapkričio 15 d. Renesansinėje audiencijų menėje vyko Ministro Pirmininko tarnybos Protokolo skyriaus suorganizuotas priėmimas tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ svečiams.

98

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje istoriniais laikais telkėsi visuomeninis ir administracinis šalies gyvenimas, buvo sprendžiamos svarbiausios valstybės problemos. Tokiu amplua prisistato ir atkuriamieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Štai 2011 m. sausio 20 d. juose įvyko Vilniaus miesto ir regiono verslininkų ir darbdavių konfederacijos suorganizuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino apdovanojimų iškilminga ceremonija. O tų metų liepos 19 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro A. Ažubalio iniciatyva Renesansinėje menėje surengta vieša diskusija „Lietuva Europos Sąjungoje: po 7 narystės metų – Europos vairo link“. Apie narystę Europos Sąjungoje ir būsimą Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. diskutavo ne tik Lietuvos politikai, žurnalistai, bet ir gausiai į renginį susirinkę visuomenės atstovai.

Apibendrinant per trejus gyvavimo metus Valdovų rūmų muziejaus sukauptą kultūrinės veiklos patirtį, galima konstatuoti, kad šioje srityje su visuomene užmegztas įvairiapusis dialogas, atveriantis galimybes patraukliai aktualinti istoriją.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Inga Vaitekūnaitė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius i.vaitekunaite@valdovurumai.lt

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s bibliotekos veikla 2011 m.

1. Valdovų rūmų muziejaus stendą 2011 m. Vilniaus knygų mugėje pristato šio muziejaus specialistės Inga Vaitekūnaitė ir Gintarė Šatevičiūtė, fotografas Vytautas Abramauskas

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų biblioteka, kaip ir pats muziejus, įkurta 2009 metais. Tačiau ji pradėta formuoti jau prieš keliolika metų Lietuvos dailės muziejuje ir Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“, iš kurių knygos buvo perimtos. Šioje bibliotekoje sukauptas specializuotos mokslinės literatūros rinkinys lietuvių, anglų, italų, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Nemažai joje esančių leidinių yra vieninteliai egzemplioriai Lietuvoje. Dauguma retų knygų pristato Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istoriją bei kultūros paveldą, atskleidžia Europos istorinių rezidencijų raidą, valdovų ir didikų biografijas ir giminių istoriją, Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių politikos, architektūros ir dailės istoriją. Kai kurios jų susijusios su archeologija, muziejininkyste.

Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos rinkinio pagrindą sudaro Lietuvos dailės muziejuje ir Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ pradėtos kaupti knygos. Jis toliau pildomas akad. prof. habil. dr. Vytauto Merkio, habil. dr. Adolfo Tautavičiaus, dr. Napaleono Kitkausko, prof. Stasio Abramausko, habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus, kultūrininko Vytauto Paulaičio, prof. habil. dr.

Mečislovo Jučo ir kitų rėmėjų dovanotais leidiniais. Svarbu paminėti, kad dalis M. Jučo dovanotos gausios asmeninės bibliotekos knygų priklausė tarpukario Lietuvos bei išeivijos istorikui, profe-

V o l U M EN

II

soriui, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ redaktoriui Adolfui Šapokai (1906–1961). Tai 400 Lietuvos istorijos veikalų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis, tarp kurių yra vertingų XVII a.–XX a. pradžios publikacijų. Šios knygos sovietmečiu buvo išsaugotos, vėliau pateko pas prof. M. Jučą ir po kelių saugojimo dešimtmečių pasiekė Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos lentynas. Savo sutikimą, kad A. Šapokos knygos būtų padovanotos Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai, atsiuntė Kanadoje gyvenantys profesoriaus anūkai Liana Šipelis ir Vitas Šipelis bei žentas Vitolis Šipelis. Dovanojimo dokumentus padėjo sutvarkyti A. Šapokos giminaičiai – Didžiojoje Britanijoje istorijos studijas doktorantūroje tęsiantis Mindaugas ir jo tėvas Gintautas Šapokos.

Bibliotekoje galima susipažinti su visais Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniais, taip pat ir su kitų leidėjų knygomis – dauguma jų išleistos Lietuvos dailės muziejaus, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo.

Savo leidiniais biblioteka mainosi su daugeliu Lietuvos ir užsienio (Lenkijos, Vokietijos) bibliotekų, universitetų, institutų.

Pavyzdžiui, 2011 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sutikimu Valdovų rūmų muziejus savo leidinių skyrė ne tik didžiosioms šalies bibliotekoms (tokioms kaip Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka arba Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), bet ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskričių viešosioms bibliotekoms, siekiant kuo plačiau skleisti informaciją apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. Valdovų rūmų muziejus 800 savo išleistų leidinių už beveik 27 tūkst. litų skyrė ir 55 šalies savivaldybių bibliotekoms.

Duomenys apie visus Valdovų rūmų muziejaus bibliotekoje esančius leidinius suvedami į LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema). Ši sistema per elektroninį katalogą interneto svetainėje www.libis.lt prieinama visiems, besidomintiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Europos istorija ir paveldu. LIBIS katalogas nuolat pildomas ir kiekvieną savaitę atnaujinamas.

Svarbu paminėti, kad Valdovų rūmų muziejaus biblioteka gali naudotis visi asmenys. Taip pat čia galima už savikainą įsigyti ir Valdovų rūmų muziejaus leidinių, kurių per trejus su puse šio muziejaus veiklos metų išleista daugiau kaip trisdešimt, neskaičiuojant parodų ir informacinių lankstukų, brošiūrų, atvirukų, atvirlaiškių.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

99

Dr. Jolanta Karpavičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 j.karpaviciene@valdovurumai.lt

P r o f e s i n ė pa r t n e ry s t ė : Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s i r K r o k uv o s Vav e l i o k a r a l i š k o s i o s p i l i e s specialistų mainai Specialistų mainų programos siekiniai Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai nuo savo veiklos pradžios siekia semtis patirties iš užsienio partnerių – savo paskirtimi ir atliekamomis funkcijomis giminingų muziejinių institucijų. Ypač aktualu palaikyti profesinius bei institucinius ryšius su tais muziejais, kuriuos sieja pagrindinė misija – puoselėti Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos kultūrinį paveldą, aktualinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istoriją. Suprantama, kad prioritetas šiuo požiūriu teikiamas minėtos dinastijos valdovų pagrindinėse rezidencijose įsikūrusiems muziejams – Varšuvos karališkajai piliai – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklui bei Krokuvos Vavelio karališkajai piliai – Valstybiniams meno rinkiniams (toliau – Vavelio karališkoji pilis). Pastarasis muziejus jau pradėjo antrąjį veiklos šimtmetį (liberalus visuomeninis sąjūdis už Vavelio pilies pavertimą muziejumi kilo XIX a. antroje pusėje, realūs darbai šia linkme pradėti 1905 m.), o XX a. 8-ajame dešimtmetyje prasidėjęs Varšuvos karališkosios pilies atstatymo procesas buvo vainikuotas atitinkamo muziejaus įsteigimu (lankytojams jis atvertas 1988 m.).

Svarbu pastebėti, kad šios institucijos yra sukaupusios ilgametę patirtį, atkuriant nacionalinės reikšmės ir išskirtinės svarbos istorijos bei kultūros objektus, juos pritaikant muziejinėms, edukacinėms, kultūrinėms ir valstybės reprezentacijos reikmėms. Minėtų muziejų specialistai, atsižvelgdami į savitą Jogailaičių dinastijos rezidencijų raidą ir juose įsikūrusių muziejų pobūdį, stebėdami visuomenės raidos pokyčius, savo veikloje lanksčiai ir kūrybingai taiko muziejininkystės naujoves ir institucijų modernios vadybos principus. Todėl dalykinis bendradarbiavimas su šiais muziejais, jų veiklos turinio, formų, įdirbio taikymas Lietuvoje – gyvybiškai svarbi Valdovų rūmų muziejaus veiklos siekiamybė. Patirties semiamasi, keičiantis istorine ir dalykine informacija, brandinant bendras tarptautines parodas bei kitus kultūrinius projektus ir juos įgyvendinant Lietuvoje bei užsienyje.

Per trejus veiklos metus išsirutuliojo itin sėkminga tarptautinio bendradarbiavimo profesinėje srityje forma – tai Valdovų rūmų

100

muziejaus ir minėtų tipologiškai giminingų institucijų specialistų mainų programos. Viena iš jų aprėpia ryšius su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi. 2009 m. Valdovų rūmų muziejus su šia institucija pasirašė trejų metų bendradarbiavimo ir specialistų mainų sutartį, kurią planuojama pratęsti ir toliau. Pagal šią programą kasmet į Lietuvą atvyksta šeši specialistai iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies. Savaitę trunkančios dalykinės komandiruotės metu jie susipažįsta su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projektu, Valdovų rūmų muziejaus rinkiniais, nuolatinėmis ir laikinosiomis parodomis, dalijasi patirtimi su Mokslinių tyrimų bei Edukacijos ir lankytojų centrų, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus bei kitų struktūrinių muziejaus padalinių darbuotojais, gilinasi į jų darbą, pristato Vavelio karališkosios pilies veiklą atitinkamose srityse. Tarpininkaujant Valdovų rūmų muziejininkams, kolegos iš Lenkijos taip pat lanko kitus muziejus Vilniuje ir Lietuvoje, plečia dalykinius ir institucinius kontaktus, susipažįsta su žymiausiais mūsų šalies istorijos bei kultūros objektais. Į analogišką atsakomąją devynių dienų kelionę automobiliu jau Krokuvos kryptimi kasmet vyksta ir Valdovų rūmų muziejaus specialistai. Šios dalykinės komandiruotės tikslai – keleriopi.

Visų pirma siekiama išsamiai susipažinti su Vavelio karališkosios pilies ir kitų istorinės rezidencijos pobūdžio muziejų, Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją bei kultūros paveldą puoselėjančių institucijų kaimyninėje šalyje patirtimi, kaupiant, komplektuojant, saugant, restauruojant, tiriant, savoje šalyje ir užsienyje pristatant nacionalines archeologijos, istorijos, architektūros, kultūros ir meno vertybes. Norima įsigilinti į Lenkijos muziejų veiklą, organizuojant ir plėtojant edukacinę veiklą; vykdant akademinės bei pažintinio-informacinio pobūdžio literatūros leidybos funkcijas; tenkinant visuomenės kultūros reikmes bei valstybės reprezentacijos poreikius; plėtojant institucinius santykius nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. Aktualus aspektas – detalesnė pažintis su istorinės rezidencijos pobūdžio muziejų Lenkijoje organizacine struktūra, veiklos optimizavimo būdais, papildomų finansavimo šaltinių paieška, vadybos ir rinkodaros principų taikymu šių institucijų veikloje. Taip pat siekiama detalizuoti muziejų ir kitų kultūros paveldo institucijų Lenkijoje praktinį įdirbį, kuriant, formuojant ir įrengiant nuolatines bei kilnojamąsias

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

ekspozicijas; jose pritaikant informacinių technologijų galimybes; įgyvendinant parodų koncepcijas įkūnijančius estetinius principus bei vaizdines priemones. Be išvardytų pagrindinių tikslų, taip pat siekiama toliau plėsti dalykinius ryšius su tais Lenkijos muziejais, kurie puoselėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, pristato Lietuvos ir Lenkijos istorinius ryšius, savo rinkiniuose saugo lituanistines vertybes. Pastarųjų paieška bei informacijos apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją, jos architektūrinę bei kultūrinę raidą kaupimas – taip pat svarbus specialistų mainų programos motyvas. Šį sustiprina ir kelionėje atsiveriančios galimybės išsamiai susipažinti su vertingais Lenkijos istorijos bei kultūros paminklais, ypač su tais, kurie tiesiogiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Gediminaičių-Jogailaičių, Vazų ir Saksų dinastijų valdovų bei Lietuvos didikų (Radvilų, Sapiegų ir kt.) istorija bei kultūros paveldu.

Suprantama, kad specialistų mainų programos konkretūs uždaviniai bei komandiruotės turinys modeliuojami, taip pat atsižvelgiant ir į vykstančių specialistų dalykinius bei profesinius interesus.

SPECIALISTŲ MAINŲ PROGRAMA 2011 M.: MUZIEJINĖS IR KULTŪRINĖS PATIRTIES ŠALTINIAI 2011 m. toliau tęsiant specialistų mainų programą, į Lietuvą buvo atvykę Vavelio karališkosios pilies archeologai Božena Viktor-Kiša (Bożena Wiktor-Kisza), Andžejus Kuklinskis (Andrzej Kukliński) ir dr. Beata Kviatkovska-Kopka (Beata KwiatkowskaKopka, ji yra ir šio muziejaus lapidariumo vadovė), restauratorė Uršula Mruz (Urszula Mróz), edukacijos specialistė Agneška Pytel (Agnieszka Pytel), meno istorikas Olgerdas Mikolaiskis (Olgierd Mikołajski, jis yra Vavelio karališkosios pilies padalinio – Peskovos Skalos (Pieskowa Skała) pilies – direktorius). Į tai buvo atsižvelgta, sudarant ir Valdovų rūmų muziejaus specialistų grupę. Tais metais į Krokuvą vyko archeologas ir restauratorius dr. Arūnas Puškorius, restauratorė Deimantė Baubaitė, vyresnioji muziejininkė-dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė, edukatorius, metodininkas-renginių vadovas Saulius Poderis, redaktorė Gintarė Petuchovaitė-Majauskė, personalo valdymo ir teisės specialistė Indrė Kunigėlytė, istorikė, direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė.

Pakeliui į Krokuvą buvo aplankyti ir kai kurie kiti kaimyninės šalies miestai, apžiūrėti juose esantys svarbiausi muziejai, susipažinta su reikšmingiausiais istorijos bei kultūros objektais.

Liubartuve (Lubartów) apžiūrėti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija susiję architektūros paminklai (tai didikų Sanguškų XVIII a. funduota Šv. Onos bažnyčia, kurioje palaidoti kai kurie šios giminės atstovai, įrengtos bareljefinės epitafijos (ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika); taip pat Sanguškų rūmai ir kt.).

Liubline (Lublin) aplankytas šio miesto pilyje įsikūręs muziejus, susitikta su šios institucijos Edukacijos skyriaus specia­ listais, susipažinta su nuolatinėmis ekspozicijomis ir tuo metu veikusiomis laikinosiomis parodomis. Daugiausia dėmesio skirta Švč. Trejybės koplyčiai. Jos sieninę tapybą fundavo ir idėjinę bei meninę programą inicijavo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenki-

V o l U M EN

II

1. Archeologė Božena Viktor-Kiša (Bożena Wiktor-Kisza) Valdovų rūmų muziejaus specialistams pasakoja apie Krokuvos Vavelio karališkąją pilį, fotografė Rūtilė Pukienė

2. Valdovų rūmų muziejaus specialistai lankėsi Krokuvos Vavelio karališkosios pilies restauratorių dirbtuvėse, fotografė Rūtilė Pukienė

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

101

3. Valdovų rūmų muziejaus restauratorius dr. Arūnas Puškorius domisi kolegų iš Vavelio karališkosios pilies darbu, fotografė Rūtilė Pukienė

jos karalius Jogaila (keliose restauruotose freskose užfiksuoti šio valdovo portretai). Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams buvo išsamiai pristatyta šios unikalios sieninės tapybos restauracijos istorija, specifika ir ilgametė patirtis. Kaip ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atveju, Švč. Trejybės koplyčiai būdingas didelis drėgmės koeficientas, tad mainų programos dalyviai domėjosi, kokiais būdais šiose erdvėse užtikrinamas reikiamas mikroklimatas ir drėgmės režimas, kaip sprendžiama druskų problema, taip pat aptarė kitus konkrečius klausimus. Pastebėtina, kad ši autentiška erdvė yra kondicionuojama, ribojamas lankytojų skaičius. Taip siekiama kiek įmanoma labiau apsaugoti unikalių freskų likučius. Atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvoje – kitaip negu šios koplyčios atveju – nėra priimtinas neišlikusių autentiškos tapybos elementų atkūrimas. Švč. Trejybės koplyčios sieninėje tapyboje užfiksuoti valdovų aplinkos medžiaginio ir dvasinio, taip pat muzikinio gyvenimo artefaktai, todėl buvo atlikta ir šios medžiagos, kuri bus panaudota Valdovų rūmų muziejaus edukacinėse programose, fotofiksacija.

Mainų programos dalyviai apžiūrėjo nuolatines Liublino muziejaus ekspozicijas, kuriose pristatomi ir Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Liublino unija“, XVII a. vilniečio laikrodininko Jokūbo Gierkės (Jakob Gierke) darbai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų portretai ir kiti su Lietuvos istorija susiję eksponatai. Taip pat susipažinta ir su laikinosiomis ekspozicijomis. Vertingiausia iš jų – tai ikonų iš Liublino pilies muziejaus rinkinių laikinoji paroda, kurią ilgainiui planuojama paversti nuolatine ekspozicija. Buvo atkreiptas dėmesys į šioje parodoje deramai ir patraukliai pristatomą restauratorių darbo etapiškumą bei specifiką. Tuo būdu muziejaus lankytojai supažindinami su įvairiais restauratorių aukštos kvalifikacijos darbais. Ši patirtis sektina ir taikytina tiek Valdovų rūmų muziejaus, tiek kitų muziejinių institucijų parodinėje veikloje.

Apžiūrėjus Liublino senamiestį, jame esančius kultūros paveldo objektus, Liublino unijai skirtą paminklą, toliau kelionė driekėsi į Sandomirą (Sandomierz). Šis Lenkijos kultūros plėtrai itin reikšmingas miestas turi sąsajų ir su Lietuvos didžiųjų kuni-

102

gaikščių rezidencijos raida (pvz., Vilniuje dirbo Žygimantui Senajam tarnavęs mūrininkas Benediktas iš Sandomiro). Susipažinta su Sandomiro lokaline struktūra, apžiūrėti miesto sienos vartai, Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo (Kazimierz Wielki) funduota miesto rotušė, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kiti kultūros paveldo objektai. Deja, minėtoji bažnyčia buvo uždaryta, todėl nebuvo galimybių apžiūrėti joje esančių, naujai restauruotų bizantinės sieninės tapybos fragmentų (kaip ir Liubline, šios freskos buvo nutapytos taip pat Jogailos iniciatyva). Iš dalies tai kompensavo šventyklos prieigose įrengti dideli stendai, kuriuose pateikta informacija apie šio projekto finansavimo šaltinius (jis iš dalies finansuotas Europos Sąjungos (toliau – ES) lėšomis).

Krokuvoje Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų laukė intensyvi dalykinė programa. Per keturias dienas buvo ne tik nuodugniai susipažinta su Vavelio karališkosios pilies nuolatinėmis ekspozicijomis bei bendrauta su šio muziejaus specialistais. Lydimi kolegų vaveliečių, Krokuvoje lietuviai aplankė šešis didžiausius muziejus, bendravo su jų specialistais, taip pat detaliai susipažino su Krokuvos senamiesčiu, svarbiausiais urbanistikos, architektūros, kultūros paveldo objektais (Kazimežu, gotikine Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, barokine Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, romaninio stiliaus elementų turinčia barokine Šv. Andriaus bažnyčia, romanine Šv. Vaitiekaus bažnyčia, Florijono vartais, Barbakanu ir kt.).

Muziejininkai iš Lietuvos labai susidomėję apžiūrėjo Krokuvos miesto istorijos muziejaus padalinį – naujai įrengtą ir 2011 m. pavasarį pradėjusią veikti požeminę interaktyvią archeologinę trasą „Rynek Podzemny“ po Turgaus aikšte. Šios ekspozicijos idėją iškėlė Krokuvos miesto istorijos muziejaus specialistai, o koncepcijos detalizavimą (Lenkijoje funkcionuoja išplėtota tokias paslaugas teikiančių profesionalių firmų pasiūla, jų paslaugos perkamos, organizuojant viešųjų pirkimų konkursus), projekto finansavimą, panaudojant ir Europos Sąjungos lėšas, bei įgyvendinimą koordinavo Krokuvos miesto savivaldybė. Atsižvelgus į tai, kad Lenkijos sostinėje veikiantys interaktyvaus tipo – Varšuvos sukilimo ir Šopeno – muziejai yra itin gausiai lankomi, susidomėjimas jais neslopsta, siekta tokio pobūdžio ekspoziciją įrengti ir Krokuvos centre. Į po žeme įrengtą ekspoziciją integruoti per archeologinius tyrimus (jie vykdyti, keletą metų rekonstruojant centrinę Turgaus aikštę) rasti autentiški medinių ir akmeninių grindinių bei pastatų elementai. Pastarasis sprendinys – autentiškų erdvių įtraukimas į muziejaus maršrutus – iš dalies panašus į vieną iš Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos segmentų. Apžiūrėtoje ekspozicijoje chronologiškai bei atskiromis temomis pristatomi Krokuvos centro topografinė plėtra, miesto prekybos ir amatų raida, šio miesto ūkinių ryšių arealas, miestiečių gyvensenos ir kasdienos kaita. Apie 80 procentų šios ekspozicijos lankytojų sudaro Lenkijos gyventojai, o tai rodo, kad tokio pobūdžio muziejai yra populiarūs. Valdovų rūmų muziejaus specialistai susipažino su galimybėmis eksponuoti archeologinius radinius jų radimo vietoje. Mediniai didelių dydžių elementai yra pateikti kaip jau veikiančios ekspozicijos dalis, nors radinių konservavimo darbai in situ dar tebėra tęsiami. Nuolat prižiūrimi restauratorių, mediniai eksponatai atrodo impozantiškai ir patraukliai, įspūdį sustiprina ir blankus apšvietimas. Taip pat eksponuojamas ir neištirtos žemės luitas su kultūrinio sluoksnio stratifikacija. Siekiant, kad drėgnis ir aplinkos temperatūra neviršytų leistinų normų ir turė-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

tų mažiausią poveikį mediniams eksponatams, parodoje ribojamas lankytojų skaičius. Eksponatų apšvietimas yra minimalus, šviesos šaltiniai nekaitrūs. Todėl atviroje erdvėje pristatomi įvairūs autentiški radiniai iš pirmo žvilgsnio atrodo nepažeisti. Kitus radinius stengiamasi atriboti nuo aplinkos poveikio, juos eksponuojant sandariose įvairių formų skaidraus organinio stiklo vitrinose.

Kitais atvejais pateikiamos radinių arba konstrukcijų kopijos.

Ekspozicijos turinys nepasižymi dideliu archeologinių radinių kiekiu, įvairove ir reprezentatyvumu (iš viso šis muziejaus padalinys turi 11 000 eksponatų). Tačiau šie trūkumai, kurie būtų akivaizdūs tradiciniame muziejuje, yra kompensuojami interaktyviomis priemonėmis (garsu, vaizdu, net kvapais ir pan.), papildomi kompiuteriniuose terminaluose pateikiama informacija, aktyvios edukacinės veiklos galimybėmis (yra kelios specialiai tam pritaikytos erdvės). Ši požeminė trasa išsiskiria vientisos koncepcijos, jos įgyvendinimo nuoseklumo, darnios estetikos bei vientiso dizaino požiūriais.

Susitikime su Krokuvos miesto istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Ana Sliva-Suchoviak (Anna Śliwa-Suchowiak) buvo aptarta galimybė ateityje šioje požeminėje ekspozicijoje surengti ir Valdovų rūmų muziejaus archeologinių radinių parodą.

Krokuvoje buvo aplankytas ir Archeologijos muziejus. Visų pirma susipažinta su nuolatine ekspozicija „Mažosios Lenkijos priešistorė ir ankstyvieji Viduramžiai“, kurioje pristatoma šio istorinio regiono archeologinė raida nuo paleolito iki XIV amžiaus.

Ekspozicija buvo įrengiama ne vienu metu, o atskirais etapais, todėl turinio bei dizaino požiūriais nėra vienalytė. Skiriasi ir archeologinės medžiagos bei informacijos pateikimo būdai. Didelė parodos dalis įrengta tradiciškai, archeologiniai radiniai nuo žiūrovų atskirti stiklu. Dalis naujesnių ekspozicijos erdvių paruoštos moderniau, jose pateikiama informacija yra patraukli ir suprantama. Jai perteikti daugiausia naudojami rekonstrukciniai maketai.

Labai informatyvi ir specialistų iš Lietuvos apsilankymo metu šiame muziejuje veikusi laikinoji paroda „Archeologinė autostrada“. Joje supažindinama su objektais, kuriuos archeologai surado ir ištyrė tuomet, kai buvo tiesiamas greitkelis A-4. Šiame projekte dalyvavo mokslininkų iš Lenkijos mokslų akademijos Archeologijos ir etnologijos instituto, Archeologijos muziejaus ir Krokuvos Jogailos universiteto. Buvo aptikta per 170 įvairių laikotarpių archeologinių objektų nuo paleolito iki Viduramžių, ištirtas 200 hektarų plotas. Aplankytoje parodoje demonstruojami ne tik archeologiniai radiniai. Patraukliai pasakojama ir apie archeologų, antropologų, biologų darbą bei kasdienį gyvenimą per archeologinius kasinėjimus. Akcentuojama, kad archeologija – tai kompleksinis tyrimas, lankytojai patraukliai supažindinami su jo specifika.

Mainų programos dalyviai aplankė ir Krokuvos Jogailos universitetą bei jo muziejų (pastarojo darbuotojai Valdovų rūmams yra dovanoję Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro taurės, sukurtos XV a. Venecijoje, kopiją), susipažino su jame eksponuojamomis lituanistinėmis vertybėmis.

Taip pat buvo aplankytas interaktyvus Oskaro Šindlerio muziejus, pristatantis Antrojo pasaulinio karo problematiką; apžiūrėta Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje veikusi tarptautinė paroda „Skarby Korony Hiszpanskiej“; susipažinta su Krokuvos miesto istorijos muziejaus filiale (Dom Hipolitòw) tradiciniu būdu įrengta XVII–XIX a. interjerų ekspozicija, pristatančia turtingų miestie-

V o l U M EN

II

4. Vavelio karališkosios pilies Sodų ir kraštovaizdžio skyriaus vadovė Katažyna Žulciak (Katarzyna Żółciak) Valdovų rūmų muziejaus muziejininkę-dendrochronologę dr. Rūtilę Pukienę sudomino pasakojimu apie renesansinio sodo rekonstrukciją, fotografė Deimantė Baubaitė

čių būsto stilistiką Baroko ir Klasicizmo epochose.

Dvi mainų programos dienas Valdovų rūmų muziejaus specialistai skyrė apžiūrėti reikšmingiausius istorijos bei kultūros objektus Krokuvos apylinkėse. Didelį įspūdį paliko apsilankymas seniausiame Lenkijoje benediktinų vienuolyne Tynece (Tyniec).

Pastebėtina tai, kad šios vietovės istorija tiesiogiai susijusi su Lietuva: vienuolius iš Tyneco pakvietė ir Senuosiuose Trakuose įkurdino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tynece dabar veikia daugiafunkcis, lankytojų poreikiams, kultūrinei ir edukacinei veiklai pritaikytas Benediktinų kultūros institutas. Jis koordinuoja autentiškame architektūros objekte įrengto muziejaus veiklą, rengia sakralinės muzikos koncertus, rekolekcijas, konferencijas ir kt.

Lydimi šio muziejaus kuratoriaus, vienuolio Michalo Gronovskio (Michał Gronowski), specialistai iš Lietuvos detaliai apžiūrėjo senuosius vienuolyno pastatus, bažnyčią, jos požemius, taip pat moderniai įrengtą bei edukacinėms programoms pritaikytą muziejų.

Jame, be kitų vertybių, eksponuojami vertingi archeologiniai radiniai (ši vietovė paskelbta archeologiniu rezervatu). Muziejaus ekspozicija suskirstyta pagal istorinius laikotarpius, kurie išmoningai atskirti kiekvienos radinių grupės datavimą atitinkančiomis vitrinų lentynų spalvomis, platesnė informacija pateikta informatyviuose, fotografijomis papildytuose stenduose. Įspūdingas ir lapidariumas, kuriame, be kitų originalių elementų, eksponuojama ir romaninių XI–XII a. kapitelių puošyba, pristatomos grindų mozaikos ir pan.

Muziejus turi moderniai įrengtą salę su multimedija, kuri skirta vienai garsiausių Viduramžių benediktinių Hildegardai (Hildegarda) iš Bingeno. Salėje skamba šios vienuolės sukurtos bei interpretuotos giesmės, rodomos iliuminacijos iš šios moters rankraščių.

Mainų programos dalyviams buvo išsamiai pristatyta Benediktinų kultūros instituto veikla, papasakota apie vienuolyne sukauptą bib­ lioteką (apie 60 tūkst. egzempliorių), kurioje didžiausią vertę turi XVI–XVII a. knygos (apie 400 vienetų).

Buvo aplankyta ir dar viena vietovė, kurios raida tiesiogiai susijusi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorija.

Tai Nepolomicai, kuriuose mėgdavo medžioti Lenkijos karalius

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

103

5. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai apžiūri archeologinių radinių ekspoziciją benediktinų vienuolyne Tynece, fotografė Rūtilė Pukienė

ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Renesansinė rezidencija ankstesnės medžioklės pilies vietoje įrengta XVI a., stilistikos požiūriu tarp jos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje yra daug analogijų. XVII a. viduryje rūmus suniokojo švedų kariuomenė. 1990 m. renesansinė rezidencija buvo atstatyta, joje įsikūrė muziejus. Mainų programos dalyviai susipažino su objekto atkūrimo istorija. Ją vizualiai perteikia ir didelio formato fotografijų ekspozicija rūmų antro aukšto galerijoje: nuotraukose fiksuojama rūmų būklė iki renovacijos ir išvaizda po jos. Lietuviai domėjosi aktualiais šios srities klausimais, aplankė menę, kurioje atkurtas renesansinis interjeras, susipažino su istorinių medžioklės trofėjų kolekcija, istorinių medalių rinkiniais, laikinąja liturginių drabužių bei bažnytinių reikmenų ekspozicija. Apžiūrėti Nepolomicuose laikinai rodomi eksponatai iš kunigaikščių Čartoryskių kolekcijos, nuo kurios prasidėjo muziejininkystės Lenkijoje plėtra. Ekskursiją po šią ekspoziciją vedęs meno istorikas O. Mikolaiskis mainų programos dalyvius supažindino su Lenkijos muziejų ištakomis, meno rinkinių šioje šalyje kaupimo pradžia.

Mainų programos dalyvių pažintį su modernių ir interaktyvių sprendinių taikymu muziejinėse ekspozicijose paįvairino apsilankymas Gamtos istorijos muziejuje Oicovsko (Ojcowsk) parke. Apsilankymas Tarnuvo (Tarnów) dvare, kuriame gyvenantys jo savininkai istorijos ir kultūros paveldo objektą atveria viešam lankymui, atvirkščiai, priminė tradicinę muziejininkystės kryptį.

Valdovų rūmų muziejaus specialistai taip pat išsamiai susipažino su Vavelio karališkosios pilies filialu – Peskovoje Skaloje esančiais renesansiniais rūmais ir juose eksponuojamomis Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų istorijos, kultūros ir meno vertybėmis. Šiame objekte pristatoma Vavelio karališkosios pilies muziejaus kolekcijų dalis, tarp jų vertingi vaizduojamosios dailės ir istorinės keramikos rinkiniai. Pastebėtina, kad Vavelio karališkosios pilies kolekcijos, tarp jų ir keramikos rinkinys, buvo suformuotos per daugelį dešimtmečių. Įspūdingumu išsiskiria Delfto (Delft) fajansinių indų rinkinys, o gausa – XVIII a. Meiseno (Meisen) porcelianinių indų kolekcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavienių, labai panašių į Delfto ir Meiseno produkciją, indų šukių rasta ir

104

per archeologinius kasinėjimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje. Peskovoje Skaloje apžiūrėti ir renesansinio stiliaus sodai, kuriuos atkūrė ir prižiūri Vavelio karališkosios pilies specialistai. Pastebėta, kad tik geometrinis buksmedžio bordiūrų ir takų suplanavimas atitinka renesansinių sodų kanonus.

Tačiau vienmečių dekoratyvinių augalų asortimentas, nesiekiant istorinio autentiškumo, papildytas ryškiomis šiuolaikinėmis gėlėmis. Vis dėlto atokesnėse sodo vietose vyrauja nors ir ne tokių dekoratyvių, tačiau istorinių augalų rūšys.

Lydimi Vavelio karališkosios pilies lapidariumo vadovės, archeologės-architektės dr. B. Kviatkovskos-Kopkos, Valdovų rū­ mų muziejaus darbuotojai vyko į Zakopanę. Buvo susipažinta su vadinamojo Zakopanės stiliaus medinės architektūros paminklais ir šio stiliaus kūrėjo – architekto ir rašytojo, visuomenės veikėjo Stanislavo Vitkevičiaus (Stanisław Witkiewicz) (1851–1915) kūrybiniu palikimu. Įdomu pastebėti, kad šis asmuo kilęs iš Lietuvos bajorų, gimęs Šiaulių apskrityje. Todėl ir jo kūryboje akylas stebėtojas aptinka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros akcentų. Tokių bruožų yra ir pakeliui į Zakopanę aplankytoje S. Vitkevičiaus projektuotoje Švč. Jėzaus Širdies bažnytėlėje Jaščiuruvkoje (Jaszczurówka). Jos presbiteriją puošia S. Vitkevičiaus projektuoti vitražai, kuriuose įkomponuoti ir lietuviškieji akcentai – Vytis bei Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Taip pat aplankytas ir S. Vitkevičiaus vardo Zakopanės stiliaus muziejus „Koliba“, kompozitoriaus Karolio Šimanovskio (Karol Szymanowski, 1882– 1937) memorialinis muziejus.

PAŽINTIS SU GIMININGUOJU VAVELIU IR ĮGYTOS PATIRTIES APIBENDRINIMAS Apžiūrėję aptartus istorijos ir kultūros objektus, aplankę daug kaimyninės šalies muziejų, Lietuvos specialistai sukaupė naujos informacijos apie muziejininkystės raidos tendencijas Lenkijoje. Tačiau daugiausia patirties pasisemta, išsamiai susipažinus su Vavelio karališkosios pilies nuolatinėmis ekspozicijomis, aplankius šio muziejaus struktūrinius padalinius, pabendravus su atitinkamų sričių specialistais, pasidalijus mintimis apie vilniečių ir vaveliečių muziejinės veiklos paraleles, aktualijas ir problemas.

Neišdildomą įspūdį Valdovų rūmų muziejaus specialistams paliko detali pažintis su Vavelio Šv. Stanislovo ir Vaclovo katedra ir karališkosios pilies ekspozicinėmis erdvėmis. Daugelis pastarųjų savo istoriniu bei meniniu turiniu ir stilistika, kultūros vertybių eksponavimo pobūdžiu labai artimos toms nuolatinėms paro­ doms, kurias numatoma įrengti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Lydimi dr. B. Kviatkovskos-Kopkos, Anos Chochulskos (Anna Chochulska) ir kitų šio muziejaus specialistų, vilniečiai išsamiai apžiūrėjo karališkąsias menes, kuriose rekonstruotas renesansinis interjeras, eksponuojama itin vertinga Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija. Buvo susipažinta su karališkuoju lobynu, karybos paveldą pristatančia ginklinės ekspozicija, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų meno paroda. Daug laiko skirta detaliai apžiūrėti nuolatinę parodą „Dingęs Vavelis“, kuri įrengta archeologiniame-architektūriniame rezervate. Analogiškas sprendinys – autentiškų istorinių erdvių integravimas į muziejaus ekspoziciją ir archeologinių radinių eksponavimas in situ – pritaikytas ir būsimame Valdovų rūmų pirmajame maršrute, kuriame bus prista-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

toma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos bei jos teritorijos archeologinė ir istorinė raida.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai Vavelyje lankėsi ne tik kaip smalsūs muziejinių erdvių lankytojai. Daug laiko ir dėmesio skirta dalykiniams susitikimams su Vavelio karališkosios pilies specialistais: direktoriaus pavaduotoja administracijos reikalams Danuta Zernicka (Danuta Ziernicka), Archeologijos skyriaus darbuotojais Andžejumi Kuklinskiu (Andrzej Kukliński) ir Božena Viktor-Kiša (Bożena Wiktor-Kisza), Restauravimo skyriaus vedėja Eva Vilkoic (Ewa Wiłkojć), Istorinių rinkinių restauravimo skyriuje dirbančiu restauratoriumi Janu Kosteckiu (Jan Kosteckij), Sodų ir kraštovaizdžio skyriaus vadove Katažyna Žulciak (Katarzyna Żółciak), Edukacijos skyriui vadovaujančia Ana Chochulska (Anna Chochulska) ir šio padalinio specialiste Agneška Pytel (Agnieszka Pytel), Leidybos skyriaus vedėja Danuta Skovron (Danuta Skowron), viešųjų pirkimų ir teisės klausimus kuruojančio skyriaus darbuotojais.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų sukauptos žinios apie kolegų iš Vavelio karališkosios pilies veiklą aktualios šiais aspektais.

1. Istorinės rezidencijos pobūdžio muziejaus vei­ klos modernioje visuomenėje specifika, rinkodaros prin­ cipų taikymas institucijos darbe, kultūrinės veiklos or­ ganizavimas. Vavelio karališkoji pilis turi labai gilias atkūrimo tradicijas, yra svarbus lenkų istorinės savimonės segmentas, labai aukštai vertinamas visų visuomenės sluoksnių, gausiai lankomas tiek Lenkijos gyventojų, tiek užsienio svečių. Tai užtikrina pagrindines muziejaus pajamas. Jo darbuotojai lengvai randa informacinių rėmėjų ir mecenatų įvairiems muziejaus vykdomiems parodų arba kultūrinės veiklos projektams įgyvendinti, ypač jeigu jie nėra didelės apimties. Nepaisant to, Vavelio karališkoji pilis nuosekliai laikosi strateginės krypties – atsižvelgiant į augančius ir kintančius visuomenės kultūros poreikius, atitinkamai modeliuoti veiklą, plėsti kultūros ir edukacijos paslaugų apimtį bei įvairovę, efektyvinti muziejaus, kaip ūkio subjekto, funkcionavimą. Apie 45 procentus muziejaus biudžeto sudaro jo paties uždirbamos pajamos. Specialus Rinkodaros ir renginių skyrius ieško muziejui rėmėjų, su jais palaiko nuolatinius ryšius. Muziejaus finansinę būklę, biudžeto kontrolę nuolat vykdo institucijos direkcija perio­ diškai vykstančiuose ir – prireikus – specialiuose susirinkimuose. Institucija siekia palaikyti gerą įvaizdį, reprezentacijai skiria specialias lėšas, kurių panaudojimas yra kontroliuojamas, tačiau neribojamas. Savo veiklą muziejus orientuoja ir socialiniu požiūriu: yra specialios programos, skirtos vaikų namų auklėtiniams, vaikams iš socialiai remtinų šeimų, socialinės atskirties grupėms ir pan. Tam tikru kokybiniu posūkiu muziejaus veikloje laikytini prieš keletą metų pradėti organizuoti kultūros renginių bei koncertų ciklai (pvz., vasaros koncertinis ciklas didžiajame rūmų kieme „Vavelis sutemose“). Viena vertus, jie pritraukia daugiau lankytojų, plečia muziejaus įvaizdį, kita vertus, didina institucijos pajamas. Tiesa, šių ciklų turinį koordinuoja, ryšius su atlikėjais palaiko prie Muzikos akademijos veikianti viešoji įstaiga, jungianti profesionalius senosios ir klasikinės muzikos specialistus. Vavelio karališkosios pilies dalyvavimas šiame projekte apsiriboja erdvių koncertams suteikimu, renginių logistiniu aptarnavimu bei prisidėjimu prie informacijos sklaidos. Toks renginių pritraukimo į muziejų bei aptarnavimo modelis – vienas iš kelių – iš esmės jau taikomas ir Valdovų rūmų muziejaus veikloje ir brėžia jos tolesnės sklaidos perspektyvą. Vavelio karališkoji pilis palaiko gerus ryšius

V o l U M EN

II

6. Apie Vavelio karališkosios pilies padalinį – renesansinius rūmus Peskovos Skaloje pasakoja šio muziejaus direktorius Olgerdas Mikolaiskis (Olgierd Mikołajski), fotografė Rūtilė Pukienė

su miesto savivaldybe, kuri iš dalies finansuoja muziejaus projektus ir kitais būdais remia šios institucijos veiklą.

2. Archeologiniai tyrimai, jų mokslinis apibendrini­ mas; restauravimo klausimai. Kitaip negu Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atveju, Vavelio karališkosios pilies archeologiniai tyrimai pradėti daugiau kaip prieš šimtmetį. Jų rezultatai, susiję su pilies pritaikymu muziejinėms reikmėms, jau yra apibendrinti, sukaupta medžiaga susisteminta. Dabartiniu metu pavieniai tokio pobūdžio tyrimai atliekami tik restauruojant atskiras komplekso dalis, todėl – kitaip negu Vilniuje – nėra didelės apimties. Prireikus muziejus užsako, kad kitų institucijų specialistai atliktų dendrochronologinius ir kitus specialiuosius tyrimus. Vavelio karališkosios pilies archeologai taip pat atlieka ir kitus mokslinius tyrimus, jų rezultatai skelbiami muziejaus moksliniuose periodiniuose leidiniuose „Studia Waweliana“ ir „Acta Archaeologica Waweliana“.

Specialistų susitikime aptarti ir muziejininkams itin aktualūs klausimai – radinių restauravimo estetinės problemos, autentiškų ir atkurtų dalių derinimo būdai. Diskutuota archeologinių radinių ir meno vertybių saugojimo bei apskaitos klausimais, aptartos keitimosi profesine patirtimi galimybės bei perspektyvos.

Taip pat apsilankyta ir Vavelio karališkosios pilies archeologinių radinių restauravimo dirbtuvėse. Susipažinta su radinių konservavimo bei restauravimo darbais, dokumentacija, duomenų apie radinius kaupimo ir jų saugojimo formomis. Atkreiptas dėmesys į tai, kad kolegos Vavelyje labai preciziškai tvarko restauruotų archeologinių radinių dokumentaciją, o medžiagą fiksuoja popierinėje kartotekoje. Radiniai nupiešiami, tačiau nefotografuojami ir neskaitmeninami. Pastebėtina, kad, kitaip negu Valdovų rūmų muziejus, Vavelio karališkoji pilis archeologinių radinių kaupimui, tyrimams bei eksponavimui prioriteto neteikia. Svarbiausią kolekcijų ir ekspozicijų dalį sudaro nuo XX a. pradžios formuojamas milžiniškas ir vertingas istorijos, kultūros bei meno vertybių rinkinys. Pastarąjį archeologiniai radiniai tik papildo. Tačiau archeologinė medžiaga yra vertinama kaip reikšmingas informacijos šaltinis, juo remiantis, rengiamos mokslinės publikacijos pilies ir

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

105

jos teritorijos ankstyvosios raidos klausimais.

Valdovų rūmų muziejaus archeologinių radinių kolekcijos ženklią dalį sudaro keramika, vertingiausia medžiaga pastaruoju metu kryptingai konservuojama ir restauruojama. Todėl pažintis su istorinės keramikos dirbinių kolekcijomis, kurių gausa bei kokybe garsėja Vavelio karališkoji pilis ir jos filialai, buvo itin aktuali: apžiūrėtas Istorinių rinkinių restauravimo skyrius, pasidalyta darbo patirtimi. Valdovų rūmų muziejaus specialistams pristatytos restauruojamų keramikos dirbinių stilistinės ypatybės, gamybos technologijos, dekoro medžiagos, priemonės, kurios naudojamos, atliekant keramikos eksponatų rekonstrukciją.

3. Istorinės sodų kultūros tyrimai ir rekonstrukcija, jų rezultatų pritaikymo šiuolaikinėms muziejaus aplinkos tvarkymo bei visuomenės švietimo reikmėms. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai susipažino su Vavelio karališkosios pilies aplinkos ir želdynų tvarkymo organizavimu, aplankė rekonstruotus karališkuosius sodus. Vavelyje želdiniai atlieka tris pagrindines funkcijas: dekoratyvinę-estetinę, požeminių archeologinių konstrukcijų ženklinimo ir pažintinę-informacinę (istorinių sodų rekonstrukcija). Karališkoji pilis yra gausiai lankoma turistų, todėl daug dėmesio skiriama patraukliam aplinkos tvarkymui: akį traukia rūpestingai prižiūrimos vejos ir gėlynai. Juose dominuoja modernių rūšių dekoratyvios gėlės, tos, kurios yra ryškiaspalvės ir gausiai žydi. Želdiniams planuoti ir prižiūrėti vienam sezonui viešųjų pirkimų būdu samdoma aplinkos priežiūros firma. Siekiant sumažinti laiko sąnaudas viešųjų pirkimų procedūroms, ateityje planuojama pereiti prie bent jau trejų metų sutarčių sudarymo.

Gėlynai Vavelyje ne tik formuoja bendrą aplinkos estetiką. Želdiniais išryškinami paveldo elementai, žymimos buvusių pastatų vietos. Štai centrinėje pilies aikštėje (vadinamoje „Žemutinėje pilyje“) gėlynai suformuoti virš mūrinių statinių sienų, kurios buvo rastos po žeme atliekant archeologinius tyrimus. Tokiu būdu augalai estetiškai išryškina požeminį istorinių pastatų kontūrą ir vizualizuoja neišlikusius statinius.

Ateityje planuojama atkurti ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos sodus. Todėl Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai susipažino su Vavelyje jau vykdomais šio pobūdžio darbais. Tai ilgalaikis procesas, kurį sudaro keli etapai. 2005 m. lankytojams buvo atverti atkurtieji renesansinio stiliaus sodai. Dekoratyvinio kraštovaizdžio rekonstrukcija tęsiama ir toliau. Ji atliekama, remiantis istoriniais ir archeologiniais tyrimais, kitų kraštų analogijomis. Europos istorinėse rezidencijose augintos šios pagrindinės augalų rūšys: rozmarinai, mairūnai, bazilikai ir kt. Siekdami perteikti želdinių ir augalų įvairovę, patenkinti nūdienos estetinius poreikius, Vavelio karališkosios pilies specialistai istorines rūšis vis dėlto papildė dekoratyvesnėmis šiuolaikinėmis veislėmis.

Karališkųjų sodų atkūrimą palengvino archeologiniai tyrimai, 1999–2006 m. vykdyti buvusiose dviejų terasų istorinių sodų vietose. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, buvo lokalizuota, sukonkretinta ir papildyta istorinių šaltinių informacija apie 1541 m. įkurto sodo lysvių ir takų suplanavimą, takų dangą, dirvožemio sluoksnio storį, paviljono pamatus. Rastos vazonų detalės ne tik padeda atkurti naudotų indų formą, tačiau ir suteikia išsamesnių istorinių žinių apie sodų priežiūrą. Pavyzdžiui, paaiškėjo, jog dalis augalų buvo jautrūs šalčiui ir žiemai buvo sunešami į šiltesnes patalpas. Karališkųjų sodų atkūrimo ir priežiūros perspektyvos labai priklauso nuo skiriamo finansavimo, kuris šiai

106

istorinio paveldo sričiai ir Lenkijoje nėra pakankamas.

4. Muziejinė edukacija. Vavelio karališkosios pilies edukacinės veiklos turinys bei formos yra tradicinio pobūdžio. Įvairaus amžiaus moksleivių grupėms siūloma 14 edukacinių programų, kuriose pristatomi karališkųjų rūmų politinio ir diplomatinio ceremonialo, valdovo dvaro kasdienos, dvasinio gyvenimo, riterių kultūros ir kiti aspektai. Per užsiėmimus vaikai piešia, sprendžia kryžiažodžius, atsakinėja į klausimus. Visa tai primena pamokas mokyklose: užsiėmimai statiški, monotoniški, neieškoma įdomesnių vaikų užimtumo formų. Pastebėtina, kad Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro specialistai, rengdami programas ir vesdami užsiėmimus, siekia istorinę informaciją moksleiviams perteikti lytėjimo būdu. Edukacijų dalyviai gamina archeologinių radinių kopijas, pagal muziejinių vertybių pavyzdžius kuria rankdarbius. Juos galima išbandyti, liesti, parsinešti į namus kaip suvenyrus. Toks tiesioginis ir aktyvus moksleivių santykis su istorijos bei kultūros paveldu užtikrina adekvatesnį informacijos suvokimą, lavina istorinę atmintį, skatina kūrybiškumą.

5. Leidybinė veikla: organizavimas, pobūdis, plati­ nimas, informacijos sklaida. Vavelio karališkosios pilies Leidybos skyrius, kuriame dirba trys asmenys (kalbos redaktorius ir du maketuotojai), kasmet parengia ir publikuoja apie 10 leidinių. Su tokia leidybine apimtimi susidorojama, tik papildomai samdant specialistus (redaktorius, vertėjus, maketuotojus). Pastebėtina, kad Vavelio karališkosios pilies leidybinė veikla apsiriboja tik su šio muziejaus ekspozicijomis susijusios medžiagos publikavimu.

Valdovų rūmų muziejaus publikuojamų leidinių temos kur kas įvairesnės. Antai leidžiama serija „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos“ ne tik aprėpia ekspozicinę bei parodų tematiką, tačiau ir apima muziejaus rengiamų tarptautinių mokslinių konferencijų medžiagos, specialių istorinių, kultūrologinių, paveldosauginių ir kitų studijų publikavimą. Yra skirtumų ir leidinių platinimo požiūriu. Štai Vavelio karališkoji pilis nesudaro galimybių internetu įsigyti muziejaus knygų. Įgyvendinant mainų programą domėtasi ir kitų muziejų leidybine veikla. Dėmesys skirtas ne tik teminiams leidiniams, jų apipavidalinimui, bet ir kiekybiškai gausiausiai informacinei medžiagai – lankstinukams, kvietimams, afišoms. Analizuota, kaip pastaruosiuose nedidelės apimties leidiniuose pateikiama informacija, koks kalbos stilius jai būdingas, kokia iliustratyvi medžiaga naudojama.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad inovatyvi ir moderni leidybos forma – elektroninė knyga – beveik nenaudojama muziejų veikloje.

Todėl šioje plotmėje ryškėja siekinys: muziejai turėtų atsižvelgti į tai, kad sparčiai kintančios informacinės technologijos skverbiasi į įvairias žmonių gyvenimo sritis, ir ieškoti naujų ir šiuolaikiniam žmogui patrauklių informacijos perteikimo būdų. Pavyzdžiui, ekspozicijose pateikiant medžiagą apie muziejines vertybes, galima būtų plačiau naudoti modernią kompiuterinę įrangą, liečiamuosius ekranus, multimediją, video- bei audiopriemones. Atkreiptas dėmesys į tai, kad kai kuriuose Lenkijos muziejuose (pvz., Tyneco benediktinų vienuolyne ir kt.) sudaroma galimybė interaktyviuoju būdu „vartyti“ nuskenuotų senųjų leidinių puslapius. Tokiais atvejais vitrinoje paprastai demonstruojamas tik knygos viršelis arba vienas kuris nors senojo leidinio atvartas. Galimybę lankytojui „pavartyti“ tokią knygą suteikia moderni kompiuterinė įranga, imituojanti elektroninius puslapius. Taip eksponuojama vertybė

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

yra apsaugoma nuo tiesioginio kontakto su lankytoju, tačiau tiesioginio sąlyčio su leidiniu įspūdis pasiekiamas, juolab kad sudaroma interaktyvi galimybė susipažinti su jo turiniu.

6. Tarptautiniai ir kiti projektai: organizavimas, administravimas, įgyvendinimas; ekonominės veiklos opti­ mizavimo klausimai. Įgyvendinant mainų programą domėtasi, kaip kultūros objektų renovacijoje arba muziejų veikloje panaudojami Europos Sąjungos struktūriniai fondai bei Europos ekonominės erdvės finansiniai mechanizmai. Pavyzdžiui, Vavelyje vykdomas pilies teritorijos atnaujinimo projektas, kurį finansuoja ES struktūriniai fondai. Muziejus turi specialią šio projekto valdymo komandą, kuri tiesiogiai pavaldi įstaigos vadovui. Akivaizdu, kad, siekiant kvalifikuotai ir tinkamai parengti projektų dokumentaciją bei vykdyti įgyvendinimo priežiūrą ir koordinavimą, būtina šią sritį gerai išmanančių kompetentingų specialistų specializuota pagalba.

Pastebėtina, kad kai kurių Lenkijoje vykdomų projektų atveju viešieji konkursai skelbiami ne atskiroms paslaugoms ir / arba prekėms pirkti, o visai koncepcijai įsigyti ir jai įgyvendinti.

Projektą tokiu atveju vykdo viena konkursą laimėjusi įmonė, pasitelkdama subrangovus (pvz., Krokuvos miesto istorijos muziejaus požeminės interaktyvios trasos Turgaus aikštės požemiuose įrengimas ir kt.). Todėl muziejaus darbuotojai neturi rūpintis viešųjų pirkimų procedūromis, jų laiku ir tinkamu vykdymu, kasdieniniais statybų priežiūros ir / arba ūkio klausimais, o vykdo tik projekto konsultacinę-prižiūrimąją veiklą bei dalinę kontrolę. Tai sumažina įstaigos sąnaudas, administruojant projektą, optimizuoja institucijos veiklą, nereikia priderinti atitinkamų žmogiškųjų išteklių resursų. Perkant visą koncepciją „iš vienų rankų“ (net ir tuo atveju, jei jį įgyvendinant pasitelkiami subrangovai), sprendimai yra nuoseklesni projekto turinio ir dizaino vientisumo požiūriais. Jeigu yra aiškus projektą koordinuojantis juridinis asmuo,

V o l U M EN

II

šis prisiima visą atsakomybę už projekto įgyvendinimą. Todėl užtikrinama sklandesnė projekto įgyvendinimo eiga, paprastesnė tampa galimų pretenzijų nagrinėjimo procedūra ir pan.

Susipažinus su Vavelio karališkosios pilies organizacine struktūra, atkreiptas dėmesys į tai, kad įstaigoje veikia tiesiogiai direktoriui pavaldi Ekonomikos komisija („Komisja ekonomiczna“). Ją sudaro tiesiogiai ties resursų planavimu ir valdymu dirbantys specialistai. Ši komisija organizuoja ir stebi muziejaus veiklos ekonominį planavimą, įsigijimus ir viešųjų pirkimų procedūras, taip pat operatyviai nagrinėja kitus muziejui aktualius finansinius klausimus.

Apibendrinant 2011 m. vykdytos Valdovų rūmų muziejaus ir Vavelio karališkosios pilies specialistų mainų programos rezultatus, svarbu pastebėti, kad ji davė neabejotinos naudos muziejininkų kompetencijos gilinimo, jų kultūrinės patirties išplėtimo, dalykinių ryšių, taip pat ir su kitomis Lenkijos muziejinėmis institucijomis užmezgimo, glaudinimo ir tolesnio plėtojimo bei keitimosi profesine patirtimi požiūriais. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai įvykdė intensyvią pažintinę ir dalykinę programą, kurią įgyvendinant sukauptos žinios gerokai prisidės prie institucijos ekspozicinės, tiriamosios, edukacinės ir kultūrinės veiklos efektyvinimo bei jos kokybės kėlimo. Per susitikimus su kolegomis iš Lenkijos muziejų Lietuvos specialistai juos supažindino su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo moksline verte, pristatė Valdovų rūmų muziejaus misiją bei veiklą, reprezentavo mūsų šalies muziejinę kultūrą užsienyje. Sukauptos įvairiopos dalykinės patirties muziejininkystės srityje požiūriu, įsitraukimo į tarptautinius bei tarpinstitucinius projektus perspektyvos aspektais šios specialistų mainų programos rezultatai taip pat aktualūs ir kitiems Lietuvos muziejams.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

107

Eduardas Kauklys

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.kauklys@valdovurumai.lt

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s i r Va r š uv o s k a r a l i š k o s i o s p i l i e s s u ta r t i e s į g yv e n d i n i m a s 2 0 1 0 – 2 0 1 1 m e ta i s 2009 m. lapkričio 26 d. pasirašyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo (toliau – Varšuvos karališkoji pilis) ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Ją įgyvendinant 2010–2011 m. grupė Varšuvos karališkosios pilies specialistų du kartus buvo atvykusi į Vilnių, Valdovų rūmų darbuotojai taip pat du kartus lankėsi Varšuvoje.

Iš Varšuvos karališkosios pilies buvo atvykę įvairių specia­ listų – edukatorių, rinkinių saugotojų, restauratorių, Leidybos ir Technikos skyrių darbuotojų. 2010 m. – Danielius Artymovskis (Daniel Artymowski), Agneška Lichač (Agnieszka Lichacz), Ana Čekaj (Anna Czekaj), Marija Brodzka-Bestry (Maria Brodzka-Bestry), Marija Ščypek (Maria Szczypek) ir Pavelas Kravčykas (Paweł Krawczyk), o 2011 m. – Regina Dmovska (Regina Dmowska), Beata Novacka (Beata Nowacka), Slavomiras Ščockis (Sławomir Szczocki), Slavomiras Kosimas (Sławomir Kosim), Kazimežas Kozica (Kazimierz Kozica) ir Pavelas Kravčykas (Paweł Krawczyk). Jų mokslinio vizito tikslai buvo dalytis teorinėmis žiniomis ir praktinės edukacinės veiklos patirtimi, rinkti informacinę bei kitą medžiagą edukaciniams projektams ir konkretiems užsiėmimams, svarstyti apie galimybę surengti bendrus edukacinius projektus, aptarti rinkinių katalogavimo, saugojimo, tyrinėjimo darbų specifiką, ekspozicinių erdvių apipavidalinimo, dizaino klausimus, restauravimo metodiką, naujausių technologijų ir medžiagų pritaikymo galimybes, muziejaus leidybos programų įgyvendinimą ir planavimą. Į Varšuvą vyko taip pat įvairūs Valdovų rūmų muziejaus specialistai – rinkinių saugotojai, restauratoriai, Edukacijos ir lankytojų centro, Renginių bei Užsienio ryšių ir parodų skyrių darbuotojai. 2010 m. – Mindaugas Kaminskas, Jolanta Karpavičienė, Danius Malinauskas, Daiva Mitrulevičiūtė, Birutė Šulinskienė, Marijus Uzorka, o 2011 m. – Gediminas Gendrėnas, Eduardas Kauklys, Gintarė Šatevičiūtė, Dainius Šavelis, Tomas Valatkevičius ir Birutė Verbiejūtė.

Siekdami įgyvendinti mokslinę tiriamąją ir praktinę programą vizito Varšuvoje metu Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai išsamiai susipažino su Varšuvos karališkąja pilimi, Varšuvos nacionaliniu muziejumi, Karališkosiomis Lazenkomis (Łazienki Królewskie), Vilanovo (Wilanów) rūmais, Varšuvos sukilimo muziejumi. Taip pat aplankė Frederiko Šopeno muziejų Varšuvoje ir Želazovo Voloje (Żelazowa Wola), Jablonos

108

(Jabłonna) rūmus ir parką, Červinsko (Czerwińsk) romaninę bažnyčią, Modlino (Modlin) tvirtovę. Susipažino su Cechanuvo (Ciechanów) miesto muziejumi ir atstatoma pilimi, Lovičiaus (Łowicz) miesto muziejumi ir katedra, aplankė Plocko (Płock) renesansinio stiliaus katedrą ir Mazovijos (Mazowsze) muziejų. Lankant šias kultūros paveldą puoselėjančias institucijas ir paminklus Lenkijoje, buvo susipažįstama su patirtimi, kaupiant, komplektuojant, saugant, tiriant istorijos, archeologijos, architektūros, kultūros ir meno vertybes, siekiant aktualinti krašto istoriją, išryškinti jos istorines sąsajas su Europos kultūros paveldu, formuoti visuomenės istorinę savimonę, plėtoti ir organizuoti švietėjišką veiklą, tenkinti visuomenės kultūros reikmes, atlikti valstybės reprezentavimo funkcijas (pastarasis aspektas – Varšuvos karališkosios pilies atveju). Buvo svarbu susipažinti ir su Lenkijos muziejų praktiniu įdirbiu, kuriant, formuojant ir montuojant nuolatines bei kilnojamąsias ekspozicijas, aptarnaujant muziejų lankytojus.

Buvo susitinkama ir diskutuojama su įvairių sričių specia­ listais iš Lenkijos muziejų, aptariami su muziejų veikla susiję klausimai. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai susipažino su vertingais Lenkijos istorijos bei kultūros paminklais, ypač su tais, kurie yra tiesiogiai susiję su Lietuvos istorine raida ir įkūnija Gediminaičių-Jogailaičių, Vazų ir Saksų dinastijų valdovų bei iškilių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių (Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių) istoriją ir kultūrinę veiklą. Visa tai aktualu planuojant Valdovų rūmų muziejaus veiklą, kaupiant rinkinius, rengiant nuolatines ekspozicijas ir laikinas parodas.

Kadangi daugeliu atvejų Varšuvos karališkosios pilies ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų misija bei muziejinės, kultūrinės ir valstybės reprezentacijos funkcijos yra analogiškos, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams itin aktualu pasisemti patirties iš Varšuvos kolegų.

Iš kitų Lenkijos muziejų Varšuvos karališkoji pilis išsiskiria savo veiklos formų įvairove bei apimtimi. Be tradicinių, „misijiniais“ vadinamų edukacijos ir kultūros renginių, kuriuos inicijuoja ir organizuoja pati institucija, muziejuje taip pat vyksta aukščiausio lygio valstybiniai priėmimai bei tarptautiniai susitikimai, kuriuos rengia Seimo, Senato, Prezidento kanceliarijos, ministerijų protokolų skyriai, valstybės apdovanojimų teikimo ceremonijos.

Taip pat sudaromos sąlygos kitoms mokslo, meno ir koncertinėms

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Varšuvos karališkoji pilis su Kubickio arkadomis nuo Vyslos pusės, fotografas Gediminas Gendrėnas

institucijoms pilyje organizuoti konferencijas, koncertus bei kultūros renginius. Prireikus tam tikros muziejaus patalpos nuomojamos, tačiau tik tuo atveju, jeigu jose organizuojami renginiai atitinka nustatytus kriterijus (tai negali būti privataus pobūdžio ir komerciniai masinės kultūros renginiai, juose gali būti atliekama tik senoji bei klasikinė muzika ir pan.). Ši patirtis bus labai naudinga Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams svarstant, kokius renginius galima leisti organizuoti rūmuose.

Varšuvos karališkosios pilies Edukacijos skyriaus ir Muziejinių iniciatyvų dirbtuvių darbuotojai visų pirma inicijuoja ir parengia edukacinių programų bei jų ciklų turinį ir medžiagą, apmoko aukštųjų mokyklų studentus, veda užsiėmimus.

Detaliau susipažinus su Varšuvos karališkosios pilies ir kitų aplankytų muziejų kultūrine veikla, akivaizdu, kad daugelyje iš jų yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos. Kai kurias jų tikslinga taikyti ir Valdovų rūmų muziejaus veikloje. Visų pirma būtina tarp atitinkamų muziejaus padalinių iš anksto sistemiškai koordinuoti teminių parodų informacines, kultūrines bei edukacines programas, parengti jų informacinius leidinius.

Itin didelio lankytojų susidomėjimo Varšuvoje sulaukia cikliški renginiai. Visa tai padeda formuoti muziejaus, kaip atviros ir dinamiškos, todėl patrauklios kultūros erdvės, įvaizdį, pritraukti lankytojų, o kartu didinti visuomenės domėjimąsi savo šalies ir pasaulio istorija bei kultūra. Didesni renginiai vykdomi Kubickių arkadose (Arkady Kubickiego), kad netrukdytų muziejaus darbo.

Tai aktualu ir Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams.

Pastebėtina, kad gidų kursai pradėti rengti dar tebevykstant Varšuvos karališkosios pilies statybos darbams, todėl iki jos atidarymo jau buvo suburtas gana didelis būrys kvalifikuotų gidų.

Paskaitas būsimiems gidams skaito ir muziejaus darbuotojai, ir

V o l U M EN

II

kviestiniai istorikai, menotyrininkai, įvairių sričių specialistai bei lektoriai. Be to, gidų kursus baigusiems asmenims yra nuolat sudaroma galimybė tobulintis: jie gali dalyvauti Edukacijos skyriaus darbuotojų organizuojamuose renginiuose bei paskaitose ir lankyti specialius tobulinimosi kursus.

Valdovų rūmų muziejui itin aktualus klausimas – interjero vertybių rinkinio formavimas. Atsižvelgdami į muziejaus rinkinių formavimo kriterijus, Varšuvos karališkosios pilies muziejaus specialistai nuolat Lenkijos ir užsienio aukcionuose bei antikvariatuose, skelbimuose spaudoje ieško istorinių ir meno vertybių, važinėja po meno vertybių muges, organizuoja vertybių įsigijimą Lenkijoje bei užsienyje ir jų atgabenimą į muziejų. Šis muziejus taip pat priima ir dovanas, net ir tuo atveju, jeigu dovanojamos istorinės ir meno vertybės yra vėlesnio laikotarpio. Iš jų formuojamas tam tikras rezervinis rinkinys, reikalingas mainams arba depozitams siekiant gauti iš kitų muziejų Varšuvos karališkojoje pilyje eksponuotinų ir ekspozicijos stilistiką atitinkančių istorinių ir meno vertybių. Muziejus visuomet viešai dėkoja istorinių ir meno vertybių dovanotojams, informaciją apie juos nurodo ties kiekvienu konkrečiu eksponatu bei skelbia interneto tinklalapyje, taip pat rengia specializuotas Varšuvos karališkajai piliai dovanotų vertybių parodas. Įdomu pastebėti, kad Valdovų rūmų muziejus eina panašiu keliu ir remiasi tais pačiais principais.

Istorinėms ir meno vertybėms įsigyti Varšuvos karališkosios pilies muziejaus biudžete numatomos tam tikros specialios lėšos. Ypatingais atvejais, ypač kai įsigytinos vertybės yra unikalios ir reikšmingos polonistiniu požiūriu, papildomą finansavimą joms įsigyti gali skirti Lenkijos kultūros ministerija, turinti tam specialų fondą. Reikėtų ir Lietuvoje inicijuoti panašų fondą reikšmingoms lituanistinėms vertybėms įsigyti.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

109

2. Frederiko Šopeno muziejus Varšuvoje – viena moderniausių audiovizualinių technologijų ekspozicijų, fotografė Birutė Verbiejūtė

3. Červinsko romaninės bažnyčios freskos, fotografas Gediminas Gendrėnas

4. Varšuvos karališkosios pilies Riterių salėje (Sala rycerska) vyksta edukaciniai užsiėmimai, fotografė Birutė Verbiejūtė

110

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Varšuvos karališkosios pilies struktūroje nėra atskiro paro­ dų skyriaus, kuris rūpintųsi parodų organizavimu. Šiuo atveju Valdovų rūmų muziejaus praktika yra šiuolaikiškesnė. Varšuvos karališkojoje pilyje rengiant parodas paskiriamas atskiras parodos kuratorius, atsakingas už parodos turinį, parengimo darbų koordinavimą, organizacinę veiklą ir priežiūrą. Kuratorius dažniausiai yra tos srities, su kuria siejasi paroda, specialistas. Tačiau paaiškėjo, kad šiame muziejuje labai dažnai samdomi atskirų sričių specia­ listai konkretiems darbams atlikti, pav., parodos dizainui sukurti ir pan. Taip pat įvairiais klausimais konsultuojamasi su kitų skyrių darbuotojais, turinčiais patirties organizuojant parodas.

Priklausomai nuo parodų reikšmės, leidžiami jų išsamūs katalogai, kišeniniai vadovai po parodą skirtingomis kalbomis (lenkų, anglų arba vokiečių), A5 dydžio parodų skrajutės, plakatai, atvirlaiškiai. Visus leidybinius parodos darbus atlieka Arx Regia leidybos centras: priima tekstus ir atiduoda juos redaguoti, tvarko autorines sutartis. Katalogo tekstus centras gauna iki paro­ dos atidarymo likus mažiausiai aštuoniems mėnesiams. Tuomet jie redaguojami ir rengiami spaudai. Tekstus redaguoja muziejaus redaktorės.

Valdovų rūmų muziejaus parodoms leidžiamus lankstukus pastarojo muziejaus praktikoje atstoja publikuojamos A5 formato dvipusės spalvotos skrajutės skirtingomis kalbomis. Vienoje jų pusėje pateikiamas trumpas parodos aprašymas, o kitoje – pagrindinė informacija lankytojams. Šios reklaminės skrajutės dalijamos nemokamai. Taip pat kiekvienai svarbesnei parodai leidžiamas neiliustruotas kišeninis vadovas lenkų ir anglų arba kita užsienio kalba. Jame pateikiama pagrindinė medžiaga, atskleidžianti paro­ dos temas arba glaustai pristatanti eksponatus. Šiuos vadovus gauna kiekvienas lankytojas įsigydamas bilietą. Manyčiau, kad lankstukų, kaip priedų įsigyjant bilietą, praktiką galėtume taikyti ir Valdovų rūmų muziejuje, nes tai padėtų skatinti žmones labiau įsigilinti į pristatomą temą.

Taip pat Varšuvos karališkoji pilis leidžia kasmetinius leidinius – „Kronika Zamkowa“, „Raport Roczny“ ir „Rocznik Warszaw­ski“. Valdovų rūmų muziejaus kasmetinis leidinys „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ apima visų trijų minėtų Varšuvos karališkosios pilies leidinių temas.

Varšuvos karališkosios pilies restauravimo dirbtuvės savo aplinka labai panašios į Prano Gudyno restauravimo centrą. Čia daugiausia restauruojami meno eksponatai (sudaro didžiąją kolekcijos dalį). Tai tapybos kūriniai, paveikslų rėmai, audiniai ir gobelenai, baldai ir metalo dirbiniai. Varšuvos karališkosios pilies archeologinių radinių kolekcija, palyginti su Valdovų rūmų archeologinių radinių rinkiniu (per 300 000 radinių), nėra gausi (apie 10 000 radinių). Todėl radiniams restauruoti naudojamasi kitų muziejų restauravimo dirbtuvių specialistų pagalba. Valdovų rūmų muziejus turi restauravimo grupę, kuri dažniausiai restauruoja archeologinius radinius.

V o l U M EN

II

Varšuvos karališkosios pilies dalyje, kuri vadinama „Rūmais su skardiniu stogu“ (Paùac pod Blachą), pristatomi pilies teritorijoje rasti ir restauruoti archeologiniai radiniai. Rūmų archeologai minėjo, kad jau šiais metais ši ekspozicija, nepakitusi nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, greičiausiai bus uždaryta arba atnaujinta, mat buvusias erdves planuojama skirti kitai ekspozicijai. Šiuo metu dar sprendžiamas parodos likimas.

Taip pat Valdovų rūmų muziejaus specialistams buvo papasakota apie paskutinius pastarųjų metų kasinėjimus (archeologiniai kasinėjimai rūmuose vyksta labai retai), pristatyti jų rezultatai. Be to, parodytas per šiuos tyrinėjimus atkastos medinės gynybinės sienos maketo rekonstrukcijos kompiuterinis variantas, buvo supažindinama su tyrimų fotofiksacijos medžiaga, su archeologinių radinių apskaitos ir tvarkymo metodais. Panaši sistema taikoma inventorizuojant ir Valdovų rūmų archeologinius radinius.

Varšuvos karališkosios pilies apsaugos sistema dvejopa.

Muziejų saugo specialūs etatiniai darbuotojai ir jau daugelį metų muziejaus samdomos privačios apsaugos tarnybos atstovai. Pastarieji turi teisę nešioti tarnybinį ginklą ir išimtiniais atvejais jį panaudoti. Kai muziejuje eksponuojami ypač vertingi eksponatai, reagavimo grupė daugiau dėmesio skiria šiems objektams.

Visuotinės patikros poste prie įėjimo į muziejų tikrinami visi lankytojai. Specialiu aparatu peršviečiami lankytojų daiktai, įeinantieji į muziejų turi eiti pro stacionarų metalo detektorių.

Varšuvos karališkosios pilies patirtis apsaugos sistemos srityje bus naudinga organizuojant ir Valdovų rūmų analogišką struktūrą.

Varšuvos karališkosios pilies ekspozicijų patikra vykdoma du kartus per parą. Pasibaigus muziejaus lankymo laikui, vienas apsaugos darbuotojas ir vienas rinkinių saugotojas apeina ekspozicinius plotus, patikrina, ar nėra pasilikusių lankytojų, taip pat įvertina eksponatų bei ekspozicinės įrangos būklę. Tuomet pasirašoma registracijos žurnale ir įjungiama signalizacija. Ryte signalizacija išjungiama, atidaromos ekspozicijos taip pat dalyvaujant vienam apsaugos darbuotojui ir vienam rinkinių saugotojui.

Apibendrinant bendradarbiavimo ir specialistų mainų sutarties vykdymą 2010–2011 m., būtina pabrėžti, kad Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams šie vizitai suteikė neabejotiną naudą, susijusią su darbuotojų kompetencijos ugdymu, taip pat galimybę užmegzti dalykinius ryšius ir su kitomis Lenkijos muziejinėmis institucijomis bei keistis profesine patirtimi. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, vykdydami intensyvią pažintinę ir dalykinę programą, sukaupė žinių, ypač naudingų siekiant padaryti efektyvesnę ir kokybiškesnę institucijos ekspozicinę, tiriamąją, edukacinę ir kultūrinę veiklą. Ši programa taip pat laikytina svarbia bei puikiai išnaudota galimybe pristatyti užsienyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projektą ir jo eigą, muziejaus misiją bei veiklą. Vykdant mainų programą buvo ieškoma lituanistinių vertybių ir apie jas kaupiama informacija.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

111

Mindaugas Kaminskas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.kaminskas@valdovurumai.lt

D r e s d e n o Ta r p ta u t i n ė va s a r o s m e n ų a ka d e m i ja

1. Dresdeno pilis ir katalikų katedra nuo Semperio galerijos pusės, fotografas Mindaugas Kaminskas

Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai (Die Staatlichen Kunstsammlungen Dresden), garsėjantys fenomenaliomis pasaulinėmis kolekcijomis, savo ištakas sieja su 1560 m. įkurta Kunstkamera, kuri per šimtmečius sukaupė didžiulį kiekį unikalių eksponatų. 2010 m. minint 450 metų muziejinės veiklos jubiliejų Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai įsteigė Dresdeno tarptautinę vasaros menų akademiją (Dresden Summer – International Academy for the Arts), kurios metu dalyviams suteikiamos išskirtinės teisės tiesiogiai susipažinti ne tik su unikaliomis vertybėmis, bet ir su muziejų užkulisiais.

Dresdeno tarptautinės vasaros menų akademijos dalyviai – tai muziejininkai, mokslininkai, studentai, kolekcininkai arba paprasti meno mylėtojai iš viso pasaulio, kurie intensyviuose septynių dienų trukmės kursuose turi galimybę visapusiškai

112

susipažinti su istorinėmis Dresdeno vietomis bei iškiliausiais paveldo lobynais. Šios akademijos unikalumas yra kompetentinga gidų komanda, sudaryta iš institucijų direktorių, mokslininkų bei kuratorių, kurie yra savo srities profesionalai. Todėl pristatant meno šedevrus buvo pateikiami naujausi mokslinių tyrimų rezultatai, o kalbant apie techninius dalykus muziejuje atvirai demonstruoti sprendimai, kurie naudingi kolekcijų pristatymams bei eksponatų saugojimui. Akademijos lektoriai taip pat pristatė pačius reikšmingiausius vykdomus projektus ir generavo aktualius muziejinius klausimus, įtraukdami dalyvius į bendras diskusijas.

Dalyvavimas Dresdeno tarptautinėje vasaros menų akademijoje kaip Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejininkui buvo labai naudingas dėl

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2. Porceliano kolekcijos kuratorė Kora Viurmel (Cora Würmell, antra iš dešinės) Dresdeno vasaros menų akademijos dalyviams pristato iškiliausius eksponatus, fotografas Mindaugas Kaminskas

3. Istoriniai Žalieji skliautai, kur bendri Lenkijos, Lietuvos ir Saksonijos valdovai kaupė brangenybes (atkurti prieš kelerius metus), fotografas Mindaugas Kaminskas

4. Porcelianinė mozaika „Kunigaikščių žygis“, vaizduojanti Saksonijos kunigaikščių procesiją, papuošta ir Lietuvos Vyčiu, fotografas Mindaugas Kaminskas

pažinties su pačių geriausių Dresdeno muziejų ekspozicijomis, vertybėmis, eksponavimo metodika ir technika, darbo organizavimu.

Ypač buvo naudinga patirtis stebint Dresdeno rezidencinės pilies atkūrimo darbus, kurie Saksonijoje yra analogiški Valdovų rūmų atvejui. Šie rūmai yra vienas seniausių pastatų Dresdene, kur nuo XVI a. vidurio iki XX a. pradžios rezidavo Saksonijos valdovai. Pilis per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta, 40 metų buvo tik jos griuvėsiai. Atkūrimo darbai prasidėjo tik 1986 m. ir tęsiami iki šiol.

Atstatomuose rūmuose naudojamos šiuolaikinės medžiagos ir neretai modernūs architektūriniai sprendimai, o projekto tikslai labai panašūs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų – sukurti muziejinį bei kultūrinį kompleksą. Kiti Lietuvos ir Saksonijos sąlyčio taškai – Augustas II, vadintas Stipriuoju (nuo 1694 m., būdamas Saksonijos valdovas, 1697–1704 ir 1709–1733 m.

V o l U M EN

II

kartu tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu) ir Augustas III. Glaudus istorijos tarpsnis paliko nemažai lituanistinių ženklų Saksonijoje, todėl Dresdeno vasaros akademija suteikė puikią progą ir lituanistinės medžiagos paieškoms.

Dresdeno tarptautinė vasaros menų akademija padėjo sukaupti neįkainojamos patirties tiesiogiai bendraujant su Vokietijos muziejininkais bei akademijos dalyviais iš įvairių šalių. Jos metu, siekiant tolesnio bendradarbiavimo, buvo užmegzti naudingi kontaktai, kurie padės plėtoti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ryšius su pasaulinėmis paveldo saugyklomis.

Daugiau informacijos apie Dresdeno tarptautinę vasaros menų akademiją galima rasti adresu: www.skd.museum/en/research/dresden-summer.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

113

Eglė Zaveckienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.zaveckiene@valdovurumai.lt

B a lt i j o s M uz e o l o g i j o s m o k y k l o s Ta l i n e a p ž va l g a 2011 m. liepos 10–16 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojos Birutė Verbiejūtė ir Eglė Zaveckienė dalyvavo Baltijos muzeologijos mokykloje (Baltic Museology School), kuri vyko Estijos sostinėje Taline.

Mokyklos tikslas – plėsti ir vystyti muzeologinės minties sklaidą tarp Baltijos šalių muziejų darbuotojų.

Aštuntojo seminaro mokymai buvo skirti parodų eksponavimo problemoms spręsti, vadinosi „Paroda išeksponuota“ (Exhibition Exhibited).

Mokymų organizatoriai visuomet stengiasi pakviesti gerus lektorius, žymius muzeologijos specialistus. Šiais metais paskaitas skaitė dr. Martinas Šaereris (Martin Schaerer) (1 il.) iš Šveicarijos ir dr. Marja Liza Ronko (Marja Liisa Rönkkö) iš Suomijos, Helsinkio universiteto.

Vertingiausios ir naudingiausios buvo dr. M. Šaererio paskaitos. Parodų teorijai išdėstyti pasitelkta semiotinė analizė. Pagrindinės dr. M. Šaererio tezės: muziejus yra vertybių saugojimo vieta, kurioje eksponatai yra kaip ženklai, padedantys suprasti ir interpretuoti šiuo metu neegzistuojančius reiškinius; paroda – aiškinamoji įvairių situacijų, sąsajų, reiškinių vizualizacija, ji turi apimti kuo daugiau lankytojo juslių ir neturi būti skirta vien akims; lankytojas yra integrali parodos dalis, o muziejininko tikslas padėti lankytojui dešifruoti parodoje užkoduotą žinią.

Dr. M. L. Ronko paskaitos buvo skirtos apžvelgti muziejų istoriją ir ekspozicijų kaitą nuo kunstkamerų atsiradimo iki šiuolaikinių ekomuziejų.

Visi mokymų dalyviai buvo suskirstyti į penkias darbo grupes. Grupėse reikėjo diskutuoti ir vertinti nurodytų muziejų parodas, o mokymų pabaigoje parengti ir pristatyti ekspoziciją, atspindinčią visos savaitės veiklą (2 il.).

Pagrindinis diskusijų objektas – 2011 m. gegužės mėn. atidaryta paroda „Išlikimo dvasia“ (Spirit Of Survival) Estijos istorijos muziejaus filiale, buvusioje Gildijos salėje (3, 4 il.). Buvo įdomu sužinoti, su kokiomis problemomis ir sunkumais susidūrė parodos rengėjai, kaip išsivystė parodos koncepcija, kokiais kriterijais vadovaujantis atrinkti eksponatai. Parodą sudarė kelios atskiros dalys: rūsiuose buvo supažindinama su viduramžių prekyba,

114

prekybiniais ryšiais, demonstruojama ginklų ir egzotiškų daiktų kolekcija, pirmame aukšte – pagrindinė ekspozicinė salė, skirta Estijos istorijai, kuri apima 10 000 metų, t. y. nuo vėlyvojo paleolito iki šių dienų. Parodos leitmotyvas – mažos tautos sugebėjimas išlikti, išlaikyti savastį, kalbą, kultūrą. Ekspozicija labai moderni, stengtasi netradiciškai pristatyti Estijos istoriją, įdomiai sudėlioti eksponatus.

Liepos 13 d. organizuota išvyka į Helsinkio muziejus. Vėliau pagal amerikietišką parodų vertinimo modelį reikėjo aptarti Kiasmos šiuolaikino meno muziejaus ir Helsinkio miesto muziejaus Hakasalmi vilos ekspozicijas. Ypač patiko apsilankymas Helsinkio gamtos istorijos muziejuje, kuris turi puikias edukacines ir labai žaismingas bei informatyvias ekspozicijas (5, 6 il.).

Laisvu nuo paskaitų metu buvo lankomasi įvairiuose Talino muziejuose. Estai nemažai investuoja į kultūrą ir kultūrinius objektus, taip pat ir į muziejus. Daugelis aplankytų muziejų neseniai renovuoti, juose vadovaujantis šiuolaikine muzeologijos teorija įrengtos modernios interaktyvios ekspozicijos, su daug multimedijų.

Iš labiausiai patikusių galima paminėti Kiek in de Kok (Kiek in de Kök) muziejų, skirtą Talino gynybiniams įtvirtinimams (7 il.), Mia Mila Manda (Miia – Milla – Manda) muziejų, skirtą vaikams nuo 3 iki 11 metų, Nuku (Nuku) lėlių teatro muziejų ir Kumu (Kumu) dailės galeriją. Kumu dailės galerija 2008 m. yra pelniusi Europos metų muziejaus apdovanojimą (8 il.).

Baltijos muzeologijos mokykla – puiki vieta muziejininkams tobulintis, pasisemti idėjų ir patirties iš savo kaimynų, užmegzti naujų ryšių ir pažinčių. 2011 m. lapkričio 3 d. Kaune Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykusiame seminare Birutė Verbiejūtė ir Eglė Zaveckienė su kitais Lietuvos muziejų darbuotojais dalijosi patirtimi, įgyta šioje mokykloje, ir pristatė pranešimus „Vizualizacija: komunikacijos procesas parodoje“, „Nuo kunstkameros iki ekomuziejaus“.

2012 m. Baltijos muzeologijos mokykla vyks Klaipėdoje, numatoma tema – „Muziejų rinkiniai kaip bendravimo su visuomene būdas“. Mokymus ves dėstytojai – Fransua Meresas (Franois Mairesse, Sorbonos universitetas, Prancūzija) ir Suzana Peterson (Susanna Pettersson, Suomijos nacionalinė galerija).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Akimirkos iš Baltijos muzeologijos mokyklos, paskaitą skaito dr. Martinas Šaereris (Martin Schaerer), fotografė Birutė Verbiejūtė

5. Helsinkio gamtos istorijos muziejuje, fotografė Eglė Zaveckienė

2. Viena iš mokyklos dalyvių surengtų ekspozicijų, atspindinčių savaitės veiklą „Žinių uostas“, fotografė Eglė Zaveckienė

6. Prie stendo apie žmogaus protėvius Helsinkio gamtos istorijos muziejuje, fotografė Eglė Zaveckienė

3. Lankytojai susipažįsta su trumpai ir žaismingai ekranuose demonstruojama Estijos istorija, Estijos istorijos muziejaus filialas, buvusi Gildijos salė, fotografė Birutė Verbiejūtė

7. Viduramžių Talino gynybinių įtvirtinimų maketas Kiek in de Kok muziejuje, fotografė Eglė Zaveckienė

4. Parodos „Išlikimo dvasia“ vaizdas, Estijos istorijos muziejaus filialas, buvusi Gildijos salė, fotografė Birutė Verbiejūtė

8. Kumu dailės galerija Taline – geriausias Europos muziejus 2008 metais, fotografė Eglė Zaveckienė

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

115

Gediminas Gendrėnas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 g.gendrenas@valdovurumai.lt

E D U KA C IJOS M OK Y KLA LENKIJOJE Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo (toliau – Varšuvos karališkoji pilis) kvietimu, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Gediminas Gendrėnas ir šio skyriaus administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė 2011 m. rugsėjo 29–spalio 4 d. dalyvavo Lenkijos ir kitų užsienio šalių muziejų edukatoriams surengtuose mokymuose. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį Varšuvos karališkosios pilies edukacijos specialistų iniciatyva rengiami tokio pobūdžio mokymai skirtinguose Lenkijos muziejuose.

2011 m. rudenį užsiėmimai vyko Pietų Lenkijoje, Nedzicos pilyje, kurioje dar išlikę XIV–XV a. mūrinių statinių fragmentų, pakeitusių savo pirminę išvaizdą ir paskirtį po XVII a. rekonstrukcijų bei vėlesnių pertvarkymų. Dabar čia įrengtas pilies muziejus, konferencijų salės, svečių kambariai, yra ir nedidelės virtuvės įranga.

Pilyje buvo apgyvendinta ir didžioji dalis mokymuose dalyvavusių muziejininkų.

Kasmetinių mokymų tematika labai įvairi. Tai dažnai lemia muziejaus, kuriame vyksta užsiėmimai, kolekcijų ypatumai. Šį kartą mokymų programa buvo skirta legendoms ir padavimams: „Nie tylko Biała Dama – legenda, klechda, podanie w edukacji muzealnej“ („Ne tik Baltoji Dama – legenda, pasakėčia, padavimas muziejaus edukacinėje veikloje“).

Mokymų iniciatoriai – Varšuvos karališkosios pilies Edukacijos skyriaus vedėjas Janas Danielius Artymovskis (Jan Daniel Artymowski) ir jo žmona Beata (Beata). Užsiėmimus vedė ir kiti šio skyriaus darbuotojai: Agneška Lichač (Agnieszka Lichacz), Ana Čekaj (Anna Czekaj), Slavomiras Ščockis (Sławomir Szczocki), Tomašas Taraškevičius (Tomasz Taraszkiewicz). Tradiciškai lektoriais kviečiami ir vienas arba du gerai žinomi, autoritetingi edukacijos specialistai iš to regiono, kuriame vyksta mokymai. Šį kartą tai buvo svečias iš Zakopanės Tatrų muziejaus (Muzeum Tatrzanskie) – Voicechas Šatkovskis (Wojciech Szatkowski). Mokymuose dalyvavo 36 specialistai iš 19 įvairaus dydžio regioninių bei nacionalinės reikšmės didžiųjų Lenkijos muziejų. Kaip parodė kasdienis bendravimas su kolegomis, šie mokymai labai gerai vertinami tarp Lenkijos muziejininkų.

Užsiėmimų darbotvarkė buvo gana intensyvi. Jie vyko nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro. Dar buvo susiformavusi tradicija – po vakarienės nuo 19 val. mokymuose dalyvaujančių muziejų atstovai pristatydavo savo muziejų, edukacinę veiklą, įdomesnius projektus.

Diskusijos ir aptarimai paprastai užtrukdavo iki 21 valandos.

Užsiėmimų pradžioje pristatomas muziejus, kuriame vyksta mokymai, bei surengiama ekskursija po jį. Tuomet prisistato ir į mokymus atvykę dalyviai.

116

Legendų ir padavimų tematiką muziejų edukacijoje, mokymų tikslus bei problemas, su kuriomis susiduria edukacinių užsiėmimų vadovai šią temą pristatydami lankytojams, apžvelgė J. D. Artymovskis. Nagrinėtos mito, legendos, padavimo sąvokos. Įprasta, kad teorinė mokymų dalis būna kiek nuobodoka klausytojams, todėl edukacinė paskaita buvo vedama siekiant atskleisti dėstymo metodikos subtilybes, skatinančias klausytojų iniciatyvą. Į kiekvieno klausimo nagrinėjimą buvo įtraukiami visi mokymų dalyviai, nes atskiri teoriniai klausimai svarstyti čia pat sudarytose klausytojų grupėse, pristatytos jų nuomonės, buvo provokuojamos diskusijos.

Darbas grupėse – vienas šių mokymų akcentų. Užsiėmimų dalyviai, taikant žaidimo elementus, buvo skirstomi į grupes. Taip skatintas jų aktyvumas, konkurencija, mokėjimas pateikti savo mintis kuo vaizdingesne kalba, pasitelkiant vaizdines priemones arba pantomimos elementus. Taikyti praktinėje veikloje patikrinti bendravimo su muziejaus lankytojais metodai. Jų efektyvumu mokymų dalyviai galėjo įsitikinti elgdamiesi kaip edukacinių užsiėmimų dalyviai. Tenka pabrėžti ir ypatingą mokymų dalyvių geranoriškumą, puikius bendravimo įgūdžius. Tai, galimas dalykas, nulemia ir jų kasdienė profesinė veikla.

Per užsiėmimus buvo naudojamos ir gana įprastos priemonės (multimedijos įranga, lenta, spalvotas popierius, kūrinių kopijos, spalvoti rašikliai), ir kiek netradicinės, pvz., šaudymo lankas.

Parinktos įvairaus amžiaus grupėms skirtos temos. Viena jų daugelyje muziejų populiari edukacinių užsiėmimų tema – „lobio“ ieškojimas. Tema buvo pradedama nuo Nedzicos pilies legendos apie paslėptą inkų lobį. Tai sena populiari legenda, kuria žmonės tikėjo ir tiek pilyje, tiek jos apylinkėse ne kartą ieškojo lobio. Užsiėmimo dalyviai, lyg traukdami egzaminų bilietus, turėjo pasirinkti sukarpyto atvirlaiškio fragmentą. Iš sukarpytų gabaliukų jie sudėjo dėliones, taip susijungdami į atskiras grupes. Kiekviena grupė gavo dėžutę-lobį, kurią turėjo paslėpti pilyje. Pasitelkiant simbolius buvo piešiama schema, kurioje nurodoma, kaip rasti lobį, bei surašomas užšifruotas vietos aprašymas. Šifrų raktus pateikė užsiėmimo vadovas. Grupės apsikeitė jų pačių sudarytomis schemomis ir šifruotais aprašymais, ir tai tapo užduotimi kitai grupei. Laimėjo ta grupė, kuri pirma surado lobį. Dėžutėje-lobyje taip pat buvo paslėptos „vertybės“ – paskata ieškantiesiems.

Užsiėmimuose įdomiai pristatytas mitų, legendų, padavimų atsiradimo ir raidos kelias, kai per kiekvieną užsiėmimą sudaromoms vis naujoms dalyvių grupėms buvo pateikiamos skirtingos užduotys.

Viename iš tokio užsiėmimo etapų pateiktos kelių žinomų istorinių ir šiuolaikinių asmenybių bei poetų biografijos. Šios asmenybės nebuvo įvardytos. Dvi grupės gavo vienodus asmens biografinius duomenis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Nedzicos pilis, fotografas Gediminas Gendrėnas

3. Mokymų dalyviai dirba grupėmis, fotografas Gediminas Gendrėnas

2. Edukacijos mokymus veda Varšuvos karališkosios pilies Edukacijos skyriaus vedėjas Janas Danielius Artymovskis (Jan Daniel Artymowski) ir Beata Artymovska (Beata Artymowska), fotografas Gediminas Gendrėnas

4. Muziejų darbuotojai mokymuose tapo edukacinių užsiėmimų dalyviais, fotografas Gediminas Gendrėnas

Viena grupė, remdamasi turimais duomenimis, turėjo išaukštinti asmens nuopelnus, o kita, pasitelkdama tuos pačius duomenis, turėjo juos sumenkinti. Užsiėmimo pabaigoje dalyviams atskleistos žinomos, dažnai prieštaringai įvairiuose visuomenės sluoksniuose arba tautose vertinamos asmenybės, žmonių sukurtos būtos ir nebūtos jų gyvenimo istorijos. Įdomus ir kitas edukaciniuose užsiėmimuose taikytinas metodas, kai užsiėmimo vadovas, kalbėdamas apie istorinius įvykius arba asmenybes, retkarčiais medijose netikėtai panaudoja šiuolaikinius vietovių vaizdus, buities detales. Tokie „inkliuzai“, kartais net kiek šokiruojantys, padeda suaktyvinti auditoriją. Be abejo, taikant tokius metodus, reikia ypač gerai pažinti nagrinėjamą temą, jausti ir valdyti klausytojus.

Beje, vienas iš užsiėmimų buvo skirtas ir kalbėjimo menui, balso treniruotėms, ilgo kalbėjimo subtilybėms, mokyta, kaip įveikti auditorijos baimę. Užsiėmimą vedė profesionalus teatro aktorius T. Taraškevičius, neseniai baigęs ir muziejininkystės studijas, bet jau daugybę metų dirbantis ir Varšuvos karališkosios pilies Edukacijos skyriuje.

Pusdienis buvo skirtas ir susipažinti su Nedzicos apylinkėmis, istorija. Pėsčiomis mokymo dalyvius lydėjęs šio regiono žinovas V. Šatkovskis pasakojo vietos legendas, pristatė tradicinius vietos žmonių amatus, gyvenimo buities ypatumus. Vakare po planinių užsiėmimų vienas iš mokymų dalyvių susitikimų buvo skirtas ir Valdovų rūmų atkūrimo projektui bei edukacinei veiklai Valdovų rūmų muziejuje pristatyti. Reikia pastebėti, kad sulaukta išskirtinio dėmesio, klausimų, teigiamų komentarų. Daugelis išsakė norą apsilankyti šiame muziejuje.

Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad tokie kursai buvo gerai suorganizuoti, kalbant tiek apie užsiėmimų temų ir lektorių parinkimą, tiek apie tinkamų gyvenimo bei darbo sąlygų sudarymą mokymų dalyviams. Jaučiama daugiametė patirtis. Šie mokymai suteikia galimybę du kartus per metus susitikti, keistis informacija ir patirtimi įvairių Lenkijos regionų ir muziejų edukacijos darbuotojams. Tai padeda matyti pagrindines muziejų veiklos ir plėtros kryptis, palaikyti ir tobulinti Lenkijos nacionalinę muziejų edukacijos mokyklą. Šiuo aspektu tai būtų sektinas pavyzdys ir Lietuvos muziejams.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

117

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

At r a n da n t U k r a i n ą i š n auj o

1. Kijevo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soboras, pradėtas statyti 1073 m., 1941 m. sugriautas, o 2000 m. atstatytas, fotografas Dalius Avižinis

Ukraina – tai šalis su nepaprastai turtinga istorija, galinti pasigirti gausiais paveldo objektais. Nors šalis patyrė daug netekčių Antrojo pasaulinio karo metais ir ypač sovietmečiu, galima tik žavėtis Ukrainos muziejininkų atliktu darbu išsaugojant istorijos paminklus. Lietuvą ir Ukrainą sieja bendra praeitis, tad ir didelė dalis išlikusių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų paveldo objektų yra aktualūs tiek ukrainiečiams, tiek ir lietuviams. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios buvo nuvykta į Ukrainą (2010 m. gegužės 16–24 d.). Pagrindiniai kelionės tikslai – rinkti informaciją apie Ukrainos muziejuose esančius eksponatus, susijusius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, taip pat susitikti su Lvovo muziejininkais bei aptarti būsimos parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“

118

detales. Buvo pasirinkti keli aktualesni miestai – sostinė Kijevas ir savo istorine situacija artimas miestas Lvovas.

Pirmą dieną Kijeve buvo aplankytas Pečioros Lavros kompleksas. XI a. pradėtame statyti vienuolynų ansamblyje šiuo metu yra vienuolynai ir Nacionalinis Kijevo Pečioros istoriniskultūrinis rezervatas, kuriame veikia keli muziejai (Ukrainos istorinių brangenybių muziejus, Ukrainos liaudies meno muziejus, Ukrainos knygos ir knygų spausdinimo muziejus bei Ukrainos teatro, muzikos ir kino muziejus). Muziejuose su Lietuva susijusių eksponatų nerasta, tačiau keli objektai įdomūs kaip atstatymo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soboras, kuris buvo pradėtas statyti 1073 m., o 1941 m. sugriautas. 1995 m. Ukrainos prezidentas išleido įsakymą dėl soboro at-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

statymo, ir po penkerių metų šventykla buvo pašventinta.

Gegužės 18 d. buvo apsilankyta Nacionaliniame Ukrainos dailės muziejuje. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo atidaryta 1899 metais. Šiuo metu muziejuje pristatoma: XII–XIX a. Ukrainos ikonų tapyba, XIX–XX a. Ukrainos dailė bei XVII–XVIII a. portretų kolekcija. Didesnė eksponatų dalis susijusi su Ukrainos istorija, tačiau kai kas gali būti aktualu ir lietuviams. Muziejuje eksponuojamas nedidelis 1653 m. Abrahamo van Vestervelto (Abraham van Westervelt, apie 1620–1692) sukurtas piešinys, vaizduojantis Jonušą Radvilą, priimantį Bogdano Chmelnickio pasiuntinius. A. van Vesterveltas 1651–1653 m. dirbo Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos dvare ir lydėjo jį karo su kazokais metu. Tada buvo sukurtas „Kazokų ekspedicijos“ 49 piešinių ciklas. Greičiausiai šis piešinys, vaizduojantis susitikimą, manytina, įvykusį prie Žvaneco vietovės, yra iš minėto ciklo. Tą pačią dieną buvo aplankytas Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus. Jame ypatingas dėmesys skirtas archeologiniams radiniams, kurie buvo rasti Ukrainoje per tarpukariu vykdytus archeologinius kasinėjimus. Muziejuje eksponuojama nemažai XIV–XVIII a. eksponatų. Verta paminėti kelis aktualesnius. Eksponuojami keli XIV–XV a. kardai, kurie vadinami lietuviškais, XVII a. husaro šarvai, dvi XVIII a. pradžios partizanos (greičiausiai sukurtos Saksonijoje) su Lenkijos Karalystės herbu Ereliu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu Vyčiu, XVI a. antros pusės kardas su užrašu „MEMORIA COMMVNITATIS“. Kardo makštis puošta metalinėmis plokštelėmis, vienoje iš jų jungtinis herbas sudarytas iš penkių laukų (keturiuose laukuose yra Lenkijos Karalystės Ereliai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčiai, o centriniame – herbas Dębrowa). Labai įdomus eksponatas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos portretas, kurį sukūrė nežinomas dailininkas, kaip rašoma etiketėje, greičiausiai XVII amžiuje.

Tapybos darbo viršuje yra įrašas: „KAZIMIR LEO SAPIECHA V:C:M:D:L:1609“. Ekspozicijoje galima pamatyti 1595 m. Vilniuje Mamoničių spaustuvėje išleistą knygą Apaštalas. Monetų ir banknotų ekspozicijoje yra chronologiškai išdėstytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės monetos (nuo Vytauto iki Augusto Stipriojo), bokalas, pagamintas iš XVII a. Žygimanto Vazos laikų monetų, bei lenkiškų ir lietuviškų monetų lobis, rastas Boryspilyje. Greta taikomosios dailės kūrinių muziejuje eksponuojami įvairūs dokumentai, pavyzdžiui, 1504 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žemių dovanojimo Jonui Sapiegai raštas, 1569 m. Žygimanto Augusto raštas, suteikiantis žemes Laurynui Vainai ir kt. Kitą dieną buvo aplankytas Bogdano ir Varvaros Chanenko menų muziejus (dar vadinamas Vakarų ir Rytų meno muziejumi). Muziejaus kolekcijos pagrindas – privatus Chanenko šeimos rinkinys, šiuo metu sudarytas iš 17 000 eksponatų.

Vertybės buvo perkamos įvairiuose antikvariatuose ir aukcionuose Berlyne, Madride, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Vienoje. Nepaprastai turtingos kolekcijos eksponatai ypač vertingi kaip lyginamoji medžiaga. Muziejuje eksponuojama daug XV–XVI a. prancūziškų ir itališkų baldų, XVII a. tapybos darbų, sukurtų meistrų, kurių darbų būta ir Vazų kolekcijose, pavyzdžiui, Davido Vinkenbonso (David Vinckenboons, 1567–1632) ir Jakobo Jordanso (Jacob Jordans, 1593–1678). Bene aktualiausias darbas yra Elisabetos Vige Le Brun (Elisabeth Vigée Le Brun, 1755–1822) 1797 m. sukurtas paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas.

V o l U M EN

II

2. Zoločivo pilis su Kiniškaisiais rūmais, fotografas Dalius Avižinis

Prieš išvykstant iš Kijevo, buvo aplankytas dar vienas objektas – aktualus atstatymo pavyzdys – Aukso vartai. Jie pradėti statyti XI a. kartu su miestą juosusia gynybine siena. Vartų viršuje buvo įrengta cerkvė su auksiniu kupolu, nuo kurio ir kilo pavadinimas. Aukso vartai labai nukentėjo 1240 m. per mongolų antpuolį. Iš ikonografijos ir rašytinių šaltinių žinoma, kad XVI–XVII a. vartų vietoje buvo griuvėsiai. 1832 m. rūmų teritorijoje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. 1982 m., švenčiant Kijevo 1500 m. jubiliejų, nuspręsta atstatyti Aukso vartus. Atstatant objektą, kilo panašių sunkumų, kaip ir Vilniuje. Buvo nemažai diskusijų, susijusių su atstatymu, kadangi išliko labai nedaug ikonografinės medžiagos bei kitų šaltinių. Po renovacijos 2009 m. Aukso vartai vėl yra atviri lankytojams. Šiuo metu rengiama būsima ekspozicija, o atkuriant cerkvę vartų viršuje remiamasi vien tik analogais.

Atvykus į Lvovą gegužės 20 d., įvyko keli susitikimai su Lvovo muziejininkais. Pirmiausia buvo aplankyta Nacionalinė Lvovo dailės galerija, kur susitikta su direktoriumi Borisu Voznickiu. Aptarti klausimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretų skolinimo ir jų eksponavimo Vilniuje.

Po pokalbio direktorius pakvietė apsilankyti ekspozicijoje – galerijoje, kurioje eksponuojama XIX–XX a. dailė. Keli eksponuojami XIX a. darbai pristato scenas iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos – Arturo Grotgerio (Artur Grottger, 1837–1867) „Jonas Sobieskis susitinka su imperatoriumi Leopoldu netoli Švechteno“ (1859), Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) „Švedijos karalius Karolis Gustavas ir Simonas Starovskis Vladislovo Lokietkos kapo fone“ (1857), Vladislovo Bakalovičiaus (Władysław Bakałowicz, 1833–1903) „Pokylis Henriko Valua dvare“.

Per ateinančias kelias dienas kartu su direktoriumi B. Voznickiu buvo aplankyti kiti Lvovo dailės galerijos padaliniai.

Direktorius mielai aprodė Potockių rūmų ekspoziciją, kurioje lankytojai gali susipažinti su XIV–XVIII a. Europos tapyba. Potockių rūmuose greta Francisko Gojos (Francisco Goya, 1746–1828) ir Džordžo de la Tūro (Georges de La Tour, 1593–1652) tapybos darbų eksponuojami Lenkijos ir Lietuvos valdovų portretai. Pavyzdžiui, Simono Bogušovičiaus (Szimon Boguszowicz) 1611–1613 m. tapytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos portretas, nežinomo XVII a. dailininko sukurti My-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

119

3. Oleskos pilis – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio gimimo vieta, fotografas Dalius Avižinis

4. Pidhirciai – XVII a. 1 p. įtvirtintos rezidencijos pavyzdys, fotografas Dalius Avižinis

kolo Kaributo Višnioveckio ir žmonos Eleonoros portretai, Luji de Silvestro (Luis de Silvestre, 1675–1760) dirbtuvėse sukurtas Augusto III portretas bei paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas, kurį nutapė jo dvaro dailininkas Marčelas Bačarelis (Marcello Bacciarelli, 1731–1818).

Direktorius pasiūlė gegužės 25 d. aplankyti muziejaus padalinius, esančius už Lvovo. Tai vadinamoji „Auksinė pasaga“, kurios pavadinimas kilo nuo pilių išsidėstymo lanku. Pirmasis aplankytas objektas buvo Zoločivas, kuriame įsikūręs gražus barokinis ansamblis. Zoločivo pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1532 m., 1634 m. jos savininku tapo Jokūbas Sobieskis. Pilis buvo apjuosta gynybiniais įtvirtinimais, pastatomas dviejų aukštų rūmų pastatas ir Kiniškieji rūmai. Pastatų kompleksas labai nukentėjo 1672 m., XIX a. čia įkurtos austrų kareivinės, Antrojo pasaulinio karo metu pilyje veikė NKVD bei Gestapas. Tik 1986 m.

B. Voznickio iniciatyva bei pastangomis komplekse įkurtas muziejus. Kiniškuosiuose rūmuose įrengta rytų meną pristatanti ekspozicija. Pristatomi eksponatai, atspindintys Kinijos, Indijos, Arabų kraštų kultūrą. Aplink pastatą įrengtas sodas, turintis japoniškiesiems sodams būdingų bruožų. Greta stovinčio dviaukščio pastato ekspoziciją galima būtų suskirstyti į kelias dalis. Pirmojoje pristatoma pastato istorija. Demonstruojamas XVII a. komplekso maketas, nedidelė ekspozicija skirta sovietmečiu čia kalėjusiems ir nužudytiems asmenims atminti, eksponuojamos komplekso atkūrimą pristatančios nuotraukos. Kita ekspozicijos dalis skirta atkurtam interjerui. Tam pasitelkti tiek originalūs objektai (pavyzdžiui, XVIII a. nežinomo dailininko sukurtas Mykolo Kazimiero Radvilos (1702–1762), kuriam nuo 1739 m. priklausė Zoločivo pilis, portretas), tiek ir įvairių tapybos darbų kopijos, įvairių laikotarpių baldai ir kt. Antrame pastato aukšte įrengta stilizuota sosto salė, kurios sienos viršuje puoštos dabartiniais Europos valstybių herbais, įrengtas baldakimas su krėslu. Dalis muziejaus patalpų naudojamos privačioms parodoms eksponuoti.

Kitas aplankytas objektas – apie 1637–1640 m. statyti įtvirtintos rezidencijos tipo rūmai Pidhirciuose. Rūmai iškilo Lenkijos didžiojo etmono Stanislovo Konecpolskio (Stanisław Koniecpolski) iniciatyva. Manoma, kad ankstyvojo baroko rūmų architektu buvo iš Venecijos kildinamas Andriejus del Akva (Andrea dell’Aqua,

1584–1656). Rūmai pasižymėjo nepaprasta prabanga, turtingomis kolekcijomis. Deja, 1918–1920 m. didelė dalis rūmuose buvusio turto buvo išgrobstyta. Galiausiai XX a. šeštajame dešimtmetyje rūmai degė. 1997 m. pastatas atiteko Nacionalinei Lvovo dailės galerijai, šiuo metu vyksta rekonstrukcijos darbai. Išlikę autentiški elementai – židiniai ir durų portalai – labai artimi buvusiems Vilniaus rezidencijoje. Rūmuose kol kas neįrengta jokia ekspozicija, tik buvusiuose kazematuose veikia nedidelė paroda, kurioje pasitelkus stendus pristatoma rūmų istorija. Paskutinis aplankytas objektas – Oleskos pilis. Pilis pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1390 m., o jos klestėjimo laikotarpis susijęs su Sobieskių gimine. Būtent čia 1629 m. gimė būsimas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis. Pilis ypač nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais.

Tiek sovietų kareiviai, tiek ir vietiniai gyventojai prisidėjo prie pilies naikinimo. 1975 m. pilis atiteko Lvovo dailės galerijai. Vienoje įdomiausių Ukrainos pilių yra įrengta ekspozicija, pristatanti pilies istoriją, čia gyvenusius asmenis, vykdytus tyrimus ir atliktą rekonstrukciją. Pilyje eksponuojama XVI–XVIII a. vaizduojamoji ir taikomoji dailė. Didelė dalis skulptūrų, ikonostasų elementų buvo išgelbėti iš nykstančių bažnyčių ir cerkvių. Daugelis portretų, šiuo metu eksponuojamų Oleskos pilyje, čia pateko iš kitų sunaikintų dvarų, taip pat iš jau minėtų Pidhircių rūmų. Iš įdomesnių eksponatų reikia paminėti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro portretą, kurio autorystė priskiriama Voicechui Stefanovičiui (Wojciech Stefanowicz, mirė 1588 m.), XVI a. (?) nežinomo autoriaus marmurinį biustą, vaizduojantį Barborą Radvilaitę arba Barborą Zapoliją, nežinomo dailininko apie 1621 m. sukurtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus portretą, Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos portretą, sukurtą nežinomo XVIII a. antros pusės dailininko. Greta Oleskos pilies yra buvusi kapucinų ordino bažnyčia ir vienuolynas, kuriuose šiuo metu yra įrengtos Nacionalinės Lvovo dailės galerijos saugyklos. Jose saugomi XV–XVIII a. eksponatai – skulptūros, tapybos darbai, altorių ir ikonostasų elementai.

Kitas stambus muziejus, kurio pagrindiniai padaliniai įsikūrę aplink miesto rotušę, yra Lvovo istorijos muziejus. Buvo susitikta su muziejaus direktoriumi Bogdanu Čaikovskiu bei kitais muziejaus darbuotojais Olena Roman ir Tarasu Rudko. Po susiti-

120

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

kimo direktorius pasiūlė susipažinti su muziejaus ekspozicijomis.

Pirmiausia apsilankyta vadinamajame Korniakto name. Pastato pavadinimas kilo nuo garsaus pirklio Konstantino Korniakto, kuris atvyko į Lvovą 1569 metais. Vėliau pastatą buvo nusipirkęs būsimo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio tėvas Jokūbas Sobieskis. XX a. pradžioje pastate buvo įsikūręs Nacionalinis Jono Sobieskio muziejus. Jame eksponuojamas XVII a. nežinomo dailininko sukurtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos visafigūris portretas, kuriame valdovas vaizduojamas kaip karvedys, dvi XIX a. miniatiūros, vaizduojančios Boguslavą Radvilą ir Oną Mariją Radvilaitę-Radvilienę, keli Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio ir jo žmonos Marijos Kazimieros portretai, XIX a. nutapytas paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas. Kitas aplankytas muziejaus padalinys vadinamasis Bandinelio namas. Pastatas pastatytas XVI–XVII a., nuo XVII a. ketvirtojo dešimtmečio priklausė Robertui Bandineliui (Roberto Bandinelli), kuris į Lvovo miesto istoriją įėjo kaip pirmojo pašto įkūrėjas (įkurta 1629). Pastate išliko gana daug vidaus architektūros elementų, prieš keletą metų pastatas rekonstruotas. Aplankyta ekspozicija nebuvo visiškai suformuota, kadangi ateityje planuojama įrengti dalies patalpų interjerą. Didesnė ekspozicijos dalis yra skirta Lvovo miesto istorijai, taip pat ekspozicijoje galima pamatyti XVIII–XIX a. sukurtą dėžutę, puoštą emalio technika atliktu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro portretu, XVIII a. tabokinę, kuri XIX a. buvo dekoruota valdovų Žygimanto Vazos ir jo žmonos Konstancijos portretais, XVIII a. Meiseno porceliano dirbtuvėse sukurtą Augusto III skulptūrą, taip pat kelis įdomius XVIII–XIX a. tapybos darbus, vaizduojančius Lenkijos ir Lietuvos valdovus Žygimantą Augustą, Steponą Batorą, Žygimantą Vazą, Vladislovą Vazą, Joną Kazimierą Vazą, Joną Sobieskį bei Augustą II. Muziejaus rūsyje įrengta stiklo dirbinių ekspozicija, kurioje eksponuojamos kelios greičiausiai XIX a. taurės. Viena iš jų dekoruota Lenkijos Karalystės herbu Ereliu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčiu, kita – Sobieskių herbu, trečioji – karūna ir inicialais „SARP“.

Išsami ginkluotės ekspozicija pristatoma Lvovo istorijos muziejaus padalinyje – Arsenale. Pristatomi eksponatai apima gana plačias chronologines ir geografines ribas. Muziejuje eksponuojamas

V o l U M EN

II

5. Etnografijos ir amatų muziejaus padalinio „XV–XX a. baldų, gobelenų, porceliano, metalo dirbinių ekspozicijos“ fragmentas, fotografas Dalius Avižinis

XVII a. pagamintas durklas, kurio kaulinė rankena puošta karūna ir keturių laukų herbu su Lenkijos Karalystės herbu Ereliu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčiu, XVIII a. Lenkijoje sukurta medžioklinė kapoklė, kurios geležtėje išraižytas jungtinis Lenkijos ir Lietuvos herbas, ir kiti ginkluotės pavyzdžiai. Labai įdomus eksponatas yra XVIII a. Kareličiuose sukurto gobeleno fragmentas. Radviloms priklausiusiose dirbtuvėse sukurtas gobelenas vaizduoja 1756 m. valstiečių sukilimo numalšinimą, kuriam vadovavo Mykolas Kazimieras Radvila. Audinys puoštas Radvilų giminės herbu.

Vienas iš įdomiausių aplankytų objektų – Etnografijos ir amatų muziejaus padalinys, kuriame įrengta XV–XX a. baldų, gobelenų, porceliano ir metalo dirbinių ekspozicija. Čia sukaupta labai vertingų eksponatų, gerai atspindinčių Europos baldų istorijos raidą. Vitrinoje, pristatančioje Meiseno porceliano dirbtuves, eksponuojama lėkštė su Lenkijos, Lietuvos ir Saksonijos jungtiniu herbu bei valdovo inicialais „AR“.

Apibendrinant galima teigti, kad Ukrainos muziejuose išliko labai daug su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusio paveldo objektų. Suaktyvėjus Lietuvos ir Ukrainos santykiams, šis paveldas vėl tarsi atrandamas iš naujo, o surinkta informacija gali tapti paskata bendriems projektams.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

121

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

L i t u a n i s t i n ė s v e r t ybė s d i d ž i a u s i u o s e Ru s i j o s F e d e r a c i j o s muz i e j u o s e Skatinant Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo pažinimą, jo įtraukimą į kultūrinę veiklą 2010 m. gegužės 11–23 d. surengtas mokslinis-tiriamasis vizitas į Rusijos Federaciją (Maskvą ir Sankt Peterburgą). Pagrindinis jo tikslas buvo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo, esančio užsienyje, pažinimo, sklaidos ir globos programos“ – ieškoti lituanistinių vertybių, fiksuoti duomenis apie jų saugojimo vietas, kaupti ikonografinę medžiagą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijoms, leidiniams, užmegzti partnerystės ryšius su Maskvos ir Sankt Peterburgo muziejais ir kitomis kultūros įstaigomis, aptarti galimus bendrus projektus.

Vizito metu aplankyti svarbiausi ir didžiausi Rusijos Federacijos muziejai, sukaupę didžiulius XIII–XVIII a. vertybių fondus. Maskvoje apžiūrėta Valstybinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio Maskvos Kremliaus nuolatinė ekspozicija – Kremliaus lobynas (mokslinėje ir populiariojoje literatūroje žinoma kaip Oružeinaja palata (Оружейная палата).

Užfiksuota didžiulė lituanistinę vertę turinti kolekcija – Abiejų Tautų Respublikos valdovų dovanos Maskvos / Rusijos carams.

Bendrų mokslinių projektų įgyvendinimo galimybės aptartos su Maskvos Kremliaus muziejaus vadovybe, pasiūlyta leidinių mainų tarp muziejų sutartis, galimybė rinkti medžiagą muziejų archyvuose. Apžiūrėti muziejinių vertybių skaitmeninimo darbai – kaip naudojama programinė įranga, kuriami katalogai, kataloguojama ikonografinė medžiaga.

Aplankytas Valstybinis istorijos muziejus. Tai viena didžiausių muziejinių institucijų Rusijos Federacijoje. Nuo 2006 m. muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, per du aukštus – 39 sales – detaliai supažindinanti lankytojus su Rusijos valstybės istorija. Vykdant užsibrėžtus tikslus ir atsižvelgiant į didžiulius ekspozicinius plotus buvo atliekama chronologinė ir teminė salių atranka, siekiant fiksuoti tik lituanistinius objektus arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams tinkančius analoginius ir tematiškai artimus siužetus bei daiktus.

Nuolatinėje ekspozicijoje užfiksuota per 100 eksponatų, turinčių teminių sąsajų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir valdovo dvaru, atspindinčių diplomatinius santykius, įvykių aprašymus, istorines asmenybes. 22 eksponatai turi tiesioginių ryšių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste arba Val-

122

dovų rūmais – valdovų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštų pareigūnų portretai, auksakalystės dirbiniai, rašytiniai šaltiniai (knygos, korespondencija, įvykių aprašymai). Valstybinio istorijos muziejaus saugyklose pavyko aptikti 38 tapybos kūrinius, dalis jų veikiausiai priklausė Vilniaus senienų muziejui. Šie unikalūs darbai fiksuoja Lietuvos ir Lenkijos valdovus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės didikus, žymias XVIII a. asmenybes (pvz., Žygimanto Vazos ovalus portretas, Cecilijos Renatos aštuonkampis portretas, Jonušo Radvilos portretas). Muziejaus saugyklos atskleidė įdomių XVIII a. Vilniaus miesto, sakralinės ir pasaulietinės paskirties statinių planų, schemų (pvz., Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rekonstrukcijos projektai, įvairių senamiesčio namų perstatymo brėžiniai ir t. t.).

Lituanistinių vertybių ieškota Valstybiniame Aleksandro Puškino dailės muziejuje, garsėjančiame įspūdingais meno šedevrais. Ieškant lituanistinių kultūros paveldo objektų patikrintos muziejaus duomenų bazės, užmegzti kontaktai su muziejaus biblioteka, kurioje saugomi iki XVIII a. išleisti žemėlapiai, planai, schemos.

Lankytasi Rusijos muziejų susivienijime „Valstybinė Tretjakovo galerija“. Ši didžiausia Maskvos vaizduojamojo meno kultūros paveldo institucija, turinti didžiulius fondus, yra įdiegusi vienas moderniausių eksponavimo technologijų.

Galerija pristato XI a.–XX a. pradžios rusų dailės ikonas – nuo nežinomų autorių iki ryškiausių ikonų kūrėjų Teofano Greko, Andrejaus Rubliovo, Dionisijaus. Atskirą grupę sudaro XVIII a.– XIX a. pirmos pusės kūriniai ir jų autoriai Fiodoras Rokotovas, Dmitrijus Levickis, Vladimiras Borkvikovskis, XIX a. antros pusės ir pasaulinio garso tapytojai Ivanas Kramskojus, Ilja Repinas, Vasilijus Surikovas, Ivanas Šiškinas, Viktoras Vasnecovas, Isakas Levitanas.

Sankt Peterburge aplankyti Rusų muziejaus filialai: Michailovo pilis, Stroganovo rūmai, Petropavlovsko tvirtovės kompleksas. Apžiūrėtos ir nufotografuotos cerkvės – Šv. Isakijaus ir Kristaus Prisikėlimo soborai, liuteronų bažnyčia Nevskio prospekte. Architektūriniais sprendimais ir stilistika įdomi Michailovo pilis (dažnai vadinama Inžinerine). Tai vienintelis romantinio klasicizmo pastatas Rusijoje, statytas kaip reprezentacinė imperatoriaus Pavlo I rezidencija. Verti dėmesio XVIII a.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

vidurio Stroganovo rūmai, suprojektuoti italų architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio (Francesco Bartolomeo Rastrelli).

Rūmai garsėja interjerais, gausia ir turtinga XVIII–XIX a. tapybos, porceliano kolekcija. Išskirtinė ir unikali, išlaikiusi savo autentiškumą yra vadinamoji Didžioji šokių salė su įspūdinga XVIII a. vidurio plafonine tapyba. Patraukliai įrengta ekspozicinė įdomybė – grafo Anikejaus Stroganovo mineralų kabinetas.

Atskiro dėmesio nusipelno Valstybinis Ermitažas – vienas didžiausių pasaulio muziejų. Lituanistinio paveldo ieškota graviūrų ir senų spaudinių kolekcijose (užfiksuota per 100 eksponatų vienetų), Vakarų Europos miniatiūrų rinkinyje (rasta įdomi XVII a. pradžios Radvilų vaiką vaizduojanti miniatiūra).

Raižytų akmenų skyriuje apžiūrėta unikali Vilniuje dirbusio garsaus auksakalio Jono Jokūbo Karaljo (Giovanni Jacopo Caraglio) sukurta Žygimanto Augusto gema. Muziejaus darbuotojai suteikė galimybę susipažinti su išskirtiniu eksponatu – aukšta menine, istorine ir materialine verte išsiskiriančia Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo aukso skrynute, dovanota dukteriai Jadvygai, ištekėjusiai už Brandenburgo markgrafo.

Sankt Peterburgo valstybiniame karo istorijos, artilerijos, inžinerinių dalinių ir ryšių muziejuje aptikta nemažai Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio meno reliktų – daugiausia su karyba susiję eksponatai. Pažymėtina, kad muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje aptikta 15 meno vertybių (XVI–XVII a. patrankos, šarvai, alebardos), turinčių tiesioginį ryšį su Lietuvos ir Lenkijos valdovų dvaru, žymiausiomis lietuviškomis didikų giminėmis Radvilomis, Sapiegomis.

Apžiūrėtos nuolatinės Sankt Peterburgo kultūros įstaigos Valstybinio istorijos ir dailės rūmų ir parkų muziejausdraustinio „Gatčina“ ekspozicijos. Į šią kultūros paveldo instituciją po Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje pateko dalis Lenkijos Karalystės lobyno ir Žygimanto Augusto gobelenai, kurie 1921 m. Rygos sutartimi buvo grąžinti Lenkijai.

Apie 30 km nuo Sankt Peterburgo esantis ansamblis, turintis didžiulį parką, yra svarbus architektūros paminklas su įdomiai ir informatyviai įrengtais XVIII–XIX a. istoriniais interjerais, ansamblyje gausu XVI–XVIII a. Vakarų Europos ginklų, olandų tapybos, XVIII a. prancūziškų gobelenų (pagal Klodo Odrano (Claude Audran) kartonus).

Aplankytas Valstybinis dailės ir architektūros rezidencijos ir parko muziejus-draustinis „Peterhofas“. Vieta garsėja įspūdingais fontanais, parkais. Ansamblį sudaro Žemutinis ir Aukštutinis parkai, Didieji rūmai, Kotedžo rūmai, Marli ir Monpleziro rūmai, Jekaterinos korpusas, Ermitažo paviljonas.

Peterhofo Didieji rūmai yra puikus atstatytos rezidencijos pavyzdys (rūmai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą). Juose įdiegta moderni ventiliavimo, klimato palaikymo įranga, atkurti interjerai – šalia naujai sukurtų detalių įkomponuotos senos, ekspozicija papildyta išlikusiomis ir išsaugotomis vertybėmis.

Moksliniai-tiriamieji vizitai turėtų būti tęsiami ateityje siekiant geriau pažinti kaimyninės Rusijos muziejų rinkinius, kuriuose dėl įvairiausių istorinių aplinkybių atsirado nemažai lituanistinio (polonistinio) kultūros paveldo, reikšmingo Lietuvos istorijos atminčiai. Platesnis bendradarbiavimas su kolegomis iš Rusijos muziejų leistų supažindinti su šiuo paveldu plačiąją Lietuvos visuomenę ir paskatintų naujesnius tyrimus.

