Bravissimo 2023 | 1-2

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

kai sklaidysite šį žurnalo numerį, tikėtina, su mumis po truputį jau atsisveikins žiemos metas. Jo būta itin niūraus – štai Vilniuje užfiksuotas stebinantis rekordas: sausį sostinėje saulė švietė vos penkias valandas. Ir tai tik paviršutiniška orų detalė, o kiek nepalyginti baisesnių tamsybių vyksta netoli mūsų karinių konfliktų ir gamtos katastrofų pavidalu. Kad išliktume atidūs ir gyvybingi, privalome tuo pasirūpinti ir suteikti savo sielai bent nedidelių šviesos blyksnių. Vienas geriausių būdų, žinomas jau nuo senų laikų, – apsilankyti spektaklyje ir bent trumpam nusikelti į pasaulį be pykčio ir neteisybės.

Tiesa, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gerbėjai kelis ateinančius mėnesius turės kantriai palūkėti „sielos reabilitacijos“, mat iškilusis A. Vienuolio gatvės pastatas pagaliau sulaukė kruopščiai planuotos renovacijos. Tai itin svarbi akimirka ir platus žingsnis į priekį siekiant kokybiško santykio su teatru tiek jo darbuotojams, tiek lankytojams. Beje, netrukus prasidėsiantys renovavimo darbai nereiškia tylos ir visiško atsisveikinimo su publika – sudėtingą pandemijos laikotarpį sėkmingai išgyvenęs LNOBT įgijo įrankių, padėsiančių neprarasti ryšio su supančiu pasauliu net tada, kai sunkios teatro durys užvertos. Daugybė įdomių projektų, netikėtų požiūrio kampų ir sprendimų tikrai garantuos, kad nemažai teatro šviesos liktų su žiūrovais ir suteiktų mums visiems šiomis dienomis taip reikalingos ramybės.

Labai tikiuosi, kad lengvumo suteiks ir šio Bravissimo puslapiai, kuriuose šį kartą – rafinuoti Arlekino pokštai, užburtų akių blizgesys, stulbinamas įstabios baleto asmenybės Živilės Baikštytės grožis ir daugybė kitų LNOBT mozaikos detalių, sudėliotų popieriuje ir padovanotų Jums su meile visos Bravissimo kūrybinės grupės.

Nuoširdžiai –Laūra Karnavičiūtė

Fotografas

Tadas Kazakevičius

LNOBT RENOVACIJA

3 Ambicingoje LNOBT atsinaujinimo vizijoje – jautrus santykis su miestu / Lina Bieliauskaitė

RAMPOS ŠVIESOJE

12 Spektaklio vaikams Užburtos akys premjera / Ditė Elzbergaitė

18 Dievo avinėlio recenzijų konkurso nugalėtoja tapo Nida Timinskaitė

VIS - A - VIS

24 Živilė Baikštytė: „Prasmė yra pačiame gyvenime“ / Elvina Baužaitė

PREMJERĄ PASITINKANT

38 Commedia dell’arte naujojoje LNOBT baleto premjeroje Arlekino milijonai / Eglė Ulienė

47 Baleto Arlekino milijonai dailininkas Robertas Perdziola: „Tai bus linksmiausias vakaras teatre“ / Ingrida Milašiūtė

PAŽINTIS

50 Talentas atsiriboti nuo gyvenimo triukšmo: pokalbis su operos soliste Kamile Bonté / Valdas Puteikis

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

57 Tegyvuoja baleto karalienė!

Genovaitės Sabaliauskaitės 100-asis jubiliejus / Žilvinas Dautartas

61 Šeimos Maestro: 100-osioms Jurgio Gaižausko gimimo metinėms / Konstancija Zubrickaitė

LNOBT bičiuliai

66 Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje: „LNOBT yra fantastiškas – turiu ir noriu jį remti“ / Arnoldas Remeika

72 Pokalbis su III tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri nare

Asta Krikščiūnaite: „Mano didžiausia svajonė, kad konkursas gyvuotų dar ilgai“ / Rasa Murauskaitė-Juškienė

PRIEŠ SPEKTAKLĮ

76 Nuo rūbinės iki aplodismentų: 12 naudingų patarimų teatro žiūrovams / Renata Baltrušaitytė

CODA

84 Kryžiažodis

Tania Serket

Ambicingoje LNOBT atsinaujinimo vizijoje – jautrus santykis su miestu

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) jau ateinantį sezoną pasitiks radikaliais pokyčiais. Fundamentalaus atnaujinimo, kuris leistų kompleksiškai spręsti įsisenėjusias pastato eksploatavimo problemas, rūmai nebuvo sulaukę per beveik 50 savo veiklos metų. Teatrui tai – neabejotinai džiugus įvykis, kita vertus, kaip pripažino LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, tokios svarbos ir masto projektas įstaigos komandai pažers nemažai iššūkių.

„Nuo teatro rūmų atidarymo prabėgo beveik 50 metų. Per šį laikotarpį buvo iš esmės modernizuota scena, pertvarkyta žiūrovų salė, tačiau tarnybinių patalpų remontas vykdavo tik fragmentiškai, keičiant langus bei atliekant kosmetinius patvarkymus. Todėl džiaugiamės šiandien galėdami imtis didžiulio svarbaus projekto, suteiksiančio galimybę kompleksiškai spręsti įsisenėjusias pastato problemas ir pasiekti ženklaus energetinio efektyvumo. Energetinės krizės akivaizdoje toks projektas tampa kaip niekad reikšmingu“, – pripažino LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Deramo dėmesio skirta tik salei

Neries krantinę ženklinantis vėlyvojo modernizmo stilistikos LNOBT pastatas tapo neatsiejamu sostinės urbanistinio veido bruožu. Architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektuoti teatro rūmai pradėti statyti dar 1968 m., o duris atvėrė 1974-aisiais.

Tačiau iki pat šių dienų, išskyrus žiūrovų salės atnaujinimą bei scenos modernizaciją, taip pat prieš keliolika metų keistus fasado langus, kuriems galiausiai nepavyko išlaikyti kokybės egzamino, teatre būta tik fragmentiškų, dažniausiai kosmetinių patvarkymų ar, vaizdžiai tariant, palopymų. „Šiandien turime beveik pilnai suremontuotą pagrindinę sceną – tai yra didžiausias kada nors teatre įgyvendintas projektas. Jo metu buvo keičiama ir viršutinė, ir apatinė mašinerija, elektros instaliacija, modernizuotos galerijos bei kita. Nors darbų dar liko, galima sakyti, jog iš esmės pagrindiniai funkciniai dalykai scenoje yra atnaujinti ir šiandien atliepia geriausių pasaulio scenų galimybes. Be to, pagrindinėje salėje pakeistos ne tik kėdės, bet ir grindų danga – šis sprendimas leido akustiškai sustiprėti. Šios teatro dalies modernizaciją užbaigsime orkestro ložės rekonstrukcija, kuri leis pagerinti ne tik akustinius, bet ir ergonominius parametrus“, –pasakojo J. Sakalauskas.

Lina Bieliauskaitė

Fotografė Tania Serket

Tuo metu kitais aspektais, LNOBT vadovo žodžiais, teatro pastatas taip ir liko 1974 m. ar net žemesnėje pozicijoje su visa tiek moraliai, tiek technologiškai nusidėvėjusio ūkio našta, pradedant perpučiamomis sienomis, varvančiu stogu – termovizinėse nuotraukose statinys spindi tarsi saulė – ir baigiant nuolat streikuojančiomis inžinerinėmis komunikacijomis, kurios dar pamena gūdžius sovietmečio laikus.

Leis gyventi taupiau ir patogiau

„Be abejonės, kompleksinės renovacijos ir energetinio efektyvumo gerinimo projektas šiandien mums kaip niekad aktualus. Įgyvendindami darbus siekiame, kad teatras maksimaliai atitiktų šiuolaikiškai sutvarkyto pastato parametrus – tai ne tik leis gyventi žymiai taupiau, bet ir sukurti geresnes sąlygas tiek žiūrovams, tiek mūsų darbuotojams“, – kalbėjo J. Sakalauskas.

Skaičiuojama, kad modernizacijos projektas, po kurio energetinio efektyvumo kartelė nuo dabartinės F šoktelės iki C klasės, įstaigai leis

sutaupyti mažiausiai 45 proc. šilumos energijos. Įgyvendinamas projektas įspūdingas jau vien savo apimtimi – LNOBT plotas siekia apie 20 tūkst. kv. m. Pastato atnaujinimo metu planuojama apšiltinti ne tik išorės sienas, perdangas, bet ir grindis ant grunto, pakeisti langus, švieslangius, taip pat stiklinį fasadą, apšiltinti sutapdintą stogą pakeičiant jo dangą, modernizuoti šildymo, karšto vandens, mechanines vėdinimo sistemas bei įgyvendinti kitus darbus.

Praėjusiais metais į Kultūros vertybių registrą įtraukto teatro sprendiniai nemenku iššūkiu tapo ir projektuotojams – užsibrėžtų energetinių parametrų teks siekti fasadines sienas šiltinant ne, kaip įprasta, iš išorės, o iš vidaus.

Priestato idėjos atsisakyta

Pašnekovo teigimu, šiandien galutinai apsispręsta ir dėl teatro plėtros planų: siekiant išsaugoti tiek paties statinio architektūros, tiek urbanistinio peizažo autentiką, ketinimų statyti priestatą galiausiai atsisakyta.

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas / Fotografė Reda Mickevičiūtė

LNOBT RENOVACIJA

„Kitas ateityje laukiantis etapas – kapitalinis vidaus remontas bus susijęs būtent su teatro erdvių funkcionalumu. Ankstesnę koncepciją pakeitėme iš esmės, vietoje plėtimosi į išorę modelio rinkdamiesi funkcijų peržiūrėjimą ir erdvių transformacijas jau esančiame pastate. Taigi, užuot rinkęsi priestatą, šią vietą nusprendėme palikti viešiesiems poreikiams, sykiu išsaugodami autentišką rūmų tūrį bei užstatymą. Toks teatro potencialas ir galimybė neapstatyti jo kitais pastatais, kaip dažnai matome kitur pasaulyje, neabejotinai yra didžiulis privalumas“, – kalbėjo LNOBT vadovas.

Galimybių studijoje jau išgryninti vidaus transformacijos variantai aprėpia tiek šiuo metu labai trūkstamos pagrindinės repeticijų salės, tiek kitų papildomų didesnių ar mažesnių erdvių atsiradimą bei funkcines esamų patalpų korekcijas. Visi darbai būtų įgyvendinami etapais nestabdant teatro veiklos, tačiau taip pat kompleksiškai.

Neatsiejama valstybės prestižo dalis

„Tokie pokyčiai labai svarbūs tiek gerinant sąlygas darbuotojams, tiek reprezentacijos prasme. Nes tai yra nacionalinis teatras, kuriame dirba ne tik geriausi Lietuvos, bet ir užsienio menininkai. Tad mūsų šalies reprezentacija tam tikra prasme tampa net ir tarnybinės bei repeticijų patalpos“, – sako pašnekovas.

Žvelgiant dar toliau į ateitį, neišvengiamai teks spręsti ir teatro prieigų klausimą – apie tai sutartinai kalba ir architektai, ir urbanistai. „Nors ir teatro, ir savivaldybės iniciatyva buvo imtasi tam tikrų aplinkotvarkos darbų, ši erdvė prašosi iš esmės kitokios funkcinės kokybės. Šiandien Vilniaus centre turime urbanistinę dykrą, tarsi atskirtą nuo miesto dalį, pro kurią nepraeina žmonės, – kalbėjo J. Sakalauskas. –Aplinkinės erdvės turi būti išplėstos mūsų žiūrovams, miestiečiams, Vilniaus svečiams bei

sutvarkytos taip, kad būtų gyvybingos ne tik teatre vykstančių renginių metu.“

LNOBT prieigų tvarkyba neatsiejama ir nuo reprezentacinio aspekto: „Šiuo atveju kalbu apie aplinkinių erdvių sutvarkymą medžiagiškumo prasme. Tai, ką matome šiandien, yra daugiau nei ekonominis variantas. Tuo metu visame pasaulyje operos teatrai yra labai svarbi ašis – būdami prabangos, kokybės, elitiškumo ženklu, jie kartu reprezentuoja ir savo miestą bei šalį. Plačiąja prasme tokie objektai yra valstybės prestižo dalis. Tačiau pas mus šio suvokimo neretai trūksta“, – pripažino teatro vadovas.

Gastrolių gausa – unikali galimybė

publikai

Pamažu įsibėgėjančia pastato renovacija

LNOBT tik pradeda savo ambicingų pokyčių kelionę. Beveik 18 mėnesių truksiantis projektas neabejotinai pakoreguos įprastą įstaigos darbo rutiną. Teatre dirba per 600 žmonių, 100 kviestinių kūrėjų, per metus publikai pasiūloma bemaž 200 renginių.

„Pastato atnaujinimas vyks etapais, todėl poreikio ilgesniam laikui perkelti kolektyvo nėra. Be abejo, tam tikram laikui reikės rasti

įvairaus dydžio patalpų, laikiną repeticijų vietą netoli teatro. Juo labiau kad mūsų kūrėjams netinka bet kokios sąlygos. Kita vertus, šiuo poreikiu didžiąja dalimi pataikysime į vasaros laiką, ir tai kažkiek palengvina užduotį. Taip pat dalį darbų galėsime dirbti nuotoliu. Ko gero, didžiausias laukiantis iššūkis – suvaldyti ir tinkamai sudėlioti projektinius darbus, nes veikiančiame ir ypač tokiame specifiniame, kaip mūsų, pastate atlikti numatyto masto darbus yra labai sunku. Be mūsų pačių pagalbos, lyderystės, manau, jokia rangovų kompanija negalėtų sėkmingai įgyvendinti tokio projekto“, – įsitikinęs J. Sakalauskas.

Vadovo teigimu, netgi teatrui fiziškai užvėrus duris visi suplanuoti darbai – tiek pasiruošimas 2023–2024 m. sezonui, tiek festivalio LNOBT Open bei kitų kūrybinių sumanymų įgyvendinimas nesustos.

„Ateinančiais metais mūsų laukia intensyvus gastrolių Lietuvoje ir užsienyje grafikas. Tai teatrui taip pat didelis iššūkis, tačiau sykiu ir nekasdienė galimybė pasirodyti ten, kur paprastai nenuvyktume, o publikai – pamatyti operos ir baleto spektaklius arčiau savo namų“, – sako LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas. n

Fotografė Tania Serket

Tania Serket

Spektaklio vaikams Užburtos akys premjera

Nors gruodis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tradiciškai skirtas tiek suaugusiųjų, tiek vaikų pamėgtam Spragtukui, gruodžio 17 d. įvykusi dviejų dalių baleto vaikams

Užburtos akys premjera pagal Wolfgango Amadeus Mozarto muziką sukvietė jaunuosius žiūrovus į kitos, kiek mažiau žinomos, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos interpretaciją. Užburtos akys, paremtos E. T. A. Hoffmanno kūriniu Smėlio žmogus, yra puikiai pavykęs choreografės Editos Stundytės siekis sukurti įtraukų, spalvingą ir šiuolaikiniams vaikams pritaikytą baletą.

Ditė Elzbergaitė

Anot vaikų literatūros kūrėjų, rašydamas vaikams, rašai ir jų tėvams, nes šie neišvengiamai jiems tas istorijas skaitys. Lygiai taip pat ir spektaklis vaikams suponuoja, kad juos atlydės tėveliai. Stebint Užburtas akis gan akivaizdu, kad ši užduotis (rasti būdų, kaip sudominti tokio skirtingo amžiaus žiūrovus) kūrybinei

grupei nesukėlė didesnių sunkumų. Didelis dėmesys visiems spektaklio elementams ir kruopštus jų įgyvendinimas lėmė gražų, įtraukų, nuo žiūrovų amžiaus nepriklausantį reginį.

Užburtų akių siužeto pagrindas – E. Stundytės modifikuota Smėlio žmogaus versija. Kaip gražiai įkvėpimo šaltinį pristatė pati

Olimpija – Briese Phelan Boyd, Lėlės – Paulina Čistovaitė, Barbora Gudavičiūtė, Agnė Juškaitė, Dominyka Vosyliūtė

choreografė: „Hoffmannas – sudėtingas ir be galo gilus autorius. Kaip tik dėl to jo kūryba pasiduoda įvairaus sudėtingumo interpretacijoms.“ Daugeliui žiūrovų ši pasaka geriau pažįstama iš baleto Kopelija, kurio siužetas taip pat remiasi Smėlio žmogumi. Tačiau ieškoti literatūrinio tikslumo Užburtose akyse neverta. E. T. A. Hoffmanno kūryba čia tik pagalbinė priemonė, idėjinis karkasas, padedantis kurti modernią pasaką.

Pagrindiniai spektaklio veikėjai Klara (Darija Seliukaitė) ir Natanaelis (João Jezleris) – du draugai. Jiedu gražiai sutaria, bet Natanaelis, susipažinęs su Profesoriumi (Laimis Roslekas), susidomi šio kuriamomis lėlėmis, o ypač – gražuole Olimpija (Briese Phelan Boyd). Kol Natanaelis žavisi naująja drauge, Klara bičiulio nepamiršta ir lengvai atsispiria Profesoriaus įkalbinėjimams, kad jo kuriami robotai ir jai gali pakeisti geriausią draugą. Galiausiai po sumanios merginos apgaulės Natanaelis praregi

Profesorius – Laimis Roslekas, Robotai – Arnas Kunavičius, Karolis Šemetas, Klara – Darija Seliukaitė

Natanaelis – João Jezleris, Klara – Darija Seliukaitė

Klara – Darija Seliukaitė

Natanaelis – João Jezleris, Olimpija – Briese Phelan Boyd

RAMPOS ŠVIESOJE

ir supranta, kad šalta, sunki lėlė niekada neatstos Klaros. Taip įtikinamai kuriama įvairaus amžiaus vaikams gan nesunkiai suprantama draugystės istorija.

Kiek vyresni vaikai galbūt įžvelgs ir dar vieną šios istorijos sluoksnį – šiuolaikinių technologijų poveikį žmogui. Originaliojoje Smėlio žmogaus istorijoje daug dėmesio skirta realiojo ir įsivaizduojamojo pasaulių priešpriešai, siekiui atskirti tai, kas tikra, nuo viliojančios iliuzijos. Užburtose akyse E. Stundytė subtiliai kviečia žiūrovus apmąstyti savo požiūrį į technologijas. Profesorius čia gan tiksliai įkūnija populiariojoje kultūroje dažną stereotipinį išradėjo įvaizdį: neatidus savo išvaizdai pasišiaušėlis, lengvai pametęs galvą dėl kuriamų išradimų ir aklai įtikėjęs savo teisumu. Būtent Profesorius šiame spektaklyje yra įsitikinęs, kad jo sukurtos lėlės gali atstoti žmones, tapti daug tobulesniais jų pakaitalais. Taip vykusiai hiperbolizuojamas šiuolaikinių vaikų santykis su technologijomis. Neigiamos technologijų įtakos tema, nors aktuali ir gana smulkiai išnagrinėta, spektaklyje pateikiama netiesiogiai, metaforiškai, todėl išvengiama perteklinės didaktikos.

Vis dėlto visiškai atsiriboti nuo didaktikos spektakliuose vaikams labai sunku. Pats vaikų literatūros žanras ilgą laiką rėmėsi noru perteikti vaikams gyvenimo pamokas, etikos normas, o estetinė funkcija buvo svarbi tik tiek, kad būtų bent kiek įdomu. Taip per suaugusiųjų pasaulio matymo prizmę formuojama literatūra turėjo užauginti naują dorų, gerų žmonių kartą. Nors nuo tokio vaikams skirtos literatūros suvokimo esame ganėtinai nutolę, filmukuose ar spektakliuose vaikams pagrindinė siužeto linija vis dar retai kada apsieina be tam tikros gyvenimiškos pamokos. Ir tai nėra blogai, bet smagu, kad šiame spektaklyje daug dėmesio skirta ir estetiniam pateikimui.

Užburtų akių scenografiją ir kostiumus kūrė Indrė Pačėsaitė. Spektaklio erdvė mažesnė nei paprastai – kūrinys rodomas tik iki geležinės uždangos, tai yra virš orkestro duobės. Visgi vizualiai erdvė neatrodė suspausta. Griežtas geometrines scenografijos formas švelnino vaizdo projekcijos (Marius Vilčinskas) – jos padėjo kurti gilumo, trimatiškumo įspūdį. Lengvai atskirti spektaklio siužetui aktualias erdves leido skirtingos jas nušviečiančios spalvos. Svarbu ir tai,

kad šias aiškiai atskirtas erdves vis tiek siejo griežtos, mikroschemų įkvėptos linijos. Scenografijos tematika buvo pastebima ir kostiumuose, ypač lėlių ir robotų. Tokia graži vizuali darna kūrė stiprų estetinį įspūdį: modernų, neperkrautą, bet puikiai papildantį spektaklio choreografiją.

Kadangi spektaklis vyksta mažesnėje erdvėje, o sumažinta scena uždengė orkestro duobę, tad muzikantai įsikūrė garbingoje vietoje šalia šokėjų. Žinant, kaip labai vaikus domina įvairiausi orkestro duobėje matomi instrumentai, šis sprendimas pasirodė itin vykęs. W. A. Mozarto muziką atliko styginių kvintetas ir fortepijonas. Daugeliui suaugusiųjų gerai pažįstamos melodijos jauniesiems žiūrovams veikiausiai buvo naujos. Lengva, nesudėtinga, bet pakili muzika tikrai tiko vaikų spektakliui. Įdomu, kad muzikantai, grodami be dirigento, turėjo atidžiai sekti šokėjų tempą, nes ir nedideli nukrypimai nuo grojimo ritmo gali būti itin svarbūs atliekant choreografiją. Tad užsisvajojus ar akims nuklydus nuo scenoje šokančių atlikėjų buvo įdomu stebėti muzikantų darbą.

