Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1 (MMIX–MMX)

C H R O N I C O N PA L A T I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e Volumen I ( M M I X‒M M X )

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių

rūmų kronika I tomas (2009‒2010)

Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Volume I (2009‒2010)

Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae

Chronicon Palatii M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e Volumen I ( M M I X‒M M X )

Comparavit Gintautas Striška

Vilnae MMXI

LEIDINIO RENGIMO GRUPĖ Gintautas Striška (pirmininkas) Laima Kunickytė

Birutė Verbiejūtė SUDARYTOJAS Gintautas Striška

REDAKTORĖ Laima Kunickytė

VERTĖJAS Į ANGLŲ KALBĄ Ramūnas Kondratas FOTOGRAFAI

Vytautas Abramauskas, Aloyzas Bertašius, Mindaugas Kaminskas, Antanas Lukšėnas, Arūnas Puškorius, Gintautas Striška, Kazimieras Vainoras

DIZAINAS IR MAKETAVIMAS

Virgaudas Minialga (dizaino studija „Savas takas“ ir ko)

LEIDINĮ RECENZAVO

Prof. dr. Albinas Kuncevičius Doc. dr. Jolanta Karpavičienė

VIRŠELYJE

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Renesansinės audiencijų menės atkurto tapybinio sienos frizo fragmentas su istoriniu valstybės herbu – Vyčiu – ir didžiojo kunigaikščio karūna. Frizo heraldiniams ženklams atkurti panaudotas apie 1555 m.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje (galbūt vyskupo kunigaikščio Povilo Alšėniškio aplinkoje) sukurtas herbynas, šiandien saugomas Prancūzijos nacionalinės bibliotekos padalinyje – Arsenalo bibliotekoje, Paryžiuje. Karūna rekonstruota remiantis XVI a. pradžios šv. Kazimiero paveiksle, esančiame Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, pavaizduota šio princo insignija. Frizo atkūrimo konsultantas – Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša. Frizą atkūrė įmonės „Archeodomus“ dailininkai restauratoriai (projekto ir grupės vadovai – Audronė Kaušinienė ir Povilas Kuodis). Frizo atkūrimą 2009 m. pavasarį finansavo Valdovų rūmų paramos fondas.

© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011

ISSN 2029-8943

LEIDINIO REDAKCINĖ KOLEGIJA Dr. Vydas Dolinskas (pirmininkas, istorija) Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Romualdas Budrys (meno istorija) Lietuvos dailės muziejus Dr. (hp) Rūta Janonienė (meno istorija) Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Prof. habil. dr. Mečislovas Jučas (istorija) Vilniaus universitetas Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas (architektūra) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (Vilnius) Prof. habil. dr. Jan Ostrowski (meno istorija) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Krokuva, Lenkija) Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki Dr. Edmundas Rimša (istorija, heraldika) Lietuvos istorijos institutas Prof. dr. Giandomenico Romanelli (meno istorija) Venecijos miesto kultūros paveldo tarnyba – Venecijos miesto muziejai (Italija) Beni e Attività Culturali del Comune di Venezia – Musei Civici di Venezia Dr. Marco Borella (kultūros paveldas) Feraros Esčių pilis (Italija) Castello Estense di Ferrara Prof. habil. dr. Andrzej Rottermund (meno istorija) Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas (Lenkija) Zamek Królewski w Warszawie – Pomnik Historii i Kultury Narodowej Prof. dr. Dirk Syndram (meno istorija) Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) Staatliche Kunstsammlungen Dresden – Residenzschloss Dresden Habil. dr. Vytautas Urbanavičius (archeologija) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (Vilnius)

Turinys LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ KRONIKOS PRADŽIA

11

SVARBIAUSIOS LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ ISTORIJOS DATOS THE MOST IMPORTANT DATES IN THE HISTORY OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

13 16

Gintautas Striška VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMAI. IŠ GRIUVENŲ ATGIMSTANTI ISTORIJA

20

Su VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMU IR Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsteigimu susiję teisės aktai (2000–2009)

31

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VEIKLA 2009–2010 M.

77

Vydas Dolinskas NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ 2009–2010 M. VEIKLOS APŽVALGA

78

Ėrika Striškienė NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ ARCHEOLOGINIŲ EKSPONATŲ RINKINYS

86

Dalius Avižinis NAUJOS KOLEKCIJOS FORMAVIMAS. KULTŪROS, MENO IR ISTORIJOS FONDAS

94

Jurgita Kalėjienė, Gintautas Striška VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ TERITORIJOS ARCHEOLOGINIŲ RADINIŲ RESTAURAVIMAS

99

Liudas Glemža LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ IR VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES ISTORINIAI TYRIMAI

103

Daiva Mitrulevičiūtė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TARPTAUTINIAI RYŠIAI

110

Marijus Uzorka, Birutė Verbiejūtė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PARODINĖ VEIKLA 2009–2010 M.

118

Vida Kaunienė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS EDUKACINĖ VEIKLA 2009–2010 M.

122

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus kronika

125

PARODOS 126 KONFERENCIJOS 128 RENGINIAI 129 VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PUBLIKUOTI LEIDINIAI 137 VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS DARBUOTOJŲ PARENGTI IR PUBLIKUOTI STRAIPSNIAI 140

Moksliniai straipsniai Rūtilė Pukienė, Egidijus Ožalas MEDINĖS KONSTRUKCIJOS PO VALDOVŲ RŪMŲ PAMATAIS WOODEN CONSTRUCTIONS UNDER THE FOUNDATIONS OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA (ABSTRACT) Irena Kaminskaitė MEDINĖ ARCHITEKTŪRA VILNIAUS ŽEMUTINĖJE PILYJE: IŠSAUGOJIMAS IR SUNAIKINIMAS WOODEN ARCHITECTURE IN VILNIUS LOWER CASTLE: PRESERVATION AND DESTRUCTION (ABSTRACT)

145

146 161

162 168

Paulius Bugys ŠARVŲ DETALIŲ KOMPLEKTAS IŠ VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOS A SET OF ARMOR PIECES FROM THE TERRITORY OF VILNIUS LOWER CASTLE (ABSTRACT)

177

Liudas Glemža IŠ VYNO LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE ISTORIJOS ON THE HISTORY OF WINE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA (ABSTRACT)

178 189

Vydas Dolinskas PASKUTINIS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DIDYSIS ETMONAS SIMONAS KOSAKOVSKIS: BIOGRAFIJA IR BANDYMAS ĮVERTINTI KARJERĄ THE LAST GRAND HETMAN OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA SIMON KOSSAKOWSKI: BIOGRAPHY AND EVALUATION OF CAREER (SUMMARY)

169

190 207

Sven Ekdahl DAS RATHAUS VON POZNAŃ (POSEN) ALS VENEZIANISCHER PALAZZO. BEMERKUNGEN ZU ZWEI GEMÄLDEN DES 19. JAHRHUNDERTS POZNANĖS ROTUŠĖ KAIP VENECIJIETIŠKI RŪMAI. PASTABOS APIE DU XIX A. PAVEIKSLUS (REZIUMĖ)

227

IN MEMORIAM

231

JEŽIS LILEIKA (1932 05 02–2009 12 02) TOMAŠAS NEVODNIČANSKIS (1933 09 25–2010 01 03) STANISLOVAS GEDIMINAS ILGŪNAS (1936 03 29–2010 05 08) ALGIRDAS MYKOLAS BRAZAUSKAS (1932 09 22–2010 06 26)

232 236 238 240

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI 2009–2010 M.

SANTRUMPOS

246

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ MOKSLINIO IR INFORMACINIO POBŪDŽIO LEIDINIŲ RENGIMO TAISYKLĖS

210

248

249

C o n te n t s THE BEGINNING OF THE CHRONICLE OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

11

THE MOST IMPORTANT DATES IN THE HISTORY OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

13

Gintautas Striška VILNIUS LOWER CASTLE’S PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA – HISTORY REBORN FROM THE RUINS

20

LEGAL DOCUMENTS ASSOCIATED WITH THE RECONSTRUCTION OF THE PALACE, AND THE FOUNDING OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA (2000–2009)

31

MUSEUM ACTIVITIES DURING 2009–2010

77

Vydas Dolinskas OVERVIEW OF THE ACTIVITIES OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA DURING 2009–2010

78

Ėrika Striškienė THE ARCHAEOLOGY COLLECTION AT THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

86

Dalius Avižinis FORMATION OF THE NEW CULTURE, ART AND HISTORY COLLECTION

94

Jurgita Kalėjienė, Gintautas Striška CONSERVATION OF THE ARCHAEOLOGICAL FINDS FROM THE TERRITORY OF THE VILNIUS LOWER CASTLE’S PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

99

Liudas Glemža HISTORICAL RESEARCH ON THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA AND VILNIUS LOWER CASTLE

103

Daiva Mitrulevičiūtė THE PALACE MUSEUM’S INTERNATIONAL TIES

110

Marijus Uzorka, Birutė Verbiejūtė THE PALACE MUSEUM’S EXHIBITIONS DURING 2009–2010

118

Vida Kaunienė THE PALACE MUSEUM’S EDUCATION PROGRAMS DURING 2009–2010

122

MUSEUM CHRONICLE FOR 2009–2010

125

EXHIBITIONS CONFERENCES EVENTS MUSEUM PUBLICATIONS STAFF PUBLICATIONS

126 128 129 137 140

SCHOLARLY PUBLICATIONS

145

Rūtilė Pukienė, Egidijus Ožalas WOODEN CONSTRUCTIONS UNDER THE FOUNDATIONS OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

146

Irena Kaminskaitė WOODEN ARCHITECTURE IN VILNIUS LOWER CASTLE: PRESERVATION AND DESTRUCTION

162

Paulius Bugys A SET OF ARMOR PIECES FROM THE TERRITORY OF VILNIUS LOWER CASTLE

169

Liudas Glemža ON THE HISTORY OF WINE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA

178

Vydas Dolinskas THE LAST GREAT HETMAN OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA SIMON KOSSAKOWSKI: BIOGRAPHY AND EVALUATION OF CAREER

Sven Ekdahl POZNAN’S CITY HALL AS A VENETIAN PALACE: REMARKS ABOUT TWO 19TH CENTURY PAINTINGS

190

210

IN MEMORIAM

231

JERZY LILEYKO (1932 05 02–2009 12 02) TOMASZ NIEWODNICZAŃSKI (1933 09 25–2010 01 03) STANISLOVAS GEDIMINAS ILGŪNAS (1936 03 29–2010 05 08) ALGIRDAS MYKOLAS BRAZAUSKAS (1932 09 22–2010 06 26)

232 236 238 240

MUSEUM SPONSORS FOR 2009–2010

246

ABBREVIATIONS

248

NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA GUIDELINES FOR SCHOLARLY AND INFORMATIONAL PUBLICATIONS

249

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos pradžia

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija siekia XIII–XIV a. sandūrą. Tačiau Lietuvos valdovų pilies, o vėliau bendrų Lietuvos ir Lenkijos valdovų rūmų istorinė raida, su šia išskirtine vieta susiję bei visos valstybės istorijai svarbūs įvykiai Viduriniais amžiais arba ankstyvaisiais Naujaisiais laikais nesulaukė sistemingo ir nuoseklaus rašytinio įamžinimo. Neabejotina, kad dalis rašytinių šaltinių per amžius yra tiesiog negrįžtamai prarasta. Lietuvos valdovų rezidencijos apleisties ir sunaikinimo istorija dėl savaime suprantamų priežasčių taip pat nebuvo tinkamai užfiksuota. Todėl šiandien tyrinėtojams tenka labai sunkiai po kruopelytę iš įvairiausio pobūdžio fragmentiškų šaltinių dėlioti rezidencijos praeities mozaiką visos valstybės ir visuomenės raidos kontekste, bandyti atpažinti istorines asmenybes ir nustatyti jų darbus, o dažnai kelti vien moksline nuovoka, logika ir prielaidomis besiremiančias hipotezes.

2009 m. sausio 1 d. įsteigtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai siekia ir jaučia pareigą atskleisti istorinio paveldo klodus, ugdyti šiandienos kultūrinę savimonę bei istorinę atmintį, aktualinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje išskirtinės reikšmės kultūros ir istorijos palikimą Europos kontekste. Norėdamas įgyvendinti šiuos tikslus ir vykdyti kitas muziejinei įstaigai būdingas ir teisės aktų nustatytas funkcijas bei informuoti visuomenę apie atliktų darbų rezultatus, Valdovų rūmų muziejus pradeda leisti tęstinį periodinį leidinį „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ („Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kroniką / Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“).

Rengti ir periodiškai leisti tokį tęstinį leidinį paskatino ir teigiama kitų Lietuvos bei užsienio muziejų, taip pat ir įsikūrusių istorinėse rezidencijose bei pristatančių pirmiausia tos išskirtinės vietos paveldą, patirtis. Kasmet arba kitokiu periodiškumu pasirodantys kultūros paveldo ir mokslo institucijų (mokslinių institutų, draugijų, muziejų, bibliotekų, archyvų ir kt.) leidiniai (metraščiai, kronikos, studijos ir pan.) vokiškai, prancūziškai, rusiškai arba kitomis kalbomis kalbančiuose Europos kraštuose pradėti sistemingai leisti jau XIX amžiuje. Tokia leidybinė veikla itin suaktyvėjo pastaraisiais dešimtmečiais, kai muziejinės ir kitos kultūros paveldo puoselėjimo institucijos ėmė ieškoti naujų atsivėrimo visuomenei formų, siekdamos išsamiai informuoti apie savo veiklos tikslus, jų siekimo būdus ir darbų rezultatus.

Bene sėkmingiausias ir nuosekliausias tokio periodiško bei įvairiapusio institucijos veiklos pristatymo Lietuvoje pavyzdys – nuo 1996 m. leidžiamas „Lietuvos dailės muziejaus metraštis“.

Jame nuolat buvo skelbiama ir su Valdovų rūmų atkūrimu, rinkinių formavimu susijusi medžiaga. Informacija apie Valdovų rūmų kompleksinius tyrimus buvo publikuojama Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ 1989–2003 m. leistame tęstiniame leidinyje „Vil-

V o l U M EN

I

niaus Žemutinės pilies rūmai“ (paskelbti 5 tomai) ir 2006–2007 m. parengtose dviejose knygose „Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje“. Todėl jauno Valdovų rūmų muziejaus leidinys „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ tarsi pratęsia ankstesnes, tik jau permąstytas ir išplėtotas leidybines iniciatyvas bei tradicijas. Neabejotina, kad jam artimiausi yra kaimynės Lenkijos istorinėse rezidencijose, tiesioginiais praeities ryšiais susijusiose su Lietuvos valdovų rūmais Vilniaus Žemutinėje pilyje, įsikūrusių muziejų analogiški leidiniai. Tai jau bemaž du dešimtmečius Krokuvos Vavelio karališkosios pilies leidžiamos „Vavelio studijos“ („Studia Waweliana“) ir „Vavelio archeologijos aktai“ („Acta Archeologica Waweliana“) bei Varšuvos karališkosios pilies rengiama „Pilies kronika“ („Kronika Zamkowa“) ir „Varšuvos karališkosios pilies metiniai raportai“ („Raport roczny Zamku Królewskiego w Warszawie“).

Planuojama kasmet parengti ir išleisti po vieną tęstinio periodinio leidinio „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ tomą, kuriame išsamiai atsispindėtų visapusiška Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tam tikro laikotarpio veikla: nuo mokslinių tyrimų iki plačių visuomenės sluoksnių švietimo. Leidinyje pirmiausia bus skelbiami Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų parengti straipsniai, tačiau kartu maloniai kviečiami ir kiti mokslininkai, kultūrininkai iš Lietuvos bei kitų kraštų bendradarbiauti ir teikti publikuoti tekstus aktualiomis temomis.

Svarbiausi leidinyje numatomi pristatyti mokslinės veiklos aspektai: Valdovų rūmų teritorijos, kaip išskirtinio nacionalinės reikšmės paveldo paminklo, tyrimai ir aktualinimas; muziejinių kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinių formavimas, jų restauracinė priežiūra ir moksliniai tyrinėjimai; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos istorijos šaltinių pažinimas ir Lietuvos valstybės istorinės raidos aspektai bei istorinių asmenybių – valdovų, didikų, menininkų, amatininkų, dvasininkų ir pan. – vaidmens atskleidimas; užsienyje esančio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio lituanistinio paveldo paieškos ir informacijos apie jį kaupimas; kiti aktualūs su Lietuvos bei kitų Europos valstybių valdovų, didikų ir jų dinastijų politine ir kultūrine veikla, genealogija ir heraldiniais ženklais susiję klausimai; Lietuvos valdovų rūmams įvairiais aspektais artimų rezidencijų istorinių, archeologinių, architektūrinių ir kitų tyrimų rezultatai, taip pat istorinių rezidencijų restauravimo, atkūrimo arba atstatymo praktikos pavyzdžiai; aktualijų, susijusių su Lietuvos bei kitų Europos kraštų kultūra, menu, istorija, archeologija, muziejininkyste ir muzealijomis, pažinimas bei pristatymas.

Greta mokslinių tyrimų publikacijų leidinyje taip pat planuojama skelbti teisinius bei kitus normatyvinius dokumentus, aktualią šviečiamojo pobūdžio informaciją apie Valdovų rūmų

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

11

muziejaus nuolatines ekspozicijas, įsigyjamus eksponatus, organizuojamas nacionalines ir tarptautines parodas, įvairius kultūrinius, edukacinius ir reprezentacinius renginius, konferencijas ir seminarus, rengiamas švietėjiškas programas ir konkrečius edukacinius užsiėmimus, skirtus įvairiems visuomenės sluoksniams. Kiekvieno tomo pabaigoje bus publikuojama chronologinė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos įvykių kronika bei aktuali bibliografija Valdovų rūmų tema, skelbiama įstaigos veiklos rezultatų ataskaita. Įvertinus visas aplinkybes ir galimybes, nutarta, kad dauguma informacijos leidinyje bus pateikiama lietuvių kalba. Svarbiausios mokslinės ir kitos publikacijos bus skelbiamos su reziumė anglų kalba. Užsienio autorių moksliniai tekstai bus publikuojami originalo kalba su išsamia lietuviška reziumė. Tikimasi, kad taip leidinys taps prieinamas ne tik Lietuvos, bet ir besidominčiam užsienio skaitytojui. Juolab kad Lietuvos valdovų rūmų istorinė raida, reikšmingi įvykiai, susiję su šia rezidencija, čia lankęsi istoriniai asmenys bei dirbę menininkai ir kiti meistrai, rūmų kultūrinis paveldas ir kiti aspektai šį išskirtinį objektą Lietuvos sostinės širdyje daro aktualų ne tik Lietuvai, bet ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos paveldu tiesiogiai susijusioms šalims (Lenkijai, Baltarusijai, Ukrainai), o netiesiogiai – ir daugeliui kitų Europos arba netgi Azijos kraštų.

Kartu su tęstiniu periodiniu leidiniu „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai toliau numato tęsti ankstesnių tipologinių serijų („Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos“, „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų katalogai“, „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų albumai“ ir kt.), taip pat ir įvairių pavienių knygų aktualiomis Valdovų rūmų bei Lietuvos valstybės praeities temomis rengimą ir leidybą. Į skaitytojų rankas atiduodamas pirmasis leidinio „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ tomas yra kiek netradicinis. Jame pateikiama 2009–2010 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos ataskaita ir kitos publikacijos, taip pat skelbiami apžvalginiai tekstai apie Valdovų rūmų tyrinėjimus, atkūrimo procesą, atvedantys iki 2009 m., kai buvo įkurtas ir savo veiklą pradėjo Valdovų rūmų muziejus. Taip vienoje vietoje stengiamasi trumpai pristatyti Valdovų rūmų muziejaus radimosi priešistorę. Kartu yra surinkti ir publikuojami svarbiausi Lietuvos valstybės ir atskirų atsakingų institucijų teisiniai aktai, susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tyrimais ir atkūrimo procesu. Tikimasi, kad pirmasis leidinio tomas bus 2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklos liudytojas ir kartu taps parankiniu žinynu besidomintiesiems ankstesne Valdovų rūmų atkūrimo istorija, muziejaus ištakomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2009–2010 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai veikė itin sudėtingomis sąlygomis, neturėdamas savo ekspozicinių erdvių, nes, kaip buvo planuojama, iki 2009 m. Valdovų rūmų pastatas nebaigtas atkurti, rūmai neįrengti ir neperduoti muziejui eksploatuoti. 2009 m. liepos 6 d. įvyko tik simbolinis atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų atidarymas. Ceremonijoje dalyvavo net 15 Europos valstybių vadovai, atvykę į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventę. Šis simbolinis ir beprecedentis aktas tik paliudijo išskirtinę objekto – Valdovų rūmų – reikšmę

12

Lietuvos ir visos Europos istorijos kontekste. Dėl šių objektyvių aplinkybių daugelį parodų ir įvairių renginių 2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejui teko organizuoti kolegų erdvėse, pirmiausia Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose – Taikomosios dailės muziejuje ir Radvilų rūmuose. Todėl norisi nuoširdžiai padėkoti Lietuvos dailės muziejaus vadovybei už šią paramą, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojų atsiprašyti už statybvietėje ekskursijų arba renginių metu patirtus nepatogumus. Taip pat būtina pareikšti padėką visiems Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams už kantrybę ir ištvermę 2009–2010 m. dirbant sudėtingomis arba net ekstremaliomis sąlygomis. Atrodo, kad tiek Valdovų rūmų muziejaus kolektyvui, tiek istorinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos lankytojams darbo ir lankymo sąlygos bent kiek gali pagerėti tik 2013 m., kai planuojama užbaigti ir atiduoti eksploatuoti daugiau kaip pusę Valdovų rūmų erdvių. Šiuokart taip pat norisi padėkoti leidinio „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ pirmojo tomo tekstų autoriams bei visiems, prisidėjusiems prie jo parengimo ir pasirodymo. Ypač daug darbo įdėjo leidinio rengimo grupės nariai – jos vadovas, Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška, taip pat Bendrųjų reikalų skyriaus redaktorė-leidybos administratorė Laima Kunickytė bei Užsienio ryšių ir parodų skyriaus muziejininkė Birutė Verbiejūtė. Tomą recenzavo žinomas Lietuvos archeologas, pats tyrinėjęs Valdovų rūmų teritoriją, Vilniaus universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albinas Kuncevičius ir Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė, humanitarinių mokslų daktarė Jolanta Karpavičienė. Taip pat reikia padėkoti visiems „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ redakcinės kolegijos nariams – žinomiems Lietuvos ir užsienio specialistams, sutikusiems savo moksliniu autoritetu, praktinės veiklos patirtimi bei vertingais patarimais paremti naujojo leidinio užgimimą ir, tikėtina, jo sėkmingą ilgametį gyvavimą.

Visų sutelktomis pajėgomis periodiškai skelbiamas tęstinis leidinys „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ turėtų tapti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos fiksavimo forma ir kartu tam tikra vieša ataskaita apie atliktų darbų rezultatus. Leidėjai turi vilties, kad šis leidinys bus įdomus, patrauklus ir aktualus ne tik kolegoms muziejininkams, bet ir kitiems kultūrininkams bei mokslininkams Lietuvoje ir užsienyje. Tad kiekvienam leidinio skaitytojui norisi palinkėti atradimų troškulio ir pažinimo džiaugsmo, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams bei darbuotojams kantrybės ir vilties laukiant, kada pagaliau atkurta ir įrengta istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija plačiai atvers savo vartus nuolatiniam lankymui, kad būtų galima pajusti šios išskirtinės vietos magiją ir pasigėrėti čia sukauptomis kultūros, meno, istorijos bei archeologijos vertybėmis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

Dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

V o l U M EN

I

Svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos datos

IV–VIII a.

Vilniaus Žemutinėje pilyje, taip pat ir vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje egzistavo įtvirtinta medinė gyvenvietė

XIII a. II p.– XIV a. I p.

Dalis gyvenvietės virto pilimi, pastatyti pirmieji ikigotikiniai ir gotikiniai mūriniai pastatai, siejami su karaliaus Mindaugo arba pirmųjų Gediminaičių – didžiųjų kunigaikščių Vytenio arba Gedimino – vardais

1323 m.

Didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartis ir rašė laiškus tikriausiai Vilniaus Aukštutinėje pilyje

XIV a.

Vilniaus Žemutinė pilis buvo apjuosta mūriniais gynybiniais įtvirtinimais su bokštais

1386–1387 m.

Vilniaus pilyse ilgesniam laikui apsistojo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, ėmęsis Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupijos steigimo bei katedros statybos

1390 m.

Vokiečių ordino žygyje į Vilnių bei sunaikinant Kreivąją pilį dalyvavo ir Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (Henry Bolingbrok), vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, ir Lietuvos sosto siekęs Vytautas

1402 m.

Vokiečių ordino kariuomenė paskutinį kartą nesėkmingai bandė pulti Vilniaus pilis, žygyje dalyvavo ir Jogailos brolis Švitrigaila

1413 m.

Didysis kunigaikštis Vytautas rezidavo Žemutinėje pilyje

1413–1414 m.

Vilniaus pilyse lankėsi ir jas aprašė Burgundijos hercogo Jono Bebaimio pasiuntinys Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy)

1430 m.

Remiamas Romos karaliaus, vėlesnio imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgo (Sigismund von Luxemburg), Vytautas Didysis Vilniuje planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi

1432 m.

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Žygimantas Kęstutaitis, Vytauto Didžiojo brolis

1440 m.

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Kazimieras Jogailaitis, Jogailos sūnus

1455–1468 m.

Vilniaus pilyse lankėsi ir gyveno Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II duktė, vadinta „karalių motina“

1492 m.

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Aleksandras Jogailaitis, Kazimiero Jogailaičio sūnus

1494 m.

Vilniuje lankėsi didžioji Maskvos pasiuntinybė ir derėjosi dėl Maskvos didžiojo kunigaikščio dukters jungtuvių su Aleksandru Jogailaičiu

1495 m.

Įvyko Aleksandro Jogailaičio ir Elenos, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters, jungtuvių ceremonija

XV a. pab.– XVI a. pr.

Aleksandras Jogailaitis pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus

1502 m.

Buvo priimtas Aleksandro Jogailaičio brolio, Vengrijos ir Čekijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio pasiuntinys Zigmantas Zantajus (Sigismund Zanthay)

1506 m.

Žemutinės pilies rūmuose mirė ir buvo pašarvotas Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (palaidotas Vilniaus katedroje), jo įpėdiniu buvo išrinktas ir didžiuoju kunigaikščiu pakeltas mirusio valdovo jaunesnysis brolis Žygimantas Senasis

1513 m.

Gaisras sunaikino Vilniaus Žemutinę pilį ir joje buvusią Lietuvos valdovo rezidenciją

1517 m.

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas (Sigismund von Herberstein) susitarė dėl Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos, Milano kunigaikščio Džano Galeaco Sforcos (Gian Galeazzo Sforza) dukters, jungtuvių

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

13

1520–1530 m.

Žygimantas Senasis po gaisro perstatė ir išplėtė Žemutinės pilies rezidenciją, pradėdamas statyti modernius renesansinius rūmus

1528 m.

Žygimantas Senasis priėmė savo žento Vengrijos karaliaus Jono Zapolijos pasiuntinį ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus bei Ispanijos karaliaus Karolio V Habsburgo pasiuntinį Kornelijų Šeperį (Cornelius Schepper)

1529 m.

Mažametis Žygimantas Augustas buvo pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu

1535 m.

Buvo priimtas Feraros (Ferrara) kunigaikščio Heraklio II (Ercole II d‘Este) pasiuntinys Modeninas (Modenino arba Modini)

1539 m.

Bonos Sforcos iniciatyva prie jos apartamentų pastatyta altana, paminėtas kuriamas rūmų sodas

Po 1544 m.

Tapęs faktiniu Lietuvos valdovu, Žygimantas Augustas pratęsė didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtrą, pastatydamas vadinamuosius Naujuosius rūmus

1544–1545 m.

Rūmuose gyveno ir mirė Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė, imperatoriaus Ferdinando I duktė (palaidota Vilniaus katedroje)

1545, 1546, 1551 m.

Rūmuose lankėsi Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas (Albrecht von Hohenzollern), vėliau savo pusbroliui Žygimantui Augustui į Vilnių siuntęs paveikslų, ginklų, žirgų, vyno

1548 m.

Barbora Radvilaitė buvo atlydėta į rūmus kaip Lietuvos didžioji kunigaikštienė

1551 m.

Krokuvoje mirusi Barbora Radvilaitė buvo parlydėta į Vilnių ir palaidota Vilniaus katedroje; pradėta perstatyti Šv. Onos bažnyčia Žemutinėje pilyje, turėjusi tapti Žygimanto Augusto šeimos mauzoliejumi

1554–1559 m.

Imperatoriaus Ferdinando I duktė, Mantujos kunigaikščio Frančesko III (Francesco III) našlė, Žygimanto Augusto trečioji žmona Kotryna Habsburgaitė (pirmosios valdovo žmonos sesuo) dažnai lankėsi ir gyveno rūmuose, ji paliko labai teigiamus atsiliepimus apie gyvenimą Vilniuje

1555 m.

Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas pirmasis Apaštalų Sosto nuncijus, Veronos vyskupas Luidžis Lipomanas (Luigi Lippomano)

1560 m.

Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas popiežiaus Pijaus IV pasiuntinys vyskupas Bernardas Bondžovanis (Bernardo Bongiovanni), kuriam Žygimantas Augustas parodė Vilniaus rūmuose saugotą įspūdingą lobyną

1562 m.

Įvyko Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio, būsimojo Švedijos karaliaus Jono III Vazos vedybų iškilmės

Nuo 1569 m.

Sudarius Liublino uniją, rūmai tapo bendrų Lietuvos ir Lenkijos – Abiejų Tautų Respublikos – valdovų rezidencija, kurioje rinkosi Vilniaus konvokacijos

1580 m.

Popiežiaus Grigaliaus XIII nuncijaus Džovanio Andrejaus Kaligario (Giovanni Andrea Caligari) akivaizdoje Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis įteikė Steponui Batorui popiežiaus padovanotą pašventintą kardą ir perlais nusagstytą kepurę – ši ceremonija Lietuvoje priimta kaip Stepono Batoro pakėlimas didžiuoju kunigaikščiu Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas Osmanų imperijos sultono pasiuntinys Achmedas

1584 m.

Rūmuose buvo rengiamas, o vėliau (1636 m.) specialiai tam skirtoje salėje redaguojamas ir taisomas Trečiasis Lietuvos Statutas

Apie 1585 m.

Steponas Batoras Vilniaus rūmuose priėmė popiežiaus nuncijų kardinolą Ipolitą Aldobrandinį (Ippolito Aldobrandini), vėliau tapusį popiežiumi Klemensu VIII, paskelbusiu karalaitį Kazimierą šventuoju

1589 m.

Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas popiežiaus Siksto V nuncijus Anibalė iš Kapujos (Annibale di Capua)

1601–1602 m.

Vilniaus rezidencijoje lankėsi Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai

1609 m.

Vilniaus rezidencijoje lankėsi Toskanos didžiojo kunigaikščio pasiuntinys markizas Luidžis Bevilakva (Luigi Bevilacqua)

Po 1610 m.

Žygimantas Vaza po gaisro suremontavo ir atnaujino rūmus Šiaurės Europos manierizmo stiliumi

1611 m.

Rūmuose apsigyveno Švedijos princesė Ona Vazaitė, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos sesuo

Po 1624 m.

Žygimantas ir Vladislovas Vazos perstatė rūmus į ištaigingą ankstyvojo baroko rezidenciją

14

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1633 m.

Kuršo kunigaikštis Vilhelmas Ketleris (Wilhelm Kettler) davė vasalinę priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai

1636 m.

Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas Ispanijos karaliaus Pilypo IV pasiuntinys grafas Chuanas Krua di Solre (Juan Croy Conte di Solre) Ispanijos pasiuntinio garbei rūmuose pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ („Il Ratto di Helena“), kuriai muziką sukūrė Markas Skakis (Marco Scacchi), o libretą parašė Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli)

1639 m.

Kuršo kunigaikštis Jokūbas Ketleris (Jakob Kettler) davė vasalinę priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai

1643 m.

Rūmuose svečiavosi Danijos princas Valdemaras Kristijonas, karaliaus Kristijono IV sūnus

1644 m.

Vilniaus rezidencijoje buvo priimtas Persijos šacho pasiuntinys Lietuvos ir Lenkijos valdovų šeimai viešint Vilniuje, toliau vykstant rūmų dekoravimo darbams ir pasibaigus karnavalui, buvo pastatyta opera „Andromeda“ („L‘Andromeda“) pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ Rūmuose mirė Vladislovo Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė, imperatoriaus Ferdinando II duktė (palaidota Krokuvos katedroje)

1648 m.

Rūmuose buvo pastatyta opera „Apviltoji Kirkė“, skirta iškilmingam Vladislovo Vazos antrosios žmonos Marijos Liudvikos Gonzagos (Gonzaga de Nevers), Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII įdukros, atvykimui Vladislovas Vaza Vilniaus rūmuose rengėsi priimti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV jam paskirtą Šv. Dvasios ordiną, tačiau mirė Merkinėje (širdis palaidota Vilniaus katedroje)

1655 m.

Lietuvos sostinę užėmė maskvėnų ir Ukrainos kazokų, vadovaujamų Ivano Zolotorenkos, kariuomenė, kuri suniokojo ir išgrobstė didžiųjų kunigaikščių rūmus, o Maskvos didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius pasiskelbė ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu

1661 m.

Po ilgos apsiausties Maskvos kariuomenė buvo išvyta iš Vilniaus, atgautos pilys su suniokotais rūmais, rusų vaivada nukirsdintas

XVII a. II p.– XVIII a.

Pavietų seimeliuose Lietuvos bajorija nuolat reikalavo suremontuoti apgriautus rūmus, kad juose kas trečius metus kaip Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų reziduoti bendras Abiejų Tautų Respublikos valdovas

1766 m.

Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, leidžiančią Vilniaus pilis panaudoti visuomenės reikmėms

XVIII a. II p.

Rūmuose buvo leista apsigyventi Vilniaus miestiečiams ir bajorams, kurti planai pritaikyti rūmus valstybės institucijų veiklai

1799–1801 m.

Rusijos imperijos administracijos iniciatyva buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mūrai buvo nugriauti

1831 m.

Buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta rusų kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais

XIX a. II p.

Po rusų įtvirtinimų panaikinimo rūmų teritorija buvo išlyginta ir joje įrengtas parkas

XX a. pr.

Buvo vykdomi pirmieji archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje

1983 m.

Buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos nacionalinei dailės galerijai

1987 m.

Buvo pradėti rūmų teritorijos sistemingi archeologiniai tyrimai, kilo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senosios rezidencijos atkūrimo idėja

2000 m.

Buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo

2001 m.

Buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, patvirtinęs Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją

2002 m. gegužės 10 d.

Buvo pradėti atkuriamų Rūmų statybos darbai

2009 m. liepos 6 d.

Atkurtų, bet galutinai neįrengtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje simbolinis atidarymas, dalyvaujant 15 valstybių (Lietuvos, Danijos, Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Islandijos, Suomijos, Gruzijos, Vatikano, Estijos, Baltarusijos, Vokietijos, Rusijos) valdovams ir vadovams

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

15

THE MOST Important dates in the history of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania 4th to 8th centuries

A fortified wooden settlement existed on the site of the Grand Dukes’ Palace in the Lower Castle

Late 13th to early 14th century

Part of the settlement was converted into a castle, and the first early brick buildings were built, during the reigns of either King Mindaugas, Grand Duke Vytenis or Grand Duke Gediminas

1323

Grand Duke Gediminas signed treaties and wrote letters probably from the Upper Castle

14th century

The Lower Castle was surrounded by brick fortifications with towers

1386 and 1387

Jogaila, the King of Poland and Grand Duke of Lithuania, lived in the castle for a period of time while he oversaw Lithuania’s conversion to Christianity, the setting up of the Diocese of Vilnius, and the building of the Cathedral

1390

The Teutonic Order attacked Vilnius and destroyed the nearby Crooked Castle. Participating in the attack was Henry Bolingbroke, the Earl of Derby, who was later to become King Henry IV of England, and Grand Duke Vytautas, the pretender to the throne of Lithuania

1402

The Teutonic Order lay its last unsuccessful siege to the castles in Vilnius. Jogaila’s brother Švitrigaila also participated in the siege

1413

Grand Duke Vytautas is known to have resided in the Lower Castle

1413–1414

A Flemish knight called Ghillebert de Lannoy, an envoy of John, the Duke of Burgundy, visited the Vilnius castles and described them

1430

With the support of Sigismund von Luxemburg, the future Holy Roman Emperor, Vytautas planned to be crowned King of Lithuania in Vilnius

1432

Sigismund, the son of Kęstutis and the brother of Vytautas the Great, became Grand Duke of Lithuania

1440

Casimir Jagiellon, the son of Jogaila, became Grand Duke of Lithuania

1455–1468

Casimir Jagiellon and his wife Elisabeth of Austria (known as the “Mother of Kings”), who was the daughter of the Holy Roman Emperor Albert II, King of Bohemia and King of Hungary, often visited and resided in the Vilnius castles

1492

Alexander Jagiellon, Casimir Jagiellon’s son, became Grand Duke of Lithuania

1494

A legation from Moscow visited Vilnius to negotiate the marriage of the daughter of the Grand Duke of Moscow to Alexander Jagiellon

1495

The marriage took place between Alexander Jagiellon and Helena, the daughter of Ivan III, the Grand Duke of Moscow

Late 15th to early 16th century

Alexander Jagiellon moved his residence from the Upper Castle to the Lower Castle, and built a palace in the late Gothic style

1502

Sigismund Zanthay, an envoy from Alexander Jagiellon’s brother Ladislaus, the King of Hungary and King of Bohemia, was received in the palace

1506

Alexander Jagiellon died in the palace in the Lower Castle (his remains are buried in the Cathedral). He was succeeded by his youngest brother Sigismund the Old

1513

A fire destroyed the Lower Castle and the rulers’ palace

16

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1517

Sigismund Herberstein, the envoy of the Holy Roman Emperor Maximilian I, visited the castle to negotiate the marriage of Sigismund the Old to Bona Sforza, a daughter of Gian Galeazzo Sforza, the Duke of Milan

1520–1530

After a fire in 1520 and before another fire in 1530, Sigismund the Old rebuilt and extended the palace in the Lower Castle in modern Renaissance style

1528

Sigismund the Old received Cornelius Schepper, the envoy of his son-in-law the King of Hungary Janos Szapolyan and of Charles V, the Holy Roman Emperor and King of Spain

1529

The young Sigismund Augustus became Grand Duke of Lithuania

1535

Modenino, the envoy of Ercole II d’Este, the Duke of Ferrara, was received in the palace

1539

At Bona Sforza’s request, a staircase was built near her apartments, mention is made of a garden being planned for the palace

After 1544

After becoming ruler of Lithuania, Sigismund Augustus continued extending the Grand Dukes’ Palace, and built what came to be called the “New Palace”

1544–1545

Sigismund Augustus’ first wife Elisabeth Habsburg, the daughter of Ferdinand I, the Holy Roman Emperor, lived and died in the palace (she is buried in Vilnius Cathedral)

1545, 1546, 1551

Albrecht of Hohenzollern, the Duke of Prussia and a cousin of Sigismund Augustus, visited the palace. He later sent his cousin paintings, weapons, wines and horses

1548

Barbara Radziwiłł was installed in the palace as Grand Duchess of Lithuania

1551

Barbara Radziwiłł died in Krakow and her body was brought back to Vilnius and laid to rest in Vilnius Cathedral.

Sigismund Augustus began to rebuild the Church of St Anne in the Lower Castle to serve as a family mausoleum

1554–1559

Catherine Habsburg, the daughter of Emperor Ferdinand I and widow of Francesco III, the Duke of Mantua, and sister of Sigismund’s first wife, became Sigismund’s third wife. She frequently visited the palace, and expressed very positive opinions about life in Vilnius

1555

Luigi Lippomano, the Bishop of Verona and first papal nuncio, was received in the palace

1560

Bishop Bernardo Bongiovanni, the envoy of Pope Pius IV, was received in the palace. He was greatly impressed on being shown the palace treasury

1562

The marriage took place between Catherine Jagiellon and John III Vasa, the future King of Sweden

From 1569

After the signing of the Lublin Union, the palace became the residence of the common rulers of Lithuania and Poland, the Polish–Lithuanian Commonwealth, and hosted sittings of the Convocation of Vilnius

1580

In the presence of Giovanni Andrea Caligari, the nuncio of Pope Gregory XIII, Merkelis Giedraitis, the Bishop of Samogitia, presented to Stephen Bathory the Pope’s gift of a specially blessed ceremonial sword and a pearlencrusted hat. This ceremony was viewed in Lithuania as marking Stephen Bathory’s elevation to the position of grand duke The envoy Achmed from the Sultan of the Ottoman Empire was received in the palace

1584

The Third Statute of Lithuania was drawn up in the palace, and later (in 1636) a special room was set aside for editing and updating it

Circa 1585

Stephen Bathory received in the palace Cardinal Ippolito Aldobrandini, the papal nuncio, who later became Pope Clement VIII and proclaimed the canonization of Prince Casimir

1589

Annibale di Capua, the papal nuncio of Pope Sixtus V, was received in the Vilnius palace

1601–1602

An envoy of the Grand Duke of Moscow visited the palace

1609

The Marquis Luigi Bevilacqua, an envoy of the Grand Duke of Tuscany, visited the palace

1610

After a fire, Sigismund Vasa had the palace rebuilt and remodelled in the style of Northern European Mannerism

1611

Anne Vasa, a Swedish princess and the sister of Sigismund Vasa, the ruler of Poland and Lithuania, lived in the palace

After 1624

Sigismund and Ladislaus Vasa remodelled the palace in the lavish early Italian Baroque style

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

17

1633

Wilhelm Kettler, the Duke of Courland, took an oath of allegiance to Ladislaus Vasa, the King of Poland and Grand Duke of Lithuania, in the palace

1636

Juan Croy, Conte di Solre, the envoy of King Philip IV of Spain, was received in the palace Il Ratto di Helena (The Abduction of Helen), the first opera to be performed in Lithuania (with music by Marco Scacchi and a libretto by Virgilio Puccitelli), was put on in honour of the Spanish ambassador

1639

Jacob Kettler, the Duke of Courland, took an oath of allegiance to Ladislaus Vasa, the King of Poland and Grand Duke of Lithuania, in the palace

1643

Prince Valdemar Christian, the son of King Christian IV of Denmark, was received in the palace

1644

An envoy of the Shah of Iran was received in the palace The opera Andromeda, based on Ovid’s Metamorphoses, was performed for the Lithuanian and Polish royal family, who had come to view the palace’s decoration and take part in the end of a carnival Cecilia Renata Habsburg, the daughter of Emperor Ferdinand II, and first wife of Ladislaus Vasa, died in the palace.

She is buried in Krakow Cathedral

1648

The opera Circe delusa, in honour of the formal arrival of Marie Louise Gonzaga de Nevers, a ward of King Louis XIII of France, and Ladislaus Vasa’s second wife, was put on in the palace Ladislaus Vasa prepared to accept the French Order of the Holy Spirit from King Louis XIV. However, he died in Merkinė before the award could be made (his heart is buried in Vilnius Cathedral)

1655

The Muscovite and Ukrainian Cossack armies, led by Ivan Zolotarenko, occupied Vilnius and looted and destroyed the Grand Dukes’ Palace. Alexei Mikhailovich, the Grand Duke of Moscow, declared himself Grand Duke of Lithuania

1661

After a long siege, the Muscovite army was repulsed from Vilnius, and the castle and the destroyed palace were retaken. The Russian military leader was beheaded

Late 17th and 18th century

The Lithuanian nobility repeatedly demanded at meetings of the local sejmiks that the destroyed palace be rebuilt, and that the ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth, as Grand Duke of Lithuania, should reside in it every third year

1766

The Parliament of the Polish-Lithuanian Commonwealth decreed that the palace in Vilnius should be used for the needs of society

Late 18th century

Burghers and the nobility of Vilnius were permitted to live in the palace, while a plan was drawn up to adapt the palace for use by state institutions

1799–1801

On the orders of the Imperial Russian administration, the Palace of the Grand Dukes of Lithuania was destroyed

1831

The site of the former palace was adapted to serve as a barracks for the Russian army, and ditches and ramparts were built

Late 19th century

After the dismantling of the Russian fortifications, the site of the palace was levelled and laid out as a park

Early 20th century

The first archaeological excavations on the site of the Vilnius castles were carried out

1983

A plan was proposed to rebuild the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in the Lower Castle, for it to function as a National Gallery of Art

1987

Systematic excavations of the site of the palace began, and the idea to rebuild the old residence of the Grand Dukes of Lithuania took hold

2000

The Lithuanian Parliament passed a law authorizing reconstruction of the palace

2001

The Government of Lithuania passed a decree that specified the guidelines for the reconstruction and use of the palace

10 May 2002

The reconstruction work began

6 July 2009

Heads of state or governments from 15 states (Lithuania, Denmark, Sweden, Norway, Poland, Ukraine, Latvia, Iceland, Finland, Georgia, the Vatican, Estonia, Belarus, Germany and Russia) participated in the symbolic opening of the completed, though not fully furnished, Palace of the Grand Dukes of Lithuania in the Lower Castle

18

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Gintautas Striška

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai.

Iš griuvenų atgimstanti istorija Vilniaus Žemutinė pilis pastaraisiais metais sulaukia itin didelio visuomenės dėmesio. Jau dešimtmetį trunkantys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų (vadinamų Valdovų rūmais) atkūrimo darbai ir apie dvidešimt metų vykstantys archeologiniai tyrimai nepaliko abejingų – vieni palaiko atkūrimą, kiti, jau stovint atkurtai rezidencijai, tam dar prieštarauja ir norėtų viską daryti kitaip arba net pradėti iš pradžių. 2009 m. sausio 1 d. įsteigus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus šios istorinės rezidencijos gyvenimas tarsi iš naujo atgimė. Viena muziejaus užduočių – pristatyti rūmų praeitį – įrengti ekspozicijas, maksimaliai atkurti rūmų interjero išvaizdą ir tinkamai prižiūrėti autentiškas rūmų liekanas. 2009 m. liepos 6 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo atidaryti, tiesa, tik simboliškai, dalyvaujant karališkųjų šeimų atstovams ir šalių prezidentams. Tenka apgailestauti, kad statytojai nesugebėjo laiku užbaigti darbų. Tačiau nuo tada galima skaičiuoti pirmuosius atgimusių rūmų žingsnius. Šiame straipsnyje aptariami istoriniai įvykiai, vykę Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse bei jų teritorijoje rūmams nustojus gyvuoti, pasakojama, kokiomis aplinkybėmis gimė atkūrimo idėja, šios minties kelias ir įgyvendinimo variantai.

Vilniaus pirmojo paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 1323 m. data yra Vilniaus pilių ir miesto istorijos pradžia. Atokiau nuo pagrindinių didžiųjų prekybos kelių, gražioje ir gynybai patogioje erdvėje, įsikūrusi Lietuvos sostinė tampa vieta, į kurią, siekdami užimti sostą, dairosi savi kunigaikščiai, ją savo tikslu laiko ir tuometės valstybės priešai – Vokiečių ordino riteriai ir misionieriai. Galime teigti, kad Vilniaus pilys paveldėjo jau II tūkstantmečio pradžioje susiformavusį lietuvių genčių teritorijos, kaip ekonomikos, prekybos ir kulto centro, vaidmenį. Vilniaus virtimo sostine klausimą nagrinėjęs profesorius Albinas Kuncevičius mano, kad Vilniaus pilys sostine neabejotinai tampa pasibaigus Traidenio (1269–1282) valdymo laikotarpiui1. Archeologiniai duomenys byloja, kad Vilniaus pilies vietoje jau XIII a. antroje pusėje buvo intensyviai gyvenama, stovėjo mediniai pastatai2, ant Pilies kalno būta medinės pilies, o XIV a. pradžioje bent jau dalis Žemutinės pilies apjuosta mūrine gynybine siena su bokštais3. Greičiausiai krašte dominavusi ir ypatingą statusą turėjusi pilis jau XIV a. pradžioje buvo aukščiausios kunigaikščių ir dvasininkų valdžios simbo1 Kuncevičius A. „Kodėl Vilnius tapo sostine?“, in: Baltų archeologija, 1994, Nr. 1, p. 10.

2 Striška G. „Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 159–181.

3 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 40, 29 pav.

20

lis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose Vilnius – jau rezidencinis miestas su jame stovinčia bažnyčia. Pakrikštijus Lietuvą 1387 m. Vilnius tapo ir pagrindiniu naujosios religijos centru.

XV, XVI ir XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime buvo plačiai nagrinėjamas įvairiais istorijos rakursais, Vilniaus Žemutinė pilis tuomet išgyveno savo „aukso amžių“. Po XVII a. viduryje vykusio karo su Maskva, kai Vilniaus miestas ir pilys 1655–1661 m. buvo užimti maskvėnų ir kazokų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo apiplėšti ir apgriauti. Atgavus Vilniaus pilis rūpintasi, kad rūmai nesugriūtų, tačiau kaip valdovų rezidavimo vieta jie buvo nebetinkami. Atvykę valdovai su palyda apsigyvendavo privačiuose rūmuose, o atskirais atvejais ir turtingesnių miestiečių namuose4. Beveik tuoj po karo – jau 1666 m. Jonas Kazimieras Vaza ir 1670 m. Mykolas Kaributas Višnioveckis ketino restauruoti apgriautus rūmus Vilniuje, tai užfiksuota Lietuvos Metrikoje5. XVIII a. Lietuvos pavietų seimeliai taip pat nuolat reikalaudavo, kad valdovas reziduotų Vilniaus pilyje, ir siekė, kad būtų atstatyta valdovo rezidencija, net ketino kiekvienam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenamajam kiemui skirti 10 auksinų vienkartinį mokestį6.

Kadangi valdovas nerezidavo Vilniuje, XVII a. antroje pusėje šio miesto reikšmė menko. Vis didesnę svarbą įgijo ir ilgainiui antrąja pagal reikšmingumą valdovo rezidencija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo Stepono Batoro ant Vytauto pilies pamatų XVI a. pabaigoje perstatyta Gardino pilis. Nuo 1673 m. Gardine vykdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo susirinkimai, o 1726 m. Seimo sprendimu 1736–1740 m. statoma naujoji valdovo rezidencija7. Tai iš esmės nulėmė, kad Vilniaus rūmai nyko, buvo nebenaudojami ir nebeatstatomi, tačiau Vilnius tuomečių Abiejų Tautų Respublikos įstatymų prilygintas Varšuvai ir laikytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine.

Po XVII a. vidurio karo keliasdešimt metų rūmai nebebuvo naudojami. Tyrinėdamas rūmų apgyvendinimo klausimą, Sta-

4 Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII a.“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 2: 1989 m. tyrimai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, Vilnius, 1991, p. 79.

5 Jučas M. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje sunykimas ir nugriovimas / The Decline and Demolition of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 118.

6 Ibid., p. 120–121.

7 Ibid., p. 120–121.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologiniai tyrimai 1989 m. (tyrimų autorius Vytautas Urbanavičius), Kazimiero Vainoro nuotrauka

sys Samalavičius aptiko, kad 1699 m. jau keletas miesto gyventojų buvo išsinuomoję patalpas ir gyveno rūmų pastate, tačiau patikimų ir tikslių duomenų apie nuolatinius gyventojus XVIII a. pirmoje pusėje nėra. Tik 1766 m. Seimas Vilniaus vaivadai nurodė rūmų pastatus naudoti visuomenės reikmėms. Šis nutarimas ne tik įteisino, bet ir paspartino miestiečių apgyvendinimą rūmuose8. Gavę patalpas gyventojai pagal savo poreikius jas pertverdavo, įsirengdavo įvairaus dydžio kambarius, sandėlius, virtuves. Šiauriniame ir rytiniame korpusuose buvo keletas būstų, o tankiausiai apgyvendinti – vakarinio ir pietinio korpusų pirmieji du aukštai. Dalis gyventojų pagal savo poreikius pritaikė ir rūsių erdves. Vidiniame rūmų kieme taip pat buvo pristatyta gyvenamųjų pastatų ir ūkinių statinių, čia stovėjo turtingesnių gyventojų medinės arklidės. Dar ir dabar vyrauja nuomonė, kad rūmuose buvo apgyvendinti benamiai ir varguoliai9. Tačiau juose gyvenusių asmenų pareigybės, išlaidos rekonstrukcijos darbams atlikti bei būstų pardavimo kainos rodo, kad čia gyveno ne vien vargingesni miestiečiai, bet ir pasiturintys gyventojai. Griaunant rūmus gyventojams buvo išmokamos solidžios kompensacijos.

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilnius tapo vienos iš Rusijos gubernijų centru. Naujoji valdžia visomis priemonėmis stengėsi įsitvirtinti krašte, skyrė lojalius valdininkus, bandė įteisinti savo buvimą šiose žemėse sau naudinga linkme interpretuodama šalies praeitį ir ieškodama slaviškų šaknų.

Carinė administracija, bandydama keisti krašto gyventojų mąstyseną, šalinti buvusios valstybės karinės galios požymius, pradėjo naikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominį, kultūrinį lygį bei valstybingumą liudijančius statinius. 1799 m. Lietuvos krašto gu8 Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII a.“, p. 80.

9 „Savaitės klausimas: Kada baigsime Valdovų rūmus. Luchtanas Aleksejus: Jeigu jau pradėta, reikia pabaigti“, in: Savaitė, 2011 06 29, Nr. 26, p. 3.

V o l U M EN

I

bernatorius Ivanas Fryzelis (Ivan Fryzel) priėmė nutarimą ir pavedė Kremenčiugo pirkliui Moisiejui Sluckiui (Moisiej Sluck) išardyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Per keletą metų iš rūmų belikę griuvėsiai, tik rytinio korpuso vietoje, panaudojant išlikusias rūmų dalis ir pamatus, sienas bei pertvaras, pastatytas dviejų aukštų gyvenamasis namas, priklausęs Abraomui Šliosbergui (Abraham Schlossberg). Kitų korpusų vietoje susiformavo erdvi aikštė; jos pietinėje dalyje įrengta prekyvietė su medinėmis krautuvėlėmis. Likusi tuščia aikštės dalis buvo naudojama kariuomenės apžiūroms vykdyti.

Didelis kiekis statybinių medžiagų iš išardytų Valdovų rūmų turėjo atitekti miestiečių reikmėms. Kas buvo iš jų statoma, istorikai dar detaliau netyrinėjo, tačiau galime spėti, kad XIX a. pradžioje Vilniuje statytuose namuose yra sumūryta ir „dalis“ Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų.

Daugelis istorijos tyrinėtojų mano, kad rūmai griauti kaip valstybingumo simbolis, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybę ir praeitį menanti institucija. Kiti teigia, kad rezidencijos būklė buvo avarinė ir todėl priimtas sprendimas griauti. Greičiausiai abu veiksniai nulėmė tai, kad rūmų greičiau neliktų. Kad rezidencija buvo apirusi, užfiksuota ne viename dokumente, taip pat greičiausiai dėl prastos pastato stogų būklės rūmų trečiasis aukštas buvo iš esmės neapgyvendintas. Tačiau, atsižvelgę ir į kitus griovimo darbus, kai kartu su svarbiausia valstybės rezidencija beveik tuo pat metu (1802–1807) buvo nugriauti Radvilų rūmai (Vilniaus gatvėje), apleisti Boguslavo Radvilos rūmai prie Neries, rūmai prie pranciškonų vienuolyno Trakų gatvėje, Jonušo Radvilos rezidencija už miesto sienos Vilniaus vartų, miesto gynybinė siena10, galime teigti, kad valstybingumo ir jo veikėjų atminimo naikinimas buvo kryptingas.

Taigi, griaunant (kad ir apleistus) rūmus, buvo sunaikinta Vilniaus istorijos dalis, pakeistas istorinis senojo miesto veidas.

10 Drėma V. Pranciškus Smuglevičius, Vilnius, 1973, p. 123.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

21

Nugriovus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus XIX a. pradžioje beveik visa pilių teritorija atiteko Rusijos karinės administracijos žinion. Senojo arsenalo pastatai ir A. Šliosbergo gyvenamasis namas dar prieš sukilimą buvo pritaikyti kareivinėms, karininkų butams. Po 1831 m. sukilimo caras nurodo Vilniuje įrengti tvirtovę. Jos projektą parengė inžinerijos generolas majoras M. Klimenka. Tvirtovė apėmė Vilniaus pilių teritoriją, dalį Botanikos sodo, Plikąjį kalną ir plotus dešiniajame Neries krante prieš Vilnios žiotis. Ji buvo apjuosta apie 2,5 m gylio ir beveik 5,5 m pločio grioviais, už jų supilti aukšti apsauginiai velėnuoti pylimai, kuriuose buvo įrengti barbetai patrankoms statyti. Tvirtovės gynybai turėjo būti sudarytas atviras šaudymo laukas – esplanada.

Todėl įsakyta nugriauti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje dar tebestovėjusius pastatus – Pilies vartus, Vyriausiąjį teismą, mūrines krautuves, Pilies ir žemės teismo rūmus bei kitus smulkesnius pastatus. Į gynybinę sistemą buvo norima įtraukti arba nugriauti ir Vilniaus katedrą, tačiau, siekdamas išvengti neramumų katalikiškame krašte, tam pasipriešino pats caras Nikolajus I (Nikolaj I).

Tvirtovę saugojo 36 stambaus kalibro patrankos, kuriomis buvo galima apšaudyti visą miesto teritoriją. Tobulėjant artilerijai įtvirtinimų strateginė reikšmė buvo abejotina, nes net Rusijos imperijos karininkai teigė, kad dėl Vilniaus reljefo sąlygų tvirtovė negalėtų apginti miesto11. Atrodo, kad tvirtovės paskirtis buvo daugiau simbolinė, Pilies kalne kaip dominavimo simbolis buvo iškelta Rusijos imperijos vėliava. Caro karinė įgula Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijoje šeimininkavo iki 1878–1884 m., kai tvirtovė buvo panaikinta, pylimai nulyginti, miestui sugrąžintas parkas. Įrengiant karinę citadelę Vilniaus pilių teritorijoje buvo sunaikintas beveik visas Žemutinės pilies architektūrinis ansamblis. Kasant gynybinį griovį (fosą) sunaikinta ir dalis kultūrinio sluoksnio. Tačiau, kita vertus, ilgus dešimtmečius uždara teritorija nebuvo užstatyta ir urbanizuota12, kartu su „minimaliais“ nuostoliais išsaugotas archeologinis paveldas.

Sugriovus rezidencinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, o vėliau ir beveik visos Žemutinės pilies pastatus, istorinę praeitį simbolizavo Aukštutinės pilies liekanos. Tik jos, nors ir apirusios, liko stovėti virš žemės ir buvo matomos iki mūsų laikų.

Aukštutinės pilies pietvakarių gynybinis bokštas ilgainiui tapo pagrindiniu Vilniaus simboliu. Tarpukario laikotarpiu (XX a. pirmoje pusėje) įvairiose iliustracijose „Gedimino“ pilis buvo Vilniaus lietuviškumo ir viso Vilniaus simbolis, o po Antrojo pasaulinio karo šis miestas (o užsienyje greičiausiai ir visa Lietuva) būdavo atpažįstamas iš Pilies kalno vakarinio bokšto („Gedimino“ pilies) vaizdo arba silueto. Aukštutinės pilies, kaip buvusio valstybingumo simbolio, dominavimas įprasmintas 1919 m. sausio 1 d., kai atkūrus Lietuvos valstybę pirmą kartą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vėliava iškelta ir atgavus Vilnių (1939 m. spalio 29 d.) bei prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui (1988 m. spalio 7 d.). Galima teigti, kad Vilniaus Aukštutinė pilis beveik 200 metų išlaikė visuomenės ryšį su buvusia pilies, miesto ir visos valstybės istorija.

XIX a. pabaigoje miestui iš karinės įgulos atgavus dalį Vilniaus pilių teritorijos, 1884 m. leista lankytis ir Pilies kalne. Vis dažniau vietinė spauda keldavo žmonių susidomėjimą publikuodama įvairias žinutes apie atkasamas senienas, Vilniaus pilių vaizdai, kaip pagrindinis miesto akcentas, vis dažniau patekdavo ir į fotografų objektyvą. Greičiausiai XIX a. antrą pusę–XX a. pradžią galima įvardyti kaip susidomėjimo senienomis periodą, kai buvo atliekami ir pirmieji paminklosaugos darbai. Be abejo, tvarkymo darbai daugiausia koncentravosi į dar stovinčios Aukštutinės pilies išsaugojimą. Pirmieji bokšto pamatų ir rūmų sienų pamatų tvirtinimai cementu užfiksuoti 1887–1888 metais13. Tai, kad buvo atliekami šie darbai, rodo besiformuojantį visuomenės požiūrį į paveldą.

1895 m. rudenį iš Sereikiškių parko pusės įrengus taką į Aukštutinę pilį14, pagrindinis miesto istorinis simbolis atgijo, padaugėjo lankytojų. Matyt, jų buvo nemažai, nes bandant apriboti lankytojų kiekį, už įėjimą į Pilies kalną buvo imamas net nedidelis mokestis15. Remiantis įėjimo mokestį rinkusios Sodų komisijos 1896 m. ataskaita, neskaičiuojant mokinių ir vaikų (jiems įėjimas buvo nemokamas), kalną aplankė 36 900 žmonių. Grafas Antanas Tiškevičius 1901 m.

Aukštutinės pilies bokšte įrengė kavinę taip pritraukdamas dar daugiau lankytojų16.

Jau nuo XIX a. vidurio tuometėje Lietuvos teritorijoje jau pradėti ir archeologiniai tyrinėjimai. Vilniaus pilys dar nebuvo sistemingai kasinėjamos, tačiau 1853 m. tyrinėtojų-archeologų dėmesio viena pirmųjų tarp pilių sulaukė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje17. Lietuvių kultūros ir mokslo veikėjas, archeologas ir istorikas Adomas Honoris Kirkoras (Adam Honory Kirkor), kuris laikomas Viduramžių archeologijos pradininku Lietuvoje18, Viršupyje aptiko kelių statinių pamatus bei langų vietas, keletą krosnies koklių su rozetės ir gėlių ornamentu, vieną koklį, kaip manė tyrėjas, su Žygimanto Senojo atvaizdu, keletą monetų19. Šie ir kiti radiniai buvo perduoti 1855 m.

Vilniuje įsteigtam Senienų muziejui, kuris taip pat kėlė nemažą susidomėjimą senienomis, krašto praeitimi. 1893 m. Vilniuje vykęs Devintasis rusų archeologų suvažiavimas vėl siekė aktualinti praeitį ir jos tyrimus, surengta senienų parodų, išleista leidinių. Platus mokslininkų būrys turėjo galimybę susipažinti ne tik su archeologijos paminklais, bet ir su krašto istorija bei kalba20. Tuomet jau pradėti vertinti Rusijos imperijos pakraščiuose buvę Europos architektūros paminklai, imtasi aktyvesnės jų apsaugos. Vilniuje vykusiame suvažiavime buvo skatinama aktyviau tyrinėti ir Viduramžių epochos objektus. Vasilijus Vasilevskis (Vasili Vasilevski), suvažiavimo metu skaitydamas pranešimą „Kur buvo Vilniaus Kreivoji pilis“, pilį lokalizavo Bokšto g. rajone ir taip sukėlė naujų diskusijų Vilniaus pilių klausimu.

13 Gedimino aikštė Vilniuje, spaudai parengė F. Sliesoriūnas, Vilnius, 1980, p. 68.

14 „Первая дорожка аллея на Замковой горе“, in: Виленский вестник, 1895 10 08 (publikuotas: Vitkauskienė B. R. „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, in: Lietuvos pilys, 2009, Nr. 5, p. 74).

15 Gedimino aikštė Vilniuje, p. 71.

16 Ibid., p. 75.

17 Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, vertė K. Uscila, redaktorė P. Vitkuvienė, Vilnius, 1991, p. 153.

18 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje (iki 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 78.

11 Glemža L. „Rūmų teritorija XIX–XX amžiuje“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 61–62.

12 Vitkauskienė B. R. „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, in: Lietuvos pilys, 2009, Nr. 5, p. 67.

22

19 1853 m. rugsėjo 27 d. A. Kirkoro laiškas T. Narbutui iš Vilniaus, in: LMAVB RS, f. 18–185/13, p. 693– 694 (laiško fragmentas publikuotas: Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje (iki 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 78–79).

20 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje, p. 125.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

2. Stiklaplasčio ir skardine danga uždengti tyrinėti Valdovų rūmų rūsiai 2001 m. lapkričio 20 d., Vytauto Abramausko nuotrauka

Vilniaus Žemutinė pilis XIX a. buvo benueinanti į užmarštį.

Uždara įgulos teritorija, nugriauti Žemutinės pilies pastatai, išlygintos Katedros aikštės vaizdas užaugino ne vieną naują vilniečių kartą, kurios atmintyje šių reliktų jau nebebuvo. Tačiau per visą XIX a. ir XX a. pradžioje Vilniaus pilių komplekso su jau nebeegzistavusiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, kaip itin svarbiu simboliu, atminimas vis dar gyvavo dailininkų romantikų kūryboje – Pietro de Rosio (Pietro de Rossi), Karolio Račinskio (Karol Raczyński), Juozapo Jurgio Ozemblovskio (Józef Jerzy Oziembłowski), Marcelio Januševičiaus (Marceli Januszewicz), Juozapo Kamarausko darbuose.

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritoriją buvo stengiamasi įtraukti į miesto gyvenimą. Įrengtas skveras, sodinama medžių, o siekiant nuolat pabrėžti naujų šeimininkų valdžią, Katedros aplinkoje 1900–1903 m. pastatomas rusų poeto Aleksandro Puškino (Aleksandr Puškin) biustas ir Rusijos imperijos valdžios simbolis – carės Jekaterinos II (Ekaterina II) paminklas. Bandant įrengti carės paminklo pamatus, buvo iškasta gili duobė, kurioje aptiktas ankstesnis akmenų grindinys, taip pat griuvenų, ankstyvesnių medinių pastatų liekanų. Katedros aikštėje suformuotas peizažinio plano skveras, kuris kartu su paminklu visiškai pakeitė buvusios tankiai užstatytos Žemutinės pilies erdvės vaizdą. Aptikti radiniai ir vykę darbai buvo aptarti spaudoje21. Nors šių darbų negalima vadinti archeologiniais tyrinėjimais, tačiau jie keldavo žmonių susidomėjimą. Panašiai atsitiko ir 1908 m. Senojo arsenalo kieme bandant įrengti pamatus mūriniam pastatui (dabar Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka). Buvo atkastas nemažas plotas,

kuriame aptikta žmonių griaučių, architektūrinių detalių, koklių ir kitų radinių. Šioje vietoje dirbo paprasti darbininkai, archeologinės priežiūros arba tyrimų niekas nevykdė, tačiau pasklidus žiniai apie radinius darbų apžiūrėti atvykęs Aleksandras Milovidovas (Aleksandr Milovidov) juos kiek plačiau aprašė22.

XX a. pradžioje jau buvo susiformavęs su paminklosauga susijęs visuomenės požiūris dėl Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijos likimo, iš esmės buvo kovojama dėl pilių komplekso (tiesa, apimančio daugiau Aukštutinę pilį) išsaugojimo. Didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukė 1911 m. parengtas projektas, numatantis Pilies kalne įrengti vandens rezervuarą. Šis įrenginys neabejotinai būtų subjaurojęs Aukštutinės pilies architektūrą ir sunaikinęs aikštelės kultūrinį sluoksnį. Tuomet Lietuvių mokslo draugija su Jonu Basanavičiumi priešakyje aktyviai priešinosi, kad nebūtų suniokotas paminklas. Draugija Vilniaus miesto dūmai pareiškė protestą, parengė ir įvairioms institucijoms išsiuntinėjo pranešimą, kuriame buvo atskleista Aukštutinės pilies istorinė ir architektūrinė reikšmė. Protestas pasiekė ir Rusijos imperijos Dūmą. Čia deputatas Andrius Bulota pasakė dvi kalbas, pabrėždamas pastangas nuo suniokojimo apsaugoti lietuvių „akropolį“ – Pilies kalną – ir kaltindamas Vilniaus miesto dūmą priešiškumu lietuvių tautos kultūrai bei istorijai. Protestą dėl istorinio paminklo naikinimo reiškė ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, vienijusi lenkų tautybės inteligentus23.

Pastangos nenuėjo veltui, ir šis projektas nebuvo įgyvendintas.

XX a. pradžioje ir po Pirmojo pasaulinio karo per Žemutinės pilies teritoriją tiesiant kanalizacijos sistemą būdavo aptinkama mūrinių pastatų likučių, kuriais susidomėjo Stepono Batoro univer-

21 Спрогис И. „Археологические наблюдения в. гор. Вильне“, in: Виленский вестник, 1900 11 24; 1900 11 28; Bulota A. „Senovės urvas Vilniuje“, in: Varpas, 1901, Nr. 3, p. 34, tas pats: Lietuvių tautos praeitis, t. 12 (4), Chicago, 1989.

22 Миловидов А. „Случайные раскопки у подошвы Замковой горы в. г. Вильне“, in: Отчет Виленской публичной библиотеки и музея за 1908 год, Вильна, 1909, с. 42–53.

V o l U M EN

I

23 Gedimino aikštė Vilniuje, p. 77.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

23

3. Valdovų rūmų teritorija 2002 m., prasidėjus atkūrimo darbams, Aloyzo Bertašiaus nuotrauka

siteto (Vilniuje) profesorius Juliušas Klosas (Juliusz Kłos). Jis vadovavo daugybei darbų Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijoje.

1930 m. pradėję smarkiai irti Aukštutinės pilies griuvėsiai ir 1931 m. potvynis sukėlė naują paminklosaugos specialistų susidomėjimo bangą. Po potvynio ant netvirto grunto pastatyti Vilniaus katedros pamatai ėmė trūkinėti. Katedros gelbėjimo darbai atnešė didelių atradimų. Buvo aptikti karališkosios giminės atstovų palaikai, Vilniaus katedros ankstesnių etapų mūrai. Apie tai jau ne kartą buvo rašyta, todėl plačiau šių įvykių neaptarsime. Išskirsime tik vieną pastaraisiais metais iš naujo suaktualintą klausimą. Spėjama, kad atliekant Vilniaus katedros tyrimus buvo rasti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikai. Šio asmens kapas – tai tarsi dar vienas simbolis. Jo paieškos tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Katedrą tyrinėjęs habil. dr. Vytautas Urbanavičius spėja, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikai rasti 1931 m. greta kitų karališkojoje kriptoje, tačiau apie tai buvo nutylėta24.

1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, imtasi tvarkyti Aukštutinės pilies liekanas – nugriautas caro laikų medinis antstatas virš pietvakarių (Gedimino) bokšto, atstatytas trečiasis aukštas, įrengta apžvalgos aikštelė. 1930–1936 m., vadovaujant Stanislovui Lorencui (Stanisław Lorentz), buvo atkastos pietinio bokšto pamatų liekanos, o 1939 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus atkastas šiaurinis gynybinis bokštas, eilinį sykį konservuota gynybinė siena ir mūrai. Darbams vadovavo Helena Cehak-Holubovičova (Helena Cehak-Hołubowiczowa) ir Vladimiras Holubovičius (Włodzimierz Hołubowicz). Nustatyti Pilies kalno apgyvendinimo etapai, kurių ankstyviausias, pasak tyrinėtojų, siekė vidurinį geležies amžių (V–VIII a.), XIII a. susidarė sąlygos medinei

piliai statyti, o mūrinė pastatyta tik XV amžiuje25.

Buvo atliekami Vilniaus katedros remonto darbai, kartu 1938–1939 m. pradėta tvarkyti Katedros aikštę, tuo metu buvo vykdomi ir nedidelės apimties archeologiniai tyrimai. Atkastos Tribunolo mūrų liekanos, gynybinių bokštų ir gynybinės sienos liekanos, 4 m gylyje aptikta medinio užstatymo fragmentų26. Radiniai atiduoti į 1933 m. įkurtą Vilniaus miesto muziejų. Po Antrojo pasaulinio karo jie pateko į Lietuvos dailės muziejų27. 1939–1941 metais, vadovaujant architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, Katedros aikštė, kad išryškėtų Vilniaus arkikatedros pietinis fasadas, pažeminta 40–45 cm ir išgrįsta betono plokštėmis.

Netrukus po karo Žemutinės pilies teritorijoje stovėjusiuose pastatuose įsikūrė įvairios organizacijos. Naujasis arsenalas atiteko Lietuvos (TSR) istorijos ir etnografijos muziejui, Katedra – Lietuvos dailės muziejui, Senojo arsenalo korpusų vietoje stovėjusiuose pastatuose kurį laiką gyveno kariškiai su šeimomis. Ant Valdovų rūmų rytinio korpuso pamatų A. Šliosbergo statytame ir caro kariuomenės ne kartą perstatytame name įsikūrė Respublikiniai pionierių rūmai.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėjus sugriauto Vilniaus miesto tvarkymo darbus iš miesto kvartalų buvo šalinamos griuvenos, tiesiamos komunikacijos. Viduramžių objektai tuomet nelaikyti archeologinių tyrimų vertais paminklais, todėl daugelis darbų vykdavo nežinant tyrinėtojams – nutiesta ne viena elektros kabelio, vandentiekio bei kanalizacijos linija. Darbų metu aptiktos senienos išsibarsčiusios, istoriniai mūrai trasų vietose suardyti. Kovodamas su įvairiomis ūkinėmis institucijomis ir įrodinėdamas archeologinių tyrimų būtinybę bei objekto istorinę vertę, 1955 m. Lietuvos istori-

25 Holubovičiai E. ir V. Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Kaunas, 1941, p. 5–6.

26 Kieszkowski W. „Dzieje placu Katedralnego w Wilnie“, in: Wilno, 1939, nr 2, s. 101.

24 Urbanavičius V. „Kur palaidotas Vytautas Didysis? (Nauja hipotezė)“, in: Kultūros barai, 2011, Nr. 1.

24

27 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija Lietuvoje, p. 267.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

4. Valdovų rūmų atkūrimo koordinacinės tarybos posėdis 2003 m., Aloyzo Bertašiaus nuotrauka

jos institutas pradėjo tyrinėti Vilniaus Žemutinės pilies Sereikiškių parką ir pilies teritorijoje, greta Senojo arsenalo vakarinio korpuso, stovėjusių Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių liekanas. Tais metais atkastas Žemutinės pilies gynybinės sienos pietryčių dalies fragmentas, kasinėta karališkojo malūno aplinkoje (vadovas Vytautas Daugudis), Pilies kalno šiaurinės papėdės prieigose aptikta Senojo arsenalo ir bažnyčių mūrų likučių (vadovas Adolfas Tautavičius). Šiuos tyrimus laikytume Žemutinės pilies mokslinių tyrimų pradžia.

1964 m. į tuomečius Pionierių rūmus (buvusį A. Šliosbergo namą) bei Istorijos ir etnografijos muziejaus pastatą (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) tiesiant šilumos trasą, kuri kirto didesnę dalį Žemutinės pilies teritorijos, buvo aptikta Pilies gynybinės sienos, Tribunolo rūmų, Valdovų rūmų vakarinio korpuso, ankstyvosios pilies gynybinės sistemos mūrų liekanų. Jos padėjo šiek tiek patikslinti iš piešinių ir kelių planų žinotą, tačiau niekuomet iki galo nenustatytą pilies pastatų lokalizaciją. Pastebėta, kad po žeme yra nemažai išlikusių pastatų liekanų ir radinių. Iš esmės netikėčiausi buvo ankstyvesni negu XVI a. radiniai ir mūrų liekanos, papildžiusios iki tol žinomas rašytines žinias apie Žemutinę pilį, o ypač apie jos mūrų raidą.

1983 m. paskelbus konkursą suprojektuoti Vilniuje nacionalinės galerijos pastatą netikėtai pradėtos svarstyti galimybės atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Šiame konkurse dalyvavo 24 architektų kolektyvai. Viename projektų, parengtame grupės architektų (Augis Gučas, Julius Jurgelionis, Kazys Napaleonas Kitkauskas ir Saulius Motieka), buvo pasiūlyta galeriją įrengti Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmuose ir pristatytas pirmasis atkūrimo projektas. Projektas visuomenėje sutiktas entuziastingai, tačiau buvo per drąsus ir neatitiko to meto recenzentų „reikalavimų“28.

Vilniaus katedroje (tuomet – Paveikslų galerija) rengiant kondicionavimo sistemą 1984–1985 m. išvalytos vakarinio Valdovų rūmų korpuso liekanos. Iš esmės atkastas vienas iš Valdovų rūmų rūsių. Jis buvo prijungtas prie Katedros požemių sistemos, jame įrengti oro kondicionavimo agregatai. 1986 m. siekiant įrengti technologinius šaldymo įrenginius buvo iškasta trasa per viso vakarų korpuso liekanas apčiuopiant tik po žeme buvusių mūrų paviršių, o priešais Nacionalinio muziejaus pastatą, toje vietoje, kur dabar stovi Lietuvos karaliaus Mindaugo paminklas, buvo įrengtas baseinas, atlikęs kondicionavimo sistemos aušinimo funkciją.

1984–1986 m. suformuota idėja vietoj iškeltų Pionierių rūmų vadinamajame A. Šliosbergo name (Valdovų rūmų rytinis korpusas) įsteigti Tautų draugystės muziejų. Dar 1976 m.

K. N. Kitkauskas tuomečių Pionierių rūmų rūsiuose atlikęs keletą architektūrinių zondų nustatė, kad rūsiuose, be XIX a. užmūrijimų, yra išlikę nemažai autentiškų ankstyvesnių sienų, preliminariai tuomet datuotų XV amžiumi29. Iškilus Tautų draugystės muziejaus idėjai pasitaikė puiki proga atlikti platesnius tyrinėjimus.

Tuo metu jau gerą dešimtmetį vykę Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo archeologiniai tyrimai iš esmės padėjo atkurti šį kompleksą. Pagal Evaldo Purlio projektą 1986 m. buvo atstatytas ir muziejinei funkcijai pritaikytas Senojo arsenalo rytinis korpusas, kuriame įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Taikomosios dailės muziejus. Beveik po dešimtmečio atstatyti ir Senojo arsenalo šiaurinis bei vakarinis korpusai, atitekę Lietuvos nacionaliniam muziejui. Arsenalo korpusų atstatymas tuomet didesnių diskusijų nesukėlė, buvo džiaugiamasi regeneruota ir atgaivinta Žemutinės pilies teritorija.

28 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 23.

29 Kitkauskas N. „Valdovų rūmų architektūra, stilių ir madų kaita“, in: Baltų archeologija, 1996, Nr. 1, p. 17.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

25

5. Simbolinis pirmosios plytos įmūrijimas 2004 m. kovo 17 d., Aloyzo Bertašiaus nuotrauka

1987 m. Valdovų rūmų teritorijoje archeologinius tyrimus pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto grupė (Gintautas Stankevičius, Gediminas Gendrėnas, Virginijus Raškauskas, Kęstutis Katalynas). Buvo iškastos kelios perkasos, atrastas šalia XIX a. pastato buvęs rūmų gotikinis rūsys. Aptiktos rūmų liekanos iš karto rodė, kad reikės itin didelio masto tyrimų.

Jiems tuo metu dar nebuvo pasiruošta.

1987 m. pradėta ypač rūpintis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija (pirmininku išrinktas filosofas Romualdas Ozolas). Vilniuje akademinis jaunimas ir paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“.

Tų pačių metų gegužės mėnesį susibūrė gamtosauga besirūpinanti draugija „Santarvė“, Česlovo Kudabos ir kitų šviesuolių pastangomis buvo įkurtas Lietuvos (TSR) kultūros fondas. Jo tiesioginis uždavinys – kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Vienas svarbiausių šio fondo tikslų buvo kaupti lėšas Žemutinei piliai iki galo atstatyti30. Kultūros fondui tarpininkaujant ir išeivijos lietuviams remiant išleista Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.

Už ją surinkti pinigai buvo skirti rūmams atstatyti31. Fondo sukauptomis lėšomis finansuoti ir 1990–1992 m. tyrimai32.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Tautinis atgimimas į buvusią Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritoriją pritraukė minias žmonių. Simboliška tai, kad naujas Lietuvos istorijos puslapis pradėtas versti Vilniaus pilių širdyje – Katedros (tuomet Gedimino) aikštėje. Čia vyko ne vienas mitingas, kuriame buvo skelbiami Nepriklausomybės šūkiai. Lietuvos didžiųjų kuni-

30 Kudaba Č. „Svarbiausia veikti“, in: Kultūros barai, 1987, Nr. 8, p. 7.

31 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 23.

32 „Labor improbus omnia vincit“, in: Baltų archeologija, 1996, Nr. 1, p. 1.

26

gaikščių rūmai visai netikėtai vėl atgimė kaip šalies politikos formavimo lopšys. 1988 m. birželio 3 d. susibūrė 35 žmonių iniciatyvinė grupė ir buvo įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis įvyko tų pačių metų birželio 7 d. Valdovų rūmų požemiuose, kuriuose tuomet buvo prisiglaudęs „Talkos“ klubas. Iš esmės šiame posėdyje buvo suformuluoti bendrieji Sąjūdžio veiklos principai ir numatyta artimiausia veikla, laipsniškai atvedusi iki Nepriklausomybės atkūrimo.