V o l U M EN

II

1. Maskvos Kremliaus Nikolajaus bokštas ir Valstybinio istorijos muziejaus pastatas nuo Raudonosios aikštės pusės, 2010 m., fotografas Marijus Uzorka

2. Didieji Gatčinos rūmai, pagrindinis fasadas, 2010 m., fotografas Marijus Uzorka

3. XVII a. patrankos su Lietuvos ir Lenkijos valstybių herbais Sankt Peterburgo valstybiniame karo istorijos, artilerijos, inžinerinių dalinių ir ryšių muziejuje, 2010 m., fotografas Marijus Uzorka

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

123

2011 m.

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s kronika

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

125

pa r o d o s Kilnojamoji stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Įvairiuose Lietuvos regioniniuose muziejuose buvo surengta Valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimą bei būsimą panaudojimą pristatanti didaktinė stendinė paroda, kuri buvo parengta ruošiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 dieną. Kilnojamosios ekspozicijos tikslas – pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją, šių rūmų atkūrimo svarbą, eigą ir reikšmę, jų pritaikymą muziejinėms, kultūros, turizmo ir valstybės reprezentacijos reikmėms. Parodą sudarė 16 informacinių stendų. Juose trumpai apžvelgta Valdovų rūmų istorinė raida nuo seniausių laikų iki atkūrimo. Taip pat buvo pateikiama informacija apie Rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus, sistemingai pradėtus 1987 m., Rūmų atkūrimo idėją ir jos įgyvendinimą, atkurtos istorinės rezidencijos daugiafunkcį panaudojimą, šio projekto rėmimo būdus ir apimtis. Tekstiniai parodos komentarai papildyti originalia autentiška rūmų išvaizdos, valdovų portretų ikonografija, vertingiausių archeologinių radinių bei Valdovų rūmų interjerams įsigytų ir dovanotų vertybių nuotraukomis.

Paroda veikė: vasario 22–balandžio 5 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje; balandžio 5–birželio 6 d. Jurbarko krašto muziejuje (kaip parodos „Sugrąžinta praeitis“ integrali dalis); birželio 9–rugsėjo 15 d. Pakruojo dvaro rūmuose; rugsėjo 16–spalio 14 d. Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje; spalio 21–gruodžio 9 d. Rokiškio krašto muziejuje; 2011 m. gruodžio 9 d.–2012 m. vasario 2 d. Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre.

2010 m. gruodžio 15 d.–2011 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose Vilniuje vykusioje parodoje „Li­ tuanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atra­ dimai“ buvo pristatomi 37 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų eksponatai (archeologiniai radiniai ir įsigytos vertybės) bei penki stendai apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinius tyrimus.

2010 m. lapkričio 10 d.–2011 m. sausio 30 d. Radvilų rūmuose veikė tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“. Paroda – Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus minėjimo programos dalis. Jos svarbiausiu akcentu tapo 1910 m. lenkų dailininkų Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) ir Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) nutapytas panoraminis Žalgirio mūšio paveikslas.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lenkijos institutas Vilniuje, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija), Valbžycho meno galerijos

126

Meno parodų biuras „Ksionžo pilis“ (Lenkija), Lvovo istorijos muziejus (Ukraina).

Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai, skirti moksleiviams ir suaugusiesiems: „Po Vytauto vėliava“, „Kariai iš Žalgirio“, „Mes Žalgirio lauke“, „Žalgirio ginklai“, „Žalgirio epochos muzika ir instrumentai“. Taip pat šeštadieniais buvo organizuojami užsiėmimai šeimoms „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje...“.

Kovo 11–liepos 10 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo surengta paroda „Sugrįžęs Barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, pristačiusi 2011 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjero ekspozicijai įsigytus ir dovanotus Baroko epochos eksponatus.

Balandžio 5–birželio 6 d. Jurbarko krašto muziejuje buvo eksponuojama paroda „Sugrąžinta praeitis“. Tai 2010 m. birželio 30–spalio 31 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje veikusios žymaus Lietuvos archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus darbų parodos „Sugrąžinta praeitis“ dalis. Parodoje pristatytos archeologo darbus ir tyrinėtus paminklus fiksuojančios fotografijos, skulptūrinių dokumentinių portretų kolekcija, taip pat 16 informacinių stendų, atskleidusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir jų atkūrimo istoriją. Ypatingą nuotaiką parodoje formavo ir V. Urbanavičiaus sukurti filmai.

Gegužės 10–lapkričio 27 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo surengta restauruotų archeologinių radinių paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“. Tai atnaujinta nuo 2004 m. liepos 6 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. Taikomosios dailės muziejuje veikusi ekspozicija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“.

Liepos 16–lapkričio 15 d. Jurbarko krašto muziejuje veikė paroda „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“. Joje trys dešimtys įspūdingų eksponatų atspindėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų klestėjimo laikotarpį.

2009 m. gruodžio 16 d.–2011 m. lapkričio 27 d. Taikomosios dailės muziejuje veikė paroda „Gotika. Renesansas.

Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“. Ji lankytojus supažindino su per pastaruosius septynerius metus Lietuvos dailės muziejuje, o nuo 2009 m. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose sukaupta įspūdinga XV–XVII a. Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės kolekcija – įsigytomis ir dovanotomis istorinio reprezentacinio interjero ekspozicijos vertybėmis.

Gruodžio 6 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo atidaryta paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Tai atnaujintų parodų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ sintezė.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

RENGINIAI Sausio 19 d. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko dr. Kazio Napaleono Kitkausko – vieno žymiausių bei kompetentingiausių lietuvių architektų restauratorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato – jubiliejui skirtas kultūros vakaras „Vilniaus pilių riteris ir metraštininkas“. Jį surengė Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ ir restauratoriais senjorais. Renginio metu buvo pristatytas leidinys „Kazys Napaleonas Kitkauskas. Bibliografija 1968–2011 m.“, atspindintis itin reikšmingą šio Lietuvos architektūros tyrinėtojo ir istoriko įnašą į Lietuvos istorijos ir architektūros tyrinėjimus, svarbių paveldo objektų išsaugojimą, taip pat atskleidžiantis aktyvią ir įvairiopą kultūrinę veiklą, visuomenei pristatant Lietuvos materialiosios kultūros paveldo tyrimų medžiagą. Kultūros vakare dalyvavo: dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, architektas restauratorius Romanas Jaloveckas, architektas restauratorius Evaldas Purlys, architektė restauratorė Alina Samukienė, archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, muziejininkas, menotyrininkas Romualdas Budrys, paveldosaugininkas prof. dr. Jonas Glemža, geologas prof. habil. dr. Algimantas Grigelis, istorikas dr. Vydas Dolinskas, poetines kompozicijas skaitė aktorius Tomas Vaisieta, muzikavo Ieva Baublytė.

Sausio 20 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos suorganizuota iškilminga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino apdovanojimų ceremonija. Renginio dalyviams pristatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, Valdovų rūmų atkūrimo projektas ir misija.

Sausio 25 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos dailės muziejumi kvietė į kultūros vakarą „Lietuviai Žalgirio lauke: dabartin grįžtanti istorija“.

Jis įvyko Radvilų rūmuose Vilniuje. Renginyje buvo pasakojama apie lietuvių dalyvavimą 2010 m. liepos mėnesį Lenkijoje vykusioje Žalgirio mūšio inscenizacijoje ir diskutuojama apie dabarties žmonių atsakomybę už savo šalies istoriją. Taip pat įspūdžiais iš inscenizacijos bei mintimis apie Žalgirio idėjos gyvybingumą dalijosi doc. dr. Aleksiejus Luchtanas (Vilniaus universitetas), kpt. Egidijus Čiūtas (Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopa), Daiva Luchtanienė (Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“), mjr. Donatas Mazurkevičius (Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė), Karolis Jankauskas (Klubas „Viduramžių pasiuntiniai“), Algis Kuzmickas (dokumentinių filmų autorius). Vakaro metu buvo demonstruota fotografinė ir vaizdinė medžiaga iš mūšio inscenizacijos, rodytas A. Kuzmicko sukurtas filmas „Žaliosios girios ainiai“.

Sausio 27 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vytauto Didžio-

V o l U M EN

II

jo karo muziejus ir Lenkijos institutas Vilniuje pakvietė į kultūros vakarą „Žalgirio pergalės atmintis“, skirtą katalogo sutiktuvėms ir atsisveikinimui su tarptautine paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“. Renginyje, vykusiame Radvilų rūmuose Vilniuje, apie Žalgirio pergalės atminties ženklus kalbėjo: prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (Vilniaus universitetas), Jerzy T. Petrus (Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai, Lenkija), Romualdas Budrys (Lietuvos dailės muziejus), dr. Edmundas Rimša (Lietuvos istorijos institutas), dr. Daiva Narbutienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), prof. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas), dr. Małgorzata Kasner (Lenkijos institutas Vilniuje), pulk. ltn. dr. Gintautas Surgailis (Vytauto Didžiojo karo muziejus), Birutė Verbiejūtė (Valdovų rūmų muziejus) ir dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus).

Vakaro metu dainavo prof. Vytautas Juozapaitis, fortepijonu pritarė Svaja Skučienė.

Vasario 11 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko kultūros vakaras „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, kurio metu buvo pristatytas žymaus Kauno kultūrininko, bibliofilo, neseniai palankiai šalyje sutiktos istorinės knygos „Diagnozė: bibliofilija“ autoriaus, nuoseklaus šalies bibliotekų ir muziejų mecenato Vidmanto Staniulio išleistas Kristijono Donelaičio „Metų“ (1818) faksimilinis leidinys. Šventiniame vakare (vedėja dr. Jolanta Karpavičienė) su šio leidinio atsiradimo aplinkybėmis supažindino akademikas Antanas Buračas, apie plačią žymaus lietuvių visuomenės veikėjo, lituanisto, teologo, tautosakininko, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos, kuris pirmasis išleido K. Donelaičio „Metus“ (atskiras poemos dalis surinko į visumą, jas išvertė į vokiečių kalbą, leidiniui parašė ir į vokiečių kalbą išvertė įvadinį straipsnį bei suteikė pavadinimą), veiklą pasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė. Taip pat leidiniu džiaugėsi ir daug sveikinimo žodžių sakė profesorius Libertas Klimka, Lietuvos Respublikos kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų darbuotojai Romanas Senapėdis, Dainius Numgaudis, Nida Poderienė ir kiti svečiai. Renginio metu aktorius Tomas Vaisieta perskaitė keletą ištraukų iš K. Donelaičio „Metų“, vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius atliko Johano Liudviko Krebso (Johann Ludwig Krebs) XVIII a. choralus.

Vasario 17–20 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai antrą kartą dalyvavo tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, vykusioje parodų centre „Litexpo“. Kiekvieną mugės dieną Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai parodos lankytojus maloniai kvietė į edukacinius renginius „Įspaudas iš kunigaikščių knygų“, vykusius kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“.

Muziejininkai padėjo iš odos skiautelės pasidaryti knygų skirtuką ir papuošti jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) knygų vinjetėmis – mažais ornamentiniais piešiniais. Kartu buvo atliekama renesansinė muzika ir skaitoma senoji literatūra.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

127

Vasario 19 d. Vilniaus knygų mugėje įvyko kultūrinis renginys „Epochas ir sienas peržengianti LDK savastis. Valdovų rūmų muziejaus leidybos programos ir naujausių leidinių pristatymas“.

Jame buvo pasakojama apie Valdovų rūmų muziejaus leidybos veiklos siekinius ir pasiekimus, pristatyti naujausi leidiniai, tarp jų – „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ ir tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ to paties pavadinimo katalogas.

Renginyje dalyvavo dr. Vydas Dolinskas, prof. Eugenija Ulčinaitė, dr. Darius Kuolys ir kiti. Ansamblio „Banchetto musicale“ šokėjai (vadovė Jūratė Vičienė) atliko Gotikos ir Renesanso epochų šokius.

Kovo 3 d. senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto musicale“, VšĮ „Sena muzika“ ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai visus senosios muzikos ir istorinio šokio mylėtojus kvietė į kultūros vakarą „Atbudusių amžių aidai“, skirtą ansamblio „Banchetto musicale“ 25 metų kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti ir sąsajoms su Valdovų rūmų atkūrimu atskleisti. Ansamblio įkūrėjos ir meno vadovės Jūratės Mikiškaitės-Vičienės vedamame renginyje dalyvavo bei mintimis pasidalijo archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, muzikologė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, choro „Aidija“ meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis bei aktorius Gediminas Storpirštis. Kultūros vakaro metu buvo demonstruojama vaizdo medžiaga apie pirmuosius ansamblio gyvavimo metus, muzikavo ir šoko ansamblis „Banchetto musicale“ bei jo draugai.

Kovo 30 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko vakaras „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros“. Tai pagal to paties pavadinimo kompaktinę plokštelę, 2011 m. įrašytą leidyklos „Semplice“, Valdovų rūmų muziejuje parengta programa. Vakaro metu skambėjo lenkų kilmės muziko Petruso de Drusinos (Petrus de Drusina) bei Vilniuje gyvenusio italų liutnininko Diomedo Kato (Diomedes Cato), kitų rankraštyje neidentifikuotų autorių kūriniai.

Renginyje dalyvavo prof. Giedrė Lukšaitė-Mrzkov (klavesinas, Čekija), muzikologė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, muzikos įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė, arfininkė Ieva Baublytė ir Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas). Vakaro programą komentavo muzikologė Živilė Stonytė.

Balandžio 7 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko vakaras „Teatras ir šokis Valdovų rūmuose“. Renginys buvo skirtas ansamblio „Banchetto musicale“ 25 metų kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti ir šokio bei teatro istorinei raidai Valdovų rūmuose atskleisti. Ansamblio įkūrėjos ir meno vadovės Jūratės Mikiškaitės-Vičienės vedamame kultūros vakare dalyvavo Nora Petročenko (sopranas), muzikavo ir šoko ansamblis „Banchetto musicale“. Renginio metu buvo rodoma vaizdo medžiaga apie ryškiausius įvykius per 25-erius ansamblio gyvavimo metus.

Balandžio 15 d., minint Pasaulio kultūros dieną bei Cecilijos Renatos Habsburgaitės 400-ąsias gimimo metines, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje surengtas istorinių šokių ansamblio „Hartig“ bei atlikėjų Filipo Dvoržako (Filip Dvořk) ir Jirio Sychos (Jiř Sycha) koncertas „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“. Vakaro programoje pristatyti populiariausi baroko saloniniai bei įvairių baletų šokiai, koncerte skambėjo kompozitorių Bartolomėjaus Montalbano (Bartolomeo Montalbano),

Michaelio Praetorijaus (Michael Praetorius), Nikola Matiso (Nicola Matteis), Henrio Perselio (Henry Purcell), Andre Kampros (André Campra), Žano Mary Leklero (Jean Marie Leclair), Domeniko Skarlačio (Domenico Scarlatti), Žano Baptisto Luly (Jean Baptiste Lully), Arkangelo Korelio (Arcangello Corelli), Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel) ir Marino Marė (Marin Marais) kūriniai.

Balandžio 19 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru surengė kultūros vakarą „Prie operos Lietuvoje ištakų“, kurio metu pristatyta Valdovų rūmų muziejaus išleista knyga „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“. Renginį inspiravo Lietuvos, o ypač šalies muzikos istorijai reikšmingas faktas – XVII a. pradžioje Vilniuje buvo rodomas populiarus ir madingas plintančio Baroko reginys – opera. Vakaro metu muzikavo Nora Petročenko (sopranas) ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas), ištraukas iš libretų skaitė aktoriai Ramūnas Abukevičius ir Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, kalbėjo prie leidinio rengimo prisidėję muzikologė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, prof. habil. dr. Dainius Būrė, prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), knygos pasirodymu džiaugėsi muzikologė Laima Vilimienė ir prof. dr. Jonas Bruveris.

Gegužės 9 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko teatralizuotas koncertas „Ruota di Fortuna“ (Vilniaus legenda apie Žygimantą ir Barborą) Barborai Radvilaitei atminti. Prieš 460 metų gegužės 8 d. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės mirtis nutraukė legendomis apipintą meilės istoriją su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu.

Teatralizuotą programą atliko senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“, aktorė Birutė Mar, Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Artūras Miknaitis (bosas), Sergejus Siominas (Sergej Siomin, liutnia, baroko gitara, Latvija), Dagnija Tuča (išilginės fleitos, krumhornas, Latvija).

Gegužės 11 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje prof. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) – Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinio direktoriaus pavaduotojas, Dresdeno rezidencinės pilies bei Žaliųjų skliautų lobyno ir Šarvų bei ginklų kameros direktorius – skaitė pranešimą „Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje: muziejus architektūros paminkle“. Tai buvo Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginys, kurio metu pranešėjas pristatė Dresdeno miesto istoriją, Dresdeno rezidencinę pilį bei jos istorines sąsajas su Lietuva.

Gegužės 13 d. tarptautinės akcijos „Muziejų naktis“ proga Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Lenkijos institutu Vilniuje surengė filmo „Epitafija Barborai Radvilaitei“ peržiūrą. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje buvo rodomas 1982 m. lenkų režisieriaus Janušo Majevskio (Janusz Majewski) sukurtas istorinis filmas „Epitafija Barborai Radvilaitei“.

Birželio 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginys – kultūros vakarassusitikimas su Topkapio rūmų muziejaus (Turkija) direktoriumi prof. dr. Ilberu Ortayliu (İlber Ortaylı). Svečias skaitė iliustruotą pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“ apie Senovės Romos, Bizantijos, Lotynų ir Osmanų imperijų valdovų rezidencinių rūmų „Pasaulio sostinėje“ istorinę raidą ir Topkapio rūmų muziejaus kolekcijas.

Birželio 18 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kultūros festivalyje „Tebūnie naktis!“ pristatė dvi programas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykusios programos „Istorinis bruzdesys Valdovų rūmuose“ metu trombonų fanfaros kvietė į ekskursijas po autentiškus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos mūrus ir atkurtas gotikos, renesanso bei baroko stiliaus menes. Taip pat vyko saksofonininko Petro Vyšniausko koncertas „Džiazuojantis barokas“ bei Valdovų rūmų prieigose senosios muzikos hitus naujai interpretavo DJ Tito Sid ir rock_is. Antrosios programos „Istorinis bruzdesys su archeologais ir restauratoriais“ renginiai vyko Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje. Jų metu buvo pristatyta paroda „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“, įvyko edukacinė programa-ekskursija „Muziejaus restauratoriaus dirbtuvėlė“ bei ekskursijos po parodas „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ ir „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“.

Birželio 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko kultūros vakaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminties saugotojas“, skirtas profesoriaus Mečislovo Jučo jubiliejui paminėti bei jo knygos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“ sutiktuvėms. Renginyje dalyvavo: prof. habil. dr. Mečislovas Jučas (Vilniaus universitetas), akad. prof. habil. dr. Vytautas Merkys (Lietuvos istorijos institutas), akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla (Lietuvos istorijos institutas), prof. dr. Irena Valikonytė (Vilniaus universitetas), Romualdas Budrys (Lietuvos dailės muziejus), dr. Edmundas Rimša (Lietuvos istorijos institutas), dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus), istorines dainas atliko Veronika Povilionienė.

Liepos 4 d. Valdovų rūmuose įvyko inauguracinis „Camerata Palatina Vilnensis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestro“ koncertas, dovanojamas Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjams ir skiriamas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai paminėti. Programoje skambėjo Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) ir Vidmanto Bartulio kūriniai.

Liepos 5 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko kultūros vakaras „Lietuvos istorija ir kinas: Herkaus Manto kinematografinė legenda“. Renginio metu kino istorikė Lina Kaminskaitė ir istorikas Valdas Rakutis pasakojo apie istorinio kino subtilybes, filmo „Herkus Mantas“ sukūrimo aplinkybes ir esminius epizodus.

Liepos 6 d., minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Valdovų rūmų prieigose nuo Katedros aikštės pusės vyko edukacinė popietė šeimoms „Iškelkime istorines vėliavas“, kurios metu buvo galima pasigaminti Valstybės dienai tinkantį suvenyrą – istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavėlę. Taip pat buvo kviečiama į pažintines ekskursijas po autentiškus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos mūrus ir atkurtas gotikos, renesanso ir baroko stiliaus menes. Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko iškilmingas Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas prof. Donatas Katkus) koncertas. Dalyvavo: Ivanas Monigetis (Ivan Monighetti, violončelė, Rusija / Šveicarija), Florencija Sitruk (Florence Sitruk, arfa, Šveicarija / Vokietija). Programoje skambėjo Luidžio Bočerinio (Luigi Boccherini), Elijo Parišo Alvarso (Elias Parish Alvars), Žako Ofenbacho (Jacques Offenbach) ir Edvardo Grygo (Edvard Grieg) kūriniai.

V o l U M EN

II

Liepos 7 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko žurnalo „Veidas“ redakcijos rengtas tradicinis „Metų valdininko apdovanojimų“ renginys.

Liepos 19 d. atkuriamuose Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio iniciatyva rengiama vieša diskusija „Lietuva Europos Sąjungoje: po 7 narystės metų – Europos vairo link“. Diskusijoje apie narystę Europos Sąjungoje (ES) ir būsimą Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. buvo kviečiama diskutuoti plačioji visuomenė. Joje dalyvavo A. Ažubalis, Lietuvos nuolatinis atstovas ES ambasadorius Raimundas Karoblis, komentavo politologas Klaudijus Maniokas, renginį vedė Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistas Vykintas Pugačiauskas.

Liepos 20 d. bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija buvo surengtas pirmųjų Lietuvos ambasadorių užsienio šalyse susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros viceministre Nijole Laužikiene. Ambasadoriai supažindinti su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, Valdovų rūmų atkūrimu ir misija.

Rugsėjo 9 d. kartu su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose buvo surengtas renginys, skirtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimo ir diplomatinių santykių atkūrimo bei užmezgimo 20-osioms metinėms paminėti.

Rugsėjo 12 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko senosios muzikos koncertas „Marco Scacchi – valdovų kapelos vadovas ir rūmų kompozitorius“. Koncerte skambėjo Marko Skakio (Marco Scacchi) sukurti pasaulietiniai madrigalai, religiniai motetai, kanonai ir kiti su šiuo kompozitoriumi susiję kūriniai, kuriuos atliko garsi italų madrigalistų grupė „Ensemble Vocale Veneto“ iš Italijos.

Rugsėjo 17 d. kartu su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga ir Lietuvos muzikų sąjunga surengtas koncertas-susitikimas su garsiuoju violončelininku Davidu Geringu (David Geringas, Vokietija / Lietuva). Renginio metu maestro atliko Johano Sebastiano Bacho (Johann Sebastian Bach) siuitas violončelei solo, atsakė į klausytojų klausimus ir pasakojo apie svarbiausius pastarųjų metų įvykius.

Rugsėjo 20 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas tarptautinio senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertas „Monarca della tromba. Trimitų gaudesio pašaukti“. Daugelyje festivalių dalyvavęs barokinių trimitų ansamblis „Starck Compagnay“ (Lenkija) daugiausia dėmesio skiria reprezentacinei, dvarų ir sakralinei muzikai, įtraukdamas ją į tinkamą istorinį ir liturginį kontekstą. Šis kolektyvas tęsia 400 metų senumo Jasna Guros korpuso trimitininkų tradiciją.

Rugsėjo 27 d. įvyko Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginys, kurio metu Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktorius, vienas žymiausių Lenkijos klasicizmo ir romantizmo meno istorijos tyrinėtojų, muziejininkų, Varšuvos karališkosios pilies atstatytojų prof. habil. dr.

Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund) skaitė viešą paskaitą „Varšuvos karališkoji pilis: šiuolaikinio muziejaus funkcijos istorinėje rezidencijoje“. Pranešėjas pristatė Varšuvos karališkosios pilies istoriją, jos atkūrimą ir pritaikymą muziejinėms bei reprezentacinėms reikmėms.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

129

Rugsėjo 28 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko susitikimas su Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktoriaus pavaduotoju dr. Pšemyslavu Mrozovskiu (Przemysław Mrozowski). Vienas žymiausių Lenkijos dailės istorikų, portretinės tapybos ir skulptūros specialistų, nacionalinių ir tarptautinių parodų organizatorius, Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio (Stefan Wyszyński) universiteto dėstytojas skaitė viešą paskaitą „Apie sunkią portreto meno pradžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Vladislovo Jogailos antkapis ir kiti jo atvaizdai“.

Rugsėjo 29 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko pokalbis-susitikimas su dvidešimtmetį mininčio Europos parko ir visai naujo senojo Liubavo dvaro muziejaus įkūrėju skulptoriumi Gintaru Karosu. Kultūros vakaro metu buvo rodomos skaidrės, pristatomas naujai išleistas Europos parko fotografijų albumas ir knyga „Liubavas“. Diskusijoje apie Europos parko muziejų po atviru dangumi bei Liubavo dvarą, jo istorines sąsajas su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija pasisakė Gintaras Karosas (Europos parkas), dr. Reda Griškaitė (Lietuvos istorijos institutas), dr. Jolanta Karpavičienė (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), prof. Jonas Glemža (Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija), dr. Skaidrė Trilupaitytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

Rugsėjo 30 d. kartu su Vengrijos Respublikos ambasada ir Lietuvos Stepono Batoro kultūros draugija surengta vieša paskaita ir koncertas „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“. Viešoje paskaitoje apie Valentiną Bakfarką (Valentin Greff Bakfark) – reikšmingiausią XVI a.

Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovą, tikrą Renesanso epochos žmogų Vengrijos bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Transilvanijos princo dvare – pasakojo habil. dr. Jūratė Trilupaitienė (Lietuva) ir tarptautinės Sebestyén Tinódi premijos laureatas, liutnininkas, muzikologas Endrė Deakas (Endre Dek) (Vengrija).

Antroje vakaro dalyje V. Bakfarko ir jo epochos kompozitorių kūrinius atliko E. Deakas (liutnia, Vengrija), Kobzosas Kis Tamasas (Kobzos Kiss Tams, liutnia, Vengrija), Ieva Baublytė (gotikinė arfa) ir Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas). Renginys skirtas Lietuvos ir Vengrijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-osioms metinėms paminėti.

Spalio 5 d. kartu su Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejumi ir Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegija surengtas kultūros vakaras „Mykolo Kleopo Oginskio polonezų kelias 2011“.

Renginys buvo skirtas M. K. Oginskio 246-osioms gimimo metinėms paminėti ir pristatyti knygą „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje“. Kultūros vakare dalyvavo dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos direktorius Jonas Balčiūnas, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Jonas Ragauskas, muzikavo Sergejus Verameičikas (fleita), ansamblis „Trio de Vilna“, Baltarusijos Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegijos oktetas, „Camerata Palatina Vilnensis“ kvintetas, vakarą vedė etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Sungailienė. Programoje skambėjo Georgo Filipo Telemano (Georg Philipp Telemann), Henriko Vieniavskio (Henryk Wieniawski), Ame-

130

lijos Zaluskos, Voiceko Ostaševskio (Wojciech Ostaszewski), Karolio Bernardo Zaluskio, Ivo Zaluskio, Karolio, Mykolo Kazimiero ir Mykolo Kleopo Oginskių kūriniai.

Spalio 18 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko Valdovų rūmų muziejaus išleistos knygos „Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d.“ sutiktuvės. Knyga buvo skirta 400-osioms Smolensko atgavimo ir Žygimanto Vazos iškilmingo sutikimo Vilniuje metinėms bei Vilniaus pilių išvadavimo 350 metų sukakčiai paminėti. Knygos pristatyme dalyvavo prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė (Vilniaus universitetas), dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), dr. Jolita Liškevičienė (Vilniaus dailės akademija), dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus), prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas), Aleksandra Pister (Valdovų rūmų muziejus). Vakarą muzikiniais intarpais paįvairino Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Miglė Cicėnaitė (altas), Ignas Garla (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas). Kultūros vakarą tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinė televizija.

Lapkričio 15 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje įvyko Ministro Pirmininko tarnybos Protokolo skyriaus suorganizuotas priėmimas, rengtas tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ proga.

Gruodžio 7 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko kultūros vakaras „Kokios vertybės glūdi Vilniaus širdyje?“. Renginio metu pristatyta atnaujinta paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ bei restauratorių katalogas „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“. Buvo kviečiama susipažinti su Lietuvos ir Europos istorijos bei kultūros paveldo vertybėmis, kurios ateityje taps Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuolatinių ekspozicijų pagrindu ir puoš atkuriamą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją. Kultūros vakare dalyvavo dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas), Romualdas Budrys (Lietuvos dailės muziejus), dr. Jūratė Senvaitienė (Prano Gudyno restauravimo centras), dr. Arūnas Puškorius (Valdovų rūmų muziejus), dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus), dr. Jolanta Karpavičienė (Valdovų rūmų muziejus). Muzikavo senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“, Renata Dubinskaitė (sopranas), Ieva Baublytė (gotikinė arfa, išilginės fleitos), Rima Švėgždaitė (smuikas), Roma Jaraminaitė (violončelė), Lydia Davis (smuikas), Jonas Tumasionis (dūdmaišis, mušamieji). Renginys buvo skirtas Vilniaus pilių išvadavimo 350 metų istorinei sukakčiai paminėti.

Gruodžio 31 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje skambėjo didžiojo anglų baroko kompozitoriaus, karališkosios kapelos vargonininko ir dainininko Henrio Perselio (Henry Purcell) operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinis atlikimas. Kūrinį atliko Nora Petročenko (mecosopranas), Saulė Šėrytė (sopranas), Nerijus Masevičius (baritonas), kamerinis choras „Aidija“, Kauno styginių kvartetas, Daiva Stulgytė (klavesinas), Ieva Baublytė (fleita, renesansinė arfa), Ugnius Dičiūnas (obojus), dirigentas – choro „Aidija“ vadovas maestro Romualdas Gražinis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

KONFEREN C IJOS Kovo 17–18 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų programinės įrangos inžinierius Gediminas Letulis dalyvavo interneto konferencijoje „Login 2011“.

Gegužės 8 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų fotografas Vytautas Abramauskas dalyvavo fotografijos konferencijoje „Snap“ tema „Gamtos, miesto ir oro fotografija“.

Gegužės 10–13 d. Vilniuje vykusioje 9-ojoje Baltijos šalių restauratorių trienalėje-suvažiavime „Konservavimas kaip meno ir mokslo sintezė: kryptys ir pasiekimai“ („Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements“) Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų specialistai pristatė keturis pranešimus anglų kalba: dr. Rūtilė Pukienė ir Deimantė Baubaitė – „Įmirkusių archeologinių radinių medienos rūšies nustatymas ir jo reikšmė pasirenkant konservavimo metodą“ („Identification of Wood Species of Waterlogged Archaeological Artefacts and its Role in Choosing the Conservation Method“), dr. R. Pukienė – „Medinių dirbinių dendrochronologinio datavimo galimybės“ („Potential of Dendrochronological Dating of Wooden Artefacts“), D. Baubaitė – „XVII a. kubilo iš archeologinių kasinėjimų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje restauravimas“ („Restoration of a 17th Century Tub from Archaeological Excavations in the Territory of Vilnius Lower Castle“), Aldona Skučienė ir Paulius Bugys – „Grandininių šarvų, rastų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, valymas vandens garais“ („Cleaning of Chain Mail Discovered in the Territory of Vilnius Lower Castle with Steam“).

Birželio 1 d. Šiaulių universiteto suorganizuotoje mokslinėje konferencijoje „Mokslininkai apie vaikystės tyrimus“ Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų specialistas dr. Povilas Blaževičius skaitė pranešimą „Seniausieji Lietuvos žaislai: archeologinių duomenų įvairovė, tyrimų specifika ir rezultatai“.

Birželio 30–liepos 2 d. Liubline (Lenkija) vykusioje konferencijoje „Vakarai–Rytai“ („Zachód – Wschód“), skirtoje Jogailaičių istoriniam keliui tarp Krokuvos ir Vilniaus populiarinti, dalyvavo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai Marijus Uzorka ir Mindaugas Kaminskas. M. Uzorka skaitė pranešimą „Vilniaus ir Krokuvos ryšiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje pavyzdys“ („Związki Wilna z Krakowem na przykładzie Pałacu Wielkich Książąt Litewskich“).

Rugsėjo 19–23 d. Engelberge (Šveicarija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje dendrochronologų konferencijoje „Eurodendro 2011“ Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų specialistai dr. Rūtilė Pukienė ir Egidijus Ožalas skaitė pranešimą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje pamatų dendrochronologiniai tyrimai“ („Dendrochronological Investigation of Basements of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius“).

V o l U M EN

II

Rugsėjo 22 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas su muziejaus specialistais Deimante Baubaite, Jurgita Kalėjiene, Mantvidu Mieliausku, Rima Niunkiene, Ričardu Račinsku, Gintautu Striška, Ėrika Striškiene ir Marijumi Uzorka dalyvavo Bažnytinio paveldo muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Aktualūs sienų tapybos paveldo tyrimai“.

Rugsėjo 22–23 d. Gardino (Baltarusija) valstybinio istorijos ir archeologijos muziejaus suorganizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Karališkosios ir didžiųjų kunigaikščių pilys Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje“ („Королевские и великокняжеские замки на территории Речи Посполитой“) Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojas Paulius Bugys skaitė pranešimą „Ilgieji kovos peiliai iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos“ („Корды из территории Вильнюсского нижнего великокняжеского замка“).

Rugsėjo 23–25 d. Stuebinge (Austrija) vykusioje tarptautinėje konferencijoje-seminare „Istorinis medienos naudojimas“ („Historical Wood utilization“) Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė skaitė pranešimą „Radinių rinkinio (XIV–XVII a.) iš Vilniaus Žemutinės pilies kasinėjimų medienos rūšys“ („Wood Species in the Collection of Finds from the Vilnius Lower Castle Excavations (the 14th–17th Cs.)“).

Rugsėjo 29–30 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai dr. Povilas Blaževičius, Paulius Bugys, Egidijus Ožalas, Gintautas Striška ir Ėrika Striškienė dalyvavo Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje Vilniaus pedagoginio universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos surengtoje konferencijoje „Iš baltų etninės istorijos“. Konferencija buvo skirta Marijos Alseikaitės-Gimbutienės 90-mečiui paminėti.

Spalio 4–8 d. Jekaterinburge (Rusijos Federacija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje dendrochronologų konferencijoje „Rusdendro 2011“ Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų specialistė dr. Rūtilė Pukienė skaitė pranešimą „Dendrochronologinio metodo taikymas archeologiniuose Lietuvos tyrimuose“ („Применение дендрохронологического метода в археологических исследованиях Литвы“).

Spalio 19 d. Valdovų rūmuose įvyko Smolensko at­ gavimo 400 metų sukakčiai paminėti skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Joje dalyvavo 96 klausytojai ir 13 pranešėjų. Forumo metu perskaitytas Valdovų rūmų muziejaus specialisto dr. Liudo Glemžos ir prof. dr. Raimondos Ragauskienės parengtas pranešimas „1599 m. Velykų sąmyšis Vilniaus pilyje: įvykio analizė“.

Konferencijos organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius, Lenkijos institutas Vilniuje.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

131

Konferenciją paskatino surengti Vazų epochos reikšmingumas ir temos mokslinis aktualumas, taip pat dvi jubiliejinės sukaktys: prieš 400 metų – 1611 m. birželio 13 d. po beveik šimtmečio iš Maskvos buvo atgautas Smolenskas, o prieš 350 metų – 1661 m. gruodžio 3 d. iš Maskvos okupacijos buvo išvaduotos Vilniaus pilys. Šie įvykiai yra tiesiogiai susiję su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tad simboliška ir prasminga, kad jų sukaktims skirtas tarptautinis mokslinis forumas vyko atkurtuose, nors ir ne iki galo įrengtuose Valdovų rūmuose.

Lapkričio 4 d. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos suorganizuotoje konferencijoje „Magdeburgo teisės suteikimo Jurbarko miestui istorinė svarba“ Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jūratė Karpavičienė skaitė iliustruotą pranešimą „Magdeburgo teisės raiška Lietuvoje, arba kokie istoriniai ryšiai siejo Jurbarką su Europa“.

Lapkričio 16 d. Lietuvos istorijos institute vykusioje Lietuvos istorijos instituto ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos

132

Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų surengtoje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: viešojo sektoriaus pokyčiai“ Valdovų rūmų muziejaus specialistas dr. Liudas Glemža skaitė pranešimą „Policinių institucijų pareigūnai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1775–1794 metais“.

Lapkričio 24–25 d. Valdovų rūmų muziejaus specialistas dr. Liudas Glemža dalyvavo Lietuvos istorijos institute vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: tarp tradicijų ir naujovių“. Vienas iš konferencijos organizatorių – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Lapkričio 25 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai Paulius Bugys, Egidijus Ožalas, Gintautas Striška ir Ėrika Striškienė dalyvavo Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje vykusioje Lietuvos archeologijos draugijos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Naujausi archeologiniai tyrinėjimai“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s d a r bu o t o j ų pa r e n g t i i r pub l i k u o t i straipsniai 2010 M. PAPILDYMAS 1. Avižinis D. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytos ir dovanotos vertybės“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 128–205.

2. Avižinis D. „Valuable Acquisitions and Purchases for the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 128–205.

3. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 6–35.

4. Dolinskas V. „The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 6–35.

5. Striškienė Ė. „Archaeological Finds at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 48–127.

6. Striškienė Ė. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 48–127.

2011 M. 1. Avižinis D. „Naujos kolekcijos formavimas. Kultūros, meno ir istorijos fondas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 94–98.

2. Baubaitė D. „Archeologinių medinių konstrukcijų konservavimo galimybės ir kitos išsaugojimo alternatyvos“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 12–13.

3. Baubaitė D. „Archeologinių medinių radinių konservavimas maistiniu cukrumi“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 8–9.

V o l U M EN

II

4. Baubaitė D. „Restoration of a 17th century Tub from archaeological excavations in the territory of Vilnius Lower castle“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements. The 9th Baltic States Triennial Restorers’ Meeting in Vilnius 2011. Preprints, editor J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 213–215.

5. Baubaitė D. „XVII a. kubilo restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 10–11.

6. Baubaitė D., Kalėjus A. „XVI a. trečiojo ketvirčio koklinės krosnies koklių restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 20–21.

7. Blaževičius P., Bugys P. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vakarinio ir šiaurinio korpusų išorė“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, vyriausiasis redaktorius G. Zabiela, Vilnius, 2011, p. 161–168.

8. Bugys P. „Šarvų detalių komplektas iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 169–176.

9. Bugys P. „Viduramžių ir Renesanso šarvų terminija“, in: Karo archyvas, t. 26, mokslinis redaktorius ir sudarytojas G. Surgailis, Vilnius, 2011.

10. Bugys P. „Žvyninių šarvų plokštelės Vilniaus pilių teritorijoje“, in: Lietuvos archeologija, t. 37, atsakingasis redaktorius L. Kurila, Vilnius, 2011, p. 207–216.

11. Dolinskas V. „Apošni vialiki getman ialikaga Kniastva Litouskaga Šyman Kasakauski“ (baltarusių kalba), in: Arche. Pačatak, sud. A. Macuk, Mensk, 2011, No 6 (105), c. 428–460.

12. Dolinskas V. „Die Verwendung architektonischer Details aus Naturstein beim Wiederaufbau des Palastes der Großfürsten von Litauen in Vilnius“, in: Rekonstruktion am Beispiel Berliner Schloss aus kunsthistorischer Sicht. Ergebnisse der Fachtagung im April 2010. Essays und Thesen (= Impulse–Villa Vigoni im Gespräch, Bd. 2), hrsg. von M. Rettig, Stuttgart, 2011, S. 103–106.

13. Dolinskas V. „Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai“, in: Literatūra ir menas, 2011 06 03, Nr. 3334, p. 10, 17.

14. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos pradžia“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 11–12.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

133

15. Dolinskas V. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2009–2010 m. veiklos apžvalga“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 78–85.

16. Dolinskas V. „Paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Simonas Kosakovskis: biografija ir bandymas įvertinti karjerą“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 190–206.

17. Dolinskas V. „Restauratorių prakalbintos vertybės“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 4–5.

18. Dolinskas V. „Szymon Kossakowski. Dzieje jednej kariery“, in: Krakowskie Pismo Kresowe, r. 3, Kraków, 2011 (atiduota spaudai).

19. Dolinskas V., Glemža L. „Pratarmė“, in: Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia lubelska: idea i jej kontynuacja, sudarytojai / opracowanie L. Glemža, R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2011, p. 10–13.

20. Glemža L. „Iš vyno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje istorijos“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 178–188.

21. Glemža L. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Vilniaus Žemutinės pilies istoriniai tyrimai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX– MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 103–109.

22. Kalėjienė J. „Dviejų odinių diržo krepšių konservavimas, restauravimas ir tyrimai“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 14–15.

23. Kalėjienė J. „Restauruotos odinės avalynės kolekcija“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 17.

24. Kalėjienė J., Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinių radinių restauravimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 99–102.

25. Kaminskaitė I. „Medinė architektūra Vilniaus Žemutinėje pilyje: išsaugojimas ir sunaikinimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 162–167.

26. Karpavičienė J. „The Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius: Hidden Gold of Lithuania’s Past?“, in: Best in Lithuania, no. 14, 2011, p. 100–104.

27. Kaunienė V. „Valdovų rūmų muziejaus edukacinė veikla 2009–2010 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 122–123.

28. Kunkulienė B., Lukaitytė A. „Buitinės keramikos ir stiklo restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 18–19.

134

29. Mažutytė A. „Dramma per musica, arba Operos pradžia Lietuvoje“, in: Literatūra ir menas, 2011 04 29, Nr. 3329, p. 10.

30. Mitrulevičiūtė D. „Valdovų rūmų muziejaus tarptautiniai ryšiai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 110– 117.

31. Niunkienė R., Šavelis D. „Šarvuotės detalių restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 22–23.

32. Pister A. „Zigmanto Vazos triumfo pašlovinimas unitų giesmėmis: muzikinė struktūra ir notacijos ypatybės“, in: Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d. / Dies Triumphi. Victoria Sigismundi III die XIII Junii A.D.MDCXI Smolensco expugnato et triumphalis ingressus Vilnam die XXIV Julii A.D. MDCXI celebratus / Day of Triumph. The victory at Smolensk on June 13, 1611 and the ceremonial reception of Sigismund Vasa in Vilnius on July 24, 1611, įvadinių tekstų ir komentarų autoriai / introductory text and commentary authors E. Ulčinaitė, E. Saviščevas, Vilnius, 2011, p. 86–88.

33. Pukienė R. „Archeologinių radinių medienos rūšies tyrimai“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 28–29.

34. Pukienė R. „Dendrochronologija – medienos rievėse užkoduota istorija“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 30–31.

35. Pukienė R. „Potential of Dendrochronological Dating of Wooden Artefacts“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements. The 9th Baltic States Triennial Restorers’ Meeting in Vilnius 2011. Preprints, editor J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 145–150.

36. Pukienė R. „Wood Species in the Collection of Finds from the Vilnius Lower Castle“, in: Historical Wood Utilization, edited by M. Grabner, Vienna, 2011, p. 22.

37. Pukienė R., Baubaitė D. „Identification of Wood Species of Waterlogged Archaeological Artefacts and its Role in Choosing the Conservation Method“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements. The 9th Baltic States Triennial Restorers’ Meeting in Vilnius 2011. Preprints, editor J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 151–161.

38. Pukienė R., Ožalas E. „Dendrochronological Investigation of Basements of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius“, in: Eurodendro Conference. Program and book of abstracts, edited by P. Cherubini, Birmensdorf, 2011, p. 96.

39. Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 146–160.

40. Puškorius A. „Spalvotųjų metalo radinių restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 24–25.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

41. Skučienė A. „Radinių konservavimas – mokslinės informacijos šaltinis“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 26–27.

42. Skučiene A. „Steam Cleaning of Chain Mail Discovered in the Territory of Vilnius Lower Castle“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements. The 9th Baltic States Triennial Restorers’ Meeting in Vilnius 2011.

Preprints, editor J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 350–353.

43. Striška G. „Po kojomis – šimtmečius menantys istorijos liudininkai“, in: Aplinka: darna, atsakomybė, apsauga, 2011 m. gegužė–birželis, Nr. 5, p. 26−31.

44. Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Iš griuvenų atgimstanti istorija“, in: Chro-

V o l U M EN

II

nicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 20–30.

45. Striškienė Ė. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinių eksponatų rinkinys“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 86–93.

46. Striškienė Ė. „Salzburg Limestones – „Royal Marbles“ in Poland and Lithuania“, współaut. R. Kryza, Ch. F. Uhlir, G. Kryza, V. Höck, in: Przegląd Geologiczny, t. 59, 2011, nr 2, s. 1–7.

47. Uzorka M., Verbiejūtė B. „Valdovų rūmų muziejaus parodinė veikla 2009–2010 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 118–121.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

135

VAL D O V Ų RŪ M Ų M U Z IEJA U S P U B LIK U OTI LEI D INIAI

Serija „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos“ I tomas Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis Ludwika Byszewska. Żurnal podróży do Wilna z roku 1786 Knygoje lietuvių ir lenkų kalbomis skelbiamas Abiejų Tautų Respublikos XVIII a. antrosios pusės žinomos aukštuomenės damos, paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionienės Liudvikos Byševskos 1786 metų kelionės į Vilnių ir Lietuvos sostinėje patirtų įspūdžių dienoraštis. Šiame originaliame šaltinyje galima rasti autentišką ir gyvą Vilniaus, jo turistinių atrakcijų, pastatų, pramogų, gyventojų apibūdinimą. Informatyvaus ir Lietuvos bei Vilniaus kasdienybę Švietimo epochoje taikliai atspindinčio dienoraščio, kuris XIX a. buvo sudarytas iš kelionės metu rašytų laiškų fragmentų, publikacija palydėta Evos Manikovskos (Ewa Manikowska) išsamiu įvadu bei Piotro Jaceko Jamskio (Piotr Jacek Jamski) vertingais paaiškinimais.

Dienoraštį spaudai parengė ir komentarus parašė / Żurnal opracował i komentarzamiopatrzył Piotr Jacek Jamski Sudarė / Opracowanie Vydas Dolinskas, Piotr Jacek Jamski, Ewa Manikowska Įvadą parengė / W prowadzenie Ewa Manikowska Vilnius / Wilno, 2008 Leidėjas LDM II TOMAS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2006 m. spalio 11–12 d., Vilnius The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference 11–12 October 2006, Vilnius Ši knyga – tai 2006 m. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos medžiagos publikacija. Joje lietuvių ir anglų kalbomis skelbiami šešių Europos ir Amerikos valstybių mokslininkų – muziejininkų, istorikų, architektų, archeologų, dailės istorikų ir kt. – parengti 23 pranešimai, skirti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijai, kompleksiniams tyrimams, šios rezidencijos atkūrimui ir būsimam panaudojimui, taip pat kitų Europos ir Amerikos valstybių istorinių rezidencijų istorijos, atkūrimo bei nūdienos panaudojimo klausimams. Dalis pranešimų pateikiama ir lenkų, vokiečių, italų bei rusų kalbomis.

Knyga sudaro galimybę įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tyrimų rezultatus, atkūrimo ir pritaikymo šiandienos kultūriniams poreikiams planus plačiame europiniame kontekste ir netgi susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų patirtimi.

Sudarė / Compilers Vydas Dolinskas, Daiva Steponavičienė Vilnius, 2009 (I ir II leidimai) Leidėjas LDKVR, partneris LDM

136

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

III tomas Mečislovas Jučas. Žalgirio mūšis Vilnius, 2009 Leidėjas LDM, partneris LDKVR Mečislovas Jučas. The Battle of Grünwald Translated by Albina Strunga Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR, partneris LDM

IV TOMAS

Ši knyga skirta Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui (1410–2010) paminėti.

1409–1411 m. Didysis karas ir jo kulminacija – Žalgirio mūšis – kilo tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Kryžiuočių ordino dėl jo kolonijinės ekspansijos į Rytus ir siekio užvaldyti Žemaitiją. Sąjungininkų pergalė Žalgirio lauke, netoli kryžiuočių sostinės Marienburgo, lėmė tai, kad Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai. Žalgirio mūšis buvo katastrofa Ordinui, nužymėjusi jo ekspansijos pabaigą ir žlugimo pradžią. Kautynės pakeitė jėgų santykį Vidurio ir Rytų Europoje. Romos popiežius ir Šventosios Romos imperatorius, kaip Europos universaliosios jėgos, tolesnę katalikiškos Europos plėtrą į Rytus numatė per Lenkijos ir Lietuvos valstybę.

Knyga publikuojama atskirais leidiniais lietuvių ir anglų kalbomis.

Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro (1561–1562 m.) Šventosios Romos imperijos diplomato Valentino Saurmano laiškai, rašyti imperatoriui Ferdinandui I iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro 1561–1562 m., atskleidžia didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės užsienio politikos klausimų, kurie buvo svarstomi ir sprendžiami Lietuvos sostinėje Vilniuje, įvairovę. Laiškai atveria sudėtingų dinastinių, teritorinių ir ideologinių konfliktų eigą, vakarietiškų diplomatinių derybų tradiciją ir praktiką. Publikuojami laiškai – reikšmingas šaltinis ne tik Lietuvos ir Lenkijos užsienio politikos klausimams, bet ir viso Vidurio ir Rytų Europos regiono tarpvalstybinių santykių problemoms XVI a. viduryje giliau pažinti. Laiškai skelbiami originalo (lotynų bei vokiečių) ir lietuvių kalbomis, lydimi išsamių komentarų. Įvadas publikuojamas lietuvių ir anglų kalbomis. Knygos pabaigoje yra asmenvardžių, vietovardžių ir dalykų rodyklės.

Sudarė Darius Antanavičius, Vilija Gerulaitienė, Jūratė Kiaupienė Vilnius, 2009 Leidėjas PTC LP, partneris LDKVR V TOMAS Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai Competition of languages. The Ceremonial Greetings of the Grand Duchy of Lithuania’s Rulers and Nobles Koncert języków. Pozdrowienia władców i magnatów Wielkiego Księstwa Litewskiego Lotyniškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros paveldo bei kultūros istorijos tyrinėtojos, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Eugenijos Ulčinaitės knyga supažindina su išskirtine raštijos forma – sveikinimais (gratulationes), skirtais į Vilnių atvykusiems valdovams Steponui Batorui, Žygimantui Vazai, Vladislovui Vazai ir vyskupui Kristupui Jonui Šembekui. Knygoje publikuojami keturi XVI–XVIII a. originalūs sveikinimų rinkiniai (faksimilės) bei šių tekstų vertimas į lietuvių kalbą. Sveikinimų tradicija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aptariama įvade lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis.

Parengė, iš lotynų kalbos išvertė, įvadą ir komentarus parašė / Text compilation, Latin translation into Lithuanian, and commentary by / Opracowała, z języka łacińskiego na język litewski przełożyła, wstępem i komentarzem opatrzyła prof. Eugenija Ulčinaitė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneriai LMAVB, VUB

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

137

VI TOMAS Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose L’opera nel Palazzo dei granduchi di Lituania Opera in the Palace of the Grand Dukes of Lithuania Opera w Pałacu Wielkich Książąt Litewskich Šioje knygoje primenamas XVII a. pirmoje pusėje Italijoje užgimęs operos fenomenas bei pristatomos Vilniuje, anksčiau negu Paryžiuje arba Londone, pastatytos pirmosios operos „Elenos pagrobimas“, „Andromeda“ ir „Apviltoji Kirkė“. Leidinyje taip pat publikuojami iš senosios italų kalbos išversti operų libretai bei libretų originalų faksimilės. Įvadiniai straipsniai skelbiami lietuvių, italų, anglų ir lenkų kalbomis.

Sudarytoja / A cura di / Compiler / Opracowanie Jūratė Trilupaitienė Tekstų autoriai / Autori dei testi / Authors / Autorzy tekstów Jūratė Trilupaitienė, Dainius Būrė Vertėjas iš senosios italų kalbos / Traduzioni dall’italiano antico a cura di / Translated from old Italian by / Tłumaczenie z języka starowłoskiego Dainius Būrė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneriai VUB, BL, BnF VII TOMAS Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai Sudarytojai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania Compilers Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP Knygoje pristatoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija, Lietuvos valdovų rezidencijos atkūrimas, publikuojami itin vertingi, gausūs ir įvairūs radiniai bei sukaupta interjero vertybių kolekcija, atspindinti istorinius Lietuvos ryšius Europoje. Čia pateikiamos numatytų Valdovų rūmų ekspozicijų schemos, svarbiausių istorinių datų suvestinė, skelbiama nauja lituanistinių vertybių, esančių užsienyje, medžiaga. Knyga išleista atskirais leidiniais lietuvių ir anglų kalbomis.

VIII TOMAS Mečislovas Jučas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Mečislovo Jučo studijoje aptariami svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bruožai. Anot autoriaus, Lietuvos valstybė gynė tautą nuo užsienio priešų, formavo teisines ir administracines struktūras, saugojo daugumos išpažintą Romos katalikų tikėjimą, globojo ūkį ir kultūrą, buvo lietuvių tautos namai. Svarbiausias šios knygos uždavinys – parodyti, kaip atsirado senoji Lietuvos valstybė, kaip ji suklestėjo, vėliau menko, nyko ir svetimų jėgų buvo naikinta. Knyga parengta remiantis profesoriaus paskaitomis, skaitytomis Vilniaus universitete, atsižvelgta į pastarųjų metų tyrinėjimus, į daugelį klausimų mėginta pažvelgti naujai, originaliai. Daugiausia dėmesio skirta valstybingumo raidos aspektams.

Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneris LDM

138

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

IX TOMAS Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d.

Dies Triumphi. Victoria Sigismundi III die XIII Junii A.D.MDCXI Smolensco expugnato et triumphalis ingressus Vilnam die XXIV Julii A.D. MDCXI celebratus Day of Triumph. The victory at Smolensk on June 13, 1611 and the ceremonial reception of Sigismund Vasa in Vilnius on July 24, 1611 Pristatoma išlikusio unikalaus, aukso raidėmis išmarginto ir poetiškais posmais triumfo arkas atkuriančio, specialiai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Vazai skirto rankraščio Dies Triumphi publikacija ir vertimas į lietuvių kalbą. Įvadas skelbiamas lietuvių ir anglų kalbomis. Įvadinių tekstų ir komentarų autoriai / Introductory text and commentary authors Eugenija Ulčinaitė, Eugenijus Saviščevas Vertėja iš lotynų kalbos / Latin translation by Eugenija Ulčinaitė Vertėja į anglų kalbą / English translation by Albina Strunga Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR X TOMAS Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas Unia lubelska: idea i jej kontynuacja Tai tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios jubiliejinių 2009 metų lapkričio 19–20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu parengtas 20 mokslinių straipsnių rinkinys lietuvių ir lenkų kalbomis.

Sudarytojai / Opracowanie Liudas Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė Vertėjai / Tłumaczenie Beata Piasecka, Liudas Glemža, Vyturys Jarutis Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR, partneriai LII, VU IF, LIV, LDM

XI TOMAS

Povilas Blaževičius. Seniausieji Lietuvos žaislai Ši knyga yra pirmasis mėginimas pažinti istorikų užmirštus ir archeologų atrastus, nuo pat vaikystės tokius svarbius lavinimosi ir lavinimo draugus – žaislus ir žaidimus. Priešistorės laikų pramogų tyrimai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys nesudėtingi ir žaismingi, iš tiesų yra svarbūs ir reikšmingi. Tiriant XIII–XVII a.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žaidimus ieškoma atsakymų į esminius klausimus, susijusius su jų chronologija, geografiniu ir socialiniu paplitimu, kilme, raida bei ryšiais su artima ir tolimesne geografine aplinka. Knygoje keliami klausimai dėl socialinių kultūrinių pramogų aspektų, galimų kultūrinių, ekonominių ir politinių priežasčių žaislų arba žaidimų populiarumui, legalumui ir jų vietai tuometėje visuomenėje. Šis leidinys turėtų būti įdomus ir naudingas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai Lietuvos žaislų ir kasdienybės istorija. Leidinyje skelbiama santrauka anglų kalba.

Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

139

XII TOMAS Vytautas Urbanavičius. Sugrąžinta praeitis Knygoje pateikiamos tris dešimtmečius archeologiškai tirtų kultūros paminklų – senkapių, kulto vietų, gyvenviečių, istorinių veikėjų kapaviečių – iki šiol neskelbtos tyrinėjimų ataskaitos, parengtos vieno žymiausių lietuvių archeologų, ilgamečio Valdovų rūmų teritorijos tyrimų vadovo habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Urbanavičiaus.

Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR, partneriai LII, LNM, LDM, PTC LP

Serija „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų katalogai“ I TOMAS Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos Sudarytojai Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej Obojga Narodów Opracowanie Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka Wilno, 2009 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the Polish-Lithuanian Commonwealth Compilers Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinės parodos „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“, surengtos Vavelio karališkosios pilies, Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, katalogas išleistas atskirais leidiniais trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir anglų. Parodos kataloge išsamiai aprašomi 127 eksponatai, turintys lituanistinę vertę ir glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valdovų ir jų rezidencijų, diduomenės ir bajoriškosios visuomenės istorija.

II TOMAS Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose Lithuania in Ancient Historical Sources Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinės parodos „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ katalogas išleistas lietuvių ir anglų kalbomis. Unikaliame leidinyje pirmą kartą publikuojami svarbiausi tūkstantmetės Lietuvos istorijos dokumentai, pateikiami visų parodoje eksponuotų raštų ir spaudinių pagrindiniai duomenys. Daugelis dokumentų išsamiai aprašyti ir pakomentuoti, atskleista jų reikšmė Lietuvos valstybės, visuomenės, kultūros raidai, tarptautiniams santykiams. Skelbiamos ir visų dokumentų didelio formato fotografijos, leidžiančios įžvelgti ir smulkesnes šių šaltinių detales – antspaudus, inicialus ir pan. Tuo siekiama, kad svarbiausių Lietuvos istorijos dokumentų tekstas, jų turinys, kartu ir dažnai daug ką pasakanti, paaiškinanti vaizdinė forma taptų istorinės atminties dalimi.

Sudarytojai / Compilers Alfonsas Tamulynas, Birutė Verbiejūtė Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR, partneris LAD

140

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

III TOMAS Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje The Union of Lublin and its Era in the Art of Jan Matejko Unia lubelska i jej epoka w twórczości Jana Matejki Tarptautinės parodos „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“, skirtos Liublino unijos sudarymo 440 metų sukakčiai paminėti, katalogas iliustruoja žymaus lenkų dailininko, romantizmo atstovo, istorinės atminties ugdytojo kūrybą: paveikslą „Liublino unija“, jo sukūrimo istoriją iliustruojančias kompozicijas, atskirų asmenybių eskizus, istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės asmenybes. Tekstai skelbiami lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis.

Sudarytojai ir tekstų autoriai / Compilers and text authors / Opracowanie katalogu i autorzy tekstów Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR

IV TOMAS Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu How this happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald Žalgirio pergalės atminties momentams skirti katalogo tekstai praplečia ir papildo Didžiojo mūšio istorinio įvaizdžio kontekstą. Leidinyje skelbiama 18 įvadinių studijų, kurias parengė kompetentingi autoriai iš Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos. Kataloge pateikiama Žalgirio kautynių chronologija, apibūdinamas šio mūšio įvaizdis XV–XX a. mene, istoriografijoje, dailėje ir grožinėje literatūroje, pristatoma Jogailos bei Vytauto ikonografija, aptariamos Krokuvos ir Vilniaus katedrų – Lenkijos ir Lietuvos pergalių bei jų herojų įamžinimo vietų – tradicijos, taip pat supažindinama su daugybe kitų įžvalgų, susijusių su Žalgirio mūšio ir jo minėjimo kontekstu. Straipsniai iliustruoti daugiau kaip 200 XV–XX a. ikonografijos vaizdų, sukauptų iš 9 šalių ir 34 jų institucijų. Kataloge taip pat pristatoma daugiau negu 300 eksponatų, liudijančių Žalgirio atminties gyvybingumą. Į parodą jie surinkti iš 11 institucijų ir 5 privačių rinkinių Lietuvoje, Lenkijoje bei Ukrainoje. Eksponatų mokslinius aprašus rengė net 37 autoriai.

Sudarytojai / Opracowanie / Compilers Vydas Dolinskas, Birutė Verbiejūtė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR V TOMAS Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai Knygoje pristatoma 2011 m. Taikomosios dailės muziejuje surengtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinių vertybių parodos, atspindinčios radinių mokslinius tyrimus ir restauravimo metodiką, medžiaga ir skelbiamas eksponatų katalogas. Tekstai publikuojami lietuvių kalba, taip pat pateikiama santrauka anglų kalba.

Sudarytojas Arūnas Puškorius Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

141

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ RINKINIŲ KATALOGAI“ I TOMAS Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenai Dviejų dalių knygoje skelbiama Lietuvos senųjų meninių audinių tyrinėtojos, dailės istorikės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės originali bei išsami mokslinė monografija apie istorinę Lietuvos ir Lenkijos valdovų gobelenų kolekciją ir jos likimą. Taip pat publikuojamas šios autorės parengtas katalogas, apibūdinantis iki 2011 m. suformuotą Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų rinkinį.

Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ ALBUMAI“ I TOMAS Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai.

Albumas Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections.

Album Albume pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija, šios svarbiausios Lietuvos valdovų reprezentacinės rezidencijos atkūrimas, itin vertingi, gausūs ir įvairūs radiniai bei suformuota interjero vertybių kolekcija. Knygai pratarmę parašė kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos pirmininkas. Istorinės rūmų raidos apžvalgą parengė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, rūmų teritorijoje aptiktus radinius ir jų rinkinius apibūdinantį įvadinį tekstą parašė šio muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Ėrika Striškienė, o istorinio reprezentacinio interjero vertybių rinkinį savo straipsnyje apibūdino Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis. Knygoje pateikiamos Valdovų rūmų numatytų ekspozicijų schemos, svarbiausių istorinių datų suvestinė. Chronologiškai skelbiami archeologiniai radiniai ir interjero vertybės albume suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje pristatomi vertingiausi archeologiniai radiniai, antrojoje – įspūdingiausios interjero ekspozicijai įsigytos bei dovanų gautos vertybės. Tekstai skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis.

Sudarytojai / Compilers Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ KRONIKA“ I TOMAS Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX Tęstinis periodinis leidinys, leidžiamas nuo 2011 metų. Jame spausdinami apžvalginiai straipsniai, išsamiai atspindintys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tam tikro laikotarpio veiklą (nuo mokslinių tyrimų iki plačių visuomenės sluoksnių švietimo). Taip pat leidinyje skelbiami Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų ir mokslininkų, kultūrininkų iš Lietuvos bei kitų šalių parengti moksliniai straipsniai aktualiomis temomis. Tekstai publikuojami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.

Comparavit Gintautas Striška Vilnae, MMXI Leidėjas LDKVR

142

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

SU PARTNERIAIS PUBLIKUOTI LEIDINIAI, NEPATEKĘ Į SERIJAS Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 1: 1544 XI 15–1546 XI 15 Šiuo tomu pradėtos publikuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1543–1548 m. dvaro sąskaitos. Pirmoji skelbiama knyga apima 1544 m. lapkričio 15 d.–1546 m. lapkričio 15 d. laikotarpį.

Skaitytojas joje ras išsamių žinių apie Žygimanto Augusto dvaro funkcionavimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje, kaip antai: dvaro virtuvės ir arklidžių aprūpinimą maisto ištekliais ir pašarais, valdovo kelionių už Vilniaus ribų organizavimą, smulkias Žemutinėje pilyje vykdytų statybų sąskaitas. Skelbiamas šaltinis teikia daug unikalių žinių apie XVI a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialiąją kultūrą ir finansus. Knyga skiriama profesionaliems istorijos tyrinėtojams, visiems gimtosios istorijos mylėtojams.

Lotyniškus tekstus parengė Darius Antanavičius Į lietuvių kalbą vertė Sigitas Narbutas Vilnius, 2009 Leidėjas PTC LP, partneris LDKVR

Lietuvos tūkstantmetis Millennium Lithuaniae Sudarytojas ir teksto autorius Mindaugas Šapoka Vilnius, 2009 Leidėjas LDM, partneris LDKVR

Millennium of Lithuania Millennium Lithuaniae Compiler and text author Mindaugas Šapoka Vilnius, 2009 Leidėjas LDM, partneris LDKVR Knyga skirta Lietuvos vardo jubiliejui paminėti. Supažindinama su tūkstantmete rašytine Lietuvos vardo (Litua) tradicija, reikšmingiausiais valstybės egzistavimo periodų kultūros faktais, taip pat su istorinę ir pilietinę savimonę stiprinančiais svarbiausiais Lietuvos tūkstantmečio programos projektais.

Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle Reprezentacinių knygų rinkinio „Lietuvos sakralinė dailė“ penktasis (paskutinis) tomas skirtas senosioms knygoms ir dokumentams. Knygoje pristatomas krikščionybės kelias į Lietuvą, atspindėtas įvairiais dokumentais, knygomis ir kitais paliudijimais. Šis tomas papildytas visos parodos kronika, nuosekliai pristatyta parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ nuolatinių atnaujinimų raida ir veikusios atskiros trumpalaikės parodos. Tekstai skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis.

Sudarytojai / Editors Vydas Dolinskas, Jolita Liškevičienė Vilnius, 2009 Leidėjas LDM, partneris LDKVR

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

143

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje Šį straipsnių rinkinį parengė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai – Lietuvos valdovų rūmus tiriantys specialistai.

Tekstų autoriai – archeologai, architektai, istorikai, menotyrininkai, kelis dešimtmečius kaupę ir tyrinėję duomenis apie pagrindinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rezidenciją. Buvo siekiama su šiais tyrimais supažindinti kuo didesnę visuomenės dalį ir parengti populiarią mokslinę publikaciją.

Knygoje aprašoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorija: pilies statybos etapai, gynybinės sistemos nunykimas ir rezidencijos virtimas reprezentaciniais rūmais, galiausiai – jų sunykimas ir tuometės Rusijos imperijos valdžios priimti sprendimai dėl apleistų rūmų. Taip pat pristatomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rezidencijos archeologiniai, architektūriniai, istoriniai tyrimai, restauratorių darbai, visuomenės ir valdžios požiūris į rūmus, jų tyrimus ir atkūrimo idėją. Kartu atskleidžiama Lietuvos valdovų istorija nuo pačių pirmųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo (nesigilinama į jų rezidencijos lokalizavimo klausimą) iki paskutinių elekcinių valdovų, kurie didelę dalį savo valdymo laiko praleisdavo Lenkijos Karalystėje. Aprašoma dvaro sudėtis, tarnyba, buitis ir kasdienybė, istorinis, kultūrinis kontekstas. Knyga gausiai iliustruota archeologinių radinių, valdovams priklausiusių daiktų, graviūrų ir paveikslų nuotraukomis. Leidinio pabaigoje pateikiama turinio santrauka anglų ir rusų kalbomis.

Sudarytojas Vytautas Urbanavičius Vilnius, 2010 Leidėjas VA, partneris LDKVR

Kiti smulkūs leidiniai Liublino unija: idėja ir tęstinumas. Tezės Unia lubelska: idea i jej kontynuacja. Streszczenia Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19–20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, tezės.

Sudarytoja Daiva Steponavičienė Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR

Gotika Vilniaus Žemutinėje pilyje [2010 metų stalo kalendorius.]

Sudarytojas Dalius Avižinis Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR

144

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams dovanotos ir įsigytos vertybės. Gobelenai [2010 metų sieninis kalendorius.]

Sudarytojas Dalius Avižinis Vilnius, 2009 Leidėjas LDKVR

V o l U M EN

II

Kazys Napaleonas Kitkauskas. Bibliografija 1968–2011 m.

Leidinyje suregistruoti Lietuvos architektūros tyrinėtojo ir istoriko, architektūrinio paveldo objektų restauravimo ir atkūrimo specialisto, paminklosaugininko, kultūrininko ir visuomenininko dr. Kazio Napaleono Kitkausko per keturiasdešimt ketverius metus paskelbti darbai: knygos, straipsniai enciklopedijose, periodinėje spaudoje, interneto tinklalapiuose. Pateikiama literatūra apie K. N. Kitkauską ir jo mokslinius darbus. Bibliografijos rodyklę papildo iliustruotas K. N. Kitkausko biografijos bei svarbiausių mokslinių tyrinėjimų aprašas, taip pat bibliografijos sudarytojos žodis, publikuojamas dr. Vydo Dolinsko įžanginis straipsnis.

Parengė Inga Vaitekūnaitė Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR

Renesansas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Renaissance at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania [2011 metų stalo kalendorius.]

Sudarytojas / Compiler Dalius Avižinis Vilnius, 2010 Leidėjas LDKVR

Mečislovas Jučas. Bibliografija 1955–2011 m. Šioje bibliografijos rodyklėje suregistruoti vieno žymiausių ir produktyviausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojų, Lietuvių katalikų mokslų akademijos nario, Simono Daukanto premijos laureato, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalieriaus, ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus habilituoto daktaro Mečislovo Jučo per penkiasdešimt septynerius metus paskelbti darbai: knygos, straipsniai enciklopedijose, periodinėje spaudoje, interneto tinklalapiuose, redaguoti ir recenzuoti leidiniai (tarp jų ir disertacijos, diplominiai darbai). Skelbiama literatūra apie M. Jučą ir jo mokslinius darbus. Taip pat publikuojamas akad. prof. habil. dr. Vytauto Merkio įžanginis straipsnis, pristatantis svarbiausius M. Jučo biografijos faktus ir mokslinius tyrinėjimus, bei bibliografijos sudarytojos žodis.

Parengė Elvyra Matonienė, Irena Valikonytė, Birutė Verbiejūtė Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR

Barokas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Baroque at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania [2012 metų stalo kalendorius.]

Sudarytojas / Compiler Dalius Avižinis Vilnius, 2011 Leidėjas LDKVR

Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorius Alfonsas Tamulynas LDKVR, 2009

Lithuania in Ancient Historical Sources [Lankstukas anglų kalba.]

Text author Alfonsas Tamulynas LDKVR, 2009

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

145

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijos [Lankstukas lietuvių kalba.]

LDKVR, 2009, 2010, 2011 Palace of the Grand Dukes of Lithuania. Exhibitions [Lankstukas anglų kalba.]

LDKVR, 2009

Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autoriai Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka LDKVR, 2009

The Union of Lublin and its Era in the Art of Jan Matejko [Lankstukas anglų kalba.]

Text authors Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka LDKVR, 2009 Unia lubelska i jej epoka w twórczości Jana Matejki [Lankstukas lenkų kalba.]

Autorzy tekstów Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka LDKVR, 2009

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2009 m. išleisti leidiniai [Lankstukas lietuvių kalba.]

Sudarytojai ir tekstų autoriai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė LDKVR, 2009

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius, jų eksponatus ir parodų vertybes pristatantys atvirlaiškiai (2009 m. – 32, 2010 m. – 1)

Archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“ [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorės Eglė Griciuvienė, Birutė Verbiejūtė LDKVR, 2010

146

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorius Kazimierz Kuczman LDKVR, LDM, ZKW-PZS, 2009 Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the Polish-Lithuanian Commonwealth [Lankstukas anglų kalba.]

Text author Kazimierz Kuczman LDKVR, LDM, ZKW-PZS, 2009 Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej Obojga Narodów [Lankstukas lenkų kalba.]

Autor tekstu Kazimierz Kuczman LDKVR, LDM, ZKW-PZS, 2009 Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorius Vydas Dolinskas LDKVR, 2010 How this happened in the Great Battle... Exposé of Grunwald [Lankstukas anglų kalba.]

Text author Vydas Dolinskas LDKVR, 2010 Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu [Lankstukas lenkų kalba.]

Autor tekstu Vydas Dolinskas LDKVR, 2010

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis atverta ateičiai [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorius Vydas Dolinskas LDKVR, 2009, 2010, 2011 The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future [Lankstukas anglų kalba.]

Text author Vydas Dolinskas LDKVR, 2009, 2010, 2011 Der Palast der Großfürsten von Litauen – Zukunft der Vergangenheit [Lankstukas vokiečių kalba.]

Autor Vydas Dolinskas LDKVR, 2009, 2010, 2011

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

147

Дворец великих князей литовских – прошлое, открытое для будущего [Lankstukas rusų kalba.]

Aвтор текста видас Дoлинскас LDKVR, 2009, 2010, 2011 Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie – przeszłość otwarta dla przyszłości [Lankstukas lenkų kalba.]

Autor tekstu Vydas Dolinskas LDKVR, 2009, 2010 Il Palazzo dei granduchi di Lituania: un passato aperto al futuro [Lankstukas italų kalba.]

Testo di Vydas Dolinskas LDKVR, 2010 Le Palais des grands-ducs de Lituanie: le passé ouvert sur l’avenir [Lankstukas prancūzų kalba.]

Auteur Vydas Dolinskas LDKVR, 2010 Палац вялiкiх князëў лiтоўскiх – мiнулае, адкрытае для будучынi [Lankstukas baltarusių kalba.]

Aўтар тэкста вiдас Далiнскас LDKVR, 2011 Палац Великих князiв Литовських – минуле, вiдкрите для майбутнього [Lankstukas ukrainų kalba.]

Aвтор тексту вiдас Дoлiнскас LDKVR, 2011

Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio diorama „Žalgirio mūšis“ [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autorius Marijus Uzorka LDKVR, 2010

148

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus (1410–2010) renginių programa [Lankstukas lietuvių kalba.]

Parengė Jolanta Karpavičienė, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka LDKVR, 2010

V o l U M EN

II

V o l U M EN

II

Paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ [Lankstukas lietuvių kalba.]

Autoriai Dalius Avižinis, Ėrika Striškienė LDKVR, 2011

Paroda „Sugrįžęs Barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“ [Lankstukas lietuvių kalba.]

Teksto autoriai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas LDKVR, 2011

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų edukacinės programos 2011 m.

[Lankstukas lietuvių kalba.]

LDKVR, 2011

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniai [Lankstukas lietuvių kalba.]

Parengė Gintarė Petuchovaitė LDKVR, 2011

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

149

2 0 1 1 M . M OKSLIN Ä– S KONFEREN C IJOS PAGRIN D U PARENGTI STRAI P SNIAI

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

151

Va z ų e p o c h a i s k i r ta ta r p ta u t i n ė m o k s l i n ė ko n f e r e n c i ja i r j o s m e d ž i a g o s pub l i k av i m a s

1. Konferencijos pranešėjus ir visus dalyvius sveikina Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, fotografas Vytautas Abramauskas Conference presenters and other participants being welcomed by the Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Audronius Ažubalis, photograph by Vytautas Abramauskas

2011 m. spalio 19 d. 9–18 val. atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Ją organizavo jau tradiciniai tokių tarptautinių mokslinių forumų rengėjai – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius ir Lenkijos institutas Vilniuje. Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski). Įvadinius žodžius taip pat tarė renginį organizavusių institucijų atstovai –

152

prof. dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, dr. Malgožata Kasner (Małgorzata Kasner) ir dr. Vydas Dolinskas.

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė žymūs lietuvių ir lenkų mokslininkai: prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Uršula Augustyniak (Urszula Augustyniak), prof. habil. dr.

Andžejus Zakševskis (Andrzejus Zakrzewski), prof. dr. Raimonda Ragauskienė, dr. Liudas Glemža, doc. dr. Valdas Rakutis, dr. Gintautas Sliesoriūnas, doc. dr. Elmantas Meilus, doc. dr. Eugenijus Saviščevas, dr. Živilė Nedzinskaitė, mgr. Piotras Jacekas Jamskis (Piotr Jacek Jamski). Dėl šeiminių aplinkybių prof. habil. dr. Henrykas Visneris (Henryk Wisner) į konferenciją atvykti negalėjo, bet jo iš anksto atsiųstas pranešimas buvo perskaitytas. Darbas vyko lietuvių ir lenkų kalbomis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Prie konferencijos organizavimo ir sėkmingo darbo sąlygų užtikrinimo daugiausia prisidėjo dr. Liudas Glemža, Gintarė Šatevičiūtė, Daiva Mitrulevičiūtė, Andrius Kierulis, dr. Jolanta Karpavičienė, Ernesta Sargūnaitė, Rimvydas Mockus, Zenonus Slavickas ir Eduardas Kauklys. Iš lietuvių į lenkų kalbą ir atvirkščiai sinchroniškai vertė Teresė Vyšniauskaitė ir Miroslavas Bingelis.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir kancleris Jonas Milerius tradiciškai pagelbėjo skolindami sinchroninio vertimo įrangą.

Mokslininkai iš Lietuvos ir Lenkijos skaitė pranešimus ir diskutavo apie aštuonis dešimtmečius Abiejų Tautų Respubliką valdžiusios švedų kilmės Vazų dinastijos užsienio ir vidaus politiką, to meto visuomeninius ir kultūros procesus, jų reikšmę mūsų šalies raidai. Šiuo tarptautiniu forumu siekta atskleisti europietiškąją Lietuvos diplomatijos raidos dimensiją, aktualinti Lietuvos istorinius ryšius su Švedija, Lenkija, Rusija ir kitomis Europos valstybėmis, paskatinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimus.

Vazų epocha – tai lemtingą reikšmę Abiejų Tautų Respublikos istorijai turėjęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto (1588–1632), Vladislovo (1633–1648) ir Jono Kazimiero (1648–1668) Vazų valdymo laikotarpis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuomet išgyveno kultūrinio pakilimo metą. Į Lietuvą sklido Baroko kultūra. Buvo patvirtintas valstybinį suverenumą tris šimtmečius garantavęs Trečiasis Lietuvos Statutas; išleistas pirmasis Konstantino Sirvydo lietuvių kalbos žodynas; parengta Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pirmoji Lietuvos istorija; Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva sukurtas Lietuvos žemėlapis; rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai; juose pastatyta pirmoji opera. Vilniuje dažnai reziduodavo Žygimantas ir Vladislovas Vazos, Valdovų rūmuose buvo modeliuojama šalies užsienio ir vidaus politika. Klestėjo Vilniaus universitetas, jame kūrė „sarmatų Horacijumi“ vadintas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Matthias Casimirus Sarbievius). Tačiau nuo 1600 m. Abiejų Tautų Respublika įsitraukė į žūtbūtinius karus su Švedijos Karalyste ir Maskvos valstybe, o vėliau ir su Turkija. Tai vedė Respubliką į nuopuolį, po jo valstybė jau nebesugebėjo atsigauti ir išlaikyti svarios pozicijos Vidurio, Šiaurės ir Rytų Eu-

ropoje. XVII a. vidurio karai ir jų padariniai dažnai apibūdinami „tvano“ terminu.

Konferencijoje paminėtos ir dvi jubiliejinės sukaktys: prieš 400 metų po beveik šimtmečio iš Maskvos buvo atgautas Smolenskas (1611 m.), o prieš 350 metų iš Maskvos okupacijos išvaduotos Vilniaus pilys (1661 m.). Šie įvykiai tiesiogiai susiję su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija. Tad simboliška, kad mokslinė konferencija surengta atkurtuose, nors iki galo dar neįrengtuose Valdovų rūmuose.

Konferencijos išvakarėse, spalio 18 d. 17 val., dalyvaujant į forumą jau susirinkusiems užsienio pranešėjams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatyta knyga „Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d.“ Taigi pergalingai atgavus Smolenską Lietuvos ir Lenkijos valdovas iškilmingai įžygiavo į Lietuvos sostinę Vilnių. Šiai pergalei pašlovinti skirta diena buvo aprašyta prabangiame rankraštyje, kurį po 400 metų spaudai parengė prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, įvadą ir komentarus parašė doc. dr. Eugenijus Saviščevas. Knygą išleido Valdovų rūmų muziejus. Kultūros vakaras buvo palydėtas autentiškos XVII a. pradžios muzikos, skambėjusios ir 1611 m. per iškilmes Vilniuje, garsais.

Siekiant kuo operatyviau ir finansiškai optimaliau paskelbti konferencijos medžiagą, nutarta pranešimų pagrindu parengtus mokslinius straipsnius publikuoti leidinio „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ („Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika / Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“) antrame tome, apimančiame Valdovų rūmų muziejaus 2011 m. veiklą. Konferencijos medžiaga išskiriama į atskirą skyrių. Tekstai skelbiami autorių pateikta kalba, taip pat publikuojamos santraukos lietuvių arba anglų kalbomis. Greta konferencijos dalyvių pranešimų skelbiamas ir Varšuvos universiteto Meno istorijos instituto darbuotojo mgr. Jaceko Žukovskio (Jacek Żukowski) straipsnis, savo tema tinkantis konferencijos problematikai ir turinio požiūriu papildantis jos kontekstą. Prieš mokslinius straipsnius pateikiamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimo žodis.

Vydas Dolinskas, Liudas Glemža

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

153

T h e i n t e r n at i o n a l a ca d e m i c c o n f e r e n c e d e d i cat e d t o t h e Va s a e r a a n d pub l i c a t i o n o f t h e c o n f e r e n c e pa p e r s

1. Conference participants being welcomed by the Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary of the Republic of Poland in Lithuania Janusz Skolimowski, photograph by Vytautas Abramauskas Konferencijos dalyvius sveikina Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis, fotografas Vytautas Abramauskas

On October 19, 2011, a one-day international academic conference was held in the reconstructed Palace of the Grand Dukes of Lithuania titled “The Vasa Era in the Grand Duchy of Lithuania”. It was organized by the already traditional organizers of such international academic forums, namely, the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, the Department of Early and Medieval History in Vilnius University’s Faculty of History, the Department of the History of the Grand Duchy of Lithuania in the Lithuanian History Institute and the Polish Institute in Vilnius. The conference participants were welcomed by the Lithuanian Minister of Foreign Affairs Audronius Ažubalis

154

and the Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary of the Republic of Poland in Lithuania Janusz Skolimowski. Representatives from the institutions that organized the event also delivered welcome speeches – Prof. Dr. Rimvydas Petrauskas, Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Dr. Małgorzata Kasner, and Dr. Vydas Dolinskas.

Well-known Lithuanian and Polish academics participated and made presentations at the conference: Prof. habil. Dr. Antanas Tyla, Prof. habil. Dr. Urszula Augustyniak, Prof. habil. Dr. Andrzej Zakrzewski, Prof. Dr. Raimonda Ragauskienė, Dr. Liudas Glemža, Assoc. Prof. Dr. Valdas Rakutis, Dr. Gintautas Sliesoriūnas, Assoc.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Prof. Dr. Elmantas Meilus, Assoc. Prof. Dr. Eugenijus Saviščevas, Dr. Živilė Nedzinskaitė, Master Piotr Jacek Jamski. Prof. habil.

Dr. Henryk Wisner could not attend the conference due to family commitments, but his announcement was read aloud during the event which was held in Lithuanian and in Polish.

Among those individuals who organized the conference and ensured its successful running we can mention Dr. Liudas Glemža, Gintarė Šatevičiūtė, Daiva Mitrulevičiūtė, Andrius Kierulis, Dr. Jolanta Karpavičienė, Ernesta Sargūnaitė, Rimvydas Mockus, Zenonas Slavickas and Eduardas Kauklys. Lithuanian-Polish and Polish-Lithuanian interpretation was conducted by Teresė Vyšniauskaitė and Miroslavas Bingelis. The Office of the Parliament of the Republic of Lithuania and Chancellor Jonas Milerius once again assisted by loaning the synchronized interpretation equipment.

The Lithuanian and Polish academics read presentations and discussed the foreign and domestic policies of the Swedish Vasa dynasty that ruled the Polish-Lithuanian Commonwealth for eight decades, as well as the social and cultural processes of the time and their impact on our country’s development. The aim of this international forum was to reveal the European dimension of Lithuania’s diplomatic evolution, to bring relevance to Lithuania’s historical ties to Sweden, Poland, Russia and other European states, and to encourage further historical research on the Grand Duchy of Lithuania.

The Vasa era was a period ruled by Grand Dukes of Lithuania and Kings of Poland Sigismund Vasa (Lit. Žygimantas Vaza, Pol. Zygmunt III Waza, King of Poland, 1587–1632, and Grand Duke of Lithuania, 1588–1632), Ladislaus Vasa (Lit. Vladislovas Vaza, Pol. Władysław IV Waza, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, 1632–1648) and John Casimir Vasa (Lit. Jonas Kazimieras Vaza, Pol. Jan II Kazimierz Waza, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, 1648–1668, † 1672) that played a fateful role in the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth. It was a period that saw the Grand Duchy of Lithuania go through a time of cultural enlightenment. Baroque culture flourished in Lithuania. The Third Statute of Lithuania that guaranteed state sovereignty for three centuries was passed; the first Lithuanian dictionary by Konstantinas Sirvydas was published; the first volume of Lithuania’s history was compiled by Albertas Vijūkas-Kojalavičius; a map of Lithuania was created as part of an initiative

by Mikołaj Krzysztof Radziwiłł (Sierotka); the Palace of the Grand Dukes of Lithuania was reconstructed and the first opera was later premiered there. Sigismund and Ladislaus Vasa were frequently in residence in Vilnius and the state’s foreign and domestic policies were modelled in the Palace of Grand Dukes. Vilnius University also flourished and it was where Mathias Casimirus

V o l U M EN

II

Sarbievius, known as the Sarmatian Horatio, created his works.

However, from 1600 the Polish-Lithuanian Commonwealth became unavoidably embralled in wars with the Kingdom of Sweden and the State of Muscovy, and later even with Turkey. This led the Commonwealth into a decline after which the state could not recover and sustain its strong position in Central, Northern and Eastern Europe. The wars of the mid-17th century and their aftermath are often termed “The Deluge” in historiography.

Two anniversaries were marked during the conference: 400 years since the regaining of Smolensk from close to 100 years of rule by Moscow (1611), and 350 years since the liberation of the Vilnius castles from Moscow’s occupation (1661). These events were directly related to the history of the residence of the Grand Dukes of Lithuania in the Vilnius Lower Castle, thus it is symbolic that this academic conference was held in the reconstructed, albeit as yet unfurnished, Palace of the Grand Dukes.

On the eve of the conference, on October 18 at 5 pm, with the participation of the forum’s foreign presenters, the book “Days of Triumph. The victory at Smolensk on June 13, 1611 and the ceremonial reception of Sigismund Vasa in Vilnius on July 24, 1611” was presented at the Palace of the Grand Dukes. Following the triumphant recapture of Smolensk, the ruler of Lithuania and Poland made his celebrated entry into Lithuania’s capital, Vilnius. The day dedicated to glorify this victory was described in a splendid manuscript which was published after 400 years by Prof. habil. Dr. Eugenija Ulčinaitė, with an introduction and commentary by Assoc. Prof. Dr. Eugenijus Saviščevas. The book was released by the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania. A highlight of this cultural evening was the sound of authentic early-17th century music, similar to that heard during the celebrations in 1611 in Vilnius.

In order to publish the conference material as soon and as financially viably as possible, it was decided that the academic articles be compiled into the second volume of the Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania which covers the activities of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania that took place in 2011. The conference material makes up a separate section in the volume. The texts are published in the author’s original language with abstracts in Lithuanian or English. Alongside the conference participants’ presentations, there is also an article by the Master’s graduate Jacek Żukowski of the University of Warsaw’s Institute of Art History, the theme of which follows a suitable line to that covered during the conference and compliments its context through its content. The welcome speech delivered by the Lithuanian Minister of Foreign Affairs Audronius Ažubalis preceeds the academic articles.

Vydas Dolinskas, Liudas Glemža

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

155

Audronius Ažubalis

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras

Sv e i k i n i m o ž o d i s k o n f e r e n c i j o s „ Va z ų e p o c h a L i e t uv o s D i d ž i o j o j e Ku n i g a i k š t y s t ė j e “ d a lyv i a m s

Man itin malonu matyti, kad į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus triumfuodama grįžo garsioji Vazų dinastija. Ši diena ir ši diskusija leis nuvalyti dulkes ir apžvelgti kone šimtmetį trukusios Vazų karaliavimo Lietuvai ir Lenkijai epochos istorinius, kultūrinius ir politinius lobynus.

Kaip ir pati epocha, jie stebėtinai įvairūs ir kontrastingi. Nesigilindamas į subtilybes, noriu pabrėžti, kad Lietuvos istorijoje sunku rasti kitą tokį laikotarpį, kai mūsų šalies vidaus ir užsienio politikos realijos taip sietųsi su visų kaimyninių kraštų politiniais pasirinkimais ir likimais. Vazų epocha – tai neatrišamo Šiaurės ir Pietų, Vakarų ir Rytų politikos mazgo epocha. Tai metas, žymintis didžiulę Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Rusijos ir kitų regiono galių savitarpio priklausomybę ir, deja, ne visada sėkmingą interesų pusiausvyros paiešką.

Ar iš švediškosios Abiejų Tautų Respublikos epochos galime gauti šiandienei užsienio politikai aktualių rekomendacijų?

Neabejotinai. Paminėsiu dvi pagrindines.

Pirma, mūsų regione įsikūrusios valstybės šiandien, kaip ir anuomet, yra viena nuo kitos priklausomos. Todėl siekti užsienio politikos tikslų pavieniui, atsiejant juos nuo kaimyninių valstybių poreikių ir protingų lūkesčių, reikštų šauti sau patiems į koją.

Tiek Vazų, tiek ir kitais istoriniais laikotarpiais tokių savęs žalojimo atvejų būta į valias, ir skausmingus jų padarinius atmename iki šiol. Šiandien turime iš to pasimokyti ir teikti pirmenybę ne vidinėms rietenoms, o interesų bendrumui. Siekis kurti saugų, tvarų ir demokratišką regioną nuo Pabaltijo iki pat Juodosios jūros yra įstabiausias mūsų valstybių interesų tapatumo įrodymas.

156

Tai leidžia prabilti ir apie antrą itin svarbią Vazų epochos žinią. Kartais Lietuvoje diskutuojama, ar įmanoma suderinti mūsų šalies ilgalaikę europinę Rytų politiką su pastaraisiais metais aiškius kontūrus įgyjančia Lietuvos strategine orientacija ir integracija į bendrą Baltijos ir Šiaurės šalių regioną. Tokioms abejonėms nematau jokio pagrindo. Kaip ir Vazų laikais, Šiaurės ir Rytų užsienio politikos kryptys yra tiesiogiai viena nuo kitos priklausomos, o pagrindiniai Baltijos, Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių, konkrečiai Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos, politiniai interesai sutampa. Atgimusi istorinė šiaurės partnerystė – Lietuvai puiki galimybė dar veiksmingiau skatinti demokratinius procesus ir gerovę mūsų kaimyninėse Rytų Europos šalyse. Tokia yra principinė Lietuvos nuostata.

Baigdamas noriu pridurti, kad valstybėms, siekiančioms klestėti, privalu išmokti didžiuotis savo praeities ir šiandienos darbais bei semtis iš jų įkvėpimo ateičiai.

1611 m. Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Vazai iš Maskvos Kunigaikštystės atsikovojus Smolenską, čia, pergalę šventusiame Vilniuje, ant vienos iš Triumfo arkų buvo užrašyti žodžiai „nugalinčiam, valdančiam, triumfuojančiam“.

Gerai įsidėmėkime šiuos žodžius. Mano įsitikinimu, kaip tik tokie šiandien turėtų būti mūsų regiono tautų – Vazų epochos liudytojų ir palikuonių – bruožai. Įveikime būgštavimus ir nepasitikėjimą, valdykime savo likimus, triumfuokime kartu.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

prof. dr hab. Henryk Wisner

Instytut Historii im. Tadeusza Manteuffla Polskiej Akademii Nauk Rynek Starego Miasta 29/31, 00-272 Warszawa hwisner@pro.onet.pl

K i l k a s łów o t e r m i n o l o g i i s z l a c h t y W i e l k i e g o K s i ę s t wa L i t e w s k i e g o. C z a s y Z y g mu n ta III W grudniu 1587 r., w czasie publicznej audiencji udzielonej przez Zygmunta Wazę poselstwu Wielkiego Księstwa Litewskiego, stojący na jego czele wojewoda trocki Jan Hlebowicz oskarżył Polskę, że zawarty z nią przed wiekami związek położył kres mocarstwowości litewskiej. Kiedy zaś Wielkie Księstwo uginało się pod naporem moskiewskim, Polacy wstrzymywali się z przyjściem mu z pomocą, aby w ten sposób wymusić zgodę na inkorporację niemal trzeciej części jego terytorium: ziemi bracławskiej, kijowskiej, wołyńskiej i podlaskiej oraz zawarcie unii nazwanej lubelską. „A cóż było czynić – konkludował wojewoda – będąc i od nieprzyjaciela ściśnionym i tu, z tej strony obnażonym”1.

Dlaczego wielkie państwa słabną i upadają, to problem dla socjologów i może – etyków. Zagadnienie, jak wielka była bezpośrednia i pośrednia polska pomoc udzielana Wielkiemu Księstwu Litewskiemu, czeka na swego monografistę. Nierozstrzygnięta jest i pewnie pozostanie kwestia, czym kierował się Zygmunt August, władca Polski, ale i Litwy, któremu ta zawdzięczała nowy podział administracyjny, utworzenie sejmików i sądów ziemskich oraz kodyfikację prawa ujętą w kształt II Statutu, gdy w roku 1569 zmieniał przebieg granicy miedzy swymi państwami. Pewne jest, że jego decyzje, osłabiając Litwę, zwiększały potencjał Korony, ale także, że zmieniając położenie strategiczne każdego z nich, wymuszały na nich współdziałanie militarne. Wystąpienie wojewody Hlebowicza, choć świadczyło o trwaniu w społeczeństwie Wielkiego Księstwa poczucia krzywdy i zagrożenia, wskazywało jednak i na to, że Litwini rozdzielali stosunek do Korony Polskiej i relacje z Rzeczypospolitą Obojga Narodów. Oskarżając Koronę Jan Hlebowicz jednocześnie deklarował wolę trwania Litwy w Rzeczypospolitej: „nie chcemy związku unii łamać”2. O tym, że był to pogląd powszechny, świadczą wcześniejsze i późniejsze uchwały i wystąpienia litewskie. Dość wspomnieć, że w roku 1587, w uchwale Zjazdu Głównego Wielkiego Księstwa, pisano „o miłości ku ojczyźnie swej i wszystkiej Rzeczypospolitej”3. W 1605 r. poseł grodzień1 Poselstwo do Króla JM polskiego Zygmunta od Rad i wszech stan Wielkiego Księstwa Litewskiego, Kraków 1588. Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Kórniku [dalej: BPAN Kórnik], Cim. Qu. 2400.

Z kilku kopii rękopiśmiennych można wskazać przechowywaną w Bibliotece im. Raczyńskich w Poznaniu, rkps 103, s. 1.

ski Krzysztof Radziwiłł powie, że „nie mogą ... Polacy nic na nas bez nas, ani my na nich bez nich, a rzekę więcej, nie możemy my sami na się bez nich, ani oni sami bez nas, stanowić”4. I niemal to samo zapisano w instrukcji sejmiku mińskiego z roku 1613, że tak jak i Polacy, „z którymiśmy się zuniowali ... o żadnej rzeczy, jako w jednej Rzeczypospolitej, stanowić nie możemy ani się godzi”5. Żądania, żeby decyzje bezpośrednio i pośrednio odnoszące się do samego Wielkiego Księstwa podejmowano wspólnie z Polakami, zapewne można uznać za świadectwo nieufności, poczucia słabości, a zatem – potrzeby udowadniania równości obu państw Rzeczypospolitej. O tym świadczy chociażby instrukcja sejmiku grodzieńskiego z roku 1605 dana posłom na konwokację w Wilnie, w której zastrzegano, „aby na potem ... wolnościom naszym nie wadziło, że nie na swym miejscu i nie o swym czasie przychodzi nam o sobie radzić”6. Nie może budzić wątpliwości wymowa nazywania Rzeczypospolitej Obojga Narodów ojczyzną. Wskazanie, kiedy, przez kogo i na jakim terenie, zostało to zapoczątkowane, nie wydaje się prawdopodobne, ale można zwrócić uwagę, że już w roku 1596 zwrot o wspólnej ojczyźnie znalazł się w liście Zygmunta III do Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotki7. W pierwszych latach XVII w. był na Litwie w powszechnym użyciu. Dość wspomnieć, że w roku 1605 o miłości do wspólnej Ojczyzny, communis Patriae, mówił we wspomnianym wystąpieniu Krzysztof Radziwiłł.

W latach 1606-1607, w czasie rokoszu Zebrzydowskiego, termin ten występuje w uchwałach sejmików i zjazdów szlachty oraz magnatów Wielkiego Księstwa niezależnie od ich orientacji: prokrólewskiej lub rokoszowej. Zarazem (i to również trzeba podkreślić) trwa z niesłabnącą siłą świadomość Ojczyzny tylko litewskiej, z tym, że dalszych badań wymaga kwestia mentalności szlachty ru-

4 Zdanie Krzysztofa Radziwiłła, 1605. Zakład Narodowy im. Ossolińskich we Wrocławiu, rkps 1850/I, k. 1.

5 Instrukcja mińska dana posłom na konwokację wileńską, Adamowi Wołodkowiczowi i Adamowi Wankiewiczowi, 14 X 1613 Mińsk. Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Krakowie (dalej: BPAN Kraków), rkps 360, k. 253.

2 Ibid.

6 Instrukcja grodzieńska dana posłom na konwokację wileńską, Krzysztofowi Radziwiłłowi i Filonowi Kopciowi, 1 IV 1605 Grodno. Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Radziwiłłów (dalej: AR), dz. II, nr 441.

3 „List szlachty litewskiej zgromadzonej na zjeździe, Wilno XI 1587”, in: Lulewicz H. Akta zjazdów stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego, Warszawa 2006, s. 280.

7 Zygmunt III do Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła, 2 XII 1596 Warszawa. Biblioteka Muzeum im. Czartoryskich w Krakowie [dalej: Czart.], Teki Naruszewicza [dalej: TN], t. 96, nr 81.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

157

skiej na różnych terenach Wielkiego Księstwa8. Dziś wiadomo, że już po inkorporacji Podlasia i Wołynia do Korony, ale jeszcze przed zawarciem unii, Mikołaj Radziwiłł Rudy, którego poglądy pewnie można uznać za reprezentatywne dla współziomków, wzywał synowca, Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotkę, by strzegł dobra „ojczyzny, a zwłaszcza tej, w której przodkowie ... żywiąc onę, na ramionach swych nosili, strzegli, bronili, o niej radzili”9. To zaś może znaczyć, że rozróżniał ojczyznę bliższą i dalszą. Bliższą byłaby Litwa starożytna, województwo trockie, wileńskie i Żmudź, dalszą – ziemie ruskie, które niegdyś Litwa opanowała (w tym chyba także te inkorporowane do Korony). Już jednak w początkach wieku XVII Ojczyzną jest Wielkie Księstwo w obowiązujących wtedy granicach. Dla potwierdzenia można wskazać na uchwałę sejmiku generalnego z 1600 r., gdzie ubolewano, że Krzysztof Radziwiłł Piorun – wojewoda i Hieronim Chodkiewicz – kasztelan wileński, wprowadzili „żołnierza postronnego w ojczyznę naszą”10.

W 1613 r. szlachta nowogrodzka wyrażała żal z powodu strat, jakich doznała Rzeczpospolita, „a najwięcej Ojczyzna nasza, Wielkie Księstwo Litewskie”11. W 1632 r. zaś szlachta lidzka pisała o „Rzeczypospolitej, Ojczyźnie naszej, Wielkim Księstwie Litewskim”12.

Przejawem obrony własnej odrębności, a jednocześnie – wyrazem stosunku do Korony, jest stosowana terminologia. Należy tylko zastrzec, że w wypadku III Statutu Wielkiego Księstwa, który wszedł w życie niemal dwadzieścia lat po zawarciu unii (6 stycznia 1589 r.), nie wiadomo, które z użytych pojęć zostały mechanicznie zaczerpnięte z Statutu z roku 1566, a które znalazły się w nim w wyniku świadomego użycia. Pewne jest jednak, że także w III Statucie Wielkie Księstwo Litewskie nadal występuje jako suwerenne państwo, bo nie została w nim wymieniona wspólna Rzeczpospolita. To może dziwić, gdyż rozpowszechnienie określenia „Rzeczpospolita Obojga Narodów”, które tylko przelotnie pojawia się w akcie unii lubelskiej, być może trzeba przypisać właśnie Litwinom. Strona polska bowiem od lat starała się, żeby powstające państwo nazywać Koroną Polską, a jego urzędy i instytucje – koronnymi. W Recesie sejmu z roku 1564 zapisano, że „Panowie Rady Koronne ktemu się przymawiali, aby się urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego inaczej nie zwali, ani pisali, jedno urzędniki koronnymi”, ale wobec sprzeciwu litewskich Panów Rady decyzję tę odłożono do przyszłego sejmu, ten zaś jej nie podjął. W akcie unii 1569 r. Litwini zyskali gwarancję, że „tytuł Wielkiego Księstwa Litewskiego i urzędy zostawają”. Mimo to Zygmunt August (a w ślad za nim jego pierwsi następcy) oraz strona polska nadal podejmowali próby wprowadzenia, poprzez usus, określeń „Korona” (dla oznaczenia złączonych unią państw) i „koronny” (także w odniesieniu do Litwy). Jednak upór Litwinów w tej kwestii nie słabł: „W pisaniu listów tak z kancelarii Króla JM, jako i od … Panów rad polskich, gdy do Panów rad i stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego posyłają, tedy niezwykłe tytuły dokładając: radom i stanom koronnym Wielkiego Księstwa Litewskiego 8 O jednostce, narodzie i państwie litewskim doby renesansu i baroku zob.: Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas ir barokas, Vilnius 1992.

piszą, co my sobie z ubliżeniem być rozumiemy”13. Nie jest znany pełniejszy przebieg starań litewskich o zaniechanie użycia spornego terminu w odniesieniu do Wielkiego Księstwa Litewskiego. Nie wiadomo kto i jak do tego doprowadził, ale pewne jest, że nastąpiło to w pierwszych latach panowania Zygmunta III Wazy. Monarcha, tak w Statucie przed-, jak i pounijnym, zarówno w jego wersji oryginalnej, ruskiej, jak i w wydrukowanym w roku 1614 polskim tłumaczeniu, przeważnie nazywany jest hospodarem, ale potocznie, tradycyjnie, tytułowany był królem.

Uwagę zwraca skłonność do unikania tytułowania biskupa gnieźnieńskiego prymasem, choć nie kwestionowano jego dominującej pozycji w Rzeczypospolitej14. Formalnie można było tę skłonność tłumaczyć faktem, że był on prymasem tylko Korony Polskiej, ale w rzeczywistości chodzi o pozostałość niechęci protestantów, którzy w wieku XVI dominowali w Litwie, do używania tytułu prymasa w ten sposób. Zabiegali oni być może o to, aby nie sprawić wrażenia, że uznają zwierzchnictwo senatora koronnego.

Możliwe też (choć najmniej prawdopodobne), że celem była obrona własnych hierarchów: biskupa wileńskiego, który tytułował się i był tytułowany prymasem oraz wojewody wileńskiego, także nazywanego prymasem. W nazwie sejmu pomijano określenie „koronny”, a pozostawiano tylko (tak jak w odniesieniu do poprzedniego: wielki, walny lub wielki walny. Takie nazewnictwo zwykle stosowano także w uchwałach sejmików oraz w korespondencji, choć czasem uzupełniano je określeniem wskazującym miejsce obrad: sejm krakowski, toruński czy, co najczęściej, warszawski.

Własne państwo, tak jak i w Statucie z roku 1566, to: Wielkie Księstwo Litewskie, Rzeczpospolita, a ponadto – potocznie – Rzeczpospolita Wielkiego Księstwa Litewskiego, Rzeczpospolita Litewska, własna Rzeczpospolita, Respublica Litvana czy po prostu Litwa. Dziwi milcząca zgoda na odstąpienie od zasady dualizmu i aprobowanie sytuacji, w której miejsce państw zajmowały prowincje. Mało- i wielkopolska oraz litewska występują, gdy jest mowa o elekcji króla, wyborze marszałka izby poselskiej, często – o powoływaniu komisji sejmowych i o sprawach wiążących się z finansami. Nie można jednak zapominać, że – w przeciwieństwie do Korony – prowincja litewska obejmowała cały kraj (Wielkie Księstwo Litewskie). W dodatku określenia „prowincja” chyba na Litwie nie używano albo stosowano je tylko sporadycznie.

Obywatel Litwy to członek wspólnoty szlacheckiej Rzeczypospolitej, a jednocześnie – tylko narodu Wielkiego Księstwa. Być może ten dualizm dobrze wyrażony jest zwrotem użytym przez Krzysztofa Radziwiłła, który pisał o sobie, że jest „starożytnym ojczyzny swej ... synem in libera Reipublicae”15. Na utożsamianie narodu i państwa litewskiego wskazują słowa Mikołaja Radziwiłła Rudego adresowane do Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotki, że jest on „Litwin urodzony, a nie Podlaszanin ani Wołyniec”16.

Zdaje się bowiem, że księciu chodziło o zaakcentowanie związku synowca – Litwina! – z Wielkim Księstwem, a nie z Koroną, do 13 „Instrukcja dana poselstwu litewskiemu wysłanemu ze Mścibohowa do Batorego i stanów koronnych. Bez daty, z pocz. VI 1576”, in: Lulewicz H. Akta zjazdów…, s. 192.

10 Sejmik generalny słonimski do Krzysztofa Radziwiłła Pioruna, 29 I 1600 Słonim. AR, dz. II, nr 411.

14 Wyjątkiem jest instrukcja szlachty połockiej z roku 1607: „Primas Regni, iż jest in Reipublicae wielkiej wagi, aby bywał z konsensem Rzeczypospolitej mianowany i od Jego Królewskiej Mości konfirmowany na sejmie”. BPAN Kórnik, rkps 360, k. 190. Instrukcja połocka dana posłom na sejm, Aleksandrowi Tyszkiewiczowi i Danielowi Szczytowi, 27 III 1607 Połock.

11 Instrukcja województwa nowogrodzkiego dana posłom na sejm nadzwyczajny 1613 roku, Januszowi Protasowiczowi i Andrzejowi Obryńskiemu. Bez daty dziennej, 1613. AR, dz. II, nr 597.

15 Punkta dla pamięci ... biskupowi wileńskiemu. Bez daty, ale po 8 czerwca 1624. Autorstwa Krzysztofa Radziwiłła, przeznaczone dla biskupa wileńskiego Eustachego Wołłowicza. Czart., rkps 2234, nr 23.

12 Punkta z instrukcji powiatu lidzkiego, VIII 1632. AR, dz. II, nr 1064.

16 Cyt. za: Kempa T. „Listy Radziwiłłów…”.

9 Kempa T. „Listy Radziwiłłów z okresu unii lubelskiej (1568 – 1569)”, in: Zapiski Historyczne, 2004, z. 4, s. 104. Mikołaj Radziwiłł Rudy do Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotki, 30 V 1569 Wilno.

158

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

której Podlasie i Wołyń właśnie zostały inkorporowane. Przeciwstawienie zaś pojęć: Litwin – Podlasianin i „Wołyniec” – zdaje się potwierdzać wspomnianą hipotezę o ojczyźnie bliższej i dalszej, a zatem i o różnicach między jej rdzennymi mieszkańcami.

Mówiąc o sobie szlachta Wielkiego Księstwa używała określenia: My, Litwa, ludzie narodu naszego. Nazywała się litewską, czasem polską (analogicznie: magnaci, to magnates Poloniae). Tu znamiennym przykładem jest zestawienie instrukcji sejmików połockiego i upickiego z 1640 r. W pierwszej domagano się, aby budowniczy, horodniczy i wójt wileński był „szlachcicem polskim, osiadłym, a nie cudzoziemcem”17. W drugiej postulowano, żeby horodnictwo „szlachcicowi litewskiemu dane było”18. Należy tylko wskazać, że szlachcic polski, to nie koniecznie Polak, gdyż tym był jedynie szlachcic koronny, a przynajmniej wywodzący się z Korony.

Obrazuje to choćby reakcja Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotki, który widząc, że włoski autor antykalwińskiego traktatu nazwał Polakiem jego młodszego brata, Jerzego Radziwiłła, pisał do niego: „Ja jako Litwin do W[aszej] M[iłości], także Litwina, piszę, nie mamy się za co wstydzić, żeśmy Litwini, i owszem, gentem nostram i sławić, i oznajmywać, bo to amor erga patriam requint”19.

Z litewskiego punktu widzenia drugi człon unii to: Korona Polska, Korona, często (w węższym znaczeniu pojęcia) – Polska, a jej obywatele to: Polacy, Panowie Polacy, Bracia Polacy, szlachta koronna albo ludzie narodu polskiego. Naród oznacza zatem szlachtę danego państwa, Korony, Litwy albo całej Rzeczypospolitej. Tak zresztą uważano i w Koronie, gdzie Bartłomiej Nowodworski wspomni w swym traktacie o szkoleniu rycerskim szlachty obojga narodów20.

Podsumowując: nie ulega wątpliwości, że: po pierwsze, szlachta litewska uważała za oczywiste trwanie Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Dodać trzeba, że ustrój Rzeczypospolitej, jaką chciała mieć, nie był inny niż Rzeczypospolitej, jaką miała. Owszem, tak jak i szlachta koronna, domagała się jedynie jego naprawy. Po drugie, utrzymywał się złożony stosunek szlachty litewskiej do Korony jako państwa i społeczeństwa. Trwałą pozostawała obawa przed jej dominacją, grożącą nie tylko Rzeczypospolitej jako całości, ale i w samej Litwie. W roku 1577 Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka pisał, że „Polacy ... Litwę radziby potłumić”21.

W 1596 Zygmunt III zauważał w liście do Mikołaja Krzysztofa

Radziwiłła, że „nic inszego przez te kilka sejmów narodowi polskiemu z narodem litewskim nieufności czyniło jako ... sprawa [biskupstwa wileńskiego]”22. Mowa o królewskiej nominacji Polaka, Bernarda Maciejowskiego, na biskupa wileńskiego, która wywołała długotrwały i skuteczny sprzeciw Litwinów. W 1608 r. Jan Karol Chodkiewicz twierdził, iż „dawno Polacy na tym są aby nas, wielkie familie w Litwie, powaśniwszy do zniszczenia przywiedli, aby tak snadnie mogli według myśli Litwą kierować”. Prawda, że Janusz Radziwiłł, podówczas podczaszy Wielkiego Księstwa, przynajmniej pierwszej części tego zdania nie zaaprobował. „Nie widzę ja tego, aby Polacy byli przyczyną zwaśnienia familii naszych”23.

Sprzeciwiano się zajmowaniu przez Polaków wyższych urzędów w Wielkim Księstwie i w ogóle królewskim nadaniom dla Polaków.

Dość wspomnieć uchwałę zjazdu słonimskiego, który w roku 1592 nakazał „pany pieczętarze pilnować, aby nie pieczętowali przywilejów Panom Polakom”24. W 1598 r. Prokop Bałtromiejowicz, autor broszury: Censura ... o nominacji biskupa wileńskiego, przestrzegał, że „jeśli teraz wszystka Rzeczpospolita Litewska pierwszego senatora, obywatela tutecznego, nie otrzyma, jako potem powiat albo województwo ... wojewodę, kasztelana, starostę otrzymać będzie mogło?”25. Przejawem nieufności może być i późniejsza o kilka lat postawa ciwunowej trockiej, która – mimo wstawiennictwa Krzysztofa Radziwiłła – nie godziła się wydać córki za Polaka, niejakiego Przecławskiego, ale nie dlatego, że był Polakiem, ale z tego powodu, że młoda para miałaby wyjechać po ślubie do Polski. Jak pisano: „do Polski dać córki swej ... nie chce”. Ostatecznie, gdy starania kawalera poparła Halszka Radziwiłłówna Sapieżyna, matka ustąpiła, ale zastrzegając, że oprawa panny zostanie zapisana na jednej z posiadłości Krzysztofa Radziwiłła26. Nie zmienia to wszakże faktu, że możnych litewskich i ogół szlachty łączyły z Polakami więzy powinowactwa i przyjaźni. Jak zauważał książę podczaszy, „z obu stron więcej tam powinnych i przyjaciół w Polsce, aniżeli tu, mamy”27. W istocie, pierwszą żoną Jana Karola Chodkiewicza była Zofia Mielecka (drugą Anna Ostrogska), a Janusz Radziwiłł wyznaczając w testamencie opiekunów swych dzieci wskazał, oprócz brata, trzech Litwinów i czterech obywateli Korony28. W samej Litwie zaś przybysze z Polski zwykle łatwo wrastali w społeczeństwo, a nawet – wbrew postanowieniom Statutu, bywali wybierani posłami, deputatami trybunalskimi i lokalnymi urzędnikami.

17 Instrukcja połocka dana posłom na sejm, Janowi Kazimierzowi Pacowi i Piotrowi Biegańskiemu, 28 III 1640 Połock. AR, dz. II, nr 1197.

22 Zygmunt III do Mikołaja Krzysztofa Radziwiłła Sierotki, 13 XII 1596 Warszawa. TN, t. 96, nr 82.

18 Instrukcja upicka dana posłom na sejm, Jerzemu Monwidowi Jęczykowiczowi i Pawłowi Marcinkiewiczowi, 27 III 1640 Poniewież. AR, dz. II, nr 1194.

19 Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka do Jerzego Radziwiłła, 10 V 1577 Wilno. BPAN Kórnik, rkps 1341. Księcia zirytowała dedykacja w rzymskim wydaniu dziełka: Francisci Turriani SJ Contra Andream Volanum Polonum Discipulum, Roma 1576. BPAN Kórnik, Cim. Qu. 433.

23 Zob. przyp. 21.

24 Zjazd główny w Słonimiu, 27 I 1592. Zapisana na kopii data budzi wątpliwości. TN, t. 95, nr 27.

25 Prokop Bałtromiejowicz, Censura ... o nominacji biskupa wileńskiego, bez miejsca druku, 1598.

26 Halszka Radziwiłłówna Sapieżyna do Krzysztofa Radziwiłła, 15 IX 1607 Różana. AR, dz. V, nr 13893.

20 Sposób ćwiczenia szlachty polskiej w dziele rycerskim w wojskach cudzoziemskich przez krzyż św. religii maltańskiej od p kawalera Nowodworskiego podany roku pańskiego 1614. TN, t. 108, nr 264.

27 Respons [Janusza Radziwiłła] do pana podczaszego [Jana Karola Chodkiewicza]. Bez daty, ale najwyraźniej z roku 1608. Racz., rkps 75, k. 93.

21 Wskazanie od ... hetmana przez mnie, Żabę, do ... księcia Krzysztofa. Ibid.: Respons od Pana Podczaszego. Oba bez daty, ale z roku 1608. Racz., rkps 75, k. 93.

28 „Testament Janusza Radziwiłła, 11 VI 1620 Gdańsk”, in: Augustyniak U. Testamenty ewangelików reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim, Warszawa 1992, s. 169.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

159

Henrykas Visneris (Henryk Wisner)

K e l i ž o d ž i a i A P IE L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s b a j o r ų va r t o j a m Ą t e r m i n i j Ą . Žy g i m a n t o Va z o s l a i k a i SANTRAUKA Lietuvos bajorams Abiejų Tautų Respublika buvo tėvynė.

Regis, nebeįmanoma nustatyti, kas, kada ir kur pradėjo šią sąvoką vartoti tokia prasme. Žinoma, kad XVII a. pradžioje ji jau buvo visuotinai vartojama. 1605 m. apie meilę bendrai tėvynei (communis Patriae) Vilniaus konvokacijoje (seime) kalbėjo Kristupas Radvila. Kitais metais ši sąvoka aptinkama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių, bajorų ir didikų suvažiavimų nutarimuose. Bet tai nė kiek netrukdė tėvyne laikyti savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Būtina pridurti, kad iki XVI a. pabaigos lietuviai greičiausiai skyrė artimesnę ir tolimesnę tėvynę.

Tai rodo, pavyzdžiui, Mikalojaus Radvilos Rudojo 1569 m. laiškas.

Jame jis kviečia sūnėną Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį sergėti „tėvynę, ypač tą, kurioje protėviai gyvendami [...] ją puoselėjo, ant rankų nešiojo, saugojo ir gynė, jos vardu tarėsi“. Artimesnė tėvynė buvo senoji Lietuva, t. y. Trakų, Vilniaus vaivadijos ir Žemaitija, tolimesnė – Rusios žemės, kurias Lietuva kitados užėmė, tarp jų, matyt, buvo ir vėliau inkorporuotų į Lenkijos Karalystę.

Tačiau jau XVII a. pradžioje tėvynė – tai Didžioji Kunigaikštystė su ano meto sienomis. Taigi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis buvo Respublikos kilmingųjų bendruomenės narys ir tuo pat metu išimtinai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautai. Gali būti, kad kaip tik toks dualizmas atsispindi Kristupo Radvilos posakyje, kai jis apie save rašė esąs „savo tėvynės [...] tikrasis sūnus in libera Reipublicae“.

Sava valstybe Trečiajame Lietuvos Statute vadinama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Respublika, o kasdienėje vartosenoje buvo sakoma: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublika, lietuviškoji Respublika, sava Respublika. Pasitaiko ir posakių Respublica Litvana arba tiesiog Lietuva. Reikia priminti, kad Žygimantas Augustas ir jo įpėdiniai, taip pat jų pavaldiniai lenkai bandė vartoti sąvoką „Karūna“ (lenk. „Korona“, „Karalystė“), reiškiančią uni-

ja suvienytas valstybes, o „karūnos“ („karalystės“) apibūdinimus taikė ir Lietuvai, nors unijos akte lietuviams buvo užtikrinta, kad „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir jos urėdai paliekami“. Tam lietuviai ryžtingai priešinosi: „Laiškuose karalius ir [...] lenkų ponai, kai kreipiasi į Ponų tarybą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomus, prirašo neįprastus titulus „Karūnos taryboms ir luomams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, tai mes suprantame kaip įžeidimą.“ Nežinome, kokia buvo lietuvių tolesnių veiksmų ir pastangų eiga: kaip atsitiko, kad atsisakyta vartoti prieštaringą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atžvilgiu terminą. Tikrai žinome, kad tai įvyko Žygimanto Vazos valdymo pradžioje.

Kalbėdami apie save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai sakydavo: „mes, Lietuva“, „mūsų tautos žmonės“. Kartais jie vadino save „lietuviška“, kartais „lenkiška“ tauta (kaip ir didikai magnates Poloniae). Iškalbingas pavyzdys: Polocko ir Upytės 1640 m. seimelių instrukcijos. Pirmoje reikalaujama, kad Vilniaus statybininkas (budovničius), pilininkas (horodničius) ir vaitas būtų „lenkas šlėkta, sėslus, o ne svetimšalis“. Antroje pilininko pareigybę reikalaujama „suteikti lietuviui bajorui“. Pažymėtina, kad „lenkas“ – tai išimtinai Karalystės kilmingasis ar bent jau kilęs iš Lenkijos Karalystės.

Trečiojo Lietuvos Statuto variante originalo rusėnų, arba gudų, kalba ir 1614 m. jo vertime į lenkų kalbą valdovas dažniausiai įvardijamas „gospodariumi“ („gaspadoriumi“, arba „valdovu“), o įprastai jis buvo vadinamas karaliumi.

Seimo pavadinime buvo nutylimas „Karūnos“ terminas.

Trečiajame Lietuvos Statute, kaip ir ankstesniame, rašoma „didysis seimas“, „visuotinis seimas“ arba „didysis visuotinis seimas“.

Taip šie vardai dažniausiai buvo vartojami seimelių nutarimuose ar korespondencijoje, kartais juos papildant seimo vietos nuoroda: Krokuvos, Torunės arba (dažniausiai) Varšuvos.

Iš lenkų kalbos vertė Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek

160

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

prof. dr hab. Urszula Augustyniak

Uniwersytet Warszawski ul. Krakowskie Przedmiescie 26/28, 00-927 Warszawa u.augustyniak@onet.eu

Wielkie Księstwo Litewskie w p o l e m i k a c h wyz n a n i o wyc h z e s c h ył k u pa n o wa n i a Z y g mu n ta III Wa zy i p i e r w s zyc h l a t r ządów W ł a dy s ł a wa I V Moje wystąpienie i niniejszy tekst traktuję jako przyczynek do odpowiedzi na pytanie: jakie realne znaczenie w czasach Wazów miały zawarte w akcie unii lubelskiej gwarancje równego, partnerskiego statusu Wielkiego Księstwa Litewskiego wobec Korony? Od kilku lat staram się badać to zagadnienie poprzez analizę języka politycznego1, a w niniejszym referacie przedstawię wnioski z analizy polemik wyznaniowych z czasów panowania Zygmunta III Wazy i z pierwszych lat rządów Władysława IV. Wnioski te mają charakter wstępny i wymagają weryfikacji w oparciu o szerszą kwerendę.

Pokazują jednak, jak litewska odrębność była postrzegana przez Koroniarzy w czasie ostatniej w XVII w. batalii dysydentów o równouprawnienie w życiu publicznym Rzeczypospolitej2.

Zaczynając od tekstów polemistów katolickich trzeba stwierdzić, że Wielkie Księstwo Litewskie zajmuje w nich zaskakująco mało miejsca. W tekstach sztandarowego przedstawiciela nurtu kontrreformacyjnego – ks. Piotra Skargi Litwa (podobnie zresztą jak Korona) w ogóle się nie pojawia. Ich treść ma charakter zdecydowanie etatystyczny i centralistyczny, a przedmiotem refleksji jest Rzeczpospolita jako całość. Tym bardziej godny uwagi jest fakt, że polemiści katolicy w swoich tekstach niewiele uwagi poświęcali Litwie im współczesnej. Znacznie częściej za to sięgali do tradycji relacji polsko-litewskich, postrzegając je z pozycji polonocentrycznych. Stałym argumentem na rzecz mocarstwowej wizji państwa polskiego, przywoływanym już od czasów pierwszego bezkrólewia3, jest chrystianizacja (ściślej: katolicyzacja) pogańskiej Litwy przez 1 Augustyniak U., „Pozycja Wielkiego Księstwa Litewskiego w federacyjnej Rzeczypospolitej (15691668)”, in: Barok, nr 2, 2010.

2 Szerzej na ten temat: eadem, „Non de fide sed de securitate pacis. Wiara i polityka w poglądach ewangelików w Rzeczypospolitej w latach 1631-1632”, in: Odrodzenie i Reformacja w Polsce, XLIV, 2000, s. 71-99.

3 Np.: „XXIV. Sententia de eligendo novo rege ex duce Moschorum”, in: Pisma polityczne z czasów pierwszego bezkrólewia, wyd. J. Czubek, Kraków 1906, s. 356, punkt 2: „Wątpić nie trzeba, że gdzieby Moskiewski albo syn jego był królem polskim, za czasem byłaby ta jedna monarchia, gdyby sie Polska z Litwą i Moskwą złączyła, mógłby ją porównać snadź do onych dawnych perskich, asyryjskich i rzymskich państw i monarchii, bo nadzieja, żeby zasię ordy tatarskie tymby państwom hołdowały z chęci albo z przymuszenia”; XXVI. [Andrzej Mycielski] Sentencya cuisdam de electione regis Polonorum cum commonstratione commodi et incommodi inde emergentis: „Tyrannides(sic!), którą nad ludem swym zwykł czynić, nam, ludziom wolnym a w wolnościach naszych dobrze uprzywilijowanym, zgoła szkodzić nie może […] a zatym Moskwę ad unionem z Polską succesu temporis przywieść może przykładem Jagiełłowym... ”, ibid., s. 377, punkt 9.

V o l U M EN

II

Władysława Jagiełłę, którego w dodatku traktowano wyłącznie jako król polskiego, a nie wielkiego księcia litewskiego.

Wprowadzenie Wielkiego Księstwa Litewskiego w obszar chrześcijaństwa łacińskiego i podległości Rzymowi traktowano jako symbol sukcesu misji cywilizacyjnej Polski-Sarmacji, która: „zwierz z pustyń litewskich wdzięcznością wabiła/I w ludzie niezwalczone uniją zmieniła”4. Do argumentu tego sięgano w prozatorskich i wierszowanych tekstach propagandowych z czasów Wazów. Szczególnie często przywoływano go w momentach odradzania się idei unii troistej: Korony i Litwy z Moskwą, dla udowodnienia, iż pod berłem wspólnego monarchy możliwe jest nie tylko przezwyciężenie tradycyjnych konfliktów i nieporozumień między narodami, ale nawet pełna symbioza i zatarcie wszelkich różnic do tego stopnia, że trudno odróżnić Polaka i Litwina5.