Visgi pati svarbiausia Užburtų akių ašis – choreografija. J. Jezlerio kurtas Natanaelio vaidmuo pasižymėjo šiajam būtinu naivumu, smalsumu.

Lengvais šuoliais ir užtikrintu žingsniu J. Jezleris kūrė stiprius duetus su pagrindinėmis solistėmis. Šio veikėjo lengvabūdiškas pasitikėjimas Profesoriumi, negebėjimas atskirti iliuzinio ir realiojo pasaulių bei galiausiai praregėjimas tarsi vedė visą siužetą pirmyn. Šiek tiek racionalesnė, nuoširdesnė ir šiltesnė buvo D. Seliukaitės grakščiai ir lengvai kuriama Klara. Ko gero, šis duetas įsiminė ne vienam žiūrovui vaikui, o galbūt net įkvėpė norą lankyti šokio pamokas. Tikėtina, kad daliai vaikų tai buvo pirmoji pažintis su Operos ir baleto teatru, o tokie šiuolaikiški, kokybiškai atlikti vaidmenys formuoja ir naujovišką baleto šokėjo įvaizdį. Juk šie atlikėjai ne visada šoka su puantais, dėvi karūnėles ar atlieka vien klasikinę choreografiją. Todėl tiek pati choreografinė raiška, kurioje galima įžvelgti ne tik klasikinių, bet ir šiuolaikinių ar net vyresniems žiūrovams pro akis praslystančių internete išpopuliarėjusių šokio judesių, tiek ir minimalistinis, novatoriškas spektaklio pateikimas naujosios kartos vaikams gali sudaryti šaunų pirmąjį įspūdį apie teatrą ir baletą kaip meno rūšį.

Gyvųjų personažų priešingybė yra Profesoriaus sukurtos lėlės (Paulina Čistovaitė, Barbora Gudavičiūtė, Agnė Juškaitė, Dominyka Vosyliūtė), kurių pagrindinė – Olimpija (Briese

RAMPOS ŠVIESOJE

Phelan Boyd), ir robotai (Arnas Kunavičius, Karolis Šemetas). Olimpija, įkūnijanti nuostabiai gražią, tobulą, bet be jokios gyvybės lėlę, tampa Natanaelio susižavėjimo objektu. Be išraiškingos, mikroschemomis apraizgytos aprangos, aiškiai atskiriančios ją nuo Klaros, choreografė nusprendė dar labiau paryškinti šių veikėjų skirtumą padarydama Olimpiją tiesiog negebančią įveikti žemės traukos. Tai aiškiai atsiskleidžia Olimpijos ir Natanaelio duete, kuriame, nors vaikinas deda daug pastangų, ji tiesiog negali pašokti ar bent kiek pakilti virš žemės paviršiaus. Šis bruožas lemia ir tai, kaip Olimpija šoka: jos judesiai kiek kampuoti, nors atliekami akademiškai tvarkingai. Mergina šoka įsitempusi ir be jokio polėkio, taip, kaip veikiausiai šoktų gerai pagaminta lėlė.

Kitoms lėlėms ir robotams taip pat aiškiai būdingas plastikos ribotumas, griežtumas, aiškumas. Baleto muzika lengva ir šviesi, bet choreografės siekis išlaikyti aiškią skirtį tarp lėlių ir gyvų vaikų išlieka visame spektaklyje. Nors keturios lėlės ir du robotai puikiai telpa palyginti nedidelėje erdvėje, bet dalį spektaklio

nepaliko jausmas, lyg scenoje kažko trūktų, ypač per ilgesnius pagrindinių solistų duetus. Suprantama, kad daugiau kordebaleto šokėjų būtų buvę sunku patogiai sutalpinti scenoje, bet retkarčiais atrodė, lyg tie patys masinio šokio intarpai būtų galėję būti dar stipresni, dar paveikesni.

Džiugu, kad LNOBT repertuarą papildė toks šviesus ir estetiškas spektaklis jauniesiems teatro lankytojams. Nedidelis atstumas tarp šokėjų ir parterio, galimybė scenoje matyti orkestro artistus net ir po spektaklio padėjo išlaikyti jautrią ir jaukią atmosferą. O universaliai suprantamas siužetas leido įvairaus amžiaus žiūrovams įžvelgti spektaklyje sau svarbius dalykus: net ir mažiausieji galėjo stebėti išraiškingai vaidinančius atlikėjus, o vyresnieji – atidžiai sekti pagrindinių šokėjų draugystės liniją ar gal net susimąstyti, kas jų pačių gyvenimuose atstoja taip lengvai įtikimą iliuziją. Bet turbūt pats stipriausias Užburtų akių premjeros įspūdis – koks gražus gali būti spektaklis, jeigu kuriamas iš didelės meilės pagrindiniams kūrinio žiūrovams vaikams. n

Spektaklio kūrybinė komanda

Dievo avinėlio recenzijų konkurso nugalėtoja tapo Nida Timinskaitė

Šį sezoną LNOBT premjerų žiūrovai kviečiami recenzuoti matytus naujus pastatymus. Iki šiol daugiausia recenzijų sulaukė Felikso Bajoro opera-baletas Dievo avinėlis – nuomonę apie ją išreiškė net dešimt recenzentų.

Geriausios recenzijos autorių rinko kompetentinga vertinimo komisija, kurioje dirbo šokio kritikė Skaidrė Baranskaja, LRT Klasika programos vadovas Julijus Grickevičius, muzikologė, Lietuvos kultūros tarybos narė Jūratė Katinaitė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, menotyrininkas, šokio istorikas Helmutas Šabasevičius ir muzikologė Audronė Žiūraitytė.

Daugiausia komisijos simpatijų pelnė dramaturgės, aktorės ir rašytojos Nidos Timinskaitės tekstas Opera su baletu apie laikmetį ir nemeilę. Šiai autorei atiteko 400 Eur piniginis prizas, LNOBT suvenyrų rinkinys ir du bilietai į 2023 m. kovą teatre laukiamą Riccardo Drigo baleto Arlekino milijonai premjerą. Naujųjų metų išvakarėse nugalėtojai prizus įteikė LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Interneto portale www.opera.lt skelbtas Dievo avinėlio recenzijas galėjo reitinguoti

visi jų skaitytojai. Geriausio įvertinimo (daugiausia žvaigždučių) sulaukė dvi recenzentės – Urtė Rimšaitė ir Ūla Drobnytė. Jas apdovanosime kvietimais į Arlekino milijonų premjerą. Sveikiname nugalėtojas ir primename, kad visas Dievo avinėlio recenzijas galima rasti čia: https://opera.lt/-repertuaras/archyvas/y2022/ dievo-avinelis-e127.

Operos  Rigoletas recenzijas prašom siųsti iki kovo 19 d., baleto  Arlekino milijonai – iki balandžio 16 d. Kviečiame recenzentus kuo aktyviau reikšti nuomones.

Konkurso sąlygos ir prizai

l Spektakliai, kurių recenzijos bus vertinamos: Rigoletas, Planeta Deluxe, Dievo avinėlis, Užburtos akys, Arlekino milijonai ir viena projekto Operos genomas premjera.

l Recenzijų apimtis – nuo 2000 iki 8000 ženklų. Jos bus skelbiamos www.opera.lt, o geriausios gali būti publikuojamos teatro leidiniuose, žiniasklaidoje.

l Pateikdami recenzijas, autoriai sutinka, kad jos būtų skelbiamos viešai. Recenzentai turi

teisę pasirašyti slapyvardžiu, bet atrinktų recenzijų autoriai teatrui turės atskleisti savo tapatybę.

l Po kiekvienos premjeros pagrindinį konkurso nugalėtoją renka komisija, jis apdovanojamas 400 Eur piniginiu prizu. Dviejų daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusių (aukščiausiai reitinguotų) recenzijų autorių lauks kvietimai į kitą premjerą.

Opera su baletu apie laikmetį ir

nemeilę / Nida Timinskaitė

Tie, kurie žiūrėjo premjerinį Operos ir baleto teatro spektaklį Dievo avinėlis ir kėlė klausimą, „kas žudikas?“, tikriausiai nusivylė. Martyno Rimeikio režisūroje šis aspektas neakcentuojamas, kaip neakcentuojami ir

Konkurso rezultatai skelbiami praėjus trims savaitėms po recenzijų pateikimo termino pabaigos.

Recenzentai gali gauti vietą spektaklyje, apie kurį rašys (vietų skaičius ribotas). Prašymai priimami el. paštu info@opera.lt.

Teatras pasilieka teisę nepriimti ir neskelbti recenzijų, kurios neatitinka etikos normų, grubiai pažeidžia asmens orumą.

moraliniai, kaltės ar atpirkimo aspektai. Nerasite čia nei šekspyriškų aistrų, nei gerai sukaltų batalinių scenų. Ši Felikso Bajoro opera – apie laikmetį, pervartas, bet ne apie meilę. Opera, kuri skynėsi kelią į sceną keturis dešimtmečius ir 1982-aisiais buvo nepadainuojama, šiandien yra ne tik padainuojama, bet ir išjaučiama. Kompozitorius kūrinyje kelia filosofinius egzistencinius klausimus, jam svarbūs du pasauliai: šis ir anapusinis, jų konfliktas, santykis su istoriniu kontekstu. F. Bajoro muzika dramatiška, sudėtingos ritmikos, nerimastinga, netgi bauginanti, jai atlikti, be abejo, reikia ypatingų orkestro (dir. Gintaras

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir konkurso laureatė Nida Timinskaitė

Rinkevičius) pastangų. Galbūt dėl to ji buvo pasirinkta ir Jono Vaitkaus lemtingais 1991-aisiais Nacionaliniame dramos teatre statytai dramai (Jono Arčikausko scenografija), nors ten F. Bajoro muzika liko antrame plane. Dabartiniame Nacionalinės operos pastatyme muzikos gurmanai gali mėgautis jos estetiškumu, rafinuotumu, stulbinančia šiuolaikinės muzikos architektūra, supinta su liaudies dainų ir sutartinių melodijomis, o ritmingos, pulsuojančios, su gausiomis pauzėmis solistų partijos kai kur pereina į rečitatyvą ir priartėja prie kalbos intonacijų.

Operos libretas parašytas pagal Rimanto Šavelio to paties pavadinimo romano antrąją dalį. Jame vaizduojami įvykiai po Antrojo pasaulinio karo. Galutinį eiliuotą libreto variantą sukūrė Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Libreto poezija gili, intertekstuali, filosofinė, su etnoso prieskoniu, ateinančiu iš M. Martinaičio ir S. Gedos tekstų. Ji puikiai dera su F. Bajoro muzikine dramaturgija.

Scenografas Marijus Jacovskis turbūt neatsitiktinai grįžta į devintąjį dešimtmetį, šio kūrinio gimimo laiką. Jo scenografija griežta, lakoniška, paremta nespalvota grafika ir grąžinanti

žiūrovą į Eimunto Nekrošiaus atmosferinio teatro laikus. Šaltumo ir griežtumo atmosferą padeda kurti kostiumų dailininkės naudojamas juodos ir baltos spalvų bei pilkų atspalvių koloritas. Niūrumą, kartkartėmis slogumą kuria ir šviesos (dail. Levas Kleinas). Pagrindinis scenografijos elementas – grafiškas bažnyčios / tvarto / daržinės / klojimo stogas – asocijuojasi ne tik su svarbiausiu lietuvių patriarchalinei bendruomenei pastatu, bet ir su antikos architektūra. Šis svyruojantis, judantis, nestabilus stogas simbolizuoja operoje kuriamo pasaulio nestabilumą ir neužtikrintumą.

Pagrindinis kūrinio personažas – į lietuvių sąmonę giliai įaugę, jų savastimi tapę medžiai, ateiną iš pagoniškų tikėjimų, kad žmogaus siela po mirties apsigyvena medyje, paukštyje ar akmenyje. Todėl medžio negalima kirsti, o miško – naikinti. Balti baleto artistų medžiai (sielos, šešėliai) kuria dramatinę įtampą, dialogą su kitais spektaklio personažais, o Kvedaro (baleto artistas Ernest Barčaitis) atveju – ribinį dviejų pasaulių santykį. Pakilusi po mirties Kvedaro siela pirmojo veiksmo pradžioje stengiasi palaikyti ryšį ir su likusiais gyvaisiais, neapleisdama jų viso spektaklio metu, ir su

Paliulis –Edgaras Davidovičius

medžiais-sielomis, kurie stengiasi jį įtraukti į savo pasaulį. Čia galima išskirti antrojo veiksmo muziką ir choreografiją, kai ekvilibristiška styginių, pučiamųjų, mušamųjų muzika ir ritmas, retkarčiais pasigirstant fleitai, kuria šokį-žaidimą, kuriame medžiai-sielos žaidžia su Kvedaru kaip su marionete ir vilioja jį į savo pasaulį, bet tąsyk Kvedaro siela nepasiduoda ir nusiraminimą randa dialoge, atsisėdusi priešais juos prie ilgo vestuvinio stalo. Ši scena daugiaprasmė ir įspūdinga.

Laikmetį charakterizuoja valdžios atstovo Tigrūdžio (Karolis Kašiuba) ir stribų pasirodymas pirmajame operos veiksme su paminkliniu akmeniu, tarsi kokiu sovietiniu monstru, ateityje pretenduojančiu tapti Grūto parko eksponatu. Stribai (baleto šokėjai) kloja ir lygina asfaltą (suprask, ant mirusiųjų kaulų). Tigrūdžio arija pilna sovietinių propagandinių klišių. „Elektrai pajungtos upės / Žvaigždėm sužėrės. / Nauja gadynė. / Troba mūrinė / Papuoš tėvynę. / O tie, kur nemato / Naujos Lietuvos, / Liks be galvos!“, – aiškina jis bežemiam šiaučiui Titui (Steponas Zonys) ir užsimena, kad tai jis kaltas dėl Kvedaro mirties. Titas su tuo nesutinka ir yra

nokautuojamas, nors jis išgyvena tik dėl tėvo sode iškirstų obelų. Valdžia šiuo atveju, žinoma, laimi.

Antrojo veiksmo vestuvių scenos dramaturgija ir režisūra balansuoja tarp F. G. Lorcos Kruvinų vestuvių ir W. Shakespeare’o Makbeto ir veikiau primena šermenis, o ne vestuves. Čia skamba nepertraukiama choro sutartinė, atliekami ritualai, atėję iš senos patriarchalinės visuomenės, gal net iš šešioliktojo amžiaus (gausiai aprašyti jėzuitų kronikose). Šventėje dalyvauja ir gyvieji, ir mirusieji, jų sielos-vėlės vaišinamos, su jomis bendraujama. Ilgas stalas užtiesiamas baltu rankšluosčiu, prie jo susėda svečiai – vyrai ir moterys atskirai, jaunieji Titas ir Gabija (Kamilė Bonté) statiškai įsikomponavę scenos dešinėje, tartum senoje vestuvinėje nuotraukoje, o pastato stogas juda ir siūbuoja...

Meilės ir džiaugsmo šioje šventėje nėra, tik baimė ir augantis nerimas. Viskas iš anksto nulemta kaimo bendruomenės: Gabijai, likusiai našle, vienai gyventi nesaugu. Nors operos siužetas vaizduoja labai vyrišką, trauminį Lietuvos istorijos laikotarpį, pagrindinis draminis krūvis tenka moterų vaidmenims:

Kvedaras – Ernest Barčaitis

jų arijos emociškai turtingesnės, o charakteriai išsamesni ir išraiškingesni. Gabija – stipri skandinaviško tipo moteris, tebemylinti žuvusį vyrą ir gal net numananti, kad Titas –išdavikas ir skundikas. Agilė (Monika Pleškytė) – pusiau realus, skaidrus ir šviesus personažas. Pasaulis nestabilus kaip nuolat judantis pastato stogas; jis negali apsaugoti nuo negandų, nelaimių ir vienatvės, todėl Gabija negali prieštarauti kaimo bendruomenės sprendimui, kad ir koks neparankus jis būtų, ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik ištekėti už Tito. O bežemis Titas trokšta turėti savo ūkį ir žemės, be to, vesti jį skatina ir Tigrūdis: „Turėsi namus / Ir priedo... / Moterį.“ Nepaisyti valdžios nurodymų pavojinga ir nenaudinga, tad Titas grėsmingai susiklosčiusioje situacijoje ieško sau naudos. Ir nors Gabijos jausmai nukreipti į neseniai prarastą Kvedarą, o Tito prisiminimuose ir svajonėse – į Sibirą ištremta jo mylimoji Agilė, jųdviejų vestuvės įvyksta...

Draminė įtampa vis auga, scenoje pasirodo nužudyto Gabijos vyro Kvedaro siela. Ilgai tramdytas Gabijos sielvartas prasiveržia iš pradžių tylia Atsisveikinamąja („Einu balta, / Ir pėdos kruvinos... / Gražu, ar ne? / Šermenų vestuvėms / Reikia...“), paskui ji atsiduria prie stalo, kur sėdi Kvedaras, matomas tik jai vienai („Einu Mirties pridengus / Slaptą veidą.“), ir galiausiai jos arija pereina į klyksmą („Balta kaip šalna / Mano mirtis. <...> Obelis nukirsta. <...> Be žiedų balta. / Sidabrava, / Žemyn galva nusvirus, / Dar gyva, / o jau mirus...“).

Miške besirutuliojantį trečiąjį Dievo avinėlio veiksmą, kur partizanų vaidmenys, kaip ir jų unifikuotos juodos, be jokių skiriamųjų ženklų uniformos, gana blankūs, taip pat išgelbsti moterys. Gabija ir Agilė tartum mitologinės parkos apmąsto moters būtį ir nulemia Tito likimą, nors abi teigia jo nepažįstančios (paradoksalus libreto posūkis ar atminties praradimas)... Pasirodžiusi Kvedaro siela puola Titą, kol galiausiai jų kūnai suauga. Tuo metu verta pamąstyti, ką reiškia ši su šaknimis išrautų medžių scenografija, juolab kad veiksmas baigiasi taip ir neišvydus gaisro, o veikėjai pradingsta horizonte. Žiūrovai paliekami spėlioti, kas gi vis dėlto įvyko.

Niūrią spektaklio atmosferą praskaidrina finalinė scena, spektaklyje sukurta kitaip negu librete. Iš dūmų išnyra Moterėlė (Ieva Prudnikovaitė), nešina dviem kibirais, kaip ir Gabija pirmoje spektaklio scenoje. Atlikdama ariją, ji džiausto baltus vyriškus marškinius kaip tirpstančio ledo, naujo sodo (sodas – sodžius) ar taikos balandžių simbolį, skelbdama šviesą ir viltį, kad viskas pasikeis...

Belieka pasidžiaugti, kad F. Bajoro Dievo avinėlis, įveikęs laiko išbandymus, kurie užsitęsė nuo lietuviško kolūkinio kaimo iki postmodernios visuomenės, nuo modernaus iki postdraminio teatro, pagaliau pasiekė sceną, o Nacionaliniam operos ir baleto teatrui palinkėti naujų lietuviškų operų pastatymų. n

Živilė Baikštytė: „Prasmė yra pačiame gyvenime“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repetitorė Živilė Baikštytė, baigusi daugybę reikšmingų vaidmenų dovanojusią baleto solistės karjerą, save realizuojanti ir choreografijoje, šiemet mini asmeninį jubiliejų. Ta proga kalbamės apie esminius gyvenimo taškus ir leitmotyvus įprasminant savo būtį baleto pasaulyje.

Gerbiama Živile, šis pokalbis vyksta Jūsų asmeninio jubiliejaus proga, tad ką Jums reiškia gimtadienis?

Gyvenu jau penkiasdešimt metų ir tuo didžiuojuosi! Gimtadienius kartais švenčiu, kartais – ne, kaip susiklosto aplinkybės. Taip jau likimas lėmė, kad gimtadienis dažnai sutapdavo su premjera.

Esama filosofinės ištarmės, kad ne žmogus gyvena gyvenimą, o gyvenimas – žmogų, tad kur, Jūsų manymu, slypi gyvenimo prasmė?

Prasmė yra pačiame gyvenime. Ir nuo paties asmens priklauso, ar tu gyvenimą, ar jis tave gyvena. Aš renkuosi gyventi!

1991 m. baigėte tuometę Vilniaus baleto mokyklą (dabar – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius). Anksti supratote norinti būti balerina. Nuo 2011 m. esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės repetitorė, taip pat kuriate su Menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniais. Kokias regite savo ir dabarties kartas? Kas sieja baleto asmenybes?

Ar žvelgtum į šį laiką, ar šimtą metų atgal, akivaizdu, kad visus baleto šokėjus sieja begalinis noras šokti. Šokio mene, jo kūryboje ir atlikime mes regime prasmę. Skiriasi tik informacijos kiekis, jos pasiekiamumas, prieinamumas ir darbo sąlygos.