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimų pradžia sutapo su nuvilnijusia Tautinio atgimimo banga. Tuo metu atliekami Valdovų rūmų teritorijos archeologiniai tyrinėjimai, aptiktos pamatų liekanos, autentiški archeologiniai radiniai sudomino ne tik tyrėjų grupelę, bet ir didelę dalį visuomenės. Žmonės entuziastingai dalyvaudavo ir talkindavo atliekant tyrimus, kartu kreipdavosi į įvairias institucijas, reikalaudami atkurti Valdovų rūmus, kaip buvusios didingos Lietuvos istorijos simbolį (iš esmės buvo norima tęsti nuo Senojo arsenalo pradėtą Žemutinės pilies atkūrimo procesą). Siekiant išsiveržti iš sovietinio režimo gniaužtų istorinės tiesos restitucija atrodė būtina, su tuo buvo siejamas ir Valdovų rūmų atkūrimas. Remiantis visuomenės nuomone, Valdovų rūmų tyrimai ir atkūrimas buvo įtrauktas ne tik į Kultūros paramos fondo programą. Lietuvos (TSR) mokslų akademijos prezidiumas (prezidentas akademikas Juras Požela), atsižvelgdamas į visuomenės pageidavimą atstatyti Žemutinės pilies rūmus ir neeilinę objekto reikšmę Lietuvos istorijai, 1988 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 74, kuriuo įpareigojo Lietuvos istorijos institutą vadovauti moksliniams tyrimams ir istorinės medžiagos rinkimui bei patvirtino plačią mokslinių tyrimų programą, numatančią Žemutinės pilies objektų tyrimo eigą. Istorijos institute sudaryta Pilių tyrimo grupė (habil. dr. Adolfas Tautavičius, dr. Albinas Kuncevičius). Jos vadovas – archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius. Iš Paminklų projektavimo ir restauravimo institu-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

6. Į sieną „ateities kartoms“ įmūryta lentelė, Aloyzo Bertašiaus nuotrauka

to architektūriniams tyrimams atlikti buvo paskirtas architektas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, netrukus prie grupės prisidėjo ir istorikas Stasys Samalavičius. Naujai suformuotai Pilių tyrimo grupei trūko inventoriaus, technikos. Nemažą pagalbą suteikė įvairios Lietuvos įmonės. Tyrimams atlikti ir žemėms iškelti pritaikytus mechanizmus padėjo įsigyti Projektavimo ir statybos susivienijimas „Šiauliai“, bendrovės „Šiaulių durpės“ Radviliškio skyrius, Šiaulių fabrikas „Elnias“, Statybos ministerijos Mechanizacijos valdyba, Mokslų akademijos Fizikos instituto Bandomoji lazerinės ir elektroninės technikos gamykla, dėžėmis radiniams saugoti aprūpino Vilniaus „Plastos“ gamykla, tyrimų teritoriją aptvėrė Panevėžio statybinių konstrukcijų gamykla33. Daugelis įmonių pagalbą suteikė neatlygintinai, tai buvo tam tikras įnašas į Valdovų rūmų ir visos Lietuvos istorijos tyrimus.

Pradėti nuoseklūs tyrimai, sluoksnis po sluoksnio buvo atkasamos vis ankstyvesnės senienos, vis nauji mūrai, aptinkama įvairiausių unikalių radinių. Tyrimų grupei sezono metu dažniausiai talkindavo Vilniaus vidurinių mokyklų vyresnių klasių moksleiviai, Vilniaus universiteto ir Pedagoginio universiteto studentai. Tarp pagalbininkų būdavo tautiečių iš Lenkijos (Punsko), JAV, Brazilijos, Argentinos, Venesuelos, Kanados. Archeologinių kasinėjimų sezono metu po darbo valandų tyrimų vietoje susiburdavo „antra“ pamaina ir tyrinėtojams talkindavo „Talkos“ klubo nariai, jaunimo organizacijos, įvairių profesijų vilniečiai, o kartais net organizuotos grupės iš įvairių Lietuvos miestelių arba įmonių.

Ilgainiui Istorijos instituto Pilių tyrimo grupė transformavosi į ūkiskaitinį skyrių, vėliau tapo ne pelno siekiančia organizacija, o įstatymams pasikeitus – viešąja įstaiga Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“. Ši įstaiga iki pat 2009 m. vykdė visus archeologi-

33 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 1: 1988 metų tyrimai, redaktorė A. Klimavičienė, Vilnius, 1989, p. 8.

V o l U M EN

I

nius tyrimus ir koordinavo rūmų istorinių tyrinėjimų darbus. Nuo 1993 m. pradėti restauruoti ir archeologiniai radiniai.

Atkasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų mūrai buvo ne tik atradimas, bet ir problema. Atėjus darganotam rudeniui ir artėjant žiemai rūmų sienos bei atkastos archeologinės perkasos nebūdavo užpilamos, nes kitais metais tyrimai būdavo tęsiami toliau. Tiriamos vietos turėjo būti maksimaliai apsaugotos nuo atmosferos poveikio. Atkasta Valdovų rūmų rūsių (tuomet rytų korpuse) dalis buvo uždengta laikinomis medinėmis stoginėmis su ruberoido danga. Šis stogas iš pradžių apsaugojo nuo lietaus, tačiau ilgainiui tiek iš grunto, tiek nuo lietaus arba tirpstančio sniego kaupėsi drėgmė. Be to, tankiai išdėliotos stoginės atramos trukdė toliau tęsti tyrimus. 1989 m. buvo pastatyti pirmieji gaubtai iš stiklaplasčio (dažnai vadinti angarais), skirti ūkio įmonėms ir sandėliams. Gaubtų architektas Romas Rutkus patobulino projektą – sujungė kelis statinius, kurie buvo statomi vienas prie kito. Taip iki pat statybų pradžios nuo atmosferos poveikio buvo apsaugotos rastos vertybės ir sudarytos sąlygos sparčiau atlikti tyrinėjimus.

Pilių tyrimo grupė nuolat sulaukdavo didelio visuomenės susidomėjimo, tad tekdavo ne tik tyrinėti, bet ir supažindinti žmones su atkastomis vertybėmis. Grupės vadovams iškėlus idėją sudaryti nuoseklų tyrimų vietų lankymo maršrutą, kasinėjimų aplinkoje po angarais įrengti pėsčiųjų takai, tilteliai, paliktos platesnės apžvalgos aikštelės, padedančios pamatyti dalį kasinėjimų vietų iš aukščiau. Vienoje buvusių Pionierių rūmų pastato salėje, iš Ateizmo muziejaus gavus didelių, aukštų ir gilių vitrinų, įrengta atliekant kasinėjimus aptiktų archeologinių radinių ekspozicija. Atsirado galimybė tiesiog iš Valdovų rūmų autentiškų rūsių erdvių pakilti į A. Šliosbergo namo antrame aukšte įrengtą ekspoziciją ir, apačioje susipažinus su tyrimų aplinka, čia pat pamatyti autentiškus rūmų istorijos liudininkus – architektūros ir archeologijos radinius – smiltainio ir marmuro detales, profilines

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

27

bei įvairių epochų paprastas plytas, koklius, keraminius, metalo, medžio ir kitus dirbinius. Atlikta ir pirmoji renesansinės krosnies rekonstrukcija – grupelė entuziastų sukūrė kartoninį dviejų dalių krosnies karkasą ir rankomis spalvino bei klijavo čia rastų koklių piešinių kopijas. Išties tokia plataus masto archeologiją pristatanti ilgalaikė ekspozicija kasinėjimų teritorijoje atskiroje salėje įrengta bene pirmą kartą Lietuvoje.

Plečiantis tyrinėjimams gaubtais iš stiklaplasčio buvo uždengiami vis didesni Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų plotai.

Pastebėjus, kad atkastų Valdovų rūmų rūsių autentiškose erdvėse yra puiki akustika, čia buvo pradėti organizuoti kultūros renginiai. Akustiką išbandė aktoriai, poetai, muzikantai. Valdovų rūmų erdvėse pastatyti ir keli istoriniai spektakliai. Tai Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (abiejų spektaklių režisierė Irena Bučienė). 1994 m. požemiuose vyko tarptautinis madų festivalis „In Vogue“. Įrengus medinius suolus žiūrovams, renginius galėjo stebėti apie 300 žiūrovų. Ši erdvė tapo neatsiejama Vilniaus kultūros renginių vieta.

Dar 1988 m. Kultūros ministerijoje sudaryta Vilniaus pilių tyrimo ir projektavimo komisija, kuri tikėjosi jau 1990–1991 m. pradėti atstatyti rytinį Valdovų rūmų korpusą. Tačiau tyrimai buvo tik pradėti, ir šie planai kiek atidėti. 1994 m. vasario 4 d. jungtiniame Mokslų akademijos Istorijos instituto, Paminklų restauravimo instituto ir Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ posėdyje buvo nutarta siūlyti Vyriausybei „Atstatyti Vilniaus Žemutinės pilies rūmus remiantis ikonografine medžiaga, kompleksinių tyrimų duomenimis.“ Po kelių dienų, vasario 7 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje, kuriame dalyvavo Kultūros ministerijos, Kultūros fondo, Paminklų restauravimo instituto ir Istorijos instituto atstovai, buvo sprendžiami keli įmanomi Valdovų rūmų tolesnio likimo klausimai. Svarstyti keli siūlymai: atkastus rūmus užpilti žemėmis, pastatyti modernius apšiltintus gaubtus arba atkurti rūmus. Iš karto buvo atmestas pirmasis variantas, nesutarta tik dėl kitų dviejų. Todėl nuspręsta paskelbti Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursą. Be daugelio kitų, buvo suformuluotos pagrindinės konkurso sąlygos – išsaugoti autentiškumą ir maksimaliai laikytis archeologinių, architektūrinių ir ikonografinių tyrimų medžiagos. Konkurse dalyvavo šešios architektų grupės, tačiau nugalėtojas nepripažintas. Negana to, komisija, konkursiniams projektams kėlusi autentiškumo reikalavimus, iš naujo pradėjo diskutuoti dėl modernaus gaubto, nors tokių sąlygų konkurso nuostatuose nebuvo įrašyta34. Lygiagrečiai su konkursu 1994 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, įpareigojantį Kultūros ministeriją organizuoti Valdovų rūmų atkūrimo darbus. Ši įsteigė specifinės paskirties valstybės įmonę Vilniaus pilių direkciją, kuri turėjo rūpintis Vilniaus pilių komplekso atkūrimu ir teritorijos tvarkymu.

Tų pačių metų rudenį (lapkričio 6 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Valdovų rūmų atkūrimo idėjai.

1995 m. Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ buvo sudaryta nauja architektų grupė, išnagrinėti ankstesnio konkurso rezultatai ir nauji tyrimų duomenys, o po metų buvo parengtas Valdovų rūmų atkūrimo projektas ir maketas. Iš esmės šis projektas, laikantis mokslinių reikalavimų ir remiantis tyrimų duomenimis,

34 Urbanavičius V. „Valdovų rūmų ateitis: užkasti ar atstatyti?“, in: Baltų archeologija, 1996, Nr. 1, p. 27–29.

28

buvo pirmasis bandymas atkurti buvusį rūmų fasadų ir vidaus erdvių vaizdą.

1997 m. rudenį prie Paminklų restauravimo instituto sukurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto darbo grupė. Ji parengė „Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo ir panaudojimo programos, projektavimo užduoties ir paminklotvarkos sąlygų pagrindinių matmenų projektą“.

Manant, kad pilių kompleksui reikalingos išskirtinės tvarkymo ir priežiūros sąlygos, 1997 m. įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas.

Nuo pat tyrimų pradžios šio projekto eigą globojęs buvęs Prezidentas Algirdas Brazauskas Vilniaus pilių išsaugojimo, tolimesnio projekto darbų koordinavimo darbus simboliškai perdavė naujai išrinktam Prezidentui Valdui Adamkui ir 1998 m. vasario 8 d. Valdovų rūmų autentiškose erdvėse pasirašė Vilniaus pilių globos aktą. Tais pačiais metais parengtos ir su atsakingomis institucijomis suderintos „Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygos“ (rengė dr. Jonas Glemža). Žemutinės pilies darbų eigai koordinuoti ir vertinti buvo suburta įvairių specialistų grupė – 1999 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. 65 sudaryta komisija „Dėl Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies atkūrimo, panaudojimo ir priežiūros programos“. Komisijos pirmininku paskirtas istorikas Alfredas Bumblauskas, komisijos nariai buvo tyrimų, projektavimo, paminklosaugos įstaigų ir muziejų atstovai: archeologas Mykolas Michelbertas, architektai Evaldas Purlys, Audronis Katilius, Kazys Napaleonas Kitkauskas, paminklosaugininkai Jonas Rimantas Glemža ir Algimantas Degutis, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir kiti specialistai. Komisija, įvertinusi anksčiau atliktus darbus, susipažinusi su numatomais atlikti Vilniaus pilių tyrimo ir tvarkymo darbais bei atsižvelgusi į įvairių organizacijų ir piliečių nuomonę dėl reprezentacinių Vilniaus valdovų rūmų atkūrimo, padarė išvadą: Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių, kaip Lietuvos valstybingumo simbolio, erdvinės, planinės struktūros atkūrimas ir pilių reikšmę Lietuvai atskleidžiantis šiuolaikinis panaudojimas – svarbus ilgalaikės valstybės kultūros reiškinys, o Valdovų rūmų atkūrimas yra tinkamiausias būdas išsaugoti ir eksponuoti rastas Valdovų rūmų liekanas. Šios komisijos 1999 m. balandžio 29 d. posėdyje nuspręsta Lietuvos Respublikos Seimui siūlyti priimti sprendimą dėl Valdovų rūmų atkūrimo ir visos Vilniaus pilių teritorijos ateities, numatant atkurti Žemutinę ir Aukštutinę pilis. Planuota parengti atkūrimo darbų programą, paminklotvarkos sąlygų analizę, projektavimo sąlygas, numatyti terminus. Iš esmės šis komisijos posėdis nulėmė tai, kad atkūrimo idėja po metų buvo iš esmės įteisinta įstatymo. Valdovų rūmų atkūrimo idėją 2000 m. parėmė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės X Seimas.

2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas, gavęs visuomenės, užsienio lietuvių pritarimą ir specialistų, dalyvavusių Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių atkūrimo, panaudojimo ir priežiūros programos komisijos darbe, rekomendacijas, priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą Nr. VIII-2073, kurį pasirašė Prezidentas Valdas Adamkus. Dokumento tekstas skelbė, kad „pabrėždamas valstybingumo simbolių reikšmę įtvirtinant tautines ir pilietines visuomenės vertybes, stiprinant tautinę ištikimybę ir solidarumą; suprasdamas istorines valstybingumo tradicijas įkūnijančių

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

7. Valdovų rūmai nuo Pilies kalno pagrindiniams statybos darbams pasibaigus, Vytauto Abramausko nuotrauka

sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimo svarbą krašto politinės savimonės ir kultūros puoselėjimui; remdamas ypatingai istorinei datai – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakčiai – skirtos programos įgyvendinimą; pritardamas Lietuvos žmonių, institucijų ir organizacijų, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo reiškiamai valiai atkurti Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmus, priima šį įstatymą“. Šio posėdžio eigą neseniai spaudoje prisiminęs Antanas Anskaitis minėjo, kad, siekdamas įgyvendinti pilietiškų žmonių lūkesčius, septintasis, konservatorių vadovaujamas Seimas priešpaskutinę savo darbo dieną vakariniame posėdyje priėmė Lietuvos Respublikos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą ir įpareigojo Vyriausybę dar tais pačiais metais priimti nutarimą dėl praktiškų atstatymo darbų. Įstatymo projektą pateikė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, posėdžiui pirmininkavo Arvydas Vidžiūnas. Posėdyje dalyvavo 59 Seimo nariai, 49 balsavo už, 5 susilaikė, prieš nebalsavo nė vienas Seimo narys. Žurnalistas prisiminė, kad posėdyje kalbėję Seimo nariai – įvairių frakcijų atstovai Feliksas Palubinskas, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Dudėnas, Juozas Dringelis vieningai siūlė priimti įstatymą, ir tik Andrius Kubilius išdrįso skeptiškai pagalvoti: „Kolegos, nepaisant viso šio gražaus sprendimo, turiu pasakyti, kad niekas nesuskaičiavo, kiek tai kainuos... Mes turėsime ilgą ir varginančią statybą, nematydami jos pabaigos“35.

Paradoksalu, tačiau būtent šis žmogus šiuo metu vadovauja Vyriausybei, ir jo pečius užgriuvo Valdovų rūmų užbaigimo rūpesčiai – dar prieš gerą dešimtmetį jo ištarti žodžiai buvo pranašiški.

2000 m. rugpjūčio 23 d. žinomi visuomenės atstovai, suvokdami Valdovų rūmų reikšmę Lietuvos valstybingumo istorijoje, įsteigė 35 Anskaitis A. „Apie Valdovų rūmus, patriotizmą ir liurbizmą“, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ aanskaitis-apie-valdovu-rumus-patriotizma-ir-liurbizma.d?id=43445967 [žiūrėta 2011 11 05].

V o l U M EN

I

Valdovų rūmų paramos fondą. Šio fondo tikslas – rinkti lėšas, remti Lietuvos valdovų rūmų atstatymą ir garsinti šį istorinį projektą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko, 2001 m. balandžio 18 d. nutarimu patvirtino „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją“. Buvo priimtas politinis sprendimas rūmų atstatymo darbus baigti 2009 m., pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Iškelti pagrindiniai su rūmų atkūrimu susiję paminklosauginiai ir architektūriniai uždaviniai. Juos plačiau apžvelgdamas, projekto grupės vadovas Rimas Grigas36 akcentavo, kad vadovaujantis ikonografija, archeologijos duomenimis, analogijų studijomis paremtų projektuojamų rūmų antžeminio pastato erdvės gaubtas skirtas apsaugoti ir maksimaliai eksponuoti vertingiausią dalį – autentiškas rūmų liekanas.

Siekiant atkurti (tyrinėti, projektuoti ir atstatyti) Valdovų rūmus, 2000 m. buvo paskelbtas naujas konkursas. Jį laimėjo tikroji ūkinė bendrija „Vilniaus papėdė“ (vadovas Aloyzas Bertašius), kurią sudarė Projektavimo ir restauravimo institutas (vadovas Algirdas Steponavičius, projekto vadovai Rimas Grigas, Ričardas Bitovtas (nuo 2008 m.), mokslinis vadovas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas), Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (vadovas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, Eduardas Kauklys (nuo 2001 m.), Panevėžio statybos trestas (vadovas Antanas Pavalkis, Dalius Gecevičius (nuo 2007 m.) ir įmonė „Geostatyba“ (vadovas Antanas Astrauka).

Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovo funkcijas nuo 1994 m. vykdė valstybinė įmonė „Paminklai“, o tais pačiais metais Kultūros ministerija įsteigė Vilniaus pilių direkciją (vadovas Stanislovas Rožinskas, Saulius Andrašūnas (nuo 1999 m.). Lietuvos Didžiosios

36 Grigas R. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo architektūrinė vizija / The Architectural Vision of the Restoration of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste, p. 188–215.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

29

Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo bei pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą parengti ir įgyvendinti Kultūros ministerija pavedė Lietuvos dailės muziejui (direktorius Romualdas Budrys). Jame 2002 m. formaliai, o 2004 m., paskyrus finansavimą, faktiškai pradėjo veikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius (vedėjas dr. Vydas Dolinskas). 2007 m. šis skyrius reorganizuotas į Lietuvos dailės muziejaus filialą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Atkuriamų rūmų kontūrai turėjo atitikti ikonografinius duomenis, derėti prie pilių komplekso bei senamiesčio panoramos ir būti kuo artimesni turimai medžiagai. Kadangi ikonografija geriausiai atspindi paskutinį rūmų gyvavimo laikotarpį – XVII a., rūmams atkurti pasirinktas šio periodo pastato vaizdas, kuriam būdingi vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko stiliaus bruožai. Rūmų perimetras tiksliai nustatytas per archeologinius tyrimus atidengus visų korpusų pamatų liekanas. Pastato aukštingumui nustatyti buvo atlikti išlikusio rytų korpuso liekanų tyrimai, padėję nustatyti skliautų pėdų vietas, sąraminių arkų aukštį, langų angų dydžius.

Remiantis tuo, kokie statybos principai tuo metu buvo taikomi patalpų vidaus proporcijoms atkurti, bei Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smuglewicz) piešinių perspektyvos ir pastato plano duomenų analize, suprojektuotos vidinės erdvės. Šiaurės korpuso, kiemo fasadų, stogų formos atkurtos vadovaujantis netiesioginiais argumentais. Didelė dalis rūmų architektūros elementų ir interjero atkurta pagal šioje teritorijoje per archeologinius tyrimus rastas plytas, architektūros detales ir kitus statybinius elementus.

Atkuriamo gaubto pamatai įrengti dviem būdais. Erdvėse, kuriose numatyta eksponuoti autentiškas mūrų liekanas, greta išlikusių sienų įrengtos mūrus apgaubiančios konsolinės gelžbetoninės atramos, kurioms perduodamos visos apkrovos. Ties pietiniu ir rytiniu korpusais rūmų išorėje po žeme suformuota papildoma erdvė, kuri leis autentiškus mūrus apžvelgti iš rūmų išorės, vaikštant maždaug XVI a. žemės paviršiaus lygyje. Šioje erdvėje bus įrengta ir dalis archeologinės-istorinės didaktinės ekspozicijos. Antruoju būdu (Valdovų rūmų vakarinio ir šiaurinio korpusų dalyje) naujojo statinio apkrovos perduodamos įrengtiems gelžbetoniniams poliams pragręžus senųjų mūrų konstrukcijas. Šis pamatų variantas leidžia simboliškai arba iki galo atkurti skliautų sąramas ir eksponuoti senųjų rūsių erdvę.

Apsaugoti ir eksponuoti autentiškas mūrų liekanas buvo pagrindinė šio projekto užduotis. Laikantis tarptautinių paminklotvarkos reikalavimų rūmuose išlaikytas autentiškų mūrų liekanų ir naujai įrengtų konstrukcijų atskyrimo principas. Mūrų ekspozicijos erdvėse taikytos tik mūrui konservuoti skirtos priemonės, viskas palikta taip, kaip buvo aptikta archeologų, maksimaliai vengiant restauracinio pobūdžio darbų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas įtrauktas į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio programą. Valdovų rūmų atkūrimo (statybos) darbai prasidėjo 2002 m. gegužės 10 dieną. Šalia pietinio korpuso pamatų buvusiame gręžinyje ateities kartoms įbetonuodami Valdovų rūmų pamatų kapsulę, statybas pradėjo pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas, tuomet ėjęs Ministro Pirmininko pareigas, Algirdas Mykolas Brazauskas, krašto apsaugos ministras Linas Antanas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, Vilniaus miesto savivaldybės meras Artūras Zuokas, filosofas Arvydas Juozaitis, Valdovų rūmų

30

paramos fondo atstovai, tyrinėtojai, statytojai, valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ kolektyvas bei kiti svečiai.

Statybos darbai buvo vykdomi lygiagrečiai su toliau tęsiamais tyrimais ir projektavimo bei ekspozicijų plano parengimo darbais. Archeologinių tyrimų greitis itin padidėjo. Iki statybų tyrimai vyko daugiausia siekiant atidengti pamatų kontūrus, nustatyti ankstesnių mūrų išsidėstymą, kultūrinio sluoksnio storį ir iš esmės paruošti medžiagą projektavimo darbams atlikti. Dažniausiai kastos nedidelės perkasos, pamatų gylis nustatomas ir pasiekiamas nedideliuose šurfuose. Prasidėjus statybos darbams perkasos padidėjo, keitėsi ir tyrimų specifika, tempai. Perkasos išaugo nuo kelių šimtų kvadratinių metrų iki kelių tūkstančių kvadratinių metrų, tyrinėtojai turėjo galimybę vienu metu atsikasti itin didelį vienos epochos plotą. Tai, be abejo, padėjo lengviau interpretuoti medžiagą, pakoreguoti ankstesnes išvadas. Tyrimų grupė kartu su projektuotojais pradėjo iš griuvenų – apdaužytų architektūros detalių, plytų ir kitų statybų laužu virtusių radinių – atkurti buvusių kunigaikščių rūmų detales, o lipdydami jas – ir visų rūmų vaizdą.

Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovė buvo valstybės įstaiga Vilniaus pilių direkcija, tačiau įvairiems klausimams tarp statytojų, projektuotojų ir muziejinių koncepcijų kūrėjų spręsti bei šiai veiklai koordinuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija įkūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisiją. Jai nuo 2006 iki 2010 m. vadovavo Prezidentas Algirdas Brazauskas.

2003 m., remiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcija, parengti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programos metmenys“, o 2007 m. pradžioje – rūmų ekspozicijų išsamios schemos ir planai. Numatyta, kad atkurti Valdovų rūmai taps nacionaline kultūros įstaiga, atliekančia Lietuvos valstybės reprezentacijos funkciją, tenkinančia krašto kultūros, švietimo bei turizmo reikmes, palaikančia ir stiprinančia viso pasaulio lietuvių tautinę savimonę, šiuolaikinei visuomenei pristatančia senosios Lietuvos valstybės kultūros vertybes. Šiems tikslams įgyvendinti suplanuoti keturi teminiai ekspoziciniai maršrutai, kitos lankytojams aptarnauti ir kultūros bei turizmo informacijai skleisti reikalingos erdvės, numatyta plati edukacinė veikla. Atkurti Valdovų rūmai turi tapti daugiafunkciu kultūros centru, istorinės rezidencijos pobūdžio muziejumi.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 712 nusprendė nuo 2009 m. sausio 1 d. įsteigti biudžetinę įstaigą Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus ir pavesti Kultūros ministerijai atlikti šios įstaigos steigėjo funkcijas. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pradėjo savo darbą.

2009 m. liepos 6 d., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, atkurti, bet iki galo neįrengti rūmai atidaryti tik simboliškai, tačiau pagrindinis 1988 m. visuomenės, specialistų ir valdininkų iškeltas tikslas pasiektas. Jau pastatyti keturi rezidencijos korpusai. Jie netrukus bus baigti įrengti ir juose bus įkurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, kultūrinio ir muzikinio paveldo ekspozicijos, vyks valstybės reprezentacijos bei kiti renginiai.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Su va l d o v ų r ū m ų ATKŪRI M U IR N a c i o n a l i n i o muz i e j a u s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų į s t e i g i mu s u s i j ę t e i s ė s a k ta I (2000–2009)

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

31

32

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

33

34

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

35

36

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

37

38

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

39

40

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

41

42

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

43

44

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

45

46

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

47

48

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

49

50

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

51

52

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

53

54

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

55

56

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

57

58

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

59

60

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

61

62

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

63

64

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

65

66

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

67

68

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

69

70

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

71

72

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

73

74

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

V o l U M EN I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

75

76

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN I

VAL D O V Ų RŪ M Ų M U Z IEJA U S V EIKLA 2009–2010 M.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

77

Vydas Dolinskas

N a c i o n a l i n i o muz i e j a u s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų 2 0 0 9 – 2 0 1 0 m . v e i k l o s a p ž va l g a TRUMPAI APIE VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS IŠTAKAS Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu, o faktiškai savo veiklą pradėjo nuo 2009 m. sausio 1 dienos. Muziejus kūrėsi ne tuščioje vietoje. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu jau 2002 m. nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus struktūroje buvo formaliai įkurtas, o 2004 m., paskyrus finansavimą, faktiškai pradėjo veikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius1, kuris 2007 m. viduryje buvo reorganizuotas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų filialą. Šie struktūriniai Lietuvos dailės muziejaus padaliniai ir tapo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų organizavimo pagrindu.

Lietuvos dailės muziejus, jo direktorius menotyrininkas Romualdas Budrys bei kiti darbuotojai (Vytautas Balčiūnas, Aleksandras Kulikauskas, dr. Jūratė Senvaitienė, dr. Vydas Dolinskas ir kt.)

Valdovų rūmų atkūrimo ir pritaikymo modernioms muziejinėms bei kitoms kultūrinėms funkcijoms modeliavimo procesuose dalyvavo iš esmės nuo pat Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje tyrinėjimų ir rūmų atkūrimo idėjos formulavimo pradžios, o jau 1998 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu parengė ir 1999 m. sausio mėnesį pateikė pirminį išsamų atkurtų rūmų įrengimo bei panaudojimo galimybių projektą – „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gaires“2. Remiantis 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymo bei 2001 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1 Apie Valdovų rūmų skyriaus veiklą Lietuvos dailės muziejuje žr. Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus darbai 2005 m.“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 9: 2005 m. I dalis, sudarė D. Mukienė, Vilnius, 2007, p. 11–32; Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus 2006 m. svarbiausių darbų apžvalga“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 11: 2006 m., sudarė D. Mukienė, Vilnius, 2008, p. 13–31; plg. t. p. Dolinskas V. „Kelios pastabos dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir pritaikymo šiuolaikinėms kultūrinėms funkcijoms“, in: Lietuvos muziejų rinkiniai. VIII mokslinė konferencija „Muziejai istoriniuose pastatuose“, sudarė R. Navardauskas Palaima, Vilnius, 2005, Nr. 4, p. 5–10.

2 Žr. Budrys R. ,,Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gairės“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 4, sudarė O. Mažeikienė, Vilnius, 2001, p. 282–293.

78

nutarimu patvirtintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos nuostatomis, taip pat Kultūros ministerijos 2002 ir 2005 m. pavedimu Lietuvos dailės muziejui parengti bei įgyvendinti Valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo programą, vadovaujant R. Budriui bei bendradarbiaujant su Valdovų rūmų atkūrimo projekto rengėjais (Projektavimo ir restauravimo instituto specialistais, projekto vadovas Rimas Grigas, vėliau – Ričardas Bitovtas, kiti specialistai: Audronis Katilius, Vida Povilauskaitė, Rūta Klimavičienė, Evaldas Purlys, Rūta Grigienė ir kt.) ir tyrinėtojais (Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ mokslininkais), 2003 m. buvo parengtas kitas svarbus atkurtų Valdovų rūmų būsimos muziejinės veiklos ir daugiafunkcio panaudojimo galimybių dokumentas – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programos metmenys“ (antroji redakcija)3. Šie metmenys buvo patvirtinti Kultūros ministerijos Koordinacinės komisijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimui 2003 m. balandžio 1 d. posėdyje. Dokumentas tapo pagrindine atrama toliau detalizuojant Valdovų rūmų ir jų istorinio interjero atkūrimo, ekspozicijų įrengimo planus, būsimos muziejaus daugiafunkcės veiklos programas bei steigiant savarankišką nacionalinę muziejinę instituciją4. Svarbus su istorinio interjero ekspozicijos ir jos vertybių rinkinio formavimu, muziejinės veiklos formų istorinės rezidencijos aplinkoje pasirinkimu susijęs dokumentas buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkuriamų interjerų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijai. Jie Lietuvos dailės muziejaus specialistų buvo pa3 Budrys R., Balčiūnas V., Dolinskas V., Kulikauskas A. ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programa. Metmenys, 2-oji redakcija“, in: Literatūra ir menas, 2003 05 30, Nr. 23, p. 11, 22.

4 Plg., pvz., Dolinskas V. ,,Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus ir daugiafunkcinis kultūros centras“, in: Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai, sudarytoja N. Keršytė, Vilnius, 2008, p. 26–43; Dolinskas V. ,,Der Palast der Großfürsten von Litauen in Vilnius: Wiederaufbau und Nutzung“, in: Wege für Berliner Schloss / Humboldt-Forum. Wiederaufbau und Rekonstruktion zerstörter Residenzschlösser in Deutschland und Europa (1945–2007), hrsg. von G. Hinterkeuser, Regensburg, 2008, S. 169–196; Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės ir numatomos funkcijos, interjerai ir ekspozicijos / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical and Intended Functions, Interiors and Exhibitions“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 235–257.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų portalas, 2009 m. liepos 6 d., Mindaugo Kaminsko nuotrauka

rengti 2005 m. pradžioje, apsvarstyti Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdančių institucijų pasitarimuose. Šiems kriterijams buvo pritarta 2005 m. kovo 3 dieną. Dokumentas buvo apsvarstytas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Koordinacinės komisijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimui 2005 m. lapkričio 22 d. posėdyje. Šio posėdžio metu kriterijams taip pat pritarta, dokumentas patvirtintas.

Kitas svarbus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų organizavimo institucinis pagrindas ir kvalifikuotų specialistų šaltinis greta Lietuvos dailės muziejaus buvo 1993 m. įsteigtas Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, nuosekliai vykdęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies vietų kompleksinius tyrinėjimus5. Iki tol (1987–1993 m.) archeologinius, architektūrinius, istorinius ir kitus tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje koordinavo Paminklų restauravi-

5 Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose, žr. Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 1–5, sudarė V. Urbanavičius, Vilnius, 1989–2003; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.– XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007; plg. t. p. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarė V. Urbanavičius, Vilnius, 2010.

V o l U M EN

I

mo ir projektavimo instituto grupė bei Lietuvos istorijos instituto padalinys, reorganizuotas į savarankišką Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“. Pagrindiniai Valdovų rūmų teritorijos tyrinėjimų iniciatoriai ir vadovai buvo archeologai habil. dr. Vytautas Urbanavičius, habil. dr. Adolfas Tautavičius, dr. Albinas Kuncevičius, architektas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, istorikas Stasys Samalavičius, vėliau – Eduardas Kauklys, Egidijus Ožalas, Evaldas Vailionis, dr. Gintautas Rackevičius, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, dr. Daiva Steponavičienė ir kt. Tyrinėjimų rezultatai tapo Valdovų rūmų ir jų interjerų dekoro atkūrimo pagrindu, kartu padėjo suformuluoti pagrindines rūmų istorinės bei architektūrinės raidos archeologinės ekspozicijos nuostatas. Gausūs ir vertingi radiniai tapo įspūdingo Valdovų rūmų muziejaus archeologijos rinkinio pagrindu.

1994 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Valdovų rūmų atkūrimo projektui įgyvendinti ir užsakovo funkcijoms vykdyti įkūrė valstybės įmonę Vilniaus pilių direkciją. Jai iki 2009 m. vadovavo Stanislovas Rožinskas ir Saulius Petras Andrašūnas. Ši institucija tapo trečiuoju Valdovų rūmų muziejaus kūrimo ir specialistų kooptavimo šaltiniu, padėsiančiu suformuoti ūkio ir kitus techninius įstaigos padalinius.

Jau 2007 m. sausio 25 d. ir tų pačių metų birželio 28 d. posėdžiuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisija, vadovaujama Prezidento Algirdo Brazausko, svarstė ir numatė, kad būsimasis Valdovų rūmų muziejus, kaip nacionalinį statusą turinti biudžetinė kultūros įstaiga, turėtų būti kuriamas laipsniškai, pakopomis, trijų institucijų – Lietuvos dailės muziejaus, viešosios įstaigos Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ bei Vilniaus pilių direkcijos – darbuotojų pagrindu. Šis darbas pradėtas 2007 m. viduryje Lietuvos dailės muziejaus skyrių reorganizavus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų filialą, o iš esmės baigtas 2009 m., į kuriamą Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus pakvietus dirbti daugumą minėtų institucijų darbuotojų. Dalis Vilniaus pilių direkcijos, toliau vykdančios Valdovų rūmų atkūrimo užsakovės funkcijas, specialistų į Valdovų rūmų muziejaus ūkines struktūras dar įsilies ateityje, kai atkuriamas Valdovų rūmų pastatas arba jo dalis bus užbaigta ir pripažinta tinkama naudoti, o Vilniaus pilių direkcija baigs vykdyti savo, kaip užsakovės, funkcijas.

Dirbdami Lietuvos dailės muziejuje ir Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ šiandieninio Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai įgijo muziejininkų ir mokslininkų tyrinėtojų, restauratorių kvalifikacijas, pasisėmė neįkainojamos praktinės veiklos patirties. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ surinko ir pradėjo konservuoti bei restauruoti didžiausią ir istoriškai vertingiausią Valdovų rūmų muziejaus eksponatų rinkinio dalį – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir jų prieigų teritorijoje rastus nacionalinės reikšmės archeologinius radinius. O Lietuvos dailės muziejuje 2003–2008 m. buvo sukauptas įspūdingas būsimos Valdovų rūmų istorinio reprezentacinio interjero ekspozicijos vertybių rinkinys – Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai, unikalios lituanistinės vertybės. Taip šiose įstaigose buvo padėtas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

79

tės valdovų rūmų specialistų kolektyvo formavimo pagrindas, kartu sukurtas esminis muziejinių rinkinių pamatas, reikalingas nuolatinėms ekspozicijoms įrengti bei parodoms organizuoti.

Muziejinės veiklos patirtis buvo įgyjama abiejų įstaigų darbuotojams kartu įgyvendinant įvairius projektus: pvz., 2004 m. surengta Valdovų rūmų tyrimų bei atkūrimo projektų paroda, nuo 2004 m.

Taikomosios dailės muziejuje veikė ilgalaikė ir nuolat atnaujinama paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, o nuo 2005 m. – taip pat periodiškai plėtota atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija6. 2005 m. surengta tarptautinė edukacinė paroda „Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia. Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“7, 2006–2007 m. penkiuose Lenkijos muziejuose surengta paroda „Praeitis atverta ateičiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“8, 2006 m. surengtos parodos, skirtos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui9 ir Lietuvos istorinėms vėliavoms bei žemėlapiams iš Švedijos rinkinių10, taip pat reprezentatyvi tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“11. Nuo 2003 m. buvo sėkmingai įgyvendinama Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa12, padėjusi pasisemti tarptautinės patirties ir atremti nepagrįstą Valdovų rūmų atkūrimo projekto oponentų kritiką. Taip pat 2003–2005 m. projektuotojams, tyrinėtojams ir muziejininkams surengtos penkios tiriamosios ekspedicijos į Lenkiją, Ukrainą, Vidurio Europos šalis, Vokietiją, Italiją13.

Lygiagrečiai Valdovų rūmų atkūrimo projekto autoriai, tyrinėtojai ir muziejininkai diskutavo dėl optimaliausių ir būsimai daugiafunkcei 6 Žr., pvz., Dolinskas V. ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų projektų salė“, in: Literatūra ir menas, 2004 02 13, Nr. 7 (2988), p. 9–10; Dolinskas V. ,,Valdovų rūmų atkūrimui skirtos ekspozicijos Taikomosios dailės muziejuje“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 7, sudarė D. Mukienė, Vilnius, 2005, p. 360–369.

7 Černius R. „Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia ir jos freskos“, in: Literatūra ir menas, 2005 06 17, Nr. 24 (3053), p. 9; plg. t. p. Černius R. „Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“, in: Lietuvos muziejai, 2005, Nr. 1–2, p. 37–38. Šią parodą palydėjo ir informacinis lankstinukas.

8 Buvo parengtas ir išleistas išsamus parodos vadovas lenkų kalba, žr. Przeszłość otwarta dla przyszłości.

Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie, opracowanie V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Warszawa, 2006.

9 Černius R. „Paroda „Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 11, Vilnius, 2008, p. 342–3352. Šią parodą, kuriai ikonografinė medžiaga buvo surinkta iš daugelio Europos šalių kultūros paveldo institucijų, palydėjo ir informacinis lankstinukas.

10 Černius R. „Paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 11, Vilnius, 2008, p. 332–341; plg. t. p. Černius R. „Vilniuje – LDK istorinės vėliavos ir žemėlapiai“, in: Literatūra ir menas, 2006 07 07, Nr. 27 (3103), p. 8–9.

Buvo išleistas ir išsamus parodos katalogas lietuvių bei anglų kalbomis, žr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai, sudarė R. Černius, Vilnius, 2006. Taip pat parengtas informacinis parodos lankstinukas.

11 Parengta ir išleista šios konferencijos medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis, žr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009.

12 Žr. Dolinskas V. ,,Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa“, in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 2–3, p. 8–11; Dolinskas V. ,,Susitikimu su Vavelio pilies vadovu tęsiama Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa“, in: Literatūra ir menas, 2004 09 03, Nr. 32 (3013), p. 9 ir kt.

Dalis užsienio prelegentų pranešimų, perskaitytų Vilniuje, buvo skelbiama kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, planuojama ateityje išleisti šiuos tekstus atskiru leidiniu, nes Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa tęsiama toliau.

13 Apie šių ekspedicijų rezultatus buvo paskelbta keletas publikacijų, plg., pvz., Budrys R., Dolinskas V. „Italijos kunigaikščių rezidencijos ir Lietuvos valdovų rūmų atkūrimas“, in: Literatūra ir menas, 2004 06 25, Nr. 26 (3007), p. 22–23; 2004 07 02, Nr. 27 (3008), p. 22–23; 2004 07 09, Nr. 28 (3009), p. 22; Budrys R., Dolinskas V. „Italijos kunigaikščių rezidencijas aplankius“, in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 2–3, p. 84–93; Budrys R., Dolinskas V. „Lenkijos ir Ukrainos istorinių rezidencijų patirtis“, in: Literatūra ir menas, 2005 02 11, Nr. 6 (3035), p. 9; 2005 02 18, Nr. 7 (3036), p. 9; 2005 02 25, Nr. 8 (3037), p. 9; 2005 03 04, Nr. 9 (3038), p. 9, 22 ir kt.

80

veiklai tinkamiausių Valdovų rūmų atkūrimo projekto sprendimų.

2004–2008 m. buvo reguliariai (dažnai kas savaitę) rengiami Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdančių institucijų (Projektavimo ir restauravimo instituto, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Lietuvos dailės muziejaus) vadovų ir atstovų pasitarimai, kuriuose ir būdavo ieškoma tinkamiausių ir pagrįsčiausių sprendimų. Pasitarimuose dažnai dalyvaudavo ir Vilniaus pilių direkcijos, Valdovų rūmų paramos fondo atstovai. Taip buvo parengti ir 2006–2007 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijai pateikti tvirtinti Valdovų rūmų ekspozicijų išsamūs planai, arba schemos.

Visą šį laiką Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdančios institucijos aktyviai bendradarbiavo su 2000 m. įsteigtu Valdovų rūmų paramos fondu (valdybos pirmininkai Edmundas Kulikauskas, Algirdas Vapšys, direktorė Indrė Jovaišaitė), kuris rėmė daugelį projektų, padėjo formuoti muziejinius rinkinius, restauruoti radinius, publikuoti leidinius, propagavo Valdovų rūmų atkūrimo idėją, telkė kitus mecenatus. 2007–2008 m. fondas koordinavo ir po Lietuvos regionų muziejus bei bibliotekas vežiotos edukacinės informacinės Valdovų rūmų parodos, parengtos Lietuvos dailės muziejaus bei Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ darbuotojų, pristatymą.

Tad įvairiais požiūriais Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų steigimui iki 2008 m. pabaigos buvo iš anksto tinkamai pasirengta. Nueitas naujos nacionalinės kultūros įstaigos kūrimo kelias buvo panašus į tą, kurį nukeliavo ir Lenkijos specialistai, dalyvavę Varšuvos karališkosios pilies atkūrimo darbuose. Šiandien atkurtoje pilyje veikiantis muziejus (Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas) savo ištakomis laiko Varšuvos nacionaliniame muziejuje veikusį skyrių, kuris vėliau tapo naujos įstaigos steigimo pamatu.

2009 M. SIMBOLINIS RŪMŲ ATIDARYMAS IR TARPTAUTINĖS PARODOS Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas, kuris buvo vienas svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos projektų, turėjo būti baigtas iki 2009-ųjų – Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus.

Tačiau dėl finansinių ir organizacinių problemų ši istorinė rezidencija 2009 m. tebuvo iš esmės atstatyta, bet nebuvo iki galo įrengta, todėl nesukurtos ir neatvertos nuolatinės ekspozicijos, kitos lankytojams aptarnauti skirtos viešos erdvės, o įsteigtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai negalėjo pradėti nuoseklios ekspozicinės, parodinės, edukacinės, kultūrinės, valstybės reprezentavimo ir kito pobūdžio veiklos, kultūrinio turizmo informacijos sklaidos savame pastate. Atkurtuose Valdovų rūmuose kartu su partneriais (Lietuvos dailės muziejumi, Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Lietuvos archyvų departamentu, Vilniaus dailės akademija ir kt.) 2009 m. planuotos inauguracinės Lietuvos tūkstantmečio programos parodos – „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“14, „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“15, „Baltų menas“16 bei rudenį surengta tarptautinė paroda „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“17 – buvo surengtos netoliese esančiame kitame Vilniaus Žemutinės pilies pastate – Senajame arsenale, kuriame įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus padalinys Taikomosios dailės muziejus.

2009 m. liepos 6 d., minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę (Valstybės dieną), Katedros aikštėje ir atstatytų, bet iki galo neįrengtų Rūmų Didžiajame kieme įvyko simbolinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo ceremonija18, kurios metu virš Rūmų pietų korpuso, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 2004 m. redakcijoje (III skirsnio 10 straipsnyje), buvo pakelta istorinė Lietuvos vėliava (baltas Vytis raudoname lauke), kurią sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, bendradarbiaudamas su Lietuvos heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento pirmininku dr. Edmundu Rimša. Taip pat per atidarymą buvo atidengtas puošniausias ir reprezentatyviausias pietų korpuso portalas, per kurį Lietuvos valdovai patekdavo į savo istorinę rezidenciją Žemutinėje pilyje, iškilmingai pervažiavę Lietuvos sostinę nuo Rūdninkų arba Aušros vartų Didžiąja ir Pilies gatvėmis. Šis portalas – tai atkurtas išraiškingiausias architektūrinis ankstyvojo baroko formų rezidencinio ansamblio akcentas. Portalą atkūrė Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, siekianti įgyvendinti Valdovų rūmų atkūrimo projektą, iškalė Kauno dirbtuvės „Akmi“. Daugiausia triūso į šį darbą įdėjo architektė restauratorė Rūta Grigienė. Autentiškas XVII a. pradžios portalas buvo sukurtas iš tokio paties pilkšvo smiltainio brolių Konstantino ir Jokūbo Tenkalų (Costante ir Jacopo Tencalla). Jie buvo vieno garsiausių Romos baroko architektūros kūrėjų Karlo Maderno (Carlo Maderno) mokiniai. Tie patys meistrai sukūrė ir įspūdingą Šv. Kazi14 Kartu su Vavelio karališkosios pilies specialistais parengtas ir išleistas išsamus parodos katalogas lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis trimis atskiromis knygomis, žr. Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sudarė J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009; Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the Polish-Lithuanian Commonwealth, compilers J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009; Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej Obojga Narodów, opracowanie J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009; taip pat buvo parengti parodos informaciniai lankstinukai lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.

15 Kartu su Lietuvos archyvų departamentu išleistas išsamus parodos katalogas lietuvių ir anglų kalbomis, žr. Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose, sudarė A. Tamulynas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2009; taip pat buvo parengti parodos informaciniai lankstinukai lietuvių ir anglų kalbomis; plg. t. p.

Domarkas V., Verbiejūtė B. „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, in: Lietuvos muziejai, 2009, Nr. 3, p. 23–25.

16 Prie šios parodos rengimo Valdovų rūmų muziejus prisidėjo tik sporadiškai, vykdydamas kai kuriuos organizacinius bei informacijos sklaidos darbus. Parodą surengė Vilniaus dailės akademijos darbuotojai. Jie išleido ir monumentalų jos katalogą lietuvių ir anglų kalbomis (žr. Baltų menas / Art of the Balts, sudarytojai / compiled by A. Butrimas, Vilnius, 2009), taip pat paskelbė parodos vadovus lietuvių ir anglų kalbomis.

17 Buvo išleistas parodos katalogas su tekstais lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis, žr. Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, sudarytojai / opracowanie / compilers B. Verbiejūtė, M. Uzorka, Vilnius, 2009; taip pat paskelbti informaciniai lankstinukai lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.

18 Žr., pvz., Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 31–36; plg. t. p. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 7–11; Dolinskas V. „The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 7–11.

V o l U M EN

I

miero koplyčią greta Vilniaus katedros, dirbo prie Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje fasado. Atkurto portalo frizo juostoje paauksuotomis raidėmis iškaltas įrašas „Millennio Lithuaniae MIX–MMIX“ („Lietuvos tūkstantmečiui 1009–2009“), liudijantis, kad šie Rūmai atkurti kaip paminklas Lietuvos tūkstantmečiui įamžinti. Portalo sandriko epitafinėje rausvo marmuro lentoje iškalti žodžiai „Respublica est societas hominum uno Deo, iure, rege ad commune et privatum bonum iunctorum“ („Valstybė yra žmonių sąjunga, kurios narius vienija Dievas, vienas įstatymas, vienas valdovas ir kurioje visi žiūri bendro, o kartu ir savo labo“). Šiuos pilietiškai ir istoriškai itin reikšmingus žodžius XVI a. parašė vienas žymiausių Lietuvos katalikų humanistų, istorikas ir publicistas, studijavęs Vitenbergo, Paduvos bei Feraros universitetuose ir tapęs teisės daktaru, Lietuvos ir Lenkijos valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto sekretorius, Vilniaus seniūnas, Antrojo Lietuvos Statuto vertėjas į lotynų kalbą, vienas iš Trečiojo Lietuvos Statuto redaktorių Augustinas Rotundas (apie 1520–1582), nuolat buvojęs ir dirbęs Valdovų rūmuose. Citatą portalui iš A. Rotundo „Pasikalbėjimo lenko su lietuviu“ parinko Vilniaus universiteto profesorė Eugenija Ulčinaitė. Šiame kūrinyje A. Rotundas gina Lietuvos valstybinį savarankiškumą, įrodinėja lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, skatina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių patriotinius jausmus.

Simbolinio Rūmų atidarymo ceremonijoje 2009 m. liepos 6 d. dalyvavo ir atkurtos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių istorinės rezidencijos Didįjį kiemą aplankė, su Rūmų istorija ir atkūrimu susipažino bei profesoriaus Petro Bingelio vadovaujamo Kauno valstybinio choro atliekamų dainų klausėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas su žmona Inga, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius su žmona Rasa, kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininkas Algirdas Brazauskas su žmona Kristina, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, kiti oficialūs Lietuvos valstybės vadovai, taip pat garbingi užsienio svečiai: Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas (Carl XVI Gustaf) su karaliene Silvija (Silvia), Danijos karalienė Margaretė II (Margarete II), Norvegijos karalius Haraldas V (Harald V), Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński) su žmona Marija (Maria), Latvijos Respublikos Prezidentas Valdis Zatleras (Valdis Zatlers) su žmona Lilita (Lilita), Ukrainos Respublikos Prezidentas Viktoras Juščenka (Viktor Yushchenko), Islandijos Respublikos Prezidentas Olafuras Ragnaras Grimsonas (Olafur Ragnar Grimsson) su žmona Gudruna Katrina Torbergsdotira (Gudrun Katrin THorbergsdottir), Suomijos Respublikos Prezidentė Tarja Halonen (Tarja Halonen) su vyru Penčiu Arajarviu (Pentti Arajärvi), Gruzijos Respublikos Prezidentas Michailas Saakašvilis (Mikheil Saakashvili) su žmona Sandra Elizabeta Riolofs (Sandra Elisabeth Roelofs), Apaštalų Sosto ir popiežiaus Benedikto XVI specialus pasiuntinys, buvęs Vatikano valstybės sekretorius, Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas (Angelo Sodano), Estijos Respublikos ministras pirmininkas Andrusas Ansipas (Andrus Ansip) su žmona Anu (Anu), Baltarusijos Respubli-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

81

2. Lietuvos ir užsienio valstybių vadovai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Didžiajame kieme 2009 m. liepos 6 d., Vytauto Abramausko nuotrauka

kos kultūros ministras Pavelas Latuško (Pavel Latushko), Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministras Francas Jozefas Jungas (Franz Josef Jung), Rusijos Federacijos kultūros ministras Aleksandras Avdejevas (Aleksandr Avdejev) ir kiti aukšti užsienio svečiai, pakviesti į Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus iškilmes. Garbius svečius su Rūmų istorija ir atkūrimu supažindino ne tik muziejaus gidai, bet ir vienas didžiausių Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų Prezidentas A. Brazauskas. Ilgiausiai Rūmų kieme užsibuvo Švedijos karališkosios šeimos atstovai, čia rezidavusios Vazų dinastijos sosto įpėdiniai. Tai bene vienintelis faktas pasaulio architektūros istorijoje, kai pastato atidarymo ceremonijoje dalyvavo net penkiolikos valstybių valdovai ir kiti vadovai. Šiuo išskirtiniu įvykiu prasidėjo naujausias atstatytų, bet iki galo neįrengtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės raidos ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos etapas.

Nuo liepos 7 d. Valdovų rūmai atvėrė savo vartus ir pirmiesiems lankytojams, kurie dėl tęsiamų statybos darbų buvo priimami tik organizuotomis grupėmis. Per vieną mėnesį, kol statybininkai nevykdė darbų, Valdovų rūmus aplankė ir su autentiškais mūrais, atkūrimo projekto sprendimais, kompleksinių tyrimų rezultatais, sukaupta lituanistinės medžiagos ikonografija, Rūmų istorijos bei atkurto istorinio interjero salių didaktinėmis ekspozicijomis, būsimų nuolatinių ekspozicijų projektais ir planuojama aktyvia bei plačia edukacine, kultūrine veikla, valstybės reprezentacijos galimybėmis susipažino daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų bei sostinės svečių iš užsienio, Lietuvos valstybės pareigūnų ir diplomatų. Tokia naujojo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos pradžia, pirmieji jos rezultatai, keitę dalies informacijos priemonių ir pavienių asmenų formuotą politizuotą bei

82

neobjektyvią nuomonę apie Valdovų rūmus ir jų atkūrimą, ne tik džiugino dėl didelio visuomenės susidomėjimo ir juntamo Lietuvos istorijos, kultūros, europinių ryšių pažinimo poreikio, bet ir teikė vilties, kad atkurti ir energingai pradėję veikti Valdovų rūmai turi galimybę tapti vienu svarbiausių kultūrinių, švietėjiškų, muziejinių, informacinių, turistinių ir reprezentacinių objektų sostinėje ir visoje šalyje, reikšmingai papildančių tokių objektų infrastruktūrą, aktyviai ugdančių pilietinę visuomenę ir stiprinančių jos narių istorinę savimonę bei patriotiškumą. Reikia tikėtis, kad artimiausiais metais Valdovų rūmai arba bent jau jų dalis galės sukurti nuolatines ekspozicijas, atverti vartus nuolatiniam lankymui ir pradėti nuosekliai bei sistemingai vykdyti savo svarbią visuomeninę misiją jau normaliomis sąlygomis.

2009–2010 M. SVARBIAUSI DARBAI IR STATISTIKOS DUOMENYS19 Nuo pat susikūrimo ir kolektyvo branduolio suformavimo 2009 m. sausio mėnesį Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ėmė vykdyti visas nacionaliniam muziejui priskiriamas funkcijas, nustatytas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo bei įstaigos statuto. Tiesa, kaip minėta, 2009–2010 m.

Valdovų rūmų atkūrimo ir įrengimo darbai nebuvo užbaigti, todėl pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti. Todėl Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams teko dirbti sudėtingomis sąlygomis, dalį

19 Duomenys paimti iš išsamių Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos 2009–2010 m. ataskaitų, pateiktų steigėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

3. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas (1932 09 22–2010 06 26) Lietuvos ir užsienio vadovams 2009 m. liepos 6 d. pasakoja apie Valdovų rūmų istoriją ir atkūrimą, Mindaugo Kaminsko nuotrauka

veiklos formų įgyvendinant pirmiausia Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose ir kitose patalpose. Negalėdami visapusiškai vykdyti lankytojų priėmimo veiklos, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai koncentravosi į tokias veiklos formas, kurios buvo galimos tokiomis sąlygomis: vyko intensyvus eksponatų perėmimas, rinkinių komplektavimas ir jų tvarkymas, taip pat muziejinių vertybių restauravimas bei konservavimas, buvo toliau intensyviai tęsiama mokslinė tiriamoji veikla, ruošiama medžiaga ir įranga nuolatinėms ekspozicijoms, rengiamos tarptautinės ir nacionalinės parodos, edukacinės programos ir kultūros renginiai, įvairūs leidiniai, tvarkoma interneto svetainė ir bibliotekos rinkinys, mokomasi naudotis pastato technologine įranga, prižiūrimos naudojamos patalpos, vykdoma kultūrinė diplomatija. Dalis aktyviausių šios veiklos formų atskirai ir išsamiai pristatoma toliau šiame leidinyje.

Valdovų rūmų muziejaus organizacinė struktūra ir pareigybių sąrašas, kaip ir įstaigos formavimo principai bei darbuotojų kooptavimo šaltiniai, buvo preliminariai apsvarstyti dar 2007 m.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos. 2009 m. pirmoje pusėje Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų kolektyvas buvo iš esmės suformuotas remiantis būtent šiais principais. Sukurta administracija bei suformuoti visų pagrindinių muziejinės veiklos ir pagalbinių padalinių branduoliai. Valdovų rūmų muziejuje 2009–2010 m. dirbo 72 darbuotojai, buvo užimti 68 etatai. Ruošiantis tam metui, kada Valdovų rūmai bus atidaryti ir atvers vartus nuolatiniam lankymui, 2009 m. buvo numatyta, kad Valdovų rūmuose dirbs iš viso 115 darbuotojų. Tačiau rūmų neatidarius apsiribota tik padalinių branduolių suformavimu, kad būtų užtikrinta teisinių aktų nustatyta nacionalinio muziejaus visavertė veikla. Aptaria-

V o l U M EN

I

mu laikotarpiu Valdovų rūmų muziejuje nuolat dirbo 7–8 mokslų daktarai, 4–5 doktorantai, 4 darbuotojai dėstė aukštosiose mokyklose. 48 muziejaus darbuotojai dalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose, surengta 12 stažuočių, kuriose dalyvavo 26 muziejaus darbuotojai.

Valdovų rūmų muziejaus valdymo struktūroje, kaip tai numatyta įstaigos statute, veikė kelios koleginės institucijos. Tai muziejaus Taryba, kurios keturis narius paskyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (atstovai keitėsi), Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (dr. Edmundas Rimša), Lietuvos muziejų asociacija (Romualdas Budrys), visuomeninės organizacijos (dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo atstovo nebuvo paskyrusi, nes laukė įstaigos statuto pataisos, kad tokį atstovą galėtų skirti ne pati Vyriausybė, o jos kanceliarija. Taip pat veikė muziejaus Strateginio planavimo komisija, Rinkinių komplektavimo komisija ir Restauravimo taryba. Atskiriems sudėtingesniems klausimams spręsti buvo sudaromos specialios komisijos (pvz., susijusi su viešaisiais pirkimais), darbo grupės (pvz., istorinio interjero dekoro klausimams spręsti, archeologinės ekspozicijos tekstams rengti ir kt.).

Buvo tęsiami, nors ir ne taip aktyviai, kaip 2003–2008 m., Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdančių institucijų vadovų ir atstovų pasitarimai, dalyvaujama rengiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos posėdžius, kitus darbinius tarpinstitucinius pasitarimus.

2009–2010 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai savo patalpų neturėjo, nes Valdovų rūmų pastatas nebuvo baigtas įrengti ir nepripažintas tinkamu naudoti. Todėl panaudos teise buvo naudojamasi Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmų patalpomis ir Vilniaus pilių direkcijos patalpomis,

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

83

4. Pirmieji atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų lankytojai 2009 m. liepos mėnesį, Mindaugo Kaminsko nuotrauka

esančiomis Kalnų parko ūkinės bazės teritorijoje. Kaip minėta, parodos ir įvairūs renginiai buvo rengiami daugiausia Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose – Taikomosios dailės muziejuje bei Radvilų rūmuose. Nuo 2009 m. pabaigos administracija bei su lankytojų priėmimu susiję skyriai įsikūrė atkuriamų Valdovų rūmų įrengtoje atiko aukšto dalyje, remiantis įrangos, patalpų priežiūros ir susipažinimo su darbais sutartimi su statybos užsakove ir rangovu – Vilniaus pilių direkcija ir Panevėžio statybos trestu. 2010 m. pakoregavus Lietuvos Respublikos statybų įstatymą, Valdovų rūmų muziejus galėjo toliau plėtoti savo veiklą nebaigtuose įrengti Valdovų rūmuose, t. y. naudoti patalpas pagal paskirtį nepripažintame tinkamu naudoti pastate. Tačiau neabejotinai su nebaigta statyba susijusios aplinkybės ir toliau akivaizdžiai ribojo muziejaus veiklos sklaidą bei sunkino jos sąlygas.

2009 m. Valdovų rūmų muziejui steigėjos skirtos lėšos – 7 836 000 Lt. Dalį jų sudarė Lietuvos tūkstantmečio parodoms rengti skirti pinigai. Dar 102 828 Lt Valdovų rūmų muziejus gavo iš biudžetinių ir kitų fondų programoms įgyvendinti, taip pat už paslaugas, dalį šių lėšų sudarė fizinių ir juridinių asmenų aukos, gyventojų pajamų mokesčio įmokos. Taigi, iš viso 2009 m. Valdovų rūmų muziejus disponavo 7 938 828 Lt lėšomis. Iš viso buvo panaudota 6 647 301 Lt, iš jų 2 264 071 Lt darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įnašams.

Likusios lėšos grąžintos į biudžetą, nes Valdovų rūmų pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti ir visavertė bei visapusiška veikla nebuvo įmanoma, nebuvo suformuotas numatyto dydžio kolektyvas.

2010 m. Valdovų rūmų muziejui steigėjos skirtos lėšos sudarė 4 891 000 Lt. Dar 158 755 Lt Valdovų rūmų muziejus gavo iš biudžetinių ir kitų fondų programoms vykdyti, taip pat už paslaugas, dalį šių lėšų sudarė fizinių ir juridinių asmenų aukos, pajamų mokesčio įmokos.

Taigi, iš viso 2010 m. Valdovų rūmų muziejus disponavo 5 049 755 Lt

84

lėšomis. Iš viso buvo panaudota 4 674 302 Lt, iš jų 2 739 786 Lt darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įnašams. Likusios lėšos grąžintos į biudžetą, nes Valdovų rūmų pastatas ir toliau nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, o visavertė bei visapusiška veikla nebuvo įmanoma, nebuvo toliau formuojamas ir numatyto dydžio kolektyvas.

2009 m. pradėti formuoti savi Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai. Valdovų rūmų interjero ekspozicijai skirti eksponatai buvo perimti iš Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų paramos fondo, o itin gausių archeologinių radinių perėmimo iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ procesas tik prasidėjo. 2009 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkiniuose buvo 6 676 eksponatai. 2010 m. rinkiniai pasipildė 11 259 eksponatais. Tų pačių metų pabaigoje Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose buvo saugomi 17 937 eksponatai. Dar apie 300 000 eksponatų iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ perimta faktiškai, tačiau jų sutikrinimas ir formalus perėmimas užsitęs keletą metų. Valdovų rūmų muziejaus eksponatai 2009–2010 m. saugoti Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose bei Vilniaus pilių direkcijos ūkinėje bazėje Kalnų parke įrengtose laikinose saugyklose, taip pat eksponuoti Taikomosios dailės muziejaus ilgalaikėse parodose (2009 m. – 1 544 eksponatai, o 2010 m. – 1 097 eksponatai). 2009–2010 m. buvo restauruoti 352 eksponatai, o konservuota 3 511 eksponatų. Pradėtas muziejaus eksponatų inventorinimas bei skaitmeninimas. Tačiau šie procesai vyko gana lėtai, nes rinkinių saugotojams ir tyrinėtojams reikia faktiškai perimti tūkstančius archeologinių radinių iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir užtikrinti jiems saugoti tinkamas sąlygas bei reikiamą priežiūrą.

2009–2010 m. dėl nebaigtų statybos ir įrengimo darbų pats Valdovų rūmų pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl nebuvo atvertas nuolatiniam lankymui. Tačiau 2009 m. liepos mėne-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

sį ir vėliau, lankymo grafikus suderinus su statybininkais (Panevėžio statybos tresto atstovais Aloyzu Bertašiumi, Pauliumi Gintvainiu), buvo rengiamas atkuriamų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų lankymas su gidu iš anksto užsiregistravusioms grupėms. Taip 2009 m.

Valdovų rūmus organizuotomis grupėmis aplankė 31 200 lankytojų, iš jų 4 500 moksleivių, o 1 200 lankytojų dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose. 9 280 asmenų apsilankė Valdovų rūmų muziejaus kartu su partneriais dažniausiai Taikomosios dailės muziejuje rengtuose renginiuose. 2010 m. Valdovų rūmus organizuotomis grupėmis aplankė 11 580 lankytojų, dar 10 600 asmenų lankėsi Valdovų rūmų su partneriais rengtuose kultūriniuose renginiuose, o 9 898 lankytojai (daugiausia moksleiviai) dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose, kuriuos vedė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai. (2009–2010 m.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai parengė daugiau kaip 20 naujų edukacinių programų.) Tad 2010 m. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai iš viso priėmė 32 078 lankytojus. 2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus fonduose lankėsi 500 tyrinėtojų, studentų. Vadinasi, net sudėtingomis sąlygomis – vykdant statybos darbus, iš anksto lankymo galimybes ir grafikus suderinus su statybininkais, Valdovų rūmų muziejus 2009–2010 m. priėmė 73 058 lankytojus pačiuose Valdovų rūmuose, saugyklose bei Taikomosios dailės muziejuje ir Radvilų rūmuose rengtuose kultūros renginiuose bei edukaciniuose užsiėmimuose. Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainę aplankė 173 580 lankytojų.

Valdovų rūmų muziejus 2009–2010 m. iš viso surengė 22 įvairias parodas – tarptautines, nacionalines, edukacines. Dvi iš jų 2009 m. buvo surengtos pačiuose Valdovų rūmuose. Tai edukacinės parodos apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istoriją ir jų atkūrimą, tyrimus, būsimas ekspozicijas, taip pat atkurto istorinio interjero salių stilistiką, istorines funkcijas. Kitos anksčiau minėtos parodos buvo rengiamos daugiausia Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje, viena jų („Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“) 2010 m. pabaigoje surengta Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose20. Parodos taip pat rengtos Lietuvos regionuose, buvo dalyvaujama užsienyje organizuotose parodose. 2009 m.

Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose Valdovų rūmų muziejaus su partneriais surengtas parodas aplankė 63 665, o 2010 m. – 42 160 lankytojų. Vadinasi, 2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus rengtas parodas kituose muziejuose aplankė 105 825 lankytojai.

Taigi, 2009–2010 m. Valdovų rūmus, muziejaus saugyklas, renginius ir edukacinius užsiėmimus Valdovų rūmuose ir partnerių patalpose, taip pat Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainę aplankė iš viso 352 463 lankytojai.

Valdovų rūmų muziejus 2009–2010 m. vykdė aktyvią leidybinę veiklą (plačiau žr. šio leidinio skyrių „2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus publikuoti leidiniai“). Per dvejus metus muziejus parengė ir publikavo 22 knygas (katalogus, studijas, albumus), taip pat 74 informacinius leidinius (lankstinukus, plakatus, kalendorius, atvirukus

20 Parodą palydėjo monumentalus katalogas lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis, žr. „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos / Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu / How this happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald“, sudarytojai / opracowanie / compilers V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2010. Taip pat parengti ir išleisti informaciniai lankstinukai lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.

V o l U M EN

I

ir pan.). Kultūrinėje spaudoje ir periodikoje muziejaus darbuotojai paskelbė arba bendradarbiavo rengiant 162 publikacijas ir pranešimus.

Muziejaus darbuotojai nacionalinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose perskaitė 20 mokslinių pranešimų. Pats Valdovų rūmų muziejus kartu su partneriais surengė dvi tarptautines mokslines konferencijas Lietuvoje – Taikomosios dailės muziejuje. 2009 m. surengta konferencija „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“21, o 2010 m. – „Šventoji Jadvyga ir Lietuva“22.

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejus pasirašė 25 ilgalaikio bendradarbiavimo ir konkrečių projektų rengimo sutartis su partneriais Lietuvoje bei užsienyje (Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje) – pirmiausia su muziejais, bibliotekomis, archyvais. Ypač aktyviai buvo bendradarbiaujama su Lietuvos dailės muziejumi, Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“, Valdovų rūmų paramos fondu, Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija), Varšuvos karališkąja pilimi – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklu (Lenkija). Su minėtomis Lenkijos istorinėse rezidencijose įsikūrusiomis muziejinėmis institucijomis pasirašytose sutartyse numatyta keistis aktualia muziejine informacija, patirtimi, sistemingai vykdyti specialistų mainus. Iš viso Valdovų rūmų muziejus palaiko ryšius su daugiau negu 100 kultūros paveldo institucijų visame pasaulyje. Iki 2010 m. pabaigos buvo sukaupta informacija apie beveik 1 000 eksponatų – užsienyje saugomų lituanistinių vertybių (apie 3 000 vaizdų ir vertybių aprašų). Ši medžiaga 2009–2010 m. buvo nuolat ir plačiai naudojama Valdovų rūmų muziejaus leidiniams iliustruoti, o ateityje bus panaudota nuolatinėse ekspozicijose.

Paskelbus Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės tyrimo išvadas, 2010 m. pabaigoje faktiškai nutrūkę Valdovų rūmų atkūrimo darbai neleido tikėtis, kad 2011 m. muziejaus veiklos sąlygos galėtų pagerėti. Tačiau, nepaisant visko, kvalifikuoti Valdovų rūmų muziejaus specialistai pasirengę ir toliau intensyviai vykdyti visas nacionaliniam muziejui nustatytas funkcijas bei tikėtis pozityvių sprendimų, kad artimiausiu metu Valdovų rūmų atkūrimo darbai būtų pratęsti, o Lietuvos gyventojai ir šalies svečiai galėtų kuo greičiau sulaukti, kada atkurta istorinė Lietuvos valdovų rezidencija, kurioje šimtmečiais buvo sprendžiamas viso Europos regiono likimas, atvers vartus nuolatiniam lankymui ir galės patenkinti kultūros, švietimo bei informacijos poreikius.

21 Šios tarptautinės mokslinės konferencijos tezės buvo paskelbtos prieš konferenciją, žr. Tarptautinė mokslinė konferencija „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“. Tezės / Międzynarodowa konferencja naukowa „Unia lubelska: idea i jej kontynuacja“. Strzesczenia, sudarė / opracowanie D. Steponavičienė, Vilnius, 2009. Išsamus leidinys su pranešimų pagrindu parengtais moksliniais straipsniais baigiamas rengti ir turi pasirodyti 2011 m. pabaigoje. Malonu, kad ši konferencija sulaukė dėmesio ir buvo pristatyta Lietuvoje bei užsienyje, žr. Šmigelskytė-Stukienė R. „Liublino unija: idėja ir tęstinumas, 2009 m. lapkričio 19–20 d., Vilnius, Taikomosios dailės muziejus“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 28 knyga: Donelaitis ir Rėza vertimų, leidimų ir tyrimų lauke, Vilnius, 2009, p. 337–342; plg. t. p.

Dybaś B. „Wileńska konferencja w rocznicę unii lubelskiej“, in: Zapiski Historyczne, t. LXX, z. 1, Toruń, 2010, s. 154–158.

22 Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos rūpesčiu šios tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga išleista atskiru leidiniu 2010 m., žr. Tarptautinė mokslinė konferencija „Šventoji Jadvyga ir Lietuva“. Pranešimai / „Szent Hedvig es Litvania“ Nemzetközi tudomanyos konferencia. Elöadasok, sudarytoja M. Rubaževičienė, Vilnius, 2010.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

85

Ėrika Striškienė

N a c i o n a l i n i o muz i e j a u s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų a r c h e o l o g i n i ų e k s p o n at ų r i n k i n y s

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai yra istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus. Jame saugomą vertybių kolekciją sudaro du pagrindiniai rinkiniai: archeologijos bei kultūros, meno ir istorijos.

Archeologijos rinkinys pradėtas kaupti prieš daugiau negu 20 metų. Per vieno svarbiausių Lietuvos istorijai objektų – Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų – nuoseklių archeologinių tyrimų laikotarpį (1987–2010) buvo sukaupta daugiau kaip 300 000 archeologinių radinių kolekcija1. Iki 2002 m., kai buvo pradėti rūmų atkūrimo darbai, vieno archeologinių tyrimų sezono metu rastų radinių kiekis siekė 5 000–10 000 vnt. 2002 m. jis padidėjo iki 20 000–25 000 vnt., vėliau kasmet radinių kiekis geometrine progresija augo, nes didėjo tiriamų vietų skaičius bei jų plotai. Taigi per vienerius metus rastų radinių skaičius pasiekė apie 40 000 vnt.

2005–2009 m. tyrimų ataskaitos dar tebėra rašomos, tad preliminariai deklaruojamas radinių kiekis (300 000) iš tikrųjų bus gerokai didesnis. Atsižvelgiant į gausų archeologinių radinių skaičių, rinkinio sutvarkymas ir perėmimas pagal muziejinius reikalavimus užtruks ne vienerius metus, per 2009–2010 m. laikotarpį Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius į apskaitą įtraukė 16 328 archeologinio rinkinio eksponatus. Tačiau, nepaisant to, muziejus yra atviras lankytojams, turintiems mokslinių interesų, ir sulaukia nemažai įvairių studijų pakopų studentų.

Pagal medžiagą visą archeologijos rinkinį galima suskirstyti į šešias stambesnes grupes: akmeniniai dirbiniai (architektūrinės detalės, sviediniai, galąstuvai, kirvukai...); architektūrinės keramikos dirbiniai (plytos, plytelės, čerpės, kokliai...); buitinės keramikos dirbiniai; metaliniai dirbiniai; gyvulinės ir augalinės kilmės medžiagų dirbiniai (mediniai, lininiai, gintariniai, odiniai, kauliniai, raginiai ir kt.); stikliniai dirbiniai. Visos šios grupės, tarpusavyje susijusios savo paskirtimi, jau buvo glaustai pristatytos leidinyje „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai“2.

1 Palyginimui galima paminėti, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra saugomas panašus kiekis archeologinių radinių. Tačiau ši kolekcija sukaupta iš visoje Lietuvos teritorijoje esančių archeologinių objektų ilgiau negu per šimtmetį.

2 Striškienė Ė. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai / Archaeological Finds at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 75–91.

86

Dalis šio unikalaus archeologinio rinkinio visuomenei buvo pristatyta ir pačioje Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinių tyrinėjimų pradžioje.

Archeologiniams tyrimams atlikti Lietuvos istorijos institute buvo sudaryta Pilių tyrimo grupė (habil. dr. Adolfas Tautavičius, dr. Albinas Kuncevičius, dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas). Jos vadovas (iki 2002 m.) archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius aktyviai vykdė ne tik tyrinėjimus, bet ir paprastai daugiau didesniems muziejams būdingą veiklą. Vadinamajame Abraomo Šliosbergo (Abraham Schlossberg) name, stovėjusiame Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso vietoje, buvo įrengta pirmoji archeologinių radinių ekspozicija, o virš atkastų rūmų rytinio ir pietinio korpusų rūsių pastačius angarus įrengtos apžvalgos aikštelės ir takai iš metalinių bei gelžbetoninių konstrukcijų, kad būtų patogiau aptarnauti gausias moksleivių grupes bei miesto svečius. Iš pradžių ekskursijų vadovai buvo patys tyrėjai, tačiau ilgainiui teko pasamdyti ir atskirą ekskursijų gidą – šviesios atminties pedagogą Klemensą Burneiką.

Jis vėliau savo ekskursijų medžiagos pagrindu išleido ir nedidelę knygelę „Apie žinomus ir nežinomus Lietuvos valdovų rūmus: vietoj ekskursijos“. Anglų kalba užsienio svečiams ekskursijas vedė Zita Jarašienė, buvo išleisti ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus pristatantys lankstinukai lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis. Angarais uždengtos rūsių erdvės netrukus tapo įvairių kultūrinių renginių vieta, scenai buvo pritaikyti pietinio korpuso rūsiai, o priešais ją įrengti žiūrovams skirti suolai. Kultūrinę Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ programą „Gyvoji istorija Vilniaus pilyse“ finansiškai parėmė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. 2000–2001 m. rūmų griuvėsiuose buvo surengta daugiau negu 20 šios programos renginių (vaidinimų ir koncertų): teatralizuotas senosios muzikos ansamblių koncertas „Jeigu visi kartu“, naujai pastatyta Juozo Grušo drama „Barbora Radvilaitė“, XVII a. italų opera „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ ir kt.

Be archeologų, architektų ir istorikų, archeologinių tyrimų grupėje dirbo bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centru parengti restauratoriai. Todėl dalis vadinamosios „masinės“ archeologinių tyrimų medžiagos – koklių šukės – netrukus virto unikaliais eksponatais, 1992–1993 m. Duis-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

burge ir Rėgensburge (Vokietija) vykusioje parodoje „Archäologische Schätze aus Litauen“ galinčiais deramai reprezentuoti Lietuvos archeologiją. Parodą lydėjo katalogas su išsamiu ir gausiai iliustruotu Albino Kuncevičiaus straipsniu (Kuncevičius A. „Die Kacheln aus dem Palast der Großfürsten in Vilnius“, in: Archäologische Schätze aus Litauen. Begleitband zur gleichnamigen Ausstellung, hrsg. von E. Kiel, Ausst. Duisburg / Regensburg, 1992, S. 79–134).

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptikta unikali koklių kolekcija sulaukė bene daugiausia tyrinėtojų dėmesio, apie ją paskelbta nemažai mokslinių publikacijų3.

1993 m. Vilniaus universitete apginta daktaro disertacija Vilniaus Žemutinės pilies koklių tematika (Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų kokliai XV–XVII a., Vilnius, 1993). Taip pat atliktos ir pirmos hipotetinės krosnių rekonstrukcijos. Vilniaus dailės akademijoje buvo apgintas diplominis darbas apie rekonstruotą XVI a. pabaigos krosnį (Strazdas D. Vilniaus žemutinės pilies vėlyvojo renesanso krosnies rekonstrukcija, Vilnius, 1993). Laikinos Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ archeologinių radinių saugyklos, kaip ir naujai įsikūrusio muziejaus rinkiniai, visuomet būdavo prieinamos aukštųjų mokyklų studentams. Dalis Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų radinius tyrinėjusių studentų vėliau buvo įdarbinti archeologinių tyrimų grupėje (Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“), kai kurie jų tapo Valdovų rūmų muziejaus rinkinių saugotojais arba muziejaus Mokslinių tyrimų centro darbuotojais. Be koklių, daugelio bakalauro, magistro darbų ir daktaro disertacijų objektas buvo archeologų aptikta ginkluotė bei šarvų dalys4, numizmatiniai ir sfragistiniai radiniai5, odiniai6, mediniai7 bei stikliniai8, buitinės keramikos9, juvelyriniai10 dirbiniai, pramogas ir prabangą atspindintys radiniai11. Pasi3 Каталинас К. „Комплекс готических изразцов из Вильнюсского Нижнего замка“, in: Aрхеология и история Пскова и псковской земли. Краткие тезисы докладов научно-практической конференции, сб. 2, Псков, 1988; Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Kultūros barai, 1989, Nr. 1, p. 56–59; Katalynas K. „Vilniaus koklių ornamentų prototipai“, in: Mokslas ir Lietuva, 1991, Nr. 4, p. 101–108; Kuncevičius A. „Renesanso epochos krosnys Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 65–67; Kuncevičius A. „Kokliai su herbais ir figūrinėmis kompozicijomis“, in: Kultūros barai, 1991, Nr. 10, p. 71–74; Gibavičius R. „Ne tik apie kiškius Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Kultūros barai, 1991, Nr. 6, p. 59–60; Katalynas K. „Dar apie krosnis su kiškiais“, in: Kultūros barai, 1992, Nr. 1, p. 61–64; Vitkauskienė R. „Kiškio simbolika ir Renesansas“, in: Kultūros barai, 1992, Nr. 1, p. 65; Kuncevičius A., Zakrauskas S. „Loviniai kokliai“, in: Kultūros barai, 1991, Nr. 11, p. 74–76; Kuncevičius A., Zakrauskas S. „Stačiakampiai plokštiniai kokliai“, in: Kultūros barai, 1991, Nr. 12, p. 58–59; Zakrauskas S. „Vokiečių Renesansas Lietuvoje“, in: Kultūros barai, 1992, Nr. 12, p. 64–66; Zakrauskas S. „Ikireformacinio meno atspindžiai Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. pradžios kokliuose“, in: Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 1994, p. 149–158; Montvilaitė E. „Unikalus koklis su Gediminaičių stulpais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų teritorijos“, in: Lietuvos istorijos metraštis, t. 2: 2006, Vilnius, 2007, p. 155–156.

4 Rackevičius G. Karų su kryžiuočiais laikų arbaletas ir lankas (archeologijos duomenimis). Magistro darbas, Vilnius, 1995; Rackevičius G. Lankas ir jo modifikacijos Lietuvoje XIII–XVI a. Daktaro disertacija, Vilnius, 1999; Bugys P. Šarvuotė Vilniaus pilių teritorijoje XIV–XVII a. (archeologijos duomenimis). Magistro darbas, Vilnius, 2008.

5 Kvizikevičius L. Numizmatiniai ir sfragistiniai radiniai iš Vilniaus žemutinės pilies rūmų. Diplominis darbas, Vilnius, 1995; Remecas E. Vilniaus Žemutinės pilies numizmatika. Diplominis darbas, Vilnius, 1996.

6 Puškorius A. Odinė avalynė Lietuvos archeologinėje medžiagoje nuo seniausių laikų iki XVII a.

XIII–XIV a. odinio bato restauravimas. Magistro darbas, Vilnius, 2000; Puškorius A. Archeologinis odinis apavas Lietuvoje. Odinio apavo konservavimas. Daktaro disertacija, Vilnius, 2005; Tekutytė J. Odininkystės amatas XIII–XVII a. Lietuvos miestuose (remiantis Vilniaus ir Kernavės archeologiniais duomenimis). Magistro darbas, Vilnius, 2002.

7 Kaminskaitė I. XIII–XVII a. mediniai dirbiniai (pagal Vilniaus Žemutinės pilies duomenis). Magistro darbas, Vilnius, 2006.

8 Striška G. Stiklas Vilniaus Žemutinėje pilyje (XIV–XVII a.). Bakalauro darbas, Vilnius, 2002; Striška G. Stiklas Vilniaus Žemutinėje pilyje (XIV–XVII a.). Magistro darbas, Vilnius, 2004.

9 Koncevičiūtė K. Keramikiniai viduramžių stalo indai Vilniaus žemutinėje pilyje (XIV a.–XVI a. I p.).

Bakalauro darbas, Vilnius, 2007; Žvirblys A. XVII–XIX a. molinės pypkės Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. Magistro darbas, Vilnius, 2008.