Warto podkreślić, że punktem odniesienia dla apologii unii polsko-litewskiej w tekstach katolickich jest zawsze unia horodelska z 1413 r., interpretowana jako inkorporacja Litwy do Królestwa Polskiego, a nie unia lubelska z 1569 r., gwarantująca odrębność Wielkiego Księstwa Litewskiego. Jest to o tyle zrozumiałe, że ideałem i celem autorów katolickich, zwłaszcza duchowych, był (zgodnie z doktryną Soboru Trydenckiego) powrót do sytuacji sprzed sejmów egzekucyjnych i przywrócenie omnipotencji Kościoła rzymskiego w państwie oraz unifikacja wyznaniowa i katolicyzacja na terenie całej Rzeczypospolitej.

Najlepszym przekładem takiego rozumowania jest anonimowy tekst Fundamenta catholicae religionis z rękopisu Biblioteki Czartoryskich (ok. 1632)6. Jego autor (zapewne duchowny) całkowicie ignoruje postanowienia unii lubelskiej oraz III Statutu 4 Jurkowski J. „Lutnia na wesele Zygmunta III” (1605), in: idem, Utwory panegiryczne i satyryczne, oprac. Cz. Hernas i M. Karplukówna, Wrocław 1968, s. 195, wers 19.

5 Np. S. F. z Prószczy Medeksza, Księga pamiętnicza wydarzeń zaszłych na Litwie 1654-1668, Scriptores Rerum Polonicarum, t. III, Kraków 1875, s. 58: „póki księcia litewskiego za króla polskiego nie obrano, i nie jedne zwyczaje a prawie tak dalekie jakie nasze od was i takie grubijaństwo było, a teraz nie znać Polaka z Litwinem. Jeden pan, jedne prawa i wolności i spólna trwa między nami miłość” – wypowiedź propagandowa w trakcie rokowań z Moskwą o sojusz w 1668 r.

6 Fundamenta catholicae religionis ex iuribus antiquis Regis Poloniae excepta et digesta, ex occasione primi puncti et articuli dissidentium a religione, 1632, rkps. Biblioteka Czartoryskich 444; mf Biblioteka Narodowa (dalej: BN), 11572, nr 59, s. 391-403.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

161

Litewskiego z 1588 r. Wbrew postulatom opozycji, żądającej rewizji anachronicznych przywilejów duchowieństwa katolickiego jako sprzecznych z Konfederacją Generalną Warszawską z 1573 r. a przede wszystkim – z zasadą jednego prawa pod jednym władcą, autor ten podważa legalność wszystkich antyklerykalnych konstytucji sejmowych od czasów Jagiellonów do Zygmunta III Wazy. Stara się uzasadnić tezę, że nadal obowiązują średniowieczne przywileje Kościoła oraz ustawy antyheretyckie (w szczególności tzw. Kaptur Korczyński z 1438 r.), skoro nigdy ich jednoznacznie nie odwołano.

Wśród cytowanych w omawianym tekście in extenso dokumentów z kodyfikacji Herburta7, poczesne miejsce zajmuje akt unii horodelskiej z 1413 r., począwszy od tytułu, podkreślającego inkorporację Litwy do Polski8. Z przywoływanych następnie punktów tego aktu, sygnowanych przez Władysława Jagiełłę i Witolda wynika (zdaniem anonimowego autora), że na terenie Wielkiego Księstwa Litewskiego powinny istnieć tylko kościoły katolickie9. Pełnię praw publicznych i cywilnych – jego zdaniem – posiada nadal wyłącznie szlachta i magnateria litewska, która została wówczas adoptowana do polskich herbów10, przy czym ważne są tylko herby wymienione w akcie horodelskim (Leliwa, Lisy, Trąbki, Rawa, Nagora, Topory, Jastrzębcy, Łazanki11), a wszystkie inne herby litewskie są tym samym wątpliwe. Przywilejów – jak twierdził – udzielono w Horodle tylko katolikom: „A że to tak jest, że tylko privilegia te służą samej Litwie katolikom, a nie heretykom ani schizmatykom, tekst dalszy głosi: Qui ut se in fidei constantia commodius exerceant, et crescant de virtute in virtutem iugum servitutis quo hactenus fuerunt compediti, et constricti, de cervice ipsorum deponentes [et serventes] ex innatae nobis benignitatis clementia, ipsis libertates, immunitates, [gratias], exceptiones et privilegia dari catholicis solita, iuxta continentiam articulorum subseriptorum, tenore praestantia concedimus et largimur” (Którzy aby w stałości wiary tym lepiej się ćwiczyli, iżeby z cnoty w cnotę postępowali, jarzmo niewolej, w której do tego czasu byli zamotani[ i związani], z szyje ich skła7 Herburt J. Statuta Regni Poloniae in ordinem alphabeti digesta, 1 ed. Ceacoviae 1563, 2 ed. Zamoscii 1597; tłum. polskie: Statuta y przywileie koronne z łacińskiego ięzyka na polskie przełożone nowym porządkiem zebrane y spisane przez Jego W. Pana Jana Herborta z Fulstyna, Kastellana Sanockiego Starostę Przemysłskiego etc., w Krakowie, w Drukarni Mikołaia Szarffenberga, mieszczanina y bibliopole krakowskiego, Roku Pańskiego 1570.

8 Incorporatio terrarum M.D.Lit. Regno Poloniae, cum concessione armorum Lithuvanis(!) de Regno Poloniae, cum alii certis liberalibus tunc nobilitati Lithuaniae, Ruthenis exceptis, concessis de Anno Domini 1400, in: Volumina Legum, Przedruk zbioru praw staraniem xx. pijarów w Warszawie od roku 1732 do roku 1782, wyd. J. Ohryzko, Petersburg 1859, reprint Warszawa 1980 (dalej VL), (cyt. dalej VL), t. I, s. 29-32, fol. 67-72.VL, t. I, s. 29, fol. 67 - zob. Fundamenta…, s. 392: „Tytuł Herburtów tego statutu jest położony temi słowy: Magnum Ducatus Lithuaniae Regno Poloniae incorporis, z którego tytułu pokazuje się, że ci, którzy artykułów pewnych w tym statucie poruszyć afektują, ciż i unią litewską obrywają”.

9 Tekst polski aktu unii Horodelskiej cytuję za: Akta unji Polski z Litwą, wyd. S. Kutrzeba, W. Semkowicz, Kraków 1932, nr 51. Horodło, 2 października 1413 r. Władysław Jagiełło król polski i najwyższy książę litewski i Witold wielki książę litewski określają charakter połączenia Wielkiego Księstwa Litewskiego z Korona Polską i nadają szereg przywilejów bojarom Wielkiego Księstwa, zastrzegając, że mogą z nich korzystać tylko ci, którzy będą używać herbów nadanych im przez szlachtę polską, s. 60-72 (dalej: Unia Horodelska), punkt 2, in: Akta unji, s. 64.

10 Fundamenta…, s. 392: „privilegia libertatis, które zwykły catholicis concedi. A że to tak jest, że tylko privilegia te służą samej Litwie katolikom, a nie heretykom ani schizmatykom, tekst dalszy oświadcza” – zob. Unia Horodelska, in: Akta unji, s. 68, punkt 13: Praeterea praedictis liberalibus, privilegiis et gratiis tantummodo illi barones et nobiles terrae Littwaniae debent uti et gaudere, quibus arma et clenodia nobilium regni Poloniae sunt concessa, et cultores Christiane religionis, Romanae Ecclesiae subiecti, et non schismatici vel alii infideles. Tłumaczenie na język polski aktu Unii Horodelskiej za W. Semkowiczem, Akta unji, s. 68: „13. Też przerzeczonych wolności i przywilejów i takowych łask panowie i slachta ziemie litewskiej mają używać i z nich się weselić, którym są dane herby slachty Królestwa polskiego i którzy są chrześcijańskiej wiary i poddani rzymskiemu Kościołowi, a nie odszczepieńcy albo niewierni”.

11 Zob. Unia Horodelska, punkt 16, in: Akta unji, s. 69-70.

162

dając i rozwięzując, z wrodzonej nam szczodrobliwości i łaski jem wolności, swobody, łaski, exempcje i przywileje, które zwykły być dawane ludziom powszechnej wiary, wedle zamknienia w sobie niniejszego przywileju dajemy i użyczamy)12.

Skoro tylko katolicy korzystają z pełni praw publicznych i cywilno-prawnych, prawo do posiadania i dziedziczenia dóbr ziemskich13 posiada wyłącznie potomstwo z małżeństw katolickich, odmawia się ich akatolikom i osobom pochodzącym z małżeństw mieszanych: „albowiem broni statut Jagiełowski w Litwie i nakazuje, aby tylko za same katoliki szły szlachcianki litewskie […] A i tu obiter notować potrzeba, że starożytny zwyczaj polski był po przyjętej wierze katolickiej Polki za katoliki wydawać”14. Tym samym zapisy akatolików na rzecz potomstwa, a w szczególności – posagi dawane córkom, mogą zostać zakwestionowane15.

Wbrew postulatowi świeckich oponentów (nie tylko akatolików), żeby zgodnie z przysięgą królewską i postanowieniami Konfederacji Warszawskiej urzędy Rzeczypospolitej nadawano bez względu na wyznanie, autor cytowanego tekstu twierdzi, że dignitarie powinni (zgodnie z aktem horodelskim) sprawować wyłącznie katolicy16. Wiara katolicka jest fundamentem integralności terytorialnej państwa polsko-litewskiego, bowiem: „Pierwszy artykuł tejże inkorporacyjej zamyka w sobie unionem terrarum Lithuaniae et Regnum Poloniae (zjednoczenie ziem Litwy i Królestwa Polskiego), gdzie Jagieło, in quantum catholicos, voluit eodem iure cum Polonis gaudere (jak dalece [dotyczy] katolików, pozwala im prawem [na równi] z Polakami cieszyć się [dopuszcza ich do przywilejów szlachty polskiej], a to temi słowy: et primo quamvis eo tempore, quo almo spiritu inspirante fidei catholicae recepta, et cognita, claritate coronam Regni Poloniae assumpsimus pro christianae religionis incremento et bono statu, et commodo tarrarum nostrarum Lithuaniae praedictarum, ipsas et cum terris ac dominiis ipsis subiectis et connexis praefato nostro Regno Poloniae appropriavimus” (A naprzód, acz od tego czasu, od którego za natchnieniem Ducha świętego wiary powszechnej poznawszy jasność koronę Królestwa polskiego przyjęliśmy)17. Wywód ten prowadzi do konkluzji, że wszyscy, którzy negują układy możnych polskich i litewskich z czasów Jagiełły, a w szczególności – zobowiązanie do przyjęcia wiary katolickiej, zaprzysiężone przez dostojników litewskich w Wilnie w 1401 roku18, a potwierdzone następnie w Horodle w 1413 r.19 i w Piotrkowie w

12 Fundamenta, s. 393 – zob. Unia Horodelska, in: Akta unji, s. 63.

13 Fundamenta, s. 393 – zob. Unia Horodelska, in: Akta unji, punkt 5, s. 65: Item post mortem patroni, non debent liberi bonis hereditariis primari, sed ea cum suis successoribus possidere (też po śmierci rodziców potomstwu nie mają być brane majętności dziedziczne, ale one mają dzierżeć i z potomki swemi).

14 Fundamenta, s. 393: „Trzeba znieść i nuptialem leges [prawa małżeńskie], bo ta pugnat cum libertate conscientiarum [jest sprzeczne z wolnością sumienia]” – zob. Unia Horodelska, punkt 6, in: Akta unji, s. 65.

15 Fundamenta, s. 393 – zob. Unia Horodelska, punkt 4-5, in: Akta unji, s. 65.

16 Fundamenta, s. 365 – zob. Unia Horodelska, punkt 10, in: Akta unji, s. 66-67.

17 Unia Horodelska, in: Akta unji, punkt 1, s. 63.

18 Fundamenta, s. 396 – zob. nr 39: Wilno, 18 stycznia 1401 r. Biskupi, kniaziowie i bojarzy litewscy przyrzekają przestrzegać układu zawartego między królem Władysławem i księciem Witoldem, Akta unji, s. 36-41.

19 Fundamenta, s. 396-397 – zob. 50. Horodło 2 października 1413 r. Bojarzy litewscy przyrzekają wierność szlachcie polskiej, Koronie polskiej, królowi Władysławowi i wielkiemu księciu Witoldowi, a za wielkiego księcia obiecują przyjąć w razie śmierci Witolda tego, kogo dadzą król Władysław, lub jego następcy i szlachta polska, in: Akta unji, s. 55-59.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1438 r.20, tym samym podważają podstawy unii polsko- litewskiej i są zagrożeniem dla jedności państwa.

Przytoczone wyżej argumenty oparte są na fałszywym założeniu utożsamiającym religię chrześcijańską wyłącznie z wiarą katolicką. Taką interpretację ustalono dopiero na Soborze Trydenckim, po podziale chrześcijaństwa zachodniego. W XV w. oba te określenia były synonimami wiary prawdziwej – powszechnej. Tymczasem polemiści katoliccy z czasów Zygmunta III Wazy uznają piętnastowieczną terminologię prawną aktu unii horodelskiej za podstawę zarezerwowania przywilejów szlacheckich i pełni praw publicznych dla katolików rzymskich, odmawiając ich chrześcijanom reformowanym, czyli ewangelikom, traktowanym jako „heretycy”, oraz tzw. „schizmatykom” vel „poganom”, czyli prawosławnym. Przemilczają konsekwentnie kontrargumenty oponentów, że średniowieczne przywileje zostały de facto unieważnione przez statuty królewskie i konstytucje sejmowe z czasów dwu ostatnich Jagiellonów i królów elekcyjnych21. Ponadto są one sprzeczne z porządkiem prawno -ustrojowym monarchii elekcyjnej, której władcy potwierdzają te przywileje w przysiędze koronacyjnej wszystkim swym poddanym z Wielkiego Księstwa Litewskiego i Korony „civibus, incolis et quibuscunque personis cuiuscunque status et conditionis existentibus (obywatelom, mieszkańcom i wszystkim innym osobom jakiegokolwiek by nie były stanu i kondycji). Jakożby się [tedy] to na placu zostało, kiedy by plebs civica in religione (plebs miejski pod względem religii) wolna nie była?”22.

Jasno wynika z przytoczonych wyżej cytatów, że osią polityki wyznaniowej u schyłku panowania Zygmunta III Wazy nie jest argumentacja bezpośrednio związana ze sprawami wiary, lecz odmienna wizja dziejów, w tym także historycznych relacji polskolitewskich i statusu Wielkiego Księstwa Litewskiego w federacyjnej Rzeczypospolitej. Obie strony sporu: dwór królewski i związani z nim politycy, szczególnie duchowni – z jednej strony oraz ich oponenci szlacheccy (bez względu na wyznanie) – z drugiej, sięgają bynajmniej nie do dogmatów, lecz do argumentacji świeckiej, zwłaszcza prawnej. Jednak dla publicystów opozycyjnych, w przeciwieństwie do kleru i „nowych katolików” świeckich związanych z dworem Zygmunta III Wazy, celem naczelnym była kontynuacja zmian zapoczątkowanych na sejmach egzekucyjnych oraz pełna realizacja zasad równouprawnienia wyznaniowego. Zagwarantowano je postanowieniami Konfederacji Generalnej Warszawskiej z 28 stycznia 1573 r. Były integralną częścią prawa państwowego

20 Fundamenta, s. 397 – zob. 65. Piotrków, na sejmie 16 grudnia 1438 r. Władysław król polski przyrzeka, iż będzie przestrzegał umów zawartych między jego ojcem, królem Władysławem z Zygmuntem, wielkim księciem litewskim, in: Akta unji, s. 110-113.

21 Zob. np. „Solutiones na obiectie adversariorum naprzód na te, które są w dekrecie trybunalskim o zbory lubelskie. Potym y na insze któremi usiłują pokoi y o niem prawa opisane iawne przez króle polskie poprzysiężone in excendenda libera religijne dissidentium znieść”. Bibioteka Jagiellońska, rkps 102; mf BN 831, s. 862-867 (dalej: Solutiones). Ibid., s. 864: „Poślednie warunki, które in codice legum publicarum [w zbiorze praw publicznych] przy unijej zawarte tak narodowi polskiemu, jako i WKsL i innym państwom tej Rzeczypospolitej; już ten punkt anihilowali. Czego dowód jest ten, iż począwszy od świętej pamięci króla Augusta, aż po dziś dzień obecnie i równo z Ich Mciami PP. katolikami rzymskiemi ze wszystkich narodów tej Rzeczypospolitej miejsca senatorskie przy boku królów Ich Mci PP. Diversi (różni) [od wiary katolickiej] zasiadają i urzędy wszelakie sine discrimine religionum (bez upośledzenia religii) na sobie noszą”.

22 Uniżona prośba do Króla Jego Mości Pana Naszego Miłościwego i Rzeczy Pospolitej na sejm walny roku MDCXXVII Nomine Dissidentium in Religione w uciskach ich pisana, rkps Biblioteka Jagiellońska 102, s. 838-854 (dalej: Uniżona prośba).

V o l U M EN

II

Wielkiego Księstwa Litewskiego23. Zdaniem dysydentów właśnie te akty stanowiły najcenniejsze dziedzictwo po „wielkich przodkach” (maiores nostri)24. Z tego powodu kontrreformacyjna wizja unifikacji wyznaniowej jest dla nich nie ideałem, lecz zagrożeniem, a gwarancje pokoju wyznaniowego zawarte w Konfederacji Warszawskiej – przedmiotem słusznej dumy obu sfederowanych państw na tle innych krajów europejskich. W ich rozumieniu „Wszytkie inne państwa concordiae decus (klejnot zgody) utraciły […] Sama tylko Korona Polska i W[ielkie] Ks[ięstwo] Lit[ewskie] żyli, moderatione et iuris aequalitate (umiarkowaniem i równością wobec prawa) między rozróżnionemi religiami pokój i zgodę zatrzymała”25.

Wielkie Księstwo Litewskie zatem traktowano w tekstach opozycyjnych nie jako przedmiot „misji cywilizacyjnej”, lecz jako wzór do naśladowania, bowiem jedynie w III Statucie Litewskim zawarto gwarancję kontynuowania dzieła wielkich przodków: „W Wielkim Księstwie Litewskim sine ulla exceptione libertati religionis jest provisum (bez żadnego zastrzeżenia wolność wyznania jest zarządzona). Bo statut Wielkiego Księstwa Litewskiego, ab omnibus ordinibus sine discrimine jest przyjęty, a na sejmie 1588 approbowany. Vigore (Mocą) tego statutu, mają tam ewangelicy nie tylko securitatem (bezpieczeństwo), ale partes z inszemi praerogativam (udział z inszmi [w] przywilejach), kościołom i ministrom swego nabożeństwa; mają iuris processum (prawo [do] wystąpień publicznych), mają locum standi in omnibus subselliis, etiam compositi iudicii (reprezentację we wszystkich sądach, także sądzie mieszanym). Jeśliby teraz exceptiones spiritualium post promulgationem tego statutu admitterentur (zastrzeżenia duchownych po ogłoszeniu tego statutu przyszły), tedyby sobie Wielkie Księstwo Litewskie prawa naruszyło. Ale jako to jest rzecz niepodobna, aby Litwa miała tego co im Bóg do ręku podał, ustąpić; tak i to niepodobna, aby Korona deteriori iure et libertate (niżej [względem] prawa i wolności) niż Księstwo miała być. Albo więc hoc extremum sequeretur (do tego ostatecznie przyjdzie), żeby wszyscy koronni dissidentes deserta patria migrarent (innowiercy opuściwszy ojczyznę wyniosą się) do Litwy i succesu temporis (z upływem czasu) mogliby occasiones quaerere constituendae sibi seorsivae Reipublicae (poszukać sposobności ustanowienia sobie oddzielnej Rzeczpospolitej)26. W tym (ewidentnie dysydenckim) tekście, podobnie jak w Fundamenta catholicae religionis, upatruje się zagrożenie dla unii w niezgodzie wyznaniowej, ale oskarżenia kierowane są przeciw zelantom katolickim i klerowi rzymskiemu, a nie przeciw akatolikom.

W toku walki polemicznej z obu stron przywoływane są jako wzór konkretne rozwiązania prawne i sądownicze, z terenu Wielkiego Księstwa Litewskiego – dla Korony, a z Korony – dla Wielkiego 23 Statut Wielkiego Księstwa Litewskiego z 1588 roku, rozdział trzeci, artykuł III: „O zachowaniu w pokoju wszytkich poddanych naszych obywatelów tego państwa z strony różnego rozumienia i używania nabożeństwa chrześcijańskiego”, wyd. 5, Wilno, drukarnia J. K. M. akademicka Societatis Jesu, RP 1744, s. 62-65.

24 Np.: Mowa Jego Mości Pana Andrzeja z Moskorzowa Moskorzowskiego nomine dissidentum de religione na sejmiku w Opatowie pro die 31 Augusti złożonym, sejm walny warszawski Anni 1627 uprzedzającym, rkps Biblioteka Jagiellońska 102; mf BN 831, s. 770-780; Głos anonima ewangelika do Króla Jego Mości i do stanów Rzeczypospolitej na sejmie Anni 1631 zgromadzonych o wydanie mandatu Jego Królewskiej Mości z kancelarii koronnej do miejskiego lubelskiego magistratu przeciw ewangelikom i o podespektowanie ewangelików z nabożeństwa idących, które się było tamże pod Trybunał 1630 stało, druk Biblioteki Raczyńskich w Poznaniu, (syg. Racz. II.H.a.2); Considerationes de exceptione Ich Mościów Panów duchownych contra securitatem dissidentium in religione po sejmie Anno 1632, druk Biblioteki GPAN, 1 poł. XVII w. b.m., b.d. (1632), NL 83.7; mf BN 5236, punkt 7 ( dalej: Considerationes de exceptione).

25 Uniżona prośba…, s. 852.

26 Considerationes de exceptione, punkt 11.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

163

Księstwa. W publicystyce opozycyjnej często przypominano np. pozytywny wzorzec litewskiej organizacji sądu compositi iudicium, odmiennej od koronnej, a zapewniającej równy status deputatom świeckim i duchownym27. W sprawach duchowieństwa protestanckiego i prawosławnego postulowano (wzorem litewskim) wprowadzenie apelacji do sądu biskupa ordynariusza, a nie do nuncjusza lub Stolicy Apostolskiej28. Vice versa – rozwiązanie stosowane w Koronie ma zostać przeniesione na Litwę „Ażeby o zbiegłych poddanych w Wielkim Księstwie Litewskim było forum z PP. duchownymi do ziemstw”29 – w odpowiedzi na co biskup wileński odwołał się do III Statutu30.

Publicyści katoliccy sięgali niekiedy do przewrotnych interpretacji litewskiej odrębności prawnej, wbrew jej rzeczywistemu sensowi. Maciej Smogólecki, starosta bydgoski, odpowiadając na „eksorbitancje” (oskarżenia o wykraczanie przeciw prawu powszechnemu) świeckich polityków pod adresem kleru, dla uzasadnienia immunitetu sądowniczego i prawnego duchowieństwa powoływał się na przykład Wielkiego Księstwa. Odwołanie to stosował jako kontrargument przeciw lansowanej od lat dwudziestych XVI w. zasadzie „jeden pan – jedno prawo” (odnoszącej się do prawa ziemskiego, tzn. świeckiego)31: „[…] jeśliby to tak szło, żebyśmy się stąd koniecznie jednym prawem wszyscy, nie czyniąc różności żadnej między stany, sądzić mieli, tedyby potrzeba znieść też prawo magdeburskie, trzeba by i chełmińskie.

Nie mogliby się osobnym prawem Prusacy sądzić, nie mogliby Wołyniacy, więc ani Litwa, gdyż też pod jednym prawem siedzą”32.

Ks. Fabian Birkowski, nadworny kaznodzieja Władysława IV Wazy, przeciwstawiał w kazaniu na konwokacji 1632 r. rzekome prawa własnościowe Tatarów litewskich dyskryminacji zakonników pochodzenia szlacheckiego, pozbawionych prawa dysponowania dziedzicznymi dobrami: „Widzę, że Tatarowie litewscy, których do Litwy nagnał Witold książę litewskie, więtszych wolności zażywają, niż synowie szlacheccy waszy. Tatarzynowi wolno kupić i przedać komu chce co ma; a synom waszym, gdy się dostaną do zakonu nic nie wolno z majętnościami swemi dziedzicznemi czynić?”33. Ten sam kazno27 Np. De compositione inter status, rkps Biblioteka Czartoryskich IV 390; mf BN 11598, s. 203: „Prosić Ich Mościów, żeby tak jako antiquitus bywało i teraz się jeszcze w Litwie zachowuje, aby Ich Mć nie wchodzili do spraw, tylko na ten czas kiedy duchowne mają przypadać i sądzone bywać” (cyt. dalej: De compositione inter status).

28 Np. Eksorbitancyje (1632), rkps Biblioteka Czartoryskich 125; mf BN 6666, nr 40, s. 263-287; s. 267, punkt 8: „8. Sprawa duchownych i świeckich religiej [starożytnej] greckiej i dysydentów z duchownym albo z szkolarem katolickim aby w Koronie non compositum, ale in mixto foro, w Wielkim Księstwie Litewskim w wielkim kole sądzona była, [a] personales PP duchownych katolickich rzymskich jako poważnych w greckiej religiej ludźmi dysydentami actiones aby ani do Rzymu, ani do legata, ale do biskupa salva [odwołanie] do trybunału appellatione wedle statutu Wielkiego Księstwa Litewskiego wychodziły, i tam aby determinowane były, włożywszy do przysięgi deputackiej te słowa: „Discrimine et respectu diversae religionis sublato iuste iudicabo, et odio alienae religionis contra ius et constitutiones [nihil] decernant” (Bez upośledzenia i względu na różność religii, będę sprawiedliwie wyrokował, i nienawiści do innego wyznania wbrew słuszności i konstytucjom nigdy nie oświadczę).

29 Desideria stanu szlacheckiego od stanu duchownego, (1632), rkps Biblioteka Czartoryskich 369; mf BN 11691, s. 587-602; s. 599, punkt 28 (cyt. dalej: Desideria).

dzieja szydził w kazaniu na konwokacji z argumentów opozycyjnych „panów piśmienników”, straszących wprowadzeniem w Rzeczypospolitej „ad instar hiszpańskiej” inkwizycji: „Wszakżeście w Polsce i Litwie, kędy teraz cienia inkwizycji nie widać”34.

Jednocześnie, na marginesie zagadnień wyznaniowych i kontrowersji między stanem świeckim i duchownym, w tekstach polemicznych pojawia się Wielkie Księstwo jako negatywny punkt odniesienia.

Wskazywane są przykłady konkretnych naruszeń zasad równego partnerstwa zarówno przez Koroniarzy, jak przez Litwinów. W anonimowych przekazach „desideriów stanu szlacheckiego” przedstawionych na sejmie konwokacyjnym w 1632 r. powraca np. dość niespodziewanie (w czasach Zygmunta III Wazy już najczęściej przemilczana) sprawa inkorporowania do Korony w 1569 r. ziem ruskich Wielkiego Księstwa Litewskiego. Pojawia się ona w postaci żądania alternaty dla Polaków i Litwinów do nominacji na beneficja duchowne „w łuckim i kijowskim biskupstwie względem zmniejszenia Księstwa Litewskiego przez unią i względem dobrej części jurysdykcji duchownej, którą te biskupstwa w Litwie mają, alternata była polskiemu i litewskiemu narodowi”35.

Jednocześnie potępiony zostaje „separatyzm” litewski, ujawniony w sporze o obsadę biskupstwa wileńskiego36.

Generalnie, w publicystyce wyznaniowej z czasów Zygmunta III Wazy, odniesienia do Wielkiego Księstwa Litewskiego funkcjonują na zasadzie zwierciadlanego odbicia: to, zwolennicy rozwiązań litewskich (zwłaszcza dysydenci) uważają za godne naśladowania w Koronie, polemiści katoliccy skłonni są traktować jako zagrożenie przenoszeniem do Polski „heretyckich” wzorów z Wielkiego Księstwa. Wzorcowym przykładem takiej argumentacji jest anonimowy paszkwil podszywający się pod list superintendenta ewangelickiego do kaznodziejów ewangelickich na Litwie i Rusi, datowany na 1639 r.37, a więc już po uchwaleniu konstytucji w sprawie compositio inter status na sejmach 1635-1637, kończących pozornie konflikt między stanami. Przedstawiono w nim, jak w krzywym zwierciadle, rzekome przejawy dominacji protestantyzmu nad klerem i Kościołem rzymsko-katolickim na Litwie.

W punkcie trzecim tego tekstu oceniane są, właśnie wprowadzone (a ściślej: ponowione, z akceptacją papieską38), ograniczenia zapisów majątkowych na rzecz kleru katolickiego. Są one przedstawione jako przejaw dyskryminacji katolików, bo Jednota ewangelicko-reformowana (posiadająca w Wielkim Księstwie, inaczej niż w Koronie, status prawny) może korzystać bez ograniczeń z zapisów szlachty i magnaterii protestanckiej na kościoły i szkoły39.

34 Ks. Fabian Birkowski, O exorbitancyach przeciwnych kościołowi katolickiemu i stanowi duchownemu, zwłaszcza o braterstwie z niewiernymi, kazanie na konwokacyi warszawskiej pod interregnum (1632), ibid., s. 5.

35 „Exorbitancye” z 1632 r., s. 287; punkt 2, analogicznie w: Desideria, s. 600, punkt 23.

30 Respons. Pokazał JMć ks. biskup wileński statut WKsLitewskiego, że nie mogą praescriptum tego prawa przestępować, ale wedle niego prawa postępować”, ibid., s. 601.

36 „Sibi imputet WKsLit, że Polaków do biskupstw swoich przyjąć nie chciało. Kwoli czemu Korona też ludzi litewskiego narodu do swych biskupstw nie przyjmuje, a taż to sprawa nie samego stanu duchownego, ale wszystkiej Korony”, ibid., s. 600, punkt 23.

31 Podstawą do tej tezy było sformułowanie przywileju czerwińskiego Władysława Jagiełły z 1422 r.: VL, t. I, s. 37, fol. 84. Zob. W. Pociecha, „Walka sejmowa o przywileje Kościoła w Polsce w latach 15201537”, in: Reformacja w Polsce, II (7) s. 161-184.

37 Kopia listu JMci księdza superintendenta ewangelickiego do kaznodziejów ewangelickich na Litwie i Rusi mieszkających pisany sub data 1639, Archiwum Główne Akt Dawnych, AR dz. II, nr 1736, ks. 7, s. 75 (dalej: Kopia listu superintendenta).

32 O exorbitancyjach, które w tym wieku niektórzy Ich Mość PP świeccy, nowi politycy, stanowi duchownemu zadają. Zdanie zacnej pamięci Jego Mci Pana Macieja Smogoleckiego, starosty bydgoskiego, jeszcze za żywota do ręku Jego Mości x. arcybiskupa gnieźnieńskiego Wawrzyńca Goślickiego podane, w Krakowie w drukarni Andrzeja Piotrkowczyka, JKM typografa Roku Pańskiego 1632, Biblioteka Ossolińskich XVII-626-III, s. 35-36.

38 Reskrypty Urbana VIII dla zakonów z 1633 r. zawierały zakaz przejmowania dóbr ziemskich poprzez kupno lub zamianę (za: L. Kubala, Jerzy Ossoliński, Warszawa 1924, s. 398).

33 Ks. Fabian Birkowski, Exorbitancya gruba, to jest: o wydziedziczeniu synów i córek, które do zakonu wstępują. Kazanie wtóre na konwokacyi warszawskiej pod interregnum roku p. 1632, w: Ks. Fabiana Birkowskiego, zakonu kaznodziejskiego, kaznodziei Władysława IV kazania przygodne i pogrzebowe z dodatkiem kazania ks. Makowskiego na pogrzebie tegoż ks. Fabiana Birkowskiego, Nakładem Biblioteki Polskiej Kazimierza Józefa Turowskiego, Kraków 1859, s. 204.

164

39 Kopia listu superintendenta, k. 77r: „Konstytucyja sejmowa przeszkodzieła za samego papieża pozwoleniem, aby papieżnicy nie mogli już dalej klasztorów majętności zamnażać, tylko została przy nich ta wolność, że de novo radice mogą nowe zbudzać fundacyje […] nam samym ad sacros aedes de novo radice excitandas atque dotandas służy. Do tegoż należy, że oni dóbr żadnych kupić nie mogą nie dołożywszy się Rzymskiej kongregacyjej i konsensu na sejmie nie otrzymawszy, bo ich w tę niewolę bulla papieska wprawiła. Nawet scholas erigere non licet [szkół zakładać [im] nie wolno] aż Reipublicae (Republiki [tu: sejmu]) permisja nastąpi. My jednak nie dokładając się nikogo możemy skupywać dobra na zbory”.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

W punkcie piątym przywołano dla postrachu fakty pozywania duchownych katolickich (nawet biskupa) przed sądy świeckie za przestępstwa kryminalne40 jako potencjalne zagrożenie dla jurysdykcji papieskiej w Rzeczypospolitej i groźbę ustanowienia Kościoła narodowego41. Przypisanie cytowanego paszkwilu duchownemu katolickiemu z kręgu Akademii Wileńskiej uzasadnione jest tym, że szczególnie bulwersuje go kwitnący stan szkolnictwa protestanckiego w Wielkim Księstwie, w czym upatruje zagrożenie dla trwania Akademii Wileńskiej i edukacji młodzieży w „prawdziwej”, tj. katolickiej wierze42.

Skrajnie odmienne było także podejście polemistów katolickich i opozycyjnych (niekoniecznie akatolików) do niepokojów na tle religijnym. Z punktu widzenia dysydentów tumulty za panowania Zygmunta III (m.in. dwukrotne spalenie zboru wileńskiego w latach 1591 i 1611)43 uznawano za skutek rosnących wpływów jezuitów, szczególnie aktywnych w Wielkim Księstwie Litewskim44. Zdaniem polemistów katolickich natomiast genezy konfliktów wyznaniowych na Litwie, poczynając od powstania chłopów na Żmudzi w latach 1535-1537, należy szukać w Reformacji45. Jako bezpośrednią przyczynę tumultów wskazywano samo istnienie zborów ewangelickich w miastach litewskich, zwłaszcza w Wilnie. W kontrreformacyjnej satyrze z 1641 r., powstałej w kręgu jezuitów wileńskich, przywołano w tym kontekście legendarny sen Gedymina o Wilku Żelaznym, którego szyderczo pokazano jako narzędzie kaźni dla duchownych dysydenckich: „Niech się iści co książę kiedyś prorokował/Gdy mu Bóg Wilno przyszłe przez sen ukazował: Widział pożarte wilki od jednego wilka,/Z którego wychodziło 40 „Do takiej opresyjej status Ecclesiasticus Romanus (stan kościelny rzymski) przyszedł, że niedawnych czasów ważyli się świeccy iudicio (sądownie) biskupa na gardło osądzić”. Mowa zapewne o karze banicji wymierzonej administratorowi diecezji wileńskiej, późniejszemu biskupowi Benedyktowi Woynie za odmowę wydania studentów Akademii Wileńskiej, skazanych za podpalenie zboru ewangelicko-reformowanego w Wilnie w 1611 r. (wyroku nie wykonano) i teraz: „partim a composito foro ad saeculare brachium iniuriose (częściowo z [kompetencji] sądu mieszanego do władzy świeckiej bezprawnie) niektórzy wyciągają, chcąc tego powoli dokazać aby sicut populus sic sacerdos legibus communibus (tak lud, jak kapłan prawom powszechnym) podlegał”, ibid., k. 77r- 77v.

41 „Niektóre nawet powiaty w teraźniejszej instrukcji zlecili pp. posłom papieżnikom, aby nuntium apostoli cum (nuncjusza apostolskiego [tu: papieskiego]) wyzuli ex potestate excommunicandi, qui sibi iudicia et damnationes cleri in incompetenti foro (z władzy ekskomunikowania), którzy sobie sądzenie kleru i wyroki w niewłaściwym sądzie przywłaszczają. Ile baczę, zanosi się barzo na to, że za czasem głowa rzymska nie będzie mogła suos subditos fulimibus ecclesiasticis (swoich poddanych piorunami [karami] kościelnymi) w Polszcze i w Litwie straszyć, ani na ukaranie censuris (klątwami) wylatywać, kiedy papieżnicy swoje skrzydła i potestates executionum (wykonywanie władzy) obcinają. A potym i do tego przyjdzie, z czego, się my ewangelicy cieszymy, że caput Ecclesiae totius [głowę Kościoła powszechnego doma uczynią i do nas, którzyśmy się dawno z mocy papieskiej w wolność ewangelicką wyśliznęli z wolna postępują”, ibid., k. 77r- 77v.

42 Ibid., punkt 3, k. 77v: „Mamy in pacifica possesione collegia znaczne: wileńskie, słuckie, nowogródzkie, iże insze podlejsze opuszczę. Kiejdańska Akademia, do której wolno nam cudzoziemskich zaciągać ministrów, promocyje czynić, młódź na opatrzenie zborów ćwiczyć i samych papieżników syny wczas w ewangelicką prawdę zaprawiać”, ibid., punkt 7, k. 78r.: „Jednej jeszcze rzeczy do zupełnej pociechy nie staje, to jest [aby] Akademia Wileńska która ludźmi godnemi zatrzymywa kościoły papieskie i młódź w Rzymskie posłuszeństwo copiose wprawuje od nadanych przywilejów odpadła, albo z miejsca poruszona była. Już się nań dawno zasadzieli panowie i papieżnikom niektórym quasi rem noxiam libertatis aequestri prawem pokazali. I narówniej sprawa idzie, kiedy plures quasi privata iniuria exacerbates do popierania dawnej intencji przychęcili. Daj Boże, abyśmy tego co najrychlej doczekali, dopiro by nostri ewangelicy w Wilnie vexillum równo wywinęli i wszystkie kościoły papieskie w jeden zbór jako w jakichsi phantem przewrócili”.

strasznych głosów kilka.

I wy w Rynku postawcie wilka żelaznego/A w jego brzuch ministra sadzajcie każdego, Zbędzie owczej postaci, gdy jak wilk zawyje,/Czym zdradę i baranią zasłonę odkryje”46.

Zakończę swoją wypowiedź tym przykładem cynicznego wykorzystania symbolu litewskiej tradycji państwowej do uzasadnienia dyskryminacji „heretyków” w stolicy Wielkiego Księstwa, by przejść do wniosków. W świetle wstępnej kwerendy wydaje się, że utożsamienie litewskości i katolicyzmu, typowa dla dziewiętnastowiecznego nacjonalizmu i niefortunnie przeniesiona do tekstów naukowych, to obraz z gruntu fałszywy, szczególnie w odniesieniu do efektów działalności jezuitów na terenie Wielkiego Księstwa. Niezależnie od uznania dla wielkich i bezsprzecznych zasług jezuitów na polu szkolnictwa, a w szczególności – dla Alma Mater Vilnensis, nie można zapominać, że dla Towarzystwa Jezusowego głównym zadaniem, zgodnie z założeniami Tridentinum i polityką papiestwa, była katolicyzacja Wielkiego Księstwa Litewskiego. Należało ją wprowadzać wszystkim metodami (także przez inspirowanie pogromów i tumultów wyznaniowych).

Jednocześnie oznaczała ona polonizację Wielkiego Księstwa Litewskiego, co było sprzeczne z jagiellońską tradycją tolerancyjnej polityki wyznaniowej i groźne dla tożsamości kulturowej Litwinów. Opozycja antykrólewska i antyklerykalna, kontestując roszczenia duchowieństwa katolickiego do monopolu wyznaniowego i dominacji politycznej w Rzeczypospolitej, działała (niezależnie od intencji) na rzecz zachowania litewskiej tożsamości. Dotyczy to w szczególności ewangelików polskich i litewskich, dla których sprawa zachowania III Statutu i postanowień Konfederacji Generalnej Warszawskiej z 1573 r. o równouprawnieniu wyznaniowym stała się kwestią życia i śmierci.

Warto przypomnieć, że w procesie o tumult wileński w latach 1639-1642 argument poszanowania odrębności prawnej Wielkiego Księstwa i jego tradycji pokojowej koegzystencji wielu wyznań był wielokrotnie przywoływany właśnie przez dysydentów oraz ich przywódcę, Krzysztofa II Radziwiłła47. Ich usiłowania, by określić miejsce Akademii i stanu duchownego w porządku prawnym Wielkiego Księstwa, zakończyły się jednak porażką. Dokonane z pogwałceniem zapisów Statutu Litewskiego usunięcie zboru reformowanego poza mury miasta przyniosło zrównanie orzecznictwa w sprawach wyznaniowych w Wielkim Księstwie (gdzie mimo to ewangelicy utrzymali silną pozycję) z Koroną, gdzie zostali zepchnięci do defensywy już około 1618 r. Klęska dysydentów i zwycięstwo Kontrreformacji pod przywództwem takich szermierzy, jak Wojciech Cieciszewski48 i Fabian Birkowski, oznaczała rażące naruszenie suwerenności i równorzędności Wielkiego Księstwa Litewskiego wobec Korony.

43 Pobożnego ewangelika do braciej tegoż wyznania narodu polskiego i litewskiego przestroga i napomnienie ręką p. Kochlewskiego pisana (1611-1615), rkps Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Kórniku 22; mf BN 2625, nr 3, k. 4r: o złupieniu i spaleniu zboru wileńskiego w 1611 r.; Uniżona prośba, s. 840: o kilkakrotnym spaleniu zboru w Wilnie.

46 „[Matyjasz Doliwski] [pseud.] Nowiny ponowione. Gniazdo w którym się niezgody i tumulty lęgną” (Wilno Drukarnia Bazylianów 1641)”, in: Nowak Z. Kontrreformacyjna satyra obyczajowa w Polsce XVII wieku, Gdańsk 1968, patrz: Do panów katolickich o poselstwie saskim po nowe ministry do Królewca: s. 320, wersy 25-45.

44 Projekt na sejm za panowania Zygmunta III, Króla Polskiego i Wielkiego Księcia Litewskiego. Exorbitancye względem osób duchownych, Biblioteka Ossolińskich XVII-18887-IV, E. XXV, 272, starodruk b.m. b.d. 1 poł. XVII w. (1632), k. B.

47 Szerzej na ten temat: Augustyniak U. „Jeszcze raz w sprawie tumultu wileńskiego 1639 i jego następstw”, in: Odrodzenie i Reformacja w Polsce, L, 2006, s. 169-190.

45 „Przestroga przeciw Konfederacyi, którą pisał x. Walenty Kuczborski, kanonik krakowski do Króla Augusta 1569 (ed. 1605)”, in: Sześć broszur politycznych z XVI i początków XVII stulecia, wyd. B. Ulanowski, Kraków 1921, s. 74.

V o l U M EN

II

48 Zob. Augustyniak U. „Jezuickie poczucie humoru. Koncepty antyheretyckie księdza Wojciecha Cieciszewskiego”, in: Śmiech i łzy w kulturze staropolskiej. Studia Staropolskie, Series Nova, t. VII (LXIII), pod red. A. Karpińskiego, M. Hanusiewicz, Warszawa 2003, s. 72-81.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

165

Uršula Augustyniak (Urszula Augustyniak)

L i e t uv o s D i d ž i o j i Ku n i g a i k š t y s t ė k o n f e s i n i u o s e g i n č u o s e Žy g i m a n t o Va z o s va l dym o pa b a i g o j e i r V l a d i s l o v o Va z o s va l dym o p r a d ž i o j e SANTRAUKA Temos pasirinkimą lėmė siekis rasti atsakymą į klausimą, kiek realios reikšmės Vazų laikais turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kaip politinių partnerių lygiavertiškumo garantijos, įtvirtintos Liublino unijoje. Iki šiol autorė šį klausimą tyrinėjo analizuodama politinę retoriką1. Šiame straipsnyje pristatomos konfesinių ginčų, vykusių Žygimanto Vazos laikais, tarpuvaldžiu po jo mirties ir Vladislovo Vazos valdymo pradžioje, analizės išvados. Paaiškėjo, kad įrodinėjimo esmę sudaro ne argumentai, tiesiogiai susiję su tikybiniais klausimais, o skirtingas praeities traktavimas, ypač lenkų ir lietuvių istoriniai santykiai bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusas federacinėje Respublikoje2.

Katalikų tekstuose Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip atskiras politinis subjektas pasirodo gana retai, o pagrindinis polemistas kunigas Petras Skarga jos visai nemini. Jis mąsto apie Respubliką kaip visumą. Ano meto Lietuvai katalikų autoriai skyrė nedaug dėmesio, lenkų ir lietuvių santykių tradiciją mielai pristatydami iš polonocentriškų pozicijų. Pagoniškosios Lietuvos christianizacija (tiksliau, sukatalikinimas), įvykdyta Vladislovo Jogailos, laikyto išimtinai Lenkijos karaliumi, o ne Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo vertinama tik kaip Lenkijos-Sarmatijos „civilizacinės misijos“ laimėjimas3. Aukštinant Lenkijos ir Lietuvos sąjungą buvo krypstama ne į Liublino uniją, turėjusią garantuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą, o į 1413 m. Horodlės aktą, kuris buvo interpretuojamas kaip Lietuvos inkorporacija į Lenkiją. Tai suprantama, nes katalikų autoriai (ypač dvasininkai) siekė grąžinti prieš egzekucinius seimus buvusią padėtį, Romos katalikų bažnyčios visavaldystę valstybėje ir įtvirtinti konfesinę unifikaciją ir visos Respublikos teritorijos katalikiškumą.

Skirtingai nei katalikų raštuose, tekstuose, susijusiuose su bajorijos (šlėktų) opozicija Žygimantui Vazai, ypač sukurtuose protestantų aplinkoje, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vaizduojama ne kaip „civilizacinės misijos“ objektas, o kaip siektinas pavyzdys. Taigi 1 Augustyniak U. „Pozycja W. Ks. Lit. w federacyjnej Rzeczypospolitej (1569–1668)“, in: Barok, Nr. XVIII/2 (34), 2010, s. 13–36.

2 Tyrimas ir išvados remiasi to meto spausdintais poleminiais tekstais, bet ypač kūriniais, kurie liko rankraščiais ir nebuvo iki šiol panaudoti istoriniuose tyrinėjimuose. Jie bus paskelbti šiais metais šaltinių publikacijoje: Państwo świeckie czy księże? Spór o rolę duchowieństwa katolickiego w Rzeczypospolitej za panowania Zygmunta III. Wybór tekstów, Wydawnictwo Naukowe Semper, Warszawa, 2012.

3 Jurkowski J. „Lutnia na wesele Zygmunta III“ (1605), in: Jurkowski J. Utwory panegiryczne i satyryczne, oprac. Cz. Hernas i M. Karplukówna, obj. M. Eustachiewicz i M. Hernasowa, indeksy M. Karplukówna, Wrocław- Warszawa-Kraków, 1968, s. 195, w. 19.

166

vien tik Trečiajame Lietuvos Statute įrašytas Varšuvos konfederacijos teiginys palaikyti taiką tarp skirtingų konfesijų atstovų (pax inter dissidentes in religione) traktuojamas kaip didžiausias lenkų ir lietuvių kilmingųjų laimėjimas4 ir kaip garantija, kad šis protėvių pradėtas darbas bus tęsiamas. Evangelikų polemistai prognozavo, kad dėl nuolatinių protestantų teisių pažeidinėjimų Karalystėje šie išsikels į Lietuvą ir net galės ieškoti galimybės įsteigti atskirą Respubliką5. Tokias prognozes patvirtino vėlesni įvykiai ir netiesiogiai Kėdainiuose pasirašyta Jonušo Radvilos sutartis su švedais „tvano“ metu.

Polemikose kaip sektini pavyzdžiai nurodomi konkretūs teisiniai teiginiai ir teismų sprendimai, perimami iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei perduodami Karalystei ir atvirkščiai. Opozicijos publicistikoje dažnai buvo primenamas vertingas Lietuvos mišrių dvasininkų ir pasauliečių teismų (compositi iudicium) sandaros pavyzdys.

Buvo teigiama, kad tokia teismo organizacija, skirtinga, negu taikoma Karalystėje, užtikrina tokį pat pasauliečių ir dvasininkų deputatų atstovų statusą. Dar siūlyta, kad sprendžiant protestantų ir stačiatikių dvasininkų reikalus (Lietuvos pavyzdžiu) apeliacija būtų teikiama vyskupo ordinaro teismui6, o ne nuncijui ar Apaštalų Sostui7.

Straipsnio autorė prieina išvadą, kad klaidinga tapatinti lietuviškumą ir katalikybę, ypač vertinant jėzuitų veiklos rezultatus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Kad ir kokie būtų jų nuopelnai mokyklų sistemai, negalima pamiršti, jog svarbiausia jiems buvo visais būdais skleisti katalikybę, drauge lotynizuoti ir polonizuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai nesiderino su Jogailaičių religinės politikos tolerancijos tradicija ir kėlė grėsmę lietuvių kultūrinei tapatybei. O antiklerikalinė opozicija siekė, kad ši tapatybė būtų išsaugota. Tai pasakytina pirmiausia apie lenkų ir lietuvių evangelikus, žūtbūt siekusius išlaikyti galiojantį Trečiąjį Lietuvos Statutą, lygiai kaip ir Varšuvos konfederacijos nutarimus.

Iš lenkų kalbos vertė Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek

4 1588 metų Trečiasis Lietuvos Statutas, III skyrius, 3 punktas: „Apie visų mūsų pavaldinių – tos valstybės piliečių, skirtingai suprantančių ir vykdančių krikščioniškas pamaldas, ramybės išsaugojimą“.

5 Considerationes de exceptione Ich Mściów Panów duchownych contra securitatem dissidentium in religione po sejmie Anno 1632 (spaudinys), in: BGPAN, NL 83.7, 11 skirsnis.

6 III Statut Litewski, r. III, w artykuł 31: O nie pozwanie świeckich w duchowne prawo o rzeczy świeckie, wyd. cyt., s. 90–91.

7 Np. rkps BK 983, mf 6843, Postulata Lutrów i Rusi schyzmatyków(!) na konwokacyjej warszawskiej Julii 1632 tempore interregni podane s. 77r–177v, punkt 8.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Eugenijus Saviščevas

Vilniaus universitetas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius eugenijus.saviscevas@if.vu.lt

LIET U V OS D I D ŽIOSIOS K U NIGAIKŠT Y ST Ė S KAN C LERIS LEONAS SA P IEGA IR S M OLENSKO KARO KA M PANIJA ( 1 6 0 9 – 1 6 1 1 ) Ilgo ir turiningo Leono Sapiegos (1557–1633) gyvenimo ir politinės veiklos tyrėjai tik prabėgomis aptarė Lietuvos kanclerio veiklą Smolensko karo kampanijoje 1609–1611 m.1 Viena vertus, tai lyg ir suprantamas dalykas: miesto apgultis buvo ilga (truko beveik 21 mėnesį), o karo veiksmai – vangūs. Ne veltui Leonas Sapiega iš karo stovyklos siųstuose laiškuose rašė, kad „niekas nevyksta“, „nieko neveikiu“. Tad gali susidaryti nuomonė, kad biografui čia nėra ką studijuoti. Kita vertus, santykiai su Maskva buvo ta veiklos sritis, kurioje Leonas Sapiega dirbo jau ne vieną dešimtmetį, todėl karo kampanijos epizodą galima „įdėti“ į platesnį jo diplomatinės veiklos skyrelį. Tačiau šitaip elgdamiesi istorikai prarado unikalią galimybę pamatyti ekstremaliomis karo sąlygomis atsiskleidusias Leono Sapiegos asmenines savybes.

Negalima pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Savaime suprantama, kad Respublikai atstovaujantys istorikai linkę pateisinti „saviškių“ politikų veiksmus, abejotinus poelgius nuskandindami didžiuose jų darbuose. Bet kaip Leono Sapiegos poziciją kare vertina rusų istorikai? Skaitant tam tikrus jų darbus prieš mus netikėtai iškyla ne tiek aukštos prabos diplomatas, siekęs Respublikos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos2, o suktas intrigantas, vienas iš Maskvos didžiosios suirutės (smutos) pranašų, kartais net Dmitrijaus Apsišaukėlio I „krikštatėvis“ ir neabejotinas karo su Maskva iniciatorius. Būtų neteisinga teigti, kad kitokio rusų istorikų vertinimo nereikėtų tikėtis. Geriausias to įrodymas – karo veiksmuose dalyvavusio Lenkijos lauko etmono Stanislovo Žulkevskio (Stanisław Żółkiewski, 1547–1620) pavyzdys: rusų tyrėjų jis dažnai apibūdinamas ne kaip piktas prie1 Leonas Sapiega sulaukė didelio istorikų susidomėjimo. Pirmoji jo biografija parašyta dar XVIII a. pabaigoje: Kognowicki K. Źycie Lwa Sapiehy (Źywoty sławnych polakow, t. 1–2), Wilno, 1790. Plačiausia biografija lietuvių kalba: Lazutka S. Leonas Sapiega (gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros), Vilnius, 1998. Esė pobūdžio Leono Sapiegos gyvenimo apžvalga baltarusiškai: Саверчанка І. Канцлер Вялікага Княства Леў Сапега, Мінск, 1992. Naujesni Leono Sapiegos biografijos tyrinėjimai buvo pateikti tarptautinėje konferencijoje, skirtoje 450-osioms Leono Sapiegos gimimo metinėms. Konferencijos medžiaga: Лєў Сапега (1557–1633 гг.) і яго час, Зборнік навуковых артыкулаў, Городно, 2007. Kol kas bene rimčiausias mėginimas sukurti trumpą, bet detalią kanclerio biografiją: Lulewicz H. „Sapieha Lew“, in: Polski słownik biograficzny, t. 35, 1993, Warszawa, Kraków, s. 84–104.

2 Apie unijos projektą Флоря Б. Русско–польские отношения и политическое развитие Восточной Европы во второй половине XVI–в начале XVII в., Москва, 1978, c. 239–267; Wisner H. Zygmunt Waza III, Wrocław, Warszawa, Kraków, 2006, s. 113–119.

V o l U M EN

II

šas, 1610 m. sutrypęs Maskvos karinę galybę Klušino laukuose, o kaip nuosaikus politikas ar net Renesanso laikų šviesuolis3. Šiai padėčiai paaiškinti vis dėlto reikia šiokio tokio ekskurso. Kai 1609 m. Respublikos kariuomenė įžengė į Maskvos valstybės teritoriją, S. Žulkevskis maskvėnams buvo iki tol nežinomas lenkas. O kartu su kariuomene traukęs Leonas Sapiega maskvėnų akyse paskui save tempė tamsų praeities šleifą: jis buvo lietuvis! – Maskvos valstybės amžinos konkurentės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, nenuolaidus ir arogantiškas derybininkas, dukart (1584 ir 1600 m.) su didžiosiomis pasiuntinybėmis lankęsis Maskvoje4, iškeitęs tėvų stačiatikišką išpažinimą į katalikybę, politikas, laikęsis dviprasmiško požiūrio į Dmitrijų Apsišaukėlį I, galiausiai prie Maskvos sienų siautėjusio Dmitrijaus Apsišaukėlio II karo vado Jono Petro Sapiegos „brolis“5. Toks kategoriškai neigiamas Leono Sapiegos įvaizdis rusų istorikų vėliau buvo perkeltas ir į mokslinę literatūrą. Lietuvos kanclerį negailestingai teisė Rusijos istoriografijos autoritetai Nikolajus Karamzinas (1766–1826), Sergejus Solovjovas (1820–1879), Dmitrijus Ilovaiskis (1832–1920)6. N. Karamzinas tik įtarė Leono Sapiegos „kaltes“, radęs užuominų emocingai parašytose ir dažnai tiesos neatitinkančiose Maskvos metraščių žinutėse; S. Solovjovas loginiais išvedžiojimais konstravo sąmokslo teoriją, pagal kurią Leonas Sapiega buvęs Maskvos valstybės duobkasys, už kurio slėpėsi jėzuitų ir Romos katalikų bažnyčios kėslai sužlugdyti stačiatikybę; D. Ilovaiskis nieko neįrodinėjo ir naujų šaltinių nebeieškojo, tik konstatavo ir plėtojo S. Solovjovo mintis. Nemažai kaltinimų nuo 3 Žinoma, čia reikėtų priminti, kad tokį vertinimą istorikams įkvėpė S. Žulkevskio parašyti atsiminimai apie Smolensko karą: Żółkiewski S. Początek i progres wojny moskowskiej, opracował A. Borowski, Kraków, 2009 (toliau – Żółkiewski S. Początek i progres).

4 Pirmoji Leono Sapiegos pasiuntinybė sutapo su caro Ivano Rūsčiojo mirtimi. Todėl maskvėnų valdžia nusprendė kurį laiką sulaikyti Respublikos pasiuntinybę Smolenske. Vėliau jis skundėsi, kad čia su pasiuntiniais buvo elgiamasi nežmoniškai, jie nebuvo informuojami apie maskvėnų ketinimus, negavo pakankamai maisto ir pašarų žirgams. Tad vargu ar Leono Sapiegos sąmonėje Smolenskas asocijavosi su vieta, į kurią norėjosi grįžti.

5 Iš tikro pusbrolis, bet vargu ar Maskvos viešajai opinijai tokia giminystės laipsnio korekcija turėjo kokią nors prasmę. Beje, šių dviejų Sapiegų ryšį buvo linkę sureikšminti ir kai kurie istorikai: Hirschberg A. Maryna Mniszchówna, Lwów, 1906, s. 81–83.

6 Крамзин Н. История государства Российского, t. 11, 2 skyrius; Соловев С. История России с древнейших времен, кн. 2, т. 8, С. Петербург, 1898, c. 744–745; Иловайский Д. Смутное время Московского государства, Москва, 1894.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

167

Leono Sapiegos pečių bandė nuimti Rusijoje gimęs vokiečių kilmės istorikas jėzuitas Povilas Pirlingas (1840–1922). Savo tyrinėjimuose plačiai panaudojęs Vatikano archyvo dokumentus7, P. Pirlingas manė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, žinoma, siekė naudos Respublikai, tačiau elgėsi garbingai, o jo požiūris į didžiąją suirutę Maskvos valstybėje pradėjusio Dmitrijaus Apsišaukėlio I asmenį keitėsi atsižvelgiant į jį pasiekiančią informaciją8. Ši pozicija kiek aptramdė rusų istorikų polinkį demonizuoti Leono Sapiegos asmenį Maskvos didžiosios suirutės fone, tačiau visai jos nepaneigė. Šiandien dauguma rusų istorikų, kaip ir jų užsienio kolegos, nebesureikšmina Leono Sapiegos vaidmens9. Tačiau kartais net į naujus darbus patenka senų požiūrių atgarsiai10. Išties neverta ginčytis, kad kanclerio vaidmuo per 1609–1611 m. karo kampaniją turi savo priešistorę ir ją būtina įvertinti, tačiau ar verta sureikšminti. Leonas Sapiega, kaip ir bet kuris aukšto rango politikas, nuolat keitė nuomonę. Todėl nereikėtų manyti, kad Maskvos didžiosios suirutės laikais jis vykdė vientisą ir nė kiek nesikeitusią politiką. Taip pat svarbu suprasti ir rusų metraščių bei istorikų poziciją: suirutė atėjo su Dmitrijumi Apsišaukėliu I, į Maskvos valstybę įsiveržusiu iš Lietuvos!11 Kas gi dėl to galėjo būti kaltas, jei nei Lietuvos kancleris? Ironiška, bet šiuo požiūriu Leonas Sapiega tapo savotiška einamų pareigų ir istorinių geografinių pavadinimų sutapimo auka. Iš tikrųjų apsišaukėlis atėjo iš Ukrainos, jau kelis dešimtmečius priklausiusios Lenkijos Karalystei, čia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai neturėjo jokių galių. Tikrojo suirutės kaltininko ten ir reikia ieškoti. Beje, jo vardas buvo gerai žinomas vienalaikiams. Tuo galime įsitikinti, paskaitę S. Žulkevskio atsiminimų pirmąsias eilutes12. Kita vertus, mirus paskutiniam Riurikaičiui – Fiodorui IV (1598 m.), Maskvos didikai (Romanovai, Mstislavskiai ir kt.) rezgė intrigas prieš valdžią uzurpavusį Borisą Godunovą. Norėdami jį nuversti jie ieškojo paramos Respublikoje. Beveik visi jų kontaktai ėjo per oficialiuosius kanalus, tik neoficialiu pavidalu: dažniausiai kalbantis įgaliotiems Maskvos pasiuntiniams ir Respublikos pareigūnams. Todėl nieko keista, kad šių kontaktų smaigalyje atsidūrė Lietuvos kancleris.

7 Pierling P. Rome et Démétrius d’après des documents nouveaux avec pièces justificatives et fac-simile, Paris, 1878 (toliau – Pierling P. Rome et Démétrius d’après). P. Pirlingas prieduose paskelbė per pusšimtį dokumentų, daugiausia Romos nuncijaus Respublikoje Claudio Rangoni laiškų ir depešų. Apie Lietuvos kanclerį juose užsimenama vos porą kartų.

8 Leonas Sapiega iš pradžių manė, kad caraičiu pasivadinęs asmuo – tikras, bet vėliau savo nuomonę kategoriškai pakeitė. Пирлинг П. Дмитрий Самозванец, Ростов-на-Дону, 1998, c. 30–33. Ši knyga pirmą kartą pasirodė kaip darbo „Rusija ir Šventasis Sostas“ 3 tomas – Pierling P. La Russie et le SaintSiège. Etudes diplomatiques, t. 3, Paris, 1901. Tais pačiais metais buvo paskelbtas ir jos vertimas į rusų kalbą „Россия и папский престол“ žurnalo Русская старина balandžio–gruodžio numeriuose.

9 Pavyzdžiui. Leonas Sapiega beveik visiškai nepastebimas ukrainiečių V. Uljanovskio ar amerikiečio Ch. Dunningo darbuose apie Dmitrijų Apsišaukėlį I ir Maskvos didžiąją suirutę. Ульяновский В. Российские самозванцы: Лжедмитрий I, Київ, 1993; Idem, Смутное время, Москва, 2006; Dunning Ch. „Who was Tsar Dmitrii?“, in: Slavic Review, t. 60, Nr. 4, 2001, c. 705–729.

10 Pavyzdžiui, žr. Таймасова Л. Трагедия в Угличе. Что произошло 15 мая 1591 года?, М[осква], 2006.

11 Dmitrijaus Apsišaukėlio I žygio į Maskvą maršrutas ėjo per Ukrainą, kuri maskvėnų iš tradicijos buvo vadinama „Lietuva“. Įdomu, kad net ir vakariečiai kartais šias žemes vadino taip pat. Žr. C. Rangoni depešą, 1604 10 09 – Pierling P. Rome et Démétrius d’après, p. 191. Turbūt todėl didžiosios suirutės laikotarpio maskvėnų šaltiniuose pastebima tendencija apsišaukėliams tarnavusius Respublikos piliečius bendrai vadinti „lietuviais“.

12 „Poważny między neoterykami scriptor Philippus Commineus, opisując językiem francuskim Ludwika XI, króla francuskiego, i syna jego Karolusa VIII sprawy, gdy ten to Karolus VIII zawodził się na wojnę do królewstwa nepolitańskiego, utyskuje na niejakiegoś Bryssoneta, podłego i lekkiego człowieka, który do tej wojny perswazjami swymi króla przywiódł... [...] Tymże sposobem i tej wojny moskiewskiej zaciąg, tak obfite krwie rozlania i tak wiele złych rzeczy, które się stały i jeszcze im nie koniec, z podobnego Byssonetowi człowieka, pana Jerzego Mniszka, wojewody sandomirskiego, poszedł.“ Żółkiewski S. Początek i progres, s. 43.

168

Ar dėl to jį reikia vadinti intrigantu? Kad ir kaip būtų, neturime nė vieno neabejotino liudijimo, jog Lietuvos kanclerio ir apsišaukėlio keliai būtų kada susikirtę13. Todėl didžioji Leono Sapiegos „tamsiojo šleifo“ dalis – viso labo įaudrintų vaizduočių padarinys. Šio straipsnio tikslas – nustatyti ir apibūdinti kanclerio veiklą per Smolensko karo kampaniją. Užduotis nėra sunki, nes šiai temai skirta gana gausi istoriografija14, be to, dauguma kampaniją aptariančių svarbiausių šaltinių publikuoti15. Lieka tik ją susisteminti. *** 1609 m. rudenį prasidėjusi Respublikos pajėgų intervencija buvo jau kelerius metus Maskvos valstybės teritorijoje vykusių privačių karų16, kuriuose dalyvavo Respublikos piliečiai, tąsa17.

1604 m. antroje pusėje į Maskvos teritoriją įsiveržė caro sosto siekęs Dmitrijus Apsišaukėlis I, palaikomas Lenkijos Karalystės magnatų (Mniškų, Višnioveckių ir kt.) ir Dono kazokų. O 1608 m. pas save „sėkmės karius“ iš Respublikos sukvietė Dmitrijus Apsi13 Vienintelė netiesioginė užuomina apie tai kilo iš perfrazuoto Konrado Bussovo teksto. Pasak jo, apsišaukėliui 1605 m. užstrigus Putyvlyje, jo vardu propagandos tikslais buvo platinamas universalas, kuriame tvirtinta, kad jaunas būdamas caraitis kaip tarnas dalyvavo 1600 m. Leono Sapiegos pasiuntinybėje. Буссов К. Московская хроника. 1584–1613, Москва–Ленинград, 1961, c. 103. Beje, tuo pat metu Putyvlyje viešai buvo rodomas neva tikrasis Griška Otrepjevas, t. y. tas asmuo, kurį Maskvos propaganda tvirtino esant Dmitrijumi Apsišaukėliu. Пирлинг П. Дмитрий Самозванец, c. 43. Vargu ar K. Bussovo versija tikra. Gali būti, kad apsišaukėlis tiesiog dangstė savo tikrąją kilmę, pasinaudodamas Leono Sapiegos politiniais tikslais sukurpta legenda. Juk Žygimantui Vazai paklausus Leono Sapiegos apie galimybę patikrinti apsišaukėlio tapatybę, kaip tik Lietuvos kancleriui teko ieškoti žmogaus, galinčio patvirtinti caraičio tapatybę. Leonas Sapiega tokį žmogų rado. Tai buvo kažkoks Livonijos gyventojas Petrovskis. Vakariečių kronikininkai dažnai painiojo įvykius ir žmones.

Pavyzdžiui, Izaokas Massa nepagrįstai tvirtino, kad jau 1608 m. Lietuvos kancleris su savo kariais siautėjo Maskvos apylinkėse. Исаак М. Краткое известие о Московии в начале XVII в., Москва, 1936, c. 174. Be abejo, kronikininkas supainiojo Leoną Sapiegą su jo pusbroliu Jonu Petru. Tačiau iš šių žinių požiūrį į Leoną Sapiegą formavo N. Karamzinas ir kiti rusų istorikai.

14 Vertingiausias šiuo požiūriu: Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę: Polityka Rzeczypospolitej wobiec Moskwy w latach 1607–1612 (Roczniki Towrzystwa Naukowego w Toruniu, r. 87, z. 1), Toruń, 1995; Флоря Б. Польско-литовская интервенция в России и русское общество, Москва, 2005.

15 Nepaprastai vertingas išskirtinis Antonio Prochaskos straipsnis: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk (z lisów litewskiego kanclerza r. 1609–1611)“, in: Kwartalnik Litewski, Wilno, 1911 (toliau – Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńska“). Čia pateikta dabar jau dingusi asmeninio pobūdžio Leono Sapiegos korespondencija žmonai Elžbietai Radvilaitei. Tekste detaliai cituojamos maždaug 70 laiškų dispozicinės dalys. Laiškų informacija beveik tolygiai aptaria visą Smolensko kampanijos laikotarpį.

Tiesa, autorius nepanaudojo kitų šaltinių, atspindinčių karo kampanijos įvykius. Porą A. Prochaskos nepasitelktų Leono Sapiegos laiškų žmonai publikavo Hanna Malewska: Listy staropolskie z epoki Wazów, Warszawa, 1977, s. 125–128. Visiškai kitokio pobūdžio yra pusiau oficialus Smolensko karo kampanijos dienoraštis, dalimis 1610 ir 1611 m. publikuotas Vilniuje: Diariusz drogi króla JKM od szczęśliwego wyjazdu z Wilna pod Smoleńsk w roku 1609 a die 18 Augusta i fortunnego powodzenia przez lata dwie do wzięcia zamku Smoleńska w roku 1611, opracował J. Byliński, Wrocław, 1999 (toliau – Diariusz drogi króla). Atrodo, dienoraštis nebuvo sudarytas Leono Sapiegos aplinkoje, nes Lietuvos kanclerio veikla jame nėra „išpūstai“ aprašyta. Kita vertus, dienoraščio autorius (jo asmenybė nėra iki galo nustatyta) Leonui Sapiegai nebuvo priešiškas. Deja, dienoraštis atspindi tik dalį – 1609 m. rugsėjo–1611 m. sausio – Smolensko kampanijos įvykių. Taip pat darbui naudingos medžiagos galima rasti kanclerio susirašinėjime su Radvilomis: Archiwum domu Radziwiłłów (Scriptores rerum Polonicarum, t. 8), wyd. A. Sokołowski, Kraków, 1885 (toliau – ADR). Čia paskelbti 8 Smolensko kampanijos laikotarpio Leono Sapiegos laiškai Kristupui ir Jonušui Radviloms. Šį susirašinėjimą papildančios medžiagos galima aptikti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS) f. 9, b. 431. Tai stambus foliantas, kuriame surišti Leono Sapiegos laiškų Radviloms nuorašai, padaryti XIX a. Apie dešimt šių laiškų yra nepublikuoti ir priskirtini mus dominančiam laikotarpiui. Toje pačioje bibliotekoje yra dar du taip pat sutvarkyti ir tokiame pačiame popieriuje surašyti Leono Sapiegos laiškų nuorašų foliantai. Skiriasi tik jų chronologija: f. 264 (Povilo Karazijos kolekcija), b. 1353 – čia surinkti 1583–1600 m. laiškai, beveik visi publikuoti Archiwum domu Sapiehów, t. 1: Listy z lat 1575–1606, wyd. A. Prochaska, Lwów, 1892; f. 9, b. 431 – laiškai, datuoti po 1617 m. Lietuvos kanclerio veiksmams karo metu rekonstruoti labai svarbūs ir S. Žulkevskio atsiminimai: Żółkiewski S. Początek i progres. Su jais negalima lyginti nė vienos to laikotarpio vakariečių kronikos ar karo veiksmuose dalyvavusių Respublikos bajorų dienoraščių ir atsiminimų, kuriuose kancleris beveik nepastebimas.

16 Apie privačius karus žr. Thomson J. E. Samdiniai, piratai ir suverenai. Valstybės kūrimasis ir eksteritorinė prievarta ankstyvojoje moderniojoje Europoje, Vilnius, 2006.

17 Neatsitiktinai S. Žulkevskis karo pradžią sieja ne su Respublikos kariuomenės intervencija, o su Dmitrijaus Apsišaukėlio I žygiu. Žr. 12 išnašą.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

šaukėlis II. Čia plūstelėjo ne tik lenkų, bet ir gausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų privačiai nusamdyta kariuomenė (Usviatų seniūnas Jonas Petras Sapiega, Mozyriaus vėliavininkas Juozapas Budzila, Samuelis Tiškevičiaus). Todėl atsakingi politikai, tarp jų ir Leonas Sapiega, su nerimu stebėjo įvykius rytuose.

Baimintasi, kad Respublikos piliečių elgesys išprovokuos karą su Maskva, kuriam Respublika nebuvo pasirengusi. Buvo dar ir kitokių pavojaus signalų: Dmitrijui Apsišaukėliui II tarnavo nemažai karaliui nelojalių Zebžydovskio rokošo dalyvių. Negana to, jų parama apsišaukėliui jaukė Žygimanto Vazos dinastinės politikos planus. Į Respubliką atvykstantys Maskvos pasiuntiniai neoficialiuose pokalbiuose nuo 1605 m. vis dažniau užsimindavo apie opozicijoje carams (Dmitrijui, paskui ir Vasilijui Šuiskiui) buvusios rusų diduomenės norą carų soste matyti Žygimanto Vazos sūnų Vladislovą. Vidaus karo sąlygomis tokia galimybė atrodė visiškai tikėtina. Todėl Respublikos politinis elitas niekada nepripažino Dmitrijaus Apsišaukėlio II teisių į Maskvos sostą ne tiek dėl abejotinos jo kilmės18 kiek dėl politinio išskaičiavimo. Žygimantą Vazą Maskvos sostas juo labiau masino, nes teikė vilties, kad jame įsitvirtinus bus galima atsiimti prarastą Švedijos sostą19. Vienintelė rimta priežastis, dėl kurios Žygimantas Vaza negalėjo pradėti greitų veiksmų, buvo realios galios stoka pačioje Respublikoje.

Karinei intervencijai reikėjo ne tik pinigų, bet ir seimo pritarimo ar bent konsensuso senate. Todėl valdovui buvo būtina sukurpti programą, galėjusią įtikinti jei ne visą bajorų visuomenę, tai bent jos elitą, jog karas atneš Respublikai naudą. Tam buvo pasitelkti propagandiniai leidiniai ir pokalbiai su diduomene20.

Politinis sprendimas pradėti karą buvo priimtas 1609 m. seime. Tačiau sprendimą priėmė ne seimas, o karalius pasitarime su senatoriais. Leono Sapiegos pasisakymas čia turėjo didelį poveikį karo kampanijos ideologijai. Kitaip nei dauguma Lietuvos senatorių, nenorėjusių pritarti karo akcijai arba abejojusių jos tikslingumu, paskutinis iš senatorių kalbėjęs Leonas Sapiega vienareikšmiškai pasisakė už karą. Jis priminė Smolensko praradimo istorines aplinkybes, tuo aiškiai pabrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė teisines pretenzijas į miestą. Be to, atkreipė senato dėmesį į tai, kad Žygimantas Vaza turi teises į Maskvos sostą per kraujo ryšį su Sofija Alšėniške21. Vertinant tai, kad tiesioginiai Riurikaičių dinastijos atstovai buvo išmirę, šis pareiškimas nebuvo tuščias istorinių žinių priminimas. Abu minėti argumentai vėliau įgijo skirtingą reikšmę. Prieš karo žygį Žygimantas Vaza savo planus visuomenei aiškino pirmojo argumento kontekste, t. y. siekiu vykdyti savo pacta conventa – grąžinti Respublikai prievarta nuo jos atplėštas teritorijas Smolenską ir Siverų Naugardą. Iš esmės todėl ir galime 1609–1611 m. Respublikos ir Maskvos karą traktuoti kaip Smolensko karo kampaniją. O karaliaus opozicija kėlė triukšmą dėl antrojo argumento: įtarinėjo karaliaus norą aukojant Respublikos išteklius pasiimti Maskvos sostą. Žiūrint iš Leono Sapiegos pozicijų Žygimanto Vazos dinastinių ryšių su išmirusiais Maskvos Riurikaičiais paryškinimas turi būti aiškinamas Lietuvos kanclerio pastangomis atgaivinti Respublikos ir Mas18 Net „carui“ tarnavę kariai tuo netikėjo.

kvos unijos planą. Šiuo požiūriu tai nereiškė, kad Leonas Sapiega vienareikšmiškai propagavo Žygimanto kandidatūrą į caro sostą, juolab kad Maskvos bojarinų opozicija jau keliskart kalbėjo apie galimybes pasodinti į sostą karalaitį Vladislovą.

Be ideologinių (propagandinių) aspektų, Leonas Sapiega suvaidino lemiamą vaidmenį planuojant žygį prie Smolensko. Neanalizuojant šio plano vertinimų, derėtų atkreipti dėmesį į mokslinėje literatūroje labai populiarią (ir kone vyraujančią) Lenkijos lauko etmono S. Žulkevskio pateiktą šio plano interpretaciją. Savo atsiminimuose apie karą su Maskva jis tvirtino nuosekliai patarinėjęs valdovui žygiuoti į Maskvą per Ukrainą ir Siverų Naugardo žemes, nes tenykštės maskvėnų pilys buvo medinės, t. y. silpnos22.

Nors S. Žulkevskio argumentai buvo grynai militarinio pobūdžio, Žygimantui Vazai jie galėjo turėti nemalonią potekstę: etmonas siūlė žygiuoti Dmitrijaus Apsišaukėlio I žygio į Maskvą maršrutu. Vargu ar tokių asociacijų valdovas siekė. Todėl pasirinko kitokį, literatūroje dažniausiai neautorizuotą žygio maršrutą. Be abejonės, tokį siūlė Lietuvos kancleris ir jo aplinkos žmonės. Čia pirmiausia minėtinas ilgametis Leono Sapiegos tarnas Aleksandras Gosevskis. Iš kai kurių užuominų šaltiniuose galima spėti, kad kancleriui jis ėmė tarnauti ne vėliau kaip nuo 1596 m. sausio pradžios23. Paskutiniaisiais XVI a. metais Leono Sapiegos laiškai rodo, kad kancleris juo ypač pasitikėjo spręsdamas santykių su Maskva klausimus. Beje, jis dalyvavo ir 1600 m. Leono Sapiegos pasiuntinybėje į Maskvą. XVII a. pradžioje jis jau daug kur pavadavo patį kanclerį (pvz., 1606 m. derybos su Maskvos pasiuntiniu Bezobrazovu). Be to, beveik visa jo karjera buvo susijusi su Lietuvos kanceliarijos veikla24. Smolensko karo kampanijos išvakarėse A. Gosevskis, tuomet dar tik Veližo seniūnas, buvo pasiųstas į savo seniūniją, buvusią Smolensko kaimynystėje. Čia jis rinko informaciją apie padėtį regione ir bandė užmegzti kontaktus su vietiniais maskvėnų pareigūnais. Jo teikiamos žinios keliavo Leonui Sapiegai iš ten į karaliaus rūmus25. Svarbias žinias teikė aktyviai su maskvėnais susirašinėjęs Lietuvos kanclerio brolis Oršos seniūnas Andrius Sapiega († 1611)26. Tiesa, nežinome, ar pranešimus apie padėtį Smolensko regione jis siuntė tiesiogiai Lietuvos kancleriui, bet labai tikėtina, kad taip darė.

Informacijai rinkti Leonas Sapiega naudojo ir nelegalius informatorių tinklus. Žinome, kad Smolenske jis turėjo informatorių – vietinį pirklį27. Turbūt slaptų informatorių buvo daugiau.

Gali būti, kad juos verbavo Leono Sapiegos į Maskvą su dovanomis siunčiami žygūnai. Apie tai liudija 1592 m. jo išlaidų dokumentai, kur yra įrašų, rodančių, kad dovanos (laikrodis, stručių kiaušiniai) buvo skirtos tuomečiam galingiausiam Maskvos žmogui (bet dar

22 Żółkiewski S. Początek i progres, s. 55.

23 LMAVB RS, f. 17, b. 106, l. 45.

24 1596 m. tapo Lietuvos kanceliarijos raštininku, 1615–1625 m. – Lietuvos didžiuoju raštininku, nuo 1630 m. iki mirties – šalia Smolensko vaivados dar ir Lietuvos lauko raštininkas. Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy, opracowali H. Lulewicz, A. Rachuba, Poznań, 1994, s. 130. Herbst S. „Gosiewski Aleksander“, in: Polski słownik biograficzny, przewodn. kom. red. K. Lepszy, t. 8, 1960, Warszawa, Kraków, s. 339–340.

25 Флоря Б. Польско-литовская интервенция, c. 89, 94–97.

19 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 63.

20 Kiek plačiau apie karo dėl Smolensko epochą žr. Saviščevas E. „Triumfas ir pelenai: Smolensko atkariavimo 1611 m. aplinkybės“, in: Triumfo diena, 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d., Vilnius, 2011, p. 6–66.

26 Apie jį Nagielski M. „Sapieha Andrzej“, in: Polski słownik biograficzny, t. 34, Wrocław, Warszawa, Kraków, 1993, s. 84–574, 576. Leono Sapiegos susirašinėjimą su Smolensko vaivada ir depešas apie įvykius žr. Акты исторические собранные и изданные археографическою комиссиею, 1598–1613, t. 2, Санктпетербург, 1841, c. 196–256.

21 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 67–73.

27 Diariusz drogi króla, s. 69.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

169

ne carui) B. Godunovui28. Kad ir kaip buvo, iš visų 1609 m. viduryje gaunamų žinių (ypač A. Gosevskio) aiškėjo, kad vidaus karo išvarginti Smolensko apylinkių gyventojai linkę pasiduoti Respublikos valdovo globai. Todėl planuodamas Smolensko karo kampaniją, karalius, matyt, tikėjo, kad Smolenskas jam pasiduos be mūšio. Tai ir nulėmė Respublikos kariuomenės judėjimo maršrutą, o kartu užkrovė ant Leono Sapiegos pečių atsakomybę už tokio pasirinkimo pateisinimą. *** Karo žygį Leonas Sapiega pradėjo 1609 m. rugpjūčio 18 d. kartu su karaliumi išvykdamas iš Vilniaus29. Smolensko karo kampanijos epocha sutapo su tam tikra jo šeimos gyvenimo faze. Žygio išvakarėse gimė Leono Sapiegos ir Elžbietos Radvilaitės sūnus Kazimieras Leonas, jam buvo lemta tapti tikruoju tėvo įpėdiniu. Rugpjūčio 2 d. jis buvo pakrikštytas Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, o krikšto tėvų pareigos teko karalienei Konstancijai ir vos keturiolikos sulaukusiam karalaičiui Vladislovui30. Plačiame pradedamų darbų horizonte Leonas Sapiega žinojo, ką pasirinkti savo šeimos bendrakeleiviais. Sūnaus gimimas, ko gero, buvo priimtas kaip geras ženklas. Vos grįžusiam iš karo Leonui Sapiegai likimas sudavė skaudų smūgį: 1611 m. spalio 18 d. mirė senokai sirgusi jo žmona Elžbieta Radvilaitė31. Kaip matysime, ši asmeninė netektis sutapo su smarkiai pablogėjusiais Leono Sapiegos ir Žygimanto Vazos santykiais. Žygio Smolensko (1609 m. rugpjūčio 18 d.–1609 rugsėjo 29 d.) ir miesto apgulties (1609 m. rugsėjo 29 d.–1611 m. birželio 13 d.) link Leonas Sapiega derino karinę ir politinę veiklą.

Grynai karine prasme jo įnašas į Smolensko karo kampaniją buvo svarbus, bet nesvarbiausias. Iš kai kurių požymių galima susidaryti įspūdį, kad žygio pradžioje Lietuvos kancleris rodė daugiau iniciatyvos ir noro veikti šiame bare nei kampanijai įpusėjus. Į žygį kancleris susiruošė subūręs (iš dalies nusamdęs) per 900 vyrų būrį32. Tai buvo vienas didžiausių būrių, kuriuos atsivedė Respublikos didikai. Be to, į žygį kancleris pasiėmė ką tik iš kelionės po užsienio universitetus grįžusį ir vos dvidešimties sulaukusį sūnų (iš pirmosios santuokos) Joną Stanislovą Sapiegą33. Tai rodė, kad su šiuo žygiu kancleris siejo dideles viltis. Tačiau žygio karinėje vadovybėje Leonas Sapiega nevaidino svarbesnio vaidmens. Oficialus karo vadas buvo Lenkijos lauko etmonas S. Žulkevskis, karo vadovybėje turėjęs konkuruoti su Braclavo vaivada Jonu († 1611) ir Bialokameneco seniūnu Jokūbu Potockiais (apie 1554–1613).

28 LMAVB RS, f. 17, b. 106, l. 88.

29 Diariusz drogi króla, s. 57.

30 Leonas Sapiega Jonušui Radvilai, Vilnius, 1609 09 05, in: ADR, s. 247.

31 Lazutka S. Leonas Sapiega, p. 82. Ten pat ir jos testamento nuorašo faksimilė, testamento teksto publikacija ir vertimas į lietuvių kalbą. Ibid., p. 142–165. Apie laidotuvių organizaciją žr. Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, Vengrovas, 1611 12 25, in: ADR, p. 253–254.

32 Literatūroje gerai žinomas su karaliumi žygiavusių būrių sąrašas (Roty, które przed Królem JMcią idą) turėtų būti datuojamas 1609 m. rugpjūčiu, turbūt iki susijungiant su S. Žulkevskiu Minske, nes sąraše Lenkijos lauko etmono būriai nepaminėti. Publikuotas: Памятники относящиеся к смутному времени (Русская историческая библиотека, t. 1), Санктпетербург, 1872, c. 427–431. Tas pats perspausdinta Diariusz drogi króla, s. 284–286. Sąrašas netikslus. Smolensko apgulties dienoraštyje minima 1609 m. rugsėjo 23 d. karaliaus vykdyta Lietuvos kanclerio karių apžiūra. Joje minima 910 vyrų: 210 – kazokų; 100 – piatihorų; 100 – voliuntaristų; 300 – husarų; 200 – pėstininkų. Žr. Diariusz drogi króla, s. 66. Yra išlikęs ir kiek vėlesnis kariuomenės sąrašas, „prie Smolensko“. Žr. šio leidinio puslapyje esantį priedą „1609 m. prie Smolensko buvusių Respublikos karinių dalinių sąrašas“.

33 Lulewicz H. „Sapiega Jan Stanisław“, in: Polski słownik Biograficzny, t. 34, (z. 143), Wrocław, Warszawa, Kraków, s. 624–629.

170

Karaliaus aplinkoje be Lietuvos kanclerio buvo ir aukšto rango bei didelę įtaką valdovo dvare turėjusių politikų: Lenkijos pakancleris Feliksas Kryskis (1562–1618), Lietuvos pakancleris Gabrielius Vaina († 1615) ir istorikų „pilkuoju kardinolu“ pravardžiuojamas Lenkijos pakamaris Andrejus Bobola (1540–1616). Tiesa, kaip rodo kampanijoje dalyvavusių dalinių sąrašai, nė vienas iš šių asmenų nebuvo nusamdęs nė kuopos.

Regis, žygiuojant Smolensko link niekas netrukdė Leonui Sapiegai imtis savarankiškos iniciatyvos. Paskutinėje žygio fazėje išryškėjo Žygimanto Vazos nenoras skubėti prie miesto mūrų.

O Leonas Sapiega iš pasienio su Maskva gaudamas informaciją, rekomendavusią karaliui kuo skubiau vykti prie Smolensko, stengėsi pagreitinti maršą. Jo dalinys pagal planą buvo pastatytas į kariuomenės avangardą34. Atrodo, už Oršos Leono Sapiegos dalinys atitrūko ir nuo avangardo35. Rugsėjo 26 d. kancleris su savo kazokais pasirodė prie Smolensko sienų ir įsivėlė į susidūrimus su maskvėnais36. Beje, dar 1609 m. rugsėjo 25 d. etmonas S. Žulkevskis karaliaus vardu prašė Leono Sapiegos neskubėti veržtis, per toli neatitrūkstant nuo pagrindinių pajėgų37. Gali būti, kad Leonas Sapiega tikėjosi, jog galės pats vienas pradėti derybas su smolenskiečiais dėl pasidavimo karaliui sąlygų. Rugsėjo 20 d. iš avangardinio Leono Sapiegos dalinio, atsidūrusio keliolika mylių nuo Smolensko, į miestą buvo pasiųstas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje karaliaus vardu surašytas universalas. Jame už pasidavimą Smolensko gyventojams buvo žadama tikėjimo laisvė, turto apsauga ir senų vietinių papročių laikymasis38. Taigi kancleris skubėjo įgyvendinti asmeninį planą: užimti miestą susitaręs su vietos valdžia. Jei būtų pavykę, būtų gerokai sutvirtinęs pozicijas karaliaus dvare.

Tačiau taip neįvyko. Miestas Leoną Sapiegą priėmė priešiškai, iš pradžių smolenskiečiai net netikėjo, kad prie miesto atvyksta pats karalius, o universalą atnešusiam pasiuntiniui pagrasino, jei jis su panašiu raštu dar kartą pasirodys, bus paskandintas39. Galiausiai rugsėjo 28 d., po pirmųjų susidūrimų prie miesto sienų, Smolensko vaivada įsakė pakarti mieste buvusį Leono Sapiegos informatorių, vietos pirklį Michailą Borisovičių40. Tai buvo paskutinis signalas, rodęs smolenskiečių nenorą tartis su Leonu Sapiega. Kai rugsėjo 29 d. prie miesto sienų atvyko etmonas S. Žulkevskis, o lapkričio 1 d. – Žygimantas Vaza, prasidėjo karo vadų tiesioginiai pokalbiai su apgultaisiais, tada kancleris nebeteko galimybės kontroliuoti galimų kontaktų su miestu. Tiesa, kancleris ir toliau stengėsi daryti ką gali: Leonas Sapiega pasirinko stovyklavietes visiškai šalia miesto 34 Tai matome iš Respublikos dalinių sąrašo formuluotės „Roty, które przed Królem JMcią idą“. Čia buvo Kijevo vaivados (iš tikro turbūt mirusio Kijevo vaivados sūnaus – Krokuvos kašteliono Jonušo Ostrogiškio), Peremislio kašteliono Stanislovo Stadnickio, Mozūrų pėstininkų su pabūklais, Lietuvos totorių, Lietuvos maršalkos Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio ir Leono Sapiegos daliniai. Diariusz drogi króla, s. 284, 285.

35 Oršoje kancleris buvo dar rugsėjo 16 d. Iš čia žmonai rašė susisiekęs su „cariene“ (Marija Mnišek).

Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, Orša, 1609 09 16, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 58.

36 Kampanijos dienoraštyje minima susidūrime dalyvavusi kažkokio Nieviadomskio kuopa. Diariusz drogi króla, s. 68. Lulewicz H. „Sapieha Lew“, s. 91. Nėra aišku, ar ši kuopa tarnavo Leonui Sapiegai.

37 S. Žulkevskis Leonui Sapiegai, Krasnas, 1609 09 25, in: Записки гетмана Жолкевского о Московской войне, изд. П. Муханов, С-Петербург, 1871, priedas Nr. 19, c. 39–40.

38 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, Vasilevičiai, 1609 09 20, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 58; Diariusz drogi króla, s. 64.

39 Pasiuntinys pas valdovą grįžo 1609 m. rugsėjo 25 d. ir pranešė, kad smolenskiečiai jam atsakę: „Więcy tu nie bywaj, mnoho goworysz, króla tak nie masz, w Wilnie został, Leo tylko Sapieha z Żólkiewskim idzie, gdy drugi raz z takimi rzeczami pryjedziesz, wodą cie napojemy.“ Ibid., s. 68.

40 Ibid., s. 69.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

sienos esančiame mūriniame Šv. Spaso vienuolyne41, tuo lyg parodydamas, kad yra lengvai pasiekiamas ir pasirengęs kalbėtis.

Vis dėlto Respublikos kariuomenei išsidėsčius apie miestą Leonui Sapiegai teko perduoti iniciatyvą į karo vadų rankas. Nuo tada, kai atvyko S. Žulkevskis, smulkūs susidūrimai vyko kone kasdien, o neretai ir naktį. Jie dažniausiai buvo išprovokuoti Respublikos karių, kurie ruošdami šturmą vykdė miesto gynybinės sienos tyrimus. Turbūt šiuo Leonui Sapiegai nemaloniu įvykių posūkiu reikėtų aiškinti kanclerio nuotaikos pasikeitimą. Ją dar labiau sugadino nepavykęs spalio 5 d. šturmas. Žmonai kancleris prisipažino, kad tame ruože, kuriame mūrus atakavo jo būrys kartu su Peremislio seniūno Stanislovo Stadnickio ir Vajerio daliniais, nieko nebuvo pasiekta, net vartai neišversti, o kai kitus vartus S. Žulkevskis su Potockiais išsprogdino, Novadvorskis su kokia dešimčia vyrų buvo jau miesto viduje, ir tik vengrai, atsisakę eiti į šturmą, viską sugadino42. Todėl spalio pradžioje matome vis labiau kritišką kanclerio požiūrį į karą. Tuo metu jis žmonai rašė: „Tą karą labai užvėlinome, žiema jau čia pat, o ir Maskva sustiprėjo.“43 Po poros savaičių gavęs iš žmonos žinių, kad Vilniuje valdovo dvare kalbama, jog karas pradėtas Lietuvos kancleriui patarus, nuliūdęs Leonas Sapiega rašė: „Tiesa, kad prieš seimą ir seimo metu patariau [karaliui pradėti karą], bet po seimo, kai mačiau, jog seimas apie tai tyli, aš taip pat nepatariau...[...] Žinau, kad dabar man visa pralaimėjimo kaltė bus.“44 Taigi kancleris stengėsi rasti išlygų savo ankstesnei pozicijai pateisinti.

Po pirmojo nevykusio šturmo Leonas Sapiega vis labiau linko prie iniciatyvos derybomis palenkti smolenskiečius. Jau 1609 m. spalio 14 d. jis pasiuntė savo žmogų (haiduką) pas miesto gynėjus. Kaip vėliau pats rašė, turėjo viltį, kad įkalbės smolenskiečius derėtis45. Išties spalio 15 d. derybos prasidėjo, bet po poros dienų smolenskiečiai pareiškė gavę caro V. Šuiskio raštą, kuriuo buvo patikinti, kad caras tuoj su apsišaukėliu susidoros ir ateis jų vaduoti. Todėl miesto jie neatiduosią46. Derybos nutrūko. Atsinaujino smulkūs, bet kone nuolatiniai susišaudymai ir miesto gynėjų naktiniai išpuoliai47.

Užtrukus Smolensko apgulčiai Respublikos kariuomenės vadovybės stovykloje ėmė ryškėti dvi partijos: Potockiai, vis siū41 Kaip savo dienoraštyje nurodo žygyje dalyvavęs Naugarduko pavaivadis Samuelis Maskievičius, kai kurie karo vadai stovyklavietes pasirinko prieš atvykstant karaliui. Be Leono Sapiegos taip pasielgė S. Žulkevskis, apsigyvenęs Švč. Dievo motinos, o Kristupas Mikalojus Dorohostaiskis – Švč. Trejybės vienuolynuose. „Дневник Маскевича 1594–1621“, in: Сказания современников о Дмитрии Самозванце, т. 1, С-Петербург, 1859, c. 23, 24. Kampanijos dienoraštis patvirtina šias žinias, žr.

Diariusz drogi króla, s. 71, 72.

42 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 10, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 58; Diariusz drogi króla, s. 78, 79.

43 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 07, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 58.

44 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 31, ibid., s. 60. Plg. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 11 12, ibid., s. 61.

45 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 15, ibid., s. 59; Diariusz drogi króla, s. 83, 84. Kampanijos dienoraštyje pateikiama įdomi medžiaga, rodanti didžiulį maskvėnų nepasitikėjimą lietuviais. Pradėjus pokalbius prie miesto sienų dėl derybų maskvėnai pareiškė: „Pochwalamy to hospodarowi królowi waszemu, że się krześcijańskiem odziełem z nami obchodzić chce, ale się Litwy boimy, bo nie warowani, choć nam król chrest pocałuje, ona nie zdzierzry, jako i drudzy co pod Moskwą rwą, którzy choć naszych bronią, przecież samiż żonki i dzieci, doczki naszych biorą i włości psują.“ 46 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 17, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 59.

47 Vienas iš tokių išpuolių įvyko Leono Sapiegos dalinio sargybos metu, spalio 31 d. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 10 31, ibid., s. 60; Diariusz drogi króla, s. 89.

V o l U M EN

II

lę atnaujinti šturmą, ir tam griežtai prieštaravęs S. Žulkevskis.

Leonas Sapiega laviravo tarp tų dviejų nuomonių. Savo poziciją jis apibūdino taip: „Aš nesikišdamas tyliu ir, kas bus, žiūriu.“48 Žinoma, pavykus deryboms, Leono Sapiego kanclerio vaidmuo būtų smarkiai išaugęs. Todėl Lietuvos kancleris suartėjo su S. Žulkevskiu. Tačiau jų nuomonės toli gražu ne visur sutapo. Apgulčiai užtrukus, Respublikos karo vadovybė turėjo spręsti, kokios politikos jai laikytis Dmitrijui Apsišaukėliui II tarnavusių samdinių, Respublikos piliečių, atžvilgiu. Karui su Maskva vykstant, šie keli tūkstančiai karių galėjo sutvirtinti Respublikos kariuomenę.

Todėl S. Žulkevskis manė, kad karalius turi pasistengti visą ją persivilioti į savo tarnybą ir sujungti su kariuomene. Leono Sapiegos nuomone, to daryti nevertėjo: kariuomenės susijungimas būtų buvęs signalas maskvėnams vienytis prieš Respublikos intervenciją, todėl geriau šalia Maskvos Tušyne įsitvirtinusią apsišaukėlio kariuomenę palikti atskirą, kaip nepriklausomą jėgą. Apsišaukėlio kariuomenė pritraukė dalį maskvėnų ir taip silpnino Maskvos pozicijas kare su Respublika49. Tačiau Maskvos sosto sau ar sūnui siekusiam Žygimantui Vazai pastaroji pozicija buvo nepriimtina, nes leido ir toliau veikti konkurentui. Juo labiau kad greito Smolensko paėmimo nesulaukę paskiri Respublikos daliniai ėmė skirstytis. Metų pabaigoje Leonas Sapiega minėjo, kad šturmui tinkamos artilerijos nėra, nuvargę pėstininkai iš stovyklos baigia išbėgioti, o ir raitelių daugiau nei du tūkstančiai namo patraukė.

Nepatogią apgulties padėtį sunkino šalta žiema ir badas. Kancleris, reziumuodamas apgailėtiną padėtį stovykloje, žmonai rašė: „[...] ponas etmonas Žulkevskis pareiškė, jei [karalius] nenori atsitraukti, turės trejus metus prie Smolensko gyventi, kad miestą užimtų. O aš taip sakau, ir per trejus metus jo nepaimsime...“50 Taigi nepaisydama Leono Sapiegos nuogąstavimų ir patarimų, Respublikos vadovybė ruošėsi deryboms su Tušyno stovykloje įsitvirtinusiais lenkais ir lietuviais. Kancleriui teko prisidėti prie šio darbo.

Derybas su Tušynu greitino žinios apie šiaurinėje Maskvos valstybės dalyje, ties Didžiuoju Naugardu, suformuotą didelę jungtinę rusų ir švedų karinę grupuotę, pamažu judančią Maskvos link. Stengdamasis susigaudyti Lietuvos kancleris po plačią teritoriją siuntinėjo šnipus žinių surinkti51, o pačioje lapkričio pradžioje ėmė rengti pasiuntinybę į apsišaukėlio karo stovyklą52. Derybininkų delegacija, vadovaujama Peremislio kašteliono S. Stadnickio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko bei Breslaujos seniūno Jonušo Skumino Tiškevičiaus, iš stovyklos prie Smolensko buvo išsiųsta 1609 m. lapkričio 12 dieną53. Prie jos kancleris „pritvirtino“ savo tarną Joną Gridičių. Pastarasis šifruotais (parašytais skaičiais) laiškais informavo kanclerį apie padėtį ne tik apsišaukėlio stovykloje, bet ir Maskvoje54. O apsišaukėlis, pamatęs, kad Žygimanto Vazos pasiuntiniai jį ignoruoja ir derasi su samdi48 Ja pogotowiu już milczę, gotowego patrzę. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 11 27, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 61.

49 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 113, 114.

50 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 11 29, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 62.

51 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 11 02, ibid., s. 60, 61.

52 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1609 12 04, ibid., s. 62.

53 Diariusz drogi króla, s. 93. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, [1609 11 11 arba 1609 11 12], in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 60.

54 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 01 06, ibid., s. 63.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

171

niais jam už nugaros, 1610 m. sausio 6 d. pabėgo iš Tušyno į Kalugą. Tai palengvino derybas, nes pono netekę tušyniečiai tapo sukalbamesni. Sausio viduryje jie atsiuntė į Smolensko stovyklą savo delegaciją, turėjusią baigti derybas su karaliumi. Buvo kalbama tik apie atlyginimą – didžiulę daugiau kaip 20 milijonų auksinių sumą, kurios karalius neturėjo. Todėl derybos užtruko. Prasidėjus 1610 m. pavasariui prie Didžiojo Naugardo buvusi rusų kariuomenė pajudėjo Maskvos link ir susidūrė su apsišaukėliui tarnavusių samdinių daliniais. Diduma jų, negavusi iš Respublikos žadėtų pinigų, vėl plūstelėjo pas apsišaukėlį į Kalugą. Tarp jų buvo ir Jonas Petras Sapiega. Lietuvos kancleris su nuoskauda rašė žmonai, kad bandė sulaikyti pusbrolį, bet šis nepaklausęs jo55.

Lygiagrečiai su šiais įvykiais vyko derybos su V. Šuiskio opozicijoje buvusiais maskvėnų bojarinais, kurių dalis tarnavo apsišaukėliui. 1610 m. sausio 27 d. į stovyklą prie Smolensko atvyko ir jų pasiuntinybė, vadovaujama Michailo Soltykovo. Juos sutiko Jokūbas Potockis ir Lietuvos kanclerio sūnus56. Pasiuntiniai prašė garantuoti išpažinimo laisvę, į Maskvos sostą siūlyti karalaitį Vladislovą, o karaliui patarė nedelsiant žygiuoti prie Maskvos, žadėdami, kad patys nuvers V. Šuiskį ir miesto vartus atvers. Karaliaus vardu atsakė Leonas Sapiega. Jis patvirtino, kad išrinkus Žygimanto Vazos sūnų Maskvos caru, stačiatikių tikėjimas nebus varžomas57. Vis dėlto į derybas su maskvėnais Leonas Sapiega žiūrėjo skeptiškai. Jo manymu, Respublikos pozicijos buvo per silpnos suvaldyti tokią didžiulę valstybę. „Mūsų tik maža saujelė“, – rašė žmonai58. Abejonės nebuvo laužtos iš piršto, ir tuo labai greitai visi įsitikino. Karalius, ketindamas paklausyti maskvėnų ir keliauti Maskvos link, negalėjo užnugaryje palikti nepasidavusio Smolensko. Todėl buvo nutarta leisti maskvėnų pasiuntiniams įkalbėti smolenskiečius pasiduoti. Į miestą buvo įleistas metropolito Filareto laiškas, kurį atnešė kažkoks pirklys Atanazas. Tačiau mieste jis ėmė agituoti prieš derybas59. Vasario 6 d. į laišką negavus atsakymo, etmonas S. Žulkevskis pasiuntė haiduką prie sienų sužinoti, kas vyksta. Smolenskiečiai liepė jam nešdintis ir tankiai apšaudė Sapiegos stovyklavietę. Vienas iš sviedinių pataikė į kanclerio virtuvę: vieną virėją užmušė, o kitam nutraukė kojas. Sklandė gandai, kad tai Atanazas nurodė miesto gynėjams vietą, kurioje rezidavo Lietuvos kancleris. Leonas Sapiega nutarė

55 1610 m. pavasarį Leonas Sapiega sielojosi dėl savo pusbrolio sunkios padėties fronte: „Brata mego w Dmitrowie oblężono w wielką mocą zewsząd. Nie wiem wyniesie li Bóg go z toni, w którą wlazł uporem swym...“ Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610-03-12, ibid., s. 66. Tų pačių metų vasaros pradžioje Jonas Petras Sapiega prisidėjo prie apsišaukėlio pajėgų Kalugoje, nors žmona maldavo to nedaryti. „A do kałuzkiego naszych ludzi siła idzie, których król IMć zaciągnąć nie chciał. I p. starosta uświacki, brat mój, tam do niego poszedł, nie mogłem go od tego odwieść, o co się barzdo frasuję a żona jego chudzina ledwo żywa z frasunku, ż ego też od tego odwieść nie mogła.“ Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 06 06, ibid., s. 67. Deja, apie kanclerio kontaktus su pusbroliu tuo metu beveik nieko nežinome. Iš kanclerio laiškų žmonai aiškėja, kad Jonas Petras Sapiega mieliau bendravo su Smolensko karo stovykloje buvusiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininku Povilu Sapiega. Jono Petro Sapiegos dienoraštyje įvykių aprašymas nutrūksta 1610 m. kovo 12 d., kai pas besitraukiantį iš Dmitrovo Joną Petrą Sapiegą atjojo žygūnas iš Smolensko stovyklos. Dienoraščio žinutės atsinaujina tik 1610 m. birželio 16 d., kai jis jau buvo pakeliui pas apsišaukėlį. „Dziennik Jana Piotra Sapiehy (1608–1611)“, in: Polska a Moskwa w pierwszej połowie wieku XVII. Zbiór materyałów do historyi stosunków polsko-rossyjskich za Zygmunta III, wydał A. Hirschberg, Lwów, 1901 (toliau – „Dziennik Jana Piotra Sapiehy“), s. 256.

56 Diariusz drogi króla, s. 116. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 01 28, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 64.

57 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, stovykla prie Smolensko, 1610 01 31, ibid., s. 64.

58 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 02 04, in: Malewska H. Listy staropolskie z epoki Wazów, s 125, 126.

59 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 134.

172

pasitraukti iš Šv. Spaso vienuolyno60. Kaip pats vėliau rašė žmonai, dešimteriopai permokėjęs, užėmė Martyno Vajerio patalpas Šv. Trejybės vienuolyne61. Kitą dieną. įvykiams netikėtai pasisukus, išsigandę maskvėnų pasiuntiniai pasiprašė audiencijos pas karalių ir dar kartą prašė palikti turėtas jų teises. Karaliaus vardu vėl kalbėjo kancleris: jis tvirtino, kad Žygimantas Vaza nori jiems išsaugoti visas teises. Paskui, kad nuotaika pagerėtų, karalius surengė pasiuntiniams banketą62. Bet iš derybų su maskvėnais nieko gero nebuvo: laikas bėgo, o caras V. Šuiskis vis dar valdė Maskvą.

1610 m. pavasarį Žygimantui Vazai iškilo svarbus klausimas: ar pasitikėti M. Soltykovo pasiuntinybės patikinimais, kad Maskva pasiduos, ir žygiuoti į Rusijos sostinę, ar iš pradžių užimti Smolenską. Šiuo požiūriu karaliaus patarėjų nuomonės skyrėsi. S. Žulkevskis tvirtino, kad užėmus sostinę bus išspręsta esminė santykių su Maskvos valstybe problema ir Smolenskas pats pasiduos. Leonas Sapiega manė, kad Smolenską reikia užimti pirmiau nei Maskvą63. Sunku pasakyti, kiek šioje situacijoje Lietuvos kancleris sąmoningai laikėsi dar prieš karą savo paties propaguotos prarastų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių atkariavimo idėjos. Net jeigu jo samprotavimus labiausiai veikė tuometės jėgų pusiausvyros kriterijai (anksčiau minėtas supratimas, kad Respublikos kariuomenė per silpna, o strategijos požiūriu palikti neužimtą priešo tvirtovę užnugaryje – pavojinga klaida), vis tiek ši pozicija atrodo nuosekli, o kas dar svarbiau – atitinkanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Kad ir kaip būtų, karalius nusprendė paklausyti Leono Sapiegos patarimo ir liko stovykloje.

Per 1610 m. pirmąją pusėje prie Smolensko išsidėsčiusių Respublikos pajėgų padėtis tik blogėjo. Rusų daliniai nuo Didžiojo Naugardo artėjo prie Maskvos. Be to, su jais žygiavo į pagalbą V. Šuiskiui pasiųstos švedų pajėgos. Todėl Respublikos vadų tarpusavio santykiai pašlijo. Žygimantas Vaza turbūt jautė nepasitenkinimą ir karo vadovybe, ir politikais, neradusiais sprendimų susidariusiai padėčiai pataisyti. Leonas Sapiega laiškuose likusiems Lietuvoje įvairiems įtakingiems asmenims rašė tik apie nesusipratimus, nevykusius veiksmus ir netinkamą vadovavimą. Garsas apie tokį niurnėjimą turėjo pasiekti ir karaliaus ausis. Jau žiemos pabaigoje Leonas Sapiega laiškuose vis skundėsi, kad yra nustumtas į šalį nuo svarbiausių reikalų, o viskam vadovauja karaliaus slaptoji kamera (rada komorna), kurioje vyrauja Andrejus Bobola ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris G. Vaina64. Panašiai jautėsi ir S. Žulkevskis, tačiau pagrindiniu savo konkurentu jis matė Braclavo vaivadą Joną Potockį. Taigi nieko keista, kad karalius arčiau neprisileido nei etmono S. Žulkevskio, nei Leono Sapiegos. Pastarojo laiškai žmonai šiuo laikotarpiu ypač menkai informatyvūs. Kita vertus, abu įtakos karaliui netekę didikai suartėjo ir iki pat karo kampanijos pabaigos tarp jų užsimezgė abipusė simpatija.

Nebyli Leono Sapiegos trintis su valdovu iškilo į paviršių 1610 m. gegužę. Valdovas nusprendė neduoti kancleriui valdyti ilgai jo lauktos Liatovičių seniūnijos. Apie šį dvaro sprendimą 60 Diariusz drogi króla, s. 120. Apie tą patį įvykį Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 02 09. Beje, po poros savaičių vasario 22 d. smolenskiečiai dar kartą apšaudė Leono Sapiegos stovyklavietę, tiesa, šį kartą jokios žalos jai nepadarė. Diariusz drogi króla, s. 123.

61 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 02 27, in; Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 65, 66.

62 Diariusz drogi króla, s. 120.

63 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 138.

64 „A ja też widząc ich nieufność daję im pokój i nie wdaję się w ich tajemne rady...“ Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 02 27, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 65.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

kancleriui pranešė įtakinga moteriškosios Vazų dvaro dalies valdytoja Uršulė Majerin65, griežusi dantį ant Leono Sapiegos. Karo kampanijos pradžioje ji priskyrė kažkokį vokietį prie kanclerio svitos, neva tarnybai. Iš tikro tai turėjo būti informatorius. Leonui Sapiegai toks tarnas gana greitai pabodo ir kancleris išsiuntė jį namo, „kad nesusirgtų“. Šiaip ar taip, kai negavo Liatovičių, durys į valdovų rūmus užsivėrė ir Leono Sapiegos žmonai Elžbietai Radvilaitei66. Taigi Vazos baigė bičiulystės su Sapiegomis etapą.

Vis dėlto nepaisant šių įvykių, Lietuvos kanclerio vaidmuo stovykloje vis dar buvo svarbus. 1610 m. pavasarį kanclerio karjeros klientas A. Gosevskis savo pastangomis įsitvirtino apie 100 km į šiaurės rytus nuo Smolensko nutolusiame Belajos mieste. Jo užimtos pozicijos įgijo svarbią reikšmę dėl to, kad buvo visiškai šalia kelio, kuriuo nuo Didžiojo Naugardo Maskvos link traukė maskvėnų kariuomenė, vadovaujama Michailo Skopino Šuiskio. A. Gosevskis sistemingai rinko informaciją ir siuntė savo patronui, kuris ją teikė visai Respublikos vadovybei67. Žinoma, jis nebuvo vienintelis vadovybės informatorius. Žinios, iš kelių šaltinių pasiekusios stovyklą prie Smolensko, nedžiugino. Išvaikiusi apsišaukėlio dalinius S. Šuiskio kariuomenė įžengė į Maskvą, o balandžio pabaigoje iš ten patraukė Smolensko link. Kitas maskvėnų dalinys apsupo A. Gosevskio pajėgas Belajoje.

Birželio 1 d. karalius sušaukė pasitarimą, jame numatyta išsiųsti dalį karių, vadovaujamų etmono S. Žulkevskio, deblokuoti A. Gosevskio dalinį. Birželio 7 d. S. Žulkevskio dalinys išžygiavo iš stovyklos. Įdomu, kad Leonas Sapiega prie etmono „pritvirtino“ savo žmogų Joną Gridičių, kurio pareiga buvo informuoti kanclerį apie žygio eigą. Pats kancleris išlydėjo, matyt, saugumo sumetimais, iš stovyklos į Oršą pasitraukusį karalių68. Tai buvo bene vienintelė trumpa atkarpa, kai Žygimantas Vaza pasitraukė nuo Smolensko. Leonas Sapiega kelis kartus buvo gavęs savotiškų „atostogų“ reikalams tvarkyti ir su šeima susitikti. Leono Sapiegos korespondencijos žinovas ir leidėjas Antonis Prochaska teigė, kad kancleris ypač Smolensko apgulties pabaigoje daugiau bėgiojo pas žmoną negu rūpinosi reikalais69. Tačiau šiaip Lietuvos kancleris buvo linkęs visada būti šalia valdovo. Įvykiai ėmė klostytis kur kas geriau, kai ankstyvą liepos 4 dienos rytmetį ties Klušinu etmonui S. Žulkevskiui pavyko sumušti jungtines maskvėnų ir švedų pajėgas70. Iki tol tik vangiai su Respublikos vadovais derybose dalyvavusi maskvėnų opozicija pamažu ėmėsi aktyvių veiksmų: suėmė carą V. Šuiskį ir jo giminaičius bei ėmė kviesti S. Žulkevskio pajėgas į Maskvą, kad jos užkirstų kelią sostinės prastuomenės simpatijas turėjusiam Dmitrijui Apsišaukėliui II užgrobti sostą. 1610 m. rugpjūčio 5 d. Leono Sapiegos klientas J. Gridičius informavo patroną, kad su S. Žulkevskio daliniai įžengė į miestą, kurio pakraščiuose jau kurį laiką vyko maskvėnų susidūrimai su apsišaukėlio daliniais. J. Gridičius perdavė, matyt, Lenkijos lauko etmono pageidavimą, kad Leonas Sapiega atvyktų į Maskvą. Turbūt etmonas matė, kad derėtis su maskvėnais turėtų labiau patyręs diplomatas nei jis pats. Kita 65 Apie ją Wisner H. Władysław IV Waza, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1995, s. 8, 9.

66 Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 55, 56.

67 Diariusz drogi króla, s. 120.

68 Oršoje Leonas Sapiega buvo 1610 07 09–15 dienomis. Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 67, 68.

69 Ibid., s. 74.

70 Apie S. Žulkevskio žygį ir mūšį žr. plačiajam skaitytojui skirtą nedidukę Radoslavo Sikros knygelę Kłuszyn 1610, Warszawa, 2010.

V o l U M EN

II

vertus, Respublikos kariuomenei įsitvirtinus Maskvoje, susiklostė potenciali susidūrimo su apsišaukėlio kariuomene galimybė.

Tuo metu pastarosios etmonu jau buvo kanclerio pusbrolis Jonas Petras Sapiega. Matyt, S. Žulkevskis tikėjosi, kad Leonui Sapiegai atvykus jo pusbrolis taps sukalbamesnis71. Bet kancleris apdairiai vengė tokios išvykos. Žmonai jis rašė: „Nėra kalbų, jeigu karalius keliaus [į Maskvą], tai ir aš taip pat turėsiu, bet mato Dievas, kad ten [vykti] labai nenoriu.“72 Kitaip tariant, pats Leonas Sapiega nesiruošė prisiimti atsakomybes už padėtį Maskvoje.

Tokia „slidi“ kanclerio pozicija buvo gerai apgalvota. Be abejonės, jis suprato, kad apsišaukėlio pajėgų vadas pats yra jam pavaldžių karo lauko vadų įkaitas: jam būtų užtekę pasipriešinti jų nuomonei, ir jie būtų atsikratę Jono Petro Sapiegos. Kita vertus, buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių Leonas Sapiega nenorėjo kištis į Maskvos reikalus. Dar 1610 m. liepos 17 d. atvyko Lenkijos etmono pasiuntiniai kartu su nauja maskvėnų pasiuntinybe73. Kitą dieną ji buvo oficialiai priimta pas valdovą. Į sveikinamąją pasiuntinių kalbą valdovo vardu atsakė Leonas Sapiega: sveikino nugalėtojus ir priminė Šuiskių piktadarystes. Paskui prasidėjo uždari pasitarimai, juose buvo svarstomi S. Žulkevskio su maskvėnų kariuomene Carevo Zaimiščėje pasirašyta sutartis ir konfidencialūs laiškai. Susipažinus su etmono atsiųsta medžiaga, kilo sumaištis. Sutartyje buvo numatyta, kad maskvėnai savo caru nori matyti Vladislovą Vazą, o jam įsitvirtinus soste Respublikos kariuomenė turi palikti Maskvos valstybės teritoriją, neatimdama Smolensko74. Savo laiške etmonas ragino karalių kuo greičiau atsiųsti į Maskvą karalaitį75. Tik šiuo metu buvo suvokta tikroji Klušino pergalės kaina: pergalę mūšio lauke S. Žulkevskis sutvirtino dviprasmiškais susitarimais su maskvėnų kariuomenės likučiais. Žinoma, etmonas stengėsi išsaugoti savo vyrų gyvybes76, bet Smolensko stovykloje šios žinios buvo įvertintos kitaip. Pasipylė lauko etmono veiklos kritikos lavina. Karščiausiai kritikavo Potockiai. Net Leonas Sapiega, linkęs karą su Maskva baigti susitarimu, vargu ar galėjo susigyventi su mintimi, kad Smolenską reikia palikti maskvėnams.

Puikiai suvokdamas, jog tolimesnės derybos vyks vadovaujantis Carevo Zaimiščės sutartimi, Leonas Sapiega kaip įmanydamas vengė būti išsiųstas į Maskvą. Galiausiai kiek vėliau vietoj jo buvo pasiųstas kanclerio „auklėtinis“ A. Gosevskis77.

Iš netiesioginių užuominų galima manyti, kad tuo metu Leonas Sapiega vis dar buvo ne karo, o derybų su Maskva šalininkas. Šiuo požiūriu jis ir toliau linko palaikyti S. Žulkevskį.

71 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 160, 161. Iš Jono Petro Sapiegos dienoraščio aiškėja, kad S. Žulkevskis su juo susisiekė ir bandė derinti veiksmus nuo 1610 m. liepos 22 d. „Dziennik Jana Piotra Sapiehy“, s. 260.

72 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 07 27, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 69.

73 Diariusz drogi króla, s. 165.

74 Флоря Б. Польско-литовская интервенция, c. 169–171.

75 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 175.

76 Aplinkybės, S. Žulkevskį vertusios priimti tokį sprendimą, išdėstytos jo atsiminimuose: Żółkiewski S. Początek i progres, s. 71–80.

77 „Ja teraz do stolicy [Moskwy] odprawuję: Gąsiewski tam jedzie na moje miejsce do p. Żółkiewskiego i Moskwa ta, a ja im listy gotuję, których iż jest niemało, będę miał zabazy z kilka dni... “ Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 12, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 70. Išleido A. Gosevskį į Maskvą tik 1610 rugpjūčio 20 d., žr. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 21, ibid., s. 71. Smolensko apgulties dienoraštyje nurodyta, kad A. Gosevskis iš stovyklos išvyko po rugpjūčio 21 d. šturmo. Nuostolių suvestinėje minimi keli sužeisti A. Gosevskio kuopos vyrai. Pagal dienoraštį A. Gosevskis stovyklą paliko rugpjūčio 23 d., žr. Diariusz drogi króla, s. 179, 180.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

173

Tačiau stovykloje prie Smolensko nuotaikas diktavo Potockiai.

Mintis, kad lauko etmonas tuoj tuoj įžengs į Maskvą, o jie laukia rankas sudėję, juos siutino. Todėl Potockiai spaudė karalių nesilaikyti S. Žulkevskio sudarytų susitarimų ir atnaujinti Smolensko šturmą, sakydami, kad kitu atveju visa karo kampanijos šlovė atiteks etmonui, o ne Vazai. Leonas Sapiega visais įmanomais būdais reikalavo nesiimti karo veiksmų, o susitarimų likimą nuspręsti artimiausiame (1611 m.) seime78. Kita vertus, Žygimantas Vaza puikiai suprato, kad seimo sprendimai priklauso nuo kampanijos sėkmės. Maskvos kariuomenės pralaimėjimas ir caro opozicijos aktyvumas turėjo demoralizuoti V. Šuiskiui ištikimus smolenskiečius. Tad nebuvo galima gaišti. Rugpjūčio 4 d. Potockiai surengė miesto šturmą. Matydamas pasirengimą atakai Smolensko vaivada paprašė prie miesto sienų pakvieti Leoną Sapiegą. Potockiai, įtardami, kad gali praleisti gerą progą, priešinosi deryboms. Karalius davė sutikimą derėtis, tačiau Leonui Sapiegai priartėjus prie miesto iš paskos atskubėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Gabrielius Vaina79 ir pareiškė, kad jam liepta dalyvauti derybose. Tai buvo akivaizdus karaliaus nepasitikėjimo Lietuvos kancleriu įrodymas. Derybos greitai nutrūko, nes miesto gynėjai nieko nežadėdami pareikalavo įvykdyti pirmą derybų sąlygą: atitraukti kariuomenę ir atidėti šturmą. Tam pasipriešino Jonas Potockis (kampanijos dienoraštyje sakoma – kariai), ir šturmas prasidėjo. Susišaudymui įsišėlus, puolimą netikėtai nutraukė dvi valandas trukusi didžiulė liūtis, užgesinusi abiejų pusių pabūklų deglus. Nors tame ir įžiūrėdamas Dievo nemalonę, Leonas Sapiega dėl nesėkmės kaltino Braclavo vaivadą Joną Potockį, neleidusį susprogdinti Baltramiejaus Novodvorskio ir A. Gosevskio žmonių po miesto vartais (Krylošansko) padėtų sprogmenų80. Vėliau kancleris neslėpė ironijos, kad po šturmo patys Potockiai kvietė smolenskiečius derėtis, bet šie nebenorėjo81. Į stovyklą iš Maskvos plūstančios žinios apie S. Žulkevskio sėkmę ir toliau jaudino Potockius. Rugpjūčio 5 d. stovykloje jau buvo žinoma, kad rusai detronizavo V. Šuiskį82. Pasinaudodamas karaliaus liga83, Jonas Potockis rugpjūčio 19 d. sugalvojo naujo šturmo planą. Atrodo, viena iš svarbiausių šio plano įgyvendinimo sąlygų buvo įkalbėti raitelius šturme dalyvauti pėsčiomis.

Paskelbus tai dauguma kuopų atsisakė lipti nuo žirgų. Visą šturmui numatytą rugpjūčio 20 d. senatoriai keliavo nuo kuopos prie kuopos įkalbinėdami karius paklusti įsakymui84. Atrodo, šiame darbe Leonas Sapiega nedalyvavo. Nepalaikydamas šturmo idėjos, kancleris užėmė neveiklią poziciją. Tačiau taip elgdamasis jis 78 S. Žulkevskis savo atsiminimuose rašė apie Jono Potockio patarimus: „I tak radził, żeby tę sprawę podwrócić preciwko zdaniu inszych senatorów, osobliwie pana Lwa Sapiehy, który wszysrkimi sposoby annitebatur i radził królowi jegomości, żeby te pacta rata haberet, a na sejm żeby były odniesione.

Król egomość zaś, iż mu smakowało, co pan wojewoda bracławski radził i nadzieje czynił, że mocą rzeczy dopnie...“ Żółkiewski S. Początek i progres, s. 99–100.

prarado ryšį su kariais, kurie ne tik tarnavo už atlyginimą, bet ir tikėjosi grobio. Kai sumaišties kupinos rugsėjo 20-osios vakare buvo paskelbta, kokia tvarka į šturmą eis Leono Sapiegos daliniai, kilo šurmulys. Tiksliai nėra žinoma, bet, regis, kanclerio raiteliai arba turėjo žygiuoti paskutinėse gretose, arba visai nedalyvauti šturme. Iš Leono Sapiegos korespondencijos žinome, kad raiteliai pas savo poną pasiuntė derybininką su prašymu leisti jiems kartu su pėstininkais eiti į mūšį. Kai Leonas Sapiega atsakė, jog negali nei įsakyti, nei drausti šlėktoms kautis pėstiems, tie ėmė prašyti, kad už dalyvavimą jiems būtų papildomai atlyginta. Leonas Sapiega atsakė, kad jis nesiunčiąs jų į mūšį, todėl ir nežada daugiau mokėti. Būryje kilo maištas. Vienu metu raiteliai norėję net sugrąžinti Leonui Sapiegai vėliavą. Be to, apie savo poną kai kurie jų negražiai prišnekėjo, to kancleris pažadėjo nedovanoti85. Nesėkmingai pasibaigusiame šturme Leono Sapiegos raiteliai, matyt, nedalyvavo. Šturmas, kitaip nei ankstesni, puolantiesiems labai brangiai kainavo. Nuostolių suvestinėje minima, kad žuvo 23 Lietuvos kanclerio pėstininkai. Kanclerio saugumui dėl to nekilo jokios grėsmės, nes šturmą jis stebėjo iš savo būstinės – Šv. Trejybė vienuolyno, kur jam draugiją palaikė pats karalius86.