Esate dirbusi su įvairiais kūrėjais. Žvelgdama iš šokėjos perspektyvos, atskleiskite, kiek Jums buvo svarbi choreografo koncepcija ar galbūt choreografinė forma kaip judesių žemėlapis savo vaidmens kūrybinei biografijai, kurios autorius vis dėlto yra pats šokėjas, įgyvendinti? O kaip regite šokėją iš choreografės perspektyvos? Kas jis: meno kūrinys, menininko –Jūsų – įrankis ar kūrėjas, su kuriuo siekiate bendradarbiauti?

Choreografas yra ir režisierius, todėl visada buvo nuostabu dalyvauti kūrybos procese ir įgyvendinti jo kūrybines užduotis. Labiausiai žavi sutiktų kūrėjų autentiškumas, individualumas, savitas matymas, unikali choreografinė kalba, įgalinanti naujai papasakoti ir gerai žinomą kūrinį. Stengiausi būti lyg baltas lapas, kaskart iš naujo sukurti vis kitą gyvenimą scenoje. Noriu, kad ir artistai drįstų būti it balti lapai, ant kurių

Elvina Baužaitė

bus rašoma. Išdrįsti būti be išankstinio žinojimo, be jokių štampų, atrastų spalvų, o kiekvieną kartą ieškoti iš naujo. Kaip tai nepaprasta!

Kokią šokio patirtį, galbūt aplankančią sapnuose, šiandien menate? Ką nors galbūt norėtumėte pakartoti – tapačiai ar naujai? Ką, remdamasi šiandieniu žinojimu, įvardytumėte kaip esminius dalykus?

Anželikos Cholinos teatras suteikė progą atsiskleisti kaip artistei, ne tik kaip šokėjai. Galimybė kurti sykiu su dramos aktoriais leido į visa pažvelgti kitu kampu, pamatyti visiškai kitaip. O spektaklių aš nesapnuoju, tai jau praeitis. Dabar – kitas etapas.

Jau dvylika metų esate LNOBT Baleto trupės repetitorė. Kas ypač svarbu šiame darbe? Pamėginkite žvelgdama iš šalies apibūdinti save kaip repetitorę.

Šiame darbe labai svarbu kantrybė, sutelktas dėmesys, lyg į artistą žiūrėtum pro mikroskopą. Taip pat, žinoma, laikas, daug laiko ir nesustoti mokytis. O kokia aš? Nežinau. Pakenčiama, matyt. (juokiasi)

Kas Jums smalsu balete kaip repetitorei, kaip choreografei?

Smalsumas – tik jis veda pirmyn. Noras kurti ir aiškintis, kas ir kaip vyksta. Tikiuosi, tai dar ilgai mane lydės.

Gerbiama Živile, remdamasi įvairiopa patirtimi, apibūdinkite baleto meną. Kas jis yra, kokia jo esmė?

Baletas – tai ne vien raiška, bet ir mokslas. Jo mokomasi visą gyvenimą. Ir net tokiame taške, kuriame, jau manei, viską atradai, atsiveria kas nors naujo.

Sveikindami Živilę Baikštytę jubiliejaus proga, kviečiame skaityti portale Vilniaus galerija 2021 m. skelbtą Elvinos Baužaitės pokalbį su ja.

Baleto asmenybė Živilė Baikštytė per daugiau nei dvidešimties metų solistės karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė daug ryškių ir reikšmingų vaidmenų, pelnė

Scena iš spektaklio Pradžioje nebuvo nieko

svarių įvertinimo ženklų: 1993 m. apdovanota bronzos medaliu Niujorko tarptautiniame baleto konkurse; 1995 m. pateko į Helsinkio tarptautinio baleto artistų konkurso finalą; 2001 m. įvertinta Kristoforu – aukščiausiu to meto Lietuvoje teatro meno apdovanojimu. 2004 m. baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kartu ir sceninė patirtis atvėrė jai repetitorės kelią, kuriuo sėkmingai žengia nuo 2011 m. Ž. Baikštytė taip pat kuria šokio miniatiūras Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Jos kūrybinė raiška skleidžiasi vis drąsiau – 2019 m. LNOBT įvyko baletų triptiko, kurio vienas iš kūrinių buvo Ž. Baikštytės darbas Pradžioje

nebuvo nieko, premjera. Šiame interviu su Ž. Baikštyte kalbamės apie visa, kas buvo ir kas bus baleto pasaulyje.

Mokantis baleto

Gerbiama Živile, 1991 m. baigėte tuometę Vilniaus baleto mokyklą (dabar –Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius). Prisiminkite savo vaikystę ir ryškiausius dalykus, kurie galbūt nulėmė

Jūsų kelią – tapsmą balerina.

Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kad noriu būti balerina, kad ateityje save matau kaip baleriną, suvokiau dar

Dezdemona balete Dezdemona, Otelas – Martynas Rimeikis

gerokai iki mokyklos. Šokau nuo penkerių metų, mamos žodžiais, – nuo trejų. Kai per televiziją rodydavo Gulbių ežerą, būdavau prilipusi prie ekrano – man buvo gražu. Visiems nuobodu, o aš šoku priešais televizorių. Tai pasakojo mama, pati neprisimenu.

Pradėjusi lankyti šokio kolektyvą Liepsnelė Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, kurių jau nebėra, kurie irgi jau tapo istorija, pajutau tą begalinę laimę šokti. Baletas, pirmieji puantai, kruvinos kojos juos apsiavus ir bandant vaizduoti baleriną – viskas buvo tenai... Atsimenu, patirtas skausmas labai nustebino, pagalvojau: oho, kodėl taip yra?.. Mus mokė apsiauti puantus, prisimenu, kad buvau vatos prisikišusi, visokių dalykų sugalvodavau ir vis mąsčiau, kodėl neišeina ant jų atsistoti. Vėliau pavyko, bet Lidija Motiejūnaitė, būrelio vadovė, sakė: „Anksti jums dar su jais. Reikia truputėlį padirbėti.“

Ji pasiūlė tėvams leisti mane į choreografijos mokyklą. Tėvai labai apsidžiaugė, nes buvau labai energinga, tiesiog neturėjau kur dėti energijos, o ir šiaip labai patogu, kai vaikas visą dieną mokykloje. Nuvažiavome ir mane priėmė. Man tai net nebuvo kažkas ypatinga, tiesiog natūralus tęsinys to, ką jau dariau. Jokia ne Dievo apvaizda: o, būsiu balerina! Nėra tokios istorijos, kaip pasakoja kiti, kad užsirakino kambary ir iškėlė tėvams ultimatumą...

Man nieko panašaus nebuvo. Tolygiai, aptakiai įslydau į mokyklą.

O tenai viskas, ko buvau išmokusi būrelyje, pasirodė ne taip. Ir mane ištiko šokas. Reikėjo viską persimokyti. Girdėjau burbant: „Tie, iš būrelio, ateina, ir viską reikia perdaryti.“ Na taip, kažkiek reikėjo... Bet vaikai gabūs, imlūs, greitai orientuojasi. Toks tas mano kelias mokykloje: ėjau, ėjau, ėjau...

Kai mūsų klasei pradėjo vadovauti amžiną atilsį Leokadija Dumšaitienė, aiškiau supratau, kas yra baletas, kas aš balete, ko jam reikia iš manęs, ir ko man – iš jo. Tuo metu suaugau, tapau sąmoningesnė, ir pasidarė aiškiau, ką ir kaip daryti, kad šokčiau geriau. Žinoma, didžiulis džiaugsmas buvo, kai paskyrė šokti Pelenę. Buvau tik penkiolikos, kai patikėjo šį vaidmenį mokykloje. Tai buvo tikras sprogimas.

Kokioje šeimoje augote? Kaip reagavo tėvai į dukros pasirinkimą tapti balerina?

Šeimoje buvo menininkų, bet mano tėvai –ekonomistai. Tėtis labai artistiškas, dėstė ekonomiką ir buvo labai mylimas studentų. Mano amžiną atilsį dėdė buvo dailininkas, o močiutė Julija Gascevičiūtė – dramos aktorė, Šiaulių dramos teatre vaidino.

Kaip sakiau, tėvams patiko, kad laiką leidžiu mokykloje. Mama iš pradžių gal kiek jaudinosi dėl didžiulio krūvio, bet tais laikais niekas pernelyg nekreipė į tai dėmesio: jeigu vaikas turi ko siekti, tai tegul. Žinoma, visko buvo: ir ašarų, ir neišsimiegodavau dėl pamokų ruošos. Trūkdavo laiko, atrodė, jog nieko nespėji. Bet tokius sunkumus jaunas žmogus tik ir gali pakelti. Kuo toliau, tuo, manau, sunkiau.

Tėvai palaikė ir netgi reikalavo iš manęs labai daug. Jeigu jau pasirinkau tai, turiu rimtai siekti, daryti šimtu procentų. Jie stengėsi išugdyti atsakomybę už savo veiksmus, už tai, ko ėmiausi. Neprisimenu, kad būčiau norėjusi mesti mokyklą ar kad būtų atrodę, jog per sunku. Taip, būdavo momentų, kai viskas nesiseka: „Šoksiu pro langą!“ Mama atidarė langą, sako: „Šok!“ – ir nusiraminau... (juokiasi) Tokia drama buvo...

Užsiminėte apie didelį krūvį, reikalavimus sau ir kitų lūkesčius. Dabar esama prieštaringų, nevienareikšmių Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jos Baleto skyriaus mokymo programos ir metodikos vertinimų. Prisiminkite, kaip Jums tenai sekėsi. Kokių savybių prireikė mokantis?

Spaudimo būta, kaip ir visur tuo metu, tai buvo normalu. Pavadindavo mus ir taip, ir anaip, bet tai labiau kėlė šypsnį, o ne pyktį. Dabar vaikai, o ypač jų tėvai, labai reaguoja į kiekvieną žodį, gestą. Mes tiesiog norėjome mokytis. Vaikui, kuris trokšta ko nors pasiekti, labai svarbu drąsa. Galbūt dabar daugiau kyla savivertės problemų, nežinau. Aš paverkdavau, kai pykdavo mokytoja, ir pati ant savęs supykdavau. Man regis, dabar pykstama ant mokytojų, o seniau mes ant savęs pykdavome, jeigu kas nepavyksta. Reikia vidinio užsispyrimo ir žinoti, ko nori. Ko gero, dabar vaikai vėliau sužino, ko nori. Aš tai supratau labai anksti.

Kokios savybės būtinos šokio pedagogui?

Kantrybė! Kantrybė ir mokėjimas laukti. Pedagogas turi gebėti paaiškinti taip, kad žmogus suprastų, kas jam sakoma, ir ne tik protu, bet ir kūnu. Tam tikra prasme pedagogas turi būti ekstrasensas. (juokiasi)

Gyventi svetimus gyvenimus išbandant ir plečiant galimybes

1991 m. baigusi mokyklą tapote LNOBT Baleto trupės nare. Prisiminkite savo atėjimą į teatrą. Kokia buvo pradžia, kaip ją menate ir vertinate iš šiandienos

Džuljetos motina balete Romeo ir Džuljeta

perspektyvos? Kuo ir kaip trupė tada gyveno, ką ir kaip kūrė?

Buvo labai baisu. Po egzaminų drebėjau, kai nusivedė į kabinetą pasakyti, kur esu skiriama. Tada būdavo paskyrimai: Operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis arba Kauno muzikinis – daugiau jokių alternatyvų. Labai nudžiugau, kai mane pasirinko Operos ir baleto teatras, tai buvo tarsi pasiektas tikslas.

Tą metą prisimenu kaip sapne. Suvokiau, kad gyvenimas smarkiai pasikeitė – aš jau nebe vaikas, bet kartu, atrodo, nesupratau to. Ir tikrai, buvau vaikas. Manau, mūsų mokykla nebuvo gyvenimo mokykla, neparuošė mūsų gyvenimui: kaip nuomotis, kur gyventi, kaip mokėti mokesčius ir visa kita... Kai su šiais dalykais susiduria jaunas žmogus, pradžioje būna tragedija.

Baleto trupėje buvo labai nelengva. Žinoma, mums stigo drąsos. Paskirdavo vietą, kur stovėti prie atramos, vyresni artistai su mumis, naujokais, nekalbėdavo, žiūrėdavo iš aukšto, būdavo ir patyčių. Tokie laikai buvo. Taip buvo elgiamasi, visa tai perėjome. O be to, pirmais metais reikia išmokti visą repertuarą. Tada nebuvo jokių įrašų YouTube, tad pirmieji pusantrų metų buvo tikras košmaras. Reikėjo pritapti trupėje, prisitaikyti. Matai, kokie čia visi talentingi, patyrę, o tu ateini toksai šapas ir viską turi pradėti iš naujo... Vyresniosios balerinos pašaipiai žiūri, o tu priėjęs prašai parodyti choreografinį tekstą... Jos laidydavo visokius juokelius, ir tai šiek tiek žeisdavo. Tad pradžią teatre prisimenu siaubingai. (juokiasi) Bet po truputėlį įsitraukiau. Viena trupės dalis buvo tie vyresnieji, kita – panašaus amžiaus kaip aš. Pamažu visi susidraugavome, ir trupė man pradėjo patikti.

Aišku, nėra ko lyginti tų laikų vadovavimo principų su tuo, kaip yra dabar. Tikrai buvo sunku, bet jei turi tikslą, noras šokti, kurti vaidmenis veda į priekį. Kiekvienas randa, kaip tai pasiekti. Jeigu viena kryptimi nepavyksta, ieškai kitos. Kaip sakoma, reikiamu laiku atsiranda reikiami žmonės, padeda išpildyti norus.

Daugiau nei dvi dešimtis metų kūrėte įvairius vaidmenis. Kaip regite savo karjerą bendrąja prasme? Suvokiant, kad kiekvienas – ne vien apdovanotasis – išgyventas, dvasine, mentaline ir fizine prasme įkūnytas vaidmuo yra reikšmingas ir brangus jo kūrėjui, visgi klaustina, kuriuos iš dabarties perspektyvos šiandien išskirtumėte dėl Jums svarbių prasmių balerinos kelyje, apskritai kaip žmogui, asmenybei?

Hm... (atsidūsta) Sunku atsakyti, nes kiekvienas vaidmuo, kurį gaudavau, augino – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kuo skirtingesni vaidmenys, tuo labiau jie mane mokė ir kaip žmogų, ir kaip baleriną. Patikdavo nepatogūs, man nepritaikyti vaidmenys. Su dar didesniu užsidegimu siekdavau juos įveikti. Negaliu sakyti, kad visada pavykdavo, bet norėdavau, kad tik kuo sunkesnis vaidmuo tektų. Įsimintiniausias – Džuljeta. Aišku, Miegančioji Gražuolė nežmoniškai techniškai sunki...

Beje, šokau ir pas A. Choliną. Tada Operos ir baleto teatre vyravo klasikinis repertuaras. Paskui specialiai Eglei Špokaitei buvo kviečiamas Krzysztofas Pastoras, kad atsirastų kas nors naujesnio. Bet labai sunkiai tas naujumas rado vietą klasikiniame repertuare. Pas A. Choliną – Karmen vaidmuo, ir ne tik jis. A. Cholina suteikė laisvę kurti save kaip šokėją-aktorę, išplečiant ribas: ir fizines, ir aktorines. Esu labai jai dėkinga. Jurijus Smoriginas reikšmingai dirbo su manimi. Labai labai norėjau su juo dirbti, bet iš pradžių jis kažkodėl manęs neėmė – neėmė, ir viskas! Seilę varvinau, kol galų gale pradėjome. Jis išplėtė visas mano choreografines galimybes. Iki tol net nežinojau, ką galiu, ko ne. Mano koordinacija, pasirodo, puiki! Tada supratau, kiek visko galiu atlikti. Labai daug vaidmenų, galėčiau vardyti ir vardyti...

Romantinius vaidmenis labai mėgau, dramatinius – taip pat. Mano sielos muzikoje nėra viduriuko: arba labai dvasingas vaidmuo, arba toks kaip Bonos Sforcos. Dėl to sunku išskirti esminį vaidmenį – jie man visi esminiai. Labai mėgau gyventi svetimus gyvenimus – pasinerti visiškai. Tiesiog nuostabu. Ir bandyti fizines galimybes. Kirillo Simonovo Dezdemona Otele irgi buvo didžiulė dovana – choreografinė ir emocinė.

Balete ypač svarbu sceninė partnerystė. Papasakokite, kaip ji sukuriama. Kaip dažnai išsipildo ta tikroji dvasinė ir fizinė artuma?

Sceninė partnerystė... Ji būna visokia. Kai su tiesioginiu partneriu ruoši vaidmenį, tai judu esate maža komanda. Taip turi būti, nes priešingu atveju sunku būtų pasiekti rezultatą. Seniau sunkiau buvo rasti partnerį, būdavo, kad su vienu šoka visą sceninį gyvenimą. Kai kam pasisekdavo, kai kam – ne. Aš turėjau įvairių partnerių.

Partneriai siekia bendro tikslo – kuria vaidmenį, taip išsipildo nuostabūs duetai. Turi nesimatyti jokių pastangų, jokio netikėjimo vienas kitu. Taip, darbo labai daug. Bet jeigu partneriai sutampa, jiems malonu dirbti drauge, nuo spektaklio prie spektaklio jie augina savo vaidmenis

ir dueto vienį. O ir visi kiti spektaklio dalyviai labai svarbūs. Antraplaniai vaidmenys taip pat reikšmingi. Visą spektaklio komandą sieja idėja, tema, ir tai nuostabu. Spektaklis sukuriamas tik bendru darbu, visų bendra analize.

Kiek įtakos kuriamam vaidmeniui turėjo scenografija, kostiumai, grimas?

Bent jau man pagrindinis dalykas – vaizduotė, kaip save įsivaizduoji tame vaidmenyje. Aišku, padeda ir kiti dalykai, ypač kai prasideda sceninės repeticijos. Apsivelki kostiumą, žvelgi į save veidrodyje, ir tada jau iš tiesų susitapatini su vaidmeniu, įeini į jį. Be abejo, ir scenografija, kai išeini į sceną ir pamatai, kur dabar vyksta tavo gyvenimas. Nuostabūs pojūčiai. Visada prieš spektaklį eidavau dar kartą susipažinti su scena, apžiūrėti savo valdų... (šypsosi) Tai sukelia emocijas, kurias spektaklio metu perduodame partneriams ir drauge skleidžiame publikai.

O kai spektaklis baigiasi, kaip lengvai balerina atsiskiria nuo personažo, kaip greitai vaidmuo paleidžia, o gal vis dėlto – ne, ir netgi nesinori, kad paleistų?

Turiu talentą akimirksniu įeiti į vaidmenį ir lygiai taip pat išeiti iš jo. Dėl to buvo nesunku, kai yra daug spektaklių, atlikti juose skirtingus vaidmenis. Kai kuriems žmonėms tai labai nelengva – reikia laiko. Žmogus save žaloja dvasiškai. O mane Dievas apdovanojo gebėjimu tiesiog įlįsti ir išlįsti.

Labai keista: spektaklis, viskas nuostabu, gyveni jame, kai jis baigiasi, – aplodismentai, bet man niekada nesinorėdavo eiti į sceną. Visada tai būdavo šiek tiek per prievartą. Jausdavausi labai dėkinga žiūrovams, bet atrodydavo, kad nusilenkimai viską sugadina... (juokiasi) Tuo momentu, kada nusilenki, kai skamba aplodismentai, ir išeini iš vaidmens. Viskas baigiasi: scenoje vieni kitiems padėkoja, kažkas aptariama, analizuojama, ir palieki savo personažą. Bet viena, ką galiu pasakyti: iš teatro išeidavau nežinia kada. Nebuvo taip, kad greitai persirengiau ir – namo. Niekaip! Reikėdavo lėtai rengtis, pasėdėti, pamąstyti. Kad eisi miegoti, nė kalbos nebuvo. Dar kurį laiką išgyveni didžiulį emocinį pakilimą. Nuovargis baisus, o viduje – emocijų sūkurys, kuris tik po truputėlį atlėgsta. Turi praeiti bent septyniasdešimt dvi valandos, kad atsigautų

Silfidė balete Silfidė

Dezdemona balete Dezdemona (Otelas – Martynas Rimeikis)

Dezdemona balete Dezdemona

fizinis kūnas ir stabilizuotųsi dvasinė būsena. Dažnai tiek laiko neturime.

Gyvenimas po spektaklio, kritika ir savikritika – kiek ir kokios įtakos tai turi?

Taip pat apdovanojimai – ką jie reiškia kūrėjui? 2001 m. pelnėte tuo metu aukščiausią teatro meno įvertinimo ženklą –Kristoforo statulėlę už vaidmenis baletuose Šventasis pavasaris ir Kontrastai.

Kiek adekvati kūrybos įvertinimo žymė?

Kritika svarbi, nes tarytum parodo tą pusę, kurios nematai. Tai tam tikras akstinas tobulėti. Kartais ji būna ir neadekvati – įžeidžianti... Bet, pavyzdžiui, repetitoriaus kritika būtina, nes jis – tarsi akis, kuri stebi tave iš šono ir veda, padėdama siekti tikslų ir tobulėti.

O apdovanojimų aš neturėjau labai daug, esu žmogus be apdovanojimų, tad man jie nesuteikė kažin kokio ypatingumo. Neturėjau tokio siekio – užsidirbti apdovanojimą. Žinoma, labai dėkinga būdavau, kai į mane atkreipdavo dėmesį, – kas nenori būti įvertintas?..