10 Gliebutė R. Vilniaus žemutinės pilies (XIV–XVII a.) žiedai. Magistro darbas, Vilnius, 2005.

11 Blaževičius P. Pramogos viduramžių Lietuvoje (archeologijos duomenimis). Bakalauro darbas, Vilnius, 2001; Blaževičius P. Pramogos viduramžių Lietuvoje (archeologijos duomenimis). Magistro darbas, Vilnius, 2003; Steponavičienė D. Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologinių tyrimų duomenimis (XIII a.–XVI a. pradžia). Daktaro disertacija, Vilnius, 2005.

V o l U M EN

I

rodė mokslinių publikacijų apie atskiras archeologinių radinių grupes, buvo paskelbta straipsnių apie grindų plyteles ir akmenines interjero detales12, odinius13, medinius14, stiklinius15, metalinius16, laisvalaikiui ir pramogoms skirtus dirbinius17. Didesnio tyrinėtojų dėmesio publikacijose sulaukė numizmatiniai ir sfragistiniai radiniai18, ginkluotė19.

Prasidėjus rūmų atkūrimo darbams, Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“ reikėjo išsikraustyti iš užimamų patalpų Katedros aikštėje, iškelti ten veikusią radinių ekspoziciją bei saugyklas.

Tačiau su didelę patirtį turinčio Lietuvos dailės muziejaus pagalba nuo 2004 iki 2011 m. šio muziejaus padalinyje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A), veikusioje parodoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ visuomenei toliau buvo pristatoma nemaža unikalaus archeologinio rinkinio dalis. Paroda buvo kasmet atnaujinama – papildoma naujausiais 12 Striškienė Ė. „XV a. reljefinės grindų plytelės Biblijine tematika Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2006, Nr. 2, p. 34–43; Striškienė Ė. „XV–XVII a. grindų dangos archeologinių tyrimų duomenys ir istorinių grindų atkūrimo galimybės“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 240–271; Striškienė Ė. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų grindų danga pagal archeologinių tyrimų duomenis / Floor Covering in the Palace of the Grand Dukes of Lithuania According to Archaeological Investigations“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste.

Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 73–84; Abramauskienė R. „Valdovų rūmų židinių rekonstrukcijos / Reconstructions of the Fireplaces from the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste, p. 43–60; Abramauskienė R. „Valdovų rūmų renesansinių ir barokinių židinių rekonstrukcijos“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m., p. 272–282; Striškienė Ė., Kryza R., Raczyński P., Kryza G., Motuza G. „Natural stones from the Palace of the Great Duke of Lithuania in Vilnius“, in: Petroarchaeology in the Czech Republic and Poland at the beginning of the 21st century, Brno, 2008, p. 149–159.

13 Steponavičienė D. „Dar vienas inkunabulas?“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 441–447; Puškorius A., Kalėjienė J. „XVI a. Vilniaus žemutinės pilies rūmų dvariškių avalynė“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 56–67.

14 Kaminskaitė I. „XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m., p. 195–239; Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies XIII– XVI a. radinių medienos rūšys“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2008, Nr. 4, p. 95–111.

15 Striška G. „Vilniaus žemutinės pilies XV–XVI a. pradžios stiklo dirbiniai“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2006, Nr. 2, p. 44–53; Striška G. „Langų stiklai pagal Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų duomenis / Window Glass According to the Records of Archaeological Investigations of Vilnius’ Lower Castle “, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste, p. 61–72.

16 Skučienė A., Steponavičienė D. „Spynos ir raktai“, in: Baltų archeologija, Vilnius, 1996, Nr. 1 (8), p. 14–15; Skučienė A., Steponavičienė D. „Spynos ir raktai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4: 1994–1995 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 1999, p. 107–115; Steponavičienė D. „Metalinės aprangos detalės ir papuošalai Vilniaus žemutinės pilies tyrinėjimų duomenimis“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, Vilnius, 2003, p. 107–126; Valatkevičienė R. „XIV–XVII a.

Vilniaus žemutinės pilies žiedai“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 38–45.

17 Blaževičius P. „Stalo žaidimų lentos Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 52–55; Blaževičius P. „Vaikų žaislai ir žaidimai XII–XVII a. Lietuvoje (remiantis archeologiniais duomenimis)“, in: Lietuvos archeologija, t. 33, Vilnius, 2008, p. 71–122; Blaževičius P. „Seniausieji Lietuvos šachmatai“, in: Lietuvos archeologija, t. 34, Vilnius, 2009, p. 59–104.

18 Kvizikevičius L. „Vilniaus Žemutinės pilies monetų lobis“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1993 metai, Vilnius, 1994, p. 199–200; Kvizikevičius L. „Švininiai antspaudai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, p. 258–269; Kvizikevičius L. „Lietuviškos monetos spaudas iš Vilniaus Žemutinės pilies rūmų“, in: Numizmatika, t. 1, Vilnius, 2000, p. 183–188; Remecas E. „Numizmatiniai radiniai“, in: Vilniaus žemutinės pilies rūmai, t. 5: 1996–1998 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 80–94; Remecas E. „Religiniai medalikėliai, rasti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje“, in: Kultūros paminklai, Vilnius, 1998, Nr. 5, p. 28–33; Remecas E. „Monetos“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, p. 116–127; Remecas E. „Jono Kazimiero variniai šilingai, rasti Lietuvos valdovų rūmų teritorijoje“, in: Numizmatika, Vilnius, 2000, Nr. 1, p. 107–124; Ремецас Э. „Русские монеты найденные при археологических раскопках Нижнего замка г. Вильнюса“, in: Седьмая всероссийская нумизматическая конференция. Ярославль 19–23 апреля 1999 г. Тезисы докладов и сообщений, Москва, 1999, с. 177–178; Remecas E. Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis (XIV a. pabaiga), Vilnius, 2003; Remecas E. „Vilniaus Žemutinės pilies lobis – XIV a. pabaigos valstybinių bei valdovų atributų atspindys“, in: Lietuvos muziejai, Vilnius, 2004, Nr. 1, p. 57–59; Remecas E. „Valdovų rūmų teritorija – numizmatinis lobynas“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 46–51; Remecas E. „Pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų radiniai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje“, in: Šiuolaikinės gairės ir aktualijos numizmatikoje, faleristikoje ir fragistikoje. Konferencijos medžiaga, Trakai, 2006, p. 11–16; Remecas E. „Vilniaus Žemutinės pilies numizmatiniai radiniai (1999–2001 m.)“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005– 2006 m., p. 283–299; Remecas E. „Aleksandro Jogailaičio monetų radiniai – Vilniaus Žemutinės pilies raidos atspindys“, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Mokslinių straipsnių rinkinys, sudarytoja D. Steponavičienė, Vilnius, 2007, p. 166–175.

19 Rackevičius G. „XV a. pr. strėlių antgaliai Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, p. 270–279; Rackevičius G. „Arbaleto strėlės (Vilniaus bei Trakų strėlių palyginamoji analizė)“, in: Lietuvos archeologija, t. 18, Vilnius, 1999, p. 165–173; Rackevičius G. „Arbaleto strėlės laikikliai iš Vilniaus pilies“, in: Lietuvos archeologija, t. 21, Vilnius, 2001, p. 375–382; Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2002; Rackevičius G. „Vilnius crossbow workshops in the Late Middle Ages (second half of the 14th c. – first half of the 15th c.)“, in: Questiones Medii Aevi Novae, t. 11: Arms and Armour, Warszawa, 2006, p. 211–226; Rackevičius G. „The Crossbow - the Weapon of the Invaders and the Defenders of Vilnius Castle (The Late 14th - early 15th Centuries)“, in: Fasciculi Archaeologiae Historicae. Les envahisseurs des temps medievaux et leurs armes, fasciculus XX, Łódź, 2007, p. 59–70; Rackevičius G. „Šauliai iš Genujos prie Vilniaus pilies 1394 m.“, in: Lietuvos archeologija, t. 33, Vilnius, 2008, p. 137–152.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

87

1. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ patalpose iki 2004 m. veikusios radinių, aptiktų per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimus, ekspozicijos fragmentas, Vytauto Abramausko nuotrauka

2. Rekonstruotos XVI a. pab. krosnies modelis (autorius Dainius Strazdas, 1993 m.), Vytauto Abramausko nuotrauka

88

archeologų aptiktais radiniais. Bendradarbiaujant Lietuvos dailės muziejui ir Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, 2006–2007 m. daugiau kaip 100 įvairių tipų ir skirtingas epochas iliustruojančių radinių buvo eksponuojama Varšuvoje, Vroclave, Ščecine, Biskupine ir Krokuvoje (Lenkija) surengtoje ištisus metus keliavusioje parodoje „Praeitis atverta ateičiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“. Išleistas šios parodos katalogas („Przeszłość otwarta dla przyszłości. Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie“, opracowanie V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Warszawa, 2006). Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ saugyklos buvo perkeltos taip pat su Lietuvos dailės muziejaus pagalba. Iš pradžių į šio muziejaus patalpas Liejyklos g. 2 buvo perkelta dalis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų interjerui atkurti reikalingų radinių, kad su jais galėtų susipažinti rūmų projektuotojai. Vėliau į Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų patalpas Vilniaus g. 22 buvo pervežta ir didžioji archeologinių radinių rinkinio dalis. Iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ į filialą dirbti buvo priimti šio rinkinio saugotojai. Jie užtikrino gerą rinkinio perdavimo būsimam Valdovų rūmų muziejui proceso pradžią bei sklandų rinkinių lankytojų aptarnavimą. Šiame etape aktyviai vyko atkuriamų rūmų krosnių gamybos procesas. Buvo peržiūrėti apie 10 556 kokliai. Iš jų per 500 vnt. atrinkta tolimesniems glazūrų cheminiams tyrimams atlikti bei matricoms gaminti. Padaryta daugiau kaip 15 000 nuotraukų, siekiant išvengti į muziejų dokumentiškai dar neperimtų radinių mokslinės informacijos, susijusios su tyrimų dokumentacija, praradimo. Analogiški procesai vykdyti su grindų, portalų arba židinių atkūrimo projektais.

Kokliai kartu su kitais architektūros elementų grupei priskiriamais radiniais (akmeninėmis detalėmis, architektūrinės ke-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

3. 2004–2011 m. Taikomosios dailės muziejuje veikusios parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ fragmentas, Vytauto Abramausko nuotrauka

ramikos bei metalo dirbiniais) yra pati gausiausia ir unikaliausia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio rinkinio dalis. Dauguma rastų architektūrinių detalių tapo pagrindu, rekonstruojant atkuriamų Valdovų rūmų eksterjero ir interjero architektūrinius elementus: langų apvadus, portalus, sandrikus, grindis, krosnis, židinius, metalu kaustytas duris, grotas, langų vitražinio stiklinimo detales, gotikinių salių angokraščius, skliautų nerviūras ir kt. Remiantis analogijomis, XV–XVII a. krosnių ikonografiniais šaltiniais ir Europoje išlikusiomis autentiškomis XVI–XVII a. krosnimis, per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus aptiktos gausios Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų koklių kolekcijos pagrindu atliktos septynios hipotetinės Vilniaus Žemutinės pilies krosnių rekonstrukcijos. Šešios rekonstruotos krosnys šiuo metu stovi atkurtų rūmų pietinio korpuso menėse.

Archeologinių tyrimų duomenimis, plokštinių koklių krosnimis gyvenamąsias patalpas Vilniaus Žemutinėje pilyje pradėta šildyti XV amžiuje. Tokios krosnys buvo išraiškingas interjero elementas. Jų apatinė dalis, kubo formos kūrykla, paprastai būdavo statoma iš plokštinių kvadratinių koklių, o virš jos buvęs cilindrinis arba daugiakampės prizmės formos antstatas – iš lovinių arba stačiakampių koklių. Krosnies viršus buvo puošiamas karūnėlėmis, o apatinė ir viršutinė krosnies dalys viena nuo kitos atskiriamos dekoratyviniais frizais bei karnizais, arba žemomis ažūrinėmis karūnėlėmis. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gotikinių koklių kolekcija labai įvairi ir yra viena gausiausių ne tik Lietuvoje. Joje yra daugiau kaip 1 000 vnt. koklių, puoštų herbais ir alegorinėmis scenomis. Dažniausiai pa-

V o l U M EN

I

4. Rekonstruota XVI a. III ketv. koklinė krosnis. Rekonstrukcija atlikta remiantis archeologinių tyrimų duomenimis (rekonstrukcijos autorius dr. Gintautas Rackevičius (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“), krosnies gamintoja AB „Dvarčionių keramika“), Vytauto Abramausko nuotrauka

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

89

5. Kampinis koklis su herbu Sulima, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1245/1, tyrimų autoriai Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

6. Koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., inv. Nr. 75, 76, tyrimų autoriai Egidijus Ožalas, Eglė Montvilaitė), Vytauto Abramausko nuotrauka

sitaikantys herbai – Sulima, Wąż, Leliwa, Drya. Juos 1413 m. Horodlės sutarties aktu Lietuvos didikai perėmė iš lenkų. Kokliuose herbai vaizduojami dvejopai: vienuose jų kvadrato formos plokštėje herbinis skydas užima visą plokštę, kituose – herbo skydas yra nedidelis, pakreiptas 45 laipsnių kampu. Virš skydo sukomponuoti palmių lapai, rūtų šakelės ir riterio šalmas su stručio plunksnų kuodu arba elnio ragais. Herbiniai kokliai kol kas su konkrečiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenimis nėra susieti, tyrimai šia kryptimi tik pradėti20. Dalis šių koklių yra analogiški XV a. antra puse datuojamiems Bodzentyno, Ujazdo, Racionžeko bei Jarocino pilyse (Lenkijoje) aptiktiems kokliams. Herbą Sulima yra turėjęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio sekretorius bei artimas patarėjas Erazmas Vitelijus-Ciolekas (Erazm Vitelius Ciołek), šio herbo piešinys išspausdintas 1501 m.

Romoje išleistoje E. Vitelijaus prakalboje popiežiui Aleksandrui VI (Alejandro VI)21. Išimtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinius, dinastinius ir heraldinius ženklus reprezentuoja koklio fragmentas su Gediminaičių stulpais herbiniame skyde bei iškelta raitelio ranka su kalaviju. Taip pat keletas koklių yra puošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – Vyčiu.

Kita gotikinių koklių dalis puošta bibliniais arba alegoriniais siužetais (apie 30 skirtingų piešinių) – pelikanu, maitinančiu jauniklius savo krauju, Trimis Karaliais, šv. Jurgiu, Šv. Kotrynos (?) nukirsdinimo scena, dviem piestu stovinčiais liūtais, žmogumisfinksu, dviuodege sirena Meluzina, karūnuota sirena su stilizuotais palmių lapų sparnais ir kt. Dalis kokliuose vaizduojamų alegorinių siužetų dažnai buvo naudojami iliustruojant religinius tekstus maldynuose, vadinamosiose „Valandų knygose“, skatinančiose religinį apmąstymą dienos pabaigoje. Ne mažiau populiari Viduramžiais buvo ir atvaizdų knyga „Speculum humanae salvationis“, kurioje Senojo Testamento pasakojimai (apie pasaulio sukūrimą, pirmapradę nuodėmę, išvarymą iš Rojaus) siejami su Naujuoju Testamentu per Kristaus gyvenimą ir žmonijos atpirkimą.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptikta ir reljefinių grindų plytelių, analogiškų alegoriniais siužetais papuoštiems kokliams. Kol kas pasikartoja du siužetai, galėję būti vieno alegorinio pasakojimo dalis – Meluzina ir karūnuota sirena su stilizuotais palmių lapų sparnais. Meluzina, kaip teigia Žakas Le Gofas (Jacques Le Goff), būdama vaisingumo deivės įsikūnijimas ir kartu krikščioniškojoje visuomenėje pasižymėjusi kaip velniškoji Mergelės Marijos priešybė bei nedoro ištvirkimo atvaizdas, buvo pramotė ir totemas daugeliui karališkųjų dinastijų22.

Didžiausią per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus surinktų koklių kolekcijos dalį sudaro polichrominiai renesansiniai kokliai. Jų skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių, o siužetai pakartoja Luko Kranacho (Lucas Cranach), Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer) ben20 Yra rengiamas gotikinių koklių katalogas (autorė Eglė Zaveckienė), kuriam dalinę herbų analizę atliko Gitana Zujienė: Gotikiniai kokliai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Vilnius, 2007. PTC LP, b. 431.

7. Koklis su piestu stovinčių liūtų figūromis, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimai 1987 m., inv. Nr. 306, tyrimų autoriai Virginijus Raškauskas, Gintautas Stankevičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

90

21 Narbutas S. „Vilniaus prepozito Erazmo Vitelijaus kalba popiežiui Aleksandrui VI: tekstas ir jo kontekstai“, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, p. 210.

22 Goff J. Le, Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, p. 50, 59, 271.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

dradarbio Georgo Penco (Georg Penczo), Hanso Sebaldo Behamo (Hans Sebald Beham) graviūras. Kokliai puošti Adomo ir Ievos, šv. Onos su Švč. Marija ir Kristumi („Šv. Ona pati trečioji“), Madonos su Kūdikiu ant rankų, šv. Jurgio (raitas su kalaviju, raitelio dešinėje – karalaitė ir paukštis), šv. Veronikos ir kitomis Senojo bei Naujojo Testamentų siužetus iliustruojančiomis reljefinėmis kompozicijomis. Adomas ir Ieva pavaizduoti abipus pažinimo medžio. Šis siužetas plačiai aptinkamas visos Europos mene nuo XIII amžiaus. Tokių XIV–XV a. datuojamų koklių rasta Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje – ne tik geografiškai, bet ir istoriškai, kultūriškai Lietuvai artimose Vidurio Europos šalyse. Scenos su pirmaprade nuodėme ir šv. Jurgiu taip pat buvo vienos populiariausių Senojo Testamento iliustracijų rankraštinėse knygose ir sienų tapyboje.

Viena įdomesnių renesansinių koklių serijų – karniziniai kokliai su kiškiais („Pasaulis atvirkščiai“). Kokliuose pavaizduoti siužetai apie ragą pučiantį medžiotoją ir šunis; elnią, puolamą skalikų; ginkluotus kiškius, kurie vejasi šunis; kiškius, kurie ant iešmo kepa medžiotoją ir pan. Dalis šiuose kokliuose pavaizduotų detalių ir personažų vaizduojami G. Penco graviūroje „Kiškiai sugauna ir kepa medžiotoją“23. Elnias, puolamas skalikų, pavaizduotas 1541 m. datuojamoje Virgilijaus Solio (Virgilius Solis) graviūroje.

Ne mažiau įspūdinga yra XVI a. vidurio koklių serija, dekoruota groteskiniu ornamentu: alegoriniais veidais stilizuotuose augalų lapuose, barzdotais satyrais-ožkakojais dievukais, augalais-delfinais ir kitais ornamentais. XVI a. antroje pusėje Europoje pasirodė groteskinių ornamentų knygų. Viena tokių – Paryžiuje 1546 m. išleista „Livre de Moresques Tresutile et necesaire a tous Orfevres, Tailleurs, Graveurs, Painctres, Tapissiers, Brodeurs, Lingieres, et femmes, qui besongnent de lesquille“. Reikėtų paminėti, kad Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dvaruose dirbo žymus to meto miniatiūrininkas ir sieninės tapybos meistras Stanislovas Samostšelnikas (Stanisław Samostrzelnik). Jo žymiausi kūriniai – Erazmo Cioleko mišiolas (1515–1518), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos maldynai (1524, 1527–1528), Jono Dlugošo (Jan Długosz) Gniezno arkivyskupų katalogas (1530–1535). Juose taip pat galima rasti nemažai Vilniaus Žemutinės pilies kokliams analogiškų ornamentų.

Iš XVII a. pirmos pusės koklių norėtųsi paminėti herbinius koklius. Po 1569 m. Liublino unijos susikūrus jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei – Abiejų Tautų Respublikai, susiformuoja reprezentacinis šios konfederacinės valstybės penkių laukų jungtinis herbas, kuriame pakaitomis buvo vaizduojami Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis, o centriniame skyde (širdyje) – elekcinių valdovų heraldiniai ženklai. XVII a. pradžioje–XVII a. viduryje kokliuose su jungtiniu Abiejų Tautų Respublikos herbu centriniame skyde vaizduojamas Vazų javų pėdas. Dalis Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptiktų herbinių koklių yra su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos herbu bei 1616 m. data. Po 1610 m. gaisro Leonas Sapiega prisidėjo prie rūmų remonto, o kaip Lietuvos kancleris galėjo 23 Katalynas K. „Dar apie krosnis su kiškiais“, in: Kultūros barai, Vilnius, 1992, Nr. 1, p. 63.

V o l U M EN

I

8. Koklis su dviuodege sirena Meluzina, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų šiaurinio korpuso ir vidinio kiemo tyrimai 2001 m., inv. Nr. 1365/2, tyrimų autorius Egidijus Ožalas), Vytauto Abramausko nuotrauka

9. Grindų plytelė su dviuodege sirena Meluzina, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų vidinio kiemo 2005 m. tyrimai, inv. Nr. 1050, tyrimų autorius Gintautas Striška), Vytauto Abramausko nuotrauka

10. Lovinis koklis su šv. Jurgiu, XVI a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1989– 1990 m., inv. Nr. 211/21, tyrimų autoriai Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

91

11. Lovinis koklis su Adomu ir Ieva, XVI a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1989–1990 m., inv. Nr. 208/1, tyrimų autoriai Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

12. Karnizinis koklis su alegorine kiškių medžioklės scena, XVI a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1989–1990 m., inv. Nr. 207/1, tyrimų autoriai Albinas Kuncevičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

13. Koklis su grotesko ornamentu, XVI a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų vakarinio korpuso ir katedros zakristijos jungties 1996 m. tyrimai, inv. Nr. 644, tyrimų autorius Evaldas Vailionis), Vytauto Abramausko nuotrauka

92

14. Plokštinis kampinis koklis su Leono Sapiegos herbu ir 1616 m. data, XVII a. I p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1995 m., inv. Nr. 47, tyrimų autoriai Adolfas Tautavičius, Vytautas Urbanavičius), Vytauto Abramausko nuotrauka

turėti savo apartamentus valdovo rūmuose, kuriuose rengė Trečiąjį Lietuvos Statutą. Ypač daug šių koklių rasta 1994–1995 m. atliekant tyrimus vakarinio korpuso rūsyje L. Kokliai stačiakampiai, padengti polichromine glazūra (balta, žalia, geltona, ruda, mėlyna), yra ir kampinių koklių variantų. Koklio centre pavaizduotas renesansinis skydas su herbu Lapė, virš kurio yra šalmas su medalionu ir trijų lapų karūna su trimis stručio plunksnomis.

Skydą iš šonų laiko du liūtai, stovintys ant užpakalinių kojų. Koklio viršutiniame dešiniajame kampe raidė L(eon), kairiajame kampe raidė S(apieha), žemiau yra raidės C(ancler), X(ięnstwa), W(ielkiego), L(itewskiego). Plokštės apatiniame kairiajame kampe yra įrašas ANNO DN (žodžio DOMINI sutrumpinimas), dešiniajame – 1616 m. data. Rasta ir koklių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininko24 Povilo Sapiegos herbu, tačiau juose nėra heraldinių liūtų figūrų, kokliai neglazūruoti arba vienspalviai, dengti žalios spalvos glazūra. Viršutiniame dešiniajame jų kampe yra raidė S, kairiajame – raidė P. Dešiniajame plokštės krašte yra raidė W, kairiajame išlikusi raidė K. 2009 m. sausio 1 d. įkurtam Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams ši unikali archeologinių radinių kolekcija buvo perduota kartu su likusia Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ tyrimų medžiaga – brėžiniais, negatyvais, skaitmeninėmis nuotraukomis, kurių skaičius siekia per 100 tūkstančių, keliais tūkstančiais dendrochronologiniams tyrimams atlikti paimtos medienos pavyzdžių, radinių restauravimo dokumentacija, atliktų cheminių, geologinių ir kitų gamtamokslinių tyrimų duomenimis, istorinių tyrimų ataskaitomis. Pastarąsias

24 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, Vilnius, 1999, p. 75.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

15. 2009 m. liepos 6 d. simbolinis Valdovų rūmų atidarymas, lankytojai apžiūri būsimas rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijos erdves, Vytauto Abramausko nuotrauka

lydi kitų šalių archyvuose padarytos su Vilniaus Žemutinės pilies teritorija ir rūmais susijusių dokumentų kopijos. Visa ši medžiaga padės Valdovų rūmų muziejui įgyvendinti vieną pagrindinių savo tikslų – pristatyti Lietuvos valdovų istorinės rezidencijos raidą visos valstybės istorijos kontekste25.

Didžioji Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio rinkinio dalis bus pristatoma Valdovų rūmų istorinę ir architektūrinę raidą atspindinčioje didaktinėje ekspozicijoje, kuri bus įrengta Valdovų rūmų pietinio ir rytinio korpusų rūsiuose, pirmame aukšte bei dalyje rūmų rytinio korpuso antro aukšto erdvių ir užims apie vieną trečiąją viso Valdovų rūmų ekspozicinio ploto.

25 Archeologiniams tyrimams vadovavęs habil. dr. V. Urbanavičius stengėsi kaip galima ilgiau išlaikyti visą archeologinių radinių kolekciją Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ rankose, kad vėliau ji būtų perduota į atskiro atkuriamų rūmų muziejaus rinkinius. Tačiau gausiai numizmatinei ir sfragistinei medžiagai saugoti reikėjo specifinių sąlygų ir tinkamos apsaugos, todėl ji laikinai saugoti kasmet buvo perduodama Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuris pasirūpino ir šių radinių restauravimu bei konservavimu. Prasidėjus rūmų atkūrimo darbams ir galutinai išsikristalizavus būsimo muziejaus vizijai, šios medžiagos perdavimo Lietuvos nacionaliniam muziejui procesas nenutrūko, nes nenorėta skaidyti unikalios kolekcijos, be to, nebuvo pagrindo manyti, kad dėl vienokių arba kitokių priežasčių kolekcija galėtų būti negrąžinta. Įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ visą sukauptą archeologinių tyrimų medžiagą perdavė jam nuolat saugoti ir taip pat kreipėsi į Lietuvos nacionalinį muziejų dėl numizmatinių bei sfragistinių radinių perdavimo Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, bet kol kas atitinkamų veiksmų nesulaukė. Reikia tikėtis, kad tai tik laikinas delsimas, nes nėra baigti statybos darbai, ir ateityje monetų grąžinimo Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams klausimas bus išspręstas palankiai. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymo „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklių patvirtinimo“ (2005 m. vasario 25 d. Nr. ĮV-66) 9 punktas skelbia: „Vieno nekilnojamojo kultūros paveldo objekto tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai perduodami tam pačiam Muziejui.“ Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (1994 m. gruodžio 22 d.

Nr. I-733) 18 str. 5 punktas teigia: „Tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai, jei yra galimybių, saugomi ir eksponuojami jų radimo vietoje.“

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

93

Dalius Avižinis

N a u j o s k o l e k c i j o s f o r m av i m a s .

Ku lt ū r o s , m e n o i r i s t o r i j o s f o n d a s

1. Matijas Ciundas (Mathias Zündt, 1498–1572), Gardino vaizdas pagal Johano Adelhauzerio (Johann Adelhauser, XVI a.) piešinį, 1568 m., Antano Lukšėno nuotrauka Dr. Tomašo Nevodničanskio (Tomasz Niewodniczański) dovana

Kiekvieno muziejaus veiklos pagrindas – eksponatų rinkinių kaupimas ir saugojimas. Be eksponatų neįmanoma įsivaizduoti jokio muziejaus. Visi muziejai, kiek tik leidžia galimybės, siekia savo rinkinius praturtinti įdomesniais, vertingesniais, unikaliais eksponatais. Daugelis pasaulio muziejų turi senas tradicijas, jų rinkinius dažniausiai sudaro privačių kolekcijų pagrindu sukauptos vertybės. Pavyzdys galėtų būti Luvro muziejus (Musée du Louvre). Didžiąją jo rinkinių dalį sudarė Prancūzijos karalių kolekcijos arba Meno ir istorijos muziejaus (Kunsthistorisches Museum) eksponatai, iš kurių vertingiausius sukaupė Habsburgų dinastijos atstovai, ypač Rudolfas II (Rudolf II) ir Leopoldas Vilhelmas (Leopold Wilhelm). Nors Lietuvoje muziejai pradėjo kurtis vėliau, tačiau dažnas jų gali pasigirti gausiomis bei vertingomis kolekcijomis ir beveik šimto metų senumo istorija bei tradicijomis.

Pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejus, kurio veiklos užuomazgos siekia 1907 m., šiuo metu turi kelis šimtus tūkstančių įvairių eksponatų, atspindinčių Lietuvos ir užsienio menininkų kūrybą. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai visame šiame kontekste yra naujas muziejus, įkurtas tik 2009 m. sausio 1 dieną. Tai turi savų privalumų ir trūkumų, tačiau naujam muziejui gana didelė problema – rinkinių kaupimas.

Muziejaus lankytojai norės ir gerai praleisti laiką, ir pamatyti au-

94

tentiškų eksponatų. Pradėtas ir tebetęsiamas darbas šia linkme duoda apčiuopiamų rezultatų. Iki 2011 m. Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose jau buvo 17 937 eksponatai. Didesnė jų dalis yra per archeologinius tyrimus rastos vertybės, tačiau net 585 eksponatai priskirti Kultūros, meno ir istorijos fondui, kurio pagrindą sudaro taikomosios bei vaizduojamosios dailės kūriniai, senosios kartografijos, ginkluotės ir kiti eksponatai.

Jau atliekant Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinius tyrimus, buvo kuriama koncepcija, kas bus numatomų atkurti rūmų viduje. Idėjos apie būsimas ekspozicijas ir paskirtį buvo brandinamos Lietuvos dailės muziejuje. 1999 m. šio muziejaus specialistai parengė „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gaires“. 2003 m. sausio–kovo mėnesiais, vykdydama Lietuvos Respublikos kultūros ministrės pavedimą, Lietuvos dailės muziejaus specialistų grupė, vadovaujama direktoriaus Romualdo Budrio, parengė „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo programos metmenis“. 2004 m. Lietuvos dailės muziejuje savo veiklą pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, vadovaujamas dr. Vydo Dolinsko.

Kaip gana dažnai būna muziejų istorijoje, pirmasis eksponatas būsimiems Valdovų rūmams buvo padovanotas. 2003 m.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Vilniaus paveikslų galerijoje žymus kolekcininkas dr. Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański) atidarė savo kolekcijos pagrindu surengtą parodą „Imago Lithuaniae“. Vilniuje gimęs, gyvenęs Krokuvoje, o galiausiai apsistojęs Vokietijoje kolekcininkas, sužinojęs apie Vilniuje atstatomus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, per parodos atidarymą būsimiems rūmams padovanojo XVI a. grafikos darbą, vaizduojantį Gardino miestą. Itin retas grafikos darbas, sukurtas Niurnbergo meistro Matijo Ciundo (Mathias Zündt) pagal Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto dvare dirbusio dailininko Johano Adelhauzerio (Johann Adelhauser) piešinį, kuriame vaizduojamas pasiuntinių atvykimas į 1568 m. liepos mėnesio Gardino seimą, kuriame buvo aptariama būsima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkijos Karalyste. Kadangi dar nebuvo įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, visi eksponatai nuo 2003 iki 2009 m. buvo kaupiami Lietuvos dailės muziejuje. Eksponatų gauta iš kelių šaltinių. Svarbu pabrėžti, kad atsirado žmonių, kurie savo turimas vertybes dovanojo būsimų Valdovų rūmų ekspozicijai. 2005 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys Lilė ir Valentinas Ramoniai padovanojo įspūdingą Frančesko Piranezio (Francesco Piranesi) grafikos kūrinį „Adriano vila Tivolyje“. Darbas iš serijos „Romos vaizdai“ sukurtas 1781 m. ir dedikuotas paskutiniam Lenkijos ir Lietuvos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. 2004 ir 2005 m. būsimo muziejaus ekspozicijoms net septynis eksponatus už rėmėjų suaukotas lėšas įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas. Reikia paminėti, kad šio fondo pastangomis Valdovų rūmams buvo nupirkti net penki iš šiuo metu turimų dvidešimt keturių meninių audinių, Palmai il Džovanei (Palma il Giovane, kitaip – Iacopo Negretti) priskiriamas tapybos darbas „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“, sukurtas Italijoje XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje, įspūdingas XVI a. antroje pusėje Prancūzijos meistrų pagamintas kredensas.

2005 m. buvo patvirtinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams ir ekspozicijoms reikalingų autentiškų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijai bei sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams atrinktų istorinių meno vertybių įsigijimo komisija, ku-

2. Nežinomas dailininkas, Liudvikos Marijos Gonzagos (Ludwika Maria Gonzaga) portretas, Prancūzija arba Flandrija, XVII a., Vytauto Abramausko nuotrauka

3. Medžioklinis durklas, Lenkija, apie 1720–1730 m., Vytauto Abramausko nuotrauka

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

95

4. Žygimanto Augusto gobelenas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju herbu, Flandrija, Engijenas arba Gerardsbergenas, iki 1548 m., Antano Lukšėno nuotrauka

riai pirmininkavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys. Tų pačių metų antroje pusėje Lietuvos dailės muziejus gavo lėšų eksponatams pirkti. 2005–2008 m. laikotarpiu Valdovų rūmų ekspozicijoms buvo įsigyta didžioji dalis šiuo metu Kultūros, meno ir istorijos fondą sudarančių eksponatų. Darbas nebuvo lengvas, tačiau komisijos nariams, kurių gretose buvo menotyrininkės habil. dr. Rūta Janonienė, dr. Ieva Kuizinienė, tekstilės restauratorė ekspertė Dalia Valujevičienė, aukščiausios kategorijos metalo restauratorius Rimvydas Derkintis, istorikas dr. Vydas Dolinskas, talkino įvairių sričių konsultantai iš Lietuvos bei užsienio. Įsigyjant vertybes dėmesys buvo kreipiamas į vertybės sukūrimo laikotarpį, vietą, meninį lygį ir kitus kriterijus. Pirmenybė teikta vertybėms, kurios susijusios su Lietuva. Per beveik ketverius metus buvo įsigyta apie keturis šimtus įvairių eksponatų: gobelenų, istorinių baldų, tapybos, grafikos darbų, istorinių žemėlapių, me-

96

talo dirbinių, istorinių ginklų ir t. t. Ko gero, pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo imtasi tokio tipo kolekcijos formavimo. Muziejaus darbuotojai organizavo eksponatų paieškas antikvariatuose bei antikvarų rengiamose mugėse Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, buvo įsigyta eksponatų iš privačių kolekcininkų, gyvenančių Lietuvoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vertybės, kurios siūlytos įsigyti Valdovų rūmams, buvo apžiūrimos, vyko specialistų diskusijos, komisijos nariai bei ekspertai posėdžių metu apsvarstydavo kiekvieno konkretaus eksponato įsigijimą. Jau nupirkti eksponatai į Lietuvą atkeliaudavo dažniausiai Lietuvos dailės muziejaus transportu, dalis eksponatų – diplomatiniu paštu.

Nuo 2005-ųjų iki 2009 m. pradžios rinkinį papildė kelios vertingos dovanos. 2007 m. dr. Meinolfas Zymeris (Meinolf Siemer, Vokietija) padovanojo plaketę su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos atvaizdu, sukurtą XIX a. pagal XVII a. medalį, Valentinas ir Lilė Ramoniai padovanojo XVII a. grafikos darbą, vaizduojantį Kvedlinburgo miesto panoramą. 2008 m. žymus Lietuvos kolekcininkas Edmundas Armoška Valdovų rūmams padovanojo XVI a. marmurinį biustą, vaizduojantį Genujos Respublikos politinį ir karinį veikėją Andrėją Doriją (Andrea Doria), bukinistas Vidmantas Staniulis dovanojo Mykolo Radau 1661 m. išleistą knygą „Orator extemporaneus, seu Artis oratoriae breviarium...“. Labai įdomų eksponatą – 1543 m. išleistos Mikalojaus Koperniko (Mikołaj Kopernik) knygos „De orbium revolutionibus coelestium“ tikslią kopiją – būsimiems Valdovų rūmams padovanojo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Lenkijoje Ježis Bankovskis (Jerzy Bankowski) su žmona Danuta (Danuta).

2009 m. sausio 1 d., įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, prasidėjo naujas kolekcijos gyvavimo etapas. Visi eksponatai, kurie buvo įvairiais būdais įsigyti Valdovų rūmams iki 2009 m. ir įtraukti į Lietuvos dailės muziejaus apskaitą, vykdant 2009 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymą Nr. ĮV-219, išbraukti iš Lietuvos dailės muziejaus pagrindinio fondo, o 2009 m. gegužės 27 d. Lietuvos dailės muziejaus eksponatų priėmimo–perdavimo aktu perduoti Valdovų rūmų muziejui ir pateko į Kultūros, meno ir istorijos fondą. 2010 m. sausio 15 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 5 muziejui eksponatus perdavė Valdovų rūmų paramos fondas. Tokiu būdu buvo sudarytas kolekcijos, kuri ateityje turėtų papuošti Valdovų rūmų interjerą, pagrindas. Nuo 2009 m. kolekcija papildoma ir Lietuvos banko perduodamais banknotų pavyzdžiais, apyvartinėmis ir proginėmis monetomis bei medaliais.

Naujas muziejus ir pagal turimas galimybes bando praturtinti kolekciją. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai ir toliau seka antikvarinio meno rinkos naujienas, nuolat stebi Sotheby’s, Christie’s, „Hermann Historica“, Hampel, Dorotheum bei kitų aukcionų interneto svetaines. Šios pastangos nenuėjo veltui. 2009 m. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose esančiame „Faganarms“ antikvariate pavyko įsigyti dvi XVIII a. alebardas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto Stipriojo monograma. 2010 m. aukcione „Hermann Historica“ (Vokietija) buvo nupirktas Lenkijoje pagamintas, 1720–1730 m. datuojamas me-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

5. Žano Masė de Blua (Jean Macé de Blois) dirbtuvės (?), kabinetas, Prancūzija, apie 1653 m., Vytauto Abramausko nuotrauka

džioklinis durklas su kauline rankena, kurioje išraižytas Lietuvos Vytis ir Lenkijos Erelis. Tais pačiais metais Christie’s aukcione Paryžiuje buvo įsigytas Kazimiero Semenavičiaus (Kazimierz Siemienowicz) veikalo „Didysis artilerijos menas“ prancūziškas leidimas („Grand art d’artillerie par le sieur Casimir Siemienowicz...“, Amsterodami, 1651). Italijoje Cambi aukcione įsigytas įdomus raižytas, puošniai dekoruotas ragas. Jis papuoštas keturių laukų Lenkijos ir Lietuvos herbu, valdovų atvaizdais. Naujausias muziejaus eksponatas įsigytas Niujorke vykusiame Sotheby’s aukcione. Tai XVII a. nežinomo dailininko ant medžio lentos tapytas portretas, kuriame vaizduojama Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Liudvika Marija Gonzaga (Ludwika Maria Gonzaga).

Nedidelė, bet vertinga kolekcija jau gana gerai žinoma Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2005 m. Taikomosios dailės muziejuje veikia ekspozicijos, kuriose pristatomi vertingiausi Kultūros, meno ir istorijos fondo eksponatai, nuo 2007 m. veikia eksponatų duomenų bazė, apie rinkinį parengta ne viena publikacija.

Didelis kolekcijos privalumas yra tas, kad per gana trumpą laiką pavyko sukaupti įdomių ir, kas itin svarbu, labai retų Lietuvos muziejuose baldų, gobelenų, stiklo dirbinių, ginkluotės ir kt. eksponatų pavyzdžių. Pavyzdžiui, iki 2004 m. Lietuvos muziejuose buvo apie dvidešimt istorinių XVII–XVIII a. audinių. Šiuo metu Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose yra net 24 istoriniai audiniai, tarp jų du gotikiniai – „Eitynės su drambliais“, sukurtas Flandrijoje XVI a. pradžioje, „Žolynai su gyvūnais ir pilimi“, sukurtas Šiaurės Flandrijoje arba Prancūzijoje apie 1510 m. Muziejus gali pasigirti aukšto lygio XVI a. Briuselio manufaktūrų gobelenais, vaizduojančiais scenas iš Odisėjo gyvenimo, taip pat XVI a. viduryje sukurtu go-

V o l U M EN

I

belenu „Danielius sutinka Ariochą“ iš serijos „Nabuchodonosaro istorija“, kuriai priklausančių gobelenų turėjo Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė. Ypatingas yra 2009 m. Paryžiaus aukcione „Drouot Richelieu“ įsigytas XVI a. Žygimanto Augusto gobelenas su didžiuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu. Kol kas tai vienintelis žinomas toks gobelenas, kuris turėjo būti užsakytas specialiai Vilniaus rezidencijai. Baroko epochą reprezentuoja du XVII a. Senojo Testamento tematikos gobelenai, sukurti remiantis kartonais, pagal kuriuos austi Žygimanto Augusto kolekcijoje buvę gobelenai – „Adomas ir Ieva“ ir „Kaino ir Abelio aukojimas“. Nepaprastai vertinga ir įdomi kasonių (it. cassa – „skrynia“, „dėžė“) kolekcija. Šie XV–XVII a. baldai, kurių Lietuvos muziejuose anksčiau nebuvo galima pamatyti, buvo vieni universaliausių ir populiariausių gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko baldų. Kasonių funkcija per ilgus šimtmečius buvo ta pati, tačiau jos, priklausomai nuo regiono, turimų medžiagų ir užsakovo finansinės padėties, buvo įvairiai puošiamos, nes iš esmės tapdavo interjero sudedamąja dalimi. Tai iš Italijos kilęs baldas, tačiau jo atmainų gausu ir kituose kraštuose. Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje yra dvi ankstyvos dar gotikinės kasonės, sukurtos XV a. Italijoje. Kaip būdinga to laikotarpio kasonėms, jos dekoruotos geometriniais ornamentais, kurie atlikti derinant skirtingos rūšies medieną. Renesansinių ir barokinių kasonių yra gerokai daugiau. Jos dažniausiai dekoruojamos drožybos technika, dažnai kasonių priekinė dalis puošiama mitologinės tematikos siužetais, savininkų herbais. Pavienės tiek Renesanso, tiek Baroko laikotarpio kasonės, esančios muziejuje, yra auksuotos. Visa ši įvairovė leidžia susipažinti su kasonių raida. Kalbant apie baldus, norėtųsi akcentuoti, kad muziejuje saugomi penki XVI–XVII a. kabinetai. Tai dažniausiai nedideli spintelę primenantys baldai,

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

97

6. Taurės su Augusto Stipriojo inicialais ir Lietuvos, Lenkijos bei Saksonijos herbais, Vokietija, Saksonija, XVII a. pab.–XVIII a. pr., Antano Lukšėno nuotrauka

paprastai jų priekyje būna durelės, o viduje daug stalčių, kurių dalis dažnai paslėpta. Ypatingas kabinetų bruožas yra tai, kad jie labai gausiai dekoruoti, tam buvo naudojamos prabangios medžiagos (juodmedis, dramblio kaulas), skirtingi medienos deriniai. Valdovų rūmams yra įsigytas vienas XVI a. Augsburge pagamintas kabinetas, du XVII a. Šiaurės Italijos meistrų sukurti kabinetai, kurie buvo pritaikyti monetoms laikyti (vienas jų viduje dekoruotas Sforcų giminės herbu), vienas kabinetas, pagamintas XVII a.

Flandrijoje. Penktasis kabinetas, sukurtas apie 1653 m., siejamas su garsiomis Prancūzijoje veikusiomis Žano Masė de Blua (Jean Macé de Blois) dirbtuvėmis. Vertingi ginkluotės raidą ir įvairovę atspindintys eksponatai – XVI–XVII a. alebardos, partizanos, rapyros, kardai, šarvų komplektai bei jų dalys, sukurtos Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.

Atskirai reikėtų išskirti su Lietuva susijusių eksponatų grupę. Nors dauguma mūsų krašto istoriją liudijančių eksponatų išblaškyti po įvairius pasaulio muziejus, tačiau pavienių vertybių atsiranda aukcionuose, antikvariatuose, privačiose kolekcijose. Be jau minėtų eksponatų, muziejuje saugomos šešios XVII–XVIII a. taurės su Lenkijos, Lietuvos, Saksonijos ir Vetinų dinastijos valdovų heraldiniais ženklais bei karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Augusto Stipriojo inicialais. Dar viena krištolinė taurė su Lietuvos heraldiniais ženklais, sukurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos iniciatyva apie 1727 m., buvo įsigyta Vienoje. Sukaupta solidi žemėlapių kolekcija, atspindinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografijos raidą XVI–XVIII a. Rinkinį praturtina įvairūs renesanso ir baroko leidiniai – Kazimiero Semenavičiaus (Kazimierz Siemienowicz), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (Maciej Kazimierz Sarbiewski), Alberto Vijūko-Kojalavičiaus veikalai.

98

Taip pat knygos, priklausiusios Sapiegų bibliotekai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės pasiekimus liudijantis Lietuvos Statuto 1619 m. lenkiškas leidimas ir kt. Ypač vertingas eksponatas – XVII a. tapytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero Vazos portretas – kanauninko dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana. Muziejui eksponatų taip pat dovanojo Nerijus Staniulis, Vitalijus Vėteris, Vytautas Vepštas, Saulius Karosas, kunigas Julius Sasnauskas OFM ir Lietuvos bernardinų bendruomenė, Andrejus Balyko ir Antanas Bosas su šeimomis, Krokuvos Jogailos universiteto ir muziejaus darbuotojai prof. habil. dr. Karolis Musiolas (Karol Musioł), prof. habil. dr. Stanislavas Valtosas (Stanisław Waltoś), dr. Marija Hulicka (Maria Hulicka), Vytautas Stasys Abramauskas, akademikas Algimantas Miškinis, profesorius Kęstutis Paulius Žygas, Sigitas Norvaišas, Vladimiras Kasatkinas.

Dėl rėmėjų ir valstybės skirtų lėšų per kelerius metus buvo sukaupta turtinga ir solidi kolekcija, kuri ateityje papuoš atkurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų menes. Tokiu būdu ji taps prieinama Lietuvos ir užsienio lankytojams, padės vykdyti plačią edukacinę veiklą. Kartu ši kolekcija jau dabar užpildo dėl įvairių negandų atsiradusią spragą Lietuvos meno, istorijos ir kultūros kūrinių srityje.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Jurgita Kalėjienė, Gintautas Striška

V i l n i a u s Ž e mu t i n ė s p i l i e s L i e t uv o s d i d ž i ų j ų ku n i g a i k š č i ų r ū m ų teritorijos archeologinių radinių RESTA U R av i m a s

1988 m. pradėjus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinius tyrimus buvo rasta daug radinių, kuriems reikėjo skubaus pirminio konservavimo.

Archeologiniams tyrimams atlikti Lietuvos istorijos institute buvo įkurta Pilių tyrimo grupė (habil. dr. Adolfas Tautavičius, dr. Albinas Kuncevičius, dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, grupės vadovas (iki 2002 m.) archeologas habil. dr. Vytautas Urbanavičius). Ji savų restauratorių neturėjo, ir unikalesni radiniai buvo konservuojami Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, įkurtame visos respublikos muziejams aptarnauti. Dėl didelio darbo krūvio šis centras visų Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos radinių nespėdavo konservuoti. Pilių tyrimo grupėje pirminį radinių konservavimą atlikdavo grupelė entuziastų, iš kurių ilgainiui išaugo aukštos kvalifikacijos restauratoriai. Šiai grupei pasikonsultavus su Prano Gudyno restauravimo centro specialistais nuspręsta greta archeologų grupės įkurti ir nedidelę restauratorių grupę, kuri galėtų neatidėliodama konservuoti archeologinius radinius. Prano Gudyno restauravimo centre stažavosi keli specialistai, kurie ir sudarė 1993 m. Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ įkurto Restauravimo skyriaus branduolį.

Pagrindinė šio Restauravimo skyriaus užduotis buvo archeologinių radinių pirminis konservavimas ir paruošimas laikinam saugojimui. Tačiau augant darbuotojų kvalifikacijai ir siekiant pradėti formuoti archeologinių radinių kolekcijas bei su jomis supažindinti visuomenę, radiniai pradėti restauruoti ir ruošti eksponuoti.

Restauratorių skyriaus įkūrimas davė ir daugiau gerų rezultatų – atliktas pirminis archeologinių radinių konservavimas suteikė vertingos informacijos bei galimybę lengviau identifikuoti ir tiksliau aprašyti radinius archeologinėje ataskaitoje1. Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ suformuota įvairių archeologinių dirbinių restauratorių grupė – restauruoti metalo, keramikos, medžio, odos ir kiti dirbiniai2.

1 Skučienė A. „Restauravimo laboratorijų kūrimo prie ilgalaikių archeologinių kasinėjimų vietų tikslingumas ir problemos“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 5: 1996–1998 m. tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 96–98.

2 Skučienė A. „Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ restauratorių darbai“, in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 1, p. 60–62.

V o l U M EN

I

2002 m. prasidėjus Valdovų rūmų atkūrimo darbams archeologiniai tyrimai itin suintensyvėjo. Aptikta ir gerokai daugiau radinių, kuriems buvo būtina restauratorių priežiūra. Konservavimo ir restauravimo darbų apimtis padidėjo daugiau negu dvigubai. 1988–2008 m. atliktas didžiulis darbas konservuojant ir restauruojant archeologinius radinius. Šie vėliau buvo naudingi atkuriant Valdovų rūmų interjerus, rekonstruojant krosnis bei rengiant parodas. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ilgametis ir kryptingas darbas padėjo suformuoti ir Valdovų rūmų muziejaus archeologinio rinkinio bei būsimų ekspozicijų branduolį.

2009 m. sausio 1 d. įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus buvo pradėti formuoti istorinių kultūros ir meno vertybių bei archeologijos rinkiniai.

Archeologijos rinkinį sudaro Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptikti radiniai. Šioms vertybėms prižiūrėti Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centre suformuota restauratorių grupė, kurią sudarė daugiausia ilgametę darbo patirtį turintys Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai.

Prioritetinis Valdovų rūmų muziejaus Restauracinės priežiūros grupės uždavinys ir toliau išlieka Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptiktų archeologinių radinių, kurių yra daugiau kaip 300 000 vnt., išsaugojimas – jų konservavimas ir restauravimas. Neatsiejama šio darbo dalis yra prevencinis konservavimas: eksponatų paruošimas nuolatiniam saugojimui ir eksponavimui, kartu su rinkinių saugotojais vykdoma jų stebėsena saugyklose ir tinkamų saugojimo bei eksponavimo sąlygų užtikrinimas, paruošimas transportuoti rengiant išvažiuojamąsias parodas, eksponatų kopijų gaminimas ir t. t.

Prevencinio konservavimo sritis apima ir muziejaus turimus istorinius eksponatus.

Restauracinės priežiūros grupėje šiuo metu dirba aštuoni kvalifikuoti restauratoriai ir vienas restauravimo technologas.

Jiems talkina vienas metodininkas. Muziejuje konservuojami ir restauruojami metaliniai, keraminiai, stikliniai, mediniai, odiniai, kauliniai, tekstiliniai bei kiti archeologiniai radiniai. Vykdomi įvairiapusiai šių radinių tyrimai. Dalį jų atlieka Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, o kai kuriuos – kitų įstaigų specialistai:

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

99

1. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ restauravimo laboratorija, Vytauto Abramausko nuotrauka

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Mokslinių tyrimų skyriaus, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto ir kt. Čia atliekami diagnostiniai tyrimai, padedantys geriau įvertinti eksponato būklę ir parinkti tinkamiausią restauravimo metodiką, bei kiti tyrimai, suteikiantys informacijos apie archeologinius radinius, kaip senųjų amatų objektus.

Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinis kompleksas išsiskiria organinių radinių gausa. Aukštai esantys gruntiniai vandenys padėjo išsaugoti ypač daug medinių ir odinių radinių. Mediniai radiniai datuojami XIII– XVIII amžiumi. Tai medinės architektūros detalės, įvairūs namų apyvokos ir buities reikmenys, darbo įrankiai. Didelių dydžių medinių radinių konservavimas ir restauravimas kelia daugiausia problemų, susijusių su tinkamų patalpų stygiumi, nemažomis finansinėmis sąnaudomis ir ilgai trunkančiu konservavimo procesu. Nepaisant visų sunkumų, šios problemos sėkmingai sprendžiamos. Restauravimo laboratorijoje konservuojami ir restauruojami mediniai radiniai, tarp jų ir ypač didelių matmenų – medinės architektūros fragmentai, šulinių rentiniai, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų dalys. Šiuo metu didžioji dalis medinių radinių jau yra konservuota arba baigiama konservuoti. Tačiau dar laukia daug restauravimo, rekonstravimo ir kitų baigiamųjų darbų, ypač svarbių rengiant eksponatus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijai.

Muziejuje veikia Dendrochronologijos ir medienos tyrimų laboratorija, kurioje atliekami dendrochronologiniai medinių radinių tyrimai, identifikuojamos medžių, iš kurių pagaminti dirbiniai, rūšys (laboratorijos vadovė dr. Rūtilė Pukienė). Laboratoriniai tyrimai padeda įvertinti ir radinio suirimo laipsnį bei parinkti tinkamą konservavimo metodiką. Daug dėmesio skiriama trasologiniams tyrimams atlikti, daikto funkcijai, apdirbimo technikai ir

100

gamybos būdui nustatyti. Tais atvejais, kai susiduriama su medinių radinių polichromijos likučiais, siekiant identifikuoti pigmentus ir rišiklius, kreipiamasi į Prano Gudyno restauravimo centrą.

Kita ypač gausi organinių radinių grupė – odiniai radiniai. Tai XIV–XVIII a. dirbiniai ir jų fragmentai. Didžioji jų dalis – apavo liekanos. Restauruotos avalynės kolekciją iš Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų sudaro jau apie 40 konservuotų ir restauruotų avalynės pusporių. Šiuo metu ji, kaip surinkta iš vieno tyrimų objekto, yra gausiausia Lietuvoje. Kiti odiniai radiniai, įeinantys į Valdovų rūmų archeologijos rinkinį, yra peilių makštys, kapšeliai, diržo krepšiai, pirštinės ir kiti dirbiniai bei jų gamybos atliekos. Dabar beveik visi odiniai radiniai jau yra konservuoti, tačiau restauratoriams reikia nuolat juos prižiūrėti saugyklose ir esant būtinybei laiku perkonservuoti, taip pat atlikti tolimesnę medžiagos analizę bei restauravimo darbus, ruošiant eksponatus būsimoms ekspozicijoms.

Vykdant konservavimo ir restauravimo darbus, atliekami išsamūs odinių radinių tyrimai: analizuojama dirbinių konstrukcija, nustatoma dirbinių tipologinė priklausomybė, atliekami odos paviršiaus morfologiniai tyrimai. Norint nustatyti odos išdirbimo būdą, dažiklius, dangas, identifikuoti pluoštą, išlikusį siuvimo skylutėse, kreipiamasi pagalbos į Prano Gudyno restauravimo centro Mokslinių tyrimų skyrių.

Dar viena ypač gausi radinių grupė – keraminiai radiniai, datuojami V–XIX amžiumi. Tai lipdyti ir žiesti buitinės keramikos, architektūrinės keramikos bei kiti radiniai: pypkės, švilpukai, verpstukai ir t. t. Gausa ir įvairove išsiskiria architektūrinės keramikos grupė – kokliai, kurių didžiausią dalį sudaro renesansiniai polichrominiai kokliai. Dabar atliekami šių keraminių radinių konservavimo ir restauravimo darbai. Jie reikalingi siekiant papildyti jau turimas kolekcijas naujais eksponatais ir parengti tam tikrų radinių grupių katalogus.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

2. Konservuojamas XV a. pab. šulinys, Mindaugo Kaminsko nuotrauka

Metalinius Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų archeologinius radinius sudaro dirbiniai iš pačių įvairiausių metalų – vario, švino, alavo, aukso ir sidabro, tačiau vyrauja geležiniai radiniai.

Tai ginkluotės elementai, architektūrinės detalės, buities reikmenys, papuošalai ir kiti dirbiniai, datuojami V–XIX amžiumi. Šiuo metu ypatingą dėmesį restauratoriai skiria pažeidžiamiausiai archeologijos rinkinio daliai – metaliniams dirbiniams, kurių nemaža dalis dar nekonservuota.

Metaliniai archeologiniai radiniai restauravimo dirbtuvėse konservuojami, restauruojami ir ruošiami saugoti bei eksponuoti, kartu atliekama ir metalo mikrocheminė kokybinė analizė, padedanti nustatyti lydinių sudėtį, identifikuoti dangas. Prano Gudyno restauravimo centre atliekami rentgenografiniai tyrimai, leidžiantys įvertinti radinio suirimo laipsnį, suteikiantys informacijos apie dirbinio struktūrą. Siekiant gauti išsamesnių duomenų apie radinius, jų metalų lydinių kiekybinę sudėtį, technologinius gamybos ypatumus arba menotyrinės informacijos, pagalbos kreipiamasi ir į kitas mokslo bei tyrimų įstaigas arba atskirus specialistus.

Per 2009–2010 m. restauravimo grupėje konservuota 3 511 vnt., restauruoti 357 vnt. archeologinių radinių. Visi atliekami konservavimo ir restauravimo darbai dokumentuojami detaliais aprašais, iliustruotais nuotraukomis ir piešiniais. Ypatingesniais atvejais vienam restauruotam objektui arba objektų grupei parengiami restauravimo pasai su ypač išsamiais aprašais ir iliustracijomis. Pastaraisiais metais restauravimo darbams dokumentuoti imta naudoti ir Valdovų rūmų muziejaus Informacinių technologijų skyriaus parengta programa. Ji ateityje taps bendros muziejaus rinkinio skaitmeninimo sistemos dalimi.

Restauratorių darbą koordinuoja ir vertina Valdovų rūmų muziejaus Restauravimo taryba, kurios eiliniai posėdžiai vyksta keturis kartus per metus. Restauravimo tarybos nariai yra muzie-

V o l U M EN

I

jaus darbuotojai ir kviestiniai specialistai – ekspertai, aukščiausios kategorijos restauratoriai ir restauravimo technologai. Muziejaus restauratorius atestuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

101

3. Koklis su Radvilų giminės herbu prieš restauravimą ir po restauravimo, XVII a., Vytauto Abramausko nuotrauka

4. Arklių šukos prieš restauravimą ir po restauravimo, XIV a. pab., Arūno Puškoriaus ir Vytauto Abramausko nuotraukos

102

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Liudas Glemža

L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų i r V i l n i a u s Ž e mu t i n ė s p i l i e s istoriniai tyrimai

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorija glaudžiai susijusi ir su Lietuvos valstybingumo raida, ir su šalies sostinės Vilniaus istorija. Jau nuo XIX a. pirmos pusės istorikai daug dėmesio skyrė Vilniaus pilims, vis dėlto nebuvo atsakyta į daug klausimų. XX a. antroje pusėje Žemutinę pilį tyrė Lietuvos mokslininkai. Nors daugiausia buvo koncentruojamasi į archeologinius ir architektūrinius Vilniaus Žemutinės pilies tyrimus, pasirodė ir istorikų darbų1. Istorinių tyrimų būklę paskutiniame XX a. dešimtmetyje atspindėjo penkių tomų leidinys „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ (leistas 1989–2003 m.). Čia sudėtinga pilių komplekso istorinė raida buvo nagrinėjama vien Stasio Samalavičiaus 1988–1992 m. moksliniuose straipsniuose2. Dėl susiklosčiusios padėties reikėjo padidinti istorikų indėlį. 2002 m. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Lietuvos istorijos instituto bendradarbiavimo sutartimi prasidėjo naujas tyrimo etapas – detalesnės naujų šaltinių paieškos ir jau publikuotųjų peržiūros.

2002–2008 m. vykdytos istorinės medžiagos paieškos Lietuvos, Lenkijos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Švedijos, Anglijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Vatikano archyvuose, bibliotekose bei muziejuose. Buvo ieškoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų planų, inventorių, su Vilniaus Žemutine pilimi susijusios istorinės medžiagos (istorinės ikonografijos ir rašytinių šaltinių), rengiamos istorinių šaltinių ir mokslinių tyrimų publikacijos.

Daugumą minėtų darbų atliko geriausi šios srities specialistai Lietuvoje – didelę patirtį turintys, su darbo užsienio archyvuose specifika susipažinę Lietuvos istorijos instituto mokslininkai: dr. Darius Antanavičius, dr. Mintautas Čiurinskas, dr. Vilija Gerulaitienė, mgr. Inga Ilarienė, dr. Vytautas Jogėla, mgr. Algimantas Katilius, habil. dr. Jūratė Kiaupienė, dr. Elmantas Meilus, dr. Raimonda Ragauskienė, dr. Stephen C. Rowell, dr. Gintautas Sliesoriūnas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, dr. Gitana Zujie1 Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija, t. 1, Vilnius, 1968; Jučas M. „Vilniaus pilys. Rašytinės žinios“, in: Lietuvos pilys, ats. redaktorius J. Jurginis, Vilnius, 1971, p. 25–33; Batūra R. „Žemutinė pilis“, in: Lietuvos pilys, p. 36–49; Sliesoriūnas F. Gedimino aikštė Vilniuje, Vilnius, 1980; Samalavičius S. Gedimino aikštė Vilniuje. Istoriniai tyrimai, Vilnius, 1988 (mašinraštis).

2 Samalavičius S. „Istorijos šaltinių paieškos“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 1, Vilnius, 1989, p. 76–80; Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII a.“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 2, Vilnius, 1991, p. 77–95; Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų ir pilių priežiūra XVI–XVIII a.“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, Vilnius, 1999, p. 12–52.

V o l U M EN

I

nė. Jiems talkino mgr. Domininkas Burba, dr. Sigitas Narbutas, dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Aivas Ragauskas ir dr. Liudas Glemža. Kartu su istorikais dirbo menotyrininkės dr. Rūta Janonienė, dr. Aistė Lugovojienė, mgr. Audronė Kasperavičienė, dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.

Apžvelgiant 2002–2008 m. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ organizuotus tyrimus, galima išskirti tris pagrindinius etapus. Pirmasis etapas apėmė 2002–2004 m. laikotarpį, kai Lietuvos ir užsienio valstybių archyvuose, bibliotekose bei muziejuose buvo renkama medžiaga (su Vilniaus pilimis susijusių archyvinių dokumentų ir rankraščių informacija), sukaupta visa žinoma istoriografija ir šaltinių publikacijos, o darbus vainikavo 2004 m. pabaigoje pasirodžiusi bendra ataskaita. 2005–2006 m. buvo tęsiamos istorinių šaltinių paieškos Lietuvos ir užsienio istorinių šaltinių saugyklose bei rengiamos mokslinės publikacijos. 2007–2008 m. istorinių šaltinių paieškos iš esmės apsiribojo tomis XVII–XVIII a.

Lietuvos Metrikos knygomis, kurios iki tol nebuvo peržiūrėtos, iki minimumo sumažintas komandiruočių į užsienio archyvus, bibliotekas ir muziejus skaičius, rengiamos šaltinių ir mokslinės publikacijos (knygos ir straipsniai).

2003–2008 m. taikomuosius mokslinius tyrimus, susijusius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto sprendimų tikslinimu, panaudojimo detalizavimu, istorinės patalpų funkcinės sistemos hipotetiniu nustatymu, ekspozicijų plano sudarymu ir patvirtinimu, muziejinės ir kitos kultūrinės veiklos atkurtuose rūmuose plėtros gairių modeliavimu, interjero ekspozicijai reikalingų vertybių kolekcijos kaupimu ir pan., vykdė ir Lietuvos dailės muziejaus padalinys, atsakingas už LDK valdovų rūmų interjerus ir ekspozicijas (mgr. Dalius Avižinis, mgr. Remigijus Černius, dr. Vydas Dolinskas, mgr. Rimantė Meldytė, mgr. Daiva Mitrulevičiūtė ir kt.). Šio padalinio specialistai Valdovų rūmų atkūrimo projekto architektų užsakymu rinko analoginę medžiagą ir ją apibendrino įvairiais rūmų architektūrinių sprendimų, interjero atkūrimo bei patalpų istorinių funkcijų nustatymo, ceremonialo, modernių kultūros institucijų funkcionavimo, istorinių rezidencijų atkūrimo patirties klausimais. Taip pat kaupė duomenis apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų kolekcijose buvusias vertybes, jų kolekcijas ir kūrėjus, ieškojo su valdovais

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

103

arba didikais susijusių išlikusių lituanistinių eksponatų užsienio muziejuose ir kitose kultūros paveldo institucijose, sukūrė jų duomenų bazę, užsakė per 1 000 objektų fotografijas iš daugiau kaip 20 šalių daugiau negu 50 institucijų, parūpino leidimus, susijusius su jų kopijų gamyba. Be to, šio padalinio darbuotojai kaupė kitą ikonografinę medžiagą, rinko ir sistemino duomenis apie rinkoje esančias ir Valdovų rūmų ekspozicijoms aktualias vertybes, organizavo jų įsigijimą, sudarė ekspozicijų planus, surengė 5 mokslines tiriamąsias ekspedicijas, kvietėsi Lietuvos ir užsienio konsultantų (iš viso bendradarbiavo su daugiau kaip 50 specialistų iš daugelio Europos šalių), rengė seminarus, parodas Lietuvoje bei užsienyje. 2006 m. taip pat buvo suorganizuota reprezentatyvi tarptautinė konferencija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“, kurios medžiaga paskelbta 2009 metais3. Atliekant šiuos darbus aktyviausiai buvo bendradarbiaujama su Vilniaus dailės akademijos (dr. Ieva Jedzinskaite-Kuiziniene, habil. dr. Rūta Janoniene, prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūte, prof. Audriumi Klimu, prof. dr. Adomu Butrimu ir kt.), Krokuvos Vavelio karališkosios pilies (prof. habil. dr. Jan Ostrowski, Jerzy T. Petrus, Krzysztof J. Czyżewski, Piotr Stępień, Stanisława Link-Lenczowska ir kt.), Varšuvos karališkosios pilies (prof. habil. dr. Andrzej Rottermund, dr. Przemysław Mrozowski, Danuta Łuniewicz-Koper, dr. Marek Wrede, Anna Saratowicz ir kt.) specialistais, taip pat su daugeliu Lietuvos dailės muziejaus darbuotojų (Romualdu Budriu, Vytautu Balčiūnu, dr. Jūrate Senvaitiene, dr. Dalia Tarandaite, Dalia Valujevičiene, Aleksandru Kulikausku ir kt.) bei dr. Edmundu Rimša, prof. habil. dr. Mečislovu Juču, dailininku Arvydu Každailiu, prof. dr. Dirk Syndram (Dresdenas, Vokietija), dr. Marco Borella (Ferara, Italija), prof. habil. dr. Jerzy Lilejko (Varšuva, Lenkija) ir kt.

Nuo 2009 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje teritorijos istorinių ir kitų mokslinių tyrimų koordinavimą perėmė Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Jame įkurtas Mokslinių tyrimų centras. Dauguma jo darbuotojų atėjo iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir yra patyrę šio objekto žinovai.

Pirmajame tyrimų etape (2002–2004) istorinių šaltinių paieškos koncentravosi Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir Vatikano saugyklose. 2005–2006 m. istorijos medžiagos buvo ieškoma Austrijos, Lenkijos, Lietuvos, Švedijos ir Vokietijos4 archyvuose, bibliotekose bei muziejuose. 2007–2008 m. buvo vykstama į Maskvą ir Varšuvą. 2002–2008 m. istorinės medžiagos ieškota dešimties užsienio valstybių archyvuose ir bibliotekų bei muziejų rankraštynuose (žr. lentelę).

3 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste.

Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009.

4 Iš esmės istorinės medžiagos paieškos Berlyno archyvuose ir bibliotekose pradėtos pačioje 2004 m. pabaigoje, tačiau taip buvo pradėta nauja kryptis.

104

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Valstybė

Miestas

Archyvai, bibliotekos, muziejai

Medžiagą rinkę istorikai ir menotyrininkai

Anglija

Londonas

Varburgo instituto bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Austrija

Viena

Austrijos valstybės archyvas – Dinastijos, rūmų ir valstybės archyvas

J. Kiaupienė

Austrijos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius

J. Kiaupienė

Baltarusija

Minskas

Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas

A. Lugovojienė

Florencijos centrinė nacionalinė biblioteka Florencija

Mantuja

Italija

Roma Milanas

Venecija

Gdanskas

Krokuva

R. Janonienė, M. Čiurinskas

Mantujos valstybinis archyvas

R. Janonienė, M. Čiurinskas

Romos centrinės nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius

S. C. Rowell

Milano valstybinis archyvas

R. Janonienė, M. Čiurinskas

Venecijos nacionalinės Marciana bibliotekos Rankraščių skyrius

R. Janonienė, M. Čiurinskas

Venecijos valstybinis archyvas

M. Čiurinskas

Gdansko valstybinis archyvas

G. Sliesoriūnas

Lenkijos mokslų akademijos Gdansko bibliotekos Rankraščių skyrius

G. Sliesoriūnas

Kunigaikščių Čartoriskių fondas – Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka

B. R. Vitkauskienė, L. Glemža

Kunigaikščių Čartoriskių fondas – Kunigaikščių Čartoriskių muziejus prie Krokuvos nacionalinio muziejaus

B. R. Vitkauskienė, L. Glemža

Jogailos universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Krokuvos nacionalinio muziejaus bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Lenkijos mokslų akademijos mokslinė biblioteka Krokuvoje

L. Glemža

Krokuvos valstybinis archyvas – Vavelio valstybinis archyvas

L. Glemža

Lenkijos mokslų akademija – Kurniko biblioteka

A. Ragauskas

Torunė

Torunės valstybinis archyvas

A. Ragauskas

Centrinis karinis maj. Boleslavo Valiguros archyvas

B. R. Vitkauskienė

Varšuvos dailės akademijos biblioteka

B. R. Vitkauskienė

Varšuva

Vroclavas

I

Florencijos valstybinis archyvas

Poznanė

Lenkija

V o l U M EN

R. Janonienė, M. Čiurinskas, A. Kasperavičienė

Lenkijos kariuomenės muziejaus Varšuvoje bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė, G. Sliesoriūnas, R. Ragauskienė

Varšuvos nacionalinio muziejaus Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Paminklų dokumentacijos centras

B. R. Vitkauskienė

Varšuvos universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė, R. Šmigelskytė-Stukienė

Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje

B. R. Vitkauskienė, D. Antanavičius, R. Šmigelskytė-Stukienė, G. Sliesoriūnas, R. Ragauskienė, A. Ragauskas, E. Meilus, L. Glemža

Osolinskių nacionalinis institutas – Ossolineum biblioteka

G. Sliesoriūnas, A. Ragauskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

105

Valstybė

Miestas

Archyvai, bibliotekos, muziejai

Medžiagą rinkę istorikai ir menotyrininkai

Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius

A. Katilius D. Burba, A. Ragauskas,

Lietuvos valstybės istorijos archyvas Lietuva

Vilnius

E. Meilus, L. Glemža Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyvas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius

V. Jogėla

Rusijos Federacijos valstybės archyvas

V. Jogėla

V. Jogėla

Rusijos valstybės bibliotekos Rankraščių mokslinis-tiriamasis skyrius

V. Jogėla, E. Meilus

Valstybinio Ermitažo mokslinė biblioteka Rusijos Federacijos krašto apsaugos ministerijos karo-istorijos artilerijos, inžinerinių dalinių ir ryšių muziejaus mokslinė biblioteka ir archyvas

Švedija

Stokholmas

Kijevas Ukraina Lvovas Vatikanas

Roma

Berlynas

Dresdenas

V. Jogėla, L. Glemža E. Meilus, G. Sliesoriūnas, V. Jogėla, L. Glemža V. Jogėla R. Janonienė

Rusijos mokslų akademijos Materialinės kultūros istorijos instituto Rankraščių archyvas

R. Janonienė V. Jogėla

Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių fondai

R. Janonienė, V. Jogėla

Rusijos nacionalinės bibliotekos Rankraščių ir estampų, Rankraščių ir kartografijos skyriai

R. Janonienė, V. Jogėla

Rusijos valstybės istorijos archyvas

V. Jogėla, E. Meilus

Rusijos valstybės karinio jūrų laivyno archyvas

V. Jogėla, E. Meilus

Valstybinio rusų muziejaus mokslinė biblioteka

R. Janonienė

Sankt Peterburgo valstybinio istorijos muziejaus bibliotekos Rankraščių skyrius

R. Janonienė

Švedijos nacionalinis archyvas

B. R. Vitkauskienė

Karališkosios bibliotekos – Švedijos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius

B. R. Vitkauskienė

Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus bibliotekos Rankraščių skyrius

E. Meilus

Ukrainos nacionalinės V. I. Vernadskio bibliotekos Rankraščių skyrius

E. Meilus

Valstybinės V. G. Zabolotnovo architektūros ir statybos mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius

E. Meilus

Lvovo Ivano Franko nacionalinio universiteto F. P. Maksimenkos bibliotekos Rankraštinių, senųjų spausdintinių ir retų knygų skyrius Vatikano apaštališkosios bibliotekos Rankraščių skyrius

E. Meilus S. C. Rowell

Vatikano slaptasis archyvas

S. C. Rowell

Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas

I. Ilarienė

Prūsijos valstybės paveldo valstybės biblioteka Berlyne

I. Ilarienė

Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto biblioteka Dresdene Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Rezidencinės pilies Grafikos kabinetas

106

E. Meilus, G. Sliesoriūnas,

Rusijos meno akademijos mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius

Saksonijos valstybinis archyvas – Dresdeno vyriausiasis valstybinis archyvas

Vokietija

V. Jogėla

Valstybinio istorijos muziejaus mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius

Rusijos valstybės senųjų aktų archyvas

Peterburgas

L. Glemža

Valstybinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio „Maskvos Kremliaus“ mokslinė biblioteka

Rusijos valstybės karo istorijos archyvas

Sankt

D. Burba, A. Ragauskas, D. Burba

archyvas

Rusija

L. Glemža

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos archyvas – Rusijos imperijos užsienio reikalų

Maskva

R. Ragauskienė,

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

I. Ilarienė, G. Sliesoriūnas I. Ilarienė, G. Sliesoriūnas I. Ilarienė

V o l U M EN

I

2002 m. dar nė neprasidėjus naujai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Vilniaus Žemutinės pilies istorinių tyrimų bangai viešai buvo kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų planų ir inventorių egzistavimą, tačiau niekas negalėjo nurodyti nei konkrečios signatūros, nei šių dokumentų saugojimo vietos. Dėl šios priežasties buvo patikrinta Leonido Žilevičiaus iš Rusijos saugyklų surinkta medžiaga, laikoma Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve, didžioji jos dalis 2004–2005 m. perduota į Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrių. Vis dėlto ir peržiūrėjus milžinišką L. Žilevičiaus sukauptą medžiagą nepavyko rasti nei rūmų planų ir inventorių, nei nuorodų į rūmų planus bei inventorius. Su Vilniaus Žemutinės pilies teritorija susijusi medžiaga iš esmės buvo vėlyva, apimanti pačią XVIII a. pabaigą–XX a. pradžią5. Po 2002 m. žvalgomųjų komandiruočių į Maskvą ir Sankt Peterburgą komandiruotės į Rusijos archyvus kuriam laikui buvo nutrauktos. Kadangi, kaip tikėtasi, nebuvo itin rezultatyvios (nebuvo rasti svarbiausi dokumentai) 2002–2003 m. istorikų kelionės į Romą, Vatikaną, Veneciją, Florenciją ir Mantują, nuspręsta netęsti paieškų Italijos ir Vatikano archyvuose, kol nebus rasta patikimų žinių apie juose saugojamą aktualią medžiagą.

Susumavus pirmųjų paieškų 2002–2003 m. rezultatus, buvo nutarta, kad visos (net ir nedidelės) žinutės, susijusios su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Vilniaus Žemutinės pilies istorija, yra svarbios, todėl dėmesys buvo sutelktas į geriau istorikams žinomas saugyklas Lietuvoje ir Lenkijoje. Istorikų paieškų objektas išliko dar neperžiūrėti valstybės centrinių institucijų dokumentai, pajamų ir išlaidų sąskaitų knygos, aktų knygos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vilniaus pilies pareigūnų korespondencija, seimelių instrukcijos. Išskirtinio dėmesio tiriant Žemutinės pilies istoriją sulaukė Lietuvos Metrikos knygos, kurios dokumentai, susiję su Vilniaus pilių istorija, dar buvo menkai žinomi tyrinėtojams, taip pat nuodugniai peržiūrėti Vilniaus pavieto ir miesto institucijų dokumentai. Paieškos vyko ir užsienio archyvuose.

2007–2009 m. komandiruočių į užsienio valstybių archyvus ir bibliotekas skaičius gerokai sumažėjo, buvo apsiribota medžiagos paieškomis jau gerai žinomose istorijos šaltinių saugyklose Lietuvoje ir Lenkijoje, vykstama dėl konkrečios medžiagos. 2007 m. iš Rusijos valstybės karo istorijos archyvo buvo užsakytos šešių XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Vilniaus miesto planų kopijos.

Tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, šie planai Lietuvą pasiekė ypač geros kokybės, todėl jau sulaukė archeologų ir istorikų dėmesio.

Vilniaus pilių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų planų ir inventorių egzistavimo tikimybę stiprino sėkmingi šaltinių radiniai, aptikti kaimyninėms šalims atliekant analogiškus tyrimus. Pavyzdžiui, su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi susijusią medžiagą Lenkijos istorikai rado Vokietijoje6. Lietuvos tyrinėtojai XVII–XVIII a.

5 A. Katiliaus ataskaitos už 2005 m. istorinės medžiagos paieškas tvarkomame L. Žilevičiaus fonde Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyriuje, in: LDKVR MTC, b. 370.

6 Plg. Wawel. Materiały archiwalne do budowy zamku, wyd. A. Chmiel, Kraków, 1913, s. 581, 608–709.

V o l U M EN

I

su Gardino pilimi susijusią medžiagą aptiko ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir Švedijoje7. Remiantis šia patirtimi, tikrintos įvairios versijos, o tarp jų ir istorinės medžiagos išvežimo į užsienį, ypač XVII–XVIII a. karų bei vidaus suiručių metais, galimybė.

Be Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų planų ir inventorių, buvo ieškoma istorinės ikonografinės medžiagos (Vilniaus pilies teritorijos planų ir piešinių), taip pat rašytinių istorinių šaltinių, galinčių praturtinti žinias apie rūmų istoriją, statybines medžiagas, interjero detales, architektus ir amatininkus, rūmus aptarnaujantį personalą, rūmų aplinką, pilies pareigūnus.

Per 2002–2008 m. atliekamus istorinius tyrimus sukaupti šaltiniai visų pirma buvo renkami istorinių ataskaitų ir skaitmeninių laikmenų pavidalu. Nemaža istorinių tyrimų medžiagos dalis buvo parengta spaudai. 2002–2004 m. sukaupta istorinė medžiaga išversta į lietuvių kalbą ir publikuota atskiroje knygoje „Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos“8. Šia medžiaga (ir rankraščiais, ir publikacijomis) rėmėsi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo projekto architektai.

2005–2006 m. paieškų metu surinktų duomenų pagrindu parengti moksliniai straipsniai ir aprašyti reikšmingiausi radiniai užsienio archyvuose9. Remdamiesi sukaupta medžiaga, istorikai D. Burba, R. Ragauskienė ir L. Glemža parengė straipsnius leidiniui „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“10. Jame pirmą kartą plačiai pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencinių rūmų istorija. Šioje knygoje populiariai aprašyta ir pilies bei rūmų architektūrinė raida, statybų, rūmus aptarnaujančio personalo, dvaro, kasdienybės istorija. Istorinių, menotyrinių, archeologinių bei kitų pastaraisiais dešimtmečiais atliekamų Valdovų rūmų tyrimų, lituanistinės ikonografinės medžiagos paieškų rezultatai taip pat atsispindi ir 2010 m. išleistuose Valdovų rūmų istoriją bei rinkinius pristatančiuose albumuose11.

Komandiruočių į užsienio valstybių archyvus ir bibliotekas metu sukaupta medžiaga padėjo istorikams 2007–2009 m. rengti „Vilniaus Žemutinės pilies biografinį žodyną“ (darbams vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto darbuotojai). Jo pirminis variantas jau yra parengtas ir sulaukė recenzentų atsiliepimų. Šiame žodyne surinkta informacija atskleidžia Vilniaus pilių raidos detales, kurios iki šiol buvo menkai žinomos: juridinę, ekonominę ir socialinę Vilniaus pilių teritorijos raidą, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją.

7 Lietuvos valstybės istorijos archyve yra saugojamas XVII a. pradžios Gardino pilies inventoriaus nuorašas. XVII a. vidurio Gardino pilies inventorius buvo rastas Švedijoje (B. R. Vitkauskienė), o iš Dresdeno buvo atvežtos XVIII a. Gardino pilies rekonstrukcijų planų elektroninės kopijos (I. Ilarienė).

8 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006.

9 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007.

10 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010.

11 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010; The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

107

Kaip parodė pirmasis paieškų etapas (2002–2004), ypač svarbus Vilniaus Žemutinės pilies istorijos šaltinis yra XV a. pabaigos–XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro sąskaitų knygos.

Jose aptikta daug svarbios medžiagos, susijusios su statybomis Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje. Sąskaitų pagrindu buvo parengtas B. R. Vitkauskienės straipsnis12, sukėlęs daug diskusijų tarp architektų ir istorikų. Todėl 2006 m. iš Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje buvo įsigytos sąskaitų knygų elektroninės kopijos, transkribuoti jų tekstai lotynų kalba, rengiami jų vertimai į lietuvių kalbą. Rengiant tekstus buvo peržiūrėti ir originalai, patikslintos neaiškios teksto vietos kopijose. Šiuo metu jau pasirodė dvi knygos, kuriose publikuotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto dvaro išlaidų sąskaitos13. Kitų Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygų tekstai jau yra transkribuoti, laukia vertimų ir publikavimo. Ši medžiaga nuosekliai atspindi Lietuvos didžiojo kunigaikščio gyvenimo Vilniuje 1544–1548 m. laikotarpį.