Po nesėkme pasibaigusio šturmo Leonas Sapiega trumpam išvyko iš stovyklos į Starosiolą pasimatyti su šeima87. Tačiau kai rugsėjo 10 d. pasirodė Smolensko pasiuntiniai, prašantys derybų, kancleris jau buvo stovykloje. Smolenskiečių noras derėtis atsirado, kai jie iš Maskvos gavo raštus, kuriuose sakoma, kad maskvėnai kviečia į sostą Vladislovą Vazą. Todėl smolenskiečiai išreiškė norą prisiekti karalaičiui. Valdovas atidėjo atsakymą iki kitos dienos. Kai rugsėjo 11 d. Respublikos senatoriai ir Smolensko pasiuntiniai susirinko, karaliaus vardu vėl prabilo Leonas Sapiega.

Karštais ir piktais žodžiais pasiuntiniams buvo priminta, kad jie (smolenskiečiai), karaliaus valdiniai, turi atgailauti dėl savo užsispyrimo ir prašyti valdovą gailestingumo, o ne kelti reikalavimus.

Savo ruožtu senatoriai pažadėjo tarpininkauti numaldant valdovo pyktį, kad smolenskiečiams būtų paliktos jų laisvės ir turtas88. Tikėtina, kad tokią griežtą valdovo poziciją nulėmė Leono Sapiegos įtaka. Atsakyme akivaizdžiai pabrėžiama, kad Smolenskas – nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atplėštas miestas, tad jį būtina susigrąžinti, o jo gyventojus traktuoti kaip Žygimanto Vazos valdinius.

Gavę tokį atsakymą pasiuntiniai grįžo į miestą. Tik po kelių dienų smolenskiečiai vėl pareiškė norą kalbėti su Leonu Sapiega. Tad rugsėjo 17 d. Lietuvos kancleris kartu su sūnumi vyko prie miesto sienų atvirame lauke susitikti su Smolensko vaivada.

Pastarasis teigė, kad negali atiduoti miesto, kol nėra visų Maskvos luomų pritarimo, bet prašė nutraukti karo veiksmus. Pasak jo, miesto likimas turėjo būti nustatytas Respublikos vadovybės ir Maskvoje jau komplektuojamos didžiosios pasiuntinybės dery-

79 Kampanijos dienoraštyje pažymėta, kad prie miesto mūrų važiavo ne Lietuvos, o Lenkijos pakancleris (t. y. F. Kryskis). Diariusz drogi króla, s. 170.

80 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 04, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 69. Derybų ir šturmo aplinkybes kiek kitaip pristato Smolensko apgulties dienoraštis, žr. Diariusz drogi króla, s. 170.

81 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 05, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 70.

82 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 05, ibid., s. 69, 70.

83 Tiesa, kiek vėliau Lietuvos kancleris šios ligos priežastį pavadino melancholija. Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 12, ibid., s. 69, 70.

84 Apie šturmo išvakarių įvykius stovykloje žr. Diariusz drogi króla, s. 173–174. Leono Sapiegos atvejis čia nėra atskirai išskirtas.

174

85 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 08 21, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 71.

86 Diariusz drogi króla, s. 180.

87 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, Starosiolas, 1610 08 27, LMAVB RS, f. 9, b. 431, l. 140. Starosiolas – vietovė ties Mogiliavu, apie 150 km į pietvakarius nuo Smolensko.

88 Diariusz drogi króla, s. 183, 184.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

bų metu89. Iš esmės šis pasiūlymas buvo priimtinas Respublikos atstovams, todėl kariniai veiksmai buvo nutraukti. Per kelias ateinančias dienas derybos dar kartą atsinaujino90. Rugsėjo 21 d. iš Smolensko buvo paleisti į nelaisvę patekę Respublikos kariai.

Ilgainiui laukta Maskvos luomų pasiuntinybė stovykloje pasirodė tik spalio 17 d. Į stovyklą ji atvyko prašyti Respublikos valdovo leisti savo sūnų Vladislovą užimti Maskvos sostą91.

Derybose Leonui Sapiegai buvo skirtas pagrindinio derybininko vaidmuo. Beje, jam stipriai talkino lapkričio 9 d. iš Maskvos į stovyklą grįžęs Lenkijos lauko etmonas S. Žulkevskis92, Respublikos įgulos Maskvoje vadovavimą perdavęs A. Gosevskiui. Jau pačioje derybų pradžioje Leonas Sapiega matė, kad pokalbiai vargu ar ką gali pakeisti, nes pozicijos nesuderinamos: „Jie [maskvėnai] tvirtai reikalauja karalaičio, paties karaliaus nenori, o karalius duoti karalaičio nenori, pats nori [sosto].“93 Nepaisant to, kancleris sąžiningai vykdė karalius nurodymus. Jau lapkričio viduryje derybos užstrigo. Buvo daugybė smulkių, bet nesuderinamų pozicijų: dėl Smolensko priklausomybės, dėl stačiatikiško (t. y. pakartotinio) karalaičio krikšto, dėl galimybės Žygimantui Vazai tapti caro sosto regentu, iki Vladislovas sulauks pilnametystės, ir t. t.94 Iš esmės derybose ryškėjo Žygimanto Vazos nenoras vykdyti S. Žulkevskio maskvėnams duotų įsipareigojimų. Nepasitenkinimo į šalių santykius įliejo ir Lietuvos kanclerio veikla. Pastarasis vykstant deryboms Smolensko bojarinams dalijo jų žemės nuosavybę patvirtinančius raštus. Kad tokį raštą gautų, smolenskiečiai buvo verčiami prisiekti ištikimybę Žygimantui Vazai95.

Nesėkmingos derybos spaudė Respublikos karinę vadovybę griebtis kokių nors žingsnių. S. Žulkevskis vėl siūlė karaliui keliauti į Maskvą, o Leonas Sapiega tam priešinosi. Jo manymu, norint ryžtis tokiam žingsniui, reikėjo ir pinigų, ir patrankų, ir palankesnės maskvėnų opinijos karaliaus atžvilgiu96. Valdovas šių argumentų paklausė, bet tik tam, kad atnaujintų šturmą. Nors S. Žulkevskis ir protestavo, gruodžio 1 d. Potockiams vadovaujant buvo įvykdytas dar vienas Smolensko puolimas. Bet ir jis buvo nesėkmingas. Derybos su maskvėnų pasiuntinybe atsinaujino, bet nedavė apčiuopiamų rezultatų. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo oficialiai deklaruotas abiejų pusių nusiteikimas galutinį derybų sprendimą palikti Respublikos seimui, turėjusiam vykti 1611 m. pabaigoje. Iš tikro abi pusės laukė, kol padėtis pasikeis jų naudai.

89 Diariusz drogi króla, s. 184, 185; apie tą patį Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 09 17 in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 72. Pasiuntiniai iš miesto stovykloje pasirodė rugsėjo 10 d. O rugpjūčio 11 d. minima, kad su jais susitiko ir Lietuvos kancleris. Antai rugpjūčio 17 d. kancleris su smolenskiečiais derėjosi lauke tarp stovyklos ir miesto sienų. Diariusz drogi króla, s. 183–185.

90 Beje, galima pastebėti, kad Respublikos pusė derybose naudojo šiurkštų spaudimą. Diariusz drogi króla, s. 186.

91 Ibid., s. 192.

92 A. Prochaskos teigimu, spalio 22 d. S. Žulkevskis jau buvo šalia Smolensko, o atvykęs į stovyklą nerado Leono Sapiegos, neva išvažiavusio pas žmoną. Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 74.

Smolensko kampanijos dienoraštyje teigiama, kad etmonas atvyko į stovyklą lapkričio 9 d. ir jį čia sveikino Lietuvos kancleris. Diariusz drogi króla, s. 193.

93 „Oni mocno się napierają królewicza, króla samego nie chcą, a król zaś królewicza nie chce, woli sam.“ Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 10 26, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 74.

94 Apie derybų eigą žr. Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 212–224. Beje, derybų metu Leonui Sapiegai pareiškus, kad karalaitis Vladislovas antrą kartą nesikrikštys, maskvėnų derybininkai užsipuolė jį asmeniškai, primindami, kad Leono Sapiegos tėvai buvo stačiatikiai.

95 Żółkiewski S. Początek i progres, s. 104.

96 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1610 11 21, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 74.

V o l U M EN

II

Tokia lūkuriavimo pozicija leido Leonui Sapiegai 1610 m. Kalėdas sutikti su šeima, atvykusia į Vitebsko apylinkėse buvusį Šyšovo dvarą97.

Vis dėlto nemaloniausia buvo etmono S. Žulkevskio padėtis. Karaliui ir jo aplinkai spaudžiant, jam teko išsiginti savo pažadų ir matyti, kaip jo pasiūlytus problemų sprendimus vieną po kito atmeta valdovas. Todėl 1610–1611 m. sandūroje etmonas nebenorėjo dalyvauti tokioje politikoje ir ėmė šalintis aktyvesnės veiklos. Maskvos diduomenė, matydama, kad A. Gosevskui sunkiai sekasi tvarkytis sostinėje, kvietė etmoną grįžti. Tačiau S. Žulkevskis nebenorėjo apie tai net kalbėti. Atrodo, Respublikos karo stovykloje šitokiai konjunktūrai susiklosčius nebuvo gera ir Lietuvos kanclerio padėtis. 1611 m. sausio 11 d. jis jau buvo grįžęs iš Šyšovo98. Kaip tik nuo tada vėl atsinaujino pokalbiai su Smolensko gynėjais99. Leonas Sapiega nuolat dalyvavo šiuose pokalbiuose spausdamas smolenskiečius prisiekti bent jau Vladislovui Vazai ir įsileisti į miestą ribotą Respublikos karių įgulą. Kelis kartus susitarimai buvo beveik pasiekti, bet smolenskiečiai vis persigalvodavo. Todėl kilo įtarimas, kad Maskvos pasiuntinių skatinami jie tempia laiką. Žygimantas Vaza jautė grėsmę per karo kampaniją nieko nepasiekus stoti prieš seimą. Todėl karaliaus aplinka ėmė ieškoti būdų, kaip iš esmės pakeisti padėtį. Kovo ir balandžio sandūroje atsirado projektas pašalinti iš stovyklos Maskvos pasiuntinybės vadovus: kunigaikštį Vasilijų Goliciną ir Rostovo metropolitą Filaretą. Šiedu aršiausiai priešinosi Respublikos valdovo planams ir, regis, kurstė smolenskiečius nepasiduoti. Todėl buvo nutarta juos per prievartą išsiųsti į Vilnių, neva karalaitį kviesti į caro sostą. S. Žulkevskis su Sapiega tokiam planui pasipriešino.

Tačiau lemiamame senatorių posėdyje (balandžio 6 d.) Lietuvos kancleris pakeitė nuomonę ir pritarė pasiuntinių internavimo planui100. Atrodo, tai buvo paskutinis smūgis S. Žulkevskiui. Sutaręs su valdovu balandžio 16 d. etmonas paliko stovyklą prie Smolensko, o Lietuvos kancleris liko be svarbiausio sąjungininko. Žinios, kad prie Smolensko turi atvykti Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, kancleriui kėlė dar didesnį nerimą. Pašaipiai rašė žmonai, kad etmonas nusitaikė į Pečioros vienuolyno turtus ir, kol jų nepasieks, į Smolenską neskubės. Neva stovykloje tokį Jono Karolio Chodkevičiaus elgesį gina jo bičiulis G. Vaina. Mintis, kad su šiais žmonėmis teks bendradarbiauti, regis, jaudino kanclerį.

Todėl Leonas Sapiega vėl norėjo išvažiuoti pas sergančią žmoną, bet karalius jo neišleido. Netekęs kantrybės, kancleris skundėsi žmonai, kad jaučiasi izoliuotas ir valdovo ignoruojamas: „[...] neleidžia išvažiuoti, o kai išvažiuoju, visas kaltes man suverčia; kai 97 Apgultame Smolenske prieš 1610 m. Kalėdas pasklido žinios, kad Leonas Sapiega išvyko į Lietuvą, kad karalius taip pat žada išvykti, nes Švedija ir Turkija ruošiasi pulti Respubliką, žr. Diariusz drogi króla, s. 201. Karalius niekur neišvyko. Leonas Sapiega dar gruodžio 11 d. buvo stovykloje, žr. Акты, относящиеся к истории Западной России, собранные и изданные Археографическою комиссиею, С-Петербург, 1851, t. 4: (1588–1638), (toliau – AZR), c. 399. Vėliau jis iškeliavo į Šyšovą, apie 200 km į vakarus nuo Smolensko. Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, Šyšovas, 1610 12 25, LMAVB RS, f. 9, b. 431, l. 142. Beje, mėnesį prieš tai Leonas Sapiega bent trumpam paliko stovyklą, kai lapkričio 25 d. „išlydėjo į Lenkiją“ (?) Kameneco kašteliono Mikalojaus Herburto kūną. Žr. Diariusz drogi króla, s. 197. 1610 m. lapkričio 30 d. kancleris vėl buvo stovykloje, in: AZR, c 389.

98 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, stovykla prie Smolensko, 1611 01 11, LMAVB RS, f. 9, b. 431, l. 147.

99 1611 01 06 buvo pakeliui į Smolenską. Tądien gavo sūnaus laišką iš stovyklos su žinia, kad smolenskiečiai nenori pasiduoti ir kelia naujus reikalavimus. Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 76.

Apie derybas Diariusz drogi króla, s. 204, 205.

100 Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 252. Maskvėnų vadai buvo išsiųsti į Lenkiją, žr. Stanislovas Varšyckis Leonui Sapiegai, Varšuva, 1612 02 12, in: Malewska H. Listy staropolskie z epoki Wazów, s. 130–132.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

175

čia būnu, tai su manimi nekalba, o jei paruošiu patarimą, tai manęs neklauso.“101 Iš tikro kancleris stovykloje turėjo daug darbo ir be posėdžiavimo šalia valdovo. Nuo 1610 m. pradžios jo funkcijoms priklausė „Maskvos kanceliarijos“, t. y. visų raštais reguliuojamų santykių su maskvėnais, priežiūra. Į stovyklą prie Smolensko plūdo protekcijos, pareigų ir nuosavybės garantijų siekę maskvėnų bojarinai. Visus juos reikėjo „aprūpinti“ raštais, kurių aktuotų kopijų gausu Lietuvos Metrikoje102. Beje, šis darbas turėjo kancleriui nešti pelną. Neatsitiktinai tuo metu Maskvoje sklido gandai, kad be sabalų kailių neverta kanclerio ko nors prašyti103. Tiesa, ir šiuo atveju reikia turėti galvoje, kad gandus skleidė nuo valdžios nustumti ir dėl to nepatenkinti bojarinai. Tačiau kancleris, žinoma, siekė kitokios padėties: norėjo kontroliuoti arba bent daryti įtaką lemiamiems sprendimams. O to jam neleido nei karalius, nei konkurentai.

1611 m. gegužė–birželis Smolensko stovykloje Leonui Sapiegai turėjo būti nuobodūs. Kiek prablaškė pusbrolis Jonas Petras Sapiega. Dmitrijaus Apsišaukėlio II etmonas jau buvo perėjęs į tarnybą Respublikos valdovui, todėl nieko nebijodamas galėjo sau leisti atvykti į stovyklą prie Smolensko. Ten buvo jau gegužės 7 d. Kitą dieną susitiko su karaliumi ir A. Bobola, o paskui pietavo su Lietuvos kancleriu. Kancleris turbūt su ironija kalbėjo apie Potockių surengtą nevykusį gegužės 15 d. naktinį miesto puolimo bandymą. Iškart po gegužės 19 d. Leonas Sapiega išvyko iš stovyklos, kaip rašoma Jono Petro Sapiegos dienoraštyje, „į Lietuvą“104.

Kur tiksliai, nežinia. Birželio 4 d. jis vėl buvo stovykloje, bet jo nuotaika liko ta pati: mąstė apie tai, kaip garbingai pasitraukti ir kaip kuo greičiau palikti Smolensko stovyklą. Spalio 26 d. šaukiamas seimas atrodė gera proga, todėl ir jam pačiam, ir karaliui buvo aišku, kad prie Smolensko mūrų gali praleisti daugiausia dar du mėnesius105. Šaltiniuose nėra užuominų, kad Leonas Sapiega ir jo kariai būtų dalyvavę pergale pasibaigusiame 1611 m. birželio 13 d. šturme. Gausūs šturmo aprašymai mini triumfavusius Joną Potockį, B. Novodvorskį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didįjį maršalką Kristupą Mikalojų Manvydą Dorohostaiskį ir kt., bet ne Leoną Sapiegą. Pats kancleris rašė žmonai apie šturmą dviejuose laiškuose, bet neužsiminė, kad jis ar jo vyrai būtų dalyvavę mūšyje106. Gal jau šturmo išvakarėse Leonas Sapiega buvo paleidęs savo samdinius?107 Kita vertus, gali būti, kad dar 1610 m. rudenį dalis kanclerio karių buvo pasiųsti į Maskvą kartu su A. Gosevskiu.

Nors Leono Sapiegos laiškuose jaučiamas nuoširdus džiaugsmas, kad užimtas Smolenskas, pastebimi ir tamsūs neri101 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1611 05 06, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 77.

102 Dauguma jų publikuota: AZR, c. 320–427.

*** Triukšmingai atšventęs pergalę sudegusiame ir ištuštėjusiame Smolenske 1611 m. liepos pradžioje Lietuvos kancleris kartu su karaliumi ir kitais Respublikos didikais paliko užimtą miestą113. Liepos 24 d. visa vilkstinė su triumfu buvo pasitikta Vilniuje114. Tačiau bendra kelionė namo nereiškė nuomonių bendrumo.

Smolensko kampanija, 1609 m. suvedusi Leoną Sapiegą su Žygimantu Vaza į vieną komandą, 1611 m. juos kuriam laikui išskyrė.

1611 m. pabaigoje seime viešumon iškilo lenkų noras prisijungti Smolenską prie Lenkijos. Per tų pačių metų Kalėdas Leonas Sapiega rašė Kristupui Radvilai: „O mūsų broliai lenkai mūsų tautai žalingą konstituciją surašė ir pasinaudoję ta konstitucija kaip pamatu diplomą ar, kaip jie pakrikštijo, privilegiją valdyti Smolenską ir kitas provincijas bei miestus sau pasirašė, kad karalius tai, kas iš Maskvos paimta, jiems dovanoja, privalėjau protestą prieš tą konstituciją ir privilegiją surašyti, betgi ją ponai antspauduotojai Karalystės kanceliarijoje atsisakė priimti ir pilies teismui draudė,

108 Žr. visą kelio sąrašą Diariusz drogi króla, priedai, s. 255.

109 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, Smolenskas, 1611 06 12, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 56, 77.

110 Leonas Sapiega žmonai Elžbietai Radvilaitei, Smolenskas, 1611 06 16, ibid., s. 77.

103 Флоря Б. Польско-литовская интервенция, c. 322.

104 „Dziennik Jana Piotra Sapiehy“, s. 308.

105 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, stovykla prie Smolensko, 1611 05 15, in: ADR, c. 250. Taip pat rašė ir žmonai, Leonas Sapiega Elžbietai Radvilaitei, stovykla prie Smolensko, 1611 06 04, in: Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 77.

106 Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 77, 78.

107 A. Prochaska buvo radęs Leono Sapiegos laišką žmonai, kuriame kancleris neva pranešęs valdovui, kad daugiau negali sau leisti išlaikyti karių dėl per didelių išlaidų. Iš laiško konteksto aiškėja, kad kancleris taip stengėsi išgauti iš iždo pinigus, kuriuos anksčiau buvo pažadėjęs karalius. Tuokart kan clerį nuraminti atvyko S. Žulkevskis ir G. Vaina. A. Prochaska nurodo, kad ši istorija įvyko mokėjimų už ketvirtį metu, vasarį. Tad tai galėjo būti 1610 arba 1611 m. Prochaska A. „Wyprawa na Smoleńsk“, s. 54, 55. Apie laiškų datavimo problemą žr. ibid., s. 57.

176

mo ar net nepasitenkinimo asmenine padėtimi debesys. Dar Smolensko pergalės išvakarėse kancleris su įniršiu rašė apie karaliaus kelionės į Varšuvą maršruto parinkimą per jo valdomus Kochanavą, Tolčyną ir Markovą108, o kas baisiausia – per Slanimą: „Ar ne velniai man juos atsiuntė, mažai iš manęs tas karas išlupo, tai tie gyvuliai [man] dar kelis tūkstančius kainuos.“109 Nemažiau skausmingos jam buvo ir kalbos, apibendrinusios stovykloje praleistus mėnesius. Jau užėmus Smolenską, Leonas Sapiega skundėsi, kad visi savinasi karo su Maskva iniciatyvą, o jį pamiršta, lyg jis valdovui nebūtų pataręs karą pradėti110. Žinoma, kancleris nebenorėjo prisiminti visai dar nesenai jį kamavusios negeros nuojautos apie kampanijos baigtį. Be to, Leonas Sapiega stebėjosi, kad nežinia kodėl karalius ant jo pyksta, ir net užsiminė, jog karaliaus akivaizdoje patyrė pažeminimą111. Ši slegianti nuotaika atsispindi ir laiške Kristupui Radvilai prieš išvykstant iš Smolensko. Laiške kancleris rašė, kad karaliaus Smolenske paliekamas Jonas Potockis save Smolensko vaivada tituluoja, o Joną Karolį Chodkevičių, jei jis paskubės į Maskvą atvykti, norima vietiniu vicekaraliumi paskirti, žinoma, atimant įgaliojimus iš A. Gosevskio112. Toks galios pozicijų perskirstymas Leono Sapiegos konkurentams nežadėjo nieko gero.

111 Atrodo, karalius darė viską, kad dar labiau suerzintų kanclerį: keliaudamas iš Smolensko pakvietė Joną Karolį Chodkevičių į kanclerio Tolčyno dvarą ir prigirdė. Nedaug trūko, kad vienas iš Jono Karolio Chodkevičiaus tarnų būtų tėkštelėjęs Leonui Sapiegai kardu į kaktą. Jonas Karolis Chodke vičius žmonai, Zofijai Meleckai, Nača, 1611 07 15, in: Korrespondencyje Jana Karola Chodkiewicza, Warszawa, 1875, s. 81–84.

112 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, Smolenskas, 1611 06 30, in: ADR, c. 251, 252. Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius nebuvo Lietuvos kanclerio bičiulis. Leonas Sapiega laiške Kris tupui Radvilai etmoną vadina Belzebubu.

113 Išvykti turėjo ne anksčiau kaip liepos 1 d. ir ne vėliau kaip 5 d., nes liepos 10 d. jau buvo Kochanavoje.

114 Apie sutiktuves ir triumfą Vilniuje žr. „Triumfo diena“, in: Triumfo diena, 1611 m. birželio 13 d.

Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d., Vilnius, 2011, p. 93–153.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

bet pilis priėmė, ir coram publico notario taip pat surašiau...“115 Leono Sapiegos pastangos nenuėjo veltui, 1613 m. Respublikos seime buvo nutarta Smolenską prijungti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Už tokius žygius Leonas Sapiega pateko į dar didesnę valdovo nemalonę116, bet tai nebuvo amžinas priešiškumas.

išvados Leonas Sapiega buvo vienas iš Smolensko kampanijos (1609 m. rugsėjis–1611 m birželis) plano, t. y. karo teisinės koncepcijos ir žygio krypties, sumanytojų, žygio išvakarėse ir jo pradžioje dariusių didelę įtaką karaliui. Lietuvos kancleris išnaudojo platų klientūros, giminaičių ir informatorių tinklą rinkdamas žinias apie padėtį Maskvoje. Kariuomenės žygio Smolensko link pradžioje Leonas Sapiega tikėjosi, kad miestas taikiai pasiduos, ir skubėjo pats suderinti pasidavimo sąlygas. Nepavykus įkalbėti smolenskiečių pasiduoti, Leonas Sapiega nuolat abejojo karo veiksmų tikslingumu. Nors kancleris prie Smolensko mūrų atsivedė vieną didžiausių samdinių būrių, kampanijos metu jis neatsiskleidė kaip karo vadas. Veikiau – atvirkščiai, pasirodė tam neturintis nei tinkamos patirties, nei gabumų. Galima abejoti ir Leono Sapiegos nuosekliu noru dalyvauti kampanijoje: nuolatinis jo nepasitenkinimas apgulties eiga; dažnos, nors ir trumpalaikės išvykos iš stovyklos; asmeninis nedalyvavimas kautynėse; patogumų stovykloje paieška ir pan., leidžia spėti kanclerį buvus menkai tinkamą karo tarnybai. Vargu ar verta abejoti, kad jis neturėjo karo vadams būdingos charizmos. Tai ypač ryškiai matoma Leono Sapiegos santykyje su kariais. Turimi duomenys rodo, kad prieš paskutinį Smolensko šturmą Leonas Sapiega arba buvo daugumą savo samdinių paleidęs iš tarnybos, arba paskirstęs į kitas

vietas. Šiaip ar taip, Leonas Sapiegos būriai pergalingame Smolensko šturme nedalyvavo.

Leono Sapiegos vaidmens Smolensko karo kampanijoje negalima vertinti vien pagal asmeninį kanclerio indėlį. Kancleris pasistengė, kad į kampaniją būtų įtraukti jo sūnus, patikėtiniai ir tarnai (A. Gosevskis, J. Gridičius), tam tikrais atvejais vykdę svarbias užduotis. Neabejotina, kad A. Gosevskiui skirtos Maskvos komendanto pareigos turi būti siejamos su Leono Sapiegos atsisakymu vykti į Maskvą. Kita vertus, pats Leonas Sapiega nevyko į Maskvą, nes matė, kad iki tol S. Žulkevskio duoti pažadai maskvėnams kirtosi su Žygimanto Vazos planais. Tokie kanclerio veiksmai gali būti traktuojami kaip apsukraus ir įžvalgaus politiko savybės.

Po pergalės prie Klušino prasidėjus deryboms su Maskva, Leono Sapiegos, kaip patyrusio derybininko, reikšmė karo kampanijos vadovybėje vėl išaugo. Tačiau 1611 m. balandį deryboms žlugus, Leono Sapiegos pozicija valdovo aplinkoje susilpnėjo. Tuo metu ryškėjo Lietuvos kancleriui nepalanki politinė konjunktūra: žlugo planas taikiai užimti Smolenską; prarastas vienas svarbiausių sąjungininkų S. Žulkevskis; A. Gosevskis patyrė nesėkmę suvaldydamas padėtį Maskvoje. Ko gero, visi šie aspektai, kaip ir nuolat kritiškas kanclerio žvilgsnis priimant karaliaus iniciaty vas, atitolino Leoną Sapiegą nuo Respublikos valdovo.

Nors neturime duomenų, rodančių Leoną Sapiegą per visą karo kampaniją nuosekliai laikiusis Smolensko atkariavimo idėjos, kaip tik toks įspūdis susidaro vertinant jo karo skelbimo koncepciją ir pastangas po karo užimtas teritorijas prijungti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Neabejotina, kad asmeninis dalyvavimas kampanijoje Leonui Sapiegai suteikė moralinį pagrindą reikalauti paskutinį kartą istorijoje gerokai praplėsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas. Kaip žinome, šis reikalavimas sulaukė sėkmės.

115 Leonas Sapiega Kristupui Radvilai, Vengruvas, 1611 12 25, in: ADR, c. 253–254. Protestą paskelbė dar pirmasis Leono Sapiegos biografas Kognowicki K. Źycie Lwa Sapiehy, t. 1, s. 200–208.

116 Apie Leono Sapiegos kivirčų su valdovų ir Jono Karolio Chodkevičiaus vaidmenį jame žr. Polak W. O Kreml i Smoleńsczyznę, s. 205, 206.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

177

PRIEDAS

1 6 0 9 m . p r i e Sm o l e n s k o buvu s i ų R e s pub l i k o s k a r i n i ų d a l i n i ų sąrašas Originalas: nežinomas.

Nuorašas: saugomas LMAVB RS f. 17, b. 185 (Vilniaus viešosios bibliotekos rankraščių apyrašas) l. 201v–205. Pirmajame lape įrašyta, kad tai Peterburgo imperatoriškojoje bibliotekoje saugomo katalogo kopija. Signatūra: nr. F. IV. 21. Kitas įrašas: 1852 m. spalio 25 d. Peterburgas. W. Kalinowski.

Pastabos: dokumentą turbūt reikėtų datuoti 1609 m. spalio pabaiga ar lapkričio pradžia, kai Respublikos pajėgos susirinko prie Smolensko sienų. Šią aplinkybę nurodo dokumento pavadinimas. Be to, tokį datavimą patvirtina Smolensko kampanijos dienoraštis, kuriame minimi tie patys kariniai junginiai ir juose tarnavusių karių skaičiai kaip ir šiame sąraše. Žr. Diariusz drogi króla JKM od szczęśliwego wyjazdu z Wilna pod Smoleńsk w roku 1609 a die 18 Augusta i fortunnego powodzenia przez lata dwie do wzięcia zamku Smoleńska w roku 1611, opracował J. Byliński, Wrocław, 1999, s. 70–79. Publikuojamo sąrašo pabaiga yra akivaizdžiai prirašyta, nes husarų sąraše atsiranda užuominų apie pėstininkus: pvz. „Pana sandeckiego piechota“ ir t. t.

Dalinių sąrašą galima palyginti su keliskart publikuotu karo kampanijos pradžioje, iki pasiekiant Minską, į Smolenską žygiavusių dalinių sąrašu: Памятники относящиеся к смутному времени, (Русская историческая библиотека, t. 1), Санктпетербург, 1872, с. 427–431; perspausdintas ir Diariusz drogi króla, Priedai, s. 284, 285.

Vienintelė aiški, šiurkšti ir neabejotina klaida sąraše – Zaporožės kazokų dalinio dydis. Čia įrašyta, kad jų buvę 300, nors kampanijos dienoraštyje aiškiai paminėta, kad turėjo būti 3 000.

Taigi Smolenską apgulusios Respublikos kariuomenėje turėjo būti apie 20 tūkst. vyrų. Palyginę su anksčiau žinomu Respublikos dalinių sąrašu gautume, kad kariuomenė buvo beveik dukart didesnė, nei anksčiau manyta.

Rengiant sąrašą publikuoti buvo išskleisti trumpiniai (Litto, Kor., P.), o gausios skirtybės užrašant pareigybių nominacijas ir asmenvardžius suvienodintos.

Woyska Króla JMci pod Smoliensk Piechota etc.

Króla JMci węgrow1...........................................................800 Mazurów ...........................................................................400 JMci pana hetmana2 .........................................................200 Pana krakowskiego3 ........................................................1004 Pana wojewody bracławskiego Potockiego5.....................200 Pana przemyskiego Stadnickiego6………….…………….5007 Pana warszawskiego Warszyckiego8 ................................600 Pana miecznika koronnego Branickiego9 ..........................100 Pana krayczego koronnego10 y obożnego11 .........................160 Pana kanclerza litewskiego12.............................................300 Pana marszałka litewskiego13...........................................200 Pana koniuszego litewskiego14...........................................600 Pana starosty krzemienieckiego15...................................200 Pana starosty sandeckiego Liubomirskiego16..................200 Pana starosty białokamienieckiego Potockiego17 ........... 100 Pana starosty zelinskiego Potockiego18 ............................100 1 Diariusz drogi króla, Prieduose, s. 284, 285, publikuotame žygio pradžioje buvusių karinių dalinių sąraše vengrai neminimi. Akivaizdu, kad ten jie įvardijami kaip 800 pėstininkų būrys, ėjęs po valdovo vėliavomis. Smolensko kampanijos dienoraštyje minimas 800 būrys su valdovu žygiavo Smolensko link. Ibid., s. 64.

2 Stanislovas Žulkevskis (1547–1620).

3 Kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis (1554–1620).

4 Dienoraštyje nurodyta, kad Krokuvos ponas 1609 m. rugsėjo 4 d. prie Oršos atsivedė 300 vyrų. Ibid., s. 60. Čia jie surašyti po šimtą pėstininkų, kazokų ir husarų sąrašuose.

5 Jonas Potockis († 1611).

6 Stanislovas Stadnickis († 1610).

7 Plg. ibid., s. 60, 64.

8 Stanislovas Varšyckis (1577–1617), vėliau Lenkijos iždininkas.

9 Stanislovas Branickis († 1620), Chencinų ir Leliuvo seniūnas.

10 Jonas Danilovičius († 1570–1628).

11 Mikalojus Danilovičius (1558–1624).

12 Leonas Sapiega (1557–1633).

13 Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis († 1615).

14 Povilas Steponas Sapiega (1565–1635).

15 Kristupas Zbaraskis († 1627).

16 Stanislovas Liubomirskis.

17 Jokūbas Potockis (1554–1613).

18 Mikalojus Potockis (1593–1651), Jokūbo Potockio sūnus.

178

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Pana Jana Waiera19 niemców................................ ......1 40020 Pana starosty bracławskiego Kalinowskiego21.................160 Pana Strusa22.....................................................................100 Pana Ludwika Waiera23 ....................................................400 Pana starosty liwskiego24 ...................................................60 Wybrancow z Mazowszy y Podlasia ...............................40025 Pana Stanisława Stadnickiego26........................................300

Pana Zachorowskiego42 ....................................................100 Pana Kosowskiego43..........................................................100 Pana Poreckiego44 .............................................................100 Pana Niewiadomskiego45 .................................................100 Pana Udrzyckiego..............................................................100 Pana koniuszego litewskiego46..........................................100 Pana Chmielnickiego47.......................................................100

Kozacy

Husary

Króla JMci.........................................................................200 Tatarów litewskich............................................................250 Pana krakowskiego27.........................................................100 Pana woiewody bracławskiego28 ......................................300 Pana przemyskiego29.........................................................100 Pana kanlerza litewskiego30..............................................300 Woluntariuszów31..............................................................200 Pana marszałka litewskiego32...........................................200 Pana starosty sandeckiego33 ............................................100 Pana starosty krzemienieckiego34.....................................100 Pana Chwaliboga35............................................................100 Pana Gozdzikowskiego36...................................................100 Pana starosty białokamienieckiego37................................100 Zaporożskich ..................................................................30038 Kosumnowych39 ................................................................500 Pana woiewody bracławskiego Potockiego40......................200 Pana Kalinowkiego41 ........................................................130 Pana pisarza Mozerskiego ...............................................200

Pod chorągwie Króla JMci koni .......................................300 Pana krakowskiego48 ........................................................100 Pana hetmana koronnego Żółkiewskiego rotha...............250 Pana woiewody bracławskiego49 rotha ............................280 Pana przemyskiego50 rotha ..............................................300 Pana kanclerza litewskiego51.............................................350 Pana marszałka litewskiego52 rotha..................................150 Pana warszawskiego53.......................................................100 Pana starosty krzemienieckiego54 ...................................150 Pana Tęczynskiego55 ........................................................100 Pana krayczeg koronnego56 ..............................................100 Pana starosty białokamienieckiego57................................200 Pana starosty telinskiego58 rotha......................................220 Pana pisarza W. X. Litewskiego59..........................................80 Pana sandeckiego piechota60.............................................200 Pana Zienickiego61.............................................................100 Pana Snophowskiego62 rotha..............................................100 Pana miecznika koronnego63................................................60 Pana Hoyskiego64 piechota..................................................40 Pana Koreckiego65...............................................................40

19 Jonas Waieris, Pucko seniūnas.

20 7 knechtų vėliavos valdovo apžiūrai buvo išrikiuotos 1609 m. rugsėjo 20 d. Bajuose. Žr. ibid., s. 64.

21 Mikalojus Kalinovskis.

22 Mikalojus Strusis (Struś, 1577–1627) Chmelnyckio, Sniatyno, Kolomysko ir Lubačovo seniūnas.

42 Rotmistras minimas karo veiksmuose prie Smolensko. Ibid., s. 175, 178.

23 Liudvikas Vajeris, pulkininkas, Koscežynos seniūnas.

43 Rotmistras minimas karo veiksmuose prie Smolensko. Ibid., s. 108.

24 Turbūt užrašyta klaidingai. Ko gero, čia minimas Laisko (?) seniūnas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkas Eustachijus Jonas Tiškevičius († 1630). Žr. ibid., s. 60. Galbūt jis minimas ir dar vienoje kampanijos dienoraščio vietoje kaip Lvovo seniūnas, atvedęs 60 pėstininkų ir 12 husarų.

Ibid., s. 82. Tuo metu Lvovo seniūnas buvo Jurgis Mniška, negalėjęs būti karaliaus būriuose.

44 Plg. Górecki, žr. ibid., s. 71.

25 350 rinktinių iš Palenkės 1609 m. spalio 16 d. atvedė Lvovo taurininkas Jonas Černejovskis. Ibid., s. 84.

47 Mikalojus Strusis.

26 Nepainioti su bendravardžiu Peremislio ponu. Tuo pat metu gyveno Stanislovas Stadnickis, pravardžiuotas „Šėtonu“ (Diabeł). Bet žinant jo sudėtingus santykius su valdovu sunku būtų tikėti, kad jis dalyvavo žygyje prie Smolensko.

45 Rotmistras minimas karo veiksmuose prie Smolensko. Ibid., s. 68.

46 Povilas Steponas Sapiega.

48 Kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis.

49 Jonas Potockis.

50 Stanislovas Stadnickis († 1610).

27 Kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis.

51 Leonas Sapiega.

28 Jonas Potockis.

52 Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis.

29 Stanislovas Stadnickis.

53 Stanislovas Varšyckis.

30 Leonas Sapiega.

54 Kristupas Zbaraskis.

31 Pulkų apžiūroje pastarieji buvo priskirti Leono Sapiegos būriui. žr. ibid., s. 66.

55 Gabrielius Tenčinskis, Karalystės rotmistras ir Plocko seniūnas.

32 Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis.

56 Jonas Danilovičius.

33 Stanislovas Liubomirskis.

57 Jokūbas Potockis.

34 Kristupas Zbaraskis.

58 Galbūt Tlumačo seniūnas (starosta tłumacki). Rusios vaivados Mikalojaus Herburto sūnus Mikalojus. Tarnavęs rotmistru.

35 Stanislovas Chvalibogas – rotmistras. Valdovo apžiūrai buvo išrikiuotos kartu su Stanislovo Stadnickio būriais 1609 m. rugsėjo 20 d. Bajuose. Žr. ibid., s. 64.

36 Nežinomas asmuo. Klušino mūšyje prarastų Respublikos karių suvestinėje minimas į nelaisvę pakliuvęs kažkoks Gošcikovskis (?). Plg. ibid., s. 162.

59 Jonušas Skumina Tiškevičius (1570–1642). Žr. ibid., s. 71.

60 Stanislovas Liubomirskis.

37 Jokūbas Potockis.

61 Ko gero, čia turėtų būti Bresto vaivadaitis Čečero ir Propoisko seniūnas Boguslavas Zenavičius. Žr. ibid., s. 79.

38 1609 m. spalio 14 d. prie Smolensko apgulties prisidėjo 3 000 Zaporožės kazokų. Ibid., s. 79, 83.

62 Steponas Snapovskis, Krasnostavo seniūnas.

39 Ko gero, čia turėtų būti Korsunio paseniūnio vadovaujami kazokai. Užuomina apie juos. Ibid., s. 79.

63 Stanislovas Branickis.

40 Jonas Potockis. Neaišku, kodėl į tą patį sąrašą įrašytas du kartus.

64 Turbūt Gabrielius Hojskis, rotmistras. Žr. ibid., s. 68, 71.

41 Braslaulio seniūnas.

65 Kunigaikštis Samuelis Koreckis (1586–1662), husarų rotmistras.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

179

Pana Kozanowskiego66 rotha..............................................40 Pana Porickiego67 rotha ...................................................120 Pana Balobana rotha68 .....................................................100 Pana Ludwika Waiera rothy dwie....................................400 Pana Kalinowskiego rotha69 .............................................150 Pana Strusa starosty chmelnickiego rotha .....................150 Pana Herberta rotha70.......................................................100 Pana kawalera Nowodworskiego71 drabantów i raitarów ...150 Pana Rozna raytarów72 rotha ..........................................200 Inflandczyka73 ..................................................................100 Z woiewódstwa mscisławskiego piechota74 .......................150 Pana Jana Potockiego rotha.............................................100 Pana starosty orlinskiego75 Sokołowskiego piechota.........35

66 Martynas Kazanovskis (1563–1636), husarų rotmistras. Vėliau Palenkės vaivada ir Lenkijos lauko etmonas.

67 Kunigaikštis Jonušas Porickis (1572–1615), husarų rotmistras, Iberpolo ir Kleščino seniūnas.

68 Aleksandras Balabanas († 1637).

69 Braslaulio seniūnas Mikalojus Kalinovskis.

70 Mikalojus Herburtas († 1610), Kameneco seniūnas. Plg. ibid., s. 79.

71 Baltramiejus Novadvorskis (1552–1625), Maltos ordino kavalierius, karaliaus asmeninės gvardijos kapitonas.

72 Turbūt Henrikas von Rosenas, vadovavęs valonų būriui. Atvyko į stovyklą 1609 m. spalio 24 d. Ibid., s. 86.

73 Marše Smolensko link minimi 150 prūsų, livoniečių ir pamarėnų, kuriems tuo kartu vadovavo Novadvorskis. Ibid., s. 65. 1609 m. spalio 24 d. kažkoks livonietis ponas Maderi valdovui pristatė savo 60 raitarų būrį. Ibid., s. 86.

74 Užuominą apie juos kampanijos dienoraštyje žr. ibid., s. 79.

75 Tiksliau nežinomas asmuo. Bet minimas karo veiksmuose prie Smolensko. Žr. ibid., s. 79.

180

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Eugenijus Saviščevas

C h a n c e l l o r o f t h e G r a n d D uc h y of Lithuania lew sapieha and t h e s m o l e n s k m i l i ta ry c a mpa i g n of 1609–1611 ABSTRACT Lew Sapieha was one of the figures behind the Smolensk campaign (September, 1609–June, 1611), i.e., its legal concept and direction of the march, to have had a marked influence on the king on the eve of the march and in its early stages. The Lithuanian chancellor utilized his wide network of clients, relatives and informants to collect information on the situation in Moscow. In the early stages of the military advance on Smolensk, Sapieha believed the city would surrender peacefully and hurried to coordinate the conditions for surrender himself. Failing to convince the Smolensk population to surrender, Sapieha constantly questioned the purpose of the military moves underway. Even though he brought one of the largest regiments of mercenaries to the defensive walls of Smolensk, during the campaign the chancellor did not prove to be an able military commander. Instead, he appeared to lack both the necessary experience and abilities for this role. We may also doubt whether Lew Sapieha was at all times a willing participant of the campaign: his constant dissatisfaction with the progress of the seige; his frequent, albeit brief, departures from the camp; his personal non-participation in the fighting; his search for homely comforts in the camp and so on suggest the chancellor was rather unsuitable for military service. It is similarly unlikely that he possessed the charisma typical of military commanders. This is especially evident in his relations with his soldiers. The evidence at hand shows that prior to the last storming of Smolensk, Sapieha had either dismissed a majority of his mercenaries or allocated them to other locations. In one way or another, Sapieha’s men did not participate in the victorious storming of Smolensk.

Sapieha’s role in the Smolensk military campaign cannot be assessed based on the chancellor’s personal contribution alone. The sons, fiduciaries and servants (Aleksander Gosiewski, Jonas Gridičius) had become involved in the campain as a result of the chancellor’s activities, and themselves carried out important tasks at times. There is no doubt that the appointment of Alek-

V o l U M EN

II

sander Gosiewski as commander of the Polish garrison in Moscow must be related to Lew Sapieha’s refusal to go to Moscow himself.

In other words, Sapieha did not travel to Moscow because he saw that the promises already made by Stanisław Żółkiewski to the Muscovites were not aligned with Sigismund Vasa’s (Lit. Žygimantas Vaza, Pol. Zygmunt III Waza, King of Poland, 1587–1632, and Grand Duke of Lithuania, 1588–1632) plans. Precisely these actions made by the chancellor may be viewed as the features of a shrewd and insightful politician.

Following the start of negotiations with Moscow that took place near Klushino, the significance of Sapieha, an experienced negotiator, in the leadership circle of the military campaign once again grew. However, with the break down in negotiations in April, 1611, Sapieha’s position in the ruler’s circle weakened. A political conjuncture unfavourable to the Lithuanian chancellor became apparent at this time: failure of the plans for the peaceful occupation of Smolensk; the loss of one of their most important allies, Stanisław Żółkiewski; and Aleksander Gosiewski’s unsuccessful attempts at controlling the situation in Moscow. Most likely all of these aspects, as well as the chancellor’s constantly critical view of the king’s initiatives, distanced Sapieha from the ruler of the Commonwealth.

Although we do not hold any data indicating that during the entire military campaign Sapieha was constantly in favour of the idea of re-conquering Smolensk, that is precisely the impression that we get when we assess his concept for the declaration of war and efforts at rejoining the regained territories to the Grand Duchy of Lithuania. There is no doubt that the personal participation of Lew Sapieha in the campaign gave him a moral foundation for demanding that, for the last time in history, the borders of the Grand Duchy of Lithuania be markedly expanded. As we know, this demand was crowned in success.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

181

Prof. dr habil. Andrzej B. Zakrzewski

Uniwersytet Warszawski ul. Krakowskie Przedmiescie 26/28, 00-927 Warszawa andzak@adm.uw.edu.pl

U s t r ó j W i e l k i e g o K s i ę s t wa Litewskiego pod moskiewską o k upa c j ą w p o ł o w i e X V II w i e k u – niektóre aspekty Badania nad moskiewską okupacją Wielkiego Księstwa Litewskiego były przez wiele lat – w przeciwieństwie do szwedzkiego „potopu” – zaniedbane z przyczyn politycznych1. Od dwudziestu lat zmniejsza się jednak dysproporcja w poznaniu obydwu okupacji2. Do lepszego zbadania działalności „wiarołomnego nieprzyjaciela Moskwicina” przyczyni się niewątpliwie niedawna edycja pierwszych dwóch tomów źródeł, wydanych pod kierunkiem Elmantasa Meilusa3. Najnowszym jej efektem jest szkic Andreja Radamana o moskiewskiej okupacji Nowogródczyzny w latach 1657-16584. W zakresie dziejów politycznych tamtej epoki ostatnim słowem nauki jest monografia Borysa N. Florii o polityce Rosji wobec zachodnich sąsiadów5.

Szwedzi zdobyli zarówno Koronę, jak i części Wielkiego Księstwa Litewskiego. Moskwicini w Koronie ograniczyli się zasadniczo do napadów łupieżczych, natomiast ziemie Litwy historycznej zajęli z zamiarem stałego panowania na nich. Wprowadzili tam w latach 1655-1656 nowe organa administracyjne. Car Aleksy Michajłowicz obiecywał swoim nowym poddanym zachowanie większości ich dotychczasowych instytucji. Szlachcie zatem przyrzekł zachowanie: sejmików, sądów grodzkich i ziemskich, trybunałów, wybieralnych

1 Badania te rozwijała nauka rosyjska i radziecka, odmiennie jednak – jako „wyzwolenie” – postrzegając zajęcie Litwy historycznej przez armię moskiewską. Nieznana jest natomiast praca magisterska Henryka Wierzchowskiego „Rządy moskiewskie w Wilnie w XVII w. (1655-1661)” z 1928 r., zob. „Wykaz prac doktorskich oraz prac magisterskich i nauczycielskich przyjętych w latach 1923-1933 przez Komisję Egzaminacyjną Wydz. Humanistycznego U.S.B.”, zest. B. Zwolski, in: Księga pamiątkowa Koła Historyków słuchaczy Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, 1923-1933, Wilno 1933, s. 371.

urzędników6 oraz wsie wolnosti ułożonyje prawa litowskogo7. Podobne obietnice składał mieszczanom, a nawet Żydom i Tatarom8.

Dotyczyły one jednak tych, którzy przysięgli wierność nowej władzy. Niemała część mieszkańców, przede wszystkim przedstawicieli warstw wyższych, uciekła. Ci, którzy pozostali na miejscu mogli udać się ich śladem albo skorzystać z carskiej oferty. Z czasem oferta została nawet rozszerzona: Rzeczpospolita, poszukując sojuszników przeciw Szwecji, rozpoczęła w końcu sierpnia 1656 r. w podwileńskiej Niemieży trudne, kilkumiesięczne rokowania z Rosjanami.

Zakończono je w listopadzie podpisaniem rozejmu. Ustalono wówczas, że Moskwa zatrzyma zajęte terytoria, a na najbliższym sejmie zostanie przeprowadzona elekcja cara na króla polskiego. Aleksy Michajłowicz miał objąć tron po śmierci Jana Kazimierza. Udział szlachty z okupowanych przez Rosję ziem w tym sejmie leżał więc w interesie cara, dlatego zwołał on w 1657 r. sejmiki (o ile w nadzwyczajnej sytuacji można to określenie uznać za odpowiednie) wybierające na ów sejm posłów, mających przekonać braci do jego elekcji na tron9.

Tym sposobem zaistniała na okupowanych obszarach dwoistość urzędów i sądów: moskiewskich obok litewskich.

Początkowo w samej Moskwie nie istniał dla zajętych ziem Wielkiego Księstwa Litewskiego oddzielny prikaz, zatem sprawy okupowanych terytoriów rozdzielano, wedle przybliżonej właściwości, do innych prikazów. W końcu 1656 r. powstał specjalny prikaz Wielikogo Kniażestwa Litowskogo, niemniej niektóre kwestie, m.in. wyznaczenie wojewodów, załatwiały inne moskiewskie urzędy centralne, niekiedy – kilka jednocześnie.

Prikaz był zasadniczo najwyższym urzędem skarbowym i są-

2 Szkic rozwija pewne wątki sygnalizowane już wcześniej, zob. A. B. Zakrzewski, „Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksego Michajłowicza. Szlachta wobec nowej władzy”, in: Litwa w epoce Wazów, red. W. Kriegseisen, A. Rachuba, Warszawa 2006, s. 206, przyp. 4.

3 XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, t. I: Vilniaus miesto tarybos knyga, wybór E. Meilus, oprac. M. Čiurinskas, A. Kaminskas, E. Meilus (dalej: Vilniaus miesto tarybos…); t. II: 1655-1661 m. rusų okupacinės valdžios Lietuvoje dokumentai, wybór E. Meilus, oprac. I. Gerasimova, E. Meilus, S. Žemaitis (dalej: 1655-1661 m. rusų…), Vilnius 2011.

4 Radoman A. A. „Osobiennosti rossijskogo administrowannija i ugołownogo sudoproizwodstwa na okkupirowannoj territorii Nowogrodskogo wojewodstwa Wielikogo Kniażestwa Litowskogo, Russkogo i Żemajtskogo w 1657 – 1658 gg.”, in: Nasledije rossijskoj gosudarstwennosti. Materiały Mieżdunarodnogo „krugłogo stoła”, red. J. W. Anochin, Barnauł 2012, s. 24-41.

5 Floria B. N. Russkoje gosudarstwo i jego zapadnyje sosiedi (1655-1661 gg.), Moskwa 2010.

182

6 Zaborowskij L. W. Wielikoje Kniażestwo Litowskoje i Rossija wo wriemia polskogo Potopa (1655 – 1656 gg.). Dokumenty, issliedowanije, Moskwa 1994, s. 86-87, 90, 103-104; Malcew A. N. Rossija i Biełorussija w sieriedinie XVII wieka, Moskwa 1974, zwłaszcza s. 145.

7 Akty izdawajemyje Wilenskoju Kommisjeju dlia razbora Driewnich Aktow (dalej: AWAK), t. XXXIV, Wil’na 1909, s. 101 (nr 87).

8 Meilus E. „The Jews of Lithuania during the Muscovite Occupation (1655-1660)”, in: Lithuanian Historical Studies, nr 14, 2009, s. 59.

9 Floria B. N. Russkoje gosudarstwo i jego zapadnyje sosiedi (1655-1661 gg.), s. 111.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

dowym na zajętym obszarze10. Nadzorował też wypełnianie powinności wojskowych, a przetrwał zaś do wiosny 1666 r.11.

Instancją niższą wobec prikazu byli zasadniczo moskiewscy wojewodowie, ale reguły tej nie zawsze przestrzegano12. Do wojewodów należało dowodzenie wojskiem, a także odpowiedzialność za: wypełnianie służby wojskowej przez poddaną szlachtę Wielkiego Księstwa, stan zamków, wypełnianie powinności podatkowych, porządek publiczny, aprowizację i sądownictwo13. Organami wojewodów były z kolei: w zakresie sądownictwa – izba sądowa (ros. судная изба), z zasady pełniąca funkcję sądu między ludnością miejscową a Rosjanami14 (a także sądząca zamachy na tych ostatnich oraz ich grabieże15), w zakresie zarządu – izba zjazdowa (ros. съезжaя избa)16. Kompetencje izby sądowej traktowano jednak bardzo elastycznie: niektóre sprawy Moskwicinów przeciw połockim mieszczanom rozpatrywał tamtejszy sąd miejski17, podobnie jak i sprawy z powództwa połocczan18. Z kolei w Nowogródku sprawę szlachcica Mikołaja Minakowskiego (zapowiadającego w szynku, że Moskali i zdrajców spotka kara) rozpatrywała izba sądowa, ostatecznie jednak moskiewski wojewoda wileński uwolnił go od kary19. W Wilnie izba ta sądziła sprawy, w których stronami byli: tamtejsi mieszczanie20, szlachcic i chłop21, a nawet szlachcic i mieszczanin (którzy wdali się w bójkę)22. Można się domyślać, że sprawa mieszczanki wileńskiej przeciw chłopu stanęła na tym forum również z powodu wagi czynu: próby wprowadzenia do obiegu fałszywej monety23. Istotną rolę w takich sprawach odegrała zapewne bliskość i faktyczne funkcjonowanie izby sądowej, wobec braku sprawnego sądownictwa miejskiego.

Równolegle działać miały dotychczasowe instytucje stanowe: sejmiki i sądy szlacheckie, rady i sądy miejskie. W praktyce sądy szlacheckie nie zawsze funkcjonowały, choć będzie trudno ocenić skalę zjawiska, gdyż liczni ich urzędnicy i sędziowie uciekli lub zginęli, natomiast pozostali na miejscu woźni sądowi pełnili zapewne swoje funkcje24. Trybunał Główny w latach 1654 i 1655 sądził w bardzo ograniczonym zakresie: kadencję wileńską w 1654 r. zalimitowano z powodu zwołania pospolitego ruszenia, w roku ko10 Sprawy sądowe m.in.: Rossijskij Gosudarstwiennyj Archiw Driewnich Aktow, Moskwa (dalej: RGADA): f. 144 (Prikaz Wielikogo Kniażestwa Litowskogo), op. 2, nr 98, 1657 r.

11 Bogosłowskij M. M. „Prikazy Wielikogo Kniażestwa Litowskogo i Kniażestwa Smolenskogo w Moskowskom gosudarstwie”, in: Żurnal Ministerstwa Narodnogo Proswieszczenija, now. seria, cz. IV, Awgust 1906, s. 220-235.

12 Ibid., s. 230.

13 Meilus E. „Życie codzienne w Wilnie w czasie okupacji moskiewskiej 1655-1661”, in: Litwa w epoce Wazów, red. W. Kriegseisen, A. Rachuba, Warszawa 2006, s. 135.

lejnym przerwano, a w kadencji nowogródzkiej, podobnie jak mińskiej, w ogóle nie sądzono. W latach 1656-1661 Trybunał niefunkcjonował25. W pewnym sensie było to nawet na rękę wileńskim mieszczanom, którym w przeszłości dały się we znaki nadużycia deputatów trybunalskich, żądających kwater i wypędzających z domów ich prawowitych gospodarzy. Skarżyli się na to Carowi Jego Mości wysłannicy miasta, proszący w 1658 r. w Moskwie o potwierdzenie jego praw26. Być może okupant przewidywał nawet przywrócenie Trybunału, bowiem Aleksy Michajłowicz, potwierdzając prawa Wilna stwierdzał, że deputaci trybunalscy mają gotówką płacić za wynajem kwater27. Jest to jednak hipoteza wymagająca szerszego dowodu: być może mieszczanie asekurowali się na bliżej nieokreśloną przyszłość, a car automatycznie potwierdził ich prośby. Jakoś zapewne funkcjonowały sądy duchowne – przynajmniej prawosławne: jesienią 1656 r. sąd magistratu połockiego skierował sprawę mieszczanina mohylewskiego Wasila Fedorowicza do sądu duchownego28.

Wbrew carskim gwarancjom, szlachtę mińską sądził tamtejszy wojewoda Fiodor Arsienjew, a nawet pociągał ją do robót budowlanych przy tamtejszym zamku. Z tego powodu mińszczanie skierowali do Aleksego Michajłowicza dwóch posłów, którzy uzyskali pismo zachowujące szlachcie dawne prawa i zakazujące zmuszania jej do pracy przy budowie zamku. Gdy jednak posłowie wrócili do Mińska, wojewoda wskazał drugą carską gramotę, aprobującą jego działania29. W tej sytuacji wysłano do Moskwy Jędrzeja Cedrowskiego, który uzyskał kolejne pismo, tym razem wiążące, i wrócił z nim do Mińska30. Na podstawie tego dokumentu szlachta wybrała na sejmiku 20 stycznia 1657 r. trzech sędziów i jednego pisarza, wojewoda zaś wybór ten potwierdził: I sudiatsa mież siebia piered swoimi wybornymi sudiami po swoim prawam31. Trzeba jednak zauważyć, że do wyboru składu sądu doszło po półrocznej zwłoce. Pismo carskie w tej sprawie dotarło do Mińska 11 sierpnia 1656 r., wojewoda zakomunikował jego treść szlachcie, która – wysłuchawszy – rozjechała się do domów. Urzędnik skarżył się więc carowi, że nie wie co robić, gdyż sądu nie wybrano, natomiast mnogije szliachta ob sudie prijezżajut i bjut czołom. W końcu września monarcha polecił nakazanie szlachcie wyboru sędziów, z równoczesnym zagrożeniem, że jeśli tego nie dopełni – będą ją sądzić wojewodowie32. Można tylko przypuszczać, że przyczyną późnego wyboru była trudność w zebraniu w miarę reprezentatywnego sejmiku33. Zapewne skład sądów wybrano w sytuacji nawarstwienia licznych spraw nieosądzonych i wobec zagrożenia bezpośrednim sądownictwem wojewodów.

14 Np. 1655-1661 m. rusų…, nr 75, s. 184-188.

15 Ibid., nr 93-94, s. 213-220; nr 96-97, s. 221-228.

16 Do izby zjazdowej wezwano 13 lipca 1656 r. szlachtę kowieńską, żądając pełnienia służby wojskowej, do czego nie kwapiła się ona bynajmniej, patrz: Floria B. N. Russkoje gosudarstwo i jego zapadnyje sosiedi (1655-1661 gg.), s. 88.

17 „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, wyd. M. J. Gordiejew, przyg. A. B. Downar, in: Driewniejszyje goroda Biełarusi: Połock, Minsk 2012, nr 32, s. 572; nr 44, s. 582; nr 55, s. 591-592; nr 121, s. 649-650.

18 „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, nr 45, s. 582-583.

20 1655-1661 m. rusų…, nr 83, s. 198-199; nr 89, s. 209-210; nr 91, s. 211 (w tym przypadku doszło do pojednania).

21 Ibid., nr 90, s. 210.

27 Ibid., nr 320, s. 569.

28 „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, nr 27, s. 568.

30 Dwa pamiętniki z XVII wieku – Jana Cedrowskiego i Jana Floriana Drobysza Tuszyńskiego, wyd.

A. Przyboś, Wrocław 1954, s. 11-12, zob. Biełaruski Archiŭ, t. III, nr 131, s. 195.

31 Biełaruski Archiŭ, t. III, nr 145, s. 206; zob. Malcew A. N. Rossija i Biełorussia, s. 152.

32 Biełaruski Archiŭ, t. III, nr 136, s. 198-199.

22 Ibid., nr 104, s. 235-236.

23 Ibid., nr 92, s. 212-213.

24 „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, nr 102, s. 630-631; nr 103, s. 631-635.

II

26 1655-1661 m. rusų…, nr 260, s. 461.

29 Biełaruski Archiŭ, t. III, Miensk 1930, nr 121, s. 187-188.

19 Radaman A. A. „Osobiennosti rossijskogo administrowannija...”, s. 35-36.

V o l U M EN

25 Deputaci Trybunału Głównego Wielkiego Księstwa Litewskiego (1582-1696). Spis, opr. H. Lulewicz i A. Rachuba, Warszawa 2007, s. 277-284.

33 Na niewielką liczebność ówczesnych sejmików zwrócił uwagę A.N. Malcew, „Nakazy biełorusskich i litowskich szliachetskich sejmikow 1657 g.”, in: Problemy obszczestwienno – politiczeskoj istorii Rossii i sławianskich stran, Moskwa 1963, s. 264.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

183

W powiecie lidzkim „pod jarzmem nieprzyjacielskiej niewoli” zwyczajne sądy nie działały, zatem w roku 1657 lub na początku następnego tamtejsza szlachta powołała sąd specjalny. Zebrała się na zwykłym miejscu sejmików i powołała sądy swoje compositi recentum criminum, składające się z pozostałych jeszcze w powiecie sędziów sądu ziemskiego i grodzkiego oraz trzech szlachty, zgodnie wybranych przez sejmik34. Nic nie wiadomo na temat uzyskania akceptacji moskiewskiego wojewody czy Cara Jego Mości dla tego wyboru, można jednak przypuszczać, że zgoda taka była niezbędna. Z kolei szlachta oszmiańska zebrała się 13 kwietnia 1657 r.: „za wydaniem uniwersałów od Ich M Panów urzędników ziemskich i grodzkich na obranie według hramot Jego Carskiej Mości Pana Naszego Miłościwego posłów na sejm”. Jednocześnie – wobec zagrożenia bandytyzmem – powołała „i rotmistrzów na animadversie kup swawolnych”. Rotmistrzów wybrano „stosując się do woli Jego Mości Pana wojewody wileńskiego”. Wprawdzie listów przypowiednich szlachta nie otrzymała od cara ani od hetmanów, ale wyboru dokonała: „otrzymawszy od Cara JMPN Miłościwego nie po jednokrotnej wszystkich praw, wolności, swobód i porządków trybu żołnierskiego aprobatą”35.

Tydzień później ci sami sejmikujący wydali kolejne laudum, powołując się na to, że „Car JM Pan nasz Miłościwy prawa i wolności nasze potwierdzić raczył” – obrała „sposrzodka siebie konsyliarzów ex ea ratione, że na częste sejmiki, zjazdy być nie mogą, dla odległości miejsca, a co większa, każdy in armis przeciwko swawolnym pogotowie z ich Msciów PP Obywatelów zostawać powinien”36. Powołano więc sejmikowy organ wykonawczy, zbliżony do instytucji konfederackich, jego podstawą była jednak – przynajmniej w deklaracji dla nowych władz – carska konfirmacja. Sejmiki przekształcały się więc stopniowo w organy zarządu terytorialnego i reprezentację szlachty wobec okupacyjnej władzy. Ta zaś nader podejrzliwie patrzyła na szlacheckie zebrania. Jak opisywali to sami sejmikujący w styczniu 1658 r. w Oszmianie, oskarżano „nas za zdrajców i buntowników / czego nigdy na nas dowieść nie mogą i w pomyśleniu naszym nie było i nie masz / udają”37. Na wieść o popisie, który miał odbyć się w tejże Oszmianie 23 kwietnia tr. wojewoda wileński Michaił Szachowski wysłał tam swego oficera. Ten wyjaśnił, że żadnego popisu nie było, szlachta zaś zjechała się celem wyboru wysłannika, mającego przedstawić carowi skargi powiatu38.

Być może łatwiej funkcjonowały dotychczasowe organa w przynajmniej niektórych miastach. Przemysław Borowik sądzi, że w Grodnie władze miejskie funkcjonowały zapewne przez czas obydwu moskiewskich okupacji, choć nie zawsze wyłonione w procedurze i w składzie przewidzianym przez prawo. Również sąd wójtowsko-ławniczy raczej pełnił swe funkcje, choć prawdopodobnie z przerwami, a sądził wedle nieco zmienionej procedury39. Aleksy

Michajłowicz w Połocku pozostawił sąd miejski, sądzący zarówno sprawy cywilne, jak i karne miejscowej ludności. Apelacje od jego wyroków kierować można było do moskiewskiego wojewody, od którego odwołać się można było do cara40. W praktyce nie było to chyba łatwe41. W Wilnie – wedle Elmantasa Meilusa – sądy miejskie zaczęły sądzić w 1657 r., czyli półtora roku po zdobyciu miasta42. Mieszczanom jednak nie podobała się możliwość apelacji od ich wyroków do wileńskiego wojewody, stąd też wiosną 1658 r. wysłańcy miasta mieli upraszać Najjaśniejszego Cara Jego Mości, aby przy wartości przedmiotu sporu przewyższającej 300 złotych – przysługiwała apelacja bezpośrednio do niego43, co Aleksy Michajłowicz zaakceptował44. Można sądzić – choć na podstawie jednostkowego przykładu – że odwołanie się do izby sądowej mogło służyć jako swego rodzaju groźba: wileński kupiec Krzysztof Ignatowicz ze wspólnikiem zmusili innego kupca – Zachariasza Kaneckiego do podpisania niekorzystnego zobowiązania, albowiem „Sędzią moskiewskim straszyć poczęli”45. Odmienna była chyba sytuacja Mohylewa: w mieście, które samo otworzyło bramy wojskom moskiewskim, zachowano dotychczasowe sądy miejskie. Rozszerzono nawet ich właściwość poprzez likwidację jurydyk, poddając im też sprawy wszystkich mieszkańców miasta bez względu na ich przynależność stanową, zaś wojewodzie zakazano wkraczania w ich kompetencje46.

W miastach funkcjonowały również organa nadzwyczajne.

Tak było w Wilnie, gdzie od końca 1656 r. stopniowo wznowiły działalność organa samorządu miejskiego, w których – jak zauważa David Frick – starano się zachować parytet wyznaniowy katolików i prawosławnych47. Dodatkowo jednak ludność podzielono na dziesiątki, pięćdziesiątki i setki, na czele których postawiono mieszczan odpowiedzialnych za porządek48. Podobny podział zastosowano i w Połocku, gdzie powołano również nowy urząd: cełowalnika kazny gosudariewy – zapewne poborcę podatków ustanowionych przez nowe władze49. Gdy w Wilnie w 1657 r. wybuchła epidemia dżumy powołano tymczasowy zarząd miasta, analogiczny do innych miast ówczesnej Rzeczypospolitej50. Składał się on z pięciu rajców pod kierownictwem tzw. wójta powietrznego Józefa Kojrelewicza51. Przyznano temu zarządowi nie tylko uprawnienia porządkowe (m.in. „swowoleństwu ruskich ludzi zabiegać będzie”), ale również sądownictwo we wszelkich sprawach miejskich z apelacją do moskiewskiego wojewody. W wypadku zwolnienia

40 Gardzejeŭ, M. „Połacki magistrat u czasy wajny 1654-1667 gg.”, in: Wesci NAN Biełarusi, nr 3, 2000, ser. gumanitarnych nawuk, s. 67.

41 Ibid., s. 67-68.

42 Meilus E. Życie codzienne w Wilnie w czasie okupacji moskiewskiej 1655-1661, s. 133.

43 1655-1661 m. rusų…, nr 260, s. 459.

44 Ibid., nr 320, s. 569.

45 Ibid., nr 344, s. 479, por. nr 345, s. 479-480 i nr 352, s. 484-485.

34 Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131, opr. A. Rachuba, Warszawa 2001, s. 36-37 (nr 66).

35 Gosudarstwiennyj Istoriczeskij Muziej, Otdieł Rukopisnych Istocznikow, Moskwa (dalej: GIM), f. 2, nr 30, 13 IV 1657 r. Malcew A. N. Nakazy biełorusskich, s. 266, wykorzystał to laudum w rosyjskim tłumaczeniu.

47 Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, opr. D. Frick, Warszawa 2008, s. 570.

48 Meilus E. Życie codzienne w Wilnie w czasie okupacji moskiewskiej 1655-1661, s. 132.

49 Gardzejeŭ M. „Połacki magistrat u czasy wajny 1654-1667 gg.”, s. 68.

50 Zob.: Karpiński A. W walce z niewidzialnym wrogiem. Epidemie chorób zakaźnych w Rzeczypospolitej i ich następstwa demograficzne, społeczno-ekonomiczne i polityczne, Warszawa 2000, s. 82 i następne.

36 GIM, f. 2, nr 30, 23 IV 1657 r.

37 RGADA, f. 79, op. 1, 1657 r., nr 27, s. 45.

38 1655-1661 m. rusų…, nr 287, s. 512-514.

39 Borowik P. „Funkcjonowanie samorządu miejskiego w Grodnie podczas ‹potopu moskiewskiego› (1655-1661) oraz kilka uwag o zniszczeniu miasta przez Moskali”, in: Garadzenski palipsest XIIXX stst., red. A. Smalenczuk, Goradnia 2008, s. 33-36.

184

46 Mieleszko W. I. Mogilew w XVI-seredinie XVII w., red. Z. J. Kopysskij, Minsk 1988, s. 237.

51 Meilus E. „Przynależność etniczna wilnian i ich lojalność względem władzy w czasie wojen z Moskwą w połowie XVII w. Rozważania nad tematem”, in: Kultura Litwy i Polski w dziejach. Tożsamość i współistnienie, red. J. Wyrozumski, Kraków 2000, s. 99. Wójt pośmiertnie nie uniknął oskarżeń o nadużywanie urzędu, patrz: Meilus E. Życie codzienne w Wilnie w czasie okupacji moskiewskiej 16551661, s. 139.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

się miejsca jednego z rajców vacat uzupełniano przez kooptację52.

Wznowiły również działalność cechy, trudno jednak ocenić czy wszystkie, w jakiej skali i formach53.

Równoległe współistnienie dwóch systemów władzy, moskiewskiego i dotychczasowego, nie działało jednak dobrze. Moskiewscy wojewodowie nie radzili sobie z zapewnieniem porządku.

Pomimo podejmowanych niekiedy starań, nie zdołali skutecznie przeciwdziałać54 samowolnym rekwizycjom, dokonywanym rzekomo w imieniu cara55. W praktyce organami władzy byli również lokalni dowódcy moskiewscy, którzy dawali się szlachcie we znaki. Stąd też 3 stycznia 1658 r., na roczkach grodzkich, szlachta oszmiańska wybrała dwóch posłów do „JWJ Mci Pana Wasila Borysowicza Szeremietia bojarzyna, wojewody i namiestnika biełozierskiego, gubernatora WXL”. Posłowie mieli m.in. skarżyć się na gwałty i rabunki załóg rosyjskich, które oskarżały szlachtę o zdradę i bunt, nie dopuszczając do wojewody ze skargami56.

Wojewodowie nie rozumieli również ograniczeń, które nakładały na ich władzę carskie gwarancje dane szlachcie57. Szlachcie oszmiańskiej kazano budować zamek w Miadziole58. Podobne obowiązki nałożył na szlachtę mińską tamtejszy wojewoda Fiodor Arsienjew. Stąd też szlachta starała się porozumieć z Jego Carskim Wieliczestwem ponad głowami wojewodów. Mińszczanie – jak wyżej wskazano –– dwakroć kierowali poselstwa do Aleksego Michajłowicza i bynajmniej nie byli wyjątkiem. Bezpośredni kontakt z carem wolała nie tylko szlachta. Wiosną 1657 r. udał się do niego „w sprawach miejskich połockich” tamtejszy burmistrz Kuźma Naumowicz59. Również mieszczanie wileńscy wysłali wówczas do władcy swoją delegację, którą zatrzymano w Borysowie. Rok później ponownie wysłano do Moskwy delegację, zaopatrzoną w całkiem szczegółową instrukcję, dotyczącą zarówno utrzymania dawnych praw, jak i ukrócenia nadużyć aktualnej administracji60, zaś „najmiłościwszy monarcha” spełnił prośby poddanych61.

Zarysowany tu obraz jest – mimo wszystko – zbyt schematyczny i zbyt statyczny. Nie ukazuje skali bezprawia: powszechnej grabieży, zarówno ze strony wojska wszystkich stron konfliktu, jak i pospolitych bandytów. Ilustruje ją za to, wspomniana już, instrukcja dla posłów oszmiańskich z 3 stycznia 1658 r.: „Więc, że załogi Jego Carskiego Wieliczestwa Pana Naszego dla powietrza od Pana wojewody wilenskiego w Smorgoniach, w Daniuszewie, w Lebiedziewie i na naszych różnych miejscach zostawione niesłusznymi swymi postempkami, zdzierstwem i gwałceniem prawa, wia-

ry i wolności naszych najeżdżaniem na domy szlacheckie, męczeniem i biciem, braniem pieniężnych okupów wiele nam Braci nie tylko świeżo przybyłych, ale i przedtym mieszkających rozpędzili, i do końca rozpędzić obiecują, jakosz w płon brać i scinać przechwalaiąc się, gumna w domach szlacheckich młócą, niewiasty, mężatki i poczciwe panienki gwałcą, chłopów i mieszczan naszych każąc się im wykupować, też roboty i posłuszeństwa panom pełnić zakazują, slachtę na drogach i przewozach przejmując rozbijają, w domach szlacheckich, co się podoba biorą, sprawiedliwości nam z swawolnych nie czynią”62. Aktów przemocy dopuszczali się nie tylko obcy, ale i żywioł miejscowy, który załatwiał przy pomocy nowej władzy swoje sprawy; np. Mikołaj Ciechanowiecki wyzuwał prawowitych właścicieli z ich dóbr, w 1658 r. najeżdżał też ziemię brańską63, bezprawnie uwięził kilku szlachty oszmiańskiej64, uzyskiwał też dla siebie carskie nadania w Wilnie65.

Ponadto sytuacja w organach lokalnego zarządu zmieniała się w zależności od zmian położenia wojujących stron. Przykładem może być sędzia grodzki oszmiański Jan Koreywa: w 1655 r. przysiągł Aleksemu Michajłowiczowi66, cztery lata później – poprowadził szlachtę przeciw moskiewskiej piechocie67, zaś po roku podpisał list szlachty oszmiańskiej do wojewody Daniły Myszeckiego z prośbą o zachowanie praw szlachty i ochronę jej przed żołnierską samowolą68. Być może to właśnie jego wspomina wzmianka o zdradzie szlachcica oszmiańskiego, który jeździł do cara, a następnie wzywał hetmana Pawła Sapiehę do przysłania chorągwi dla schwytania moskiewskich poborców69. Po bitwie pod Połonką w 1660 r. pewna część szlachty ruskiej, służąca uprzednio carowi, przeszła do chorągwi Pawła Sapiehy70. Taka praktyka nie była odosobniona.

W rzeczywistości sejmiki zwoływał nie tylko Aleksy Michajłowicz, ale i Jan Kazimierz. Król nie godził się bowiem aby ci, którzy złożyła przysięgę wierności carowi, brali udział w ewentualnej elekcji jego następcy, a ustami swego wysłannika ostrzegł, że szlachta koronna nie przyjmie ich do koła elekcyjnego71. Rozsyłał też własne uniwersały sejmikowe. Jego legat Krzysztof Mirski wysłał latem 1658 r. do wojewody Michaiła Szachowskiego prośbę o zgodę na bezpieczny przejazd72. Tenże wojewoda zbierał zresztą informacje o szlacheckich zgromadzeniach73. Równolegle, już poza zasięgiem wojsk moskiewskich, istniały sejmiki egzulanckie, gromadzące szlachtę, która uciekła przed „wiarołomnym nieprzyjacielem Moskwicinem”74. Szlachta – co prawda poza zasięgiem

52 Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, nr 31; też: AWAK X, Wilna 1879, s. 273-274, tam błędy, poprawione przez D. Fricka.

62 RGADA, f. 79, op. 1, 1657 r., nr 27, s. 45.

53 Świadczy o tym instrukcja dla posłów magistratu i pospólstwa wileńskiego do Aleksego Michajłowicza, podpisana m.in. przez starszych cechowych w imieniu czterech cechów wileńskich: Akty cechów wileńskich 1495-1759, zebr. H. Łowmiański przy współudziale M. Łowmiańskiej i S. Kościałkowskiego, red. nauk., przedm. i skorowidze J. Jurkiewicz, Poznań 2006, nr 265, s. 259; patrz także kwit starszych cechu safianników: Vilniaus miesto tarybos…, nr 166, s. 293.

64 RGADA, f. 79, op. 1, 1657 r., nr 27, s. 47.

54 W takiej sytuacji Michaił Szachowski prosił cara o wskazówki, patrz: 1655-1661 m. rusų…, nr 182, s. 349.

63 Dumin S., Rachuba A., Sikorska-Kulesza J. Ciechanowieccy herbu Dąbrowa, Warszawa 1997, s. 42-43.

65 1655-1661 m. rusų…, nr 210-211, s. 384-386.

66 Monumenta Historica Res Gestas Europae Orientalis Illustrantia, Fontes XV-XVII saec.: vol. IV: Kriestopriwodnaja kniga szliachty Wielikogo Kniażestwa Litowskogo 1655 g. – Rejestr przysięgowy szlachty Wielkiego Księstwa Litewskiego 1655 r., wyd. E. E. Łykowa, M. Kulecki, Moskwa-Warszawa 1999, s. 86.

67 1655-1661 m. rusų…, nr 377-378, s. 653-662.

55 Ibid., nr 249, s. 425-427.

68 Ibid., nr 404, s. 703-706.

56 RGADA, f. 79, op. 1, 1657 r., nr 27, s. 45: „i do wojewody ze skargą niedopuszczaną”.

69 Ibid., nr 395, s. 687.

57 Przykładowo: W. I. Mieleszko, Mogilew w XVI-sieriedinie XVII w., s. 256.

70 Kossarzecki K. Kampania roku 1660 na Litwie, Zabrze 2005, s. 233.

58 1655-1661 m. rusų…, nr 249, s. 427.

71 Floria B. N. Russkoje gosudarstwo i jego zapadnyje sosiedi (1655-1661 gg.), s. 224.

59 Gardzejeŭ M. „Połacki magistrat u czasy wajny 1654-1667 gg.”, s. 67; idem, „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, nr 63, s. 597.

72 1655-1661 m. rusų…, nr 326, s. 577-578.

60 1655-1661 m. rusų…, nr 260, s. 457-468.

61 Ibid., nr 320, s. 567-569.

V o l U M EN

II

73 Ibid., m.in.: nr 372, s. 643; nr 375, s. 651.

74 Ukazywał je m.in. uniwersał Jana Kazimierza na sejmiki przed sejmem zapowiadanym na lipiec 1658 r., patrz: 1655-1661 m. rusų…, nr 316, s. 561.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

185

Moskwy, podczas konwokacji brzeskiej 1657 r. – prosiła Jana Kazimierza o zwołanie sejmiku egzulanckiego w pobliskim Kamieńcu.

Z udziału mieli być jednak wykluczeni ci, którzy przysięgli Aleksemu Michajłowiczowi: „żeby ci zawojowani wichrzyć nie chcieli”75.

Gdy nie było powodu (lub pretekstu) do zebrania się na sejmiku – naród polityczny Wielkiego Księstwa wykorzystywał do swych celów również zjazdy sądowe, jak na wspomnianych roczkach trzykrólskich oszmiańskich w 1658 r.

Organy działające pod władzą Moskwy niekiedy starały się uzyskać zatwierdzenie swoich działań ze strony prawowitego monarchy – Jana Kazimierza. Wspomniane laudum powiatu lidzkiego przesłano do zatwierdzenia, a Jan Kazimierz dokonał go 28 lutego 1658 r., motywując: „aby za milczeniem zwyczajnych sądów w rozpustnych swawola i ukrzywdzonym w sprawiedliwości świętej uszczerbek się nie mnożył” oraz aby wyroki tego sądu były egzekwowane i miały moc rozstrzygnięć sądów zwykłych. Zgodnie z królewskim zatwierdzeniem organ ten miał funkcjonować aż do „postanowienia z carem moskiewskim pokoju”76. Podobnie uczynili półtora roku później szlachta i mieszczanie grodzieńscy. Gdy „car moskiewski na instancyją obywatelów [...] stanowi szlacheckiemu ziemską i grodzką, a miastu Grodnu jurysdykę majdeburską przywrócił”, zainteresowani zwrócili się do Jana Kazimierza o zatwierdzenie tych sądów, co też ten uczynił. Motywem było zapewnienie pewności obrotu prawnego: nienaruszalności orzeczeń i wpisów umieszczonych w księgach miejskich77. Nie zawsze jednak król zatwierdzał takie decyzje: nie wiadomo, czy jeszcze pod władzą Cara Jego Mości, czy już po wyzwoleniu, sejmik piński wydał wyrok w sprawie własności majątku szlacheckiego i prawowity monarcha musiał to orzeczenie uchylić78.

Jak każda wojna, najazd moskiewski stworzył problemy w zakresie prawa prywatnego. Zniszczeniu ulegały dokumenty. W obawie przed grabieżą mieszkańcy ukrywali cenniejsze ruchomości, co w następnych latach rodziło spory o ich przynależność79. Ucieczki i powroty stały się źródłem sporów o użytkowanie domów w miastach, czasowo porzuconych, następnie zaś zajętych przez nowych mieszkańców80. Sprawy o sprzeniewierzenie mienia cechowego ciągnęły się w Wilnie aż po rok 166381. Czas wojny spowodował konieczność zawieszenia spłat długów między osobami. Była to potrzeba tak powszechna, że odpowiednie decyzje podejmował zarówno Jan Kazimierz82, jak i Aleksy Michajłowicz83. Zniszczenia wojenne spowodowały również starania o uwolnienie od ciężarów żołnierskich (czynszów, stacji, podwód), którym zubożała ludność nie mogła podołać84. Zmiana nastąpiła też przy zapisywaniu vadium (zaręki) – tu króla zastąpił car85.

Nastąpiła również przyśpieszona wymiana właścicieli. Pod rządami Moskwy niektórzy – jak wspomniany wyżej Ciechanowiecki – uzyskiwali nadania po uciekinierach. Z kolei Jan Kazimierz aktywnych zdrajców pozbawiał majątków, choć bez wyroku sądu sejmowego było to sprzeczne ze Statutem litewskim86, a skonfiskowanymi dobrami wynagradzał tych, którzy dochowali mu wierność. Przykłady są stosunkowo liczne: w 131 księdze wpisów Metryki Litewskiej na ogółem 1114 wpisów jest prawie 100 takich nadań87. Problemy zaczynały się, gdy monarcha – mylnie poinformowany – dobra konfiskował, po czym okazywało się pozbawiony majątku nigdy nie był zdrajcą i dokument nadawczy trzeba anulować88. Podobnie działo się, gdy król nadawał dobra po zdrajcy, następnie obdarzał go „amnistyją wieczną”, przywracając majątki89. Niekiedy przywilej zawierał szczegółowe zasady podziału składników majątkowych pomiędzy obydwu posesorów: zasłużonego i amnestionowanego90. Spory na tym tle toczyć się mogły i kilkanaście lat91.

Podsumowując rozważania na temat ustroju, należy zauważyć istnienie dwuwładzy: z jednej strony organy moskiewskie (car, prikaz Wielkiego Księstwa Litewskiego i wojewodowie), z drugiej – organa szlacheckie i miejskie (sejmiki i zjazdy oraz burmistrzowie i rady miejskie). Sejmiki i zjazdy powoływały ad hoc organa wykonawcze, mające m.in. wyręczać nieobecnych lub pozbawionych uprawnień starostów. Jednocześnie szlachta, bojąc się oskarżeń o spiski, zapewniała moskiewskie władze, iż czyni to na podstawie przywilejów zatwierdzonych przez „Cara Jego Mość”.

Sądownictwo sprawowały – o ile zdołały się odbudować – dotychczasowe sądy (szlacheckie i miejskie). Apelacja od orzeczeń sądów miejskich przysługiwała do wojewodów, a następnie do cara. Wobec nieistnienia Trybunału apelacja od sądów szlacheckich była utrudniona; mogły ją rozpatrywać sądy wojewodów lub prikaz Wielkiego Księstwa Litewskiego. Istniały również sądy szczególne, powoływane przez szlachtę. Zapewne sprawiedliwość wymierzały też szlacheckie zgromadzenia – sejmiki. Nie można też wykluczyć działalności sądów polubownych (kompromisarskich) oraz sądownictwa wojskowego. Wobec konieczności zapewnienia w przyszłości niewzruszalności wyroków szlachta starała się, przynajmniej niekiedy, o zatwierdzenie funkcjonowania sądów szczególnych przez prawowitego władcę – Jana Kazimierza.

Badania nad ustrojem i prawem Litwy „pod wysoką carską ręką” uzyskały świeży impuls dzięki publikacji – na razie – dwóch tomów nowych źródeł. Warto takie badania podejmować, gdyż mogą ukazać zarówno cechy szczególne kultury prawnej Wielkiego Księstwa, jak i stopień trwałości poszczególnych jej elementów.

75 Rachuba A. Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 15691763, Warszawa 2002, s. 304, por. Akta zjazdów stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego, t. II: Okresy panowań królów elekcyjnych XVI-XVII wiek, opr. H. Lulewicz, Warszawa 2009, s. 366.

76 Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131, nr 66, s. 36-37.

77 Ibid., nr 770, s. 228-229.

78 Ibid., nr 30-31, s. 25-26; nr 154, s. 57-58.

79 Meilus E. Życie codzienne w Wilnie w czasie okupacji moskiewskiej 1655-1661, zob. literatura; „Akty knigi połockogo magistrata za 1656-1657 gg.”, nr 20, s. 560.

86 Wisner H. Janusz Radziwiłł 1612-1655, Wojewoda wileński, hetman wielki litewski, Warszawa 2000, s. 203.

80 „Akty knigi połockogo magistrata za 1656 –1657 gg.”, s. 558.

81 Akty cechów wileńskich 1495-1759, s. 259-261.

82 Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131, nr 41, s. 30; 866, s. 268; 870, s. 271-272; 921, s. 290; 1104, s. 368.

83 Gardzejeŭ M. „Połacki magistrat u czasy wajny 1654-1667 gg.”, s. 66.

84 Przykładowo: Merecz 1655 r., Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. V: Merkinė, oprac.

A. Baliulis, Vilnius 2007, nr 136, s. 357-358.

85 1655-1661 m. rusų…, nr 344, s. 479.

186

87 Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131.

88 Ibid., nr 281. Inne przykłady, nr 379, s. 112; 552-556, s. 160-161; 825, s. 246-247.

89 Casus Łukasza Jelskiego: Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131, nr 64, s. 35-36; 523, s. 149; 418, s. 122 i 478, s. 138.

90 Metryka Litewska. Księga wpisów nr 131, nr 580, s. 171-172.

91 Por. Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 22-25.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Andžejus B. Zakševskis (Andrzej B. Zakrzewski)

K a i k u r i e X V II a . v i du ry j e M a s k v o s o k upu o t o s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s s a n t va r k o s a s p e k ta i Santrauka Maskvos okupuotose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse egzistavo dvigubi – Maskvos ir Lietuvos – urėdai ir teismai.

1656 m. pabaigoje Maskvoje atsirado specialus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prikazas (prikaz Velikogo Kniažestva Litovskogo). Jam tiesiogiai pavaldūs buvo Maskvos paskirti vaivados – nors to principo ne visada paisyta. Vaivados buvo kariuomenės vadai, privalėję rūpintis, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai atliktų karo tarnybą. Jie buvo atsakingi už pilių priežiūrą, mokesčių ir prievolių surinkimą, viešąją tvarką, aprūpinimą ir teisėtvarką. Vaivadoms pavaldžios institucijos teisėtvarkos srityje buvo teismai (судная изба), dažniausiai atlikdavę arbitro vaidmenį sprendžiant nesutarimus tarp vietinių ir rusų (taip pat ir tada, kai reikėdavo tirti pasikėsinimų prieš rusus ir jų apiplėšimų atvejus), o valdymo srityje – suvažiavimai (съезжaя избa).

Lygiagrečiai turėjo veikti iki tol egzistavusios luominės institucijos: seimeliai ir bajorų teismai, miestų tarybos ir teismai, galbūt ir bažnytiniai teismai – bent jau stačiatikių. Praktiškai jie ne visuomet veikė, nors sunku įvertinti šio reiškinio apimtis. Bajorai steigdavo specialiuosius teismus. Kartais teisingumą vykdė bajorų seimeliai. Galėjo veikti taikos (kompromisiniai) teismai ir karinė teismų sistema. Savo funkcijas atliko miestų valdžia, nors ji ne visada būdavo sudaroma pagal įstatymo numatytas procedūras ir netapdavo įstatymiška struktūra. Miestų gyventojai buvo skirstomi į dešimtukus, penkiasdešimtukus ir šimtukus, o šiems vienetams vadovauti buvo skiriami atsakingi už tvarką miestiečiai. Seimeliai ir suvažiavimai steigdavo vienkartines, laikinas (ad hoc) vykdomąsias institucijas, atlikdavusias, be kita ko, seimelyje nedalyvaujančių ar įgaliojimų netekusių seniūnų pareigas. Bajorai bijojo būti apkaltinti maištavimu, todėl nuolat tikino maskvėnų

valdžią, kad visa tai jie daro remdamiesi privilegijomis, patvirtintomis Jo Didenybės Caro.

Abi valdžios sistemos – maskvėniška ir ankstesnė, vietinė – funkcionavo vienu metu, bet tai buvo neveiksminga. Maskvos atsiųsti vaivados nesugebėjo palaikyti tvarkos: nepajėgė suvaldyti savavališkų rekvizicijų ir plėšikavimo. Jie nesuprato ir valdžios apribojimų, kurie kilo iš caro suteiktų bajorams garantijų dėl ligi tol turėtų luominių teisių. Praktiškai kaip valdžia veikė ir vietiniai rusų kariuomenės vadai, dėl kurių piktnaudžiavimo kentėjo visi luomai. Dėl šių priežasčių Lietuvos gyventojai susisiekdavo su Jo Didenybe Caru tiesiogiai, siųsdami pas jį pasiuntinius ir aplenkdami vaivadas.

Rusų okupacija ir valdymas kėlė problemų ir privačios teisės srityje: dėl dokumentų dingimo arba sunaikinimo, taip pat dėl to, kad gyventojai, bijodami būti apiplėšti, slėpdavo vertingesnius kilnojamuosius daiktus, todėl vėliau kildavo ginčų dėl jų priklausomybės. Asmenims pabėgus arba sugrįžus santykinai retai rasdavosi kaltinimų dvipatyste ir daug dažniau konfliktų dėl namų miestuose, kurie buvo pabėgėlių palikti ir užimti naujakurių, naudojimo.

Dėl karo sąlygų kilo būtinybė atidėti ir skolų grąžinimą. Poreikis nukelti skolų grąžinimo terminus buvo beveik visuotinis, nes atitinkamus sprendimus priimdavo ir Respublikos valdovas Jonas Kazimieras Vaza, ir Maskvos caras Aleksejus Michailovičius. „Aukštąja caro ranka“ valdomos Lietuvos santvarkos ir teisės tyrimams naują impulsą davė Elmanto Meilaus parengtų dviejų naujų šaltinių rinkinių pasirodymas. Šiuos tyrimus reikia tęsti, nes kaip tik jie galėtų atskleisti ir bendruosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinės kultūros bruožus, ir tam tikrų jų elementų tvarumą.

Iš lenkų kalbos vertė Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

187

Akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius

A U KŠTAITIJOS ŠIA U RINIŲ PAV IETŲ IR ŽE M AITIJOS K U NIGAIKŠT Y ST Ė S 1 6 5 6 M .

KONFE D ERA C IJA : JOS P RIEŽAST Y S IR REIKŠ M Ė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos pasionariška savimonė per XVII a. dvidešimtmetį karą (1648–1667) išryškėjo ne kartą ir yra analizuota Adolfo Šapokos, Konstantino Avižonio, Antano Tylos, Broniaus Dundulio, Genadijaus Saganovičiaus, Andrejaus Kotliarčuko darbuose1. Tyrinėtojai apžvelgė Lietuvos Statute reglamentuotos visuotinio šaukimo prievolės ir jos tradicijos reikšmę valstybės gynybai ir priešo okupuotų teritorijų išvadavimui. Straipsnio autorius yra analizavęs labai svarbų 1648 m. birželio 10 d. Vilniaus pasitarimą ir jo vaidmenį gelbėtis nuo intervencijos sukelto pavojaus valstybei to karo pradžioje.

Istoriografijoje gerokai pasistūmėta tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialinę – mokesčių mokėjimo kaip pilietinės raiškos raidą nuo Žygimanto Augusto iki Mykolo Višnioveckio laikų. Dabar jau žinome to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės iždo pajamas ir išlaidas, biudžetą, Lietuvos materialinį-finansinį savarankiškumą ir karinio pajėgumo ribas.

Iždas – jo piniginės įplaukos ir išlaidos – buvo sudaromas iš žemvaldžių pavaldinių surinktais tiesioginiais ir netiesioginiais valakinio, padūmės, pagalvės, naujų didesnių muitų, gėrimų ir kitais mokesčiais. Juos bajorija seimuose ar Lietuvos konvokacijose paskirdavo ir pasiskirdavo, atsisakydama savo XV a. privilegijų, atleidusių ją nuo mokesčių. Per dvidešimtmetį karą ir vėliau tik kartą buvo apmokestinti visi be išimties gyventojai asmeniškai mokamais pagalvės mokesčiais. Šiaip už valdomą žemę pavaldinių turėjusi bajorija mokesčių nemokėjo. Tokia buvo tuometė valstybės ir visuomenės bendravimo ir abipusio solidarumo raiška. Ji netiesiogiai rodo valdančiosios visuomenės požiūrį į valstybę ir 1 Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, parengė A. Tyla, Vilnius, 1990, p. 42–119, 152–167; Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, Kaunas, 1940, p. 354–404; Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a., Vilnius, 1977, p. 59–94; Tyla A. „Sukilimas prieš švedų okupaciją“, in: Lietuvos mokslų akademijos darbai, serija A, t. 4, 1976, p. 61–73; Tyla A. „Žemaitija Lietuvos išlaisvinimo kare 1655–1661 m.“, in: Žemaičių praeitis, I, Vilnius, 1960, p. 99–110; Tyla A. „Vilniaus pasitarimas 1648 m. birželio 10 d.: Lietuvos bajorijos pozicija dėl valstybės apsaugos Bogdano Chmelnickio sukilimo pradžioje“, in: Lietuvos istorijos metraštis 2002 metai, 1, Vilnius, 2003, p. 33–48; Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667), Vilnius, 2010, p. 172–196; Cаганович Г. Невядомая вайна 1654–1667, Мiнск: Навука i Технiка, 1995, c. 1–145; Kotljarchuk A. In the Shadows of Poland and Russia: The Grand Duchy of Lithuania and Sweden in the European Crisis of the mid-17th Century, Södertörns högsköla, 2006, p. 161–182.

188

savo egzistenciją. Tuomet visuomenė dar nežinojo, kad kas nenori išlaikyti savos kariuomenės, moka okupantų kariuomenei.

Kiek mažiau mūsų istoriografijoje vertinta jau minėta visuotinio šaukimo prievolė, jos statutinis atlikimas, modeliai, reikšmė ir savanoriška interpretacija. Ji nėra taip ištirta kaip to meto Lietuvos iždas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši prievolė buvo daug reikšmingesnė negu Lenkijoje.

Straipsnyje analizuojamas pasionariškas reiškinys – savanoriška Aukštaitijos šiaurinių pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės bajorijos politinė ir karinė raiška – savanorystė ir savigyna per dvidešimtmetį karą, okupacijos ir išsilaisvinimo 1656–1658 m. laikotarpiu. Konkrečiai tiriama Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės konfederacijos uždaviniai ir reikšmė Lietuvos išlaisvinimo kare.

Per dvidešimtmetį karą Žemaitija ir Aukštaitijos Trakų vaivadijos šiauriniai Kauno ir Upytės, Vilniaus vaivadijos Ukmergės ir Breslaujos pavietai atsidūrė ypatingoje padėtyje, skirtingoje negu likusi Lietuvos dalis.

1655 m. vasaros pabaigoje Lietuvos kariuomenė su abiem Lietuvos kariuomenės vadais – didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Jonušu Radvila ir lauko etmonu, Lietuvos žemės iždininku Vincentu Gosevskiu – dalis senatorių, valstybės ir valdovo rūmų, pavietų pareigūnų spaudžiant puolančiai didžiulei Rusijos kariuomenei pasitraukė nuo Vilniaus ir nužygiavo prie Kėdainių. Ten rinkosi ir Žemaitijos, Ukmergės, Upytės pavietų visuotinis šaukimas ir pasitraukę Breslaujos, Vilniaus, Ašmenos ir kitų pavietų bajorai. Žemaitija tapo besipriešinančių Rusijai pajėgų telkimosi ašis. Žemaitijos bajoras Mikalojus Kazimieras Šemeta eiliuotame kūrinyje „Reliacija apie Žemaitijos patekimą į švedų globą ir išėjimą iš jos“ rašė: „Mat pati tuomet padėtis taip lėmė, / Kad pavietai jungtųsi su žemaičiais, / Kad iškilus reikalui ko nors imtis, / Spręstų vieningai.“2 M. K. Šemeta pažymėjo, kad „Žemaitija į pavietus siuntė savo atstovus“ ir tarėsi dėl bendrų veiksmų.

2 Šemeta M. K. „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“, in: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 2, Vilnius, 1994, p. 49.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Susirinkę šio regiono bajorai ir pareigūnai kolektyviai pasirašė 1655 m. rugpjūčio 17 d. sutarties su švedais pirmąjį variantą3, o paskui spalio 20 d. Kėdainių sutartį ir su ja susijusius aktus4. Pagal Kėdainių sutartį Žemaitijos kunigaikštystę ir Vilniaus vaivadijos Breslaujos bei Ukmergės pavietus, taip pat Trakų vaivadijos Upytės ir dalį Kauno pavietų ėmė administruoti Švedijos karinė administracija. Kai tų metų pabaigoje iš Žemaitijos į Tykociną pasitraukė Jonušas Radvila ir spalio 23 d. buvo paleista rugpjūčio 14 d. prie Josvainių sudaryta Žemaitijos visuotinio šaukimo kariuomenė5, tame regione nebeliko suverenių karinių pajėgų ir administracijos regionui administruoti ir saugoti. Viskas priklausė Švedijos karinei administracijai ir jos kariuomenės daliniams.

Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje suverenus liko tik Brastos pavietas, kur susitelkė apie 6 000 Lietuvos kariuomenės, ir Sluckas bei Senasis Bychavas (iki 1657 m.) su savo įgulomis. Nemėžio paliaubos nenužymėjo aiškios demarkacinės ribos, todėl visa kita teritorija (išskyrus Žemaitijos kunigaikštystę ir šiaurinius Aukštaitijos pavietus) buvo okupuota ar kontroliuojama Rusijos kariuomenės.

Pagal Kėdainių sutartį Švedijos administruojama teritorija sudarė apie penktadalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ploto, tiek pat jos dūmų ir gyventojų (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Žemaitijos, Breslaujos, Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų ploto ir demografiniai duomenys Administracinis vienetas

Plotas km2

Dūmų

Gyventojų

Žemaitijos kunigaikštystė

21 000

48 490

392 448

Breslaujos pavietas

5 525

5 284

44 904

Kauno pavietas

6 045

13 635

99 832

Ukmergės pavietas

8 970

17 704

162 984

Upytės pavietas

9 100

22 981

187 760

Iš viso

51 049* (17,2 proc.)

108 094 (20,4 proc.)

887 928* (23 proc.)

Šaltinis: Morzy J. Kryzys demograficzny na Litwie i Białorusi w II połowie XVII wieku, Poznań, 1965, s. 136, tab. 15, 16; Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667), Vilnius, 2010, p. 330–331. * Be Smolensko vaivadijos.

3 Kėdainiai, 1655 08 17. „Sutarties su Švedija kolektyviai pasirašytas projektas“, in: Riksarkivet Sweden, M 1302, puslapiai nenumeruoti; Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, p. 67.

4 Kėdainiai, 1655 10 20. „Kolektyvinė sutartis dėl pasidavimo Švedijos karaliui“, in: Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis.

5 Stovykla prie Montvilų, 1655 10 23. „Žemaitijos kunigaikštystės vėliavininko Jono Gruževskio kvitas Kražių jėzuitų kolegijai“, in: РГАДА, f. 1603, apr. 4, b. 2236, l. 24.

V o l U M EN

II

Po 1656 m. balandį–gegužę vykusio sukilimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reguliari kariuomenė su lauko etmonu ir Lietuvos žemės iždininku V. Gosevskiu į Žemaitiją atvyko tik vėlyvą rudenį. Valdovas po sukilimo, neskirdamas jokių lėšų, liepė patiems gintis, sudaryti visuotinio šaukimo pagrindu karinius dalinius, mobilizuoti rinktinius.

Todėl šių pavietų ir Žemaitijos bajorai, susirinkę visuotinio šaukimo ir savo lėšomis pasamdytomis pajėgomis, saugojo savo sienas nuo rusų ir švedų kariuomenės iš Kuršo antpuolių. Žemaičiai Šeduvoje 1656 m. birželio 3 d. išsirinko naują vėliavininką (Joną Gruževskį), 6 komisarus ir rotmistrus6 ir su husarų bei keliomis kazokų ir pėstininkų vėliavomis birželio 24 d. sustojo prie Biržų, kur buvo stipri švedų įgula. Ten atėjo ir Aukštaitijos pavietų daliniai.

M. K. Šemeta „Reliacijoje“ rašė: [185] Ukmergės, Upytės pavietai greitai Prieš karinę valdžią ryžtingai stojo, Statė sargybas.

O kada surinko žmonių kiek reikia Ir po savo vėliavom juos turėjo, Komorovskiui atvedė ir paliko, Vadui vyriausiam.

Tad kol šie pavietai neprisijungė Prie Žemaičių Biržų bendram puolimui, Tol anie ryžtingai vieni kovojo, Kraują praliejo.

[187] Ten Oginskis / Trakų vėliavininkas / vedė pulkus savuosius, O su juo Siesickis žygiavo drąsiai, Šemeta taipogi prie jų stovėjo Šonas prie šono.

[195] Laukuose pulkus išrikiuotus tankiai, Vienoje gretoj – Ukmergė, Upytė, Kitoj – Žemaičių visi pavietai Ėję sargybą.

Jie kartu su Kauno atstovais ėjo Link Rygos ir išpuolius kartais darė.

Jiems padėjo ir kai kurie kilmingi Ponai palankūs.

[197] Vyskupas Parčevskis, kuris paskyrė Du šimtus pėstininkų ir dar didesnį Raitelių pulką.

O iš Ukmergės savo žmones vedė Prakilnus Oginskis, Siesickis doras, Šemeta, Zenevičius po šimtinę Duoda kareivių.

6 Šeduva, 1656 06 03. „Žemaitijos kunigaikštystės bajorų visuotinio šaukimo konfederacijos nutarimas“, in: LMAVB, f. 15–541, l. 596–599.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

189

M. K. Šemeta nurodo, kad Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis prie Biržų pasiuntė 200 pėstininkų ir 200 kazokų, Vainienė – 500 raitelių, Viktoras Konstantinas Mlečka – 100 dragūnų, Ukmergės pavieto didikai Oginskis, Siesickis, Šemeta, Zenevičius pasiuntė po šimtinę karių. Ši savanoriška Žemaitijos ir Ukmergės, Upytės ir Kauno pavietų apsauga truko iki 1656 m. pabaigos. Švedijos kariuomenės Biržų įgula pasidavė 1657 m. sausio 27 d.

Aukštaitijos konfederacijos aktas Ilgai užtrukusi Biržų apgultis išvargino bajorus, samdyti daliniai reikalavo atsilyginti.

Norint spręsti susikaupusius reikalus, kurių dalis priklausė seimo kompetencijai, trijų Aukštaitijos pavietų visuotinio šaukimo atstovai 1656 m. gruodžio 16 d. susirinko Kėdainiuose, kur tuo metu jau buvo atvykęs Lietuvos didysis iždininkas, lauko etmonas V. Gosevskis. Jie kartu apsvarstė esamą padėtį, sudarė konfederaciją ir priėmė bendrą nutarimą, po juo pasirašė V. Gosevskis ir dvylika tų pavietų, Livonijos ir kitų pareigūnų: Ukmergės vėliavininkas Helijus Komorovskis, žemės viceteisėjas Stanislovas Zenovičius, Ukmergės vicestalininkas Kazimieras Daumantas Siesickis, Upytės žemės viceteisėjas Jonas Sierko (?), Kauno pavieto maršalas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, to pavieto vėliavininkas Mikalojus Skorulskis, Kauno viceseniūnas ir vaiskis Jarošas Šaševičius, Starodubo seniūnas Samuelis Abramavičius, Obelių seniūnas Jurgis Tiškevičius, valdovo stalininkas Jonas Švikovskis, Vendeno vaiskis Jurgis Komaras, Samuelis Venslavskis7.

Konfederacijos pavietai, motyvuodami tuo, kad nuo 1656 m. gegužės pašaukti į visuotinį šaukimą išvargo, ilgai stovėdami prie Biržų pilies patyrė gyvosios jėgos ir ginkluotės nuostolių, palikti namai yra nesaugūs dėl slankinėjančių savavališkų karinių būrių ir neapmokėtų vėliavų, todėl nusprendė nebetęsti visuotinio šaukimo tarnybos ir nutarė: 1. Kadangi visuotiniu šaukimu toliau nebegali stovėti ir negali greitai išrengti nuo valakų tinkamų karių, paprašė Lietuvos žemės iždininko ir etmono sutikimo už sudėtus pinigus pasamdyti pavietuose esančias ir tarnybai tinkamas vėliavas.

2. Tam reikalui nutarė surinkti 12 padūmių mokestį bajorų, bažnytinėse bajorų fundacijos žemėse ir lenuose, kurie neprivalo maitinti kareivių. Padūmė turėjo būti renkama nuo gruodžio 16 d. iki 1657 m. sausio 21 d. pagal pirmosios padūmės kvitus. Paskyrė mokesčių rinkikus. Rinkikai surinktus pinigus per savaitę – sausio 21–28 d. – turėjo pristatyti į Kėdainius Lietuvos žemės iždininko ir etmono paskirtam deputatui. Nesumokėjusiems buvo numatytos griežtos bausmės.

3. Nutarta būsimame seime per savo pasiuntinius viešai pranešti apie šiuos savanoriškai surinktus mokesčius ir reikalauti, kad juos įskaitytų skiriant naujus mokesčius ir sulygintų su kitais pavietais ir vaivadijomis.

4. Dvasininkai iš bajoriškos fundacijos valdų ir lenų, kurie nemaitina kareivių, nuo 20 valakų privalo išrengti kareivį su geru žirgu, dviem pistoletais ir kardu. Paskelbus visuotinį šaukimą jie turėjo susirinkti prie pavieto vėliavininko iš anksto paskirtoje vie7 Kėdainiai, 1656 12 16. „Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų Generalinės konfederacijos pasirašytas nutarimas“, in: НБУВ, I-5953, l. 30–35.

190

toje: Ukmergės pavieto kareiviai Anykščiuose, Kauno – Gelnų kaime, Upytės – Panevėžyje. Karių patikrinimas paskirtas 1657 03 26.

Sudarius jų sąrašus, juos turėjo suskirstyti į vėliavas, paskirti joms rotmistrus ir karininkus ir po pratimų paleisti į namus iki bus paskelbtas šaukimas.

5. Kariams ir rotmistrams išlaikyti nutarta skirti kiekvienam arkliui ketvirčiui po 5 auksinus.

6. Praėjus 10 dienų pradėti rinkti akcizą po 1 grašį nuo auksino visuose valdovo, bajorų ir bajoriškos kilmės bažnytiniuose miestuose ir miesteliuose.

7. Valdovo valdos nuo 15 valakų turėjo pristatyti vieną pėstininką ir surinkti pirmajam ketvirčiui po 3 auksinus nuo valako. Už šiuos pinigus turėjo sumokėti karininkams, už pėstininkų uniformą, kardus, muškietus ir kt. amuniciją. O antram ketvirčiui, kai jau nereikės pirkti uniformų ir ginkluotės, vien tik algoms karininkams surinkti po 10 gr. nuo valako. Karininkai pasibaigus tarnybai pėstininkus su visa amunicija turėjo grąžinti juos išrengusiems valdų laikytojams.

8. Bajoriškos ir leninės žemės nuomininkai ir išnuomotojai, turintys piniginių pajamų, privalėjo mokėti pagal 1650 m. konstituciją nuo 100 auksinų pajamų po 5 auksinus, pavietuose gyvenantys ir prekyba užsiimantys žydai – po auksiną nuo galvos.

9. Kadangi neveikė nei Vyriausiasis Lietuvos tribunolas, nei Iždo tribunolas, konfederacija paskyrė byloms spręsti po 4 deputatus iš kiekvieno pavieto. Jie turėjo 1657 m. sausio 1 d. kartu su Žemaitijos kunigaikštyste, jei norės, arba patys vieni sausio 14 d. susirinkti Kėdainiuose prie V. Gosevskio. Jie gavo teisę spręsti nusikaltimų visuomenės saugumui bylas, vykdyti egzekucijas, bausti dvarų užpuolikus, užtikrinti konfederacijos priimtų nutarimų vykdymą. Šalia to turėjo veikti pavietų pilies ir žemės teismai.

10. Konfederacija numatė įvesti tvarką dėl kareivių maitinimo ir pinigų rinkliavų valdovo valdose. Buvo patvirtinta skirti tik vieną staciją per metus, surenkant proviantą pagal mokesčių kvitus, ir bausti kaip priešus visus savavaliautojus, kurie tą tvarką pažeidinėtų.

Aukštaitijos pavietų konfederacija ėmėsi ne tik vidaus ir valstybės apsaugos ir gynybos organizavimo, bet ir savanoriško Lietuvos iždo papildymo. Kaip matyti iš seimų konstitucijų, šie pavietai ir Žemaitijos kunigaikštystė savo iniciatyva buvo pasiskyrę 16 padūmių mokestį. Deja, neturime tikslių duomenų apie paskirtų mokesčių surinkimo rezultatus. Galime įvertinti tik apytikriai. 1658 m. seimui paskyrus 15 padūmių mokestį, tose trijose pavietuose pagal oficialius duomenis turėjo būti surinkta 294,4 tūkst., o surinkta 145,3 tūkst. auksinų. Naudojant tuos pačius duomenis, 12 padūmių turėjo būti surinkta 235,6 tūkst. ir atitinkamai įplaukti 116,2 tūkst. auksinų.

Kiek anksčiau panašiai gynybos reikalus išsprendė ir Žemaitijos kunigaikštystė. V. Gosevskio universalu į Raseinius sukviesti žemaičiai 1656 11 30 sutartinai nusprendė surinkti 12 padūmių kariuomenei atsilyginti8. Kaip matyti iš mokesčių kvitų, šis mokestis Žemaitijoje buvo renkamas nuo 1657 m. pradžios iki

8 Laukuva, 1657 02 24. „Žemaitijos kunigaikštystės 8 pavietų rinkiko Povilo Konaževskio kvitas Petrui Budrikui“, in: LMAVB, f. 32–23, l. 25.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

gegužės9. Pagal mūsų skaičiavimus, tai galėjo duoti apie 278 tūkst. auksinų. Tačiau kaip ir tų trijų pavietų, Žemaitijos įplaukos nežinomos. Lietuvos žemės iždo administratoriaus ataskaitoje 1661 m. seime pažymėta, kad ižde dar buvo Žemaitijos ir Ukmergės pavieto savanoriškai sumokėtų kariuomenei išlaikyti 12 padūmių 300 auksinų likučių10.

Kauno, Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės savanoriškas mokesčių pasiskyrimas buvo komentuojamas ir įteisintas pirmajame po tų įvykių 1658 m. vasarą vykusiame seime.

Deklaruojant pavietų pritarimą mokėti seime paskirtų 15 padūmių mokestį, buvo keliama sąlyga atsižvelgti ir į savo iniciatyva anksčiau pasiskirtus mokesčius. Kauno pavieto dalis buvo rusų okupuota ir iš ten mokesčiai nebuvo renkami11. Kauno pavieto atstovai pažymėjo, kad okupuotos pavieto dalies gyventojai sumokės šiame seime paskirtas 15 padūmių, kai priešas bus išvytas, o savanoriškai nutartų mokesčių jiems mokėti nereikės.

Jie reikalavo, kad kitame seime būtų įskaityta jų savanoriškai surinkta 16 padūmių ateityje skiriant naujus mokesčius (koekvacija). Ukmergės pavietas ir Žemaitijos kunigaikštystė prašė, kad jų savanoriškai Lietuvos kariuomenei atlyginti surinktos 16 padūmių kitame seime būtų įskaitytos (koekvacija)12.

Seime buvo patvirtinta konstitucija, kuri visų trijų Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės iniciatyva surinktus mokesčius pripažino teisėtais ir ateityje juos turėjo įskaityti skiriant naujus mokesčius (koekvacija)13.

Kadangi 16 padūmių koekvacija 1658 m. seime nebuvo realizuota, 1659 m. susirinkęs seimas tai atidėjo vėlesniam seimui14.

Lietuvos Gardino konvokacijoje 1665 m. Žemaitijos ir Ukmergės, Upytės bei Kauno pavietų pasiuntiniai prašė, renkant naujai paskirtus mokesčius (22 padūmes), įskaityti jų anksčiau sumokėtas 16 padūmių15. 1667 m. seime koekvacija buvo nukelta iki kito seimo16.

Kitas konfederacijos uždavinys, tiesiogiai susijęs su savanoriškais mokesčiais, buvo Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos sudarytos kariuomenės išlaikymas. Ši kariuomenė tapo realiu kariniu junginiu, kuris pats savarankiškai rūpinosi materialine savo padėtimi, saugojo ir gynė šį regioną.

Kai 1658 m. kovą Varšuvoje buvo surengta konvokacija, joje kovo 12 d. lankėsi Žemaitijos, Ukmergės ir Upytės pavietų

9 Kražiai, 1657 01 16. „Kražių, Karklėnų, Užvenčio ir Patumšio pavietų rinkiko Vladislovo Bielkevičiaus kvitas Kražių kolegijos rektoriui Baltramiejui Zembžuskiui“, in: РГАДА, f. 1603, ap. 4, d. 2, b.

2232, l. 66.

10 Varšuva, 1661 06 04. „A. M. Sakovičiaus ataskaita 1661 m. seime“, in: Акты Виленской археографической комиссии, т. 34, Вильна, 1909, с. 507.

11 Okupuotame Kauno paviete 4 žemvaldžiai prisiekė Rusijos carui, Kaunas buvo paverstas centru, kuriame priesaikas galėjo duoti miesto ir aplinkiniai gyventojai. Monumenta historica res gestas Europae Orientalis illustranta. Fontes XV – XVII saec., vol. 4: Rejestr przysięgowy szlachty Wielkiego Księstwa Litewskiego 1655 r., Moscoviae – Varsoviae, 1999, s. 52–115; Tyla A. „Kauno strateginė reikšmė ir išvadavimas XVII a. vidurio karų metu“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 48–49.

12 Volumina legum, t. 4, Petersburg, 1859, s. 270–271.

13 „Koeqacya podatkow powiatu Wilkomirskiego, Upitskiego, Kowienskiego y Xięstwa Żmudzkiego“, in: Volumina legum, t. 4, s. 261.

14 Ibid., s. 318.

15 Tyla A. „Gardino konvokacija: Lietuvos iždo ir valstybės gelbėjimas“, in: Lituanistica, 2008, Nr. 1, p. 8.

16 „Koekwacya pewnych powiatow“, s. 469–470.

V o l U M EN

II

kariuomenės delegatai17. Pagal visuotinio šaukimo prievolę sudarytos vėliavos kartu su reguliaria, V. Gosevskio vadovaujama kariuomene, kurios sudėtyje buvo Lietuvos arklidininko Boguslavo Radvilos šarvuotoji kuopa, dalyvavo karo veiksmuose prie Kauno su J. A. Dolgorukio rusų kariuomene, paskui persikėlė prie Joniškio ir Mintaujos, kur dalyvavo karo veiksmuose prieš švedų kariuomenę18. Ukmergės pavieto rotmistro Mikalojaus Šemetos vadovaujamoje kazokų vėliavoje tarnavęs Jonas Vladislovas Počobutas atsiminimuose rašo, kad visuotinis šaukimas tarnybą baigė 1658 m. gruodžio 15 d., ištarnavęs du metų ketvirčius19.

Paskui valdovas reiškė viltį, kad Ukmergės, Upytės, Kauno pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės pavietai visuotiniu šaukimu saugos šiaurines sienas, kai iš Kuršo pasitrauks reguliari Lietuvos lauko raštininko A. H. Polubinskio kariuomenė20.

Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos konsolidacija buvo reikšminga ir vėliau, kol vyko išsivadavimo karas, 1658 m. pabaigoje, paskui, kai į rusų nelaisvę pateko Lietuvos iždininkas ir lauko etmonas V. Gosevskis, vadovavęs Lietuvos karinių pajėgų kairiajam sparnui21, Kėdainiuose susirinkę Lietuvos pareigūnai ir kariškiai kreipėsi į Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaitijos bajorus. Paaiškinę apie pavojų, kurį kėlė švedų kariuomenė Kurše ir Vilniaus pilyje esanti rusų kariuomenė, jie prašė pagalbos padėti lauko stovyklininko vadovaujamai Lietuvos kariuomenei22. Šie pavietai labai nukentėjo. Kaip rašo Mykolas Pacas, Maskvai puldinėjant iš Vilniaus, dėl kasdienio pavojaus pavieto žmonės „išėjo į kitą Šventosios upės pusę“23.

Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos bendros visuotinio šaukimo pajėgos ir vėliau buvo telkiamos išlaisvinti iš Rusijos okupacijos Vilniaus ir Kauno pilis.

1660 m. pavasarį Lietuvos stovyklininkas ir kariuomenės regimentorius M. Pacas pakvietė žemaičių bajorus birželio 22 d. vykti į Ukmergę atremti iš Breslaujos besiveržiančių prie Vilniaus rusų ir padėti išvaduoti Vilniaus pilį24. Rugpjūtį Jonas Kazimieras sukvietė Kauno ir Upytės pavietų visuotinį šaukimą kartu su žemaičiais padėti išvaduoti Kauno pilį. Jie turėjo susirinkti Žemaitijos vėliavininko Jono Gruževskio paskirtoje vietoje ir jam vadovaujant25. Šių pavietų saugumu buvo susirūpinusi ir pati kairiojo sparno Lietuvos kariuomenė, tuo metu susitelkusi prie Bauskės. Valdovui pasiųstame memoriale buvo prašoma rūpintis, kad Ukmergės ir Kauno pavietai būtų saugomi nuo galimų Maskvos antpuolių iš Vilniaus ir Kauno, kad tiems pavietams padėtų Žemaitijos visuotinio šaukimo pajėgos26.

1660 m. sausio 15 d. Mykolas Pacas kreipėsi į Ukmergės ir Upytės pavietų bajoriją, prašydamas iš savo dvarų aprūpinti pra17 Chrapowicki J. A. Diariusz. Część pierwsza: lata 1656–1664, opracował i wstępem poprzedził T. Wasilewski, Warszawa, 1978, s. 154.

18 Poczobut Odlanicki J. W. Pamiętnik, Warszawa, 1987, s. 118–124.

19 Ibid., s. 124.

20 Gdanskas, 1659 01 08. „Jono Kazimiero universalas“, in: РГБ, OVO, 99, Avt. 65, Nr. 18.

21 Tyla A. „Verkių mūšis“, in: Lituanistica, 2007, t. 69, Nr. 1, p. 25–35.

22 Kėdainiai, 1658 11 07. „A. M. Sakovičiaus, K. Ch. Žeromskio ir M. Korvino Gosevskio laiškas Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaitijos bajorams“, in: НБУВ, I-5983.

23 Bauskė, 1659 12 01. „Mykolo Paco laiškas Boguslavui Radvilai“, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 5, l. 11209.

24 Vilnius, 1660 08 07. „Mykolo Paco universalas Žemaitijos bajorams“, in: VUB RS, f. 7, Nr. 14472, l. 489–490.

25 Lvovas, 1660-08, b. d. „Jono Kazimiero universalas“, in: VUB RS, f. 7, Nr. 14472, l. 493–494.

26 Stovykla prie Mintaujos, 1660 01 03. „Mykolo Paco regimento kariuomenės pasiuntinių valdovui išvežtas memorialas“, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 2, 1405, l. 1–5.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

191

viantu Biržų pilį, kad reikalui iškilus galėtų ilgai gintis27. Bendravimo tradicija truko ir vėliau. 1661 m. balandžio 9 d. Lietuvos stovyklininkas Mykolas Pacas kreipėsi į žemaičius, prašydamas paremti Ukmergės ir Upytės pavietų vėliavas ir pavietus, saugančius nuo rusų įsiveržimo28. Šio regiono svarbą išvaduojant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir kare su Rusija ypač vertino Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1665 m. gegužės mėnesio laiške karalienei jis rašė, kad Žemaitijos kunigaikštystė, Upytė, Ukmergė ir Kaunas pagal mokesčius ir pasamdytus karius pirmauja visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jei „kam Žemaitija, Upytė ir Ukmergė (bei) Kaunas nepritars – ir Vilnius nieko nepadarys“29.

Kiek vėliau ukmergiškiai siūlė drauge su Vilniaus miestu, Ukmergės, Upytės, Kauno pavietais ir Žemaitija bendromis lėšomis pastatyti Vilniuje vietoj senojo naują tiltą per Nerį, kuris visiems yra svarbus ir reikalingas30.

Išvados Dėl Rusijos kariuomenės invazijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1654–1655 m. susidariusi politinė padėtis ir bendri interesai suvienijo skirtingoms vaivadijoms priklausančius Kauno, Ukmergės, Upytės, Breslaujos pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės bajoriją ir visą politinę visuomenę. Sustiprėjo tarpusavio integracija. Ją skatino Rusijos kariuomenės veržimasis į vakarines

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir Kėdainių sutarties su Švedija rengimas bei kolektyvinis patvirtinimas, paskui priklausymas Švedijos karinei administracijai ir sukilimas prieš ją, suvereniteto atkūrimas ir savarankiškas jo gynimas bei apsauga. Todėl šio krašto padėtis ėmė skirtis nuo daugelio kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų ir pavietų, kuriuos kelerius ar keliolika metų buvo okupavusi Rusija. Aplinkybės sutelkė šio krašto bajoriją savarankiškiems savanoriškiems bendriems veiksmams, sprendžiant valstybės funkcionavimo atkūrimo, jos gynimo ir finansavimo klausimus.

Po Rusijos invazijos ir Kėdainių sutarties su Švedija sudarymo Žemaitijos kunigaikštystė, Kauno, Upytės, Ukmergės ir Breslaujos pavietai tapo pavaldūs Švedijos karinei administracijai ir tai nulėmė jų ypatingą vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išlaisvinimo veiksmuose per dvidešimtmetį karą.

Išryškėjo šio krašto politinės ir visos visuomenės bendras pasionariškumas. Kraštas savo jėgomis ir sprendimais politiškai, militariškai ir finansiškai pats išsivadavo ir padėjo išsivaduoti nuo Rusijos okupacijos. Pirmiausia, šie pavietai tai padarė prisijungdami prie Kėdainių sutarties, o paskui – tapę išsilaisvinimo placdarmu, kurį sustiprino visuotinio šaukimo daliniais ir savanoriškai pasiskirtais ir surinktais mokesčiais.

Aukštaitijos šiaurinių pavietų ir Žemaitijos kunigaikštystės konfederacija parodė, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė visuomenė vertino valstybinę laisvę ir kaip išplėtojo savo veiklą laisvei apginti.

27 Stovykla prie Bauskės, 1660 01 15. „Mykolo Paco universalas Ukmergės ir Upytės pavietų bajorijai“, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 5, l. 11209.

28 VUB RS, f. 7, Nr. 14473, l. 284.

29 Pisma polityczne z czasów panowania Jana Kazimierz Wazy 1648–1668, t. 3: 1665–1668, Wrocław, Warszawa, 1991, s. 36–37.