Manau, būti apdovanotam labai anksti yra tam tikra grėsmė. Juk privalai kelti ir kelti kartelę. O čia jau ne po truputį augama,

tobulėjama, o tarsi viskas pasiekiama vienu kartu, ir kas tada?.. Neturiu tokios patirties. Aš apdovanota buvau gana vėlai. Nepasakyčiau, kad apdovanotieji vaidmenys buvo vertingiausi, būta ir vertesnių. Tiesiog taip tuomet nusprendė komisija.

Dešimtoji dalis visatoje

Gerbiama Živile, baleto solistė – kas ji?

Kokia tai profesija? Kam ji įgalina, ką suteikia, ko neatleidžia, kuo apdovanoja?

Sunkus klausimas. Jei pasiryžai baleto solisto gyvenimui, turi daug ko atsižadėti. Atsisakyti įvairių dalykų, kurie vyksta aplinkui, jų net nematyti, nes tą neilgą laiką, kiek trunka mūsų karjera, reikia atiduoti scenai, kūno tobulinimui, psichologiniam, emociniam augimui, daugelio dalykų pažinimui, kad taptum turtingu artistu ir galėtum duoti kitiems tą turtą, kurį augini savyje, kad perduotum emocijas, muziką, istoriją. Baleto solisto kelias asketiškas, bet labai įdomus. Per profesinę karjerą nugyveni daugybę gyvenimų, išklausai begalę muzikos, krūvas choreografijų išbandai... Tai ir labai plečia, ir verčia daug ko atsisakyti:

Mari balete Spragtukas (Princas – Mindaugas Baužys)

Mari balete Spragtukas

Fotografas Michailas Raškovskis

negali šokti vakarėliuose iki ryto, negali valgyti sunkesnio maisto, nors kartais ir norisi, nes žinai, kad kitą dieną bus sunku. Išmoksti girdėti savo kūną, visas jo stygas. Žinai, kad jeigu pasielgei ne taip, neatlikai pamokos iki galo, rytoj ko nors nepajausi. Tai nuolatinės saviklausos gyvenimas. Turi girdėti savo kūną. O jei vieną dieną girdi, paskui kažką praleidi ir jau nebegirdi – vėl viskas iš naujo. Tai nuolatinė baletinė rutina. Ji ugdo sensorinius žmogaus pojūčius. Kartais nieko nereikia net sakyti, kad pamatytum, pajaustum. Ilgainiui savo profesijoje pastebime mažiausias smulkmenas, kurios labai svarbios, bet kitiems gal visiškai nematomos.

Ar tai didelė kaina? Man ji buvo normali. Be abejo, daug lemia sveikata. Mano kūnas prieš pat pabaigą irgi jau nebeatlaikė krūvių, patirtų traumų. Dabar jau tai vertinu normaliai, tai tarsi dešimtoji visatos dalis: kažką turi atiduoti, kad gautum, – ir viskas.

2011 m. tapote LNOBT Baleto trupės repetitore. Kokios tai pareigos?

Kai jau karjera ėjo į pabaigą, supratau, kad kūnas ilgai nebetemps, ir po truputėlį ėmiau padėti jauniems artistams. Kaip tik buvo toks metas, kad repetitorių nebuvo, o repertuaras labai didelis – spektaklis po spektaklio, tiesiog reikėjo jauniesiems padėti. Kaip sakiau, į baletą aš tiesiog įplaukiau, taip įplaukiau ir į repetitoriaus darbą. Be jokių didesnių dramų ar Dievo piršto. Viskas susiklostė natūraliai iš didelio noro padėti jaunajai kartai – palydėti į sceną, duoti tai, ko pati negavau. Atsimenu, atėjusi pirmą dieną į teatrą, kai pajutau tą visą atšiaurumą, pagalvojau ir pasižadėjau: niekada nedarysiu šitaip jauniems žmonėms. Ir tesėjau pažadą. Visą laiką stengiausi jiems padėti.

Repetitoriaus darbas labai įdomus, pusiau ekstrasensas turi būti, nes privalai matyti, jausti, suprasti artistą, suvokti, kodėl jam kas nors nesiseka; išmanyti kūno anatomiją, perprasti vaidmens ir artisto, su kuriuo dirbi, psichologiją; išlaikyti jo kūną sveiką, apsaugoti nuo traumų. Taigi turi stebėti, lydėti ir vesti. Mokyti ir bendraudamas nuolat mokytis pats.

Kokią regite jaunąją baleto šokėjų kartą? Kas ir kaip kuria baletą dabar, kas ir kaip jį įprasmins ateityje?

Dabarties jaunieji artistai skiriasi nuo mūsų – jie kur kas daugiau žino, turi gerokai daugiau informacijos. Jau nebėra tokių paslapčių kaip sovietiniais ir posovietiniais laikais, kai repetitoriai su artistais – tarsi vidinės baleto grupuotės – neišduodavo žinomų dalykų. Dabar tokių žaidimų niekas nebežaidžia. Priešingai, visi kartu analizuojame, ir ne tik su poromis, kurios ruošia tą pačią choreografinę medžiagą, bet ir apskritai plačiai dalijamės, žiūrime, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Manau, taip ir pasireiškia baleto meilė – domintis ir norint pasiekti kuo daugiau, atlikti viską kuo geriau, suprantant vaidmenį, jo fiziką ir, žinoma, psichologinį paveikslą. Jaunieji artistai daug drąsesni, jie daug greičiau ir geriau supranta, ką gali savo kūnu pasiekti ir kas jam gali pakenkti. Todėl, sakyčiau, dabartinis baleto kelias švaresnis ir laisvesnis. Bet krūvis taip pat nežmoniškas, reikalavimai dar didesni. Be

Bona Sforca balete Barbora Radvilaitė

viso to, kas sužinota, suprasta, techninė atlikimo kartelė ir spektaklių kokybė labai aukštai iškelta.

Labai daug kas priklauso nuo pačių artistų: charizma, pojūtis yra prigimties dalykai, jeigu to nėra, reikia daug ir sunkiai dirbti, kad pasiektų. Bet visus sujungia baleto meilė. Vargu ar kas ateitų dirbti į teatrą nemylėdamas baleto. Kokia tai būtų nesąmonė! Juk realiai atiduodi daugiau, negu gauni, tolygios pusiausvyros nėra. Kad dirbtum šį darbą, reikia labai jį mylėti, nes yra labai sunkus. Per daug.

Ir vis dėlto ką sako Jūsų patirtis: kiek tai yra prigimtinis talentas, o kiek įmanu pasiekti darbu, atsidavimu?

Taip, tas amžinas neatsakytas klausimas. Ar gali būti vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo? Vargu. Remdamasi sava patirtimi, manau, kad gali – ir turi – visur (!) būti tie devyniasdešimt devyni procentai darbo, bet kartu tikiu, kad žmonės,

kurie šoka scenoje, yra ypatingi ir kad talento yra kur kas didesnis procentas.

Kas Jums pačiai šiandienos balete įdomu turint omeny tiek LNOBT, tiek Europos, tiek apskritai viso pasaulio scenas?

Kokie nauji žingsniai, judesiai, kryptys, atradimai?

Dabar visko pasaulyje tiek daug... Džiaugiuosi, kad didieji Europos, ir ne tik Europos, teatrai siekia išsaugoti klasiką. Yra didelis pavojus, kad jos neteksime, bet vis dėlto viliuosi, kad ji išliks, kitaip neįmanoma! Tiesiog keisis forma, spektaklių struktūra, vis labiau bus artėjama prie dabarties laikų. Ir mūsų teatrui –LNOBT – labai linkiu ją išlaikyti, statyti klasikinius spektaklius, galbūt ieškant naujų formų istorijoms perteikti, nes klasika yra pagrindas. Jeigu ją prarastume, tai būtų tas pat, kas mums savo Gedimino pilį nugriauti... (juokiasi) Žinoma, patinka ir nauji pastatymai. Pavyzdžiui, naujasis Manuelio Legris Korsaro

Su Edvardu Smalakiu balete Acid City Marina balete Graikas Zorba (Zorba – Nerijus Juška)

pastatymas nuostabus! Dirbti su juo nuostabu! Mane labai įkvepia talentingi žmonės. Kad tik jie, tos didžios asmenybės, galėtų atvykti į mūsų teatrą ar naujo spektaklio statyti, ar perkelti kitų teatrų spektaklių. Naujas požiūris labai įkvepia, plečia suvokimą. Ypač pandemijos metu pamatėme daug įvairių tų pačių spektaklių variantų – ir Gulbių ežero, ir Miegančiosios gražuolės... Be abejo, viskas tobulėja, nuolat kyla aukštyn ir pačių pastatymų technikos, istorijos papasakojimo, ir aktorinės raiškos kartelė. Gražu tai matyti. Tikrai dar ne vieną kitokią versiją, naują požiūrį išvysime.

Kad jau prakalbome apie naujus pastatymus, verta prisiminti Jūsų kūrinį Pradžioje nebuvo nieko. Jame pasitelkta lietuvių mitologija perteikiama skambant Antano Jasenkos muzikai. Kiek Jums artima ši kūrybinė raiška? Kokie būsimų šokio spektaklių vaizdiniai Jūsų mintyse šiandien?

Choreografinė kūryba lydi mane nuo vaikystės. Dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasėje pirmoji sumaniau ir visus uždegiau statyti baletą. Nepamenu, ar Kalėdoms, ar kokia kita proga mano iniciatyva visa klasė statė Žydrąją paukštę: piešėme dekoracijas, siuvomės kostiumus, šokome. Jau ir darželio grupėse tai dariau – visur! Man tai įdomu, labai įkvepia.

Vykstančio į darbo komandiruotes tėčio visada prašydavau parvežti vinilo plokštelių, nes tais laikais Lietuvoje buvo sunku gauti klasikos įrašų. Jis parveždavo man pilnas dėžes, o aš klausydavausi ir perstatinėdavau ir Žizel, ir Miegančiąją gražuolę – ką tik įmanoma, – kurdavau savas versijas. (juokiasi)

Tai niekur nedingo – man visada reikėjo saviraiškos. Daug kur dalyvavau ir iki Kūrybinio impulso – statydavau smulkius kūrinėlius. Bet Kūrybinis impulsas – tai tiesiog įstabu: tau suteikia sceną, gauni artistus, apšvietimą, visą kūrybinę grupę! Tai skatina įgyvendinti idėjas. Tik truputėlį sunku, kad visa tai – šalia repertuaro. Dirbti reikia daug, kurti... Bet tai tavo pasirinkimas: jeigu nori kurti – kursi.

Nuostabu tarsi W. A. Mozarto muzika

Gerbiama Živile, kas, Jūsų žodžiais, yra baletas, šokis? Kaip nusakytumėte baleto, šokio jausmą žmogui, kuris to niekada nematė, kuris galbūt yra neregys ar negali judėti?

Ach... Galiu kalbėti tik apie save: jausmas nuostabus! Tai supratimas, kad valdai kūną, supratimas, kad tavo kūnas tampa muzika, supratimas, kad gali valdyti puantus ir reikšti muziką kūnu... Gali ir moki pasakoti savo kūnu istoriją ir atlikti sudėtingiausius elementus: sukinius, aukštus šuolius, įvairius pakėlimus su partneriu ir taip toliau – nuostabus jausmas. Bet iki to yra ilgas ilgas kelias. Turi treniruoti kūną, koordinaciją. Kas svarbiausia balete?

Turbūt kūno ir proto jungtis šokant. Man tai toks jausmas kaip Wolfgango Amadeus Mozarto muzika... Jis gali būti visoks – nuo švelnaus iki dramatinio, pompastiško...

Visuose baletuose skamba muzika, o ką muzika, garsas Jums reiškia gyvenime?

Kokia muzika galėtų atspindėti šį mūsų pokalbį, Jus jame?

Kadangi nuo vaikystės gyvenu klasikiniu baletu, todėl klasikinė muzika labiausiai žavi ir pakylėja. Be galo myliu W. A. Mozartą, Gustavą Mahlerį. Muzika man suteikia labai daug, bet priklauso nuo nuotaikos. Pavyzdžiui, stiprų nusiteikimą padeda kurti Ludwigas van Beethovenas. Dabar mane lydi W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23 Adagio.

Pokalbio pabaigoje pamėginkite nusakyti savo gyvenimo, savo asmenybės choreografiją.

(skambiai juokiasi) Mano gyvenimo istorija... Vargu ar tai būtų klasikinė choreografija, manau, neoklasikinė. Esu įvairiažanris žmogus. Manyje telpa daug žmonių vienu metu. Kartais jie rėkia visi, kartais – po vieną... n

Commedia dell’arte naujojoje

LNOBT baleto premjeroje

PREMJERĄ PASITINKANT

Arlekino milijonai

Ulienė

Kovo 24 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovų laukia baleto Arlekino milijonai premjera. Pagal autentiškus Mariuso Petipa 1900 m. pastatymo choreografijos užrašus spektaklį stato žinomas pasaulyje choreografas Aleksejus Ratmanskis. Vaikystę praleidęs Kyjive, vėliau šokęs Danijos karališkajame balete, spektaklius statęs garsiausioms pasaulio baleto trupėms. 2004–2008 m. A. Ratmanskis buvo Maskvos didžiojo teatro baleto meno vadovas. 2022 m. vasarį Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jis nedelsdamas nutraukė sutartį su Didžiuoju teatru, kur tuo metu statė baletą, ir grįžo į JAV, kur nuo 2009 m. yra American Ballet teatro reziduojantysis choreografas.

Pastaruoju metu A. Ratmanskis ne kartą pasisakė prieš Rusijos politiką, aktyviai padeda emigravusiems ukrainiečių baleto artistams. Choreografo žmona – ukrainietė, dažnai kartu dirbanti jo pastatymuose asistente. Arlekino milijonų muzikos vadovė ir dirigentė – Margaryta Grynyvetska iš Ukrainos, dailininkas – amerikietis Robertas Perdziola, įkvėpimo kostiumams ir scenografijai taip pat sėmęsis iš istorinio pastatymo.

Pradžių pradžia.

Prancūzo Mariuso Petipa choreografija

Vieną 1847 m. sausio vakarą Paryžiaus operoje vyko balerinos Thérèse Elssler benefisas. Scenoje iš šokėjų išsiskyrė broliai Lucienas ir Mariusas Petipa. Ypač pastarasis buvo atsidavęs baletui – jam rūpėjo kiekvienas pas... Sankt Peterburgo trupės pagrindinis baletmeisteris ir baletų inspektorius A. Titus užkulisiuose pakvietė Mariusą į Sankt Peterburgo Marijos teatrą, kur pasiūlė jam pirmojo šokėjo vietą! Tikėdamasis naujų galimybių M. Petipa nedvejodamas priėmė šį pasiūlymą. Pats to nežinodamas, jis pasirašė sutartį visam gyvenimui.

Eglė

„1847 m. gegužės 29 d. garlaiviu atplaukiau į Sankt Peterburgą ir iki šiol tarnauju Imperatoriškuosiuose teatruose“, – pradeda savo atsiminimus M. Petipa (1818–1910), prancūzas, sukūręs baleto istorijos epochą. Atvyko jis drauge su tėvu, taip pat žymiu šokėju Jeanu-Antoine’u Petipa (1787–1855), daugelį metų šokusiu Briuselio karališkajame operos teatre La Monnaie. Deja, tėvas neilgai džiaugėsi Marijos teatro scena, o štai sūnus iš karto pasižymėjo ne tik kaip talentingas šokėjas, bet ir kaip choreografas. Jis – žavus, linksmas, gabus, visada pasitempęs, vengiantis konfliktų, iki savo dienų pabaigos prisiekęs bon viveur – iš karto pelnė visų simpatijas. 1862 m. M. Petipa tapo Sankt Peterburgo imperatoriškųjų teatrų baletmeisteriu, 1869 m. – šių teatrų premier maître de ballet ir ėjo šias pareigas iki 1903 m.

Sankt Peterburge M. Petipa gyveno iki 1907 m., vėliau dėl sveikatos persikėlė į Krymą, kur 1910 m., sulaukęs 92 metų, mirė. „C’est la vie“, – kaip pats mėgdavo sakyti.

Choreografas M. Petipa sukūrė apie šešiasdešimt baleto spektaklių, neskaitant atskirų fragmentų ir šokių operose. Jo baletuose atsiskleidė prancūzų puošnumo kvintesencija, tobulos

formos pojūtis, išaukštinta humanizmo simbolika. Baletas jam buvo viskas, savo kūryboje M. Petipa išsėmė visas klasikinio šokio galimybes. Jo nuomone, technika balete, kad ir kokia svarbi, nėra pagrindinis dalykas. Virtuoziškumas turi derėti su vaidmens esmės suvokimu ir artistiškumu. „Balete turi viešpatauti plastika ir grožis, o ne vien šuoliai, beprasmiai sukiniai ir kojų kilnojimas aukščiau galvos...“ Šiais žodžiais jis išreiškė pagrindinius baleto principus, kuriais vadovavosi visą gyvenimą. Plastika, gracija ir grožis – štai šio meno pamatas.

Baletų trilogija rūmų šventei

Artėjant 1900–1901 m. sezonui, M. Petipa gavo užsakymą rūmų šventei sukurti tris trumpus baletus ir ėmėsi kurti šių baletų scenarijus įvairiomis temomis. Pirmas naujosios trilogijos baletas buvo prancūzų rokoko stiliaus įkvėptos Meilės gudrybės (Les Ruses d’amour). Jo premjera įvyko 1900 m. sausio 17 d. Metų laikai (Les Saisons) – antras iš trijų M. Petipa tada sukurtų baletų. Šis besiužetis baleto divertismentas, nuostabiu šokiu atvaizduojantis keturis metų laikus, buvo parodytas tų pačių metų vasario 7 d.

Arlekinada, arba Arlekino milijonai (Arlequinade, Les Millions d’Arléquin), – trečias

I. Vsevoložskio užsakymu Ermitažo teatrui M. Petipa sukurtos trilogijos darbas. Šio dviejų veiksmų spektaklio įkvėpimo šaltiniu tapo italų commedia dell’arte, jos personažai ir siužeto situacijos. Arlekinados, arba Arlekino milijonų (iki šiol naudojami abu pavadinimai, bet dažniausiai pasirenkamas vienas iš jų), premjera įvyko 1900 m. vasario 10 d.

Baletų scenarijus ir libretus M. Petipa paprastai kurdavo turėdamas minty vien šokį, o į kompozitorių kreipdavosi tik tada, kai naujasis baletas jau būdavo sugalvotas ir apmąstytas. Taip atsitiko ir šį kartą. Vienaveiksmių baletų Metų laikai ir Meilės gudrybės partitūras sukūrė Aleksandras Glazunovas, baleto Arlekino milijonai, kurio tema visais atžvilgiais buvo daug artimesnė italo autoriaus talentui, muziką sukūrė italas Riccardo Drigo.

Kompozitorius Riccardo Drigo

Italų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Riccardo Drigo (1846–1930) į Sankt Peterburgą atvyko 1879 m., pakviestas tuomečio Imperatoriškųjų teatrų direktoriaus Karlo Kisterio. 1878 m. sezone R. Drigo Padujoje dirigavo Gaetano Donizetti operą Meilės eliksyras, ir K. Kisterį sužavėjo šio italo, partitūrą dirigavusio atmintinai, talentas. Kompozitorius parodė keletą savo kūrinių Imperatoriškųjų teatrų direktoriui, ir tai šiam padėjo galutinai apsispręsti:

R. Drigo’ui buvo pasiūlytas šešių mėnesių kontraktas diriguoti Sankt Peterburge itališkas operas. Panašiai kaip ir M. Petipa atveju, šeši mėnesiai virto daugeliu metų. Nuo 1886 m. R. Drigo dirigavo ir Imperatoriškojo baleto, taigi ir M. Petipa, spektaklius. Choreografas ir dirigentas netrukus susibičiuliavo, tad visai suprantama, jog M. Petipa buvo patenkintas, kad R. Drigo rašys jo naujajam baletui muziką.

Kompozitorius puikiai išmanė, kokios muzikos reikia klasikiniam baletui norint iliustruoti dramos sklandumą ir šokio grakštumą. Tuo metu gyvavo tradicija papildyti pagrindinį baleto veiksmą specialiais primabalerinos ar primarijaus numeriais, tad R. Drigo dažnai kūrė variacijas ar duetus kitų kompozitorių baletams. Dauguma jų yra išlikę ir atliekami

kaip atskiri numeriai, o tai neabejotinai patvirtina kompozitoriaus talentą. Pats R. Drigo paliko vienuolika baletų (Užburtasis miškas, Talismanas, Perlas, Užburtoji fleita, Rivjera ir kt.) ir keturias operas (Don Pedras iš Portugalijos, Pagrobta žmona ir kt.), taip pat redagavo Cesare’s Pugni, Jeano Marie Schneitzhöefferio, Albert’o Vizentini, Piotro Čaikovskio partitūras.

R. Drigo buvo populiarus ir mėgstamas publikos. Žiūrovus ir teatro vadovybę stebino ir žavėjo jo gebėjimas tokius veikalus kaip Giuseppe’s Verdi Aida ar Kaukių balius diriguoti be partitūros, iš atminties.

Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. R. Drigo pasitiko atostogaudamas gimtojoje Italijoje. Čia jam teko užsibūti net porą metų, nes dėl karo negalėjo grįžti į Rusiją. Kai po ilgokos pertraukos buvusiame Imperatoriškajame Marijos teatre R. Drigo padirigavo pirmą

spektaklį, jį pasitiko penkiolikos minučių žiūrovų ovacijos. Visgi sąlygos Rusijoje buvo pasikeitusios neatpažįstamai. Dirigentas buvo iškeldintas iš Grand Hotel, kur anksčiau gyveno, nes naujoji valdžia ten įkurdino sovietines įstaigas. Vėliau atsiminimuose jis rašė apie šaltus vakarus, praleistus su bičiuliu kompozitoriumi A. Glazunovu kalbantis prie žvakės šviesos... Su grupe italų emigrantų R. Drigo buvo priverstas gyventi dideliame skurde. Teko valandų valandas laukti eilėse prie duonos, o vėliau per sniegą rogutėmis vežti ją namo.