J. Kiaupienės komandiruotės į Vieną metu rasti Šventosios Romos imperijos pasiuntinio Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I (Ferdinand I), rašyti iš Vilniaus, buvo publikuoti atskiroje knygoje14. Šie laiškai atspindi plačią geopolitinių įvykių panoramą ir rodo Vilniaus reikšmę XVI a. plačioje erdvėje – nuo Vienos iki Maskvos ir nuo Stokholmo iki Konstantinopolio, taip pat praturtina žinias apie Vilniaus rezidencijos kasdienybę.

Valdovų rūmų muziejus kartu su Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“, sukaupusiu istorinę medžiagą ir įgijusiu teisę ją publikuoti bei pradėjusiu šiuos darbus, planuoja ir toliau tęsti tyrimus bei ruošiasi parengti spaudai šias publikacijas: Mariano Moreliovskio (Marian Morelowski) dar nepublikuotą rankraštinį veikalą „Senasis Vilnius“ (rankraščio kopiją iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos parvežė B. R. Vitkauskienė15); Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastų XV a. herbinių koklių katalogą (istorinio pobūdžio įvadinį straipsnį ir komentarus apie kiekvieną koklį parengė G. Zujienė16); leidinio „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548)“ antrą, trečią ir ketvirtą knygas (lotyniškus tekstus jau transkribavo D. Antanavičius); XV a. Eberhardo Vindekės (Eberhard Windecke) kronikos fragmentų, susijusių su Lietuvos istorija, publikaciją (šaltinį Vienoje surado J. Kiaupienė, kai kurie jo ikonografiniai šaltiniai jau yra publikuoti17); Vilniaus miesto senųjų planų (XVI a.–XIX a. pra-

džia) publikaciją (istorikų ir menotyrininkų surinktos kokybiškos senųjų Vilniaus planų elektroninės kopijos18).

Tenka akcentuoti, kad nors paieškų metu istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose buvo aptikta duomenų apie XVII a. pradžios ir XVIII a. antros pusės Vilniaus pilių teritorijos inventorių egzistavimą, tačiau, peržiūrėjus milžinišką kiekį medžiagos, pačių dokumentų nepavyko rasti nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Vis dėlto istoriniuose šaltiniuose užuominų apie tai yra. Pavyzdžiui, 1762 m.

Vilniaus ekonomijos inventoriuje, kuriame surašyta dalis Vilniaus Žemutinės pilies pastatų, yra užsiminta apie „senesnius inventorius“, t. y. apie anksčiau buvusius19. S. Samalavičius atkreipė dėmesį į 1765, 1789 ir 1794 m. inventorių egzistavimo tikimybę (apie tai liudija kiti istoriniai šaltiniai20), bet jų rasti nei jam pačiam, nei po jo dirbusiems istorikams dar nepavyko.

Tokiu būdu teko rinkti po kruopelę žinias apie objekto planinius, erdvinius ir interjero sprendimus. Šios detalės papildė archeologinių tyrimų duomenis. Didelę vertę turi surinkta medžiaga, atskleidžianti plačią to meto rūmų gyvenimo ir rūmų kultūros panoramą.

Tarp pasitelkiamų istorinių šaltinių pateko iki šiol aprašant Vilniaus pilių istoriją nenaudoti šaltiniai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro pajamų ir išlaidų sąskaitų knygos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkų ataskaitos, užsienio pasiuntinybių dokumentai, Lietuvos valdovų ir valstybės pareigūnų korespondencija, Vilniaus pilies pareigūnų dokumentai, Vilniaus pilies teritorijoje buvusių pastatų inventoriai ir aprašymai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidaus gyvenimą apleisties laikotarpiu atskleidžiantys ir pilių erdvės teisinę padėtį atspindintys dokumentai. Surinktos istorinės medžiagos pagrindu pradėtos tirti iš esmės naujos temos Lietuvos istoriografijoje: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro sudėties ir funkcijų, LDK valdovų rūmus ir Vilniaus Žemutinę pilį aptarnaujančio personalo, užsienio valstybių pasiuntinių diplomatinio ceremonialo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir Vilniaus pilių teritorijos viešojo gyvenimo, kasdienybės istorijos, interjero detalių simbolikos ir paskirties, Vilniaus pilies teritorijos juridinės priklausomybės, Vilniaus rezidencijos reikšmės geopolitinėje erdvėje. Nuo 2002 iki 2008 m. ir 2009–2010 m. toliau buvo nagrinėjamos jau praeityje suformuluotos istoriografijos temos: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Vilniaus pilies teritorijos pastatų statybų raidos, Vilniaus pilies teritorijos pastatų funkcijų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Vilniaus Žemutinės pilies komplekso pastatų architektų ir statytojų, istorinės ikonografinės medžiagos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidenciją ir Vilniaus pilies teritoriją, Vilniaus pilies pareigūnų, Vilniaus miesto ir pilies sambūvio, Vilniaus pilies aprūpinimo, Lietuvos didžiųjų ku-

12 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m., p. 72–128.

13 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), sudarė D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 1: 1544 11 15–1546 11 15, parengė D. Antanavičius, Vilnius, 2009.

14 Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro (1561– 1562 m.), sudarė D. Antanavičius, V. Gerulaitienė, J. Kiaupienė, Vilnius, 2009.

15 Varšuvos nacionalinė biblioteka, mikrofilmas Nr. 1149 (kopija iš Osolinskių bibliotekos, rankraščio Nr. 14840/III/I-III); kopija saugoma: LDKVR MTC, b. 305.

16 LDKVR MTC, b. 431.

17 Kiaupienė J. „Lietuvos valdovų profiliai Eberharto Windeckes veikale“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m., p. 325, 329, 337, 338, 340.

108

18 Dalis jų fragmentų jau buvo publikuota, plg.: Janonienė R. „XVI–XIX a. Vilniaus pilies ikonografiniai šaltiniai“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m., p. 21; Ilarienė I. „Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Dresdene ir Berlyne“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005– 2006 m., p. 366, 374, 377; Glemža L. „Žemutinė pilis 1793–1799 m. Vilniaus miesto planuose iš Rusijos karo istorijos archyvo“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m., p. 384, 385, 386, 388, 389.

19 2005 04 01 A. Ragausko ataskaita už 2005 m. sausio–kovo mėnesio istorinių šaltinių paieškas, in: LDKVR MTC, b. 370; 1762 12 24 Vilniaus ekonomijos inventorius, in: LVIA, f. SA, b. 3782, l. 1–3a.

20 Samalavičius S. „Istorijos šaltinių paieškos“, p. 79–80.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

nigaikščių rūmų pritaikymo apleisties laikotarpiu. Apibendrinant rezultatus pažymėtina, kad ypač pasistūmėta į priekį kalbant apie XVI–XVIII a. Vilniaus pilių istoriją.

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro Kultūros ir dailės istorijos skyriuje dirbo vyr. muziejininkė dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė ir du vyr. muziejininkai istorikai dr. Ramūnas Kondratas ir dr. Liudas Glemža.

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus Kultūros ir dailės istorijos grupės Dendrochronologijos laboratorijoje buvo tęsiami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos chronologinės raidos tyrimai bei apibendrinami ankstesnių tyrinėjimų rezultatai.

Tirtos 2002, 2004 ir 2010 m. archeologų aptiktos Vilniaus Žemutinės pilies medinių pastatų liekanos bei konstrukcijos, kurių datavimas teritorijos užstatymo raidos chronologiją papildė naujais faktais21. Tarp reikšmingiausių atradimų būtina išskirti tai, kad buvo rastos XIII a. pabaigos pilies gynybinių įtvirtinimų liekanos šiaurinėje Gedimino kalno papėdės kyšulio pusėje (polis, datuotas 1284–1285 m., XIII a. devintojo dešimtmečio konstrukcijų rąstai).

Papildytos žinios apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais išplėstą mūrinių pilies gynybinių sienų sistemą: vakarinės gynybinės sienos pamato lentos datuotos 1328–1329 metais. Atskleisti nauji faktai apie XIV a. pabaigos–XV a. pradžios teritorijos užstatymo ir infrastruktūros plėtrą. Nustatyta, kad aukščiausiai esantis mūrinis kolektorius į vakarus nuo pietvakarinio rūmų kampo įrengtas XIX a. pradžioje: medinės jo pagrindo lentos datuotos 1815–1816 metais. Apibendrinti dendrochronologinių tyrimų rezultatai buvo pristatyti tarptautinėse konferencijose skaitytuose šešiuose pranešimuose ir dviejose publikacijose.

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus Kultūros ir dailės istorijos grupės specialistai bendradarbiavo su kitais muziejaus darbuotojais rengiant įvairius leidinius – parengė tekstus ir vertimus22, koordinavo dalies leidinių rengimą23. Taip pat parengė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijos tekstus, ekspozicijoms atrinko istorinę ikonografinę medžiagą, rengė ir toliau ekspozicijoms rengia istorinius skaitmeninius žemėlapius, sudarė išsamią chronologinę svarbiausių Vilniaus Žemutinės pilies istorinės raidos datų lentelę, taip pat 2011–2020 m. minėtinų svarbiausių istorinių įvykių ir datų sąrašą, pateikė siūlymų dėl mokslinių konferencijų, kurias galėtų inicijuoti ir organizuoti muziejus. Sutvarkė ir susistemino iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ perimtą istorinę medžiagą, o svar-

biausių istorinių šaltinių kopijas perrašė į elektronines laikmenas.

Valdovų rūmų muziejaus Kultūros ir dailės istorijos grupė bendradarbiavo su Lietuvos istorijos institutu ir Vilniaus universitetu rengiant „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės enciklopediją“, su Lietuvos istorijos institutu – organizuojant kasmetinę mokslinę konferenciją „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje“, o su Vilniaus pilių kultūrinio rezervato direkcija – rengiant periodinį leidinį „Lietuvos pilys“. Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje ir toliau buvo ieškoma istorinių rašytinių šaltinių. Paieškų metu buvo koncentruojamasi į XVI–XVIII a. antros pusės šaltinius iš gausaus Radvilų fondo, kuriam dar prieš dešimtmetį istorikai neskyrė pakankamai dėmesio, taip pat buvo peržiūrima kitų fondų medžiaga. Surastų iki šiol nežinotų šaltinių pagrindu parengti ir dabar rengiami straipsniai. Valdovų rūmų muziejaus Kultūros ir dailės istorijos skyriaus darbuotojai dalyvavo muziejaus surengtose viešosiose paskaitose, kuriose pristatė savo tyrimų rezultatus ir Vilniaus Žemutinės pilies raidą.

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoms aktualią ikonografinę medžiagą (valdovų ir didikų portretų, jiems priklausiusių daiktų ir kt. fotografijas) iš Lietuvos bei užsienio institucijų toliau rinko ir šio muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyriaus darbuotojai (mgr. Marijus Uzorka, mgr. Birutė Verbiejūtė), buvo rengiamos lituanistinių vertybių parodos, vykdoma lituanistinių vertybių paieška rinkoje, organizuotas jų įsigijimas (mgr. Daiva Mitrulevičiūtė, mgr. Dalius Avižinis). Interjero ekspozicijai buvo užsakyta su Valdovų rūmais susijusių istorinių asmenybių portretų kopijų. Buvo kaupiamos žinios apie galimas patalpų funkcijas, Europos ceremonialo tradicijas, toliau detalizuojamos Valdovų rūmų ekspozicinės schemos ir planai.

Pastaraisiais metais atliekami istoriniai, menotyriniai ir archeologiniai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimai gerokai praplėtė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų Vilniaus rezidencijos pažinimo horizontus, kartu paskatino aktualinti senosios Lietuvos valstybės istorinį bei kultūrinį paveldą, papildė ir pakoregavo informaciją apie Lietuvos kultūros, meno, dvaro gyvenimą XV–XVII amžiuje. Lietuvos mokslininkai turėjo galimybę patyrinėti daugelio Europos šalių rankraščių saugyklas.

Tolesni sistemingi tyrimai, bendradarbiavimas su užsienio šalių specialistais ateityje gali pateikti ir labai svarbių duomenų, ir net netikėtų rezultatų. Rašto paminklų saugyklos neišsemiamos, todėl šie darbai turi būti tęsiami.

21 Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos dendrochronologiniai tyrimai / Dendrochronological Investigations on the Development of Vilnius’ Lower Castle Site“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas, p. 85–96.

22 Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos. Parodos katalogas, sudarė J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009 (leidinys publikuotas ir anglų kalba – knygą į anglų kalbą vertė R. Kondratas); Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose / Lithuania in Ancient Historical Sources, sudarytojai / compilers A. Tamulynas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2009 (dalį šaltinių komentarų parengė L. Glemža, tekstus į anglų kalbą vertė ir redagavo R. Kondratas); Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje (tekstus į anglų kalbą vertė R. Kondratas).

23 Be jau minėtų knygų („Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos“; „Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro“; „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“), 2009 m. tarptautinės konferencijos „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“ medžiagos pagrindu 2010 m. pradėtas rengti atskiras leidinys: tekstai surinkti ir pradėti versti į lietuvių kalbą. Dvikalbis leidinys (lietuvių ir lenkų kalbomis) publikuotas 2011 metais.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

109

Daiva Mitrulevičiūtė

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s ta r p ta u t i n i a i ry š i a i

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarptautinio bendradarbiavimo tikslai yra apibrėžti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatyme (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2073), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos“ (2001 m. spalio 17 d. Nr. 1235) ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu (2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. ĮV-457) patvirtintame Valdovų rūmų muziejaus Statute: pristatyti Lietuvos valdovų rūmus užsienyje kaip išskirtinį Lietuvos istorijos ir kultūros paminklą bei tinkamai jį reprezentuoti, skatinti nacionalinės kultūros atvirumą ir atskleisti nacionalinės kultūros savitumą užsienyje, informuoti apie Valdovų rūmų muziejaus veiklą kuo daugiau žmonių Lietuvoje ir užsienyje, identifikuoti galimus partnerius užsienyje bei tartis dėl galimo produktyvaus bendradarbiavimo.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – Lietuvos kultūros paveldą pasaulyje reprezentuojanti institucija. Muziejus plėtoja tarpinstitucinius ryšius su tarptautinėmis muziejinėmis, mokslo, kultūros ir kitomis institucijomis.

Komunikacija, nukreipta į esamus ir potencialius partnerius užsienyje, turėtų garsinti Valdovų rūmų muziejaus vardą bei kurti jo, kaip patikimos institucijos, įvaizdį, taip pat pristatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projektą užsienyje bei padėti greitai ir efektyviai jį įgyvendinti.

Jau savo veiklos pradžioje istorinės rezidencijos pobūdžio Valdovų rūmų muziejus, atsižvelgdamas į savo misiją, užsibrėžė kelias tarptautinio bendradarbiavimo kryptis. Pirma, siekiama plėtoti ryšius su tomis kultūros ir muziejinėmis institucijomis, kurios tiesiogiai puoselėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą. Antra, norima užmegzti ir palaikyti abipusius santykius su muziejais, kurie veikia istorinėje Gediminaičių-Jogailaičių bei Vazų dinastijų erdvėje ir pristato bei aktualina su šių valdovų aplinka susijusį kultūros paveldą. Trečia, plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas su tomis valdovų bei didikų rezidencijomis Lenkijoje, Italijoje ir kitose Europos bei pasaulio šalyse, kurios turėjo diplomatinių, politinių ir kultūrinių ryšių su mūsų valstybe Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos klestėjimo (XV a.–XVII a. vid.) laikotarpiu. Ketvirta, siekiant iš užsienio kolegų semtis praktinės patirties, mezgami ryšiai su tipologiškai giminingais istorinės rezidencijos pobūdžio muziejais. Penkta, siekiama plėsti bendradarbiavimą su užsienio muziejais, bibliotekomis, kultūros institucijomis, kurių rinkiniuose saugomos praeityje

110

iš Lietuvos išgabentos arba kitais būdais į svečias šalis patekusios nacionalinės vertybės. Pagrindinės tarptautinio bendradarbiavimo kryptys buvo suformuotos remiantis ilgamete Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus patirtimi rengiant tiriamąsias ekspedicijas po Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos šalis Valdovų rūmus atkuriantiems specialistams (archeologams, architektams ir menotyrininkams) bei dideliu įdirbiu vykdant Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo Lietuvoje programą.

BENDRADARBIAVIMAS SU UŽSIENIO PARTNERIAIS 2003–2010 M. Jau iki 2003 m. Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus organizuotų su Valdovų rūmų atkūrimu bei ekspozicijų rengimu susijusių tiriamųjų ekspedicijų metu, taip pat vykdant Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams pavyko užmegzti profesinius ryšius su daugiau kaip 100 daugelio Europos šalių valdovų ir didikų istorinių rezidencijų, istorijos bei kultūros paveldą puoselėjančių muziejų ir kitų organizacijų.

Valdovų rūmuose įsikūrus savarankiškai muziejinei institucijai siekiama integruotis į šiose Europos rezidencijose veikiančių kultūros paveldo institucijų tarptautinius tinklus, ypač aktyviai palaikant santykius su tomis rezidencijomis, kurios istoriškai susijusios su Valdovų rūmais Vilniuje. Įgyvendinant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ypač daug dėmesio buvo skiriama tipologinių panašumų turintiems istorinės rezidencijos pobūdžio muziejams. Todėl dar iki Valdovų rūmų muziejaus įkūrimo užmegzti ryšiai su daugeliu Europos valdovų rūmuose įsikūrusių muziejinių institucijų. Ypač glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Lenkijos rezidencijos pobūdžio kultūros muziejais. Nuo 2009 m. Valdovų rūmų muziejus dalyvauja dviejose tarptautinėse programose: Užsienio partnerių specialistų mainų programoje Lietuvoje (Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas bei Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai) ir Valdovų rūmų muziejaus specialistų mainų programoje Lenkijoje (Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas bei Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai).

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pirmasis pavaduotojas muziejininkystei bei vyriausiasis fondų saugotojas, paveldosaugininkas Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus) ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pasirašo tarptautinę bendradarbiavimo sutartį, Vytauto Abramausko nuotrauka

2003–2008 m. Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, o vėliau 2009 m. įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai užmezgė kontaktus su šiomis Europos rezidencijos pobūdžio kultūros institucijomis: Lenkijos Malborko (Marienburgo) pilimi; Vokietijos Berlyno karališkaisiais rūmais, Dresdeno rezidencine pilimi bei Miuncheno rezidencijos muziejumi; Baltarusijos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „Nesvyžius“; Italijos Feraros Esčių pilimi (Castello Estense), Milano Sforcų pilimi (Castello Sforzesco), Venecijos Dožų rūmais (Palazzo Ducale), Mantujos kunigaikščių rūmais (Palazzo Ducale); Slovakijos Bratislavos karališkosios pilies muziejumi; Austrijos Zalcburgo Carolino Augusteum muziejumi; Danijos Kopenhagos Rosenborgo rūmų muziejumi; Švedijos Drotingholmo karališkaisiais rūmais bei daugeliu kitų Europos šalių rezidencijos pobūdžio muziejų.

Tuo pačiu metu pradėta bendradarbiauti ir konsultuotis įvairiais su Valdovų rūmų atkūrimu susijusiais klausimais su kitomis užsienio kultūros institucijomis bei muziejais, puoselėjančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir veikiančiais Gediminaičių-Jogailaičių bei Vazų dinastijų istorinėje erdvėje: Lenkijoje, Švedijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo kvietimu oficialiais Valdovų rūmų atkūrimo projekto konsultantais tapo Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktorius prof. habil. dr. Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski), Švedijos paminklosaugininkė, restauratorė ir architektė Kerstin Vesterlund (Kerstin Westerlund), Varšuvos nacionalinio muziejaus direktorius Ferdinandas B. Ruščicas (Ferdynand B. Ruszczyc), Milano Sforcų pilies direktorius prof. Ermanas

V o l U M EN

I

A. Arslanas (Ermanno A. Arslan), Milano taikomosios dailės muziejaus direktorius dr. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi), Prahos karališkosios pilies architektas-inžinierius Petras Choteboras (Petr Chotěbor), prof. habil. dr. Svenas Ekdalis (Sven Ekdahl), Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski), Bratislavos karališkosios pilies direktorius dr. Pavolas Komora (Pavol Komora), Feraros Esčių pilies direktorius dr. Markas Borela (Marco Borella), Vienos universiteto Meno istorijos instituto prof. dr. Helmutas Lorencas (Hellmut Lorenz), Zalcburgo Carolino Augusteum muziejaus direktorius dr. Erikas Marksas (Erich Marx), Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo direktorius prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund) ir kt.

2010 m. buvo ir toliau užmezgami nauji ryšiai su užsienio partneriais. Plėtojamas bendradarbiavimas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą puoselėjančiomis muziejinėmis institucijomis Baltarusijoje. 2009 m. pabaigoje pasirašyta trejų metų bendradarbiavimo sutartis su kultūros įstaiga Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi, 2010 m. sausio mėnesį parengta ir pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su valstybine įstaiga Baltarusijos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „Nesvyžius“. 2010 m. gruodžio 16 d. grupė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų tarnybinės komandiruotės į Baltarusiją metu dalyvavo oficialiame Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus filialo – XVI–XX a. Myriaus pilies komplekso – ekspozicijų atidaryme, aplankė Nesvyžiaus pilies muziejų, susitiko su šių Baltarusijos muziejų vadovais ir aptarė tolesnes bendradarbiavimo galimybes bei perspektyvas.

Užmegzti ryšiai ir su Ukrainos kultūros institucijomis. Dėl galimų bendrų parodų ir projektų buvo tariamasi su Lvovo dailės galerija, Lvovo nacionaliniu muziejumi, Lvovo istorijos muzie-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

111

2. Tikslią Aleksandro Jogailaičio taurės kopiją per simbolinį Valdovų rūmų atidarymą Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams padovanojo Krokuvos Jogailos universiteto rektorius prof. habil. dr. Karolis Musiolas (Karol Musioł), Vytauto Abramausko nuotrauka

jumi. Aptartos bendradarbiavimo galimybės su Ukrainos nacionaliniu dailės muziejumi, Ukrainos mokslų akademija. 2010 m. gegužės 16−24 d. surengta tiriamoji ekspedicija į Kijevo ir Lvovo muziejus. Aplankyta 17 muziejinių institucijų, surinkta informacija apie ten saugomas ir eksponuojamas su Lietuvos istorija bei kultūros paveldu susijusias vertybes, atlikta jų fotofiksacija.

2010 m. surengta tiriamoji ekspedicija į Valstybinį istorijos ir kultūros muziejų-draustinį „Maskvos Kremlių“, Valstybinį istorijos muziejų, Valstybinį rusų muziejų, Valstybinį Aleksandro Puškino vaizduojamosios dailės muziejų, Valstybinį Ermitažą, Valstybinį karo istorijos, artilerijos, inžinerinių dalinių ir ryšių muziejų (Rusijos Federacija). Juose buvo ieškoma lituanistinių vertybių, kaupiama ikonografinė medžiaga, užmegzti dalykiniai ryšiai su šių muziejų vadovybe.

Buvo nuosekliai bendradarbiaujama su Lenkijos kultūros institucijomis. Su Krokuvos miesto istorijos muziejumi ir Vokiečių institutu Lenkijoje tartasi dėl dalyvavimo Lenkijos bei Vokietijos mokslo ir muziejinių institucijų inicijuojamame projekte, pristatančiame saksų-Magdeburgo teisės sklaidą bei raišką Europoje.

Dėl Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui skirtos tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos“ surengimo buvo pasirašytos sutartys su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija), Lenkijos institutu Vilniuje, Valbžycho meno galerijos Meno parodų biuru „Ksionžo pilimi“ (Lenkija). Su Krokuvos miesto istorijos muziejumi aptartos būsimos bendros parodos, skirtos Krokuvos ir Vilniaus miestų ankstyvajai raidai atskleisti, jų surengimo galimybės. Užmegzti kontaktai ir su daugeliu kitų Lenkijos muziejų.

2010 m. liepos mėnesį pasirašyta trejų metų bendradarbiavi-

112

mo sutartis su Feraros Esčių pilimi. Parengtas ilgalaikio bendradarbiavimo sutarties su Dresdeno rezidencinės pilies muziejumi projektas. Sutartį numatyta pasirašyti Vilniuje 2011 m. pirmoje pusėje.

Pradėta bendradarbiauti ir su daugeliu kitų užsienio institucijų. Užmegzti ryšiai su Turkijos Topkapi rūmų muziejumi ir jo vadovu profesoriumi Ilberu Ortayliu (Ilber Ortayli). Parengtas pasiūlymas dėl bendradarbiavimo projekto, susijusio su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Osmanų imperijos istorinių santykių tyrimų koordinavimu.

2010 m. vasarą išskirtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo istorija pristatyta Vokietijoje, Miuncheno technikos universiteto Architektūros muziejuje, surengtoje parodoje „Rekonstrukcijos istorija – istorijos konstrukcija“ („Geschichte der Rekonstruktion – Konstruktion der Geschichte“).

Joje pristatyti vertingiausi ir žinomiausi įvairių pasaulio šalių istorijos bei kultūros objektai – praeityje buvę sunaikinti, o vėliau atkurti. Šioje parodoje buvo eksponuojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų maketas (4 il.).

2010 m. buvo toliau tęsiama ir įgyvendinama bendradarbiavimo ir specialistų mainų su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais programa. 2010 m. pagal analogišką Valdovų rūmų muziejaus ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo bendradarbiavimo bei specialistų mainų programą parengta ir įgyvendinta Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo specialistų vizito į Valdovų rūmų muziejų bei kitas Lietuvos muziejines ir mokslo institucijas mokslinė programa. Šiuo metu su užsienio partneriais taip pat rengiamos bendros muziejinės ir kitokios kultūrinės programos, įgyvendinami

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

3. Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Vladimiro Prokopcovo (Vladimir Prokoptsov) kvietimu grupė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų dalyvavo oficialiame Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus filialo – XVI–XX a.

Myriaus pilies komplekso – ekspozicijų atidaryme, Vytauto Abramausko nuotrauka

bendri švietėjiški ir moksliniai tiriamieji projektai, keičiamasi parodomis ir eksponatais, aktualia muziejine informacija, ikonografija, fotomedžiaga, specialistais ir patirtimi, konsultuojamasi rezidencijų atkūrimo, ekspozicijų įrengimo, muziejinių vertybių restauravimo klausimais. Be to, drauge renkama ir kaupiama medžiaga 2012 m. planuojamai surengti tarptautinei parodai, skirtai kunigaikščių Sapiegų giminės istorijai ir paveldui. Su Krokuvos Vavelio karališkosios pilies specialistais konsultuojamasi dėl parodos koncepcijos, turinio, sudarytas preliminarus eksponatų sąrašas.

Nuo 2009 m. su Valdovų rūmų muziejaus istorija ir veikla susijusi aktuali informacija pristatoma pagrindinėmis užsienio kalbomis nuolat atnaujinamame muziejaus tinklalapyje.

2010 m. su Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcija anglų, rusų, lenkų, vokiečių, italų ir kitomis užsienio kalbomis supažindinta 1 115 asmenų daugiau kaip iš 20 šalių (tarp jų – Baltarusijos, Bulgarijos, Gruzijos ir Estijos vidaus reikalų ministrai, Baltarusijos kultūros ministras, JAV, Ispanijos Karalystės ambasadoriai, įvairių šalių ambasadų ir konsulinių atstovybių darbuotojai, muziejininkai, žurnalistai).

2010 m. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dalyvavo mokslinėse konferencijose, seminaruose, skaitė mokslinius pranešimus bei vyko į užsienio komandiruotes: į Lenkiją, Italiją, Baltarusiją, Suomiją, Latviją, Olandiją.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai yra Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narys.

Siekdamas plėtoti ryšius su užsienio muziejais, 2010 m. įstojo į Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociaciją.

V o l U M EN

I

EUROPOS VALSTYBIŲ VALDOVŲ RŪMŲ PRISTATYMO PROGRAMA Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa – tai mokslinių diskusijų ir edukacinių susitikimų su Europos valdovų istorinėse rezidencijose įsikūrusių kultūros paveldo puoselėjimo institucijų vadovais, tyrėjais ir ekspertais projektas. Jis skirtas tiek Lietuvos specialistams, tiek plačiajai kultūrinei visuomenei.

Programos objektas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas, šio projekto pristatymas ir suvokimas plačiame europinių procesų kontekste, panašių arba analogiškų istorinių rezidencijų istorinės ir meninės raidos, ryšių su Lietuva klausimų aptarimas. Renginių metu taip pat pristatomi Europos valstybių valdovų ir didikų rūmų atkūrimo, interjerų restauravimo, erdvių pritaikymo ekspozicijoms, parodoms bei kitoms kultūros paveldo aktualinimo reikmėms, šiuolaikinės kultūrinės, muzikinės, edukacinės veiklos, reprezentacinės ir muziejinės paskirties, įvairiapusiškos paslaugų pasiūlos lankytojams, turizmo informacijos ir kiti šiandien aktualūs bei su Lietuvos valdovų rūmų atkūrimu susiję aspektai. Programa leidžia susipažinti su šiandiene europine istorinių rezidencijų atkūrimo ir pritaikymo modernioms funkcijoms teorija, metodika bei patikrinta praktine patirtimi. Tokia forma ir europiniais pavyzdžiais taip pat siekiama sklaidyti abejones dėl Valdovų rūmų atkūrimo prasmingumo.

Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa pradėta įgyvendinti 2003 m. Iki 2008 m. ją vykdė Lietuvos dailės muziejus kartu su Lietuvos ir užsienio partneriais: Lenkijos institutu,

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

113

4. 2010 m. vasarą Miuncheno technikos universiteto Architektūros muziejuje surengtoje tarptautinėje parodoje „Rekonstrukcijos istorija – istorijos konstrukcija“ („Geschichte der Rekonstruktion – Konstruktion der Geschichte“) eksponuojamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos maketas ir pristatoma Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo istorija, AMTUM

Danijos kultūros institutu, Italų kultūros institutu, Austrijos Respublikos ambasada, Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir kt. (programos koordinatorius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjas dr. Vydas Dolinskas). Nuo 2009 m. ją tęsia Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (programos koordinatorė – Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė).

2003–2010 m. surengtas 21 šios programos renginys, jų metu pristatytos Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Danijos, Švedijos ir Italijos istorinės rezidencijos. Prelegentai skaitė pranešimus apie atstovaujamas institucijas (jų genezę, misiją, vykdomas programas) bei atsakė į renginių dalyvių klausimus. Buvo surengti pranešėjų pokalbiai-seminarai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto rengėjais, tyrinėtojais, interjerų ir ekspozicijų programos kūrėjais.

Programa pradėta įgyvendinti 2003 m. – surengtas Berlyno karališkųjų rūmų atstatymo tarptautinės ekspertų komisijos nario, Vienos universiteto architektūros istorijos profesoriaus Helmuto Lorenco (Hellmut Lorenz) seminaras ir paskaita apie Berlyno rezidencijos atstatymo problemas.

2004 m. surengtos paskaitos bei diskusijos su Lenkijos ir Danijos valdovų rezidencijų vadovais ir atstovais – Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkųjų pilių muziejų direktoriais prof. habil. dr. Janu K. Ostrovskiu (Jan K. Ostrowski) ir prof. habil. dr. Andžejumi Rotermundu (Andrzej Rottermund), Malborko (Marienburgo) pilies (Lenkija) vadovu dr. Mariušu Mežvinskiu (Mariusz Mierzwiński) bei Rosenborgo karališkosios pilies (Danija) direktoriumi dr. Nylsu Knutu Lybgotu (Niels Knud Liebgott).

114

2005 m. Lietuvos dailės muziejaus kvietimu Lietuvoje lankėsi Švedijos paminklosaugininkė, restauratorė ir architektė Kerstin Vesterlund (Kerstin Westerlund). Per susitikimą Švedijos ekspertė perskaitė pranešimą „Drotingholmo rezidencija. Ilgalaikė kultūros paveldo ansamblio apsauga“. Su Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto mokslo darbuotoju Piotru Jaceku Jamskiu (Piotr Jacek Jamski) įvyko diskusija „Vazų dinastijos valdovai ir Lietuvos valdovų rūmų atkūrimas“.

2005 m. Vilniuje buvo pristatytas Zalcburgo Naujosios rezidencijos rekonstrukcijos bei pritaikymo muziejinėms funkcijoms projektas (pranešėjas – Zalcburgo Carolino Augusteum muziejaus direktorius dr. Erikas Marksas (Erich Marx), Lvovo dailės galerijos vykdomi Zločevo ir Podhorcų pilių atkūrimo darbai (pranešėjas – Lvovo dailės galerijos direktorius prof. Borisas Voznickis (Boris Voznicki), Bratislavos pilies numatomo pertvarkymo vizija (pranešėjas – Bratislavos karališkosios pilies direktorius dr. Pavolas Komora (Pavol Komora). Taip pat įvyko susitikimas-seminaras su Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių muziejaus darbuotoju dr. Kšyštofu J. Čyževskiu (Krzysztof J. Czyżewski).

2006 m. per susitikimą su Lietuvos kultūrine visuomene ilgametis Milano Sforcų pilies direktorius prof. Ermanas A. Arslanas (Ermanno A. Arslan) ir Milano taikomosios dailės muziejaus direktorius dr. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi) perskaitė pranešimus „Milano Sforcų pilis“ ir „Valdovų muziejaus projektas Milano karališkuosiuose rūmuose“.

2009 m. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pirmasis pavaduotojas muziejininkystei ir vyriausiasis fondų saugotojas, paveldosaugininkas Ježis

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

5. Berlyno karališkųjų rūmų atkūrimo projekto vadovas – Prūsijos kultūros paveldo fondo prezidentas prof. dr. Hermanas Parcingeris (Hermann Parzinger), Vytauto Abramausko nuotrauka

T. Petrusas (Jerzy T. Petrus) Vilniuje perskaitė pranešimą „Vavelio karališkoji pilis. Tradicijos ir dabartis: grėsmė ir galimybės“.

2010 m. gegužės mėnesį surengtas Prūsijos kultūros paveldo fondo prezidento profesoriaus Hermano Parcingerio (Hermann Parzinger) ir Berlyno rūmų – Humboldtų forumo fondo vadovo, inžinieriaus Manfredo Retigo (Manfred Rettig), kurie vadovauja Berlyno karališkųjų rūmų atkūrimo projektui, vizitas į Vilnių. Jo metu gegužės 12 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo surengtas kultūros vakaras „Berlyno rūmų atstatymas ir Humboldtų forumo sukūrimas“, perskaitytos dvi paskaitos apie Berlyno rūmus, jų atkūrimą ir panaudojimą bei aptartos tolesnės šios institucijos bendradarbiavimo su Valdovų rūmų muziejumi galimybės (5, 6 il.).

Visos pirmiau minėtos Europos valstybių valdovų rezidencijos buvo pristatytos Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje, Gobelenų salėje. 2010 m. susitikimai su Europos valstybių valdovų rūmų atstovais pradėti rengti ir atkurtų, bet dar iki galo neįrengtų Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje.

2010 m. gruodžio 7−10 d. surengtas Venecijos Dožų rūmų ir šio miesto muziejų asociacijos direktoriaus profesoriaus Džandomeniko Romanelio (Giandomenico Romanelli) vizitas į Lietuvą. Jo metu Dž. Romanelis buvo supažindintas su Valdovų rūmų atkūrimo projektu ir jo vykdymo eiga, Valdovų rūmų muziejaus misija ir veikla. Gruodžio 9 d. profesorius Venecijos Dožų rūmams skirtame kultūros vakare perskaitė pranešimą apie šių rūmų istoriją, restauravimą, pritaikymą modernioms funkcijoms ir muziejinę įstaigos veiklą. Dž. Romanelis teigiamai vertino Valdovų rūmų atkūrimo projektą Europos kontekste, aptarė Venecijos Dožų rūmų ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinės bei

V o l U M EN

I

architektūrinės raidos ir funkcinius panašumus, dalijosi modernios muziejininkystės žiniomis bei šiuolaikinės muziejų vadybos patirtimi. Šio vizito metu aptartos tolesnės Venecijos Dožų rūmų ir Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo galimybės (7 il.).

Susitikimų medžiaga (paskaitos, pokalbiai) publikuota kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, Lietuvos muziejų portale http://www.muziejai.lt, Lietuvos dailės muziejaus interneto tinklalapyje. Nuo 2009 m. informacija apie Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginius skelbiama Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interneto tinklalapyje www.valdovurumai.lt.

Su Europos šalių valdovų istorinių rezidencijų restauravimu, atstatymu ir pritaikymu šiuolaikiniams kultūriniams poreikiams susijusioms problemoms bei aktualijoms buvo skirta ir 2006 m. spalio 11–12 d. Vilniuje Lietuvos dailės muziejuje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“. Savo šalių valdovų rūmus pristatė Lenkijos, Vokietijos, Vengrijos, Italijos, Rusijos ir JAV muziejinių institucijų vadovai bei specialistai: Piotras Stempenis (Piotr Stępień, „Rekonstrukcija ir kūryba restauruojant Vavelio pilį“), dr. Piotras Majevskis (Piotr Majewski, „Varšuvos karališkosios pilies atstatymas 1971– 1980 m. Apmąstymai po 35 metų“), Anatolijus Bachtinas (Anatolij Bachtin, „Karaliaučiaus pilies istorija po 1945 m.“), prof. habil. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram, „Drezdeno rezidencinė pilis: tarp pilies muziejaus ir muziejinės pilies“), Vilhelmas fon Bodienas (Wilhelm von Boddien, „Sugriautų Berlyno rūmų rekonstrukcija: atstatyti būtina“), dr. Meinolfas Zymeris (Meinolf Siemer, „Miuncheno rezidencijos sunaikinimas ir atstatymas.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

115

6. Berlyno rūmų – Humboldtų forumo fondo direktorius inžinierius Manfredas Retigas (Manfred Rettig), Vytauto Abramausko nuotrauka

Valdovų rūmai, muziejus, kultūros centras, renginių vieta“), dr. Gvidas Hinterkeuseris (Guido Hinterkeuser, „Per karą sugriautų Vokietijos rūmų interjerų rekonstrukcija: diskusija nuo 1945 m.“), Gaboras Viragosas (Gábor Virágos, „Senoji Batorų giminės rezidencija Nyrbatore (Vengrija): tyrimai ir rekonstrukcija“), dr. Markas Borela (Marco Borella, „Esčių pilis (Castello Estense) Feraros mieste: administracinė būstinė virsta kultūros centru“), dr. Ramūnas Kondratas („Atkūrimas ir interpretacija: Gubernatoriaus rūmai Viljamsburge, Virdžinijoje (JAV)“).

2011 m. planuojama toliau tęsti Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą ir Lietuvos kultūrinei visuomenei pristatyti Vokietijos, Italijos, Turkijos bei kitų Europos šalių valdovų rezidencijas.

LITUANISTINIŲ VERTYBIŲ PAIEŠKA BEI IKONOGRAFINIŲ DUOMENŲ BAZĖS KŪRIMAS Nuo 2003 m. Lietuvos ir užsienio antikvariatuose, aukcionuose, privačiose kolekcijose ir antikvarinių vertybių mugėse ieškoma lituanistinių vertybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorinių-reprezentacinių interjerų ekspozicijoms (iki XVII a. vid.) bei vykdoma ikonografinės lituanistinės medžiagos (skaitmeninių vaizdų), skirtos nuolatinei didaktinei ekspozicijai, paieška, užsakymas, sisteminimas bei eksponavimo ir publikavimo teisių užtikrinimas. Sukaupta lituanistinių vertybių duomenų bazė bus panaudota rengiant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų eks-

116

pozicijas. Šiuo metu su kai kuriais muziejais jau sudarytos sutartys dėl galimybės susipažinti su šiomis vertybėmis ir kaupti su jomis susijusią duomenų bazę Lietuvoje. 2010 m. šioje bazėje buvo informacijos apie daugiau kaip 1 000 lituanistinių vertybių. Tokiu būdu Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su tarptautiniais partneriais bendradarbiauja ir tiesiogiai aktualindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą bei rinkdamas medžiagą apie įvairių pasaulio šalių muziejuose, bibliotekose ir archyvuose esančias lituanistines vertybes.

ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

2010 m. gruodžio mėnesį Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarybos posėdyje buvo patvirtintos Užsienio ryšių strateginės gairės, pirmiausia siekiant apibrėžti Valdovų rūmų muziejaus ryšių su kultūros ir kitomis suinteresuotomis užsienio institucijomis modelį, kuris padėtų tarptautiniu lygmeniu sistemingai bei nuosekliai įgyvendinti nacionaliniam muziejui keliamus tikslus ir uždavinius, kuo plačiau užsienyje skleisti pozityvią informaciją apie Lietuvos valdovų rūmus, supažindinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir kultūra bei pristatyti Valdovų rūmų muziejų kaip patikimą partnerį.

Ateityje bus siekiama dar labiau aktualinti ir plėtoti ryšius su Baltarusijoje ir Ukrainoje esančiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų istorinėmis rezidencijomis bei muziejais, su Švedijos, Vengrijos ir kitų Vidurio Europos kraštų kultūrinėmis institucijomis. Paaiškėjus Valdovų rūmų muziejaus atidarymo datai, bus siekiama jį pristatyti Lietuvos informaci-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

7. Venecijos Dožų rūmų direktorius Džandomenikas Romanelis (Giandomenico Romanelli), Vytauto Abramausko nuotrauka

niuose centruose užsienyje, tarptautinėse turizmo mugėse, bendradarbiauti su tarptautines konferencijas ir tarptautinius renginius organizuojančiomis agentūromis bei institucijomis Lietuvoje ir užsienyje, siekiant Valdovų rūmus pristatyti kaip būsimą modernų konferencijų centrą strateginėje miesto vietoje.

2010 m. gruodžio mėnesį Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tarybos posėdyje buvo patvirtinta ir 2011–2013 m. tarptautinių ir nacionalinių parodų strateginė programa, išreiškianti siekį rengti tarptautines ir nacionalines parodas, padedančias aktualinti Lietuvoje ir užsienyje saugomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų lituanistinį ir europinį paveldą bei Europos istorijos, kultūros ir meno raidą, istorinių rezidencijų kultūros paveldą pristatančias parodas, toliau užsienyje ieškoti lituanistinės ir kitos Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoms aktualios informacijos, kaupti lituanistiniam paveldui svarbią ikonografinę medžiagą, stiprinti tarptautinius

V o l U M EN

I

kultūrinius ryšius bei su užsienio partneriais rengti bendrus parodinius projektus.

Nors iš esmės atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija dar nepriima lankytojų, Valdovų rūmų muziejus įvairiose kitose kultūrinėse erdvėse plėtoja plačią veiklą ir tarptautiniu lygmeniu sistemingai bei nuosekliai įgyvendina nacionaliniam muziejui keliamus tikslus ir uždavinius. Dėl užsibrėžtų tikslų, vykdomos veiklos ir tiksliai suformuotų tarptautinio bendradarbiavimo strategijos krypčių Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai užmezgė plačius ir tvirtus tarptautinius ryšius. Siekdamas Lietuvoje plačiai pristatyti europinį kultūros paveldą, užsienyje esančią lituanistinę medžiagą bei Europos kultūrinius ir meninius ryšius su Lietuvos paveldu ir istorija, taip pat propaguoti Lietuvos kultūros paveldą Europoje, Valdovų rūmų muziejus tampa svarbiu kultūrinės diplomatijos veiksniu.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

117

Vida Kaunienė

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s e du k a c i n ė v e i k l a 2 0 0 9 – 2 0 1 0 m .

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tikslas – prikelti ir aktualinti senosios Lietuvos istoriją bei kultūrą. Šią misiją padeda įgyvendinti ir aktyvi edukacinė veikla. Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai remiasi Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologiniais radiniais, įsigyjamomis vertybėmis, muziejaus mokslo darbuotojų ir restauratorių sukauptomis žiniomis, rašytiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniais ir jų publikacijomis. Jau pristatytomis ir rengiamomis naujomis edukacinėmis programomis siekiama supažindinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, literatūra, muzika ir asmenybėmis bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro buitimi. Įvairių formų, nuolatiniai ir proginiai edukaciniai užsiėmimai rengiami organizuotoms moksleivių ir suaugusiųjų grupėms, šeimoms, pavieniams lankytojams. Juos organizuoja ir vykdo Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai, taip pat nemažai prisideda ir kiti muziejaus darbuotojai, nes viena pagrindinių muziejaus veiklos krypčių – paveldo komunikacija. Muziejaus edukacijos specialistų tikslai – sudaryti sąlygas visuomenei pažinti paveldą, kartu pradžiuginti lankytojus kultūringomis pramogomis, pristatyti istorines vertybes ir jas saugantį muziejų. Pirmaisiais muziejaus veiklos metais buvo svarbu užmegzti pažintis su mokyklų bendruomenėmis bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros puoselėtojais. Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės darbuotojai dalyvavo ir kitų organizacijų inicijuotoje veikloje, yra pasirašę sutarčių.

Muziejus jau pirmaisiais savo gyvavimo metais ėmė reikštis įvairiomis edukacinės veiklos formomis. Be abejo, populiariausia forma – edukaciniai užsiėmimai. Atsižvelgiant į aktualiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos pažinimo ir pilietinio ugdymo temas, pradėtas kurti užsakomųjų edukacinių užsiėmimų branduolys.

Dažnai edukaciniai užsiėmimai vyksta parodų ir ekspozicijų aplinkoje. Lietuvos tūkstantmečiui paminėti skirtų parodų erdvėje Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės darbuotojai dirbo kartu su Taikomosios dailės muziejaus specialistais. Tai leido įgyti bendradarbiavimo ir veiksmų planavimo patirties, nes surengtos parodos sulaukė didelio susidomėjimo. Daugelį edukacinių užsiėmimų kartu vedė dviejų muziejų darbuotojai. Tai, ko gero, unikalus atvejis. Nuo 2009 m. Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai edukacinius užsiėmimus veda Taikomosios dailės muziejuje parodų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika.

Renesansas. Barokas − Valdovų rūmų interjero vertybės“ aplinkoje. Žalgirio mūšio jubiliejui paminėti skirtos proginės parodos „Kaip tai

122

atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ erdvėje organizavo edukacinius užsiėmimus ir pažintinius renginius.

Pirmieji bandymai įdiegti edukacinių popiečių ir pažintinių renginių tradiciją buvo sėkmingi. Įvyko teminės edukacinės popietės „Medžio kalba“, „Karalių sugrįžimas“ ir kitos. Jų metu Valdovų rūmų muziejaus edukacininkai ir kiti darbuotojai bei kviestiniai specialistai supažindindavo su atliekamais tyrimais, radinių restauravimu, naujomis istorijos mokslo žiniomis. Šiuose renginiuose ribojamas lankytojų skaičius, nes pagrindinis dėmesys skiriamas individualiam bendravimui, užsiėmimų dalyviams sudaromos sąlygos tiesiogiai pažinti paveldo objektą, dalyvauti paveldo rekonstrukcijos ir kūrybinių interpretacijų dirbtuvėse.

Edukacinės veiklos nevaržo tradicinės formos, nes jos lengvai plėtojamos, nuolat pasitelkiami nauji turinio raiškos būdai. Lankytojus maloniai nustebina ekskursijos, papildytos edukaciniais elementais: senosios muzikos ir literatūros intarpais. Puikią galimybę vykdyti reprezentacinę ir edukacinę veiklą suteikia respublikinio masto projektai ir vieši miesto renginiai. Vienas tokios veiklos pavyzdžių – Valstybės dienos minėjimas. Žalgirio mūšio sukakčiai paminėti Katedros aikštės ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų prieigose Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai kartu su partnerės VšĮ „Vita antiqua“ entuziastais padėjo vaikams pasipuošti apsiaustais su Gediminaičių stulpais. Vaikučiai noriai dalyvavo akcijoje ir stilizuotais istoriniais kostiumais nuspalvino šventinių renginių dalyvių minias.

Edukacininkai rado nišą veiklai vykdyti parodų paviljonuose.

2010 m. Valdovų rūmų muziejus pirmą kartą dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Čia muziejus pristatė savo leidybinę veiklą ir kartu surengė edukacinius užsiėmimus kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą!“. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai parodos lankytojus maloniai kvietė į edukacinį renginį „Kunigaikščio raštinė: sužinok, kaip rašydavo senuosius Lietuvos valstybės dokumentus“. Edukacine programa siekta priminti rašto kelią į mūsų šalį: kas, kada, kodėl ir kokia kalba rašė istorinėje Lietuvoje, kokiomis priemonėmis naudojosi. Buvo atliekami renesansinės muzikos kūriniai ir skaitoma senoji literatūra, pasakojama apie senosios Lietuvos raštiją.

Organizuojami ilgalaikiai daugialypio pobūdžio edukaciniai projektai. Jie trunka kelis mėnesius, bendraujama su dalyviais įvairiomis nuotolinio ryšio priemonėmis, susitinkama seminaruose ir dirbtuvėse, rengiamos projektą vainikuojančios šventės (pvz., koncertai ir konkursinės parodos). Sėkmė lydėjo naują projektą „Senosios muzikos diena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose“. Muzikuojančios šeimos ir moksleiviai lankėsi seminaruose

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1. Edukacinio užsiėmimo „Muzika Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare“ akimirka, Vytauto Abramausko nuotrauka

tam, kad susipažintų su vėlyvųjų Viduramžių, Renesanso bei ankstyvojo Baroko epochų muzikos improvizacija, kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje tradicijomis ir Lietuvos muzikiniu paveldu. Taip buvo pasiruošta Šv. Cecilijos dienai paminėti skirtam šventiniam koncertui.

2010 m. Valdovų rūmų muziejaus edukacininkai surengė Žalgirio mūšio jubiliejui (1410–2010) paminėti skirtą konkursą „Žalgirio mūšio nugalėtojai“. Jame galėjo dalyvauti vaikai ir jaunimas iš Lietuvos mokyklų. Konkurso dalyviai turėjo pagaminti modelius-lėles, vaizduojančias Žalgirio epochos istorines asmenybes ir Žalgirio mūšį laimėjusios sąjungininkų armijos karius.

Edukacijos, pramogų ir reprezentacijos tikslais inicijuojama archeologinio paveldo replikų gamyba, dvaro daiktų rekonstrukcijos.

Jos naudojamos daug plačiau, ne tik kaip vieno edukacinio užsiėmimo reikmenys. Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai turi pagamintų žaislų, indų, pėstininkų šarvų ir t. t. Pagal unikalius archeologinius radinius atkurti daiktai padės iliustruoti pasakojimus apie Valdovų rūmų gyvavimo epochas, muziejaus lankytojams suteiks retą galimybę paliesti forma ir medžiaga istoriniams dirbiniams artimas kopijas.

Valdovų rūmų edukacininkai rūpinasi pažintinės informacijos sklaida įvairiomis komunikacijos priemonėmis: internetu, spaudiniais ir kitaip. Reikia tikėtis, kad muziejaus interneto svetainėje paskelbtos Kvirkato žaidimo taisyklės – tik prasmingo darbo pradžia.

Valdovų rūmų muziejaus edukacijos specialistai platina smulkius leidinius ne tik reprezentaciniais ir informacijos apie edukaciją tikslais, bet ir kartu siekdami skleisti istorijos žinias. Valdovų rūmų muziejaus ženklas – kunigaikščio karūna. Valdovų rūmų edukacininkai pasiūlė sukurti ir popierines karūnėles. Jomis noriai „karūnuojasi“ daugelis edukacijos dalyvių ir muziejaus svečių. Tai pirmas muziejaus edukacinis projektas, padedantis didinti ir Valdovų rūmų muziejaus ženklo žinomumą. Kitas ženklas – edukacijos simbolis ir bičiulis legendinis geležinis Vilniaus pilių vilkas – dar tik kuriamas.

Išsamiau apie Valdovų rūmų muziejaus edukacijos specialistų 2009–2010 m. edukacinę veiklą galite sužinoti šio leidinio skyriuje „2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus kronika“.

V o l U M EN

I

2. Moksleiviai patys pasigamino istorines vėliavas, LDKVR

3. Mūsų lankytojas Leonardas Giniotis, Mindaugo Kaminsko nuotrauka

4. Valdovų rūmų Edukacijos centrą Vilniaus knygų mugėje 2010 m. vasario 18 d. aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir tuometis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, Vytauto Abramausko nuotrauka

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

123

2009–2010 m.

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s kronika

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

125

pa r o d o s

2009 m.

Vasario 27–kovo 1 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, penkioliktąjį kartą surengta tarptautinė turizmo, sporto ir laisvalaikio paroda „Vivattur“. Pirmą kartą šioje didžiausioje prestižinėje turizmo parodoje Baltijos šalyse šiemet dalyvavo ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Parodoje buvo pristatytas dailininkų Aurimo Aukšio ir Tomo Martišauskio sukurtas Vilniaus pilių ir Valdovų rūmų maketas.

Lankytojams buvo dovanojami septyniomis kalbomis parengti lankstinukai „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis atverta ateičiai“ su trumpa istorinės rūmų raidos, tyrimų, atkūrimo ir panaudojimo apžvalga.

Birželio mėn. atnaujinta Taikomosios dailės muziejuje veikianti paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ – papildyta naujais radiniais. Jie eksponuoti vietoj tuo metu restauruotų.

Liepos 5 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos archyvų departamentu ir Vilniaus dailės akademija surengti Lietuvos tūkstantmečio programos parodų „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“ ir „Baltų menas“ atidarymo bei pristatymo renginiai. Parodų atidaryme dalyvavo dviejų pirmųjų parodų globėjas Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktorius prof. habil. dr. Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski), Krokuvos Jogailos universiteto rektorius prof. habil. dr. Karolis Musiolas (Karol Musioł) ir šio universiteto muziejaus „Collegium Maius“ direktorius profesorius Stanislavas Valtosas (Stanisław Waltoś), kurie naujam Valdovų rūmų muziejui padovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio stiklinės taurės tikslią rankų darbo kopiją, Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekos Dresdene generalinis direktorius prof. dr. Tomas Biurgeris (Thomas Bürger), tūkstantmečio parodai paskolinęs Kvedlinburgo analų XVI a. vidurio nuorašą, kuriame pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, Lietuvos archyvų departamento generalinis direktorius Vidas Grigoraitis, Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas. Šios Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo programos tarptautinės parodos, kurias buvo numatoma surengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, veikė Taikomo-

126

sios dailės muziejuje iki 2009 m. spalio 4 d. („Baltų menas“ – iki 2010 m. balandžio 20 d.). Jas aplankė per 20 tūkstančių lankytojų.

Valdovų rūmų muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus specialistai moksleiviams šių parodų aplinkoje surengė tokius edukacinius užsiėmimus: „Kalbantys valdovų ir didikų portretai“, „Lietuvos istorijos ženklai rūmų interjeruose“, „Kelionė į Vavelio karališkąją pilį“, „Lietuvos valdovo kanceliarija“, „Senosios Lietuvos valdovų ženklai istorijos šaltiniuose“, „Baltų gintaras“.

Liepos 7–rugpjūčio 2 d. atkurti, bet iki galo neįrengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai plačiai atvėrė vartus lankytojams. Per keturias savaites, kai rūmuose be poilsio dienų buvo vedamos ekskursijos, šį Lietuvos valstybingumo ir Vilniaus, kaip sostinės, simbolį aplankė bei su paminklo istorija, tyrimais, atkūrimo projektu, būsimomis ekspozicijomis ir kita kultūrine veikla susipažino daugiau kaip 20 tūkst. lankytojų.

Valdovų rūmuose, kur nebuvo rodomi autentiški eksponatai, lankytojai turėjo galimybę susipažinti su dviem didaktinėmis ekspozicijomis: „Valdovų rūmų istorine raida“ ir „Interjerų ekspozicijos salių aprašymais“.

Lapkričio 18 d. Taikomosios dailės muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“, skirta Lietuvos ir Lenkijos sutarties 440 metų sukakčiai paminėti. Parodoje eksponuota 1869 m. Jano Mateikos (Jan Matejko) nutapyta drobė „Liublino unija“ ir kiti dailininko darbai, padedantys atskleisti šio kūrinio sukūrimo istoriją bei unijos sudarymo epochos dvasią. Paroda veikė iki 2010 m. balandžio 12 dienos.

Parodos aplinkoje 10–12 klasių moksleiviams buvo surengtas edukacinis užsiėmimas „Liublino unija. Kelias į susitarimą“.

Lapkričio mėn. atnaujinta Taikomosios dailės muziejuje veikianti paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ – papildyta naujais radiniais. Jie eksponuoti vietoj tuo metu restauruotų.

Gruodžio 16 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Lietuvos tūkstantmečio direkcija surengtas kultūros vakaras „Lietuvos tūkstantmečio programa: idėjos ir darbai“. Vakaro lankytojams duris atvėrė ir nauja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjero vertybių paroda „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“, kurioje pristatyta daugiau kaip 80 vertingų XV–XVII a. eksponatų: baldų, gobelenų, paveikslų ir jų kopijų, grafikos kūrinių, žemėlapių bei metalo dirbinių.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

2010 m.

Vasario 26–28 d. parodų centre „Litexpo“ surengtoje tarptautinėje turizmo parodoje „Vivattur“ prie Vilniaus miesto savivaldybės stendo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pristatė savo plėtojamą kultūrinio turizmo ir informacijos sklaidos veiklą. Parodos metu buvo galima pasigrožėti atkurta XVII a. ietininkų apranga, pasiklausyti senosios muzikos, pažaisti senovinius žaidimus ir dalyvauti viktorinoje „Didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“.

Birželio 29 d. Taikomosios dailės muziejuje atidaryta žymaus Lietuvos archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus jubiliejinė darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“. Joje buvo eksponuojami pusšimtį metų šio specialisto tyrinėti paminklai – kapinynų ir Valdovų rūmų teritorijos radiniai, antropologinių tyrimų rezultatai. Šios parodos ir ekspozicijos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai, kurių metu buvo dalijamasi archeologijos mokslo prikeltomis senosios kultūros žiniomis.

Liepos 22 d. atidarytoje Miuncheno technikos universiteto Architektūros muziejaus (Vokietija) surengtoje tarptautinėje parodoje „Rekonstrukcijos istorija – istorijos konstrukcija“ („Geschichte der Rekonstruktion – Konstruktion der Geschichte“) buvo pristatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo istorija. Čia demonstruoti atkurti vertingiausi ir žinomiausi įvairių pasaulio šalių istorijos bei kultūros objektai.

Lapkričio 10 d. Radvilų rūmuose įvyko tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ atidarymas. Ši paroda buvo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus minėjimo programos dalis. Jos svarbiausiu akcentu tapo 1910 m. lenkų dailininkų Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) ir Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) nutapytas panoraminis Žalgirio mūšio paveikslas.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lenkijos institutas Vilniuje, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija), Valbžycho meno galerijos Meno parodų biuras „Ksionžo pilis“ (Lenkija), Lvovo istorijos muziejus (Ukraina).

Parodos atidarymą tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinė televizija.

Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai, skirti moksleiviams ir suaugusiesiems: „Po Vytauto vėliava“, „Kariai iš Žalgirio“, „Mes Žalgirio lauke“, „Žalgirio ginklai“, „Žalgirio epochos muzika ir instrumentai“. Taip pat šeštadieniais buvo organizuojami užsiėmimai šeimoms „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje...“.

V o l U M EN

I

Lapkričio 11 d. Radvilų rūmuose įvyko tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ pristatymas kultūros, mokslo ir meno visuomenei. Pristatyme dalyvavo Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras.

Lapkričio 26 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atstovai dalyvavo tarptautinėje verslo ir pasiekimų parodoje „Šiauliai 2010“. Siekdami vykdyti aktyvią edukacinę ir kultūrinę veiklą, turizmo informacijos sklaidą, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai parodoje sukūrė savitą kultūrinės oazės salą, dalijo informacinius lankstukus, supažindino su Valdovų rūmais pristatydami rūmų maketą, kvietė svečius dalyvauti viktorinoje ir laimėti Valdovų rūmų muziejaus leidinių. Taip pat parodos lankytojai grožėjosi atkurtais senųjų epochų lietuvių karių (ietininkų) kostiumais bei žaidė senovinį žaidimą – „kvirkatą“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

127

konferencijos

2009 m.

Lapkričio 19–20 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“, skirta Lietuvos ir Lenkijos valstybinės sutarties 440 metų sukakčiai paminėti. Konferencijoje dalyvavo per 20 žymiausių Lietuvos, Lenkijos ir kaimyninių kraštų istorikų, kultūros tyrinėtojų, teisininkų, tarp kurių – prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, prof. habil. dr. Ingė Lukšaitė, doc. dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Darius Kuolys (Lietuva), dr. Elena Rusina (Ukraina), prof. habil. dr. Henrikas Visneris (Henryk Wisner), prof. habil. dr. Andžejus Zakševskis (Andrzej Zakrzewski), prof. habil. dr. Andžejus Rachuba (Andrzej Rachuba, Lenkija), dr. Andrejus Macukas (Andrej Matsuk, Baltarusija) ir kt.

2010 m.

Kovo 26 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su partneriais – Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija, Vengrijos Respublikos ambasada Lietuvoje, Vengrijos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lenkijos institutu Vilniuje ir Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje – pakvietė į Taikomosios dailės muziejuje surengtą tarptautinę mokslinę konferenciją „Šventoji Jadvyga ir Lietuva“. Jos metu ieškota Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos dinastijų unijų sąsajų, aptarti Lietuvos, Lenkijos, Moldovos ir Vengrijos valstybiniai ryšiai XIV–XV a. sandūroje, karaliaus Liudviko I santykiai su Lietuva, moterų valdžios raiška Anžu dinastijos laikais, karalienės Jadvygos vaidmuo, ryšiai su Lietuva, politinis statusas ir istorinis atminimas bei kitos temos.

Konferencijoje pranešimus skaitė doc. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas, Lietuva), dr. Stivenas C. Rouvelas (Stephen C. Rowell, Lietuvos istorijos institutas), Tomas Baranauskas (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Marijana Sagy (Marianne Sághy, Eötvös Loránd universitetas, Vidurio Europos universitetas, Vengrija), habil. dr. Lidija Korčak (Lidia Korczak, Krokuvos Jogailos universitetas, Lenkija), prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Marija Puskely (Maria Puskely) SSND (Švč. Mergelės Marijos mokyklos seserų vienuolynas, Vengrija), dr. Vydas Dolinskas (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universitetas, Lietuva), Leokadija Kairelienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuva).

Rugsėjo 24 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko Pasaulinei turizmo dienai paminėti skirtas III Lietuvos turizmo forumas. Pagrindinių Lietuvos turizmo

128

krypčių specialistai jau trečią kartą rinkosi aptarti svarbiausių kultūrinio turizmo plėtros klausimų.

Forume buvo nagrinėjamos aktualios kultūrinio turizmo temos, diskutuojama, kas vienija kultūrą ir turizmą, kaip kultūrinį turizmą padaryti patrauklų ir konkurencingą, aptarti kultūros paveldo pritaikymo viešajai turizmo infrastruktūrai, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinę pagalbą, klausimai, susipažinta su tokios veiklos patirtimi. Daug dėmesio skirta unikaliam kultūrinio paveldo objektui – atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams. Šiame Lietuvos turizmo forume dalyvavo apie šimtą turizmo, kultūros, kultūros paveldo apsaugos, turizmo verslo ir mokslo atstovų. Pranešimus įvairiomis kultūrinio turizmo temomis specialistams skaitė ūkio ministras Dainius Kreivys, kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos vadovė Asta Dirmaitė, Kultūros paveldo komisijos vadovas Jonas Glemža, Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė, Valstybinio turizmo departamento laikinasis vadovas Juozas Raguckas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas, Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas ir kt.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

renginiai

2009 m.

Sausio 29 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje pristatyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, architekto restauratoriaus dr. Kazio Napaleono Kitkausko monumentali knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“. Šioje monografijoje apibendrinami pastarųjų dviejų dešimtmečių sistemingų ir nuoseklių kompleksinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimų (archeologijos, architektūros, meno istorijos, ikonografijos, istorijos ir kt.) rezultatai. Knygos pristatyme dalyvavo leidinio autorius dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. prof. Zenonas Rokus Rudzikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos vadovas, Prezidentas Algirdas Brazauskas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, istorikai prof. dr. Eugenijus Jovaiša, akad. prof. Antanas Tyla, dr. Romas Batūra, architektas restauratorius Romanas Jaloveckas, geologas prof. Algimantas Grigelis, kiti mokslininkai ir kultūros veikėjai.

Vasario 10 d. Taikomosios dailės muziejuje surengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijai dovanojamo vertingo Baroko epochos meno kūrinio – Flandrijoje XVII a. išausto gobeleno – pristatymas. Jame dalyvavo eksponato dovanotojai – kolekcininkas Andrejus Balyko ir verslininkas Antanas Bosas bei jų šeimų nariai. Taip pat Lietuvos dailės muziejaus direktorius menotyrininkas Romualdas Budrys, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja dailės istorikė habil. dr. Rūta Janonienė, Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanė, senosios tekstilės tyrinėtoja dr. Ieva Kuizinienė, Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Tekstilės restauravimo dirbtuvių vedėja, aukščiausios kategorijos restauratorė Dalia Valujevičienė, kolekcininkas ir mecenatas Edmundas Armoška, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Vasario 11 d. užkelta ir sumontuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kiemo laiptinės bokšto šalmo smailė su originalia vėtrunge. Šio labai išraiškingo ir svarbią simbolinę prasmę turinčio architektūrinio elemento projektą parengė garsiausias ir aktyviausias Lietuvos heraldikos kūrėjas, Lietuvos heraldikos komisijos narys dailininkas Arvydas Každailis, bendradarbiaudamas su Projektavimo ir restauravimo instituto architektais. Vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko stiliaus bokšto šalmo smailė bei vėtrungė papuoštos istorizuotų formų Lietuvos herbo – Vyčio – ženklu bei Lietuvos valdovo – didžiojo kunigaikščio –

V o l U M EN

I

karūna. Vėtrungėje taip pat įamžinta Valdovų rūmų atkūrimo data – 2009-ieji, Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus metai.

Vasario 26 d. Vilniaus m. savivaldybės posėdžių salėje vyko kilnojamosios parodos „Praeitis atverta ateičiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties pristatymas.

Parodą pristatė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ – autorius Valdovų rūmų projekto mokslinis vadovas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Valdovų rūmų paramos fondo veiklą apžvelgė šio fondo direktorius Edmundas Kulikauskas.

Kovo 10 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje surengė kultūros vakarą „XVIII a. pabaigos kelionė į Vilnių“, kuriame buvo pristatyta 2008 m. pabaigoje išleista knyga – „Liudvikos Byševskos 1786 m. kelionės į Vilnių dienoraštis“.

Kovo 14 d. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo bei kolekcininko Vidmanto Staniulio organizuojamas labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai sveikino šią iniciatyvą ir kvietė aukciono dalyvius įsigyti kai kurių knygų bei dovanoti jas Valdovų rūmų muziejui tokiu būdu prisidedant prie muziejaus bibliotekos rinkinio tolesnio formavimo.

Kovo 24 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko susitikimas su žymiu lenkų muziejininku ir dailės istoriku Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pavaduotoju Ježiu T. Petrusu (Jerzy T. Petrus), kuris skaitė pranešimą „Vavelio karališkoji pilis. Tradicijos ir dabartis: grėsmė ir galimybės“. Šis pranešimas yra Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos dalis. Programa – tai vienas projektų, kuriuos Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (iki 2009 m. sausio 1 d. – Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai) įgyvendina su partneriais Lietuvoje ir užsienyje. Pirmasis šios programos renginys įvyko 2003 metais. Iki 2009 m. surengta per 20 programos susitikimų su Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Italijos, Slovakijos, Ukrainos, Švedijos, Danijos ir kitų šalių istorinėse rezidencijose įsikūrusių muziejinių institucijų vadovais ir kitais specialistais.

Išklausyti prelegentų pranešimai apie jų atstovaujamų rūmų istoriją, rinkinių meninę vertę, edukacinę ir kitą kultūrinę veiklą, aptarti bendradarbiavimo projektai, konsultuotasi aktualiais Lie-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

129

tuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo klausimais.

Vakaro metu taip pat buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų. Ja siekiama keistis parodomis ir atskirais eksponatais, įgyvendinti tiriamąsias programas bei vykdyti darbuotojų mainus.

Balandžio 21 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatytas sensacingas eksponatas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kolekcijai įsigytas unikalus XVI a. vidurio (po 1544 m.) Flandrijoje išaustas herbinis gobelenas, priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir greičiausiai šio valdovo užsakymu išaustas jo Vilniaus rezidencijai. Po pristatymo gobelenas išgabentas į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą, kad būtų parengtas ekspozicijai Valdovų rūmuose.

Birželio 27 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko kultūrinio turizmo programos „Jogailaičių kelias nuo Krokuvos per Liubliną iki Vilniaus ir atgal“ pristatymas.

Liepos 5 d. Taikomosios dailės muziejuje Lietuvos tūkstantmečio parodų atidarymo proga kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengtas senosios muzikos koncertas „Tempesta di dolcezza“.

Liepos 5–11 d. kartu su VšĮ „Vita Antiqua“ Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai paminėti Valdovų rūmų prieigose bei Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje surengtas kasmetinis renginys „Pilies festivalis 2009“. Šis projektas skirtas atkuriamų Lietuvos valdovų rūmų Renesanso bei ankstyvojo Baroko epochų materialinei ir dvasinei kultūrai. Šių metų Pilies festivalį sudarė muzikinė koncertinė programa, pristatanti XVI–XVII a. muzikinę kultūrą, ir amatų mugė, kurioje meistrai senovinėmis technologijomis atkūrė tų laikų Lietuvos valdovo dvaro materialinę kultūrą.

Liepos 6 d. įvyko atkurtų, tačiau iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. Ceremonijos metu virš rūmų pakelta istorinė Lietuvos vėliava (Vytis raudoname lauke), atidengtas pagrindinis barokinis portalas su lotynišku užrašu „Millennio Lithuaniae MIX–MMIX“ („Lietuvos tūkstantmečiui 1009–2009“), paliudijančiu, kad atkurti rūmai yra paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Šventiniame Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kiti Lietuvos valstybės vadovai ir oficialūs užsienio valstybių svečiai (15 šalių valdovai ir vadovai), atvykę į Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus iškilmes.

Liepos 15 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengtas profesoriaus Mečislovo Jučo knygos „Žalgirio mūšis“ jubiliejinio leidimo pristatymas.

Spalio 1 d. Taikomosios dailės muziejuje Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus kvietė į pokalbį apie Lietuvos tūks-

130

tantmečio parodoje „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ eksponuojamas vertybes ir į parodos katalogo sutiktuves. Renginyje dalyvavo parodos kuratorius Viktoras Domarkas (Lietuvos archyvų departamentas), parodos kuratorius Alfonsas Tamulynas (Lietuvos valstybės istorijos archyvas), parodos kuratorė Birutė Verbiejūtė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), dr. Liudas Glemža (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), dr. Edmundas Rimša (Lietuvos istorijos institutas), dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas) ir parodos ekspozicijos autorius Romualdas Budrys (Lietuvos dailės muziejus).

Spalio 1–4 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatyta Lietuvos tūkstantmečio programos parodų uždarymo proga parengta kultūrinių ir edukacinių renginių programa: paskaitos, specialios ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai (gobelenų audimas, knygos rišimas ir kt.), senosios muzikos koncertai, šokio pamokos. Per tris dienas renginiuose dalyvavo apie 4,5 tūkst. lankytojų.

Lapkričio 26 d. Vilniuje, o gruodžio 4 d. Varšuvoje buvo pasirašyta ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis tarp Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo.

Lapkričio 28 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatytas suaugusiųjų švietimo renginys „Valdovų dvaro kasdienybė“. Vieša paskaita apie Lietuvos valdovo dvaro prabangą ir kasdienybę buvo iliustruota muzikiniais intarpais. Lankytojai buvo kviečiami į edukacinį užsiėmimą „Žymiausi XVI–XVII a. Lietuvos didieji etmonai“ ir į suvenyrų dirbtuves. Užsiėmimuose dalyvavo apie 150 žmonių.

Gruodžio 2 d. atkurtoje, bet iki galo neįrengtoje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų XVI a. vidurio Sosto salėje įvyko speciali spaudos konferencija „Dėl Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos 2009 m.“. Susitikimą su žiniasklaidos atstovais paskatino surengti per Valstybės biudžeto svarstymą pasirodę keli tendencingi pranešimai apie Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklą.

Gruodžio 28 d. buvo pasirašyta ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis tarp Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir kultūros įstaigos Gardino valstybinio istorijos ir archeologijos muziejaus (Baltarusija).

2010 m.

Sausio 15 d. Taikomosios dailės muziejuje kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ buvo surengtas kultūros vakaras „Mecenatai ir jų dovanos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams“. Jame dalyvavo nuo 2003 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius XVI–XX a. lituanistinėmis ir kitokiomis kultūros, meno bei istorijos vertybėmis praturtinę mecenatai.

Sausio 27 d. Vilniuje bei vasario 26 d. Nesvyžiuje (Baltarusija) buvo pasirašyta ir parafuota Nacionalinio muziejaus Lie-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

tuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Baltarusijos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio „Nesvyžius“ ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Joje numatyta, kad šios muziejinės institucijos bendradarbiaus siekdamos skleisti ir aktualinti abiem valstybėms bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją bei paveldą, Vilniaus ir Nesvyžiaus rezidencijų bei miestų politinius, kultūrinius, meninius, ūkinius ir kitus istorinius ryšius. Taip pat planuojama keistis parodomis ir eksponatais, informacija bei fotografijomis, konsultuotis rezidencijų atkūrimo, ekspozicijų įrengimo, restauravimo klausimais, įgyvendinti bendrus švietimo bei mokslinius tiriamuosius projektus ir kt.

Vasario 6, 13 d. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje vyko šeštadieninės edukacinės popietės šeimoms „Medžio kalba“, kurių metu Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro darbuotojai supažindino su atliekamais dendrochronologiniais tyrimais, demonstravo medinius radinius, pasakojo apie medinius dirbinius ir jų naudojimą senovėje.

Vasario 12 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos jaunimo turizmo centras pasirašė bendradarbiavimo bei partnerystės sutartį, kuria siekiama plėsti kultūrinio turizmo ir edukacinės informacijos sklaidą, vykdyti bendrus projektus.

Vasario 18–21 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pirmą kartą dalyvavo parodų centre „Litexpo“ vykusioje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai pristatė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidybinę veiklą. Mugės metu surengtas edukacinis renginys „Kunigaikščio raštinė: sužinok, kaip rašydavo senuosius Lietuvos valstybės dokumentus“. Knygų mugės lankytojai turėjo galimybę paliesti pergamentą, iš skudurų pagamintą senąjį popierių, rašyti žąsies plunksna, pasklaidyti senųjų rašytinių šaltinių, dokumentų (Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statuto) publikacijas, sužinoti, kas yra vandenženkliai, kaip jie atrodo, pamatyti XIV–XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių antspaudų kopijas. Edukaciniame renginyje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, daug Lietuvos ir užsienio kultūrininkų, knygos bičiulių, kolegų muziejininkų.

Kovo 6 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai surengė edukacinę popietę „Karalaitis šv. Kazimieras ir jo aplinka“. Jos metu buvo supažindinta su vienu iškiliausių Jogailaičių karalaičio, Lietuvos šventojo Kazimiero (1458–1484) gyvenimu, jo sąsajomis su Vilniumi bei jo gyventa epocha. Su popietės dalyviais bendravo Vilniaus universiteto dėstytojas Algimantas Dugnas iš Venesuelos bei istorikė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, koncertavo Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Vytenis Giknius (traversas) ir Ieva Baublytė (arfa, išilginės fleitos).

Kovo 25 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos istorijos institutu dėl Lietuvos istorijos, archeologijos ir kitų mokslinių tyrimų, jų rezultatų skelbimo, edukacijos ir kitų bendrų projektų įgyvendinimo.

V o l U M EN

I

Kovo 27 d. šeštadieninėje edukacinėje popietėje „Pats garsiausias visoj Lietuvoj yra Gediminas – tikras italų kilmės kunigaikštis“ buvo pristatoma lietuvių kilmės iš romėnų teorija, atsispindinti viename iškiliausių to meto kūrinių – Jono Radvano „Radviliadoje“. Su popietės dalyviais bendravo senosios literatūros žinovas ir vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos specialistas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas dr. Kęstutis Gudmantas, muzikos ir literatūros kompoziciją atliko Ieva Baublytė ir Donatas Jokūbaitis.

Balandžio 15 d., minint Pasaulio kultūros dieną, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtas kultūros vakaras „Muzika Valdovų rūmuose“.

Renginio metu žinomi Lietuvos muzikologai – profesorė Jūratė Trilupaitienė ir Rimantas Gučas – pasakojo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinės kultūros paveldą bei muzikavimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijas. Taip pat buvo pristatyti muziejaus įsigyti kameriniai vargonai – pozityvas. Kultūros vakare senosios muzikos kūrinių atliko dr. Vidas Pinkevičius (vargonai) ir Ieva Baublytė (fleita, arfa).

Renginio metu taip pat pasirašyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos bendradarbiavimo sutartis.

Balandžio 17 d. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje vyko šeštadieninė edukacinė popietė šeimoms „Odinių kurpaičių pasakojimai“. Per edukacinį užsiėmimą Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro darbuotojai demonstravo archeologinius odos dirbinius, supažindino su atliekamais jų tyrimais, restauravimu ir pasakojo apie jų naudojimą senovėje.

Gegužės 4 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su partneriais – Lietuvos dailės muziejumi ir VšĮ Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“ – surengė kultūros vakarą „Valdovų rūmų kolekcijos: radinių ir interjero vertybių albumo sutiktuvės“, įvykusį Taikomosios dailės muziejuje. Šiame renginyje pristatytas naujas monumentalus leidinys „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje.

Istorija ir rinkiniai“. Jame aprašoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija. Taip pat pristatomas šios svarbiausios Lietuvos valdovų reprezentacinės rezidencijos atkūrimas, itin gausūs ir įvairūs archeologiniai radiniai bei suformuota vertinga interjero kūrinių kolekcija.

Gegužės 12 d., tęsiant nuo 2003 m. vykdomą Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, Taikomosios dailės muziejuje Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengė kultūros vakarą „Berlyno rūmų atstatymas ir Humboldtų forumo sukūrimas“. Renginio metu buvo skaitomi pranešimai apie Berlyno rūmų atstatymą ir Humboldtų forumo juose įrengimo koncepciją. Kultūros vakaro pranešėjai – Prūsijos kultūros paveldo fondo (Stiftung Preußischer Kulturbesitz) prezidentas prof. dr. dr. h. c. mult. Hermanas Parcingeris (Hermann Parzinger) ir Berlyno rūmų – Humboldtų forumo fondo (Stiftung Berliner Schloss –

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

131

Humboldtforum) vadovas diplomuotas inžinierius Manfredas Retigas (Manfred Rettig).

Gegužės 15 d. Vilniuje Vingio parke Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos rengiamoje tradicinėje kariuomenės ir visuomenės šventėje pirmą kartą kartu su VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“ dalyvavo ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Šventės metu įrengtame ekrane buvo rodomi vaizdai, atspindintys Vilniaus Žemutinės pilies gynybinės sistemos raidą, pristatomi Valdovų rūmų teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai ir kitos vertybės, susiję su Lietuvos karybos istorija, demonstruojama istorinė XVII a. pradžios Lietuvos karių apranga – šarvuoti drabužiai. Taip pat buvo organizuojami senoviniai rūmų sargybinių žaidimai ir pažintinė viktorina.

Gegužės 20 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gotikinėje menėje įvyko Valstybinio turizmo departamento projekto „Lietuvos–Lenkijos kelionių maratonas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti“ pristatymas.

Birželio 7–14 d. vyko Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklo ilgalaikio bendradarbiavimo sutartyje numatyti specialistų mainai. Įgyvendinant šią mainų programą Lietuvoje viešėjo grupė Varšuvos karališkosios pilies specialistų, kurie apsilankė aktyviausiai edukacinę veiklą Lietuvoje plėtojančiuose muziejuose, kur dalijosi teorine ir praktine muziejinės-edukacinės veiklos patirtimi, svarstė bendrų edukacinių projektų galimybes. Taip pat jie dalyvavo specialioje tyrimų programoje, atspindinčioje kiekvieno iš jų profesinius interesus, ieškojo istorinių šaltinių ir senosios ikonografinės medžiagos. Vizito metu buvo surengti ir du seminarai, kuriuose diskutuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo, ekspozicijų įrengimo, edukacinės veiklos, eksponatų restauravimo ir kt. aktualiais klausimais.

Birželio 10 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko knygos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“, kurią sudarė ilgametis Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, pristatymas. Didelės apimties leidinyje aprašoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorija, pristatomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rezidencijos archeologiniai, architektūriniai, istoriniai tyrimai, restauratorių darbai, visuomenės ir valdžios požiūris į rūmus, jų tyrimus, atkūrimo idėją ir kt.

Birželio 11 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Valdovų rūmų paramos fondu, VšĮ „Vita Antiqua“ ir Lietuvos jaunimo turizmo centru šalia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos surengė moksleiviams skirto projekto „Valdovų rūmų mugė“ baigiamąją šventę.

Jos lankytojai galėjo įsigyti keraminių, odinių, juvelyrinių ir medinių dirbinių, pagamintų šių metų balandžio–gegužės mėnesiais organizuotose edukacinėse dirbtuvėse. Mugės paviljonuose taip pat buvo galima apžiūrėti kovo–birželio mėnesiais vykusio moksleivių konkurso „Žalgirio mūšio nugalėtojai“ dalyvių sukurtas

132

Žalgirio epochos istorines asmenybes ir Žalgirio mūšį laimėjusių sąjungininkų armijos karių lėles bei pasiklausyti koncerto. Moksleivių mugė – tradicinis, jau šeštą kartą Valdovų rūmų paramos fondo iniciatyva surengtas kūrybinis projektas, kuriuo siekiama aktualinti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų, neformaliojo švietimo mokyklų moksleivių žinias apie mūsų šalies istoriją ir jos kultūros paveldą.

