45
Pasak pranešimo spaudai, 2017–2018 m. sezoną Ciuricho operos teatras parodė 327 spektaklius, juose apsilankė 245 517 žiūrovų. Be to, ciklo Opera visiems renginius, gyvai transliuojamus spektaklius matė apie 14 000 žmonių Ciuriche ir 2 500 – Lugane. Sezono atidarymo šventėje dalyvavo apie 10 000 svečių. Teatro lankomumo vidurkis – 90 proc. Kaip ir pas mus, labiau mėgstamas baletas: operų lankomumo vidurkis 88,3 proc., baletų – 98 proc. Bilietai, žinoma, nepigūs. Užtat visa kita – programėlę, žurnalą, sezono repertuaro knygą ar ledinukų kosuliui slopinti – teatras dovanoja. Ciuricho operoje galima įsigyti net 37 įvairius abonementus. Prieš kiekvieną spektaklį ar koncertą Veidrodinėje fojė kviečiama pasiklausyti įdomaus pasakojimo apie kompozitorių, spektaklį, pastatymą ir atlikėjus. Generalinis direktorius Andreas Homoki ir baleto direktorius Christianas Spuckas šią vasarą pratęsė sutartį su Ciuricho teatru iki 2025 m., taip pat jau dabar žinoma, kad 2021–2022 m. sezoną generalinis muzikos direktorius bus Gianandrea Noseda. Per likusius vadovavimo metus A. Homoki su G. Noseda planuoja vėl imtis R. Wagnerio Nybelungo žiedo. Tai būtų jau aštuntas tetralogijos pastatymas Ciuricho operoje. Direktoriaus nuomone, statyti R. Wagnerio kūrybą Ciuriche labai palanku: „Mūsų teatras pasižymi tuo, kad žiūrovų salė palyginti maža ir jauki, o scenoje atsiveria didelė erdvė. Tai labai tinka didžiosioms Wagnerio operoms, nes jų stipri energetika, kaip mažai kur pasaulio teatruose, per rampą gali lengvai pasiekti klausytojus.“ Teatro pastatymų lygį rodo ir tai, kad net dviejų jo spektaklių – Verterio ir Šypsenų šalies – DVD 2019 m. nominuoti apdovanojimui International Classical Music Award. Šį kartą Ciuricho operoje žiūrėjau Giuseppe’s Verdi Makbetą, kurį 2016 m. balandį pastatė režisierius Barrie Kosky. Dirigavo Francesco Lanzillotta, vaidmenis atliko Markus Brückas (Vokietija) – Makbetas, Wenwei Zhangas (Kinija) – Bankas, Tatjana Serjan (Rusija) – Ledi Makbet, taip pat Justina Bluj (Lenkija), Davidas Junghoon Kimas (Pietų Korėja), Leonardo Sánchezas (Meksika), Richardas Walshe’as (Anglija). Tai solistai, dainuojantys La Scala, Metropolitan Opera teatruose, kitose garsiausiose operos scenose, tad apie atlikimo lygį nėra ko ir kalbėti. Įspūdingas tiek pats spektaklis, tiek jo scenovaizdis: visiškai juoda erdvė, tarsi nesibaigiantis juodas koridorius, scenos gilumoje išnykstantis į juodą nebūtį. Juodi kostiumai, juodi paukščiai scenoje, visiška juoduma, prikaustanti dėmesį, daranti neįtikėtinai paveikų, šviesų meninį įspūdį. Shakespeare’o drama pastatyme suvokiama kaip Makbeto ir ledi Makbet fantazijų, baimių, haliucinacijų šėlsmas, vykstantis protagonistų galvose. „Tai balsų, šešėlių ir paranojos teatras“, – sako režisierius B. Kosky. Šveicarijoje šis spektaklis buvo
2 0 1 9
/ 2
Monica Rittershaus nuotraukos
įvertintas kaip geriausias 2016 m. pastatymas, o režisierius tapo Metų operos režisieriumi. Pristatydamas dabartinį teatro sezoną, A. Homoki teigia, kad „didžiausias teatro siekis ir pagrindinis tikslas – rūpestingai parinktų premjerų, aukščiausio lygio atlikėjų, nepriekaištingų sceninių ir muzikinių pastatymų ir interpretacijų visuma, įgyvendinama kasdien, kas vakarą, kiekviename spektaklyje. Ciuricho opera įpareigoja siekti aukščiausios meninės kokybės.“ Ar tai mus stebina? Tikrai ne. Juk tai Šveicarija. n