Be abejo, R. Drigo ieškojo kelių išvykti į Italiją. Ir štai pagaliau 1919 m. jam tai buvo leista. Atsisveikinimo gala spektaklyje visi baleto artistai šoko su ašaromis akyse. Išvykstančiam R. Drigo su savimi leista paimti tik 60 kilogramų bagažo, tad visa, ką užgyveno Rusijoje, teko palikti. Išsigabeno jis tik natų rankraščius, kurie per du mėnesius trukusią kelionę į Padują per Odesą ir Konstantinopolį jam atstojo pagalvę. Pagaliau 1920 m. pradžioje pasiekė gimtąjį miestą ir čia tęsė prieš beveik penkiasdešimt metų pradėtą veiklą kaip Garibaldi teatro dirigentas. Sulaukęs 84-erių, R. Drigo 1930 m. mirė gimtojoje Padujoje, kurios viena iš gatvių dabar vadinasi jo vardu – Via Riccardo Drigo.

Arlekino milijonai sulaukė audringų ovacijų

M. Petipa 1900 m. sukurti Arlekino milijonai buvo vienas paskutinių choreografo baletų. Pirmą kartą parodytas tų metų vasario 10 d. Ermitažo teatre, spektaklis buvo skirtas rinktinei rūmų publikai.

Prie dirigento pulto stovėjo pats kompozitorius R. Drigo. Pagrindinius vaidmenis atliko Matilda Kšesinskaja (artima Nikolajaus II bičiulė, vėliau ištekėjusi už jo pusbrolio Andrejaus ir tapusi kunigaikštiene Romanova) – Kolombina ir Georgijus Kiakštas (iš tiesų – lietuvis Jurgis Kėkštas, gimęs 1873 m. Kaune, baigęs Sankt Peterburge teatro mokyklą ir 1891–1910 m. šokęs Marijos teatre) – Arlekinas.

Privačiuose to meto teatro spektakliuose, kuriuose dalyvaudavo aukštuomenė, buvo griežtai laikomasi etiketo ir protokolo, tad nei ovacijos, nei audringi džiūgavimai čia buvo nepriimtini. Ir vis dėlto, vos spėjus nusileisti uždangai, paprastai santūri diduomenė prapliupo ploti. Audringos ovacijos netilo ir M. Petipa kartu su visais šokėjais išėjus nusilenkti.

Ypač didelio pasisekimo sulaukė R. Drigo muzika. Po premjeros kunigaikščiai ir kiti didikai entuziastingai stumdydamiesi skubėjo

pasveikinti maestro. Zimmenmanno leidykla 1901 m. išleido dvi R. Drigo Arlekino milijonų partitūros redakcijas – orkestrinę ir fortepijoninę.

Serenada skambėjo Titanike

Pasakojama, kad kurdamas Arlekino milijonų muziką R. Drigo kasdien vaikštinėdavo po Vasaros sodą ir Nevos krantinėmis, vis prisimindamas gimtąją Italiją. Per vieną iš tokių pasivaikščiojimų jis parašė garsiąją Serenadą iš baleto pirmojo veiksmo, kurioje skamba mandolinos solo, ir Lopšinę Kolombinos variacijoms (sukurta specialiai arfininkui Albertui Zabeliui).

Serenada itin išpopuliarėjo ir tapo dažnu saloninės muzikos repertuaro kūriniu. Aranžuota įvairiems instrumentams, ji nuolat skambėjo XX a. pradžioje ir tarpukaryje. Serenada buvo ir White Star Line kompanijos orkestro pjesių rinkinyje, ją muzikantai grojo ir liūdnai pasibaigusioje Titaniko kelionėje 1912 m. Kūrinys buvo spausdinamas įvairiais pavadinimais: Serenatina veneziana all’antica, Venetian Serenade, Valse Boston. 1922 m. Serenadai buvo sukurti žodžiai, ir ji gavo dar vieną pavadinimą

– Notturno d’amore. Šį kūrinį įdainavo daugelis žymių atlikėjų, tarp jų ir garsusis italų tenoras Beniamino Gigli, kurio 1926 m. įrašas tapo pasauliniu hitu.

Arlekino milijonų kelionė per pasaulio scenas

Taip prasidėjo vieno iš paskutinių M. Petipa šedevrų istorija. Štai trumpas šios nuotaikingos meilės istorijos, sukurtos italų commedia dell’arte stiliumi, siužetas: Arlekinas ir Kolombina myli vienas kitą, bet Kolombinos tėvas Kasandras nori dukrą ištekinti už turtuolio Leandro. Tėvas prašo ištikimo bičiulio Pjero užrakinti Kolombiną, bet Pjero žmona Pjeretė, simpatizuojanti jaunajai porai, padeda merginai pabėgti, o geroji fėja dovanoja Arlekinui stebuklingąją lazdelę. Galiausiai jis laimi Kolombinos ranką ir jiedu pasiekia išsvajotą laimę.

Netrukus Arlekino milijonai leidosi į kelionę per pasaulio scenas, buvo statytas daugelyje pasaulio teatrų. Vien George’as Balanchine’as, kuris kažkada, dar studentas, pats šoko garsiajame M. Petipa pastatyme, šį baletą statė du kartus: 1965 m. – baleto sukūrimo

65-ųjų metinių proga, o 1974 m. Arlekino milijonus išvydo New York City Ballet žiūrovai. Ilinojaus Salt Creek Ballet 2007 m. pateikė pirmąjį bandymą atkurti originalią M. Petipa choreografiją. Lietuvoje šis baletas pavadinimu Arlekinada pirmą kartą pastatytas 1929 m. (chor. Pavelas Petrovas; buvo rodomas kartu su Igorio Stravinskio Ugnies paukšte), vėliau buvo statytas 1935 m. (chor. N. Zverevas), atnaujintas 1939 m. (chor. B. Kelbauskas), 1949 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jį pastatė chor. V. Germanavičius, ir paskutinį kartą buvo statytas 1971 m. Vilniuje (chor. V. Grivickas).

Istoriniai baletų rankraščiai

Iki išrandant judesių įrašymo technologijas, baleto menas buvo pasmerktas laikinumui ir užmarščiai. Kaip šį grožį išsaugoti ateities kartoms? Kaip atkurti tobulas pas kompozicijas? Imperatoriškosios baleto trupės artistas Vladimiras Stepanovas anais laikais sukūrė būdą, kaip šokį užrašyti tam tikrais ženklais. Suvokdama šios sistemos svarbą, teatro vadovybė paprašė V. Stepanovo dėstyti ją baleto klasėse. Tarp daugelio mokinių ypač darbštus buvo Nikolajus Sergejevas. Kaip tik jis ir ryžosi užrašyti Marijos teatre rodomus spektaklius. Su kitų šokėjų ir baletmeisterių pagalba buvo užrašyta apie 30 baletų. Po Spalio perversmo N. Sergejevas emigravo, o kartu su savimi pasiėmė ir baletų užrašus. Po daugelio metų, kai jis buvo jau miręs, Imperatoriškojo Marijos teatro baletų užrašų rinkinį įsigijo Harvardo universiteto bibliotekos Teatro skyrius. Taip neįkainojami rankraščiai atgulė saugioje, bet kartu prieinamoje vietoje, kur juos galėjo studijuoti klasikinio baleto mokslininkai ir praktikai. Atsirado galimybė atkurti spektaklius tokius, kokius juos sumanė genialusis M. Petipa. Tarp šių išsaugotų N. Sergejevo rankraščių yra ir M. Petipa baleto Arlekino milijonai choreografijos užrašai.

Pastatyti Arlekino milijonus tokius, kokius juos sukūrė M. Petipa, ėmėsi vienas garsiausių pasaulio choreografų Aleksejus Ratmanskis. Smulkmeniškai išnagrinėjęs Harvardo universiteto bibliotekos Teatro kolekcijoje saugomus originalaus M. Petipa pastatymo notacijos užrašus, jis ryžosi atgaivinti Arlekino milijonų choreografiją scenoje. Panašų darbą atliko ir spektaklio dailininkas Robertas Perdziola – sukurti spektaklio dekoracijas ir kostiumus jį taip pat įkvėpė išstudijuoti Oresto Allegri ir I. Vsevoložskio 1900 m. piešti eskizai. Šiems menininkams pavyko sukurti tokį pat, tik – atsižvelgiant į tai,

kad pasikeitę laikai siūlo kitokias medžiagas, kitokį apšvietimą ir kitas šokėjų galimybes, –dar puošnesnį, dar prabangesnį spektaklį.

Choreografas Aleksejus

Ratmanskis

Pasaulyje žinomas baleto šokėjas ir choreografas Aleksejus Ratmanskis garsėja išskirtiniu muzikalumu, iš pažiūros beribe energija ir stilistiniu universalumu.

A. Ratmanskis augo Kyjive. Čionai jis grįžo ir 1986 m. baigęs Maskvos valstybinę baleto akademiją. Šokėjo karjera glaudžiai susijusi su Kyjivo baletu, o nuo 1995 m. – ir su Kopenhagos Royal Danish Ballet. Danijoje buvo atkreiptas dėmesys į A. Ratmanskio choreografo talentą, jo kuriamas baleto kompozicijas. Tapęs Royal Danish Ballet pagrindiniu solistu, drauge jis kūrė baleto spektaklius daugeliui pasaulio trupių. Taip su Royal Danish Ballet trupe buvo pastatytas Turandot sapnas (2000), su Stokholmo Royal Swedish Ballet – Ugnies paukštė (2002), Sankt Peterburgo Marijos teatre – Pelenė (2002), Maskvos didžiajame teatre – The Bright Stream (2003), su San Francisko baleto trupe – Žvėrių karnavalas (2003). 2004–2008 m. jis buvo Maskvos didžiojo teatro baleto meno vadovas, o kartu tęsė choreografo kūrybą. Pažymėtini jo baletai Ana Karenina (2004, Royal Danish Ballet; 2005, LNOBT), Sraigtas (2005, Maskvos didysis teatras) ir Rusų sezonai (2006, New York City Ballet). Norėdamas atsidėti vien choreografijai, A. Ratmanskis 2008 m. atsisakė meno vadovo pareigų Didžiajame teatre. Nuo 2009 m. jis – American Ballet teatro reziduojantysis choreografas.

2022 m. vasarį Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jis nedelsdamas nutraukė sutartį su Didžiuoju teatru, kur tuo metu statė baletą, ir grįžo į JAV. Choreografo šeima gyvena Ukrainoje, jo ukrainietė žmona dažnai dirba asistente jo pastatymuose.

A. Ratmanskio atkurto M. Petipa baleto Arlekino milijonai pasaulinė premjera įvyko 2018 m. birželio 4 d. Niujorko Metropolitan Opera teatre. Kaip koprodukcinis spektaklis 2022 m. jis buvo pastatytas Australijoje. Savarankiškas LNOBT pastatymas iš esmės yra toji pati džiaugsminga M. Petipa komedija. Šimtmetį snaudęs, nenuilstantis Arlekinas pagaliau visiškai išsibudino ir yra pasiryžęs sužavėti įvairaus amžiaus baleto mylėtojus. Šis nuostabus kūrinys, kupinas romantikos, išdykumo, kvailų personažų ir humoro, yra tikras malonumas patyrusiems baleto mėgėjams ir smalsiems naujokams, norintiems atrasti baleto žavesį. n

Straipsnyje panaudoti dailininko Roberto Perdziolos sukurti spektaklio scenografijos ir kostiumų eskizai

Baleto Arlekino milijonai dailininkas

Robertas Perdziola:

„Tai bus linksmiausias vakaras teatre“

Kovo 24–31 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia žiūrovus į paskutinę šio sezono premjerą – Riccardo Drigo baletą Arlekino milijonai. Visame pasaulyje garsūs spektaklio statytojai –choreografas Aleksejus Ratmanskis, scenografijos ir kostiumų dailininkas Robertas Perdziola – žada scenoje atkurti klasikinę originalaus 1900-ųjų pastatymo (choreografas Marius Petipa) versiją ir pavergti žiūrovus įstabiai puošniu spektakliu. Belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio dailininku Robertu Perdziola

Esate pripažintas menininkas, kuriate geriausiuose pasaulio teatruose. Kaip atsidūrėte scenos meno užkulisiuose?

Ar svajojote apie tai vaikystėje?

Vaikystėje visada traukė scena. Dar mažas mačiau keletą mėgėjiškų spektaklių, o pirmą profesionalų pasirodymą išvydau su mama ir močiute kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Tada panorau dirbti teatre, ir šis noras niekada neišnyko.

Visada buvau gabus piešti ir kartais susimąstau, kad galėčiau tapyti, bet tada didžiąją dienos dalį praleisčiau vienas. Darbas teatre padeda to išvengti.

Vilniuje kuriate baleto Arlekino milijonai scenografiją ir kostiumus, jau keliskart lankėtės Lietuvoje. Ar esate patenkintas kūrybos procesu, bendradarbiavimu su LNOBT komanda?

O taip! Patiko Vilniuje, teatre praleistas laikas. Visi labai gerai dirba, džiaugiuosi scenografijos ir kostiumų maketais. Viskas jau pradeda vizualizuotis, ir tai be galo įdomu. Gimsta nuostabus darbas.

Ko Jūs pats tikitės iš kuriamo spektaklio?

Popieriaus lape sudėliojus savo intencijas, viltis ir svajones, pasidaro šiek tiek baugu, nes niekada nežinai, kokio talento bus žmonės,

įgyvendinsiantys tavo kūrybines mintis. Prieš kelerius metus Arlekino milijonus statėme Niujorke. Spektakliui atidaviau daug laiko ir pastangų, bet LNOBT pageidavo savos versijos.

Kuriant spektaklį visada ateina toji nuostabi akimirka, kai išvysti įgyvendintus kūrybinius sumanymus. Džiugu regėti ir visos kūrybinės grupės pasididžiavimą savo darbu. Sukuriu eskizus, ir tada mano darbas atsiduria kitų žmonių rankose. Bet aš nė kiek nesijaudinu, nes matau, su kokia pagarba ir kruopštumu mano eskizus, maketus jie paverčia scenografija ir kostiumais.

Ar dažnai pats būnate patenkintas savo darbu?

Tikrai ne, save visada vertinu kritiškai. Bet Arlekino milijonai – ypatingas kūrinys. Žvelgdamas į savo kartu su Aleksejumi Ratmanskiu Niujorke atliktą darbą, buvau patenkintas net kokiais 99 procentais! Tad viliuosi, kad ir Vilniuje viskas puikiai pavyks.

Kokius baleto Arlekino milijonai aspektus stengiatės išryškinti scenografijoje, kostiumuose?

Mano siekis – pamėginti atkurti originalų 1900-ųjų dizainą. Esu sulaukęs klausimų, ar tai pirmojo pastatymo atkūrimas ir kiek esu atsidavęs tam, kas buvo kuriama anuomet. Aš tyrinėjau pirmojo spektaklio scenografijos

maketus, kostiumų eskizus, saugomus teatro muziejuje Sankt Peterburge, ir man jie patiko. Vėliau pamačiau nuotraukas, kaip visa tai atrodė tikrovėje, ir pastebėjau, kad scenoje viskas kur kas labiau apribota. Mano nuomone, spektaklis neteko originalumo, skonio, džiaugsmo, kuris matomas dailininko piešiniuose. Taigi apsisprendęs remtis originalu visas iliustracijas perdariau, bet pabandžiau prie jų prieiti su originalo dailininko laisve. Tikiuosi, kad tai, ką sukūrėme, priartėjo prie jo ketinimų.

Mūsų laikais ir medžiagos gerokai skiriasi nuo turėtų prieš šimtmetį. Šilkas dabar kitoks nei 1900 m., audiniai tamprūs, skaitmeninio spausdinimo ant audinio galimybės milžiniškos...

Baleto kaip kūrinio, jo choreografijos vertinti negalėčiau, nesu šokio kritikas. Manau, kad šokio profesionalai įvardys šį spektaklį kaip lengvojo žanro pramogą. Taip ir yra, tai bus linksmiausias vakaras teatre. Šiame balete nėra paslėptos žinios, gilesnių prasmių, tai tiesiog pramoga. Ir ypač smagu, kad šoka vaikai. Nesitikėjau, kad man šis kūrinys taip patiks, bet tikrai buvo puiku.

Arlekino milijonai – romantinė komedija. Kas spektaklyje artima Jums pačiam?

Pirmoji baleto dalis, kur daug pantomimos. Čia nėra tiek klasikinio šokio, nemažai komiškos vaidybos, kilusios iš Renesanso laikais populiarios commedia dell’arte, kurios ištakos siekia viduramžius. Panašų komedijos stilių regime ir senajame Holivude, Charlie’io Chaplino ar Busterio Keatono filmuose, ir jis juokingas. Tai komedija, kuri mane sujudino, o juk nesu labai linksmas žmogus.

Koks žiūrovas esate? Ar mėgstate operą, baletą?

Labiausiai patinka opera ir baletas, turbūt dėl muzikos poveikio. Muziką mėgstu įvairią, bet ypač traukia gera klasika – W. A. Mozartas, J. Straussas. Esu girdėjęs sakant: „Nepatinka opera, nes ten apgailėtini žmonės dainuoja dešimtis minučių, realybėje niekas taip nedaro.“ Norėčiau paprieštarauti: kai realiame gyvenime sukrečia tragedija, muzika ir šokis tampa būdu perkeisti tai, ką patyrėme, kažkuo kitu. Taigi mieliau žiūriu operą ir baletą, teatrą mėgstu daug labiau nei filmus. Patinka ir kinas, bet dirbti jame nenorėčiau.

Kas Jus darbe labiausiai žavi, įtraukia?

Man patinka kurti eskizus, dirbti su kostiumų siuvėjais, su tais, kurie tuos kostiumus vilki, o tada pamatyti viską scenoje. Baleto pasaulyje šokėjai neišvengiamai rūpinasi savo kūnu, tad čia yra puikiausia proga išvysti savo kurtus kostiumus, scenoje dėvimus artistų, gebančių panaudoti kūno plastiką, žinančių, kaip išreikšti kostiumą. Kaip dizaineriui, man labai pasisekė dirbti balete, čia mano įdirbis pastaruosius 5–6 metus vis didėja.

Arlekino milijonai – labai puošnus baletas. O koks Jūsų santykis su dabar scenoje taip populiariu konceptualizmu, minimalizmu?

Patinka visos meno kryptys, bet teatre norisi puošnumo ir šventės. Gerai suprantu, koks sunkus gali būti gyvenimas. Puikiai žinau, kad pasaulyje vyksta siaubingas karas, kad žmonės neturi iš ko gyventi. Pats tai patyriau vaikystėje – mano šeima nebuvo turtinga. Bet nejaučiu poreikio plėtoti to scenoje – noriu pramogauti, noriu ko nors išmokti. Gal dėl to taip traukia dekoratyvūs, spalvingi spektakliai. Ir tai nereiškia, kad turime pamiršti visas bėdas. Tai reiškia, kad reikia kuo geriau panaudoti gyvenimą, kol jį dar turime. Tam tikra prasme tai – mano gynyba.

Kuriate visame pasaulyje: Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Europoje. Ar pastebite kultūrinių skirtumų?

Jungtinėse Valstijose šiuo metu stiprus judėjimas pripažinti visokius: skirtingų rasių, skirtingų lyčių žmones. Teatras mano šalyje tampa socialinių ir politinių pokyčių įrankiu, ir tai, man regis, teisinga. Bet mano paties įnašas į teatrą kiek kitoks. Man patinka vykti į kitas šalis, dirbti įvairiuose teatruose – ten daug ko išmokstu. Manau, kad dirbdamas vienoje šalyje pripranti prie vyraujančių krypčių. Taigi smagu atsikratyti įpročių ir pasidairyti svetur.

Ką šiuo baletu norite pasakyti žiūrovams?

Turiu grįžti prie to, ką jau sakiau: Arlekino milijonai nesiunčia žinios pasauliui. Kai kas spektaklį suvoks kaip visiškai bereikšmį, ir galbūt tie žmonės iš dalies teisūs. Bet man jis labai džiugus. O pasaulyje, kuris nėra tobulas, kartais taip gera tiesiog pasidžiaugti kuo nors maloniu. n

Talentas atsiriboti nuo gyvenimo triukšmo:

pokalbis su operos soliste

Kamile Bonté

Labai retai triukšmas gali būti gera muzika. Miestų balsai ir garsai, nepaleidžiantys mūsų net ir prieš miegą naršant mobiliojo programėles, operos dainininkei, sopranui Kamilei Bonté yra nesunkiai išvengiami. Per daugiau nei dešimt solinio dainavimo metų Kamilė išmoko atsiriboti nuo jai atgrasaus pasaulio ir atsirenka tai, kas padeda, o ne trukdo siekti profesinio meistriškumo.

Vienus kūrėjus įkvepia meilė, kitus –bendruomenės jausmas, poreikis būti įdomiam ir reikalingam, treti įsikrauna sprogstamosios energijos iš savo egoizmo ar galbūt intrigų ir konfliktinių situacijų. O Jūs?