30 Ukmergė, 1666 09 28. Ukmergės seimelio instrukcija, in: НБУВ, I-5953, l. 142.

192

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Antanas Tyla

THE C ONFE D ERATION OF THE NORTHERN PAV I E TA S OF A U KŠTAITIJA AN D THE D U C H Y OF SA M OGITIA OF 1 6 5 6 : REASONS AN D SIGNIFI C AN C E Abstract This article gives an analysis of the northern pavietas [Pol. powiat, administrative unit within the Grand Duchy of Lithuania] in the Aukštaitija region of the Grand Duchy of Lithuania: Breslau, Kaunas, Ukmergė and Upytė, and the rallying of the Duchy of Samogitia’s nobility and political community in general in their independently expressed interest to protect and defend the state, and ensure the re-establishment of stately functions in the years 1656–1658, that is, at the time when almost the entire Grand Duchy of Lithuania had lost its sovereign rights. The Russian military had occupied a significant part of the territory of the Grand Duchy of Lithuania, meanwhile, following the signing of the Treaty of Kėdainiai (20 October, 1655) with Sweden, the Duchy of Samogitia and the earlier mentioned lands of the Breslau, Kaunas, Upytė and Ukmergė pavietas had come under the jurisdiction of Sweden’s military administration. This determined its special role in the moves towards the liberation of the Grand Duchy of Lithuania during the Twenty Year War (1648–1667). After the uprising that took place in this region in April–May, 1656, Sweden’s military administration was dissolved and the earlier order was reinstated. This was how a sovereign area appeared in an otherwise occupied Grand Duchy of Lithuania. It covered 17.2% of the state’s territory, where dūmai [literally, smoke, but refers to one household] accounted for 20.4% of the land and 23% of the total population. The situation of this region became different to most other regions and pavietas of the Grand Duchy of Lithuania that continued to be occupied by Russia for another several or several dozen years or terrorized by its army.

V o l U M EN

II

The political situation which developed in 1655–1656 and their shared interests united the nobility and broader political community of this region, readying it for indepedent actions relating to the functioning of the state, its defence and financing when no other support was at hand, and later when the regular Lithuanian army was in place. Their integration spurred on the Russian army’s push into the western lands of the Grand Duchy of Lithuania and the preparation of the Treaty of Kėdainiai with Sweden, as well as the collective confirmation of and later subordination to Sweden’s military administration, followed by insurrection, the reinstatement of sovereignty and its independent defence and protection. The pavietas of Kaunas, Ukmergė and Upytė declared their political and civil provisions in the confederate act of December 16, 1656. They agreed to pay taxes, form a military and reinstate independent judicial institutions in each pavietas. A similar agreement was reached by the nobility of the Duchy of Samogitia.

In this way, through its powers and decisions, this region liberated itself politically, militarily and financially, and later assisted the Grand Duchy of Lithuania in shedding the yoke of Russian occupation. In other words, it became the jumping-off point for the liberation of the Grand Duchy of Lithuania which began in earnest in 1660, and maintained its significance until the liberation of Vilnius and Kaunas in the end of 1661.

The entire liberation process of the Grand Duchy of Lithuania revealed just how Lithuania’s political community understood the relationship between freedom and the state and how these values were independently defended.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

193

Živilė Nedzinskaitė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius zivile.nedzinskaite@llti.lt

R E G U M V U LT U S I M A G I N E R E G N O R U M LEGITUR* M OTIEJA U S KA Z I M IERO SAR B IE V IJA U S EIL Ė S Ž Y GI M ANT U I IR V LA D ISLO V U I VA Z O M S : TO B U LO VAL D O V O V I Z IJA

ĮŽANGA: KRIKŠČIONIŲ HORACIJAUS ŠLOVĖ Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Mathias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) buvo įvairiapusio talento asmenybė ir išskirtinė figūra XVII a. Lietuvos ir Lenkijos kultūriniame gyvenime. Odės ir epigramos pelnė jam poeto šlovę, o novatoriškos literatūros teorijos idėjos darė įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos literatūros bei estetikos teorinei minčiai. Kaip ir dauguma to meto jėzuitų, didelę gyvenimo dalį M. K. Sarbievijus skyrė pedagoginei veiklai: Kražių ir Polocko kolegijose dėstė poetiką ir retoriką, Vilniaus akademijoje – retoriką, filosofiją ir teologiją. Jis buvo ir šios akademijos rektoriaus patarėjas, Teologijos ir Filosofijos fakultetų dekanas, Šv. Jono bažnyčios, vėliau karaliaus Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas1, garsėjęs iškalba ir įžvalgumu.

Labiausiai M. K. Sarbievijų išgarsino poezija. Lotynų kalba rašyti jo lyrikos ir epigramų rinkiniai, perleisti ne kartą („Lyricorum libri tres, epigrammatum liber unus“, Coloniae, 1625; Vilnae, 1628; Antverpiae, 1630; „Lyricorum libri IV, epodon liber unus alterque epigrammatum“, Lugduni Batavorum, 1631; Antverpiae, 1632; Parisiis, 1647)2, pasklido po visą Europą, o pats poetas imtas vadinti sarmatų (Horatius sarmaticus) ir krikščioniškuoju (Horatius christianus) Horacijumi – garsiausio romėnų lyriko vardu.

M. K. Sarbievijaus poezija buvo skaitoma, cituojama, naudojama kaip pavyzdinė medžiaga dėstant poetiką ir retoriką ne viename Europos universitete, remiantis ja buvo ugdomas XVII–XVIII a. bažnytinio ir pasaulietinio elito literatūrinis skonis, formuojamos moralinės ir estetinės nuostatos.

M. K. Sarbievijaus poeziją įvairiais aspektais yra tyręs gausus Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų būrys3, tačiau valdovo įvaizdis jų darbuose analizuotas fragmentiškai, dažniausiai remiantis tik konkretiems karaliams adresuotais kūriniais, neatskleistas apibendrintas, visoje M. K. Sarbievijaus poezijoje formuojamas valdovo paveikslas.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – ištirti, kaip M. K. Sarbievijus vaizduoja Žygimantą ir Vladislovą Vazas, kokį idealų valdovo modelį siūlo šiems karaliams dedikuotose kūriniuose ir visoje savo poezijoje. Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar M. K. Sarbievijaus kūryboje pateiktą valdovų vaizdavimo modelį perėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose poetiką ir retoriką dėstę profesoriai, savo paskaitose dažnai rėmęsi Sarbievijaus kūrybos pavyzdžiais.

M. K. SARBIEVIJUS IR LIETUVOS VALDOVAI ŽYGIMANTAS IR VLADISLOVAS VAZOS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros tyrinėtoja Eugenija Ulčinaitė M. K. Sarbievijų yra pavadinusi dviejų pasaulių poetu4, nes jo kūryba tarsi brėžia savotišką ribą tarp Renesanso ir Baroko, bet ji yra ir tiltas, jungiantis šias epochas. M. K. Sarbievijų būtų galima vadinti ne tik dviejų pasaulių, bet ir dviejų valdovų – Žygimanto ir Vladislovo Vazų – dainiumi.

Kūrybinį kelią poetas pradėjo valdant Žygimantui Vazai.

Mokydamasis Vilniuje, vėliau dirbdamas Kražiuose ėmė rašyti pa-

1 Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995, Kraków, 2004, s. 600–601; Korbut G. Literatura Polska, t. 1, Warszawa, 1929, s. 141; Polski Słownik Biograficzny, t. 35/2, red. nacz.

H. Markiewicz, Warszawa-Kraków, 1994, z. 145, s. 179–184.

3 Svarbiausi darbai: Daukšienė O. „Lietuviškosios religinės tapatybės raiškos užuomazgos ir jų ženklai XVII amžiaus LDK poezijoje: M. K. Sarbievijaus religinės tematikos tekstai“, in: Literatūra, 2006, Nr. 48 (7), p. 67–81; Ulčinaitė E. „Motiejus Kazimieras Sarbievijus – dviejų pasaulių poetas“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai, Vilnius, 1995, p. xxii–xxxv; Buszewicz E. Sarmacki Horacy i jego liryka: imitacja – gatunek – styl, Kraków, 2006; Łukaszewicz-Chantry M. Trzy nieba.

Przestrzeń sakralna w liryce Macieja Kazimierza Sarbiewskiego, Wrocław, 2002; Mikołajczak A. W. Antyk w poezji Macieja Kazimierza Sarbiewskiego, Poznań, 1994; Stawecka K. Maciej Kazimierz Sarbiewski prozaik i poeta, Lublin, 1989.

2 Žr. XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, sudarė D. Narbutienė, S. Narbutas, Vilnius, 1998, Nr. 996–1041.

4 Ulčinaitė E. „Motiejus Kazimieras Sarbievijus – dviejų pasaulių poetas“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai, p. xxii.

*

Sako, šalys pažįstamos iš valdovų veidų (Sarbievius M. C. Lyric, I, 17, 13–14).

194

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

negirinio pobūdžio kūrinius, o pirmoji M. K. Sarbievijaus lyrikos rinktinė „Lyricorum libri tres“ („Trys lyrikos knygos“) pasirodė Kelne 1625 m., po trejų metų studijų Romoje. Karaliaus Žygimanto mirties metais (1632 m.) M. K. Sarbievijus Vilniaus universitete dėstė teologiją, kaip tik tada jam buvo suteiktas filosofijos ir laisvųjų menų magistro laipsnis, prilygstantis šių laikų doktoratui.

Iki Žygimanto mirties pasirodė beveik visi svarbiausi M. K. Sarbievijaus poezijos rinkiniai (1628 m. Vilniuje, 1630 m. Antverpene, 1631 m. Leidene, 1632 m. vėl Antverpene5), taip pat reikšmingi literatūros teorijos darbai, deja, tuo metu neišspausdinti ir likę rankraščiais6.

Kiek kitaip susiklostė M. K. Sarbievijaus santykiai su kitu valdovu – Žygimanto sūnumi Vladislovu. Abu jie buvo vienmečiai (M. K. Sarbievijus gimęs 1595 m. vasario 24 d., karalaitis – birželio 9 d.), gal todėl M. K. Sarbievijus įžvelgė jame ne tik oficialų asmenį, bet ir žmogų, galintį pakreipti šalies likimą. Matyt, kokių nors tikslų turėjo ir karalius Vladislovas Vaza, 1635 m. savo asmeniniu pamokslininku pasirinkęs M. K. Sarbievijų, tuomet dirbusį Šv. Jonų bažnyčioje. Tad paskutinius penkerius savo gyvenimo metus poetas sakė pamokslus ne tik Varšuvoje, bet ir visur, kur keliavo valdovas. Mokslininkų7 pastebėta, kad metai Vladislovo Vazos tarnyboje buvo patys sunkiausi poetui. Laiškuose geram bičiuliui, mokytojui ir literatui, vienam žymiausių XVII a. Lenkijos istorikų, Plocko vyskupui Stanislovui Lubienskiui (Stanisław Łubieński, 1573–1640) jis skundėsi, kad neturįs padėjėjo, kad per savaitę reikią pasakyti net penkis pamokslus, o pasirengimas jiems atimantis visas jėgas ir laiką. Dar – dvaro intrigos, kaltinimai ir įtarimai, nuolatinės kelionės ir neramus gyvenimas. To meto M. K. Sarbievijaus nuotaikas geriausiai atspindi laiškai8, kuriuose jis skundžiasi dėl minėtų negandų. Štai citata iš 1639 m. balandžio 29 d. laiško: „Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi vienatvė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės. Net jeigu nebūtų manęs taip suformavęs vienuoliškas auklėjimas, pradėtas tryliktaisiais gyvenimo metais, nuolatiniai apmąstymai ir dvasinės pratybos, tai pačiai mano prigimčiai yra svetimas bet koks triukšmas ir garsas.“ Arba žodžiai iš 1639 m. birželio 30 d. laiško: „Per visą medžioklės laiką buvau savo trobelėje, užsiėmęs pamokslų rašymu. Niekad nesu laimingesnis, negu būdamas vienas.“9 Iš pateiktų faktų aiškėja, kad nors tarnystė valdovui nebuvo lengva, jos M. K. Sarbievijus neatsisakė, ko gera, turėdamas savų lūkesčių.

5 Narbutas S. „Sarbievijaus poezijos leidimai XVII amžiuje“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kultūroje, Vilnius, 1998, p. 289–305.

6 Sarbievijaus literatūros teorijos veikalai išspausdinti ir išversti į lenkų kalbą tik XX a. Žr. Sarbiewski M. K. O poezji doskonałej, czyli Wergiliusz i Homer = De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus, przeł. i oprac. S. Skimina, Wrocław, 1954; Sarbiewski M. K. Wykłady poetyki = Praecepta poetica, przeł. i oprac. S. Skimina, Wrocław, 1958; Sarbievius M. C. Poetica. Praecepta poetica. De perfecta poesi = Poetika. Poezijos mokslas. Apie tobulą poeziją, parengė, papildė, pratarmę parašė ir rodykles sudarė O. Daukšienė, Vilnius, 2009. Rengiamas ir šių veikalų vertimas į lietuvių kalbą.

M. K. SARBIEVIJAUS EILĖS ŽYGIMANTUI IR VLADISLOVUI VAZOMS: TOBULO VALDOVO ILGESYS Savo kūryboje M. K. Sarbievijus nemažai eilių yra paskyręs žymiems to meto asmenims (popiežiui Urbonui VIII, Ferdinandui II, Liudvikui XIII), taip pat ir Lenkijos-Lietuvos valdovams: mažiau Žygimantui Vazai (jam dedikuotas vos vienas kūrinys „Lyric.“ II, 22), gerokai daugiau – Vladislovui („Lyric.“ I, 15; II, 28; III, 10; IV, 38). Dar kelias odes, kuriose nenurodytas konkretus adresatas (pvz., „Lenkijos ir Lietuvos bajorams“ – „Lyric.“ IV, 36, „Peikia savo laikų neveiklumą“ – „Lyric.“ I, 16; „Katonas politikas“ – „Lyric.“ II, 6), būtų galima laikyti netiesiogiai adresuotomis valdovui arba kalbančiomis apie jam skirtą misiją ir pareigas.

1. ODĖ ŽYGIMANTUI – IŠMANUS PANEGIRIKOS MODELIS Odė karaliui Žygimantui „Laudes invictissimi potentissimique Sigismundi III, Poloniae Sueciaeque regis“ („Galingojo ir nenugalimojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Žygimanto III pašlovinimas“) parašyta prieš 1622 m., kai M. K. Sarbievijus dar nebuvo išvykęs studijuoti į Romą. 1617–1620 m. jis dėstė poetiką ir retoriką Kražiuose bei Polocke. Studentams aiškinant teorines šių disciplinų taisykles ir taisant jų eiliuotus bandymus, galėjo gimti mintis, kad ir mokytojui vertėtų parodyti savo poetinius gebėjimus. Matyt, todėl aptariamoji M. K. Sarbievijaus odė atitinka visus to meto panegiriniam kūriniui keltus reikalavimus ir puikiai iliustruoja iškalbos meno taisykles, kurių buvo mokoma jėzuitų mokyklose per poetikos ir retorikos paskaitas.

Pagrindiniai vadovėliai, kuriais remiantis XVII a. pradžioje buvo mokoma poetikos ir retorikos, – tai Julijaus Cezario Scaligerio (Iulius Caesar Scaliger, 1484–1158) „Poetices libri septem“ („Septynios poetikos knygos“, 1561), Jokūbo Pontano (Jacobus Pontanus, 1542–1626) „Poeticarum institutionum libri tres“ („Trys poetikos taisyklių knygos“, 1594) ir Antano Posevino (Antonius Possevinus, 1533–1611) „Tractatio de poesi et pictura“ („Apmąstymai apie poeziją ir dailę“, 1593). Šiuose veikaluose buvo išsamiai aptarti kiekvieno iš pagrindinių prozos ir poezijos žanrų kompozicijos principai ir galimybės. Žanrų specifikos problemas tyrinėjo ir pats M. K. Sarbievijus. Veikale „Characteres lyrici“ („Lyrikos bruožai“)10 jis suskirstė lyriką, arba odes, į tris rūšis: šlovinamąsias (odae encomiasticae), etines (odae ethicae) ir teismines (odae iudiciales). Šlovinamosioms odėms priskyrė ir panegirikas. M. K. Sarbievijus nurodė, kad visos odės rašomos dviem būdais. Pirmasis būdas yra paprastasis (simplex) ir aiškinamasis (expositorius). Šiuo būdu mintys odėse perteikiamos tiesiogiai, be jokio ypatingo išradingumo. Antrasis – netiesioginis (obliquus). Jis reikalauja didelio kūrėjo talento ir meistriškumo, nes į visą odę reikia įpinti kokią nors išmonę ar kaip kitaip netiesiogiai perteikti norimą mintį11.

7 Ulčinaitė E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra, Vilnius, 2001, p. 290.

8 M. K. Sarbievijaus susirašinėjimas su S. Lubienskiu išleistas atskiru rinkiniu: Korespondencja Macieja Kazimierza Sarbiewskiego ze Stanisławem Łubieńskim, przeł. i oprac. J. Starnawski, Warszawa, 1986.

10 Sarbievius M. C. Poetica. Praecepta poetica. De perfecta poesi = Poetika. Poezijos mokslas. Apie tobulą poeziją, parengė, papildė, pratarmę parašė ir rodykles sudarė O. Daukšienė, Vilnius, 2009, p. 25.

9 Lietuviškos citatos iš: Ulčinaitė E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra, p. 291, vertė E. Ulčinaitė.

11 Ibid., p. 25–26.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

195

Nors teorinės įžvalgos apie šlovinamąsias odes ir jų ypatybes tuomet, kai buvo parašyta odė Žygimantui, tikriausiai dar tik klostėsi poeto mintyse, kaip tik jos padeda atskleisti šios odės kompoziciją.

Lenkijos sarbievistai nesutaria, kokiam įvykiui skirtas minėtas kūrinys. Juk valdant Žygimantui būta daug mūšių ir karinių kampanijų12. Mirosławas Korolko13 teigia, kad M. K. Sarbievijus odėje tikriausiai minėjęs įvykius Valakijoje ir nugalėtą jos valdovą Mykolą Narsųjį (Michał Waleczny, Mihai Viteazul, 1557–1601).

Tokios pat nuomonės laikosi ir Maria Łukaszewicz-Chantry14. Šiai teorijai prieštarauja Elwira Buszewicz. Mokslininkės manymu, M. K. Sarbievijus negalėjęs apdainuoti įvykių dabartinėje Moldavijoje, nes tuo metu, kai buvo rašoma aptariama odė, Valakija vėl buvo patekusi į Turkijos įtakos zoną, o ankstesnių mūšių ir pergalių šlovė visiškai išblėsusi15. Todėl labiau tikėtina, kad odė galėtų būti susijusi su osmanų grėsme ir tuo metu ką tik pasibaigusiu Chotyno mūšiu (1621 m.).

Kad ir kokios būtų odės parašymo istorinės aplinkybės, vieno ankstyviausių M. K. Sarbievijaus kūrinių16 kompozicija visiškai atitinka šlovinamosios rūšies kūriniams keliamus reikalavimus, atspindi jėzuitų diegtos poetinės ir retorinės sistemos modelį, tačiau joje jau ryškūs ir poeto savitumo bei meistriškumo ženklai.

Pagrindiniame jėzuitų nuostatų rinkinyje „Ratio studiorum“ (1599 m.) buvo reikalaujama, kad mokiniai per poetikos ir retorikos paskaitas atliktų praktines užduotis – parašytų kokio nors žanro kūrinį imituodami pasirinktą autorių17. Tikėtina, kad M. K. Sarbievijaus odė taip pat buvo parašyta laikantis šių taisyklių, o imitacijos pavyzdžiu tapo Antikos dainiaus Horacijaus 20 eilučių odė Bakchui („Carm.“, III, 25). Ji buvo panegirinio M. K. Sarbievijaus kūrinio formos ir invencijos pagrindas, pamatas, nuo kurio atsispyręs poetas jau rutuliojo savo idėją.

Pats M. K. Sarbievijus analizuodamas netiesioginį odžių rašymo būdą pabrėžė išmonės (fictio) svarbą ir išvardijo kelias galimas tokio pobūdžio odės kompozicijos galimybes. Kaip pirmą jis įvardijo tokią, kai poetas tarsi įsivaizduoja iš viršaus matąs tai, ką apdainuoja: giriamo asmens nukariautas žemes, nuveiktus darbus ar pan. Dar viena galimybė – kai poetas sakosi statąs menamą paminklą apdainuojamo asmens darbams ir žygiams18. Kaip tik šie du kompozicijos būdai ir sulydyti odėje, kurios spiritus movens yra poeto entuziazmas ir poetinis šėlsmas, arba įkvėpimas (furor poeticus).

Pirmose odės strofose panaudotas poeto-paukščio motyvas: tarsi mūzos Kaliopės (ji globoja epinę poeziją, mokslą, filosofiją) nešamas aukštai virš žemės poetas aplanko žymias Antikos vietoves ir tautas (Rodopus – Trakijos kalnus, Fasidę – upę, įtekančią į Juodąją jūrą, senovės tautas: dakus, kolchus, skitus), paskui atskrieja į artimesnius kraštus (Lenkiją čia simbolizuoja Karpatai, 12 Valdant Žygimantui Vazai buvo kariauta su Švedija (1600–1611, 1617–1618, 1621–1626, 1626–1628); su Maskva (1608–1618); su turkais (1620–1621).

13 Korolko M. „Sarbiewski i jego liryki“, in: Maciej Kazimierz Sarbiewski, Liryki oraz Droga rzymska i fragment Lechiady, preł. T. Karyłowski TJ, oprac. M. Korolko przy współudziale J. Okonia, Warszawa, 1980, s. XXXIV. 14 Łukaszewicz-Chantry M. Trzy nieba, s. 33.

Druenciją – Ronos intakas, Hipaną – Bugas, Vistulą – Vysla, Moravos kalnai, o Lietuvą – Vilijos upė) ir kelionę oru tęsia Turkijos link, kur „patvinkęs krauju getišku Bosporas / kunkuliuoja, ridendamas / link Nimfėjo bangas, barbarų Taurijos / krantą plaka be atvangos“ (18–21 eil.). Pasitelkdamas plačiai pasklidusias Antikos ir to meto Europos geografines vietoves, poetas artėja prie pagrindinės kūrinio minties. Norėdamas pašlovinti karalių ir jo pergales, įžangoje jis parodo dvi nuo seno priešiškas ir skirtingas pasaulio šalis: krikščioniškąjį pasaulį, kurį simbolizuoja Lenkijos ir Lietuvos vietovardžiai, ir Osmanų imperiją, kurią atitinka Bosforas ir Trakija.

Toliau odės veikėjas, poetas, prašosi būti nuleistas prie Bosforo. Čia, norėdams įamžinti šlovingus karaliaus mūšius, jis sakosi statysiąs jam paminklą ir iškalsiąs „tavo [Žygimanto] vardą, tavus žygius“: Graikų fleitos melodija Kviesiu akmenis, kad aukuras ant uolos Pats iškiltų. Dundės kalnai, Kai nuo jų pas mane leistis ims marmuras Ir ilgiausiomis voromis Slinks Pare iškirsti luitai akmens čionai.

Leisis Mūzų aptašomi, Leisis jie kalami, saugos, o Žygimantai, Tavo vardą, tavus žygius.

Aš iškalsiu tave, trakišką Kintiją Puolantį nelauktai, ragus Laužantį jai, getus sprunkančius, abiejų Mūšių didvyrius ir vaizdus, Ir Nerėją, baltų pančių sukaustytą. („Lyric.“ II, 22, 23–36) Tad komponuodamas odę M. K. Sarbievijus pasitelkia dar vieną su fictio susijusį ir XVII a. poetų ypač mėgtą „paminklo statymo“ motyvą. Odė baigiama tuo, kad prie aukuro, išreikšdamos pagarbą ir dėkingumą dėl karaliaus laimėjimų, trykšdamos džiaugsmu dėl sėkmingų jo žygių, ateis merginos ir dainuodamos puoš jį vainikais. Lankys paminklą ir pats poetas, kurdamas eiles jis neleis išblėsti valdovo pergalių šlovei:

50–52)

Vėl giedosiu, kaip tu kokanus įveikei.

Vėl plojimai aidės džiugiai, Vėl trimitai sugaus, būgnai vėl suaidės. („Lyric.“ II, 22,

Tad aptartame kūrinyje matome sujungtus du panegiriniam kūriniui XVII a. literatūros teoretikų rekomenduotus išmonės (fictio) motyvus: poeto-paukščio ir paminklo statymo. Aiškūs odėje ir du semantiniai sluoksniai: horizontalus, kurį atitinka plati geografija (nuo Rodopų, Karpatų, Vilijos iki Bosforo), ir vertikalus, jį simbolizuoja aukštai ant uolos iškilsiantis menamas paminklas valdovui. Paminklas iš poeto žodžių, iš minčių, kaip pasaulio ašis, kurios svarbiausias elementas ir pamatas yra kariniai Žygimanto Vazos nuopelnai.

15 Buszewicz E. Sarmacki Horacy i jego liryka, s. 264–265.

16 Ibid., s. 263.

17 Ratio atque institutio studiorum Societatis Iesu, Turnoni, 1603, p. 133–142.

18 Sarbievius M. C. Poetica, p. 28–29.

196

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2. KŪRINIŲ VLADISLOVUI VAZAI SPECIFIKA Gerokai gausesnis Vladislovui Vazai skirtų M. K. Sarbievijaus eilių pluoštas. Matyt, poetui jis atrodė ne tik valdovas, pajėgus suvienyti bendriems tikslams Abiejų Tautų Respublikos bajorus, ne tik karvedys, galintis sustabdyti grėsmingą turkų veržimąsi į Europą, bet ir krikščioniškas vertybes puoselėjantis moralinis autoritetas.

Jam apibūdinti labiausiai tiko viduramžių miles christianus taikyti epitetai iustus et pius (teisingas ir pamaldus).

Vladislovo Vazos karaliavimo laikas buvo gerokai harmoningesnis ir ramesnis nei tėvo, o trylika paskutinių jo valdymo metų, kai šalis džiaugėsi pagaliau stojusia taika po kraštą nualiniusių karų su Maskva, Osmanų imperija ir Švedija, tarsi užbaigė Respublikos „aukso amžių“. M. K. Sarbievijus gana skeptiškai žiūrėjo į politiką ir teigė, kad „politikos pasaulis yra nuolatiniai griuvėsių griuvėsiai“, o „žmogus neturi tokio skeptro ar tokios lazdos, kuria galėtų saugiai pasiremti ir mirtino nuopuolio išvengti“19, tačiau jis tikėjo, kad, norint tame pasaulyje gyventi, reikia juo rūpintis, pagal išgales jį keisti ir modeliuoti.

Viena didžiausių XVII a. grėsmių ne tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, bet ir visai Europai buvo kylanti, galinga, veržli ir naujas teritorijas užkariauti pasirengusi Osmanų imperija. Ją laikinai sustabdė 1621 m. mūšis prie Chotyno. Mūšyje, trukusiame daugiau nei mėnesį (nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 9 d.), susikovė jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560– 1621), ir turkų-totorių pajėgos, kurias vedė pats sultonas Osmanas II ir didysis viziris Huseinas Paša. Turkų-totorių kariuomenę sudarė apie 100 000 karių, Lenkijos-Lietuvos pajėgos buvo gerokai kuklesnės – skirtingais duomenimis, perpus ar net triskart mažesnės, bet kaip tik pastarieji sugebėjo įveikti gerokai gausesnes turkų pajėgas.

Mūšyje prie Chotyno dalyvavo ir jaunasis karalaitis Vladislovas. M. K. Sarbievijaus eilės jam susijusios su minėtu mūšiu. Jas galima skirstyti į dvi rūšis: tos, kuriose Vladislovas vaizduojamas kaip narsus valdovas, besikaunantis pirmose priešų eilėse, ir tas, kuriose kam nors pavedama skelbti apie šlovingas karaliaus pergales.

Sarbievijaus jaunystės eilėraščiai – „Ad famam. Laudes Ladislai, principis Poloniae Sueciaeque, ab illa cani oportere“ („Gandui.

Apie tai, kad jis privalo skelbti Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo šlovę“) ir „Ad Musam. Laudes Ladislai, principis Poloniae et Sueciae“ („Mūzai. Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo pašlovinimas“) – parašyti apie 1621 m. Jie panašios struktūros ir kompozicijos, bet nedubliuoja išsakytų minčių, papildo vienas kitą. Pagrindinis abiejų odžių veikėjas yra Fama (Gandas), jo pareiga – skelbti karalaičio pergales ir šlovę.

Pirmoje odėje poetas savo priedermę – šlovinti karalaitį – perleidžia Gandui, kuris yra „margo pasaulio deivė valdytoja“ (picti moderatrix dea mundi)20. Savybė ne pačiam savo vardu ką nors šlovinti, bet pavesti šią užduotį kokiai nors vertesnei tokios garbės būtybei buvo vienas iš panegirinio kūrinio kompozicijos būdų. Jį savo veikale „Characteres lyrici“ minėjo ir pats M. K. Sarbievijus21, jį re19 Žr. Kuolys D. „Sarbievijus politiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatre“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos, Lenkijos, Europos kultūroje = Mathias Casimirus Sarbievius in cultura Lithuaniae, Poloniae, Europae, sudarė E. Ulčinaitė, Vilnius, 1998, p. 309–330.

20 Lotyniška Gando forma yra moteriškos giminės (fama, ae f).

21 Sarbievius M. C. Poetica, p. 26–30.

V o l U M EN

II

komendavo ir XVII–XVIII a. jėzuitų kolegijų dėstytojai per poetikos ir retorikos paskaitas22.

Pirmose odės strofose Gandas gana primygtinai raginamas imtis jam paskirto uždavinio. Raginimą sustiprina pasikartojančios veiksmažodžių poros age – quate, joms antroje strofoje atliepia rege.

Gando prašoma nepaisyti vėtrų (nimbos) ir lietaus (imbres), pasitelkti į pagalbą akvilonus (šiaurės vėjus) ir eurus (pietryčių vėjus). Poeto kuriama metafora, kad Gandas turi lėkti greitai kaip tie vėjai. Gandas odėje dar vaizduojamas panašiai kaip Bakchas, lydimas šokančių bakchančių, ar Apolonas, supamas mūzų. Tik čia jas pakeičia kiti palydovai: plojimai ir gražūs pagyrimai (plausus, pulchrae laudes).

Didelė reikšmė odėje teikiama genčių vardams ir toponimams: Tu ledinių Grigo ratų didžią šlovę Skelbki medams, geltonplaukiams agatirsams, Kilikiečiams, nasamonams, nešiniems strėlinėm, skelbki.

O valdove, tavo didį vardą Hermo Dosnūs vandenys rašys auksinėm smiltim.

Užrašys ir Tagas dugno auksu tau šlovingą giesmę. („Lyric.“ II, 28, 13–18) „Ledinių Grigo ratų šlovė“ (sacrum glacialis iubar Ursae), t. y. Lenkijos-Lietuvos valdovo žygiai, skelbiama osmanų teritorijose gyvenančioms tautoms medams (persams), agatirsams (Sarmatų genčiai Transilvanijoje), kilikiečiams (Mažosios Azijos gyventojams tarp Pamfilijos ir Sirijos), nasamonams (genčiai šiaurės Afrikoje prie Didžiosios Sirtės). M. K. Sarbievijus akcentuoja, kad garsas apie Vladislovą plinta kone po visą tuomet žinotą pasaulį, kurio ribas žymi Hermas, upė Lydijoje, ir Tagas, upė Ispanijoje (dab. Tajo).

Panašios struktūros yra ir kita M. K. Sarbievijaus odė. Joje istorijos mūzai Klėjai pavedama pažadinti oloje miegantį Gandą, kad šis skelbtų visam pasauliui apie Vladislovo pergales.

Matyt, ne dėl turinio, bet dėl kompozicijos antrąją odę ypač mėgo cituoti jėzuitų kolegijų profesoriai, pateikdami ją kaip vieną iš populiariausių šlovinamosios odės kompozicijos būdų, kai poetas tarsi ne pats apdainuoja giriamo asmens nuopelnus, bet perleidžia tai personifikuotai mitinei būtybei, pvz., Gandui, mūzoms arba Apolonui: Sergstinti giesmes ir kitarą Klio, Pasakyk man, kur nuo kalbų apsunkęs Gandas oloje išdabintoj guli, Įveiktas miego.

Pasakyk jam, lai į vežimą Saulės Paauksuotą kops (vadeles jo Mūzos laiko), te paskelbs jis abiem pasauliams Garsų triumfą. („Lyric.“ III, 10, 1–4, 9–12)

22 Žr. VUB RS, f. 3–2482: „Professio boni rhetoris triplicem obligationem inveniendi, disponendi er argumentandi complectens atque religiosis eloquentiae auditoribus Societatis Jesu ad calamum oblata in Radiviliano Pinscensi collegio Societatis Iesu anno 1691 1 septembris“, p. 169; VUB RS F 3–1376: „Aureum eloquentiae pomum scholastici, politici, sacri oratoris manu elaboratum, porrectum regni rhetorici candidatis per revendum Patrem Iacobum Chrzanowski, acceptum a Matthia Kobyliński anno 1713“, p. 302.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

197

Kaip matome, norėdamas pašlovinti karalaitį Vladislovą, poetas kreipiasi į vieną iš mūzų prašydamas, kad ji parodytų, kur yra Gandas (Fama). Mat jis ir turįs paskelbti apie karalaičio triumfą. Toliau poetas vardija karalaičio nuopelnus, kuriuos apsakys pažadintas iš miego Gandas.

Kiti du kūriniai, adresuoti Vladislovui, vaizduoja jį kaip kariuomenės priešakyje besikaunantį bebaimį karį, kurio narsos išsigąsta priešas, o savi kariai įgyja drąsos ir pasitikėjimo. Odėje „Ad equites Polonos“ („Lenkų raiteliams“, „Lyric.“ I, 15) turkų kariuomenė išsisklaido ir bėga, kai Vladislovas, iš kitų išsiskiriantis spindinčiais ginklais, persekioja ir gena sprunkančias iš baimės priešų falangas, nuo kurių kraujo parausta Bosforo vandenys.

Odės pabaigoje Vladislovas pavadinamas „laikino pasaulio didžiu pasididžiavimu ir atspara“ („caduci grande decus columenque mundi“). Odėje „Ad libertataem“ („Laisvei“, „Lyric.“ IV, 38) Vladislovo valdymas tapatinamas su laisve, kuri suprantama kaip gerovė, taika ir teisingumas.

3. VALDOVAS – GYNĖJAS NUO IŠORĖS PRIEŠŲ Kiek kitokios yra brandesnės M. K. Sarbievijaus odės.

Jose dominuoja ne trumpalaikių ir abejotinų valdovo pergalių šlovinimas, bet rūpestis dėl didėjančios grėsmės iš rytų. Odėje „Saeculi nostri socordiam persequitur“ („Pasakoja apie amžininkų lengvabūdiškumą“) skamba nuolat pasikartojantys nerimo motyvai, išreikšti veiksmažodžiais Auditis? (Ar girdite?). Karo grėsmę ir pavojų iš rytų čia simbolizuoja nuo trimitų garso aidintis Istras, į kovą šaukiantis Marsas. Raginama nebijoti, bet ruoštis kovai, net kelis kartus odėje nuskamba primygtinis raginimas: surgamus (kilkime). Įdomu, kad šiame kūrinyje išsakoma ne tik mintis, kad reikia gintis nuo turkų, t. y. kitos religijos bei kultūros antplūdžio ir grėsmės, bet ir kone imperialistinės idėjos, noras atkurti valstybę nuo jūrų iki jūrų ar dar daugiau – Aleksandro Makedoniečio sukurtos imperijos ilgesys:

Narsūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais Dedamės kariais mes, įpratę žaisti Kovą – ne kovot, ir tuščiai kartoti Žodį „kautynės“.

Ainiai tolimi, mes narsiųjų bočių Šalmą užsidėt (ak, kaip gėda!) vengiam, Ir greiti gi mes svetimšalių perlais Smilkinius puoštis! („Lyric.“ I, 16, 33–36, 45–52)

4. Valdovas – moralinis autoritetas Be valdovo – karinių jėgų vienytojo ir gynėjo nuo turkų grėsmės – M. K. Sarbievijus mato ir kitą valdovo vaidmenį ir paskirtį. Kad galėtų vadovauti kovai su išorės priešais, karalius privalo būti stiprios dvasios, nugalėti savo ydas, būti nepriekaištingas moralinis autoritetas, nesuviliojamas turtais ar laikina žemiška šlove. Odėje „Cato politicus“ („Katonas politikas“) jis teigia: Tas valdovas, kuris liks visada ramus, Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka, Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, Jei atims, nesumažins jo. („Lyric.“ II, 6, 9–12) Kitoje odėje „Ad Caesarem Pausilipium. Regnum sapientis“ („Cezariui Pauzilipijui. Išminčiaus valdos“) M. K. Sarbievijus tarsi pateikia vidinę tobulo valdovo programą, pabrėždamas, kad svarbiausias dalykas – mokėti susitvarkyti su pačiu savimi, atrasti dvasios ramybę:

Nejau nušvinta virš otomanų vien Rytais padangių skliautas? Vai, gėda mums!

Nejau lotynams skirs pailsęs Ir besileidžiantis Febas vien tik

Valdovais daro ne palyda karių, Ne purpurinis apdaras, suteptas Krauju, ir ne kakta, sužibus Auksu tauriu ir glotniaisiais perlais.

Vakarį dangų, varganas sutemas?

Tad kilkim! Etą, Parą sujunkime Su Gadais, Tiberį – su Gangu, Tagą – su Baktrais, su rytu – tamsą! („Lyric.“ I, 8, 49–56)

Valdovas – kvailą baimę kas įveikė, Kas, likęs vienas, ima stovyklą rengt, Kas nuolat dvikovon garbingon Negandas savo ir lemtį kviečia.

Panašaus pobūdžio yra ir odė „Temporum nostrorum ignaviam reprehendit“ („Peikia savo laikų neveiklumą“). Joje iš požemio pasaulio, kurį žymi Orkas ir Acheronto upė, kviečiami sugrįžti Kvirino vyrai (čia reikėtų prisiminti ir populiarią tuo metu lietuvių kilmės iš romėnų teoriją), Trojos karaliaus Priamo ainiai, Anchiso ir Veneros sūnūs, garsiausi romėnų karvedžiai Marijus, Scipionas, Pompėjus, Cezaris. Tai jie, didieji romėnai, gali padėti savo vaikaičiams ir įpėdiniams, labiau mėgstantiems kalbėti apie karo žygius, nei juose dalyvauti, atsilaikyti prieš turkų antplūdį:

198

Baktrai kyla jau, jų stovyklos bruzda, Dreba jau dangus nuo trimito gausmo, Rūstūs raiteliai ir žirgų prunkštimas Lemia mums pikta.

Nepataikauja veidu jis nedoros Minios spendimams. Jo nepaveikia nei Žiūrovų minios, nei trofėjai, Nei trumpalaikės šlovės šešėlis. („Lyric.“ IV, 3, 17–28)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

BAIGIAMOSIOS PASTABOS M. K. Sarbievijaus poezija, kurioje kalbama apie valdovus, yra daugiasluoksnė. Poetas įsivaizduoja gyvenimą kaip sapną, kaip teatrą, kuriame visi turi savo vaidmenis, o riba tarp tikrovės ir regimybės yra trapi ir sunkiai apčiuopiama. Dainius dažnai ragina atsisakyti žemiško, materialaus pasaulio ir yra kamuojamas dangiškos tėvynės ilgesio. Sarbievijaus poezijoje nuskambantis poeto-paukščio motyvas ne tik yra Antikos poetų, ypač Horacijaus, imitacija, bet ir simbolizuoja siekį atitolti nuo kasdienybės, persikelti į kitus pasaulius, egzistuojančius už žmogiškojo pažinimo ribų, pasinerti į kontempliaciją ir apmąstymus.

Vis dėlto žymiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas puikiai suvokia, kad žmogui skirta gyventi tarp žmonių, valstybėje. Kaip tik todėl jis turi atlikti savo visuomenines pareigas: valstietis privalo prižiūrėti, kad laukai duotų derlių, dva-

V o l U M EN

II

sininkas turi rūpintis piliečių sielomis, o valdovas – pavaldiniais, šalimi, ginti ją nuo vidaus ir išorės priešų. Valdovas yra ašis, apie kurią sukasi šalies gyvenimas, jos gerovės garantas, visus sluoksnius jungiantis laidas. Jam reikia ne vien meilikauti, šlovinti būtus ir nebūtus nuopelnus, bet, pasitelkiant metaforas, alegorijas ir istorines aliuzijas, parodyti galimas klaidas, netiesiogiai patarti ir pamokyti.

M. K. Sarbievijaus poezijoje tarsi formuluojama išorinė ir vidinė tobulo valdovo programa: sumanus, įžvalgus ir drąsus gynėjas nuo išorės priešų, kuriuos dažniausiai simbolizuoja turkų grėsmė; taip pat savo aistras ir ydas gebantis valdyti išminčius, nepalaužiamas gyvenimo negandų. Tokį valdovą norėjo matyti garsusis XVII a. poetas, tokį prie valstybės vairo tikriausiai norėtų matyti ir bet kurios šalies pilietis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

199

Živilė Nedzinskaitė

R egum vultus imagine regnorum legitur * THE P ROSE OF M a t h i a s c a s i m i r u s S a r b i e v i u s D E D I C ATE D TO SIGIS M U N D AN D LA D ISLA U S VASA : THE V ISION OF A P ERFE C T R U LER

Abstract The purpose of this article is to examine how the most eminent 17th-century poet of the GDL to have written in Latin, Maciej Kazimierz Sarbievius depicted the rulers Sigismund Vasa (Lit. Žygimantas Vaza, Pol. Zygmunt III Waza, King of Poland, 1587–1632, and Grand Duke of Lithuania, 1588–1632) and Ladislaus Vasa (Lit. Vladislovas Vaza, Pol. Władysław IV Waza, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, 1632–1648) in his works, and just what model of an ideal ruler he proposed to these kings in his dedicated works and his poetry in general.

Sarbievius dedicated quite a few works of prose to several famous figures of the age, including the rulers of PolandLithuania: Ladislaus Vasa (Lyric. I, 15; II, 28; III, 10; IV, 38) being somewhat more honoured in this manner than Sigismund (Lyric. II, 22). Some other odes where the actual addressee is not identified (e.g., To the nobility of Poland and Lithuania – Lyric. IV, 36, Dispraise for the inactivity of the times – Lyric. I, 16; Cato the politician – Lyric. II, 6) may be considered as indirectly dedicated to the ruler or referring to the mission and/or duties he is obliged to enact.

*

In terms of Sarbievius’ prose dedicated to Lithuania’s rulers, rules for the composition of panegyrics were applied, rules which were promulgated during poetry and rhetoric lectures in Jesuit schools in the early 17th century in which fictio played an important role in poetic ingenuity and imagination. The philosophical ideas of the Baroque period featured more prominently in his other works: the temporality of this mortal life and the longing for eternity, the volatility of fate, and the search for inner peace and strength and their value.

All of Sarbievius’ works both directly and indirectly dedicated to the rulers make up a seperate prose cycle. In it, the ruler is portrayed as an axis around which the country’s life revolves, where he is the guarantee of others’ wellbeing, the thread uniting all layers of society. It is as if an external and inner programme for the ideal ruler is formulated in Sarbievius’ poetry: an ingenious, insightful and courageous defender from external enemies that are most often symbolized by Muslim (Turkish) soldiers; the unifier of two nations – Lithuanians and Poles; as well as a sage capable of controlling his passions and flaws, undetered by the rigours of life.

It is said that countries are known by the faces of their rulers (Sarbievius, Lyric, I, 17, 13–14.).

200

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Prof. dr. Valdas Rakutis

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius valdas.rakutis@mil.lt

L i e t uv o s D i d ž i o j i Ku n i g a i k š t y s t ė i r Va z ų l a i vy n a s X V I – X V II a .

Laivyno reikšmė XVI–XVII a. istorijoje yra sudėtingas ir tyrimų reikalaujantis objektas. Skirtingai nei XIX a. pabaigoje– XX a. suformuota dominavimo jūroje teorija, mūsų aptariamu laikotarpiu laivynas buvo tik priemonė, padedanti valdyti prekybos teikiamą naudą užimant uostus ir upių žiotis1, tačiau net ir dominium maris baltici prasme būtina nustatyti Lietuvos valstybės, jos vadovų ir visuomenės vietą vykstančiuose procesuose bei aptarti šio dominium įtaką valstybės ir visuomenės raidai.

Lietuvos laivyno istorija žengia pirmuosius žingsnius. Reikia paminėti labai svarbią admirolo Raimundo Baltuškos knygą „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“2. Joje esama profesionalių istorikų nepastebėtų prielaidų, į kurias norėtųsi atkreipti XVI–XVII a. istorikų dėmesį, admirolo išsakytas mintis papildant kai kuriomis pastabomis ir iliustracijomis3.

Lenkijos istoriografija, nesulaukdama Lietuvos istoriografijos reakcijos, nuo seno į vieną Lenkijos katilą metė ir Lenkijos karalystės, ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laivyno istoriją.

Taip viešajame diskurse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastangos kurti savo jūrines pajėgas liko neįvertintos. Vienu požiūriu tai teisinga – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nesukūrė jūrinės tradicijos (kaip, beje, ir Lenkija), bet jokiu būdu neliko nuošalyje nuo Abiejų Tautų Respublikoje ir jos leninėse valdose vykusių procesų, ypač XVI a. antroje pusėje–XVII a. pirmoje pusėje kariaudama dėl Livonijos. Šiuo aspektu ypač svarbūs įvykiai klostėsi Baltijos jūros Rygos įlankos regione. Kova dėl Pernu, Salacgryvos, Rygos ir Dauguvos žiotyse esančios Daugavgryvos tvirtovių vyko dažniausiai Lietuvos kariuomenės pastangomis, o Jonas Karolis Chodkevičius ir Kristupas Radvila pagrįstai laikomi vienais iš svarbiausių Respublikos laivyno kūrėjų ir veikėjų. Kadangi ši tezė turi politinę reikšmę, kiek daugiau dėmesio skirsime jai pagrįsti.

Jono Karolio Chodkevičiaus tėvas Jonas Jeronimas Chodkevičius vadovavo Žygimanto Augusto, Stepono Batoro ir vėliau Žygimanto Vazos jūrinės politikos įgyvendinimui Livonijos karo „teatre“ ir kūrė kaperių laivyną. Nors šis laivynas negalėjo užtikrinti Respublikos pajėgų dominavimo Baltijos jūros regione, jis darė įtaką rytinėje pakrantėje vykusiems procesams ir sukūrė prielaidas Livonijai išlaikyti Respublikos valdžioje, davė sau1 Colomb Ph. Maritime war. Vertimas į rusų kalbą Morskaja voina, S. Peterburg, 2003, s. 9–14.

2 Baltuška R. Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas, Vilnius, 2009.

3 2011 metų liepą Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos keliautojų klubas vykdė mokslinę ekspediciją į Gdanską ir Gdynę – apžiūrėjo straipsnyje minimas vietas ir muziejuose saugomus istorinius eksponatus.

V o l U M EN

II

gumo garantijas Rygos miestui ir tvirtovei plėtotis, o tam tikrais Livonijos karo etapais reikšmingai trukdė vadinamajam „Narvos plaukiojimui“. Kaperiavimas, artimas piratavimui, visada sulaukdavo prekybą plėtojančių jėgų pasipriešinimo, jis natūraliai kirtosi su Rygos (Vyslos atveju Gdansko) miesto interesais, todėl gebėjimas derinti miesto ir valstybės interesus buvo viena svarbiausių dominavimo regione sąlygų ir sėkmės priežasčių. Tam tikras Chodkevičių giminės tradicijų tęstinumas, sprendžiant Žemaitijos ir Livonijos reikalus, buvo viena iš Respublikos sėkmės regione prielaidų. Todėl neatsitiktinai Jono Karolio Chodkevičiaus požiūris į daugelį reiškinių rodo, kad jis buvo ne tik patyręs Lietuvos sausumos kariuomenės vadas, ko gero, pats talentingiausias jos istorijoje karvedys, bet ir Lietuvos jūrinės tradicijos formuotojas.

Salacgryvos mūšis, visiškai teisėtai laikomas pirmuoju tikru jūrų mūšiu Lietuvos istorijoje, buvo ne atsitiktinė akcija, o ilgalaikės politikos ir rengimosi rezultatas. Čia pateiksime keletą faktų.

Kaip žinome, Vytauto laikais Lietuva užsitikrino gana platų Juodosios jūros pakrantės ruožą. Jame telkėsi labai svarbios upių žiotys ar uostai, garantavę didžiulei valstybei saugius prekybos kelius Dniepro baseino upėmis. Nors istoriografijoje gyvybinga nuomonė, kad Vytautas nesuprato jūros reikšmės, kai derėjosi su kryžiuočiais dėl sienų, kalbant apie Juodąją jūrą to negalima pasakyti: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdė Dniepro, Dniestro žiotis, o Vytauto įtaka siekė Krymą ir Moldaviją, buvo palaikomi kaimyniški santykiai su Turkija4. Priklausyti Lietuvos valstybei buvo naudinga patiems pajūrio miestams, kuriems Lietuvos globa nieko nekainavo, priešingai, užtikrino saugumą ir prekių judėjimą. Tiesa, Dniepro vandens kelias turėjo daug trūkumų, ypač prekybą varžė žemutinio Dniepro slenksčiai, tačiau ties jais, kai sargyba būdavo tinkama, šis Lietuvos Nilas, aukštupyje priartėdamas prie Dauguvos, o per intakus prie Nemuno ir Vyslos baseinų, galėjo garantuoti naują kelią iš rytų į vakarus ir atgal.

Jau vėliau, Kazimiero ir Aleksandro laikais, Lietuva vis dar buvo potenciali Juodosios jūros politikos žaidėja: vis dėlto šis Lietuvos istorijoje menkai žinomas epizodas nesulaukė reikiamo palaikymo nei tarp didikų, nei vietinėse stepių pakraščio gyvenvietėse, o negausus pirklių sluoksnis, kurį daugiausia sudarė armėnai ir kiti nevietinės kilmės gyventojai, buvo ne ta jėga, kuri galėtų turėti įtakos didžiojo kunigaikščio dvarui.

4 Moldavijos kunigaikštis Aleksandras Gerasis buvo vedęs Vytauto seserį Rimgailę, su kuria, tiesa, 1421 m. išsituokė, tačiau Lietuvos įtaka Moldavijoje buvo jaučiama ir vėliau.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

201

Kodėl sėkmingai besiklostantis jūrinės tradicijos procesas neįgijo tinkamo tęsinio, tai jau atskiro aptarimo reikalaujantis klausimas.

Geopolitikai pastebėjo, kad kai kurios tautos ir kultūros savo prigimtimi yra ir kontinentinės, ir jūrinės. Tokiomis jūrinėmis tautomis galėtų būti protestantiškųjų Nyderlandų, Fryzijos, Skandinavijos ir Britanijos teritorijose gyvenantys žmonės, kurių pagrindinė veikla buvo susijusi su jūra, žvejyba ir prekyba. Akivaizdu, kad tik darbštūs, racionalūs ir verslūs žmonės galėjo sudaryti tinkamas prielaidas valstybių jūrinei politikai užtikrinti.

Praktiškai visos Lenkijos Karalystės ir Respublikos valdovų jūrines ambicijas Baltijoje užtikrino išskirtinai jūrinės kultūros tautybių arba etnosų atstovai, daugiausia Prūsijos ir Pamario vokiečiai, švedai arba Britanijos salų gyventojai, kilę iš Gdansko miesto. Jie buvo admirolais, jūrų kapitonais, agentais, laivų statytojais, kaperiais ir paprastais jūreiviais. Lietuvoje tokie gyventojai telkėsi Kurše ir Livonijoje bei Rytų Prūsijoje, taigi Lietuvos įtaka regione buvo nulemta politikos, orientuotos į šių regionų interesų užtikrinimą, sėkmės. O Lietuva dažnai likdavo Respublikos valdovų vykdomos politikos nuošalyje. Kol kas Lietuvos istoriografija nėra tinkamai įvertinusi, kodėl šalis nedalyvavo Trylikos metų kare, nors kaip tik tuo metu Lenkija įsitvirtino Baltijos pajūryje ir kontroliavo strategiškai svarbų Vyslos prekybos kelią. Kunigaikštiškoji Prūsija tiesiogiai kontroliavo Nemuno ir Priegliaus prekybines arterijas, todėl visiškai logiškas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesas daryti įtaką šiam regionui, ypač bent jau formaliai priklausant tam pačiam valdovui, tačiau tokių pastangų matoma mažokai arba istoriografijoje jos nėra įvertintos.

Profesoriaus Antano Tylos pradėtas darbas, skirtas Livonijai, turėtų būti pratęstas nagrinėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiką Prūsijoje. Akivaizdu, kad nesėkmės Livonijos regione turėjo daug didesnių neigiamų padarinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, nei yra manoma. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo tapti kur kas modernesnė ir europietiškesnė kad ir Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje, jeigu jūrinė jos politika, reprezentuojama Chodkevičių ir Radvilų giminių, būtų sulaukusi ir valdovų, ir pačios politinės tautos palaikymo. Livonijai ir iš jos kilusiems politiniams dariniams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sėkminga politika būtų garantavusi geresnes raidos sąlygas, išlaikant savo rankose gaunamo iš prekybos pelno liūto dalį. Švedijos sudėtyje Livonija tapo grūdų ir kitų žaliavų aruodu, o pagrindinė naudos gavėja, be abejonės, buvo Švedijos karalystė.

Nesinorėtų pasiduoti pagundai ir pateikti vieną iš istorinės raidos variantų kaip vienintelį įmanomą, o šios „idealios“ versijos nesėkmę – kaip kieno nors klaidą. Istorikas turi pareigą pateikti faktus, rodančius pastangas siekiant pasukti savosios valstybės raidą galbūt tik vienam valdovui ir nedaugeliui rėmėjų suprantama linkme. Žygimantas Vaza buvo ypatingas valdovas. Jis užaugo Švedijoje, buvo nuoseklus katalikas, jo motina, Gedimino palikuonė, padarė jam didžiulę įtaką, jis buvo auginamas kaip galimas valdovas. Tačiau kai šioms viltims buvo lemta išsipildyti, Žygimantas Vaza pasijuto svetimas Respublikoje, o po kelerių metų svetimas ir Švedijoje. Tai žmogus, pakibęs tarp kultūrų ir valstybių, nesuprastas amžininkų ir istorikų, galbūt net paties savęs, įdomi ir be galo tragiška figūra. Mirdamas Žygimantas išreiškė didžiausią nuoskaudą dėl kaltinimų, prisidėjusių prie Zebžydovskio rokošo – jis

202

nesiekė absoliutizmo, kaip buvo kaltinamas. Bet kaip tik šis valdovas daugiausia nuveikė Abiejų Tautų Respublikos laivyno labui. Štai keletas faktų. Žygimantas Vaza, išaugęs Švedijoje, kaip niekas kitas gerai suprato Švedijos valstybės vadovų mąstymo būdą ir žinojo, kad didžiųjų Baltijos jūrų prekybos upių – Dauguvos ir Vyslos – žiotis konkurentai sieks užimti negailėdami pastangų ir išlaidų, todėl nuo pat valdymo pradžios siekta šį valstybei svarbų klausimą spręsti pasitelkus švedų laivyną. Tuo metu švedų laivynas išgyveno krizę, esami laivai paseno, be to, Švedija savuosius interesus saugojo įstatymu, draudžiančiu Švedijos ir Suomijos laivynus panaudoti Abiejų Tautų Respublikos interesams, nors ir nevisiškai sėkmingai5. Žlugus viltims įsitvirtinti soste reikėjo imtis laivyno kūrimo remiantis Respublikos ištekliais, panaudojant tuos negausius laivus, kuriuos vis dėlto pavyko parsivežti iš Švedijos6.

Valdovas tikėjosi Suomijos laivyno7 pagalbos. Manoma, kad apie 1599 m. Žygimantas Vaza galėjo valdyti 57 vimpelų laivyną, iš kurio 27 sudarė Suomijos laivynas. Laivyno sudėtyje būta ne tik Švedijos laivyno, bet ir iš Nyderlandų, Liubeko, Rostoko, Elbingo ir Gdansko perimti laivai. 1598 m. buvo surengtas 57 laivų žygis, iš jų 40 buvo galima pavadinti dideliais. Šis Respublikos istorijoje beprecedentis laivynas buvo išblaškytas audros, tolesnei tarnybai tinkamų liko tik 278. 1599 m. laivynas atkurtas, jame buvo 12 kovinių laivų, bet to neužteko norint įveikti dukart didesnį Karoliui Sudermanui pavaldų laivyną, neliko nuošalyje ir danų laivynas, tuo metu dominavęs Baltijos jūroje ir visiškai nesuinteresuotas Žygimanto Baltijos imperijos sustiprėjimu. Žygis nepasisekė, žuvus flagmano laivui, šio santykinai Respublikai priskirtino karo laivyno likučiai 1600 m. internavosi Liubeke, Respublikos uostuose liko mažesni laivai.

Valdovo pastangos įsitvirtinti Baltijos jūroje paskatino ir laivų statybą Respublikoje. Šiam reikalui Baltijos rytų pakrantė tikrai puikiai tiko, nes buvo užtektinai statybinės medžiagos, pirmiausia aukštų ir lygių pušų. Iš pradžių statyti tik mažesni laivai, karo reikalams pritaikyti perdaryti transporto laivai. 1602–1610 m.

Pucke veikė admirolo Veiherio eskadra, sudaryta iš dviejų anksčiau pastatytų pinkų, 1605–1606 m. Gdanske statytų penkių laivų ir kelių rekvizuotų laivų.

1604 m. savitas laivynas susiformavo ir Lietuvai artimoje Rygoje9. Čia nuo seno veikė Rygos miesto laivynas, užtikrinęs muitų ir vandens kelių apsaugos funkcijas. Prie jo buvo prijungti keli kaperiai, iš anglų ir nyderlandiečių nupirkti laivai ir keli trofėjiniai švedų laivai. Ši Livonijos eskadra išliko iki pat 1621 m., atskirai minėtinos 1608 m.

Jono Karolio Chodkevičiaus sėkmingos pastangos sustiprinti Rygos laivyną, po 1609 metų Salacgryvos pergalės leidusios atnaujinti Dauguvos prekybos kelią10. Rygą praradus, kariniai jūriniai pasirengimai ne tik kad nesustojo, priešingai, buvo sustiprinti. „Plaukiojantys“ karinių laivų skaičiai paaiškinami ne tik karinių veiksmų dinamika, 5 1589 metų Kalmaro artikulai.

6 Gorski K. Dzieje Polskiej floty. Od Kazimierza Jagiellonczyka do Augusta II Mocnego, Gdansk, 2007.

7 Suomija XVI a. pabaigoje nesudarė atskiro valstybinio darinio, turinčio aiškią savivaldą ir teritoriją, bet buvo vadinama pagal vieną iš valdovo titulų. Laivyno prasme tai rytinėje Botnijos sąsiaurio pusėje dislokuoto šcherų laivyno dalis, kuri tam tikrais metais buvo pavaldi Žygimantui.

8 Gorski K. Dzieje Polskiej floty, s. 27.

9 Šio laivyno kūrimu aktyviai rūpinosi Lenkijos etmonas Janas Zamoiskis, o nuo 1602 metų – Jonas Karolis Chodkevičius.

10 Gorski K. Dzieje Polskiej floty, s. 54–55.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

bet ir metodologiniais sunkumais priskiriant laivus Respublikai ar Švedijai, nes Žygimantui vis dar tituluojantis Švedijos karaliumi dalis laivų sėkmingai puošėsi Švedijos vėliava. Čia norėtųsi aptarti vieną svarbų aspektą. Žygimanto, vėliau ir Vladislovo Vazų projektui atgauti Švedijos sostą trukdė daug aplinkybių: tai buvo ir tradicinis bajorijos nenoras mokėti mokesčius, ir Gdansko miesto pasipriešinimas, ir pačių švedų nenoras priklausyti valdovui katalikui, ir Danijos interesai, o kalbant apie kaperių laivyną, ir visos laisva prekyba Baltijos jūroje suinteresuotos valstybės, ypač Anglija ir Nyderlandai.

Draugų, sąjungininkų ir bendradarbių sąrašas buvo gerokai mažesnis, tačiau jame buvo bent kelios Lietuvos didikų pavardės11.

Kuo paaiškinamas šis reiškinys? Kaip žinoma, didikų aktyvumą tam tikrame regione dažnai nulėmė privačių ar administruojamų žemių artumas ginčijamiems regionams, taip privatūs interesai susipindavo su valstybiniais ir duodavo didžiausią efektą. Šią tezę galima paremti faktais: Biržų-Dubingių šakos Radvilos ir Chodkevičiai buvo tiesiogiai susiję su Šiaurės Lietuvos valdų žemėlapiu, pelnėsi iš Livonijos, valdydami stambias valdas, kurias valdovas suteikdavo jiems iš to, ką valstybė gaudavo pagal Livonijos prijungimo sutartis. Lenkijos atveju kiek sunkiau, nes pagrindiniai didikai rezidavo rytinėse žemėse, dažniausiai Ukrainos vaivadijų pašonėje, vakaruose pagrindiniu smuiku griežė Gdansko miestas, o Prūsijos kunigaikštystė, kaip beje ir Kuršo, Žiemgalos Ketlerių valdos didikams jokios naudos realiai nedavė. Taip Livonia nostra, o drauge ir laivyno klausimai labiau rūpėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriams. Valdovas galėjo jais pasitikėti. Ar jis visada sugebėjo pasinaudoti šia parama, čia jau kitas klausimas; dažnai lietuviai buvo paliekami kariauti patys savo jėgomis, kaip kad buvo per 1605 metų kampaniją. Beprecedentis, bet logiškas visos kovos dėl Livonijos įvykis buvo 1609 m. laimėtas Salacgryvos jūrų mūšis ar operacija12, per ją pavyko ne tik užimti tam tikrą švedų laivyno dalį, bet ir veiksmais jūroje nutraukti Rygos blokadą, ir tai buvo padaryta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus iniciatyva ir Lietuvos kariuomenės pajėgomis.

Rygos praradimas 1621 m. stipriai keitė padėtį. Livonijos valdos be Rygos tapo sunkiai ginamos, o sustiprėjęs nepriklausomos Švedijos laivynas perėjo į puolimą ir grėsmė kilo Vyslos žiočių gynybiniam kompleksui, kuris buvo svarbus daugiausia Lenkijos bajorijai. 1621–1629 m. veikusi eskadra, kurią sudarė trys flotilės, sunkiu metu dažnai glausdavosi prie fortifikuoto Vyslos žiotis saugančio švyturio-tvirtovės13, o sėkmės atveju sugebėdavo pralaužti jūrinę blokadą. Sausumoje šį kompleksą saugojo Gdansko miesto įtvirtinimai ir sausumos kariuomenės potencialas. Kaip tik šiuo laikotarpiu, 1627 m. lapkričio 28 d., valdovo laivynui pavyko laimėti Olyvos jūrų mūšį14. Žygimanto Vazos laivynas savo gyvenimą baigė tragiškai, 1629 m. valdovui savąsias pastangas ėmus derin

11 Didelė dalis Žygimanto Vazos jūrinės politikos buvo vykdoma kartu su Lietuvos didikais. Šiam klausimui tirti gali būti naudingos dokumentų publikacijos Akta do dziejow Polski na morzu, ypač VII tomo I ir II dalys, leistos 1959 m. Gdanske.

12 Jakštys G. „Pamiršta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laivyno pergalė“, in: Kardas, 2009, Nr. 5, p. 50–51.

13 Dab. Wisłoujście tvirtovė dešiniajame mirusios Vyslos krante.

14 Baltuška R. Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas, p. 87–88.

V o l U M EN

II

ti su Šventosios Romos imperijos ir Ispanijos interesais: laivynas, perduotas Vismare dislokuotoms pajėgoms, buvo netinkamai prižiūrimas, o 1631 m. atiteko švedams15.

Svarbu buvo ir tai, kad Lietuva kūrė jūrinės valstybės doktriną. Vienas brandžiausių kūrinių – Kristupui Radvilai priskiriamas teorinis veikalas „Kariniai ir politiniai reikalai 1621–1632 m.“16 Šis kūrinys, rankraštine forma žinomas ir amžininkams, buvo svarbus karo teorijos ir ypač laivyno reikšmės supratimo prasme, nederamai užmirštas Lietuvos istoriografijoje.

Vladislovo Vazos karinį pasirengimą po Smolensko karo palaikė tik lietuviai su Kristupu Radvila priešakyje. Jis sėkmingai vadovavo laivynui, sudarytam iš Kuršo uostuose besiglaudžiančių kaperių. Šis laivynas, tęsiantis Rygoje dislokuotos Livonijos eskadros tradicijas, gali būti laikomas Lietuvos laivynu, nes kaip tik tokia jo sąvoka buvo suformuluota 1624 m. seime. Nesėkmingas karas su Švedija ir sėkmingi veiksmai Smolensko kare Lenkijos bajorijai aiškiai parodė, kam reikia skirti didžiausią dėmesį, todėl 1635 m. paliaubos prieš valdovo valią buvo logiškas žingsnis, o pradėti laivų statybos ir uostų infrastruktūros, pakrantės apsaugos tvirtovių statybos17 darbai tęsinio neturėjo.

Atskiras laivyno panaudojimo atvejis buvo kazokų čaikų atgabenimas į kovą su švedais Aistmarėse. Tokie laivai, tinkami plaukioti upėmis, buvo pajėgūs veikti ir jūrų pakrantėse. Šio laivyno bazė buvo Kaunas, o pagrindinis puolimo objektas – Prūsijos uostas Piluva (vok. Pilau, rus. Baltijsk).

Taigi drįstume teigti, kad ne XVII a. karai sugriovė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gerovę, o prastas pasirengimas laikotarpio iššūkiams, netinkamai sudėlioti valstybės raidos prioritetai, netinkamai įvertinti potencialūs priešai ir jų keliami pavojai. Lietuvos istoriografija turėtų rimtai padirbėti aiškindamasi valdovų ir iškilių asmenybių biografijas, Lietuvos ir jos pareigūnų vykdytos politikos kaimyninių kraštų ir regionų atžvilgiu aspektus, jų santykius su Lietuvos valdovų politika, kad savajai kartai galėtume atsakyti į esminius egzistencinius klausimus ir sudaryti prielaidas tolesniam klestėjimui. Taip pat svarbu imtis detalesnių darbų Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, buvusios Prūsijos ir Rusijos archyvuose, muziejuose ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos veikėjų jūrines pastangas ir jų pagrindu formuotas Lietuvos laivyno tradicijas.

Vazų karinis laivynas ir kitos valstybės interesams jūroje užtikrinti pastangos nėra vien Lenkijos istorijos tyrimų objektas.

Kuriant Švedijos ir Suomijos, Lenkijos ir Lietuvos bei tam tikru metu Rusijos jungtinį valstybinį darinį, valstybinės sienos savo tęsinio jūroje neturėjo, o simbolikoje (vėliavose, ženkluose) matome didelį margumyną, ką jau kalbėti apie konkrečių laivų statybos istoriją ar jūrininkų tautybę, todėl tolesni tyrimai reikalauja plataus tyrėjo požiūrio ir tyrimų kompleksiškumo.

15 Ibid., p. 90–91.

16 Radziwill K. Sprawy wojenne i polityczne, Paris, 1859.

17 Vladislovo rūpesčiu Helio pusiasalyje buvo pastatyti du bastionais sutvirtinti redutai, ateityje turėję peraugti į stipresnes tvirtoves (Vladyslavovo ir Kazimežovo prie dviejų uostų (prie dab. Chalupių ir Kuznicos kurortų), kurių vienas buvo prie Pucko įlankos, kitas – prie jūros.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

203

Valdas Rakutis

T h e g r a n d duc h y o f l i t h u a n i a a n d t h e va s a f l e e t i n t h e 1 6 t h – 1 7 t h c e n t u ry Abstract As a constituent part of the Polish-Lithuanian Commonwealth, the Grand Duchy of Lithuania was not removed from dominium maris baltici – the battle for dominance in the Baltic Sea. Polish historiography, where the reactions of Lithuanian historiography have never really been considered, combined the maritime history of the Grand Duchy of Lithuania with that of the Kingdom of Poland, thereby rendering the efforts of the Grand Duchy of Lithuania to create its own fleet invisible in the public discourse.

In a sense, this is justified – the Grand Duchy of Lithuania never created its own maritime traditions (neither, incidentally, did Poland), however, by no means was it completely removed from the processes which took place in the Polish-Lithuanian Commonwealth and in its fiefdoms, particularly in the period spanning the second half of the 16th century and the first half of the 17th century when the Livonian wars were underway. At this time, especially significant events were unfolding in the Gulf of Riga region of the Baltic Sea. Battles defending the Dünamünde fortresses where the Pärnu, Salaca, Riga and Daugava rivers entered the gulf were conducted mostly through the efforts of the Lithuanian military, while Jan Karol Chodkiewicz and Krzysztof Mikołaj Radziwiłł are deservedly considered among the most important figures in the creation of the Commonwealth’s fleet.

Differently than what is proposed in cliches in Lithuanian historiography, it was not the wars of the 17th–early 18th century that destroyed the prosperity of the Grand Duchy of Lithuania, but more likely it was insufficient time for preparation

ahead of challenges, insufficiently dynamic development in many fields, inadequate prioritizing regarding the state’s development, and the inadequate assessment of potential enemies and the threats they posed. Lithuanian historiography needs to seriously reconsider not only the biographies of rulers and prominent figures, but also the policies of Lithuania and its officials relating to its neighbouring countries and in the region, and their dealings with the policies of the rulers of the Polish-Lithuanian Commonwealth, so that we might be able to provide the current generation with answers to essential existential questions and create the provisions for further prosperity. It is also important to engage in more detailed work in the archives and museums of Poland, Latvia, Estonia, Sweden, former Prussia and Russia, collecting detailed information on what could be termed the maritime efforts of the Grand Duchy of Lithuania and its prominent figures, and use this as a basis for the creation of Lithuania’s maritime traditions.

The Vasa navy fleet and the efforts of other states to protect their interests in the sea should not be an aspect of Polish history alone. In the creation of the joint states of Sweden-Finland and Poland-Lithuania, and in its time, Russia as well,1 state borders had no sea extensions, whereas in terms of symbolism (flags, seals) the variety is staggering, not to mention the histories of the construction of specific ships or of a sea-faring nation, which is why further research demands a wide approach be taken in what should be a complexical research process.

1 Formally, Russia could also be included in this light.

204

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Elmantas Meilus

Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius meilus@istorija.lt

JONO KA Z I M IERO VA Z OS LAIKŲ V ILNI U S (1648–1668)*

Paskutinio Jono Kazimiero Vazos valdymo dvidešimtmetis sutapo ne tik su nuolatinių karų dvidešimtmečiu ir bendros mūsų su lenkais valstybės nuosmukio pradžia, bet ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus klestėjimo pabaiga ir didžiausiu nuosmukiu jo istorijoje, kuriam gali prilygti tik Antrojo pasaulinio karo meto tragedija. Taigi pasižiūrėkime, kaip atrodė Vilnius klestėjimo pabaigoje (1648–1654), per maskvėnų okupaciją, santykinai šį laikotarpį pavadinkime „tvanu“ (1655–1661), ir po okupacijos (1662–1668), per laikotarpį, apimantį visą (1648– 1668 m.) paskutinio Vazų dinastijos valdovo Lenkijos ir Lietuvos valstybės soste Jono Kazimiero valdymą.

Deja, išsamiai aptarti Vilniaus istoriją keblu, nes dėl per tvaną žuvusių miesto archyvų duomenų išliko labai mažai. Prieš 80 m. tai puikiai ištyrė Marija Lovmianska (Maria Łowmiańska), o pastaruoju metu jos tyrimus labai svariai papildė Mindaugas Paknys ir Deividas Frikas (Dawid Frick)1. Tad remdamiesi daugiausia jų duomenimis pažvelkime, koks buvo „prieštvaninis“ Vilnius.

Jei mestume akį į apie 1600 m. sukurtą Tomo Makovskio Vilniaus graviūrą2, galėtume sakyti, kad tai turėjo būti europietiškas gotikinis miestas su gan prašmatniomis bažnyčiomis ir rūmais. Žinoma, vaizdą gan smarkiai pakoregavo 1610 m. miestą nusiaubęs gaisras3, bet, kaip rodo M. Paknio paskelbti 1636 m. namų surašymo duomenys, jis gan greitai atsikūrė. Labai tikėtina, kad miesto vaizdas XVII a. viduryje buvo pasikeitęs, jame jau atsirado baroko elementų, naujų bažnyčių ir rūmų, neabejotinai pagausėjo mūrnamių, miesto sienų teritorijoje (senamiestyje) sudariusių daugiau kaip 60 proc. namų4, čia taip pat susiformavo gatvių tinklas. Vilniuje prieš tvaną buvo 23 katalikų bažnyčios, 9 unitų ir viena stačiatikių cerkvė bei po vienus liuteronų ir kalvinistų maldos namus, vieną sinagogą ir vieną mečetę5. Viename palyginti nedideliame mieste gerai sugyveno ir bendradarbiavo penkios religijos. *

Pranešimo tekstas papildytas nuorodomis. Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, Wilno, 1929; ši knyga perspausdinta 2005 m. knygoje Dwa doktorata z uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, Poznań, 2005 (toliau cituojama iš pastarojo leidinio); Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, opracował, wstęp i komentarzami opatrzył D. Frick, Studium Europy Wschodniej (Bibliotheca Europae Orientalis), t. 32, fontes 2, Warszawa, 2008.

2 Žr. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 34–35.

3 Čiurinskas M., Janonienė R. „Du liudijimai apie 1610 m. didįjį Vilniaus gaisrą“, in: Naujasis židinysAidai, 2006, Nr. 11, p. 452–458.

4 M. Paknys nurodo, kad 1636–1645 m. mūriniai namai sudarė apie tris penktadalius senamiesčio gyvenamųjų pastatų, žr. Paknys M. Vilniaus miestas, p. 27, tad iki 1655 m. jų turėjo dar pagausėti.

5 Žr. Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. 231.

V o l U M EN

II

Kiek prieš tvaną šiame gražiame mieste galėjo būti gyventojų? Įvairiais skaičiavimais ir samprotavimais paremti „prieštvaniniai“ vilniečių skaičiai svyruoja nuo 10 000 (Paulas Kargė (Paul Karge)6 ir 14 000 (Marija Lovmianska)7 iki maždaug 40 000 (Juzefas Možis (Józef Morzy) ir Antanas Tamulynas)8. Kaip rodo minėti 1636 m. namų surašymo duomenys, miesto sienų teritorijoje buvo daugiau kaip 700 posesijų, panašiai gal kiek daugiau ir įvairių namų, tad jei šiuose namuose vidutiniškai gyveno bent po 10 žmonių (atsižvelgiant, kad dalis jų buvo keliabučiai), senamiestyje galėjo gyventi apie 7 000–9 000 žmonių. Prie kiekvienų miesto sienos vartų formavosi didesni ar mažesni priemiesčiai. Galima sutikti su M. Paknio nuomone, kad priemiesčių posesijų skaičius jau 1636 m. galėjo perkopti senamiesčio teritorijoje stovinčių namų skaičių, taip pat ir su abejone, jog priemiesčių gyventojų skaičius galėjo viršyti miesto sienos teritorijoje buvusį gyventojų skaičių9. Autorius spėja, kad XVII a. viduryje, prieš tvaną, Vilniuje galėjo būti apie 25 000 gyventojų10. Vis dėlto, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, būtų galima pritarti D. Friko pastaruoju metu išsakytai nuomonei, kad prieš tvaną vilniečių galėjo būti apie 20 00011 ar net keliais tūkstančiais mažiau.

Kokie tai buvo gyventojai tautine prasme ir kokiomis kalbomis jie kalbėjo, gan sunku spręsti. Bet drįstu teigti, kad, atmetus kiek gausesnes to meto vokiečių (apie 800 asmenų) ir žydų bendruomenes (iki 1 500) bei kelis šimtus kitų kitataučių, likusieji gyventojai buvo susiskirstę į tris lygias dalis – lietuviakalbius, rusėnakalbius ir lenkakalbius. Kuo remdamasis taip teigiu dėl lietuvių? Tuo, kad dar prieš tvaną pagal išlikusius negausius šaltinius net magistrato ir jėzuitų ginčuose dėl žemės ribų buvo pasitelkiami lingvistiniai argumentai, kur lietuvių kalba vaidino

6 Karge P. „Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und Kauen (Kowno)“, in: Altpreuβische Monatsschrift, Bd. 54, Kőnigsberg, 1917, S. 76.

7 Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. 223.

8 Morzy J. Kryzys demograficzny na Litwie i Białorusi w II połowie XVII wieku, Poznań, 1965, s. 193– 195; Tamulynas A. „Vilniaus gyventojų skaičiaus XVII a. viduryje klausimu“, in: Jaunųjų istorikų darbai, kn. 6, Vilnius, 1987, p. 113–116.

9 Paknys M. Vilniaus miestas, p. 25.

10 Ibid., p. 18.

11 Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. xx; tiesa, tokį to meto vilniečių skaičių teikė ir Juozas Jurginis, žr. Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius, 1968, p. 54.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

205

svarbų vaidmenį12, kad to meto bylose kartais lygiagrečiai buvo vartojami lietuviški ir suslavinti vietovardžiai bei žodžiai13, kad dar ilgai (iki 1737 m.) parapinėje Šv. Jonų bažnyčioje buvo sakomi lietuviški pamokslai14, kad pažvelgus į „prieš- ir potvaninius“ dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos paribių inventorius gausu grynai lietuviškų pavardžių, o kaip rodo Agniaus Urbanavičiaus tyrimai, net po XVII a. negandų pagrindinis Vilniaus miestiečių priteklius buvo iš Vilniaus vaivadijos, ką jau kalbėti apie atvykėlius iš kitų lietuviškų pavietų15. Tad panašus procentas iš šių žemių turėjo būti ir kitų, miestiečiais netapusių, atsikėlėlių vilniečių. Nors, reikia pripažinti, lenkų kalba, greta rusėnų kalbos, XVII a. viduryje jau, matyt, tarpusavyje bendravo įvairių tautybių vilniečiai16. Žinoma, tai kol kas spekuliatyvūs išvedžiojimai, jiems pagrįsti reikia daugiau duomenų ir nuoseklesnių tyrimų.

Atkreiptinas dėmesys, kad įvairių tautybių ir religijų gyventojai XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje sugyveno palyginti taikiai, nors ir pasitaikydavo nesutarimų. Pabrėžiamos tokio taikaus krikščioniško sugyvenimo ilgaamžės tradicijos Vilniuje (katalikai ir stačiatikiai XIV–XV a., liuteronai, kalvinistai ir unitai XVI–XVII a., o šalia dar gyveno judėjai ir šiek tiek musulmonų). Visų tikėjimų atstovai, pradedant magistratu, cechais, brolijomis ir baigiant šeimomis, sugyveno taikiai17.

Miesto ūkinio gyvenimo intensyvumą rodo išlikęs 1647 m.

Vilniaus įvairių apmokestintų prekybos taškų bei miesto pajamų ir išlaidų sąrašas, 1658 m. pateiktas carui18. Jame vien tik įvairių smulkių prekybos vietų (prekystalių, kioskų, stovimų vietų ir pan.) galima suskaičiuoti daugiau kaip 1 300, o kur dar įvairios parduotuvės ir nežinia kiek prekybos taškų (pvz., sakoma, kiek imti už kokių nors prekių prikrautą vežimą, bet nenurodoma tų vežimų skaičiaus). Konkrečiai įvardijamų ir apskaičiuojamų pajamų iš šių taškų ir kai kurių kitų vietų (pvz., miesto svarstyklių, pastatų nuomos ir pan.) buvo gaunama maždaug nuo 6 000 iki 7 000 kapų grašių, o kur dar nesusumuotos pajamos (už minėtus vežimus ar kiek buvo surenkama pavartės mokesčio ir pan.). Tų metų pateikiamos konkrečios miesto išlaidos siekė apie 6 000 kapų ir minima keletas punktų, kurių konkretūs skaičiai nepateikiami.

12 Žr. Priedas: „1646 m. valdovo Vladislovo Vazos sudarytos komisijos ištirti ginčams tarp Vilniaus miesto ir Vilniaus akademijos jėzuitų dėl Lukiškių valdų protokolas“, in: Jogėla V., Meilus E., Pugačiauskas V. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV–XX a. pradžia), Vilnius, 2008, p. 252, 258, taip pat žr. p. 31, 40, 41.

13 Žr. XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, t. 1: 1657–1662 m. Vilniaus miesto tarybos knyga, sudarė E. Meilus, parengė M. Čiurinskas, A. Kaminskas, E. Meilus, Vilnius, 2011 (toliau – MOLŠ, t. 1), p. 167, 416; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 444–446.

14 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius, 1977, p. 22, 26–33; Ulčinaitė E. „Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis: tarp kasdienybės ir amžinybės“, in: Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis, 1710–1723 metai, parengė I. Katilienė, Vilnius, 2004, p. XVI–XVII. 15 1661–1700 m. tarp 1 146 į Vilnių atvykusių ir miesto teisei prisiekusių miestiečių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvyko 80,8 proc., iš jų 51,4 proc. buvo iš Vilniaus vaivadijos, 20,7 proc. iš Trakų vaivadijos, 5,6 proc. iš Žemaitijos, o likusieji maždaug 22 proc. iš rusėniškų vaivadijų (reikia turėti omenyje, kad dalyje Vilniaus ir Trakų vaivadijų gyveno rusėnai, o Naugarduko vaivadijos Lydos paviete – nemažai lietuvių), žr. Urbanavičius A. Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m., Vilnius, 2005, p. 225, 254.

16 Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. XX–XXI.

19 Žr. Alexandrowicz S. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku, wyd. 2, Poznań, 1989, s. 223–225; Dybaś B. Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko-litewskim w XVII wieku, Toruń, 1998, s. 126, 163–164.

20 Tuos amžininkų pranešimus apžvelgė ir pristatė Vincas Trumpa straipsnių serijoje „Pirmą kartą rusams okupavus Vilnių 1655 m.“, paskelbta Lietuvos aide, 1939 m. spalio 25 (Nr. 643) ir 26 d. (Nr. 646).

21 Bianchi M. (Vimina A.). Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje, sudarė V. Dolinskas, Vilnius, 2004, p. 137–139.

17 Ibid., s. XXIV. 18 XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, t. 2: 1655–1661 m. rusų okupacinės valdžios dokumentai, sudarė E. Meilus, parengė I. Gerasimova, E. Meilus, S. Žemaitis, Vilnius, 2011 (toliau – MOLŠ, t. 2), p. 615–620; taip pat žr. Obst J. „Rachunki miasta Wilna“, in: Litwa i Ruś, pod red. J. Obsta, r. II, z. VII–IX, Wilno, 1913, s. 84–88, 102–104, Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. 292–328, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A. Baliulis ir E. Meilus, Vilnius, 2001 (toliau – LDK kasdienis gyvenimas), p. 561–563.

206

1648 m., prasidėjus kazokų sukilimui ir suvokus, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė neturi to meto reikalavimus atitinkančių įtvirtinimų, buvo parengtas Frydricho Getkanto planas sutvarkyti esamas miesto sienas ir aplink miestą esančiose aukštumose įrengti įtvirtinimus19. Buvo pradėti darbai, bet, deja, dėl įvairių politinių ir ekonominių aplinkybių po kelių mėnesių jie nutrūko ir buvo atnaujinti tik 1654 m., prasidėjusios Maskvos agresijos sąlygomis. Todėl šie darbai iki 1655 m. ne ką tepasistūmėjo į priekį ir po metų, 1655 m. rugpjūtį, priartėjusią maskvėnų ir jų sąjungininkų kazokų kariuomenę Vilnius pasitiko nepasiruošęs.

Kaip visuotinai žinoma, 1655 m. rugpjūčio 8 d., po mūšio prie tilto per Nerį, užėmę Vilnių maskvėnai jame šeimininkavo iki 1660 m. liepos 11 d., bet iki 1661 m. gruodžio 3 d. maskvėnų įgula išsilaikė pilyse (mieste išbuvo šešerius metus, tris mėnesius ir 24 dienas).

Užėmus Vilnių, pirmosios dienos miestiečiams, matyt, buvo pačios sunkiausios, nes, kaip pažymi daugelis amžininkų, maskvėnų kariai ir ypač kazokai plėšė viską, kas tik pasitaikydavo20. Venecijos pasiuntinys Smolenske kelis mėnesius stebėjo ir aprašė iš Vilniaus ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietų traukiančias milžiniškas vilkstines su prisiplėštais turtais ir belaisviais21. Žinoma, į tokius to meto atsiminimus, ypač kai pateikiami didžiuliai skaičiai, reikia žiūrėti labai atsargiai ir kritiškai.

Taip niokoti ir plėšti užimtą miestą buvo įprasta tais laikais visoje Europoje ir pasaulyje. Iš Vilniaus bažnyčių ir rūmų bei miestiečių namų surinkti baldai, varpai, stogų varis, nuluptos gražiausios architektūrinės detalės, daug likusių mieste amatininkų ir paprastų vilniečių buvo išvežti į Rusiją22. Miestą taip pat nusiaubė, kaip rašo amžininkai, septyniolika dienų trukęs didžiulis gaisras. Į tokį tvirtinimą reikia žiūrėti labai atsargiai, nes vargu ar tiek laiko buvo kam Vilniuje degti (prisiminkime didžiuosius 1610, 1748 ir 1749 m. gaisrus, kai diduma miesto sudegė vos per keliolika valandų). Neaišku ir tai, kas tiksliai tuos gaisrus sukėlė. Nors ir yra šaltinių, teigiančių, kad juos sukėlė okupantai (ypač priemiesčiuose), jie tikrai buvo nesuinteresuoti sudeginti savo grobį, o kai kurie vokiečių šaltiniai užsimena, jog gaisrus sukėlę patys vilniečiai juos ir gesino23. Greičiausiai gaisrai kilo dėl susišaudymo arba netyčia, plėšiant miestą ir panašu, kad jie nebuvo tokie didžiuliai, nes tądien, kaip rodo rusų duomenys, lijo smarkus lietus24.

Amžininkų aprašomi užkariautojų ir ypač kazokų žiaurumai ir žudynių mastas Vilniuje yra perdėti. Reikia atkreipti dėmesį, kad caras ir jo aplinka užkariautas teritorijas laikė savomis, tėvoninėmis, ir siekė įsitvirtinti visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, todėl jie norėjo patraukti vietinius gyventojus į savo

22 Kupala L. Szkice historyczne, ser. 3: Wojna Moskiewska, r. 1654–1655, Warszawa. 1910, p. 289–291.

23 Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 326–328.

24 Žr. kazokų vado I. Zolotorenkos pranešimą carui apie Vilniaus užėmimą, Акты относящиеся к истории Южной и Западной России. Собранные и изданные Археографическою коммиссиею, t. 14: Присоединение Белоруссии. 1654–1655, изданы под редакциею Г. Ф. Карпова, С.-Петербург, 1889, с. 770.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

pusę, o žudynės ir kiti žiaurumai juos būtų atstūmę25. Caras išleido ne vieną įsaką, reikalaujantį švelniai elgtis su užimtų kraštų gyventojais, o įsakų nepaisantiems buvo grasinama bausmėmis26.

Tiesa, šiuose įsakuose minimi tik kaimai, o ne miestai, ir tai rodo, kad miestai tarsi ir buvo laikomi užmokesčiui kariams už patirtas negandas. Kad užimant Vilnių būta žudynių, neabejotina, bet amžininkų minimi skaičiai (nuo 10 000 iki 25 000 nužudytųjų27) perdėti. Yra liudijimų (vokiečių), kad už žudynes maskvėnai mirties bausme baudė ir saviškius28. Mieste nuo maskvėnų agresijos pradžios 1654 m. buvo susikaupę daug pabėgėlių iš įvairių jau užimtų baltarusiškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, bet nemažai jų, kartu su keliais tūkstančiais vilniečių, turėjo suspėti pasitraukti prieš užimant miestą. Likę gyventojai privalėjo prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir okupantų.

Rugpjūčio 14 d. į miestą atvyko pats caras Aleksejus Michailovičius ir apsistojo prie Neries Lukiškėse pastatytoje palapinėje, nes įsikurti nuniokotame mieste, kur gatvėse smilko griuvėsiai ir gulėjo lavonai, jis nenorėjo29. Daugiau kaip mėnesį čia išbuvęs caras vis dėlto susipažino su europietišku miestu ir, kaip teigia kanadiečių istorikas Filipas Longvortas (Philip Longworth), Vilnius jam tapo Vakarų civilizacijos pavyzdžiu. Jį pamatęs ir apiplėšęs, jis galėjo geriau suprasti tą civilizaciją, o jos laimėjimus plačiau įdiegti savo rūmuose Maskvoje, tam panaudodamas iš Vilniaus prisigrobtas vertybes30. Vilniaus nuniokojimas, pasak autoriaus, matyt, nemažai prisidėjo prie Maskvos valdovų ir Rusijos europeizacijos. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šis Vilniaus nuniokojimas galbūt buvo savotiškas kerštas už XVII a. pradžioje per sumaištį (smutą) Rusijoje lenkų ir lietuvių kariuomenių įvykdytą Maskvos nuniokojimą.

Išvykdamas iš Vilniaus, apgulos vaivada rugsėjo 21 d. caras paskyrė kunigaikštį Michailą Šachovskojų, suteikęs jam visus administracinės, teisinės (bausti net mirties bausme) ir karinės valdžios įgaliojimus mieste ir aplinkiniuose (Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Lydos) pavietuose31. Kokių nors specialių nurodymų dėl miesto valdymo ar tvarkymo nėra išlikę, tad panašu, kad mieste buvo palikta senoji vidaus tvarka, bet ją atkurti ir palaikyti bent jau iki 1656 m. pabaigos, kai sugrįžo dalis pabėgusios miesto valdžios, vargu ar pavyko. Okupantai greta senųjų miesto valdymo struktūrų ir aukščiausio okupacinės valdžios pareigūno – vaivados įsteigė ir įprastą Maskvos valstybėje vaivados administraciją (Съезжая изба) ir okupacinės valdžios teismą (Судная изба)32.

Užtikrinti sėkmingą jų funkcionavimą ir palaikyti tvarką Vilniuje ir aplinkiniuose pavietuose turėjo padėti nuolatinė apie 2 000 karių įgula.

25 Žr. Сторожев В. Н. „Московское управленiе въ Вильнъ XVII века“, in: Труды девятаго археологическаго сьезда въ Вильне 1893, t. 1, Москва, 1895, c. 133–134.

26 Полное собрание законовь Российской империи, t. 1: cь 1649 по 1675 г., Санктпетербургь, 1830, c. 369–370, Nr. 165, c. 370, Nr. 166, c. 390, Nr. 181; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 229–230.

27 Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. 217–218.

28 Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 229.

29 Разряды, по Высoчайшему повелению изданые II-мь отделениемь собственной Его Императорскаго Величества канцелярии, t. 3: сь 1645 по 1676 г., Санкт Петербургь, 1852, c. 486–487.

30 Longworth P. Alexis, Tsar of All the Russias, London, 1984, p. 108–109.

Kaip nukentėjo Vilnius, aiškėja palyginus 1647 m. miesto pajamų ir išlaidų skaičius su dvejų okupacinių metų panašiais duomenimis, kuriuos miestas pateikė carui. 1657 m. pajamų gauta tik 20 kapų, išlaidų turėta per 23 kapas (tiesa, duomenys tik pirmo pusmečio, nes vėliau įsisiautėjo maras ir nei pajamos, nei išlaidos nebuvo fiksuojamos). 1658 m. mieste išvardinti tik apie 40 smulkių prekybos taškų, pajamos buvo vos didesnės nei 142 kapos grašių, o išlaidos jas pranoko 3 kapomis. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad kai kuriuos buvusius svarbius miesto pajamų šaltinius (pvz., pajamas iš miesto svarstyklių, saikų, svečių namų ir pan.) savo žinion perėmė okupacinė valdžia, todėl miesto biudžetas labai sumažėjo. Sprendžiant iš 1658 m. pateikto maždaug 40 prekybininkų skaičiaus, tos okupantų perimtos miesto pajamos neturėjo būti didelės ir tikrai net nepriartėjo prie 1647 m. lygio. Taip pat reikia turėti galvoje tai, kad tuo metu gyventojų sumažėjo ne tik dėl žudynių ar pabėgimų užimant miestą, bet ir dėl to, kad daug vilniečių mirė 1657 m. per maro epidemiją.

Caro paskirtas Vilniaus vaivada M. Šachovskojus, dalydamas įvairius pažadus, pirmiausia privalėjo sugrąžinti išsibėgiojusius miestiečius ir juos kartu su apylinkių gyventojais prisaikdinti carui. Vaivados ataskaitos ir pranešimai į Maskvą rodo, kad apie 10 000 žmonių Vilniuje ir Kaune bei artimesnėse ir net tolimesnėse apylinkėse carui prisiekė (tiesa, tarp jų buvo ir nemažai pabėgėlių iš tolimesnių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų). 1656 m. rudeniop, nusistovėjus taikai ir prasidėjus deryboms dėl paliaubų tarp maskvėnų ir lenkų bei lietuvių Nemėžyje prie Vilniaus, nemažai pabėgusių gyventojų gausiau ėmė grįžti į miestą. Kad netrukdytų pabėgėliams iš Prūsijos grįžti namo, pats caras rašė Prūsijos kunigaikščiui, ir tai padėjo33. Bet dėl pasipriešinimo okupantams dar 1658 m. pavasarį daug vilniečių bijojo grįžti į miestą ir neprisiekę carui34. Kaip jau minėta, regis, miesto savivaldos struktūros praktiškai nefunkcionavo iki 1657 m., o nuo 1657 m. pradžios po truputį, kartais po kelis įrašus per dieną, retsykiais ir per mėnesį, pradėtos tvarkyti miesto tarybos aktų knygos35. Palyginus išlikusias okupacinio laikotarpio Vilniaus tarybos aktų knygas su to laikotarpio Polocko magistrato 1656–1657 m. aktų knygos skelbtais įrašais36, ryškėja vienas gana įdomus momentas.

Polocko knygos dokumentų įrašuose po antraštės daugumoje atvejų (bent jau publikuotuose) skelbiama panaši formuluotė: Б(о)жю м(и)л(о)стю г(осу)д(а)ря, ц(а)ря и великого князя Алексея Михайловича, / Всея Великия, Малыя и Белыя Россыи самодержца и обладателя. A dalej – Перед нами, бурмистрами, райцами и лавниками места царского ве|личества Полоцъкого, того року на справахъ судовых в ратушу Полоцъ|комъ заседаючыми37. Nieko panašaus nė viename per visą okupacinį laikotarpį Vilniaus dokumente nepavyko aptikti. Kitados Janas Obstas (Jan Obst), rašydamas apie to laikotarpio Vilniaus pajamas ir išlaidas, atkreipė dėmesį, kad 33 Žr. MOLŠ, t. 2, dok. Nr. 50, 62, 63.

34 Ibid., dok. Nr. 191.

35 MOLŠ, t. 1.

31 Дополнения кь Тому III-му Дворцовыхь Разрядь, издаваемыхь по Высчайшему повелению IIмь отделениемь собственной Его Императорскаго Величества канцелярии, СанктПетербургь, 1854, c. 7; Сторожев В. Н. „Московское управленiе въ Вильнъ XVII века“, c. 131, 136.

36 Гардзееÿ М. „Под час небеспеченства од Москвы…“ (актовая книга полацкага магистрату за 1656–1657 г. як крыница па вывучэнни вайны 1654–1667 г.), in: Беларускi Гiстарычны Агляд, т. 6, 1999, c. 209–221; Гардзееў М. „Дакументы па гісторыі рамяства ў актавай кнізе полацкага магістрату за 1656–57 г.“, in: Беларускi Гiстарычны Агляд, т. 10, 2003, c. 178–187.

32 Ibid., c. 131.

37 Žr. Гардзееў М. „Дакументы па гісторыі рамяства“, Дадатак Nr. 1.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

207

okupantai beveik neminimi 1657–1659 m. miesto pajamų ir išlaidų knygose38. Panašiai yra ir Vilniaus tarybos aktų knygose, kai okupantai minimi labai retai, o jei ir paminimi, tai dažniausiai įvardijami kaip priešai (nieprzyiaciel). Okupacinė valdžia tarsi ignoruojama, apeliuoti į ją vengiama, o Vilniaus valdžia kaip galėdama stengėsi išvengti okupacinės valdžios kišimosi į miesto reikalus, nors, kai to reikalavo miesto ar asmeniniai interesai, buvo kreipiamasi į vaivadą ar net į carą. Jau 1657 m. pavasarį vilniečiai ruošėsi siųsti delegaciją su prašymais į Maskvą pas carą, bet sutrukdė maras. Po metų, praėjus marui, žymiausių 58 vilniečių pasirašytą instrukciją, kurioje išdėstyta, ką ir kaip aiškinti carui apie miesto problemas ir ko prašyti, delegacija išvežė į Maskvą39. Vasarą buvo gautas caro atsakymas, kuriame išdėstytas daugelio instrukcijoje išsakytų vilniečių pageidavimų patvirtinimas, o dėl kai kurių (daugiausia susijusių su miesto pajamomis ir išlaidomis) buvo prašoma papildomos informacijos40.

Iš išlikusių dalies okupacinio laikotarpio (1657–1661 m.)

Vilniaus pajamų ir išlaidų knygų matyti, kad mieste tuo metu buvo bandoma palaikyti elementarią tvarką, pagrindinės gatvės ir aikštės valomos, veikė vandentiekis, o jo tinklas po truputį plėtėsi, buvo įrengiamos naujos prekybos vietos ir nauji prekystaliai41. Nors vyko karas, mieste veikė okupacinė kariuomenė, bet iš likusių inventorių, turto ir prekių aprašų matyti, kad kai kurių vilniečių parduotuvėse buvo gan gausu įvairių prekių (audinių, odų, popieriaus, geležies, stiklo, įrankių, indų, prabangos prekių ir pan.) ir net iš egzotiškų kraštų atvežtų prieskonių, skanumynų, džiovintų vaisių ir pan.42. Prekybiniais reikalais vilniečiai vyko į artimesnius ir tolimesnius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus ir miestelius, plaukdavo į Karaliaučių, o per kovų apimtas baltarusiškas ir ukrainietiškas žemes pasiekdavo net Kijevą (vykdami toliau, regis, turėdavo ką nors palikti įkaitu), o grįžę turėjo maskvėnams papasakoti ką matę43. Šaltiniuose minima, kad okupacijos sąlygomis Vilniuje veikė tymininkų, siuvėjų, šaltkalvių, balnių ir pakinktininkų, auksakalių, batsiuvių, kubilių centrai, Škaplieriaus, Šv. Jono, Šv. Rožančiaus religinės brolijos44. Okupantų valdžia taip pat atnaujino kariuomenei labai svarbią parako gamybą mieste, o administracijai – popieriaus gamybą45.

Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu Vilnių nusiaubė dvi maro epidemijos (1653 ir 1657 m.), antroji buvo ypač smarki. 1657 m. pavasarį prasidėjus maro epidemijai, mieste buvo sudaryta speciali „maro valdžia“, kuri su maskvėnų priskirtais kariais turėjo palaikyti tvarką mieste. Pradžioje maskvėnų vaivada draudė bėgti iš miesto žmonėms, bet šiems sutikus raštu pasižadėti nekovoti

46 Apie 1657 m. marą Vilniuje žr. Kraszewski J. Wilno od początków jego, do roku 1750, s. 39–40, 42–44, 117–119; Paknys M. Vilniaus miestas, p. 166; Samalavičius S. Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, Vilnius, 2011, p. 83–86; LDK kasdienis gyvenimas, p. 485; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, s. 95–97; MOLŠ, t. 2, dok. Nr. 142, 145–147, 150, 152, 154, 163.

47 MOLŠ, t. 2, dok. Nr. 260, 464.

38 Obst J. „Rachunki miasta Wilna“, s. 81–82.

39 Kraszewski J. I. Wilno od początków jego, do roku 1750, t. 2, Wilno, 1840, s. 120–132; Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi, t. 17, Wilno, 1840, s. 119–139; MOLŠ, t. 2, dok. Nr. 260.

40 MOLŠ, t. 2, dok. Nr. 320.

41 Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 458, ap. 1, b. 15, 17; taip pat žr. Obst J. „Rachunki miasta Wilna“, s. 80–82; LDK kasdienis gyvenimas, p. 565–570; MOLŠ, t. 1, dok. Nr. 45.

42 Žr. MOLŠ, t. 1, dok. Nr. 48, 121, 132, 210, 228, 229, 231, 279, 312.

43 Ibid., dok. Nr. 5, 61, 68, 84, 104, 125, 127, 167, 169, 174, 197, 206, 261, 268, 272, 274, 275; t. 2, dok. Nr. 241, 260, 312, 325.

44 Ibid., t. 1, dok. Nr. 46, 55, 166, 225, 258, 259, 436; t. 2, dok. Nr. 260, 262.

45 Акты Московскаго государства, изданные Императорскою академиею наукъ, t. 2: Разрядный приказъ. Московский столъ, 1635–1659, Санкт-Петербургъ, 1894, dok. Nr. 815; MOLŠ, t. 2, dok.

Nr. 47, 95; taip pat žr. Сторожев В. Н. „Московское управленiе въ Вильнъ XVII века“, c. 140–141.

208

su okupantais, o epidemijai pasibaigus grįžti, galiausiai leido. Iš miesto buvo išvesti ir gyventojų namuose įkurdinti maskvėnų kariai, palikta tik įgula Vilniaus pilyse46.

Sukalbamas Vilniaus vaivada, kunigaikštis M. Šachovskojus vilniečių buvo mėgstamas, tai rodo ir 1658 m. instrukcija, kurioje delegacija įgaliojama prašyti, kad caras paliktų mieste šį asmenį ir artimiausią jo pagalbininką, kapitoną ir teisėją Ilją Monastyriovą47. Bet 1658 m. rudeni nutrūkus paliauboms ir aštrėjant situacijai okupuotose teritorijose, 1659 m. vasarą gerasis vaivada M. Šachovskojus buvo pakeistas vilniečiams blogus prisiminimus palikusiu kunigaikščiu Danilu Myšeckiu. Sprendžiant iš laiškų, rašytų iš Vilniaus, vaivadų valdžios perdavimas įvyko tų metų rugpjūčio pradžioje48. D. Myšeckis buvo griežtas, nesitaikstė su jokiu nepaklusnumu. Kai 1660 m. gegužės 9 d. į miestą vilniečių padedamas įsiveržė pulkininko Kazimiero Daumanto-Siesickio lietuvių kariuomenės dalinys, o pavakare buvo išstumtas iš pilies išpuolusios maskvėnų įgulos, naujasis vaivada ėmėsi žiaurių represijų prieš gyventojus. Yra duomenų, kad jo įsakymu buvo žiauriai nužudyta apie 150 vilniečių (net nėščių moterų) ir gausybė suimta, uždaryta į pilies požemius, sudeginti priemiesčiai49.

Paskui prasidėjo miesto ir jo pilių komplekso spartesnis rengimas gynybai.

Nepaisant to, 1660 m. liepos 11 d. prie Vilniaus atžygiavusi lietuvių divizija lengvai ir be mūšio užėmė miestą50. Maskvėnai suprato, kad turimomis jėgomis miesto išlaikyti nepavyks, todėl pasitraukė į gerai įtvirtintas ir aprūpintas Vilniaus pilis ir ten laikėsi iki 1661 m. gruodžio pradžios. Pilyse įsitvirtinę maskvėnai jau nebekėlė tokio pavojaus, kaip kad turėdami savo rankose visą miestą, bet nuolatiniai susišaudymai, išpuolių grėsmė trukdė miesto atkūrimo darbams ir laivybai Nerimi. Dėl riboto ir mažėjančio dėl žūčių, ligų ir dezertyravimo gynėjų skaičiaus, sutelkus nedideles karines pajėgas, buvo galima juos laikyti apsuptus, kol pasiduos (taip ir įvyko). Tad visiškas Vilniaus išvadavimas lietuviams veikiau buvo garbės reikalas. Todėl kyla klausymas, kodėl tai pavyko tik po beveik pusantrų metų?

Bene svarbiausia to priežastis, kaip teisingai pastebėta, buvo tai, kad lietuvių (kaip ir lenkų) kariuomenė nebuvo pasirengusi apgulos kovoms, ypač trūko specialistų ir specialios artilerijos51. Apsiausties pabaigoje (kai per pusantrų metų atlaikė bene penkis šturmus) maskvėnai dėl labai išretėjusių gretų (liko tik 78 kariai) jau nebegalėjo gintis. Išsekę rusų kareiviai surišo

48 Ibid., t. 2, dok. Nr. 395–396.

49 Берхъ В. Царствование царя Алексея Михайловича, ч. I, Санкт Петербургъ, 1831, c. 143; Васильевский В. Г. „Вильна подъ русскою властью (1655–1661)“, in: Памятники Русской старины въ Западныхъ губернияхъ империи, издаваемые по Высочайшему повелению П. Н. Батюшковымъ, выпускъ 6, С.-Петербургъ, 1874, c. 70; Rachuba A. „Wilno pod okupacją moskiewską w latach 1655–1661“, in: Lithuania, 1994, Nr. 2(11)–3(12), p. 70; Kossarzecki K. Kampania roku 1660 na Litwie, Zabrze, 2005, s. 186–187; Акты Московскаго государства, изданные императорскою академиею наукъ подъ редакциею Д. Я. Самоквасова, t. 3: Разрядный приказъ. Московский столъ, 1660–1664, Санктпетербургъ, 1901, dok. Nr. 79.

50 Trumpa V. „Pirmasis Vilniaus atvadavimas 1661 m.“, in: Lietuvos aidas, 1939 11 13, Nr. 690; Rachuba A. „Wilno pod okupacją moskiewską w latach 1655–1661“, s. 70; taip pat žr. Merkys V. „Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai 1503–1805 metais“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 2, Vilnius, 1959, p. 200–201; Kossarzecki K. Kampania roku 1660 na Litwie, s. 291–292.

51 Kossarzecki K. Kampania roku 1660 na Litwie, s. 398.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

savo vaivadą, kai šis ketino kartu su jais susisprogdinti ir 1661 m. gruodžio 3 d. pasidavė. Už karinius nusikaltimus, t. y. žiaurų elgesį su gyventojais, D. Myšeckis buvo nuteistas myriop ir 1661 m. gruodžio 10 d. nukirsdintas aikštėje priešais rotušę52.

Taip galutinai buvo išvaduota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Per mūšius nuo artilerijos apšaudymų ir gaisrų smarkiai nukentėjo Žemutinės pilies pastatai, tarp jų ir katedra, ji liko be stogo, įgriuvusiais skliautais53. Apgriuvusi Žemutinė pilis nebetiko į Vilnių atvykstantiems valdovams apsistoti.

Jau iš karto, išvadavus miestą, 1660 m. liepą, nors aplink pilis ir toliau vyko kovos, o nuo Aukštutinės pilies aukštesni pastatai buvo apšaudomi iš patrankų54, prasidėjo miesto atstatymo darbai. Jonas Kazimieras 1661–1662 m. suteikė Vilniui keletą privilegijų, jomis atleido nuo mokesčių, kol miestas atsikurs, patvirtino ankstesnes privilegijas, amnestavo svetimiems valdovams prisiekusius vilniečius55.

Visi tyrinėtojai sutinka, kad Vilniaus gyventojų nuostoliai per karą ir marą buvo apie 50 proc., tad galima spėti, jog Vilnių išvadavus ir iki Jono Kazimiero valdymo pabaigos 1668 m. jame galėjo gyventi 7 000–10 000 gyventojų56. Vilniaus nuosmukį per „tvaną“ J. Obstas lygino su 1657 ir 1688 m. duomenimis, iš jų matyti, kad praėjus 27 m. po okupacijos prekybinių taškų nebuvo

tiek kiek prieškariniu laikotarpiu, o pajamos ir išlaidos, nors pagal bendrus skaičius (t. y. maždaug po 6140 kapų grašių) 1688 m. tarsi ir buvo pasiekusios 1647 m. lygį57, reikia atsižvelgti į pinigų nuvertėjimą per tuos sunkius beveik keturiasdešimt metų trukusius nuolatinius karus su kazokais, maskvėnais, turkais. Apibūdindamas Vilniaus situaciją po 1655–1661 m., M. Paknys labai teisingai pažymėjo, kad „karas lėmė ne tik meninių formų kaitą (buvo remontuojami ar perstatomi rūmai, bažnyčios, miestiečių namai), tačiau ir gyventojų kaitą“58.

Apibendrinant Vilniaus istoriją Jono Kazimiero valdymo laikais, reikia pasakyti, kad per pirmus septynerius jo valdymo metus (1648–1655) miestas jei ir neklestėjo, tai bent vystėsi kaip normalus vidutinis Vidurio Europos miestas, turintis savo specifiką ir problemų. Deja, šešerių metų maskvėnų buvimas mieste ir kitos to meto negandos iš esmės pristabdė miesto raidą daugiau nei šimtui metų. Per paskutinį Jono Kazimiero valdymo septynmetį miestas pamažu gydėsi žaizdas, bet atrodo, kad taip ir nesugebėjo visiškai jų užgydyti, jo reikšmė smuko. Vilniaus išvaizda po šių XVII a. vidurio negandų pasikeitė, jis tapo kukliu miestu su paprastais rūmais, bet puošniomis barokinėmis bažnyčiomis. Miesto raida tarsi sustojo (dar prisiminus XVIII a. pradžios negandas ir to amžiaus vidurio gaisrus bei bendrą valstybės stagnaciją) iki pat XVIII a. pabaigos.

52 Kraszewski J. I. Wilno od początków jego, do roku 1750, t. 3, s. 262; Васильевский В. Г. „Вильна подъ русскою властью (1655–1661)“, c. 73–74; Obst J. „Kat miasta Wilna“, in: Litwa i Ruś, miesięcznik iliustrowany, poświęcony kulturze, dziejom, krajoznawstwu i ludoznawstwu, 1913 styczen, r. 2, z. 1, s. 30–31.

53 Wizerunki i roztrząsania naukowe, t. 22, Wilno, 1841, s. 155–157.

54 Wizerunki i roztrząsania naukowe, t. 14, Wilno, 1840, s. 20–21.

55 Zbior praw y przywilejow miastu stolecznemu W. X. L. Wilnowi nadanych. Na żądanie wielu miast Koronnych, jako też Wielkiego Księstwa Litewskiego ułozony y wydany przez Piotra Dubinskiego Burmistrza Wileńskiego, w Wilnie, 1788, s. 224–230.

57 Obst J. „Rachunki miasta Wilna“, s. 82–99.

56 Plg. Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, s. 219–221.

58 Paknys M. Vilniaus miestas, p. 16.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

209

Elmantas Meilus

Vilnius in the times of john c a s i m i r va s a ( 1 6 4 8 – 1 6 6 8 )

Abstract The twenty-year period of reign of Jonh Casimir Vasa (Lit. Jonas Kazimieras Vaza, Pol. Jan II Kazimierz Waza, King of Poland and Grand Duke of Lithuania, 1648–1668, † 1672) coincided not only with twenty years of continuous war and the beginning of the downfall of the joint Polish-Lithuanian state, but also with the end of the flourishing of Vilnius, the capital of the Grand Duchy of Lithuania, and one of the greatest periods of decline in its history.

According to an engraving of Vilnius created by Tomasz Makowski in 1600, it should have been an European Gothic city featuring rather ornate churches and palaces. Of course, the image of the city would have been altered significantly as a result of the fire of 1610, but as the household census data from 1636 show, the city recovered quite quickly. It is highly likely that the city’s panorama was markedly different in the mid-17th century when Baroque elements, new churches and palaces would have started appearing, undoubtedly the number of brick houses would have also increased as by then they accounted for over 60% of the houses within the city wall limits (in the Old Town). A network of streets was also formed at this stage.

According to various calculations, in 1654 the population of Vilnius ranges from 10,000 (P. Karge) or 14,000 (M. Łowmiańska), to approximately 40,000 (J. Morzy and A. Tamulynas). As the recently released 1636 household census data reveals, within the city wall limits there were over 700 various houses (possessions), and if at least on average 10 people lived in these houses then there could have been around 7,000–9,000 inhabitants in the Old Town. Suburbs of a reasonable size grew beside basically each of

210

the city wall’s gates. In this respect, we could agree with David Frick’s recent calculation that prior to “The Deluge”, the population of Vilnius could have been around 20,000, or perhaps several thousand less.

Practically all researchers agree that Vilnius’ population was reduced by around half during the war of 1655–1661 and as a result of the plague of 1657, so we may presume that post-liberation and up until the end of John Casimir’s period of reign, Vilnius’ population could have been between 7,000 and 10,000.

When summarizing the history of Vilnius during John Casimir’s period of rule, it should be noted that during the first seven years (1648–1655) even though the city did not flourish, it most certainly developed as any normal average Central European city, with its own particularities and problems. Unfortunately, the six years of occupation by Moscow and other rigours of the time essentially halted the city’s evolution well over one hundred years. During the last seven years of John Casimir’s reign the city very slowly healed its sores, but as it appears, these scars never completely healed and it decreased in significance. The image of Vilnius following the calamities of the mid-17th century was changed radically, the city became rather humble, with modest palaces but ornate Baroque churches. We could say that the city’s overall development appeared to freeze in time until the very end of the 18th century (recalling the calamities of the early 18th century – war and an epidemic of the plague, fires in the middle of the century and the general stagnation of the state).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Gintautas Sliesoriūnas

Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius slgintas@centras.lt

LIET U V OS D I D ŽIOSIOS K U NIGAIKŠT Y ST Ė S D I D IK ų PA C Ų N U OSTATOS VALST Y B Ė S U ŽSIENIO P OLITIKOS KLA U SI M AIS X V II A .

6 – 8 D EŠI M T M EČIAIS Vazų epochos Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorijoje pabaiga daugmaž sutampa su Pacų giminės hegemonijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjimu. Giminės ir apie ją susitelkusios politinės grupuotės lyderiams teko pareiga prisiimti dalį atsakomybės už visos valstybės gynybos ir užsienio politiką. Pacų nuostatos užsienio politikos klausimais atsiskleidė įvairiomis formomis: per aktyvią poziciją įgyvendinant oficialiąją jungtinės valstybės arba valdovo dvaro, kas to meto sąlygomis ne visada buvo tapatu, užsienio politiką; per santūrų nepritarimą, neperaugantį į pasipriešinimą, oficialiajai politikai. Tai būtų galima vadinti Pacų „atskirąja nuomone“; sustiprėjus Pacų įtakai pasitaikė bandymų priešintis karaliaus vykdytai užsienio politikos krypčiai; galiausiai susiduriame su situacijomis, kai Pacams pavykdavo sutelkti beveik visą Lietuvos politinį elitą ir suformuoti konsoliduotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poziciją, ne visai sutampančią su valdovo ir Lenkijos Karalystės esminiais bendros valstybės užsienio politikos klausimais.

Straipsnyje aptariamas laikotarpis – nuo Vilniaus paliaubų sutarties su Maskvos valstybe (pasirašytos 1656 m. lapkričio 3 (13) d.) iki Andrusovo paliaubų (1667 m. vasario 9 d. (sausio 30 d.) su Maskva pratęsimo sutarties 1678 m. rugpjūčio 17 dieną.

Pirmajame šio laikotarpio dešimtmetyje Pacų nuostatas formavo pakancleris, nuo 1658 m.1 – kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Jo tuometę įtaką gerai iliustruoja oponentų jam taikyti apibūdinimai: Lietuvos diktatorius2, protektorius3 – tai analogija 1 Kristupas Zigmantas Pacas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis vėliavininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriu paskirtas 1656 m. liepą, iki 1657 m. pradžios titulavosi „paskirtuoju (nominatu) pakancleriu“, kancleriu paskirtas 1658 m. liepos 2 d., žr. Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy, opr. H. Lulewicz, A. Rachuba, Kórnik, 1994, s. 53, 148.

2 Boguslavo Radvilos 1666 m. laiškas Stanislovui Nezabitovskiui, be vietos ir datos (įteiktas Vilniuje 1666 m. spalio 2 d.), in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 4, Nr. 563: „Dyktator nasłuchał się, jako mu publice od matki łajano“; plg.: Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2008, s. 177.

3 Andriaus Tyzenhauzo 1668 m. gegužės 5 d. laiškas Boguslavui Radvilai iš Naujadvario, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 5, Nr. 16710, s. 81–82: „pan protektor jak oparzony tu zbiegł“; plg. Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski, s. 201.

274

su Oliveriu Kromveliu (Oliver Cromwell) – ir net visai egzotiškas – didysis viziris4. 1666–1667 m. savarankišką poziciją išsikovojo Mykolas Kazimieras Pacas, lauko, nuo 1667 m. – didysis etmonas5.

Jo įtaka nuo šiol tik augo. Tad antrajame aptariamo laikotarpio dešimtmetyje Pacų grupuotės nuostatas formavo du lyderiai, kurių požiūriai nebūtinai visiškai sutapdavo, bet skirtumai niekada neperaugo į konfliktą.

Istoriografijoje gyvybinga tradicija Lietuvos didikų politinius veiksmus aiškinti asmeniniais, egoistiniais, naudos giminei motyvais6, ir ypač kai kalbama apie opozicinę veiklą. Pacai istorikų vertinti itin kritiškai. Jono Kazimiero Vazos politiką jie rėmė, nes siekė naudos ir valdžios, norėjo nustumti konkurentus7; šio karaliaus valdymo pabaigoje perėjo į opoziciją dėl tų pačių motyvų8. Su Mykolo Kaributo Višnioveckio šalininkais Lenkijoje jie varžėsi norėdami monopolizuoti įtaką jaunam valdovui9. Noras išlaikyti giminės hegemoniją Lietuvoje ir asmeninė neapykanta lėmė griežtą Pacų opoziciją Jonui Sobieskiui ir lojalumo ribas per-

4 Kristupo Zavišos 1668 m. gegužės 28 d. laiškas Boguslavui Radvilai iš Bokštų, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. 5, Nr. 18580, p. 53–45: „supremus W. Ks. L. wezer [...] swoje tylko wynosząc domostwa, trochę na łasce JKM został ruinatus“; plg. Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski, s. 201.

5 Mykolas Kazimieras Pacas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkas (1659), stovyklininkas (1659), 1663 m. buvo paskirtas Smolensko vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonu (1663 m. rudenį), 1667 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu (sausį) ir Vilniaus kaštelionu. 1669 m. gavo aukščiausią pasaulietinį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje senatoriaus urėdą – tapo Vilniaus vaivada; žr. Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku, s. 43, 46.

6 Codello A. „Rywalizacja Paców i Radziwiłłów w latach 1666–1669“, in: Kwartalnik historyczny, r. 71, 1964, Nr. 4, s. 929; Codello A. „Litwa wobec polityki bałtyckiej Sobieskiego w latach 1675–1679“, in: Kwartalnik historyczny, r. 74, 1967, Nr. 1, s. 43–45.

7 Wasilewski T. „Pac Krzysztof Zygmunt“, in: Polski słownik biograficzny, t. 24, Wrocław etc., 1979, s. 711.

8 Codello A. „Rywalizacja Paców i Radziwiłłów w latach 1666–1669“, s. 913–930; Kłaczewski W. Abdykacja Jana Kazimierza. Społeczeństwo szlacheckie wobec kryzysu politycznego lat 1667–1668, Lublin, 1993, s. 130; ir kt.

9 Konopczyński W. Dzieje Polski nowożytnej, t. 2 (1648–1795), Warszawa etc., 1936, s. 71–72; Wasilewski T. „Pac Krzysztof Zygmunt“, in: Polski słownik biograficzny, t. 24, Wrocław etc., 1979, s. 714.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

žengiantį Pacų bendradarbiavimą su Maskvos10, taip pat Habsburgų ir Brandenburgo diplomatais, kalbama net apie Pacų „bendrą šeiminę neapykantą Sobieskiui“ bei jų „aklą parsidavimą“ Austrijai, Brandenburgui ir „asmeninį suinteresuotumą“ gerais santykiais su Maskva11. Net ilgametės Pacų pastangos išsireikalauti kas trečią seimą Lietuvoje aiškinamos gana proziškai – Kristupas Pacas administravo Gardino ekonomiją ir buvo asmeniškai suinteresuotas tokiu sprendimu12. Tiesa, šalia tokių asmeniniais ir egoistiniais motyvais paremtų Pacų politikos aiškinimų ilgainiui ėmė rastis ir kitokių. Jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje lenkų istorikų darbuose pasirodė minčių apie specifinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus tarptautinėje arenoje, kad Lietuva kur kas skaudžiau išgyveno Livonijos praradimą nei XVII a. viduryje vykusį Prūsijos kunigaikštystės ištrūkimą iš leninės priklausomybės nuo Lenkijos, todėl ir neparėmė Jono Sobieskio antibrandenburgiško ir prošvediško kurso13. Ši mintis vėliau buvo rutuliojama, teigiant, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė labiau linko tęsti kovą dėl Dauguvos žiočių nei remti Jono Sobieskio „Baltijos politiką“, nesuprato Rytprūsių atkovojimo prasmės14.

Pacų vykdytos politikos tyrimams svarbios buvo Zbignevo Vuiciko (Zbigniew Wójcik) išvados, kad santykiai su Rusija XVII a. antroje pusėje tapo viena svarbiausių problemų ne tik Respublikos užsienio, bet ir vidaus politikoje15. Grupuočių politinės kovos Lenkijos ir Lietuvos valstybėje taip sustiprėjo, kad buvo neįmanoma išlaikyti vienybę užsienio politikoje, prasidėjo procesas, istoriko pavadintas suverenumo decentralizacija. Skirtingai nei panašūs procesai Lenkijoje, Lietuvoje, anot Z. Vuiciko, egzistavo ir giluminės separatinės tendencijos, matomos maždaug nuo XVII a. vidurio karų laikotarpio, ypač akivaizdžiai pasireiškusios santykiuose su Maskva, su kuria lietuviai kur kas labiau nei lenkai stengėsi išlaikyti taiką. Istorikas pabrėžė būtinumą specialiai tirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės separatines tendencijas ir Lietuvos poziciją dėl Maskvos16. Šios įžvalgos padarė įtaką vėlesniems istorikų darbams. Ježis Maronas (Jerzy Maron) šalia Pacų asmeninės neapykantos Jonui Sobieskiui pabrėžė ir separatinių tendencijų vyravimą Lietuvoje XVII a. antroje pusėje, tiesa, suprasdamas jas ne kaip norą atsiskirti nuo Lenkijos, bet kaip siekį vykdyti beveik savarankišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politiką. Pacų bandymai sustiprinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, apriboti karaliaus įtaką Lietuvoje formavo ir savitą požiūrį į tarptautinę politiką17. Krystynas Matvijovskis (Krystyn Matwijowski) taip pat pabrėžė, kad Pacai buvo santykinio Lietuvos savarankiškumo šalininkai, nors ir neakcentavo

šio savarankiškumo apraiškų užsienio politikos srityje18. Vėliau Z. Vuicikas mėgino išplėtoti mintį apie separatines tendencijas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtakingiausių didikų politikoje, išplėsti šią išvadą ir vėlesniam – Sapiegų hegemonijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikotarpiui19, nors, matyt, ne visada pagrįstai20. Pačiuose naujausiuose istorikų darbuose (pvz., Mykolo Paco biografijoje, autorius – Konradas Bobiatynskis (Konrad Bobiatyński) Pacų vertinimai nuosaikesni21, tačiau bendra tendencija pirmiausia akcentuoti šių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų politikos egoistinius ir asmeninius motyvus istoriografijoje tebėra nepakitusi. Žvelgiant į Pacų politiką fragmentiškai visada įmanoma rasti tokius kritiškus vertinimus patvirtinančių argumentų. Tačiau toks Pacų motyvų aiškinimas yra supaprastintas. Reikėtų atskirti, kas Pacų vykdytoje politikoje kito, o kokie jos bruožai buvo pastovūs. Pastarųjų išryškinimas ir turėtų atskleisti Pacų politikos, pirmiausia gynybos ir santykių su kitomis valstybėmis srityje, principus ir nuostatas.