Birželio 19 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kultūros festivalyje „Tebūnie naktis!“ pristatė dvi programas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykusio programos „Kultūros epochų sąskambiai Valdovų rūmuose“ renginio metu kelios ekskursijų grupės buvo supažindintos su autentiškais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos mūrais ir atkurtomis Gotikos, Renesanso bei Baroko menėmis, būsimomis ekspozicijomis, taip pat galėjo pasiklausyti saksofonininko Petro Vyšniausko ir vargonininko dr. Vido Pinkevičiaus koncerto „Vargonų ir saksofono sąskambiai: praeities epochų muzikinės tradicijos šiandien“. Antrosios programos „Kultūros epochų sąskambiai“ renginiai vyko Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje. Jų metu buvo pristatytos Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų bei XIX a. muzikos, šokio, dailės, literatūros tradicijos, surengti teminiai edukaciniai užsiėmimai.

Birželio 22 d. pasirašyta ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos kariuomenės (Kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius) ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų. Sutartyje numatyta bendra veikla siekiant aktualinti Lietuvos valstybės, jos kariuomenės ir karybos istoriją bei karinį paveldą. Ta proga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtas karinės muzikos koncertas, kuriame dalyvavo dr. Vidas Pinkevičius (vargonai) ir Petras Vyšniauskas (saksofonas).

Birželio 28 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Žemutinėje renesansinėje audiencijų (sosto) salėje įvyko Raimondo Paknio leidyklos parengto ir išleisto solidaus albumo „Vilnius: miesto portretas / Vilnius: Portrait of a City“ pristatymas.

Liepos 1 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje menėje įvyko poezijos ir muzikos vakaras. Tai Žalgirio mūšio 600 metų minėjimo valstybinės programos, į kurią 2010-aisiais aktyviai įsitraukė Valdovų rūmų muziejus, renginys.

Liepos 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų prieigose, Katedros aikštėje, vyko teatralizuotos Vytauto Didžiojo palydos į Žalgirio mūšį „Oi mes josim karelėn“.

Katedros aikštės ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų prieigose Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai kartu su Vilniaus amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ entuziastais padėjo vaikams pasipuošti apsiaustais su Gediminaičių stulpais. Vaikučiai noriai dalyvavo akcijoje ir stilizuotais istoriniais kostiumais nuspalvino šventinių renginių dalyvių minias.

Liepos 14 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Gotikinėje antikameroje surengtas Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimas, kuriame pristatytas projektas „Odė Vytautui Didžiajam – vaizdas ir žodis“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Liepos 15 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje nuaidėjęs didžiajai Žalgirio pergalei paminėti skirtas koncertas „Tauta tvirta tartum pilis“ parodė, kad praeities kartų branginta tautiškumo, patriotizmo dvasia gyva ir šių dienų Lietuvos žmonių širdyse. Koncerte be atlygio dalyvavo žymūs Lietuvos atlikėjai: operos solistai Vytautas Juozapaitis, Ona Kolobovaitė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkai Neda Malūnavičiūtė, Gytis Paškevičius, Olegas Ditkovskis ir Vilniaus mokytojų namų mišrus choras „Bel Canto“ (vadovas Arūnas Dambrauskas). Šventinės programos dalis stilizuotu muzikiniu literatūriniu pasakojimu apie Žalgirio epochą ir nūdieną bei tautiškumo dvasia susiejo etnologė, lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Koncerte dalyvavo daugiau kaip 700 klausytojų. Koncerto bendraorganizatoris – „Anoniminių darboholikų klubas“, rėmėjai – Piano.lt ir Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Rugpjūčio 12 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos grupės specialistai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos organizuojamose vasaros dienos stovyklose surengė edukacijos užsiėmimus vaikams.

Rugpjūčio 27 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 18 muziejinių vertybių. Jas padovanojo žymus lietuvių išeivijos kultūrininkas, Lietuvos garbės konsulas Arizonos valstijoje (JAV), vienas Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Arizonos valstybinio universiteto architektūros istorijos profesorius Kęstutis Paulius Žygas. Atkurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorijoje tai pirmas atvejis, kai vienas asmuo dovanoja tiek daug muziejinių vertybių.

Rugpjūčio 30 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos grupės specialistai pristatė išbandytus ir naujus edukacinius užsiėmimus – moksleiviams suteikė galimybę pagilinti istorijos, literatūros, meno žinias, kartu turiningai praleisti laiką: „Kalbantys valdovų ir didikų portretai“, „Sugrąžinta praeitis“, „Lietuvių epas“, „Odinių kurpaičių pasakojimas“, „Renesanso muzika ir instrumentai“. Edukaciniai užsiėmimai vyko Taikomosios dailės muziejuje – parodų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika.

Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ aplinkoje.

Rugsėjo 3 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pasirašė trejų metų dvišalę tarptautinio bendradarbiavimo sutartį su Feraros Esčių pilimi (Castello Estense di Ferrara, Italija). Joje numatyta, kad šios muziejinės institucijos įsipareigoja dalytis moksline ir technine patirtimi siekdamos išsaugoti ir atkurti valdovų rezidencijas.

Rugsėjo 9 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai tapo tarptautinės Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos nariu. Devynių šalių rezidencinio pobūdžio muziejus vienijančioje asociacijoje tai jau trečia Lietuvos muziejinė institucija.

Rugsėjo 15 d. paminėtas Valdovų rūmų paramos fondo veiklos dešimtmetis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdo-

V o l U M EN

I

vų rūmų antrojo aukšto Reprezentacinėje renesanso menėje surengtame iškilmingame vakare taip pat pasirašyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Valdovų rūmų paramos fondo dvišalė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis, oficialiai įteisinanti glaudžius abiejų organizacijų ryšius.

Rugsėjo 15 d. kompleksinių tyrimų rezultatai patvirtino, kad Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai turi ypatingą Europos barokinės tapybos kūrinį, kokiais didžiuojasi tokie pasaulinio garso muziejai kaip Paryžiaus Luvras. Mikrobiologiniai, cheminiai ir fizikiniai tyrimai parodė, kad prieš kelerius metus į Lietuvą iš Italijos atkeliavęs žinomam italų baroko dailininkui Lioneliui Spadai (Lionello Spada, 1576– 1622) priskiriamas paveikslas „Ludovisi koncertas“ galėjo būti paties menininko rankomis sukurtas darbas. Šio kūrinio pirminė versija priklauso Paryžiaus Luvro muziejui, o Valdovų rūmų muziejuje bus saugoma pačiam dailininkui arba jo aplinkai priskirtina antroji versija.

Rugsėjo 17 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko dvaro šokių grupės „Cracovia danza“ spektaklis „Šopeno šokių pasaulis“. Tai Vilniaus ir Krokuvos miestų savivaldybių kultūros projekto „Krokuva sveikina Vilnių“ renginys. Jame dalyvavo šių miestų vadovų oficialios delegacijos, įvairūs kultūrininkai. Po koncerto svečiai buvo supažindinti su atkuriamais Valdovų rūmais.

Rugsėjo 22 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ renginys – vokiečių ansamblis „Capella de la Torre“ atliko koncertinę programą „Gaudeamus omnes“ (iš XVI a. gatvės ansamblių repertuaro).

Organizatoriai: VšĮ „Banchetto musicale“ ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Rugsėjo 23 d., Kultūros paveldo departamento organizuojamo renginių ciklo „Europos paveldo dienos 2010“ (tema „Kultūros paveldas ir šeima“) metu, Taikomosios dailės muziejuje, nuolatinių muziejaus ekspozicijų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ erdvėse, Valdovų rūmų muziejaus specialistai surengė kelias ekskursijas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kultūrinio paveldo ženklai Valdovų rūmuose“.

Organizatorius – Kultūros paveldo departamentas.

Rugsėjo 24 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatyta profesoriaus Mečislovo Jučo knyga „Vytautas Didysis“. Šis leidinys – pirmoji autorinė monografija apie Vytautą Didįjį, kaip Lietuvos valdovą, jo plačią veiklą ir šios rezultatus, lemtingus Lietuvos valstybės raidai ir likimui. Knygos pristatyme dalyvavo prof. Mečislovas Jučas, prof. Eugenija Ulčinaitė, dr. Malgožata Kasner (Maùgorzata Kasner), dr. Edmundas Rimša, dr. Vydas Dolinskas ir Mindaugas Šapoka. Vakaro vedėjas – Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Rugsėjo 25 d., spalio 2 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko edukacinė šeštadienio popietė „Karalių sugrįžimas“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

133

1931 m. rugsėjo 21 d. po 276 metų buvo aptikti Vilniaus katedroje palaidotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros – palaikai. Apie įvairias šių palaikų atradimo istorijos versijas ir tyrėjų iškeltas hipotezes pasakojo Saulius Poderis ir kiti muziejaus darbuotojai. Surengtoje parodoje buvo eksponuojamos 1931 m. atliktų Vilniaus katedros tyrinėjimų nuotraukos, piešiniai, Valdovų rūmų užsakymu pagamintos karališkųjų karūnų kopijos, skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas karalienės Barboros biustas, kuriame dėl sėkmingų dr. Vytauto Urbanavičiaus antropologinių tyrinėjimų atkurti bei įamžinti karalienės veido bruožai. Taip pat Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės specialistai suorganizavo ekskursiją į Vilniaus katedroje po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros palaikų mauzoliejų.

Spalio 1 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Panevėžio rajono gyventojams surengta paskaita „Didysis kunigaikštis Aleksandras ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai“.

Organizatoriai: Panevėžio turizmo informacijos centras ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Ši paskaita pradėjo renginių ciklą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – Lietuvos žmonėms“, kurio metu įvairių šalies regionų kultūros žmonės turi galimybę susipažinti su atkuriamų Rūmų idėja, kartu sužinoti, kaip Lietuvos valdovų bei jų rezidencijos Vilniuje istorija susijusi su atskirais šalies regionais.

Spalio 5 d. Lietuvos muziejų asociacija, vykdanti Europos socialinio fondo finansuojamą muziejininkų kvalifikacijos kėlimo projektą, norėdama praktiškai iliustruoti spalio pradžioje organizuojamus mokymus apie muziejaus interpretatoriaus veiklą, dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus edukaciniuose užsiėmimuose.

Lietuvos muziejų asociacijos organizuotuose muziejininkų mokymuose (pagal projektą „XXI amžiaus muziejininkų kompetencijos ir gebėjimų ugdymas: II etapas“) apie interpretatoriaus veiklą teorinę dalį iliustravo Valdovų rūmų muziejaus edukacinis užsiėmimas „Pats garsiausias visoj Lietuvoje yra Gediminas – tikras italų kilmės kunigaikštis“.

Spalio 6 d. Valdovų rūmų muziejus dalyvavo „Litexpo“ parodų centre surengtoje verslo misijoje „Buy Lithuania 2010“, kurioje pristatė savo misiją, įvairialypę veiklą bei vykdomus projektus, muziejaus įvairiomis kalbomis išleistus leidinius, pateikė informacinės medžiagos. Renginį organizavo Valstybinis turizmo departamentas. Jis įgyvendinamas ir finansuojamas pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Renginyje dalyvavo apie 100 su turizmo sektoriumi susijusių dalyvių iš Lietuvos bei apie 20 išvykstamojo turizmo organizatorių iš Austrijos, Azerbaidžano, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Kazachstano, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Norvegijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Vokietijos.

134

Spalio 12 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko žinomos Maskvos universiteto (Rusija) archeologės Jelenos Tianinos (Elena Tianina) vieša paskaita „Viduramžių Naugardo archeologiniai tyrinėjimai 2001–2010 metais“. Joje buvo pristatyti pastarojo dešimtmečio Didžiojo Naugardo gyvenviečių tyrimai, vykdyti pietų kryptimi nuo Kremliaus, senovinėje Liudino dalyje ir XIV a. miesto ribose, atliekant šiuos tyrimus rasti nauji radiniai bei apibendrintos mokslinės Rytų Europos viduramžių istorijos analizės įžvalgos.

Organizatorius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Spalio 21 d. žinomas tapytojas Vladimiras Kasatkinas (Vladimir Kasatkin) Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams perdavė saugoti ir eksponuoti du savo tapybos darbus – „Žalgirio pergalė“ (1981–1983) ir „Senovinė lietuvių pilis“ (1987). Abu V. Kasatkino dovanoti paveikslai šiuo metu saugomi Valdovų rūmų muziejaus istorijos, meno ir kultūros vertybių rinkinio fonduose, o vėliau neabejotinai ras savo vietą muziejuje. Beje, šie du paveikslai yra ne pirmoji dailininko dovana Lietuvos valstybei. Lietuvos dailės muziejuje šiuo metu jau saugoma V. Kasatkino perduota reikšminga šimto XVII–XIX a. ikonų kolekcija, o Kauno karo muziejuje – jo dovanotas paveikslas.

Spalio 22 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko antrasis ciklo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – Lietuvos žmonėms“ renginys – Alytaus regiono kultūros žmonėms skirta popietė „Vazų dinastija ir Lietuva“.

Jos metu alytiškiai susipažino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo idėja bei procesu, dalyvavo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Rinkinių skyriaus vedėjo Daliaus Avižinio paskaitoje „Vazų dinastija ir Lietuva“ ir klausėsi pozityvo (XVI–XVII a. kilnojamųjų vargonų) muzikos (vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius).

Organizatoriai: Alytaus turizmo informacijos centras ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Spalio 27 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje gotikinėje menėje vyko Vytauto Didžiojo 580-osioms mirties metinėms paminėti skirtas kultūros vakaras „Žaibas, perskrodęs Lietuvos tamsą ir įstrigęs joje“. Renginio metu buvo aiškinamasi, kur išties galėjo būti palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Kultūros vakare dalyvavo Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ mokslininkas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Lietuvos istorijos instituto darbuotojai habil. dr. Ingė Lukšaitė ir dr. Edmundas Rimša, Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Mečislovas Jučas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas. Renginio metu buvo rodomas naujas V. Urbanavičiaus filmas „Vytauto Didžiojo kapavietės“ iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos istorijos institutas, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Lapkričio 6 d. Lietuvos regionams skirtą ciklą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – Lietuvos žmonėms“ 2010-aisiais baigė grupė Trakų lankytojų, atvykusių pamatyti, kaip atrodo atkuriami Valdovų rūmai, ir susipažinti su pačia atkūrimo idėja. Atkurtų Valdovų rūmų Gotikinėje antikameroje Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. Liudas Glemža trakiškiams skaitė paskaitą „Dvi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos XV–XVI a.: Vilnius ir Trakai“.

Paskaitos dalyviai buvo kviečiami pamąstyti, kodėl Trakai, XV a. buvę ne mažiau svarbūs negu Vilnius, šimtmečiui praėjus staiga dingsta iš didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kelionių bei rezidavimo istorijos. Kultūros popietę Trakų rajono grupei vainikavo minispektaklis – Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos scenos meno studijos „Žodžio judesys“ aktoriai suvaidino ištraukas iš Vinco Pietario istorinės dramos „Kova ties Žalgiriais“ (režisierė Vilija Niauronytė).

Organizatoriai: Trakų turizmo informacijos centras ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Lapkričio 9 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas iškilmingas jubiliejinių Žalgirio pergalės metų baigiamasis koncertas „Žalgirio atodangos“, kuriame dalyvavo žymūs Lietuvos atlikėjai: poetas Justinas Marcinkevičius, operos solistai Eduardas Kaniava ir Ona Kolobovaitė, dainininkas Jeronimas Milius, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, Vilniaus mokytojų namų mišrus choras „Bel Canto“ (vadovas Arūnas Dambrauskas) ir vaikų folkloro ansamblis „Reketukas“ (vadovė Irena Strazdienė), Kapčiamiesčio folkloro ansamblis (vadovė Birutė Stacevičienė), etnologė, lietuvių folkloro atlikėja Veronika Povilionienė, pianistės Nijolė Ralytė ir Raminta Gocentienė. Koncerto klausėsi daugiau negu 600 muziejaus lankytojų, jį filmavo ir kelis kartus rodė Lietuvos nacionalinė televizija.

Koncerto bendraorganizatoris – „Anoniminių darboholikų klubas“, rėmėjai – Piano.lt ir Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Lapkričio 17 d. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijai pasiūlius Valdovų rūmų muziejaus edukacininkai parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ aplinkoje pristatė edukacinį renginį suaugusiesiems. Užsiėmimo dalyviai aplankė Žalgirio mūšio jubiliejui skirtą parodą, kurios erdvėje skambėjo ištraukos iš istorijos šaltinių ir Žalgirio epochos muzikos garsai.

Lapkričio 18 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko II konkurso-festivalio „Perliukai“ baigiamųjų „kūrybinių dirbtuvių“ renginiai, prie kurių organizavimo prisidėjo ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos grupė. Senosios muzikos atlikėja, pedagogė Ieva Baublytė vaikams pristatė edukacinę programą „Renesanso muzika ir instrumentai“. Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ – šio renginio organizatorė – muzikai gabiems neįgaliems vaikučiams sudarė sąlygas visavertiškai dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime, atskleisti savo talentus, rasti rėmėjų ir draugų.

V o l U M EN

I

Lapkričio 20 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje baigiamuoju senosios muzikos koncertu paminėta Šventosios Cecilijos – muzikos globėjos – diena. Šiam koncertui du paskutinius rudens mėnesius ruošėsi iš anksto užsiregistravę senosios muzikos šventės dalyviai.

Nuo spalio mėnesio vaikai, jaunimas ir šeimos būrėsi į kamerinius ansamblius, rinkosi XV–XVII a. vid. muzikinį kūrinį, pildė paraiškos formą ir savaitgaliais susitikdavo seminaruose tam, kad susipažintų su vėlyvųjų Viduramžių, Renesanso bei ankstyvojo Baroko muzikos lobynu, kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje tradicijomis ir Lietuvos muzikiniu paveldu. Buvo gausinamos istorijos žinios, gilinamasi į senosios muzikos atlikimo subtilybes – ruošiamasi šventei.

Seminarus vedė ir baigiamojo koncerto programą sudarė senosios muzikos specialistė ir atlikėja, Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės darbuotoja Ieva Baublytė ir senosios muzikos atlikėjas Gustavas Gargiulis (Gustavo Gargiullo, Argentina, Šveicarija, Prancūzija), grojantis kornetu.

Lapkričio 26 d. aplankiusiųjų tarptautinę parodą „Kaip atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ skaičiui pasiekus dešimt tūkstančių, Radvilų rūmuose Vilniuje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai visų parodos bendraorganizatorių vardu apdovanojo jubiliejinį lankytoją.

Gruodžio 4 d. Taikomosios dailės muziejuje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos grupės specialistai bendradarbiavo rengiant tarpmokyklinį projektą, skirtą Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti. Dvi mokyklos – Vilniaus J. Basanavičiaus pagrindinė mokykla ir Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“ – dovanojo miestui Didžiajam mūšiui atminti skirto projekto baigiamąjį renginį „Žalgirio dvasia – mūsų širdyse“.

Gruodžio 7 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje vyko prof. Eugenijos Ulčinaitės parengtos ir Valdovų rūmų muziejaus išleistos knygos „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ sutiktuvės. Be knygos parengėjos ir gausaus būrio vertėjų, kultūros vakare dalyvavo bei savo mintimis apie leidinį ir jame slypinčias svarbias kultūrines, poetines ir politines atodangas pasidalijo prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dr. Darius Kuolys, dr. Živilė Nedzinskaitė bei leidinio redaktorė ir leidybos koordinatorė Gintarė Petuchovaitė-Majauskė.

Gruodžio 9 d. Renesansinėje audiencijų menėje vyko susitikimas su Venecijos Dožų rūmų ir šio miesto muziejų asociacijos direktoriumi profesoriumi Džandomeniku Romaneliu (Giandomenico Romanelli). Prabangiesiems XII–XVII a. Venecijos Dožų rūmams skirtame vakare Dž. Romanelis skaitė pranešimą apie šių rūmų istoriją, restauravimą, pritaikymą modernioms funkcijoms ir juose veikiančio muziejaus veiklos patirtį. Šis kultūros vakaras buvo Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos dalis.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

135

Gruodžio 11 d. Radvilų rūmuose tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ aplinkoje vyko kultūriniai renginiai, skirti Žalgirio laikų karybos papročių istorijai atgaivinti. Pristatyta programa pažadino lankytojų vaizduotę ir leido pajusti Žalgirio laikų karo dvasią: skambėjo karo giesmės, žvangėjo senieji ginklai, keitėsi XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių rikiuotės.

Gruodžio 17 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyko šventinis vakaras, kurio metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovai pagerbė Lietuvos verslui ir valstybei nusipelniusius žmones, įteikė Petro Vileišio vardo nominacijas šalies mokslo patriarchams, verslo lyderiams. Renginys buvo skirtas Žalgirio mūšio pergalės 600 metų jubiliejui ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminėti. Jo metu apdovanoti nominacijos ,,Sėkmingai dirbanti įmonė“ laureatai, įteikti Lietuvos inovacijų prizai ir kiti apdovanojimai. Vakare dalyvavo valstybės vadovai, ministrai, Seimo nariai, pramonės ir verslo įmonių savininkai bei vadovai.

Oficialiąją Lietuvos pramonininkų konfederacijos renginio dalį paįvairino senosios muzikos ansamblio „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Vičienė) parengta trijų dalių programa, Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų muzika bei šokiais vakaro svečius supažindinusi su kultūrinio gyvenimo tradicijomis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje.

Renginyje taip pat buvo kalbama apie Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų misiją ir mecenatystės tradicijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jų sklaidą dabartinėje Lietuvoje.

Gruodžio 31 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje skambėjo didžiojo anglų baroko kompozitoriaus, karališkosios kapelos vargonininko ir dainininko Henrio Perselio (Henry Purcell) operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinis atlikimas. Kūrinį atliko Nora Petročenko, Saulė Šerytė, Konstantin Anikin, jau 20 metų gyvuojantis „Aidijos“ choras. Instrumentines partijas atliko Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė ir Saulius Bartulis), taip pat Daiva Stulgytė (klavesinas), Ieva Baublytė (išilginė fleita) ir Ugnius Dičiūnas (obojus). Dirigentas – choro „Aidija“ vadovas maestro Romualdas Gražinis.

136

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s pub l i k u o t i l e i d i n i a i

2009 m.

10. Lietuvos tūkstantmetis / Millennium Lithuaniae,

sudarytojas ir teksto autorius / compiler and text author

M. Šapoka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDM, partneris LDKVR

1. Jučas M. The Battle of Grünwald, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR, partneris LDM 2. Jučas M. Žalgirio mūšis, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDM, partneris LDKVR 3. Konferencijos tezės „Liublino unija: idėja ir

tęstinumas“, sudarė D. Steponavičienė, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR

4. Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose / Lithuania in

Ancient Historical Sources, sudarytojai / compilers A. Tamulynas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR, partneris LAD 5.

Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose. Lankstukas, teksto autorius A. Tamulynas, 2009.

6. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro

sąskaitos (1543–1548). 1544 XI 15–1546 XI 15, parengė

D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2009.

Leidėjas PTC LP, partneris LDKVR 7. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų

atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės

mokslinės konferencijos medžiaga, 2006 m. spalio 11–12 d.,

Vilnius / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and

its Restoration within the Context of the European

Experience. Materials of the International Scientific

Conference 11–12 October 2006, sudarytojai / compilers

V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009

(I ir II leidimai).

Leidėjas LDKVR, partneris LDM 8.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijos. Lankstukas, 2009.

9. Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos.

Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents.

Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers

V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDM, partneris LDKVR

V o l U M EN

I

11. Lithuania in Ancient Historical Sources. Booklet, text

author A. Tamulynas, 2009.

12. Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje /

The Union of Lublin and its Era in the Art of Jan Matejko /

Unia lubelska i jej epoka w twórczości Jana Matejki,

sudarytojai ir tekstų autoriai / opracowanie katalogu i

autorzy tekstów / compilers and text authors B. Verbiejūtė,

M. Uzorka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR 13. Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje.

Lankstukas, teksto autoriai B. Verbiejūtė, M. Uzorka, 2009.

14. Millennium of Lithuania / Millennium Lithuaniae,

compiler and text author M. Šapoka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDM, partneris LDKVR 15. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmų 2009 m. išleisti leidiniai.

Lankstukas, sudarytojai ir tekstų autoriai D. Avižinis,

V. Dolinskas, Ė. Striškienė, 2009.

16. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius, jų eksponatus ir

parodų vertybes pristatantys atvirlaiškiai (32 vnt.).

17. Palace of the Grand Dukes of Lithuania Exhibitions.

Booklet, 2009.

18. Sieninis kalendorius „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

valdovų rūmams dovanotos ir įsigytos vertybės. Gobelenai“,

2009.

19. Stalo kalendorius „Gotika Vilniaus Žemutinėje pilyje“,

2009.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

137

2010 m.

20.

21.

The Union of Lublin and its Era in the Art of Jan Matejko.

Booklet, text authors B. Verbiejūtė, M. Uzorka, 2009.

Unia lubelska i jej epoka w twórczości Jana Matejki. Folder, autorzy tekstów B. Verbiejūtė, M. Uzorka, 2009.

22. Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I

iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro (1561–1562 m.),

sudarė D. Antanavičius, V. Gerulaitienė, J. Kiaupienė,

Vilnius, 2009.

Leidėjas PTC LP, partneris LDKVR 23. Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų

Respublikos pabaigos, sudarytojai J. T. Petrus, K. Kuczman,

V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS 24. Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų

Respublikos pabaigos. Lankstukas, teksto autorius K. Kuczman, 2009.

25. Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the

Polish–Lithuanian Commonwealth, compilers J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS 26. Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of

the Polish-Lithuanian Commonwealth. Booklet, text author K. Kuczman, 2009.

27. Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej

Obojga Narodów, opracowanie J. T. Petrus, K. Kuczman,

V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, ZKW-PZS 28. Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej

Obojga Narodów. Folder, autor tekstu K. Kuczman, 2009.

1. Archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda

„Sugrąžinta praeitis“. Lankstukas, teksto autorės E. Griciuvienė, B. Verbiejūtė, 2010.

2.

Der Palast der Großfürsten von Litauen – Zukunft der Vergangenheit. Booklet, autor V. Dolinskas, 2010.

3.

Дворец великих князей литовских – прошлое, открытое для будущего. Буклет, автор текста в. Дoлинскас, 2010.

4. „How this happened in the Great Battle... Exposé of Grunwald“. Booklet, text author V. Dolinskas, 2010.

5.

Il Palazzo dei granduchi di Lituania: un passato aperto al futuro. Depliant, testo di V. Dolinskas, 2010.

6.

„Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu“.

Folder, autor tekstu V. Dolinskas, 2010.

7. Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos

bruožai, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneris LDM 8. „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos /

Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu /

How this happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald“, sudarytojai / opracowanie / compilers

V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR 9. „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“.

Lankstukas, teksto autorius V. Dolinskas, 2010.

10. Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

valdovų ir didikų sveikinimai / Competition of languages.

The Ceremonial Greetings of the Grand Duchy of

Lithuania’s Rulers and Nobles / Koncert języków.

Pozdrowienia władców i magnatów Wielkiego Księstwa

Litewskiego, parengė, iš lotynų kalbos išvertė, įvadą

ir komentarus parašė / text compilation, Latin translation

into Lithuanian, and commentary by / opracowała, z języka

łacińskiego na język litewski przełożyła, wstępem i

komentarzem opatrzyła E. Ulčinaitė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneriai LMAVB, VUB 11. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Bibliografija 1968–2011 m.,

parengė I. Vaitekūnaitė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR 12. Le Palais des grands-ducs de Lituanie: le passé ouvert sur

l’avenir. Depliant, auteur V. Dolinskas, 2010.

138

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

13. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje,

sudarytojas habil. dr. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010.

Leidėjas VA, partneriai LDKVR, PTC LP

19. Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie – przeszłość

otwarta dla przyszłości. Folder, autor tekstu V. Dolinskas,

2010.

14. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis atverta

ateičiai. Lankstukas, teksto autorius V. Dolinskas, 2010.

20.

15. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje

pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the

Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History

and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis,

V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP 16. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai,

sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP 17. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius, jų eksponatus ir

parodų vertybes pristatantis atvirlaiškis (1 vnt.).

18. Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / L’opera

nel Palazzo dei granduchi di Lituania / Opera in the

Palace of the Grand Dukes of Lithuania / Opera w Pałacu

Wielkich Książąt Litewskich, sudarytoja / a cura di /

compiler / opracowanie J. Trilupaitienė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneriai VUB, BL, BnF

V o l U M EN

I

Stalo kalendorius „Renesansas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / Renaissance at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, sudarytojas / compiler D. Avižinis, 2010.

21. Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio diorama

„Žalgirio mūšis“. Lankstukas, teksto autorius M. Uzorka,

2010.

22. The History and Collections of the Palace of the Grand

Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas,

Ė. Striškienė, Vilnius, 2010.

Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP 23. The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past

opens up to the future. Booklet, text author V. Dolinskas, 2010.

24. Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus (1410–2010) renginių

programa. Lankstukas, parengė J. Karpavičienė,

V. Dolinskas, M. Uzorka, 2010.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

139

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s d a r bu o t o j ų pa r e n g t i i r pub l i k u o t i straipsniai

2009 m.

1. Abramauskienė R. „Valdovų rūmų židinių rekonstrukcijos / Reconstructions of the Fireplaces from the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 43–60.

2. Avižinis D. „Klauptas“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 130–131.

3. Avižinis D. „Krėslas“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 131.

4. Avižinis D. „Zakristijos kredensas“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 130.

5. Avižinis D. „Žygimanto Augusto gobeleno grįžimas į Vilnių“, in: Lietuvos muziejai, 2009, Nr. 2, p. 28–29.

6. Baubaitė D., Kaminskaitė I. „Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos tyrimai ir išsaugojimo perspektyvos / Archaeological Research on Wooden Objects at Vilnius’ Lower Castle and the Prospects for their Preservation“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience.

Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 97–113.

7. Blaževičius P. „Seniausieji Lietuvos šachmatai“, in: Lietuvos archeologija, t. 34, atsakingoji redaktorė A. Simniškytė, Vilnius, 2009, p. 59–104.

8. Dolinskas V. ,,Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sudarytojai J. T. Petrus,

140

K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 19–24; t. p. žr. anglišką teksto versiją (vertė R. Kondratas): Dolinskas V. ,,The Palace of the Garnd Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle“, in: Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the Polish-Lithuanian Commonwealth, ed. J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 19–24; t. p. žr. lenkišką teksto versiją (vertė B. Piasecka): Dolinskas V. ,,Pałac Wielkich Książąt Litewskich na Zamku Dolnym w Wilnie“, in: Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej Obojga Narodów, opr. J. T. Petrus, K. Kuczman, V. Dolinskas, M. Uzorka, Vilnius, 2009, s. 19–24.

9. Dolinskas V. „Acta sanctorum pictis imaginius adornata, dar vadinamas „Anžu legendariumu“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 169–170.

10. Dolinskas V. „Arsenalo herbynas, dar vadinamas Stemmata Polonica“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai.

Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 170–171.

11. Dolinskas V. „Carlo Dolci (1616–1687). Šv. Kazimieras.

Apie 1670“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos.

Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books.

Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 184–185.

12. Dolinskas V. „Herbynas Armorial Gymnich, recte Lyncenich“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos.

Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books.

Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 170.

13. Dolinskas V. „Kardinolo Jurgio Radvilos epitafija“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 127–129.

14. Dolinskas V. „Kelios pastabos apie penktąjį tomą“, bendraaut. J. Liškevičienė, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 16–19.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

15. Dolinskas V. „Krikščionybės ženklai Lietuvoje“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 65–67.

16. Dolinskas V. „Kryžius“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 126–127.

17. Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto užsakytas maldynas“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 171–172.

18. Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams skirta konferencija ir jos leidinys / The Conference Dedicated to the Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Publication“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 469–480.

19. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės ir numatomos funkcijos, interjerai ir ekspozicijos / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical and Intended Functions, Interiors and Exhibitions“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience.

Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 235–257.

20. Dolinskas V. „Lietuvos karaliaus Mindaugo dokumentas, kuriuo Livonijos ordinui užrašoma Sėlos žemė“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 168.

21. Dolinskas V. „Liublino unijos sukakčiai paminėti skirta paroda“, in: Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, katalogo sudarytojai ir tekstų autoriai B. Verbiejūtė, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 8–9.

22. Dolinskas V. „Mappa mundi fragmentas su Vilniaus vaizdu“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos.

Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books.

Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 169.

23. Dolinskas V. „Paroda „Vita Sancti Casimiri“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chro-

V o l U M EN

I

nicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 173–176.

24. Dolinskas V. „Parodos atnaujinimų raida“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 113–121.

25. Dolinskas V. „Popiežiaus Pijaus XI tiara“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 132–134.

26. Dolinskas V. „Senieji krikščioniškosios Lietuvos ženklai iš Vakarų Europos“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 164–167.

27. Dolinskas V. „Taurė“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 5: Dokumentai. Knygos. Parodos kronika / Sacred Art of Lithuania, t. 5: Documents. Books. Exhibition Chronicle, sudarytojai / compilers V. Dolinskas, J. Liškevičienė, Vilnius, 2009, p. 125–126.

28. Glemža L. Katalogo aprašai, I 12, 14, 16, 18, 22, 23, 27, 29, 34, 35, 40, 43, 45, 48, 49, 52; II 1, 4, 5, 8, 9, 11–14, 16, 19, 21–26, 29–33, 35–37; III 1–3, 5, 7–13, 19–22; IV 2–8; 10–18; 20, 21, 24–26, 30, 32, 33, 36–43; V 1, in: Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose / Lithuania in Ancient Historical Sources, sudarytojai / compilers A. Tamulynas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2009 (romėniškas skaitmuo – skyrius, graikiškas – dokumento aprašas; su bendraautoriais).

29. Glemža L. „Vilniaus savivaldos struktūra ir organizacija po Ketverių metų seimo miestų reformos (1792, 1794 m.)“, bendraaut. E. Brusokas, in: Lietuvos istorijos metraštis 2008, t. 1, Vilnius, 2009, p. 45–72.

30. Kaminskaitė I. „XIII–XV a. medinės lazdos su buoželėmis: faktai ir hipotezės“, in: Lietuvos archeologija, t. 34, atsakingoji redaktorė A. Simniškytė, Vilnius, 2009, p. 151–170.

31. Karpavičienė J. „Das sächsisch–magdeburgische Recht in den Kleinstädten Litauens“, in: Grundlagen für ein neues Europa. Das Magdeburger und Lübeker Recht in Spätmittelalter und Früher Neuzeit, hrsg. von H. Lück, M. Puhle, A. Ranft (Hg.), Köln-Weimar-Wien, 2009, S. 83–116.

32. Kondratas R. „Atkūrimas ir interpretacija: Gubernatoriaus rūmai Viljamsburge, Virdžinijoje (JAV) / Restoration and Interpretation: the Governor’s Palace at Williamsburg, Virginia (USA)“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 451–466.

33. Pukienė R. „A millenium-length pine (Pinus sylvestris L.) chronology representing the Vilnius Lower Castle constructions“, in: Abstract Book. European Workshop in Dendrochronology Eurodendro 2009, 2009-10-26/30, Calla Millor, p. 87.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

141

34. Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos dendrochronologiniai tyrimai / Dendrochronological Investigations on the Development of Vilnius’ Lower Castle Site“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 85–96.

35. Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies XIII–XVI a. radinių medienos rūšys“, in: Lietuvos pilys, t. 4, 2009, p. 95–111.

36. Steponavičienė D. „Pilies festivalis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus dvaro kultūros atkūrimas ir sklaida / The Castle Festival: the Restoration and Promotion of the Culture of the Vilnius’ Court of the Grand Duchy of Lithuania“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 259–269.

37. Striška G. „Langų stiklai pagal Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų duomenis / Window Glass According to the Records of Archaeological Investigations of Vilnius’ Lower Castle“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 61–72.

38. Striškienė Ė. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų grindų danga pagal archeologinių tyrimų duomenis / Floor Covering in the Palace of the Grand Dukes of Lithuania According to Archaeological Investigations“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience.

Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 73–84.

39. Striškienė Ė. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rinkiniai“, in: Lietuvos muziejai, 2009, Nr. 3, p. 39–41.

40. Verbiejūtė B. „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, bendraaut. V. Domarkas, in: Lietuvos muziejai, 2009, Nr. 3, p. 23–25.

41. Verbiejūtė B., Uzorka M. „Janas Mateika – garsus romantizmo atstovas“, in: Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, katalogo sudarytojai ir tekstų autoriai B. Verbiejūtė, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 11 (vertimas į anglų k. p. 13, į lenkų k. p. 15).

142

42. Verbiejūtė B., Uzorka M. „Jano Mateikos paveikslas Liublino unija Vilniuje“, in: Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, katalogo sudarytojai ir tekstų autoriai B. Verbiejūtė, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 10 (vertimas į anglų k. p. 12, į lenkų k. p. 14).

43. Verbiejūtė B., Uzorka M. „Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ pavaizduoti asmenys ir objektai“, in: Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, katalogo sudarytojai ir tekstų autoriai B. Verbiejūtė, M. Uzorka, Vilnius, 2009, p. 18–21 (vertimas į anglų k. p. 22–24, į lenkų k. p. 25–27).

44. Verbiejūtė B., Uzorka M. „Liublino unija: idėja ir tęstinumas. Tarptautiniai renginiai Lietuvos ir Lenkijos valstybės sutarties 440 metų sukakčiai paminėti“, in: Lietuvos muziejai, 2009, Nr. 4, p. 10–12.

2010 m.

45. Abramauskienė R. „Židiniai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 136–139.

46. Avižinis D. „Akademiko Algimanto Miškinio dovanos Valdovų rūmams“, in: Literatūra ir menas, 2010 07 16, Nr. 29 (3293), p. 10.

47. Avižinis D. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytos ir dovanotos vertybės / Valuable Acquisitions for the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 93–113.

48. Blaževičius P. „Žaidimai ir žaislai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 305–311.

49. Bugys P. „Ginkluotė“, bendraaut. D. Burba, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 341–350.

50. Bugys P. „Sargyba“, bendraaut. D. Burba, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 354–355.

51. Dolinskas V. „Kazys Napaleonas Kitkauskas – Lietuvos architektūros paveldo tyrėjas ir metraštininkas“, in: Kazys Napaleonas Kitkauskas. Bibliografija 1968–2011 m., parengė I. Vaitekūnaitė, Vilnius, 2010, p. 3–7.

52. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 31–59.

53. Dolinskas V. „Odbudowa i urządzenie Pałacu Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie“, in: Niasvižski palac Radzivilau: gi-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

storyja, novyja dasledavani. Vopyt stvarenyja palacavych muzejnych ekspazicyj. Materialy 1-j mižnarodnaj nabukova-praktyčnaj kanferencyi (Niasviž, 20 kastryčnika 2009 goda), red. B. A. Stoliarčiuk, G. M. Kondacjeva, A. A. Fomčenkova, Niasviž, 2010, s. 207–215.

54. Dolinskas V. „Praeitis – ateičiai“, in: Santara, 2009 m. vasara, Nr. 60, p. 16–50.

55. Dolinskas V. „Valdovų rūmams deponuoti unikalūs XVI a. paveikslai“, in: Santara, 2010 m. vasara, Nr. 68, p. 80–84.

56. Dolinskas V. „Vilniaus katedra – karinių pergalių minėjimo ir įamžinimo vieta“, in: „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos / Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu / How this happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald“, sudarytojai / opracowanie / compilers V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2010, p. 87–99 (vertimas į lenkų k. p. 100, į anglų k. p. 101).

57. Dolinskas V. „Žalgirio atodangos“, bendraaut. R. Budrys, in: „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos / Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu / How this happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald“, sudarytojai / opracowanie / compilers V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2010, p. 14–15 (vertimas į lenkų k. p. 16­–17, į anglų k. p. 18–19).

58. Glemža L. „Audiencijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 273–280.

59. Glemža L. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų pilietinės savimonės raidos perpasakojimas“, in: Darbai ir dienos, Kaunas, 2010, Nr. 53, p. 269–271.

60. Glemža L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789–1792 metais, Kaunas, 2010, p. 264.

61. Glemža L. „Maistas“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 319–327.

62. Glemža L. „Medžioklė“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 329–334.

63. Glemža L. „Pilys“, bendraaut. V. Urbanavičius, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 13–25.

64. Glemža L. „Rezidencijos apleistis“, bendraaut.

D. Burba, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 45–49.

65. Glemža L. „Rūmai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 29-40.

66. Glemža L. „Rūmų teritorija XIX–XX amžiuje“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 61–65.

67. Glemža L. „Verslo sąlygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominėje visuomenėje“, in: Lietuvos verslo istorija, sudarytojas L. Gadeikis, Vilnius, 2010, p. 36–75.

68. Glemža L. „Vilniaus pilies įgula XVIII amžiaus antrojoje pusėje“, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 5, p. 146–167.

69. Glemža L. „Žirgynas“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 334–339.

V o l U M EN

I

70. Kaminskaitė I. „Asmens higiena“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 298–302.

71. Kaminskaitė I. „Indai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 311–319.

72. Ožalas E., Steponavičienė D. „Drenažas, kanalizacija, asenizacija“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 166–170.

73. Petuchovaitė G. „Poetinė kalbų polifonija“, in: Literatūra ir menas, 2010 12 17, Nr. 3311, p. 10.

74. Pukiene R. „A millennium history of pine growth fluctuations in the surroundings of Vilnius (Lithuania): Natural forcing versus human impact“, in: WorldDendro 2010. Abstracts of The 8th International Conference on Dendrochronology, June 13– 18, 2010, Rovaniemi, Finland, editors K. Mielikäinen, H. Mäkinen, Mauri Timonen, p. 351.

75. Puškorius A. „Apranga“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 281–294.

76. Steponavičienė D. „Muzika“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 251–259.

77. Steponavičienė D. „Sodai“, bendraaut. N. Kitkauskas, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 170–173.

78. Steponavičienė D. „Teatras ir opera“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 259–265.

79. Striška G. „Langai“, bendraaut. N. Kitkauskas, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 114–118.

80. Striška G. „XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio stiklo taurės ir jų restauravimas“, bendraaut. R. Bieliauskaitė-Mykolaitienė, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Vilnius, 2010, Nr. 13, p. 142–153.

81. Striškienė Ė. „Grindys“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 104–110.

82. Striškienė Ė. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai / Archaeological Finds at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle.

History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 75–91.

83. Verbiejūtė B. „Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“, bendraaut. E. Griciuvienė, in: Literatūra ir menas, 2010 07 02, Nr. 27 (3291), p. 10.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

143

M OKSLINIAI STRAI P SNIAI

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

145

Rūtilė Pukienė, Egidijus Ožalas

Medinės konstrukcijos p o Va l d o v ų r ū m ų pa m a ta i s

ĮVADAS Vieni didžiausių kompleksinių archeologinių tyrimų pastaraisiais dešimtmečiais vyko Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Ilgiau kaip dvidešimt metų trunkantys tyrinėjimai tapo mokykla kelioms archeologų kartoms ir kartu sėkmingo skirtingų mokslo šakų bendradarbiavimo pavyzdžiu. Jau pirmųjų metų archeologiniai tyrimai atskleidė, kad bene geriausi ankstyvosios Vilniaus Žemutinės pilies bei atskirų jos dalių raidos liudininkai yra įvairūs mediniai statiniai arba konstrukcijos.

Nuo pat pradžių buvo bandoma „prakalbinti medį“, siekiant išsiaiškinti jo gyvenamąjį laikotarpį, o svarbiausia – mirties datą. Buvo atlikti radiokarboniniai ir dendrochronologiniai tyrimai, o apibendrinta jų medžiaga sugulė į bendrą straipsnį1.

Naujas tyrimų etapas prasidėjo 2002–2003 m., Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ įkūrus modernią Dendrochronologijos laboratoriją. 2002–2010 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus iš aptiktų medinių statinių ir konstrukcijų buvo metodiškai imami medienos pavyzdžiai. Po kelerių intensyvaus darbo metų gauti rezultatai pranoko tyrėjų lūkesčius. Dendrochronologinės laboratorijos pateikti duomenys tapo vieni svarbiausių tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies užstatymo raidą2.

Per du dešimtmečius vykusius mokslinius Vilniaus Žemutinės pilies tyrimus sukaupta apie 3 000 vnt. medienos pavyzdžių kolekcija.

Tai medžiaga tolesniems Vilniaus Žemutinės pilies raidos ir užstatymo tyrimams atlikti.

Dar 1989 m. buvo išsiaiškinta, kad dalis Valdovų rūmų pamatų pastatyta ant medinių rostverkų3. Atliekant tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vietoje, duomenys apie skirtingas medines konstrukcijas po Valdovų rūmų 1 Gaigalas A., Arslanov Ch., Kovaliuk N., Mažeika J., Pazdur A., Petrošius R., Pikšrytė-Pukienė R., Urbanavičius V., Zaiceva G. „Lietuvos senųjų pilių viduramžių medžio radinių pavyzdžių radiokarboninis datavimas ir dendrochronologija“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, t. 4, Vilnius, 1999.

2 Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos dendrochronologiniai tyrimai / Dendrochronological Investigations on the Development of Vilnius’ Lower Castle Site“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 86–96.

3 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, t. 2, Vilnius, 1991, p. 47.

146

pamatais pasipildydavo beveik kasmet. Pirmas bandymas detaliau aprašyti ir surūšiuoti po pamatais rastus medinius rostverkus atsispindėjo Egidijaus Ožalo pranešime, skaitytame 1998 m. Klaipėdoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Naujausi Lietuvos pilių tyrinėjimų rezultatai“4. Paaiškėjo, kad šias konstrukcijas galima suskirstyti pagal tipologinius požymius, taip pat ir chronologiškai. Tačiau tikėtasi, kad ateityje pavyks ne pagal skirtingo laikotarpio mūrus medinius rostverkus atskirti, o mūrus datuoti remiantis medinių konstrukcijų dendrochronologiniais tyrimais.

1998 m. buvo išskirtos tik trys medinių rostverkų grupės5, o vėlesni tyrimai leido išskirti dar keturias medinių konstrukcijų po mūriniais pamatais grupes. Šie septyni medinio rostverko tipai atspindi įvairius statybos laikotarpius bei liudija apie skirtingus meistrus ir jų naudotus įrankius.

Iš XVIII a. planų buvo žinoma, kad Valdovų rūmus sudarė keturi korpusai, supantys keturkampį kiemą. Pirmiausia buvo pastatyti L formos gotikiniai rūmai, apimantys didžiąją dalį pietinio ir rytinio korpusų. Vėliau pristatyti vakarinis ir šiaurinis rūmų korpusai, o kompleksas buvo užbaigtas pastačius šiaurinio korpuso priestatą (1 il.).

Kad Valdovų rūmai statyti ne tuščioje vietoje, buvo žinoma jau po 1964 m. Adolfo Tautavičiaus vykdytų archeologinių tyrimų6. Prieš statant rūmus buvo griaunami ankstesni XIII a. pab.–XV a. vid. mūriniai statiniai. Kai kurie mūrai buvo tik apgriauti, o jų dalys įkomponuotos į naujus statinius. Ant senųjų mūrų liekanų pastatyta didžioji dalis rūmų pietinio korpuso, vakarinio korpuso dalis tarp K ir I rūsių bei šiaurės vakariniame rūmų kampe M rūsyje ir N patalpoje (2 il.).

Po dalimi šių į rūmus įkomponuotų mūrų buvo mediniai rostverkai. Todėl pačios ankstyviausios medinės konstrukcijos, rastos po pamatais tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją, 50–180 metų senesnės negu patys Valdovų rūmai.

Medinės konstrukcijos po pamatais buvo įrengiamos ir rūmų statybos metu, visais jų statybos etapais, jeigu to reikėjo dėl pamato klojimo vietoje esančio grunto ypatybių. Daugiausia jų randama po mūrais, kurie, plečiant rūmus, buvo statomi žemėjančiuose kalno kyšulio šlaituose ir kitose nestabilaus grunto vietose (2 il.).

4 Ožalas E. „Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų medinės konstrukcijos“, in: Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 173–181.

5 Ibid., p. 180.

6 Tautavičius A., Mulevičienė I. Per Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją 1964 m. birželio 22–rugsėjo 9 d. kastos šiluminės trasos archeologinių stebėjimų duomenys, Vilnius, 1965, in: LII RS, f. 1, b. 227.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos (Valdovų rūmų) schema, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Plan of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

147

2. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos mūrinių statinių schema, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Plan showing the brick buildings on the territory of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

148

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

3. Skirtingų objektų medienos rievių serijų sinchronizavimo ir ilgalaikės chronologijos sudarymo principinė schema, Mantvido Mieliausko brėžinys Tree ring series synchronization and longterm chronology for different kinds of wooden objects diagram, drawn by Mantvidas Mieliauskas

DENDROCHRONOLOGINIS MEDIENOS TYRIMO METODAS Dendrochronologinis metodas remiasi sluoksninės medienos sandaros – metinių rievių struktūros – tyrimais. Kadangi šie sluoksniai gali būti išskiriami pamečiui ir jų susiformavimas priskirtas konkretiems kalendoriniams metams, medienos, kaip medžiagos, datavimo tikslumas siekia vienerius metus. Dendrochronologinio datavimo pagrindas – metinių rievių serijų iš skirtingų medžių sinchronizavimas, tai yra tų pačių metų rievių identifikavimas skirtingų medžių medienoje (3 il.). Absoliučios datos gaunamos medienos gaminio rievių seriją sinchronizavus su datuota standartine tos pačios rūšies medžio rievių pločių chronologija (skale). Kartu jau datuotų gaminių rievių serijos pratęsia ir papildo turimas chronologijas.

Medinių konstrukcijų pavyzdžiai (skersinės maždaug 10 cm storio nuopjovos) dendrochronologiniams tyrimams atlikti imti iš geriausiai išlikusių medinių elementų dalių, stengiantis išsaugoti kiek įmanoma daugiau išorinių (esančių prie žievės) rievių. Esant galimybei, iš vienos konstrukcijos buvo imama ne mažiau kaip 10 pavyzdžių. Siekiant išsaugoti drėgmę, nuopjovos supakuotos į oro nepraleidžiančius maišus. Įrengus saugyklą, supakuoti pavyzdžiai saugomi –6 °C temperatūroje.

Pavyzdžių tyrimas – metinių rievių pločių matavimas, duomenų apdorojimas ir rievių serijų sinchronizavimas (datavimas) – atliktas taikant įprastą dendrochronologijos metodiką7. Metinių

rievių pločių serijos matuotos 0,01 mm tikslumu, naudojant MBS9 stereomikroskopą (didinimas nuo 16 iki 56 kartų) ir Ian Tyers dendrochronologinių duomenų apdorojimo įrangą bei programą „Dendro“ (Jungtinė Karalystė). Prieš rievių matavimą medienos skerspjūvio paviršius preparuotas skutimosi peiliuku „Gillette“ išdrožiant maždaug 1 cm pločio matavimo takelius nuo medžio šerdies link požievio. Pavyzdžiai matuoti daugiausia dviem, nesant galimybės – viena kryptimi, kai kurie problemiški pavyzdžiai matuoti trimis kryptimis. Atskirais atvejais (pavyzdžiui, tiriant padrikai akytosios medienos tipui (diffuseporous – angl.) priskiriamus juodalksnius arba stipriai pajuodusią ąžuolo medieną) rievių ląstelinė struktūra buvo papildomai išryškinama kreidos milteliais. Vidutinė pavyzdžio serija apskaičiuota atlikus standartines atskirų krypčių serijų sinchronizavimo ir „iškrintančių“ rievių išaiškinimo procedūras.

Rievių serijų sinchronizavimas (tarpusavio datavimas) atliktas taikant statistinį ir vizualų metodą, slenkamuoju būdu lyginant serijas visose jų persidengimo pozicijose. Kaip statistinis panašumo kriterijus taikomas rievių pločių serijų koreliacijos koeficientas ir Stjudento t kriterijus, apskaičiuotas pagal M. G. L. Baillie, J. R. Pilcher8. Atliekant vizualų lyginimą naudojami pusiau logaritminiai rievių pločių serijų grafikai. Absoliučiam serijų datavimui ir datavimo patikrinimui atlikti panaudotos absoliučiai datuotos šalių kaimynių (Latvijos, Lenkijos, Švedijos), šalių, importavusių medieną iš Baltijos kraštų (Jungtinė Karalystė), ir Vilniaus statinių rievių chronologijos.

7 Baillie M. G. L. Tree-ring dating and archaeology, London, Canbera, 1982, p. 274; Methods of dendrochronology: applications in the environmental science, ed. by E. R. Cook, L. A. Kairiukstis, Netherlands, 1989, p. 394; Pukienė R. „Potential of dendrochronological dating of wooden artefacts“, in: Synthesis of art and science in conservation: trends and achievements, ed. by J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 145–150.

8 Baillie M. G. L., Pilcher J. R. „A simple cross-dating program for tree-ring research“, in: Tree-Ring Buletin, 1973, no. 33, p. 7–14.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

149

RŪMŲ PAMATŲ MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ TIPOLOGIJA Pirmas tipas

4. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vartų patalpos R pietinės sienos vakarinės dalies pamato liekanų išklotinė: 1 – patalpos R pietinės sienos pamatas; 2 – kampinis pamato pastorinimas (kontraforsas); 3 – žemiau šios linijos – M25 sienos mūras; 4 – XV a. pr. medinė konstrukcija; 5 – medinis rostverkas po M25 sienos mūru, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Drawing of the remains of the western part of the foundation of the south wall of the palace gate’s room R: 1 – foundation of the south wall of room R; 2 – corner foundation abutment; 3 – below this line is the M25 brick wall; 4 – wooden construct from the beginning of the 15th century; 5 – wooden grillage under brick wall M25, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Ilgametis Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų tyrinėtojas architektas Napaleonas Kitkauskas savo knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ XIII–XV a. pilies statinius skirsto į keturis etapus9. Po rūmų pietinio korpuso pietine siena rasti bent dviejų laikotarpių ankstyvosios pilies mūrų fragmentai. Antrajam statybos etapui priklausytų M13 gynybinė siena su M4A, M5, M10 ir M11 kontraforsais. Trečiajam statybos etapui priskirta vakarinė tos pačios gynybinės sienos dalis M25 su M25A, M25B, M25C, M34, M35 kontraforsais bei M36 vartų bokštas. Medinės konstrukcijos rastos po antro ir trečio pilies statybų etapų mūrais, virš kurių iškilo rūmų E, F, G rūsiai ir R patalpa (4 il.).

Po išlikusiais šių mūrų pamatais buvo rasti konstrukcijos požiūriu identiški mediniai rostverkai. Medinį rostverką sudaro išilgai mūro paguldyti 15–20 cm skersmens pušiniai, apvalaus skerspjūvio bei tašyti stačiakampio skerspjūvio rąstai. Šie rąstai iš šonų sutvirtinti ąžuoliniais 1–1,2 m ilgio, 10 x 10, 10 x 15 cm skersmens kuoliukais, tarp kurių sudėti akmenys. Visa rostverkui panaudota mediena yra skelta arba tašyta, medienoje pjovimo žymių nerasta. Kadangi ankstyvųjų pilies sienų pamato plotis siekė apie 1,8 m, išilgai pamatų buvo suguldyta bent po tris rąstus. Po gynybinių sienų kontraforsais rasti mediniai rostverkai orientuoti ta pačia kryptimi kaip ir kontraforsai.

Dendrochronologiniam tyrimui ir datavimui atlikti buvo paimti medienos pavyzdžiai iš šio tipo konstrukcijų, esančių po M25 pamatu (5 il.), vartų bokšto M36 pamatu, ir iš šio pamato klojinio (6, 7, 8 il.). Rinkinį sudarė pavyzdžiai iš dviejų pušinių rąstų, pušinio pusrąsčio, ąžuolinio rąstelio ir dviejų ąžuolinių kuoliukų, paimtų iš rostverko po M25 siena R patalpos pietvakarių kvadrate. Taip pat pavyzdžiai iš dviejų ąžuolinių kuoliukų iš M36 rostverko bei trijų pušinių M36 pamato klojinio lentų nuopjovų. Dėl ypač sunkių tyrimo sąlygų (dideliame perkasos gylyje greitai kyla gruntinis vanduo, konstrukcijos yra giliai po storu akmenų pamatu) pačių M36 rostverko rąstų pavyzdžių paimti nebuvo galimybės.

Iš pušinių pavyzdžių absoliučiai datuoti horizontalus pusrąstis iš po M25 sienos ir visos trys M36 pamato klojinio lentos. M25 rostverko rąstai nedidelių matmenų (skersmuo nuo 15 iki 20 cm), turintys nedaug metų. Tik datuotasis pusrąstis turėjo daugiau kaip 100 metinių rievių. Pušinės M36 klojinio lentos skeltos iš brandžių medžių, jose buvo nuo 147 iki 217 metinių rievių. Dvi lentos išlikusios iki požievio. Lentų rievių serija sinchronizuota su 2004 m. sudaryta Vilniaus Žemutinės pilies pušies rievių chronologija ZP04PSC1, išorinė požievio rievė, t. y. paskutiniai medžio augimo metai, datuota 1326 metais10. Datuotos lentų rievių serijos pločių kaita panaši ne tik į kitų Vilniaus pilies konstrukcijų, bet ir į Rygos XIII a. pabaigos konstruk-

5. R patalpos išorė. Medinio rostverko po M25 sienos mūru ties rūmų pietvakariniu kampu vaizdas iš pietų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka

9 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 53–55.

Exterior of room R, wooden grillage under brick wall M25 near the southwest corner of the palace as seen from the south, photograph by Vytautas Abramauskas

10 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos II variantas, Vilnius, 2005, p. 8–13.

150

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

6. Vartų bokšto M36 rytinės sienos išklotinės dalis: 1 – klojinio lentos; 2 – medinis rostverkas po M36 siena, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys

8. Vartų bokšto M36 rytinės sienos apačioje rasto medinio rostverko ir klojinio lentų vaizdas iš rytų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka

Drawing of parts of the gate tower’s M36 east wall: 1 – wall support boards; 2 – wooden grillage under wall M36, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

View from the east of the wooden grillage and wall support boards under the gate tower’s M36 east wall, photograph by Vytautas Abramauskas

9. Datuotų vartų bokšto M36 pamato klojinio lentų ir pušinių konstrukcijų iš Söderkopingo (Švedija, autorius Thomas Bartholin) rievių pločių serijų sugretinimas, Rūtilės Pukienės brėžinys Comparison of tree ring widths from the dated gate tower’s M36 foundation wall support boards with those of pine constructions from Söderkoping, Sweden (courtesy of Thomas Bartholin), drawing by Rūtilė Pukienė

10. Ąžuolinio kuoliuko iš M25 mūro rostverko rievių serijos zp06-31 datavimas pagal Anglijos „baltiškojo“ ąžuolo chronologiją „Baltic1“ (autoriai Jennifer Hilliam ir Ian Tyers), Rūtilės Pukienės brėžinys 7. Vartų bokšto M36 rytinės sienos vaizdas iš rytų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka View from the east of the gate tower’s M36 east wall, photograph by Vytautas Abramauskas

V o l U M EN

I

Dating of a series of tree rings (zp06-31) from a small oak stake found in the grillage of brick wall M25 against the English “Baltic” oak chronology Baltic1 (courtesy of Jennifer Hilliam and Ian Tyers), drawing by Rūtilė Pukienė

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

151

cijos Truokšnių gatvėje (autorius Maris Zunde) bei Švedijos Söderkopingo (autorius Thomas Bartholin) rievių pločių serijas (9 il.).

Paskutinė pusrąsčio iš po M25 pamato rievė datuota 1324 metais11, t. y. dvejais metais anksčiau negu M36 pamato klojinio lentos, tačiau dvi išorinės pusrąsčio rievės gali būti neišlikusios.

Iš ąžuolinių pavyzdžių datuotas tik M25 rostverko rytinis kuoliukas zp06-31, turėjęs 75 rieves. Kiti kuoliukai daryti iš jaunesnių kaip 70 metų medžių. Datuoto kuoliuko paskutinė rievė užaugusi 1323 metais12, jo rievių serija datuota pagal Anglijoje sudarytą ąžuolo, importuoto iš Rytų Baltijos kraštų, chronologiją „Baltic1“ (10 il.).

Pavyzdys neturi išlikusio požievio, tačiau jo paskutinės rievės data artima pušinių pavyzdžių datai.

Artimos datos rodo, kad M36 klojinio lentos ir M25 rostverko konstrukcija yra to paties laiko. Tiksliausiai jų datą nurodo medienos pavyzdžiai, turintys išlikusią požievio rievę, tai yra M36 pamato klojinio lentos. Jų paskutinė rievė užaugusi 1326 m., taigi medžiai šioms pirmo tipo konstrukcijoms kirsti 1326–1327 m. žiemos laikotarpiu.

Antras tipas

11. Gotikinės rūmų dalies pietrytinis kampas. Rytinės sienos pamatų išklotinės dalis: 1 – kampinis pamato pastorinimas (kontraforsas); 2 – medinis rostverkas po rūmų pietrytiniu kampu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Southeast corner of the Gothic part of the palace; drawing of parts of the east wall’s foundation: 1 – corner foundation abutment; 2 – wooden grillage under the palace’s southeast corner, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Po dalimi XVI a. pr. statytų gotikinių Valdovų rūmų taip pat buvo rastas medinis rostverkas13. Medinis rostverkas rastas po C ir D rūsių pietine siena bei C rūsio rytine siena (11, 12, 13 il.). Medinį rostverką sudaro 10–35 cm skersmens ir 1,3–2,2 m ilgio poliai tašytais galais. Jie kalti į gruntą vienas šalia kito. Tarp polių tarpai 10–25 cm.

Virš šių polių kloti išilginiai ir skersiniai apie 10 x 20, 15 x 25 cm dydžio tašyti rąsteliai. Skersiniai rąsteliai nėra statmeni virš jų statytam pamatui. Sprendžiant iš išlinkusių jų galų, jie kloti kiek įstriži.

Taip pat neatsekta nė vieno rąsto, kurio galai būtų ir pamatų vidinėje, ir išorinėje pusėje. Kai kur panaudotos ir medinės tašytos trinkos. Virš polių rasti skersiniai ir išilginiai mediniai tašeliai galėjo būti sujungti tarpusavyje arba su poliais, bet jų išdėstymas po pamatais yra neaiškus. Jeigu šie rąstai ir buvo tarpusavyje sujungti, tai buvo netvarkinga, aiškios schemos neturinti konstrukcija. Dalies (aukštesnių) polių viršutinės dalys buvo apmūrytos statant pamatus.

Visi poliai, iš kurių 2006 m. buvo paimti mėginiai dendrochronologiniams tyrimams atlikti, pasirodė esantys iš juodalksnio14. Kadangi iki šiol su statybai naudota alksnių mediena nebuvo susidurta, iškilo problemų atliekant dendrochronologinį datavimą.

Juodalksniai priskiriami padrikai akytosios medienos tipui (diffuseporous – angl.), t. y. jų metinės rievės nėra ryškios ir atskiriamos tik atlikus kruopščią mikroskopinę analizę. Be to, juodalksnio mediena nebuvo taip plačiai naudojama statybose, kaip pušies, o jos gaminių patvarumas gerokai mažesnis. Todėl dendrochronologiniu aspektu juodalksnio dirbiniai retai tiriami, ir duomenų apie juodalks-

11 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. Patikslinta rievių pločių chronologija, Vilnius, 2006, p. 10–11.

12 Ibid.

12. Gotikinės rūmų dalies pietrytinis kampas. Medinio rostverko su virš jo išlikusia pamato dalimi vaizdas iš rytų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka Southeast corner of the Gothic part of the palace; view from the east of the wooden grillage and remains of part of the foundation above it, photograph by Vytautas Abramauskas

152

13 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, t. 3, Vilnius, 1995, p. 36.

14 Montvilaitė E., Ožalas E., Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2010, p. 31.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

nio rievių pločių kitimą per praėjusius amžius nei Lietuvoje, nei šalyse kaimynėse nebuvo. Valdovų rūmų pamatų juodalksnio poliai yra pirmoji Lietuvoje istorinė medžiaga šios medžio rūšies dendrochronologiniams tyrimams atlikti.

Pagal dendrochronologijos metodą ištyrus C rūsio pamatų juodalksnio rostverkus, nustatyta, kad naudoti jauni 26–54 metų amžiaus medžiai. Išanalizavus 11 pavyzdžių rievių serijas, tarpusavyje sinchronizuotos septynių juodalksnio pavyzdžių iš C rūsio rytinės sienos ir trijų pavyzdžių iš pietinės sienos pamatų rievių serijos. Visi pavyzdžiai turi išlikusią požievio rievę. Keturiuose pavyzdžiuose iš po rytinės sienos ir viename iš po pietinės sienos pradėjusi formuotis naujo augimo sezono rievė, kas rodo, kad šie alksniai kirsti maždaug gegužės mėnesį, kitais metais negu datuojama paskutinė pilna metinė rievė.

Rąstų iš po pietinio C rūsio pamato ir esančių palei rytinę rūsio sieną kirtimo metai sutampa. Iš C rūsio pavyzdžių sudaryta 54 metų vidutinė juodalksnio rievių serija.

Kaip minėta, absoliučiai datuotos juodalksnio rievių chronologijos nei Lietuvoje, nei geografiškai artimuose kraštuose nėra.

Datuojant C rūsio pamatą, buvo remiamasi rūmų W rūsio pamato juodalksnio polių ir pušinio klojinio rievių serijomis (žr. poskyrį „Penktas tipas“).

Atlikus C rūsio rostverko rievių serijų sinchronizaciją su W rūsio polių rievių serija, kurios paskutinės rievės sąlyginė data – 92 metai15, C rūsio pavyzdžių paskutinė pilna rievė datuota 61 sąlyginiais metais (14 il.)16. Pušinių W rūsio pamato klojinio pusrąsčių paskutinė rievė datuota 1542 m. su pradėjusia formuotis 1543 m. rieve, pušys kirstos 1543 m. pavasarį17. Darant prielaidą, kad tiek juodalksniai W rūsio poliams, tiek pušys šio rūsio klojiniui kirsti tais pačiais metais, 92 sąlyginiai metai atitiktų 1543 m., o 61 sąlyginiai metai – 1512 kalendorinius metus (15 il.). Kai kuriuose C rūsio rostverko rąstuose jau ryškėjo pradėjusi formuotis 62 metų rievė, taigi medžiai kirsti 62 sąlyginių metų augimo sezono pradžioje, kas atitiktų 1513 m. balandžio–gegužės mėnesį. Įvertinus tai, kad miško ruoša statyboms vykdavo ir ilgiau kaip vienerius metus, 92 sąlyginiai juodalksnio serijos metai gali atitikti ir 1542 (arba su mažesne tikimybe 1544) kalendorinius metus, o sąlyginių 62 metų pavasarį, kada kirsti medžiai C rūsio rostverkui, reikėtų datuoti 1512 (1514) m. pavasariu.

Trečias tipas Medinis rostverkas rastas ir po renesansine vakarinio bei šiaurinio rūmų korpusų dalimi. Pušiniai rąstai rasti po vakariniu K, L ir M rūsių pamatu, N, P patalpų ir M rūsio šiauriniu pamatu (16, 17, 18 il.), pertvarinėmis sienomis tarp M ir L (19, 20 il.) bei L ir K rūsių (21, 22 il.), taip pat po šiauriniu vakarinio korpuso priestatu18.

13. Gotikinės rūmų dalies pietinė siena D rūsio išorėje. Medinio rostverko su virš jo išlikusia pamato dalimi vaizdas iš pietų pusės, Kazimiero Vainoro nuotrauka Exterior southern wall of cellar D in the Gothic part of the palace; view from the south of the wooden grillage and remains of part of the foundation above it, photograph by Kazimieras Vainoras

14. Juodalksnio polių iš C rūsio (zp06-80, paskutinės pilnos rievės santykiniai metai – 61) ir W rūsio (zp06132, paskutinės rievės santykiniai metai – 92) rievių serijų sinchronizavimas.

Raide B pažymėta požievio rievė, Bs – vasarinė (nepilna) požievio rievė, Rūtilės Pukienės brėžinys Black alder pile from cellar C (zp06-80, relative date of last full tree ring – 61) and from cellar W (zp06132, relative date of last full tree ring – 92) ring series synchronization. The bark edge is designated by the letter “B”, the incomplete summer bark edge by the letters “Bs”, drawing by Rūtilė Pukienė

15 Žr. šio straipsnio poskyrį „Penktas tipas“.

16 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. Patikslinta rievių pločių chronologija, p. 12–15.

17 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai.

Medžių rievių chronologijos 2008 m. variantas, Vilnius, 2008, p. 27–29.

15. Juodalksnio rostverkų iš C ir W rūsių rievių serijos santykinių metų kalendorinis datavimas pagal absoliučiai datuotą W rūsio pušinių konstrukcijų rievių seriją, Rūtilės Pukienės brėžinys

18 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, t. 4, Vilnius, 1999, p. 62, 82, pav. 45, 48–49, 56, 79, 82–83.

Calendar dating of ring series from the black alder grillage found in cellars C and W against the absolute dating of the pine ring series from cellar W, drawing by Rūtilė Pukienė

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

153

16. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso M rūsio išorė. Šiaurinės sienos išklotinė: 1 – mūrinis pamatas; 2 – dvigubas medinis rostverkas, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Renaissance part of the palace – northwest wing’s M cellar exterior; drawing of the north wall: 1 – brick foundation; 2 – double wooden grillage, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Po pamatu rastą konstrukciją sudaro trys eilės išilgai pamatų paguldytų 30–40 cm skersmens rąstų, tarpusavyje sujungtų skersai sienos suguldytais tokio paties skersmens rąstais. Pušiniai nužievinti rąstai tarpusavyje sujungti padarius išpjovas iki rąsto vidurio bei suleidus rąstus. Po M rūsio šiaurine siena ši konstrukcija yra netgi sudvigubinta. Vienas rąstų sluoksnis sudėtas ant kito, o tarpai tarp rąstų (bent jau ties sienos išore) užpildyti plytų mūru. Ši konstrukcija iš kitų išsiskiria labai aiškia tvarka bei preciziškai suleistais rąstais.

Po dalimi šiaurinio korpuso šiaurinės sienos rostverko 1996 m. buvo rasta ir pušinių polių. Tačiau iš šių polių medienos pavyzdžių paimti nepavyko, todėl yra neaišku, ar šie poliai sietini su renesansinio korpuso statyba, ar su ankstesnių statybų etapu.

Dendrochronologinei analizei atlikti paimti trijų rąstų pavyzdžiai iš po M rūsio pietrytinio kampo pietinės sienos ir du pušinių rąstų pavyzdžiai iš medinio rostverko po siena tarp K ir L rūsių.

Visų M rūsio pietinės sienos rostverko rąstų rievių serijos (rąstai turėjo nuo 152 iki 157 metinių rievių) datuotos tarpusavyje. Vidutinė jų rievių serija ZP04MRC1 labai patikimai (statistinis kriterijus t = 10,08) sinchronizuota su Rygos gynybinio pylimo chronologija RyPiSy1 (autorius Maris Zunde), o paskutinė rąstų rievė datuota 1552 m. (23 il.). Visi trys rąstai turi požievinę visiškai susiformavusią rievę, taigi medžiai pamato rostverkui yra kirsti 1552 m. rudenį–1553 m. pavasarį19.

Abu rąstai iš medinio rostverko po siena tarp K ir L rūsių taip pat turėjo daugiau kaip 150 metinių rievių. Vieno rąsto mediena išlikusi beveik iki požievio, antrojo paviršius labiau suiręs.

Abiejų rąstų rievių serijos sinchronizuotos tarpusavyje. Iš jų sudaryta 164 metų vidutinė rievių serija ZP08LRC1 labai patikimai (t = 11,92) sinchronizuota su M rūsio pietinės sienos rostverko vidutine rievių serija ZP04MRC1 (24 il.). Labiau suirusio rąsto paskutinė išlikusi rievė datuota 1542 m., geriau išlikusiojo – 1548 metais20. Ši data, pridėjus kelias suirusias išorines rieves, susieja šiuos rąstus su M rūsio pietinės sienos rostverku. Galima teigti, kad abu rostverkai yra tuo pačiu laiku statytos konstrukcijos, joms rąstai kirsti 1552–1553 m. rudens–pavasario laikotarpiu.

Ketvirtas tipas

17. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso M rūsio išorė. Dvigubas medinis rostverkas po pamatu, Vytauto Abramausko nuotrauka

Po XVI a. antros pusės–XVII a. pradžios pietinio korpuso rytiniu priestatu, didžiąja laiptine, buvo rastas ketvirto tipo medinis rostverkas21. Rostverkas atkastas iš vakarinės22 ir rytinės23 priestato pusių. Priestato pamato dydis 6,5 x 4 m. Po juo rastas medinis rostverkas, kurį sudaro į gruntą vienas prie kito sukalti

Renaissance part of the palace – northwest wing’s M cellar exterior; double wooden grillage under the brick foundation, photograph by Vytautas Abramauskas 19 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos I variantas, Vilnius, 2004, p. 9.

20 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. Medžių rievių chronologijos 2008 m. variantas, p. 30–31.

21 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais, Vilnius, 1993, in: LII RS, f. 1, b. 2021a, p. 51.

22 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, t. 3, p. 110, pav. 107–110.

23 Ibid., p. 110, pav. 91.

154

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

18. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso M rūsio išorė. Medinis rostverkas po rūmų šiaurės rytinio kampo pamato pastorinimu (kontraforsu), Vytauto Abramausko nuotrauka

20. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso L rūsys. Medinio rostverko po siena tarp M ir L rūsių vaizdas iš šiaurės pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka

Renaissance part of the palace – northwest wing’s M cellar exterior; wooden grillage under the palace’s northeast corner’s foundation abutment, photograph by Vytautas Abramauskas

Renaissance part of the palace – northwest wing’s cellar L; view from the north of the wooden grillage under the wall between cellars M and L, photograph by Vytautas Abramauskas

21. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso sienos tarp L ir M rūsių skerspjūvis: 1 – išlikęs sienos pamatas tarp L ir M rūsių; 2 – M rūsio I akmenų grindinys; 3 – M rūsio II akmenų grindinys; 4 – L rūsio I akmenų grindinys; 5 – medinis rostverkas po pamatu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys

19. Rūmų vakarų korpuso vakarinė sienos dalis ties K ir L rūsių sandūra: 1 – siūlė tarp K ir L rūsių; 2 – L rūsio pamatas; 3 – K rūsio pamatas; 4 – medinis rostverkas po L rūsio pamatu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys

Renaissance part of the palace – cross section of the northwest wing’s wall between cellars L and M: 1 – extant wall foundation between cellars L and M; 2 – M cellar’s first stone pavement; 3 – M cellar’s second stone pavement; 4 – L cellar’s first stone pavement; 5 – wooden grillage under the stone foundation, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Drawing of part of the palace’s west wing’s western wall near the junction of cellars K and L: 1 – seam between cellars K and L; 2 – L cellar’s foundation; 3 – K cellar’s foundation; 4 – wooden grillage under the foundation of cellar L, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

155

15–18 cm skersmens poliai, virš kurių paklotos dvi rąstų eilės (25, 26 il.). Viena rytų ir vakarų, kita – šiaurės ir pietų kryptimi. Rąstų skersmuo apie 15–20 cm. Šiaurės ir pietų kryptimi klotų rąstų ilgis apie 3,2–3,4 m. Visi rąstai pušiniai, nutašytais galais24.

Dendrochronologinei analizei atlikti paimti šešių rąstų pavyzdžiai. Tačiau paaiškėjo, kad rostverkui naudotos labai jaunos pušys su plačiomis rievėmis. Rąstai išlikę iki požievio, bet juose tebuvo nuo 32 iki 50 metinių rievių. Todėl šio medinio rostverko pavyzdžių iki šiol datuoti nepavyko.

Pirmi keturi medinio rostverko tipai yra pakankamai sudėtingos konstrukcijos, o likę trys – gana paprasti.

Penktas tipas (polinis)

22. Rūmų renesansinio šiaurės vakarų korpuso M rūsys. Medinio rostverko po siena tarp L ir M rūsių vaizdas iš šiaurės pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka Renaissance part of the palace – northwest wing’s cellar M; view from the north of the wooden grillage under the wall between cellars L and M, photograph by Vytautas Abramauskas

23. M rūsio pietrytinio kampo rąstų iš po pietinės sienos rievių serijos ZP04MRC1 datavimas pagal Rygos XIV–XVI a. pušies rievių chronologiją RyPiSy1 (autorius Maris Zunde), Rūtilės Pukienės brėžinys Dating of the ring series ZP04MRC1 from the timbers found under the south wall in the southeastern corner of cellar M against the Riga XIV–XVI century pine ring chronology RyPiSy1 (courtesy of Maris Zunde), drawing by Rūtilė Pukienė

24. Rostverko tarp K ir L rūsių rąstų rievių serijos ZP08LRC1 ir M rūsio rostverko serijos ZP04MRC1 sugretinimas rodo tą pačią medienos kilmės vietą ir tą patį konstrukcijų statybos laiką, Rūtilės Pukienės brėžinys Comparison of the ring series ZP08LRC1 from the timbers found in the grillage between cellars K and L with the ring series ZP04MRC1 from the M cellar grillage shows that the wood had the same place of origin and was used in construction during the same time, drawing by Rūtilė Pukienė

156

Po rūmų vidinio kiemo pietrytiniame kampe stovinčia laiptine buvo atkasti pušiniai poliai. Poliai kalti vienas prie kito, jų skersmuo apie 20–25 cm, o ilgis siekė apie 1,5 m25. Nusmailintas polio galas įkaltas į įžemį. Pamatas remiasi į buką polio galą (27 il.).

Iš šios laiptinės polių dendrochronologinei analizei atlikti gauta 12 pušies pavyzdžių. Dauguma jų turėjo labai plačias rieves (kai kurių plotis siekia 1,1 cm), šešių polių rievių skaičius neviršijo 22. Visi pavyzdžiai buvo su išlikusia požievio rieve.

Nepaisant mažo rievių skaičiaus, labai panaši daugumos pavyzdžių rievių pločių kaita leido tarpusavyje sinchronizuoti jų rievių serijas. Nustatyta, kad visi poliai, išskyrus zp03P11, kirsti tais pačiais metais. Polio zp03P11, daryto iš brandesnės pušies, turėjusios 83 metines rieves, rievių kaita labiau skiriasi nuo kitų polių, jo kirtimo data vieneriais metais ankstesnė. Tai gali rodyti, jog dalis medienos (galbūt dėl statybinės medienos trūkumo) ruošta atokesniuose miškuose, jai transportuoti į statybos vietą (dažniausiai plukdyti) reikėjo papildomo laiko.

Geriausias statistinis ir vizualus panašumas tarp laiptinės polių rievių serijų ir datuotų Vilniaus bei Rygos chronologijų nustatytas, datuojant paskutinę laiptinės polių rievę 1552 metais26. Taigi su didžiausia tikimybe galima teigti, kad rąstai, išskyrus ZP03P11m, yra kirsti 1552 m. rudenį–1553 m. pavasarį, o pastarasis – vieneriais metais anksčiau, t. y. 1551 m. rudenį–1552 m. pavasarį.

Poliniam tipui priskiriamas ir rostverkas, rastas po renesansine rytinio korpuso dalimi. Čia taip pat rasti vienas prie kito sukalti juodalksnio poliai, virš kurių kilo pamatas (28, 29 il.). Be polių, W rūsio šiaurės rytiniame kampe pamato apačioje rastas ir klojinys iš pušinių pusrąsčių (30 il.). Palei sieną paguldytų pušinių rąstų (pjautų?) matmenys apie 15 x 20, 20 x 20 cm. Dalis jų gali būti panaudota antrą kartą.

Juodalksnio polių ilgis ir dydžiai po skirtingomis pamato dalimis smarkiai skyrėsi. Po W rūsio rytine ir pietine siena poliai siekė 1,6–2,0 m ilgio ir 13–30 cm skersmens. Po W rūsio šiaurės rytiniu 24 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004, in: LII RS, f. 1, b. 4251–4255, t. 1, p. 31.

25 Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003, in: LII RS, f. 1, b. 4018, p. 24.

26 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos II variantas, p. 14–17.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

26. Rūmų pietinio korpuso rytinio priestato rytinė pusė. Medinio rostverko po priestato pamatu vaizdas iš pietryčių pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka The palace’s south wing annex’s eastern side; view from the southeast of the wooden grillage under the foundation, photograph by Vytautas Abramauskas

25. Rūmų pietinio korpuso rytinio priestato rytinės sienos išklotinė: 1 – rūmų pietinio korpuso pietinė siena; 2 – pietinio korpuso rytinis priestatas; 3 – medinis rostverkas po pamatu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Drawing of the palace’s south wing’s east annex’s eastern wall: 1 – palace’s south wing’s south wall; 2 – south wing’s east annex; 3 – wooden grillage under the foundation, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

28. Rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis. Rūsio U šiaurinės sienos išklotinė: 1 – užmūrytas pirminis įėjimas į rūsį; 2 – XIX–XX a. sandūroje įrengtas naujasis įėjimas į rūsį; 3 – XX a.

7-ajame dešimtmetyje sienoje išmušta skylė centrinio šildymo sistemos vamzdžiams, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Northern part of the palace’s east wing; drawing of cellar U’s north wall: 1 – walled-up first entrance into the cellar; 2 – new entrance into the cellar, which was built at the end of the 19th and the beginning of the 20th century; 3 – hole made in the wall in the 1960s for the central heating system’s pipes, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

27. Rūmų vidinio kiemo laiptinės pamatas. Medinių polių po vakariniu pamato kraštu vaizdas iš vakarų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka The palace’s inner courtyard staircase’s foundation; view from the west of the wooden piles underneath the edge of the west wall’s foundation, photograph by Vytautas Abramauskas

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

157

29. Rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis. Rūsio W šiaurinės sienos ir medinio rostverko vaizdas iš pietų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka Northern part of the palace’s east wing; view from the south of cellar W’s north wall and wooden grillage, photograph by Vytautas Abramauskas

30. Rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis. Rūsio W šiaurės rytų kampas. Medinis rostverko ir klojinio lentų vaizdas iš vakarų pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka Northern part of the palace’s east wing; cellar W’s northeast corner – view from the west of the wooden grillage and wall support boards, photograph by Vytautas Abramauskas

galu bei po U rūsio pamatais kalti 2,1–2,5 m ilgio ir 20–40 cm skersmens poliai. Po priestato kampais sukaltų polių ilgis siekė net 3 m27.

