55
2 0 2 0
/ 1
Gražiną Apanavičiūtę (1940–2019) prisimenant
Kristupas Antanaitis 1970–1990 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išgyveno aukso amžių. Teatre dirbo režisieriai Eligijus Domarkas, Vlada Mikštaitė (1924–2004), Rimantas Siparis (1927–1990), Nijolė Krotkutė, scenografas Henrikas Ciparis, orkestro kartelę kasdien vis aukščiau kėlė dirigentai Jonas Aleksa (1939–2005), Rimas Geniušas (1920–2012), Vytautas Viržonis (1930– 2010), Chaimas Potašinskas (1924–2009), dainavo visa plejada solistų. Teatro repertuaras buvo labai platus ir įvairialypis. Štai 1972–1973 m. sezone jame buvo 59 operos ir 30 baletų. Tokių skaičių gali pavydėti geriausi pasaulio teatrai.
Viena iš šios epochos kūrėjų buvo solistė Gražina Apanavičiūtė, mirusi 2019 m. pabaigoje. Šiemet, balandžio 5-ąją, solistei būtų suėję aštuoniasdešimt metų. Tai gražus jubiliejus, taip pat graži proga prisiminti šią nepaprastą asmenybę ir iš naujo įvertinti jos nuopelnus Lietuvos kultūrai. Viename interviu solistė yra sakiusi: „Operos dainininkei daug ko reikia. Apie balsą, muzikalumą aš jau nekalbu, tai savaime suprantama. Kad operos dainininkas turi būti puikus aktorius, mes taip pat žinome, bet to pasiekti nelengva. Mums, operos dainininkams, scena – tai ne pasilinksminimas, o sunkus kasdieninis darbas, reikalaujantis didelės ištvermės, jėgų, darbštumo. Vardan scenos tenka daug ko atsisakyti, kitaip ir būti negali. Kai buvau maža, aš to nežinojau, todėl paklausta visuomet pasakydavau, jog būsiu dainininkė. Keista, kodėl. Augau mažame miestelyje, Kybartuose, ir jokių operų nebuvau girdėjusi. Iš kur tas noras dainuoti? Didžiojo tėvynės karo metai, vežamų darbams į Vokietiją rusų, italų belaisvių liūdnos dainos. Gal aš jų prisiklausiau? Motina, sesuo, brolis – visi mes dainavome, tik tėvas neturėjo jokios muzikinės klausos, tačiau labai mėgo operą. Kartu su motina motociklu važiuodavo į Kauną ir matė visus to meto Kaune statomus operų spektaklius. Todėl ir nekeista, jog aš tapau operos dainininke. Matyt, meilė operai užkrečiama.“ Balandžio 5-ąją gimusi G. Apanavičiūtė užaugo Kybartuose, mažame Lietuvos mieste, kuriame nebuvo jokio teatro. Solistės šeima buvo muzikali. G. Apanavičiūtė yra pasakojusi, kad mama dažnai dainuodavo