Pirmi du momentai – taip, trečiasis – ne. Kad ir kaip veiktų adrenalinas, man jis turi kilti iš teigiamų emocijų, o ne iš pastangų apnuodyti aplinką. Man dar visada stiprus motyvas – meilė darbui, kurį atlieki, taigi pačiam procesui, kuris malonus pats savaime, kai skausmingai įsitempęs negalvoji apie būsimą tobulą rezultatą. Tiesiog stengiuosi, kiek tuo metu maksimaliai galiu, bet iki ribos, kad darbas netaptų kančia. Būtent operos menas ir klasikinis dainavimas leidžia tuo nevaržomai mėgautis, nes kaip tik tai ir yra mano pašaukimas. Kito kol kas neradau. Ir neieškojau, nes esu laiminga su tuo, ką turiu. Kaip ir dar nepatyriau didesnių profesinių nuopuolių ir neįkopiau į viršukalnes, kurios galėtų keisti požiūrį, o maži kūrybiniai bangavimai su pakilimais ir atoslūgiais nesunkiai įveikiami. Kartais pakanka gerai praleisto savaitgalio šeimos ar artimų žmonių draugijoje, ir aš jau kitokia.

Neįsivaizduoju sceninio gyvenimo be tėvų, Ingridos ir Audriaus Balabonų, palaikymo. Nebuvo

tokios operos premjeros, tokio solinio koncerto, kad salėje nesėdėtų mano tėveliai. Nors patys, būdami gana pragmatiškų profesijų (mama – finansininkė, tėtis – darbų saugos specialistas), niekada nėra muzikavę, jiedu taip tiki tuo, ką darau, taip tiki mano veiklos prasmingumu, kad jaučiu negalinti nuvilti. Tas jų tikėjimas ir meno poreikis – didžiausias mano įkvėpimas. Kitaip nei anksčiau, dabar jie jau gali nesijaudindami, kaip žiūrovai, pasitikti mane scenoje ir išgirsti, kada nata do man pavyko gerai, o kada šiek tiek su kliūtimis.

Turbūt pastebėjote ir pavardžių skirtumus. Kamilė Bonté – mano sceninis vardas, kurį pasiūlė vokalo profesorius Vladimiras Prudnikovas, nes paveldėtoji Balabonaitės pavardė sunkiai tariama ir sunkiai iš tarties užrašoma, ir ne tik užsienyje, gimtojoje Jonavoje – taip pat. (šypsosi)

Drįsčiau sakyti, kad Jūsų pavardė fonetiškai labai muzikali – skamba kaip koks perkusinis instrumentas ar dykuma bildantis karavanas...

Tikrai? Dalykai, su kuriais gimsti, prilimpa natūraliai, tad net nesusimąstai, kokių čia galėtų būti reikšmių ir kokias papildomas asociacijas

Valdas Puteikis

ar emocijas tavo vardas gali kelti. Kiekvienam kitaip. Jums siejasi su muzikalumu, su būgnais būgneliais, dinamišku judėjimu. Ir man labai smagu girdėti tokį požiūrį iš šalies. Džiaugiuosi unikalia savo pavarde, bet neprisimenu atvejo, kad ją išgirdęs, ir nebūtinai tariamą greitakalbe, pašnekovas įsidėmėtų ar iš pirmo karto taisyklingai užrašytų. Beveik visada reikia diktuoti skiemenimis arba paprašyti, kad leistų užrašyti pačiai.

Sakoma, nebūtina tapti profesionaliu muziku, pagaliau ne kiekvienam to pasiekti ir lemta, bet tai, ką jaunas žmogus gauna muzikos mokykloje, yra neįkainojama viso gyvenimo vertybė.

Pats didžiausias iššūkis tėvams – pajusti vaiko gabumus ir polinkius. Ir pati didžiausia rizika –suteikti jam visišką laisvę, nes nežinai, kur link viskas gali pasisukti. Kai aštuonerių tėvai atvedė

į Jonavos Janinos Miščiukaitės muzikos mokyklos smuiko klasę (norėjo, kad lankyčiau fortepijoną, bet pritrūkau vieno kito egzamino balo), nejaučiau, kad būtų einama prieš mano norus. Buvau labai smalsi, tad nuo mažens domino visokia veikla, net vienu metu, be įprastinių pamokų ir smuiko, lankiau tinklinio, karatė treniruotes. Taip, nemeluosiu: mokytis griežti smuiku buvo nelengva ir ne visada įdomu, atrodė, jau nuleisiu rankas ir viską mesiu, bet įsijungdavo atsakomybės ir pareigos jausmas. Ne iš baimės, kad mama ar tėtis supyks, bars (taip iš esmės nenutikdavo), o iš pareigos ir atsakomybės pabaigti tai, ką pradėjau.

Kai persilaužiau, pati savimi labai didžiavausi. Supratau, ką reiškia būti disciplinuotai, gebėti reikiamu momentu susitelkti. Net jei vėliau su muzika būčiau neturėjusi nieko bendra, neabejoju, kad šie dalykai mane būtų gelbėję sudėtingiausiose situacijose. Namų aplinka natūraliai veikė taip, kad neatsirado nei laiko, nei noro gyventi gatvėje. Tiesa, pagrindinėje mokykloje taip gerai nesijaučiau kaip Meno mokykloje ar vėliau – konservatorijoje, kurioje pasijutau kaip namie ir kuri padėjo išvengti tipiškos paauglystės aplinkos. Jau tada supratau, kaip tėvams sunku auginti vaikus (turiu dar vyresnį brolį Luką), – juk šitiek pavojų, o mums jie dovanojo visišką laisvę. Ar galėčiau taip bekompromisiškai pasitikėdama auginti savo vaikus? Nežinau, kartais tuo suabejoju, bet labai stengčiausi.

Ne toks retas atvejis, kad dainininko vokaliniai gabumai išryškėja ne iš karto, o jau išbandžius vieną ar kitą instrumentą. Štai ir Jūs – smuiką iškeitėte į sopraną.

Kai pakvietėte pokalbio, išvakarėse ilgai svarsčiau: o kodėl gi esu dainininkė? Ieškojau atsakymo, mėginau prisiminti paskatinusius dainuoti impulsus, ir visą laiką prieš akis stovėjo vienas epizodas. Jonavos Janinos Miščiukaitės muzikos mokykloje neretai apsilankydavo vienas kitas profesionalus atlikėjas. Taigi maždaug prieš septyniolika metų sėdžiu nedidelėje salėje aš, dešimtmetė mergaitė, o scenoje – Liudas Mikalauskas. Tiesa, tuomet jis ir pats, kaip suprantu, buvo dar studentas, bet jo dainuojamos arijos, jų režisūrinis pateikimas, artistiškumas padarė tokį įspūdį, kad ir save ėmiau įsivaizduoti dainuojančią scenoje. Ir štai po tų septyniolikos metų likimas mus suvedė to paties spektaklio –

Mimi op. Bohema (Rudolfas – Merūnas Vitulskis)

Margarita op. Faustas

Giacomo Puccini operos Bohema – scenoje. Įdomiausia, kad nei prieš šią operą, nei po jos to Jonavos epizodo su Liudu net neprisiminiau – jis iš atminties iššoko tik vakar, kai pati savęs ėmiau klausti, kodėl dainuoju.

Panašiai nutiko ir su Merūnu Vitulskiu. Kai jis triumfavo televizijos projekte Kelias į žvaigždes, buvau paauglė ir, žavėdamasi jo ypatingu tenoru, draugei prasitariau: „Kaip norėčiau kada nors padainuoti su Merūnu...“ Ir visai neseniai, apsilankiusi spektaklyje, kuriame dainavau, draugė man priminė: „Tai ką, išsipildė tavo svajonė!“ O aš ją buvau pamiršusi... Tad jeigu ko nors labai labai nori, tas noras persekioja kaip koks apsėdimas, tu netgi pasąmoningai elgiesi taip, kad jis išsipildytų.

Margarita op. Faustas

Margarita op. Faustas

Zara Breton op. Sarsuela

Ruošiausi tęsti smuiko studijas Juozo Gruodžio konservatorijoje, bet pabandžiusi supratau, kad tai vis dėlto ne man, ir po metų į ją grįžau jau kaip vokalo specialybės studentė. Nesukliudė atlikti šio posūkio ir kažkada muzikos pedagogų choro repeticijose išsakytas kritiškas požiūris į mano balsą...

Kuo buvo ypatingos studijos J. Gruodžio konservatorijoje pas vokalo specialistę Gerutę Salomėją Stračkaitytę, o vėliau –Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Vladimirą Prudnikovą?

Tai ji sudėliojo mano balsą iš atskirų narelių ir paklojo tvirtus pamatus. Be mokyklos choro, be savamokslio dainavimo namie, kitokios solinės praktikos juk ir neturėjau. Tada buvau šešiolikos – tai amžius, kai labai pavojinga drastiškai eksperimentuoti su balsu, todėl Gerutei Salomėjai esu labai dėkinga už meilę ir begalinį subtilumą, o sykiu ir tvirtą motyvaciją. Būtent ji įžvelgė, kad tinkamiausia ateityje (bakalauro studijos Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, magistro studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) man būtų dirbti su profesoriumi V. Prudnikovu, ir, galima sakyti, palydėjo tiesiai į jo rankas. Su šio žmogaus ir jo žmonos profesorės Nijolės Ralytės pagalba šiandien gimsta visi

mano vaidmenys, tarp kurių – Margarita (Charlesʼio Gounod Faustas), Mimi (G. Puccini Bohema), Zara Breton (Sarsuela)... Pastaruoju metu ruošiuosi lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo operai Idiotas pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną. Ją viename Austrijos teatrų režisuoja Vasilijus Barchatovas. Tiesą pasakius, niekada net svajoti nedrįsau apie Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną – maniau, baigsiu vokalo studijas ir, jei likimas bus palankus, jausiuosi laiminga dainuodama Kauno valstybiniame chore, na, gal dar Kauno muzikiniame teatre... Jau seniai suvokiau, kokia vis dėlto milžiniška konkurencija šiame gaudžiančiame ir kunkuliuojančiame pasaulyje. Profesorius V. Prudnikovas yra kartojęs: „Tau dešimt ar šimtą kartų sakys „ne“, bet šimtas pirmąjį išgirsi „taip“. Štai dėl šito „taip“ mes ir dirbame.“

Ar yra kada nors balsas mane išdavęs? Yra – ir tai natūralu. Gerai, jei išdavystė menka ir pastebėti ją gali tik tu pats, na, gal dar tavo profesorius ar kitas koks muzikos specialistas. Bet prisimenu vieną koncertą Juozo Gruodžio konservatorijos salėje. Buvo vienos valstybinės šventės minėjimas, salėje – garbūs svečiai, o aš, pritariama dvejų kanklių, turiu atlikti liaudies dainą. Ir ką – tyla. Neišdainuoju nė skiemens.

Gabija op. Dievo avinėlis

PAŽINTIS

Jaudulys balsą tiesiog užrakino. Bandau dar kartą, trečią – nė iš vietos. Oi, buvo tada užkulisiuose ašarų... Ir dangus griuvo... Po kurio laiko toje pačioje salėje per vieną koncertą sėdėjau kaip žiūrovė. Ir staiga viena moteris įteikia man laišką. Perskaitau. Tai buvo muzikologės Alinos Ramanauskienės prisiminimas apie mano nesėkmę aname koncerte ir labai stiprus, nuoširdus, profesionalus padrąsinimas prie to nesustoti. Tą laišką esu išsaugojusi ir po šiai dienai. Gilindamasi į vaidmenis stengiuosi vengti gausių įrašų perklausų, kad ir kokie vertingi jie būtų, – kad nepradėčiau kopijuoti ir išsaugočiau savo balso ir interpretacijos spalvą. Taigi mudviejų su Arminu (Arminas Skirvainis, taip pat operos solistas, baritonas, – Kamilės širdies draugas. – V. P.) namuose ne taip jau dažnai skamba operų įrašai – greičiau išgirsite popmuziką ar džiazą. Panašiai kaip mano vaikystėje tėvų namuose, kur, tikiu, išsiugdžiau gerą popmuzikos skonį su stipriais prancūziškų dainų prieskoniais. O kadaise lankytą karatė šiandien

pakeitė joga, kuria uždegė Arminas ir be kurios jau neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsipalaiduoti po sunkesnių koncertų, perklausų ar repeticijų.

Būti scenoje Mimi, būti Margarita ir būti tiesiog Kamile Bonté...

Gana skirtinga patirtis. Nesakau, kad pasislėpusi po kauke ir įsijautusi į personažą dainuoju kitaip, nei stovėdama šalia pianisto ar orkestro, atsidavusi publikos teismui soliniame koncerte. Abu amplua labai branginu ir vertinu, nesvarbu, kad pirmuoju atveju nebelieka ne tik Kamilės Balabonaitės, bet ir Kamilės Bonté, pasineriu į vaidinamą istoriją ir laikmetį, o antruoju esu absoliučiai natūrali ir tikra, bet neturiu teisės pamiršti kūrinio dramaturgijos ir ryšio su publika. Tam vykstant, patiriu didelę palaimą ir kūrybos katarsį. Kai po koncerto nusilenkusi atsiduriu užkulisiuose, daugelis užjaučiamai klausia: „Turbūt baisiai jaudinaisi?..“ O man taip gera, tokia palaima, kad visus noriu stipriai stipriai apkabinti. n

Genovaitės Sabaliauskaitės 100-asis jubiliejus

Tegyvuoja baleto karalienė!

„Kaip susigrąžinti tuos įspūdžius, kuriuos palikdavo Genovaitės Sabaliauskaitės ir Henriko Banio šokis? Pagaliau, net jei tai pavyktų, kaip juos perteikti kitiems? Cituoti ano meto spaudos atsiliepimus, amžininkų, kolegų prisiminimus? Galbūt, bet vargu ar tai sugrąžintų išsisklaidžiusį miražą“, – kažkada rašiau Krantų žurnalo numeryje, skirtame Lietuvos baleto septyniasdešimtmečiui. Mūsų balerinai assoluta Genovaitei Sabaliauskaitei švenčiant garbingą 100 metų sukaktį, dar kartą, kiek tai įmanoma, prisiminkime Lietuvos baleto šviesulį ir jos kelią į tas aukštumas, kurios ir šiandien išliko nepasiekiamos nė vienai mūsų šokėjų kartai.

Įsivaizduokite jaunutę baleriną, ką tik Kaune baigusią Valstybės teatro baleto studiją. Praėjus vos porai metų, Lietuvos baleto viltis siunčiama tobulintis į Leningrado choreografijos mokyklą. Tada nei tie, kurie siuntė, nei tie, kurie priėmė, nei pati siunčiamoji net pagalvot negalėjo, kad į Tėvynę sugrįš tik po kelerių metų. Prasidėjus karui, G. Sabaliauskaitė kartu su visa mokykla evakuojama į Permę. Gal tai buvo savotiški mainai? Juk savo baleto viltį iškeitėme į „saulę“ iš Rytų. Žmonės sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galimybė mokytis pas Agripiną Vaganovą, perimti visas klasikinio šokio pagrindų paslaptis, dirbti tuometinio S. Kirovo teatro trupėje buvo tiesiog likimo dovana, kuria balerina sugebėjo pasinaudoti. Šiandien tik sukaktuvininkė gali pasakyti, kiek tai kainavo. Kita kultūrinė aplinka, toli nuo namų, jokios žinios iš artimųjų, likusių už fronto linijos, karo metų nepritekliai, nežinia dėl ateities – nemenka našta gležniems pečiams.

Tačiau jaunoji balerina atlaikė ir šią naštą, ir kitas negandas. Tad 1944 m. į Lietuvą grįžusi jau susiformavusi kūrybinga asmenybė savo talentu praturtino Lietuvos baleto aukso fondą. G. Sabaliauskaitė – unikali balerina: reta kuri geba ne tik tobulai įvaldyti klasikinio šokio techniką, bet ir pripildyti šokį emocijų. Kritikė Aliodija Ruzgaitė knygoje Lietuviško baleto kelias rašė: „Herojinio pobūdžio lietuvės merginos Audronės, pasiryžusios savo

asmeninę laimę paaukoti Tėvynės labui, vaidmuo artimas G. Sabaliauskaitės kūrybinei individualybei.“

Balerinos talentas leidžia teigti, kad jos kūrybinė individualybė buvo artima visiems sukurtiems vaidmenims. Raimondai ir Žizel, Eglei ir Kastei, Odetai-Odilijai ir Aurorai, Kitri ir Šecherezadai. Kiekvienas iš šių vaidmenų stebino ne tik balerinos gebėjimu įsijausti į vidinį kuriamo personažo pasaulį, bet ir akademiniu šokiu jį atskleisti, parodyti žiūrovams. Prisimenate G. Sabaliauskaitės Aurorą Piotro Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje? Ypač pirmajame veiksme. Visos šio vaidmens atlikėjos buvo gražiosios princesės, švenčiančios savo gimtadienį, ir tik sukaktuvininkės Aurora buvo ne šiaip princesė, o karalystės sosto paveldėtoja. Žaisminga, džiaugsmu trykštanti Aurora tarsi ryškia šviesa nušviesdavo rūmus, subtiliai derindama karališką orumą su jaunatviška energija ir nuoširdumu. Šiame spektaklyje baletmeisterių statytojų (Vytautas Grivickas, Michailas Moisejevas ir Klavdija Salnikova) sumanymu keturi princai, siekiantys Auroros širdies ir rankos, atstovavo keturioms šalims – puritoniškajai Anglijai, azartiškajai Prancūzijai, egzotiškajai Persijai ir paslaptingajai Indijai. Atlikėjos Aurora sugebėjo labai taktiškai, neįžeisdama jausmų, įtraukti juos į šventinę nuotaiką, neatstumdama nė vieno, bet ir nekoketuodama nė su vienu.

O Solveiga Edvardo Griego Pere Giunte? Iki šiol prisimenu spektaklio finalą, kai susenęs Peras Giuntas grįžta pas savo Solveigą. Leisiu sau dar kartą pacituoti Krantų straipsnį: „Ir kai nukaršęs Peras Giuntas padėdavo galvą ant apakusios Solveigos kelių, jis ramiai iškeliaudavo į nebūtį. Likdavo vieniša Solveiga kaip simbolis Moters ir Motinos, sulaukusios savo vienintelio. Tyliai sningant leisdavosi uždanga. Su spektakliu baigdavosi ir dviejų mylinčių žmonių tragedija. Viena iš dešimčių tūkstančių tragedijų. Vykusių, vykstančių ir vyksiančių pas mus, su mumis ir po mūsų. O salė sėdėdavo nuščiuvusi, tarsi apmąstydama dviejų žmonių gyvenimą, tarsi bandydama suvokti, ar tikrai Solveigos auka nebuvo beprasmė.“ Nežinau, gal tais laikais žiūrovai buvo jautresni, sentimentalesni, bet nusileidus uždangai žmonės verkdavo. Moterys nesidrovėdamos, vyrai kosčiodami ir žvalgydamiesi į lubas. Ir visa tai po finalo, kuriame jau nebuvo nei klasikinio, nei buitinio šokio, tik minimalus personažų judėjimas scenoje. Tad kiek užslėptų emocijų,

įtaigos turėjo sklisti iš scenos, kad peržengtų rampą, orkestrinę ir pasiektų žiūrovų širdis ne tik parteryje, bet ir balkonuose? Čia tikrai reikia turėti Dievo dovaną, kad pavergtum žiūrovus. G. Sabaliauskaitė ją turėjo.

Gaila, kad nesugebėta panaudoti dar vieno G. Sabaliauskaitės talento – choreografės statytojos. Kūrusi šokius dramos teatruose, kine, G. Sabaliauskaitė bandė jėgas ir profesionalioje šokio scenoje: 1962 m. Operos ir baleto teatre buvo pastatyta Frančeska iš Rimini pagal P. Čaikovskio muziką. Nors pastatymas neilgai išsilaikė repertuare, tai buvo bene pirmas bandymas atsisakyti „drambaleto“ trafaretų, reljefinių dekoracijų ir įvairios butaforijos – to balasto, kuris nustumdavo šokį į antrąjį planą. Šiame pastatyme viskas buvo labai lakoniška, emocinga ir suprantama. Paaiškėjo, kad ir išgrynintu šokiu galima atskleisti subtiliausias emocijas, herojų charakterius. Deja, tokiems pastatymams dar nebuvo atėjęs laikas, tad ir pirmos mūsų baletmeisterės moters pastangos buvo nukeltos į neprognozuojamą ateitį.

Raimonda balete Raimonda (1951 m.)

Žizel balete Žizel (1956 m.)

Choreografijos patriarchatas savo pozicijų taip lengvai neužleidžia.

Mūsų balerinai assoluta išvažiavus į (kaip tai buvo vadinama) kapitalistinius Vakarus, nors kitokių ir nebuvo, vienu laipteliu pakilo visas baletas. Antrieji tapo pirmaisiais, tretieji –antraisiais ir t. t. Kaip olimpiadose. Gal viskas taip ir būtų likę. Juk atsisakymas „šviesaus rytojaus“ buvo sunkesnis nusikaltimas, nei vartoti dopingą. Tačiau pasikeitė ne tik laikai, viskas grįžo į savo vietas. Šiandien vėl pelnytai galime didžiuotis didžiąja Lietuvos baleto žvaigžde, balerina assoluta Genovaite Sabaliauskaite, švenčiančia garbingą jubiliejų. Juk be šios balerinos mūsų baleto istorija tikrai būtų skurdesnė.