Dendrochronologiškai ištirtos 9 juodalksnio polių palei vidinę rytinio korpuso W rūsio sieną ir iš po šiaurrytinio jo kampo bei 9 pušinių pamato klojinio pusrąsčių metinių rievių serijos. Visi juodalksnio poliai turi išlikusią požievio rievę (dalis jų – ir žievę). Vienos grupės (daugiausia plonesnieji) poliai daryti iš maždaug 45 metų amžiaus medžių, dauguma storųjų polių daryti iš senesnių, 70–90 metų amžiaus juodalksnių, turinčių labai panašią rievių pločių kaitą.

Iš tarpusavyje sinchronizuotų juodalksnio rostverkų metinių rievių serijų sudaryta 106 metų amžiaus juodalksnio chronologija, kurios paskutinė pilnai susiformavusi rievė pagal 2004 m. III oficinos rostverko juodalksnio rievių chronologiją28 datuota 92 santykiniais metais29. Kai kurių polių iš po vidinės W rūsio sienos bei iš po šiaurrytinio kampo paskutinė rievė susiformavusi vieneriais metais anksčiau (santykiniai 91 metai), tačiau jame pradėjusi formuotis 92 metų rievė, kas rodo, kad medžiai kirsti santykinių 92 metų augimo sezono pradžioje – balandžio–gegužės mėnesį. Kiti W rūsio šiaurrytinio kampo poliai, daryti iš jaunesnių medžių, turinčių apie 45 metus, turi pilnai susiformavusią 92 metų rievę. Jie yra kirsti santykinių 92 metų rudenį–93 metų pavasarį.

Pušiniai W rūsio pamato klojinio pusrąsčiai ruošti (pjauti?) iš pakankamai jaunų pušų su plačiomis rievėmis ir turėjo nuo 59 iki 85 metinių rievių. Penki pusrąsčiai išlikę iki požievio, trys iš jų, be paskutinės pilnos rievės, dar turėjo pradėjusios formuotis naujų metų rievės fragmentų, kas rodo, kad medžiai kirsti vegetacijos sezono pradžioje.

Iš viso tarpusavyje sinchronizuotos 6 pavyzdžių rievių pločių serijos. Iš jų sudaryta 85 metų amžiaus vidutinė W rūsio klojinio rievių chronologija. Paskutinė pilnai susiformavusi pušinės pamato klojinio konstrukcijos rievė datuota 1542 m., tačiau dalis medžių turėjo pradėjusios formuotis 1543 m. rievės fragmentų (31 il.). Tai rodo, kad medžiai kirsti 1543 m. pavasarį (balandžio–gegužės mėnesiais)30.

Kaip minėta poskyryje „Antras tipas“, darant prielaidą, kad tiek juodalksniai W rūsio poliams, tiek pušys šio rūsio pamato klojiniui kirsti tais pačiais metais, 92 sąlyginiai juodalksnio rievių serijos metai atitiktų 1543 m., o medžių kirtimą rostverkui reikėtų datuoti nuo 1543 m. pavasario (balandžio–gegužės mėnesių) iki 1543–1544 m. žiemos sezono pabaigos. Įvertinus galimybę, kad pušiniai klojiniai ruošti sezonu vėliau, negu paskutiniai juodalksnio poliai, 1543-ieji kalendoriniai metai atitiktų sąlyginius 93 metus, o juodalksnių kirtimą reikėtų datuoti nuo 1542 m. (sąlyginiai 92 m.) balandžio–gegužės mėnesių iki 1542–1543 m. žiemos sezono.

Taip pat tik poliai po mūru rasti ir į pietus nuo M4A ir M5 mūrų. Šių ankstyvosios gynybinės sienos kontraforsų liekanos, jau 27 Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. LDK Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, t. 1, Vilnius, 2008, p. 29–30.

28 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos II variantas, p. 14–17.

31. Pušinio W rūsio pamato klojinio rievių serijos ZPWRisC2 datavimas pagal rostverko tarp K ir L rūsių rievių seriją ZP08LRC1, Rūtilės Pukienės brėžinys

29 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. Patikslinta rievių pločių chronologija, p. 12–15.

Dating of ring series ZPWRisC2 from the pine boards in the foundation of cellar W against the ring series ZP08LRC1 from the grillage between cellars K and L, drawing by Rūtilė Pukienė

30 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. Medžių rievių chronologijos 2008 m. variantas, p. 30–31.

158

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

pastačius rūmus, buvo panaudotos kaip rūmų pietinės sienos kontraforsų pamatas. Kadangi naujieji kontraforsai buvo didesni už prieš tai buvusiuosius, į pietus nuo jų buvo sukalta po kelis polius, į kuriuos ir rėmėsi pamato pietinis galas31. Šių 1992 m. atkastų polių pavyzdžiai neišliko, todėl jų datavimas yra neaiškus. Šeštas tipas (mišrus) Po rūmų šiaurinio korpuso šiaurės rytiniu kontraforsu P11 taip pat aptikta XVI a. antros pusės–XVII a. pradžios medinių konstrukcijų (32, 33, 34 il.). Buvo atkasti keli mediniai tašyti 20–25 cm skersmens poliai. Be jų, po mūru rastas ir paguldytas apie 35 cm skersmens rąstas. Tačiau šio mišraus tipo medinio rostverko dalys viena su kita nesijungia ir nesudaro taisyklingos konstrukcijos.

Iš skirtingais metais atkasto medinio rostverko buvo paimti keli pavyzdžiai dendrochronologiniams tyrimams atlikti. Tačiau šių kelių pušinių rąstų datuoti nepavyko.

Septintas tipas (išilginių rąstų) Po XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios šiaurinio korpuso rytinio priestato rytine siena 2008 m. buvo atkastas vienas keturkampio skerspjūvio rąstas (35, 36 il.). Rąstas pjautas, 3,6 m ilgio. Jo šiaurinė pusė apie 25 cm pločio.

Kadangi rąstas buvo labai sunykęs, iš jo dendrochronologiniams tyrimams atlikti pavyzdys nebuvo paimtas.

32. Rūmų šiaurinio korpuso ir šiaurinio priestato sandūra. Šiaurinio korpuso priestato rytinės sienos išklotinės dalis: 1 – siūlė tarp P11 ir P13 mūrų; 2 – medinis rostverkas po P11 pamatu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Junction of the palace’s north wing and north annex; drawing of parts of the north annex’s east wall: 1 – seam between the walls P11 and P13; 2 – wooden grillage underneath the foundation of wall P11, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

31 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, t. 3, p. 111–114, pav. 62, 84–90.

33. Rūmų šiaurinio korpuso ir šiaurinio priestato rytinės sienos sandūros vaizdas iš rytų pusės, Gintauto Striškos nuotrauka View from the east of the junction of the palace’s north wing and north annex’s east wall, photograph by Gintautas Striška

V o l U M EN

I

34. Medinio rostverko po P11 mūru vaizdas iš rytų pusės, Gintauto Striškos nuotrauka View from the east of the wooden grillage under wall P11, photograph by Gintautas Striška

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

159

IŠVADOS

35. Rūmų šiaurinio korpuso rytinio priestato rytinės sienos išklotinė: 1 – priestato pamatas; 2 – medinis rąstas po pamatu, Rasos Abramauskienės ir Egidijaus Ožalo brėžinys Drawing of the east wall of the palace’s north wing’s east annex: 1 – annex foundation; 2 – wooden timber underneath the foundation, drawing by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

• Visais Valdovų rūmų statybos laikotarpiais dėl ypatingų gamtinių sąlygų mūrinių statinių statytojai turėjo po pamatais naudoti medines konstrukcijas.

• Po pamatais naudotos 7 tipų medinės konstrukcijos.

Dauguma jų pavyzdžių buvo dendrochronologiškai datuoti bei padėjo patikslinti Valdovų rūmų raidą.

• XIV–XV a. Vilniaus Žemutinės pilies statiniams būdingas pirmo tipo medinis rostverkas. Jį sudaro išilgai sienos guldytos 2 arba 3 medinių rąstų eilės, iš šonų sutvirtintos mediniais kuoliukais. Šis statybos etapas prasidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais – apie 1326–1327 m.

• XVI a. pirmame ketvirtyje, Žygimanto Senojo valdymo laikais, statant gotikinę Valdovų rūmų dalį (1512–1514), naudotas antro tipo medinis rostverkas. Medinį rostverką sudaro į žemę sukalti įvairaus ilgio poliai, virš kurių išilgai ir skersai sienos guldyti netvarkingai tarpusavyje sujungti rąstai.

• XVI a. viduryje statant renesansinę Valdovų rūmų dalį, naudoti trečio (1552–1553) ir penkto (1543, 1553) tipo mediniai rostverkai. Trečio tipo medinį rostverką sudaro labai aiškia tvarka ir preciziškai suleistais rąstais pasižyminti konstrukcija – trys eilės išilgai pamatų paguldytų rąstų, tarpusavyje sujungtų skersai sienos suguldytais tokio paties skersmens rąstais. Pušiniai rąstai tarpusavyje sujungti padarius išpjovas iki rąsto vidurio ir suleidus rąstus. Penkto tipo medinį rostverką (polinį) sudaro po mūrais sukalti įvairaus ilgio poliai.

• XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje po statiniais naudoti ketvirto, šešto ir septinto tipo mediniai rostverkai. Ketvirto tipo medinį rostverką sudaro į žemę sukalti poliai, virš kurių suguldytos dvi rąstų eilės: viena išilgai, kita skersai pamato. Šeštą rostverko tipą (mišrųjį) sudaro išilgai ir skersai pamato suguldyti rąstai. Septintą rostverko tipą (išilginių rąstų) sudaro išilgai pamato suguldyti rąstai.

36. Rūmų šiaurinio korpuso rytinio priestato rytinės sienos vaizdas iš pietryčių pusės, Vytauto Abramausko nuotrauka View from the southeast of the east wall of the palace’s north wing’s east annex, photograph by Vytautas Abramauskas

160

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Egidijus Ožalas, Rūtilė Pukienė

W o o d e n C o n s t r uc t i o n s u n d e r t h e F o u n d a t i o n s o f t h e Pa l a c e o f t h e Grand Dukes of Lithuania

Abstract One of the largest comprehensive archaeological investigations of the past few decades took place on the grounds of Vilnius Lower Castle. This research, conducted over more than 20 years, is a successful example of cooperation between different branches of the sciences and humanities. During the first years of the project, it became clear that the best witnesses of the early development of Vilnius Lower Castle and its discrete parts were various wooden constructions. During 2002-2003, a modern Dendrochronological Laboratory was established in the Castle Research Center Lietuvos pilys. Wood samples were systematically taken for dendrochronological analysis from all wooden objects and constructions found during 2002–2010.

Due to the high groundwater level, builders of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania throughout various periods needed to use wooden constructions of different sorts underneath the brick and stone foundations. Research revealed seven types of these wooden constructions. Their dendrochronological dating helped to determine more accurately the building history of the palace.

During the 14th–15th centuries, the first type of wooden grillage was typically found in the buildings of Vilnius Lower Castle. It consisted of two or three rows of pine timbers laid out lengthwise and reinforced by small oak stakes on the sides. This building stage began during the reign of Lithuanian Grand Duke Gediminas, around 1326–1327.

V o l U M EN

I

When the Gothic part of the palace was built (1512–1514), during the reign of Sigismund the Old in the first quarter of the 16th century, a second type of wooden grillage was used. It consisted of black alder piles driven into the ground topped by rough-hewn logs laid out lengthwise and crosswise in a disorderly fashion.

During the mid-16th century, when the Renaissance part of the palace was being built, the third (1552–1553) and fifth (1543–1553) types of wooden grillage were used. The third type of wooden grillage is characterized by the clear order of its construction and precise joints. Three rows of pine logs were laid out lengthwise and were joined together by pine-log crosspieces of the same diameter. Round logs were joined together by cutting them in half and by making joints. The fifth type of wooden grillage is wooden piles of varying lengths that were driven into the ground under the brick walls.

During the latter half of the 16th and the beginning of the th 17 centuries, the fourth, sixth and seventh types of wooden grillage were used. The fourth type of wooden grillage consisted of piles driven into the ground upon which two rows of logs were laid out: one lengthwise and the other crosswise to the foundation.

The sixth, or mixed, type of grillage consisted of logs laid out lengthwise and crosswise to the foundation. The seventh type of grillage consisted of logs laid out lengthwise to the foundation.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

161

Irena Kaminskaitė

Medinė architektūra Vilniaus Ž e mu t i n ė j e p i ly j e : išsaugojimas ir sunaikinimas*

Atkuriant Valdovų rūmus, buvo atliekami archeologiniai tyrimai. Tuo metu aptikta medinės architektūros liekanų. Tyrimus vykdę VšĮ Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai sukaupė gana daug patirties, susijusios su medinės archeologinės architektūros tyrimais ir jos išsaugojimo problemomis. Čia ir ruošiamasi jas aptarti.

Paprastai medinio paveldo politikos formuotojai ir saugotojai pamiršta apie atliekant archeologinius tyrimus aptinkamą medinę architektūrą. Dažnai ši įdomi, tačiau labai trapi paveldo dalis lieka tik archeologų ir muziejininkų dėmesio centre. Dėl to kartais neišvengiama nesusipratimų, kylančių dėl neišmanymo arba informacijos trūkumo1. Šio straipsnio tikslas – priminti, kad Lietuva turi labai įdomių, po žeme tūnančių medinio paveldo objektų, kuriais taip pat reikia pasirūpinti. Remiantis Vilniaus Žemutinės pilies tyrimų pavyzdžiu, bus siekiama atskleisti specifinius Lietuvos archeologinio medinio paveldo bruožus bei atkreipti dėmesį į jo išsaugojimo ir pristatymo visuomenei problemas.

Per archeologinius tyrimus aptinkama medinė architektūra nuo istorinio-etnografinio medinio paveldo labiausiai skiriasi išlikimo laipsniu, nulemiančiu išorės būklę, ir fiziniu nepatvarumu. Šie esminiai archeologinės medienos bruožai sukelia gana daug problemų, susijusių su jos išsaugojimu ir eksponavimu.

Vilniaus Žemutinė pilis – vienas iš nedaugelio archeologinių kompleksų, kuriame gerai išsilaikiusios organinės kilmės medžiagos. Lietuvoje yra tik kelios Viduramžiams priskiriamos vietos su organinėms medžiagoms išlikti palankiu dirvožemiu: Vilniuje (be Žemutinės pilies, geros sąlygos medienai išlikti yra dabartinės prezidentūros teritorijoje, Liepkalnio, Maironio, Malūnų, Odminių gatvėse), Kernavėje – XIII–XIV a. viršutiniame ir žemutiniame mieste bei Klaipėdos ir Kauno senamiesčių teritorijose.

Vilniaus Žemutinė pilis, užimanti šiek tiek daugiau negu 6 ha plotą, yra vienas iš labiausiai ištirtų archeologinių kompleksų. * Leidinyje publikuojamas tarptautinėje konferencijoje „Medinės architektūros paveldas ir nacionalinė kultūros politika“ skaitytas pranešimas. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos organizuota konferencija vyko 2010 m. gegužės 26–28 d. Lietuvos Respublikos Seime.

1 Poškus V. „Sunaikinimas“, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, 2005 m. sausio 22 d., Nr. 733, http://forum.istorija. net/forums/thread-view.asp?tid=1810&DisplayType=nested&setCookie=1 [žiūrėta 2011 07 15]; Steponavičienė D. „Sunaikinimas?“, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, 2005 m. kovo 26 d., Nr. 12 (742), p. 10; Armonaitė L. „Mediniai radiniai kiršina istorijos sergėtojus“, in: Lietuvos žinios, Vilnius, 2007 m. liepos 26 d., Nr. 43.

162

Nuo pat 1955 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje per archeologinius tyrimus aptikta XIII–XVIII a. medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų (1.1, 1.2 il.)2, gatvių grindinių (2 il.)3, tvorų (3 il.)4, įvairių konstrukcijų liekanų (4 il.)5, šulinių (5 il.)6, drenažo ir vandentiekio sistemų pėdsakų (6 il.)7 bei kitų objektų. Šios teritorijos XIII–XVIII a. kultūriniuose sluoksniuose rasta medinė architektūra, tiksliau – jos liekanos rodo, kad tuo metu buvo statomi skirtingo dydžio ir plano pastatai, naudojama įvairi statybų metodika. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad jau XIII–XIV a. statybos technikos lygis Vilniuje buvo gana aukštas8. Nors pradėjus naudoti mūrą medinių pastatų šioje teritorijoje sumažėjo, be medienos neišsiversta. Ji buvo naudojama poliams po pastatų pamatais kloti (7 il.)9, vandentiekio ir drenažo sistemoms, tiltams (8 il.)10, šuliniams ir atskiriems pastatų architektūriniams elementams (perdangoms, stogams, durims, langams ir kt.) gaminti. Panašių medinių struktūrų aptinkama visuose Europos senamiesčiuose11.

Nuo 1987 m. kasmet vis intensyvėję archeologiniai tyrimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tyrėjų grupę įpareigojo ne tik profesionaliai dokumentuoti surastas vertybes, bet ir rūpintis tolesniu jų likimu: išsaugojimu, tyrimais, medinio Vilniaus pristatymo galimybių paieška.

2 1.1 il.: Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita (ataskaita rengiama); 1.2 il.: Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005– 2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

3 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2003, in: LII RS, f. 1, b. 4031–4036.

4 Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1989, in: LII RS, f. 1, b. 1658, 1658a.

5 Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m. (ataskaita rengiama).

6 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1: Tyrimų ataskaita, Vilnius, 2003, in: LII RS, f. 1, b. 4031–4036.

7 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

8 Tautavičius A. „Vilniaus Žemutinės pilies mediniai pastatai XIII–XIV amžiais“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4, Vilnius, 1964, p. 186.

9 Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I., Ožalas E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, Vilnius, 2008, in: PTC LP archyvas, b. 428.

10 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pilies vartų archeologinių tyrimų 2007–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

11 Tautavičius A. „Vilniaus Žemutinės pilies mediniai pastatai XIII–XIV amžiais“, p. 186.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Siekiant šio tikslo, iškilo daugybė klausimų dėl archeologinės architektūrinės medienos išsaugojimo, konservavimo ir eksponavimo.

Pristatant per Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius tyrimus aptinkamą medinę architektūrą, reikėtų išryškinti pagrindines problemas, susijusias su archeologinės medienos paveldu. Tenka pastebėti, kad valdžios pozicija archeologinės medienos išsaugojimo klausimu yra neaiški. Tiksliai neapibrėžta, kas yra atsakingas už šios kategorijos medienos išsaugojimą. Per archeologinius tyrimus aptiktų medinių architektūrinių radinių likimą sprendžia tyrėjai. Tačiau jie susiduria su esmine problema – nėra metodikos, reikalingos saugotinų medinių objektų atrankai vykdyti. Apsisprendimą, ką saugoti ir ar apskritai saugoti, dažniausiai nulemia turima archeologinių tyrimų sąmata, užsakovo arba muziejaus, perimsiančio aptiktus radinius, interesai ir geranoriškumas. Šių suinteresuotų pusių pozicija priklauso nuo turimų lėšų – sudėtinga jas iš anksto numatyti arba vėliau jų susirasti. Archeologinės medienos konservavimas yra labai brangus.

Dėl medinės architektūros apsaugos koncepcijos trūkumo dažnai nusprendžiama didelių matmenų medinių objektų nesaugoti. Dažnai į archeologinių tyrimų sąmatas neįtraukiamos net pirminio aptiktų radinių konservavimo išlaidos. Jeigu valstybė ir siektų išsaugoti didžiąją dalį archeologinės medienos, vargu ar ji finansiškai būtų pajėgi tai padaryti. Ištisų medinių kvartalų konservavimas labai daug kainuotų.

Sudėtinga rasti tokio dydžio patalpas, kuriose būtų galima įrengti restauruoti tinkamas talpas, o vėliau eksponuoti radinius, čia sukuriant jiems tinkamą mikroklimatą. Pagaliau gali tekti susidurti su dar viena problema – Lietuvoje yra nedaug medžio konservatorių ir restauratorių, kurių specializacija – archeologinės medienos išsaugojimas (tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu).

Dar sudėtingesnis klausimas – rastų medinių struktūrų eksponavimas autentiškoje vietoje. Dėl metodikos trūkumo taip pat neįmanoma visiškai išsaugoti „in situ“ architektūrinių darinių, aptiktų atliekant archeologinius tyrimus. Bandymų tai padaryti būta ir Lietuvoje, deja, jie nepasiteisino. Geriausias tokio eksponavimo pavyzdys – Bresto (Baltarusija) medinio užstatymo ekspozicija12 (9 il.)13. Tačiau net ir turint galimybes konservuoti, kažin ar tikslinga saugoti ir pristatyti padrikas prastai išlikusias architektūrinių objektų dalis, kurios sudaro pagrindinę per archeologinius tyrimus aptinkamų medinių struktūrų dalį. Taip pat reikia priminti, kad daugelyje senamiesčių (taip pat ir Vilniaus) būta kelių užstatymo lygių, reprezentuojančių skirtingus laikotarpius (10 il.)14. Tokiu atveju, net ir turint galimybes konservuoti, visus medinio užstatymo lygius eksponuoti „in situ“ būtų sudėtinga.

Atsižvelgiant į šiuos sunkumus, dauguma Vilniaus Žemutinės pilies medinio užstatymo liekanų atliekant archeologinius tyrimus buvo sunaikinta. Šiuo metu net ir labai turtingos šalys neturi galimybių išsaugoti architektūrinius medinius kompleksus, tokius kaip sodybų liekanos su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, gatvių grindiniai, gynybiniai arba kitas funkcijas atliekantys įrenginiai. Lietuvoje ši pro-

1

2

1. Medinių pastatų fragmentai in situ, XIV–XV a., Mindaugo Kaminsko nuotrauka Parts of wooden buildings in situ, 14th–15th century, photograph by Mindaugas Kaminskas

12 Аляксееy A., Лукашэвiч А. Спадчына Беларусi. Фотаальбом, Мiнск, 2004, с. 52.

13 Семянчук Г. „Деревянные замки Беларуси XIV–XVII веков (состояние изученности и исследовательские проблемы“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2008, Nr. 4, p. 30.

14 Striška G. Vilniaus pilies teritorija. Keleivinio keltuvo aikštelių Arsenalo kieme ir Pilies kalne 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2007, in: LII RS, f. 1, b. 4597, 4598.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

163

2. Gatvės grindinys, XIV–XV a., Vytauto Abramausko nuotrauka Wooden street pavement, 14th–15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

3. Tvora, XIV–XV a., Kazimiero Vainoro nuotrauka Fence, 14th–15th century, photograph by Kazimieras Vainoras

blema dar opesnė: trūksta lėšų, neturime šiuolaikiškos įrangos, skirtos didelių matmenų archeologiniam medžiui konservuoti, didelių patalpų ir rezervuarų.

Tačiau šis sunaikinimas yra tik dalinis. Tam didžiausią įtaką turi destrukcinio tyrimo metodo (archeologiniai kasinėjimai) taikymas. Archeologinių tyrimų duomenys kruopščiai fiksuojami brėžiniuose, nuotraukose, skelbiami archeologinių tyrimų ataskaitose, straipsniuose, atskiruose leidiniuose. Pagal šiuos duomenis ateityje galima atlikti absoliučiai tikslias rekonstrukcijas tiek virtualiojoje erdvėje, tiek realioje aplinkoje. Toks alternatyvus išsaugojimo būdas plačiai taikomas visame pasaulyje. Tačiau kadangi tai iki galo neatstoja originalo, Žemutinės pilies teritorijos tyrinėtojai stengėsi išsaugoti kiek įmanoma daugiau autentiškos architektūrinės medienos. Saugotinų objektų atranka buvo atliekama atsižvelgiant į objektų išlikimo laipsnį, išorinį vaizdą ir konservavimo galimybes.

Pastarąsias daugiausia nulėmė turimų patalpų dydis ir turimos lėšos. Lėšų trūkumą buvo bandoma sumažinti archeologinių tyrimų užsakovams ir rėmėjams rašant specialias programas, prašant padengti konkrečių objektų konservavimo išlaidas. Atrinktos geriausiai išlikusios architektūrinės detalės: nuo smulkių (rankenos, puošybos detalės, 11.1, 11.2, 11.3 il.)15 iki stambių matmenų (durys, stogo konstrukcijos detalės (12 il.)16, šuliniai, pilies vartų tilto atramos, vandentiekio vamzdžiai, keli kolektoriaus fragmentai).

Po atrankos prasidėjo ilgai trunkantis ir brangiai kainuojantis, tačiau labai reikalingas konservavimo bei restauravimo procesas.

Ant žemės stovinčių pastatų nebūtina iš karto konservuoti ir restauruoti, o archeologiniu medžiu reikia tuojau pat pasirūpinti. Organinėms medžiagoms išlikti palankus dirvožemis gali išsaugoti dirbinius beveik nepakitusius arba mažai pakitusius. Tačiau surasti ir ištraukti iš šios terpės jie tampa labai pažeidžiami, pradeda sparčiai irti. Jeigu restauratoriai radinių nesutvarkytų, jie tiesiog suirtų.

Dėl drėgno dirvožemio jie būna įsigėrę vandens ir juos būtina kuo skubiau konservuoti – pamažu konservavimo medžiagomis pakeisti medienos struktūrą pripildžiusį vandenį, kuris padeda išsaugoti radinio pavidalą, apsaugo jį nuo tūrio netekčių, suteikia jam fizinį stabilumą.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptikti mediniai dirbiniai ir tam tikros medinės architektūros arba komunikacijų dalys yra konservuoti dviem būdais: maistiniu cukrumi ir polietilenglikoliais (PEG). Šie metodai pasirinkti todėl, kad taip konservuojant nereikia sudėtingų įrenginių ir su jų eksploatacija susijusių didelių išlaidų17.

Be to, pasitelkus maistinį cukrų, yra galimybė perkonservuoti.

15 11.1 il.: Ožalas E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinio inv. Nr. Md26, Vilnius, 2003, in: LII RS, f. 1, b. 4031–4036; 11.2 il.: Blaževičius P., Gendrėnas G., Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. II Oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2006, in: PTC LP archyvas, b. 401; Blaževičius P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. II Oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 3, radinio inv. Nr. Md58, Vilnius, 2006, in: PTC LP archyvas, b. 401b; 11.3 il.: Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Md5, Vilnius, 2008, in: PTC LP archyvas, b. 427–427c.

16 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

4. Tvenkinių pylimai, XVI a. pr., Vytauto Abramausko nuotrauka Wooden pond dikes, early 16th century, photograph by Vytautas Abramauskas

164

17 Baubaitė D., Kaminskaitė I. „Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos tyrimai ir išsaugojimo perspektyvos / Archaeological Research on Wooden Objects at Vilnius’ Lower Castle and the Prospects for their Preservation“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga 2006 m. spalio 11–12 d. / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and its Restoration within the Context of the European Experience. Materials of the International Scientific Conference, sudarytojai / compiled by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 101–108.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

5. Rentininis šulinys, XVII a., Vytauto Abramausko nuotrauka Framed well, 17th century, photograph by Vytautas Abramauskas

Konservavimo procedūra atliekama dezinfekuotus radinius pamerkiant į reikiamo dydžio rezervuarą, pripildytą dejonizuoto vandens ir biocido. Tirpalo kiekis proporcingai priklauso nuo konservuojamo objekto dydžio: didesniam objektui reikia didesnio tirpalo kiekio. Tokiu būdu konservuojant reikia sandarių skirtingo dydžio talpų. Konservuoti radiniai ištraukiami ir džiovinami rezervuaruose, užberiant sausu, švariu smėliu. Tam taip pat reikalingos specialaus dydžio talpos18. Šiuo būdu konservuota dauguma Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktų medinių radinių. Pats didžiausias konservuotas medinis radinys – kolektoriaus latakas – 8,6 m ilgio ir 60 cm pločio.

Jam buvo pagamintas 9 m ilgio ir 75 cm pločio rezervuaras. Buvo ypač sudėtinga rasti tokio dydžio patalpas. Pagal šį metodą konservuotas ir 2 m aukščio XV a. šulinys. Šiems objektams konservuoti buvo pagaminta 1 t cukraus tirpalo (sunaudota 700 kg cukraus).

Greičiausiai tai vieni didžiausių tokiu būdu konservuotų archeologinių radinių Lietuvoje.

Nors konservavimas cukrumi yra pigus, tačiau turi ir trūkumų: cukrumi konservuoti objektai jautriai reaguoja į drėgmės ir temperatūros svyravimus, todėl jų paviršius patamsėja, tampa lipnus.

Cukraus tirpalai netinkami konservuojant labai stipriai suirusią medieną arba iš minkštų lapuočių pagamintus dirbinius19. Dėl reikalingų patalpų ir rezervuarų trūkumo sudėtinga konservuoti ir didelių matmenų artefaktus. Pastarieji, kaip ir tie, kuriems yra netinkamas konservavimo cukrumi būdas, konservuojami PEG.

6. Nuotekų kolektorius, XVI a., Mindaugo Kaminsko nuotrauka Sewage collector, 16th century, photograph by Mindaugas Kaminskas

18 Ibid.

19 Ibid.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

165

7. W rūsyje atidengta XIV a. I p. šlaito tvirtinimo konstrukcija ir XVI a. mediniai poliai, Vytauto Abramausko nuotrauka Slope-strengthening wooden constructs from the first half of the 14th century and 16th century wooden piles uncovered in cellar W, photograph by Vytautas Abramauskas

8. Pilies vartų tilto atramos, XVI a., Mindaugo Kaminsko nuotrauka Wooden abutments supporting the castle’s drawbridge, 16th century, photograph by Mindaugas Kaminskas

166

Kadangi ši medžiaga gerai tirpsta vandenyje ir daugelyje kitų organinių tirpiklių bei suirusioje medienoje tinkamai pakeičia vandenį, ji puikiai tinka mediniams dirbiniams konservuoti20. Tačiau PEG – brangus konservantas, ir tai yra didžiausias jo trūkumas. Šio produkto 1 kg kainuoja nuo 70 iki 140 Lt. Anksčiau Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“, o dabar Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Restauracinės priežiūros grupėje didelių matmenų objektai konservuojami PEG tirpalais, kurie ant radinių užpurškiami arba tiesiog teptuku užtepami ant paviršiaus. Tai ilgalaikis procesas, konservatoriui reikia nuolat labai atidžiai jį prižiūrėti.

Konservavimo procesas trunka tol, kol tirpalas geriasi į medieną – kai nustoja gertis, ant radinio paviršiaus pradeda formuotis konservanto perteklių rodanti plėvelė21. Konservavimo trukmė priklauso nuo dirbinio dydžio ir suirimo laipsnio. Tai gali tęstis nuo vienerių iki kelerių metų. Šiuo būdu konservuoti nuotekų kolektoriai, vandentiekio vamzdžiai, XVII a. šulinys, stogo konstrukcijos elementas, pilies vartų tilto atramos fragmentas. Vieno medinio objekto konservavimas PEG kainuoja nuo kelių iki keliolikos šimtų tūkstančių litų, neįskaitant patalpų ir specialistų darbo apmokėjimo sąnaudų. Štai medinio kolektoriaus latako konservavimo medžiagos kainavo 5 000 Lt, medinio namo durų – 9 500 Lt, medinio kolektoriaus fragmento – 69 500 Lt, medinio vandentiekio vamzdžio – 77 000 Lt, XVII a. šulinio – net 165 000 Lt22.

Galime tik įsivaizduoti, kiek reikėtų lėšų ir laiko siekiant išsaugoti didžiąją dalį ne tik Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos, bet ir apskritai Lietuvos seniausio medinio paveldo. Net suradus lėšų konservavimui, vėliau tektų spręsti ištisų medinių kvartalų saugojimo bei eksponavimo problemas.

Reikėtų pastebėti, kad, norint pagerinti per archeologinius tyrimus aptinkamo medinio paveldo būklę, būtina: • sukurti atliekant archeologinius tyrimus randamų architektūrinių objektų išsaugojimo strategiją; • parengti metodinius nurodymus, kurių reikia saugotinų medinių objektų atrankai vykdyti; • numatyti šiam paveldui išsaugoti reikalingą finansavimo mechanizmą; • sukurti archeologinės architektūrinės medienos pristatymo koncepciją.

20 Vasiliauskaitė A., Merkevičius A., Vedrickienė L. „Turlojiškės archeologinio komplekso medinių radinių konservavimas“, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, Vilnius, 2002, Nr. 5, p. 342.

21 Baubaitė D., Kaminskaitė I. „Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos tyrimai“, p. 101–108.

22 http://www.lvr.lt/site.php?contentID=27#res6 [žiūrėta 2011 07 15].

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

9. Bresto archeologinio muziejaus (Baltarusija) XIII a. medinio užstatymo ekspozicija 13th century remains of wooden structures on display at the Brest [Belarus] Archaeology Museum In: Аляксееy A., Лукашэвiч А. Спадчына Беларусi. Фотаальбом, Мiнск, 2004, с. 52.

10. Gedimino kalno šiaurinėje papėdėje aptikti medinio užstatymo lygiai, Vytauto Abramausko nuotrauka Different levels of wooden constructs found at the foot of the northern slope of Gediminas Hill, photograph by Vytautas Abramauskas

1

3

2

11. Smulkios architektūrinės detalės (1 – rankenėlė, 2 – nenustatytos paskirties architektūrinė detalė, 3 – lango (?) rėmas), XIV–XV a., Vytauto Abramausko nuotrauka Small wooden architectural pieces (1 – handle, 2 – piece with as yet unknown function, 3 – window (?) frame), 14th–15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

12. Stogo konstrukcijos detalė, XIV a. pab.–XV a. pr., Vytauto Abramausko nuotrauka Piece of roof construction, late 14th–early 15th century, photograph by Vytautas Abramauskas

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

167

Irena Kaminskaitė

Wooden Architecture in Vilnius L o w e r C a s t l e : P r e s e rva t i o n a n d D e s t r uc t i o n

Abstract Vilnius Lower Castle is one of the most researched archaeological sites. Since 1955, archaeological digs in the territory of Vilnius Lower Castle have uncovered many wooden objects from the 13th–18th centuries: remnants of houses and outbuildings, street pavements, fences, wells, drainage and water pipes. From 1987, the pace and intensity of archaeological research activity at the site of Vilnius Lower Castle began to increase annually. This obliged the research group to document their finds in a professional manner and care for them subsequently, preserving and studying them further as well as looking for possible ways of presenting wooden Vilnius.

Research at this site also brought to light many problems associated with the preservation, conservation, and display of wooden architectural artifacts. These problems are still very relevant today in Lithuania and elsewhere and remain unsolved.

168

First of all, the government’s position regarding the preservation of archaeological wooden architecture is unclear. There is no conception of how to deal with this kind of wooden architecture.

There is no methodology for choosing which wooden objects to preserve. Even if the government sought to preserve old wooden objects, it could not afford to do so. The conservation of whole wooden neighborhoods would cost billions. In addition, Lithuania does not have many wood conservators nor facilities large enough to conserve, restore and later display or preserve larger wooden objects.

Taking into account all of these problems, the conservation specialists at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania preserve only a part of the archeological architectural wooden finds. They use two methods: table sugar and polyethylene glycol (PEG). They are also looking for alternative methods of preservation, such as virtual exhibitions.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Paulius Bugys

Š a rv ų d e ta l i ų k o mp l e k ta s i š V i l n i a u s Ž e mu t i n ė s p i l i e s teritorijos

ĮVADAS

TYRINĖJIMŲ ISTORIJA

Šio straipsnio tyrimo objektas – šarvų detalių komplektas (1 il.), aptiktas Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant mažojo aptvaro šiaurinės gynybinės sienos išorės archeologinius tyrimus.

Darbo tikslas – visapusiškai ištirti ir kiek įmanoma tiksliau tipologizuoti šias šarvų detales, rastą archeologinę medžiagą palyginti su kitų Europos šalių šarvuote.

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje aptikta daugiausia šarvų detalių visoje Lietuvoje. Analizuojant archeologinę medžiagą, rastą atliekant minėtos vietovės tyrimus, galima susidaryti preliminarią nuomonę apie tai, kokie šarvai buvo naudojami Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje per visą pilies ir Valdovų rūmų egzistavimo laikotarpį. Galima pastebėti, kaip bėgant laikui keičiasi ir apsauginės ginkluotės tendencijos. Naudojamos žiedmarškės, plokšteliniai, plokštiniai šarvai. Kalbant apie plokštelinius šarvus, galima būtų išskirti tris skirtingus jų tipus – lameliarą (geležinės plokštelės tarpusavyje tvirtinamos odiniais dirželiais), brigantinas (plokštelės kniedijamos iš vidinės audinio (arba odos) pusės) ir žvyninius šarvus su plokštelėmis, išdėstytomis pagal žvynų principą bei prikniedytomis ir / arba prisiūtomis prie medžiaginio arba odinio pagrindo. Šią radinių grupę gana sudėtinga analizuoti, nes pagal skirtingą šarvų plokštelių tvirtinimo būdą šarvai skirstomi į tipus, o pagal kitus konstrukcijos arba išorės bruožus tipai skaidomi į potipius ir į variantus.

Tai padeda ieškoti sąsajų su konkrečiu regionu arba regionais, kuriuose egzistavo tam tikras šarvų tipas. Į potipius skirstoma plokšteles atrenkant pagal jų išsidėstymą šarvuose. Detalės į variantus skaidomos analizuojant jų formą ir ornamentą. Tyrimą labai apsunkina ir tai, kad dėl šarvų konstrukcinių skirtumų skirtingų tipų plokštelių negalima suskaidyti pagal vieną universalų kriterijų. Nepaisant to, toks analizės būdas yra būtinas, nes visa tai gali suteikti papildomos informacijos apie šarvų konstrukciją, o kartu užpildyti ir kitas plokštelinių šarvų analizės spragas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad, priklausomai nuo laikotarpio arba regiono, gali kisti ir plokštelinių šarvų konstrukcija, atsirasti pereinamųjų variantų.

Deja, Lietuvos teritorijoje aptiktos tiek lameliaro, tiek kitokių šarvų detalės kol kas nėra išsamiau tyrinėtos. Galima paminėti dar tarpukario laikotarpiu pasirodžiusį Petro Šeštakausko apžvalginio pobūdžio leidinį, skirtą europietiškų šarvų raidai atskleisti1. Vėliau lietuvių literatūroje šarvai plačiau nebenagrinėjami. Tikriausiai publikacijų šia tema nepasirodė todėl, kad kurį laiką nebuvo domimasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių šarvais, taip pat trūko archeologinės medžiagos. Keli apžvalginiai straipsniai publikuoti Alfredo Bumblausko knygoje „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“2, taip pat vertėtų paminėti ir Algimanto Liekio monografiją, skirtą lietuvių karybai3, bei naujai pasirodžiusią Jono Vaičenonio knygą4.

Nagrinėdami savo šalies medžiagą, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės šarvus šiek tiek užsimena ir lenkų ginkluotės tyrinėtojai – Andžejus Novakovskis (Andrzej Nowakowski), Zdislavas Žygulskis (Zdzisław Żygulski) ir Andžejus Nadolskis (Andrzej Nadolski)5.

Tik prieš keletą dešimtmečių pradėjus intensyvesnius Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimus buvo aptikta ir šarvų plokštelių. Apie kai kurias šioje vietovėje rastas šarvų plokšteles užsimenama Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ išleistuose straipsnių rinkiniuose6. Dėl archeologinės medžiagos stygiaus beveik nėra ir užsienio autorių darbų, nagrinėjančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje aptiktas

V o l U M EN

I

1 Šeštakauskas P. Šarvai. Šarvų, skydų ir pentinų trumpa istorinė apžvalga, Kaunas, 1936.

2 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2007, p. 32–35, 84–87.

3 Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1940 m.), Vilnius, 2002.

4 Vaičenonis J. Lietuvos karyba. Nuo baltų iki XXI amžiaus, Vilnius, 2011.

5 Nadolski A. Broń i strój rycerstwa polskiego w średniowieczu, Wrocław, 1979; Nowakowski A., Orlowski T. H. „Dwa przedstawenia uzbrojenia baltyjskego w sreidnowiecznej plastyce figuralnej z ziem polskych“, in: Archeologia, t. 8, Toruń, 1984; Nowakowski A. Arms and Armour in the Medieval Teutonic Order’s State in Prussia, translated from Pol. by M. Abramowicz, Łódź, 1994; Uzbrojenie w Polsce średniowiecznej. 1450–1500, pod red. A. Nowakowskiego, Toruń, 1998; Żygulski Z. Broń w dawnej Polsce. Na tle uzbrojenia Europy i Bliskiego Wschodu, Warszawa, 1975.

6 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, d. 1: 1988 metų tyrimai, Vilnius, 1989; Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, d. 5: 1996–1998 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 2003.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

169

1. Šarvų detalių komplektas, Vytauto Abramausko nuotrauka Set of armor pieces, photograph by Vytautas Abramauskas

šarvų detales. Vienintelis autorius, paminėjęs Vilniuje rastą šarvų plokštelę, yra baltarusių ginkluotės tyrinėtojas Jurijus Bochanas (Jury Bochan)7.

Dėl literatūros lietuvių kalba trūkumo šioje publikacijoje bus remiamasi užsienio autorių darbais, padedančiais orientuotis analizuojant šią archeologinę medžiagą. Su plokšteliniais šarvais susijusią medžiagą yra gana išsamiai išstudijavę rusų mokslininkai8. Itin vertinga švedų archeologo Bengto Tordemano (Bengt Thordeman) dvitomė monografija, skirta Visbio mūšio masinės kapavietės tyrinėjimams9. Joje autorius padeda suprasti plokštelinių šarvų konstrukcijos principus. Ši knyga iki šiol išlieka vienas svarbiausių leidinių, analizuojančių Europos plokštelinius šarvus.

7 Бохан Ю. М. Вайсковая справа ў Вялікім княстве Літоўскім у другой палове XIV–канцы XVI ст, Мiнск, 2008.

8 Рабинович М. Г. „Из истории русского оружия IX–XV вв.“, in: Труды института этнографий имени Н. Н. Миклухо-Маклая, Москва, Ленинград, 1947; Медведев А. Ф. „К истории пластинчатого доспеха на Руси“, in: Советская археология, Москва, 1959, № 2; Кирпичников А. Н. Доспех и комплекс боевых средств IX–XIII вв., Ленинград, 1971; Кирпичников А. Н. Военное дело на Руси в XIII–XV вв., Ленинград, 1976.

9 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, t. 1, Uppsala, 1939; Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, t. 2, Uppsala, 1940.

170

2. Šarvų detalių komplektas in situ, Vytauto Abramausko nuotrauka Set of armor pieces in situ, photograph by Vytautas Abramauskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

3. Skirtingų tipų ornamentuotos plokštelės, Mantvido Mieliausko piešinys Different types of ornamental plates, drawing by Mantvidas Mieliauskas

Kadangi Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptiktos lameliaro šarvų plokštelės turi atitikmenų Rusijos teritorijoje rastoje archeologinėje medžiagoje, reikėtų aptarti ir jų atsiradimo rytų slavų žemėse istoriją. Tradiciškai rusų literatūroje lameliaro šarvai kildinami iš mongolų ir kitų klajoklių genčių. Ilgą laiką rusų istorikų ir archeologų darbuose vyravo nuomonė, kad ikimongoliškoje Rusioje nebuvo naudojami plokšteliniai šarvai, o siekiant apsisaugoti nuo priešo kirčių buvo dėvimi tiktai grandiniai šarvai. Rusijos mokslininkai dažnai nekreipdavo dėmesio į faktą, kad lameliaro tipo šarvuotė vaizduojama senosiose miniatiūrose, ikonose, freskose, akmens ir medžio raižiniuose. Buvo laikomasi nuomonės, kad šitoks vaizdavimas yra gana sąlyginis ir nevertėtų į tai kreipti ypatingo dėmesio. Taip pat nebuvo paisoma ir to, kad jau XIII a. šalia paprasto slaviško „žiedmarškės“ pavadinimo „броня“ atsiranda ir konkretesnis terminas – „броня досчатая“. Anksčiau buvo manyta, kad XIII a.–XIV a. pr. Rusioje ir kitose Europos šalyse egzistavo bendrasis europietiškas šarvuotės stilius, t. y. vyravo grandiniai šarvai, o nuo XIV a. pr. stiliai išsiskyrė. Vakarų Europoje žiedmarškės amžius baigiasi apie 1250 m., tada čia populiarūs tampa vadinamieji „mišrūs“ šarvai. Jau XIV a. pab.–XV a. jie išsivystė į „baltuosius“ šarvus. Rusioje šis procesas pasisuko kitaip. Buvo manoma,

V o l U M EN

I

kad kaip tik tuo metu čia šarvai stiprinami, dėl to madingi tampa plokšteliniai šarvai, kurių didelę dalį turėjo sudaryti lameliaras10.

ARCHEOLOGINIAI DUOMENYS Analizuojamos šarvų detalės gulėjo neplačiai išsibarsčiusios vienoje vietoje (2 il.), dauguma jų dėl korozijos buvo sukibusios tarpusavyje. Kai kuriose sukibusių plokštelių grupėse galima atsekti pirminį šarvo detalių išsidėstymą, o kitose – plokštelės sukibusios atsitiktine tvarka11. Lameliaro detalės šioje radimvietėje ganėtinai skirtingos, galima įžvelgti keletą lameliaro potipių ir variantų. Vienos rūšies plokštelės ornamentuotos, kitos – be ornamento, trečios – grubesnės gamybos, paprastesnės ir taip pat neornamentuotos. Matyti, kad visų detalių rišimo principas turėjo būti vienodas. Tiesa, taip pat negalėtume griežtai teigti, kad skirtingus šarvus sudarydavo skirtingos plokštelės, nes yra žinoma atvejų, kai vieną lameliaro šarvą sudarydavo ir šiek tiek skirtingos plokštelės12.

10 Кирпичников А. Н. Военное дело на Руси в XIII–XV вв.

11 Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006, 2007 m. ataskaita (ataskaita šiuo metu rengiama).

12 Жуков К. А. „Комбинированный ламеллярно-чешуйчатый доспех на Руси (по изобразительным источникам XIV–XVI вв.)“, in: Para bellum, Санкт Петербург, 2003, № 2, с. 84.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

171

4. „L“ formos šoninės plokštelės, Vytauto Abramausko nuotrauka L-shaped side plates, photograph by Vytautas Abramauskas

5. Sulipusių plokštelių komplektas, Vytauto Abramausko nuotrauka Set of stuck-together plates, photograph by Vytautas Abramauskas

6. Kraštinė plokštelė, Vytauto Abramausko nuotrauka Side plate, photograph by Vytautas Abramauskas

172

Dar prieš pradėdami tirti šį plokštelių komplektą, pirmiausia galime pastebėti, kad kai kurios šarvų detalės yra beveik analogiškos aptiktosioms ankstesniaisiais metais, tyrinėjant Vilniaus pilių teritoriją13. Jos panašiai išgaubtos, siauros ir platesnės kraštinės plokštelės yra beveik identiškos formos. Vis dėlto žvilgtelėję į plokšteles galime pastebėti anksčiau nematytų požymių. Skiriasi keli detalių ornamento tipai ir kai kurių plokštelių forma.

Keturių sulipusių eilių komplektų, kurie nors ir iš dalies ardėsi, nuspręsta neskaidyti, kad būtų galima išsaugoti plokštelių išsidėstymo tvarką. Likusios plokštelės pavienės arba atsitiktinai sulipusios. Taigi visų Valdovų rūmų šiaurės rytų korpuso išorėje rastų šarvų detalių analizę derėtų pradėti nuo šoninių plokštelių suapvalintais kraštais (3c il.). Šiame plote iš viso rasti šeši tokių plokštelių vienetai, o viena jų prilipusi prie vienos iš eilinių platesnių plokštelių, skirtų nelanksčiajai šarvo daliai. Visos šoninės suapvalintos plokštelės yra gerai išlikusios – sveikos arba beveik sveikos, o jų dydis maždaug vienodas. Taip pat visose plokštelėse iškaltas 90 laipsnių kampu nuo krašto nusuktas širdelės formos ornamentas (t. y. širdelė guli ant šono). Ornamentas sudarytas iš 10 iškaltų pusrutulių, kalant iš blogosios pusės. Taip pat kiekvienas pusrutulis iš gerosios pusės apkaltas taškelių eilute. Vidinėje ir išorinėje ornamento pusėse, tarsi siekiant paryškinti formą, iškalta po vieną tankią taškelių eilę. Šiuo atveju buvo kalama jau iš gerosios pusės. Norint nustatyti, kurioje šarvo pusėje (kairėje ar dešinėje) buvo tvirtinamos šoninės plokštelės, reikia ieškoti panašių plokštelių, turinčių po dvi skylučių eiles viršuje, aptiktų toje pačioje radimvietėje. Su panašiu iškaltų pusrutulių ornamentu rastos ir šiek tiek platesnės už siaurąsias (plotis – nuo 27 iki 32 mm) plokštelės karpytu kraštu (3d il.). Šios lameliaro detalės turi iškaltą 8 iškilių pusrutulių ornamentą, kur kiekvienas pusrutulis iš išorinės pusės apkaltas viena taškelių eile. Taip pat iš vidinės pusės palei visą karpytą kraštą iškalta tanki taškelių eilutė. Lameliaro detalių iškilių pusrutulių ornamentas prasideda nuo apačios ir kyla link viršutinio krašto. Remiantis tuo, galima numanyti, kad ir suapvalintų šoninių detalių ornamentas bus apatinėje dalyje. Iš viso to aiškėja, kad mes turime 3 dešiniąsias ir 3 kairiąsias detales.

Taigi galima sakyti, kad yra 3 poros ornamentuotų šoninių plokštelių suapvalintais galais.

Aptariamajame komplekte matome dvi labai įdomias šarvų detales, kurias galima įvardyti „L“ formos plokštelėmis (3a, 4 il.).

Tai tos pačios formos plokštelės, turinčios ornamentą, stilistiškai atitinkantį pirmiau aprašytų 6 šoninių plokštelių ornamentą. Iš pirmo žvilgsnio šis ornamentas primena širdelės formos ornamentą ant šoninių plokštelių, bet geriau įsižiūrėjus matyti, kad iš 8 pusrutulių, taip pat iš vidinės pusės apkaltų taškelių eilėmis, suformuotas trikampis. Galbūt toks ornamentas pasirinktas todėl, kad ant mažesnės plokštumos neužteko vietos „širdelėms“ iškalti.

13 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto prie Rūmų PR kampo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita (perkasa Nr. 4 R korpuso išorėje), Vilnius, 1989, in: LII RS, f. 1, Nr. 2870, p. 200; Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Š korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 5, Vilnius, 2003, in: PTC LP, b. 255, p. 389; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pietinio, Rytinio ir Vakarinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, in: LII RS, Nr. 4031–4036, p. 225, 262.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

7. Stačiakampės plokštelės, Vytauto Abramausko nuotrauka Rectangular plates, photograph by Vytautas Abramauskas

Kad tai to paties meistro darbas, neleidžia abejoti identiškas ornamentavimo būdas. Atrodo, kad šios plokštelės galėjo dengti šarvo vietą ties pažastimi.

Tarp šioje radimvietėje aptiktų plokštelių išryškėja dar vienas šoninių šarvo detalių variantas – stačiakampės plokštelės. Viena tokio pat tipo plokštelė jau buvo rasta per 1997 m. archeologinius tyrimus14. Tačiau šiame plote iškastos detalės nuo pirmosios skiriasi savo ornamentacija, kuri šiek tiek panaši į jau aprašytų plokštelių suapvalintais galais dekorą. Iš viso šiame plote rasti keturi vienetai stačiakampių ornamentuotų šoninių plokštelių (3f il.). Jas tarpusavyje sieja ne tik dydis, forma, bet ir identiškas 6 iškilių pusrutulių ornamentas. Šių pusrutulių skersmuo yra didesnis negu pirmiau aprašytų plokštelių, bet tarp abiejų ornamento variantų yra panašumų – kaip ir ankstesnėse plokštelėse, iškilūs pusrutuliai apvesti iškaltų taškelių eilėmis.

Tiktai šiuo atveju aplink pusrutulius jų iškalta po dvi eilutes.

14 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto prie Rūmų PR kampo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita (perkasa Nr.4 R korpuso išorėje), Vilnius, 1989, in: PTC LP, b. 252.

V o l U M EN

I

Analizuojamame lameliaro plokštelių komplekte išsiskiria aštuonkampio formos ornamentuotos lameliaro plokštelės (3e il.), tokia pat plokštelė yra ir kitoje plokštelių grupėje (5 il.). Galime pastebėti, kad šios plokštelės turi ornamentą, atitinkantį pirmiau išvardytų kraštinių suapvalintais galais bei „L“ formos detalių ornamentą. Tai toks pat iškilių pusrutulių, apsuptų taškeliais, ornamentas, todėl būtų teisinga šias aštuoniakampes plokšteles sieti su jau minėtomis. Išskirtinis jų bruožas – aštuonkampio forma ir plokštelių vertikaliųjų kraštų užlenkimas į vieną pusę. Visi šie požymiai bei skylutės užlenktųjų dalių centruose rodo, kad prie tokios plokštelės kitos detalės turėjo būti tvirtinamos vienodai iš abiejų pusių. Taigi šios plokštelės yra centrinės lameliaro juostos detalės. Deja, net tarp daugybės rytų slavų žemėse rastų panašaus tipo plokštelių analogiškų centrinių plokštelių nebuvo rasta. Panašios formos centrinės plokštelės aptiktos tik kasinėjant garsiąją masinę kapavietę prie Visbio. Ten rastuose visos komplektacijos lameliaro šarvuose trys centrinės plokštelės buvo pirmose trijose lameliaro eilėse, skaičiuojant nuo viršaus, bei trijose apatinėse eilėse. Viršutinėse eilėse esančios centrinės plokštelės buvo cen-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

173

8. Jungiamoji plokštelė su lygiakraščio kryžiaus ornamentu, Mantvido Mieliausko piešinys Connecting plate with equilateral cross ornament, drawing by Mantvidas Mieliauskas

trinėje eilės dalyje, o apatinės trys centrinės plokštelės išdėstytos kitaip – pritvirtintos netoli eilių galų ir ne viena virš kitos, bet skirtingose vietose15. Toks centrinių plokštelių išdėstymas neturi funkcinės prasmės, nes tokioje šarvo vietoje „perėjimas“, kurį sudaro centrinės plokštelės, visiškai nereikalingas, todėl neaišku, kodėl šios plokštelės taip tvirtintos. Galbūt taip išspręstas trūkstamų plokštelių klausimas. Bet kokiu atveju tai rodo, kad ir mūsų nagrinėjamos plokštelės galėjo būti naudojamos ne tik centrinėje šarvo dalyje.

Iškiliais pusrutuliais ornamentuotų lameliaro plokštelių analizę baigsime aptardami jungiamąsias vidutines plokšteles (3d il.). Tikėtina, kad tokia plokštelė yra ir vienoje sulipusių plokštelių grupėje šalia centrinės plokštelės. Šios plokštelės turi karpytą kraštą ir tokį patį ornamentą, kaip centrinės plokštelės. Vadovaudamiesi B. Tordemano pateiktu plokštelių rišimo būdu, mes turime 4 dešiniąsias ir vieną kairiąją plokštelę.

Labai įdomus radinys – plačios ornamentuotos jungiamosios plokštelės karpytu kraštu (3b il.). Iš viso šioje radimvietėje jų yra aštuonios – 5 kairiosios ir 3 dešiniosios. Šios plokštelės iš kitų išsiskiria ne tik tuo, kad yra vienintelės plačios jungiamosios plokštelės šioje radimvietėje, bet ir tuo, kad turi skirtingą ornamentą. Plokštelių ornamentą sudaro dvi horizontalios eilutės iškaltų iškilių pusrutulių (po 4 eilėje), o dengiamasis kraštas karpytas. Iš vidinės pusės iškalti pusrutuliai suskirstyti poromis ir

iš išorės apkalti iš taškelių suformuotu stačiakampiu, apimančiu pusrutulių porą. Iš sulipusių plokštelių grupių matome, kad šios yra sietinos su neornamentuotomis siaurosiomis „paprastomis“ plokštelėmis karpytu dengiamuoju kraštu. Vis dėlto vienoje plokštelių grupėje yra prilipusi detalė be karpyto krašto, todėl jos negalėtų jungtis su plokštelėmis karpytais kraštais. Šiame plote aptikta dar viena įdomios formos šoninė plokštelė (6 il.). Savo suapvalinimu detalė išsiskiria iš visų Vilniaus pilių teritorijoje rastų lameliaro plokštelių. Ji turi ne įprastus du suapvalintus kraštus, o tiktai vieną, beveik smailų suapvalintą kampą. Kadangi vienas plokštelės kraštas nulūžęs, mes negalime išmatuoti viso jos buvusio pločio ir tiksliau jos priskirti prie kurios nors plokštelių grupės.

Komplektą sudaro ir siaurųjų neornamentuotų su dengiamuoju karpytu kraštu plokštelių grupė. Jų plotis šiek tiek varijuoja, bet galima teigti, kad tai yra vienodo tipo plokštelės, sietinos su prieš tai išvardytomis jungiamosiomis plačiosiomis plokštelėmis.

Iš nagrinėjamų plokštelių tik 7 yra dešiniosios.

Tarp visų plokštelių, turinčių po vieną būdingą skylutę, išsiskiria dvi detalės, turinčios dvi skylutes centre. Viena iš jų yra sulipusių plokštelių grupėje (5 il.). Šiuo atveju skylutės plokštelėje yra gana svarbus požymis. Skylučių skaičius skirtingų šarvų lameliaro plokštelėse paprastai varijuoja, ir tai priklauso nuo lameliaro rišimo principo. Norint nustatyti mūsų nagrinėjamo lameliaro tipo rišimo

15 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, t. 2, p. 145.

174

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

būdą, itin svarbus veiksnys – skylučių skaičius ir išsidėstymas centrinėje plokštelės dalyje. Taigi šio detalės rišimo principas turėtų būti panašus į šarvo Nr. 25 iš Visbio masinės kapavietės.

Kitas lameliaro plokštelių variantas – siaurosios neornamentuotos, „paprastos“ plokštelės. Iš viso aptiktos 6 pavienės ir 5 sulipusios plokštelių grupėse. Deja, beveik sveikos iš jų išlikusios tik dvi, viena iš jų su šiek tiek išlūžusia centrine dalimi. Abiejų plokštelių siaurieji kraštai gerai išlikę ir abiejuose kraštuose yra tik po vieną skylutę. Galbūt tai apatinės lameliaro eilės plokštelės, nes abejotina, kad tarpinėms eilėms sutvirtinti būtų pasitelktas šis rišimo principas (atsižvelgiant į skylučių skaičių).

Kartu su jau aprašytomis plokštelėmis aptiktos ir jau visai kitokio potipio lameliaro detalės. Šios plokštelės yra stačiakampio formos „paprastos“ jungiamosios plokštelės, neturinčios kitoms plokštelėms būdingo išplatėjimo centrinėje dalyje (7 il.). Kai kurios plokštelės turi tik po vieną skylučių eilę kraštuose, todėl atsitiktinai radus pavienę tokią plokštelę iš pirmo žvilgsnio ją galima supainioti su bechter tipo šarvų (žiedmarškės, arba žieduočiai, grandiniai šarvai, su įpintomis viena kitą uždengiančiomis metalinėmis plokštelėmis) plokštelėmis, naudotomis jau vėlyvesniu laikotarpiu. Kraštinės šio šarvo tipo plokštelės yra stačiakampės, su šiek tiek įstrižu, skylėtu kraštu. Panašios formos kraštinės plokštelės yra ir šarve Nr. 25 iš Visbio masinės kapavietės, ten šios plokštelės ne tik užbaigia lameliaro eiles, bet ir jungia šarvo liemenės petnešas su pagrindine šarvo dalimi16.

Tarp atskirų šarvo detalių yra įdomi ir pavienė plokštelė (8 il.). Galbūt tai apirusi plati jungiamoji detalė. Kadangi blogai išlikę jos kraštai, negalima įžiūrėti centrinių skylučių arba antros skylučių eilės viename iš kraštų. Plokštelės blogojoje pusėje įkaltos dvi susikertančios taškelių eilės, sudarančios lygiakraštį kryžių. Likusios šiame plote aptiktos lameliaro plokštelės yra fragmentiškos, teikia nedaug informacijos. Tai daugiausia siaurųjų „paprastų“ plokštelių liekanos.

Kartu su plokštelinių šarvų fragmentais komplekte rasti ir 5 grandinių šarvų fragmentai bei 6 pavieniai žiedeliai. Didžiausio fragmento dydis – 110 x 100 mm, žiedelio skersmuo – 10 mm, vielutės storis – 1 mm. Kaip ir dauguma Vilniaus pilių teritorijoje aptiktų grandinių šarvų fragmentų, yra gana prastai išlikę, todėl labai sunku atsekti jų žiedelių kniedijimo būdą. Grandelės „užraktas“, kuris dar tvirtinant būdavo stipriai deformuotas, dažniausiai būna gerokai pažeistas korozijos ir todėl sunkiai atpažįstamas. Vis dėlto geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad žiedeliai buvo tvirtinami naudojant vieną dyglį – kniedę, įstatytą viename žiedelio gale. Vienu plaktuko smūgiu arba replėmis dyglys būdavo įkalamas į kitą suplotą žiedelio galą. Šis tvirtinimo būdas yra paprastesnis ir greitesnis negu ankstyvųjų žiedmarškių. Kita vertus, įkalama kniedė kartais nulinkdavo arba ne visada gerai įeidavo į kitą žiedelio galą, todėl taip sutvirtinti žiedeliai būdavo ne tokie patvarūs ir dažniau išbyrėdavo.

Visi grandiniai šarvai atrodo gana vienodi tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau iš tiesų jie turi nemažai skirtumų ir yra skirstomi 16 Ibid., p. 145.

V o l U M EN

I

į keletą tipų. Pirmas ir akivaizdžiausias skirtumas – žiedmarškių forma. Ji labai varijuoja. Pagal formą įmanoma nustatyti paplitimo regioną, tipologizuoti bei datuoti. Deja, šį tipologizavimo principą labai sunku arba netgi visiškai neįmanoma pritaikyti per archeologinius kasinėjimus rastoms grandinių šarvų liekanoms tirti, nes visos komplektacijos žieduočių aptinkama itin retai. Atliekant archeologinius kasinėjimus rastiems grandinių šarvų fragmentams tirti taikomi visi kiti tyrimo metodai – pynimo, grandelių vielos skersinio pjūvio ir žiedelių sujungimo analizė. Tiriant grandeles šiais trimis būdais, pastebėta, kad jie tarpusavyje susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, atitinkamo skersinio pjūvio žiedeliai gali būti kniedijami tik jam būdingu kniedijimo variantu ir supinami jam įprastu būdu. Tokiu būdu yra nustatomas šarvų tipas, bet reikėtų pastebėti, kad ir naudojantis tokia atpažinimo sistema pasitaiko išimčių, kurių negalima nepaisyti.

Todėl šiuo atveju tiksliai nustatyti aprašytame komplekte esančių grandinių šarvų fragmentų potipį yra sudėtinga, reikalingi išsamūs technologiniai ir metalografiniai tyrimai.

INTERPRETACIJA Nagrinėjamojo laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonografinė medžiaga labai skurdi. Šią didžiulę spragą šiek tiek užpildo sfragistikos duomenys. Vienintelis šaltinis, kuriame galime įžvelgti lameliaro šarvų bruožų, yra 1379 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaudas. Jame pavaizduotas stovintis šarvuotas karys dešinėje rankoje laiko kalaviją, o kita ranka pasirėmęs į lietuviškąjį skydą (pavisą). Naudojantis šiuo antspaudu, jau buvo bandoma atkurti šio laikotarpio karių šarvus17. Nesigilinant į šios rekonstrukcijos subtilybes, vertėtų dėmesį sutelkti į šiame darbe analizuojamus šarvus iš plokštelių ir jų vaizdavimą ikonografijoje.

B. Tordemanas, aprašydamas Visbio šarvų komplektą Nr. 25, kaip vieną iš ikonografijos pavyzdžių pateikia būtent šį antspaudą, jame pavaizduoto kario šarvus priskirdamas lameliarui18. Būtent toks lameliaro šarvų vaizdavimo būdas žinomas ne tik iš šio antspaudo. Šio tipo šarvai panašiai būdavo vaizduojami tiek ankstyviausioje, tiek ir vėlyvesnėje ikonografinėje medžiagoje19. Iš XIV a. viduriu datuojamos ikonografinės medžiagos yra žinomi Mazovijos kunigaikščių Zemovito II (Siemowit II) ir Traidenio antspaudai. 1279 m.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio duktė Gaudemunda ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II (Bolesław II). Tokiu būdu pirmąja dinastine santuoka tarp Lietuvos ir Mazovijos buvo siekiama šią Lenkijos kunigaikštystę apsaugoti nuo lietuvių puldinėjimų20. Boleslovo II ir Gaudemundos sūnų antspauduose pavaizduoti kariai, dėvintys lameliaro šarvus. Negana to, jie laiko tokio pat tipo skydus, kokie pavaizduoti Kęstučio antspaude, o ant galvų užsidėję panašius šalmus. Nuostabu, kad XIV a. pab.–XV a. pr. da17 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, p. 84–87.

18 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, t. 1, p. 270, 272.

19 Горелик М. В. „Ранний монгольский доспех (IX – первая половина XIV в.)“, in: Археология, этнография и антропология Монголии, Новосибирск, 1987, с. 166; Кирпичников А. Н. Военное дело на Руси в XIII–XV вв., с. 37.

20 Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 73.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

175

tuojamų lameliaro šarvų detalių aptikta ir Vilniaus pilių teritorijoje. Šiuo atveju galima pastebėti, kad archeologiniai radiniai (lameliaro plokštelės) turi panašumų su minėtu antspaudu. Be to, geriau įsižiūrėję į Zemovito II antspaude vaizduojamus kario šarvus, pamatysime dar kelias lameliaro šarvuotės subtilybes, kurios atsispindi ir Vilniaus pilių archeologinėje medžiagoje. Tai šarvų centre ir viršuje, ties liemenės rankovėmis, pavaizduotos detalės suapvalintais kraštais. Reikėtų pastebėti, kad Mazovija, palyginti su kitais Lenkijos regionais, išsiskiria tuo, kad čia buvo naudojami lameliaro šarvai.

XIV a. lameliaro tipo šarvai galėjo būti žinomi ir Teutonų ordino kariams. Lenkų tyrinėtojo A. Novakovskio nuomone, į Prūsiją jie galėjo atkeliauti iš rytų slavų žemių, tarpininkaujant baltams21. Sarajų kapinyne, Kurše aptiktos plokštelės liudija apie tai, kad baltai žinojo apie šio tipo šarvus. Kuršių kario kape, datuojamame XIII a., rasta 2 x 6 cm dydžio 60 lameliaro plokštelių22.

Dauguma Vilniaus pilyse aptiktų lameliaro plokštelių yra ornamentuotos. Analizuodami jas, galime įžvelgti bent 4 ornamentacijos variantus – tris iškilių pusrutulių ornamento tipus bei kalinėjimą taškelių eilute. Pastaruoju ornamentu puoštų lameliaro plokštelių rasta Gomelio šarvų gamintojo dirbtuvių liekanose, Baltarusijoje23.

2004 m. Novosibirsko universiteto Eksperimentinės ar-cheologijos laboratorijoje buvo atliktas eksperimentas, skirtas įvairių tipų šarvuotės pažeidžiamumui įvertinti. Naudojant skirtingą smūgiavimo jėgą ir skirtingų tipų ginklus, pastebėta, kad šarvai su iškaltais iškiliais pusrutuliais kario kūną daug veiksmingiau apsaugodavo nuo sužeidimų. Dėl iškalto pusrutulio formos tokie šarvai geriau sulaikydavo ginklo smūgio jėgą negu šarvai be šių ornamentų24.

Remiantis tuo, mūsų nagrinėjamo lameliaro plokštelių ornamentą galima vertinti dvejopai – kaip puošybos elementą ir kaip papildomą apsaugos priemonę. Baigiant lameliaro plokštelių analizę, reikėtų paminėti ir kitokią jų tvirtinimo galimybę. Rusų archeologas Borisas Kolčinas (Boris Kolchin), tyrinėjęs Naugarde aptiktas lameliaro plokšteles, savo straipsnyje mini, kad jos buvo prisiūtos prie odinio pagrindo25. Deja, vėliau tokios informacijos nebenurodoma. Be to, ant kai kurių B. Tordemano nagrinėjamų lameliaro šarvų Nr. 25 detalių yra likusios kniedės. Jos rodo, kad lameliaro konstrukcija galėjo būti pritvirtinta prie kokio nors pagrindo26. Taigi neatmestinas ir toks plokštelių tvirtinimo variantas.

Yra žinoma, kad XIV a. II p.–XV a. pr. situacija Vilniuje gana įtempta – pilys buvo ne kartą šturmuojamos. Dar 1365 m. kryžiuočiai, vadovaujami didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės (Winrich von Kniprode), kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio

sūnumi Butautu puola ir sudegina Vilnių27. Vilnius buvo puolamas ir 1375, 1377 bei 1382 metais. Vėliau, vykstant Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovoms, Vilnius puolamas 1387 metais. Minima, kad tuo metu Žemutinėje pilyje buvo lietuvių, o Aukštutinėje pilyje – lenkų įgula28. 1390 m. Vytautas su žemaičiais, kryžiuočiais ir jų svečiais vėl įsiveržia į Vilnių. Po penkių savaičių apgulties sudeginama Kreivoji pilis. 1394 m. Teutonų ordino riteriai organizuoja didžiulį žygį į Vilnių, pilys nukenčia, bet taip ir išlieka neužimtos29. Ordino riteriai, vadovaujami didžiojo komtūro Vilhelmo fon Helfenšteino (Wilhelm von Helfenstein), kartu su Švitrigaila Vilnių puola ir 1402 metais30.

Visi šie aprašyti Vilniaus pilių šturmo atvejai baigėsi nesėkmingai – pilys, išskyrus Kreivąją, taip ir nebuvo užimtos. Remiantis tuo, galima teigti, kad analizuojamas šarvų detalių komplektas tikrai galėjo priklausyti pilies įgulai.

Analizuojant šio komplekto radimvietę ir remiantis tame pačiame sluoksnyje aptiktais radiniais, galima numanyti, kad jis galėjo būti pamestas arba paliktas per vieną iš XIV a. pab.–XV a. pr. pilies apgulčių. Šiam laikotarpiui priskiriamuose sluoksniuose aptinkama nemažai arbaletų strėlių antgalių31, bombardų sviedinių32.

Priskyrimą šiam periodui patvirtina ir gana gausūs numizmatiniai radiniai – Vytauto ir Jogailos denarai, Prahos grašiai, Aukso ordos monetos bei jų falsifikatai33.

IŠVADOS • Analizuojamo komplekto lameliaro detales galima suskirstyti į 3 potipius – šonines, centrines ir „paprastas“ plokšteles.

• Šoninės plokštelės pagal formą skirstomos į 4 variantus – suapvalintu kraštu, „L“ formos, stačiakampes ir siaurąsias stačiakampes, o pagal ornamentą – į tris variantus: „širdelės“ pavidalo, trikampio formos bei 6 iškilių pusrutulių.

• Dvi centrinės plokštelės šiame komplekte yra vienodos – aštuoniakampės su aštuonių iškilių pusrutulių ornamentu.

• „Paprastas“ šio tipo šarvų detales pagal formą galima skirstyti į 5 variantus – ornamentuotas plačiąsias karpytu kraštu, ornamentuotas vidutinio pločio karpytu kraštu, siaurąsias ir siaurąsias karpytu kraštu bei stačiakampes. Pagal ornamentą galima išskirti du variantus – iškilių 8 mažų ir 8 didelių pusrutulių.

• Šį šarvų detalių komplektą galima datuoti XIV a. pab.– XV a. pr. ir sieti su tuo laikotarpiu vykdytomis Vilniaus pilių apgultimis.

• Kai kurių šarvų plokštelių unikalumas leidžia manyti, kad egzistavo ir vietinės gamybos lameliaro variantų.

21 Nowakowski A. Arms and Armour in the Medieval Teutonic Order’s State, p. 77.

22 Asaris J. „Vīriešu apbedījumi Sāraju senkapos“, in: Zinātniskās atskaites sesijas materiāli par arheologu 1992. un 1993. gada pētījumu rezultātiem, red. kol. Z. Apala [et al.], Rīga, 1994, l. 17.

23 Макушников О. Л. „Древнерусская оружейная мастерская из Гомия“, in: Старожитностi Пiвденноi Pyci, Чернигов, 2003, http://www.archeologia.ru/LibraryBook/5661bcbef5bc [žiūrėta 2011 05 04].

24 Петренко А. Л., Петренко Ю. А. „Защитные свойства средневековых панцирей Юга Сибири и Центральной Азии“, in: Военное дело народов Сибири и Центральной Азии. Труды гуманитарного факультета, выпуск 1, Новосибирск, 2004, c. 110–111.

25 Колчин Б. А. „Топография, стратиграфия и хронология Неревского раскопа“, in: Труды Новгородской археологической экспедиции, т. 1, Москва, 1956, c. 70.

26 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, t. 2, p. 142.

176

27 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 131.

28 Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija, redakcinė komisija J. Lankutis [ir kt.], įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis, Vilnius, 1988, p. 306.

29 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, p. 208.

30 Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų, p. 205.

31 Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006, 2007 m. ataskaita (ataskaita šiuo metu rengiama), radinių sąrašo Nr. Ad. 7, 9, 11, 21, 34, 35, 56.

32 Ibid., radinių sąrašo Nr. Ad. 7, 9, 11, 21, 34, 35, 56.

33 Ibid., monetos Nr. 90–101, 118–130.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Paulius Bugys

A Set of Armor Pieces from the T e r r i t o ry o f V i l n i u s L o w e r C a s t l e

Abstract This article describes and analyzes a set of lamellar plate and chain mail armor fragments found in the territory of Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes of Lithuania during archaeological investigations of a small enclosure on the outside of the northern defensive wall. In this archaeological find, one can distinguish three different types of plate armor. Lamellar armor consists of small metal plates laced together with leather straps.

Upon examination of the lacing technique, it was found to be consistent throughout.

All of the armor pieces analyzed here were found in one place, only slightly scattered; many of them were stuck together due to corrosion. Some of the stuck-together plates seemed to be in their original positions, others were stuck together just by chance. Some of the lamellar plates found were quite different – several different sub-types and variants were identified. Closer analysis revealed three sub-types: side, central, and ‘ordinary’ plates. Four variants of side plates were distinguished by form: rounded, L-shaped, rectangular, and narrow rectangular. Three additional variants differed in ornamentation: heart-shaped, triangular, or with six raised semicircles. ‘Ordinary’ plates can be divided into five variants by form, and two variants by ornamentation. The forms of the lamellar plates varied considerably by re-

V o l U M EN

I

gion and time period, creating a mosaic of sub-types and variants.

The chain mail fragments of armor found in this set were held together by one rivet fixed at one end of a ring.

From archaeological finds and iconography we know that lamellar armor was worn in the lands of the Eastern Slavs, probably brought there by nomadic peoples. Single examples of this type of armor and fragments have been found in neighboring Latvia and Sweden. Keeping in mind the 14th century expansion of the Lithuanian Grand Duchy into the lands of the Eastern Slavs, the discovery of such armor in the territory of Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes of Lithuania seems quite normal. Nevertheless, a considerable number of these plates are unique, without analogues, and thus add new sub-types and variants to this type of armor. The uniqueness of some of these lamellar plates suggests that they may have been made locally.

Analyzing the site where this set was found and the other objects found in the same layer, one can surmise that the armor was abandoned or left there during one of the sieges of the castle between the end of the 14th and the beginning of the 15th century. And knowing that the Lower Castle of Vilnius was not taken in those sieges, one can conclude that the armor belonged to the castle’s garrison.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

177

Liudas Glemža

I š vy n o L i e t uv o s D i d ž i o j o j e Ku n i g a i k š t y s t ė j e i s t o r i j o s

Nors karaliaus tau paslaptingos menės, Bakcho dovanų prisipildę, vėrės, Tu tiesi krūtis, puikesnes už slaptą Vyną karaliaus.*

Anksčiau retas kuris turėjote namuose alaus, o dabar jūsų rūsiai vynu dvokia.**

Dėl geografinės padėties ir klimato sąlygų Lietuva, kaip ir kitos Šiaurės Europos šalys, netiko vynuogynams auginti, todėl čia vynas buvo importuojamas. Vynas buvo geriamas visoje krikščioniškojoje Europoje, nors gaminamas tik dalyje šio regiono. XVI–XVIII a. tinkamiausia erdvė vynuogėms auginti buvo Viduržemio jūros regionas ir šiek tiek šiauriau esančios žemės. Prancūzijos teisininkas ir filosofas Žanas Bodenas (Jean Bodin, 1530–1596) aiškino, kad dėl netinkamų klimato sąlygų vynas negali būti gaminamas aukščiau 49-osios lygiagretės. Į vynuogynų erdvę pateko ir Krymas, buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (o vėliau – nuo XVI a. antros pusės – Abiejų Tautų Respublikos) kaimynystėje, tačiau jį užvaldę musulmonai totoriai nekultivavo vyno gamybos (musulmonams buvo draudžiama vartoti bet kokį alkoholį). Tik XIX a., išsiplėtus ir Juodosios jūros pakrantėje įsitvirtinus krikščioniškajai Rusijos imperijai, čia buvo pradėti auginti vynuogynai. Vynuogynai nesodinti ir kitose musulmoniškosiose šalyse (nors klimatas tam buvo tinkamas) – nei Turkijoje, nei Persijoje. Nedidelė išimtis Persijoje – vienuoliams kapucinams buvo leista čia gyventi, turėti savo vienuolynus ir gaminti vyną, skirtą vartoti ir pardavinėti. Sekant tradicija vynas toliau gamintas krikščioniškuosiuose Balkanuose, nors šalys ir buvo nukariautos musulmoniškosios Turkijos imperijos.

XVI a. sparčiai plėtėsi vyno gamybos erdvė. Po didžiųjų geografinių atradimų vynuogynai buvo pradėti auginti Naujajame pasaulyje – Lotynų Amerikoje, o vėliau ir Afrikos žemyne. Vyną gamino išimtinai europiečiai tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje. Turbūt galima sakyti, kad vynuogynų plitimas pasaulyje

* Ištrauka iš Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) poemos Keturios Mergelės Motinos mylios, arba Vieša iškilminga procesija dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčioje, dedikuotos Trakų vaivadai Jonušui Skuminui Tiškevičiui. ** Cituojama iš Petro Skargos (1536–1612) Seimo pamokslų.

178

atspindėjo ir Europos krikščioniškosios civilizacijos ekspansiją1. Į Lietuvą vynas atėjo taip pat kartu su krikščionybe. Šis gėrimas neatsiejamas nuo Bažnyčios liturginių apeigų, todėl, nors istoriniuose šaltiniuose nėra nė užuominos apie vyną XIII a. Lietuvoje, neabejotina, kad apsikrikštijus Mindaugui ir jo dvarui vynas buvo naudojamas Bažnyčios apeigų metu: krikšto, karūnacijos, Šv. Mišių. Pasibaigus Mindaugo ir jo sūnaus Vaišvilko valdymo laikotarpiui, krikščionybė į Lietuvą sugrįžo po daugiau kaip šimto metų. Pagoniškojoje Lietuvoje buvo paplitęs midus ir alus.

Pirmos istorinių šaltinių žinios apie vyną Lietuvoje mus pasiekia iš Vytauto laikų. Yra žinoma, kad ant didžiojo kunigaikščio stalo buvo tiekiamas graikiškas (malvazijos), vokiškas (Reino) ir itališkas vynai2. Nuo Vytauto laikų didžiosioms kunigaikštienėms dovanų buvo siunčiami Reino, itališki ir graikiški vynai. Ši tradicija tęsėsi bent jau iki Žygimanto Augusto valdymo laikotarpio pabaigos. Dar 1554 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Žygimanto Augusto trečiajai žmonai Kotrynai Habsburgaitei į Vilnių dovanų siuntė Reino vyno3. Prekyba užsienio kraštų vynu į Lietuvą atėjo pamažu. Pavyzdžiui, Vytautas, kviesdamas svečius į savo vainikavimo karaliumi ceremoniją, dar žadėjo „lietuviškų vynų“ gausą4.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui malvazijos ir itališko vyno pristatydavo iš Varšuvos kilęs pirklys Paulius. 1499–1500 m. Lietuvos didysis kunigaikštis su juo

1 Braudel F. Kultura materialna, gospodarka i kapitalizm XV–XVIII wiek, t. 1: Struktury codzienności Możliwe i niemożliwe, Warszawa, 1992, s. 196–197.

2 Čapaitė R. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją“, in: Alytaus miesto istorijos fragmentai, sudarė A. Jakunskienė, 2001, p. 22–23.

3 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 350.

4 Čapaitė R. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė“, p. 20.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

reguliariai atsiskaitydavo sausio ir gegužės, birželio mėnesiais.

Kiekis dar nebuvo didelis. Aleksandras reguliariai du kartus per metus pirkdavo 4 statines malvazijos ir 2 statines itališko vyno5.

Be šio vyno, buvo perkamas ir paprastesnis arba įprastesnis, kurio kilmė finansinėse dvaro sąskaitose nenurodoma. Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygose atsispindi 1545 m. pabaigos išlaidos už pirktą vengrišką vyną (kaina, kelionė, muitai ir kt.), sudariusios net 3 075 florinus. Pats vynas (3 didesnės statinės, 103,5 pusstatinės) kainavo tik šiek tiek daugiau negu pusę sumos – 1 860 florinų. Didžiausios buvo vyno pargabenimo sąnaudos. Iš išlaidų sąskaitų aišku, kad Žygimantas Augustas į Vengriją pirkti vyno siuntė dvariškį Stanislovą Penionžeką (Stanisław Pieniążek), Vilniaus Žemutinėje pilyje dirbo du vyno rūsio tarnautojai: pataurininkis Tomas Italas bei vyno provizorius Paulius. Kelias atgabentas vyno pusstatines didysis kunigaikštis pardavė Lietuvos didikams, juo vaišino paviešėti atvykusį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą (Albrecht)6.