Pirmiausia kas kito. Pakito Pacų įtaka valstybėje ir jų galimybės veikti savarankiškai. Keitėsi santykis su karaliaus dvaru – kaip valdovo šalininkai (regalistai) veikė nuo savo karjeros pradžios ir iki 1666–1667 m. sandūros, paskutiniais Jono Kazimiero Vazos valdymo metais perėjo į opoziciją22. Valdant Mykolui Kaributui Višnioveckiui (1669–1673) Pacai vėl buvo regalistai. Nuo 1674 m. – radikalūs opozicionieriai Jonui Sobieskiui. Kito giminės lyderių supratimas, kokia didžiąja Europos valstybe reikėtų remtis: ilgą laiką tai buvo Prancūzija, 1658–1666 m. į ją orientuotasi be išlygų, vėliau, iki Mykolo Kaributo Višnioveckio elekcijos 1669 m., – su didelėmis išlygomis23, po elekcijos ir iki savo veiklos pabaigos Pacai nuosekliai rėmė orientaciją į Habsburgus. Kito požiūris į Brandenburgą. Esminė riba, nuo kada ėmė keistis Pacų ir Brandenburgo santykiai, buvo Boguslavo Radvilos, Prūsijos Kunigaikštystės gubernatoriaus ir Pacų antagonisto, mirtis 1669 m. gruodžio 31 d. Nuo būtinybės sėkmingai užbaigti karą, taikiai išspręsti konfliktą iki nuoseklių pastangų išlaikyti taiką – taip įvairavo Pacų požiūris į politiką dėl Maskvos. Kito požiūris į sumanymą rinkti karaliaus įpėdinį dar gyvenant karaliui (vadinamasis elek-

10 Попов A. Н. Русское посольство в Польше в 1673–1677 годах. Несколько лет из истории отношений древней России к европейским державам, С.-Петербург, 1854, с. 250.

20 Apie tai: Sliesoriūnas G. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m., Vilnius, 2000, p. 197–213, 282–283; plg. Idem, „Problem separatizmu Wielkiego Księstwa Litewskiego w końcu XVII wieku“, in: Rzeczpospolita wielu narodów i jej tradycje, red.

A. K. Link-Lenczowski i inn., Kraków, 1999, s. 85–94.

11 Konopczyński W. Polska a Szwecja. Od pokoju oliwskiego do upadku Rzeczypospolitej 1660–1795, Warszawa, 1924, s. 17.

12 Wasilewski T. „Pac Krzysztof Zygmunt“, in: Polski słownik biograficzny, t. 24, Wrocław etc., 1979, s. 715.

13 Piwarski K. „Kwestia bałtycka na Litwie w drugiej połowie XVII w.“, in: Pamiętnik VI zjazdu historyków polskich, t. 1, Lwów, 1935, s. 105.

14 Codello A. Litwa wobec polityki bałtyckiej, s. 43–45.

15 Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674–1679. Studium z dziejów polskiej polityki zagranicznej, Wrocław, 1976, s. 153.

16 Wójcik Z. Między traktatem andruszowskim a wojną turecką. Stosunki polsko-rosyjskie 1667–1672, Warszawa, 1968, s. 8–10.

17 Maron J. „Michał Kazimierz Pac a Jan III Sobieski“, in: Studia z dziejów epoki Jana III Sobieskiego, Wrocław, 1984, s. 182.

V o l U M EN

II

18 Matwijowski K. „Czy Sobieski zamierzał dokonać absolutystycznego zamachu stanu“, in: Studia z dziejów epoki Jana III Sobieskiego, Wrocław, 1984, s. 77.

19 Wójcik Z. „Wielkie Księstwo Litewskie wobec Szwecji, Rosji i powstań kozackich w XVII wieku“, in: Przegląd wschodni, t. 1, z. 3, 1991, s. 557–593; Idem, „The separatist tendencies in the Grand Duchy of Lithuania in the 17th century“, in: Acta poloniae historica, vol. 69, 1994, p. 55–62; Idem, „Tendencje separatystyczne w Wielkim Księstwie Litewskim w XVII w.“, in: Belarus, Lithuania, Poland, Ukraine: the Foundations of Historical and Cultural Traditions in East Central Europe. International Congress in Rome, 28 April–6 May 1990, ed. J. Kłoczowski et al., Lublin, 1994, p. 58–68.

21 Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2008.

22 Ibid., s. 182.

23 Nors prieš 1669 m. elekciją Pacai bandė sudaryti įspūdį, kad buvo Romanovo kandidatūros šalininkai, tuo pat metu Maskvai jie kėlė visiškai nepriimtinas Romanovo išrinkimo sąlygas ir niekada nepasiskelbė oficialiai remią šią kandidatūrą, prieš pat elekcinį seimą viešai deklaravo savo paramą Habsburgų remtam kunigaikščiui Karoliui Lotaringiškiui, bet tuo pat metu buvo įtarinėjami, kad slapta remia senąją Prancūzijos kandidatūrą, t. y. ne tuo metu viešai Prancūzijos remto Noiburgo kunigaikščio, o Liudviko II Burbono, Kondė kunigaikščio (Louis II de Bourbon-Condé) kandidatūrą; žr.

Wójcik Z. Między traktatem andruszowskim a wojna turecką, s. 139–141; apie skeptišką Pacų požiūrį į Romanovo kandidatūrą ir su tuo susijusį Pacų „diplomatinį žaidimą“ bei tikrąsias Pacų rinkimų simpatijas rašo Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski, s. 225–226, 229.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

275

cijos vivent rege planas): 1656–1666 m. rėmė, vėliau – griežtai tam priešinosi.

O kas gi nekito Pacų politiniuose veiksmuose, kai tekdavo spręsti svarbiausius užsienio politikos klausimus, t. y. rinktis karą ar taiką? Ieškoti atsakymo gali padėti Andrusovo paliaubų, pasirašytų 1667 m. vasario 9 d. (sausio 30 d.), aplinkybės. 1666 m. gruodį ligšioliniai Respublikos sąjungininkai – Krymo totoriai ir dešiniakrantės Ukrainos kazokai – puolė ir sunaikino lenkų kariuomenės įgulas – prie Scianos ir Brailovo sumušė pulkininko Sebastiano Machovskio (Sebastian Machowski) lenkų kariuomenės vėliavas.

Dar neužbaigus karo su Maskva atsivėrė antrasis kovų frontas.

Senatorių taryboje (posėdžiavo 1666 m. gruodžio 30 d. Varšuvoje) Kristupas Pacas pateikė sprendimo pasiūlymą, kaip optimalią išeitį nurodydamas būtinybę net ir maksimaliomis nuolaidomis baigti karą su Maskva ir išlaisvinti karines pajėgas kovai su kazokais ir totoriais. Pasiūlymui buvo pritarta. Deryboms vadovavusiems komisarams kancleris ir karalius nusiuntė atitinkamus nurodymus24.

Taip iš esmės buvo padėtas taškas Lietuvos pretenzijoms valdyti Smolenską. Pavyko susigrąžinti realiai tuo metu Maskvos rankose vis dar buvusią teritoriją į šiaurę nuo Dauguvos, įskaitant Polocką ir Vitebską, taip pat ir Lietuvos bei Lenkijos bendrai valdytą Livonijos vaivadiją su Daugpiliu25. Šią vaivadiją jau buvo apsispręsta paaukoti Maskvai, jei kitaip nepavyktų suderėti dėl paliaubų26. Nestabili tuo metu buvo ir Mscislavo, Vitebsko, Minsko vaivadijoms priklausiusių žemių kairiajame Dniepro krante kontrolė. Iki 1663 m. karo kampanijos kairįjį Dniepro krantą kontroliavo maskvėnai27, Respublikos puolimas tais metais nebuvo itin sėkmingas28, bet dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pavyko atsikovoti. Tad Andrusovo sutartimi Lietuva atgavo ne tik savo šiaurines žemes – dešinįjį Dauguvos krantą, bet ir kairiajame Dniepro krante buvusias Vitebsko, Minsko ir Mscislavo vaivadijų teritorijas, kurias 1667 m. pradžioje vis dar kontroliavo maskvėnų kariuomenė. Čia Kristupas Pacas veikė kaip vienas iš jungtinės valstybės oficialiosios politikos formuotojų. Straipsnyje aptariamai temai svarbu tik tai, kad šiuo atveju atsiskleidžia dvi Kristupo Paco ginamos užsienio politikos nuostatos. Pagal jų svarbą ir universalumą jas galima suminėti tokia tvarka: net ir labai didele kaina būtina vengti karo su dviem priešais vienu metu; jei iš dviejų potencialių karinių konfliktų įmanoma išvengti tik vieno, pirmiausia reikėtų vengti karo su Maskva.

Viso aptariamo laikotarpio apžvalga rodo, kad Pacai šių nuostatų paisė nuosekliai. Situacijos, kai reikėjo rinktis – kariauti ar ne, ir, jei neįmanoma nekariauti, tai su kuo kariauti, o su kuo stengtis išlaikyti taiką, XVII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais kartojosi nuolat.

Vengti karo dviem frontais, atrodo, savaime suprantamas dalykas. Tačiau Jono Kazimiero Vazos laikais kaip tik tai nelabai 24 Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza, Warszawa, 1959, s. 250–252.

25 Romer E. „O wschodniej granicy Polski z przed 1772 r.“, in: Księga Pamiątkowa ku czci Oswalda Balzera, t. 2, Lwów, 1925, s. 355–363.

26 Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza, s. 251.

27 1663 m. Maskva siūlė įtvirtinti status quo, t. y. palikti jai tas žemes, kurias ji tuo metu kontroliavo. Be Livonijos vaivadijos su Daugpiliu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje tai buvo Polockas, Vitebskas ir visos žemės į šiaurę nuo Dauguvos, toliau – Dubrouna, Orša, Kopysė ir visos žemės kairiajame Dniepro krante iki pat Ukrainos. Žr. Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza, s. 171–172.

28 Maron J. „Kampania zadnieprzańska Jana Kazimierza 1663–1664“, in: Od armii komputowej do narodowej (XVI–XX w.), red. Z. Karpus etc., Toruń, 1998, s. 73–88.

276

pavykdavo. Nepavyko užbėgti už akių kazokų ir Maskvos karinei sąjungai 1654 m., ypač skaudžių padarinių sukėlė konfliktas su Švedija ir Maskva vienu metu (1655 m.–1656 m. pab. ir 1658 m. pab.–1660 m.). Tie, kas priimdavo sprendimus, arba pervertindavo savo jėgas, arba negalėdavo ryžtis neišvengiamoms nuolaidoms.

Valstybei kritiniu momentu, 1656 m. sausį, vienu metu kariaujant su Maskva, švedais ir kazokais, Stičnoje susirinkusi senatorių taryba nusprendė, kad būtina pasitelkus imperatoriaus paramą sudaryti su Maskva paliaubas, o kitu punktu nurodė stengtis nuo Maskvos atitraukti kazokus29. Antrasis sprendimas eliminavo pirmojo galimybę.

Kristupo Paco vaidmuo pirmą kartą ryškiai atsiskleidė kuruojant Nemėžyje vykusias derybas, pasibaigusias vadinamąja Vilniaus paliaubų sutartimi su Maskva (1656 m. lapkričio 3 d. (spalio 24 d.)). Už neįtikėtinai dideles nuolaidas – pažadą išrinkti carą Jono Kazimiero Vazos įpėdiniu, visos Ukrainos ir rytinių Baltosios Rusios žemių ir teisių į Livonijos žemes į šiaurę nuo Dauguvos perleidimą Maskvai ir faktinį sutikimą, kad Maskva laikinai (nors tai Vilniaus sutarties tekste nebuvo detalizuota, iš sutarties esmės išplaukia, kad laikinas valdymas pripažįstamas, kol caras bus išrinktas Respublikos karaliumi ir patvirtintas Respublikos seime) pasiliktų savo rankose per karą užimtas kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas, tarp jų Vilnių ir Kauną30. Lenkijos ir Lietuvos valstybė gavo galimybę sutelkti visas savo jėgas prieš švedus ir jų sąjungininką – Brandenburgą. Beje, Kristupas Pacas per šias derybas griežtai priešinosi bandymams išvengti įsipareigojimo rinkti carą Respublikos sosto įpėdiniu mainais į didesnių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų perleidimą Maskvai31. Sutarties pasirašymo išvakarėse, 1656 m. gruodžio 5 d., senatorių tarybos posėdyje Lenčycoje Respublikos vadovybė apsisprendė atmesti Nemėžyje suderėtas sąlygas ir stengtis susitarti su kazokais prieš Maskvą, tačiau šis sprendimas vedusius derybas Respublikos komisarus pasiekė pavėluotai, t. y. po to, kai sutartis buvo pasirašyta32. Tad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovų daugumos ir pirmiausia Kristupo Paco pozicija 1656 m. pabaigoje nugalėjo, galima sakyti, gana atsitiktinai.

Pavojų, kad atsinaujins karas su Maskva dar neužbaigus karo su Švedija, sukėlė senatorių pasitarimo Čenstakavoje 1657 m. sprendimas siūlyti rinkti sosto įpėdiniu Habsburgą. Respublikos ir Habsburgų suartėjimą formaliai įtvirtino 1657 m. gegužės 27 d. pasirašyta sutartis. Kristupas Pacas tokiam politinio kurso pasikeitimui nepritarė. Tokiai jo laikysenai tiktų apibūdinimas – „atskiroji nuomonė“.

Kristupas Pacas rėmė 1657 m. sudarytas sutartis (1657 m. rugsėjo 19 d. Vėluvos ir 1657 m. lapkričio 6 d. Bydgoščiaus), jomis buvo užbaigtas karas su Brandenburgu ir gauta galimybė nukreipti visas jėgas prieš Švediją. Neturėjo reikšmės faktas, kad šiomis sutartimis buvo reabilituojamas Pacų nekenčiamas varžovas Boguslavas Radvila33.

29 Gawlik M. „Projekt unii polsko-rosyjskiej w drugiej polowie XVII wieku“, in: Kwartalnik historyczny, t. 23, 1909, s. 81–82.

30 Полное собрание законов Российской Империи. Собрание Первое, т. 1: 1649–1675 гг, СПб., 1830, c. 405–411. Publikacijoje nurodoma Vilniaus sutarties kita data – 1656 m. spalio 17 d.; Gawlik M. „Projekt unii polsko-rosyjskiej w drugiej polowie XVII wieku“, s. 80–81; ir kt.

31 Ibid., s. 92, toks susitarimo su Maskva variantas turėjo šalininkų Lenkijoje, tai savo 1656 m. rugsėjo 25 d. rašytame laiške Kiprijonui Povilui Bžostovskiui su nerimu minėjo Kristupas Zigmantas Pacas.

32 Ibid., s. 102.

33 Wasilewski T. „Radziwiłł Bogusław h. Trąby (1620–1669)“, in: Polski słownik biograficzny, t. 30, Wrocław etc., 1987, s. 167.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Gerai žinoma, kad Pacai nepritarė Respublikos susitarimui su Ukrainos kazokais – vadinamajai Hadiačo unijai, sudarytai 1658 m. rugsėjo 16 d. Dėl to Kristupas Pacas priskiriamas prie Respublikos transformacijos iš „dviejų tautų“ į „trijų tautų“ priešininkų, dar nesutikusių su unitų bažnyčios suvaržymais ir bijojusių, kad į kuriamą Rusios kunigaikštystę kazokai stengsis įtraukti visas žemes, „kur tik cerkvės stovi“, neišskiriant ir didelių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotų34. Tačiau svarbiausia Kristupo Paco oponavimo šiai unijai priežastis, matyt, ta, kad sąjunga su kazokais neišvengiamai vedė prie karo su Maskva atnaujinimo dar neužbaigus karo su švedais. Savo požiūrį kancleris išsamiai išdėstė Respublikos komisarui – Kiprijonui Povilui Bžostovskiui (Cyprian Paweł Brzostowski), vedusiam derybas su rusais Vilniuje 1658 m. rugsėjį–spalį, t. y. lygiagrečiai su lenkų ir kazokų derybomis. Kristupas Pacas rašė: „Reikia pirmiausia sudaryti taiką su Maskva, paskui bendrai su Maskva jėga priversti susitaikyti švedus, [...] o su šiomis šalimis susitaikius lengviau bus įveikti kazokus ir vėl juos valstiečiais paversti.“35 Tačiau seime kancleris unijai prisiekė. Tai lyg ir leistų šias Kristupo Paco abejones dėl unijos su kazokais traktuoti viso labo kaip jo „atskirąją nuomonę“. Tačiau kanclerio oponavimas oficialiajai politikai šį kartą pažengė toliau. Jis stengėsi, kad derybos Vilniuje baigtųsi rezultatyviai, įtikinėjo komisarus, jog greitai sudaryta taika bus naudinga, o uždelsus – ne36. Tokia kanclerio iniciatyva sukėlė karaliaus ir Lenkijos senatorių, derybas Vilniuje vertinusių tik kaip derybų Hadiače priedangą, įtarimus, kad kancleris slepia nuo komisarų tikrąją karaliaus ir senato poziciją – kelti Maskvai griežtus reikalavimus, su kuriais ši negalėtų sutikti37. Matyt, Kristupas Pacas čia pirmą kartą surizikavo užsitraukti valdovo nemalonę, mėgindamas įpiršti savo užsienio politikos koncepciją.

Kanclerio nuogąstavimai pasitvirtino netrukus – 1658 m. spalio 21 d. prie Verkių Lietuvos kariuomenė patyrė pralaimėjimą. O karą su Švedija Respublikai teko užbaigti atsinaujinusio karo su Maskva sąlygomis. Kristupas Pacas buvo vienas iš Olyvos taikos (1660 m. gegužės 3 d.) sutarties autorių38. Po sutarties pasirašymo savo korespondencijoje jis labai aiškiai suformulavo jos prasmę: „Dabar sėkmingiau eis reikalai su Maskva, kai tik vienas liko priešas.“39 Baigti vieną iš dviejų tada kariautų karų padėjo tarpininkavusi derybose Prancūzija. Pacai tuo metu – labai aktyvūs vadinamosios prancūziškosios partijos veikėjai. Po 1660 m. valstybė galėjo mesti visas jėgas prieš Maskvą.

Paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais padėtis rytuose laikinai stabilizavosi, bet būdas, kaip tai buvo pasiekta, už-

programavo konfliktus ateityje ir paliko aktualias alternatyvas: 1) ar remiantis sąjunga su Maskva priešintis turkų ir totorių ekspansijai; 2) ar remiantis sąjunga su totoriais bandyti atkovoti kairiakrantę Ukrainą; 3) reali buvo ir trečioji galimybė, kad atsinaujins konfliktas su Maskva, o pietuose vis tiek nebus išvengta totorių ir turkų ekspansijos sąjungoje su kazokais.

Pacai neabejotinai buvo pirmosios alternatyvos šalininkai.

Teisiškai šį pasirinkimą fiksavo 1667 m. gruodžio 24 (14) d. Maskvoje pasirašyta sąjunginė sutartis, numačiusi rusų karinę paramą Respublikai, jei kiltų karas su totoriais ar turkais40. Tačiau Pacams dar teko pakovoti, kad Respublika Andrusovo paliaubų sutartį ratifikuotų, tik tada vėlesnis Maskvos sąjunginis susitarimas galėjo įgyti prasmę. Prieš 1667 m. pavasario seimą, kai Respublikos seimeliuose buvo svarstomos užsienio politikos alternatyvos, Kristupas Pacas mobilizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose paramą Andrusovo sutarčiai, įspėdamas bajoriją, kad Lenkijoje daug kas, bijodamas galimo karo su Turkija, pasisako už tolimesnį karą su Maskva41. Ratifikacijos procesą karalius baigė 1668 m. sausio 2 d. priesaika patvirtindamas sutartį. Prielaidas rinktis antrąją alternatyvą sukūrė Lenkijos etmono Jono Sobieskio 1667 m. spalio 16 d. pasirašyta sutartis su Krymo totoriais.

Joje totoriai pasižadėjo suteikti Respublikai karinę pagalbą prieš „bendrus priešus“, o tai tuo metu turėjo reikšti Maskvą. Ypač didelį pavojų Andrusovo paliauboms kėlė žodinė Jono Sobieskio deklaracija, kad jis sieks Andrusovo paliaubų sutarties (tuo metu dar neratifikuotos – G. S.) nutraukimo. Pateikti deklaraciją raštu Lenkijos etmonas atsisakė, motyvuodamas įgaliojimų tokiam įsipareigojimui stoka42.

Neatsižvelgiant į visokias subtilybes su Maskva, nuo to momento Joną Sobieskį imta traktuoti kaip laužantį paliaubų sutartį (savo supratimu – išdaviką) ir priešą, laukiantį palankaus momento užpulti Maskvos valstybę. Tokios Sobieskio charakteristikos plaukė į Maskvą iš įvairių nepriklausomų šaltinių, iš skirtingų šalių, įvairių diplomatinių tarnybų. To meto Maskvos supratimu tai reiškė, jog toks Jono Sobieskio ketinimų vertinimas atitinka tiesą43. Šiandien pasakytume, kad tokios Jono Sobieskio, tuomečio Jono Kazimiero Vazos favorito, vėliau – opozicijos Mykolui Kaributui Višnioveckiui lyderio, galiausiai – karaliaus, charakteristikos buvo perdėm radikalios. Bet Maskvos valstybė vadovavosi savo supratimu, o jis buvo štai toks.

Formalus pretekstas kariniam konfliktui su Maskva atnaujinti buvo čia pat. Andrusove Rusija įsipareigojo grąžinti Lenkijai

34 Drozdowski M. R. „Unia hadziacka w opinii szlacheckiej“, in: 350-lecie unii hadziackiej (1658–2008), red. T. Chynczewska-Hennel etc., Warszawa, 2008, s. 148–149.

35 Kristupo Zigmanto Paco 1658 m. spalio 20 d. laiškas K. P. Bžostovskiui iš stovyklos prie Torunės, in: Biblioteka Czartoryskich w Krakowie, rkp. 151, s. 515: „Trzeba tedy z Moskwą wprzód czynić pokoy, a potym armis spolnemi z Moskwą adigere Szwedów ad pacem [...]. Te dwie strony uspokoiwszy łacniej nam aggredi Kozaków i znów chłopami uczynić.“ Apie tai taip pat: Drozdowski M. R. „Unia hadziacka w opinii szlacheckiej“, s. 148–149.

36 Dąbrowski J. „Polsko-moskiewskie rokowania pokojowe w 1658 roku“, in: Rzeczpospolita w latach Potopu, red. J. Muszyńska etc., Kielce, 1996, s. 91–94; Kristupo Zigmanto Paco 1658 m. rugpjūčio 15 d. laiškas K. P. Bžostovskiui: „prędko zawarty pokój będzie wdzięczny, przewłeczony niepomyślny“ (cituota pagal: Gawlik M. „Projekt unii polsko-rosyjskiej w drugiej polowie XVII wieku“, s. 123).

37 Gawlik M. „Projekt unii polsko-rosyjskiej w drugiej polowie XVII wieku“, s. 121.

38 Wasilewski T. „Pac Krzysztof Zygmunt“, s. 711.

39 Kristupo Zigmanto Paco 1660 m. gegužės 5 d. laiškas Andriui Kotovičiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininkui, iš Gdansko, cituojama pagal: Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza, s. 39: „O traktatach ze Szwedami tertia Mai skończonych i podpisanych oznaymuję WMMPanu [...]. Snadniej nam teraz pójdą rzeczy z Moskwą, kiedy z jednym tylko nieprzyjacielem do czynienia mamy.“

V o l U M EN

II

40 Sutarties tekstas: Полное собрание законов Российской Империи. Собрание Первое, т. 1: 1649–1675 гг, СПб., 1830, c. 699–706; apie sutartį: Санин Г. А. „Правобережная Украина и русско-польские переговоры в Москве в 1667 г.“, in: История СССР, 1970, No 1, c. 128–136: Maskva įsipareigojo pasiųsti Respublikai į pagalbą, jei šią užpultų turkai ar totoriai, 20 tūkst. pėstininkų ir 7 tūkst. raitininkų. Tačiau jau tuo metu Maskvos vadovybėje vyravo įsitikinimas, kad galimą paramą Maskva siųs ne automatiškai, bet pagal aplinkybes.

41 Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza, s. 36.

42 Wójcik Z. Jan Sobieski 1629–1696, Warszawa, 1994, s. 142–144.

43 Флоря Б. „Измена Яна Собеского и русско-польские отношения. 1667–1672“, in: Świat pogranicza, Warszawa, 2003, s. 233–235.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

277

Kijevą po pustrečių metų, 1669 m. balandžio 15 d.44 Bet buvo aišku, kad pažado netesės. Net ir formaliai caras 1668 m. pasižadėjo Kijevo metropolitui ir kairiakrantės Ukrainos kazokams Kijevo niekada neperleisti Lenkijai.

Iš visko sprendžiant, Pacų, ypač etmono Mykolo Kazimiero, požiūris į Jono Sobieskio tikrąsias intencijas ne daug kuo skyrėsi nuo Maskvos. Pacai ėmė prisistatyti kaip taikių santykių su Maskvos valstybe išlaikymo garantai. Ypač jie stengėsi tuo įtikinti pačią Maskvą ir jos diplomatus, rezidavusius Respublikoje ar čia atvykdavusius. Šis Pacų politikos aspektas ryškus jų veiksmuose 1669 ir 1674 m. karaliaus elekcijų išvakarėse45 reakcijoje į Kijevo nesugrąžinimą. Pastarasis aspektas, matyt, ne mažiau svarbi Pacų ir Lenkijos pakanclerio Andžejaus Olšovskio (Andrzej Olszowski) nesutarimų priežastis, nei istoriografijoje pabrėžiama kanclerių konkurencija dėl įtakos karaliui Mykolui Kaributui Višnioveckiui bei lyderystės regalistų stovykloje46. Ypač griežtai Pacai, šiuo atveju – Kristupas, užsipuolė A. Olšovskį dėl 1671 m. pasiuntinybės į Maskvą sužlugdymo, kaltino jį, kad Lenkijos ministras bręstančio konflikto su turkais metu dar aštrina santykius su Maskva, be to, uzurpuoja įtaką karaliui47. Pastangas užkirsti kelią galimam karo su Maskva atsinaujinimui rodo ir Pacų pasipriešinimas siūlymams ratifikuoti ir bent jau metus kitus laikytis 1672 m. Bučače sudarytos taikos sutarties su Turkija, įpareigojusios Respubliką mokėti Osmanų imperijai kasmetę duoklę. Bučačo sutarties ratifikavimas galėjo duoti Maskvai pretekstą traktuoti visą Respubliką kaip priklausomą nuo Turkijos valstybę, susaistytą karinės pagalbos Osmanams įsipareigojimų. Tai galėjo įvelti Respubliką į karą su Maskva Turkijos pusėje. Nenuostabu, kad Pacų šalininkai 1673 m. seime ne tik priešinosi Bučačo sutarties net ir laikinam patvirtinimui, bet griebėsi šantažo ir grasinimų nutraukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos uniją – teigė, kad jei Lenkija nuspręs „pasiduoti“ turkams, tai jos valia, bet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė niekada to nepadarys ir, anot Maskvos diplomatų pranešimų, geriau jau ieškos Maskvos, o ne turkų protekcijos48.

Ryžtinga, bet ir rizikinga pozicija tą kartą pasiteisino – Respublika ryžosi atnaujinti karą su Turkija, o Lietuvai pavyko iškovoti ir sprendimą dėl kas trečio seimo Gardine. Nepasitikėjimas Jonu Sobieskiu ir kitais Prancūzijos šalininkais Lenkijoje, įtarinėjimai, kad per karo kampaniją gali įvykti kokia nors išdavystė, nukreipta prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę, karo su turkais ir taikos su Maskva ir Habsburgais šalininkus, lėmė vie44 Apie Kijevo sugrąžinimą Lenkijai kalbama Andusovo sutarties 7 straipsnyje: Полное собрание законов Российской Империи. Собрание Первое, т. 1: 1649–1675 гг, СПб., 1830, c. 660: „7. А самой город Киев с теми ж монастырями Печерскими и с иными при Киеве оставленными околицами, також и с служками с старыми, с которыми наперед сего Киев в сторону Царского Величества принят и с живностию в то время там же будучею, в сторону его Королевского Величества и Речи Посполитой имеет быть отдан и очищен до первой о вечном покое коммисии, в т Bobiatyński х перемирных летах припадающей, се есть в два года, от нынешняго договора считаючи, даст Господь Бог, в пришлом 1669 году в месяце Апреле в 15 день по новому календарю приподающем.“ 45 Apie Pacus ir 1669 m. elekciją žr. 23 išnašą; apie Pacų „žaidimą Maskvos kandidatūros korta“ prieš 1674 m. elekciją žr. Bobiatyński K. „Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski, s. 301–303; plg.: Szwaba M. „Krzysztof Pac wobec elekcji 1674 r.“, in: Z dziejów i tradycji Srebnego Wieku, red. J. Pietrzak, Acta uniwersitatis wratislaviensis, Nr. 1108, Historia 74, Wrocław, 1990, s. 63–71.

46 Konopczyński W. Dzieje Polski nowożytnej, t. 2, Warszawa, 1936, s. 71–72: „Krzysztof Pac, który razem z całym swym rodem opuścił stronnictwo francuskie po klęsce 1669 roku, aby kłócić króla z przeciwnym stronnictwem i paraliżować rozsądne rady Olszowskiego.“ 47 Korzon T. Dola i niedola Jana Sobieskiego, t. 3, Kraków, 1898, s. 77.

48 Соловьев С. М. Сочинения, кн. 6, Москва, 1991, с. 481–482.

278

nus iš labiausiai kontroversiškų Mykolo Paco sprendimų per visą karinę jo karjerą – vengimą jungtis per karo kampanijas su Lenkijos karalystės kariuomene ar priešlaikinį pasitraukimą. Šiuos sprendimus Mykolas Pacas derindavo su Habsburgų ir Maskvos diplomatais, kad būtų suprasti kaip toms šalims draugiški, o ne priešiški (abi šios šalys buvo suinteresuotos aktyviais Respublikos karo veiksmais prieš turkus) veiksmai. Labiausiai diplomatus turėjo įtikinti užuominos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasidavimą jų „protekcijai“, jei Lenkijos kariuomenės vadovybė ar po 1674 m. karalius Jonas Sobieskis „išduotų“ sąjungininkus ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir susitartų su turkais49. Panašūs motyvai daugiausia lėmė ir Pacų pasipriešinimą karaliumi tapusio Jono Sobieskio planams perorientuoti Respublikos užsienio politikos kryptį. Žinodami Jono Sobieskio požiūrį į užsienio politiką dar elekcinio seimo metu, Pacų grupuotės šalininkai grasinosi, kad išrinkus Joną Sobieskį, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsirinks atskirą valdovą – Karolį Lotaringiškį, kuris turėtų vesti karalienę našlę Eleonorą. Tai galime vertinti tik kaip paprastą šantažą. Reikšmingesnius politinius ir teisinius padarinius sukūrė Kristupo Paco iniciatyva įpareigoti naująjį karalių išlaikyti taiką su Imperija (Habsburgais), Maskva ir Švedija50. Tačiau tai karaliaus nesustabdė. Sobieskio vadinamosios „Baltijos politikos“ esmė – nuo Habsburgų remtos antiturkiškos politikos pereiti prie Prancūzijos remtos antihabsburgiškos ir antibrandenburgiškos politikos ir karinės sąjungos su Švedija. Tikėtasi Sobieskių giminei atimti iš Brandenburgo Prūsijos Kunigaikštystę ir atkurti jos leninę priklausomybę nuo Lenkijos Karalystės. Ilgai lenkų istoriografijoje šie ketinimai buvo vertinami labai palankiai51, tik pastarajame dešimtmetyje atsirado balsų, suabejojusių šių planų tikroviškumu, pripažįstančių, kad Pacų, čia pirmiausia minimas didysis etmonas Mykolas Pacas, pasipriešinimą tokiems karaliaus sumanymams vargiai galima vertinti kaip prieštaraujantį Lenkijos ir Lietuvos valstybės interesams. Tačiau tiesioginiai Mykolo Paco tokios pozicijos motyvai nurodomi kaip asmeniniai ir egoistiniai52.

Pacų opoziciją Jono Sobieskio „Baltijos politikai“ kritiškai vertinę istorikai, taip pat ir pastaraisiais metais pasirodžiusių motyvuotesnių darbų autoriai nepakankamai įvertino konflikto su Maskva atsinaujinimo grėsmės veiksnį, kurio negalėjo ignoruoti Pacai. Mėginimas perorientuoti Respublikos užsienio politiką vyko artėjant paliaubų su Maskva termino pabaigai – 1667 m. vasario 9 d. (sausio 30 d.) sudarytos paliaubos turėjo pasibaigti praėjus trylikai su puse metų, 1680 m. vasarą. Jono Sobieskio politika 49 Ibid., c. 484–485: apie galimybę pasiduoti Maskvos protekcijai, jei Lenkijos kariuomenė „išduos sąjungininkus“, – Maskvos pasiuntiniui Mykolas Pacas pareiškė 1673 m. vasarą; apie jo pasitraukimą iš karo kampanijų 1671, 1673 ir 1674 m. rašė: Bobiatyński K. „Wojsko i polityka – kilka uwag o udziale armii litewskiej w kampaniach przeciwko Turkom i Tatarom w latach 70. XVII w.“, in: Rzeczpospolita państwem wielu narodów i wyznań XVI–XVIII wiek, red. T. Ciesielski etc., Warszawa etc., 2008, s. 503–519.

50 Bobiatyński K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski, s. 306–308.

51 Konopczyński W. Kwestia bałtycka do XX w., Gdańsk etc., 1947, s. 126–127; Idem, Polska a Szwecja. Od pokoju oliwskiego do upadku Rzeczypospolitej 1660–1795, Warszawa, 1924, s. 18–22; Woliński J. „Sprawa pruska 1674–1675 i traktat jaworowski“; Idem, Z dziejów wojny i polityki w dobie Jana Sobieskiego, Warszawa, 1960, s. 16–56; Piwarski K. „Polityka bałtycka Jana III w latach 1675–1679, in: Księga pamiątkowa ku czci prof. dr. W. Sobieskiego, t. 1, Kraków, 1932, s. 197–265; Codello A. „Litwa wobec polityki bałtyckiej Sobieskiego w latach 1675–1679“, in: Kwartalnik historyczny, t. 74, 1967, z. 1, s. 21–47; ir kt.

52 Bobiatyński K. „Michał Kazimierz Pac a polityka bałtycka Jana III Sobieskiego“, in: Z dziejów stosunków Rzeczypospolitej Obojga Narodów ze Szwecją w XVII wieku, red. M. Nagielski, (Fasciculi historici novi, t. 8), Warszawa, 2007, s. 311–335.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

paskatino Maskvos suartėjimą su antišvediška ir antiprancūziška Habsburgų, Brandenburgo, Danijos, Olandijos ir Šiaurės Vokietijos kunigaikštysčių koalicija. Maskvos diplomatinėje praktikoje atsirado naujų motyvų, laikui bėgant išsirutuliojusių į sistemingą politiką. 1675 m. spalio 22 (12) d. Maskva pasirašė slaptą preliminarią sutartį su Austrija, joje įsipareigojo kartu saugoti Respublikos „laisves“, t. y. priešintis santvarkos reformoms, stiprinančioms karaliaus valdžią. Maskva taip pat pasižadėjo sutelkti prie „abiejų šalių priešų“, o tai galima suprasti ir kaip Respubliką, sienų savo kariuomenę, kad palengvintų imperatoriaus padėtį53.

Tai reiškė, jog Jono Sobieskio vykdyta politika – parama vengrų sukilėliams prieš Habsburgus (Hieronimo Augusto Lubomirskio korpuso išsiuntimas) ir pasirengimas su Švedija kaip sąjungininke finansuojant Prancūzijai pulti imperijos elektoratą – Brandenburgą – paskatino Habsburgų ir Maskvos suartėjimą, galėjusį peraugti į Maskvos karinę paramą, jei Respublikos valdovas įsiveltų į karą Vengrijoje ar prieš Brandenburgą – Pamaryje arba Prūsijoje.

Diplomatiniai Maskvos ir Habsburgų kontaktai rodo, kad Maskva rengėsi tokiai įvykių raidai. Maskvos karinės intervencijos grėsmė buvo reali, o tai iš esmės verčia teigti, kad Jono Sobieskio „Baltijos politika“ neturėjo realių galimybių baigtis sėkmingai.

Suprantama, Maskvos karinio įsikišimo pavojus pirmiausia kėlė grėsmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms, tad Pacų politika, blokavusi Jono Sobieskio karinius sumanymus Prūsijos, taip pat ir Vengrijos kryptimis, iš esmės reiškė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saugojimą nuo karo su Maskva atsinaujinimo.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančiųjų sluoksnių jautrumas galimam Maskvos ir Habsburgų suartėjimui, kuris galėjo būti nukreiptas ir prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, turėjo labai seną tradiciją – siekė XVI a. pradžią. Tad Pacai šia prasme buvo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicionalistai“. Maskvos apsisprendimo suartėti su Habsburgais tvirtumą rodė ir jos vėlesnės ne itin sėkmingos pastangos galutinai įteisinti šį prieš Respubliką nukreiptą susitarimą jau po 1679 m., kai tarptautinė įtampa buvo nuslūgusi, paliaubos su Respublika – pratęstos, o Respublikos ar jos karaliaus ginkluoto konflikto su imperatoriumi ar jo sąjungininkais pavojus praėjęs54.

Maskvos diplomatų tekstuose atsirado intervencijos į Respubliką ir net jos padalijimo kaimynams motyvų, kad ir kiek naivokų. 1675 m. pabaigoje Maskvos rezidentas Varšuvoje Vasilijus Tiapkinas primygtinai siūlė sudaryti sąjungą su vokiškomis valstybėmis ir pradėti intervenciją Respublikoje: „факция францужская и шведская с двором польским, – а не с речью посполитою, – до конца разрушиться и посрамлена будет на весь свет, под ногами у коней московских растоптана будет.“55 Apie padalijimo galimybę svarstė 1676 m. birželio 19 (9) d. raporte: „Говорят, что речь посполитая разделилась на три части: 53 Бантыш-Каменский Н. Н. Обзор внешних сношений России (по 1800 г.), ч. 1, Москва, 1894, с. 26: „2) чтобы цесарю можно было освободиться от своих неприятелей и им причинить помешательство, то Россия должна выслать на рубеж несколько своего войска; 3) обоим государям учинить крепкий союз против неприятелей своих и постановление онаго союза отложить, пока с обоих сторон съедуться на рубеж комисары; российский же двор да вышлет как наискорее своих послов туда, а войска в порубежные города; [...]5) учинить между собою договор, что в случае если бы Польша вольности своей была утеснена, им, обоим государям, обще ей помогать.“ 54 Sliesoriūnas G. „1675 m. Rusijos-Austrijos sutartis dėl Lenkijos-Lietuvos valstybės politinės santvarkos neliečiamumo“, in: Lituanistica, 1991, Nr. 2(6), p. 20–21.

55 Попов А. Н. Русское посольство в Польше в 1673–1677 годах, с. 154.

V o l U M EN

II

Великопольская земля хочет поддаться Цесарю Римскому; Мазовия, Подляхия и Малая Польша – желают присоединиться к Бранденбургу (čia, matyt, rezidentas supainiojo Austriją ir Brandenburgą vietomis – G. S.); великое княжество литовское совещается о том, как бы вступить в подданство нашему государю. Дай то Бог, чтоб это случилось действительно.“56 Maskvos įsitikinimu, Jono Sobieskio planai kartu su švedais pulti Brandenburgą buvo neatskiriami nuo planų užsiundyti ant Maskvos turkus: „А Салтана Турского и Хана Крымского всеми силами устремить в туж пору чрез Украину на Государство Московское.“57 Pacų politiką šioje situacijoje galima apibūdinti taip: 1) jie ryžtingai parėmė karą su turkais užbaigiančių paliaubų (Žuravnės sutartis, pasirašyta 1676 m. spalio 17 d.) sudarymą, – čia jie veikė išvien su karaliumi (nors buvo opozicijoje) ir prieš Habsburgų bei Maskvos norus (nors prisistatė kaip šių šalių sąjungininkai); 2) visomis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis blokavo Respublikos ar tik karaliaus galimą įsitraukimą į karą prieš Brandenburgą sąjungoje su Švedija; 3) itin energingai ir rezultatyviai pastūmėjo derybas su Maskva dėl besibaigiančių paliaubų pratęsimo dar trylikai metų. Siekiant šio tikslo Lietuvoje buvo griebtasi unijos su Lenkija normoms prieštaraujančių veiksmų – Lietuvos atstovai derybose gavo atskirą, kaip rusams buvo pasakyta, „Lietuvos senato“ vardu įteiktą instrukciją. Tokį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žingsnį galima suvokti, jei įvertinsime visas tuometės tarptautinės situacijos aplinkybes. Be jau minėtų įtampų, kurias kėlė karaliaus „Baltijos politika“, netikrumo dėl artėjančių paliaubų su Maskva termino pabaigos, svarbus buvo ir turkiškasis aspektas. Respublikos didžioji pasiuntinybė derybas Maskvoje vedė lygiagrečiai su Respublikos pasiuntinybės, vadovaujamos Kulmo vaivados Jano Gninskio (Jan Gniński), derybomis Stambule. Vienos ar kitos pasiuntinybės sėkmė ar nesėkmė galėjo nulemti tolesnę valstybės užsienio politiką ar net pastūmėti į karinį konfliktą. 1678 m. balandį Liubline rusų pasiuntiniai karaliui pareiškė, kad nei Kijevo, nei Baltosios Cerkvės, o ten tuo metu vis dar buvo lenkų įgula, nei Turkijos siuzerenitetą pripažinusio dešiniakrantės Ukrainos etmono Perto Dorošenkos valdytų teritorijų Maskva Lenkijai niekada nepripažins ir neatiduos58. Užpykęs karalius dar labiau metėsi prie aljanso su Turkija idėjos. Mykolas Pacas Liubline posėdžiavusiems senatoriams parašė laišką, jame teigė, kad būtina pratęsti paliaubas su Maskva, jei įmanoma – stengtis sudaryti su ja sąjungą, tam reikia įgyti jos pasitikėjimą, bet tuo pat metu negalima išprovokuoti naujo karo su Turkija59. Iš esmės čia buvo suformuluota ne tik Pacų, bet viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito tuometė užsienio politikos nuostata. Senatorių taryba konstatavo: kadangi Maskva nenori nei karinės sąjungos, nei derybų per tarpininkus, nei pratęsti paliaubas ilgesniam negu dvejų metų laikotarpiui, reikia įpareigoti J. Gninskį, vedusį derybas Stambule, kuo greičiau sudaryti susitarimą dėl taikos, iš esmės priimant visus turkų reikalavimus, o tai buvo tolygu diplomatinei kapituliacijai60. Šioje situacijoje Pacai ėmėsi iniciatyvos 56 Ibid., c. 198.

57 Ibid., c. 184.

58 Бантыш-Каменский Н. Н. Обзор внешних сношений России (по 1800 г.), ч. 3, Москва, 1897, с. 150 59 Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674–1679, s. 130.

60 Ibid.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

279

konsoliduojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito poziciją, kurią reikėjo parodyti derybose su Maskva. Jau Respublikos didžiosios pasiuntinybės atvykimo į Maskvą dieną pasiuntinybės sekretorius Oršos teisėjas Jeronimas Komaras, artimas Pacams žmogus, pareiškė rusų pristavui: „Пац и литовское все войско желают быть против турка, конечно, в соединении, а король с корунами, хотя бы что неприятельское и помыслили, но до того Речь Посполитая и они не допустят. И есть о том Сапеге, воеводе полоцкому, и ему, Комару, предложить на Москве от сенату княжества литовского особое дело мимо коруннаго князя Чарторыйского.“61 Iš derybų eigos galima numanyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskiroje instrukcijoje buvo įpareigojimas Lietuvos atstovams bendroje delegacijoje tęsti derybas dėl paliaubų net ir tada, jei Lenkijos atstovai dėl spėjamo Maskvos atsisakymo grąžinti Lenkijai Kijevą nuspręstų derybas nutraukti. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atstovavęs Polocko vaivada Kazimieras Jonas Sapiega kritiniu momentu pasiūlė išeitį – Kijevo problemą atidėti mainais į Maskvos finansinę kompensaciją egzulantams62. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pozicija buvo konsoliduota. Čia neabejotinai dalyvavo Pacai, apie atskirą instrukciją Maskvos atstovus informavo Pacų klientas Jeronimas Komaras, o derybose Lietuvą reprezentavęs tuometis Polocko vaivada Kazimieras Jonas Sapiega tuo metu jau buvo ne tik karaliaus šalininkas – regalistas, bet ir svarbiausios su Pacų hegemonija kovojusios giminės senjoras63. Didžiausią tiesioginę naudą iš derybų gavo Biržų Radvilos, atstovaujami Liudvikos Karolinos Radvilaitės asmens. Iš trijų Lietuvai sugrąžintų miestų – Veližo, Nevelio ir Sebežo – du pastarieji buvo jos nuosavybė. Galiausiai Pacai 1678–1679 m. Gardino seime aktyviai parėmė Maskvos sutarties (1678 m.) ratifikavimą, jam aktyviai priešinosi taikos su Turkija ir kairiakrantės Ukrainos žemių atkovojimo iš Maskvos šalininkai, tokie kaip Poznanės vaivada Kšyštofas Gžymultovskis (Krzysztof Grzymułtowski)64.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Pacų politikoje nuostatos vengti karo su dviem priešais vienu metu buvo laikomasi nuosekliai ir per du dešimtmečius nė karto nuo jos nebuvo nukrypta.

Prie kertinių nuostatų priskirtina ir beveik nuosekli Pacų pozicija Maskvos atžvilgiu, jos esmė – iš visų potencialių karinių konfliktų labiausiai vengtinas karas su Maskva. Po Andrusovo šiai nuostatai nebuvo nusižengta nė karto, o jos ištakos aiškiai matomos jau 1656–1658 m. Ar tai peraugo į Pacų „tarnavimą Maskvai“?

Pasiremsiu labiausiai suinteresuotos istoriografijos rezultatu. Dar XIX a. viduryje rusų istorikas Aleksandras Popovas, tyręs Pacų ir Maskvos diplomatijos ryšius, konstatavo, kad Lietuvos etmonas „вовсе не действовал в видах России“65. Nors reikėtų sutikti, kad balansavo ant pavojingos ribos.

Ar tokia Pacų politika buvo naudinga Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei? Kiekvienas istorikas turi teisę atsakyti savaip.

Tačiau reikėtų sutikti, kad ji padėjo Lietuvai diplomatinėmis priemonėmis susigrąžinti Maskvos realiai vis dar kontroliuotas Polocko ir Vitebsko vaivadijų dalis į šiaurę nuo Dauguvos su pačiais šių vaivadijų centrais, bendrai su Lenkija valdytą Livonijos vaivadiją su Daugpiliu, dalį Mscislavo ir Minsko vaivadijų rytinių teritorijų, Starodubo kazokų pulko realiai kontroliuotą teritoriją rytiniame Sožo upės krante – vadinamąją Žasožją, nors ginčas dėl pastarosios teritorijos galutinai išsisprendė tik XVII a. devintajame dešimtmetyje. Galiausiai – minėtus Sebežą, Nevelį ir Veližą. 1679 m.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo didesnė negu ta, kuri tiesiogiai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei iki XVII a. pradžioje Žygimantui Vazai užkariaujant Smolenską ir Starodubą. Be to, po 1667 m. buvo išvengta naujų karinių konfliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Visai kitaip susiklostė istorija Lenkijos Karalystės valdytoje Ukrainoje.

61 Замысловский Е. Е. „Сношения России с Польшей в царствование Феодора Алексеевича“, in: Журнал министерства народного просвещения, 1888, ч. 255, с. 18. Plg.: Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674–1679, s. 153.

62 Замысловский Е. Е. „Сношения России с Польшей“, c. 20.

63 Rachuba A. „Hegemonia Sapiehów na Litwie jako przejaw skrajnej dominacji magnaterii w życiu kraju“, in: Władza i przestiż. Magnateria Rzeczypospolitej w XVI-XVIII wieku, red. J. Urwanowicz, Białystok, 2003, s. 221.

64 Drozdowski M. „Krzysztofa Grzymułtowskiego opcje polityczne w czasach Jana III Sobieskiego“, in: Studia z dziejów epoki Jana III Sobieskiego, red. L. Matwijowski, (Acta universitatis wratislaviensis, No. 726, Historia 47), Wrocław, 1984, s. 190.

280

65 Попов A. Русское посольство в Польше в 1673–1677 годах, c. 191.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Gintautas Sliesoriūnas

T h e p r o v i s i o n s o f t h e Pa c m a g n a t e fa m i ly o f t h e g r a n d duc h y o f L i t h u a n i a o n s ta t e f o r e i g n p o l i cy issues in 1650–1670 Abstract The end of the Vasa era in the history of the Polish-Lithuanian state practically coincides with the establishment of the Pac family’s hegemony in the Grand Duchy of Lithuania. The leaders of the family and its allied political groups took on some of the responsibility of the entire state’s defence and foreign policy matters. The Pac family’s provisions on foreign policy issues were disclosed in various ways: 1) through maintaining an active position in the implementation of the joint state’s or ruler’s court’s official foreign policy, the two not always being aligned under the circumstances of the time; 2) through their reserved disapproval of, though not opposition to, official policy. This could be called the “private opinion” of the Pacs; 3) once their influence became more established, there were attempts at countering the king’s foreign policy directions; 4) eventually, there were situations where the Pac magnates succeeded in rallying together almost all of Lithuania’s political elites and formed a consolidated position of the Grand Duchy of Lithuania which did not necessarily correlate with the ruler’s or the Kingdom of Poland’s essential state foreign policy concerns. The period discussed in the article ranges from Vilnius’ peace treaty with the state of Moscow (signed on November 3 (13), 1656) until the extended Andrusovo truce (February 9 (January 30), 1667) with Moscow of August 17, 1678. In the first decade of this period the provisions of the Pac magnates were formed by Deputy Chancellor, and from 1658 Chancellor Krzysztof Zygmunt Pac. An independent position was championed by Michał Kazimierz Pac who was Field Hetman in 1666–1667, and from 1667 – Great Hetman, whenceforth his influence continued to strengthen. So in the second decade of the period being discussed, the provisions of the Pac block were formed by two leaders whose opinions did not always necessarily comply, though their differences never escalated into conflict. There is a tenacious tradition in historiography to explain the political actions of Lithuania’s mag-

V o l U M EN

II

nates in terms of personal and egoistic motives, and what would benefit the family.

In this article, attempts are made to look at the Pac magnates’ policies as a whole (not in a fragmented manner), and to determine what aspects of the Pac family’s policies changed over time, and which aspects were consistent. In the author’s opinion, by clarifying the latter the principles and provisions of the Pac family, primarily in matters of defence and relations with other states, should become apparent. An analysis of the Pac family’s policies gives us two main policy directions that were upheld: 1) even at the greatest cost, it was necessary to avoid war with two enemies at the same time; 2) if it was possible to avoid only one potential military conflict, then primarily it was any war with Moscow that should be avoided. The provision of the Pac magnates’ policy concerning avoiding war with two enemies at the same time was consistently upheld, their position never wavering over the course of two decades. The Pacs’ position concerning Moscow was almost just as consistent: following the Andrusovo peace treaty (1667) this provision was maintained at all times, while its beginnings were already quite apparent in the years 1656–1658.

This Pac family policy basically corresponded with the interests of the Grand Duchy of Lithuania, helping Lithuania, via diplomatic means, to reclaim the parts of the voivodeships of Polock and Vitebsk to the north of the Daugava River along with the centres of these voivodeships that were still realistically under Moscow’s control in early-1667; the voivodeship of Livonia, co-ruled with Poland, along with Daugpils; part of the eastern territories of the Mstislav and Minsk voivodeships; and in 1678–1679 the northern regions of the Polock and Vitebsk voivodeships with the cities of Sebezh, Nevel and Velizh. In addition, after 1667, new military conflicts within the territory of the Grand Duchy of Lithuania were avoided.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

281

KITI M OKSLINIAI STRAI P SNIAI

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

283

Jurgita Kalėjienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius j.kalejiene@valdovurumai.lt

X I V A . D IRŽO KRE P Š Y S IŠ V ILNIA U S ŽE M U TIN Ė S P ILIES AR C HEOLOGINIŲ T Y RI M Ų

1. Diržo krepšys, fotografas Vytautas Abramauskas Girdle bag, photograph by Vytautas Abramauskas

Įvadas Neatskiriama kostiumo detalė ilgus amžius buvo diržas ir įvairiausios prie jo tvirtintos dėtuvės – specializuotos, skirtos vienam arba keliems konkretiems daiktams sudėti, ir universalios paskirties, į tokias buvo sudedamas, atsižvelgiant į poreikius, skirtingas įvairių daiktų kiekis. Universalioms dėtuvėms skirtinas ir diržo krepšys. Šis praktinę paskirtį turėjęs ir kartu savininko statusą bei estetinį skonį atspindėjęs aksesuaras Europoje ypač išpopuliarėjo Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje XIV–XVII a. buvo paplitę odiniai diržo krepšiai su metalinėmis detalėmis, skirtomis užsegti, pakabinti prie diržo, jomis buvo puošiami šių dirbinių kampai, atvartų kraštai.

Publikacijoje aptariamas odinis diržo krepšys, rastas 2006 m. per archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, į pietryčius nuo Valdovų rūmų. Čia taip pat aptikti XIV–XV a. medinio užstatymo lygiai ir nemažai šiuo laikotarpiu datuojamų radinių, rodančių, kad tuo metu teritorijoje buvo gana tankiai medinių

284

pastatų, joje vyko intensyvus gyvenimas1. Diržo krepšys stratigrafiškai datuojamas XIV a. pirma puse. Jis aptiktas kartu su viduje buvusiais daiktais. Dalis dirbinių rasta greta diržo krepšio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jo apačia išplyšusi, galima manyti juos buvus dėtuvės viduje2. Šis diržo krepšys yra išskirtinis radinys Lietuvos archeologinėje medžiagoje keliais aspektais: pirma – remiantis publikuotais duomenimis, tai kol kas ankstyviausias šios rūšies artefaktas; antra – skirtingai nei kiti lietuviškose publikacijose aptarti diržo krepšiai, jis aptiktas ne laidojimo vietoje, o miesto gyvenamosios aplinkos kultūriniame sluoksnyje; trečia – dirbinys puikiai išlikęs informaciniu požiūriu, aiškus jo dydis, forma, konstrukcija, išlikę net jo viduje buvę daiktai. Šios publikacijos tikslas yra paskelbti duomenis apie XIV a. odinį diržo krepšį, palyginti jį su bent kiek plačiau literatūroje aptartais tokiais dirbiniais iš Lietuvos archeo1 Montvilaitė E., Ožalas E. „Vilniaus Žemutinės pilies pietinės dalies bei Valdovų rūmų pietinio korpuso 2004–2006 m. tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, Vilnius, 2007, p. 190.

2 Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m. (ataskaita rengiama), radinių sąrašo Nr. O 1323, M 2427–2439, Ad 45, Kd 86, Md 281–283.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

loginių tyrimų ir analogijomis aplinkinių kraštų archeologinėje medžiagoje, taip pat trumpai pristatyti atliktus šio objekto konservavimo ir restauravimo darbus.

Diržo krepšiai Lietuvoje nėra išsamiai tyrinėti. Daugelyje menotyrininkų ir istorikų darbų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kostiumo analizė pradedama tik nuo XVI a., kai atsiranda gausiau rašytinių šaltinių ir ikonografinės medžiagos. Archeologinių tyrimų duomenys galėtų papildyti negausias žinias apie Viduramžių kostiumą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Neminint atskirų straipsnių, monografiją, skirtą aprangai rekonstruoti remiantis archeologijos duomenimis, parengė Regina Volkaitė-Kulikauskienė3. Tačiau ir meno istorikų, ir šiame archeologės darbe mus dominančiam aksesuarui, kaip kostiumo detalei, skiriama santykinai nedaug dėmesio. Per archeologinius tyrimus daugiausia aptikta pavienių metalinių diržo krepšių detalių. Šių detalių tipologiją, chronologiją, paplitimą straipsniuose ir monografijose plačiai aptarė archeologas Eugenijus Svetikas. Ypač paminėtini paskutiniai autoriaus darbai šia tema, juose pateikiama ir apibendrinama ankstesnių tyrimų medžiaga, ji papildoma naujais duomenimis4. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir gana geros būklės dirbiniui praeityje patekus į jam išlikti palankias archeologinės aplinkos sąlygas, mūsų dienas pasiekė sveiki arba beveik sveiki diržo krepšiai. Kalbant apie tokių geriau išlikusių dėtuvių publikacijas, reikėtų paminėti restauratorių Laimos Vedrickienės ir Sandros Satkūnaitės5, taip pat archeologės Kristinos Rickevičiūtės straipsnius6, kuriuose ne tik konstatuojamas tokių radinių buvimo faktas, bet ir pateikiami duomenys apie šių dirbinių konstrukciją, puošybą, jų viduje aptiktus daiktus.

Prieš pristatant per Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius tyrimus aptiktą radinį, reikėtų trumpai paaiškinti „diržo krepšio“ termino vartojimą. Tokį terminą (angl. „girdle bag“) savo monografijoje, skirtoje šios rūšies artefaktams, siūlė vartoti mokslininkas ir restauratorius Olafas Gaubicas (Olaf Goubitz)7, padėjęs pagrindus archeologinių odinių radinių tyrimų metodikai Vakarų Europoje. Šis terminas kur kas tiksliau atspindi tokio tipo dirbinių paskirtį nei anksčiau lietuviškose publikacijose dažniausiai aptinkami piniginės, rankinės arba kapšelio terminai. Kadangi diržo krepšiai, kaip jau minėta, buvo universalios paskirties dėtuvės ir juose nešioti ne tik pinigai, tradiciškai vartotas piniginės terminas nėra visai tikslus. Diržo krepšio pavadinimas, kitaip nei rankinės terminas, teisingai nusako ir jo nešiojimo būdą – pritvirtinus prie diržo. Kapšelio pavadinimas daugiau taikytinas viršuje užtraukiamoms dėtuvėms.

3 Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai: I–XVI a., Vilnius, 1997.

4 Svetikas E. „Tretininkų odiniai kapšeliai: jų apkalų tipologija, chronologija ir simbolika“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, Vilnius, 2003, p. 241–266; Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, t. 1–2, Vilnius, 2009.

5 Satkūnaitė S., Vedrickienė L. „Piniginės iš Ruklių senkapio (Utenos r.) tyrimas ir konservavimas“, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, t. 2, Vilnius, 1998, p. 315–319; Satkūnaitė S. „XVI a. piniginė iš Ruklių senkapio“, in: Baltų archeologija, Vilnius, 1998, Nr. 1–2 (11–12), p. 32–37.

6 Rickevičiūtė K. „Rankinės iš Karmėlavos kapinyno“, in: Kultūros paminklai, Vilnius, 2001, Nr. 8, p. 46–55; Rickevičiūtė K. „Karmėlavos senkapis (1998–2000 m. tyrinėjimai)“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, Vilnius, 2003, p. 161–228.

7 Goubitz O. Purses in Pieces: Archaeological Finds of Late Medieval and 16th-Century Leather Purses, Pouches, Bags and Cases in the Netherlands, Zwolle, 2009, p. 43.

V o l U M EN

II

KREPŠIO KONSTRUKCIJA, PUOŠYBA IR VIDUJE BUVĘ RADINIAI Diržo krepšys yra trapecijos formos, apačioje suapvalintais kampais (1 il). Jis – dviejų skyrių, su vidine kišenėle, turi tris atvartus: du atvartai dengia visą dėtuvės angą, vienas – vidinę kišenėlę. Krepšys gana didelis: plotis – apie 22 cm, aukštis – apie 20 cm, storis – apie 5 cm8. Jis pasiūtas iš galvijų odos9, išdirbtos augalinio rauginimo būdu10. Dėtuvės karkasas – iš vieno odos gabalo (2: 1 il.), kurį dviejose vietose sulenkus suformuota dirbinio priekinė ir nugarinė dalys bei viršutinis, išorinis, atvartas. Šonuose buvę prisiūti talpą didinantys įdurai – juostelės paapvalintais, išplatėjančiais galais (2: 8, 9 il.). Priekinės dalies viršus apkraštuotas11, apsiūtas sulenkta odine juostele (2: 7 il.). Šis konstrukcinis elementas turėjo apsaugoti nuo išsitampymo ir nusidėvėjimo dirbinio kraštą, naudojimo metu patirdavusį didžiausias apkrovas. Diržo krepšio vidinė erdvė pertvaros padalyta į du skyrius. Pertvara buvusi pritvirtinta karkaso priekinės dalies apačioje vidinėje pusėje ir įdurų vidinėse pusėse. Ji sudaryta iš dviejų atskirų detalių – pagrindinės detalės ir nedidelės nusmailėjančios juostelės (2: 3 il.).

Toks konstrukcinis sprendimas greičiausiai priimtas neturint vieno reikiamo dydžio odos gabalo, iš kurio būtų galima išpjauti visą pertvarą. Didesniojoje pertvaros detalėje matyti įspaustų linijų ornamentas, jį sudaro geometriniai ir augaliniai motyvai (5 il.). Ši detalė, dirbinį naudojant, nematoma, todėl ją puošti buvo netikslinga. Ornamentas detalę prisiuvus orientuojamas horizontaliai, nukreipiamas į šoną, nors kompozicinė jo ašis yra vertikali. Šie pastebėjimai leidžia manyti apie antrinį odos panaudojimą, kai susidėvėjusių ar dėl kitų priežasčių nebereikalingų dirbinių dalys buvo naudojamos kaip žaliava kitų dirbinių gamybai, dažniausiai tų dalių, kurios buvo mažiau matomos ar visai nematomos ir jų estetinis vaizdas neturėjo didelės reikšmės. Diržo krepšio kišenėlė sudaryta iš dviejų panašaus dydžio detalių (2: 4 il.), jos buvo prisiūtos priekinės dalies vidinėje pusėje. Dėtuvės viršutinis atvartas – netaisyklingos trapecijos formos, apatinis jo kraštas – reljefinis, su dviem įpjovomis. Šis atvartas – dvigubas, dubliuotas plona oda (2: 1, 2 il.). Po juo buvo dar vienas dvigubas panašios formos atvartas, tik kiek mažesnis, kad nekliudytų užsegti (2: 6 il.). Abu atvartai dengė visą krepšio vidinę erdvę. Viengubas trikampio formos atvartas (2: 5 il.), prisiūtas priekinės dalies viršuje ir užlenkiamas į vidų, buvo skirtas kišenėlei uždengti.

Visos dirbinio detalės jungtos valktimi į išorę, pertvara – valktimi nugarinės dalies link. Diržo krepšio detalės susiūtos kelių tipų siūlėmis – sudurtine apmėtymo ir uždėtine apmėtymo bei slaptąja12 (2, 3 il.). Siūlėse neišliko siūlų arba kitokio pluošto, todėl kokia medžiaga naudota siūti, lieka neaišku. XVI a. diržo krepšių iš Ruklių senkapio (Utenos r.) siuvimo skylutėse aptikta augalinės kilmės pluošto, lino, ir gyvūninės kilmės baltyminės medžiagos, 8 Dirbinio plotis – plačiausia karkaso vieta, aukštis – užsegto dirbinio aukštis be pakabinimo detalių, storis – plačiausia šoninių įdurų vieta.

9 Gyvūno odos rūšį, tiriant mikroskopu morfologinį odos paviršiaus raštą, identifikavo Jurgita Kalėjienė.

10 Odos išdirbimo būdą mikrocheminės analizės metodu identifikavo I kategorijos restauravimo technologė Laima Grabauskaitė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras).

11 Kavaliauskas A. Odos technologija, Šiauliai, 2003, p. 132.

12 Apibūdinant siūles, remtasi Arūno Puškoriaus pateikta terminija, skirta archeologiniam apavui (Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 237, 254).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

285

2. Diržo krepšio odinės detalės (detalės pieštos valkties puse į apačią): 1 – karkasas, 2 – viršutinio atvarto detalė, 3 – pertvaros detalės, 4 – vidinės kišenėlės detalės, 5 – kišenėlės atvartas, 6 – ažūrinio atvarto detalės, 7 – apkraštavimo juostelė, 8, 9 – šoniniai įdurai, 10 – aplikacijos detalė, piešinio autorė Jurgita Kalėjienė Leather details of the girdle bag (details are drawn grain-side down): 1 – body, 2 – top flap, 3 – partition, 4 – inner pocket, 5 – pocket flap, 6 – flap openwork, 7 – binding, 8, 9 – side inserts, 10 – appliqué detail, drawing by Jurgita Kalėjienė

sausgyslės (?), likučių13. Tokios medžiagos galėjo būti panaudotos ir šio XIV a. dirbinio odinėms detalėms susiūti.

Atskirai reikėtų aptarti gana gausią ir įvairią diržo krepšio puošybą. Dekoruotos tos dirbinio dalys ir detalės, kurios buvo matomos jį naudojant – priekinė dėtuvės dalis ir atvartai, dengiantys krepšio angą (1 il.), o nugarinė dirbinio dalis ir vidinis kišenėlės atvartas nepuošti. Taikyta įvairi dekoravimo technika – dekoratyvinės siūlės su įpjova, siuvinėjimas, aplikacija, ažūrinis išpjaustymas.

Priekinė diržo krepšio dalis ir viršutinis atvartas dekoruoti siūlėmis su įpjova. Viršutinis atvartas ir priekinės dalies apatiniai kampai puošti banguotomis linijomis, atvarto centrinėje dalyje sudarančiomis trilapio motyvą. Viršutinio atvarto kraštai dekoruoti linija, einančia palei atvarto kraštą. Pastarasis puošybos variantas

13 Satkūnaitė S., Vedrickienė L. „Piniginės iš Ruklių senkapio (Utenos r.) tyrimas ir konservavimas“, p. 315; Satkūnaitė S. „XVI a. piniginė iš Ruklių senkapio“, p. 33.

286

kartais interpretuojamas kaip apkraštavimo imitacija14. Siūlės su įpjova kiek skiriasi. Vienu atveju įpjautas viršutinis odos sluoksnis ir sudurtine siūle buvę susiūti abu įpjovus susidarę kraštai, kitu atveju prasiūtas tik vienas kraštas. Pirmasis siūlės tipas taikytas banguotoms linijoms suformuoti, antrasis – linijai, einančiai palei atvarto kraštus. Dekoratyvios sudurtinės siūlės eina ir įdurų su karkasu jungimo vietose.

Diržo krepšio priekinė dalis puošta įsiuvine aplikacija. Tai aplikacijos rūšis, kai odoje arba kitoje medžiagoje iškarpomas arba išpjaustomas tam tikras motyvas ir į tą vietą įsiuvama kitos medžiagos detalė15. Šiuo atveju lašo formos odinė detalė įsiūta į priekinės dalies odoje padarytą tokios pat formos įpjovą. Tai atlikta tokiu būdu: vienas priekinės dalies kraštas, susidaręs įpjovus viršutinį odos sluoksnį, susiūtas su įleidžiamos detalės kraštu standžiąja sudurtine siūle. Pati aplikacijos detalė buvusi siuvinėta 14 Матехина Т. С. Кожаные изделия средневекового Новгорода. Чехлы, футляры, сумки. Диссертации кандидата исторических наук, Москва, 2009, c. 66.

15 Dailės žodynas, atsakomoji redaktorė J. Mulevičiūtė, Vilnius, 1999, p. 34–35.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

3. Siūlių, taikytų konstrukcinėms diržo krepšio detalėms sujungti, tipai ir jų grafinis žymėjimas

4. Siūlių, taikytų diržo krepšiui puošti ir apipavidalinti, tipai

The types of stitches used to bind the constructional details of the girdle bag and their graphical illustration

The types of stitches used to decorate the girdle bag

Pagal / After Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 254, il. 27.

supintų augalinių motyvų ornamentu, kompozicijos viršuje – trilapis. Apkraštavimo juostelės išorinis kraštas prisiūtas taip pat kaip ir aplikacijos detalė – priekinės dalies krašto viršutinis odos sluoksnis įpjautas ir vienas iš susidariusių kraštų susiūtas su juostelės kraštu standžiąja sudurtine siūle.

Visi paminėti dekoratyvinių ir apipavidalinimo siūlių tipai (4 il.) vizualiai labai panašūs ir sudaro darnią visumą. Skirtingų siūlių tipų taikymas daugiausia buvo nulemtas technologinės būtinybės sujungti kai kurias detales arba paslėpti jų jungimo vietas.

Visos šios siūlės lygios, dygsnių žingsniai vienodi.

Antrasis atvartas, dengiantis krepšį, sudarytas iš dviejų detalių (2: 6 il.), viena jų puošta išpjaustytu ažūriniu ornamentu ir įspaustu neryškiu augalinių motyvų ornamentu, kita – vientisa, be jokios puošybos. Ažūrinė atvarto detalė buvusi prisiūta prie pertvaros viršaus, tačiau kaip tvirtinta kita atvarto detalė, lieka neaišku – joje nėra siūlių pėdsakų ar kitokių tvirtinimo žymių. Galima tik spėti, kad ši atvarto detalė galėjusi būti priklijuota prie ažūrinės detalės. Ištisinės detalės vidinėje pusėje matyti audinio įspaudų, rodančių, kad tarp dviejų odinių atvarto detalių buvęs audinys, kuris turėjo matytis pro išpjaustytas kiaurymes ir teikti dirbiniui ypatingo puošnumo. Šis puošybos variantas vadinamas akluoju ažūru16.

Diržo krepšys buvo užsegamas metaliniu užsegimu, sudarytu iš dviejų detalių. Viršutinė detalė – žemo cilindro formos užsegimo mechanizmas su įtaisytu strypeliu (6: 1 il.), pritvirtintu prie viršutinio atvarto keturiomis kniedėmis. Apatinė detalė – trikampio formos plokštelė su kilpele (6: 2 il.), prikniedyta priekinėje diržo krepšio dalyje trimis kniedėmis. Dėtuvę užsegant kilpelė būdavo įstatoma į stačiakampę išpjovą viršutinės detalės apatinėje dalyje ir į kilpelę būdavo įleidžiamas strypelis. Vienas strypelio galas baigiasi kilpele su grandele, jos reikia, kad būtų galima nesunkiai ištraukti krepšį atidarant, kitas galas baigiasi kryžma, neleidžiančia strypeliui išsinerti. Žemo cilindro formos užsegimo detalė turi trilapio formos išaugą apčioje, vaizdinėje detalės pusėje yra stačiakampio formos iškilimas, puoštas įkartomis. Taip puošta ir strypelio kilpelė su grandele bei apkalo su kilpele kraštai.

16 Ibid., p. 51.

V o l U M EN

II

Pagal / After Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 254, il. 27.

Diržo krepšio viršuje pritvirtinti du pakabinimui skirti apkalai su kilpelėmis (6: 3 il.), į jas buvo veriamos grandelės odiniams dirželiams perkišti. Odiniais dirželiais dėtuvė tvirtinta prie diržo. Kiekvieną pakabinimo apkalą sudaro išorinė detalė su kilpele ir pailga plokštelė vidinėje atvarto pusėje. Šios detalės sukniedytos dviem apkalų galuose esančiomis kniedėmis kiaurai per atvarto odą. Remiantis E. Svetiko pateikta diržo krepšių apkalų tipologija ir chronologija, tokie pakabinimo apkalai vadinami horizontaliais kilpiniais ir datuojami XIV a. 10 dešimtmečiu–XV a. 1–3 dešimtmečiu. Tvirtinti jie kartu su paukščio pavidalo ir rozetinėmis I tipo užsegimo detalėmis17. Šiuo atveju jie kur kas ankstyvesni ir sukomplektuoti kartu su cilindro formos užsegimo detale, neturinčia analogų archeologinėje medžiagoje. Dar viena metalinė detalė buvo pritvirtinta diržo krepšio dešiniojo šono viršuje (6: 4 il.).

Sulenkta juostelė paapvalintais galais gaubė odines detales ir buvo prikniedyta kiaurai per visus odos sluoksnius. Jos paskirtis greičiausiai buvo suveržti ir sutvirtinti dėtuvės viršutinį kraštą ties anga.

Visos metalinės diržo krepšio detalės – geležinės, išskyrus viršutinę cilindro formos užsegimo detalę, pagamintą iš geležies ir vario lydinių18. Vario lydinys matomas apskritimo formos ir ritinio formos konstrukcinių elementų jungimosi vietose, ir aplink kniedes. Greičiausiai jis buvo panaudotas užsegimo detalės geležiniams konstrukciniams elementams sujungti. Tokios technologijos taikymas pastebėtas ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų metu aptiktų užraktų gamyboje19.

Labai panašių į aptariamą diržo krepšį radinių žinoma iš Rusijos miestų, Didžiojo Naugardo ir Tverės, archeologinių tyrimų20.

Pastarieji dirbiniai panašūs savo konstrukcija, dekoravimo technika ir motyvais. Neminint universalių šių dėtuvių bruožų, būdingų daugeliui tokio tipo dirbinių, Vilniaus radinio ir Didžiojo Naugardo bei Tverės radinių konstrukciniai bendrumai yra šie: karkasas su17 Svetikas E. „Tretininkų odiniai kapšeliai“, p. 256–257.

18 Užsegimo detalės metalų lydinių mikrocheminę kokybinę analizę atliko I kategorijos restauravimo technologė Aldona Skučienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).

19 Skučienė A., Steponavičienė D. „Spynos ir raktai Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Baltų archeologija, Nr. 1 (8), Vilnius, 1996, p. 14.

20 Матехина Т. С. Кожаные изделия средневекового Новгорода, c. 110–113; Курбатов А. В. Кожевенное производство Твери XIII–XV вв.: По материалам археологических исследований 1993–1997 гг., Санкт-Петербург, 2004, c. 53–54.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

287

5. Ornamentuotos pertvaros detalės fragmentas, fotografas Vytautas Abramauskas Fragment of the ornamented partition, photograph by Vytautas Abramauskas

formuotas iš vieno odos gabalo, dvigubas, reljefiniu kraštu išorinis atvartas, dengiantis apie pusę priekinės diržo krepšio dalies, šoninių įdurų prisiuvimas talpai padidinti, metalinių detalių naudojimas užsegti ir pakabinti prie diržo, net tų pačių siūlių taikymas tam tikroms detalės sujungti. Ypač daug panašumų puošyboje: dekoratyvinės siūlės, ažūrinis išpjaustymas, tarp jų ir aklasis ažūras, ornamentavimas įspaustomis linijomis, aplikacija. Ornamentikoje aptinkami tie patys geometriniai ir augaliniai motyvai. Didžiajame Naugarde šie radiniai daugiausia datuojami XIV a. pirma puse, Tverėje – XIV a.–XV a. pradžia21. Atskirai reikėtų paminėti atvartus su išpjaustytu kiauraraščiu ornamentu. Tatjana Matechina, tyrinėjusi Didžiojo Naugardo archeologinius radinius, pastebėjo, kad šie atvartai labai panašūs savo puošybos technika ir motyvais, daugiau skirtumų matoma tik centrinėje kompozicijos dalyje, kurioje gali būti, pasak autorės, aštuoniukės arba širdies pavidalo motyvas22.

Vilniaus diržo krepšio ažūrinio atvarto centre – širdies motyvas.

Ir Tatjana Matechina, ir Aleksandras Kurbatovas, analizavęs Tverės archeologinius odinius radinius, šiuos atvartus sieja su Vakarų Europos įtakomis ir laiko nebūdingais vietinei kultūrai bei dekoravimo tradicijoms23. Įvertinus Vilniaus ir Didžiojo Naugardo bei Tverės dirbinių panašumus galima daryti prielaidą apie bendrą šių dirbinių kilmę.

Vilniaus Žemutinės pilies radinį palyginus su skelbtais, vėlyvesniais, XVI a. pradžios, diržo krepšiais iš Ruklių (Utenos r.) ir Karmėlavos (Kauno r.) senkapių, pastebėta nemažai skirtumų. Vėlyvesnių dirbinių išorinis karkasas dažniausiai jau nebegamintas iš vientiso odos gaba21 Матехина Т. С. Ibid., c. 110; Курбатов А. В. Ibid., c. 54.

22 Матехина Т. С. Ibid., c. 111.

23 Ibid, c. 64–65; Курбатов А. В. Кожевенное производство Твери, c. 64–65.

288

lo – jį sudaro dvi detalės: nugarinė kartu su išoriniu atvartu ir atskira priekinė detalė. Jų talpai padidinti prisiūti ne įdurai šonuose, o tvirtos odos juosta pleišto formos galais apatinėje dirbinio dalyje, ne tik atvartai, kaip XIV a. radinyje, bet ir daugelis kitų detalių – dvigubos. XVI a. diržo krepšių išoriniai atvartai dengia jau beveik visą dirbinio priekinę dalį, o ne pusę kaip ankstyvesniame jų variante. XVI a. dirbinių konstrukcijoje naudojama daugiau metalinių detalių, pastebima kitokia jų dekoravimo technika ir motyvai24. Minėti aptariamo diržo krepšio ir XVI a. datuojamų radinių skirtumai greičiausiai nulemti ir laiko, ir vietos ypatumų.

Reikėtų paminėti diržo krepšį, aptiktą per archeologinius tyrimus Vilniaus mieste, Pranciškonų bažnyčioje, kape Nr. 60. Remiantis diržo krepšių metalinių detalių tipologija ir chronologija, jis datuojamas XIV a. pab.–XV a. pr.25 Detalesnė informacija apie šį radinį nėra publikuota, bet vertinant vizualiai jis turėtų būti panašios konstrukcijos kaip XIV a. diržo krepšys iš Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų.

Absoliuti dauguma Lietuvos teritorijoje per archeologinius tyrimus aptiktų diržo krepšių, kaip įkapės, buvo rasti laidojimo paminkluose. Šių dėtuvių viduje aptikta įvairiausių daiktų: monetų, ylų, peilių, galąstuvų, smeigtukų, žiedų, šukų, pavienių karolių ir jų apvarų, siūlų, titnago gabalėlių ir pan.26 Įkapinis jų turinio variantas nebūtinai turėjo atspindėti kasdienybėje nešiotų daiktų įvairovę, todėl buvo įdomu pažvelgti į miesto kultūriniame sluoksnyje rasto diržo krepšio vidų.

Pirmame dėtuvės skyriuje (skaičiuojant nuo dirbinio priekinės dalies) buvo keletas geležinių dirbinių ar jų dalių (7: 1 il.): sagtelė, sagties liežuvėlis, diržo galo apkalas, kurį sudaro dvi trikampio formos plokštelės, sujungtos kniede, šešios vinys – trys cilindro formos galvutėmis ir trys dviem susikertančiomis linijomis puoštomis galvutėmis bei strėlės antgalis (?). Šiame skyriuje buvo ir trys cilindro formos iš beržo medienos pagaminti27 vario lydinio vielute apjuosti dirbinėliai – sagos (?).

Antrame diržo krepšio skyriuje rastas smiltainio galąstuvas ir gumulėlis bičių vaško28 (7: 2 il.).

Dalis dirbinių aptikta nedideliu atstumu nuo išplyšusios diržo krepšio apačios, tad galima manyti, kad jie taip pat buvo dirbinio viduje (7: 3 il.). Čia rasta kriauninio peilio metalinė dalis, stipriai nudilusia geležte, ir dar du neaiškių keturkampio pjūvio į galą smailėjančių geležinių dirbinių fragmentai. Kartu rasta ir apskrito pjūvio geležinio įrankio beržo medienos koteliu dalis29. Prie diržo krepšio apatinės dalies aptiktas ir suspausto cilindro formos raudonos spalvos karneolio karolis30.

24 Satkūnaitė S., Vedrickienė L. „Piniginės iš Ruklių senkapio (Utenos r.) tyrimas ir konservavimas“, p. 315–320; Satkūnaitė S. „XVI a. piniginė iš Ruklių senkapio“, p. 32–37; Rickevičiūtė K. „Rankinės iš Karmėlavos kapinyno“, p. 46–55; Rickevičiūtė K. „Karmėlavos senkapis (1998–2000 m. tyrinėjimai)“, p. 161–228.

25 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 435, il. 439: 1, p. 439.

26 Satkūnaitė S., Vedrickienė L. „Piniginės iš Ruklių senkapio (Utenos r.) tyrimas ir konservavimas“, p. 315–320; Satkūnaitė S. „XVI a. piniginė iš Ruklių senkapio“, p. 32–37; Rickevičiūtė K. „Rankinės iš Karmėlavos kapinyno“, p. 46–55; Rickevičiūtė K. „Karmėlavos senkapis“, p. 161–228.

27 Medienos rūšį, tiriant mikroskopu anatominę medienos struktūrą, identifikavo I kategorijos technologė Rūtilė Pukienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).

28 Medžiagą FTIR (Furjė transformacijos infraraudonoji spektroskopija) analizės metodu identifikavo I kategorijos restauravimo technologė Laima Grabauskaitė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras).

29 Medienos rūšį identifikavo Rūtilė Pukienė.

30 Akmens diagnostiką atliko ekspertas – gemologas Mindaugas Čebatariūnas (valstybės įmonė Lietuvos prabavimo rūmai).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

6. Diržo krepšio metalinės detalės: 1, 2 – užsegimo, 3 – pakabinimo, 4 – sutvirtinimo (?), piešinio autorius Mantvidas Mieliauskas Metal details of the girdle bag: 1, 2 – fastening, 3 – suspension, 4 – bracing, drawing by Mantvidas Mieliauskas

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

289

7. Radiniai, buvę diržo krepšio viduje ir greta: 1 – radiniai, aptikti pirmame skyriuje, 2 – radiniai, aptikti antrame skyriuje, 3 – radiniai, aptikti greta diržo krepšio, fotografas Vytautas Abramauskas The items discovered inside the girdle bag and nearby: 1 – items found in the first section, 2 – items found in the second section, 3 – items found near the girdle bag, photograph by Vytautas Abramauskas

RADINIŲ KONSERVAVIMAS IR RESTAURAVIMAS Diržo krepšiui ir kartu su juo aptiktiems radiniams konservuoti taikytos įprastos metodikos, todėl čia tik trumpai apžvelgiami šių radinių konservavimo ir restauravimo darbai bei naudotos medžiagos, nedetalizuojant visų atliktų procedūrų.

Diržo krepšys ir kiti kartu buvę radiniai į restauravimo laboratoriją pateko tiesiai iš kasinėjimų vietos. Krepšio odinės detalės buvo gana prastos būklės: oda šlapia, lanksti, tačiau netekusi tokių savybių kaip tvirtumas ir tamprumas, išsisluoksniavusi, deformuota, joje daug skylių ir įplyšimų, paviršius gausiai užterštas žemėmis, metalo korozijos produktais ir kitais nešvarumais. Metaliniai radiniai padengti korozijos produktų sluoksniu, slėpusiu jų formą, dydį. Vienas diržo krepšio kilpinis apkalas ras-

290

tas atskirai, nukritęs nuo dirbinio, jo grandelė neišlikusi. Dirbinių mediena buvo šlapia, minkšta, jos paviršius užterštas žemėmis ir metalo korozijos produktais. Galąstuvo ir karolio paviršius taip pat buvo užterštas įvairiais nešvarumais, subraižytas, nedideli jų fragmentai ištrupėję.

Lietuvoje konservuojant archeologinius odinius radinius dažniausiai taikomos dvi metodikos: viena jų – odos impregnavimas hidrofilinių medžiagų, tokių kaip glicerolis ar mažos molekulinės masės (400/600) polietilenglikolis, tirpalais, kita – odos impregnavimas hidrofilinių medžiagų tirpalais ir vidinės drėgmės stabilizavimas riebinant. Šio diržo krepšio odai konservuoti pasirinkta pastaroji metodika. Pasirinkamą lėmė dirbinio konstrukcijoje esančios metalinės detalės, pagamintos iš tokio korozijai neatsparaus metalo kaip geležis. Riebalai turi savybę „užrakinti“ drėgmę odos viduje – taip metalas bent iš dalies apsaugomas nuo šio korozijos sukėlėjo.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Diržo krepšio odinės detalės buvo impregnuotos vandens, izopropanolio ir glicerolio mišiniu su antiseptiku P3-triquart31.

Riebinti naudota emulsija, pagaminta iš lanolino, vazelino aliejaus, glicerolio, vaitspirito ir dejonizuoto vandens.

Metalinės diržo krepšio detalės apdorotos etanoliniu tanino tirpalu ir tvirtintos Paraloid B72 tirpalu etanolyje ir acetone32.

Jų paviršius padengtas apsaugine mikrokristalinio vaško danga – Cosmolloid 80H tirpalu vaitspirite.

Baigus konservuoti pereita prie dirbinio rekonstrukcijos.

Pradžioje buvo suklijuotos suplyšusios ir skylėtos diržo krepšio detalės. Klijuoti naudotas akrilinės emulsijos Lascaux 498HV acetoninis tirpalas33. Lietuviškose publikacijose, pristatančiose odinių radinių restauravimą, šio adhezyvo naudojimas kol kas nebuvo minimas, todėl reikia pasakyti, kad Lascaux 498HV klijavo gana tvirtai, nesigėrė į odą, suklijavus oda išliko elastinga. Silpniau besilaikančios klijavimo vietos ir skylės buvo dubliuotos plona oda ar tinkliniu audiniu. Odinės diržo krepšio detalės susiūtos per išlikusias senąsias siuvimo skylutes, nesistengiant atkartoti autentiškų siūlių. Siuvimui naudoti poliesterio siūlai.

Kartu su diržo krepšiu rastiems metaliniams ir kitiems neorganinės kilmės radiniams konservuoti naudotas polimeras Paraloid B72. Peilio ašmenų ištrupėjimai buvo atkurti užpildu, pagamintu iš acetoninių BMK-5 klijų ir natūralių pigmentų34. Įrankio kotelio mediena ir mediniai cilindro formos dirbinėliai dezinfekuoti Asepas-3 vandeniniu tirpalu35. Dėl šių dirbinių konstrukcijoje esančio metalo medienai konservuoti naudotas tik polietilenglikolis, kurio molekulinė masė 1 500 ir 4 000, atsisakant mažos molekulinės masės polietilenglikolio, turinčio hidrofilinių savybių. Radinių paviršius padengtas mikrokristalinio vaško, Cosmolloid 80H, danga.

Konservuojant ir restauruojant tokius archeologinius radinius kaip šis diržo krepšys, susiduriama su nemenkais sunkumais dėl jų konstrukcijoje panaudotų skirtingos prigimties medžiagų – odos ir metalo, kurioms konservuoti taikomos skirtingos metodikos, joms išsaugoti reikalingos skirtingos ir sunkiai suderinamos saugojimo sąlygos. Dažniausiai prioritetu tampa odos išsaugojimas, tačiau tai stengiamasi atlikti padarant kuo mažiau žalos metalinėms dirbinio detalėms, ypač žvelgiant į jų išsaugojimo perspektyvą36. Tokie radiniai ir po konservavimo turi būti nuolat stebimi saugyklose ar ekspozicijose, pamačius pakitimus laiku imamasi priemonių, užkertančių kelią tolimesniems pažeidimams.

APIBENDRINIMAS Odinių radinių konservavimas ir restauravimas suteikia galimybę pažvelgti į restauruojamą radinį kaip į senųjų amatų objektą.

Publikacijoje pristatyto diržo krepšio sudėtinga konstrukcija, įvairi ir preciziškai atlikta puošyba leidžia vertinti šį dirbinį kaip neabejotiną profesionalo darbą.

Dirbinio datavimas XIV a. pirma puse paankstina diržo krepšių su metalinėmis detalėmis naudojimą Lietuvos teritorijoje.

Iki šiol ankstyviausi radiniai datuoti tik XIV a. pabaiga.

Miesto kultūriniame sluoksnyje surastas diržo krepšys su viduje buvusiais daiktais patvirtina tokių dirbinių kaip universalios paskirties dėtuvių funkciją.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptikto radinio ir Didžiojo Naugardo bei Tverės radinių panašumai sunkiai paaiškinami tik tam tikro regiono ir tam tikro laikotarpio bendromis tokių dirbinių gamybos tendencijomis ir leidžia daryti prielaidą apie galimą bendrą šių diržo krepšių kilmę, galbūt bendrą gamybos vietą.

Pastebėti nemenki XIV a. dirbinio ir XVI a. diržo krepšių skirtumai nulemti greičiausiai ne tik laiko, bet ir vietos. XVI a. diržo krepšiai rasti kaimo senkapiuose, o straipsnyje aptariamas diržo krepšys yra iš Vilniaus miesto, pilies aplinkos, kultūrinių sluoksnių. Čia vyko intensyviausias gyvenimas, archeologinėje medžiagoje atsispindintis didele radinių gausa ir įvairove, išskirtinėmis jų formomis ir pavidalais, dažnai neaptinkamais kitose Lietuvos vietose. Šis XIV a. diržo krepšys – tai dar viena detalė, papildanti negausias žinias apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kostiumą Viduramžiais. Tolesni Valdovų rūmų muziejaus rinkinių tyrimai, sisteminė medžiagos analizė praplės šio aksesuaro istorijos žinias. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija išsiskiria turtingais organiniais radiniais, aptinkamais XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose, ir tai gali suteikti daug vertingos informacijos apie šio laikotarpio odinius dirbinius.

31 P3-triquart – dezinfekuojamoji medžiaga, naudojama maisto pramonės gamyboje, paviršiams dezinfekuoti, veiklioji medžiaga didecildimetilamonio chloridas.

32 Paraloid B72 – etilmetakrilato ir metilakrilato kopolimeras.

33 Lascaux 498HV – butilakrilato ir metilmetakrilato kopolimeras.

34 BMK-5 – butilmetakrilato ir metakrilo rūgšties kopolimeras.

35 Asepas-3 – pramoniniu būdu gaminama medienos dezinfekavimo priemonė, veiklioji medžiaga didecildimetilamonio chloridas.

36 Cameron E., Spriggs J., Wills B. „The conservation of archaeological leather“, in: Conservation of Leather and Related Materials / Kite M., Thomson R., London, 2006, p. 250–251.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

291

Jurgita Kalėjienė

1 4 t h - c e n t u ry GIR D LE B AG f r o m the vilnius lower castle a r c h A e o l o g i c a l e xc ava t i o n s Abstract The preservation and restoration of leather finds gives us the opportunity to see the item being restored as an object of early craftmanship.

The girdle bag presented in the article is of a complex construction, its varied and precise ornamentation suggesting the piece is certainly the work of a professional.

The piece, dated to the first half of the 14th century, brings foward the date girdle bags with metal details were used in Lithuania’s territory. Until now, the earliest finds had been dated only to the end of the 14th century.

The discovery of the girdle bag with several original items still contained within in the city’s cultural layer confirms the universal pocketing function of such pieces.

The similarities between the find from the Vilnius Lower Castle’s territory and those from Novgorod and Tver are difficult to explain in terms of identifying general regional or periodical trends in the production of such pieces, and so this leads to the presumption that these girdle bags may have originated from one particular location.

292

The rather obvious differences between the piece from the 14th century and girdle bags from the 16th century depend most likely not just on the period they were used in but also the location(s). 16th-century girdle bags have been found in ancient village burial grounds, while the girdle bag discussed in the article is from the cultural layers of the city of Vilnius, in the surrounds of the castle. In case of the latter, this was a place which was relatively intensively populated and as a result, the excavated archaeological material reflects this way of life, offering numerous various finds which stand out for their shapes and forms, which is not the case in other locations in Lithuania.

This 14th-century girdle bag is another detail which extends our rather meagre knowledge of Medieval period costumes in the Grand Duchy of Lithuania. Future research on the collections of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania and a systemic analysis of the material at hand will enhance our knowledge about the history of this accessory. The Vilnius Lower Castle territory is exceptional for its rich organic finds in cultural layers from the 14th–15th centuries and can reveal much valuable information about leather works from this period.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Dr. Povilas Blaževičius

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius p.blazevicius@valdovurumai.lt

Ž a i s l i n i s X I V a . pa b . – X V a . p r . a r b a l e ta s i š V i l n i a u s Ž e mu t i n ė s pilies

1. Kaulinės arbaleto apsodo dalys – riešutas ir strėlės laikiklių dalys, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas Bone parts of the crossbow stock – the nut and fragments of the arrow supporters, late 14th – early 15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

Į Viduramžių pramogas žvelgdami iš šiandienos perspektyvos, suvokiame vieną fundamentalią tiesą – žaislų ir žaidimų temos yra universalios. Tai reiškia, kad, kaip ir mūsų dienomis, taip ir Viduramžiais vaikų žaislai ir žaidimai atspindėdavo esmines suaugusiųjų kasdieninio gyvenimo veiklas ir aktualijas. Matydami, ką ir kaip veikia tėvai arba globėjai, vaikai parodijuoja bei kopijuoja savo gyvenamojo laikotarpio realijas. Taigi laikui bėgant keičiasi ne tiek žaidimų temos (būtent jos kinta menkai), kiek žaislų formos, medžiagos, atlikimo technika. Reikia pastebėti, kad atsiradę nauji žaislai dažniausiai ne išstumia, o tiesiog papildo senųjų įvairovę. Naujų žaislų atsiradimą ir jų formų kaitą paprastai lemia labai objektyvūs dalykai: keičiasi kopijuojami daiktai, kinta ir žaislai. Tai puikiai iliustruoja transporto priemonės: vežimą keičia karieta, karietą – automobilis, dviratis, motociklas, motoroleris ir t. t., tad ir medinį vežimaitį keis skardinis automobiliukas. Dar ryškesnė smulkiųjų šių transporto priemonių detalių arba formų kaita. Toks su realaus gyvenimo būdo ir technologijų pokyčiais susijęs virsmas būdingas

V o l U M EN

II

vos ne visoms žaislų temoms. Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip glaudžiai žaislų kaita susijusi su savo imituojamos temos kitimu, – karyba. Karo meno, technologijų ir pačios technikos kaitos istoriją būtų galima vertinti net analizuojant su šia tema susijusių vaikiškų žaislų istoriją. Kaip tik todėl Lietuvos žaislų tyrimai gali padėti pristatyti ir mūsų šalies karybos istoriją. Karybos žaislų grupei priskirtinų Lietuvoje rastų XIII–XVII a. datuojamų žaislų yra labai nedaug, tačiau jie taip pat patvirtina išsakytą mintį – žaislai ir žaidimai atspindi konkretaus laikotarpio realijas. Šiame straipsnyje aptarsime vieną unikalų medinį dirbinį, iliustruojantį arbaleto populiarumą ir svarbą Lietuvoje XIV a. pab.–XV a. pr.

Rašytiniai šaltiniai mini, kad arbaletais ginkluotų samdinių Mindaugo kariuomenėje buvo jau XIII a. pab., o nuo XIV a. pr. arbaletai plačiai naudojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje1. XIV–XV a. šis ginklas buvo labai svarbus ir 1 Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2002, p. 151.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

293

2. Metaliniai arbaleto strėlių antgaliai, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas Metal crossbow arrow heads, late 14th–early 15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

populiarus. Archeologai Vilniaus pilyse ir senamiestyje randa gana daug įvairių kaulinių arbaleto dalių (1 il.), medinių strėlių kotelių ir įvairiausių jų antgalių (2 il.). Manoma, kad bent jau nuo XIV a. pab. Vilniuje buvo ir arbaletų dirbtuvės2. Galima teigti, kad arbaletai buvo vieni svarbiausių įgulos ginklų, greta tokios įprastos ginkluotės kaip kalavijai arba ietys. Vilniaus Žemutinėje pilyje ir jos aplinkoje augantys vaikai galėjo ir turėjo matyti, kad ginklai yra labai reikšmingi suaugusiesiems ir kaip kovos priemonė, ir kaip statuso ženklas. XIV–XV a. Vilniaus pilyse žaidę vaikai kopijavo aplinkinių veiklas, neabejotinai susijusias ir su karyba. Tai patvirtinančių archeologinių radinių Lietuvoje iki šiol buvo žinomi vos keli ir tie patys – diskutuotinos paskirties. Keli mediniai dirbiniai, primenantys žaislinių kalavijų rankenas, aptikti 1960–1961 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje ir 1989 m. Klaipėdoje3. Vienas Kernavėje, Pajautos slėnyje, 1988 m. rastas medinis dirbinys panašus į strėlės arba ietigalio plunksną4, o Europos mastu vaikiškų lankų, strėlių arba kalavijų, datuojamų Viduramžiais, aptinkama gerokai daugiau

2 Rackevičius G. „Arbaletų dirbtuvės Vilniuje (XIV a. II pusė–XV a. I pusė), in: Lietuvos archeologija, t. 18, Vilnius, 1999, p. 180.

3 Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011, p. 51; Žulkus V. Sklypas tarp Tomo, D. Vandens, Vežėjų ir Pasiuntinių gatvių Klaipėdoje. 1989 m. archeologinių kasinėjimų ataskaita, 1990, LII RS, Nr. 1651, p. 29.

4 Luchtanas A. Tyrinėjimai Kernavėje Pajautos slėnyje / Širvintų raj. / 1988 metais, LII RS, 1989, Nr. 1536, p. 75; Blaževičius P. „Vaikų žaislai ir žaidimai XIII–XVII a. Lietuvoje (remiantis archeologijos duomenimis)“, in: Lietuvos archeologija, t. 33, Vilnius, 2008, p. 80.

294

ir geriau išlikusių5. Visi minėtieji žaisliniai ginklai yra primityvių formų ir nesudėtingos konstrukcijos. Sudėtinių vaikiškų žaislų su judančiomis detalėmis ir kitais primityviosios mechanikos elementais pasitaiko ypač retai. Vieninteliai tokie žaisliniai ginklai yra vaikiški arbaletai. Iki šiol Europoje buvo žinomi tik trys tokie dirbiniai, rasti Elbingo senamiestyje, Lenkijoje. Šie mediniai arbaletų fragmentai datuojami XV–XVI amžiumi6.

2008 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinėje pilyje7, gynybinės sienos M 38 vidinėje pusėje (3 il.) buvo rastas gerai išlikęs žaislinio arbaleto apsodas8. Trumpai apibūdinant radimo vietą, galima pažymėti, kad durpingas sluoksnis, kuriame aptiktas žaislas, susiformavo XIV a. pab.–XV a. pr. didžiojo Vilniaus Žemutinės pilies gynybinio aptvaro sienos, pastatytos XIV a. pab., vidinėje pusėje9. Per tyrimus sluoksnyje fiksuotos medinių statinių ir neaiškių konstrukcijų liekanos. Visos konstrukcijos orientuotos lygiagrečiai su gynybine siena M 38, tačiau nepavyko remiantis archeologiniais radiniais tiksliau nustatyti jų paskirties.

Medinių statinių aplinkoje aptiktas žaislinio arbaleto apsodas, pagamintas iš pušies medienos10. Tai 39,5 cm ilgio ir 1,9–2,1 cm pločio dirbinys. Jo vieno galo skersinis pjūvis yra stačiakampio, o kitas – ovalo formos (4 il.). Plačiajame gale yra 1,6 cm gylio ir 1,3 cm aukščio išpjova, skirta lankui tvirtinti. Greta išpjovos, dirbinio centre, išgręžta arba išpjauta apvali apytiksliai 1,2 cm skersmens skylė, skirta lankui pririšti.

Apatinėje plačiojo galo dalyje fragmentiškai išlikusi įpjova, spėjama, kad tai paleidžiamosios svirtelės fiksavimo vieta. Dirbinys už apvaliosios skylės žemėja iki 1,7 cm ir vėl aukštėja apsodo viduryje. Viduryje apsodas 3,2 cm aukščio su trapecine 1,5 cm ilgio išpjova viršuje ir 6,4 cm ilgio bei 1,1 cm pločio pailga įpjova apatinėje pusėje. Vertikaliai su apsodu išgręžta 0,8 cm skersmens skylė, jungianti abi minėtas išpjovas, – tai kaiščio, svirtele paleidžiančio templę, vieta. Nuo centro apsodas susiaurėja ir tampa beveik apvalus – 1,9 x 1,9 cm. Nors plonasis galas nulūžęs ir neįmanoma nustatyti visiškai tikslaus dirbinio ilgio, įvertinus arbaleto apsodo proporcijas tikėtina, kad bendras jo ilgis galėjo būti apie 45 cm.

5 Caune A. „Bērnu koka rotaļlietas viduslaiku Rīgā“, in: Archeoloģija un etnogrāfija, s. 19, Rīga, 1997, lpp. 131; Gläser M. „Spielzeug und Spielen in mittelalterlichen Lübeck“, in: Hanseatic history and archaeology. The Medieval town in the Baltic, t. 2, Tartu, 2002, p. 120; Hoffmann V. „Allerlay kurtzweil-Mittelalterliche und frühneuzeitliche Spielzeugfunde aus Sachsen“, in: Arbeits- und Forschungsberichte zur Sächsischen Bodendenkmalpflege, Bd. 38, Dresden, 1996, S. 198; Kowalska A. B. „Archeologia o dzieciach w średniowiecznym Szczecinie“, in: Ekskluzywne życie – dostojny pochówek. W kręgu kultury elitarnej wieków średnich, pod red. M. Rębkowskiego, Wolin, 2011, s. 72; Lehmhuhl U., Schäfer H. „Spiele für Jung und Alt“, in: Archäologie unter dem Straßenpflaster. 15 Jahre Stadtkernarchäologie in Mecklenburg-Vorpommern, Bd. 39, Hrsg. H. Jöns, F. Lüth, H. Schäfer, Schwerin, 2005, S. 364; Marcinkowski M. „Zabawki dzieci elbląskich. Prezentacja zbioru z badań wykopaliskowych“, in: Dawne i współczesne zabawki dziecięce, pod red. D. Żołądź-Strzelczyk i K. Kabacińskiej, Poznań, 2010, s. 61, 62; Rulewicz M. „Z dziejów wczesnośredniowiecznego Szczecina“, in: Z przeszłości Szczecina, aut. M. Rulewicz [et al.], Wrocław, 1964, s. 108; Wrzesiński J. „Archeologia zabawek – dziecięcy świat miniatur“, in: Dawne i współczesne zabawki dziecięce, s. 35; Гайдуков П. Г. Славенский конец средневекового Новгорода. Нутный роскоп, Москва, 1992, c. 87; Археология. Древняя Русь. Быт и культура, отв. ред. Б. А. Колчин, Т. И. Макарова, Москва, 1997, c. 115; Колчин Б. А. „Новгородские древности. Резное дерево“, in: Археология СССР, Москва, 1971, c. 52; Плавiнскi М. А. Клинковая зброя X–XIII стст., Мiнск, 2006, c. 18; Рыбина Е. А. „Не лыком шиты“, in: Родина, Москва, 2002, No. 11–12, c. 141; Хорошев А. „Детские игрушки из Новгорода (классификационный обзор археологических находок)“, in: Новгород и Новгородская земля. История и археология, т. 12, составители П. Г. Гайдуков, Т. М. Казармщикова, Новгород, 1998, c. 85.

6 Marcinkowski M. Zabawki dzieci elbląskich, s. 61.

7 Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

8 Rengiamos ataskaitos radinių sąrašo numeris – Md. 39.

9 V medinio užstatymo lygis, kv. 17-24/C-N. 10 Medienos rūšį nustatė dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-11-43.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

3. Žaislinio arbaleto radimo vieta, brėžinio autorė Rasa Abramauskienė Location where the toy crossbow was found, sketch by Rasa Abramauskienė

Rastasis arbaletas paskatino peržiūrėti ir patobulinti pastaraisiais metais sukurtą žaislų tipologijos sistemą11. Atkreiptas dėmesys, kad siekiant racionalizuoti karybos žaislų skirstymą reikėtų išskirti šarvų ir ginklų grupes, o pastarąją, remiantis „Enciklopediniu karybos žodynu“, suskaidyti į šaltųjų, svaidomųjų ir šaunamųjų ginklų šeimas12. Arbaletus, atsižvelgiant į jų veikimo principą, reikia išskirti kaip atskirą svaidomųjų ginklų šeimos klasę.

11 Blaževičius P. Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII–XVII amžiais remiantis archeologijos duomenimis.

Daktaro disertacija, Klaipėda, 2010, p. 27, 28, il. 9.

12 Čiočys P. A., Janukevičius J., Jasiulionis E., Kisinas E. S., Kopūstas R., Lapinskas R., Norgėla J., Venckus A., Žarys P. Enciklopedinis karybos žodynas, Vilnius, 2008, p. 568, 572, 585.

V o l U M EN

II

Grįžtant prie Vilniaus Žemutinėje pilyje rasto dirbinio, svarbu pastebėti, kad jo strėlės paleidžiamasis mechanizmas gerokai primityvesnis už arbaletų su tradicine riešuto ir paleidžiamosios svirtelės sistema, įsivyravusia Europoje nuo XII amžiaus. Šiame mechanizme arbaleto riešutas laiko templę, o paleidžiamoji svirtelė jį fiksuoja. Nuspaudus svirtelę riešutas pasisuka ir paleidžia templę, kuri iššauna strėlę13. Archajiškesnis ir alternatyvus arbaleto strėlės mechanizmas yra gerokai paprastesnis. Įtempta lanko templė užkabinama apsodo įpjovoje. Kilstelėjus paleidžiamąją svirtelę iš įpjovos iškeliama templė 13 Alm J. European crossbows, Dorset, 1998, p. 14; Kruczek J. Kusze. Katalog zbiorów, Pszczyna, 2002, s. 4, 5; Пейн-Голлуэй Р. Книга арбалетов. История средневекового метательного оружия, Москва, 2005, c. 114–120.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

295

4. Žaislinio arbaleto apsodas, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas Toy crossbow stock, late 14th–early 15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

5. Rekonstruotas žaislinis arbaletas (rekonstrukcijos autorius Povilas Blaževičius), fotografas Vytautas Abramauskas Toy crossbow reconstruction (by Povilas Blaževičius), photograph by Vytautas Abramauskas

296

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

6. Vaikų žaislai ir žaidimai, XVII a. Children’s toys and games, 17th century

paleidžia strėlę. Toks primityvus mechanizmas iki pat XVI a. naudotas koviniuose arba medžiokliniuose arbaletuose14, pritaikytas ir vaikiškuose ginklo modeliuose. Elbinge rastų arbaletų paleidžiamasis mechanizmas įtaisytas viršutinėje apsodo dalyje. Tai „L“ formos svirtelė su ašimi, kurios ilgąjį petį spaudžiant žemyn trumpasis kilstelėja ir paleidžia templę15. Vilniuje aptikto arbaleto paleidžiamojo mechanizmo veikimo principas skiriasi nuo lenkiškųjų. Paleidžiamoji svirtelė yra tiesi ir tvirtinama po apsodu. Vienas jos galas fiksuojamas priekinėje apsodo dalyje16, o centre pritvirtintas kaištis, įkištas į tam tikslui išgręžtą skylę, fiksuoja centrinę svirtelės dalį. Spaudžiant laisvąjį svirtelės galą prie apsodo apačios, kaištis pakelia ir paleidžia apsodo viršuje esančioje įpjovoje fiksuotą templę (5 il.).

Toks pagal kovinių arbaletų veikimo ypatybes pagaminto žaislinio ginklo paleidžiamojo mechanizmo veikimo principas sufleruoja, kad tai nėra tik vaikų arba paauglių susigalvotas modelis.

Reikia manyti, kad, nepaisant duomenų trūkumo ir itin populiarios modifikacijos su paleidžiamuoju riešutu, Lietuvoje buvo žinomi ir naudojami arbaletai su gerokai paprastesniu paleidžiamuoju mechanizmu – kaiščio ir svirtelės. Tokia modifikacija (galbūt pakenkiant ilgaamžiškumui arba patvarumui) turėtų gerokai sumažinti ginklo kainą. Be to, mechanizmo primityvumas nebūtinai lėmė prastesnę šaudymo kokybę. Iš labai negausių išlikusių pavyzdžių matyti, kad kuo ilgesnis lankas, tuo didesnės galios arbaletas. Atsižvelgiant į minėtus faktus, įprasta manyti, kad tokie arbaletai aptariamuoju laikotarpiu galėjo būti mažiau pasiturinčiųjų, neprofesionalių karių arba tiesiog medžiotojų ginklas17. Amatininkai arba kiti miestiečiai, turintys atlikti savo pareigą gindami miestą, tačiau neskiriantys daug lėšų šiai prievolei įgyvendinti, kaip tik ir galėjo naudotis tokiais paprastesniais ginklais.

Gamintis žaislinius arbaletus vaikus, matyt, ir inspiravo stebimas suaugusiųjų elgesys, kovinio arbaleto, jo galios vertinimas ir lengvai išmokstama šaudymo technika. Įdomu tai, kad vaikų kopijuojamas Viduramžiais plačiai paplitęs ginklas Europoje buvo populiarus iki pat XIX amžiaus18. XVI–XVII a. pasikeitė jo konstrukcija ir paskirtis. Nors Naujaisiais laikais arbaletai buvo naudojami tik medžioklėje ir tokiu būdu prarado savo, kaip kovinių ginklų, reikšmę bei dalį populiarumo, vaikų žaislų arsenale jie gyvavo labai ilgai. Tai iliustruojančių faktų įmanoma rasti Europos vaizduojamojo meno objektuose. Kaip pavyzdį galima pateikti XVII a. iliustraciją, vaizduojančią įvairius vaikų lauko žaislus – vilkelius, sūpynes, kojūkus, kėglius ir greta į medį atremtą arbaletą (6 il.). Piešinys skirtas tik vaikų žaislams, todėl netenka abejoti ir dėl nupiešto arbaleto paskirties.

Kad šis žaislinis ginklas vis dar buvo populiarus, rodo ir vėlyvesni, XIX a. pab.–XX a. pr., etnografiniai Lietuvos žaislai. Šis ginklas, kaip kilpinis, arba šaunamasis, lankas, beveik nepakitusios konstrukcijos, sėkmingai buvo naudojamas vaikų žaidimuose iki pat XX a. vidurio19.

Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas unikalus arbaleto apsodas gerokai papildo žinias apie Viduramžių Lietuvos karo žaislus, jų gamybos ir konstrukcijos ypatumus. Vaikiško arbaleto konstrukcija rodo, kad buvo ne tik primityvių, bet ir mechaniškai sudėtingų žaislų, kuriems pagaminti reikėjo laiko ir kruopštaus darbo. Žaislo templės paleidimo mechanizmas praplečia supratimą apie kovinių arbaletų konstrukcijos įvairovę Lietuvoje. Atsižvelgiant į aptiktą dirbinio fragmentą, galima teigti, kad XIV–XV a. sandūroje Lietuvoje buvo naudojamas kovinis arba medžioklinis arbaletas su svirtelės ir kaiščio paleidimo mechanizmu.

14 Alm J. European crossbows, p. 7–11; Kruczek J. Kusze, s. 4.

15 Marcinkowski M. Zabawki dzieci elbląskich, ilustr. 11.

16 Spėjama, kad svirtelės galas turėjo kokią nors įpjovą arba skylę, per kurią jis buvo fiksuojamas prie apsode išgręžtos skylės arbaleto lankui pririšti.

17 Alm J. European crossbows, p. 10.

V o l U M EN

II

18 Alm J. European crossbows, p. 95–97; Kruczek J. Kusze, s. 53.

19 Lazauskaitė E. „Žaislų rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, in: Etnografija, t. 11, Vilnius, 2001, p. 8–49.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

297

Povilas Blaževičius

TO Y C ROSS B O W FRO M THE LATE 1 4 TH – EARLY 1 5 TH C ENT U RY D IS C O V ERE D IN THE V ILNI U S LO W ER C ASTLE Abstract Whilst undertaking archaeological research in the Vilnius Lower Castle territory in 2008, a well-preserved stock from a toy crossbow was unearthed in the cultural layer dating to the late 14th–first half of the 15th century. The artifact, which was found amidst wooden constructions, was made from pine. Its dimensions were 39.5 cm (length) and 1.9–2.1 cm (width). A cross-section from one end revealed a rectangular shape, while the other was oval in shape (Fig. 4).

The construction of this unique piece is interesting because the arrow-firing mechanism is rather more primitive than in traditional crossbows with a nut and trigger system, which predominated in Europe from the 12th century. The mechanism in the toy crossbow is a more archaic alternative that is also markedly simpler. The stretched bowstring is hooked onto an incision in the stock. When the trigger is lifted from the incision, the bowstring fires an arrow. This kind of primitive mechanism was used in battle and hunting crossbows until the 16th century, and has been adapted in the toy crossbow model. Judging by the particularities

298

of how battle crossbows work, the release mechanism of the toy crossbow in question suggests that this principle was not simply conceived out of the blue by children or teenagers. Children would have been inspired to create toy crossbows from observing adults using battle crossbows, appreciating their power and their easily mastered firing technique.

The unique crossbow stock found in the Vilnius Lower Castle extends our existing knowledge on Medieval Lithuanian military toys and the features of their manufacture and construction. The construction of the toy crossbow reveals that not only primitive but also mechanically complex toys existed in this period, whose production required time and skilled work. The release mechanism of the toy crossbow bowstring broadens our knowledge on the variety of battle crossbow construction in Lithuania. In terms of the excavated fragment of this piece, we could say that at the turn of the 14th–15th century in Lithuania, battle and hunting crossbows with a lever and splint trigger were being used.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Eduardas Remecas

Lietuvos nacionalinis muziejus Arsenalo g. 1, LT-2001 Vilnius remecas@yahoo.de

A U KSO OR D OS M ONETŲ RA D INIAI V ILNIA U S ŽE M U TIN Ė S P ILIES TERITORIJOJE – TOTORIŲ IR KARAI M Ų KARIŲ PALIKI M AS

1. Aukso orda. Džanibekas (1342–1357). Anoniminis pulas. 752 m. (1350–1351 m.). Kaldintas Sarajaus al-Džadido (Naujasis Sarajus) kalykloje. Varis. Skersmuo 18,2 mm, masė 1,845 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2001 m. Valdovų rūmų vidiniame kieme šalia mūro M1 pietinės sienos apie 1,5 m gylyje nuo žemės paviršiaus juodų degėsingų žemių sluoksnyje Golden Horde coin. Jani Beg (1342–1357). Anonymous puls. 752 AH (1350/1351 AD). Coined at the Sarai al-Jadid (New Sarai) Mint. Copper. Diameter 18.2 mm, mass 1.845 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2001 in the inner courtyard of the Palace of the Grand Dukes near the southern face of wall M1, at a depth of around 1.5 m from the surface in a layer of black burnt soil

Apie Aukso ordos monetų radinius Lietuvoje rašyta prieš dešimt metų1. Tąkart straipsnio pasirodymą lėmė 2001 m. per archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta Aukso ordos valdovo Džanibeko (1342–1357) varinė moneta – pulas. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio radinys Lietuvoje. Tuomet mėginta išsiaiškinti, kaip ir kada Aukso ordos monetos pateko į Lietuvą, ar yra tikimybė šios valstybės pinigų rasti čia ir daugiau, kokį vaidmenį monetos galėjo atlikti Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų apyvartoje? Straipsnio autorius pateikė išvadą, kad Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastą varinę Aukso ordos monetą reikėtų sieti su Algirdo (1345–1377) valdymo laikotarpiu ir, matyt, kariniais jo žygiais prieš mongolus-totorius. Tačiau šią išvadą paneigė nauji monetų radiniai.

2001–2010 m. per archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos 1 Remecas E. „Aukso Ordos monetos Lietuvoje“, in: Kultūros paminklai, 2002, Nr. 9, p. 21–24.

320

dar trys varinės Aukso ordos monetos, sidabrinių dirhamų keturios klastotės, taip pat Krymo varinė moneta. Visi šie nauji monetų radiniai leido daug tiksliau atsakyti į 2002 m. iškeltus klausimus. Aukso ordos monetos padėjo atskleisti ir Vilniaus pilių bei miesto istorijai svarbų, dar niekur neminėtą istorinį įvykį.

Aukso ordos monetų radiniai Kaip jau minėta, pirmoji Aukso ordos moneta rasta 2001 metais. Tai Džanibeko anoniminis pulas, kaldintas 1350–1351 m.

Sarajaus al-Džadido kalykloje (1 il.). Moneta rasta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidiniame kieme šalia mūro M1 juodų žemių sluoksnyje2.

2006 m. atliekant archeologinius tyrimus į pietryčius nuo Valdovų rūmų, 3 trasoje rastas Aukso ordos anoniminis pulas, 2 Ožalas E. „Vilniaus žemutinė pilis“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais, vyr. red.

A. Girininkas, Vilnius, 2002, p. 154.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

apie 1370–1380 m. kaldintas al-Džadido kalykloje3 (2 il.). Ši moneta rasta juodų žemių sluoksnyje, jame kartu aptiktos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos monetos, kaldintos apie 1388–1392 metus. Po metų, 2007 m., Valdovų rūmų vidiniame kieme, plote tarp mūro M1 ir rūmų šiaurinio korpuso, juodų žemių sluoksnyje kartu su Čekijos Vaclovo IV (Václav IV, 1378–1419) Prahos grašio klastote rastas dar vienas Aukso ordos anoniminis pulas, kaldintas XIV a. pabaigoje4 (3 il.). Tais pat metais Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso sankirtos išorėje aptiktas Aukso ordos Tochtamyšo (1380–1395) pulas, apie 1385–1386 m. kaldintas AsSarajaus kalykloje5 (4 il.). Juodų žemių sluoksnyje kartu su Aukso ordos moneta buvo ir dar kelios monetos: Vaclovo IV (1378–1419) Prahos grašis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvi denarų, kaldintų apie 1388–1392 m., monetos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto denaras su įrašu ПЭЧАТ, kaldintas apie 1394– 1396 metus. Visos keturios Aukso ordos monetos yra varinės.

Be varinių pulų, Valdovų rūmų teritorijoje rastos ir keturios sidabrinių monetų – dirhamų klastotės. Šios monetos pagamintos iš vario, jų paviršius padengtas alavo sluoksniu. Pirmoji tokia klastotė rasta 2005 m. 3 trasoje prie pat Žemutinės pilies gynybinės sienos6. Ši moneta imituoja Aukso ordos MuchamadoBulako (1369/1370–1384/1385) dirhamą, kaldintą 1370–1371 metais (5 il.). Moneta aptikta viename sluoksnyje kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos denaru, kaldintu apie 1388–1392 metus. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso sankirtos išorėje 2007 m. rasta Aukso ordos Džanibeko (1342–1357) dirhamo klastotė (6 il.), o 2008 m. ten pat aptiktos dar dvi šio valdovo dirhamų klastotės7 (7–8 il.). 2007 m. klastotė rasta viename sluoksnyje su Karolio I (Charles I, 1346–1378) Prahos grašio ketvirčiu, Vaclovo IV (1378–1419) Prahos grašiu ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos / Vytauto denaru (dvigubas kryžius skyde / ietigalis su kryžiumi), kaldintu apie 1392 metus. 2008 m. Aukso ordos monetų radiniai aptikti sluoksnyje, susiformavusiame ant XIV a. pabaiga datuojamo kultūrinio sluoksnio8.

Be šių Aukso ordos monetų, taip pat minėtini dar dviejų monetų radiniai, tiesiogiai susiję su Aukso orda. 2006 m. 3 trasoje, kasinėtoje į pietryčius nuo Valdovų rūmų pietrytinio kampo, rastas Kryme 1287–1313 m. kaldintas varinis pulas (9 il.). Ši moneta kaldinta tuo metu, kai Krymas priklausė Aukso ordai. Moneta aptikta juodų žemių sluoksnyje kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (1440–1492) ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Varniečio (Władysław III Warneńczyk, 1434–1444) denarais.

2002 m. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje rastas Seldžiukų dirhamas, kaldintas XIII a. antroje pusėje dabartinės Turkijos teritorijoje9 (10 il.). Seldžiukų, įsikūrusių teritorijoje į

2. Aukso orda. Anoniminis pulas. Apie 1370–1380 m. Al-Džadido kalykla. Varis. Skersmuo 19 mm, masė 2,114 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2006 m. 3 trasoje centrinėje ploto dalyje virš žemiausio medinio užstatymo lygio Anonymous puls of the Golden Horde. Ca. 1370–1380 AD. Al-Jadid Mint. Copper. Diameter 19 mm, mass 2.114 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2006 in the centre of track 3, above the lowest wooden structure

3 Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004-2006 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

4 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies, LDK valdovų rūmų vidinio kiemo 2006, 2007 m. archeologinių tyrimų ataskaita (ataskaita rengiama).

5 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

6 Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija.

7 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai.

8 Sluoksnis datuojamas XIV a. pabaiga dėl jame rastos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos monetos, kaldintos apie 1388–1390 metus.

9 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurės korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003, PTC LP, b. 255.

V o l U M EN

II

2a. Monetos analogas / Analogue of the mentioned coin: Федоров-Давыдов Г. А. Денежное дело Золотой Орды, Москва, 2003, № 454, c. 218.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

321

pietus nuo Aukso ordos valdomų žemių, monetos buvo panašios į Aukso ordos monetas. Moneta rasta juodų žemių sluoksnyje kartu su Vaclovo IV (1378–1419) Prahos grašiu, jo klastote ir Lenkijos Jogailos ternaru (3 denarai), kaldintu po 1407 metų.

AUKSO ORDOS PINIGINĖ SISTEMA

3. Aukso orda. Anoniminis pulas. XIV a. 4 ketvirtis. Varis. Skersmuo 18,8 mm, masė 1,077 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2007 m. plote tarp mūro M1 ir Valdovų rūmų šiaurinio korpuso po I medinio užstatymo lygiu Anonymous puls of the Golden Horde. 4th quarter of the 14th c. Copper. Diameter 18.8 mm, mass 1.077 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2007 in a plot between wall M1 and the northern block of the Palace of the Grand Dukes, below the 1st wooden structure

Aukso orda monetas pradėjo kaldinti XIII a. viduryje valdant chanui Batijui (1237–1256). Tai buvo sidabriniai dirhamai.

Kol valstybė egzistavo, monetos kaldintos daugiau kaip 30 kalyklų. Pagrindiniai jų centrai buvo didžiausi Rytų Europos miestai – Bulgaras, Sarajus al-Machrusas ir Sarajus al-Džadidas10. Pastarasis XIV a. tampa Aukso ordos sostine ir didžiausiu monetų kaldinimo centru. Toks jis išliko iki 1395 m., kai Tamerlanui sugriovus miestą Sarajus al-Džadidas nebebuvo atstatytas11. 1310–1311 m. chanas Tokta (1291–1312) pradėjo vykdyti pinigų ir svorio reformą, bet mirtis sutrukdė ją užbaigti12. Po reformos visos iki tol funkcionavusios monetos buvo išimtos iš apyvartos ir uždraustos naudoti13. Reformą toliau vykdė chanas Uzbekas (1312–1342) – be dirhamų, reguliariai ėmė kaldinti ir varinius pulus. Varinės monetos Aukso ordoje pradėtos kaldinti dar XIII a. paskutiniu dešimt­ mečiu, tik tuomet jų nukaldinta labai mažai. Valdant Uzbekui ir vėlesniems valdovams, varinės monetos buvo kaldinamos ne tik Sarajuje, bet ir daugelyje provincijų miestų – Bulgare, Mukši, Ukeke, Chadži-Tarchane, Chorezme, Azake ir kt. Varines monetas kaldino daugiau kalyklų nei sidabrines. Šios monetos turėjo sidabrines monetas susieti su rinka14. Valdant Džanibekui, vienas dirhamas, kurio norminė masė buvo 1,56 g, buvo lygus 32 pulams (1 pulo vidutinė masė – 1,95 g).

Varinės monetos – pulai – buvo skirtos tik vietinei rinkai.

Jos funkcionavo tuose miestuose, kur buvo kaldinamos, išimtį sudarė tik sostinės Sarajaus al-Džadido monetų kalyklos produkcija15. Šioje kalykloje kaldinti variniai pulai periferijos miestuose (pateikiami aštuonių miestų duomenys) sudaro nuo 1/3 iki 5/6 visų pulų. Manoma, kad sostinėje kaldinti pulai dideliais kiekiais buvo vežami į visus valstybės miestus. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, kad monetas su rozete galėjo kaldinti įvairūs miestai, tik paliktas Sarajaus al-Džadido kalyklos vardas16. Džanibeko valdymo metais variniai pulai sudaro didžiausią dalį – 15,4–55,3 proc. – tarp pavienių radinių (pateikiami septynių miestų duomenys). Nemažą varinių monetų dalį, 14,4–68,8 proc., sudaro ir chanų, valdžiusių po Džanibeko 1357–1368 m. 1339–1368 m. variniai pulai sudaro nuo 38 iki 93 proc. (vidutiniškai 70 proc.)17. Šie skaičiai kalba apie Džanibeko valdymo metais vykdytą didelę emisiją pulų, susijusių 10 Мухамадиев А. Г. Булгаро-татарская монетная система XII–XV вв., Москва, 1983, c. 11.

11 Ibid., c. 17.

12 Ibid., c. 139.

13 Федоров-Давыдов Г. А. „Клады джучидских монет“, in: Нумизматика и эпиграфика, Москва, 1960, т. 1, с. 103.

14 Мухамадиев А. Г. Булгаро-татарская монетная система, c. 139.

15 Янина С. А. „Новый город (Янгри-Шехр=Шехр ал-Джедид) – монетный двор Золотой Орды и его местоположение“, in: Нумизматический сборник, Москва, 1977, ч. 5, вып. 1, с. 194.