Kartais juokaudamas jubiliatę vadinu apsišaukėle – šitiek metų vaidino princeses, nors iš tiesų buvo tikra karalienė. Bet miršta tik karaliai, o karalienės tvirtai sėdi soste. Tegyvuoja baleto karalienė! n

Šecherezada balete Šecherezada (Negras – Česlovas Žebrauskas)

Eglė balete Eglė žalčių karalienė (Žilvinas – Raimondas Minderis)

Žizel balete Žizel (Albertas – Henrikas Banys)

Jurgis ir Zofija Gaižauskai Trakų dainų šventėje

Šeimos Maestro:

100-osioms

Jurgio Gaižausko

gimimo metinėms

Konstancija Zubrickaitė

Praėjusį rudenį būtume šventę kompozitoriaus, smuikininko, dirigento, kultūros ir meno veikėjo Jurgio Gaižausko 100-ąjį jubiliejų. Maestro tarp mūsų nėra jau daugiau nei dešimt metų, bet jo legendinis stebuklingo tembro smuikas tebeskamba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose – šiuo instrumentu su pasididžiavimu griežia LNOBT orkestro narė Justė Martinkėnaitė, jo anūkė, galinti papasakoti ne vieną istoriją apie kelis šimtus metų skaičiuojantį „stebuklingą Senelio smuiką“. Ji prisiminė, kad Senelis J. Gaižauskas norėjo, jog visi šeimoje grotų. Neprivalu tapti profesionaliu muzikantu, bet vaikas būdamas turi groti, o paskui pasirinksi kokį nori kelią. Kartą sode repetuodamas su anūkais jis nužvelgė aplinkinius namus ir pasakė: „Jeigu taip kiekvienoj palėpėj po smuikininką, nebūtų pasaulyje karo.“ J. Gaižauskas buvo užgyvenęs ne vieną smuiką, dovanojo juos ne vienam anūkui. Vis dėlto daugeliui anūkų muzika liko

Gaižauskų šeimyna 1972 m.

tik pomėgis, jie pasirinko „rimtesnes“ profesijas. O Justė, baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, smuiko nemetė. Senelis pažadėjo: „Kai įstosi į akademiją, aš tau atiduosiu savo smuiką.“ Ir žodį tesėjo. Justei įstojus mokytis, J. Gaižauskas pasakė: „Dabar laikas mums apsikeisti smuikais.“ Senelio smuikas, nors daug gyvenime patyręs, taisytas, klijuotas, lopytas, dužęs, vis dėlto yra nuostabaus tembro. Anot

J. Martinkėnaitės, Senelis nesiskirdavęs su šiuo instrumentu, sykį net į baidarių žygį jį pasiėmęs. Deja, tąkart baidarė apvirtusi, ir smuikas įkritęs į vandenį...

Visa gausi J. Gaižauskų šeima gali patvirtinti – Senelis buvo šeimos traukos centras, mokėjo visus sujungti ir visada šypsodavosi. Abu su Močiute Zofija būtinai atvažiuodavo į kiekvieną gimtadienį – tiek vaikų, tiek anūkų – su firminiu Močiutės tortu. Liko neįgyvendintas vienas J. Gaižausko sumanymas – kad visa didelė jų šeima nuplauktų į tą mažą Vokietijos miestelį, kuriame jiedu su Zofija Mejeryte susituokė „trečią dieną po karo“. Ir keltu turėję plaukti nemokamai, nes juk... jie visi gros! Ypatingąją Jurgio ir Zofijos Gaižauskų dieną – 1945 m. gegužės 11-ąją – primena jų tada mažame Vokietijos miestelyje ant jūros kranto lietos akvarelės. Ir nors abu piešdami sėdėjo atskirai, išliejo labai panašius paveikslėlius. J. Martinkėnaitė atmena Senelį sakius, kad jau tada jųdviejų buvęs labai panašus požiūris į gyvenimą. Dar Justė prisimena Senelį save vadinus „Dvořáko anūku“, mat karo metais Vienoje jis privačiai mokėsi kompozicijos ir polifonijos pas

N. M. von Springerį, buvusį Antonino Dvořáko mokinį. J. Gaižauskas per karą buvo įstojęs studijuoti Vienoje, bet tai, kad jis iš Rytų Europos, neleido tęsti studijų. Vis dėlto J. Gaižauskui tai nesutrukdė – jis mokėsi privačiai ir grojo altu Vienos radijo orkestre. Kadangi altininkų trūko, sužinoję, kad jis gali groti ir šiuo instrumentu, priėmė jį išskėstomis rankomis.

Tikriausiai mažai kam žinoma nepaprasta Gaižauskų meilės istorija. Jurgis Gaižauskas ir Zofija Mejerytė susitiko dar mokykloje Telšiuose. Zoselė (taip ją meiliai vadino Jurgis) buvo kiek jaunesnė, J. Gaižausko brolio bendraklasė, ir jie visi bendravo. Kaip pasakoja

J. Martinkėnaitė, jos Seneliui tėvai buvo nupirkę Pelikan firmos parkerį su auksine plunksna, kuris Zoselei atrodęs stebuklingas, todėl prieš kiekvieną diktantą atbėgdavusi jo pasiskolinti. Per karą Močiutė su šeima pasitraukė į Vokietiją. Atsitiktinai radęs broliui jos rašytą laišką ir jo atsiklausęs, J. Gaižauskas parašė Zoselei į Vokietiją. Ilgai jiedu susirašinėjo (kai kurie laiškai rašyti net vokiškai), kol galiausiai Senelis nuvažiavo į Vokietiją ir susirado Močiutę. Jau tada galima buvo nujausti, kokia svarbi

J. Gaižauskui bus šeima, – prieš jiems susižieduojant jis pasakė būsimai žmonai, kad būtinai norės susilaukti dešimties vaikų. Taip pamažu kūrėsi Gaižauskų orkestrėlis – dešimt vaikų, vėliau – beveik trys dešimtys anūkų. Visi gražiai bendravo, dažnai susiburdavo.

Žinoma, visi jie, kaip ir ne viena lietuvių karta, užaugo su pirmąja nacionaline opera vaikams Buratinas, kurią sukūrė J. Gaižauskas.

Apie 1970 m.

Gaižauskų šeimos ansamblis su LNOBT soliste Stase Laurinaityte prie A. Matučio drėvės 1989 m.

Akimirkos iš spektaklio Buratinas (fotografas Michailas Raškovskis)

Pirmojo Buratino pastatymo programėlės viršelis (1969; perfotografavo Saulė Gaižauskaitė)

Jurgio Gaižausko anūkė, LNOBT orkestro artistė Justė Martinkėnaitė ir senelio smuikas (fotografai Martinas Baltrušaitis ir Rusnė Matutienė)

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

Operos populiarumą kompozitorius aiškino tuo, kad „joje yra ryški melodija, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras – labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą“. J. Martinkėnaitė prisimena, jog kai tik Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rodydavo Buratiną, Senelis visada vesdavosi į spektaklį kokius dešimt anūkų, o per pertrauką visus vaišindavo teatro bufete. (To magiško karšto šokolado ritualo Justė nepamiršo ir pradėjusi dirbti LNOBT orkestre.) Be to, Senelių namuose ant sienos visada kabojo Buratino plakatas. Gaižauskų šeimos orkestrėlis važinėdavo po Lietuvą ir supažindindavo mažuosius klausytojus su Buratino ištraukomis. J. Gaižauskas buvo puikus pasakotojas, gebėjo sudominti vaikus, iliustruodavo pasakojimą muzikiniais operos intarpais.

Buratino premjera įvyko 1969 m. kovo 29 d. dar senajame Operos ir baleto teatre J. Basanavičiaus gatvėje. LNOBT persikėlus į naujuosius rūmus, 1985 m. gruodžio 28 d. opera pagrindinėje šalies scenoje buvo atnaujinta. Čia ji rodyta beveik keturiasdešimt metų. O dar vieną kartą šis kūrinys kaip edukacinis projektas atgimė 2009 m. LNOBT Kamerinėje salėje. 2008 m. teatras išleido operos Buratinas kompaktinę plokštelę su libreto knygele, iliustruota spektaklio nuotraukomis. Džiugu, kad

auksinį raktelį ne tik į stebuklų šalį, bet ir į vaikų širdis radęs Buratinas tęsia savo kelionę!

Gausios Gaižauskų šeimos galva J. Gaižauskas, kaip atmena J. Martinkėnaitė, kiekvieną dieną atlikdavo svarbų ritualą. Labai anksti jis eidavo į Vingio parką, kur, kaip pats pasakojo, kiekvienam savo vaikui buvo paskyręs po medį. Kas rytą prie kiekvieno iš jų sustodavo, pagalvodavo apie tą vaiką, apie kiekvieną to vaiko vaiką, pakartodavo anūkų vardus. Kiekvienam iš anūkų jis buvo paskyręs po fizinį pratimą, kasdien juos atlikdavo. Dar vienas

J. Gaižausko pomėgis – šeimos žygiai baidarėmis. Plaukdami pamatę kokį įdomų vaizdą, sustodavo, liedavo akvareles, o vakarais spėdavo tų akvarelių parodą surengti. Tiek Jurgis, tiek Zofija labai artimai ir šiltai bendravo su vaikais ir anūkais.

J. Martinkėnaitė prisimena ir, kaip sako, firminį Senelio juoką, esą jiedu su Močiute „užsisakę“ gyventi vienodai ir iškeliauti drauge. Todėl kai Zofija Gaižauskienė visgi iškeliavo pirmoji, tiesiog akyse ėmė gesti ir jos vyras. Bet, o stebukle, po kiek laiko Seneliui jėgos grįžo – jis rado sau tikslą: sulaukti Zoselės mirties metinių, kad dar kartą susirinktų visa šeima. Tąkart su visais atsisveikino ir po dviejų dienų iškeliavo pas savo Zoselę. Po metų ir dviejų dienų jiedu vėl susitiko amžiams. n

Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje: „LNOBT yra fantastiškas –turiu ir noriu jį remti“

Arnoldas Remeika

Nuo tada, kai išėjęs į pensiją ir atsitraukęs nuo sėkmingo šeimos verslo austras Manfredas Ritteris Mautneris von Markhofas tapo Maltos ordino ambasadoriumi Lietuvoje ir pradėjo savo diplomatinę karjerą, praėjo jau ketveri metai. Per tą laiką Jo Ekscelencija ne kartą lankėsi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir iškart po pirmojo apsilankymo tapo dosniu jo rėmėju. Šiame pokalbyje Suverenaus Maltos ordino nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius pasakoja apie didžiulę meilę operai ir atsako į svarbius klausimus, kodėl kiekvienam būtina pagal išgales remti kultūrą ir kaip to visada mokė savo vaikus, o dabar – ir šešis anūkus.

Jūsų Ekscelencija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmąkart apsilankėte prieš kelerius metus, prieš pat pandemiją, ir tada žiūrėjote baletą Spragtukas. Pernai gruodį į Vilnių atsivežėte visą savo šeimą – ir vėl žiūrėjote Spragtuką, tik šįkart su keturiolika šeimos narių – žmona, vaikais, jų sutuoktiniais, visu būriu anūkų. Kuo mūsų teatras ir šis pastatymas Jums padarė tokį įspūdį?

Tikra tiesa – pirmą kartą čia apsilankiau prieš ketverius metus, vos pradėjęs savo misiją Lietuvoje. Turiu tikslą per gyvenimą aplankyti visus pasaulio operos teatrus, todėl, kai tik buvau paskirtas į Vilnių, iškart apsilankiau

LNOBT. Jei atvirai, nesu didelis baleto mėgėjas, mano širdį užkariavusi opera, bet čia pamatytas Spragtukas buvo neįtikėtinai aukštos meninės kokybės, o ir patys rūmai bei visa aplinka padarė neišdildomą įspūdį. Karštas šokoladas su šlakeliu konjako per pertrauką labai praturtino buvimą jūsų teatre, ypač kai lauke gruodį buvo taip šalta ir gausiai snigo. (juokiasi)

Mūsų šeima turime tokią tradiciją – kasmet gruodį visi kartu žiūrime Spragtuką vis kitame pasaulio teatre. Mano įsitikinimu, muzika kalba tiesiai į mūsų širdis. Tai atskira kalba. Ir man kaip tėvui ir seneliui labai svarbu perduoti šeimai tai, ką pats kadaise gavau iš tėvų ir senelių, – jie nuo mažens mane apsupdavo progomis patirti muziką, meną, teatrą.

Neneigiu, Netflix taip pat yra puiki pramoga, bet muzika suteikia kitokį pasaulio matymą, ji yra kur kas daugiau nei tik garsai ir oro judinimas. Ar mano šeimos jaunimas toliau eis į operos ir baleto teatrą, parodys laikas, bet šiuo metu jaučiu pareigą atverti jiems neįtikėtiną šio pasaulio grožį.

Suprantu, kad pirmenybę teikiate klasikiniams pastatymams?

Kalbėsiu apie tai, ką išmanau, – apie operą. Vakarų Europos operos teatruose dominuoja šiuolaikinį operos žanrą propaguojantys režisieriai, kurie kitaip – kartais labai radikaliai –interpretuoja klasikos kūrinius. Bet aš manau, kad operos teatras, norėdamas pritraukti jaunimo, naujų, galbūt čia niekad nebuvusių žiūrovų, turi jiems parodyti ir originalą. Tik susipažinęs su juo gali iki galo įvertinti ir suprasti šiuolaikines operų interpretacijas. Nežinant konteksto, priimti naujas kūrinių versijas labai

sunku. Todėl svarbu rodyti klasikinius, galbūt net senamadiškus pastatymus, o jūsų klasika nė kiek nenusileidžia spektakliams, kuriuos esu matęs Londono karališkajame Covent Garden teatre arba savo gimtosios Vienos valstybinėje operoje. Turiu su kuo palyginti.

Po pirmojo apsilankymo LNOBT iškart skyrėte mūsų teatrui solidžią piniginę paramą. Kaip dažnai ir kokio profilio institucijas Jūs ir Jūsų šeima remiate?

Pirmą kartą apsilankęs jūsų teatre, mintyse sau pasakiau: tai fantastiška vieta, turiu ir noriu ją paremti. Nuo tada su žmona esame LNOBT rėmėjai, reguliariai pervedame maksimalią paramą pagal teatro sukurtą trijų lygių asmeninio rėmimo programą (plačiau žr. https://opera.lt/ remimas. – A. R.). Negaliu atsakyti, kiek institucijų remiame, – turėčiau paklausti savo finansininko (juokiasi), bet kelias pavardysiu: Vienos valstybinė opera, Zalcburgo Velykų operos festivalis, taip pat Zalcburge esantis W. A. Mozarto fondas Mozarteum, Majamio opera Jungtinėse Amerikos Valstijose (buvau vienas jos įkūrėjų), Metropolitan opera Niujorke ir Covent Garden opera Londone, bet šioms skiriame gerokai mažiau lėšų nei Austrijoje įsikūrusioms organizacijoms. Visgi Austrija – mano namai.

Ar galima teigti, kad Jūsų gimtojoje Austrijoje, kur opera yra kone nacionalinė vertybė, kultūros įstaigų, ypač operos žanro, privataus mecenavimo tradicijos turtingesnės nei kitur pasaulyje?

Tame yra tiesos. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad Austrijoje tos kultūros įstaigos istoriškai turi didesnį darbo su potencialiais mecenatais įdirbį. Joms dirbantys fondoieškos (angl. fundraising) specialistai gerai žino, kaip prisikasti prie pinigų. (juokiasi) Pats esu Zalcburgo Velykų festivalio organizacinio komiteto narys, dalyvauju ieškant paramos ir galiu pasidalyti patirtimi. Be abejo, turime ir korporacinių rėmėjų, kurie kasmet paremia keliais šimtais tūkstančių eurų, bet šįkart kalbame apie privatų rėmimą, kur sumos gerokai kuklesnės.

Taigi privatiems rėmėjams siūlome tris paramos lygius – bronzinį, sidabrinį ir auksinį. Tokių rėmėjų paketai paprastai įkainojami nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių eurų per metus. Kuo daugiau pinigų duodi, tuo daugiau už tai gauni. Ko? Išskirtinės patirties, ypatingo dėmesio, privilegijų. Pavyzdžiui, rėmėjai turi

privilegiją pirmi įsigyti bilietus, o kadangi bilietai – didelis deficitas, tokia privilegija rėmėjui tampa didžiule pridėtine verte. Be abejo, pirmiausia bilietai pasiūlomi auksinio lygio rėmėjams, visi kiti perka po jų. Ir čia kalbame apie bilietus, kurių kaina gali siekti ir penkis šimtus eurų, taigi pinigų reikia turėti ne tik rėmimo paketui, bet ir patiems bilietams.

Tiesa, Austrijoje, priešingai nei kitose valstybėse, privačios paramos negali nubraukti nuo savo sumokamų mokesčių – jokių lengvatų privatiems rėmėjams nėra, todėl kiekvienas paaukotas euras yra gryniausia parama, skiriama apsisprendus ir be jokio išskaičiavimo. Neslėpsiu, tai kiek apsunkina fondoieškos procesą, bet kartu pasidžiaugsiu – privačių kultūros rėmėjų mano šalyje visada buvo nemažai ir kasmet tik daugėja.

Tai ilgas kelias, susijęs su žmonių edukacija ir rėmimo kultūros formavimu, šį kelią teks nueiti ir Lietuvai. Mums kiek lengviau, nes Austrijoje rėmimo tradicijos turtingesnės – tai visais laikais darydavo ir aristokratai, ir buržuazija, o dabar – ir tiesiog paprasti žmonės. Girdėjau, kad ir pas jus daugėja privačių aukų – žmonės tiesiog yra operos ir baleto entuziastai, jiems rūpi šių žanrų ateitis.

Lietuvoje dažnai tenka nugirsti argumentą, kad kultūrą, kaip ir kitus valstybės remiamus sektorius, turi išlaikyti pati valstybė, tad esą kam remti dar ir iš asmeninių lėšų? Kaip pakomentuotumėte tokį požiūrį?

Austrijoje lygiai taip pat – kultūra subsidijuojama valstybės, ir netgi, turiu pasakyti, dosniai. Suprantu, kad jūsų problema kiek kitokia –valstybės finansavimo neužtenka, reikia ieškoti būdų prisidurti. Mūsų atveju visi įpratę gauti pinigų, todėl operoje, o ir kituose teatruose, klesti eksperimentiniai pastatymai, kurie nebūtinai visiems patinka ir yra priimtini. Juk viskas vis tiek apmokėta!

Jeigu Austrijos teatrai būtų labiau priklausomi nuo rėmėjų, kurie asmenine parama tarsi balsuoja už tai, kas jiems patinka ir kas ne, neabejoju, kad repertuaruose būtų daugiau tradicinių pastatymų, kurie labai patinka didelei žiūrovų daliai. Taip, meno kritikai nori naujovių ir eksperimentų, tradicinius pastatymus vadina nuobodžiais, bet žiūrovai, ir tokių yra nemažai, scenoje nori matyti tiesiog gražią klasiką, o ji, deja, iš repertuarų nyksta... Žmonės turi pinigų, bet nebūtinai nori jais remti pastatymus, kuriuose scenoje laksto nuogi solistai.

Akivaizdu, kad mums asmeninis rėmimas svarbus dėl kiek kitokių priežasčių nei čia,

Lietuvoje. Bet abiem atvejais žiūrovai tampa tarsi teatro bendrasavininkiais, kartu priima sprendimus, koks bus teatras ir ką jis rodys.

Lietuvoje korporacinis kultūros rėmimas yra gana dažna praktika, bet rėmimas iš privačių lėšų vis dar gana retas. Turite galimybę paraginti žmones tapti privačiais mūsų teatro ar kitų kultūros įstaigų rėmėjais – tokiais kaip Jūs pats. Ką pirmiausia jiems pasakysite? Jog nebūtina būti turtuoliu, kad savo lėšomis paremtum teatrą, muziejų, orkestrą ar muzikos mokyklą?

Būtent. Ir jūsų teatras nebūtinai iškart turės auksinio lygio rėmėjų, kurie sutinka paremti penkiolika tūkstančių eurų per metus. Galbūt ir norinčiųjų tapti sidabriniais rėmėjais atsirastų ne iš karto. Bet pradėti nuo ko nors reikia, ir potencialūs rėmėjai turi matyti, kokią naudą teikia kiekvienas paramos variantas. Tiesa, jūsų teatro siūlomi paramos paketai, mano akimis, ir taip gana kuklūs.

Be abejo, visi rėmėjai vienodai svarbūs, net ir tie, kurie paremia keliolika eurų. Ir visi jie nori rėmime matyti ne tik prasmę, bet ir konkrečią vertę sau. Tarkim, pas mus labai populiarios yra tokios rėmėjams skirtos pramogos kaip susitikimai su aktoriais po spektaklio ir net vakarienės teatro scenoje, kurių metu prie kuklių – be ikrų ir omarų – vaišių ir vyno taurės su kūrybine grupe aptariamas ką tik matytas spektaklis. Tai vyksta vos vieną ar kelis kartus per metus, taip sukuriant išskirtinumo ir deficito jausmą, ir tik labiausiai finansiškai prisidėjusiems privatiems rėmėjams suteikiama tokia galimybė. Nepatikėsite, kaip žmonėms tai patinka ir kiek atsiranda norinčiųjų dalyvauti. Pačiam ne kartą teko šį gryniausią malonumą patirti. Praktikuojame jį Zalcburgo festivalyje, bet tai daro ir daugelis kitų.