1555 m. spalio pabaigoje popiežiaus nuncijui Aloyzui Lipomanui (Aloysius Lippomano) atvykus į Vilnių, Žygimantas Augustas pas jį iš karto pasiuntė savo vynininką, kuris pasiūlė svečią aprūpinti pageidaujamu vynu. Tačiau nuncijus atsisakė ir pareiškė, kad jį viskuo aprūpino „savi“ (t. y. Bažnyčios tarnai). Vėliau, kilus įtampai tarp popiežiaus pasiuntinio ir itin svarbią vietą Lietuvos valstybės hierarchijoje užimančių protestantų, A. Lipomanas skundėsi, kad Vilniaus valdovų rūmai paprastai išlaiko ir globoja visus pasiuntinius, tačiau jis „negavęs nė stiklinės vandens“7. Išskirtinę vyno reikšmę liudija ir 1562 m. spalio 8 d. Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės kraičio sąraše tarp dvariškių, kartu su ja išvykusių į Švediją, minimas vyno rūsio prižiūrėtojas Kola Italas8.

Steponas Batoras išskirtinį dėmesį teikė vengriškam raudonajam ir baltajam vynui9. Žygimantas Vaza Maskvos valstybės pasiuntinius vaišino Balkanų, kretiškais, prancūziškais ir ispaniškais raudonaisiais vynais: „alkanu [t. y. alikantu], muskateliu, malmazija [t. y. malvazija], romanėja [t. y. romanee]“10. Vladislovo Vazos išlaidų sąskaitose, pateiktose Seimui už 1638–1639 m., minimas vengriškas, prancūziškas, Reino ir ispaniškas (petersement) vynai11. 1648 m. Vladislovas Vaza planavo Vilniuje iškilmingai priimti Prancūzijos karaliaus pasiuntinį, todėl nurodė savo gydytojui pasirūpinti vaišių stalu ir į pilies rūsį pačiam Prancūzijos pasiunti-

5 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007, p. 31, 41, 55, 61, 69.

6 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 1: 1544 11 15–1546 11 15, parengė D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 274–281.

7 Pociūtė D. Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius, 2008, p. 301, 305; Aloyzas Lipomanas (Aloysius Lippomano) laiške rašė: „Karalius [Žygimantas Augustas] pasiūlė mano vynininkui nusileisti į jo vyno rūsį ir išsirinkti dvi statinaites vyno pagal mano skonį“: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m., p. 226.

8 „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, parengė R. Janonienė, in: Lietuvos pilys, redakcinės kolegijos pirmininkas V. Urbanavičius, Vilnius, 2006, Nr. 1, p. 31.

9 Plg. 1786 m. Gardino pilies rūsio vyno surašymas po Stepono Batoro mirties, in: AGAD, f. Archiwum Skarbu Koronnego, Rachunki Królewskie, b. 344, l. 26–28a.

10 Памятники дипломатических сношений Московского государства с польско-литовским, т. 137, С. Петербург, 1912, c. 166.

11 1638–1639 m. Vladislovo Vazos išlaidų registras, in: APW, f. Archiwum Młynowskie Chodkiewiczów, b. 1097, l. 112.

V o l U M EN

I

niui iš Rygos atvežti Reino, taip pat pristatyti prancūziško (ansan) ir ispaniško (petersement) vyno. Itališko vyno buvo dar laukiama, bet nurodyta juo papildyti atsargas, kai tik atveš. Vaišėms nurodyta išrinkti geriausias – šešias vengriško vyno statines, kurios buvo nupirktos karaliaus reikmėms12. Ankstyvuosiuose XVI a. šaltiniuose dažniausiai nurodoma tik šalis, iš kurios yra kilęs vynas, o nuo XVII a. pradžios vis dažniau aptinkamos ir vyno rūšys.

Nors vyno vartojimas didžiojo kunigaikščio aplinkoje augo, nebuvo atsisakyta ir midaus bei alaus. Vladislovo Vazos išlaidų sąraše minima, kad buvo perkamas kaunietiškas alus ir midus jo rezidavimo Vilniuje metu – 163613, 163914 m., o 1648 m. ruošiantis ištaigingai priimti Prancūzijos pasiuntinius taip pat buvo nurodyta pasirūpinti kaunietiško midaus ir alaus atsargomis15. Iš 1638– 1639 m. išsamesnio Vladislovo Vazos išlaidų registro matyti, kad 1639 m. iš Vilniaus į Kauną pas Kauno pavieto kaštelioną alaus ir midaus buvo išsiųstas dvariškis Stanislovas Burba. Jis vyko net du kartus, nes pirmą kartą dėl kilusio potvynio turėjo grįžti atgal į Vilnių. Galiausiai atvežė į Vilnių net 16 vežimų su alaus ir midaus statinėmis. Vežant alų į Vilnių buvo papildomai nusamdyti Kauno vežikai su 11 arklių. Gali būti, kad tokį išskirtinį Vladislovo Vazos dėmesį kaunietiškam alui nulėmė jo apsilankymas Kaune 1636 m. kovo 2–3 d., kai valdovo viešnagės metu Kauno pilyje buvo surengta puota, kurią savo memuaruose aprašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.

Vynas buvo žinomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, vėliau plito tarp didikų, tačiau tik praturtėjus bajorams žemvaldžiams vyno vartojimas įgijo platesnį mastą. Ilgainiui vynas tapo ir bajorų gėrimu, tačiau ne iš karto. Visą XVI a. didikus nuo bajorų skyrė gėrimai: bajorai dažniau gerdavo midų, alų ir tik pasirodžiusią degtinę, nes vynas buvo ypač brangus. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje vyną gerdavo ne visi, o tik pasiturintys žmonės. Turtingesnieji norėdavo išsiskirti iš pavaldinių – savo apranga, manieromis, kalba, o tai padėdavo įgyvendinti ir brangus vynas, kurio eilinis žmogus negalėjo įpirkti. Vyno pergabenimo sąnaudos (kelionė, muitai) ypač išaugindavo jo kainą, kuri atvykusiam Pietų Europos gyventojui buvo neįsivaizduojamai didelė.

Nuo Lietuvos valdovų stengėsi neatsilikti ir didikai. Pavyzdžiui, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pirko Reino, malvazijos ir vengrišką vyną16. Ilgainiui vynas tapo kilmingųjų – didžiojo kunigaikščio ir didikų – labiau vertinamu gėrimu, o alus buvo labiau vertinamas miestiečių, nors ir jie laikui bėgant pirkdavo ypač brangų vengrišką, prancūzišką arba ispanišką vyną, ypač iškilmingomis progomis. Pvz., 1789 m. vykdami į Varšuvoje suorganizuotą visų Abiejų Tautų Respublikos miestų suvažiavimą, vilniečiai vežėsi vyno ir šampano, dėl to sulaukė priekaištų, kad eikvo-

12 Vorbek-Lettow M. Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV, Wrocław, 2006, s. 171–172.

13 1636–1638 m. Vladislovo Vazos išlaidų registras, in: APW, f. Archiwum Młynowskie Chodkiewiczów, b. 1097, l. 82.

14 1638–1639 m. Vladislovo Vazos išlaidų registras, l. 113, 114.

15 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m., p. 360.

16 Ragauskienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m.), Vilnius, 2002, p. 235.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

179

jamos miesto lėšos17. Prasidėjus Ketverių metų seimo permainoms ir Kaunui tapus miestų apygardos centru, kauniečiai atvykusius kitų miestų atstovus ir bajorus taip pat vaišino brangiu vynu, bet ant šventinio stalo buvo dvigubai daugiau nepalyginamai pigesnio vietinio kaunietiško alaus. Vaišėms buvo perkami ir alkoholiniai gėrimai, tarp kurių svarbiausią vietą užėmė vynas. Jo buvo išgerta beveik du kartus mažiau negu alaus, tačiau jis šeimininkams kainavo 7,5 karto brangiau nei alus ir beveik 5 kartus daugiau negu degtinė. Vis dėlto miestiečiai dažniausiai nelabai vertino vyną, dėl ko bajorai juos neretai pašiepdavę. Vyną dažnai gerdavo magnatai, rečiau vidutiniai bajorai, o smulkieji bajorai ir miestiečiai jo ragaudavo labai retai, tik išimtinėmis progomis. Nieko apie vyno skonį nenutuokiančius smulkiuosius bajorus ir miestiečius pirkliai neretai apgaudavo ir jiems pristatydavo padirbto vyno.

ir Lietuvoje – įvairūs prancūziški ir užjūrio (Pontak, Muskatel, Štetino), Poznanėje – vengriškas (dėl taupumo) ir prancūziškas, Ukrainoje – Valachijos ir Monasterskie20. Tik daug mažesniais kiekiais vengriškas vynas Lietuvą pasiekdavo ne per Lenkiją, bet per Prūsiją21. Tai nebuvo kokia nors išskirtinė ypatybė. Kaip atkreipė dėmesį Fernandas Brodelis (Fernand Braudel), atskiruose Europos kraštuose vynai buvo vertinami ne tiek dėl savo savybių, kiek dėl galimybės juos gauti. Jo teigimu, Romoje buvo populiariausi kaimyninio Neapolio vynai, Paryžiuje – Orleano, o Lenkijoje, Lietuvoje ir Vokietijos žemėse – Vengrijos vynai. Pokyčiai pastebimi tik XVIII a. antroje pusėje, kai gaminamas vynas imtas šlovinti nepriklausomai nuo geografinės padėties. Prancūzijoje gyvenęs dramaturgas ir rašytojas Luji Sebastjanas Mersjė (Louis Sébastien Mercier) 1788 m. siūlė paragauti raudonųjų ir baltųjų Pran-

KAUNO MIESTO GYVENTOJŲ IŠLAIDOS ALKOHOLINIAMS GĖRIMAMS 1791 M. RUGPJŪČIO 9–12 D.* Data Rugpjūčio 9 d.

Rugpjūčio 10 d.

Rugpjūčio 11 d.

Rugpjūčio 12 d.

Iš viso

Asmenų skaičius 30 8 35 50

Kiekis 4 gorčiai 2 buteliai 6 gorčiai 9 gorčiai ~ 19,5

Vynas Kaina (auksinais) 16,25 6,10 30,18** 43,6 ~ 90

Vyno plitimas atsispindi jau pirmuosiuose Lietuvą reprezentuojančiuose leidiniuose. XVI a. antros pusės Georgo Brauno (Georg Braun) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg) „Pasaulio miestų atlase“ yra Vilniaus aprašymas, kuriame apie vilniečius taip rašoma: „vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną“18. XVII a. pradžioje Tomas Makovskis (Tomasz Makowski) šalia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio paliko valstybės ir jos visuomenės aprašą, kuriame pabrėžiama: „Vyną vartoti pradėjo ne taip seniai, bet taip įprato, kad dabar net prastuomenė pokyliuose jį geria. Jis vežimais gabenamas iš Vengrijos, o iš Ispanijos, Prancūzijos ir nuo Reino pristatomas į Lietuvą laivais per Karaliaučių ir Rygą“19. Šis trumpas aprašymas atspindi įvežtinių vynų geografiją.

XVIII a. memuarų autorius Jendžejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz) rašė, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritoriją galima suskirstyti į atskirus regionus, kuriuose dominavo įvežtinis vynas: Krokuvoje buvo populiariausias vengriškas vynas, Prūsijoje

Kiekis (gorčiais) 8 6 8 15 37

Alus Kaina (auksinais) 2,4 1,18 ?

4 ~ 12

Degtinė Kaina Kiekis (auksinais) ?

3,15 ?

1,22 ?

4,15 3 buteliai 10,15 ?

18,67

cūzijos vynų (Romanée, Saint Vivant, Citeaux, Grave), o ypač vengriško tokajaus, kuris yra „pirmaujantis pasaulyje vynas ir geria jį tiktai šios žemės valdovai“22. XVI a. pradžioje Lietuvoje lankęsis Šventosios Romos imperijos pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas (Sigismund von Herberstein) negailėjo pagyrų vengriškam vynui, vis dėlto tuomet pirmaujančias pozicijas dar teikė malvazijos vynui: „Vengrija gamina įvairiausius vynus dėl skirtingų vietovių [ir sąlygų]... vynai čia tokie kilnūs ir nuostabūs, kad gali būti laikomi lygiais kretiškiesiems“23. Vengriško vyno populiarumas Lenkijoje ir Lietuvoje sparčiai augo nuo XVI a., jis pirmaujančias pozicijas išlaikė iki XVIII a. pabaigos, kai greta jo brangiausi buvo prancūziški – Burgundijos vynas ir XVII–XVIII a. sandūroje pasirodęs Šampanės vynas, o nuo XVIII a. vidurio ir putojantis šampanas (iš Šampanės regiono). Šiems vynams išskirtinis dėmesys buvo skiriamas ir įstatymuose bei vykdomosios valdžios potvarkiuose. Vengriško vyno išskirtinumas pabrėžiamas ir tarp Lietuvos bajorų24.

20 Kitowicz J. Opis obyczajów za panowania Augusta III, Warszawa, 1985, s. 242.

* Sudaryta pagal: LVIA, f. 443, a. 5, b. 534a, l. 173–173a. ** Nurodyta bendra kaina su alumi, bet vyno kaina buvo gerokai didesnė negu alaus.

21 Per Jurbarko muitinę 1787 m. antrame ketvirtyje buvo pervežta 130 gorčių vengriško vyno: Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1787, s. 491.

17 Glemža L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789–1792 metais, Kaunas, 2010, p. 47.

22 Cituojama iš: Braudel F. Kultura materialna, t. 1, s. 199.

18 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), parengė ir pratarmę parašė J. Jurginis, A. Šidlauskas, Vilnius, 1983, p. 78.

23 Герберштейн С. Записки о Московии, Москва, 1988, с. 251.

19 Ibid., p. 86.

180

24 Plg. Matuszewicz M. Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana brzeskiego-litewskiego 1714– 1765, wyd. A. Pawiński, t. 1, Warszawa, 1876, s. 104.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

VYNO PREKYBA IR PRIEŽIŪRA Prekyba vynu Vilniuje, matyt, prasidėjo anksčiausiai. Vilniaus vyno pirkliai užėmė svarbias pozicijas miesto bendruomenėje. Žinoma, kad XVII a. Vilniaus miesto vyno pirkliai buvo pirklių gildijos nariai. Vyno pirklys Motiejus Klarovskis, tiekęs vyną miestiečiams ir bajorams, tapo Vilniaus miesto tarėju, o vėliau ir burmistru. Vyno prekyba vertėsi Vilniaus tarėjas Simonas Ostrovskis, kuris pirkdamas vyną pats pasiekdavo ir Vengriją. Vyno pirklys buvo ir Vilniaus pirklių bendrijos vyresnysis Martynas Farnas25.

Vilniuje vyninės buvo bent jau nuo XVII amžiaus26. 1750 m. Vilniuje lankęsis vokietis Liudvikas Reinholdas fon Verneris (Ludwig Reinhold von Werner) aprašė savo įspūdžius iš Vilniaus: „nuėjau pasilinksminti į vyninę. Ten paragavau vengriško vyno, o tai buvo geras vynas, jis kainavo keturis dukatus“27.

Apie Kauno pirklius, kurie verstųsi vyno prekyba, nežinoma iki XVII a. pradžios (neišliko muitinių knygos). Tačiau nuo tada tikrai ir Kauno pirkliai iš Karaliaučiaus vežė Reino, prancūzišką ir malvazijos vyną. Į Lietuvą per Kauną vyko ir užsienio pirkliai su savo prekėmis – egzotiniais vaisiais ir prieskoniais bei vynu. Nemokėdami muitų, dvaro reikmėms vyno įsiveždavo bajorai28. Vis dėlto vyno paklausa sostinėje buvo gerokai didesnė, nes čia telkėsi svarbiausios valstybinės institucijos, rezidavo valdovas ir didikai – svarbiausi šios prekės vartotojai. Žvelgiant į XVIII a. pabaigoje perkamų vynų kiekį, matyti, kaip skyrėsi vyno paklausa Vilniuje ir Kaune29.

XVII a. pirmoje pusėje pradėta kalbėti apie monopolio žalą.

Manyta, kad pavyzdinė tvarka buvo Vokietijoje, kurios didžiuosiuose miestuose neleista, kad vienas pirklys pardavinėtų vyną. Čia vyno statinės buvo tikrinamos, matuojamos ir antspauduojamos, prižiūrėta, kad vyno neskiestų vandeniu, ir tik tuomet leista sudėti į rūsį. Pirklys miesto valdžiai turėdavo prisiekti, kad nesukčiaus, ir atsiskaityti už kiekvieną parduotą kvortą. Už nusižengimus jam grėsusi bausmė ir net draudimas prekiauti vynu, todėl „pas juos vynai pigesni ir geresni, nors vengriškus vynus ir iš toliau atsiveža“30. Lietuvoje mokesčiai už prekybą vynu gana dažnai nebuvo mokami, neretai nelegalūs vynininkai, matyt,

25 Ragauskas A. Vilniaus miesto valdantysis elitas. XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 176, 185, 205, 221, 225, 235.

26 „1673 05 16 LDK paiždininkio Jeronimo Krišpino Kiršenšteino universalas dėl svaigalų mokesčio surinkimo“, in: Акты, издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею для разбора древних актов, т. 8: Акты Виленского Земскаго Суда, Вильна, 1878, с. 284–285.

27 Gizbert-Studnicki W. „Przekład polski nieznanego opisu Wilna z przed 187 laty“, in: Kurier Wileński, 1937, nr 122, s. 4.

28 Kiaupa Z. Kauno istorija, t. 1, Vilnius, 2010, p. 232–233.

turėjo užtarėjų tarp įtakingų didikų ir Bažnyčios hierarchų31, tačiau tvarką taip pat buvo mėginama reglamentuoti ir prižiūrėti.

Prekyba vynu sparčiai augo XVIII amžiuje. Tuomet ne tik miesto, bet ir miestelio turgus pasiekdavo ir prekės iš užsienio, tarp kurių pasitaikydavo ir vengriškų, vokiškų, prancūziškų bei „užjūrio“ vynų32. Tarp gausybės XVIII a. Lietuvos dvarų administracijos nustatytų prievolių valstiečiams ir miestelių gyventojams aptinkama ir nurodymų jiems atvežti vyno iš Rygos, Liepojos arba Klaipėdos33. Vertingos informacijos apie vyną teikia Kauno miesto suolininko Adomo Grondzkio (Adam Grądzki) kelionė su bajoru Benediktu Pavlovičiumi į Upytės pavietą 1791 metais. Tuomet buvo nusistovėjęs paprotys, kad miestiečių reikalais deleguotų asmenų kelionės išlaidos (kartu už maistą ir alkoholinius gėrimus) buvo apmokamos iš miesto kasos. Jau pirmą kelionės dieną (1791 m. liepos 21 d.) jie gana brangiai pavakarieniavo Kėdainiuose (8,22 auksino), o kitą dieną (liepos 22-ąją) kirsdami Nevėžio upę už 1,06 auksino pirko butelį vyno iš Žemholco vaistinės. Po poros dienų (liepos 24-ąją) Panevėžyje pirko du butelius vyno už 2,12 auksino.

Liepos 26 d. Šeduvoje įsigijo dar vieną butelį vyno, liepos 28-ąją vyną gėrė Biržuose ir juo vaišino vietos gyventojus. Liepos 29 d.

Vabalninke pirko dar tris butelius vyno, už kuriuos kartu su alumi sumokėjo 8 auksinus. Grįždami iš kelionės jie dar kartą gėrė vyną Panevėžyje (rugpjūčio 3 d.), o Kėdainiuose nusipirko 2 butelius vyno. Keturiolika dienų trukusios kelionės metu Kauno miesto delegatai nusipirko ne mažiau kaip 10 butelių vyno34. Žinoma, tai buvo pigus ir nekokybiškas vynas, tačiau aišku, kad jo buvo galima įsigyti ir už Vilniaus bei Kauno.

Vyno prekybos kontrolė gerokai išaugo XVIII a. antros pusės reformų metais. Tuomet kilo diskusija ir apskritai dėl vyno prekybos reikšmės. Lenkijos švietėjui Stanislovui Stašicui (Stanisław Staszic) nerimą kėlė išlaidos, susijusios su įvežamu prancūzišku, ispanišku ir vengrišku vynu. Jo apskaičiavimu, į vyno eksportą buvo įtraukta 15 mln. auksinų vien Lenkijos Karalystėje. Tai reiškia, kad ne mažesnė pinigų suma buvo išvežama iš šalies, o pinigų išvežimas tuomet buvo laikomas ydingu, vedančiu į ekonomikos nuosmukį35. Užsienio (Vokietijos) laikraščiuose buvo ironizuojama, kad Abiejų Tautų Respublikos bajorai viską – nuo drabužių iki smeigtukų – pirkdavo užsienyje, ir tai darydavo ne

31 Plg. 1727 12 05 S. Kaminsko ir J. Kozaryno protestas prieš Vilniaus miestiečius vynininkus A. Otezaną bei M. Grekovskį, kurie nesusimokėję mokesčių už atsivežtą vengrišką vyną juo prekiauja savo vyninėse, in: LVIA, f. SA, b. 4742, l. 715–715a. (už nuorodą dėkoju Domininkui Burbai); „1773 05 29 Vilniaus pirklių skundas dėl neteisėtos svetimšalių prekybos vengrišku vynu Vilniuje ir jo apylinkėse“, in: Акты, издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею для разбора древних актов, т. 9: Акты виленского гродскаго суда, Вильна, 1875, с. 571–572; 1786 m. dėl neteisėto prekiavimo vynu skundėsi ir Minsko burmistras I. Tarankevičius (Tarankiewicz): „Vynininkų Minske yra tik 2, kurie patiria didelį nuostolį nuo žydų ir graikų, kurie, nebūdami miesto piliečiai, neprivalo mokėti mokesčių, be to, juos remia didikai ir dvasininkai, kurių valdose apsigyvena ir jiems vyną pigiau parduoda“: Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1786, s. 476.

32 Elmantas Meilus mini 1780 m. Naujosios Žagarės turgaus rinkliavos kainoraštį: Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje–XVIII amžiuje. Raida, gyventojai, amatai, prekyba, Vilnius, 1997, p. 125.

29 Pvz.: 1793 05 29 LDK iždo komisija išdavė leidimą per Jurbarko muitinę Vilniaus pirkliams Jonui Mileriui įsivežti 1 500 butelių Šampanės vyno ir Pranciškui Tykielui 1 000 butelių Šampanės vyno, o Kauno pirkliui Jonui Reisui – Šampanės vyno 100 ir burgundiško vyno 100 butelių: LVIA, f. 11, a. 1, b. 274, l. 22. Už nuorodą dėkoju Ramunei Šmigelskytei-Stukienei.

34 LVIA, f. 443, a. 5, b. 534a, l. 323–323a.

30 „Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų“, 1623, in: Laumenskaitė E. Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI–XVII a.). Studija ir tekstai, Vilnius, 1995, p. 241–243.

35 Korzon T. Wewnętrzne dzieje Polski za Stanisława Augusta (1764–1794). Badania historyczne ze stanowiska ekonomicznego i administracyjnego, t. 2, Kraków, Warszawa, 1897, s. 139.

V o l U M EN

I

33 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 2: XVIII amžius, sudarė R. Jasas, J. Orda, Vilnius, 1961, p. 77, 114, 241, 326, 484.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

181

tiek savo reikmėms, kiek laikydamiesi savo įsitikinimų ir mados36.

Išskirtinį dėmesį užsienio prekėms patvirtina ir Jendžejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz), teigęs, kad maskaraduose gerti vietinį alų buvo nepriimtina, o tą, kuris jo gerdavo, laikydavo kaimiečiu37.

XVIII a. prancūzų švietėjai, šaipydamiesi iš valstybinės netvarkos Lenkijoje ir Lietuvoje, atkreipė dėmesį į diduomenės neadekvačias išlaidas prabangai (jas sudarė ir vyno pirkimas), siūlė gyventi kukliau, atsižvelgiant į nedideles valstybės pajamas.

Tokiomis aplinkybėmis atsirado anekdotas, kuris atspindi Vakarų Europoje įsivyravusį Abiejų Tautų Respublikos bajoro įvaizdį: bajoras, kuriam labai patiko vynas iš Vezuvijaus papėdėje buvusio vynuogyno, pavadinto „Kristaus ašara“ („Lacrima Cristi“), sušukęs: „O, Dieve! Kodėl neapsiverkei taip pat ir ant mūsų žemių?“38.

1787 m. pasirodė neprisistačiusio Lenkijos piliečio straipsnis39, kuriame jis išreiškė susirūpinimą, kad dėl prekybos vynu Austrijoje kasmet paliekama 5 mln. auksinų, todėl kaltino ne tik vyną, bet ir visus užsienyje pagamintus gėrimus. Straipsnyje aiškinama: „nors 1785 m. seimeliai buvo ramūs, o Tribunolai – blaivūs, iš muitinės dokumentų aiškėja, kad per 18 mėnesių vien tik vengriško vyno į Lenkiją buvo įvežta 36 000 statinių. Statinę skaičiuojant po 10 raudonųjų (arba 180 auksinų), iš šalies išvežta 6 480 000 auksinų. Beveik tiek pat buvo įvežta kontrabanda. Negana to, vežikai būna tik vengrai. Baisu net pagalvoti, kiek prageriam vartodami kitus vynus – prancūziškus, ispaniškus, itališkus.“ Straipsnio autorius kvietė nepirkti brangių užsienio gėrimų ir uždrausti juos gabenti į Lenkiją ir Lietuvą: „mielesnis yra tas alus, kurio galime iš savo žemės gauti, negu tas vynas, kurio pirkdami iš nedraugingų svetimšalių, pasitinkam nelaisvę.“ Anonimas gyrė Lenkijoje gaminamus ir atkreipė dėmesį į kaimyninės Lietuvos gėrimus: „Lietuva taip pat nėra nuskriausta puikiais gėrimais, nes turi Kauno [paviete] anksčiau populiarų liepų midų, kurį gerdavo bajorai prie didesnių stalų ne tik patys, bet ir dovanų siuntė Prancūzijos karaliui, kuris jį viešai prie stalo gėrė ir gyrė.

Kodėl dabar reikia jo gėdytis? Turbūt dėl to, kad nėra užsienietiškas arba kad kenkia sveikatai?.. Tiktai žinau, kad liepų midus vartojamas vaistinėse ir, aišku, ne nuodams, bet vaistams ir dėl sveikatos“40.

Amžininkai išskirdavo ir gydomąsias vyno savybes. XVIII a. pabaigoje Vilniaus vaivadijos rotmistras Leonardas Korsakas apkaltino felčerį Frydrichą Šulcą (Friedrich Sulz), kad šis atskubėjęs pas jo sergančią žmoną be medikamentų, liepė jai išgerti karšto vyno, sumaišyto su vaistažolėmis („z korzeniami zaprawnego“).

Po šios gydymo procedūros, pasak L. Korsako, jo žmona mirė.

Bylą sprendęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismas išteisino kaltinamąjį ir nustatė, kad L. Korsako žmona sirgo tokia sunkia karštinės forma, kad prarasdavo sąmonę. Norėdama

pasveikti, dar prieš ateinant felčeriui F. Šulcui, ji gėrė spirito, o felčerio duotas vynas buvo skiestas vandeniu41.

Labai dažnai pasitaikydavo apgavysčių. Vynas buvo dažnai falsifikuojamas ir skiedžiamas, taip pat kaip importinis alus arba degtinė. Į vyną pildavo pieno, dėdavo kiaušinių, sieros. Tai buvo priemonės, kuriomis stengtasi išsaugoti jauną vyną. Tačiau to meto Lenkijoje spausdinamuose kalendoriuose pasitaikydavo ir patarimų, kaip iš prastesnio vyno pasigaminti geresnį. Pavyzdžiui: „Itališką vyną iš vengriško gali pasigaminti taip: įmušk 25 kiaušinių baltymus, juos gerai išmaišyk, įliek 6 puodelius pieno, o sumaišius pridėk sutrintų cinamono žievių, imbiero, gvazdikėlių (kiekvieno po pusę uncijos), ir vynas niekuo nesiskirs nuo itališko.“ Tokie patarimai spaudoje greitai plito, galiausiai net buvo aiškinama, kaip namuose pasigaminti šampaną. Nuo padirbto vyno galėjo apsisaugoti tik karalius ir magnatai, kurie siųsdavo savo patikėtinius į Vengriją arba gaudavo vyno iš patikimų pirklių, užtikrindavusių vyno kokybę. „Švaraus vyno“ Lenkijoje buvo sunku gauti42, o tai reiškė, kad padėtis nebuvo kitokia ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijos diplomatas Mari Danielius Burė de Korberonas (Marie Daniel Bourrée de Corberon), 1775 m. kelionės į Rusijos imperiją metu apsilankęs pas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininką Antaną Tyzenhauzą Gardine, stebėjosi šeimininko išsilavinimu, jo orkestru ir dainininkais, kilusiais iš valstiečių, tačiau nusiskundė gausiais, bet, jo nuomone, prastais pietumis ir pažymėjo: „vynas taip pat buvo blogas“43.

1766 m. įstatyme, panaikinusiame vidaus muitus Abiejų Tautų Respublikoje, buvo nustatyta, kad, vežant vengrišką vyną į Lietuvą, Lenkijos Karalystės muitinėje iš Lietuvos pirklių būtų imama tik pusė muito sumos, o kita pusė turėjo būti mokama į Lietuvos iždą44. Dėl šios tvarkos kilo ginčų tarp Lenkijos ir Lietuvos iždo komisijų.

36 Ibid., s. 144.

37 Kitowicz J. Opis obyczajów, s. 301.

41 Lietuvos Metrika, knyga Nr. 451, l. 298–298a.

38 Forycki M. Anarchia polska w myśli Oświecenia. Francuski obraz Rzeczypospolitej szlacheckiej u progu czasów stanisławowskich, Poznań, 2004, s. 98–99.

42 Kuchowicz Z. Obyczaje staropolskie XVII–XVIII wieku, Łódź, 1975, s. 70–71.

39 Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1787, s. 103–105.

43 Корберон М. Д. Б. де, Интимный дневник шевалье де-Корберона, французского дипломата при дворе Екатерины II, Санкт Петербург, 1907, с. 10.

40 Ibid., s. 105.

44 Volumina legum, t. 7, Petersburg, 1860, s. 842.

182

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

1784–1785 M. KAROLIO STANISLOVO RADVILOS „PONE MIELASIS“ NURODYMU PIRKTAS VYNAS IŠ LIEPOJOS IR KARALIAUČIAUS*

Vyno rūšis

1784 07 29 iš Liepojos

1784 08 04 iš Karaliaučiaus

Amerikietiško skirtingo vyno

1785 m. birželį iš Karaliaučiaus 600 butelių

Angliško vyno

2 statinės

Arako

60 butelių

100 butelių

Berzerak

100 butelių

Burgundiško baltojo

100 butelių

100 butelių

100 butelių

Burgundiško raudonojo

100 butelių

100 butelių

100 butelių

Cap Rouge et Blanc

100 butelių

Conte Rothi

100 butelių

Egėjo

100 butelių

Ispaniško Alikanto

100 butelių

Itališko Lacrima Cristi

100 butelių

Kipro vyno

100 butelių

Madera

100 butelių

Malaga

100 butelių

Mannia się (?)

100 butelių

Margo

100 butelių

Monto Policiano

100 butelių

Pontak

60 butelių

Reino vyno

400 butelių

Prancūziško seno vyno

300 butelių

300 butelių

12 statinaičių

Szlein

100 butelių

Šampano balto

500 butelių

Šampano l’veil de perdrix

500 butelių

Šampano raudono

10 dėžių

10 dėžių

4 dėžės

4 dėžės

Toutille de Rotta

100 butelių

Vermuto

100 butelių

Via gregie de Monpellier

100 butelių

Iš viso

2 statinės ir 1 720 butelių

14 dėžių, 12 statinaičių ir 600 butelių

14 dėžių ir 2 700 butelių

* 1783–1786 m. Karolio Stanislovo Radvilos ekonominių reikalų knyga, in: AGAD, f. Archiwum Radziwiłłów, sk. XXIX, b. 16, l. 113, 123–124, 216–217.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

183

Augo muitai ir mokesčiai. 1779 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisija nustatė gėrimų mokestį didiesiems miestams, pagal kurį už vengriško vyno statinės išpilstymą reikėjo mokėti 40 auksinų, o už jos pardavimą urmu – dvigubai mažiau – 20 auksinų45. 1786 m. už vengriško vyno statinę reikėjo mokėti 20 auksinų, o 1789 m. – net 50 auksinų muito mokestį46. 1788 m.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisija gerokai sugriežtino svetimšalių prekybą, nutarta steigti specialias muitines, kuriose būtų žymimos ir plombuojamos užsienio pirklių prekės, išduodami dokumentai, kuriuose turėjo būti nurodyta prekių pardavimo vieta. Tais pačiais metais buvo sugriežtinta prekyba ir vengrišku vynu, nurodyta, kad muito mokestį už jį būtinai reikia mokėti pasienyje, uždrausta jį sumokėti vėliau, pasiekus didžiuosius miestus, arba išimties tvarka jo ir visai nemokėti47. 1789 m. buvo dar keliami muito mokesčiai už vyno įvežimą. Už vengriško vyno statinę reikėjo mokėti 50 auksinų, o už prancūziško vyno statinaitę – 36 auksinus. Kitiems vynams muito mokesčiai buvo numatyti taip pat didesni (mokesčių augimas buvo susijęs ne tik su valstybės politika, bet ir su staigiu auksino vertės kritimu devintajame dešimtmetyje). Šampanės ir Burgundijos vynai galėjo būti įvežami tik su atskiru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisijos leidimu ir išduotais pasais, kuriuose patvirtinta vyno kokybė, nurodytas kiekis ir pardavimo vieta, nepriklausomai nuo prekes įsivežančiojo kilmės48. Šios sugriežtintos tvarkos buvo privaloma laikytis. Pavyzdžiui, 1792 m. lapkričio mėnesį iš LDK iždo komisijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paiždininkis Mykolas Kleopas Oginskis gavo leidimą per Jurbarko muitinę (iš Prūsijos) įsivežti 3 000, o per Žagarės muitinę (iš Rygos) 2 000 šampano butelių49. Į Lietuvos teritoriją įvežamo vyno kiekis buvo didelis. Pavyzdžiui, 1786 m. trečią ketvirtį (birželio–rugpjūčio mėnesiais) per Jurbarko muitinę iš Prūsijos į Lietuvą buvo įvežta: 3 739 statinės prancūziško vyno, 1 326 statinaitės ir 2 781 butelis Šampanės bei Burgundijos vyno50.

Lietuvos miestiečiai skundėsi, kad bajorai žemvaldžiai nemoka svaigalų mokesčių už iš užsienio atsivežtus gėrimus, kuriuos miestų pirkliai turi sumokėti papildomai dar ir miestuose.

Todėl gerokai išauga vyno kaina, ir jie negali konkuruoti su bajorų įvežamu ir pigiau pardavinėjamu vynu51. Pasak Minsko burmistro, 1786 m. už vieną vengriško vyno statinę, kuri kainuodavo 180 auksinų, įvažiavus į Lenkiją, pasienyje reikėjo mokėti muito

45 Tame pačiame dokumente nustatyti mokesčiai ir kitoms vyno rūšims: už užjūrio vyno statinaitę (22 auksinai už išpilstymą arba 11 auksinų perkant urmu), šampano butelį (1 auksinas arba 15 grašių), burgundiško vyno butelį (20 grašių arba 10 grašių), Reino vyno butelį (15 grašių arba 7,5 grašio), taip pat už košerinio vyno butelį (20 grašių arba 10 grašių): 1779 12 20 LDK iždo komisijos gėralų mokesčio nustatymas LDK didžiuosiuose miestuose, in: AGAD, f. Tak zwana Metryka Litewska, sk. IX, b. 23, l. 269.

46 Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1786, s. 316–317; Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1789, s. 440–444.

47 Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1788.

48 1789 11 11 LDK iždo komisijos universalas, in: AGAD, f. Tak zwana Metryka Litewska, sk. IX, b. 44, l. 63; Jis publikuotas: Kalendarz Wileński na rok 1790, Wilno, 1789 (puslapiai nenumeruoti).

49 1792 11 03 LDK iždo komisijos posėdžio protokolas, in: LVIA, f. 11, a. 1, b. 273, l. 11–11a.

Už nuorodą dėkoju Ramunei Šmigelskytei-Stukienei.

50 Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1787, s. 352.

51 Dziennik handlowy i ekonomiczny, Warszawa, 1786, s. 474–475.

184

mokestį (9 auksinus), svaigalų mokestį (20 auksinų), sandėliavimo mokestį (12 auksinų), žymėjimo mokestį (1 auksiną), vežimo mokestį (0,8 auksino), o Lietuvos muitinėje dar 3 auksinus. Į savo dvarus vyną gabenę bajorai į Lietuvos miestus nevykdavo, todėl jie sutaupydavo dar nuo 20 iki 40 auksinų, kuriuos turėjo mokėti mieste prekiavę pirkliai. Taigi, iš viso atgabenta vengriško vyno statinė su mokesčiais miestiečiui kainavo 245,8 auksino, be transportavimo išlaidų. Dėl mokesčių vynas brangdavo beveik trečdaliu, be to, pirkliai dar užsidėdavo antkainį urmu prekes pardavinėdami prekybininkams, o šie, pardavinėdami savo prekes, jas dar brangino.

SKONIS IR SPALVA Prancūzai ir vokiečiai pastebėjo, kad Reino vynas lenkų ir lietuvių didikams buvo per aštrus, todėl į jį dėta cukraus. Prancūzas K. Šavanjakas (Chavagnac) aprašo, kaip puotos metu prie jo prisiartinusi Radvilienė su didele auksine taure, pilna vyno, „įmetė į jį didelį gabalą cukraus ir išlenkė į Neuburgo kunigaikščio sveikatą“. Tai svečiui sukėlė nuostabą, ir jis memuaruose pažymėjo, jog nuo matyto vaizdo pasijuto taip, tarsi „pilve turėtų maždaug tris butelius vyno ir svarą cukraus“52. Atrodo, kad Reino vyno galėjo būti pilama ir į cukrines figūras. Tai aprašo Anglijos pasiuntinys Džeromas Horsis (Jerome Horsey), kurį savo rūmuose iškilmingai priėmė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584): „Jo didenybė [Mikalojus Radvila Rudasis] gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės [Elžbietos I] sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, išskėstasparnių erelių, gulbių ir kitos figūros, o į jų pilvus supilti įvairiausi vynai ir prieskoniai“53. Reino vyno gėrimas su cukrumi nebuvo išskirtinis Lietuvoje ir Lenkijoje, jis buvo būdingas Rytų Europai, aptinkamas ir Rusijoje. Anglijos pasiuntinys Erikas Bauersas (Eric Bowers) aprašė priėmimą pas carą Ivaną IV (Ivan IV), kuris, išgėręs į karalienės Elžbietos I sveikatą, liepė anglų pasiuntiniui atnešti didelę Reino vyno taurę su cukrumi, kad šis išgertų į jo – Maskvos valdovo – sveikatą54.

Vyno skonis ir spalva kito. Pavyzdžiui, XV a. pradžioje dominavę saldūs Reino vynai55, o vėliau iš šio regiono į Lietuvą patekdavo aštresni, kuriuos reikėjo pagal skonį saldinti. Kito ir vyno spalva. Britų istorikas Tonis Šarpas (Tony Sharp) aiškino: „Šiandien nuostabūs Tokajaus vynai yra balti. Mano įsitikinimu, septynioliktame amžiuje jie buvo raudoni ir labiausiai vertinami Europoje“56. Dar labiau europietiškus vynus pakeitė XIX a. pabaigoje Europoje siautęs vynuogynų maras, todėl apie senųjų laikų vyno skonį šiandien tegalima spėlioti.

52 Cituojama iš: Bystron J. S. Dzieje obyczajów w dawnej Polsce. Wiek XVI–XVIII, t. 2, Warszawa, 1994, s. 475–480.

53 Cituojama iš: Davies N. Dievo žaislas. Lenkijos istorija, t. 1, Vilnius, 1998, p. 251.

54 „Известия англичан о России ХVI в.“, in: Чтения в императорском обществе истории и древностей Российских, Москва, 1884, № 4, с. 98.

55 Čapaitė R. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė“, p. 23.

56 Sharp T. Pleasure and Ambition. The Life, Loves and Wars of Augustus the Strong, London, New York, 2001, p. 276.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Skirtingai negu šiandien, iki XVIII a. labiau vertintas jaunas, o ne senas vynas, nes ilgiau statinėse laikomas vynas prarasdavo savo savybes ir surūgdavo, o apie butelius ir kamščius iki XVII a. vidurio nebuvo žinoma. Tada iš statinių vynas būdavo pilstomas į ąsočius. Atsiradus buteliams ir kamščiams, vynas iš statinių būdavo pilstomas į butelius, bet jau jį pargabenus į vietą.

Senovės romėnai vyną laikydavo amforose, todėl jis geriau išsilaikydavo negu statinėse, kurios užvaldė Naujųjų laikų Europą.

Dar ir XVIII a. buvo stebimasi senovės romėnų išgirtu senu vynu, aiškinama, kad 5–6 metus išbuvęs vynas jau netinkamas vartoti.

Todėl jaunas vynas buvo ne tik paklausesnis, bet ir brangesnis57.

Istoriniuose šaltiniuose galima rasti užuominų apie sugedusį ir prarūgusį vyną58. Tik plintant vynui buteliuose pradėtas vertinti senas vynas. XVII a. viduryje buvo pastebėta, kad tamsaus stiklo buteliuose vynas išsaugoja savo savybes, o nuo XVII a. antros pusės vynu buvo pradėta prekiauti ir buteliuose. XVIII a. pradžioje šios naujovės prigijo Prancūzijoje ir Italijoje59, o vėliau vynas buteliuose pasiekė ir Lietuvą.

VYNO GĖRIMO PAPROČIAI Prancūzai, apsilankę Lietuvoje, piktinosi vietos papročiais.

Jiems kėlė nuostabą tai, kaip galima prie stalo išsėdėti nuo pietų iki vidurnakčio ir daugiau nieko nedaryti – tik gerti ir valgyti60.

Tai patvirtina karaliaus Jono Sobieskio laiške žmonai nurodyta dienotvarkė: „gyvenimas mano toks: nuo saulėtekio iki vidurdienio klausyti visokių barnių, apkalbų ir pasakų; nuo vidurdienio iki vakaro sėdėti prie stalo ir gerti...“61. Mykolas Lietuvis tvirtino, kad Lietuvos didikų diena prasidėdavo nuo alkoholio vartojimo. Jo teigimu: „Vyno, vyno!“ – šaukiama dar lovose“62. Tokį paprotį patvirtintų ir nuncijaus Julijaus Rudžjerio (Julius Ruggieri) pranešimas popiežiui Pijui V (Pio V), kad valdovas Žygimantas Augustas valgo labai mažai, o geria labai dažnai: „vos tik atsisėdęs už stalo pradeda gerti, bet naudoja mažas taures ir geria labai stiprų vengrišką vyną be vandens“63. Albrechtas Stanislovas Radvila rašė, kad visi 1636 m. pas karalių Vladislovą Vazą į pasitarimą Vilniaus pilyje susirinkę didikai buvo girti, vyno buvo išgėręs ir Vilniaus vyskupas, kuris prieš išvykstant karaliui iš Vilniaus turėjo laikyti mišias ir jų metu viską sumaišė, todėl gavo pastabų iš paties valdovo64.

Andrius Volanas (Andrzej Wolan) smerkė besaikį girtuokliavimą, atkreipė dėmesį į blaivias tautas (italus, prancūzus, ispanus), kvietė tėvynainius laikytis saikingumo65. Nors, kaip istorikai

57 Braudel F. Kultura materialna, t. 1, s. 198.

pastebi, šiuose kraštuose vyno buvo geriama nemažai66, XVII a. publicistas saikingumą, kaip dorybę, supriešino su yda – girtuoklyste. Skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Europos kultūros atsispindi Žemaitijos kunigaikštystės bajoro Teodoro Bilevičiaus dienoraštyje apie jo apsilankymą Venecijoje, kai vietinė diduomenė surengė pokylį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriui Mykolui Kazimierui Radvilai. T. Bilevičius rašė: „vynu vaišino itališku papročiu, neragindami, tik įpildami tam, kas pageidauja“67. Vėliau, atsidėkodamas už priėmimą, Mykolas Kazimieras Radvila į iškilmingus pietus pasikvietė Venecijos diduomenę. T. Bilevičius pokylį taip aprašė: „Lenkišku papročiu sėdint už stalų grojo muzika. Po pietų visi linksminosi šokdami lenkiškus šokius, kurie svečiams labai patiko, visi buvo taip puikiai privaišinti, kad viceprinceps net nepastovėjo ant kojų, kas tarp italų didelė retenybė“68. Vaišinimas alkoholiniais gėrimais tol, kol svečiai nebepastovės ant kojų, aptinkamas ir naratyviniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Albrechtas Stanislovas Radvila savo atsiminimuose rašęs, kad 1639 m. birželio 30 d. pas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerį Steponą Pacą namuose įvyko puota, iš kurios šeimininkas neleido niekam išeiti blaiviam69. Tokį XVIII a. bajorų visuomenėje įsigalėjusį paprotį patvirtina ir Jendžejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz), rašęs, kad vaišingų šeimininkų rūpesčiu, jeigu šventės metu svečias dar nenuvirsdavo nuo kojų, tai jau „atsisveikinant likdavo be sąmonės“70.

Vyno gėrimo papročiams bei tradicijoms veikiausiai įtakos turėjo ir besikeičiančios vyno gaminimo technologijos. Pavyzdžiui, šampano raidą tyrę istorikai teigia, kad tik pasirodžius šiam gėrimui Prancūzijoje „šampano taurės buvo geriamos vienu mauku, paskui apverčiamos inde, kad išbėgtų gausios šampano nuosėdos. Kitas šampano gurkšnis visuomet buvo patiekiamas švarioje taurėje“71.

Fernandas Brodelis (Fernand Braudel) atkreipė dėmesį, kad visoje Šiaurės Europoje žmonės labiau mėgo saldžius ir stiprius vynus, ilgą laiką populiarūs buvo už vyną stipresni gėrimai.

Pietų Europos gyventojai šaipėsi iš Šiaurės Europos vyno vartotojų, kurie nemoka gerti ir tuština taures vienu gurkšniu. Pietiečiams nusistebėjimą kėlė šiauriečių besaikis vyno vartojimas, ypač dažnai jiems užkliūdavo vokiečių kariai, kurie po sėkmingos karinės kampanijos siaubdavo Prancūzijos ir Italijos vyno rūsius, juose gerdavo tol, kol čia pat sumigdavo72. Taigi besaikis alkoholio vartojimas aptinkamas Lietuvoje ir Lenkijoje, kartu buvo būdingas ir kitiems Šiaurės Europos regionams. XVIII a. antroje pusėje į Minsko seimelio darbo pabaigą apsilankęs anglas Viljamas Koksas (William Coxe) pažymėjo, kad tuomet bajorai jau buvo užsiėmę ne

58 Plg. Ragauskas A. Vilniaus miesto valdantysis elitas, p. 205.

59 Berg M. Luxury and Pleasure in Eighteenth Century Britain, Oxford, 2005, p. 120.

60 Kamuntavičius R. Lietuvos įvaizdžio stereotipai italų ir prancūzų XVI–XVII a. literatūroje. Daktaro disertacijos santrauka. Humanitariniai mokslai. Istorija, Kaunas, 2002, p. 84.

61 Cituojama iš: Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej w XVII wieku, Warszawa, 1982, s. 126.

62 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, vertė I. Jonynas, Vilnius, 1966, p. 42.

63 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m., p. 329.

66 Girtuoklystė Prancūzijoje taip pat augo nuo XVII a., čia publicistai irgi kovojo su šiuo reiškiniu, o XVIII a. brangstant grūdams pigo vynas: Braudel F. Kultura materialna, t. 1, s. 200.

67 Bilevičius T. Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis, sudarė B. Mikalonienė, K. Gudmantas, S. Narbutas, G. Sliesoriūnas, Vilnius, 2003, p. 94.

68 Ibid., p. 97.

69 Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej, s. 126.

70 Kitowicz J. Opis obyczajów, s. 237.

64 Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej, s. 126.

71 Kladstrup D., Kladstrup P. Šampano istorija, iš anglų kalbos vertė L. Junevičienė, Vilnius, 2008, p. 51.

65 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai, p. 74.

72 Braudel F. Kultura materialna, t. 1, s. 199–200.

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

185

valstybinių reikalų sprendimais, bet „tiesiai tariant – gėrimu, kuris yra tiek lenkiškų, tiek britiškų rinkimų pagrindinis priedas“73.

Plačiau saikingumo papročiai į Lietuvą greičiausiai pradėjo skverbtis jau Apšvietos epochoje. J. Kitovičius rašė, kad XVIII a. antroje pusėje nors dar retai, bet jau buvo pradėtas vartoti šampanas, jis gertas po vengriško vyno (vadintas „štampu po vengriško vyno“). Burgundišką vyną, skiestą vandeniu, gerdavo dideli ponai, perėmę prancūziškus papročius. Tokiems ponams ir damoms prieš kavą būdavo tiekiama ir taurelė Reino vyno. Saikingumo besilaikantys aristokratai, pagurkšnoję vyno, pereidavo prie kavos gėrimo, kurį plačiai vartoti Lietuvoje pradėta nuo XVIII a. vidurio.

Geriančiajam kavą, pasak atsiminimų autoriaus, vyno jau nesiūlydavę74.

NUOGĄSTAVIMAI DĖL GIRTUOKLYSTĖS Nuogąstaudamas dėl plintančios girtuoklystės, Andrius Volanas (Andrzej Wolan) rašė: „mūsų tautoje ir bajorai, ir didesni ponai nenori, kad prasti ir niekingi žmonės atimtų jiems vyriško girtavimo šlovę ir labai stengiasi būti nepralenkiami... mūsų teismai tokie vangūs, kad teisėjai posėdžiauja beveik tuščiai, kadangi ponai, kaip pranašas sako, tik vyną gerti yra galingi ir sekti girtuoklių pavyzdžiu... Jaunimas nebeturi energijos, nebesiekia karinės šlovės, visi tik lenktyniauja tuštindami milžiniškas taures...“75. Šiuos nuogąstavimus patvirtina ir istorikai. Lenkijos istorikė Marija Bogucka (Maria Bogucka) rašė, jog senojoje Lenkijoje ir Lietuvoje alkoholiu piktnaudžiavo visi – nuo magnatų iki valstiečių, ir šiandien tikrai sunku pasakyti, kurios visuomenės grupės pirmavo šiose negarbingose lenktynėse, bet apie bajorų girtuoklystes žinome daugiausia – todėl, kad apie tai išliko daugiausia liudijimų76. Konstantinas Avižonis atkreipė dėmesį į nesiliaujančias bajorų vaišes po Seimo ir Tribunolo posėdžių, kai kitą rytą būdavo nukeliama posėdžių pradžia: „sunku būdavo senatoriams ir atstovams nepasigerti, kai ne tik kas šventadienį, bet beveik kas dieną vakarais būdavo rengiami įvairūs triukšmingi ir puošnūs pokyliai, vaišės, iškilmingi priėmimai ir kt.“77 Nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo pavyzdžių galima rasti ir istoriografijoje, ir naratyviniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, ne kartą minėtas didikas Albrechtas Stanislovas Radvila memuaruose pats prisipažino, kad 1633 m. balandžio 16 d. antrą dieną gėrė gerą vyną ir jau peržengė normalaus kiekio ribą, 1634 m. rugpjūčio 13 d. buvęs ypač linksmas nuo vyno, o 1636 m. balandžio 20 d. nuo išgerto vyno kiekio jam buvę sunku kalbėti78. Norint atkreipti dėmesį į bajorijos atstovus, pateikiama citatų iš bajoro Stanislovo Nezabitauskio (Stanisław Niezabitowski) dienoraščio.

73 Polska Stanisławowska w oczach cudzoziemców, t. 1, oprac. i wstęp W. Zawadzki, Warszawa, 1963, s. 696–697.

74 Kitowicz J. Opis obyczajów, s. 242.

75 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai, p. 76.

76 Bogucka M. Staropolskie obyczaje w XVI–XVII wieku, Warszawa, 1994, s. 125–126.

77 Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, Kaunas, 1940, p. 147.

78 Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej, s. 126.

186

Jis rašo, kad būdamas svečiuose pas Mozyriaus maršalką Konstantiną Kotovskį (Konstanty Kotowski) turėjo „vaišintis iki vėlumos, iki visiško nusigėrimo“, dėl ko gailisi; „Pas jo malonybę poną Lietuvos didįjį etmoną buvo iškilmingas banketas deputatams, kuriame ir man jo malonybės pono etmono valia teko nusigerti“; „Buvau susikvietęs jų malonybes ponus kolegas į vaišes, teko nusigerti, dėl ko gailiuosi“; „Pas poną Naugarduko pateisėjį Volskį taikėme poną Aleksandrą Švikovskį byloje su ponu Križilovskiu, ten teko iki vėlumos užtrukti ir pasigerti“; „... pas jo malonybę Rečicos seniūną iki vėlumos garbinome Bakchą. Dieve, atleisk žmonėms už jų pamišimą“; „Buvau pietų pas kunigaikštį jo malonybę Lietuvos didįjį etmoną, ten net nepastebėjau, kad gerokai kauštelėjau“79.

Yra duomenų ir apie Lenkijos karalių bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių puotas80. Zbignevas Kuchovičius (Zbigniew Kuchowicz) išskyrė Joną Kazimierą Vazą, kuriam po pokylių tekdavo nukelti užsienio pasiuntinių diplomatinius priėmimus, tačiau daugiausia tarp valdovų girtuoklystėmis garsėjo Augustas II Stiprusis81. Jis ypač mėgo Šampanės vyną, raudonąjį Burgundijos vyną ir vengrišką tokajų82. Tarp Lietuvos didikų visoje Abiejų Tautų Respublikoje bene garsiausios buvo Vilniaus vaivados Kristupo Stanislovo Radvilos išgertuvės, tapusios skambiausiais anekdotais.

Todėl baigdamas straipsnį norėčiau skyrių pailiustruoti dviejų pokylių užkulisių aprašymais. Šiuose aprašymuose siūlyčiau atkreipti dėmesį į elgsenos ir laikysenos savitumus, o ateityje juos tirti bei į tokius pavyzdžius žiūrėti iš kultūrinės antropologijos taško.

Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus žmona Sofija Chodkevičienė turėjo didelę įtaką vyrui sprendžiant ne tik šeimyninius, bet ir politinius reikalus83. Todėl nutikimas Toločine sulaukė išskirtinio jos dėmesio. Dėl išlikusios korespondencijos galima atkurti bendrą įvykių vaizdą: 1611 m. „liepos 11 d. [Jonas Karolis Chodkevičius] sveikino Jo Didenybę karalių [Žygimantą Vazą] Kačanove. Karalius pasielgė labai šiltai Jo Malonybės [J. K. Chodkevičiaus] galvą abiem rankomis prie savęs prispaudęs. Po to jie kartu su karaliumi karietoje važiavo net iki Toločino, kuris yra [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės] kanclerio [Leono Sapiegos] nuosavybė. Ten kai karalius sėdo prie stalo, Jo Malonybei [J. K. Chodkevičiui] liepė sėsti šalia už stalo, greta [iš kitos pusės] ponui [Lenkijos] Karalystės pakancleriui, o toliau visiems senatoriams ir dvariškiams. Išgėrė karalius į Jo Malonybės [J. K. Chodkevičiaus sveikatą] nemažą vyno taurę, nedaug palaukęs, antrą ir trečią, norėdamas būtinai Jo Malonybę [J. K. Chodkevičių] nugirdyti, dėl ko su ponu [Lenki-

79 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, sudarė A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius, 2001, p. 400, 403, 405, 406, 407, 409.

80 Plg. Ragauskienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, p. 235–236.

81 Kuchowicz Z. Obyczaje staropolskie, s. 71.

82 Sharp T. Pleasure and Ambition, p. 9, 276.

83 Dobrowolska W. „Chodkiewiczowa Zofia z Mieleckich“, in: Polski słownik biograficzny, t. 3, Kraków, 1937, s. 371.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

jos] pakancleriu ir kitais susitarė. Kadangi vynas buvo stiprus, tai, ko norėjo, greitai pasiekė. Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] buvo toks girtas, kad girtesnio dar nemačiau. Pakilo nuo stalo, atsistojo prieš karalių, kad, kelis kartus paprašytas karaliaus, vėl atsisėstų.

Stovėdamas Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] visas ceremonijas laikė. Karalius, matydamas, kad [J. K. Chodkevičius] gražiai nusigėrė, nurodė jį prižiūrėti ir liepė daugiau jo negirdyti. Kada prieš karalių dar vieną vyno taurę pastatė, Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] ją paėmė, nors karalius ir draudė, ir, agituodamas kunigą Kristupą Zbaranskį, gėrė į sveikatą visos senosios bajorijos, tikindamas karalių, kad ši šviesiausiojo karaliaus niekad neišduos. [Jis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės] kancleriui [Leonui Sapiegai] priminė, kad Jo Didenybę karalių savo namuose priimtų. Rodydamas gerą valią, [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės] kancleris [L. Sapiega] uždainavo balsu „Būkime linksmi pas savo šeimininką“, bet jam nė vienas nepritarė, nes ne laiku pradėjo [dainuoti].

Bet kuris, gėręs pilną taurę, sveikino Jo Malonybę [J. K. Chodkevičių]. Karalius pusę taurės greitai nupildavo ant žemės, o pats gėrė tik po pusę. Atsisukęs į [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės] kanclerį [L. Sapiegą] karalius tarė: „Lietuva, Lietuva, nemokate taip, kaip turite, Jo Didenybei karaliui tarnauti“, o paskui: „Leonėli, Leonėli, turi savyje jėgos“. Visa tai [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės] kancleris [L. Sapiega] gerai girdėjo ir suprato, bet apsimetė nesupratęs. O kai jau [visi] daugiau gerti negalėjo, atsistojo karalius, kurį Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] už rankos vedė.

Ponas [Lenkijos] pakancleris, Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] karaliui, kuris irgi buvo girtas, šaukė. Karalius ir [Lenkijos] pakancleris, būdami abu pamaldūs, į kambarį vedė. Karalius kambaryje norėjo dar toliau gerti, bet Jo Malonybė [J. K. Chodkevičius] išėjo“84. Šis bajoro D. Mejerio pasakojimas Sofijai Chodkevičienei neatspindėjo visų girtavimo smulkmenų, nes vėliau pats Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius žmonai rašė apie puotą Tоločine: „sudaužiau taurę sau į galvą, o karalius man tarė: „Pone etmone, nedaužykit galvos, ji sveika mums reikalinga“85. Ir teisinosi žmonai: „Aš visai nieko neatsimenu, nes buvau labai girtas, bet man viską papasakojo tarnai ir kiti

84 „11 Julii Jeo Mość Króla witał w Koczanowie. Król Jeo Mość sytnie bardzo przyjął wziąwszy za głowę Jeo Mości obiema rękoma do siebie przycisnął, po tym w karecie z królem az do Toloczyna jechał, która majętność jest Pana Canclerzowa, tam, gdy do stołu Król siadł Jeo Mości siąść za Stolem kazał, P. Podkanclerzy Coronny dalej podle dalej wszyscy senatorowie i dworzanie. Pił Król do Jeo Mości kieliszek wina nie mały, mało poczekawszy drugi i trzeci chcąc koniecznie Jeo Mość upoić, na co z Panem Podkanclerzym i wszemi był namówił: iż wino było mocne co chcieli, w krótkim czasie dokazali, tak Jeo Mość był pijan[y] żem pijanszego nie widział. Wstał od stołu stanął przed Królem aby znowu siadł KJM kilka kroć prosił, Jeo Miłość stojąc wszystkie ceremonia odprawował. Widząc Król ze sobie w krasę podpił, pilnować a więcej nie poić kazał. Jeo Mość gdy przed Królem kieliszek wina postawiono wziął acz Król bronił aby więcej nie pil, Jeo Mość jednak pil przez zdrowie wszystkiej starej s[z]lachty mówiąc ze az ta Najjaśniejszy Królu nigdy nie zdradzi, przy której X. Krzysztofa Zbaranskiego zalecał. Kanclerza upominał aby Królowi Jeo Mości u siebie w domu dać był. Canclerz dobrą wolę pokazując śpiewał glosem U naszego gospodarza bądzmi weseli ale go żaden nie wspar[ł] bo był nie z miary zaczął. Ktokolwiek [2] piwszy pełno Jeo Mości oddawał. Król pilne wylewał na ziemie a sam polowe nalewał. Do Canclerza obrawszy K. Mosc się zrzekł: Litwa, Litwa nie umiecie acz macie, za co Królowi JM usługować. Po tym: Lewusiu, Lewusiu masz ty siła w sobie, co wszystko kanclerz dobrze słyszał i rozumiał, a rozumieć nie chciał.

A gdy już więcej pic nie mogli wstał Król, którego Jeo Mość pod rękę wiódł. P. Podkanclerzy Jeo Mość; tak Króla, który za równo był pijany Jeo Mość wzywał. Król Jeo Mość i P. Podkanclerzy jeden, jako drugi nabożny do pokoju wiódł. Król w pokoju jeszcze więcej chciał pic, ale Jeo Mość odszedł“: 1611 07 16 D. Mejeris S. Chodkevičienei, in: LMAVB RS, f. 139–2754, l. 1–2.

85 Dziechcińska H. Ciało, strój, gest w czasach renesansu i baroku, Warszawa, 1996, s. 128–129.

V o l U M EN

I

dvariškiai... Norėjo Ponas [valdovas] su manim išgerti, gaila tik, kad taip negarbingai mane pasigėrusį matė, [bet jau] tada man davė ramybę“86.

Saliamonas Maimonas (Salomon Maimon, 1753–1800) savo memuaruose, nevengdamas sarkazmo, aprašė ištaigingą Vilniaus vaivados kunigaikščio Kristupo Stanislovo Radvilos, lydimo gausaus būrio dvariškių, bajorų, tarnų ir jo nuosavos kariuomenės, kelionę, kurios metu kunigaikštis neplanuotai atsidūrė memuarų autoriaus namuose. Pasakojimas greičiausiai pasodrintas ironija, jis Apšvietos epochos asmenybei dėl aprašomų įvykių turėtų būti suprantamas: „Vakare Jo Šviesybė Kunigaikštis (negalėčiau pasakyti – garbinga persona, nes vengriškas vynas išdildė jo sąmonę, kuri yra asmenybės pagrindas) atvyko į mano smuklę miestelio K, priklausiusio jo šviesybės rezidencijai N priemiesčio pakrašty. Kunigaikštį įnešė į namus ir su drabužiais bei pentinuotais batais numetė ant purvinos, nepaklotos mano uošvės lovos [...] Kitą rytą kunigaikštį anksti pažadino. Jis apsidairė aplinkui ir nežinojo ar tikėti savo akim: nenurengtas jis guli varganoje smuklėje ant purvinos lovos, knibždančios blakių. [...] Kunigaikštis panoro mano valdomoje smuklėje iškelti didžiulę pietų puotą. Buvo pakviesti visi svetimšaliai ponai, visi, kas tuo metu viešėjo tame mieste. [...]

Varganoje smuklėje, kurios sienos buvo tiesiog juodos nuo dūmų ir suodžių, o balkiai paramstyti nenusakomos formos ramsčiais iš medžių kamienų, langai sudurstyti iš siaurų, aplūžinėjusių sakingos pušies rėmų, apklijuotų popieriumi; tokiuose namuose ant purvinų suolų prie dar purvinesnio stalo, švytėdami prabanga sėdėjo kunigaikščiai, užsisakinėjo įmantriausius patiekalus ir puikiausius vynus, liepdami juos atnešti auksiniuose induose bei taurėse [...] Po puotos kunigaikštis ir jo dvariškiai grįžo į miestą su trimitais, litaurais ir janičarų muzika. Po to pereita prie įprastinių dienos užsiėmimų, t. y. visą popietę iki pat vakaro lėbauta, galiausiai nujota į H, prabangią pilį prie kunigaikščio žvėryno, kur parodyti brangiai kainavę, bet dažnai nesėkmingi fejerverkai. Po kiekvienos išgertos taurės šaukta „vivat“ ir šaudyta iš patrankų [...] „Tegyvuoja kunigaikštis R[advila]“, – šaukė svečiai, o pergalės palmė tame Bakcho žaidime atitekdavo, žinoma, kunigaikščiui, kuris kiekvieną, kas tik jam pataikaudavo, apipildavo brangiomis dovanomis. Ir tai buvo ne niekinga moneta, paauksuota skrynelė ar panašiai, o nekilnojamas turtas su šimtais valstiečių. Pagaliau suruoštas koncertas, kurio metu Jo Kunigaikštiška Didenybė saldžiai užmigo ir buvo nuneštas į pilį.“87

86 Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej, s. 127.

87 Maimonas S. Gyvenimo istorija, Vilnius, 2004, p. 81–83.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

187

APIBENDRINIMAS Šiame straipsnyje buvo mėginama apibendrinti šiuo metu turimas žinias apie vyną Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir nubrėžti ateities tyrimams perspektyvias kryptis. Kaip matyti iš pateiktų faktų, istoriniai duomenys apie vyną praturtina žinias apie prekybą ir jos reglamentavimą, diskusijas dėl prabangos prekių importo reikšmės, moralines sampratas, papročių istoriją, laikysenas ir elgsenas bei kasdienybės istorijos klausimus. Būtina konstatuoti, kad yra ypač ilgas šių duomenų rinkimo procesas, nes istoriniai šaltiniai daugumą informacijos nutyli, nėra išlikusi didžioji dalis finansinio pobūdžio dokumentų, paieškos nesikoncentruoja viename archyve arba rankraštyne. Todėl šiandien į daugelį klausimų dar negalima duoti vienareikšmio arba galutinio atsakymo.

Prekyba vynu Lietuvoje augo nuo XV amžiaus. Vynas buvo importuojamas iš Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Kretos, Balkanų žemių, o XVIII a. antroje pusėje ir iš Amerikos žemyno. Vienas populiariausių buvo vynas iš Vengrijos, kuris savo pozicijų neužleido iki pat XVIII a. pabaigos. Tai nulėmė jo populiarumas, geografinė padėtis, tuometės vyno išsaugojimo technologijos ir galimybė vyną atsigabenti be tarpininkų.

Kaip ir kiti Šiaurės Europos gyventojai, lietuviai prie vyno skonio ilgai pratinosi, pirmenybę teikė stipriems ir saldiems vynams. Vynas nuo didžiojo kunigaikščio stalo plito tarp didikų, o vėliau pasiekė bajorų stalus po truputį išstumdamas vietos gėrimus.

Dėl savo itin didelės kainos vynas buvo viena iš prabangos prekių, kurių, siekdami reformuoti valstybę, švietėjai siūlė atsisakyti arba bent jau apriboti jų kiekį. Iš kitos pusės, vis labiau populiarėdamas vyno gėrimas tapo diduomenės ir bajorijos girtuoklystės sinonimu. Šią vyno konotaciją akcentavo publicistai, siekiantys įdiegti moralines vertybes visuomenėje. Vyno gėrimo skonis, papročiai ir tradicijos pamažu kito XVIII a. antroje pusėje, sklindant Apšvietos epochos idėjoms.

188

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Liudas GlemĹža

O n t h e H i s t o ry o f W i n e i n t h e G r a n d D uc h y o f L i t h u a n i a

Abstract In this article an attempt is made to summarize what we know about wine in the Grand Duchy of Lithuania and to outline some promising themes for future research. As one can see from the facts presented, historical information about wine also enriches our historical knowledge of trade and its regulation, of the significance of imports of luxury goods, of concepts of morality and customs, of attitudes and behaviors, and of everyday life in times past. It is important to note that the process of gathering data in this area is especially long because there is very little information in historical sources, a majority of financial documents no longer exist, and information is not concentrated in one archive or manuscript depository. That is why today we cannot give definitive answers to many questions, but we can draw some general conclusions.

Trade in wine in Lithuania began to grow in the 15th century. Wine was imported from Germany, Austria, Hungary, France, Spain, Italy, Greece, Crete, and the Balkans. Starting in the latter half of the 18th century, it was imported from the Americas as

V o l U M EN

I

well. The most popular wine until the end of the 18th century came from Hungary because of its geographical location, wine preservation technology, and the ability to transport it to Lithuania without the aid of middlemen.

Like other Northern Europeans, Lithuanians took a long time to become accustomed to wine. They preferred strong and sweet wines. Wine first gained popularity and graced the tables of the grand dukes and nobles. Later, it reached the tables of the gentry, replacing the local drinks. Because wine was so expensive, it was considered a luxury item, and reformers suggested ending, or at least limiting, its sale. On the other hand, the increasingly popular imbibing of wine became a synonym for drunkenness among the nobility and gentry. This association was especially stressed by publicists who wanted to raise the public’s morals.

Tastes in wine as well as drinking habits and traditions began to change slowly during the latter half of the 18th century with the spread of Enlightenment ideas.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

189

IN MEMORIAM

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

231

JEŽIS LILEIKA (1932 05 02–2009 12 02) 2009 m. gruodžio 2 d. Varšuvoje (Lenkija) mirė vienas žymiausių lietuvių kilmės lenkų meno istorikų, dažnai vadintas Lenkijos meno istorijos patriarchu, valdovų mecenatystės, karališkųjų insignijų, istorinių rezidencijų tyrinėtojų, popiežiaus Jono Pauliaus II Liublino katalikiškojo universiteto profesorius habilituotas daktaras Ježis Lileika (Jerzy Lileyko).

232

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Šviesaus atminimo profesorius gimė 1932 m. Lietuvos Brastoje. Jis visada pabrėždavo esąs lietuvis, senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Studijavo Varšuvos universitete, mokslinį darbą pradėjo vadovaujamas garsių lenkų meno istorikų Vladislovo Tomkevičiaus (Władysław Tomkiewicz) ir Stanislovo Lorenco (Stanisław Lorentz), kurie taip pat buvo artimai susiję su Lietuva ir daug dėmesio savo darbuose skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui. Baigęs studijas, profesorius dirbo Lazienkų karališkųjų rūmų muziejuje, vėliau Varšuvos miesto istorijos muziejuje, o 1974–1979 m. itin aktyviai prisidėjo prie Varšuvos karališkosios pilies atkūrimo projektavimo ir įgyvendinimo, ekspozicijų įrengimo darbų. Prisiminęs Varšuvos pilies atkūrimą, profesorius juokaudavo, kad tuo metu sklido kalbos, esą šią lenkų karalių rezidenciją atstato „keturi lietuviai“: prof. Stanislovas Lorencas (Stanisław Lorentz), prof. Aleksandras Geyštoras (Aleksander Gieysztor), prof. Janas Zachvatovičius (Jan Zachwatowicz) ir prof. Ježis Lileika (Jerzy Lileyko).

Nuo 1980 m. Jis dirbo Lenkijos mokslų akademijos Meno institute Varšuvoje, kuriame sulaukė emeritūros. Nuo 1988 m. profesorius savo veiklą susiejo su Liublino katalikiškuoju universitetu, o 1989 m. tapo Naujųjų laikų meno istorijos katedros vedėju. 1992 m. tapo ordinariniu Liublino katalikiškojo universiteto profesoriumi, o 1996 m. jam patvirtintas Lenkijos mokslų akademijos mokslinis profesoriaus titulas.

Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje (visos – buvusios Abiejų Tautų Respublikos politinės ir kultūrinės tradicijos paveldėtojos) profesorius Ježis Lileika buvo ir yra laikomas vienu žymiausių, kompetentingiausių, produktyviausių valdovų mecenatystės, Respublikos Seimo, kultūros istorijos, Varšuvos praeities ir šio miesto karališkosios rezidencijos tyrinėtojų. Profesorius parengė ir išleido keliolika monumentalių veikalų, tapusių meno ir kultūros istorijos tyrinėjimų klasika, pvz.: lenkų, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, italų, ispanų kalbomis išleistas „Varšuvos karališkosios pilies vadovas“ (1980), „Senieji Varšuvos karališkosios pilies rinkiniai“ (1983), „Varšuvos pilis – karališkoji rezidencija ir Respublikos valdžios buveinė 1569–1763 m.“ (1984), „Kasdienis Varšuvos gyvenimas Vazų laikais“ (1984), „Lenkijos regalijos“ (1988), „Senosios Lenkijos architektūros perlai“ (1993), „Lenkijos seimas: tradicija, ikonografija, menas“ (2003) ir kt. Jis taip pat buvo daugelio mokslinių konferencijų organizatorius ir jų medžiagos, kitų straipsnių rinkinių leidėjas ir redaktorius (pvz., „Respublikos rytinių kraštų meno XVI–XVIII a.“, 2000), kelių šimtų mokslinių publikacijų periodinėje spaudoje autorius, redagavo periodinį mokslinį leidinį „Renesanso ir Baroko meno studijos“, rašė apie Lenkijos ir Lietuvos valdovų Lazenkų, Ujazdovo, Kazimiero rezidencijas.

Profesorius buvo labai mylimas ir gerbiamas studentų, nes jiems skyrė itin daug dėmesio ir laiko, dirbo su jais kaip su jaunaisiais kolegomis, noriai dalijosi savo žiniomis, įžvalgomis, patirtimi. Todėl Liublino katalikiškajame universitete profesorius laikomas vienu žymiausių pedagogų, jaunosios lenkų dailės ir kultūros istorijos tyrinėtojų kartos ugdytojų, vien Liublino universitete 1990–2004 m. vadovavęs 92 magistro darbams ir 4 daktaro

V o l U M EN

I

disertacijoms. Profesorius išsiskyrė ypatingu kuklumu, subtiliu kultūringumu, tvirtomis moralinėmis nuostatomis bei nenuilstančiu darbštumu.

Visuose savo mokslo darbuose profesorius daug dėmesio skyrė Lietuvai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumui, kultūros ir meno paveldui, pabrėždamas savitą Lietuvos statusą Abiejų Tautų Respublikoje bei atkreipdamas dėmesį į būdingus Lietuvos meno bei kultūros raidos aspektus. Ilgametė pažintis ir profesiniai interesai jį siejo su daugeliu Lietuvos mokslininkų.

Kaip ir Česlovas Milošas, profesorius Ježis Lileika visada pabrėždavo, kad jaučiasi istoriniu Lietuviu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos tęsėju. Pastaraisiais dešimtmečiais profesorius buvo vienas uoliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo šalininkų ir rėmėjų, vienas pagrindinių ekspozicijų įrengimo, istorinės patalpų funkcijų sistemos atkūrimo oficialių konsultantų, pakviestų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. 2009 m. liepos 6 d. profesorius paskutinį kartą lankėsi mėgstamame Vilniuje ir dalyvavo simbolinio atkurtų, bet neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo ceremonijoje. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kolektyvas džiaugiasi, kad galėjo bendrauti su išskirtine garbia asmenybe – profesoriumi Ježiu Lileika, pažinti jo mokslinę kompetenciją ir žmogišką bičiuliškumą.

Pateikiame profesoriaus J. Lileikos kalbą, sakytą atkurtų, tačiau iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų simbolinio atidarymo išvakarėse – 2009 m. liepos 5 dieną. Tai tarsi testamentas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams...

Gerbiamosios Ponios, gerbiamieji Ponai, dėkoju už suteiktą garbę tarti keletą žodžių šia didžia proga, siekiant paminėti Lietuvos, kaip valstybės, pasirodymą Europos kronikose prieš tūkstantį metų, taip pat su šiuo faktu susijusiose kitose istorinėse iškilmėse minint šiandien baigiamą Rūmų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, restituciją. Pirmoji data yra reikšminga siekiant stiprinti lietuvių istorinę atmintį bei savimonę ir bus prisimenama, perduodama iš kartos į kartą, o antroji data turėtų būti kuo greičiau užmiršta. Turite ištrinti iš savo atminties trumpą 200 metų laikotarpį, kai didžiųjų kunigaikščių rūmų nebuvo. Nebuvo jų parkuose ir soduose, kurie supo nuostabią Katedrą.

Tačiau iš tikro, kalbant tiksliau, Rūmų pamatai egzistavo po žeme, ten slypėjo ir tūkstančiai senosios rezidencijos radinių.

Nuo architektūros detalių iki papuošalų, pavyzdžiui, moteriškų žiedų (vienas jų netgi su deimantu), prieš kelis amžius pamestų išsiblaškiusių lietuvaičių. Nebūsiu ciniškas, jeigu pasakysiu, kad tikrai labai gerai, jog šios brangenybės tuomet buvo pamestos.

Rūmai egzistavo ne tik po žeme. Jie buvo specialistų, istorikų, meno istorikų atmintyje ir savimonėje. Egzistavo jie ir Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose bei Napoleono Ordos litografijose. Viena tokių litografijų, vaizduojančių Katedros pietų fasadą su vis dar esančiais Rūmais, kabojo mano tėvų namų svetainėje.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

233

Profesorius Ježis Lileika pasirašo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų garbės knygoje 2009 m. liepos 6 d., įvykus simbolinio Rūmų atidarymo ceremonijai, Vytauto Abramausko nuotrauka

Profesorius Ježis Lileika ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas diskutuoja apie Valdovų rūmų atkūrimą ir ekspozicijų įrengimą Vilniaus paveikslų galerijos (Chodkevičių rūmų) balkone 2009 m., Vytauto Abramausko nuotrauka

234

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Profesorius Ježis Lileika su žmona Halina ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys Taikomosios dailės muziejuje 2009 m., Mindaugo Kaminsko nuotrauka

Ją esu išsaugojęs iki šiol. Taigi, mielosios Ponios ir mielieji Ponai, jau vaikystėje žinojau, kad litografija yra apsukta, o Rūmai turėtų būti priešingoje Katedros pusėje, negu buvo pavaizduoti N. Ordos piešinyje.

Vadinasi, galiu sakyti, kad Vilniaus rūmais susidomėjau daug anksčiau negu Varšuvos, Krokuvos, Versalio arba daugeliu kitų. Todėl tai, kad esu čia ir matau tuos Rūmus iš N. Ordos litografijos, išdidžiai kylančius Gedimino kalno fone, man atrodo išskirtinės reikšmės įvykis.

Esu sujaudintas, kad esu su Jumis, gerbiamieji Kolegos, kad šiuos Rūmus „atkerėjote“ iš požemių ir iš savo vaizduotės, o pirmiausia atkūrėte remdamiesi žiniomis bei kompetencija. Gerai, kad taip nutiko ir kad darbas yra iš esmės baigtas.

Esu giliai įsitikinęs, jog Lietuvos kolegos gali didžiuotis tuo, kad ėmėsi įgyvendinti tokį sumanymą, kad gavo valstybės valdžios palaikymą. Taip pat tuo, kad, man atrodo, sulaukė ir didelės Lietuvos visuomenės paramos bei muziejininkų ir restauratorių (kurie prižiūri, pavyzdžiui, Krokuvos Vavelį arba Dresdeno rezidenciją, apie kurias čia šiandien jau buvo kalbama) supratingumo. Tai geras ženklas paminklų saugotojams ir restauratoriams, nes Vilniaus iniciatyva yra visiškai priešinga, negu iki šiol galiojanti restauravimo doktrina, leidžianti restauravimą ir anastylozę, tai yra originalių detalių panaudojimą atkuriant pirminę formą.

Vilniaus rūmai išsaugojo daug autentiškų detalių, tačiau ne tiek, kad būtų galima plačiai taikyti anastylozės metodą. Rūmai buvo

V o l U M EN

I

tiesiog atstatyti. O tokiam sprendimui priimti reikėjo drąsos – teoretikams, muziejaus darbuotojams, taip pat tiems, kurie galėjo priimti su politika ir finansais susijusius sprendimus.

Drąsa – tą sumanymą, apie kurį šiandien kalbame, įgyvendinti padėjęs veiksnys. Ir už tą drąsą, ryžtą lietuvius karštai sveikinu, manau, visų čia esančių svečių iš Lenkijos vardu. Šioje vietoje laukiu garsių plojimų.

Kaip minėjau, šiandieninę datą, tai yra atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atidarymo iškilmes, būtina greitai užmiršti. Pamiršti, kad 200 metų šio pastato nebuvo. Reikia nesirūpinti ir neminėti šios datos. O visa kita sutvarkys laikas. Po dviejų arba trijų dešimtmečių dauguma lietuvių stebėsis, išgirdę, kad Rūmai buvo naujai atkurti. Jie manys, jog Rūmai stovi nuo Gedimino, Aleksandro ir Žygimanto Augusto laikų iki pat to meto, kai tiems lietuviams ateis laikas gėrėtis šiuo pasauliu.

Yra daug panašumų tarp Varšuvos karališkosios pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje. Aišku, ne vieta ir ne laikas dabar juos čia plačiau nagrinėti. Tačiau verta paminėti vieną svarbų panašumą. Abu pastatai naujai atgimė iš pelenų ir žemės dulkių, kaip mitologinis feniksas. Šiandien Varšuvoje sutinku jaunų, bet jau brandžiai mąstančių žmonių, kurie stebisi: „O ką, tos pilies nebuvo?“ Panašiai atsitiks ir Vilniuje. Duok Dieve amžiams. Labai ačiū.

Parengė Vydas Dolinskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

235

TOMAŠAS NEVODNIČANSKIS (1933 09 25–2010 01 03) 2010 m. sausio 3 d. Vokietijoje Bitburgo mieste mirė žymus Lenkijos atomo fizikos specialistas, talentingas verslininkas dr. Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański), aistringai domėjęsis senąja kartografija. Jis prašė ant savo antkapio užrašyti: „Kolekcininkas, fizikas, verslininkas“. Būtent taip T. Nevodničanskis išreiškė, kas jis jautėsi esąs ir kam teikė pirmenybę.

Senųjų žemėlapių, grafikos darbų, susijusių su Lenkija, Lietuva ir kitomis valstybėmis, kolekcionavimas buvo svarbiausias jo užsiėmimas, o kolekcijos dovanojimas Varšuvos karališkajai piliai – T. Nevodničanskio, kaip mecenato, gerumo ženklas.