3a. Monetos analogas / Analogue of the mentioned coin: Клоков В. Б., Лебедев В. П. „Монетный комплекс с Селитренного городища (Золотая Орда, г. Сарай)“, in: Древности Поволжья и других регионов. Нумизматический сборник, т. 4, Нижний Новгород, 2002, № 137/15, c. 116, 137.

322

16 Клоков В. Б., Лебедев В. П. „Загадки новосарайского чекана медных монет в Золотой Орде“, in: Седьмая всероссийская нумизматическая конференция. Ярославль 19–23 апреля 1999 г. Тезисы докладов и сообщений, Москва, 1999, с. 66–67.

17 Федоров-Давыдов Г. А. „Находки джучидских монет“, in: Нумизматика и эпиграфика, т. 4, Москва, 1963, с. 167, 1 lentelė.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

su Sarajaus al-Džadido kalyklos vardu. Be to, pažymėtina, kad tos kalyklos pulų su rozete 752 m.18 laida daug kartų didesnė už 753 m.19 laidą. Šių monetų tipas labiausiai paplitęs tarp varinių XIV a. vidurio monetų.

1380 m. Tochtamyšas (1379–1395) įvykdė naują pinigų ir svorio reformą – visos senosios monetos buvo uždraustos, o naujųjų monetų masė sumažinta20.

AUKSO ORDOS MONETŲ RADINIAI LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TERITORIJOJE, JŲ PATEKIMO LAIKAS, KELIAI IR PRIEŽASTYS Aukso ordos monetų nemažai randama dabartinės Ukrainos rytinėje ir pietinėje dalyse monetų lobiuose. Šiaurės Ukrainoje rasta 14 lobių, juose buvo Aukso ordos monetų21. Toliausiai į vakarus nutolusios Aukso ordos monetų radimvietės siekia Černigovą, Kijevą ir Vinicą22. Baltarusijos teritorijos pietinėje dalyje (Bresto ir Gomelio sr.), tose srityse, kurios ribojasi su Aukso ordos užimtomis žemėmis23, rastos tik kelios sidabrinės ir varinės Aukso ordos monetos. Tačiau apie Baltarusijos teritorijoje rastas Aukso ordos monetas žinių turime tik iš XIX a. ir jos susijusios su informacija, kad tai totoriškos monetos. Į muziejus šios monetos nepateko, tad neįmanoma nustatyti jų tipo. Apie varinių Aukso ordos monetų radinius Baltarusijos teritorijoje žinių taip pat mažai. Pastaruoju metu interneto forumuose, skirtuose monetų kolekcininkams, pasitaiko informacijos apie Baltarusijos teritorijoje rastas varines Džanibeko monetas su rozete. Tačiau neaišku, kur jos aptiktos. Žinoma, kad Ukrainoje, pietinėje jos dalyje (Chersono, Nikolajevsko bei Odesos srityse ir Kryme), rasta daugiau kaip 10 tūkst. varinių pulų24. Toks didelis Ukrainos teritorijoje randamų Aukso ordos monetų kiekis nėra atsitiktinis – pietrytinė Ukrainos dalis priklausė Aukso ordai. Šios valstybės monetos Ukrainoje ne tik cirkuliavo, bet ir buvo kaldinamos. Tad Ukrainos teritorijoje varinių Aukso ordos monetų radinius lėmė to regiono glaudūs politiniai ir prekybiniai santykiai su Aukso orda. To nebūtų galima pasakyti apie Aukso ordos monetų radinius Vilniuje.

Kaip žinome, po chano Džanibeko mirties 1357 m. Aukso ordoje prasidėjo ilgos vidaus kovos, kuriomis naudojosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Apie 1357–1358 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė užėmė mongolų-totorių valdomą

4. Aukso orda. Tochtamyšas (1380–1395). Pulas (1385–1386 m.). Sarajaus kalykla. Varis.

Skersmuo 17,7 mm, masė 0,905 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2008 m. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų sankirtos išorėje žemiausiame medinio užstatymo lygyje Golden Horde coin. Tokhtamysh (1380–1395). Puls (1385/1386 AD). Sarai Mint. Copper.

Diameter 17.7 mm, mass 0.905 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2008 on the outer side of the juncture of the eastern and northern wings of the Palace of the Grand Dukes in the lowest wooden structure level

18 Hidžros metai, pagal Grigaliaus kalendorių – 1351–1352 m.

19 Янина С. А. „Новый город (Янгри-Шехр=Шехр ал-Джедид) – монетный двор Золотой Орды и его местоположение“, c. 207.

20 Федоров-Давыдов Г. А. „Клады джучидских монет“, c. 111; Мухамадиев А. Г. Булгаро-татарская монетная система, c. 104.

21 Бектинеев Ш. „Джучидские дирхемы в Великом княжестве Литовском“, in: Байрам, Мiнск, 1995, № 2, с. 58; Бектинеев Ш. „Слуцкий клад 1902 года (к истории денежного обращения Великого княжества Литовского на рубеже XIV и XV вв.)“, in: Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, Мiнск, 1996, № 10, с. 84.

22 Kotlar M. Znaleziska monet z XIV–XVII w. na obszarze Ukraińskiej SRR. Materiały, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1975, s. 23–53.

23 Рябцевич В. Н. „К вопросу о денежном обращении западнорусских земель в XIV–XV в. в.“, in: Нумизматика и сфрагистика, Киев, 1965, № 2, c. 128; Рябцевич В. Н. Нумизматика Беларуси, Минск, 1995, c. 152.

24 Хромов К. К. „Находки медной продукции монетного двора Шехра ал-Джжадид на Украине“, in: Девятая всероссийская нумизматическая конференция. Великий Новгород 16–21 апреля 2001 г. Тезисы докладов и сообщений, Санкт-Петербург, 2001, с. 84.

V o l U M EN

II

4a. Monetos analogas / Analogue of the mentioned coin: Федоров-Давыдов Г. А. Денежное дело Золотой Орды. Москва, 2003, № 263/4, c. 198.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

323

5. Aukso orda. Muchamadas-Bulakas (1369/1370–1384/1385). Dirhamo, kaldinto 1370– 1371 m., klastotė, alavuota. Varis. Skersmuo 17,5 x 13,5 mm, masė 1,375 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2005 m. 3 trasoje II medinio užstatymo lygyje Golden Horde coin. Olugh Mokhammad (1369/1370–1384/1385 AD). Dirham counterfeit coined in 1370–1371. Copper, tinned. Diameter 17.5 x 13.5 mm, mass 1.375 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2005 in track 3, at the 2nd wooden structure level

6. Aukso orda. Džanibekas (1342–1357). Dirhamo klastotė, alavuota. Varis. Skersmuo 15,9 mm, masė 1,378 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2007 m. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų sankirtos išorėje po žemiausio medinio užstatymo lygiu Golden Horde. Jani Beg (1342–1357). Dirham counterfeit, tinned. Copper. Diameter 15.9 mm, mass 1.378 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2007 on the outer side of the juncture of the eastern and northern wings of the Palace of the Grand Dukes below the lowest wooden structure level

7. Aukso orda. Džanibekas (1342–1357). Dirhamo klastotė, alavuota. Varis. Skersmuo 16 mm, masė 1,424 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2008 m. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų sankirtos išorėje žemiausiame medinio užstatymo lygyje kartu su moneta Nr. 8 Golden Horde. Jani Beg (1342–1357). Dirham counterfeit, tinned. Copper. Diameter 16.0 mm, mass 1.424 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2008 on the outer side of the juncture of the eastern and northern wings of the Palace of the Grand Dukes in the lowest wooden structure level, together with coin No. 8

324

Brianską ir ėmė šalinti vietos valdžią Černigovo-Seversko žemėje.

1363 m. totoriai kelis kartus pralaimėjo mūšiuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė atėmė iš jų didelę teritorijos dalį ir įsitvirtino Kijeve. Po 1363 m. prie Mėlynųjų Vandenų laimėto mūšio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija pasiekė Juodąją jūrą25. XIV a. pabaigoje Timūras Kutlukas (1395–1401) nuvertė chaną Tochtamyšą (1379–1395) ir paėmė valdžią į savo rankas. Tochtamyšas pabėgo į Riazanę, iš ten – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vytautas priėmė chaną, tikėdamasis juo pasinaudoti. 1397 ir 1398 m. vasarą jis surengė žygius prieš Aukso ordą, įsiveržė į Pietų Rusią ir iš Krymo į Lietuvą perkėlė totorių ir karaimų, Tochtamyšo šalininkų. Pagrindinės jų gyvenvietės telkėsi apie Alytų, Ašmeną, Kauną, Krėvą, Naugarduką, Trakus ir Vilnių. Šis sėkmingas žygis paskatino Vytautą ir Jogailą surengti kryžiaus žygį prieš Aukso ordą. Tačiau 1399 m. įvykęs mūšis prie Vorkslos upės buvo pralaimėtas26.

Tad Valdovų rūmų teritorijoje rastos Aukso ordos monetos į Lietuvą galėjo patekti 1357–1399 m. kaip karo grobis, taip pat kartu su Aukso ordos gyventojais arba prekybos keliais. Žinoma, kad jau nuo Gedimino laikų į Lietuvą atvykdavo Aukso ordos pirklių. Tačiau, kaip rodo istorija, aktyviausi santykiai su Aukso orda buvo valdant Vytautui.

Vilniaus pilių teritorijoje aptiktos Aukso ordos monetos apima 1350–1386 metus, neskaitant dviejų gerokai senesnių Seldžiukų ir Krymo monetų. Archeologiniai sluoksniai, kuriuose rastos šios monetos, datuojami XIV a. pabaiga–XV a. pradžia. Tad aišku, kad visos Aukso ordos monetos į Lietuvą pateko Vytauto valdymo laikais, ir tai galėjo būti nuo 1395 m., kai Vytautas priglaudė Tochtamyšą.

Ar šios monetos galėjo patekti prekybos keliais? Rastos monetos to nepatvirtina, nes Lietuvoje aptikta tik varinių monetų – pulų ir sidabrinių dirhamų varinių klastočių. Jei būtų išplėtota prekyba, tarp radinių dominuotų ne varinės, o sidabrinės Aukso ordos monetos. Prisiminkime, kad Aukso ordos varinės monetos buvo skirtos atsiskaityti tik šalies viduje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų apyvartoje varinės monetos tuo metu nefunkcionavo. Jei atsiskaitymams būtų naudotos ir varinės monetos, Lietuvos teritorijoje taip pat būtų aptinkama varinių Lenkijos denarų, kaldintų Lvove 1353–1382 m.

Galbūt šias monetas galėtume sieti su karine ekspansija ir karo grobiu? Tokia prielaida taip pat mažai tikėtina, nes Aukso ordos monetų kiekis Žemutinės pilies teritorijoje, palyginti su kitomis užsienietiškomis monetomis, yra labai didelis. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasta vos po kelias Kryžiuočių ordino, Lenkijos šio laikotarpio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalinių kunigaikštysčių monetas. Pažymėtina, kad Aukso ordos monetų kiekiui neprilygsta net ir visoje Lietuvoje šiandien žinomų rastų atskirų užsienio valstybių XIV–XV a. monetų kiekis. Lietuvos teritorijoje iki šiol neaptikta nė vienos Maskvos arba kitos rusų kunigaikštystės monetos. Jeigu tai būtų karo grobis, tuomet būtų sunku suvokti, kodėl parsivežtos ne sidabrinės, o varinės ir suklastotos monetos. Žinoma, tai, jog nerasta sidabrinių monetų, aiškintina tuo, kad jos galėjo būti perliedintos į vietines monetas, 25 Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, red. kol. B. Vaitkevičius, M. Jučas, V. Merkys, Vilnius, 1985, p. 59–60.

26 Ibid., p. 68.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

bet kam mėtyti varines monetas, kai šis metalas taip pat turėjo savo vertę.

Atsakymą į klausimą, kas lėmė, kad Aukso ordos monetos pateko į Vilnių, pateikia pačios monetos. Dalis Vilniuje aptiktų šios rūšies radinių aiškiai rodo, iš kurio regiono jie parsivežti.

Taigi Aukso ordos moneta su rozete (2001 m. radinys) į Lietuvą, matyt, pateko iš pietinių Ukrainos žemių, nes kaip tik vakarinėje Aukso ordos dalyje (Ankermane, Odesos sr., Ukraina, ir Senajame Orchėjuje, Orgejevsko r., Moldavija) pulų su rozete randama gerokai daugiau nei rytinėje27. Krymo 1287–1313 m. pulas taip pat rodo, kad monetos atkeliavo iš Pietų Ukrainos arba Krymo, mat Aukso ordos teritorijoje varinės Krymo monetos necirkuliavo. Tą patį patvirtina ir Seldžiukų moneta. Šių monetų retai aptinkama Pietryčių Europoje, bet jų randama Kryme28. Taip pat pažymėtina, kad XIV a. viduryje vakariniame Aukso ordos pakraštyje (Besarabijos teritorija, dabartinė Moldavija) varinės monetos savo kiekiu daug kartų lenkė sidabrines. Diduma jų – pulai, kaldinti Sarajuje al-Džadide29. Didžiausią šių monetų kiekį lėmė tai, kad čia jų nukaldinta kelis kartus daugiau nei kitose kalyklose.

Tad Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų Aukso ordos monetų analizė rodo, kad šios monetos XIV a. paskutiniu dešimtmečiu atkeliavo iš Pietų Ukrainos arba Krymo. Labiausiai tikėtina, kad tai susiję su 1397 ir 1398 m. Vytauto rengtais dideliais žygiais prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš kur buvo parsigabenta daug totorių, karaimų belaisvių ir pabėgėlių30. Kelis šimtus kilmingų totorių ir karaimų šeimų Vytautas apgyvendino Lietuvoje. Pagrindinė totorių ir karaimų veikla buvo karyba – jie sudarė šio valdovo asmeninę sargybą. Šių tautų kariai garsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – juos buvo sunku papirkti. Karaimams buvo patikėta kunigaikščio ir Trakų pilių apsauga. Apie tai, kad totoriai ir karaimai būtų saugoję Vilniaus pilis, jokių duomenų nėra. Bet yra žinoma, kad tuo metu, kai Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo Skirgaila (1387–1392), Vilniaus pilių gynyba buvo patikėta lenkų įgulai, vadovaujamai Klemenso iš Moskoževo, ir tai truko bent jau iki 1394 metų31. Tikėtina, kad vėliau Vytautas Vilniaus pilių gynybą perdavė lojalesniems kariams.

Aukso ordos monetų radiniai rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies gynyba buvo patikėta iš Krymo parsivestiems totoriams ir karaimams. Ar ilgai šių tautų atstovai buvo pilyje, iš monetų nustatyti labai sunku, nes visos rastos monetos kaldintos anksčiau negu 1387 metais. Didelis aptiktų monetų kiekis rodo, kad tai truko ne metus, o tai, jog monetos išsimėčiusios skirtingose vietose, liudija totorių ir karaimų įgulą pilyje buvus nemažą32. Aukso ordos monetų radinių nepavyko rasti gaisro sluoksnyje, datuojamame

8. Aukso orda. Džanibekas (1342–1357). Dirhamo klastotė, alavuota. Varis. Skersmuo 16,6 mm, masė 1,463 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2008 m. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų sankirtos išorėje žemiausiame medinio užstatymo lygyje kartu su moneta Nr. 7 Golden Horde. Jani Beg (1342–1357). Dirham counterfeit, tinned. Copper. Diameter 16.6 mm, mass 1.463 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2008 on the outer side of the juncture of the eastern and northern wings of the Palace of the Grand Dukes in the lowest wooden structure level, together with coin No. 7

9. Aukso orda. Krymas. Tula Buga–Toktu (1287/1288–1312/1313). Pulas, perlaužtas pusiau.

Varis. Masė 1,260 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2006 m. 3 trasoje centrinėje ploto dalyje medinio užstatymo lygyje Golden Horde. Crimea. Tulabuga – Toktu (1287/88–1312/13). Puls, broken in half. Copper.

Mass 1.260 g, photograph by Eduardas Remecas Discovered in 2006 in track 3, in the centre of the plot at the wooden structure level

27 Клоков В. Б., Лебедев В. П. „Монетное обращение золотоордынского города Бельджамен“, in: Древности Поволжья и других регионов. Нумизматический сборник, т. 3, Нижний Новгород, 2000, c. 89.

28 Травкин С. Н. „Поступление иноземных монет на территорию юго-восточной Европы в XIII – первой половине XVII вв.“, in: Stratum plus, 2001–2002, № 6, c. 238.

29 Ibid., c. 236.

30 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius, 1991, p. 315.

31 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 54–58.

32 Pažymėtina, kad visos Aukso ordos monetos buvo rastos nuo 2000 m. ištyrus vos mažiau kaip 10 proc. XV a. pradžios Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos. Ištirto ploto ir rastų monetų santykis byloja, kad Aukso ordos monetų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje galėjo būti išmesta bent jau apie 100 vienetų.

V o l U M EN

II

9a. Monetos analogas / Analogue of the mentioned coin: Шельди Н. М. Булгаро-татарские монеты XII–XV веков. Практическое руководство для нумизмата-ориенталиста, Казань, 2002, № 124, c. 57.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

325

10. Seldžiukai (Turkija). XIII a. antra pusė. Dirhamas. Sidabras (?). Skersmuo 15,6 mm, masė 1,031 g, fotografas Eduardas Remecas Rasta 2002 m. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties II oficinos pietiniu galu. XV a. pradžios medinio užstatymo lygis. Saugoma LNM, N 21855 Selçuklular (Turkey). Second half of the 13th c. Dirham. Silver (?). Diameter 15.6 mm, mass 1.031 g, photograph by Eduardas Remecas

1399 metais33. Dalis monetų rasta jau virš šio gaisro sluoksnio (monetos Nr. 3, 5, 9, 10). Tai rodo, kad varinių monetų, kurių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje niekas nepripažino, atsisakyta XV a. pradžioje. Galima paminėti, kad tai ne vienintelės su karinėmis įgulomis sietinos monetos, rastos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Su lenkų įgula reikėtų sieti negausius lenkiškų monetų radinius – Jadvygos ir Jogailos denarus, o XVII a. viduryje pilyje šeimininkavusius Maskvos Kunigaikštystės kareivius primena to meto varinės rusiškos monetos. Nei lenkiškų, nei rusiškų to laikotarpio monetų Lietuvos teritorijoje niekur kitur neaptinkama.

Taip pat būtina pažymėti, kad tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją buvo rasta ginkluotės34 ir juvelyrikos35 pavyzdžių, siejamų su Rytų šalimis. Tačiau jų kilmei paaiškinti iki šiol stigo duomenų. Aukso ordos monetų radiniai atskleidė, kad tai reikia sieti su Vilniaus pilyse buvusiomis totorių ir karaimų įgulomis.

Ateityje tokiems radiniams identifikuoti būtina skirti daugiau dėmesio, nes jų turėtų būti gerokai daugiau.

Discovered in 2002 near the outer side of the northern wing of the Palace of the Grand Dukes, at the southern end of the II officine. Early 15th c. wooden structure level. Kept at the LNM, N 21855

IŠVADOS Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastų Aukso ordos monetų analizė leidžia daryti tokias išvadas.

• Aukso ordos monetos į Lietuvą pateko iš dabartinės Pietų Ukrainos žemių ir Krymo su 1397–1398 m. į Lietuvą atkeltais karaimais ir totoriais.

• Aukso ordos monetų radiniai liudija, kad nuo 1397–1398 m. Vilniaus pilių gynyba buvo patikėta karaimų ir totorių kariams. Šių tautų atstovai Žemutinės pilies teritorijoje galėjo gyventi keletą metų.

• Aukso ordos varinės monetos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų apyvartoje necirkuliavo, o Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje jos buvo išmestos dėl to, kad jų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį.

11. Aukso ordos monetų radimo vietos Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. pirmos pusės situaciniame plane, brėžinio autorius Eduardas Remecas Location of Golden Horde coin finds in the situational plan of the Vilnius Lower Castle ca. the first half of the 16th c., drawing by Eduardas Remecas

33 Remecas E. „Vilniaus gaisro datavimo problematika: ar tikrai Vilniaus pilis sunaikino 1419 m. gaisras?“, in: Lietuvos pilys, 2011, Nr. 6, p. 86.

34 Šarvų plokštelės datuojamos XIV–XV a. sandūra, Bugys P., Burba D. „Ginkluotė“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 341–342; Bugys P. „Šarvų detalių komplektas iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 169–177.

35 Apyrankė su arabišku įrašu datuojama XIV–XV a. sandūra, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 130.

326

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Eduardas Remecas

t h e d i s c o v e ry o f g o l d e n h o r d e coins in the vilnius lower castle t e r r i t o ry – a l e g a cy o f ta ta r a n d karaim soldiers Abstract The article is about the coins of the Golden Horde discovered in the Vilnius Lower Castle’s territory, namely, copper puls (4 coins), silver dirham copper counterfeits (4 coins), Crimean and Selçuklular coins.

It was believed that Golden Horde coins could have appeared in Lithuania during the rule of Algirdas (Pol. Olgierd, Grand Duke of Lithuania, 1345–1377), however the latest coin findings have made it possible to determine a more precise date. Most of the Golden Horde coins were discovered in layers that also contained denarii from the times of Jogaila (Pol. Jagiełło, the Grand Duke of Lithuania, 1377–1381 and 1382–1434, King of Poland, 1386–1434, as Władysław II Jagiełło) coined in around 1388–1392, and Prague Groš. There were also coins that were discovered together with denarii from the times of Vytautas (Lat. Alexander Vitoldus, Pol. Witold, Rus. Vitovt, Grand Duke of Lithuania, 1392/1401–1430) that were coined in around 1394–1396. These Grand Duchy of Lithuania coins suggest that the layers containing Golden Horde coins date to the late 14th century and the turn of the 14th–15th centu-

V o l U M EN

II

ry. An analysis of the discovered Golden Horde coins revealed that the coins most probably reached Vilnius from the southern lands of today’s Ukraine, as well as from Crimea.

Historical sources tell us that in 1397 and 1398 Vytautas embarked on two major marches to the Black Sea and Crimea from where he brought back many Tatar and Karaim captives and refugees. The Tatars and Karaims were settled around Trakai, Vilnius and elsewhere. We know that the Karaims were entrusted with guarding the castles of the grand duke and Trakai Castle. No data exists that would suggest that the Tatars or Karaims would have protected the Vilnius castles however. Yet the discovery of Golden Horde coins in the Vilnius Lower Castle territory, as well as some pieces of military items and jewellery of Eastern origins leads to the conclusion that the Vilnius castles were also protected by Tatar and Karaim soldiers. The Golden Horde coins are a legacy of the Tatar and Karaim soldiers however these coins never entered circulation within the Grand Duchy of Lithuania.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

327

Egidijus Ožalas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.ozalas@valdovurumai.lt

Eglė Zaveckienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.zaveckiene@valdovurumai.lt

XV a. Gotikiniai plokštiniai k o k l i a i i r j ų r a d i mv i e t ė s V i l n i a u s Ž e mu t i n ė j e p i ly j e Įvadas ir istoriografija Vienas iš įdomių ir reikšmingų radinių kompleksų, aptiktų tiriant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, yra XV a. gotikinių krosnių kokliai ir jų dalys. Per daugiau nei du dešimtmečius vykusius archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje ir jų prieigose surinkta gausiausia Lietuvoje gotikinių plokštinių koklių kolekcija. Ją sudaro šešių tipų plokštinių koklių fragmentai ir puodyninių koklių kiauraraštės plokštės.

Lietuvos istoriografijoje apie plokštinius gotikinius koklius rašyta labai mažai. Iki 1987 m., kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidiniame kieme buvo rasta keliolika šių koklių fragmentų, atskiro straipsnio, skirto tokiems kokliams, nebuvo. Apie pavienių koklių fragmentus buvo galima sužinoti skaitant archeologinių tyrimų ataskaitas.

1987 m. tyrimuose dalyvavęs archeologas Kęstutis Katalynas 1989 m. paskelbė straipsnį „Gotikos epochos krosnys Vilniaus Žemutinėje pilyje“1. Jame publikuotos kai kurių koklių nuotraukos ir piešiniai, mėginta ieškoti analogų Vidurio ir Rytų Europoje. Šiuos koklius autorius aptarė ir straipsnyje apie Vilniaus koklių ornamentų prototipus2.

1988 m. suformavus atskirą tyrėjų grupę prasidėjo nuoseklūs moksliniai Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir jų aplinkos tyrimai. Beveik kasmet XV a. plokštinių koklių kolekcija pasipildydavo naujais radiniais. Jų nuotraukos ir piešiniai pateko į visus leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ tomus3.

1991 m. nutarta XV a. plokštinius koklius grupuoti ir saugoti kaip bendrą kolekciją4. Tais pat metais prie kolekcijos prijungta ir diduma 1987 m. rastų koklių, iki tol saugotų tyrimus atlikusių archeologų Virginijaus Raškausko ir Gintauto Stankevičiaus. Ši kolekcija nuo 2009 m. saugoma Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kuni1 Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Kultūros barai, Nr. 1 (289), 1989, p. 56–59.

2 Katalynas K. „Vilniaus koklių ornamentų prototipai“, in: Mokslas ir Lietuva, 1991, Nr. 4, p. 56–59.

3 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 1, Vilnius, 1989, p. 28–30; il. 35–51; t. 3, Vilnius, 1995, p. 67–70, il. 208–218; t. 4, Vilnius, 1999, p. 73–74, il. 127–129; Ožalas E. „Tyrimai Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, t. 5, Vilnius, 2003, p. 48, il. 110.

4 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, Vilnius, 1992, t. 1, p. 94–95.

328

gaikštystės valdovų rūmų fonduose. Keletas iš 1987 m. rastų koklių pateko į Lietuvos nacionalinio muziejus fondus.

Didžiausia kolekcijos dalis aptikta 2006 metais5. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje 1987– 2009 m. rastų XV a. gotikinių plokštinių koklių kompleksą sudaro apie 630 dirbinių. Čia patenka ir apysveikės plokštės, ir jų nuolaužos.

Tai pats didžiausias XV a. gotikinių plokštinių koklių kompleksas Lietuvoje ir vienas iš kelių tokių kompleksų, aptiktų Vidurio ir Rytų Europoje.

Paskutiniais tyrimų metais rasta didžiausia dirbinių dalis paskatino naujai įvertinti kolekciją, apibrėžti pagrindines šių koklių radimvietes Vilniaus Žemutinėje pilyje. Ši medžiaga ir koklių tyrinėjimai gretimuose kraštuose, ypač Lenkijoje, leido patikslinti koklių datavimą ir jų stovėjimo laiką, nustatyti pastatų buvimo vietą, kuriuose galėjo stovėti XV a. krosnys su plokštiniais kokliais, paanalizuoti koklių gamybą ir statinių priklausomybę.

GOTIKINIŲ KOKLIŲ PLOKŠČIŲ RADIMVIETĖS LIETUVOJE XV a. datuojamų gotikinių plokštinių koklių Lietuvoje rasta nedaug. Tai dažniausiai pavieniai radiniai, aptikti Trakuose ir Vilniuje.

Gotikinių plokštinių koklių rasta 1963 m. tyrinėjant Trakų pusiasalio pilį. Tirtame plote C9, juodos žemės su gausiais degėsiais sluoksnyje, aptikti „paskiri koklių fragmentai. Vienas iš jų, stambesnis, yra buvęs su undine, kito dalis su kažkokiu šventuoju, angelo galvute ir kt. Taigi turime sluoksnį su XIV–XVI a. radiniais“6.

Vilniuje gotikinių plokštinių koklių rasta Vilniaus senamiestyje ir Vilniaus Žemutinėje pilyje. Universiteto teritorijoje 1979 m. aptikta gotikinių krosnių liekanų, taip pat koklių su ažūrinėmis glazūruotomis plokštėmis7. Ataskaitos išvadose šie „perkasoje VIII surasti archeologinėje literatūroje nežinomi kokliai datuojami XV a.“8 5 Ožalas E., Montvilaitė E. „Rasti Valdovų rūmų gotikinės krosnies kokliai“, in: Literatūra ir menas, 2006 10 06, Nr. 3112, p. 2.

6 Tautavičius A. Trakų pusiasalio pilies kasinėjimų ataskaita už 1963 m., Vilnius, 1964, p. 64.

7 Dzikas L. Vilniaus universiteto kiemuose vykdytų mechanizuotų žemės darbų archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita, Vilnius, 1979, p. 22–26 (inv. Nr. 135, 135a, 136, 136a, 137).

8 Ibid., p. 33.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų planas (su radimvietėmis), piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Plan of the Vilnius Lower Castle Palace of the Grand Dukes (with tile locations marked), illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

329

2. Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro planas, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Plan of the Vilnius Lower Castle Smaller Enclosure, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

1988 m. Dominikonų g. 4 Va perkasos apatiniame sluoksnyje rasti du gotikiniai XV a. kokliai – vienas jų dengtas glazūra, kitas neglazūruotas9. 2001 m. čia rasti dar du gotikinių plokštinių koklių fragmentai: koklio su karaliaus (?) galva skydelyje apatinė dalis ir koklis su svastika apskritime. Kokliai dengti ruda glazūra10. Šie koklių fragmentai panašūs į rastus Vilniaus Žemutinėje pilyje. Keletas koklių aptikta ir Ignoto g.11 Didžiausias gotikinių plokštinių koklių kompleksas Vilniaus senamiestyje rastas tyrinėjant su Vilniaus vyskupo rezidencija susijusią teritoriją12. 1996–2005 m. per archeologinius tyrimus aptikta kelios dešimtys XV–XVI a. pradžios koklių fragmentų su geometriniais, heraldiniais ir bibliniais motyvais13.

Vilniaus senamiestyje rasti gotikiniai plokštiniai kokliai iki šiol nėra sulaukę platesnių mokslinių studijų.

9 Grišin V. Vilnius, Garelio g. 4 pastato išplėtimas. Archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1989, p. 10 (inv. Nr. 606–607).

10 Žukovskis R. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Dominikonų g. 16, 2001 metais. Ataskaita, Vilnius, 2002, p. 7, nuotr. 51–54 (inv. Nr. 753–754).

11 Katalynas K. 1983 m. archeologinių tyrinėjimų Vilniuje, K. Giedrio g. 8, ataskaita, t. 4., d. 14: Puodyninių, dubeninių, plokštinių koklių nuotraukos, in: LII RS, b. 1407.

12 Luchtanienė D. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Reprezentacinių rūmų teritorijoje (AtR-45) (S. Daukanto a. 3/8, Universiteto g. 6, Totorių g. 28), 1996 m., Vilnius, 1997, inv. Nr. L 378–434, in: LII RS, b. 2742–2750; idem, Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Menininkų rūmų komplekse (AtR-45) (S. Daukanto a. 3/8, Universiteto g. 6, Totorių g. 28), 1996 m., t. 3, Vilnius, 1997, p. 31, nuotr. 7–8, inv. Nr. L 781, L 835, in: LII RS, b. 2475–2481; Idem, Archeologiniai tyrimai (plotai 18 ir 19) Vilniuje, Reprezentacinių rūmų ansamblio teritorijoje (AtR-45), 1998 m., Vilnius, 1999, inv. Nr. L 781, L 835, in: LII RS, b. 3231–3234. Girilevičius L. Vilniaus reprezentacinių statininių komplekso (G 277K) teritorijos S. Daukanto a. 3, Universiteto g. 6, Totorių g. 28, archeologinių tyrinėjimų (tirti plotai 23–25), atliktų 2005 m., ataskaita, Vilnius, 2005, p. 15, nuotr. 77–78.

13 Luchtanienė D. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Reprezentacinių rūmų teritorijoje (AtR-45) (S. Daukanto a. 3/8, Universiteto g. 6, Totorių g. 28), 1996 m., Vilnius, 1997, p. 16, in: LII RS, b. 2743.

330

Gotikinių koklių plokščių radimvietės Vilniaus Žemutinėje pilyje Pati gausiausia Lietuvoje gotikinių plokštinių koklių kolekcija sukaupta 1987–2009 m. per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus.

Nuosekliai moksliškai tiriant šią teritoriją pastebėta, kad gotikiniai kokliai randami pačios ankstyviausios Vilniaus Žemutinės pilies dalies gynybinių sienų išorėje, palei mūrus M1, M5, M10, M11, M13. Tai nuo Pilies kalno į vakarus besileidžiančiame rage XIII a. pab.–XIV a. pradžioje pastatytos aptvarinės pilies, vadinamojo Mažojo aptvaro rytinės dalies, gynybinės sienos14.

Gotikinių koklių rasta ir statinio M3 aplinkoje, vidiniame Mažojo aptvaro rytinės dalies kieme. Apibendrinus archeologinių tyrimų duomenis, išskirtinos kelios gotikinių plokštinių koklių radimvietės (1 il.): 1. Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro I etapo vidinis kiemas (2 il.). Iš viso rasta 30 vnt. plokštinių koklių frag­ mentų.

Smulkių gotikinių koklių fragmentų 1992 m. rasta šalia pastato M3 šiaurės vakarinio kampo15. Vidiniame rūmų kieme, plote I, 1993 m. aptiktos dar 5 koklių dalys16. Po metų, 1994 m., 14 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 69, 72; Rackevičius G. „Vilniaus pilies teritorijos tyrimai 2002–2009 metais“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 169–171.

15 Aleliūnas G., Markišiūtė I., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais.

Radinių sąrašas, Vilnius, 1993, p. 287 (inv. Nr. 4794).

16 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1993 m. tyrimai, t. 1, Vilnius, 1994, p. 124–125, 203 (radinių inv. Nr. 885–888, 1498).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

vidiniame kieme, ploto nr. I šurfe nr. 3, rasta vieno plokštinio koklio fragmentas17.

1996 ir 2001–2002 m. vidiniame rūmų kieme, M3 aplinkoje, rasta 13 koklių plokščių fragmentų18, o perkasoje į vakarus nuo M3 – 11 fragmentų19. Šioje radimvietėje daugiausia gotikinių plokštinių koklių plokščių dalių aptikta pastato M3 aplinkoje. Galima spėti, kad kaip tik šiame pastate stovėjo XV a. gotikinės krosnys su plokštiniais kokliais.

Griaunant senuosius pastatus ir statant gotikinę Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų dalį visiškai nugriauti statiniai rytinėje Mažojo aptvaro dalyje. Šioje vietoje, kaip spėjama, taip pat galėjo būti ne tik gynybinė siena, bet ir reprezentaciniai pastatai. Arčiausiai šios vietos rasta pati didžiausia gotikinių plokštinių koklių radimvietė.

2. Į šiaurę nuo Mažojo aptvaro šiaurinės sienos M1. Didžioji gotikinių plokštinių koklių komplekso dalis rasta apie 3 m pločio juostoje palei sieną M1. 1987, 1988, 2001 ir 2005–2007 m. čia aptikta apie 540 vnt. gotikinių plokštinių koklių plokščių fragmentų.

1987 m. atliekant archeologinius tyrimus į šiaurę nuo vadinamojo statinio su kontraforsais (vėliau M1) plote 3 ir II trasoje20 rasti pirmieji gotikinių koklių fragmentai. Ataskaitoje kokliai plačiau neaprašyti, bet pateiktos 39 rastų plokštinių koklių fragmentų nuotraukos21. K. Katalynas šiam kompleksui priskiria apie 2 000 koklių, daugiausia puodyninių, iš jų apie 130 fragmentų yra ornamentuotų22.

Plote I 1988 m. gotikinių krosnių kompleksui priskirta apie 200 smulkių koklių šukių, iš jų apie 20 plokštinių koklių fragmentų23. 2001 m. durpių sluoksnio viršutinėje dalyje rasta daugiau kaip 60 skirtingų plokštinių koklių fragmentų. Kai kurie jų buvo suklijuoti su šioje vietoje 1987–1988 m. rastais kokliais24.

Didžiausia šio komplekso dalis, kaip ir tikėtasi, rasta 2005– 2007 m. XVI a. pradžia datuojamame sluoksnyje aptikta apie 3 000 vnt. gotikinių krosnių koklių fragmentų (3 il.), tarp jų apie 268 vnt. gotikinių koklių plokščių fragmentų. Keli fragmentai rasti 2005 m.25 Diduma gotikinių plokštinių koklių fragmentų aptikta 2006 metais26.

Pastačius gotikinę Valdovų rūmų dalį, Mažojo aptvaro I etapo šiaurinė ir vakarinė gynybinė sienos ir tarp jų stovintis 17 Tautavičius A., Urbanavičius V., Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. tyrimai, t. 1, Vilnius, 1995, p. 34; Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. tyrimai. Radinių sąrašas, Vilnius, 1995, p. 255 (radinio inv. Nr. 2626).

18 Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, Vilnius, 2003, p. 13, 153 (radinių inv. Nr. 2271).

19 Ibid., p. 20, 100, nuotr. 43 (radinių inv. Nr. 1454–1460), p. 123 (radinių inv. Nr. 1782), p. 18, 124 (radinių inv. Nr. 1819–1820), p. 133 (radinių inv. Nr. 1974).

20 Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 20–21, 41.

21 Ibid., t. 5, nuotr. 112–151.

22 Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys“, p. 56–57.

23 Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1989, p. 23–24, 100–103, il. 14.

24 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. 1, Vilnius, 2002, p. 23–24, pieš. 16–27; t. 2, nuotr. 268–307 (radinių inv. Nr. 1360–1474).

25 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), (radinių inv. Nr. 81–85).

26 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), (radinių inv.

Nr. K 1–188, 204–205, 218–219, 221–225, 227–234, 236–252, 254, 297, 488, 647, 664–675, 677–687).

V o l U M EN

II

3. Archeologinių tyrimų vaizdas su tyrėja, fotografas Vytautas Abramauskas An archaeological researcher in action, photograph by Vytautas Abramauskas

bokštas M20 išliko iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarinio korpuso statybos pradžios, XVI a. 6 dešimtmečio. Atrodo, diduma griaunamų krosnių pateko į arčiausiai buvusią natūralią žemumą. Šioje Žemutinės pilies dalyje XVI a. pradžioje nebuvo didesnių statybų, todėl čia ir sugulė ankstesnių statinių griuvenos ir statybinės atliekos.

3. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinis korpusas ir šiaurinis priestatas bei jų aplinka. Toliau nuo sienos M1, durpių sluoksnio viršutinėje dalyje, rasta kelios dešimtys pavienių gotikinių koklių plokščių fragmentų. Skirtingais tyrimų metais aptikta apie 80 vnt.

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso N patalpoje durpių sluoksnio viršutinėje dalyje 1995 m. rastas gotikinio koklio fragmentas27. Šiaurinio korpuso išorėje 1997 m aptikta viena šukė28. Dar vieno koklio fragmentas

27 Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. tyrimai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 51; Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. tyrimai. Radinių sąrašas, Vilnius, 1996, p. 16 (radinio inv. Nr. 1094b).

28 Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorinio kiemo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1998, d. 1, p. 34; Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorinio kiemo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1998, d. 2, p. 29 (radinio inv. Nr. 814).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

331

4. Koklis su Gediminaičių stulpais, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas A tile with the Columns of Gediminas, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio ir vakarinio korpusų archeologiniai tyrimai 2007–2009 m., inv. Nr. K 246, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė, Egidijus Ožalas

rastas 1998 m.29 Keletas koklių dalių aptikta 2000 m. P patalpoje ir N patalpoje, šurfe 530. Į šiaurę nuo šiaurinio rūmų korpuso plote 6 2002 m. rasti du fragmentai31. Šiauriausi gotikinių plokštinių koklių fragmentai rasti II oficinos (Dvariškių rūmų) pietiniame gale. Po vieną plokštinio koklio fragmentą aptikta atliekant archeologinius tyrimus 2004–200532 ir 2006 metais33.

2007–2008 m. atliekant archeologinius tyrimus į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose rasta daugiau kaip 40 vnt. gotikinių plokštinių koklių plokščių fragmentų34. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso šiaurinio priestato patalpoje 6 2007–2009 m. per archeologinius tyrimus rasti kelių gotikinių plokštinių koklių frag­ mentai35. Čia aptiktas unikalus baltojo molio žalsvai glazūruoto plokštinio koklio fragmentas su Gediminaičių stulpais36 (4 il.).

Atrodo, dalis į šiaurę nuo M1 suverstų krosnių buvo paskleista gana dideliame plote. Šių pavienių koklių fragmentai dažniausiai stambesni nei kitur surasti. Galbūt jie buvo nusviesti toliau?

4. Mažojo aptvaro I etapo pietinės sienos išorė (palei gotikinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorę). Čia rasta tik apie 30 vnt. gotikinių plokštinių koklių fragmentų. Į pietus nuo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso, vadinamajame išoriniame kieme, archeologiniai tyrimai prasidėjo 1989 m. Palei rūmų pietinį korpusą 1989–1991 m. rastos kelios dešimtys smulkių plokštinių koklių fragmentų. Apie daugumą jų nėra jokių duomenų archeologinėse ataskaitose, jie minimi tik 1991 m. archeologinės ataskaitos priede37.

Iš čia aiškėja, kur 1989–1991 m. aptikti gotikinių plokštinių koklių fragmentai. Į pietus nuo E ir F rūsių 1989 m. rasta iki 10 vnt. gotikinių plokštinių koklių fragmentų. 1989 m. ataskaitoje jie neišskirti, apie juos sužinome iš 1991 m. ataskaitos priedo38. Taip pat ir 1990 m. ataskaitoje39 neužsimenama apie rastus 5 gotikinių plokštinių koklių 29 Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų išorinio kiemo, ties šiaurės vakarų kampu, 1998 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1999, p. 21–22; nuotr. 114; t. 2, p. 90 (radinio inv. Nr. 391).

5. Sluoksnių, kuriuose 2006 m. rastos gotikinių krosnių griuvenos, radinių pasiskirstymas pagal grupes, grafiko autorė Eglė Zaveckienė Layers in which Gothic furnace remains were discovered in 2006, findings shown according to groups, graph by Eglė Zaveckienė

30 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m., t. 1, Vilnius, 2001, p. 21; t. 2, nuotr. 117–120 (radinių inv. Nr. 553, 651, 652, 655).

31 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 2003, p. 106, 114, pieš. 16–27; t. 2, nuotr. 560, 566 (radinių inv. Nr. 9297, 9692).

32 Steponavičienė D., Blaževičius P., Gendrėnas G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija.

II oficinos (Dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2006, p. 38.

Blaževičius P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 2, Vilnius, 2006, p. 157; Blaževičius P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 3, nuotr. 107 (radinio inv. Nr. 1087).

33 Blaževičius P., Žvirblė K. Vilniaus Žemutinės pilis. II oficinos (Dvariškių rūmų) archeologinių tyrimų 2006 m. ataskaita, Vilnius, 2009, p. 14, 17; nuotr. 1; pieš. 1 (radinio inv. Nr. 6).

34 Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, Vilnius, 2013 (ataskaita rengiama), (radinių inv. Nr. K 212, 328–365, 375, 390–391, 415, 430–433, 441–444, 456–462, 468, 485, 488–495, 530).

35 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir vakarinio korpusų archeologinių tyrimų 2007–2009 m. ataskaita, t. 3, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), (radinių inv. Nr. K 117, 119?, 170, 196, 218, 233, 242, 245–247).

36 Montvilaitė E. „Unikalus koklis su Gediminaičių stulpais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijos“, in: Lietuvos istorijos metraštis, t. 2, Vilnius, 2006, p. 155.

6. Gotikinių koklių plokščių fragmentų, rastų iki 2006 m. ir 2006 m., palyginimas, grafiko autorė Eglė Zaveckienė Comparison of Gothic stove tile fragments found before 2006 and in 2006, graph by Eglė Zaveckienė

332

37 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 1992, p. 94–134.

38 Ibid., t. 1, p. 124.

39 Urbanavičius V., Kuncevičius A., Tautavičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita, Vilnius, 1991.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

fragmentus, apie juos kalbama 1991 m. ataskaitos priede40 (inv. Nr. 1544–1546)41.

1991 m. per archeologinius tyrimus palei C ir D rūsius aptikta 16 vnt. gotikinių plokštinių koklių fragmentų42. Palei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso pietinę sieną 1992 m. rasta apie 20 koklių fragmentų43. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso vartų patalpoje R 1994 m. aptikta pora plokštinių koklių fragmentų44.

Kelių gotikinių plokštinių koklių fragmentai rasti 1998 m.

Vieni gotikinių koklių fragmentai aptikti ties rūmų pietrytiniu kampu perkasoje Nr. 445, kiti – ties rūmų pietvakariniu kampu46. 2002 m. į pietus nuo rūmų rasti dar du plokštinių koklių fragmentai: vienas plote 4, tarp III akmeninio ir I medinio grindinių47, kitas – plote 7, palei rūmų pietinę sieną48.

Nors šis radinių kompleksas nėra gausus, kaip tik čia rasti patys aukščiausi, pusiau cilindriniai, kokliai. Regis, tam tikra dalis krosnių liekanų pateko ne tik į šiaurę nuo Mažojo aptvaro gynybinių sienų, bet ir į pietus.

5. Tvenkinio pylimas į pietus nuo gotikinių Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso. Į pietus nuo rūmų gotikinės dalies pietinio korpuso XVI a. pradžioje buvo įrengtas, kaip spėjama, tvenkinys. Šio tvenkinio šiauriniame pylime rasta įvairių dirbinių, datuojamų XV a., fragmentų49, iš jų daugiau kaip 20 vnt. gotikinių plokštinių koklių fragmentų50. Tai piečiausiai aptikti gotikinių plokštinių koklių fragmentai.

Už 10 m į pietus nuo Mažojo aptvaro I etapo pietinės sienos esančiame pylime gotikinių koklių fragmentai rasti gana kompaktiškai. Tai leidžia spėti, kad formuojant tvenkinio pylimą dalis molingo grunto su krosnių liekanomis iš vidinio Mažojo aptvaro kiemo panaudota tvenkinio statybai.

7. Plokštinis kvadratinis koklis su Pruso II herbu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Quadrangular stove tile with the Prus II coat of arms, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio ir vakarinio korpusų archeologiniai tyrimai 2007–2009 m., inv. Nr. K 244, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė, Egidijus Ožalas

40 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 1992, p. 94–134. Jame paminėti 5 gotikinių plokštinių koklių fragmentai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų E rūsio išorėje rastas fragmentas minimas 109 puslapyje, kitas – 129 puslapyje, o 134 puslapyje minimi dar 3 plokštinių koklių fragmentai.

41 Kalėjus A., Samulionytė M., Zaveckienė E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaitos (Urbanavičius V., Kuncevičius A., Tautavičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita, Vilnius, 1991) radinių sąrašo priedas (rengiamas).

42 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 1992, p. 44, 46, 116, 133–134, f. 145–147.

43 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais, t. 1, Vilnius, 1993, p. 36–37, 42, 70, nuotr. 129–132, 135–136.

44 Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. tyrimai, t. 1, Vilnius, 1995, p. 57 (radinio inv. Nr. 613–614).

45 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto pietryčių kampe 1998 m. tyrimai. (perkasa nr. 4) ataskaita, Vilnius, 1999, p. 6, 54–55 (radinių inv. Nr. 601–603, 612–613).

46 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m., Vilnius, 1999, p. 6–7, nuotr. 64 (radinių inv. Nr. 1–4).

47 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 32, 43–48, 89–90; t. 2, nuotr. 52–61; t. 5, p. 212–216 (radinių inv. Nr. K 285).

48 Ibid., t. 1, p. 99; t. 6, p. 101 (radinių inv. Nr. K 496).

49 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 34.

50 Ibid., t. 6, p. 90 (radinių inv. Nr. 1699–1721, 1723–1729, 1732/ 1, 2, 3, 1736, 1746, 1748, 1749, 1752, 1753, 1756–1759).

V o l U M EN

II

8. Plokštinis stačiakampis koklis, vaizduojantis tris Rytų išminčius, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Rectangular stove tile depicting the three sages of the East, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 119, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

333

9–10. Kampinis koklis su herbu Sulima, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Corner stove tile with the Sulima coat of arms, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

pratimą apie komplekso sudėtį. Šie radiniai skirtingai identifikuoti 1987–1988 ir 2005–2007 m., todėl nustatant gotikinių krosnių griuvenų sluoksnyje rastus dirbinius nuspręsta remtis paskutinių tyrimų duomenimis. Juolab kad šioje radimvietėje aptikti patys įdomiausi ir geriausiai kompleksą pristatantys radiniai.

Gotikinių krosnių griuvenos 2006 m. rastos dviejuose sluoksniuose: juodos durpingos žemės viršuje ir virš jo supiltame raudonojo molio sluoksnyje su gotikinių krosnių liekanomis. Šiuose sluoksniuose gotikinių krosnių liekanos sudaro daugiau nei 90 proc. visų sluoksnių radinių: rasti 263 vnt. gotikinių plokštinių koklių plokščių fragmentai, 2 886 vnt. plokštinių koklių kaklelių fragmentai ir 1 818 puodyninių koklių fragmentų (5 il.).

Kitų statybinės keramikos grupių radinių yra kur kas mažiau: 13 vnt. grindų plytelių, 3 vnt. apdailinių plytelių fragmentų, 5 profilinių ir 5 stačiakampių plytų fragmentai, 21 lovinių stiegių frag­mentas, 1 karnizinė stiegė, dengta ruda glazūra. Kitų grupių radinių aptikta taip pat nedaug: buitinės keramikos šukių rasta 280 vnt., kaulinių dirbinių (ruošinių) – 9 vnt., stiklinių dirbinių frag­ mentų – 3 vnt., akmeninių sviedinių dalių – 2 vnt., skiedinio ir tinko pavyzdžių – 12 vnt., metalinių dirbinių (iš jų 3 auksiniai) – 16 vnt., 3 monetos ir viena plomba.

Vieni iš lengviausiai datuojamų artefaktų yra monetos, jų šiame sluoksnyje rasta tik 2006 m. Kartu su gotikiniais kokliais aptiktas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (1440–1492) denaras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pusgrašis (apie 1495– 1503) ir audeklo plomba iš Vakarų Europos su vaizdulio žyme. Taip pat čia rastas ir auksinių dirbinių lobis: Venecijos dukato imitacija, puoštas emaliu auksinis žiedas su augaliniu ornamentu, auksinio papuošalo fragmentas ir auksinio ažūrinio papuošalo fragmentas51.

Kompaktiškoje gotikinių krosnių radimvietėje, į pietus nuo rūmų, tvenkinio pylimo šiaurinėje pusėje, plote 8, 2003 m. rasta dar viena gotikinių plokštinių koklių komplekso dalis52. Šioje radimvietėje šalia gotikinių krosnių koklių fragmentų aptikta daugiau glazūruotų grindų plytelių, tarp jų yra ir rombinių, puoštų ornamentais53, profilinių ir nerviūrinių plytų54, ruda glazūra dengtų karnizinių, žalia ir ruda glazūra dengtų lovinių stiegių fragmentų55. Į šiaurę nuo Mažojo aptvaro šiaurinės sienos M1 2006– 2007 m. rasta apie 40 proc. visų iki šiol aptiktų gotikinių plokštinių koklių fragmentų (6 il.).

Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1245/1, tyrimų autoriai / research by Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius

GOTIKINIŲ KROSNIŲ GRIUVENŲ SLUOKSNIS IR JO RADINIAI Gotikinių krosnių griuvenos rastos gana dideliame plote, užimančiame daugiau negu 20 metrų. Dalis šio komplekso radinių aptikti pavieniai arba vėlesniuose sluoksniuose, kur pateko suirus pirminiam sluoksniui. Sveikiausias liko kompleksas didžiausioje radimvietėje į šiaurę nuo Mažojo aptvaro šiaurinės sienos M1 molio su gotikiniais kokliais sluoksnyje. Šioje radimvietėje gotikinių krosnių kompleksas tirtas skirtingu metu. Laikui bėgant, radiniai imti kitaip traktuoti. Sunkiausia atskirti puodyninių koklių sieneles ir plokštinių koklių kaklelius. Tai masiškiausia gotikinių koklių komplekso radinių dalis, ir, jeigu ji nebus tinkamai identifikuojama, tai keis su-

334

XV A. GOTIKINIAI KOKLIAI Tiriant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus rasta XV a. gotikinių puodyninių ir plokštinių kok­ lių. Gotikinių koklių plokščių kompleksą šiandien sudaro apie 630 vienetų radinių. Čia patenka ir apysveikės plokštės, ir jų nuolaužos.

XV a. gotikinių koklių rinkinį sudaro šešių tipų plokštiniai kok­liai: plokštiniai kvadratiniai (7 il.), plokštiniai stačiakampiai (8 il.), plokštiniai kampiniai (9–10 il.), pusiau cilindriniai (loviniai) 51 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 170–171.

52 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 43–48.

53 Ibid., t. 5, p. 32–44.

54 Ibid., t. 5, p. 135–138.

55 Ibid., t. 5, p. 11–23.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

(11–12 il.), karniziniai (13 il.) ir karūnėlės (14–15 il.). Taip pat iš bendros tyrimų medžiagos išskirtos ir prie XV a. gotikinių plokštinių koklių kolekcijos prijungtos puodyninių koklių kiauraraštės plokštės.

Gotikinių koklių plokštės – gražiausia ir įspūdingiausia rinkinio dalis. Daugiausia rasta plokštinių kvadratinių koklių. Jų mat­ menys – 17 x 17, 16 x 16, 15,5 x 15,5 cm, kaklelių ilgis 19–20,5 cm (16–17 il.). Sveikiausių stačiakampių koklių matmenys – 20 x 15 cm ir 23 x 18 cm. Pusiau cilindrinių koklių yra vos keli, nė vieno visiškai sveiko. Pusiau cilindrinio koklio, 1992 m. rasto pietinio rūmų korpuso išorėje ties D rūsiu, matmenys – 17 x 37 x 8,4 cm. Karūnėlių ir karnizinių koklių išliko tik smulkūs fragmentai.

Kokliai glazūruoti žalia, geltona, ruda, gelsvai ruda glazūra, kai kada plokštė užliejama dviejų spalvų glazūra. Yra ir neglazūruotų koklių. Plokštės puoštos reljefiniais siužetais, kuriuos galima suskirstyti į herbinius, alegorinius, su šventųjų atvaizdais, zoomorfinius ir su geometriniais ornamentais. Suskaičiuojama 58 skirtingi siužetai.

Herbiniai kokliai yra dviejų tipų. Pirmajam priklauso kokliai, kurių visą plokštumą užima vėlyvosios gotikos skydas su jame išdėstytomis figūromis. Antrojo tipo plokščių apačioje įkomponuotas mažas skydelis, pakreiptas 45 laipsnių kampu. Virš aukščiau iškilusio skydelio kampo – šonu pasuktas riterio šalmas su stilizuotu šalmo papuošalu.

Archeologas K. Katalynas, rašydamas apie gotikines krosnis Vilniaus Žemutinėje pilyje, remiasi 1987 m. tyrimų duomenimis ir mini, kad vaizduojama apie penkiolika herbų, iš jų identifikuoti aštuoni56. Šiuo metu galima išskirti apie 30 skirtingų herbų.

Pavyko identifikuoti šiuos herbus: Prawdzic, Gozdawa, Sulima, Grzymała, Godziemba, Rola, Nalęcz, Wąż, Zaremba, Topór, Jastrzęmbiec, Pomian, Prus II, Doliwa, Dryja, raitelis su dvigubu kryžiumi skyde ir herbinis skydas su Gediminaičių stulpais. Dar 11 herbų nepavyko tiksliai nustatyti dėl jų fragmentiškumo, be to, herbų atvaizdai kok­liuose šiek tiek skiriasi nuo herbynuose pateikiamų. Galima tik spėti esant tokius herbus: Lenkijos karalystės Erelis, Dobrynės žemės, Szeliga, Łada, Gryf, Brochwicz, Ogończyk, Junosza, Ostoja, Drzewica, Sternberg, Warnia. Dviejų herbų identifikuoti nepavyko. Įdomu, kad koklių analogų su spėjamais herbais Sternberg (18 il.), Dobrynės žemės (19, 20 il.) ir neišaiškintu herbu (Blum (?)) (21 il.) nepavyko aptikti Lenkijos archeologinių tyrimų medžiagoje.

Koklių, kuriuose vaizduojamos šventųjų gyvenimo ar Naujojo Testamento scenos, nėra daug. Tai šv. Jurgis, ietimi perveriantis drakoną, Trys karaliai, Išminčių pagarbinimas, nenustatyto šventojo (vyskupo) atvaizdas, šventosios nukirsdinimo scena (22 il.). Sunku pasakyti, kurios konkrečios šventosios gyvenimo scena pavaizduota, nes Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“, sukurtoje XIII a., aprašytos mergelių kankinių – šventųjų Barboros, Agnietės, Daratos ir Kotrynos – gyvenimo istorijos labai panašios, o koklyje pavaizduotam įvykiui konkretizuoti trūksta papildomų detalių.

Didumą siužetų sudaro fantastinių būtybių ir gyvūnų atvaizdai: gaidys, elnias, plėšrios žuvys, du liūtai (?), stovintys vienas priešais kitą, bėgantis šuo ar vilkas, drakonas, vienaragis, pelikanas, dviuodegė sirena, būtybės barzdotų vyrų galvomis ir žuvies kūnu, žmogaus ir fantastinio gyvūno hibridas, Minotauras labirinte.

Kelios koklių plokštės puoštos geometriniais motyvais: apskritimu, rombeliais, stilizuota žvaigžde ar gėlės žiedu.

56 Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys“, p. 57.

V o l U M EN

II

11–12. Pusiau cilindrinis herbinis koklis su herbu Nalęcz, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Semi-cylindrical heraldic stove tile with the Nalęcz coat of arms, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1992 m., inv. Nr. 2459A, tyrimų autoriai / research by Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius

13. Karnizinis koklis, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Cornice tile, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., inv. Nr. K 1451, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

335

14–15. Koklis-karūnėlė, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Crown tile, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2003 m., inv. Nr. K 1752, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

16–17. Plokštinis kvadratinis koklis su herbu Sulima ir išlikusiu sveiku kakleliu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Quadrangular stove tile with the Sulima coat of arms and intact stem, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2007 m., inv. Nr. K 23, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

Visiškai sveikas plokštinis kampinis koklis rastas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorėje57. Siaurosios plokštės matmenys – 17,3 x 17,5 cm, platesniosios – 22 x 170 cm, kaklelio ilgis – 15 cm. Koklis neglazūruotas, abiejose plokštėse vaizduojamas herbas Sulima. Kiti plokštiniai kampiniai kokliai labai fragmentiški, jų plokštės glazūruotos įvairių atspalvių žalia arba ruda glazūra, puoštos herbais arba figūrinėmis kompozicijomis.

Pusiau cilindrinių koklių plokštės padengtos ruda arba gelsva glazūra. Visos jos puoštos herbiniais motyvais. Apačioje įkomponuojamas pasuktas vėlyvosios gotikos skydelis, virš jo – šalmas su papuo57 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita. Radinių sąrašas, t. 2, Vilnius, 1992, inv. Nr. 1245/1.

336

šalu. Skydeliuose galima atpažinti herbus Dryja, Godziemba, Nalęcz.

Pusiau cilindrinių koklių plokštės buvo kiauraraštės, bet ar visos, pasakyti sunku, nes iš turimų fragmentų nepavyksta atkurti išsamaus vaizdo. Regis, koklio, vaizduojančio vyskupo mitrą, ir dviguba kryžių plokštė nebuvo išpjaustinėta58.

Visi karnizinių koklių fragmentai neglazūruoti, ant kai kurių išliko kalkių pėdsakų, o tai leistų daryti prielaidą, kad nematoma krosnies pusė, mūryta iš neglazūruotų koklių, būdavo nudažoma kalkėmis.

Apie karūnėlių išvaizdą nieko konkretaus pasakyti negalima.

Analogai leidžia spėti, kad dauguma jų galėjo būti trikampio formos, puoštos geometriniais motyvais. Rinkinyje esantys fragmentai padengti gelsva glazūra arba neglazūruoti. Kai kurių karūnėlių plokštės buvo kiauraraštės.

Puodyniniai kokliai, aptikti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, turi kvadratines (23, 24 il.) ir kryžines angas (25, 26 il.). Diduma jų neglazūruota, bet yra fragmentų, iš kurių aišku, kad koklių vidus buvo glazūruotas žalia arba rusva glazūra. Nors puodyninių koklių fragmentų surinkta labai daug, sveikų radinių vos vienas kitas. Beveik sveikas neglazūruotas puodyninis koklis rastas 2003 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorėje59 (24 il.). Jo anga kvadratinė, 14 x 14,8 cm dydžio, aukštis – 27,5 cm, dug­nelio skersmuo – 11,3 cm. Kitas panašus neglazūruotas koklis su kvadratine anga rastas 2004 m. atliekant tyrimus II oficinos vietoje60. Jo matmenys: aukštis – 25 cm, dugnelio skersmuo – 11,4 cm, angos dydis – 13,2 x 14,5 cm (27 il.). Iš esamų fragmentų matyti, kad buvo ir puodyninių kampinių koklių61.

Puodyninius koklius dengusios kiauraraštės plokštės priskirtos prie gotikinių plokštinių koklių rinkinio. Jos puoštos geometriniais išpjaustinėtais motyvais (28, 29, 30 il.), padengtos žalia, ruda glazūra arba be jos. Sveikiausios plokštės matmenys – 17,2 x 18 cm62.

Panašūs kokliai aptikti Vilniaus universiteto teritorijoje63 ir Baltarusijoje64.

Didžioji XV a. gotikinių krosnių koklių komplekso dalis – puodyninių koklių šukės. Puodyninių koklių skaičių nustatyti sunku, nes smulkios jų nuolaužos sunkiai atskiriamos nuo dubeninių koklių, dažnai painiojamos su buitine keramika. Plokštinių koklių, rastų ankstesniais tyrimų metais, kakleliai į radinių sąrašus nebuvo traukiami, todėl jų kiekis lieka neaiškus.

Tikslesnius skaičius pateikia 2006 m. vidinio kiemo tyrimai.

Tuomet surinkta apie 263 plokštinių koklių plokščių fragmentus, 2 886 plokštinių koklių kaklelių nuolaužos ir 1 818 puodyninių koklių nuolaužų. XV a. gotikinių krosnių komplekse koklių plokštės sudaro apie 10 proc. radinių (31 il.). Vienareikšmiškai galima teigti, kad puodyniniai ir gotikiniai plokštiniai kokliai priklauso vienam radinių kompleksui ir to meto krosnyse galėjo būti sumūryti kartu.

58 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 5, Vilnius, 2004, inv. Nr. K 1699.

59 Ibid., t. 5, inv. Nr. Kp. 552.

60 Blaževičius P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos( Dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 2, Vilnius, 2006, inv. Nr. Kp 1002.

61 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. Kp 407, 408.

62 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 5, Vilnius, 2004, inv. Nr. K 1727.

63 Kuncevičius A. Lietuvos viduramžių archeologija, Vilnius, 2005, p. 148.

64 Археалогiя Беларуси. Помники XIV–XVIII стст., т. 4, Минск, 2001, с. 326.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

GOTIKINIŲ PLOKŠTINIŲ KOKLIŲ ANALOGIJOS LENKIJOJE Nustatyta, kad 1989 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje aptikti kok­liai panašūs į Lenkijoje randamus gotikinius koklius65, bet ilgą laiką buvo nurodoma, kad jie gaminti XV a. pradžioje66.

Analogiški kokliai aptikti tyrinėjant Krokuvos vyskupų piliavietę Bodzentyne (Bodzentyn). Pilį XIV a. pastatė Krokuvos vyskupas Florianas iš Mokrsko (Florian z Mokrska). XV–XVII a. ji kelis kartus perstatyta. Manoma, kad XV a. remonto darbų inciatorius – kardinolas Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki, 1389–1455)67. Čia rasta pusiau cilindrinių ir kvadratinių koklių, padengtų gelsvai ruda ir žalia glazūra. Nemažai jų – herbiniai. Spėjama, kad herbai priklausė Krokuvos vyskupams ir kapitulos nariams. Kiek iš viso rasta gotikinių koklių atliekant archeologinius tyrimus, nėra aišku, bet iš skelbtos medžiagos matyti, kad herbinis koklis su herbu Pomian68 analogiškas rastam Vilniaus Žemutinėje pilyje69.

Gotikinių koklių, kurie sietini su vilniškiais, rasta kasinėjant pilies liekanas Racionžeke (Raciążek). Pilis priklausė Vloclaveko (Włocławek) vyskupams ir buvo svarbus strateginis punktas ginantis nuo ordino puldinėjimų. Mūro statyba vyko 1335–1583 m.70 Surinkti 2 322 koklių fragmentai, iš jų trys ketvirtadaliai – gotikinių71. Kompleksą išsamiai nagrinėjo Kristina Nadolska72. Bene daugiausia dėmesio skirta kokliams, kurių plokštės puoštos herbiniais ir alegoriniais siužetais. Kokliai gaminti iš rausvojo molio, padengti žalia ir ruda glazūra. Jų plokštės kvadratinės, kraštinių matmenys – 14–17 cm.

Herbiniai kokliai yra dviejų tipų: visą plokštės paviršių užima vėlyvosios gotikos skydas su jame išdėstytomis figūromis, plokštės apačioje įkomponuotas pakreiptas mažas herbo skydelis, virš jo – šonu pasuktas riterio šalmas su stilizuotu šalmo papuošalu. Vaizduojami tiek valstybiniai, tiek privatūs herbai – Lenkijos Erelis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio herbas, Prus II, Nalęcz, Szeliga, Dębno, Szaszor-Orla73.

Iš alegorinių siužetų minėtini Minotauras labirinte, dvi barzdotos fantastinės būtybės su žuvų uodegomis, priešais save laikančios skydą, dvi vyrų figūros, kurių viena virš savęs laiko apskritą diską74. Šios krosnies statybą K. Nadolska datuoja 1465–1473 m., kai dieceziją valdė vyskupas Jokūbas iš Sienos (Jakób z Sienna, 1413– 1480)75. Vyskupas buvo kardinolo Z. Olesnickio sūnėnas (abu jie turėjo Dębno herbą) ir padarė sėkmingą bažnytinę karjerą – tapo Gniez-

18. Koklis su herbu Sternberg (?), XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Stove tile with the Sternberg (?) coat of arms, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 28, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

65 Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys“, p. 57.

66 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, t. 1, 1989, p. 29; Kuncevičius A. Lietuvos viduramžių archeologija, p. 151.

67 Korycka A. „Późnogotyckie I wczesnorenesansowe kafle heraldyczne ze zbiorów Museum Narodowego w Kielcach“, in: Rocznik Muzeum Narodowego w Kielcach, t. 13, Kraków-Wrocław, 1984, s. 144.

68 Ibid., s. 151, ryc. 5, kat. Nr. 10.

69 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 2.

70 Nadolska K. „Kafle gotyckie z zamku biskupów Włocławskich w Raciążku“, in: Kafle gotyckie I renesansowie na ziemiach polskich, Gniezno, 1993, s. 58.

71 Kajzer L. Zamek w Raciążku, Łódź, 1990, s. 200.

72 Nadolska-Horbacz K. „Wstępna informacja o zespole kafli z zamku w Raciążku koło Ciechocinka, woj. Włocławskie“, in: Acta universitatis Lodziensis. Folia Archaeologica 7, Łódź, 1985, s. 127–135; Nadolska K. „Kafle z zamku biskupów Włocławskich w Raciążku na Kujawach“, in: Acta universitatis Lodziensis. Folia Archaeologica 9, Łódź, 1988, s. 85–123.

73 Ibid., il. 11–15, 19, 21.

74 Ibid., il. 16–18.

75 Ibid., s. 97.

V o l U M EN

II

19. Herbiniai kokliai su Dobrynės žemės herbu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Heraldic stove tiles with the coat of arms of the Dobrzyń Lands, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 50, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

337

20. Herbiniai kokliai su Dobrynės žemės herbu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Heraldic stove tiles with the coat of arms of the Dobrzyń Lands, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio ir vakarinio korpusų archeologiniai tyrimai 2007–2009 m., inv. Nr. K 247, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė, Egidijus Ožalas

no arkivyskupu. Krosnis pilyje galėjo atsirasti 1473–1481 m. valdant kitam kardinolo sūnėnui vyskupui Zbignevui Olesnickiui (Zbigniew Oleśnicki, 1430–1493)76.

Kita didelė gotikinių koklių radimvietė – Ujazdas (Ujazd) netoli Mazovijos Tomašuvo (Tomaszów Mazowiecki), kur 2002–2004 m. atliekant architektūrinius ir archeologinius tyrimus buvusioje Lenkijos didikų rezidencijoje aptikta nemažai koklių nuolaužų. Gotikiniai kokliai sudaro 75 proc. visų iškastų koklių. Jie padengti įvairių atspalvių žalia ir ruda glazūra77. Radiniai identiški anksčiau minėtiems. Apie pusę siužetų sudaro herbai, kitą pusę simboliniai, alegoriniai motyvai. Spėjama, kad koklių su skirtingais herbais buvo apie 25–30. Tiksliai identifikuota 16 herbų: Adwanec, Belina, Bojcza arba Prus II-Wilcze kosy, Dąbrowa II, Doliwa, Drzewica, Gozdawa arba Pirzchała, Jastrzęmbiec, Jelita, Orla, Laska-Bróg, Ostoja, Sas, Sulima, Topór, Lenkijos Erelis. Manoma, kad visi jie priklausė privatiems asmenims, tik koklis su herbu Doliwa ir arkivyskupo insignijomis priskiriamas Gniezno arkivyskupui Vincentui Kotui (Wincenty Kot, 1395–1448)78. Tokie pat herbiniai kokliai, vaizduojantys herbus Gozdawa, Jastrzęmbiec ir Gniezno arkivyskupo Vincento Koto herbą Doliwa (32 il.), rasti Vilniaus Žemutinėje pilyje79.

Gotikinių koklių kompleksas stilistiškai nėra vienalytis.

Kok­liai, kurių plokščių piešinys ne toks reljefiškas, o jose vaizduojamos dvaro gyvenimo scenos sukomponuotos kartu su įrašais gotikiniu šriftu, taip pat heraldiniai motyvai, priskiriami Piotro Dunino (Piotr Dunin) valdymo laikotarpiui, XV a. pabaigai. P. Duninas ėjo aukštas pareigas – buvo Seradzo (Sieradz) pakamaris, kaštelionas, vėliau Lenčycos (Łęczyca) vaivada, Ujazdą valdė 1476–1484 metais.

Gotikiniai kokliai siejami su ankstesnio valdytojo ir pilies statytojo Piotro Strykovskio (Piotr Strykowski) fundacija. Ujazdą jis valdė 1426–1468 metais80.

Archeologiniai tyrimai Gniezne ir jo apylinkėse suteikė įdomios ir vertingos informacijos apie koklininkystę Didžiojoje Lenkijoje (Wielkopolska). 1990–2001 m. tyrinėta herbo Poraj giminės didiko rezidencija Žemutiniame Jankove (Jankowo Dolne) netoli Gniezno. Čia rastos krosnies griuvenos datuojamos XV a. pirma puse. Esama apie 200 vienetų koklių su skirtingais piešiniais, iš jų apie 70 išlikę labai gerai81. Ištyrus rastą medžiagą nustatyti morfologiniai koklių požymiai, iš jų galima atpažinti puodžių dirbtuves „Krosnies 1 dirbtuvės“ („warsztat Pieca 1“). Šių dirbtuvių kokliai glazūruoti šviesiai žalia, tamsiai žalia, tamsiai ruda, šviesiai ruda ir geltona glazūromis, kai kurios plokštės užlietos dviejų spalvų glazūra. Glazūra nuo plokš76 Kajzer L. „Herby na kaflach z zamku w Ujeździe, czyli o zagadnieniu „herbarzy ceramicznych“, in: Kwartalnik historii kultury materialnej, Nr. 1, r. LV, Warszawa, 2007, s. 24.

77 Garas M. Analiza zbioru kafli piecowych z Ujazdu koło Tomaszowa Mazowieckiego. Praca magisterska napisana pod kierunkiem Prof. dr hab. Leszka Kajzera, Łódź, 2007, s. 19.

78 Kajzer L. „Herby kaflach z zamku w Ujeździe“, s. 22.

Stove tile with an unidentified coat of arms (Blum (?), 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

79 Ibid., tablica 1, ryc. 1, 2, 3; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. 4, Vilnius, 2002, inv. Nr. K 1385; Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 12; Montvilaitė E., Kalėjus A., Kaminskaitė I., Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaitos radinių sąrašo priedas (Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3), Vilnius, 2009–2011, inv. Nr. 288); Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. 4, Vilnius, 2002, inv. Nr. K 1391; Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 6.

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 11, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

81 Janiak T. „Kafle gotyckie z Wielkopolski“, in: Średniowieczne i Nowożytne Kafle. Regionalizmy-Podobieństwa-Różnice, pod redakcją M. Dąbrowskiej i H. Karwowskiej, Białystok, 2007, s. 18.

21. Koklis su neidentifikuotu herbu (herbas Blum (?), XV a., fotografas Vytautas Abramauskas

338

80 Garas M. Analiza zbioru kafli piecowych z Ujazdu koło Tomaszowa Mazowieckiego, s. 6–9, 85.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

tės ant koklių šonų nutekėjusi labai nedaug. Kakleliai prie fasadinės plokštės yra keturkampio formos, priklijuoti labai kruopščiai, vėliau sukant ant žiedžiamojo rato pereina į cilindrą. Kaklelių angos apskritos. Kitų dirbtuvių kaklelių angos yra keturkampės. Vidinėje kok­ lio pusėje matyti, kaip meistras, siekdamas estetinio vaizdo, glaistė k­­oklio plokštę pirštais ar mediniu įrankiu. Gaminiams naudotame molyje nėra stambių priemaišų, jis išdegtas – raudonos spalvos. Vidutiniai kvadratinių koklių plokščių matmenys – 16 x 16, 17 x 17 cm82.

Apibendrinant galima pridurti, kad koklius gamino aukštos kvalifikacijos meistrai, o šiuo atveju puošybiniai plokščių elementai atlikti kruopščiai ir meniškai83. Daugiausia puošybinių motyvų yra herbiniuose kokliuose, nemažai koklių puošta figūrinėmis scenomis arba geometriniais ornamentais. Žemutinio Jankovo krosnių užsakovais galėjo būti jo valdytojas Dobeslavas (Dobiesław), jo sūnus Janas Jankovskis (Jan Jankowski, pirmą kartą minimas 1440 m.) arba kanauninkas Bodzenta (Bodzęta, minimas 1434 m.)84.

Tų pačių dirbtuvių koklių rasta Gniezne netoli kanauninkų būstinės likučių, taip pat Venecijoje (Wenecja pod Żninem), vyskupų rezidencijoje. Krosnių statyba siejama su arkivyskupu Mikalojumi Tramba (Mikołaj Trąba, 1412–1422) arba jo įpėdiniu Voicechu Jastšembecu (Wojciech Jastrzębiec, 1423–1436), nes jų valdymo metais suremontuoti vyskupijai priklausantys pastatai.

Koklių tyrinėtojas Tomašas Janiakas (Tomasz Janiak) mano, kad „Krosnies 1 dirbtuvės“ veikė Gniezne ir jo apylinkėse XV a. 3–4 dešimtmečiais ir vykdė vyskupijos kurijos ir individualius didikų užsakymus85.

Išanalizavus ir palyginus Vilniaus Žemutinėje pilyje rastus gotikinius koklius su lenkiškaisiais paaiškėjo, kad vilniškiai kokliai turi tuos pačius morfologinius požymius, būdingus „Krosnies 1 dirbtuvėms“ – ypač išsiskiria apskrita kaklelio anga ir kruopščiai apdirbta vidinė pusė. Be to, keletas Žemutinės pilies koklių fragmentų identiški rastiesiems Žemutiniame Jankove. Tai kokliai, vaizduojantys šv. Jurgį, nusmeigiantį drakoną, Išminčių pasveikinimą ir herbą Jastrzębiec86. Įdomu, kad Vilniuje rasti kokliai su minėtais siužetais (išskyrus su herbu Jastrzębiec) gaminti iš baltojo kaolininio molio, kurio telkinių Lietuvoje neaptinkama. Tokių koklių fragmentų yra ir daugiau. Verta paminėti koklio fragmentą su Gediminaičių stulpais87 (4 il.). Visi šie dirbiniai išsiskiria ypač meniškai ir kruopščiai atliktu piešiniu, kokybiškomis, ryškiomis, gerai išlikusiomis glazūromis.

Kaip jau minėta, Lietuvoje nėra baltojo molio telkinių. Keramika, pagaminta iš tokio molio, nuo Viduramžių importuota iš

22. Koklis su šventosios nukirsdinimo scena, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Stove tile with a decapitation scene, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 86, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

82 Ibid., s. 21.

83 Janiak T. Kafle gotyckie w zbiorach Muzeum Początków Państwa Polskiego w Gnieźnie, Gniezno, 2003, s. 18.

84 Ibid., s. 19.

85 Ibid., s. 19.

86 Ibid., il. 132, s. 82, il.129, s. 81, il.27, s. 55; Blaževičius P. Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, Vilnius, 2013 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 488; Juškaitis V., Kurila L., Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 5: Radinių sąrašas (6983–10382), Vilnius, 2003, inv. Nr. 10176; Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 667; Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais, t. 1, Vilnius, 1993, p. 42, nuotr. 129, 132.

23. Puodyninis koklis su kvadratine anga, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Quadrangular stem opening of a pot-shaped tile, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2003 m., inv. Nr. Kp 552, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

87 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir vakarinio korpusų archeologinių tyrimų 2007–2009 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 246.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

339

24. Puodyninis koklis su kvadratine anga, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Quadrangular stem opening of a pot-shaped tile, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2003 m., inv. Nr. K 553, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

25. Puodyniniai kokliai su kryžinėmis angomis, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Pot-shaped tiles with cross-shaped stem openings, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) archeologiniai tyrimai 2003–2005 m., inv. Nr. K 1088, tyrimų autoriai / research by Daiva Steponavičienė, Povilas Blaževičius, Gediminas Gendrėnas

pietinės dabartinės Lenkijos dalies, daugiausia iš Švento Kryžiaus vaivadijos (Województwo Świętokrzyskie). Šioje vaivadijoje esančiose vyskupų rezidencijose ir Pinčuve (Pińczów) rasti kokliai buvo gaminti iš baltojo molio. Kasinėjant kardinolui Z. Olesnickiui priklausiusią Pinčuvo pilį, aptikta pusiau cilindrinių koklių ir karūnėlių. Karūnėlėse vaizduojami angelai išskėstais sparnais, laikantys herbinį skydą su Lenkijos Ereliu88. Vienintelis nedidelis tokio koklio fragmentas aptiktas Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorėje89. Sunkiai tikėtina, kad XV a. pirmoje pusėje Vilniuje galėjo stovėti krosnis vien iš baltojo molio koklių, nes jų frag­ mentų Žemutinės pilies teritorijoje aptikta labai mažai – vos 18–19.

Nerasta nė vieno sveiko dirbinio.

Galima spėti, kad XV a. viduryje į Vilnių atvykę meistrai iš Lenkijos atsivežė arba jau pagamintų baltojo molio koklių plokščių, arba baltojo molio kaip žaliavos. Labiau tikėtina, kad buvo atsivežtas molis, nes baltojo molio kokliai turi raudonojo molio kaklelius (33 il.).

Technologiškai visas koklis formuojamas kartu, kai molis dar šlapias.

Prie išdegtos plokštės prilipdytas koklio kaklelis greitai atsiskirtų.

Lenkijoje, Bodzentyne, rastų koklių plokštės ir kakleliai pagaminti vien iš baltojo molio. Atrodo, Žemutinėje pilyje rastų koklių plokštės ir kakleliai formuoti vienu metu, prieš išdegant.

Apžvelgus Lietuvos ir Lenkijos gotikinius koklius galima daryti keletą apibendrinančių prielaidų. Vilniaus Žemutinėje pilyje rastus koklius gamino meistrai iš Lenkijos. „Krosnies 1 dirbtuvės“ XV a. pirmoje pusėje veikė Gniezne ir jo apylinkėse (34 il.). Jų produkcija atpažįstama iš tam tikrų morfologinių koklių požymių. XV a. tos dirbtuvės dar gyvavo. Koklių gamybos technologija nepasikeitė – vidutiniai kvadratinių koklių plokščių matmenys – 16 x 16, 17 x 17 cm, kakleliai prie fasadinės plokštės keturkampio formos, vėliau sukant ant žiedžiamojo rato pereina į cilindrą, jų angos apskritos, vidinėje plokštės pusėje matoma glaistymo žymių. Visi šie požymiai ypač gerai atsispindi Vilniaus Žemutinės pilies gotikinių koklių medžiagoje. Buvo pasigamintos naujos matricos plokštėms spausti. Jų piešiniai nėra atlikti taip kruopščiai, nesama tiek daug smulkių detalių, tačiau palyginus Žemutinio Jankovo, Bodzentyno, Racionžeko, Ujazdo ir Vilniaus Žemutinės pilies koklių puošybą matyti, kad meistras, gaminęs matricas, stengėsi sekti pirmtako pėdomis. Herbiniuose kokliuose naudojami tokie pat kompoziciniai principai, kartojami kai kurie siužetai: pelikanas lizde, du liūtai, stovintys ant užpakalinių kojų, bėgantis elnias, dvi barzdotos būtybės su žuvų uodegomis, laikančios skydą.

Lenkijos ir Lietuvos gotikinių koklių panašumus 1994 m. pastebėjo lenkų tyrinėtoja Joana Rener (Joanna Renner). Ji iškėlė hipotezę, kad kokliai gali būti gaminti vienų dirbtuvių meistrų90. Šiandien šią hipotezę galima patvirtinti. Pavyzdžiui, ta pati matrica naudota Bodzentyne91, Ujazde92 ir Vilniuje93 kokliui, vaizduojančiam šventosios (galbūt šv. Kotrynos) nukirsdinimą, atspausti (22 il.). Įdomu, kad 88 Kafle z XIV–XVI w zbiorach muzeum świętokrzyskiego. Katalog wystawy, Kielce, 1968, kat. Nr. 19, 20.

89 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 5, Vilnius, 2004, inv. Nr. K 1730.

90 Renner J. „Grupa znalezisk kaflowych. Przyczynek do badań historii kaflarstwa polskiego“, in: Garncarstwo i kaflarstwo na ziemiach polskich od późnego średniowiecza do czasów współczesnych, red. A. Gruszczyńska, A. Targońska, Rzeszów, 1994, s. 21–23.

26. Puodyniniai kokliai su kryžinėmis angomis, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas

91 Koklis šiuo metu yra Nacionaliniame muziejuje Kelcuose, kat. Nr. 3992, radinio inv. Nr. 3159.

Pot-shaped tiles with cross-shaped stem openings, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

92 Garas M. „Zespól kafli gotyckich z Ujazdu koło Tomaszowa Mazowieckiego“, in: Acta Universitatis lodziensis. Folia archaeologica, t. 27, Lódz, 2010, ryc. 7 : 1, s. 193.

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) archeologiniai tyrimai 2003–2005 m., inv. Nr. K 1090, tyrimų autoriai / research by Daiva Steponavičienė, Povilas Blaževičius, Gediminas Gendrėnas

93 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2012 (ataskaita rengiama), inv. Nr. K 86.

340

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

nemažai gotikinių koklių kompleksų Lenkijoje aptikta Bažnyčios hierarchams priklausiusiose vietovėse. Viduramžiais Vilniaus vyskupija priklausė Gniezno bažnytinei provincijai, o nuo 1460 m. valdovas gavo teisę oficialiai nominuoti vyskupą94. Galbūt tų pačių koklininkų dirbtuvių, dirbusių Gniezno bažnytiniams hierarchams, paslaugomis galėjo pasinaudoti Vilniaus vyskupas ar Lietuvos didysis kunigaikštis.

Kur Vilniaus Žemutinėje pilyje stovėjo XV a. gotikinės krosnys?

Sprendžiant iš radinių, aptiktų kartu su gotikinių krosnių liekanomis, Vilniaus Žemutinės pilies Mažajame aptvare XVI a. pradžioje buvo griaunami vienas ar keli reprezentaciniai statiniai. Apie statinio išskirtinumą liudija ne tik jame stovėjusios gotikinės krosnys, bet ir glazūruotos grindų ir apdailinės plytelės, glazūruotos karnizinės ir lovinės stiegės. Iki šiol surinkta medžiaga liudijo tik apie XV a. Aukštutinės pilies statinius95 ir katedrą96 puošusias glazūruotas stieges.

Po 1987 m. archeologinių tyrimų archeologas K. Katalynas teigė, kad rastos XV a. gotikinės krosnys statytos arba 1419–1430 m., arba XV a. 5–6 dešimtmečiais. Jų užsakovu galėjo būti arba Lietuvos didysis kunigaikštis, arba Vilniaus vyskupas. Vieno jų rezidencijoje ir turėjo stovėti krosnys su rastais gotikiniais plokštiniais kokliais.

Autoriaus nuomone, tikėtina, kad jos turėjo šildyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidenciją97. Adolfas Tautavičius ir Vytautas Urbanavičius 1988 m. plote I durpių sluoksnio viršutinėje dalyje aptiktus plokštinių koklių fragmentus datavo XV a. Ataskaitos autoriai visiškai pritarė K. Katalyno nuomonei, kad rasti kokliai yra labai artimi aptiktiesiems Krokuvos vyskupui priklausiusiose Bodzentyno ir Pinčuvo pilyse, datuotiems XV a. pirma puse ir viduriu, taip pat minčiai, kad juos galima susieti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūmų statyba. Gotikinių krosnių fragmentai XV a. sluoksnyje, autorių manymu, rodo, kad XV a. viduryje ar antroje pusėje rūmai buvo rekonstruojami ar bent perstatomos krosnys, ir tada senųjų kok­lių liekanos buvo suverstos į duobę šalia rūmų98.

Tęsiant tyrimus susiformavo nuomonė, kad gotikinės krosnys stovėjo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje, pastatytoje po 1419 m. gaisro99. Ši nuomonė patvirtinama visose vėlesnėse Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrėjų išleistose publikacijose100.

XXI a. pirmame dešimtmetyje šia nuomone suabejota101. Po Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų goti-

27. Puodyninis koklis su kvadratine anga, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Pot-shaped tile with a quadrangular stem, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) archeologiniai tyrimai 2003–2005 m., inv. Nr. K 1002, tyrimų autoriai / research by Daiva Steponavičienė, Povilas Blaževičius, Gediminas Gendrėnas

94 Paknys M. Vilniaus vyskupijos istorija: XIV–XVIII a., p. 2, 4, http://www.bpmuziejus.lt/_admin/Vilniaus%20vyskupijos%20istorija_Mindaugas_Paknys.pdf [žiūrėta 2012 07 20].

95 Rackevičius G. „Vilniaus Aukštutinės pilies stogai XV a. pradžioje“, in: Iš baltų kultūros istorijos, Vilnius, 2000, p. 35–48.

96 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989, p. 121, il. 121.

97 Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys“, p. 59.

98 Ibid., p. 52–54.

99 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 1992, p. 70; Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1993 m. tyrimai, t. 1, Vilnius, 1994, p. 77–78.

100 Urbanavičius V. „Iš rūmų istorijos“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, t. 3, Vilnius, 1995, p. 8–9; t. 4, Vilnius, 1999, p. 8–9; t. 5, Vilnius, 2003, p. 11–12; Kuncevičius A. Lietuvos viduramžių archeologija, p. 60–61, 151; Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 58–63.

101 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 102; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 89–90.

V o l U M EN

II

28. Puodyninių koklių kiauraraštė plokštė, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Pot-shaped tile openwork panel, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2003 m., inv. Nr. K 1749, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

341

29. Puodyninių koklių kiauraraštė plokštė, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Pot-shaped tile openwork panel, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1990 m., inv. Nr. 1545, tyrimų autoriai / research by Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius

30. Puodyninių koklių kiauraraštė plokštė, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Pot-shaped tile openwork panel, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimai 1987 m., inv. Nr. 636, tyrimų autoriai / research by Virginijus Raškauskas, Gintautas Stankevičius

kine dalimi dar 1990–1991 m. aptiktas medinis rostverkas102. 2002 ir 2006 m. per archeologinius tyrimus buvo paimti dendrochronologinių tyrimų pavyzdžiai103. Datavus šiuos pavyzdžius pasirodė, kad Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statyba prasidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo valdymo metais, apie 1513 m.104 Tokią nuomonę yra išsakęs ir 2002–2009 m. archeologiniams tyrimams Vilniaus Žemutinėje pilyje vadovavęs dr. Gintautas Rackevičius105. Kad gotikinė rūmų dalis statyta XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje, pripažįsta ir ilgamečiai Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėtojai Napoleonas Kitkauskas106 ir V. Urbanavičius107.

Gotikiniai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai baigti prieš pat 1530 m. Vilnių siaubusį gaisrą. Todėl gotikinės XV a. vidurio krosnys negalėjo stovėti šiuose rūmuose. Manoma, kad krosnys buvo nugriautos statant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų dalį108.

Gotikinės krosnys galėjo stovėti Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro vidiniame kieme buvusiuose reprezentacinės-rezidencinės paskirties pastatuose. Mažojo aptvaro vakarinėje dalyje aptiktos dviejų mūrinių statinių M2 ir M3 liekanos. Diduma gotikinių plokštinių koklių, rastų Mažojo aptvaro vidiniame kieme, telkiasi ties statiniu M3, todėl galima spėti, kad šiame pastate tikrai bus stovėjusios XV a. gotikinės krosnys. Ar tokių krosnių būta statinyje M2 ir kituose Mažojo aptvaro vidinio kiemo statiniuose, archeologiniai tyrimai neatskleidė. Tačiau tikėtina, kad ir juose galėjo stovėti gotikinės krosnys, nes pastatai turėjo būti šildomi, o hipokausto liekanų nerasta.

Mažojo aptvaro šiaurės vakariniame kampe XIV–XVI a. viduryje stovėjo aštuoniakampis bokštas M20. Pastačius Didįjį aptvarą, jo kaip gynybinio statinio reikšmė sumenko, todėl manytina, kad jis buvo pritaikytas gyventi. Nors šalio jo yra didžiausia gotikinių plokštinių koklių radimvietė, mažai tikėtina, kad jame galėjo stovėti gotikinės krosnys. Bokštas XVI a. pradžioje nebuvo nugriautas. XVI a. vidurio sluoksniuose, susiformavusiuose griaunant bokštą, gotikinių plokštinių koklių nerasta. Bokšto viduje aptikta židinio liekanų.

Pastatas M3 nuo pat tyrimų pradžios išsiskyrė rezidencinereprezentacine paskirtimi ir tiriant aptiktais radiniais109. Šio statinio prieangyje 1992 m. buvo rasta bronzinių akvamanilių, žalvarinio smilkytuvo (?), puošnios žvakidės dalių110.

Valdovų rūmų gotikinės rūmų dalies C rūsyje 1991 m. rasta ankstyvesnio laikotarpio mūrinio statinio dalis111. Tai perstatant ar remontuojant Vilniaus Žemutinės pilies Mažąjį aptvarą pastatyto kontraforso pamatas. Statant pamatą iš medinių tašų buvo suręstas 102 Kitkauskas N. „Architektūriniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, t. 3, Vilnius, 1995, p. 36–38, p. 97–98, nuotr. 50–51, 57–58, 64–69.

103 Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2010, p. 31.

104 Ibid., p. 79; Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 153, 160.

105 Rackevičius G. „Vilniaus pilies teritorijos tyrimai 2002–2009 metais“, p. 174–175.

106 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 203.

107 Glemža L. „Rūmai“, in: Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 29–30.

108 Rackevičius G. „Vilniaus pilies teritorijos tyrimai 2002–2009 metais“, p. 179–180.

109 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, t. 3, 1995, p. 18–23, il. 183.

31. Gotikinių krosnių liekanų, rastų 2006 m., pasiskirstymas, grafiko autorė Eglė Zaveckienė Distribution of Gothic furnace remains discovered in 2006, graph by Eglė Zaveckienė

342

110 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 3, Vilnius, 1992, il. 115–116; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 132.

111 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 1992, p. 22–23.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

klojinys112. Iš jo paimtos medienos pavyzdžius pavyko datuoti113. Galima teigti, kad apie 1458–1459 m. Vilniaus Žemutinės pilies Mažasis aptvaras buvo paskutinį kartą perstatomas ar remontuojamas114. Tikėtina, kad per šiuos darbus Mažojo aptvaro viduje esančiuose pastatuose ir buvo sumūrytos XV a. gotikinės krosnys.

Ar skirtingose Vilniaus Žemutinės pilies vietose randami gotikiniai plokštiniai kokliai priklauso vienam kompleksui, ar tai skirtingų XV a. gotikinių krosnių kompleksų dalys? Pirmaisiais tyrimų metais, kol koklių fragmentų buvo aptikta nedaug, šie kokliai traktuoti kaip vienas kompleksas, remiantis jų išoriniu panašumu: koklių plokštės matmenimis, siužetais, glazūros spalvomis. Tačiau nustačius kelias plokštinių gotikinių koklių radimvietes tuo suabejota. Gal skirtingose radimvietėse aptinkami to paties laikotarpio, bet skirtingų kompleksų radiniai? Aptikus daugiau plokštinių koklių fragmentų pastebėta, kad to paties koklio skirtingos dalys randamos skirtingose radimvietėse. Taip herbinio koklio fragmentai buvo rasti 1990 m. išoriniame kieme (inv. Nr. 1554) ir 2006 m. rūmų vidiniame kieme (inv. Nr. K 74) (35, 36 il.). Dar vieno koklio geometriniu ornamentu su stilizuota aštuonkampe žvaigžde apskritime fragmentai rasti 1987 m. 2 trasoje (inv. Nr. K 290, K 603), 2001 m. vidiniame kieme (inv. Nr. 1415) ir 2003 m. plote 8 (inv. Nr. K 1753) (37, 38 il.).

Iš viso to matyti, kad kokliai, nesvarbu, kur jie rasti, priklauso tam pačiam krosnių kompleksui, sugriautam ir išsklaidytam vienu metu. Diduma šio komplekso koklių rasta XVI a. pradžia datuotuose sluoksniuose.

Pavyko pasitelkti ir dendrochronologinių tyrimų duomenis.

Kaip minėta, 2003 m. plote 8 gotikinių plokštinių koklių fragmentų rasta tvenkinio (?) pylime. Pylimas buvo sutvirtintas mediniais poliais ir lentomis, iš jų paimti medienos pavyzdžiai. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ dendrochronologijos laboratorijoje šie medienos mėginiai buvo datuoti. Atlikti tyrimai parodė, kad pylimui sutvirtinti naudoti medžiai kirsti 1509–1510 m.115 Vadinasi, XV a. 3 ketvirčio gotikinės krosnys ir pastatai, kuriose jos stovėjo, buvo griaunami XVI a. pirmo ir antro dešimtmečių sandūroje. Radinių visuma byloja, kad gotikinės krosnys yra stovėjusios greičiausia keliuose reprezentaciniuose pastatuose, išsidėsčiusiuose Mažojo aptvaro vidiniame kieme.

Numizmatas ir vienas iš Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrėjų Eduardas Remecas 2010 m. leidinyje „Lietuvos pilys“ išsakė ne vienus metus tarp tyrėjų sklandžiusią nuomonę, kad po Lietuvos krikšto Jogailos 1387 m. Vilniaus vyskupui perduotų statinių reikėtų ieškoti Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro teritorijoje116. Autoriaus nuomone, „Mažojo aptvaro vidiniame kieme surastas pastatas M2 buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose minima pranciškonams apie 1320 m. pastatyta bažnyčia. Pastatas M3 buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių reprezentacinis pastatas, kuris po 1387 m. Lietuvos krikšto buvo perduotas Vilniaus vyskupui. Po 1399 m. – nuo XV a. pradžios vys112 Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2010, p. 31.

113 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai: patikslinta rievių pločių chronologija, Vilnius, 2006, p. 7–10.

114 Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2010, p. 79.

32. Koklis su Gniezno arkivyskupo Vincento Koto herbu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Stove tile with the coat of arms of the Archbishop of Gniezno Wincenty Kot, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., inv. Nr. K 1385, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

33. Koklis su balto molio plokšte ir prilipdytu raudonojo molio kakleliu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas Stove tile with a white clay panel and red clay stem attached, 15th c., photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m., inv. Nr. K 655, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas

115 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai: XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos I variantas, Vilnius, 2004, p. 3–5.

116 Remecas E. „Vilniaus gaisro datavimo problematika: ar tikrai Vilniaus pilis sunaikino 1419 m. gaisras?, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2010, Nr. 6, p. 83–84.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

343

34. Gotikinių plokštinių koklių, priskiriamų vienoms meistrų dirbtuvėms, radimvietės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje XV a. 3–7 dešimtmetyje, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė, Eglė Zaveckienė ir Egidijus Ožalas Finding locations of Gothic stove tiles findings attributed to one manufactory in the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland in 1420–1460, illustration by Rasa Abramauskienė, Eglė Zaveckienė and Egidijus Ožalas

344

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

35–36. Herbinio koklio fragmentai, rasti 1990 m. išoriniame kieme ir 2006 m. rūmų vidiniame kieme, fotografas Vytautas Abramauskas Heraldic stove tile fragments discovered in 1990 in an external courtyard and in 2006 in the palace’s inner courtyard, photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1990 m., inv. Nr. 1554, tyrimų autoriai / research by Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. K 74, tyrimų autoriai / research by Eglė Montvilaitė-Zaveckienė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys

37–38. Koklio geometriniu ornamentu su stilizuota aštuonkampe žvaigžde apskritime fragmentai, rasti 1987 m. 2 trasoje, K 603, 2001 m. vidiniame kieme ir 2003 m. plote 8, fotografas Vytautas Abramauskas Fragments of a stove tile with a geometrical ornament of a stylized eight-corner star within a circle discovered in 1987 in Track 2, K 603, and in 2001 in the inner courtyard and in 2003 in Plot 8, photograph by Vytautas Abramauskas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimai 1987 m., inv. Nr. K 290, tyrimų autoriai /research by Virginijus Raškauskas, Gintautas Stankevičius Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., inv. Nr. K 1415, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožalas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2003 m., inv. Nr. K 1753, tyrimų autorius / research by Egidijus Ožala

kupams buvo pastatytas naujas pastatas Vyskupų rūmai, stovėję į pietus nuo Katedros varpinės bokšto“117.

Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro raida XV a., gotikinių krosnių statybos ir griovimo laikas bei panašių krosnių radimvietės Lenkijoje leidžia teigti, kad Vilniaus Žemutinės pilies Mažajame aptvare XV a. buvo viena iš Vilniaus vyskupo rezidencijų. Gali būti, kad tai buvo pagrindinė Vilniaus vyskupo rezidencija iki pat XVI a. pradžios.

IŠVADOS • 1987–2009 m. tiriant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus rastas gotikinių krosnių plokštinių koklių kompleksas, stovėjęs viename ar keliuose rezidenciniuose pastatuose iki XVI a. pirmo dešimtmečio.

• XV a. gotikinių koklių plokščių kompleksą sudaro apie 630 vienetų radinių. Jam priskirti šešių tipų plokštiniai kokliai: plokštiniai kvadratiniai, plokštiniai stačiakampiai, plokštiniai kampiniai, pusiau cilindriniai (loviniai), karniziniai, karūnėlės ir puodyninių koklių kiauraraštės plokštės.

• Koklių plokštės glazūruotos ir neglazūruotos. Koklių puošybai naudota žalia, geltona, ruda, gelsvai ruda glazūra. Plokštės puoštos reljefiniais siužetais, kuriuos galima suskirstyti į herbinius, alegorinius, su šventųjų atvaizdais, zoomorfinius ir su geometriniais ornamentais. Išskirti bent 58 skirtingų siužetų kokliai.

• Gotikinių krosnių koklių su analogiškomis plokštėmis rasta ir Lenkijoje. Sprendžiant iš krosnyse naudotų herbinių koklių, jos statytos XV a. trečiame ketvirtyje, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo laikais.

• Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metais Vilniaus Žemutinės pilies Mažojo aptvaro statiniai buvo perstatomi. Atliekant statybos darbus, reprezentaciniuose pastatuose greičiausia ir buvo sumūrytos gotikinės krosnys.

• XV a. gotikinės krosnys galėjo stovėti reprezentaciniuose-rezidenciniuose pastatuose, stovėjusiuose Mažojo aptvaro vidinio kiemo pietvakarinėje dalyje. Šie pastatai, statyti XIV–XV a., stovėjo iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso gotikinės dalies statybos pradžios, XVI a. pirmo dešimtmečio.

• Išanalizavus Lenkijos ir Vilniaus Žemutinės pilies gotikinius kok­ lius, galima daryti prielaidą, kad tos pačios koklininkų dirbtuvės koklius gamino ir Lenkijos magnatams, ir Lietuvos didikams ar bažnytinės hierarchijos atstovams. Tokią prielaidą patvirtintų iš tų pačių matricų atspausti kokliai.

• Diduma analogiškų koklių radimviečių Lenkijoje siejamos su Bažnyčiai priklausiusiais pastatais ar Bažnyčios magnatų privačiomis valdomis. Auksinių dirbinių lobio, rasto 2006 m. kartu su gotikinių koklių kompleksu, radiniai, plokštiniuose kokliuose panaudoti herbai, pastato M3 aplinkoje aptikti dirbiniai leidžia naujai įvertinti šio statinio paskirtį ir jo priklausomybę. Tikėtina, kad Vilniaus Žemutinės pilies Mažajame aptvare XV a. buvo viena iš Vilniaus vyskupo rezidencijų (gal net vienintelė?). Jos statiniai, greičiausia ir pati rezidencija, išliko iki pat Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statybos XVI a. pradžioje.

117 Ibid., p. 86.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

345

Egidijus Ožalas, Eglė Zaveckienė

1 5 TH - C ENT U RY GOTHI C STO V E TILES AN D W HERE THE Y HAV E B EEN D IS C O V ERE D IN THE V ILNI U S LO W ER C ASTLE ABSTRACT One of the seriously interesting and significant findings discovered during archaeological research at the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes are the 15th-century Gothic stove tiles.

During the first proper archaeological research of the Palace of the Grand Dukes and the surrounding area conducted in 1987, fragments of the 15th-century Gothic stove tiles were unearthed.

The archeological research of the Palace of the Grand Dukes site and its surrounds, which lasted for over two decades, has produced the largest collection of Gothic stove tiles in Lithuania. This collection consists of six types of quadrangular stove tile fragments as well as pot-shaped tile openwork panels.

Very little is known about Gothic stove tiles in Lithuanian historiography. Unitl 1987 when several fragments of these types of tiles were discovered in the inner courtyard of the Palace of the Grand Dukes, a seperate article dedicated to such tiles had never even existed.

In 1989 Kęstutis Katalynas published an article titled “Gotikos epochos krosnys Vilniaus Žemutinėje pilyje” [Gothic-era furnaces in the Vilnius Lower Castle] which featured photographs and illustrations of some of the found tiles, and attempts were made to find analogues in Central and Eastern Europe.

The largest portion of the collection was discovered in 2006.

In total, there have been around 630 finds attributed to the 15th-century Gothic stove tile collection that have been unearthed within the Palace of the Grand Dukes in the Vilnius Lower Castle territory in the years 1987–2009. This number includes both generally complete panels as well as broken fragments thereof. It is the largest collection of 15th-century Gothic stove tiles in Lithuania, and one of the few such collections discovered in Central and Eastern Europe.

In the last years of the research the largest portion of this collection was discovered which prompted a new assessment of the existing collection and to position the primary tile locations in the Vilnius Lower Castle territory. This material and research on these tiles conducted in nearby countries, especially in Poland, helped specify the dating of the tiles and the period during which the furnaces were in place. This process made it easier to localize the buildings in which 15th-century furnaces with stove tiles could have been installed, to analyze the manufacturing process of the tiles themselves, and under whose jurisdiction the buildings might have been.

There has not been a great deal of 15th-century Gothic stove

346

tiles found in Lithuania. Most have been single finds dated over a very broad timeframe. Until now they have been found only in Trakai and Vilnius. The largest Gothic stove tile collection in the Vilnius Old Town was found during excavations in the vicinity of the territory of the Vilnius bishop’s residence. During archaeological research conducted in 1996–2005 several dozen tile fragments from the 15th– early 16th century were unearthed bearing geometrical and heraldic, as well as biblical motifs.

The richest Gothic stove tile collection to have been found in Lithuania was assembled during archaeological research of the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes in 1987–2009. During comprehensive scientific research of the Vilnius Lower Castle and the Palace of the Grand Dukes and the surrounding area it was noted that Gothic tiles were discovered in the external earliest defensive wall of the Vilnius Lower Castle, by walls M1, M5, M10, M11 and M13. That is, along the east side of the defensive wall of the enclosure castle, known as the Smaller Enclosure, descending in a west-ward direction from Castle Hill that was built in the late 13th–early 14th century. Gothic tiles were also unearthed near structure M3, in the inner courtyard of the eastern part of the Smaller Enclosure. Summarizing the data gathered from the archaeological research, several Gothic stove tile locations were determined: 1. The inner courtyard of the Vilnius Lower Castle’s Smaller Enclosure (stage I). The total number of tile fragments discovered here is not that large – around 30 pieces.

2. North of the Smaller Enclosure’s north wall M1. The majority of the Gothic stove tile collection was unearthed from an approximately 3 m wide strip along wall M1. Around 540 pieces were found here.

3. In the northern block, northern annex and the vicinity of the latter two parts of the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes. During the course of different excavation periods around 80 pieces were found.

4. On the outer side of the Smaller Enclosure’s (stage I) south wall (along the exterior of the southern block of the Gothic Palace of the Grand Dukes). Around 30 pieces of Gothic stove tile fragments were found here.

5. The dam wall to the south of the southern block of the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes. It is believed

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

that there was a dam south of the southern block of the Gothic part of the palace in the early 16th century. Fragments of various works dating to the 15th century were unearthed in the north wall of this dam. Among them there were over 20 pieces of Gothic stove tile fragments.

15th-century Gothic pot-shaped tiles and stove tiles were also found during archaeological research of the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes. Six types of stove tiles make up the collection of 15th-century Gothic tiles: flat quadrangular, flat rectangular, flat corner, semi-cylindrical, cornice and crown tiles. In addition, a number of pot-shaped tile openwork panels were distinguished during the general research and included in the 15th-century Gothic stove tile collection.

The tiles feature green, yellow, brown, and yellow-brown coloured glazes, and in some cases two colour glazes have been applied to certain panels. There are also some unglazed tiles. The panels are decorated with relief details of heraldic, allegorical and holy images, zoomorphic and geometrical ornaments, and feature 58 different plots.

Having analyzed and compared the Gothic tiles discovered in the Vilnius Lower Castle with those of Polish origins, it became clear that the Vilnius tiles bear the same morphological characteristics of the I Furnace Manufactory in Jankowo Dolne. These tiles typically feature a stem with a rounded opening and a precisely finished inner side, artful and delicate illustrations as well as quality, long-wearing glazes.

V o l U M EN

II

Gothic furnaces could have been installed in the representational-residential buildings found in the inner courtyard of the Vilnius Lower Castle’s Smaller Enclosure. The most probably final reconstruction or renovation of the Vilnius Lower Castle’s Smaller Enclosure commenced in around 1458–1459. It is believed that the 15th-century Gothic furnaces were installed in the buildings contained within the Smaller Enclosure during this particular period of reconstruction.

Having analyzed the Gothic tiles of Poland and the Vilnius Lower Castle, we can make the assumption that the same tile manufactory could have produced tiles both for Poland’s magnates and Lithuania’s nobility and representatives of the Church’s heirarchy.

This assumption could be confirmed by tiles formed using the same presses.

A majority of locations of analogous tiles in Poland are related to buildings belonging to the Church or the private possessions of Church magnates. The discovery of gold treasures found in 2006 along with the Gothic tile collection, the heraldic symbols on the stove tiles and other finds discovered in the vicinity of structure M3 have convinced researchers to take a fresh look at the purpose of this building and who might have had jurisdiction over it. It is thought that in the 15th century the Vilnius Lower Castle’s Smaller Enclosure could have contained one of the Vilnius bishop’s residences (perhaps the only one?). Its buildings, and most likely the residence itself, survived up until the construction of the Palace of the Grand Dukes in the early 16th century.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

347

Rasa Valatkevičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.valatkeviciene@valdovurumai.lt

Violeta Kisielienė

VĮ Lietuvos prabavimo rūmai, Brangakmenių tyrimų laboratorija Žirmūnų g. 70, LT-09124 Vilnius gemlab@lpr.lt

Mindaugas Čebatariūnas

VĮ Lietuvos prabavimo rūmai, Brangakmenių tyrimų laboratorija Žirmūnų g. 70, LT-09124 Vilnius gemlab@lpr.lt

Brangakmeniai, rasti per V i l n i a u s Ž e mu t i n ė s p i l i e s L i e t uv o s d i d ž i ų j ų ku n i g a i k š č i ų r ū m ų a r c h e o l o g i n i u s t y r i mu s Vilniaus pilių kompleksas XIV a.– XVII a. pirmoje pusėje buvo viena svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų. Apie dvaro gyvenimą ilgai buvo žinoma tik iš istorinių šaltinių ir užsienio muziejuose saugomų dirbinių. Archeologiniai kasinėjimai papildė istorinius duomenis autentiškais radiniais: iš rastų daugiau kaip trijų šimtų tūkstančių dirbinių ir jų fragmentų išsiskiria itin retai aptinkami tauriųjų metalų papuošalai ir papuošimo detalės, kurių dalis inkrustuota. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad dirbiniai inkrustuoti brangakmeniais1.

Straipsnyje apžvelgiami papuošalų inkrustacijų tyrimai, rezultatai ir istoriniai duomenys. Radiniai pristatomi chronologiniu principu.

Ateityje šiuos dirbinius išvysime Valdovų rūmų lobyno ekspozicijoje, o šiuo metu juos galima apžiūrėti Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale įsikūrusiame Taikomosios dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ ir Valdovų rūmų muziejaus leidiniuose2.

BRANGAKMENIŲ APDIRBIMAS Apdirbti brangakmeniai Europos juvelyrikoje pasirodo XIII a. pab.–XIV a. pradžioje. Pirmąsias brangakmenių apdirbimo stakles 1439 m. sukonstravo H. Arnoldas iš Zvolės (Nyderlandai).

1568 m. medžio raižinyje vaizduojama, kaip brangakmeniai apdirbami kojiniu mechanizmu3. Renesanso laikotarpiu dideli brangakmenių apdirbimo centrai buvo Amsterdamas ir Antverpenas4.

1 Brangakmenių terminas publikacijoje vartojamas plačiąja prasme: brangakmenis – mineralas, uoliena, organinė ar sintetinė medžiaga, renkama ir naudojama juvelyrikoje. Tai natūralūs apdirbti ir neapdirbti brangieji, juvelyriniai ir puošnieji akmenys, organinės kilmės brangakmeniai. Sinonimiškai vartojama sąvoka „juvelyriniai akmenys“.

2 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010; Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011.

Žinoma, kad Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvaruose dirbo brangakmenių raižytojas ir graviravimo meistras Jonas Jokūbas Karaglijas (Giovanni Jacopo Caraglio) iš Veronos. Talentingas, Europoje garsus Renesanso menininkas, kūręs medalius, papuošalus, gliptikos dirbinius ir kita, Vilniuje dirbo 1538–1539 metais. Tuo metu jis sukūrė du medalius – italo, Bonos Sforcos rūmininko ir muziko, Vilniaus katedros kanauninko Alesandro Pesenčio (Alessandro Pesenti) ir pačios Bonos Sforcos5.

1545–1547, 1552–1553, 1560–1561 m. J. J. Karaglijas vėl dirbo Vilniuje6. Išliko jo kurtos kamėjos su Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės ir Bonos Sforcos atvaizdais7.

1588 m. Žygimantas Augustas juvelyrui G. Braunui (Vroc­ lavas) užsakė išraižyti 5 safyrus, 2 smaragdus ir 1 rubiną8.

BRANGAKMENIŲ KELIAS Į LIETUVĄ Lietuvoje nėra randama brangakmenių ir organinės kilmės medžiagų – perlų, koralų, gagatų. Jų būdavo atvežama iš Europos, Azijos, Amerikos. Į Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją juvelyriniai akmenys galėjo patekti ir kaip gatavi dirbiniai, ir kaip žaliava. Manytina, kad jie buvo apdirbami vietinių arba greičiausiai užsieniečių juvelyrų. Kad šie dirbdavo su brangakmeniais, liudija 1495 m. Aleksandro privilegija ką tik įkurtam auksakalių cechui. Norintis tapti šio cecho nariu, turėjo nurodyti savo padėtį ir luomą, pateikti tris darbus: bokalą, antspaudą ir žiedą su brangakmeniu. Taip pat buvo prašoma stiklo ar kitokio netikro akmens nedėti į auksą ir į gerą sidabrą9.

5 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001, p. 48, 50.

6 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 226, 230.

7 http://swiadectwo1.republika.pl/cameo_en.html;http://www.metmuseum.org/toah/works-ofart/17.190.869 (žiūrėta 2012 12 05).

3 Gem Cutting: History of Faceting Gemstones, http://www.allaboutgemstones.com/history_facettedgem-cutting.html (žiūrėta 2012 12 05).

8 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė, p. 51. http://swiadectwo1.republika.pl/cameo_en.html (žiūrėta 2012 12 05).

4 http://www.allaboutgemstones.com/jewelry_history_renaissance.html (žiūrėta 2012 12 05).

9 Łowmiański H. Akty cechów wileńskich, Wilno, 1939, Nr. 1, s. 1–4.

348

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Auksakaliai dirbo valdovo dvare, bet užsakymai buvo siunčiami ir užsienio meistrams. Meno istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė, tyrinėjusi istorinius šaltinius apie XVI a. valdovo dvarui dirbusius auksakalius, teigia, kad auksakalių buvo 14 (9 italai, 5 vokiečiai), taip pat minima, jog už dirbinius buvo atsiskaitoma dar 14 auksakalių ir 8 pameistriams. Pasak mokslininkės, net jei ir nėra aišku, kiek iš viso auksakalių dirbo, šie skaičiai įspūdingi.

Tai rodo, kad XVI a. prie valdovo dvaro veikė stiprus auksakalystės centras10.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai taip pat užsakydavo dirbinių pas kitų kraštų juvelyrus: XVI a. auksakalystės kūriniai, dažnai inkrustuoti brangakmeniais, liudija glaudžius ryšius su stambiausiomis ir populiariausiomis to meto Vakarų Europos juvelyrų dirbtuvėmis11.

Nuo seno papuošalai ir jų žaliava pasiekdavo Lietuvą prekybiniais keliais. XVI a. karališkose sąskaitose minimas juvelyrikos pirklys ir auksakalys Mikalojus Nonhartas iš Niurnbergo; juvelyrinius dirbinius Žygimantui Augustui pardavė prancūzas Johanas Kredas (Joannes Crede), Pietras Garnjė (Pietro Garnier)12.

Papuošalus ir jų gaminimo techniką taip pat platino juvelyrai, atkeliavę dirbti į Lietuvą iš kitų kraštų (Rusios, Vokietijos, Italijos). Dažnai juvelyrai vykdavo drauge su valdovo dvaru (pvz., iš Krokuvos į Vilnių). Kartu su Bonos Sforcos dvaru atkeliavo italų auksakaliai.

Papuošalai su brangakmeniais buvo atvežami į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir kaip dovanos, taip pat plito per asmeninius ryšius, pavyzdžiui, su kraičiais.

ARCHEOLOGINIAI IR ISTORINIAI DUOMENYS Senajame geležies amžiuje (I–IV a.) Lietuvoje rasta papuošalų, dengtų emaliu ir puoštų mėlynomis akutėmis13. Vėliau dirbinius imta inkrustuoti stiklu. Viduriniame geležies amžiuje (V–IX a.) mėlynomis stiklo akutėmis puoštos smeigtukų galvutės, kabučiai, žiedas iš Užpelkių k. (prie Palangos) Nr. 3314. Nuo XIII– XIV a. atsiranda dirbinių, inkrustuotų akmenimis. Stakliškių (Prienų r.) lobio papuošalai inkrustuoti kalnų krištolu, ametistu, malachitu, topazais15. Geliogalių (Ukmergės r.) ir Kretingos lobių apvarų pakabučiai inkrustuoti greičiausiai kalnų krištolu16. Skrebinų senkapyje 20–30 metų moters kape rastas žiedas, inkrustuotas stiklu ar lazuritu17. Kernavės kapinyne Viduramžių mieste Pajautos slėnyje aptikta žiedų, dekoruotų kalnų krištolu ir stiklu18.

10 Vitkauskienė B. R. „Amatininkai, architektai ir dailininkai LDK valdovų dvare“, in: Lietuvos pilys, t. 2, Vilnius, 2006, p. 58–59.

11 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė, Vilnius, 2001, p. 50.

12 Vitkauskienė B. R. „Amatininkai, architektai ir dailininkai LDK valdovų dvare“, p. 58–59.

13 Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1986, p. 213.

14 Tautavičius А. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996, p. 239, il. 113–114, 239, 242, 257–258.

15 Daugudis V. Stakliškių lobis, Vilnius, 1968, p. 7–8.

16 Ibid., p. 11.

17 Tyrimų autorius V. Urbanavičius nurodo, kad inkrustacija yra iš stiklo, žr. Urbanavičius V. Sugrąžinta praeitis, Vilnius, 2011, p. 107; E. Svetikas teigia, kad inkrustacija – lazuritas, žr. Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.– XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009, t. 1, p. 358–359, il. 352 : 2.

18 Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a., Vilnius, 2005, p. 72.

V o l U M EN

II

Žiedų su stiklo akutėmis rasta ir Lietuvos senkapiuose, Vilniuje Latako gatvėje buvusiose stačiatikių kapinėse, Nemuno aukštupio jotvingių kapuose su krūsnimis, rusų žemių centruose, lobiuose.

Teigiama, kad žiedai su stiklo akutėmis – tipiškas miestiečių papuošalas19. Naugarduke per archeologinius tyrimus rastos juvelyro dirbtuvės rodo, kad mokėta apdirbti kalnų krištolą20.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje per archeologinius tyrimus taip pat buvo aptikta juvelyrinių akmenų: kalnų krištolo, chalcedono, karneolio, gagato, koralo, gintaro žaliavos ir dirbinių21.

Tiriant katedros požemius rasta auksinių, sidabrinių paauksuotų papuošalų ir karališkųjų insignijų: žiedų su safyru, stik­ lu22 ir perlu23. Vilniaus katedros lobyne saugomas relikvijorius su žiedu, inkrustuotu safyru24, o iš istorinių šaltinių žinoma apie pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus žiedus su safyru ir beriliu25.

Smaragdas aukso apsode rastas tiriant prezidentūrą26, XVI a. auksinis žiedas su deimantu – Klaipėdos piliavietėje27, XV a. sidabriniai paauksuoti auskarai, inkrustuoti turkiais ir perlu28, ir XV a. sidabrinis žiedas su kalnų krištolo akute29 – Trakuose. Slėpsnių kaimo (Joniškio r.) vietoje rastas XVI a. vid.–XVII a. pirmos pusės sidabrinis paauksuotas žiedas su ametisto (?) akute30.

Nuo Jogailos ir Vytauto laikų (XIV a. pab.) katedroje imta kaupti liturginius reikmenis ir drabužius, davusius pradžią katedros lobynui31. Šie dirbiniai dažnai puošti stiklu ir / arba bran­ gakmeniais: granatais, kalnų krištolu, špineliais, chalcedonais, ametistais, perlais, rubinais, deimantais, topazais, safyrais, smaragdais, turmalinais, chrizoprazais, citrinais, turkiais, serdolikais32.

Iš istorinių šaltinių žinoma apie Lietuvos valdovų žiedus: Vengrijos, Vokietijos ir Čekijos karaliaus, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio žmona imperatorienė Barbora Vytautui atsiuntusi auksinį žiedą su smaragdu33. Kazimieras Jogailaitis buvo palaidotas su auksiniu žiedu, inkrustuotu turkiu (žiedas saugomas Vavelio katedros lobyne, Lenkijoje)34. Laidojant Aleksandrą jam po galva katedroje buvo 19 Ibid., p. 73.

20 Зверуго Я. Верхнее Понеманъе в IX–XIII вв., Минск, c. 129–130.

21 Šie dirbiniai pristatomi kitoje publikacijoje.

22 Vilniaus katedros lobynas. Albumas, sudarytojai R. Budrys, V. Dolinskas, Vilnius, 2002, il. 10, 11.

23 Ibid., il. 12–14.

24 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 354, il. 348; Vilniaus katedros lobynas, il. 2–4.

25 Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wilenskiej (1387–1507), wydali J. Fijałek i W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1, s. 58.

26 Luchtanienė D. Archeologiniai tyrimai plotuose (16 ir 17) Vilniuje, Reprezentacinių rūmų ansamblio teritorijoje (AtR-45), 1997, Vilnius, 1998, p. 7. Ataskaitos Nr. B 2953 (Lietuvos istorijos institutas).

27 Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija, Vilnius, 2002, il. 26.

28 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, Vilnius, 2011, p. 281–282, il. 6–7; http://www.lnm.lt/naujienos/537. html?task=view (žiūrėta 2012 12 05).

29 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 282, il. 25–26.

30 Vasiliauskas E. „Senovės gyvenvietės ir kaimavietės Joniškio rajone“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 252, il. 4.

31 Zujienė G. Lobyno istorija (nuo įkūrimo iki šių dienų); http://www.bpmuziejus.lt/pop_straipsniai. php?id=262 (žiūrėta 2012 12 05); Vilniaus katedros lobynas.

32 Vilniaus katedros lobynas, p. 235–249.

33 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lituaniae 1376–1430. Collectus opera Antoni Prochaska, Cracoviae, 1882, p. 859.

34 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 351–352, il. 346.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

349

padėti du auksiniai žiedai su turkiais, o jo lobyno inventoriuje, surašytame 1506 m. liepos 24–25 d. prieš valdovo mirtį Lydoje, minimi 27 žiedai. Kai kurie jų puošti safyru, deimantu, smaragdu, rubinu, turkiais35. Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Stepono Batoro signetinis žiedas36. Žygimanto Augusto lobyną aprašė popiežiaus pasiuntinys Bernardas Bondžovanis (Bernardo Bongiovanni). Jis teigė, kad Žygimanto Augusto turtams neprilygsta net popiežiaus ir Venecijos dožų lobiai: „Iš viso aš mačiau tiek brangakmenių, kad net nebūčiau galėjęs pagalvoti, jei nebūtų tekę susidurti.“37 Lobyne, be daugybės reto darbo kūrinių, minima šešiolika dėželių, pilnų brangenybių, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, taip pat Ispanijos ir Sicilijos karaliaus Karolio V brangakmenis ir deimantais puoštas medalis, daugybė keturkampių ir nusmailėjančių rubinų ir smaragdų, kepurė, nusagstyta smaragdais, rubinais, deimantais, 15 000 svarų paauksuoto sidabro, deimantinių ir smaragdinių plokštelių, perlų, didelis safyras, daugybė papuošalų38.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių žmonų kraičių aprašuose taip pat yra informacijos apie puikiausius juvelyrinius dirbinius: 1495 m. Aleksandro žmonos Elenos kraityje minimi ikona iš karneolio, deimantai, rubinai, raudonieji špineliai, perlai, auksiniai papuošalai39.

Kotrynos Jogailaitės 1562 m. sudarytame kraičio apraše vardijami papuošalai su smaragdais, perlais, deimantais, rubinais, safyrais, taip pat puošti emaliu40. Susituokusi su Suomijos kunigaikščiu Jonu III Vaza, ji išvyko į Suomiją. Dalis karalaitės brangenybių buvo išgrobstyta, žuvo gaisruose. Liko tik keli dirbiniai, tarp jų pakabutis su C raide, puoštas brangakmeniais. Karalaitės kraičio apraše minimas papuošalas rastas 1833 m. jos karste41.

Lotynų kalba publikuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos žmonai Liudvikai Marijai Gonzagai 1646 m. įkeistų papuošalų inventoriai. Planuodamas Europos valdovų koaliciją žygiui prieš Osmanų imperiją, valdovas už 660 000 florentinų įkeitė papuošalus, sidabro ir aukso dirbinius. Įkeičiant buvo sudarytas papuošalų inventorius, jame minimi 42 kaklo vėriniai-grandinėlės, 22 auskarų poros, 15 pavienių auskarų, 22 galvos raiščiai, dirželiai, grandinėlės, didumą dirbinių sudarė įvairūs pakabučiai, inkrustuoti brangakmeniais ir perlais. Antri pagal brangumą į auksą inkrustuoti du dideli nusmailinti perlai42.