236

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Lietuvoje T. Nevodničanskį prisimename kaip Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kolekcijų pradininką. Būtent šis mecenatas dar 2003 m. būsimam muziejui padovanojo grafikos darbą, vaizduojantį Gardino miestą 1568 metais. Tai buvo pirmasis Valdovų rūmų muziejaus eksponatas.

Kolekcininko apsisprendimas vieną savo kolekcijos vertybę dovanoti Vilniaus institucijai neatsitiktinis. T. Nevodničanskis 1933 m. rugsėjo 25 d. gimė Vilniuje Henryko (Henryk) ir Irenos (Irena) šeimoje. T. Nevodničanskis augo kelių kartų Vilniaus inteligentų šeimoje. Būsimo kolekcininko prosenelis buvo gydytojas, senelis Viktoras (Wiktor) – inžinierius, 1903 m. Vilniaus elektrinės perstatytojas ir direktorius, tėvas Henrykas (1900–1968) – pasaulinio garso fizikas, Vilniaus ir Krokuvos universitetų profesorius, stažavęsis pas atomo branduolio atradėją Ernestą Rezerfordą (Ernest Rutherford) Kembridže. Nors T. Nevodničanskis Vilniuje praleido vos dvylika metų, jis sakydavo, kad yra vilnietis. Čia mokėsi mokykloje, kuri dėl sudėtingos situacijos XX a. pradžioje buvo lenkų, vėliau lietuvių, rusų ir trumpai – vokiečių. 1945 m.

H. ir I. Nevodničanskių šeima pasitraukė į Lenkiją. Ten Henrikas trumpai dėstė Vroclave ir Liubline, kol galiausiai 1946 m. tapo Krokuvos Jogailos universiteto profesoriumi. Krokuvoje mokslus tęsė ir T. Nevodničanskis. Jis ten baigė licėjų. Sekdamas tėvo pėdomis, studijavo fiziką Jogailos universitete, 1955 m. įgijo magistro laipsnį.

Po studijų 1955–1957 m. T. Nevodničanskis dirbo Lenkijos mokslų akademijos Atominių tyrimų institute Varšuvoje. Vėliau stažavosi ir iki 1963 m. dirbo Ciuricho federalinės aukštosios technikos mokyklos Fizikos institute. Ten įgijo atomo fizikos daktaro laipsnį. Gyvendamas Šveicarijoje, T. Nevodničanskis sukūrė šeimą – vedė šioje šalyje studijavusią vokietę Mari Luisę Simon (Marie Luise Simon). 1963 m. šeima atvyko į Lenkiją. Ten T. Nevodničanskis dirbo Atominių tyrimų institute Šverke (netoli Varšuvos), pradžioje kaip mokslinis bendradarbis, vėliau – kaip laboratorijos vadovas. 1970 m. T. Nevodničanskis su šeima išvyko gyventi į Vokietiją. Keletą metų dirbo Sunkiųjų jonų mokslinio tyrimo institute Heidelberge ir Darmštate. Nuo 1973 m. pradėjo dirbti Bitburgo alaus darykloje („Bitburger Brauerei Th. Simon GmbH“), kurio bendraturtis buvo jo uošvis. T. Nevodničanskis alaus darykloje dirbo ilgiau negu dvidešimt metų, buvo vienas iš valdybos narių, kol galiausiai 1998 m. pasitraukė iš aktyvios Bitburgo alaus daryklos veiklos ir didesnę laiko dalį skyrė savo kolekcijai tirti ir viešinti.

Nepaprastai vertinga kartografijos, rankraščių, nuotraukų ir kt. kolekcija buvo eksponuojama Amsterdame, Madride, Barselonoje, Levene, Milane, Londone, Tryre, Berlyne, Bonoje, Papenburge, Karlsrūjėje, Priume, Kenigsvinteryje, Koblence, Krokuvoje, Varšuvoje, Ščecine, Vroclave ir Vilniuje. Išleista net keletas išsamių leidinių, apžvelgiančių šią kolekciją.

Pats T. Nevodničanskis yra sakęs: „esu kolekcininkas iš prigimties“. Pomėgį kolekcionuoti pajuto jau vaikystėje, rinkdamas pašto ženklus, senovinius popierinius pinigus. Tačiau tikroji kolekcionavimo aistra įsižiebė vėliau. Pirmąjį žemėlapį kolekcininkui 1967 m. padovanojo žmona. Tai buvo Damasko vaizdas iš Georgo Brauno (Georg Braun) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg) 1576 m. parengto atlaso, kurį Mari Luisė nupirko

V o l U M EN

I

Varšuvos antikvariate. Aktyviau rinkti senuosius žemėlapius, dokumentus pradėjo jau gyvendamas užsienyje. Savo kolekcijos formavimui T. Nevodničanskis skyrė didžiąją dalį savo laisvalaikio, dažnai po darbo, savaitgaliais jis studijuodavo mokslinę literatūrą, lankydavo parodas, bendraudavo su specialistais. Galiausiai kolekcija išaugo iki pustrečio tūkstančio vienetų. Jai saugoti buvo pastatytas specialus pastatas Bitburge.

2003 m. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) buvo surengta didžiulė T. Nevodničanskio darbų paroda „Imago Lithuaniae“. Joje buvo eksponuojami su Lietuvos istorija susiję XVI–XVIII a. dokumentai, žemėlapiai, grafikos darbai. Tradiciškai T. Nevodničanskis tokiomis progomis dovanodavo ką nors iš savo kolekcijos. Taip nutiko ir šį kartą. Buvo apdovanotos net kelios institucijos. Vilniaus universiteto bibliotekai, kaip vienai iš parodos organizatorių, kolekcininkas padovanojo net devynis XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapius. Atvykęs į Vilnių kolekcininkas domėjosi ir Valdovų rūmų atkūrimo darbais bei planais.

Būsimajam muziejui T. Nevodničanskis padovanojo itin retą grafikos darbą, vaizduojantį Gardiną 1568 metais. Jį pagal Žygimanto Augusto rūmų dailininko Johano Adelhauzerio (Johann Adelhauser, XVI a.) piešinį sukūrė Niurnbergo raižytojas Matijas Ciundas (Mathias Zündt, apie 1498–1572). Vario raižinyje, kuris išsiskiria ir savo matmenimis (35 x 102 cm), vaizduojama Gardino miesto panorama 1568 m. liepos mėnesį, kai vyko derybos dėl būsimos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungos. Graviūroje vaizduojama daugybė smulkių detalių ir scenų, tokių kaip Maskvos caro Ivano IV (Ivan IV) pasiuntinių sutikimas, taip pat turkų, totorių delegacijų pasitikimas. Šiuo metu pasaulyje žinomi vos keli tokie grafikos darbai.

Dr. T. Nevodničanskio dovana išskirtinė ne tik kaip pirmasis muziejaus eksponatas, bet ir kaip vienas vertingiausių darbų muziejaus kolekcijoje.

Parengė Dalius Avižinis

Literatūra Braziūnienė A. Bibliofilija kaip asmenybės raiška. Kazio Varnelio biblioteka, Vilnius, 2008.

Budrys R. „Pirmas eksponatas, dovanotas atkuriamiems Valdovų rūmams“, in: Literatūra ir menas, 2003 12 05, Nr. 45 (2979), p. 9.

Butkevičienė B. „Dovana Vilniaus universiteto bibliotekai“, in: Literatūra ir menas, 2003 12 05, Nr. 45 (2979), p. 9.

Imago Lithuaniae. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczańskio rinkinių, sudarytojai T. Niewodniczański, A. Braziūnienė, Vilnius, 2002.

Imago Poloniae. Dawna Rzeczpospolita na mapach, dokumentach i starodrukach w zbiorach Tomasza Niewodniczańskiego, odpowiedzialny redaktor Tomasz Niewodniczański, t. 1–2, Warszawa, 2002.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

237

STANISLOVAS GEDIMINAS ILGŪNAS (1936 03 29–2010 05 08) 2010 m. gegužės 8 d. mirė politikas, žurnalistas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos narys, istorijos ir kultūros paveldo žinovas, aktyvus valstybingumo tradicijos ir istorinės atminties puoselėtojas, nuoseklus Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjas Stanislovas Gediminas Ilgūnas.

238

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

S. G. Ilgūnas gimė 1936 m. kovo 29 d. Kantališkių kaime, esančiame Marijampolės apskrityje, Sasnavos seniūnijoje. Mokėsi Surgučių kaimo pradžios mokykloje, Sasnavos progimnazijoje, Marijampolės vidurinėje mokykloje. 1951 m. su tėvu suimtas už antitarybinę veiklą, o 1953 m. suimtas ir nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. 1957 m. paleistas iš lagerio grįžo į Marijampolę, pradėjo dirbti Marijampolės cukraus fabrike, vėliau – Autotransporto kontoroje, Maisto pramonės automatų gamykloje sąskaitininku, techniku, inžinieriumi. 1966 m. persikėlė į Jonavą, kur dirbo inžinieriumi Azoto trąšų gamykloje, nuo 1968 m. – Statybos tresto skyriaus viršininkas. Dirbdamas neakivaizdiniu būdu mokėsi, 1967 m. baigė Kauno ekonomikos technikumą, 1967–1976 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos ir istorijos fakultete, 1976 m. gavo žurnalisto diplomą. S. G. Ilgūnas įsitraukė į kraštotyros judėjimą ir surengė bei vadovavo daugeliui ekspedicijų. Jų metu rinko medžiagą apie Lietuvos istorijai ir kultūrai nusipelniusius asmenis. S. G. Ilgūnas buvo nuolat persekiojamas už antitarybinės spaudos platinimą ir patriotinę veiklą. Nepaisant to, svarbiausias jo tikslas buvo mūsų istorinės atminties puoselėjimas. Nuosekliai ir atkakliai dirbdamas subrandino ir išleido knygas „Jonas Čerskis“ (1983), „Vincas Pietaris“ (1987), „Prie Sasnos ir Šešupės“ (1995), „Kazys Grinius“ (2000), „Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos“ (2008) ir kitas. Jis – knygos „Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas“ (1998) sudarytojas, yra paskelbęs straipsnių istorijos, kultūros ir politikos klausimais.

S. G. Ilgūnas – vienas Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje (1988), Sąjūdžio Seimo narys, rajono tarybos pirmininkas. 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininkas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras. 1993–1997 m. Lietuvos archyvų generalinės direkcijos, vėliau – departamento direktorius, 1993–1996 m.

Lietuvos radijo ir televizijos valdybos, vėliau – Tarybos pirmininkas, 1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, nuo 1998 m. – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos direktorius, Lietuvos vardo tūkstantmečio valstybinės komisijos sekretorius. Nuo 2006 m.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos narys, tikėjęs šio vieno svarbiausių valstybės ir visuomenės projektų Lietuvos tūkstantmečiui paminėti prasme ir žinojęs, koks jis yra reikšmingas ugdant mūsų šalies pilietinę savimonę.

Parengė Vida Kaunienė

V o l U M EN

I

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

239

ALGIRDAS MYKOLAS BRAZAUSKAS (1932 09 22–2010 06 26) 2010 m. birželio 26 d., pralaimėjęs kovą su klastinga liga, į Viešpaties namus iškeliavo pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas – ilgametis ir tvirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo Globėjas, nuoseklus ir energingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo rėmėjas.

240

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

BIOGRAFIJOS FAKTAI Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje. 1951 m. baigė Kaišiadorių 1-ąją vidurinę mokyklą, kuri 2000 m. pavadinta Prezidento Algirdo Brazausko vardu.

1956 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dab. Kauno technologijos universitetas), kur įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

Statė Kauno hidroelektrinę, dirbo įvairių Lietuvos statybos institucijų vadovu, buvo statybinių medžiagų pramonės ministras (1965– 1966), Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas (1966–1977), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius, atsakingas už pramonę ir ekonomiką (1977–1988). 1974 m. parengė ir apgynė socialinių mokslų (ekonomikos) daktaro disertaciją. Eidamas aukštas pareigas sovietinės Lietuvos vadovybėje, rūpinosi šalies ekonomine plėtra, infrastruktūra, energetika, statybomis, urbanistika, stengėsi tolygiai išsklaidyti statomas didžiąsias pramonės įmones po visą Lietuvos teritoriją (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, Ignalina, Utena, Marijampolė, Panevėžys, Alytus, Klaipėda, Kaunas, Vilnius ir kt.) bei taip išvengti krašto rusifikacijos.

1988 m. Prezidentas A. M. Brazauskas įsiliejo į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą, aktyviai bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Tų pačių metų pabaigoje buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, t. y. tapo faktiniu valstybės vadovu, turėjusiu užtikrinti visuomenės rimtį ir stabilumą, laviruoti tarp atgimimo judėjimo bekompromisių nepriklausomybės siekių ir Maskvos reakcijos grėsmės, įgyvendinti savo Lietuvos išlaisvinimo programą.

1989 m. pabaigoje jo vadovaujama Lietuvos komunistų partija pirmoji atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. Tai buvo svarbus visos Sovietų Sąjungos politinės sistemos griūties atskaitos taškas. A. M. Brazausko vadovaujama sovietinės Lietuvos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. panaikino 1940 m. vadinamojo Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos stojimo į Sovietų Sąjungą.

1990 m. A. M. Brazauskas buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą bei tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru. Pirmojoje atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybėje A. M. Brazauskas ėjo Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigas, siekė, kad Lietuvos ūkis būtų atskirtas nuo sovietinės planinės sistemos, bei rūpinosi jo funkcionavimu Sovietų Sąjungos ekonominės blokados sąlygomis, ėmėsi pirmųjų rinkos reformų.

Tais pačiais metais tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininku. 1992 m. šiai partijai laimėjus Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus, A. M. Brazauskas tapo Seimo Pirmininku ir laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1993 m. A. M. Brazauskas tapo pirmuoju visuotiniuose rinkimuose išrinktu ir pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu. Nė vienam kandidatui vėliau nepavyko pakartoti tokio rinkimų rezultato – tuomet už Prezidentą balsavo daugiau kaip 1,2 mln. rinkėjų. Tapęs Prezidentu, A. M. Brazauskas formavo demokratines valdymo tradicijas, organizavo naujos valstybės institucijos veiklą, rekonstravo Prezidentūros pastatą, prižiūrėjo, kad jis būtų pritaikytas valstybės reprezentacijai, rūpinosi nacionalinės valiutos – lito – įvedimu, organizavo Valstybės gynimo ir Užsienio politikos koordinavimo tarybas. Prezidentas A. M. Brazauskas aktyviai dalyvavo formuojant svarbiausias Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio poli-

V o l U M EN

I

tikos kryptis, nustatant geros kaimynystės santykius su strateginėmis partnerėmis – Baltijos valstybėmis ir Lenkija. 1993 m. rugpjūčio 31-osios vakarą Prezidento A. M. Brazausko rūpesčiu iš Lietuvos, anksčiau negu iš kitų Vidurio Europos šalių, pavyko išvesti paskutinius Rusijos kariuomenės dalinius, ir jau po kelių dienų visiškai laisvos šalies gyventojai sveikino čia atvykusį Romos popiežių Joną Paulių II. 1994 m. Prezidentas A. M. Brazauskas NATO generaliniam sekretoriui įteikė prašymą priimti Lietuvą į šią gynybinę organizaciją, 1995 m. – prašymą dėl stojimo į Europos Sąjungą, 1997 m. Lietuvos Respublikos vardu pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos sienų, o kartu su Lenkijos prezidentu inicijavo Vidurio ir Rytų Europos šalių, siekiančių įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, vadovų konferenciją Vilniuje. 1997 m. Prezidento A. M. Brazausko iniciatyva pradėta ruoštis Lietuvos tūkstantmečio minėjimui, sudaryta valstybinė komisija, įsteigta direkcija.

Prezidentas A. M. Brazauskas atsisakė dalyvauti 1997 m. pabaigos Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose antrajai kadencijai ir kelerius metus visuomeniniame gyvenime aktyviai nedalyvavo, rūpinosi šeima, dažnai lankė kultūrinius renginius. Per 2000 m.

Seimo rinkimus vadovavo Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijai, o šioms partijoms susijungus tapo naujosios Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku.

2001 m. Prezidentas A. M. Brazauskas sugrįžo į aktyvią politiką, buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku ir siekė reformuoti Lietuvos ūkį bei atkurti ekonomikos pajėgumą po Rusijos krizės. 2002 m., kai Prezidentas A. M. Brazauskas buvo Lietuvos Vyriausybės vadovas, Lietuva pagaliau buvo pakviesta į NATO, o 2003 m.

Prezidentas pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Prezidentas A. M. Brazauskas tapo iki šiol ilgiausiai Lietuvos Ministru Pirmininku buvusiu politiku (2001–2006).

Algirdas Mykolas Brazauskas suvaidino lemiamą vaidmenį lūžiniu Lietuvos istorijos momentu. Jis esmingai paveikė Lietuvos valstybingumo atkūrimą, valstybės gyvenimo organizavimą, demokratijos pamatų kūrimą ir tarptautinį Lietuvos pripažinimą.

Tai viena ryškiausių ir įtakingiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Vidurio bei Rytų Europos XX a. pabaigos–XXI a. pradžios asmenybių, rašiusių šio regiono istoriją. Prezidento A. M. Brazausko biografija – tai Lietuvos ir viso Europos regiono istorijos dalis. Jis vienintelis Lietuvos istorijoje politikas, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. Atsakingas valstybės pareigas ėjusio A. M. Brazausko pozicija ir politika Lietuvos visuomenės bei užsienio partnerių buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, įvairių aplinkybių visapusišką apsvarstymą, kompromisų ir susitarimų paiešką, o ne konfrontacijos kelią. Tai buvo ne tik stipri, charizmatiška asmenybė, bet ir labai jautrus, nuoširdus, atidus, tolerantiškas, paprastas žmogus, kuriam visada rūpėjo tiek valstybės interesai, tiek jos žmonių kasdienis gyvenimas ir dvasinis pasaulis. Prezidentas A. M. Brazauskas išgyveno dėl dažnai nepagrįstos kritikos arba puolimų už atsargią poziciją ar kai kurias iniciatyvas, tačiau niekada neatsakydavo tuo pačiu, elgėsi oriai, su oponentais bendravo pagarbiai.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

241

Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas dalyvavo iškilmingoje Valdovų rūmų atkūrimo pradžiai atminti skirtos kapsulės įmūrijimo į pamatus ceremonijoje 2002 m. gegužės 10 d., Vytauto Abramausko nuotrauka

Už nuopelnus Lietuvai Prezidentas A. M. Brazauskas buvo apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi ir Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine. Prezidento nuopelnai taip pat įvertinti daugiau kaip 20 kitų pasaulio šalių aukščiausiais apdovanojimais. Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, poetu Justinu Marcinkevičiumi, profesore Viktorija Daujotyte ir kitais iškiliais Lietuvos žmonėmis Prezidentas A. M. Brazauskas yra Santarvės premijos laureatas. Jis paskelbtas kelių aukštųjų mokyklų garbės daktaru, taip pat kelių Lietuvos miestų ir miestelių garbės piliečiu, jo vardu pavadinta mokykla. Prezidentas A. M. Brazauskas parašė kelias atsiminimų knygas, kurios išleistos lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis.

VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMAS Patriotinis auklėjimas šeimoje, kultūros paveldo reikšmės ir istorinės atminties svarbos suvokimas skatino Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską nuolat ir nuosekliai domėtis Lietuvos valstybės bei tautos praeitimi, siekti išsaugoti ir populiarinti kultūrinį bei meninį paveldą. Jis ir savo šeimoje diegė požiūrį, kad būtinai reikia pažinti Lietuvos istoriją bei kultūrą, – rūpinosi dukterų, anūkų auklėjimu ir švietimu, organizavo parodų bei kitų renginių lankymą.

Jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje, pėsčiomis keliaudamas į darbą iš Antakalnio į Vilniaus miesto centrą, Prezidentas dažnai stabtelėdavo pasižvalgyti po Vilniaus pilių griuvėsius, domėjosi jų likimu, rūpinosi ansamblio restauravimo ir rekonstravimo galimybėmis. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Prezidentas A. M. Brazauskas dalyvavo atkuriant Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmus ir juos pritaikant Taikomosios dailės muziejaus reikmėms. Taip pat jis siekė išsaugoti ir restauruoti Vilniaus katedrą, tuo metu paverstą Vilniaus paveikslų galerija. Prezidentas rūpinosi, kad katedroje būtų

242

tinkamai įrengta moderni šildymo ir vėdinimo sistema, kartu prižiūrėjo didžiųjų vargonų restauravimo darbus, o 1988 m. pabaigoje Vilniaus katedrą grąžino tikintiesiems. Be to, džiaugėsi Trakų salos pilies atkūrimo projekto pažanga.

Būdamas tiksliųjų mokslų atstovas, racionalus politikas, Prezidentas visada suvokė bei vertino regimų, materialių simbolių reikšmę stiprinant tautos valstybinę savimonę ir istorinę atmintį. Todėl neatsitiktinis jo dėmesys 1987 m. pradėtiems buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrinėjimams bei planams nuo pamatų atkurti šį vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybės įvairiopo gyvenimo centrą ir paties valstybingumo tęstinumo simbolį.

Jau 1988 m. Prezidentas A. M. Brazauskas Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojus aprūpino būtinomis techninėmis priemonėmis, vėliau – atrastų unikalių mūrų apsaugos įranga. Jis visada rėmė Valdovų rūmų atkūrimo idėją, pasisakė už rezidencijos atstatymo istorinėmis formomis viziją.

Netgi savo, kaip Lietuvos Respublikos Prezidento, inauguracijos dieną – 1993 m. vasario 23-iąją – A. M. Brazauskas ilgėliau užtruko Vilniaus katedroje, kur Šv. Kazimiero koplyčioje Prelatas Algirdas Kazimieras Gutauskas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir kunigas Vaclovas Aliulis MIC pašventino Prezidento vėliavą.

Prezidentas A. M. Brazauskas inauguracijos metu aplankė ir pagerbė Šv. Kazimiero koplyčios požemiuose besiilsinčius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus, o zakristijoje su Valdovų rūmų tyrėjais ir kitais kultūrininkais diskutavo apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių istorinės rezidencijos atkūrimo galimybes ir perspektyvas. Būdamas Prezidentas ir vėliau A. M. Brazauskas nuolat domėjosi atliekamais tyrimo darbais, Valdovų rūmų atkūrimo projektais. 1998 m. pradžioje, baigdamas Prezidento kadenciją, A. M. Brazauskas kartu su naujai išrinktu Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi iškilmingu aktu paskelbė apie Vilniaus pilių tyrimų, tvarkymo ir atstatymo globos tęstinumą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas nuolat prižiūrėjo Valdovų rūmų atkūrimo darbus, 2004 m. rugpjūčio 24 d., Vytauto Abramausko nuotrauka

tės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą 2000 m. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaujamas profesoriaus Vytauto Landsbergio, o šį teisės aktą pasirašė naujasis valstybės Prezidentas V. Adamkus. Tačiau konkrečių Valdovų rūmų atkūrimo darbų imtis vėlgi buvo lemta Prezidentui A. M. Brazauskui, 2001 m. tapusiam Ministru Pirmininku. Tais pačiais metais Prezidento iniciatyva buvo parengta, Vyriausybės nutarimu ir Prezidento parašu patvirtinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcija. Šis dokumentas tapo pagrindu 2002 m. prasidėjusiems Valdovų rūmų atkūrimo statybos darbams. Tais pačiais metais Prezidentas A. M. Brazauskas dalyvavo įmūrijant į pamatus Valdovų rūmų atkūrimo pradžiai atminti skirtą kapsulę, vėliau nuolat ir įdėmiai rūpinosi tyrimais, projektavimo ir statybos darbais, domėjosi svarstymais dėl atkurtų rūmų panaudojimo visuomenės kultūros ir švietimo bei valstybės reprezentavimo reikmėms, dažnai užsukdavo į rūmų atkūrimo statybos aikštelę. Rūmų atkūrimo projektas tapo vienu svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos akcentų.

Aktyviausiai ir tiesiogiai Prezidentas A. M. Brazauskas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo procese dalyvavo nuo 2006 metų. Palikęs Ministro Pirmininko postą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu jis buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininku. Prezidento A. M. Brazausko vadovaujama komisija itin intensyviai dirbo 2006–2009 m., kai reikėjo spręsti daugybę sudėtingų su rūmų atkūrimu susijusių klausimų, suderinti tyrinėtojų, projektuotojų, statybininkų, muziejininkų pozicijas ir racionaliausiu keliu pasiekti maksimalų rezultatą. Konstruktyvi ir dalykiška Prezidento A. M. Brazausko pozicija, specialisto įžvalgumas, detalus projekto žinojimas, jam būdingas siekis ieškoti kompromisų, vadovavimo talentas, nuoširdus bendravimas ir atidus dėmesys komisijos nariams leido sutarti ir išspręsti visus sudėtingus rūmų atkūrimo klausimus bei planuoti Valdovų rūmų atkūrimą baigti iki

V o l U M EN

I

Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus pagrindinės šventės – 2009 m. liepos 6 dienos. Deja, pasaulį ištikusi ir Lietuvos neaplenkusi ekonominė krizė bei vykdomo projekto sudėtingumas neleido galutinai įgyvendinti šio siekio. 2009 m. liepos 6 d. iš esmės atkurti, tačiau iki galo neįrengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai buvo atidaryti tik simboliškai, dalyvaujant Lietuvos Prezidentams A. M. Brazauskui ir V. Adamkui, kitiems aukštiems Lietuvos valstybės pareigūnams bei 14 kitų Europos šalių valdovams bei vadovams.

Apie atkurtus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, jų istorijos faktus rūmų kieme garbingiems užsienio svečiams ir Lietuvos vadovams tądien pasakojo pats Prezidentas A. M. Brazauskas.

Prezidentas A. M. Brazauskas, net ir alinamas sunkios ligos, iki pat 2009 m. pabaigos nuolat lankė Valdovų rūmus, vadovavo komisijos darbui, rūpinosi naujai įsteigtu Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais, šios įstaigos darbuotojų darbo sąlygomis, dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus tarybos pirmajame posėdyje, pradėjo Garbės svečių knygą įrašydamas palinkėjimus Valdovų rūmų lankytojams. Jis taip pat padėjo parengti Valdovų rūmų istoriją ir rinkinius pristatantį reprezentacinį albumą bei parašė jam įžangą. 2010 m. pradžioje Prezidentas A. M. Brazauskas džiaugėsi išspausdintu solidžiu leidiniu, skatino atlikti tolesnius tyrimus ir skelbti jų rezultatus, sveikino Valdovų rūmų tyrinėtojų kolektyvą, parengusį šios rezidencijos istoriją apžvelgiančią išsamią knygą su gausiomis informatyviomis iliustracijomis. 2010 m. balandžio 7 d. Prezidentas A. M. Brazauskas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu vėl buvo paskirtas atnaujintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininku. Prezidentas visada džiaugėsi Valdovų rūmų atkūrimo eigos sėkmėmis ir objektyvios informacijos sklaida, išgyveno dėl įvairių problemų, sielojosi dėl nepagrįstos kritikos ir užsipuolimų.

Prezidentas A. M. Brazauskas savo dvasine ramybe, tvirtais įsitikinimais ir patirtimi stiprino visus, padedančius atkurti Valdovų rūmus.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

243

Užsienio šalių vadovams ir žymiems svečiams, atvykusiems į iškilmingą Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją 2009 m. liepos 6 d., Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas pasakojo apie atkurtus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, Vytauto Abramausko nuotrauka

Jis buvo vienas karščiausių šio Lietuvos tūkstantmečio projekto šalininkų, iniciatorių bei aktyviausias jo rėmėjas ir globėjas, itin aiškiai suvokęs didžiųjų kunigaikščių rūmų, kaip senosios Lietuvos valstybės ir Vilniaus, kaip sostinės, simbolio, atkūrimo reikšmę ir prasmę.

Rūpindamasis Valdovų rūmų atkūrimo reikalais, Prezidentas A. M. Brazauskas atrasdavo laiko ir Vilniaus katedros bei kitų Lietuvos bažnyčių ir paveldo objektų problemoms spręsti, pagal galimybes skirdavo lėšų restauravimo darbams atlikti. Iš Valdovų rūmams atkurti skirto biudžeto buvo finansuojamas vakarų korpuso rūsio, kuriame įrengta Vilniaus katedros šildymo ir vėdinimo sistema, išpirkimas, suteikta lėšų Vilniaus katedros fasadams restauruoti ir perdažyti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio proga. Ruošiantis juos restauruoti, buvo atliekama katedros būklės stebėsena, pamatų ir sienų stabilumo patikra. Artėjant Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio jubiliejui, Prezidentas A. M. Brazauskas siūlė rasti galimybių ir galbūt iš tų pačių Valdovų rūmams atkurti skirtų asignavimų bent minimaliai sutvarkyti dėl netinkamo mikroklimato yrančius ir griūvančius Vilniaus katedros požemius, tinkamai suremontuoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia. Deja, Vilniaus arkivyskupijos hierarchija nekreipė dėmesio į šias iniciatyvas. Nacionalinis Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas Vilniaus katedroje neprižiūrimas nyksta. Šiame kontekste nesuprantama, apgailėtina Vilniaus arkivyskupijos vadovybės pozicija dėl kylančių menamų problemų, norint, kad Prezidento A. M. Brazausko karstas būtų katedroje Šv. Mišių metu. Laidojant Lenkijos prezidentą Lechą Kačynskį (Lech Kaczyński) kažkodėl nekilo jokių organizacinių keblumų ir per vieną dieną jo karstas buvo pagerbtas net trijose Lenkijos šventovėse – Varšuvos arkikatedroje, Krokuvos Šv. Marijos bazilikoje ir Krokuvos Vavelio katedroje. Beje, iškiliausių Lenkijos valstybės ir kultūros atstovų amžinojo poilsio vietoms

244

nepritrūksta erdvės katedrų ir kitų bažnyčių istorinių nekropolių kriptose... O Lietuvoje netgi nežinoma, kur yra palaidotas žymiausias visų laikų valstybės valdovas Vytautas Didysis. Tai daug ką pasako apie visuomenės mentalitetą, valstybinę savimonę, istorinę atmintį ir pagarbą praeičiai. Belieka prašyti, kad Prezidento A. M. Brazausko artimieji atleistų už papildomai suteiktą skausmą ir taip sunkią gyvenimo akimirką.

Visais savo gyvenimo darbais, taip pat ir tokia nuoseklia bei aktyvia pozicija dėl atkuriamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, rūpestingu dėmesiu Lietuvos kultūriniam, istoriniam ir bažnytiniam paveldui bei Vilniaus pilių ansambliui Prezidentas A. M. Brazauskas, to specialiai niekada nesiekdamas, poeto žodžiais, pasistatė sau ne tik dvasinį paminklą Lietuvos žmonių širdyse ir atmintyje, bet ir materialų paminklą Vilniaus Žemutinėje pilyje – Valdovų rūmus, – skirtą tautai, valstybei bei Prezidentui A. M. Brazauskui atminti. Po kelių šimtmečių neabejotinai bus sakoma ir rašoma, kad Lietuvos valdovų rezidenciją šioje vietoje statė Vilnių sostine pavertęs didysis kunigaikštis Gediminas, ją stiprino ir plėtė daugelis kitų Lietuvos valdovų – Vytautas, Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, o priešų sunaikintus rūmus nuo pamatų atstatė Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

PREZIDENTO ŽODŽIAI 2009 m. pabaigoje kuriant Ramunės Sakalauskaitės ir Editos Mildažytės inicijuotą filmą „Algirdas Mykolas Brazauskas: liudijimai“ Prezidentas kalbėjo apie svarbiausius gyvenimo dalykus, o tarp jų ir apie savo didžiausias svajones: „Du dalyku noriu. Vienas – labai didelis, o kitas – labai mažas. Labai didelis: aš noriu, kad Lietuva išmoktų gyventi pati. Ir pati išmoktų save valdyti. Ir antras klausimas –

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Kultūros vakare „Lietuvos tūkstantmečio programa: idėjos ir darbai“ 2009 m. gruodžio 16 d., Vytauto Abramausko nuotrauka

tai yra toks, gal šiek tiek kai kam ir juokingas. Tai mano gyvenimo tikslas, kol aš dar esu gyvas, užbaigti Valdovų rūmus. Ir aš manau, kad tai yra Lietuvos valstybingumo simbolis, kurio mes neturėjome, kurį sunaikino okupantai. Nejaugi mes per 20 metų nesugebame jų atstatyti nors elementariai? Kuomet ruošėme bendradarbiavimo, draugystės sutartį su Lenkija, Lechas Valensa tuomet buvo prezidentas, iškilo dviejų sakinių preambulės klausimas apie tai, kad dvi aukštosios susitariančios pusės – Lenkija su istorine sostine Varšuva ir Lietuva su istorine sostine Vilniumi, pasirašo šitą garbingą sutartį. Metus laiko negalėjome suderinti teksto, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ką tai reiškia!? Valstybė švenčia tūkstantį metų, o abejonės kyla dėl Vilniaus kaip Lietuvos sostinės. Aš suprantu, kad vienas iš pagrindinių simbolių, kuris įtvirtina tai, kas parašyta šitoje ir daugelyje kitų sutarčių su kitomis valstybėmis, yra Lietuva su savo senąja sostine Vilniumi. Ir šitą reikia materializuoti. Valdovų rūmai yra ne kažkoks simbolis ant popieriaus, tai yra natūroje.“ 2010 m. vasarį Prezidentas A. M. Brazauskas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų garbės svečių knygą įrašė šį palinkėjimą: „Mielieji Lietuvos žmonės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas yra reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorinėje ir meninėje raidoje. Ateinančios kartos bus dėkingos mūsų šalies specialistams, tyrėjams, ekspertams, visiems Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojams ir atstatymo iniciatoriams. Jų dėka bus išsaugotas unikalus nacionalinis turtas.

Puošnūs ir reprezentatyvūs rūmai, kuriuose XV–XVII a. sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir didelės Europos dalies likimas, buvo atkurti nuo pamatų. Atkurti kaip valstybingumo simbolis ir pristatyti kaip paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Lietuvos valstybės garbinga praeitis neturi būti užmiršta ir privalo pasitarnauti ateities kartų pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui.“

V o l U M EN

I

2010 m. birželį į Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų bibliotekos knygos viršelių kopiją įrištoje naujojoje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų garbės svečių knygoje Prezidentas A. M. Brazauskas paliko šį paskutinį savo priesaką: „Mielieji tėvynainiai, gerbiamieji užsienio svečiai, kokie mes būtume lietuviai, jeigu net ir sunkiausiais laikais nesukurtume jokių vertybių, kurios padėtų ugdyti mūsų tautinį orumą ir kurias galėtume su džiaugsmu bei pasididžiavimu rodyti užsienio svečiams, turintiems galimybę pasigirti laimingesne istorija ir gausesniu išsaugotu kultūros bei meno paveldu? Mes, kaip ir kiekviena save gerbianti tauta, turinti senas valstybės istorijos tradicijas, privalome išsaugoti garbingą praeitį menančias vietas, kuriose vyrautų didinga ir nepalaužiama tautos dvasia. Priešų sąmoningai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai dabar atkurti kaip ilgaamžio mūsų šalies valstybingumo bei Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, simbolis. Tai paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šiuose rūmuose ilgus amžius buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir plataus regiono likimas, telkėsi mūsų šalies bei visos Europos politinis ir kultūrinis gyvenimas.

Todėl atkurtieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai padės ugdyti ateities kartų pilietiškumą ir patriotizmą, puoselėti kultūros ir meno paveldą bei liudys, kad Lietuvos valstybės ir tautos garbinga praeitis – neatsiejama Europos istorijos dalis – neužmiršta, o jos atmintis teikia vilties ateičiai.“ Parengė Vydas Dolinskas

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

245

Va l d o v ų r ū m ų muz i e j a u s r ėmė j a i 2009–2010 m.

Iki 2009 m. Valdovų rūmų atkūrimą per Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondą, Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“ bei Valdovų rūmų paramos fondą parėmę asmenys bei institucijos įamžinti Valdovų rūmų Rėmėjų salėje įrengtoje marmuro lentoje.

Dėkojame daugiau kaip 70 tūkst. asmenų ir organizacijų, kurie svariai prisidėjo prie istorinės atminties simbolio sugrąžinimo.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bendruomenė taip pat nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams, 2009–2010 m. skyrusiems finansinę paramą rūmams atkurti, įvairiems muziejiniams projektams įgyvendinti arba dovanojusiems vertingų eksponatų, praturtinusių Lietuvos nacionalinio paveldo aruodus. Reiškiame didelę padėką ir Justinui Marcinkevičiui, Veronikai Povilionienei, Petrui Vyšniauskui, Eduardui Kaniavai, Vytautui Juozapaičiui, Onutei Kolobovaitei, Gyčiui Paškevičiui, Nedai Malūnavičiūtei, Olegui Ditkovskiui, Jeronimui Miliui, Kauno valstybiniam chorui (vadovas prof. Petras Bingelis), dr. Vidui Pinkevičiui bei kitiems Lietuvos menininkams, neatlygintinai dalyvavusiems muziejaus rengtuose koncertuose.

2009–2010 m. nuolatiniai Valdovų rūmų muziejaus rėmėjai:

2009–2010 m. svarbiausi Valdovų rūmų muziejaus projektų partneriai: Lietuvos dailės muziejus Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Varšuvos karališkoji pilis – Nacionalinės istorijos ir kultūros paminklas (Lenkija) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Lenkijos institutas Vilniuje Lietuvos archyvų departamentas Lietuvos valstybės istorijos archyvas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvos istorijos institutas Vilniaus dailės akademija Lietuvos nacionalinė filharmonija Kauno valstybinė filharmonija UAB „Piano.LT“ UAB Anoniminių darboholikų klubas „Bel canto“ choras (vadovas Artūras Dambrauskas) Vytauto Didžiojo karo muziejus Vinco Grybo memorialinis muziejus Lietuvos nacionalinis muziejus Tado Ivanausko zoologijos muziejus Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) Varšuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) Liublino muziejus (Lenkija) VĮ Vilniaus pilių direkcija AB „Panevėžio statybos trestas“ TŪB „Vilniaus papėdė“ UAB Projektavimo ir restauravimo institutas Iki 2009 m. eksponatų Valdovų rūmams dovanojo: Dr. Tomasz Niewodniczański (Vokietija) Lilė ir Valentinas Ramoniai (JAV) Bernava Sebastiano (Italija) Dr. Meinolf Siemer (Vokietija) Niccolina Gallori Turchi (Italija) Edmundas Armoška Vidmantas Staniulis Jerzy Bańkowski su žmona Danuta (Lenkija)

246

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejui eksponatų dovanojo: Andrejus Balyko ir Antanas Bosas su šeimomis Lietuvos bankas Kan. Algimantas Vincas Kajackas Nerijus Staniulis Vitalijus Vėteris Krokuvos Jogailos universitetas (Karol Musioł, Stanisław Waltoś, Maria Hulicka; Lenkija) Vytautas Vepštas (JAV) Saulius Karosas ir Birutė Karosienė Kun. Julius Sasnauskas OFM Vytautas Stasys Abramauskas Valdovų rūmų paramos fondas Akad. Algimantas Miškinis Prof. Kęstutis Paulius Žygas (JAV) Sigitas Norvaišas Vladimiras Kasatkinas

2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejaus ir jo projektų informaciniai rėmėjai:

2009–2010 m. Valdovų rūmų atkūrimą bei interjerų dekoravimą parėmė: Kazimieras ir Virginija Mizgiriai Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga UAB „Audėjas“ (generalinis direktorius Jonas Karčiauskas) Valdovų rūmų paramos komitetas (JAV) 2009–2010 m. Valdovų rūmų muziejų ir jo projektus finansiškai parėmė: Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas Gedvydas Vainauskas Ernesta Sargūnaitė Janina Šiškova Klubas „Belga“ UAB AMES kalbų akademija LIONS klubų asociacija VšĮ „Pirmoji kava“ UAB „Lietuviškas midus“ Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų ir darbdavių asociacija Druskininkų savivaldybės administracija Kauno rajono savivaldybės administracija Trakų rajono savivaldybės administracija Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija Utenos rajono savivaldybės administracija Alytaus miesto savivaldybės administracija Alytaus rajono savivaldybės administracija Jurbarko rajono savivaldybės administracija Šakių rajono savivaldybės administracija Elektrėnų savivaldybės administracija

V o l U M EN

I

Birštono savivaldybės administracija Radviliškio rajono savivaldybės administracija Zarasų rajono savivaldybės administracija Kretingos rajono savivaldybės administracija Klaipėdos rajono savivaldybės administracija Klaipėdos miesto savivaldybės administracija Panevėžio rajono savivaldybės administracija Ignalinos rajono savivaldybės administracija Lazdijų rajono savivaldybės administracija Plungės rajono savivaldybės administracija Kėdainių rajono savivaldybės administracija Vilniaus rajono savivaldybės administracija

VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Dienraštis „Lietuvos rytas“ „Lietuvos ryto“ televizija Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ Žurnalas „Veidas“ Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ Naujienų agentūra ELTA UAB „Žinių radijas“ Dienraštis „Lietuvos žinios“ Kultūros žurnalas „Santara“ Laikraštis „Mokslo Lietuva“ Dienraštis „Respublika“ Lietuvos pramonininkų konfederacijos leidinys „Best in Lithuania“ Žurnalas „Lithuanian Heritage“ (JAV) LNK televizija Naujienų portalas „Alfa.lt“

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

247

SANTR U M P OS

AGAD

Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie (Polska) Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje (Lenkija) Central Archives of Historical Records in Warsaw (Poland)

AMTUM Architekturmuseum der Technischen Universität München

Miuncheno technikos universiteto Architektūros muziejus Architectural Museum of the University of Technology in

Munich APW

Archiwum Państwowe na Wawelu (Polska) Vavelio valstybinis archyvas (Lenkija) State Archive in Wawel (Poland)

BL

The British Library (Great Britain) Britų biblioteka (Didžioji Britanija)

LII RS Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius The Lithuanian Institute of History, Manuscripts Department LMAVB Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences LMAVB RS Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos

Rankraščių skyrius The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Manuscripts Department LNB RS

BnF Bibliothèque nationale de France

Prancūzijos nacionalinė biblioteka National Library of France

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, Manuscripts Department

LNM Lietuvos nacionalinis muziejus National Museum of Lithuania

GStA PK Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin

(Deutschland)

Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas

Berlyne (Vokietija)

Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation (Germany)

LVIA Lietuvos valstybės istorijos archyvas Lithuanian State Historical Archives

KAKA

MNW Muzeum Narodowe w Warszawie (Polska)

Varšuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) National Museum in Warsaw (Poland)

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (Lietuva) Curia Archive of the Kaunas Archdiocese (Lithuania)

LAD Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės Lithuanian Archives Department under the Government

of the Republic of Lithuania LDKVR

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

LDKVR MTC

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centras Centre for Scientific Research of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

LDM Lietuvos dailės muziejus Lithuanian Art Museum

248

MNK Muzeum Narodowe w Krakowie (Polska) Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija) National Museum in Krakow (Poland)

PTC LP

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Castle Research Centre „Lietuvos pilys“

VA

„Versus aureus“ leidykla (Lietuva) „Versus aureus“ publishing house (Lithuania)

VUB

Vilniaus universiteto biblioteka (Lietuva) Vilnius University Library (Lithuania)

VUB GK

Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas (Lietuva) Vilnius University Library Graphic Cabinet (Lithuania)

ZKW-PZS

Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki (Polska) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija)

Wawel Royal Castle – The National Art Collection (Poland)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

N a c i o n a l i n i o muz i e j a u s L i e t uv o s D i d ž i o s i o s Ku n i g a i k š t y s t ė s va l d o v ų r ū m ų m o k s l i n i o i r informacinio pobūdžio leidinių r e n g i m o ta i s y k l ė s

1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI AUTORIAMS 1.1. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (toliau – Muziejus) publikuoja įvairaus pobūdžio mokslinius ir informacinius leidinius – lankstinukus, ekspozicijų vadovus, parodų ir rinkinių katalogus, albumus ir mokslines studijas. Visos mokslinės studijos turi būti rengiamos vadovaujantis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais. Visiems Muziejaus mokslo veikalams galioja periodinio mokslo leidinio „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (toliau – Kronika) mokslinėms publikacijoms parengti nustatytos taisyklės.

1.2. Šie reikalavimai su tam tikromis išlygomis (pvz., informacinio ir pan. pobūdžio leidiniuose arba straipsniuose nebūtina rašyti išnašų; užtenka teksto pabaigoje nurodyti literatūros sąrašą (žr. šių taisyklių 7.1.–7.10. skyrius), tačiau tai neprivaloma) gali būti taikomi ir nemokslinėms Muziejaus publikacijoms – ekspozicijų vadovams, katalogų bei albumų įvadiniams straipsniams, lankstukams ir pan. informaciniams leidiniams.

1.3. Katalogo sudarymo principai, tinkantys archeologiniams radiniams, meno kūriniams arba rašto paminklams aprašyti, nurodomi šių taisyklių 8 skyriuje „Eksponatų aprašo schema rengiant parodų ir rinkinių katalogus“.

1.4. Kronikoje publikuojami straipsniai, atspindintys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorijos, archeologijos, kultūros ir dailės istorijos tyrimus, Lietuvos valstybingumo raidos svarbiausius klausimus, dvaro kultūros tyrimus, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį. Taip pat šiame leidinyje spausdinami tekstai, kuriuose apžvelgiami Muziejaus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinių tyrimai, vertybių apskaita, jų ir paminklinių pastatų elementų tinkamos saugojimo sąlygos bei apsauga, konservavimas ir restauravimas. Kartu čia aptariami kiti kultūros paveldą padedantys tirti ir aktualinti mokslo darbai, susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, lituanistinėmis vertybėmis, valdovais, rezidencijomis, muziejine veikla ir panašaus pobūdžio rezidencijų tyrimais užsienyje.

Straipsniai publikuojami lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Išimtiniais atvejais tekstai gali būti skelbiami ir kitomis kalbomis.

1.5. Autoriai turi vadovautis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais: straipsniuose turi būti įvardijamas mokslinio tyrimo objektas, tikslas, aptariamas nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis (istoriografija), pateikiami gauti rezultatai, išvados, nurodoma cituota literatūra, šaltiniai.

Pastaba. Kronikoje ir kitose mokslinėse Muziejaus publikacijose gali būti informacinio pobūdžio (pvz., apie edukacinius bei

V o l U M EN

I

kitus renginius ir pan.) straipsnių, kuriems nebūtina taikyti mokslinių publikacijų rengimo taisyklių.

1.6. Kronikos (ir kitų mokslinių publikacijų) redaktorių kolegijai arba koordinatoriams pateikiamas autoriaus pasirašytas kompiuteriu rinktas ir atspausdintas rankraštis bei surinktas ir į kompiuterinę laikmeną įrašytas tekstas – ne ankstesne negu Microsoft Word 2000 arba kitos teksto redagavimo programos versija, šriftu Times New Roman, 12 punktų dydžiu, 1,5 intervalu tarp eilučių.

Straipsnio apimtis – iki 80 000 spaudos ženklų.

1.7. Apimties ribos netaikomos atskira knyga leidžiamoms studijoms.

Jų apimtis derinama iš anksto individualiai su autoriumi.

1.8. Iliustracijos turi būti pateikiamos įrašytos į kompiuterinę laikmeną ne mažesne kaip 300 dpi rezoliucija. Jos numeruojamos tokia seka, kokia pageidaujama skelbti straipsnyje. Kartu su iliustracijomis straipsnio pabaigoje būtina pateikti pagal specialias taisykles (žr. šių taisyklių 7.11. skyrių „Iliustracijos“) aprašytų iliustracijų sąrašą.

2. Oficialus muziejaus pavadinimas 2.1. Oficialus Muziejaus pavadinimas – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.2. Šiame pavadinime esantys žodžiai „muziejus“ ir „rūmai“ yra linksniuojami. Pvz.: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 18 muziejinių vertybių.

Ekskursijos po Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus sulaukė didžiulio Lietuvos visuomenės ir svečių iš užsienio dėmesio. Šis renginys vyks Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

2.3. Jeigu pavadinimas komponuojamas dviejose eilutėse, pageidautina, jog žodžių junginys „Nacionalinis muziejus“ būtų rašomas mažesniu šriftu, kad būtų labiau pabrėžiamas antrasis pavadinimo sandas. Pvz.: Nacionalinis muziejus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.4. Oficiali patvirtinta Muziejaus pavadinimo santrumpa – LDKVR.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

249

3. muziejaus pavadinimas kitomis kalbomis

5. MOKSLINIO STRAIPSNIO STRUKTŪRA

Anglų k.

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania arba National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

5.1. Autoriaus pedagoginis vardas, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė, darbovietės pavadinimas ir adresas, elektroninio pašto adresas, straipsnio pavadinimas (rašomas mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmąją pavadinimo raidę ir tikrinių žodžių pirmąsias raides, paryškintuoju šriftu).

5.2. Įvadas straipsnio kalba (apie 1 800 spaudos ženklų).

5.3.

Pagrindinis tekstas.

5.4. Išvados, apibendrinimai.

5.5. Literatūros sąrašas (naudota literatūra gali būti nurodyta keliais būdais: arba nuorodose puslapio apačioje, arba atskiru sąrašu straipsnio pabaigoje, arba ir taip, ir taip).

5.6. Santrauka – jeigu straipsnis parašytas lietuvių k., santrauka turi būti pateikta anglų k. (išimtiniais atvejais – ir lietuvių k.).

Jeigu straipsnis parengtas užsienio k., santrauka turi būti lietuvių k. (autoriaus vardas, pavardė, antraštė, 3 600–5 400 spaudos ženklų tekstas).

5.7. Iliustracijų sąrašas ir iliustracijos.

Lenkų k.

Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich arba Muzeum Narodowe Pałac Wielkich Książąt Litewskich Vokiečių k.

Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen arba Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen

6. PAGRINDINIS TEKSTAS

Rusų k. Национальный музей Дворец великих князей литовских arba Национальный музей Дворец великих князей литовских

6.1. Simboliniai pavadinimai 6.1.1.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti vienodai rašomi simboliniai pavadinimai.

6.1.2. Pagrindiniame lietuvių k. parašytame tekste lietuviškų ir kitakalbių tekstų, straipsnių, knygų, esė, eksponatų, taip pat parodų, įvairių renginių pavadinimai rašomi kabutėse.

6.1.3. Iliustracijų aprašuose eksponatų, parodų ir kt. simboliniai pavadinimai rašomi kursyvu.

6.1.4. Jeigu lietuvių kalba parašytame straipsnyje nelietuvių autorių kūrinių pavadinimai pateikiami originalo kalba, pirmą kartą juos minint rekomenduojama skliausteliuose nurodyti ir pavadinimo lietuvišką vertimą, arba atvirkščiai.

6.1.5. Straipsniuose, parašytuose ne lietuvių kalba, reikėtų išlaikyti straipsnių kalbos kabutes. · Lietuviškos kabutės – „…“ · Angliškos kabutės – “…” · Lenkiškos kabutės – „…” · Rusiškos kabutės – «…» · Vokiškos kabutės – „...“

Italų k.

Museo Nazionale – Il Palazzo dei Granduchi di Lituania arba Museo Nazionale Il Palazzo dei Granduchi di Lituania Prancūzų k.

Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national arba Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national Lotynų k. (rūmų pavadinimas) Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae 4. MUZIEJAUS PAVADINIMO VARTOJIMAS 4.1. Kalbant apie dabartį, instituciją, Valdovų rūmų atkūrimo laikotarpį ir pan., rekomenduojama vartoti pavadinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Kalbant apie instituciją, kaip sinonimą galima vartoti pavadinimą Valdovų rūmų muziejus.

Pastaba. Minint istorinį Valdovų rūmų atkūrimą ir siekiant pabrėžti kūrybinį procesą, siūloma vartoti įstatymiškai įteisintą žodį „atkurti“, tik kartais kaip sinonimą galima pasitelkti žodį „atstatyti“.

4.2. Kalbant apie istorinius laikus, patariama vartoti šiuos pavadinimus: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija ir pan.

4.3.

Valdovų rūmų vietoje iki XV–XVI a. sandūros stovėjusią rezidenciją rekomenduojama įvardyti kaip Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinę pilį, didžiųjų kunigaikščių pilį Žemutinėje pilyje ir pan. Nuo XVI a. pr. pilies terminas keičiamas į rūmų terminą.

4.4. Rūmų teritorijoje esančiai piliai arba vėliau patiems rūmams įvardyti jokiu būdu nevartotinas Žemutinės pilies terminas. Jis yra gerokai platesnis, apima teritoriją nuo katedros varpinės iki Arsenalo.

250

6.2. Citavimas 6.2.1.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) citatos išskiriamos kabutėmis.

6.2.2. Jeigu citatą sudaro atskiras sakinys, sakinio galo ženklai (kablelis, taškas ir t. t.) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.: Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“ 6.2.3. Jeigu sakinio gale kabutėmis išskirtas simbolinis pavadinimas arba trumpa citata (ne citatos sakinys!), taškas rašomas po kabučių, pvz.: Bernardinai kviečia prisijungti prie akcijos „Kalėdinė sriuba“. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“.

6.2.4. Straipsnio autoriaus korekcijos citatoje žymimos laužtiniais skliaustais; prie jų po brūkšnio pridedami autoriaus inicialai kursyvu, pvz.: [neįskaitoma vieta – L. K.].

6.2.5.

Praleistos cituojamo teksto vietos žymimos daugtaškiu su laužtiniais skliaustais – [...].

6.2.6. Kai citata užrašoma be pabaigos, daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose, pvz.: „Pasijutau nejaukiai – buvau pats jauniausias katedros vedėjas [...]“.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

6.2.7. Kai citata pateikiama ne nuo pradžios, ji pradedama rašyti mažąja raide, pradžioje daugtaškis nerašomas, pvz.: Visi susirinkime dalyvavę pareigūnai ir atstovai tam pritarė ir pažadėjo „prieš lietuvių karalių kariauti […] negailint savo galvų“.

6.2.8.

Citatas kitomis kalbomis lietuvių kalba parašytame straipsnyje rekomenduojama pateikti išverstas į lietuvių kalbą.

Prireikus citatos pateikiamos ir originalo kalbomis, tada jas rekomenduojama išversti. Tik išimtiniais atvejais citatos pateikiamos neverstos.

6.3. Metai, amžiai ir data 6.3.1.

Metai ir amžiai visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti rašomi vienodai.

6.3.2. Metai rašomi arabiškais skaitmenimis ir santrumpa m., pvz., 1795 m.

6.3.3. Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vienų iki kitų metų žymimi pilnai, pvz., 1709–1777 m., o ne 1709–77 m.

6.3.4. Kai metai pateikiami skliausteliuose, santrumpa m. nerašoma, pvz., (2010) arba (1820–1870).

6.3.5. Amžiai rašomi romėniškais skaitmenimis ir santrumpa a., pvz., XVIII a. (o ne XVIII-as ar pan.).

6.3.6.

Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vieno amžiaus iki kito žymimi pilnai, pvz., XVIII a. pr.–XIX a. vid.

6.3.7. Amžių sandūros nurodomos romėniškais skaitmenimis ir santrumpomis, pvz., XVIII a. pab.–XIX a. pr.

6.3.8.

Metai prieš mūsų erą arba mūsų eros metai žymimi taip – m. pr. Kr., m. po Kr. 6.3.9.

Pilnais žodžiais metai, amžiai rašomi tada, kai to reikia sakinio aiškumui arba stilistiniais sumetimais, pvz., sakinio gale: Romoje operą „Šv. Aleksas“ buvo planuojama parodyti 1629 metais.

6.3.10. Mokslinėse publikacijose data žymima ilguoju būdu, pvz., 1918 m. vasario 16 d.; 2009 m. liepos mėnuo.

6.3.11. Informacinio pobūdžio leidiniuose data gali būti žymima trumpuoju būdu (pvz., 2010-07-06) arba ilguoju – 2010 m. liepos 6 d.

6.3.12. Nurodant laiko tarpą, rašomas ilgasis brūkšnys be tarpelių, pvz., 2010 m. sausio 10–26 d.

6.4. Asmenvardžiai 6.4.1.

Visi pirmą kartą leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) minimi asmenvardžiai pateikiami, nurodant pilnus vardus ir pavardes (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis). Minint antrą ir kitus kartus, rašoma vardo pirma raidė ir pavardė (M. K. Čiurlionis). Didelės apimties leidiniuose pilni vardai rašomi kiekviename skyriuje pirmą kartą minint asmenvardžius.

Pastaba. Lietuvos valdovų vardai visoje publikacijoje rašomi pilni, pvz., Vladislovas Vaza, Žygimantas Vaza.

6.4.2.

Vardijant daugiau asmenų vienoje gretoje, jeigu kurie nors minimi pirmą kartą, tai visų minimųjų rašomi pilni vardai ir pavardės.

6.4.3. Nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, t. y. pateikiami pagal tarimą.

6.4.4.

Pirmą kartą minint nelietuvišką asmenvardį, skliaustuose būtina nurodyti jo autentišką formą, pvz., Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), Markas Skakis (Marco Scacchi).

6.4.5.

Užsienio k. parašytuose straipsniuose pirmą kartą minint Lietuvos valdovo arba didiko vardą skliaustuose būtina nurodyti lietuvišką asmenvardžio formą, pvz., Albrecht Stanisław Radziwiłł (Albertas Stanislovas Radvila), Barbara Radziwiłłówna (Barbora Radvilaitė).

6.4.6. Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir didikų vardai rašomi lietuviškai, skliaustuose nereikia nurodyti jų autentiškos formos, pvz., Albertas Radvila, Žygimantas Augustas, Vladislovas Vaza.

V o l U M EN

I

6.4.7. Lietuvos valdovai nenumeruojami, t. y. jų vardai rašomi be numerių, pvz., Jonas Sobieskis (o ne Jonas III Sobieskis), Vladislovas Jogaila (o ne Vladislovas II Jogaila), Vladislovas Varnietis (o ne Vladislovas III Varnietis), Vladislovas Vaza (o ne Vladislovas IV Vaza), Vladislovas Lokietka (o ne Vladislovas I Lokietka), Zigmantas / Žygimantas Vaza (o ne Zigmantas / Žygimantas III Vaza), Žygimantas Senasis (o ne Žygimantas I Senasis).

6.4.8. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba XIX a. jos buvusioje teritorijoje gyvenusių asmenų lenkiškos kilmės vardai adaptuojami pateikiant įsitvirtinusias lietuviškas vardų formas, atitikmenis. Pvz., Andrius Benediktas Gerkevičius (Andrzej Benedikt Gierkiewicz), Jokūbas Gierkė (Jakob Gierke), Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jurgis Eleuteras Semiginovskis (Šymonovskis) (Jerzy Eleuter Siemiginowski (Szymonowski), Kazimieras (Kazimierz), Martynas (Marcin), Tomas (Tomasz).

6.4.9.

XX–XXI a. lenkiškos kilmės asmenvardžiai lietuvinami pagal tarimą. Pvz., Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Marcinas Fabianskis (Marcin Fabiański), Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański), Andžejus Ryškevičius (Andrzej Ryszkiewicz), Tadeušas Dobrovolskis (Tadeusz Dobrowolski). Taisykles, kaip galima lietuvinti XX–XXI a. lenkų pavardes ir vardus (aišku, bendrieji pavardžių adaptavimo principai tinka ir lietuvinant iki XX a. gyvenusių lenkų pavardes), rasite šiuo adresu: http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/lenku-kalbos.html.

6.4.10. Pirmą kartą minint valdovų ir vyskupų asmenvardžius, rekomenduotina skliaustuose nurodyti jų valdymo, o ne gyvenimo metus.

6.4.11. Valdovų ir vyskupų gyvenimo metai įvardijami sakinyje, o ne nurodomi skliaustuose.

6.4.12. Valdovams keliais etapais užėmus vieną arba kelis sostus, jų valdymo metai skliaustuose nurodomi datas skiriant pasviruoju brūkšniu.

6.5. Vietovardžiai 6.5.1. Nelietuviški (ir mokslinio, ir informacinio pobūdžio leidiniuose) vietovardžiai turi būti rašomi pagal dabar nusistovėjusią tvarką – transkribuoti lietuviškai, pvz., Varšuva, Smolenskas, Katovicai, Torunė.

6.5.2. Sutrumpintos vietovardžių formos rašomos pilnos, pvz., Klaipėda (o ne Klp.), Didžioji Britanija (o ne D. Britanija).

6.5.3. Išimtiniais atvejais, kai vietovardžio tarimas ir rašymas lietuviškoje literatūroje įvairuoja, turi seną tradiciją arba yra visiškai nežinomas, neįtrauktas į žinynus arba enciklopedijas, paliekama originalo rašyba (tokiu atveju vietovardis žymimas kursyvu).

6.5.4.

Prireikus skliaustuose kursyvu gali būti nurodoma originali vietovardžio forma. Pvz.: Peremislis (Przemyśl), Sandomieras / Sandomiras (Sandomierz), Žirona (Gerona, Girona).

7. IŠNAŠOS IR BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS 7.1.

Puslapio apačioje pateikiamos nuorodos ir išnašos (literatūros, šaltinių nuorodos ir paaiškinimai) numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį (jeigu tai straipsnių rinkinys) arba per visą didesnės apimties studijos, monografijos skyrių.

7.2. Išnašos ženklas (pakeltas virš eilutės skaičius, žymimas mažesniu šriftu – 10 punktų dydžiu) tekste dedamas prieš skyrybos ženklą. Pvz.:

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

251

Marijos Žilinskienės parašytoje įžangoje pabrėžiama, kad draugijos tikslas „surinkti Lietuvos dailininkes vienon organizacijon […]“1.

7.3. Kitakalbių leidinių aprašas pateikiamas originalo kalba ir rašmenimis; nelotyniško alfabeto aprašai gali būti transliteruoti lotynišku alfabetu.

7.4. Lietuviški bibliografiniai aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose. Knygos, neperiodiniai leidiniai 7.4.1. Išnašose pateikiant nuorodas į cituojamas knygas arba kitus neperiodinius leidinius, pirmiausia rašoma autoriaus pavardė, po jos – vardo pirmoji raidė. Tarp pavardės ir vardo raidės kablelis nededamas. Po autoriaus vardo inicialo su tašku kursyvu pateikiamas knygos pavadinimas, jis atskiriamas kableliu. Toliau nurodomi ir kableliais atskiriami leidimo vieta, metai, knygos puslapis – šis lietuviškame apraše pateikiamas po trumpinio p. Pvz.:

Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 15.

7.4.2. Kada autoriai yra keli, jie nurodomi atskiriant kableliu. Pvz.: Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus, Vilnius, 1981.

7.4.3. Knygos paantraštė nuo pavadinimo atskiriama tašku ir rašoma kursyvu iš didžiosios raidės. Pvz.: Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas, Vilnius, 1992, p. 162.

7.4.4. Jeigu knyga arba neperiodinis leidinys turi paantraštę, nurodančią tos knygos arba leidinio žanrą (pavyzdžiui, monografija, katalogas, vadovas, straipsnių rinkinys), ji nuo pavadinimo taip pat atskiriama tašku, rašoma iš didžiosios raidės ir stačiai. Pvz.:

Radzikauskas E. [Gira L.] Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida, d. 1: 16–18 amžiai, Kaunas, 1934.

7.4.9. Jeigu knygoje arba neperiodiniame leidinyje (nei antraštiniame puslapyje, nei metrikoje) nėra nurodyta leidimo vieta, metai, tai pažymima santrumpomis laužtiniuose skliaustuose: be vietos – [s. l.], be metų – [s. a.].

7.4.10. Leidinio tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. Tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio pavadinimas rašomas kursyvu, atskiriamas dvitaškiu. Pvz.: Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija, t. 4: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386– 1529 m., Vilnius, 2009.

Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai, d. 1: Sankt Peterburgo konvencijos, sudarė R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

7.4.11. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu: pateikiama trumpiniu ser. ir pan. arba be jo, serijos pavadinimas kursyvu. Pvz.:

Benevolo L. Europos miesto istorija, (ser. Europos kūrimas), vertė A. Čižikienė, Vilnius, 1998.

7.4.12. Kai viename išnašos bloke nurodomi keli to paties autoriaus darbai, vengiant kartojimosi, autorių antrą ir kitus kartus galima nurodyti santrumpa Idem; atskiriama kableliu. Pvz.: Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009; Idem, Vilniaus pilys: Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989.

7.4.13.

Žalgirio mūšis. Parodos katalogas, atsak. red. R. Budrys, Vilnius, 1999, p. 4.

7.4.5. Kai knyga arba neperiodinis leidinys turi sudarytoją, rengėją, vertėją ir pan., jis nurodomas po pavadinimo tokia pilna formuluote, kokia yra pažymėtas cituojamoje knygoje, paliekant tik vardo pirmąją raidę ir pavardę, rašoma stačiai, atskiriama kableliu. Pirmiausia pateikiamas sudarytojo vardo inicialas su tašku, paskui pavardė. Pvz.:

Cituojant tą patį veikalą antrą kartą iš eilės, kursyvu rašoma santrumpa Ibid. Pvz.: Ibid., p. 26.

7.4.14.

Cituojant antrą arba kelintą kartą ne iš eilės arba cituojant to paties autoriaus daugiau negu vieną tekstą antrą arba kelintą kartą ne iš eilės, nurodomas autorius ir sutrumpintas teksto pavadinimas (bent su vienu daiktavardžiu). Jeigu autoriaus nėra, pateikiamas sutrumpintas veikalo pavadinimas. Pvz.: Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 20.

Ekdahl S. Žalgiris. Šiandienos žvilgsnis. Trys paskaitos Vilniuje, sudarė V. Dolinskas, vertė V. Dolinskas, D. Baronas, Vilnius, 1999.

7.4.6. Kai knygos arba straipsnių rinkinio sudarytojų, parengėjų yra daugiau negu trys, nurodomas tik pirmasis ir santrumpa laužtiniuose skliaustuose ir kt. Pvz.: Vilniaus klasicizmas. Parodos katalogas, sudarė R. Adomaitienė [ir kt.], Vilnius, 2000, p. 3.

7.4.7. Jeigu knygos autorius yra tik spėjamas, jį aprašo pradžioje galima nurodyti laužtiniuose skliaustuose. Pvz.:

Lietuvos krikščionėjimas, p. 10.

7.5. Periodiniai leidiniai 7.5.1.

Mokslinių periodinių leidinių pavadinimas rašomas kursyvu.

Leidinių tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. (Kai yra tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio paantraštė, ji atskiriama dvitaškiu ir rašoma kursyvu.) Tuomet nurodomas numerio sudarytojas (jeigu yra išskirtas leidinyje), leidimo vieta, metai, numeris (trumpinys Nr.), puslapis (trumpinys p.). Pvz.:

[Šrubauskis P.] Bałsas Sirdies pas Pona Diewa, Szwęciausy Marya Panna yr Szwęntus Danguy Karalaujencius, Szaukiancis Par Giesmes, Wilniuy, 1793.

Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 17, Vilnius, 2000, p. 36.

7.4.8. Jeigu autorius yra pasirašęs slapyvardžiu, jo pavardė apraše nurodoma laužtiniuose skliaustuose po slapyvardžio. Pvz.:

7.5.2. Žurnalų, laikraščių pavadinimas rašomas kursyvu. Po pavadinimo stačiai nurodomi metai, numeris, puslapis.

252

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

Nurodant laikraštį, prieš numerį dar pateikiama data.

Kultūros barai, 2002, Nr. 10, p. 25.

Panevėžio balsas, 1928 07 26, Nr. 31 (231), p. 2.

7.6. Straipsniai iš įvairių leidinių 7.6.1.

Cituojant straipsnius iš kitų leidinių, nurodomas autorius, straipsnio pavadinimas pateikiamas kabutėse, o leidinys, kuriame straipsnis spausdinamas, išskiriamas kursyvu.

Straipsnio pavadinimas nuo leidinio (knygos, neperiodiniai ir periodiniai leidiniai aprašomi pagal pirmiau minėtą tvarką) atskiriamas trumpiniu in su dvitaškiu – in:. Pvz.: Gidžiūnas V. „Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 9, red. A. Liuima, Roma, 1982, p. 79.

7.7. Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose 7.7.1. Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai pateikiami originalo kalba.

7.7.2. Jeigu bibliografiškai aprašomas lenkų k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu s., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Czyżewski K. J. „Marsowe echa w krakowskiej katedrze“, in: Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem.

Katalog wystawy, 15 lipca–30 września 2010, Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, t. 1: Studia, Kraków, 2010, s. 53–88.

Bitwa legnicka. Historia i tradycja, (Śląskie Sympozja Historyczne, t. 2), pod red. W. Korty, Wrocław, Warszawa, 1994.

7.7.3. Jeigu bibliografiškai aprašomas anglų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – vol. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Dictionary of Current Idiomatic English, vol. 2: Phrase, Clause & Sentence Idioms, ed. A. P. Cowie, R. Mackin, I. R. Mccaig, Oxford, 1984, p. 100.

7.7.4. Jeigu bibliografiškai aprašomas vokiečių k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu S., tomas – Bd. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Preussisches Urkundenbuch, Bd. 2, Hrsg. M. Hein, E. Maschke, Königsberg, 1932, S. 20.

Roy R., Kobler F. „Festaufzug, Festeinzug“, in: Reallexikon für deutsche Kunstgeschichte, Bd. 8: Fensterrose–Firnis, hrsg. von K. A. Wirth, München, 1987.

Ekdahl S. „Tannenberg / Grunwald – Ein politisches Symbol in Deutschland und Polen“, in: Deutscher Orden 1190–1990, (Tagungsberichte der Historischen Kommission für Ost- und Westpreußische Landesforschung, Bd. 11), hrsg. von U. Arnold, Lüneburg, 1997.

V o l U M EN

I

7.7.5. Jeigu bibliografiškai aprašomas italų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Castiglione B. Il libro del Cortegiano, a cura di W. Barberis, Torino, 1998, p. 18.

7.8. Rankraštiniai dokumentai ir reti spaudiniai 7.8.1. Rankraštiniai dokumentai aprašomi tokia tvarka (praleidžiami tie punktai, apie kuriuos nėra informacijos): dokumento pavadinimas, metrika – vieta, data (atkurti tikrieji duomenys nurodomi laužtiniuose skliaustuose), po santrumpos in: nurodomas archyvo pavadinimas, fondo, aprašo, bylos, lapų trumpiniai (f., ap., b., l.) arba bibliotekos Rankraščių skyrius (santrumpa – pvz., VUB RS). Pvz.: Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės programa, [Vilnius], 1922, in: LCVA, f. 1674, ap. 2, b. 28, l. 7–9.

7.8.2. Aprašant retus spaudinius nurodomas bibliotekos Retų spaudinių skyrius (santrumpa) ir signatūra, pvz., VUB RSS, sign. IV 35856.

7.9. Elektroniniai leidiniai, internetinės prieigos 7.9.1. Nuorodos į elektroninius leidinius pateikiamos pagal anksčiau nurodytus Muziejaus bibliografinių aprašų pavyzdžius.

Aprašant knygą (arba kt. leidinį), kuri yra publikuojama internete, nurodoma ir kableliu atskiriama internetinė prieiga, o laužtiniuose skliaustuose pažymima nuorodos sudarymo data.

Pvz.: Kulikauskas P. „Upytės priešistorinio kapinyno tyrinėjimų duomenys“, in: Lietuvos archeologija, t. 15, 1998, p. 19–86, http://www.istorija.lt/la/ la15.html [žiūrėta 2007-01-15]. „Vilniaus buvęs augustinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai. Vadovas, sudarytojos R. Janonienė, D. Klajumienė, Vilnius, 1998, http://vienuolynai.mch.mii.lt/ V8-46/Vilaugust.htm [žiūrėta 2010-10-02].

7.9.2. Antrą kartą ne iš eilės cituojant elektroninius leidinius, remiamasi anksčiau nurodytomis bibliografinių aprašų taisyklėmis. Pvz.: Kulikauskas P. Lietuvos archeologija, p. 20.

Lietuvos vienuolynai.

7.10. Literatūros sąrašas 7.10.1. Straipsnio pabaigoje nurodomas literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka ir rengiamas pagal Muziejaus nustatytas bibliografinio aprašo taisykles. Jeigu panaudotas šaltinis yra publikuotas straipsnių rinkinyje arba pan., reikia nurodyti šaltinio puslapius. Pvz.: Dolinskas V. „Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota LDM Taikomosios dailės muziejuje“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Vilnius, 2005, Nr. 6, p. 16–21.

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

253

7.11. Iliustracijos 7.11.1. Iliustracijos straipsnyje gali būti išdėliojamos pagal tematiką –

autoriaus nurodyta eilės tvarka.

7.11.2. Iliustracijos straipsnyje gali būti numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o tekste aktualios iliustracijos vieta nurodoma, skliaustuose pažymint jos numerį, pvz., (1–2 il.). Tokiu atveju būtina numeruoti visas straipsnio iliustracijas.

7.11.3. Aprašant iliustraciją, pirmiausia nurodomas kūrinio autoriaus visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), rekomenduojama nurodyti ir jo gyvenimo metus, toliau pateikiamas kūrinio pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai – kada nežinoma sukūrimo data, tuomet labai svarbūs nurodyti autoriaus gyvenimo metai. Jeigu autorius yra nežinomas, aprašo pradžioje vietoj autoriaus vardo ir pavardės nurodoma „Nežinomas autorius“. Iliustracijos aprašo pabaigoje po kablelio nurodoma kūrinio saugojimo vieta – kūrinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa. Užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM. Jų sąrašas, nurodant trumpinį ir visą institucijos pavadinimą, pateikiamas straipsnio pabaigoje. Pvz.:

7.11.8.

Piešinių, brėžinių, rekonstrukcijų ir tyrimų autoriaus bei fotografo visą vardą ir pavardę galima nurodyti arba iliustracijos aprašo pabaigoje, arba atskirame sąraše.

Pastaba. Priklausomai nuo teksto pobūdžio ir turimų duomenų, iliustracijų aprašai gali kisti, t. y. būti trumpinami iki minimalaus varianto.

Janas Mateika (Jan Matejko), paveikslo Liublino unija fragmentas, 1869 m., VNM

8. Eksponatų aprašo IR RINKINIŲ KATALOGUS

Tomas Makovskis (Tomasz Makowski), graviūros Vilniaus miesto panorama fragmentas, 1600 m., LDKVR

8.1. Autorius 8.2. Eksponato (archeologinio radinio, meno kūrinio arba rašto paminklo) pavadinimas 8.3. Sukūrimo vieta ir data 8.4. Kalba (aprašant rašto paminklą) 8.5.

Medžiagos, matmenys (viršelio ir lapų) – aprašant rašto paminklą 8.6.

Viršeliai (sukūrimo vieta, data, medžiaga, technika) – aprašant rašto paminklą 8.7. Jeigu faksimilė, reikia nurodyti, kad tai faksimilė arba kopija.

8.8.

Priklausomybė (jeigu žinoma – ankstesnė ir dabartinė) 8.9. Signatūra 8.10. Trumpas aprašas, turinio nurodymas, įvertinimas, palyginimas 8.11. Šaltiniai 8.12. Literatūra 8.13. Aprašo autoriaus inicialai

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a.

Gobelenas Drakonas, ryjantis kiaušinius, Flandrija, Briuselis, XVII a. pr.

schema

RENGIANT

PARODŲ

Pastabos · Nurodomi tie punktai, apie kuriuos yra informacijos.

Jeigu informacijos nėra arba pagal eksponato specifiką punktas atrodo nelogiškas, punktas praleidžiamas. · Specifiniams eksponatams aprašyti gali būti įvesti papildomi punktai.

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a., geležis, aukso danga, 7,5 x 5,5 cm, LDKVR, inv. Nr. 9888, 2006 m., tyrimų autorius – Povilas Blaževičius

7.11.6. Trumpai aprašant interjero vertybių iliustracijas, nurodomas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius.

Pvz.:

254

Vilija Mačiulytė, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš paukščio skrydžio, 2008 m., akvarelė, 50 x 100 cm, LDKVR

7.11.9. Iš kitų Lietuvos ir užsienio institucijų pasiskolintos iliustracijos nurodomos taip, kaip numatyta sutartyje (jeigu to reikalaujama).

7.11.5. Išsamiai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm) arba mastelis, saugojimo vieta – radinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris, tyrimų metai ir autorius. Pvz.:

Niklausas Vekmanas (Niklaus Weckmann), Švč. Mergelės Marijos statula, Vokietija, XVI a. pr., liepos mediena, drožyba, polichromija, auksavimas, h 89 cm, LDKVR, inv. Nr. VR-274

Lionelis Spada (Lionello Spada, 1576–1622), Ludovisi koncertas, Italija, XVII a. pr., LDKVR

7.11.4. Trumpai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius. Pvz.:

7.11.7. Išsamiai aprašant interjero vertybių iliustracijas, pateikiamas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm), saugojimo vieta – vertybę saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris. Pvz.:

9. NEVARTOTINOS SANTRUMPOS 9.1.

Mokslinio ir informacinio pobūdžio tekstuose rekomenduojama nevartoti šių santrumpų: ATR – rašome: Abiejų Tautų Respublika; LDK – rašome: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuva, Lietuvos valstybė, senoji Lietuvos valstybė (išimtis – šią santrumpą galima vartoti tik mažos apimties informacinio

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

V o l U M EN

I

pobūdžio leidiniuose, siekiant išvengti pasikartojimų); Ldk – rašome: Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos valdovas; Lvk – rašome: Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis; Žečpospolita – rašome: Abiejų Tautų Respublika, Respublika, jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė.

10. KAI KURIE DAŽNAI PASITAIKANTYS SUTRUMPINIMAI 10.1.

Mokslinio ir kitokio pobūdžio leidiniuose vartojami įvairūs trumpiniai ir ilgio, kiekio bei laiko matai žymimi pagal galiojančias lietuvių kalbos normas.

a. – amžius

a. k. – asmens kodas

a. s. – atsiskaitomoji sąskaita

akad. – akademikas

akv. – akvarelė

al. – aliejus

apyg. – apygarda

apl. – apylinkė

aps., apskr. – apskritis

asist. – asistentas

aut. – autorius

b. k. – banko kodas

buv. – buvęs, -usi

d. – diena

dail. – dailininkas

doc. – docentas

dr. – daktaras (mokslų)

drb. – drobė

el. p. – elektroninis paštas

egz. – egzempliorius

etc. – lot. et cetera „ir kita, ir taip toliau“

faks. – faksas

g. – gatvė

il. – iliustracija

inv. – inventorius

ir kt. – ir kita

ir pan. – ir panašiai

ir t. t. – ir taip toliau J. E. – Jo Ekscelencija J. Em. – Jo Eminencija

k. – kalba

kat. Nr. – katalogo eilės numeris

kt. – kitas, -a

l. e. p. – laikinai einantis (-i) pareigas (pvz., l. e. direktoriaus

pareigas J. Petraitis)

m. – metai

mln. – milijonas

mlrd. – milijardas Nr. – numeris

p. – puslapis

pab. – pabaiga

pan. – panašus, panašiai

past. – pastelė

pav. – paveikslas

plg. – palygink

pop. – popierius

pr. – pradžia

pr. – prospektas

prof. – profesorius

pvz. – pavyzdžiui, pavyzdys

r. – rajonas

ser. – serija

š. m. – šių metų

V o l U M EN

I

t. – tomas tekst. – tekstilė t. y. – tai yra t. p. – taip pat tel. – telefonas tūkst. – tūkstantis vad. – vadinamasis, -oji val. – valanda vid. – vidurys žr. – žiūrėk

Šios taisyklės gali būti koreguojamos, priklausomai nuo pokyčių teisinėje bazėje ir kitų objektyvių aplinkybių, naujų poreikių ir patirties.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinio ir informacinio pobūdžio leidinių rengimo taisyklės sudarytos vadovaujantis šiais šaltiniais: Andriulytė A., Vaicekauskas M. „Autorių dėmesiui: Acta Academiae Artium Vilnensis (AAAV) publikacijų rengimo principai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 52: Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė, sudarė D. Klajumienė, Vilnius, 2009, p. 273–279.

Lietuvių kalbos komisijos nutarimai: 1977–1998. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, sudarė R. Dobelienė, Vilnius, 1998.

Lietuvos dailės muziejaus tekstų rengimo taisyklės, Vilnius, 2009.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai, in: http://www.vlkk.lt/nutarimai.

Parengė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Bendrųjų reikalų skyriaus leidybos administratorė-redaktorė Laima Kunickytė

Patvirtinta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Strateginio planavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu nutarimu (protokolo Nr. 9)

C h r o n i c o n Pa l a t i i M a g n OR U M D uc U M L i t h u a n i a e

255

Chronicon Palatii MagnORUM DucUM Lithuaniae, volumen I Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika, I tomas Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Volume I

Išleido / Published by Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 3, 01143 Vilnius National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Sudarytojas / Compiler Gintautas Striška Redaktorė / Editor Laima Kunickytė Vertėjas į anglų kalbą / English translation by Ramūnas Kondratas Fotografai / Photographers Vytautas Abramauskas, Aloyzas Bertašius, Mindaugas Kaminskas, Antanas Lukšėnas, Arūnas Puškorius, Gintautas Striška, Kazimieras Vainoras Dizainas ir maketavimas / Design and layout by Virgaudas Minialga (dizaino studija „Savas takas“ ir ko) Spausdino / Printed by UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, 02189 Vilnius Tiražas / Copies 300 www.valdovurumai.lt

Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae yra tæstinis periodinis leidinys, leidþiamas nuo 2011 metø. Jame spausdinami apþvalginiai straipsniai, iðsamiai atspindintys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës valdovø rûmø tam tikro laikotarpio veiklà (nuo moksliniø tyrimø iki plaèiø visuomenës sluoksniø ðvietimo). Taip pat leidinyje skelbiami Valdovø rûmø muziejaus darbuotojø ir mokslininkø, kultûrininkø ið Lietuvos bei kitø ðaliø parengti moksliniai straipsniai aktualiomis temomis.

Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae is a serial publication begun in 2011. It contains survey articles reflecting the broad sweep of work done at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania during a set period of time, from scholarly publications to public education. It also contains articles by museum staff and other scholars from Lithuania and abroad on particular topics of interest.