Istoriniuose šaltiniuose minimos brangakmeniais puoštos valdovų kepurės. Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski), rašy35 Papee Fr. Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia, t. 19, Cracoviae, 1927, p. 542–543; Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 351–352.

36 Wawel 1000–2000, Wystawa Jubileuszowa. Iliustracje, t. 3, Kraków, 2000.

37 Archivio di Stato di Firenze, Carte Strozziane 312, f. 288r–292v; Biblioteca Nazionale Centrale di Firenze, Magliabech, CI XXX, 121; Biblioteca Nazionale Marciana di Venezia, Classe It. VII. 932 (9011), f. 6v–7r; vertimas į lietuvių kalba publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 229.

38 Archivio di Stato di Firenze, Carte Strozziane 312, f. 288r–292v; Biblioteca Nazionale Centrale di Firenze, Magliabech, CI XXX, 121; Biblioteca Nazionale Marciana di Venezia, Classe It. VII. 932 (9011), f. 6v–7r; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 229–230.

39 Хорошкевич А. Л. „Из истории дворцового делопроизводства конца XV в. Опись приданого великой княжны Елены Ивановны 1495 г.“, in: Советские архивы, Москва, 1984, Nr. 5, c. 32–33; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 69.

40 Janonienė R. „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2006, p. 23–27.

41 Ibid., p. 23.

42 Portofolio królowej Marii Ludwiki, wydał E. Raczyński, t. 1, Poznań, 1844, s. 29–32; Antanavičius D. „Vladislovo IV Vazos Liudvikai Marijai Gonzagai 1646 m. įkeistų papuošalų inventoriai“, in: Istorijos šaltinių tyrimai, Vilnius, 2010, kn. 2, p. 219–224.

350

damas praėjus daugiau kaip 70 metų po valdovo karūnacijos, mini, kad per šią ceremoniją Žygimantui Senajam buvo uždėta raudono aksomo kepurė, apsiūta brangiaisiais akmenimis43. 1601 m. Žygimantas Vaza, priimdamas pasiuntinius iš Maskvos, buvo pasipuošęs juoda vokiška kepure, palei kraštus nusagstyta segėmis su brangakmeniais (didžioji segė su plunksna)44.

XVI a. aukščiausiojo luomo asmenys mėgo puoštis auksinėmis grandinėlėmis, segėmis, inkrustuotomis brangakmeniais, auksiniais žiedais su emaliu ir brangakmeniais, auskarais, apyrankėmis. Brangakmeniais buvo puošiama visa apranga ir jos priedai.

BRANGAKMENIŲ TYRIMAI Archeologų rastus dirbinius su brangakmeniais konservavo ir restauravo Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų restauratoriai Jurgita Kalėjienė, Rima Niunkienė, Aldona Skučienė, Dainius Šavelis. Pirminę radinių metalų lydinių sudėtį nustatė A. Skučienė. Išsamius metalų lydinių tyrimus atliko Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijos prabuotojos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, Jūratė Veikšienė, Nomeda Karbočienė.

Brangakmenius tyrė Lietuvos prabavimo rūmų Bran­ gakmenių laboratorijos ekspertai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas. Rentgenologinius tyrimus Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre atliko Jurgis Pilipavičius. Laboratorijoje brangakmeniai tirti nedestrukciniais metodais naudojant gemologinę įrangą: mikroskopą „Nikon“, ultravioletinės šviesos lempą, deimantų šilumos laidumo ir atspindžio matuoklį, poliariskopą, dichroskopą, refraktometrą, rentgeno fluorescencinį spektrometrą, įtvirtintų brangakmenių masės skaičiavimo prietaisą, elektronines laboratorines svarstykles. Buvo nustatomi brangakmenių matmenys ir masė, forma, spalva, švarumas, defektai. Akmenų svoris skaičiuojamas karatais. 1907 m. tarptautinio matų ir svorių komiteto konferencijoje Paryžiuje buvo priimtas metrinis karatas, lygus 200 miligramų (mg) arba 0,2 gramo (g). Iki tol karato masė kito, todėl istorinių brangakmenių masė tų laikų skaičiavimais ir šių dienų matais gali nesutapti.

Brangakmeniai taip pat buvo tirti dėl galimų dubletų ar tripletų. Dažnai ir istorinių, ir šių laikų juvelyrinių dirbinių inkrustacijoms naudoti brangakmenių dubletai arba tripletai, akmenį suklijuojant iš dviejų ar trijų dalių – viršutinė dalis būdavo brangakmenis, apatinė (-ės) – pigesnio mineralo ar pakaitalo: stiklo, granato ar kvarco45. Taip juvelyras apgaudavo užsakovą. Ištyrus Valdovų rūmų teritorijoje aptiktus radinius, dubletų ar tripletų nerasta – radiniai inkrustuoti tikrais brangakmeniais.

Perlai tirti kaip ir kiti brangakmeniai, bet prireikė papildomo – rentgenologinio – tyrimo, padėjusio nustatyti, ar perlai tikri 43 Stryjkowski M. O początkach, wywodach, dziełnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przedtym nigdy od żadnego ani kuszone, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprejmie pilnego doświadczenia, opr. J. Radziszewska, Warszawa, 1978, s. 598; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 71.

44 Памятники дипломатических сношений Московского государства в Польско-Литовским государством, изд. С. А. Белокуров, Москва, 1912, 4, с. 106–108, 128, 163, 164; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 238.

45 Bennett D., Mascetti D. Understanding Jewellery, printing in England on Consort Royal Satin from Donside Mills, Aberdeen, by Antique Collectors‘Club Ltd., Woodbridge, Suffolk IP12 1DS,1994.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

(1 il.). Juolab kad archeologas Eugenijus Svetikas, rašydamas apie katedroje rastą XV a. žiedą su perlu, teigė, kad perlai yra organinės kilmės ir tiek amžių išlikti negali, todėl žiedas esąs inkrustuotas ne perlu, o emaliu46.

Natūralius perlus nuo imitacijų padeda atskirti peršvietimas rentgeno spinduliais – imitacinių perlų pjūvyje nematyti koncentrinių sluoksnių, būdingų natūraliems perlams, be to, natūralaus perlo centras būna netaisyklingos formos. Gemologinių ir rentgenologinių tyrimų išvados47 rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje archeologų rasti perlai yra natūralūs, gėlavandeniai (upiniai).

Inkrustuotas perlu žiedas, kurį E. Svetikas laiko tik emalio imitacija, yra natūralus48. Tad paneigta nuostata, kad natūralūs perlai tiek amžių neišlieka.

Iš viso rasti 9 papuošalai, inkrustuoti arba pagaminti iš brangakmenių (dar vieno papuošalo akmenys neindentifikuoti, nes prastai išlikę). Šie radiniai aptariami kiekvienas atskirai.

SIDABRINIS ŽIEDAS SU BRANGIAISIAIS AKMENIMIS Per archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas masyvus, keturkampe priekine dalimi žiedas49, inkrustuotas, kaip spėjama, brangiaisiais akmenimis (2, 3 il.). Žiedo centre esantį juodą suaižėjusį akmenį laiko keturi dantukai. Akmens šonuose buvo keturios šešialapės gėlytės (išliko trys) ir keturi ovalo formos akmens ar stiklo papuošimai (liko tik vienas). Akmenys prastai išlikę, nepavyko jų indentifikuoti. Žiedo lankelis puoštas geometriniu ornamentu. Papuošalo skersmuo – apie 1,8 x 1,9 cm. Sidab­ rinis žiedas paauksuotas, pagamintas iš 90 proc. sidabro lydinio.

Priekinė dalis prie lankelio tvirtinta lydmetaliu50. Sluoksnis, kuriame aptiktas žiedas, datuojamas XIV a. pab.–XV a. pr.51 Panašios „dėželinės“ konstrukcijos žiedai rasti tik Kernavės šventoriaus kapinėse ir Kriveikiškio kapinyne. Kernavės žieduose išlikusios dvi akutės inkrustuotos stiklu. Žiedai rasti 25–35 metų vyro, 30– 40 m. moterų ir nenustatyto amžiaus moters kapuose. Žiedas buvo užmautas vyrui ant kairės rankos piršto52. E. Svetiko nuomone, žiedai datuotini XV a. pirma puse53.

1. Perlo rentgenograma. Matyti įvėrimo konstrukcija ir vielutė (perlas Nr. 801, 1996 m. tyrimai Vilniaus Žemutinėje pilyje). Rentgenograma atlikta Prano Gudyno restauravimo centre, fotografas Jurgis Pilipavičius Pearl X-ray image. The threading and wire are visible (Pearl No. 801, Research conducted in 1996 at the Vilnius Lower Castle). X-ray produced at the Pranas Gudynas Centre for Restoration, photograph by Juozas Pilipavičius

2. Sidabrinis paauksuotas žiedas, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas A silver gold-plated ring from the turn of the 14th–15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

46 Aleksandravičius A. Kieno prisilietimas Vytauto Didžiojo perlą pavertė blizgučiu?, http://www.balsas.lt/ naujiena/508051/kieno-prisilietimas-vytauto-didziojo-perla-paverte-blizguciu (žiūrėta 2012 12 05); Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 342–349, il. 340.

47 Tyrimai atlikti Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas) ir Prano Gudyno restauravimo centre (atliko J. Pilipavičius). Tyrimų Nr. 10029899.

48 Lietuvos dailės muziejaus informacija.

49 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama), radinio inv. Nr. 1708.

50 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė, I. Žiūkienė, I. Smaliukienė). Tyrimų Nr. 10026657 ir 5.13–12.

51 Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Mokslinių tyrimų centras.

Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas. VŽP VR 2008 ŠRK išorės perkasos (archeologas P. Blaževičius) V plano dendrochronologinių pavyzdžių tyrimas. Dendrochronologė Rūtilė Pukienė. Vilnius, 2013; Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

52 Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė, p. 72–73, 109, il. 25; Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 357–358, il. 351.

53 Svetikas E. Ibid., p. 358, il. 351.

V o l U M EN

II

3. Sidabrinis paauksuotas žiedas, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas A silver gold-plated ring from the turn of the 14th–15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

351

SENIAUSIAS AUKSINIS ŽIEDAS SU GRANATU

4. Auksinis žiedas su granatu, XIV a. pab.–XV a. pr., fotografas Vytautas Abramauskas A gold ring with a garnet from the turn of the 14th–15th c., photograph by Vytautas Abramauskas

Seniausias auksinis inkrustuotas žiedas54, rastas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, datuojamas XIV a. pab.–XV a. pr.55 (4, 5 il.). Papuošalas inkrustuotas oranžiškai raudono kabošono (ovalo) formos granatu56, kurį laiko keturi dantukai (išliko trys). Žiedo lankelis puoštas grioveliu. Papuošalas pagamintas iš nevienalyčio aukso lydinio: dirbinio lankelis iš ne mažiau negu 60 proc., priekinė dalis – iš ne mažiau negu 50 proc. aukso lydinio57. Iš XVI a. istorinių šaltinių žinoma, kad granatais puoštų grandinėlių ir diržą turėjo Žygimanto Augusto trečioji žmona Kotryna Habsburgaitė58.

Granatais buvo inkrustuojami ir Katalikų bažnyčios liturginės paskirties reikmenys. Seniausia Lietuvoje išlikusi liturginė taurė, saugoma katedros lobyne, buvo puošta granatais ir stiklu (XV a. antra pusė)59. Vėlesniais laikais, XVI–XVII a., taip pat išliko liturginių reikmenų (dvi taurės, monstrancija), inkrustuotų šiais brangakmeniais60.

Svarbiausi granatų šaltiniai yra Čekijoje netoli Karlovi Varų (Karlsbado), Pietų Afrikoje ir JAV, mažesni – Rusijoje, Kinijoje, Austrijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Australijoje, Šri Lankoje. I a. romėnų istorikas Plinijus Vyresnysis mini, kad šis mineralas buvo kasamas aplink Alabandą – šiandienėje Turkijos teritorijoje61.

Seniausias granatas buvo rastas bronzos amžiaus kapuose Bohemijoje. Auksinių ir sidabrinių paauksuotų žiedų, inkrustuotų granatais ir perlais, žinoma iš germanų genčių teritorijos nuo I tūkstantmečio vidurio. Auksinių žiedų su granatais aptikta Gardine XIII–XIV a.62 ir Davyd Haradoke (Bresto apskritis, Baltarusija) XII–XIII a.63

PAPUOŠALO ARBA PAPUOŠIMO DETALĖ SU GRANATU IR PERLU Įdomi sidabrinė paauksuota papuošalo ar papuošimo detalė64 rasta XIV a. pabaigos sluoksnyje (6 il.). Ji inkrustuota oran54 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama), radinio inv.

Nr. 1709; Tarp kasdienybės ir prabangos, 2011, p. 98, il. 255; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, p. 241, il. 407.

5. Auksinis žiedas su granatu, XIV a. pab.–XV a. pr., LPR BTL A gold ring with a garnet from the turn of the 14th–15th c., LPR BTL

55 Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Mokslinių tyrimų centras.

Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas. VŽP VR 2008 ŠRK išorės perkasos (archeologas P. Blaževičius) V plano dendrochronologinių pavyzdžių tyrimas. Dendrochronologė Rūtilė Pukienė. Vilnius, 2013; Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

56 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas). Tyrimų Nr. 10026676.

57 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė, I. Žiūkienė, I. Smaliukienė). Tyrimų Nr. 5.13–12, 10026658.

58 Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų: XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai, Vilnius, 2005, p. 71.

59 Vilniaus katedros lobynas, p. 235.

60 Ibid., p. 237, 240, 243.

61 Webster R. Gems: their sources, descriptions and identification, Oxford, 1994.

62 Aрхеологическое нацледие Беларуси, Минск, 2012, c. 152.

63 Skarby wieków średnich, Warszawa, 2007, s. 123, il. 113.

64 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

352

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

žiškai raudonu kabošono (ovalo) formos granatu. Prie šio dirbinio plona vielyte, suirusia išėmus iš žemės, buvo pritvirtintas apvalus, pilkas, upinis (gėlavandenis) perlas65. Papuošalo ar papuošimo detalės metalo tyrimai leidžia spėti, kad visų radinio dalių pagrindas – sidabro lydinys, kuriame yra apie 90 proc. sidabro66.

Perlu ir turkiais inkrustuoti sidabriniai paauksuoti auskarai rasti ir 2010 m. per archeologinius tyrimus Trakuose, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje, XV a. pradžios turtingame 35–45 m. moters kape67. Įdomu pastebėti, kad nors auskarų konstrukcija skiriasi, kabučiai analogiški Vilniaus Žemutinėje pilyje aptiktiems auskarams, datuojamiems 1382–1404 m.68 XV a. auksinis žiedas su perlu rastas tyrinėjant katedros požemius69. Mokslininkų spėjimais, jis galėjęs priklausyti Vytautui70, Aleksandrui71, Vilniaus vyskupui72 ar kitam kilmingam asmeniui, palaidotam Vilniaus katedroje. Nesant užtektinai duomenų, žiedo priskyrimas kuriai nors istorinei asmenybei vis dar lieka hipotetinis.

Vilniaus Žemutinėje pilyje, katedroje ir Trakų bažnyčios šventoriuje rasti perlai greičiausiai yra seniausi išlikę perlai Lietuvoje.

Vytauto laikų istoriniai šaltiniai byloja, kad XIV–XV a. perlais puoštos pirštinės buvo vertinga dovana. Vytauto žmonai Onai ir jos svitos dvariškėms buvo dovanojama perlais puoštų šilkinių pirštinių, kainavusių 8 markes (pavyzdžiui, geras žirgas tais laikais kainavo 6 markes)73. Maskvos Kremliaus muziejinių vertybių rinkiniuose saugomas XV a. pirmo trečdalio stačiatikių liturginis drabužis – didysis sakosas, jame išsiuvinėtas ir Vytauto dukters Anastazijos Sofijos atvaizdas. Siuvinėta šilkiniais ir auksuoto sidabro siūlais, o kontūrai apsiūti perlais74. Taip siuvinėti diduomenės ir liturginę apranga buvo populiaru ir vėlesniais amžiais. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje taip pat aptikta sidabrinių paauksuotų siūlų ir iš auksinių siūlų supinta papuošimo juostelė75.

65 Tyrimai atlikti Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas) ir Prano Gudyno restauravimo centre (atliko J. Pilipavičius). Tyrimų Nr. 10026901, 10029899.

66 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė, I. Žiūkienė, I. Smaliukienė). Tyrimų Nr. 5.13–1, 10026881.

67 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, p. 281–282, il. 7; Jankauskas R., Barkus A., Urbanavičius A. „Preliminarūs 2010 m. archeologinių kasinėjimų antropologinės medžiagos tyrimų rezultatai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, Vilnius, 2011, p. 501; http://www.lnm.lt/naujienos/537. html?task=view (žiūrėta 2012 12 05).

6. Sidabrinė paauksuota papuošalo ar papuošimo detalė su granatu ir perlu, XIV a. pab., fotografas Vytautas Abramauskas A silver gold-plated piece of jewellery or a decorative part thereof with a garnet and pearl, late 14th c., photograph by Vytautas Abramauskas

1495 m Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos kraityje minima ikona, išraižyta karneolyje, jos aptaisai buvę iš aukso, puošti brangakmeniais ir perlais, taip pat auksinė sąsaga su brangakmeniais ir Naugardo perlais76.

1501 m. Aleksandro sąskaitose minimi perlai: 1 000 auksinių auksu suma (perlų skaičius nenurodytas) ir 200 auksinių auksu suma už keturis perlus, sumokėta turkams Gardine77. Tad remiantis rašytiniais šaltiniais, minimi Naugardo perlai ir pirkti iš turkų Gardine. Kijeve, Dievo Motinos Dešimtinėje cerkvėje, archeologai rado apgalvį, puoštą auksinėmis plokštelėmis ir perlais (XII a.)78.

Natūralių gėlavandenių perlų radimvietės: upės ir ežerai Amerikos žemyne, Škotijoje, Saksonijoje, Bavarijoje, Švedijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir Kinijoje. Perlai ir perlų papuošalai minimi vedose, šumerų raštuose, Biblijoje. Vėliau šie brangakmeniai pasklido po visą Europą79.

68 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 metų archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1196; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 199; http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/auskaras (žiūrėta 2012 12 05).

69 Kitkauskas N. Vilniaus katedra, Vilnius, 1976, p. 35, il. 20; Vilniaus katedros lobynas, il. 12.

70 Svetikas E. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto investitūros žiedas“, in: Lituanistica, t. 54, 2008, Nr. 2(74), p. 14–29; Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 343, il. 340.

71 B. R. Vitkauskienės nuomonė: http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=1535203 (žiūrėta 2012 12 05).

72 Gudavičius E. Lietuvos istorija, t. 1, Vilnius, 1999, p. 305.

73 Petrauskas R. „Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2003, Nr. 1–2, p. 43; Čapaitė R. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė pagal jo ir amžininkų korespondenciją, in: Alytaus miesto istorijos fragmentai, Alytus, 2001.

74 Guzevičiūtė R. „Du Sofijos Vytautaitės atvaizdai: epochos įtaka kostiumo interpretacijai“, in: Lietuvos pilys, t. 3, 2007, p. 133.

75 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija, plotas 7. Ruda molinga žemė su plytų, stiegių ir grindų plytelių duženomis H abs. 91,45–92,80 m. Radinio inv. Nr. M 500; Rackevičius G. Radvilų rūmų (III oficinos Vilniaus Žemutinėje pilyje) teritorijos 2000 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Radinio inv. Nr. 477–479; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 336.

V o l U M EN

II

76 Хорошкевич А. Л. „Из истории дворцового делопроизводства конца XV в. Опись приданого великой княжны Елены Ивановны 1495 г.“, c. 32–33; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 69.

77 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007, p. 283–284.

78 Церква Богородiцi десяtiнна в Кieв, Кieв, 1996, c. 49.

79 Farn A. E. Pearls: natural, cultured and imitation, 1991; Webster R. Gems.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

353

dirbinius ir aprangą, minima Kotrynos Jogailaitės 1562 m. kraičio apraše, ten nurodoma, kad kai kurie perlai yra iš Rytų85.

Perlai buvo veriami į vėrinius, jais puošti auskarai, kabučiai, kryželiai, grandinėlės, apyrankės, žiedai, galvos apdangalai, drabužių dalys, visi drabužiai, taip pat aprangos priedai (diržai, pirštinės ir kt.). Išlikusi italo J. J. Karaglijo signuota Bonos Sforcos kamėja su perlu (1554 m., saugoma Metropoliteno muziejuje Niujorke)86 ir Kotrynos Jogailaitės kaklo papuošalas (1546 m., saugomas Upsalos apskrities apygardos muziejuje Švedijoje)87, apa­tinę jo dalį taip pat turėjo puošti, kaip žinoma iš kraičio aprašo, perlas. Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Žygimanto Augusto auksinis kabutis, puoštas brangiaisiais akmenimis ir perlais, vaizduojantis erelį (XVI a. vid.)88. Panašūs kabučiai, ypač su apatinėje dalyje kabančiu didesniu perlu, XVI a. buvo populiarūs visoje Europoje ir nešiojami vyrų ir moterų89. XVI–XVII a. perlais taip pat dabinosi didikės, jie minimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų inventorių bylose90.

Perlais puošti kai kurie Katalikų bažnyčios reikmenys, liturginiai drabužiai. Katedros lobyne saugomas XVI a. vidurio relikvijorius ir du XVII a. pr. arnotai91, puošti šiais brangakmeniais.

7. XVI a. perlai, fotografas Vytautas Abramauskas 14th-century pearls, photograph by Vytautas Abramauskas

ŽIEDAS SU DEIMANTU

XVI A. PERLAI Valdovų rūmų pietinio korpuso vakariniame priestate archeologai aptiko tris mažesnius ir du didesnius perlus80 (7 il.). Viename perle įverta auksinė vielutė (įvėrimo konstrukcija pagaminta iš švino) (1 il.). Vielutės lydinį sudaro 88 proc. aukso81.

Perlai rožiniai, balti, gelsvi – dėl ilgaamžiškumo galėję natūraliai pagelsti. Jų forma ovali, apvali, barokinė, netaisyklinga, masė 0,4–1,95 ct82. Šie perlai galėjo būti vėrinio ar kitokio papuošalo (auskaro, segės, apyrankės, pakabučio ar kt.) dalis, taip pat aprangos papuošimo, sagų detalės, buities ir liturginių reikmenų, drabužių puošybos elementai. Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge (Rusija) saugoma Žygimanto Senojo skrynutė, dovanota dukrai Jadvygai, ištekėjusiai už Brandenburgo markgrafo Joachimo II Hektoro (Joachim II Hector). Perlais puošta skrynutė pagaminta 1533 metais83.

Perlai buvo ypač mėgstami XVI a. Iš tapytų portretų ir išlikusių istorinių šaltinių žinoma, kad perlais puošėsi ir jais drabužius dabinosi Bona Sforca, Elžbieta Habsburgaitė, Barbora Radvilaitė, Kotryna Jogailaitė, Kotryna Habsburgaitė, Ona Jogailaitė, Liudvika Marija Gonzaga84. Daugybė perlų, puošusių juvelyrinius 80 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m. Juodžemio (dumblo) sl. Radinių inv. Nr. 801–804a; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 236; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, p. 290, il. 483; Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 107, il. 61; Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 5: 1996–1998 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 231, il. 150; Lietuvos archeologija, t. 24, Vilnius, 2003.

81 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė). Tyrimų Nr. 10029897.

82 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas). Tyrimų Nr. 10029899.

83 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 43.

84 Jedzinskaitė-Kuizinienė I. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenai, Vilnius, 2011, p. 21, 31, 33, 35, 48; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje; Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003; Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų; Matušakaitė M. Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius, 2010.

354

Vienas įspūdingiausių žiedų92, inkrustuotų deimantu, galėjo būti nešiotas XVI a.– XVII a. pirmoje pusėje (8, 9 il.).

Deimantas briaunotas, jo forma – keturkampė piramidė93. Jis puošia žiedlapių formos priekinę žiedo dalį, kuri dar puošta granuliacijos būdu suformuotais spurgeliais. Žiedo lankelis dekoruotas geometriniu ir augaliniu ornamentais, buvęs padengtas emaliu. Papuošalo skersmuo – 1,9 cm. Žiedas pagamintas iš nevienalyčio lydinio: lankelis iš 78–80 proc. aukso, brangakmenio aptaisas – iš 84 proc. aukso lydinio94.

Kitas žiedas su deimantu rastas tiriant Klaipėdos piliavietę. Jis datuojamas XVI amžiumi95.

Deimantai yra kiečiausi, brangiausi ir rečiausi brangakmeniai. Jie kasti Indijoje, jų taip pat yra Rusijoje, Australijoje, Kanadoje. Istorijos šaltiniai teigia, kad Indija prekiavo deimantais IV a. pr. Kr. Į Europą jie pateko VI–V a. pr. Kr.96 Nuo XIII a. vidurio 85 Janonienė R. „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, p. 23–27.

86 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 43; http://v1.valdovurumai.lt/Bylos/Iliustracijos/Istorija/20100810_19-VD_lg.jpg; http://www.metmuseum.org/toah/works-of-art/17.190.869 (žiūrėta 2012 12 05).

87 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 47; http://images.search.conduit. com/ImagePreview/?q=kotrynos%20jogailait%C4%97s%20papuo%C5%A1alas&ctid=WEBSITE&s earchsource=53&start=0&pos=1 (žiūrėta 2012 12 05).

88 http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Spanish_Pendant_16th_century.jpg (žiūrėta 2012 12 05).

89 http://larsdatter.com/pendants.htm (žiūrėta 2012 12 05).

90 Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų.

91 Vilniaus katedros lobynas, p. 237, 239.

92 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita. Radinio inv. Nr. 9023; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 236; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, p. 241, il. 406.

93 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas).Tyrimų Nr. 10026444.

94 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė, I. Žiūkienė, I. Smaliukienė). Tyrimų Nr. 5.13–12, 10026428.

95 Žulkus V. Viduramžių Klaipėda, p. 63, il. 26.

96 Webster R. Gems.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

deimantai ėmė pasiekti Europą iš Galcondos (Indija) ir Landako (Indonezija) deimantų kasyklų. XIV a. deimantų prekybos ir apdirbimo centras buvo Venecija. Amžiaus pabaigoje brangakmenių prekybos keliai per Veneciją driekėsi į Amsterdamą, Antverpeną ir Briugę97.

Deimantais puošėsi karališkosios ir didikų šeimos, jais buvo siuvinėjami drabužiai, dabinami liturginiai reikmenys.

Lietuvoje deimantai minimi XV a. pab. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo žmonai Elenai žiedą su rubinu, deimantu ir žaliu brangakmeniu98. Aleksandro lobyne būta žiedų su deimantu ir kitais brangakmeniais99. Vėlesniais laikais, XVI a., deimantai minimi Žygimanto Augusto lobyne – deimantinis medalis, kurio vienoje pusėje erelis su Ispanijos herbu, kitoje – dvi kolonos su raidėmis Plus ultra; kepurė, nusagstyta deimantais ir kitais brangakmeniais100. Jais puošėsi Bona Sforca, Barbora Radvilaitė, Kotryna Habsburgaitė, Kotryna Jogailaitė. Įspūdingame Kotrynos Jogailaitės kraičio apraše minima daugybė deimantų, dabinusių antkakles, pakabučius, pakabučius-medalionus, apyrankes, grandinėles ir kt.101 Šį laikotarpį atspindi ir 1931 m. rastos karališkosios įkapės. Patvinus Neriai ir vandeniui užliejus katedros požemius, buvo atlikti tyrimai ir aptikta užmūryta kripta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikais, Aleksandras palaidotas su dviem auksiniais žiedais ir karališkosiomis regalijomis, Barbora Radvilaitė – su karališkosiomis insignijomis ir papuošalais: auksine grandinėle ir trimis auksiniais žiedais, kurių vienas buvęs su dviem deimantais, kitas su briliantais, rubinu ir juodu emaliu, trečias vytas. Prie Elžbietos Habsburgaitės palaikų rasta karališkųjų insignijų ir auksinė grandinėlė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais102. Deja, visos šios vertybės yra dingusios (išliko tik Aleksandro kalavijas103, saugomas Lietuvos dailės muziejuje).

Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą jos buvusios paslėptos arba išvežtos.

1644 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose mirusi Vladislovo Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė, imperatoriaus Ferdinando II duktė, buvo pašarvota su deimantiniais auskarais104.

Maskvos pasiuntiniai, 1601 m. lankęsi Lietuvos valdovų rūmuose, atgabeno labai brangių daiktų. Imperatoriaus pirmtakui Dmitrijui ir Lietuvos valdovui sudarius sutartį, „įvyko graži ceremonija, per ją pasiuntinių rankos susijungė su karaliaus 97 http://www.allaboutgemstones.com/history_gem_cutting_regions.html [žiūrėta 2012 12 05].

98 Хорошкевич А. Л. „Из истории дворцового делопроизводства конца XV в. Опись приданого великой княжны Елены Ивановны 1495 г.“, c. 32–33; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 69.

8. Auksinis žiedas su deimantu, XVI a.–XVII a. I p., fotografas Vytautas Abramauskas A gold ring with a diamond, 16th–first half of the 17th c., photograph by Vytautas Abramauskas

9. Auksinis žiedas su deimantu, XVI a.–XVII a. I p., LPR BTL A gold ring with a diamond, 16th–first half of the 17th c., LPR BTL

99 Papee Fr. Acta Alexandri, p. 542–543.

100 Archivio di Stato di Firenze, Carte Strozziane 312, f. 288r–292v; Biblioteca Nazionale Centrale di Fi renze, Magliabech, CI XXX, 121; Biblioteca Nazionale Marciana di Venezia, Classe It. VII.932 (9011), f. 6v–7r; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 229.

101 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 231; Janonienė R. „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, p. 23–27 .

102 Kitkauskas N. Vilniaus arkikatedros požemiai, Vilnius, 1993, p. 34–37.

103 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 39.

104 Radziwiłł A. S. Memoriale rerum gestarum in Polonia 1632–1656, opr. A. Przyboś i R. Źelewski, t. 3, Wrocław, 1972, s. 169–172; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.– XIX a. pradžioje, p. 382.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

355

ranka virš gryno aukso kryžiaus, puošto didžiuliais perlais ir deimantais“105.

Katedos lobyne saugomos XVII–XVIII a. monstrancijos ir relikvijorius106, puošti deimantais.

ŽIEDAS SU RUBINU

10. Auksinis žiedas su rubinu, XVI a. pab., fotografas Vytautas Abramauskas A gold ring with a ruby, late 16th c., photograph by Vytautas Abramauskas

Kitas puikaus juvelyro darbo žiedas107 su rubino akute rastas XVI a. pabaigos sluoksnyje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakariniame korpuse (10, 11 il.). Žiedas inkrustuotas ryškiai raudonu ovalo formos rubinu. Viršutinė brangakmenio dalis – briaunota, stačiakampio formos. Apatinė dalis dengta tvirtinimu, bet iš vaizdo, kuris matomas mikroskopu, gemologai spėja, kad yra kabošono (ovalo) formos108. Žiedas pagamintas iš ne mažiau nei 89 proc. vienalyčio aukso lydinio109. Skersmuo – 1,7 cm, žiedas puoštas geometriniu ornamentu ir emaliu. Tokių Renesanso epochos stilistikos žiedų yra XVI a. Europoje110. Panašus, tik didesnio skersmens ir kiek kitokios apdailos žiedas aptiktas katedroje ir priskiriamas Vilniaus vyskupui111.

Rubinas – brangiausia mineralo korundo atmaina. Pagrindinės rubino radimvietės yra Birma (Mianmaras), Tailandas, Kambodža, Indija, Šri Lanka, Kinija, Afganistanas, Pakistanas, Jungtinės Amerijos Valstijos ir Afrika112.

Rubinas dažniausiai minimas akmenų istorijoje. Ankstyvosiose kultūrose rubinai buvo ypač vertinami ir traktuojami kaip gyvenimo jėgos, sėkmės ir turto simbolis. Biblijoje rubinas minimas keturis kartus ir siejamas su grožiu ir išmintimi. Sanskrite šis akmuo vadinamas „brangakmenių valdovu“. Rubinai labai vertinti Rytuose, o vėliau, išplitę Europoje, tapo vienais populiariausių valdovų brangakmenių. Paprastai rubinais kartu su deimantais buvo puošiami prabangūs juvelyrikos dirbiniai ir jie vertinti kaip karališkosios galios simbolis113.

XV a. pabaigos istoriniai šaltiniai mini Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos turėtą auksinį žiedą su brangakmeniais ir rubinu bei dvi auksines sąsagas su rubinais ir kitais brangakmeniais114. Aleksandro registre įrašytos penkios auksinės ir auksuotos grandinėlės, ant jų pakabintos gemos, ru105 Cilli A. Historia delle sollevationi notabili sequite in Polonia gl’anni del Signore 1606, 1607 e 1608.

E dell’ationi Heroiche e memorabili imprese fatte in Moscovia dall’Invittisisimo Sigismondo III re del Gran Regno di Pollonia e de Sveti, Gotti e Vandalii Re Hereditario [...], Pistoia, 1627, p. 59–60; verti mas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 354–355.

106 Vilniaus katedros lobynas, p. 241–242, 247.

107 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Rūsys X, palei V sieną. Radinio inv. Nr. M 210; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, p. 334; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, p. 241, il. 405.

108 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje (tyrė brangakmenių ekspertai V. Kisielienė ir M. Čebatariūnas).Tyrimų Nr. 10026226.

11. Auksinis žiedas su rubinu, XVI a. pab., LPR BTL A gold ring with a ruby, late 16th c., LPR BTL

109 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje (tyrėjos J. Veikšienė, N. Karbočienė, I. Žiūkienė, I. Smaliukienė). Tyrimų Nr. 5.13–12, 10026220.

110 Болъшая иллюстрированая энциклопедия древностей, Прага, 1980, илл. LVI, c. 304, илл. 367; Kunz G. F. Rings for the finger, Philadelphia and London, 1917; http://www.larsdatter.com/rings-4.htm.

111 Vilniaus katedros lobynas, p. 235, Nr. 11.

112 Webster R. Gems.

113 Ibid.

114 Хорошкевич А. Л. „Из истории дворцового делопроизводства конца XV в. Опись приданого великой княжны Елены Ивановны 1495 г.“, c. 32–33; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 69.

356

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

binas ir safyras, taip pat minimi žiedai su rubinu ir kitais brangakmeniais115. Papuošalais su rubinais puošėsi ir jais dabintus drabužius nešiojo karališkosios Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto šeimos. Popiežiaus pasiuntinio B. Bondžovanio žiniomis, Žygimanto Augusto lobyne būta daugybės rubinų116. Šiais bran­ gakmeniais taip pat puošėsi didikai ir bajorai.

Katedros lobyne saugoma XVII–XVIII a. taurė ir monstrancijos, puoštos rubinais117.

Išvados • Tiriant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritoriją, rasti XIV–XVII a. devyni auksiniai ir sidabriniai paauksuoti papuošalai su brangakmeniais: žiedai su granatu, rubinu, deimantu, papuošalo arba papuošimo detalė su granatu ir perlu, penki perlai.

• Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje atlikus išsamius brangakmenių tyrimus nustatyta, kad radiniai inkrustuoti tikrais brangakmeniais.

• Granatai ir perlas – seniausi brangakmeniai, aptikti per Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius tyrimus (perlas – vienas iš seniausių Lietuvoje). Jie datuojami XIV a. pab.–XV a. pr. Šie brangieji akmenys buvo inkrustuoti į žiedą ir papuošalo arba papuošimo detalę.

115 Papee Fr. Acta Alexandri, p. 541–543.

116 Archivio di Stato di Firenze, Carte Strozziane 312, f. 288r–292v; Biblioteca Nazionale Centrale di Firenze, Magliabech, CI XXX, 121; Biblioteca Nazionale Marciana di Venezia, Classe It. VII. 932 (9011), f. 6v–7r; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 229.

117 Vilniaus katedros lobynas, p. 240, 241, 247.

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

357

Rasa Valatkevičienė, Violeta Kisielienė, Mindaugas Čebatariūnas

GE M STONES D IS C O V ERE D D U RING AR C HAEOLOGI C AL RESEAR C H OF THE PALA C E OF THE GRAN D D U KES OF LITH U ANIA IN THE V ILNI U S LO W ER C ASTLE Abstract In the 14th–first half of the 17th centuries, the Vilnius castles complex was one of the most important residences of the Lithuanian grand dukes. Archaeological research has complemented our historical information with unique discoveries: over three hundred items were unearthed. Among these finds, a number of very rarely found gold and silver jewellery items and decorative pieces with inlays are of particular interest. Nine gold and goldplated silver jewellery items with gemstones were found: a garnet ring, a ruby ring, a diamond ring, a piece of jewellery or a decorative part thereof with a garnet and a pearl, and five pearls. One find featuring what are believed to be gemstones on a ring cannot be determined due to the poor condition of the piece.

Having conducted comprehensive examinations of the gemstones at the Lithuanian Assay Office’s Gemstone Research Laboratory, it was confirmed that the piece of jewellery contained inlays of genuine gemstones.

358

The garnets and pearl are the oldest gemstones to be found during excavations at the Vilnius Lower Castle (the pearl being one of the oldest in Lithuania). They have been dated to the turn of the 14th–15th century. These gemstones were inlayed into the ring and the piece of jewellery or the decorative part of the piece.

The pearl from the 14th–15th century and the five 16thcentury pearls are natural freshwater pearls (sourced from a river). According to historical and art research sources, they could have been used in the decoration of either jewellery, clothing, interior household items or liturgical objects.

The ring from the late 16th century is set with a ruby and is analogous to other 16th-century European rings, testifying to the existence of common Europe-wide cultural trends in the Grand Duchy of Lithuania.

The ring set with a diamond dates to the 16th–early 17th century.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s X V I – X V II a . k a b i n e ta i Baldų istorija Lietuvoje dar gana mažai tyrinėta. Gal tai iš dalies lėmė menka istorinių baldų įvairovė Lietuvos muziejuose, specifinės literatūros stoka. Sukaupti XVI–XVIII a. baldų pavyzdžiai, saugomi Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, leidžia naujai pažvelgti į iki šiol menkai tyrinėtą sritį.

Straipsnio objektas yra XVI–XVIII a. labai plačiai paplitę baldai – kabinetai. Trumpai šis baldas apibūdinamas lietuvių kalba leistose enciklopedijose, bet plačiau apie kabinetus lietuviškai nėra rašyta. Šiek tiek juos aptarė Ona Mažeikienė 1986 m. išleistoje knygoje „XVII–XX a. I p. baldai“. Kabinetai šiame leidinyje priskiriami korpusiniams baldams ir apibūdinami kaip „spintelės su durelėmis, už kurių daugybė stalčiukų, skirtų pinigams, dokumentams, brangenybėms laikyti“1. Panašiai apibūdinama ir naujesniuose leidiniuose. Pavyzdžiui, „Dailės žodyne“ kabinetu vadinamas „universalus baldas – spintelės ir rašomojo stalo junginys“2. Žodis „kabinetas“, kilęs iš prancūzų kalbos (pranc. cabinet), turi kelias reikšmes. Pirmiausia kabinetu buvo vadinama nedidelė rūmų patalpa. Žodis cabinet XVII a. imamas vartoti kaip patalpos, skirtos kolekcijai, o ilgainiui ir kaip kolekcijos apibūdinimas, pavyzdžiui, Cabinet du Roi buvo vadinama Liudviko XIV tapybos ir skulptūrų kolekcija3. XVII a. kabinetu taip pat imta vadinti puošnų baldą, skirtą įvairiems prabangiems, egzotiškiems, asmeniniams daiktams arba tam tikroms kolekcijoms laikyti. Iš turimos ikonografijos galima matyti, kad kabinetuose buvo saugomi juvelyriniai dirbiniai, monetos, medaliai, dokumentai, koralai ir pan.

Kabinetai atsirado XVI a. Ispanijoje, čia tuo metu buvo paplitęs originalus baldas, vadinamas vargueño (kitaip bargueño), puoštas turtinga ornamentika, kuriai įtaką darė arabų menas4.

Vargueño kilo iš tam tikrų formų skrynių ir išpopuliarėjo Ispanijoje, kur buvo gaminami iki XVII a. pabaigos. Paprastai šie baldai gaminti iš riešutmedžio medienos, priekyje jie turėjo į apačią atidaromas duris su masyviu užraktu. Durų išorė būdavo gausiai puošta metalinėmis plokštelėmis, jų viduje paprastai būdavo rau-

1. Kabinetas, Vokietija, Augsburgas, XVI a. pab., fotografas Vytautas Abramauskas Cabinet, Germany, Augsburg, late 16th c., photograph by Vytautas Abramauskas Inv. Nr. VR-263

donas fonas. Baldo viduje simetriškai išdėstyti stalčiukai ir durelės dažnai puoštos drožinėtais architektūriniais elementais5.

XVI a. kabinetai labai išpopuliarėjo Šventosios Romos imperijoje, valdant Habsburgams – Karoliui V (Carlo V) ir jaunesniajam jo broliui Ferdinandui I (Ferdinand I)6. Pastarasis augo Ispanijoje, tad su juo ir jo aplinka tokio tipo baldai plito Europoje7. Pagrindiniais kabinetų gamybos centrais tampa Augsburgas, Niurnbergas ir Insbrukas. Kabinetų išorei ir vidui puošti pasitelkiama intarsijos technika. Tam naudojama įvairių rūšių mediena, sukuriamas piešinys dažnai atkartoja miestų vaizdus, pastatų griuvėsius, įvairias geometrines figūras, gamtą ir kt. Labai dažnai šių motyvų įkvėpimo šaltinis buvo Lorenco Šterio (Lorenz Stöer, dirbo 1555–apie 1620) sukurti grafikos darbai, paskelbti 1567 m. jo veikale „Geometria et Perspectiva“8.

1 Mažeikienė O. XVII–XX a. I p. baldai, Vilnius, 1986, p. 4.

2 Dailės žodynas, Vilnius, 1999, p. 177.

3 Spenlé V. „Der Kabinettschrank und seine Bedutung für die Kunst- und Wunderkammer des 17.

Jahrhunderts“, in: Möbel für die Kunstkammern Europas. Kabinettschränke und Prunkkassetten / Furniture For European Kunstkammer Collector’s. Cabinets and Caskets, hrsg. von G. Laue, München, 2008, S. 11.

4 Bulanda-Lenczowska S. Sepety z wieku XVI i XVII, Warszawa, 1986, s. 2; Šatavičiūtė L. „Kabinetas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 9, Vilnius, 2006, p. 106.

V o l U M EN

II

5 Colsman E. Möbel. Kleine Stilgeschichte des europäischen Möbels, Köln, 2005, S. 40–41.

6 Verta paminėti, kad Ferdinandas I 1521 m. vedė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio anūkę Oną Jogailaitę.

7 Colsman E. Möbel. Kleine Stilgeschichte des europäischen Möbels, Köln, 2005, S. 56–57.

8 Ibid., S. 56.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

359

2, 3. Kabinetai, Italija, Lombardija, XVI a., fotografas Mindaugas Kaminskas Cabinets, Italy, Lombardy, 16th c., photograph by Mindaugas Kaminskas Inv. Nr. VR-325, VR-326

Vienas analogiškas kabinetas, greičiausiai sukurtas Augsburge, saugomas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros, meno ir istorijos fonde. Nedidelis baldas išorėje gausiai puoštas. Intarsijos technika iš skirtingos rūšies medienos sukurti miestų vaizdai, žmonių ir paukščių figūros. Nedidelis baldas greičiausiai buvo kelioninis ir statomas ant stalo, tai rodytų jo puošyba visose pusėse. Manoma, kad muziejaus kabinetas sukurtas XVI a. pabaigoje. Deja, kaip labai dažnai būna kalbant apie baldus, kabineto autorystė nežinoma.

Būsimajai atkuriamų Valdovų rūmų ekspozicijai baldas įsigytas 2007 m. Venecijoje, restauruotas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre (restauratorius Robertas Švelnikas).

Be Augsburgo, Niurnbergo ir Insbruko, XVI a. atsiranda ir kiti stiprūs kabinetų gamybos centrai. Vienas įdomesnių buvo dabartinės Čekijos teritorijoje įsikūręs Chebas (ček. Cheb, vok.

Eger)9, jame kabinetų gamyba ypač paplito XVII amžiuje. Kiti dideli kabinetų gamybos centrai susiformavo Italijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. XVI–XVII a. Italijoje didžiausiu šių baldų gaminimo centru galima vadinti Florenciją. Čia kabinetai labai dažnai buvo dekoruojami vadinamąja pietra dura (it. kietas akmuo) technika. XVI a. atsiradusios technikos esmė – mozaika, sukurta iš spalvoto marmuro ir pusbrangių akmenų. Pagal parengtą piešinį būdavo išpjaunamos akmeninės plokštelės, jos klijuotos viena greta kitos ant lygaus medinio paviršiaus. Galiausiai visas paviršius būdavo nušlifuojamas, o gautoje mozaikoje atkartojamos geometrinės figūros, paukščių, augalų motyvai ir pan.10 Prabangių medžiagų naudojimas kabinetų gamyboje ir jų gausi puošyba turėjo rodyti asmens vietą visuomenėje, įtaką ir turimus turtus. Dažnai kabinetų gamybai naudotos ir tokios prabangios atvežtinės medžiagos kaip juodmedis, dramblio kaulas, vėžlių šarvas.

Valdovų rūmų muziejuje yra trys kabinetai, kurių gamybai naudotas juodmedis ir dramblio kaulas. Du sukurti XVI a.

Lombardijoje, greičiausiai Milane. Savo dydžiu ir kompozicija jie panašūs. Identiška ir jų paskirtis – siauruose kabinetų stalčiukuose buvo laikomos monetos arba medaliai. Deja, patys stalčiukai neišliko, įdomu tai, kad vieno kabineto viduje yra XIX a. nutapytas Sforcų giminės herbas su inicialais G B. Puošniausia kabinetų priekinė dalis, t. y. durelės, o tai leidžia daryti prielaidą apie buvusio savininko veiklą ir pomėgius. Kaulinėse plokštelėse juodos figūros pasidabinusios šarvais, jos laiko skydus ir ietis. Kitur kartojasi ginkluotės motyvų ir iš muzikos instrumentų sudarytos kompozicijos, augaliniai ornamentai. Abu kabinetai greičiausiai vėliau pritaikyti rakinti, vienas kabinetas turi rankenas šonuose.

Kabinetai įsigyti 2008 m. San Džustino mieste (Italija).

Trečiasis kabinetas, puoštas gausia augaline ornamentika, grotesko elementais, manoma, sukurtas Flandrijoje XVII amžiuje.

Puikiai išlikęs pavyzdys pasižymi dar viena labai svarbia kabinetų savybe – slaptais stalčiukais. Atidarę kabineto duris matome devynis stalčius ir vienas duris, jie visi dekoruoti iš kaulo ir juodmedžio atlikta ornamentine kompozicija. Atvėrus dureles, centre išryškėja vientisa ertmė. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio, išėmus tam tikrą elementą tolėliau išdėstyti trys maži stalčiukai. Panašūs kabinetai buvo gaminami ir Augsburge XVII a., bet šis pavyzdys greičiausiai atkeliavo iš Flandrijos. Baldas turi vieną stalčių apa9 Bulanda-Lenczowska S. Sepety z wieku XVI i XVII, s. 2.

10 Dailės žodynas, p. 126.

360

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

4. Kabinetas, Flandrija, XVII a., fotografas Vytautas Abramauskas Cabinet, Flanders, 17th c., photograph by Vytautas Abramauskas Inv. Nr. VR-240

čioje ir vientisą ertmę viršuje. Kabinetas įsigytas 2007 m. Italijoje ir restauruotas Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre (restauratoriai Arūnas Baublys, Bronislava Kunkulienė ir Rimvydas Derkintis).

Paskutinis kabinetas, saugomas Kultūros meno ir istorijos fonde, atspindi XVII a. antros pusės prancūzų amatininkų meistriškumą. Labai retas ir vertingas eksponatas įsigytas Vokietijoje 2008 metais. Kabinetas sukurtas Prancūzijoje apie 1653 m., spėjama, Paryžiuje veikusiose Žano Masė (Jean Macé) dirbtuvėse. Jose buvo pagaminta gana daug šio tipo kabinetų, dažnai jų užsakovas buvo karališkasis dvaras, o kabinetai būdavo dovanojami palankiems Europos kunigaikščiams11. Kabinetas susideda iš dviejų dalių – apatinės, panašios į stalą su dvylika kolonų, ir viršutinės – korpuso su durimis ir stalčiais. Labai dažnai šie kabinetai buvo puošiami mitologinėmis scenomis. Aptariamo kabineto paviršiuje, padengtame juodmedžiu, drožybos ir raižybos technika vaizduojama daugybė figūrų ir scenų. Viršuje – romėnų dievai Cerera ir Bachas, vykstantys į Neptūno ir Amfitritės vestuves. Kairiosiose duryse vaizduojama scena su taurę laikančiu Bachu, Venera ir Cerera. Ši scena greičiausiai sukurta pagal olandų dailininko Jano Senredamo (Jan Saenredam, apie 1565–1607) piešinio pagrindu Hendriko Golcijaus (Hendrick Goltzius, 1558–1617) sukurtą grafikos darbą12. Dešiniosiose duryse rodoma scena su Merkurijumi, padėjusiu galvą Venerai ant krūtinės. Visos scenos įrėmintos geometrinėmis kompozicijomis, kurios papildomos paukščių ir mitologinių būtybių figūromis, 11 Kunstgewerbemuseum im Schloss Köpenick. Werke der Raumkunst aus Renaissance, Barock und Rokoko, hrsg. von A. Schönberger und L. Lambacher, München, Berlin, London, New York, 2004, S. 66.

12 Vienas egzempliorius saugomas Metropoliteno meno muziejuje (The Metropolitan Museum of Art), http://www.metmuseum.org/Collections/search-the-collections/90021611?rpp=40&pg=2&rndkey= 20121023&ft=*&who=Hendrick+Goltzius&pos=44#fullscreen (žiūrėta 2012 10 23).

V o l U M EN

II

augaliniais ornamentais. Atvėrus kabineto duris, kurių paviršiuje išraižytos medžioklės scenos ir augaliniai motyvai, viduje yra 14 stalčių, puoštų raižytomis paukščių figūromis, ir dvejos nedidelės durelės. Už jų atsiveria mažos salės vaizdas su suktomis auksuotomis kolonėlėmis, sandrikais, baliustradomis, tapybos elementais. Kabineto viduje nustūmus kelias architektūriniais ir tapybiniais elementais puoštas dalis atsiveria dar keletas nedidelių stalčiukų. Baldas Lietuvoje nebuvo restauruotas, nes yra geros būklės, tačiau įrašas ant baldo atskleidžia, kad kabinetas buvo restauruotas 1982 metais.

XVII–XVIII a. kabinetų gamyba išgyvena geriausius savo laikus. Viena vertus, naudojamos labai įvairios medžiagos jiems dekoruoti (be jau minėtų, kabinetų gamybai gausiai imta naudoti tauriuosius metalus, gintarą), kita vertus, jų funkcijos tampa vis įvairesnės. XVI a. kabinetai buvo labiau asmeniniai ir mobilūs baldai, skirti asmeniniams daiktams saugoti, XVII–XVIII a. kabinetų paskirtis pasikeičia – savininkai juose ima laikyti specifines kolekcijas, kurias pristato savo svečiams, taip pat šie baldai dažnai traktuoti ir kaip svarbi patalpos interjero dalis. Jau minėta apie kabinetus, skirtus monetoms ir medaliams saugoti, tačiau XVIII a. gaminami kabinetai kitokio tipo kolekcijoms. Puikus pavyzdys 1774 m. švedų meistro Georgo Haupto (Georg Haupt, 1741–1784) sukurtas kabinetas 609 mineralų pavyzdžiams, kuriuos Švedijos karalius Gustavas III (Gustav III) padovanojo Kondė princui Liudvikui Juozapui (Louis Joseph, 1736–1818).

Kabinetas šiuo metu saugomas pirminėje savo vietoje Šantiji pilyje13. XVII–XVIII a. kabinetų gamybos geografija išplinta. Labai įdomūs ir specifinės puošybos šio tipo baldai gaminami toli už Europos ribų, pavyzdžiui, Japonijoje, Indijoje, Kinijoje.

13 Leksykon mebli. Antyki, pod redakciją Domenica Pivy, Warszawa, 2005, s. 25.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

361

5. Kabinetas, Žano Masė de Blua (1600–1672) dirbtuvės (?), Prancūzija, apie 1653 m., fotografas Vytautas Abramauskas Cabinet, from the workshop of Jean Macé de Blois (?)

(1600–1672), France, circa 1653, photograph by Vytautas Abramauskas Inv. Nr. VR-344

Kol kas dar nėra atliktas specialus tyrimas, susijęs su klausimu, ar kabinetų būta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau manytina, kad Renesanso ir Baroko laikais toks populiarus baldas tikrai neturėjo aplenkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Greičiausiai galima daryti prielaidą, kad kabinetai net buvo gaminami joje. Tokią prielaidą leistų daryti labai įdomus kabinetas, saugomas Trakų istorijos muziejuje (TIM inv. Nr. I8495), galbūt priklausęs Vendeno vaivadai Tomui Sapiegai. Kabinetas datuojamas XVII a. ir yra puoštas Sapiegų giminės herbu su inicialais aplink jį: TS WW TM WL, juos galima būtų perskaityti T(omasz) S(apieha) W(ojewoda) W(endeński) [I] M(arszalek) W(ileńskiego) T(rybunalu) L(itewskiego)14. Tačiau, be abejo, tiek šio kabineto, tiek ir daugelio kitų baldų istorijos dar nėra išsamiai atskleistos ir laukia nuodugnesnių studijų.

Valdovų rūmams įsigyti kabinetai buvo eksponuojami Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje. Pavienius šio tipo Valdovų rūmų muziejaus baldus buvo galima pamatyti laikinosiose parodose Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Jurbarko krašto muziejuje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ ir Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje. Ateityje kabinetus numatyta eksponuoti atkurtuose Valdovų rūmuose.

14 Avižinis D. „Kabinetas“, in: „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses stand for virtue, the Arrow for victory... The Sapiehas – statesmen, art patrons and collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy“, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 472.

362

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Dalius Avižinis

1 6 t h – 1 8 t h - c e n t u ry c a b i n e t s Abstract The article is about an item of furniture that was very popular in the 16th–18th centuries known as cabinets. The forerunner to the cabinet was the vargueño which originated in the 16th century in Spain whose construction and functionality was very similar to the cabinet. Under the rule of the Habsburgs, cabinets started being manufactured in the Holy Roman Empire, the main production centres being Augsburg, Nurnberg and Innsbruk. Other major production centres of this item of furniture were established in Italy, France and the Netherlands. Cabinets were particularly elaborately decorated, often incorporating a rich iconographic system.

Expensive, often imported materials were used in the production of such cabinets, including materials such as black-

V o l U M EN

II

wood, ivory, tortoise shell, silver, amber, semi-precious gemstones, etc. The elaborately decorated exterior of the cabinet had to reflect the owner’s status in society and their acquired wealth. The main purpose of cabinets was to store expensive and valuable objects (documents, goldsmithery, gemstones, corals, and such). Some cabinets had doors that could fold out and function as a writing desk.

The brief summary of the history and variety of cabinets is followed by a presentation of the cabinets featured in the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania. At present the museum has five such items of furniture that date to the 16th–17th century and illustrate the particularities of the different production centres.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

363

IN MEMORIAM

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

381

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (1930 03 10–2011 02 16) 2011 m. vasario 16-ąją netekome Justino Marcinkevičiaus.

Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos ėjo į Mokslų akademijos salę atsisveikinti su savuoju Poetu, šimtai tūkstančių, kad ir kur būdami, kartojo Lietuvą, Tautą, Kalbą šlovinančius ir sergstinčius žodžius... Vasario 19-ąją Tautos poetas Amžinybėn išlydėtas Antakalnio kapinėse.

Poetas visada palaikė Valdovų rūmų atkūrimo idėją, domėjosi tyrimais, savo palankią nuomonę atvirai reiškė televizijoje, radijuje. Valdovų rūmų muziejų rėmė dalyvaudamas jo organizuojamuose renginiuose, skaitydamas poeziją.

382

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

1. Justinas Marcinkevičius kultūros vakare „Lietuvos tūkstantmečio programa: idėjos ir darbai“, vykusiame 2009 m. gruodžio 16 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

2. Justinas Marcinkevičius iškilmingame jubiliejinių Žalgirio pergalės metų baigiamajame koncerte „Žalgirio atodangos“, kuris vyko 2010 m. lapkričio 9 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje, fotografas Vytautas Abramauskas

BE JUSTINO MARCINKEVIČIAUS Justinas Marcinkevičius – fenomenalus XX amžiaus antros pusės ir šio amžiaus pradžios kultūros reiškinys, intensyviai veikęs tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai nekalbėta.

Jis pajuto mentalinį tautos pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių ir pirmines liaudies dainos intencijas atitinkančių dainų, iškėlė istorinius tautos herojus ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio. Šiandien tinka pakartoti Justino Marcinkevičiaus Mokytojo (ir tiesiogine prasme – studijų profesoriaus) žodžius apie Maironį, pasakytus jo šimtmečiui, 1962 metais: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums – kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poveikio artizmu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei – žodžio, padėjusio mums apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta.“ Ne viskas tinka Justinui Marcinkevičiui (jo raštai, įskaitant ir vertimus, gausūs, daugiatomiai, vien eilėraščių – daugiau nei pusantro tūkstančio). Bet tinka Vinco Mykolaičio-Putino pasakymo šaknis – Justinas Marcinkevičius mums buvo (o daugeliui ir liks) daugiau negu poetas. Sunku apibūdinti tą daugiau, bet tai yra, veikia sąmonę, pozicijas, laikysenas, pasirinkimus.

Kartais ir didelius virsmus. Ir atrodo, kad tik tada, kai poetui pavyksta peržengti tą nematomą slenkstį, tarsi nusimesti odą, skiriančią nuo kitų, tas daugiau pasirodo kaip svarbiausias poeto likimo argumentas. Bet niekas negali būti daugiau, jei nėra poetas. Kai jau yra, varžybos (penketukai, dešimtukai...) nebetenka prasmės.

V o l U M EN

II

Poetas yra kūrybingos sąmonės archetipas. Jis išreiškia pirminį sąmonės intensyvumą, junglumą. Pačią pradžią, kuri niekur ir niekada nenustoja būti. Kad poetinės prigimties sąmonė tą pradžią savyje išsaugo. Nėra nieko, kas sąmonės, pradmeniškai atviros, negalėtų paliesti, sujaudinti, sužadinti, įkvėpti. Kalba yra erdvė (laukas), kuriame kūrybinga sąmonė įsitvirtina pirmiausia, jei ir pasuks filosofijos, dailės ar muzikos keliu. Žodžio paralelė išliko svarbi ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Justinas Marcinkevičius to giliojo kalbinio kūrybingumo buvo tarsi persmelktas; kas yra kalboje, kas gali būti iš jos sukurta, sukuriama tos kalbos tautai. Tautos kalba ir kalbos tauta poetui buvo didysis Vienis. Paskutinis Justino Marcinkevičiaus vaidmuo sau susikurtas, – iš pačių mažųjų, bet mitinės galios, suteiktos ir Vinco Krėvės. Tas vaidmuo – Piemens, ganančio gimtąją kalbą; rinkinio „Dienos drobulė“ eilėraštis „Kalbos ganymas“.

Paskutiniai poeto Justino Marcinkevičiaus norai, kuriuos šiandien suvokiame kaip testamentą, – ateities kartoms išsaugoti Gedimino kalną Vilniuje, Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje ir lietuvių kalbą išlaikyti valstybine. Iš paskutinių poeto prisakymų svarbiausias – saugoti lietuvių kalbą, jos valstybingumą. Sujungta žemoji (piemens) ir aukštoji (valstybės) galios, turinčios užtikrinti tautos ir jos kalbos tęstinumą.

Justino Marcinkevičiaus gyvenimas buvo garbingo gyvenimo pavyzdys, moralinė atrama – net sunkiausiais gyvenimo metais jis į nieką nemetė akmens, net mesto į jį nesviedė atgal.

Justinas Marcinkevičius aiškino save ir laiką rašydamas.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Parengė Viktorija Daujotytė-Pakerienė

383

Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09–2001 10 14) 2012 m. minima vieno iškiliausių XX a. lietuvių katalikų dvasininkų monsinjoro Kazimiero Vasiliausko devyniasdešimties metų sukaktis. Garbusis ganytojas į Tėvo namus pašauktas jau daugiau nei prieš dešimtmetį, bet jo skleista gerumo, atjautos, pagarbos, bičiuliškumo dvasia gyva visų jį pažinojusių ar susidūrusių su juo atmintyje ir darbuose. Jausdamas Lietuvos istorijos, kultūrinio paveldo prasmę ir reikšmę tautos ugdymui, Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas K. Vasiliauskas aktyviai palaikė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimą ir tapo 2000 m. įsteigto Valdovų rūmų atkūrimo fondo vienu iš steigėjų kartu su kitu iškiliu Lietuvos katalikų ganytoju vyskupu Jonu Boruta. Savo autoritetu ir padrąsinamu žodžiu monsinjoras visada stiprino dažnai nepelnytai puldinėtus Valdovų rūmų atkūrimo projekto sumanytojus ir vykdytojus, džiaugėsi bičiulio prezidento Algirdo Brazausko aktyvia pozicija šio svarbaus Lietuvos valstybingumo simbolio atkūrimo klausimu.

384

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

MISIJA – GYDYTI SUŽEISTAS SIELAS „Monsinjorą laikau iš Dangaus atsiųstu žmogumi į tą mūsų nuvargintą, pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą. Jis parodė, kad galima ir mylėt visus, ir bendraut su visais. Jis įvykdė savo misiją – išvedė Dievą iš Arkikatedros į žmones, ne uždarytą jį paliko. Dalijo meilę į save panašiems ir nepanašiems“, – taip apie tautos mylimą kunigą kalbėjo jo bičiulis Justinas Marcinkevičius.

Profesorės Viktorijos Daujotytės nuomone, monsinjoras K. Vasiliauskas buvo žmogus, gyvenęs per kitus: „Tai jam teikė džiaugsmą. Žmonėms atiduotas žmogus. Ypatingas talentas.“ K. Vasiliauskas buvo dvasininkas iš pašaukimo. Kasdieniu savo gyvenimu jis liudijo tarnystę kitiems. Svarbiausia ir vienintelė jo misija buvo gydyti sužeistas sielas.

K. Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Katelišlių k., Biržų apskr., valstiečių ūkininkų Juozo Vasiliausko ir Valerijos Baniulytės šeimoje. Baigęs Čypėnų pradžios mokyklą, 1933 m. įstojo į Biržų gimnaziją. Jo pasirinktos ateitininkijos šūkiai atitiko gėrio ir prasmingo gyvenimo siekiančio jaunuolio prigimtį.

1941 m. K. Vasiliauskas įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau perėjo į Vilniaus kunigų seminariją. 1946 m. birželio 16 d. į kunigus jį įšventino tuometis Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius arkivyskupas Mečislovas Reinys. Beje, tais pačiais metais į kunigus buvo įšventintas ir būsimasis popiežius Jonas Paulius II. Šią kartą V. Daujotytė pavadino paskutine Rytų Europos idealistų karta.

1946 m. rugsėjo 30 d. K. Vasiliauskas paskiriamas vikaru į Kalesninkus (Šalčininkų r.), kitais metais – vikaru į Švenčionis.

1948 m. liepos 16 d. jis pradėjo dirbti vikaru Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje ir Aušros Vartų koplyčioje. Netrukus, 1948 m. rugpjūčio 6 d., gavo paskyrimą į Dubičius (Varėnos r.) – parapijos administratoriumi, tų pačių metų gruodžio 12 d. – į Rimšę (Ignalinos r.) administratoriumi. 1949 m. spalio 6 d. buvo suimtas kaip „ypač pavojingas nusikaltėlis“ ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Bausmę atliko Intos ir Vorkutos lageriuose.

1956 m. kunigas K. Vasiliauskas grįžo iš lagerio ir rugsėjo 14 d. buvo paskirtas vikaru į Švenčionis, 1958 m. vasario 21 d. – administratoriumi į Linkmenis (Ignalinos r.), bet tai jo neišgelbėjo – vėl atsidūrė lageryje baigti bausmės. K. Vasiliauskas ne kartą minėjo, kad visa, ką turėjo geriausia, gavo iš šeimos ir lageryje praleistų metų. Ten, tremtyje, sutiko geriausius draugus, perskaitė įdomiausias knygas ir sukalbėjo gražiausias maldas.

1958 m. paleistas į laisvę, tik be teisės grįžti į Lietuvą, apsigyveno Latvijoje, Daugpilyje. Dirbti kunigu negalėjo, todėl išbandė daug profesijų: baigė vairuotojų kursus, dirbo santechniku, šilumvežių fabriko elektriku, viename kolūkyje – buhalteriu. Iš tremties, gavęs paskyrimą į Varėną, sugrįžo 1968 m. lapkričio 22 d.

1975 m. liepos 28 d. K. Vasiliauskas atvyko dirbti vikaru į Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčią. 1988 m. lapkričio 28 d. arkivyskupas Julijonas Steponavičius paskyrė jį komisijos grąžinamai Vilniaus katedrai priimti nariu. 1989 m. sausio 11 d. jis tapo Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonu. 1989 m. vasario 1 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė K. Vasiliauskui monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės vardą. K. Vasiliauskas dalyvavo grąžintos katedros atšventinimo 1989 m. vasario 5 d. ir Šv. Kazimiero palaikų sugrąžinimo tų pačių metų kovo 4 d. apeigose. Kartu su Lietuvos

V o l U M EN

II

dailės muziejumi rūpinosi šventovės interjero sutvarkymu, altorių atkūrimu.

1993 m. liepos 5 d. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis paskyrė monsinjorą atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. 1995 m. rugpjūčio 25 d. jis savo noru pasitraukė iš šių pareigų.

1997 m. balandžio 3 d. K. Vasiliauskas savo noru pasitraukė iš Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono pareigų ir, kaip pageidavo, buvo paskirtas emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Mirė 2001 m. spalio 14-osios naktį.

Kaip rašoma Vilniaus arkivyskupijos kurijos rašte, velionio palaikai buvo pašarvoti Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje, vėliau perkelti į centrinę navą. Į gedulingas pamaldas susirinko tokia gausi minia, kokią galbūt teko regėti tik 1991 m. sausio 13-osios aukų laidotuvėse.

K. Vasiliauskas buvo visų svarbiausių šalies įvykių dalyvis.

Nors jau dešimt metų, kai jis išėjo Anapilin, netyla žmonių pasakojimai apie monsinjoro gerumą. Sunku suskaičiuoti tas organizacijas ir judėjimus, kuriems jis priklausė, kiek gražių iniciatyvų ir žmonių rėmė.

Pirmoji nepriklausomybę atkūrusios valstybės prezidento inauguracijos ceremonija vyko Vilniaus arkikatedroje. 1993 m. vasarį Lietuvos bažnyčios vadovybei išvykus į Vatikaną, tuometis arkikatedros klebonas K. Vasiliauskas kartu su prelatu Algirdu Gutausku ir kunigu Vaclovu Aliuliu ne tik aukojo šv. Mišias, bet ir pašventino prezidento Algirdo Mykolo Brazausko vėliavą. Prie arkikatedros susirinkus gausiai protestuotojų miniai, bandydamas gelbėti padėtį, K. Vasiliauskas kartu su prof. Vytautu Urbanavičiumi, dr. Napaliu Kitkausku, disidentu Viktoru Petkumi vedžiojo prezidentą ir jo palydą po arkikatedros požemius, pasakojo apie valstybę ir jos valdovus. Zakristijoje susėdę inauguracijos dalyviai diskutavo ir apie būtinumą atkurti Valdovų rūmus.

Krikščioniška nuostata dalytis viskuo, ką turėjo, buvo ne oficiali, o kasdienė jo gyvenimo norma. Dalijimosi nuostatą jis taikė ne tik maistui, knygoms, bet ir draugams: „Gerų žmonių ir tų, kurie už teisybę, nėra daug, kiek norėtųsi. Todėl reikia juos suvesti. Visi kartu mes daugiau nuveiksime.“ Bendravimas su K. Vasiliausku visiems tapdavo švente.

Monsinjoras sakydavo: svarbiausia ne skrandžių, o sielų puota.

Jo virtuvėje sostinės Pylimo gatvėje rinkdavosi ir prezidentai, ir menininkai, ir Dievo ieškantieji. Kiekvienam rasdavo gerą žodį, paremdavo ir sutvirtindavo, kai reikėdavo paramos: „Ne mūsų darbas smerkti. Jeigu gali – padėk.“ Apie bloguosius žmogaus bruožus ar paklydimus monsinjoras kalbėdavo ne lietuviškai, smūgiuodamas žemiau juostos, o su humoru ir pagarbiai. Jo pastabos skatindavo keistis ir nekartoti klaidų. „Nors ką aš galiu patarti, pats būdamas Alioša. Žmogaus gyvenimas toks sudėtingas, kad vienareikšmiško atsakymo būti negali“, – ne kartą yra sakęs monsinjoras. Alioša, vienas mėgstamiausių rašytojo Fiodoro Dostojevskio knygos „Broliai Karamazovai“ personažų, jam buvo nuolankumo ir gėrio simbolis. Dažnai suprasdamas, kad padėties pakeisti neįmanoma, jis vis dėlto nesudėdavo rankų ir toliau veikdavo.

Gulėdamas Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje, kurią vadino mirtininkų palata, monsinjoras

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

385

kovojo su sostinės miesto valdžios biurokratais, kad šie prie seniausios lietuviškos Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vartų nestatytų šiukšlių konteinerių. Netausodamas savęs, sutikdavo palydėti į paskutinę kelionę žmones, dažnai vadintus bedieviais arba parmazonais, kuriems suteikti šį patarnavimą kiti kunigai atsisakydavo. Greta tablečių ir radijo imtuvo jo ligoninės palatoje ant spintelės galėjai rasti kvietimų į įvairius renginius. Paragintas tausoti jėgas ir lankyti mažiau renginių, atsakydavo: „Man liko nedaug, todėl turiu skubėti.“ Nemėgo, kaip pats sakydavo, činovnikų ir bezdušnikų. Nemėgo susireikšminti, išsiskirti iš kitų. Jo vartoti rusiški žodžiai tiuremščikas, prestupnikas (taip vadino save), pjankė arba činovnikas reiškė didžiausią panieką.

Kitaip nei dauguma kunigų, gebėjusių prisiderinti prie aplinkos, K. Vasiliauskas išdrįsdavo pasakyti tiesą ir apginti puolamąjį arba tą, nuo kurio visi nusisukdavo. Nedaugelis žino, kad monsinjoras buvo įkūręs Nekaltų bernelių gelbėjimo draugiją.

Tarp priklausiusiųjų šiai neoficialiai draugijai buvo ir prezidentas A. M. Brazauskas, ir už pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu kalėjęs parlamento narys Audrius Butkevičius, ir visų postų netekęs Rolandas Paksas.

Nekaltų bernelių gelbėjimo draugijos nariai nė neįtarė, kad už viešą paramą jiems monsinjoras gaudavo pylos nuo „teisingai mąstančių“ kolegų, o dėl draugystės su tuometės Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovais buvo pramintas „Raudonuoju kunigu“.

Noras pasidalyti gerumu, kaip ir beribis pasitikėjimas žmonėmis, buvo neatskiriama nuo monsinjoro. Toks pasitikėjimas žmonėmis, ypač politikais, ne kartą pakišo jam koją. „Nugyvenau netrumpą amželį, tačiau dažnai atrodo, kad žmonių nebepažįstu“, – ne kartą nusivylęs prisipažino monsinjoras. Nepaisydamas to, jis ragindavo tikėti žmonėmis.

V. Daujotytė lygino K. Vasiliauską su Biblijos sėjėju: „Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Ne jo reikalas, ar ten sėkla dygsta, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į sielą, kur niekada neprasikals. Taip man Monsinjoras – sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, būtų įspūdingas. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu, lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja ir sėja, ir sėja. Man tas išaiškino jo prigimtį – dosnią ir sėjančią.“ 1994 m. vasario 10 d. už nuopelnus Lietuvai K. Vasiliauskas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 1995 m. jam įteikta Santarvės fondo premija.

2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2001 m. liepos 1 d. jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Vilniaus arkivyskupijos kurija su kunigu K. Vasiliausku atsisveikino tokiais šv. Pauliaus žodžiais: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“ (2 Tim 4, 7–8).

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

386

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s r ėmė j a i 2011 m.

2011 m. nuolatiniai Valdovų rūmų muziejaus rėmėjai:

2011 m. svarbiausi Valdovų rūmų muziejaus projektų partneriai: AB „Panevėžio statybos trestas“ Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka Jurbarko krašto muziejus Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras Krokuvos miesto istorijos muziejus Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Lenkijos institutas Vilniuje Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Lietuvos dailės muziejus Lietuvos istorijos institutas Lietuvos kariuomenė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Lietuvos nacionalinė filharmonija Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija Lvovo istorijos muziejus Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje Pakruojo dvaro rūmai Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Reguliariųjų Laterano kanauninkų vienuolynas Krokuvoje (Lenkija) Rokiškio krašto muziejus Senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“ TŪB „Vilniaus papėdė“ UAB Projektavimo ir restauravimo institutas Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas (Lenkija) Vengrijos Respublikos ambasada Vilniaus dailės akademija Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas Vinco Grybo memorialinis muziejus VĮ Vilniaus pilių direkcija Vytauto Didžiojo karo muziejus Vytauto Juozapaičio edukacinis kultūros ir meno centras VšĮ „Sena muzika“

V o l U M EN

II

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

387

2011 m. Valdovų rūmų muziejui eksponatų dovanojo: Val Ramonis Danutė Staniulienė Nerijus Staniulis Vidmantas Staniulis Kęstutis Paulius Žygas Lietuvos bankas

2010–2011 m. Valdovų rūmų muziejui eksponatų deponavo: Edmundas Armoška Edmondas Kelmickas Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas (Lenkija)

2011 m. Valdovų rūmų muziejaus biblioteką papildė knygos iš privačių kolekcijų:

Palangos miesto savivaldybės administracija Šarūnas Leskauskas UAB „Lietuviškas midus“ Vakarų Europos šalių vengrų draugijų sąjunga Valdovų rūmų paramos fondas Vengrijos Respublikos vyriausybė Vengrų institutas Taline (Estija)

2011 m. Valdovų rūmų muziejaus ir jo projektų informaciniai rėmėjai: Dienraštis „Lietuvos rytas“ Dienraštis „Lietuvos žinios“ Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ Lietuvos pramonininkų konfederacijos leidinys „Best in Lithuania“ LNK televizija Naujienų agentūra ELTA Naujienų portalas „Alfa.lt“ UAB „Žinių radijas“ VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Žurnalas „Lithuanian Heritage“ (JAV)

Asmenys, neatlygintinai prisidėję įgyvendinant Valdovų rūmų muziejaus projektus:

Prof. Stasio Abramausko Prof. habil. dr. Mečislovo Jučo Dr. Napaleono Kitkausko Akad. prof. habil. dr. Vytauto Merkio Vytauto Paulaičio Habil. dr. Adolfo Tautavičiaus Habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus

Virgilija Beganskaitė Onutė Mažeikienė

2011 m. Valdovų rūmų atkūrimą ir interjerų dekoravimą parėmė: Pasaulio lietuvių bendruomenės fondas Valdovų rūmų paramos fondas Valdovų rūmų paramos komitetas JAV

2011 m. Valdovų rūmų muziejų ir jo projektus finansiškai parėmė:

Visiems rėmėjams ir bičiuliams Valdovų rūmų mu­ ziejus nuoširdžiai dėkoja už buvimą kartu 2011 metais.

Asmenys, paaukoję 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Bethlen Gabor Alapkezelo Zrt. Italų kultūros institutas Vilniuje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje Lietuvos mokslo taryba Pakruojo rajono savivaldybės administracija

388

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

2 0 1 1 m . Va l d o v ų r ū m ų muz i e j u j e v e i k u s i ų ta ryb ų i r k o m i s i j ų n a r i a i

2011 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarybos nariai Vydas Dolinskas, direktorius – Tarybos pirmininkas Regina Ašipauskienė, vyriausioji buhalterė Dalius Avižinis, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas

Jurgita Kalėjienė, Restauracinės priežiūros grupės administratorė-restauratorė, pirmos kvalifikacinės kategorijos odinių dirbinių restauratorė, pirmos kvalifikacinės kategorijos archeologinio metalo radinių restauratorė – Tarybos narė ir sekretorė Rimvydas Derkintis, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos metalo dirbinių restauratorius Janina Lukšėnienė, restauravimo technologė ekspertė

Romualdas Budrys – Lietuvos muziejų asociacijos deleguotas Tarybos narys

Bronislava Kunkulienė, keramikos dirbinių ekspertė, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gintaro dirbinių restauratorė

Gediminas Gendrėnas, Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas

Jūratė Senvaitienė, restauravimo technologė (chemikė) ekspertė

Jolanta Karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

Gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas

Kazys Napaleonas Kitkauskas – visuomeninių organizacijų, veikiančių kultūros paveldo srityje, deleguotas Tarybos narys Indrė Kunigėlytė, personalo valdymo ir teisės specialistė Daiva Mitrulevičiūtė, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja-užsienio ryšių koordinatorė

Edmundas Antanas Rimša – Lietuvos Respublikos Prezidento deleguotas Tarybos narys Gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja Laimonas Ubavičius – Kultūros ministerijos deleguotas Tarybos narys

2011 m. Restauravimo tarybos nariai Vydas Dolinskas, direktorius – Tarybos pirmininkas

V o l U M EN

II

2011 m. Rinkinių komplektavimo komisijos nariai Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja, archeologė – Komisijos pirmininkė

Rimvydas Mockus, Informacinių technologijų skyriaus vedėjas-muziejinių procesų automatizavimo inžinierius

Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja – Tarybos pirmininko pavaduotoja

Laima Janina Vedrickienė, archeologinių radinių restauravimo ekspertė

Irena Kaminskaitė, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus archeologijos rinkinių saugotoja-tyrinėtoja, archeologė – Komisijos sekretorė Dalius Avižinis, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas, istorikas Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailės istorikas Rūta Janonienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, dailės istorikė Jolanta Karpavičienė, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Valujevičienė, Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Tekstilės restauravimo dirbtuvių vedėja, aukščiausios kategorijos tekstilės restauratorė ekspertė

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

389

Rinkinių komplektavimo komisijos nuolatiniai konsultantai ir ekspertai Alma Braziūnienė – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė Vilniaus universiteto bibliotekos Retų ir senų spaudinių skyriaus vedėja, senųjų knygų ir kartografijos paminklų tyrinėtoja, katalogų sudarytoja Rimvydas Derkintis – Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Metalo restauravimo dirbtuvių aukščiausios kategorijos restauratorius, senųjų metalo dirbinių tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas – vienas žymiausių Lietuvos kolekcininkų, buvęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėjas kultūros klausimais, katalogų autorius Ieva Kuizinienė – Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanė, docentė, menotyros mokslų daktarė, senųjų meninių audinių tyrinėtoja, studijų ir katalogų autorė Daiva Mitrulevičiūtė – Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja-užsienio ryšių koordinatorė, buvusi Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams atrinktų istorinių meno vertybių įsigijimo komisijos sekretorė, istorikė

2011 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų strateginio planavimo komiteto nariai Direktorius – Komisijos pirmininkas Vyriausiasis fondų saugotojas – Komisijos narys Direktoriaus pavaduotojas – Komisijos narys Direktoriaus pavaduotojas – Komisijos narys Personalo valdymo ir teisės specialistas – Komisijos narys Vyriausiasis buhalteris – Komisijos narys Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas – Komisijos narys Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas – Komisijos narys Mokslinių tyrimų centro vedėjas – Komisijos narys Strateginių projektų vadovas – Komisijos narys

Edmundas Antanas Rimša – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos ir heraldikos tyrinėtojas, studijų autorius Jūratė Senvaitienė – Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro vedėja, muziejaus direktoriaus pavaduoja restauravimui, restauravimo technologijų ekspertė, chemijos mokslų daktarė, senųjų meno vertybių tyrinėtoja, studijų autorė

390

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

SANTR U M P OS

AGAD

Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie (Polska) Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje (Lenkija) Central Archives of Historical Records in Warsaw (Poland)

AMTUM Architekturmuseum der Technischen Universität

München

Miuncheno technikos universiteto architektūros muziejus Architecture Museum of the Munich University of Technology APK Archiwum Państwowe w Krakowie (Polska) Krokuvos valstybinis archyvas (Lenkija)

State Archive in Krakow (Poland) BGPAN Biblioteka Gdańska Polskiej Akademii Nauk Lenkijos mokslų akademijos Gdansko biblioteka The Gdańsk Library of the Polish Academy of Sciences BL

LDKVR ATA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimo centro

ir Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrių archyvo

archeologinių tyrimų ataskaita National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Archive of Centre for Scientific Research

and Records and Collections Management Department,

Archaeological research report LDKVR GTA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimo centro

ir Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrių archyvo

gamtamokslinių tyrimų ataskaita National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Archive of Centre for Scientific Research

and Records and Collections Management Department,

Natural sciences research report LDKVR MTC Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centras National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Centre for Scientific Research

The British Library (Great Britain) Britų biblioteka (Didžioji Britanija)

BnF Bibliothque nationale de France

Prancūzijos nacionalinė biblioteka National Library of France

LDM Lietuvos dailės muziejus Lithuanian Art Museum

BPM

LII Lietuvos istorijos institutas The Lithuanian Institute of History

Bažnytinio paveldo muziejus (Lietuva) Church Heritage Museum (Lithuania)

GStA PK Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz,

Berlin (Deutschland)

Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas

Berlyne (Vokietija) Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation, Berlin (Germany)

LII RS Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius The Lithuanian Institute of History, Manuscripts

Department

KAKA Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (Lietuva)

Curia Archive of the Kaunas Archdiocese (Lithuania) Kaunas Archdiocese Curia Archives (Lithuania)

LMAVB Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy

of Sciences

LAD Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės Lithuanian Archives Department under the Government of the Republic of Lithuania

LMAVB RS Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos

Rankraščių skyrius The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Manuscripts Department

LDKVR

LNB RS

V o l U M EN

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

II

LIV

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Lenkijos institutas Vilniuje (Lietuva) Polish Institute in Vilnius (Lithuania)

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, Manuscripts Department

391

LNM Lietuvos nacionalinis muziejus National Museum of Lithuania LNM VINLAS Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų

laikų archeologijos skyrius National Museum of Lithuania,

Medieval and Post-Medieval Archaeology Department LPR BTL Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų

laboratorija Lithuanian Assay Office’s Gemstone Research Laboratory LVIA Lietuvos valstybės istorijos archyvas Lithuanian State Historical Archives MNK Muzeum Narodowe w Krakowie (Polska) Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) National Museum in Krakow (Poland)

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (Lietuva) Vilnius University Library, Manuscript Department (Lithuania)

VUB GK

Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas (Lietuva) Vilnius University Library, Department of Graphic Arts (Lithuania)

ZKW-PHKN Zamek Królewski w Warszawie – Pomnik historii i

kultury narodowej (Polska)

Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir

kultūros paminklas (Lenkija) Royal Castle in Warsaw – A Monument of Polish History and Culture (Poland) ZKW-PZS

MNW Muzeum Narodowe w Warszawie (Polska)

Varšuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) National Museum in Warsaw (Poland) MWM

VUB RS

Muzeum Warmii i Mazur w Olsztynie (Polska) Varmijos ir Mozūrijos muziejus Olštyne (Lenkija) Museum of Warmia and Mazury, Olsztyn (Poland)

MWP Muzeum Wojska Polskiego w Warszawie Lenkijos kariuomenės muziejus Varšuvoje

Polish Army Museum, Warsaw

Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki (Polska) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Wawel Royal Castle – The National Art Collection (Poland)

РГАДА Российский государственный архив древних актов Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas Russian State Archive of Ancient Acts РГБ Российская государственная библиотека Rusijos valstybinė biblioteka Russian State Library

NM Nationalmuseum, Stockholm (Sverige) Nacionalinis muziejus, Stokholmas (Švedija) Nationalmuseum, Stockholm (Sweden)

PKM Pasvalio krašto muziejus (Lietuva)

Pasvalys Region Museum (Lithuania)

РНБ Российская национальная библиотека,

Санкт-Петербург Rusijos nacionalinė biblioteka Sankt Peterburge National Library of Russia, St. Petersburg

PTC LP

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Castle Research Centre „Lietuvos pilys“

НБУВ Національна бібліотека України імені

В. І. Вернадського, Київ

Ukrainos nacionalinė V. Vernadskio biblioteka Kijeve The Vernadsky National Library of Ukraine, Kiev

VA

„Versus aureus“ leidykla (Lietuva) „Versus aureus“ publishing house (Lithuania)

VAB KK

Vilniaus arkikatedra bazilika, Šv. Kazimiero koplyčia (Lietuva) Vilnius Cathedral Basilica, Saint Casimir’s Chapel (Lithuania)

VPM

Vilniaus pilies muziejus (Lietuva) Vilnius Castle Museum (Lithuania)

VU IF

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (Lietuva) Vilnius University Faculty of History (Lithuania)

VUB

Vilniaus universiteto biblioteka (Lietuva) Vilnius University Library (Lithuania)

392

НММБ Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь

Baltarusijos Respublikos nacionalinis dailės muziejus National Art Museum of the Republic of Belarus

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

N a c i o n a l i n i o muz i e j a u s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų m o k s l i n i o i r informacinio pobūdžio leidinių r e n g i m o ta i s y k l ė s

1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI AUTORIAMS 1.1. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (toliau – Muziejus) publikuoja įvairaus pobūdžio mokslinius ir informacinius leidinius – lankstinukus, ekspozicijų vadovus, parodų ir rinkinių katalogus, albumus ir mokslines studijas. Visos mokslinės studijos turi būti rengiamos vadovaujantis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais. Visiems Muziejaus mokslo veikalams galioja periodinio mokslo leidinio „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (toliau – Kronika) mokslinėms publikacijoms parengti nustatytos taisyklės.

1.2. Šie reikalavimai su tam tikromis išlygomis (pvz., informacinio ir pan. pobūdžio leidiniuose arba straipsniuose nebūtina rašyti išnašų; užtenka teksto pabaigoje nurodyti literatūros sąrašą (žr. šių taisyklių 7.1.–7.10. skyrius), tačiau tai neprivaloma) gali būti taikomi ir nemokslinėms Muziejaus publikacijoms – ekspozicijų vadovams, katalogų bei albumų įvadiniams straipsniams, lankstukams ir pan. informaciniams leidiniams.

1.3. Katalogo sudarymo principai, tinkantys archeologiniams radiniams, meno kūriniams arba rašto paminklams aprašyti, nurodomi šių taisyklių 8 skyriuje „Eksponatų aprašo schema rengiant parodų ir rinkinių katalogus“.

1.4. Kronikoje publikuojami straipsniai, atspindintys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorijos, archeologijos, kultūros ir dailės istorijos tyrimus, Lietuvos valstybingumo raidos svarbiausius klausimus, dvaro kultūros tyrimus, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį. Taip pat šiame leidinyje spausdinami tekstai, kuriuose apžvelgiami Muziejaus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinių tyrimai, vertybių apskaita, jų ir paminklinių pastatų elementų tinkamos saugojimo sąlygos bei apsauga, konservavimas ir restauravimas. Kartu čia aptariami kiti kultūros paveldą padedantys tirti ir aktualinti mokslo darbai, susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, lituanistinėmis vertybėmis, valdovais, rezidencijomis, muziejine veikla ir panašaus pobūdžio rezidencijų tyrimais užsienyje.

Straipsniai publikuojami lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Išimtiniais atvejais tekstai gali būti skelbiami ir kitomis kalbomis.

1.5. Autoriai turi vadovautis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais: straipsniuose turi būti įvardijamas mokslinio tyrimo objektas, tikslas, aptariamas nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis (istoriografija), pateikiami gauti rezultatai, išvados, nurodoma cituota literatūra, šaltiniai.

Pastaba. Kronikoje ir kitose mokslinėse Muziejaus publikacijose gali būti informacinio pobūdžio (pvz., apie edukacinius bei

V o l U M EN

II

kitus renginius ir pan.) straipsnių, kuriems nebūtina taikyti mokslinių publikacijų rengimo taisyklių.

1.6. Kronikos (ir kitų mokslinių publikacijų) redaktorių kolegijai arba koordinatoriams pateikiamas autoriaus pasirašytas kompiuteriu rinktas ir atspausdintas rankraštis bei surinktas ir į kompiuterinę laikmeną įrašytas tekstas – ne ankstesne negu Microsoft Word 2000 arba kitos teksto redagavimo programos versija, šriftu Times New Roman, 12 punktų dydžiu, 1,5 intervalu tarp eilučių.

Straipsnio apimtis – iki 80 000 spaudos ženklų.

1.7. Apimties ribos netaikomos atskira knyga leidžiamoms studijoms.

Jų apimtis derinama iš anksto individualiai su autoriumi.

1.8. Iliustracijos turi būti pateikiamos įrašytos į kompiuterinę laikmeną ne mažesne kaip 300 dpi rezoliucija. Jos numeruojamos tokia seka, kokia pageidaujama skelbti straipsnyje. Kartu su iliustracijomis straipsnio pabaigoje būtina pateikti pagal specialias taisykles (žr. šių taisyklių 7.11. skyrių „Iliustracijos“) aprašytų iliustracijų sąrašą.

2. Oficialus muziejaus pavadinimas 2.1. Oficialus Muziejaus pavadinimas – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.2. Šiame pavadinime esantys žodžiai „muziejus“ ir „rūmai“ yra linksniuojami. Pvz.: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 18 muziejinių vertybių.

Ekskursijos po Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus sulaukė didžiulio Lietuvos visuomenės ir svečių iš užsienio dėmesio. Šis renginys vyks Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

2.3. Jeigu pavadinimas komponuojamas dviejose eilutėse, pageidautina, jog žodžių junginys „Nacionalinis muziejus“ būtų rašomas mažesniu šriftu, kad būtų labiau pabrėžiamas antrasis pavadinimo sandas. Pvz.: Nacionalinis muziejus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.4. Oficiali patvirtinta Muziejaus pavadinimo santrumpa – LDKVR.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

393

3. muziejaus pavadinimas kitomis kalbomis

5. MOKSLINIO STRAIPSNIO STRUKTŪRA

Anglų k.

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania arba National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

5.1. Autoriaus pedagoginis vardas, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė, darbovietės pavadinimas ir adresas, elektroninio pašto adresas, straipsnio pavadinimas (rašomas mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmąją pavadinimo raidę ir tikrinių žodžių pirmąsias raides, paryškintuoju šriftu).

5.2. Įvadas straipsnio kalba (apie 1 800 spaudos ženklų).

5.3.

Pagrindinis tekstas.

5.4. Išvados, apibendrinimai.

5.5. Literatūros sąrašas (naudota literatūra gali būti nurodyta keliais būdais: arba nuorodose puslapio apačioje, arba atskiru sąrašu straipsnio pabaigoje, arba ir taip, ir taip).

5.6. Santrauka – jeigu straipsnis parašytas lietuvių k., santrauka turi būti pateikta anglų k. (išimtiniais atvejais – ir lietuvių k.).

Jeigu straipsnis parengtas užsienio k., santrauka turi būti lietuvių k. (autoriaus vardas, pavardė, antraštė, 3 600–5 400 spaudos ženklų tekstas).

5.7. Iliustracijų sąrašas ir iliustracijos.

Lenkų k.

Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich arba Muzeum Narodowe Pałac Wielkich Książąt Litewskich Vokiečių k.

Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen arba Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen

6. PAGRINDINIS TEKSTAS

Rusų k. Национальный музей Дворец великих князей литовских arba Национальный музей Дворец великих князей литовских

6.1. Simboliniai pavadinimai 6.1.1.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti vienodai rašomi simboliniai pavadinimai.

6.1.2. Pagrindiniame lietuvių k. parašytame tekste lietuviškų ir kitakalbių tekstų, straipsnių, knygų, esė, eksponatų, taip pat parodų, įvairių renginių pavadinimai rašomi kabutėse.

6.1.3. Iliustracijų aprašuose eksponatų, parodų ir kt. simboliniai pavadinimai rašomi kursyvu.

6.1.4. Jeigu lietuvių kalba parašytame straipsnyje nelietuvių autorių kūrinių pavadinimai pateikiami originalo kalba, pirmą kartą juos minint rekomenduojama skliausteliuose nurodyti ir pavadinimo lietuvišką vertimą, arba atvirkščiai.

6.1.5. Straipsniuose, parašytuose ne lietuvių kalba, reikėtų išlaikyti straipsnių kalbos kabutes. · Lietuviškos kabutės – „…“ · Angliškos kabutės – “…” · Lenkiškos kabutės – „…” · Rusiškos kabutės – «…» · Vokiškos kabutės – „...“

Italų k.

Museo Nazionale – Il Palazzo dei Granduchi di Lituania arba Museo Nazionale Il Palazzo dei Granduchi di Lituania Prancūzų k.

Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national arba Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national Lotynų k. (rūmų pavadinimas) Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae 4. MUZIEJAUS PAVADINIMO VARTOJIMAS 4.1. Kalbant apie dabartį, instituciją, Valdovų rūmų atkūrimo laikotarpį ir pan., rekomenduojama vartoti pavadinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Kalbant apie instituciją, kaip sinonimą galima vartoti pavadinimą Valdovų rūmų muziejus.

Pastaba. Minint istorinį Valdovų rūmų atkūrimą ir siekiant pabrėžti kūrybinį procesą, siūloma vartoti įstatymiškai įteisintą žodį „atkurti“, tik kartais kaip sinonimą galima pasitelkti žodį „atstatyti“.

4.2. Kalbant apie istorinius laikus, patariama vartoti šiuos pavadinimus: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija ir pan.

4.3.

Valdovų rūmų vietoje iki XV–XVI a. sandūros stovėjusią rezidenciją rekomenduojama įvardyti kaip Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinę pilį, didžiųjų kunigaikščių pilį Žemutinėje pilyje ir pan. Nuo XVI a. pr. pilies terminas keičiamas į rūmų terminą.

4.4. Rūmų teritorijoje esančiai piliai arba vėliau patiems rūmams įvardyti jokiu būdu nevartotinas Žemutinės pilies terminas. Jis yra gerokai platesnis, apima teritoriją nuo katedros varpinės iki Arsenalo.

394

6.2. Citavimas 6.2.1.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) citatos išskiriamos kabutėmis.

6.2.2. Jeigu citatą sudaro atskiras sakinys, sakinio galo ženklai (kablelis, taškas ir t. t.) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.: Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“ 6.2.3. Jeigu sakinio gale kabutėmis išskirtas simbolinis pavadinimas arba trumpa citata (ne citatos sakinys!), taškas rašomas po kabučių, pvz.: Bernardinai kviečia prisijungti prie akcijos „Kalėdinė sriuba“. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“.

6.2.4. Straipsnio autoriaus korekcijos citatoje žymimos laužtiniais skliaustais; prie jų po brūkšnio pridedami autoriaus inicialai kursyvu, pvz.: [neįskaitoma vieta – L. K.].

6.2.5.

Praleistos cituojamo teksto vietos žymimos daugtaškiu su laužtiniais skliaustais – [...].

6.2.6. Kai citata užrašoma be pabaigos, daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose, pvz.: „Pasijutau nejaukiai – buvau pats jauniausias katedros vedėjas [...]“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

6.2.7. Kai citata pateikiama ne nuo pradžios, ji pradedama rašyti mažąja raide, pradžioje daugtaškis nerašomas, pvz.: Visi susirinkime dalyvavę pareigūnai ir atstovai tam pritarė ir pažadėjo „prieš lietuvių karalių kariauti […] negailint savo galvų“.

6.2.8.

Citatas kitomis kalbomis lietuvių kalba parašytame straipsnyje rekomenduojama pateikti išverstas į lietuvių kalbą.

Prireikus citatos pateikiamos ir originalo kalbomis, tada jas rekomenduojama išversti. Tik išimtiniais atvejais citatos pateikiamos neverstos.

6.3. Metai, amžiai ir data 6.3.1.

Metai ir amžiai visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti rašomi vienodai.

6.3.2. Metai rašomi arabiškais skaitmenimis ir santrumpa m., pvz., 1795 m.

6.3.3. Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vienų iki kitų metų žymimi pilnai, pvz., 1709–1777 m., o ne 1709–77 m.

6.3.4. Kai metai pateikiami skliausteliuose, santrumpa m. nerašoma, pvz., (2010) arba (1820–1870).

6.3.5. Amžiai rašomi romėniškais skaitmenimis ir santrumpa a., pvz., XVIII a. (o ne XVIII-as ar pan.).

6.3.6.

Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vieno amžiaus iki kito žymimi pilnai, pvz., XVIII a. pr.–XIX a. vid.

6.3.7. Amžių sandūros nurodomos romėniškais skaitmenimis ir santrumpomis, pvz., XVIII a. pab.–XIX a. pr.

6.3.8.

Metai prieš mūsų erą arba mūsų eros metai žymimi taip – m. pr. Kr., m. po Kr. 6.3.9.

Pilnais žodžiais metai, amžiai rašomi tada, kai to reikia sakinio aiškumui arba stilistiniais sumetimais, pvz., sakinio gale: Romoje operą „Šv. Aleksas“ buvo planuojama parodyti 1629 metais.

6.3.10. Mokslinėse publikacijose data žymima ilguoju būdu, pvz., 1918 m. vasario 16 d.; 2009 m. liepos mėnuo.

6.3.11. Informacinio pobūdžio leidiniuose data gali būti žymima trumpuoju būdu (pvz., 2010-07-06) arba ilguoju – 2010 m. liepos 6 d.

6.3.12. Nurodant laiko tarpą, rašomas ilgasis brūkšnys be tarpelių, pvz., 2010 m. sausio 10–26 d.

6.4. Asmenvardžiai 6.4.1.

Visi pirmą kartą leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) minimi asmenvardžiai pateikiami, nurodant pilnus vardus ir pavardes (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis). Minint antrą ir kitus kartus, rašoma vardo pirma raidė ir pavardė (M. K. Čiurlionis). Didelės apimties leidiniuose pilni vardai rašomi kiekviename skyriuje pirmą kartą minint asmenvardžius.

Pastaba. Lietuvos valdovų vardai visoje publikacijoje rašomi pilni, pvz., Vladislovas Vaza, Žygimantas Vaza.

6.4.2.

Vardijant daugiau asmenų vienoje gretoje, jeigu kurie nors minimi pirmą kartą, tai visų minimųjų rašomi pilni vardai ir pavardės.

6.4.3. Nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, t. y. pateikiami pagal tarimą.

6.4.4.

Pirmą kartą minint nelietuvišką asmenvardį, skliaustuose būtina nurodyti jo autentišką formą, pvz., Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), Markas Skakis (Marco Scacchi).

6.4.5.

Užsienio k. parašytuose straipsniuose pirmą kartą minint Lietuvos valdovo arba didiko vardą skliaustuose būtina nurodyti lietuvišką asmenvardžio formą, pvz., Albrecht Stanisław Radziwiłł (Albertas Stanislovas Radvila), Barbara Radziwiłłówna (Barbora Radvilaitė).

6.4.6. Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir didikų vardai rašomi lietuviškai, skliaustuose nereikia nurodyti jų autentiškos formos, pvz., Albertas Radvila, Žygimantas Augustas, Vladislovas Vaza.

V o l U M EN

II

6.4.7. Lietuvos valdovai nenumeruojami, t. y. jų vardai rašomi be numerių, pvz., Jonas Sobieskis (o ne Jonas III Sobieskis), Vladislovas Jogaila (o ne Vladislovas II Jogaila), Vladislovas Varnietis (o ne Vladislovas III Varnietis), Vladislovas Vaza (o ne Vladislovas IV Vaza), Vladislovas Lokietka (o ne Vladislovas I Lokietka), Zigmantas / Žygimantas Vaza (o ne Zigmantas / Žygimantas III Vaza), Žygimantas Senasis (o ne Žygimantas I Senasis).

6.4.8. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba XIX a. jos buvusioje teritorijoje gyvenusių asmenų lenkiškos kilmės vardai adaptuojami pateikiant įsitvirtinusias lietuviškas vardų formas, atitikmenis. Pvz., Andrius Benediktas Gerkevičius (Andrzej Benedikt Gierkiewicz), Jokūbas Gierkė (Jakob Gierke), Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jurgis Eleuteras Semiginovskis (Šymonovskis) (Jerzy Eleuter Siemiginowski (Szymonowski), Kazimieras (Kazimierz), Martynas (Marcin), Tomas (Tomasz).

6.4.9.

XX–XXI a. lenkiškos kilmės asmenvardžiai lietuvinami pagal tarimą. Pvz., Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Marcinas Fabianskis (Marcin Fabiański), Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański), Andžejus Ryškevičius (Andrzej Ryszkiewicz), Tadeušas Dobrovolskis (Tadeusz Dobrowolski). Taisykles, kaip galima lietuvinti XX–XXI a. lenkų pavardes ir vardus (aišku, bendrieji pavardžių adaptavimo principai tinka ir lietuvinant iki XX a. gyvenusių lenkų pavardes), rasite šiuo adresu: http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/lenku-kalbos.html.

6.4.10. Pirmą kartą minint valdovų ir vyskupų asmenvardžius, rekomenduotina skliaustuose nurodyti jų valdymo, o ne gyvenimo metus.

6.4.11. Valdovų ir vyskupų gyvenimo metai įvardijami sakinyje, o ne nurodomi skliaustuose.

6.4.12. Valdovams keliais etapais užėmus vieną arba kelis sostus, jų valdymo metai skliaustuose nurodomi datas skiriant pasviruoju brūkšniu.

6.5. Vietovardžiai 6.5.1. Nelietuviški (ir mokslinio, ir informacinio pobūdžio leidiniuose) vietovardžiai turi būti rašomi pagal dabar nusistovėjusią tvarką – transkribuoti lietuviškai, pvz., Varšuva, Smolenskas, Katovicai, Torunė.

6.5.2. Sutrumpintos vietovardžių formos rašomos pilnos, pvz., Klaipėda (o ne Klp.), Didžioji Britanija (o ne D. Britanija).

6.5.3. Išimtiniais atvejais, kai vietovardžio tarimas ir rašymas lietuviškoje literatūroje įvairuoja, turi seną tradiciją arba yra visiškai nežinomas, neįtrauktas į žinynus arba enciklopedijas, paliekama originalo rašyba (tokiu atveju vietovardis žymimas kursyvu).

6.5.4.

Prireikus skliaustuose kursyvu gali būti nurodoma originali vietovardžio forma. Pvz.: Peremislis (Przemyśl), Sandomieras / Sandomiras (Sandomierz), Žirona (Gerona, Girona).

7. IŠNAŠOS IR BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS 7.1.

Puslapio apačioje pateikiamos nuorodos ir išnašos (literatūros, šaltinių nuorodos ir paaiškinimai) numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį (jeigu tai straipsnių rinkinys) arba per visą didesnės apimties studijos, monografijos skyrių.

7.2. Išnašos ženklas (pakeltas virš eilutės skaičius, žymimas mažesniu šriftu – 10 punktų dydžiu) tekste dedamas prieš skyrybos ženklą. Pvz.:

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

395

Marijos Žilinskienės parašytoje įžangoje pabrėžiama, kad draugijos tikslas „surinkti Lietuvos dailininkes vienon organizacijon […]“1.

7.3. Kitakalbių leidinių aprašas pateikiamas originalo kalba ir rašmenimis; nelotyniško alfabeto aprašai gali būti transliteruoti lotynišku alfabetu.

7.4. Lietuviški bibliografiniai aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose. Knygos, neperiodiniai leidiniai 7.4.1. Išnašose pateikiant nuorodas į cituojamas knygas arba kitus neperiodinius leidinius, pirmiausia rašoma autoriaus pavardė, po jos – vardo pirmoji raidė. Tarp pavardės ir vardo raidės kablelis nededamas. Po autoriaus vardo inicialo su tašku kursyvu pateikiamas knygos pavadinimas, jis atskiriamas kableliu. Toliau nurodomi ir kableliais atskiriami leidimo vieta, metai, knygos puslapis – šis lietuviškame apraše pateikiamas po trumpinio p. Pvz.:

Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 15.

7.4.2. Kada autoriai yra keli, jie nurodomi atskiriant kableliu. Pvz.: Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus, Vilnius, 1981.

7.4.3. Knygos paantraštė nuo pavadinimo atskiriama tašku ir rašoma kursyvu iš didžiosios raidės. Pvz.: Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas, Vilnius, 1992, p. 162.

7.4.4. Jeigu knyga arba neperiodinis leidinys turi paantraštę, nurodančią tos knygos arba leidinio žanrą (pavyzdžiui, monografija, katalogas, vadovas, straipsnių rinkinys), ji nuo pavadinimo taip pat atskiriama tašku, rašoma iš didžiosios raidės ir stačiai. Pvz.:

Radzikauskas E. [Gira L.] Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida, d. 1: 16–18 amžiai, Kaunas, 1934.

7.4.9. Jeigu knygoje arba neperiodiniame leidinyje (nei antraštiniame puslapyje, nei metrikoje) nėra nurodyta leidimo vieta, metai, tai pažymima santrumpomis laužtiniuose skliaustuose: be vietos – [s. l.], be metų – [s. a.].

7.4.10. Leidinio tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. Tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio pavadinimas rašomas kursyvu, atskiriamas dvitaškiu. Pvz.: Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija, t. 4: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386– 1529 m., Vilnius, 2009.

Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai, d. 1: Sankt Peterburgo konvencijos, sudarė R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

7.4.11. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu: pateikiama trumpiniu ser. ir pan. arba be jo, serijos pavadinimas kursyvu. Pvz.:

Benevolo L. Europos miesto istorija, (ser. Europos kūrimas), vertė A. Čižikienė, Vilnius, 1998.

7.4.12. Kai viename išnašos bloke nurodomi keli to paties autoriaus darbai, vengiant kartojimosi, autorių antrą ir kitus kartus galima nurodyti santrumpa Idem; atskiriama kableliu. Pvz.: Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009; Idem, Vilniaus pilys: Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989.

7.4.13.

Žalgirio mūšis. Parodos katalogas, atsak. red. R. Budrys, Vilnius, 1999, p. 4.

7.4.5. Kai knyga arba neperiodinis leidinys turi sudarytoją, rengėją, vertėją ir pan., jis nurodomas po pavadinimo tokia pilna formuluote, kokia yra pažymėtas cituojamoje knygoje, paliekant tik vardo pirmąją raidę ir pavardę, rašoma stačiai, atskiriama kableliu. Pirmiausia pateikiamas sudarytojo vardo inicialas su tašku, paskui pavardė. Pvz.:

Cituojant tą patį veikalą antrą kartą iš eilės, kursyvu rašoma santrumpa Ibid. Pvz.: Ibid., p. 26.

7.4.14.

Cituojant antrą arba kelintą kartą ne iš eilės arba cituojant to paties autoriaus daugiau negu vieną tekstą antrą arba kelintą kartą ne iš eilės, nurodomas autorius ir sutrumpintas teksto pavadinimas (bent su vienu daiktavardžiu). Jeigu autoriaus nėra, pateikiamas sutrumpintas veikalo pavadinimas. Pvz.: Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 20.

Ekdahl S. Žalgiris. Šiandienos žvilgsnis. Trys paskaitos Vilniuje, sudarė V. Dolinskas, vertė V. Dolinskas, D. Baronas, Vilnius, 1999.

7.4.6. Kai knygos arba straipsnių rinkinio sudarytojų, parengėjų yra daugiau negu trys, nurodomas tik pirmasis ir santrumpa laužtiniuose skliaustuose ir kt. Pvz.: Vilniaus klasicizmas. Parodos katalogas, sudarė R. Adomaitienė [ir kt.], Vilnius, 2000, p. 3.

7.4.7. Jeigu knygos autorius yra tik spėjamas, jį aprašo pradžioje galima nurodyti laužtiniuose skliaustuose. Pvz.:

Lietuvos krikščionėjimas, p. 10.

7.5. Periodiniai leidiniai 7.5.1.

Mokslinių periodinių leidinių pavadinimas rašomas kursyvu.

Leidinių tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. (Kai yra tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio paantraštė, ji atskiriama dvitaškiu ir rašoma kursyvu.) Tuomet nurodomas numerio sudarytojas (jeigu yra išskirtas leidinyje), leidimo vieta, metai, numeris (trumpinys Nr.), puslapis (trumpinys p.). Pvz.:

[Šrubauskis P.] Bałsas Sirdies pas Pona Diewa, Szwęciausy Marya Panna yr Szwęntus Danguy Karalaujencius, Szaukiancis Par Giesmes, Wilniuy, 1793.

Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 17, Vilnius, 2000, p. 36.

7.4.8. Jeigu autorius yra pasirašęs slapyvardžiu, jo pavardė apraše nurodoma laužtiniuose skliaustuose po slapyvardžio. Pvz.:

7.5.2. Žurnalų, laikraščių pavadinimas rašomas kursyvu. Po pavadinimo stačiai nurodomi metai, numeris, puslapis.

396

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

Nurodant laikraštį, prieš numerį dar pateikiama data.

Kultūros barai, 2002, Nr. 10, p. 25.

Panevėžio balsas, 1928 07 26, Nr. 31 (231), p. 2.

7.6. Straipsniai iš įvairių leidinių 7.6.1.

Cituojant straipsnius iš kitų leidinių, nurodomas autorius, straipsnio pavadinimas pateikiamas kabutėse, o leidinys, kuriame straipsnis spausdinamas, išskiriamas kursyvu.

Straipsnio pavadinimas nuo leidinio (knygos, neperiodiniai ir periodiniai leidiniai aprašomi pagal pirmiau minėtą tvarką) atskiriamas trumpiniu in su dvitaškiu – in:. Pvz.: Gidžiūnas V. „Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 9, red. A. Liuima, Roma, 1982, p. 79.

7.7. Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose 7.7.1. Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai pateikiami originalo kalba.

7.7.2. Jeigu bibliografiškai aprašomas lenkų k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu s., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Czyżewski K. J. „Marsowe echa w krakowskiej katedrze“, in: Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem.

Katalog wystawy, 15 lipca–30 września 2010, Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, t. 1: Studia, Kraków, 2010, s. 53–88.

Bitwa legnicka. Historia i tradycja, (Śląskie Sympozja Historyczne, t. 2), pod red. W. Korty, Wrocław, Warszawa, 1994.

7.7.3. Jeigu bibliografiškai aprašomas anglų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – vol. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Dictionary of Current Idiomatic English, vol. 2: Phrase, Clause & Sentence Idioms, ed. A. P. Cowie, R. Mackin, I. R. Mccaig, Oxford, 1984, p. 100.

7.7.4. Jeigu bibliografiškai aprašomas vokiečių k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu S., tomas – Bd. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Preussisches Urkundenbuch, Bd. 2, Hrsg. M. Hein, E. Maschke, Königsberg, 1932, S. 20.

Roy R., Kobler F. „Festaufzug, Festeinzug“, in: Reallexikon für deutsche Kunstgeschichte, Bd. 8: Fensterrose–Firnis, hrsg. von K. A. Wirth, München, 1987.

Ekdahl S. „Tannenberg / Grunwald – Ein politisches Symbol in Deutschland und Polen“, in: Deutscher Orden 1190–1990, (Tagungsberichte der Historischen Kommission für Ost- und Westpreußische Landesforschung, Bd. 11), hrsg. von U. Arnold, Lüneburg, 1997.

V o l U M EN

II

7.7.5. Jeigu bibliografiškai aprašomas italų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Castiglione B. Il libro del Cortegiano, a cura di W. Barberis, Torino, 1998, p. 18.

7.8. Rankraštiniai dokumentai ir reti spaudiniai 7.8.1. Rankraštiniai dokumentai aprašomi tokia tvarka (praleidžiami tie punktai, apie kuriuos nėra informacijos): dokumento pavadinimas, metrika – vieta, data (atkurti tikrieji duomenys nurodomi laužtiniuose skliaustuose), po santrumpos in: nurodomas archyvo pavadinimas, fondo, aprašo, bylos, lapų trumpiniai (f., ap., b., l.) arba bibliotekos Rankraščių skyrius (santrumpa – pvz., VUB RS). Pvz.: Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės programa, [Vilnius], 1922, in: LCVA, f. 1674, ap. 2, b. 28, l. 7–9.

7.8.2. Aprašant retus spaudinius nurodomas bibliotekos Retų spaudinių skyrius (santrumpa) ir signatūra, pvz., VUB RSS, sign. IV 35856.

7.9. Elektroniniai leidiniai, internetinės prieigos 7.9.1. Nuorodos į elektroninius leidinius pateikiamos pagal anksčiau nurodytus Muziejaus bibliografinių aprašų pavyzdžius.

Aprašant knygą (arba kt. leidinį), kuri yra publikuojama internete, nurodoma ir kableliu atskiriama internetinė prieiga, o laužtiniuose skliaustuose pažymima nuorodos sudarymo data.

Pvz.: Kulikauskas P. „Upytės priešistorinio kapinyno tyrinėjimų duomenys“, in: Lietuvos archeologija, t. 15, 1998, p. 19–86, http://www.istorija.lt/la/ la15.html [žiūrėta 2007-01-15]. „Vilniaus buvęs augustinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai. Vadovas, sudarytojos R. Janonienė, D. Klajumienė, Vilnius, 1998, http://vienuolynai.mch.mii.lt/ V8-46/Vilaugust.htm [žiūrėta 2010-10-02].

7.9.2. Antrą kartą ne iš eilės cituojant elektroninius leidinius, remiamasi anksčiau nurodytomis bibliografinių aprašų taisyklėmis. Pvz.: Kulikauskas P. Lietuvos archeologija, p. 20.

Lietuvos vienuolynai.

7.10. Literatūros sąrašas 7.10.1. Straipsnio pabaigoje nurodomas literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka ir rengiamas pagal Muziejaus nustatytas bibliografinio aprašo taisykles. Jeigu panaudotas šaltinis yra publikuotas straipsnių rinkinyje arba pan., reikia nurodyti šaltinio puslapius. Pvz.: Dolinskas V. „Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota LDM Taikomosios dailės muziejuje“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Vilnius, 2005, Nr. 6, p. 16–21.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

397

7.11. Iliustracijos 7.11.1. Iliustracijos straipsnyje gali būti išdėliojamos pagal tematiką –

autoriaus nurodyta eilės tvarka.

7.11.2. Iliustracijos straipsnyje gali būti numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o tekste aktualios iliustracijos vieta nurodoma, skliaustuose pažymint jos numerį, pvz., (1–2 il.). Tokiu atveju būtina numeruoti visas straipsnio iliustracijas.

7.11.3. Aprašant iliustraciją, pirmiausia nurodomas kūrinio autoriaus visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), rekomenduojama nurodyti ir jo gyvenimo metus, toliau pateikiamas kūrinio pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai – kada nežinoma sukūrimo data, tuomet labai svarbūs nurodyti autoriaus gyvenimo metai. Jeigu autorius yra nežinomas, aprašo pradžioje vietoj autoriaus vardo ir pavardės nurodoma „Nežinomas autorius“. Iliustracijos aprašo pabaigoje po kablelio nurodoma kūrinio saugojimo vieta – kūrinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa. Užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM. Jų sąrašas, nurodant trumpinį ir visą institucijos pavadinimą, pateikiamas straipsnio pabaigoje. Pvz.:

7.11.8.

Piešinių, brėžinių, rekonstrukcijų ir tyrimų autoriaus bei fotografo visą vardą ir pavardę galima nurodyti arba iliustracijos aprašo pabaigoje, arba atskirame sąraše.

Pastaba. Priklausomai nuo teksto pobūdžio ir turimų duomenų, iliustracijų aprašai gali kisti, t. y. būti trumpinami iki minimalaus varianto.

Janas Mateika (Jan Matejko), paveikslo Liublino unija fragmentas, 1869 m., VNM

8. Eksponatų aprašo IR RINKINIŲ KATALOGUS

Tomas Makovskis (Tomasz Makowski), graviūros Vilniaus miesto panorama fragmentas, 1600 m., LDKVR

8.1. Autorius 8.2. Eksponato (archeologinio radinio, meno kūrinio arba rašto paminklo) pavadinimas 8.3. Sukūrimo vieta ir data 8.4. Kalba (aprašant rašto paminklą) 8.5.

Medžiagos, matmenys (viršelio ir lapų) – aprašant rašto paminklą 8.6.

Viršeliai (sukūrimo vieta, data, medžiaga, technika) – aprašant rašto paminklą 8.7. Jeigu faksimilė, reikia nurodyti, kad tai faksimilė arba kopija.

8.8.

Priklausomybė (jeigu žinoma – ankstesnė ir dabartinė) 8.9. Signatūra 8.10. Trumpas aprašas, turinio nurodymas, įvertinimas, palyginimas 8.11. Šaltiniai 8.12. Literatūra 8.13. Aprašo autoriaus inicialai

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a.

Gobelenas Drakonas, ryjantis kiaušinius, Flandrija, Briuselis, XVII a. pr.

schema

RENGIANT

PARODŲ

Pastabos · Nurodomi tie punktai, apie kuriuos yra informacijos.

Jeigu informacijos nėra arba pagal eksponato specifiką punktas atrodo nelogiškas, punktas praleidžiamas. · Specifiniams eksponatams aprašyti gali būti įvesti papildomi punktai.

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a., geležis, aukso danga, 7,5 x 5,5 cm, LDKVR, inv. Nr. 9888, 2006 m., tyrimų autorius – Povilas Blaževičius

7.11.6. Trumpai aprašant interjero vertybių iliustracijas, nurodomas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius.

Pvz.:

398

Vilija Mačiulytė, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš paukščio skrydžio, 2008 m., akvarelė, 50 x 100 cm, LDKVR

7.11.9. Iš kitų Lietuvos ir užsienio institucijų pasiskolintos iliustracijos nurodomos taip, kaip numatyta sutartyje (jeigu to reikalaujama).

7.11.5. Išsamiai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm) arba mastelis, saugojimo vieta – radinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris, tyrimų metai ir autorius. Pvz.:

Niklausas Vekmanas (Niklaus Weckmann), Švč. Mergelės Marijos statula, Vokietija, XVI a. pr., liepos mediena, drožyba, polichromija, auksavimas, h 89 cm, LDKVR, inv. Nr. VR-274

Lionelis Spada (Lionello Spada, 1576–1622), Ludovisi koncertas, Italija, XVII a. pr., LDKVR

7.11.4. Trumpai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius. Pvz.:

7.11.7. Išsamiai aprašant interjero vertybių iliustracijas, pateikiamas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm), saugojimo vieta – vertybę saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris. Pvz.:

9. NEVARTOTINOS SANTRUMPOS 9.1.

Mokslinio ir informacinio pobūdžio tekstuose rekomenduojama nevartoti šių santrumpų: ATR – rašome: Abiejų Tautų Respublika; LDK – rašome: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuva, Lietuvos valstybė, senoji Lietuvos valstybė (išimtis – šią santrumpą galima vartoti tik mažos apimties informacinio

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

II

pobūdžio leidiniuose, siekiant išvengti pasikartojimų); Ldk – rašome: Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos valdovas; Lvk – rašome: Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis; Žečpospolita – rašome: Abiejų Tautų Respublika, Respublika, jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė.

10. KAI KURIE DAŽNAI PASITAIKANTYS SUTRUMPINIMAI 10.1.

Mokslinio ir kitokio pobūdžio leidiniuose vartojami įvairūs trumpiniai ir ilgio, kiekio bei laiko matai žymimi pagal galiojančias lietuvių kalbos normas.

a. – amžius

a. k. – asmens kodas

a. s. – atsiskaitomoji sąskaita

akad. – akademikas

akv. – akvarelė

al. – aliejus

apyg. – apygarda

apl. – apylinkė

aps., apskr. – apskritis

asist. – asistentas

aut. – autorius

b. k. – banko kodas

buv. – buvęs, -usi

d. – diena

dail. – dailininkas

doc. – docentas

dr. – daktaras (mokslų)

drb. – drobė

el. p. – elektroninis paštas

egz. – egzempliorius

etc. – lot. et cetera „ir kita, ir taip toliau“

faks. – faksas

g. – gatvė

il. – iliustracija

inv. – inventorius

ir kt. – ir kita

ir pan. – ir panašiai

ir t. t. – ir taip toliau J. E. – Jo Ekscelencija J. Em. – Jo Eminencija

k. – kalba

kat. Nr. – katalogo eilės numeris

kt. – kitas, -a

l. e. p. – laikinai einantis (-i) pareigas (pvz., l. e. direktoriaus

pareigas J. Petraitis)

m. – metai

mln. – milijonas

mlrd. – milijardas Nr. – numeris

p. – puslapis

pab. – pabaiga

pan. – panašus, panašiai

past. – pastelė

pav. – paveikslas

plg. – palygink

pop. – popierius

pr. – pradžia

pr. – prospektas

prof. – profesorius

pvz. – pavyzdžiui, pavyzdys

r. – rajonas

ser. – serija

š. m. – šių metų

V o l U M EN

II

t. – tomas tekst. – tekstilė t. y. – tai yra t. p. – taip pat tel. – telefonas tūkst. – tūkstantis vad. – vadinamasis, -oji val. – valanda vid. – vidurys žr. – žiūrėk

Šios taisyklės gali būti koreguojamos, priklausomai nuo pokyčių teisinėje bazėje ir kitų objektyvių aplinkybių, naujų poreikių ir patirties.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinio ir informacinio pobūdžio leidinių rengimo taisyklės sudarytos vadovaujantis šiais šaltiniais: Andriulytė A., Vaicekauskas M. „Autorių dėmesiui: Acta Academiae Artium Vilnensis (AAAV) publikacijų rengimo principai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 52: Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė, sudarė D. Klajumienė, Vilnius, 2009, p. 273–279.

Lietuvių kalbos komisijos nutarimai: 1977–1998. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, sudarė R. Dobelienė, Vilnius, 1998.

Lietuvos dailės muziejaus tekstų rengimo taisyklės, Vilnius, 2009.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai, in: http://www.vlkk.lt/nutarimai.

Parengė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Bendrųjų reikalų skyriaus leidybos administratorė-redaktorė Laima Kunickytė

Patvirtinta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Strateginio planavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu nutarimu (protokolo Nr. 9)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

399

ISSN 2029-8943

Chronicon Palatii MagnORUM DucUM Lithuaniae, Volumen II Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika, II tomas Chronicle of the Palace Of the Grand Dukes of Lithuania, Volume iI Išleido / Published by Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, 01143 Vilnius National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Sudarytojas / Compiler Gintautas Striška Redaktorės / Editors Ilona Čiužauskaitė, Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek, Laima Kunickytė, Gintarė Petuchovaitė-Majauskė, Birutė Verbiejūtė Vertėja iš lietuvių kalbos į anglų kalbą / English translation by Albina Strunga Vertėjai iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą Katarzyna Agnieszka Korzeniewska-Wołek, Vydas Dolinskas Dizainas ir maketavimas / Design and layout by Saulius Marteckas Spausdino / Printed by UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, 02189 Vilnius Tiražas / Copies 300 www.valdovurumai.lt

Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae yra tæstinis periodinis leidinys, leidþiamas nuo 2011 metø. Jame spausdinami apþvalginiai straipsniai, iðsamiai atspindintys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës valdovø rûmø tam tikro laikotarpio veiklà (nuo moksliniø tyrimø iki plaèiø visuomenës sluoksniø ðvietimo). Taip pat leidinyje skelbiami Valdovø rûmø muziejaus darbuotojø ir mokslininkø, kultûrininkø ið Lietuvos bei kitø ðaliø parengti moksliniai straipsniai.

Antrame ðios knygos tome apþvelgiama Valdovø rûmø muziejaus veikla 2011 m., su tyrimais susijæ tekstai ir publikuojami 2011 m. spalio 19 d. vykusios tarptautinës mokslinës konferencijos „Vazø epocha Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje“ praneðimø pagrindu parengti straipsniai.

Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae is a serial publication begun in 2011.

It contains survey articles reflecting the broad sweep of work done at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania during a set period of time, from scholarly publications to public education. It also contains articles by museum staff and other scholars from Lithuania and abroad on particular topics of interest.

The second volume of this publication reviews the activities of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania in 2011, and includes researchrelated texts and articles based on presentations made at the international academic conference titled “The Vasa Era in the Grand Duchy of Lithuania” that took place on October 19, 2011.