Esate ne tik Maltos ordino ambasadorius, bet ir klestintis verslininkas. Ko gero, nesuklysiu darydamas prielaidą, kad remiate ne tik iš asmeninių lėšų, bet turite ir korporacinio rėmimo programų. Kokias iniciatyvas remia Jūsų įkurtos įmonės? Taip pat vien tik kultūrą? Kiek patikslinsiu: buvau klestintis verslininkas, o vėliau tęsiau nepriklausomą karjerą kaip bankininkas. Šiuo metu jau esu beveik atsitraukęs nuo visų darbų. Man septyniasdešimt, esu pensininkas. Mūsų šeimos verslas išties didelis – mums dirba per šimtą tūkstančių darbuotojų. Be abejo, visais laikais aktyviai remdavome įvairius projektus, ypač socialinius, ne tik kultūrą.

LNOBT BIČIULIAI

Kai kompanijos akcijomis prekiaujama biržoje, visiems svarbu žinoti, kokia yra tos kompanijos visuomeninė veikla, ką ir kiek ji remia. Visa tai – atvira informacija. Mes rėmėme ir teberemiame daugybę projektų. Standartinis metinis vieno projekto korporacinės paramos paketas svyruoja tarp dešimties ir dvidešimties tūkstančių eurų. Bet tai kone privaloma, to tikimasi. Kaip privatus asmuo, remiu beveik tik operą –nuo Niujorko iki Buenos Airių, nuo Los Andželo iki Rygos, dabar šiame sąraše – ir Vilnius, netrukus bus ir Talinas, o kur dar Austrijos valstybinė opera...

Jūsų įsitraukimo į labdaringą Maltos ordino veiklą istorija trunka dešimtmečius – įstojote į šią organizaciją kaip savanoris dar 1971-aisiais, būdamas studentas. Gal galėtumėte įvardyti pagrindinę šios organizacijos misiją ir kuo Jus taip patraukė tiek pats ordinas, tiek jo propaguojama savanorystė?

Esu iš turtingos šeimos. Dar studijuodamas universitete pajutau, kad būti tik studentu ir gyventi patogų gyvenimą man negana, todėl jau tada tapau ordino savanoriu. Norėjau ką nors atiduoti mainais už savo privilegijas. Dirbau paprastą fizinį darbą, stumdžiau neįgaliųjų vežimėlius, net vairavau reanimacijos automobilį! Ir nuo pat pirmos akimirkos supratau, kaip neįtikėtinai malonu savanoriauti, padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Gyvenime yra daugiau malonumų, nei tik leisti pinigus, skaniai valgyti ir mėgautis.

Pagalbos kitiems poreikis gali būti labai įvairus. Ordinas padeda kenčiantiems nuo ligų, nepritekliaus, vienatvės, neturintiems stogo virš galvos ar maisto lėkštėje, pabėgėliams, pagyvenusiems, apleistiems ir daugeliui kitų, kuriems gyvenimas nėra toks dosnus, nesiklosto sklandžiai. Už viso to stovi ir krikščioniškasis tikėjimas, kurio viena pagrindinių dogmų – padėti kitiems, dalytis. Ordino veikla ir yra grįsta veikimu. Tai mūsų tikėjimo išraiška. Pats esu praktikuojantis krikščionis. Bet mano tikėjimas susijęs su veikimu, ne tik su žvakių deginimu bažnyčiose.

Kai baigęs studijas įsitraukiau į karjerą, savanorystei laiko nebeliko, bet visus tuos metus padėdavau finansiškai. Galiausiai dabar, kai

esu pensininkas ir vėl turiu daugiau laiko, prisidedu ne tik finansiškai, bet galiu ir vėl savanoriauti, daryti būtinus darbus. Ir tai apima ne tik ambasadoriavimą. Štai neseniai lankėmės Romoje, kur tradiciškai vežame pagyvenusių ir neįgalių žmonių grupes iš viso pasaulio, – ir vėl, praėjus daugeliui dešimtmečių, stumdžiau vežimėlius. Tiesa, amžius jau nebe tas, tad kai Vatikano soduose reikėjo įstumti į kalnelį ratelius su pagyvenusia ponia, taip pavargau, kad ji pati turėjo man pagelbėti. (juokiasi)

Visgi kaip tampama filantropu?

Esu iš šeimos, kurioje filantropijos tradicijos puoselėjamos nuo seno. Mane nuo mažens mokė, kad daug gaunant būtina daug duoti ir atgal. Visais įmanomais būdais. Tai įaugo į mano kraują, kitokios pasaulėžiūros ir neįsivaizduoju. Todėl ir savo vaikams, o dabar – ir anūkams noriu parodyti, kaip svarbu duoti. Štai kad ir opera – juk jeigu neremsime šito žanro iš kartos į kartą, kartu nepalaikysime ir kartu nesigrožėsime, nežinia, kiek jis dar gyvuos. Opera yra kultūros brangakmenis, tikras stebuklas. Reikia tai ne tik žinoti, bet ir aktyviai palaikyti veiksmais, įtraukti dar daugiau žmonių.

Ir paskutinis klausimas. Akivaizdu, kad Jums patinka opera. O koks kūrinys pats mėgstamiausias?

Esu prisiekęs vienietis, todėl labiausiai prie širdies Richardo Strausso opera Rožės kavalierius – vienareikšmiškai! Būtinai norėsiu pamatyti šią operą ir jūsų teatre. Deja, dėl pandemijos 2021-ųjų rugsėjį negalėjau dalyvauti šio spektaklio premjeroje.

Be jokios abejonės, gerasis senasis Giuseppe Verdi irgi visais laikais nuostabus. Jo Don Karlas – fantastiška opera. Tiesa, mačiau ir jūsų naujausią Traviatos versiją – taip pat nuostabi! Kokios spalvos, kokia scenografija, kokie balsai! Apskritai turite neįtikėtinai puikių operos balsų, turite pasaulinio lygio baletą, jums nieko netrūksta. Visas pasaulis turi tai pamatyti ir išgirsti. Patikėkite, sakau tai kaip jau labai daug matęs žmogus.

Ačiū už įdomų pokalbį, Jūsų Ekscelencija, o kartu ir už visokeriopą paramą pasaulio kultūrai ir mūsų teatrui. n

Pokalbis su III tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri nare

Asta Krikščiūnaite:

dar ilgai“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja prof. Asta Krikščiūnaitė tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri dalyvaus jau trečią kartą. Šį renginį ji stebi nuo pačių ištakų: liudijo pirmojo konkurso euforiją, išgyveno pandemijos metu vykusio antrojo nerimą. „Trečiasis konkursas parodys, kur esame“, – sako ji, laukdama visai netrukus prasidėsiančio vieno įdomiausių šio pavasario kultūros įvykių.

Iki 2017 m. Lietuva neturėjo tokio solidaus dainininkų konkurso. Kaip manote, kodėl?

Galbūt nebuvo iniciatyvos. Kam nors reikia pradėti – turėti idėją ir ją plėtoti. Surengti konkursą, sutelkti lėšas – didžiulis darbas, o tam reikia valios. Tiek Kultūros ministerijos, tiek organizatorių. Virgilijui Noreikai dar esant gyvam, daug pastangų dėjo Sigutė Stonytė ir Deividas Staponkus. Jie kartu su maestro stovėjo prie konkurso ištakų.

Dalyvavote pirmųjų dviejų konkursų žiuri, o dabar būsite ir trečiojo narė, tad viską stebite iš vidaus. Prisimenu, kaip po pirmojo konkurso nuvilnijo didžiulė euforijos banga. Antrasis vyko sudėtingomis pandemijos sąlygomis, kai V. Noreikos jau nebebuvo tarp mūsų. Kaip apibūdintumėte konkurso dinamiką?

Lyginti pirmuosius du konkursus labai sunku. Pirmasis, kaip ir sakote, buvo tikra euforija – salės lūžo nuo klausytojų net per pirmuosius turus. Buvo beveik neįmanoma patekti į Muzikos ir teatro akademijos Didžiąją salę, nes privažiavo žmonių iš visos Lietuvos – konservatorijų, muzikos mokyklų mokytojai net autobusais!

Antrasis konkursas buvo didelis iššūkis. Dėl pandemijos apskritai nežinojome, kaip viskas vyks. Svarstymų būta visokių, mąstyta net apie finalą iš įrašų. Vis dėlto mums pasisekė: aplinkybės susiklostė palankiai ir radome tarpelį, kai bent finalo buvo galima klausytis gyvai. Finalas teatre ir vėl buvo tikra šventė. O juk tokiomis aplinkybėmis galėjo ir išvis konkurso nebūti...

Dabar vyksiantis trečiasis parodys, kokiame lygyje esame dainavimo konkursų kontekste. Kiek žinau, paraiškų pateikta nemažai. Norą

„Mano didžiausia svajonė, kad konkursas gyvuotų

Rasa Murauskaitė-Juškienė

dalyvauti išreiškė žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių – Amerikos, Karibų jūros šalių. Geografija plečiasi, susidomėjimas didėja. Tai rodo didžiulį organizatorių įdirbį – jie deda labai daug pastangų, kad skleistų žinią apie konkursą.

Taip sutapo, kad šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijai sukanka 90 metų, todėl čia vyksta daug savų renginių. Dėl šios priežasties du pirmieji konkurso turai vyks M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o finalas balandžio 2 d. – jau LNOBT, nes paskui teatras užsidarys rekonstrukcijai. Sakyčiau, kortos mums ir vėl palankios – dar spėjome įsiterpti.

Kaip sekasi praeitų konkursų laureatams?

Labai neblogai sekasi mūsų Romanui Kudriašovui ir Modestui Sedlevičiui. Dėl to labai džiaugiuosi.

Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas – didelis kultūros įvykis. Kokią matote jo naudą Lietuvos dainininkų bendruomenei?

Kadangi bendruomenė didžiulė, o dainavimas pas mus labai populiarus (yra daug norinčiųjų mokytis dainuoti, daug padariusiųjų puikią tarptautinę karjerą), šis konkursas visomis prasmėmis labai reikalingas. Mūsų dainininkai pamato, ko galima siekti, į ką lygiuotis, – juk atvyksta daug užsienio dainininkų. Labai svarbu pasisemti naujų idėjų, išgirsti kitus, išvysti save tame kontekste, pamatyti, koks platus tas dainininkų pasaulis. Ir niekur nereikia važiuoti, nes visi atvažiuoja pas mus – tai tarsi meistriškumo kursai.

Kas šiemet dalyvaus žiuri?

Kvietėme daug žmonių. Tarėmės ir su Thomu Hampsonu, kai šis buvo atvykęs į Lietuvą. Jis būtų mielai sutikęs dalyvauti, deja, jau buvo užimtas. Atvyksta puikus sopranas iš Suomijos Riikka Hakola, taip pat Covent Garden jaunųjų dainininkų programos vadovas. Jį labai norėjome pasikviesti. Kam nors konkursas galbūt taps galimybe.

Ko Jūs pati tikitės iš trečiojo konkurso?

Ne vien kaip žiūri narė, bet pirmiausia kaip dainininkė ir pedagogė.

Visuomet labai įdomu išgirsti konkursantus, kontekstą. Sužinoti, iš kur jie, kokiai dainavimo mokyklai atstovauja, ką atsiveža iš savo šalies. Labai norisi išgirsti ką nors išskirtinio, įdomaus, visada tikiuosi, kad kažkas nustebins. Galbūt kas nors po konkurso padarys stulbinančią karjerą.

O labiausiai rūpi, kad konkursas gyvuotų dar ilgai. Kad eitų profesionalyn, stipryn, o jo svoris pasauliniame konkursų kontekste didėtų. Tai mano didžiausia svajonė. n

Pirmojo konkurso komanda

Pirmojo konkurso nugalėtojas Valentynas Dytiukas

Antrojo konkurso organizatoriai su laureatais

Nuo rūbinės iki aplodismentų: naudingų patarimų teatro žiūrovams

rengtis labai puošniai, jei tai ne premjera. Jei esate įpratę eiti į darbą dėvėdami megztuką, sportinį džemperį ar džinsus, tiesiog tą dieną apsirenkite elegantiškiau, kad būtų šventė ir jums, ir drauge būsiantiems teatre, ir atlikėjams.

Jaučiatės sveikas, tačiau slogos simptomų ar kosulio priepuolių išvengti nepavyksta. Keliauti į teatrą žiūrėti seniai laukto spektaklio ar visgi likti namuose?

Renata Baltrušaitytė

Bilietus į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą perkame gerokai iš anksto, o štai pasirengti įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, kurios nutinka teatre, laiko dažnai pritrūksta. Tad formuluojame paprastus klausimus stiliaus ir etiketo konsultantei, knygos Kaip elgtis teatre autorei Alvydai Jasilionytei ir tikimės jos draugiškų patarimų.

Padovanokite bilietus artimiesiems, draugams ar pažįstamiems, arba parduokite už mažesnę kainą, jei nenorite dovanoti. Nereikia platinti virusų – džiugu, kad po truputį tai pradedame suprasti. Bus dar tų spektaklių... Jei vis tiek eisite tikėdamiesi, kad išvengsite kosulio priepuolio gurkšnodami vandenį ar čiulpdami pastilę nuo kosulio – rizikuojate. O jei spektaklio metu jaučiate, kad užeina stiprus kosulys, kurio nebesuvaldysite – išeikite iš salės.

Puiki frazė: „Teatras prasideda ne nuo rūbinės, o nuo lygintuvo namuose“. Tačiau ne kiekvienam pavyksta po darbų prieš spektaklį iki savo namų nubėgti... Ką patartumėte nespėjantiems to padaryti?

Ėjimą į spektaklį juk planavote. Pirkote bilietus, derinote su šeimos nariais ar kitais jums svarbiais asmenimis, darbdaviais, įspėdami juos, kad negalėsite užtrukti šį vakarą darbe –juk dauguma elgiasi taip. Garderobą taip pat dera planuoti iš anksto ir savo spintoje turėti kažką puošnesnio, ne tokio kasdieniško. Dauguma tradicinės dalykinės aprangos ar klasikinių drabužių, kurie pakelia laiko „išbandymus“, taip pat moderni klasika puikiai tinka. Nebūtina

Nemalonu pavėluoti į spektaklį, bet snieguotą žiemą mieste, ir dar streikuojant transportininkams, gali taip nutikti. Spektakliui prasidėjus, į LNOBT salės parterį žiūrovai neįleidžiami – jų laukia kava ir tiesioginio vaizdo monitorius. Tačiau kaip elgtis, jei į pilną salę patekote prieš pat užgęstant šviesoms?

Taip, neseniai viena mano viešnių žiūrėjo pirmą spektaklio dalį pirmo aukšto bare ir paskui man komentavo, kad jos neįleido. Mėginau paaiškinti, kad vykstant spektakliui bet koks judėjimas salėje – trikdis ne tik scenoje esantiems atlikėjams, bet ir žiūrintiems spektaklį.

Jei jau įėjote į salę gęstant šviesoms, salės darbuotojai padės atsisėsti artimiausioje laisvoje vietoje, o per pertrauką galėsite susirasti savo

Fotografė

Monika Požerskytė-Kalvelė

PRIEŠ SPEKTAKLĮ

vietas. Jei nėra laisvų vietų – stovėkite ir mėgaukitės spektakliu. Prieš kiekvieną spektaklio veiksmą trys skambučiai, duodami su tam tikrais intervalais, praneša, kad laikas grįžti į salę. Būkite dėmesingi.

Prieš spektaklį, kaip dera, telefoną išjungėte, tačiau pertraukos metu norėjosi pasidalinti įspūdžiais ir, o dieve, po to pamiršote vėl išjungti. Aišku, lyg tyčia kažkas paskambina, ir štai pusė salės jau žvelgia į jus, o ne į sceną... Kaip to išvengti ir kaip elgtis, jei vis dėlto taip nutiko?

Žinoma, būna skubių atvejų, kai reikia paskambinti. Tačiau pirma taisyklė, siekiant išvengti tokios nemalonios situacijos – iš teatro skambinti tik išimtiniais atvejais, kai tikrai labai skubu ir svarbu. Atėjus į teatrą verčiau mėgautis spektakliu, gražia aplinka, bendrauti su drauge esančiais žmonėmis ar pasidomėti, kas eksponuojama fojė vitrinose.

LNOBT savo premjerų žiūrovams šįmet pasiūlė specialią e-ložę, kurioje sėdintiems leidžiama ir net rekomenduojama skaityti gaunamas žinutes. O štai sėdintiems įprastose vietose pranešimų skaitymas spektaklio metu – sunki ar atleistina nuodėmė? Tenka stebėti, kaip moterys tai daro paslapčiomis pravėrusios savo rankines, o vyrai nė tokios priedangos neturi...

Ir kas ten tokio svarbaus vyksta, kad niekaip negali palaukti, kai prasidės pertrauka? Jūs esate spektaklyje, kine, koncerte, kur telefonų švieselės trikdo šalia esančius. Visi turime periferinį matymą ir netgi to nenorėdami matome šonuose švysčiojant švieseles, kurios mums trukdo koncentruotis į scenoje vykstantį veiksmą.

Dar pasikalbėkime apie rankines: kur jas laikyti spektaklio metu? Ant kelių, ant grindų ar tiesiog užkabinti ant kė-

dės porankio? Ne visos su miniatiūrinėmis rankinėmis į teatrą einame, o jei dar vaikiškame spektaklyje ant kelių įsitaiso mažylis – daiktai išties tampa problema... Visas dideles rankines palikite darbe, namuose, o jei neturite tokios galimybės – teatro rūbinėje. Dirbanti moteris visuomet turėtų pagalvoti apie mažą rankinuką (lūpdažiui, piniginei, kortelėms, veidrodėliui, nedidelėms šukoms, mėtinėms pastilėms), kurį pasiimtų su savimi eidama į kavinę ar į teatrą, kol didžioji rankinė jos lauktų biure, automobilyje ar rūbinėje. Jei niekaip nenorite skirtis su didele rankine – statykite ją po savo kėde.

Bufete užsisakėte gėrimo, o fojė jau gęsta šviesos. Arenose visi su taurėmis rankose ramiai keliautų stebėti renginio, bet ar dera taip elgtis teatre?

Teatre taip elgtis nedera. Taip nutinka, kai nepasižiūri į laikrodį ir užsisakai gėrimą, kai jau laikas būtų sugrįžti salę. Ir vėlei svarbus planavimas ir dėmesingumas. Gerai, jei jūsų vieta netoli praėjimo, tuomet paskutinę minutę galite ateiti atsisėsti. Bet toli gražu ne visada taip būna ir tenka kelti visą eilę... Mano patarimas –gurkštelėti ir palikti, o ne neštis į salę. Juk pietų

metu taip pat nebūtina ištuštinti visko iki dugno. Tikrai neturi likti jokių taurių salėje po kėdėmis ar fojė prie minkštasuolių.

Ploti muzikinio spektaklio metu ar geriau susilaikyti, kad dirigentui nereikėtų stabdyti veiksmo? Dar daugiau klaustukų kyla koncertuose, kai nesame tikri, ar pauzė neskiria atliekamo kūrinio dalių... Jei nežinote, kaip elgtis – luktelkite stebėdami, kaip elgsis didžioji dauguma. Nuolatiniai koncertų lankytojai tikrai žinos, per kurias pauzes

nedera ploti, nes kūrinio atlikimas dar nesibaigė.

Plojimai yra didžiausias pripažinimas visiems atlikėjams, visiems, dalyvavusiems statant spektaklį. Plojimais išreiškiamas susižavėjimas, dėkingumas, pagarba. Plojimai visuomet reiškia pagyrimą. Pasibaigus muzikos kūriniui ar spektaklio veiksmui, galite išreikšti susižavėjimą, pasitenkinimą, pasigėrėjimą plojimais.

Operoje, operetėje ar balete tai galima daryti ir dažniau – po kiekvienos jums labiau patikusios scenos. Pasirodymuose gali būti ir tarpinių plojimų, kai, pavyzdžiui, pagrindinio vaidmens

Fotografė Tania Serket

atlikėjas ar viešinti žvaigždė pirmą kartą pasirodo scenoje. Kartais publika ploja ir išvydusi įspūdingą scenografijos elementą. Tokie temperamento protrūkiai spektakliuose netgi pageidautini, nes suteikia atlikėjams atgalinio ryšio pojūtį.

Tačiau koncerto metu niekada nepradėkite ploti, kol grojama. Taip pat svarbu būti atidiems ir nepradėti ploti per anksti. Nepriimtina ritmiškai ploti klasikinės muzikos koncertuose. Plojama, kai dirigentas, koncertmeisteris ir atlikėjai ateina į sceną. Kai dirigentas užlipa ant pakylos ir pakelia batutą, plojimai nutyla.

Simfonijų, kelių dalių kamerinės muzikos kūrinių, dainų ciklų negalima pertraukti plojimu. Koncertuose labai svarbu, kad publika pradėtų ploti tik atlikus visą muzikos kūrinį, o ne atskiras jo dalis, tarp kurių būna nedidelės pauzės, tad atidžiai sekite, kiek kūrinio dalių nurodyta programėlėje. Dažniausiai baigęs kūrinį dirigentas atsisuka į salę, bet to gali ir nebūti. Jei atliekamas jums nežinomas kūrinys – geriau palaukite, kol pradės ploti kiti klausytojai.

Pasibaigus koncertui, dirigentas atsigręžia į salę ir nusilenkia. Rankos mostu atkreipia dėmesį į kitus atlikėjus, orkestro narius. Svarbiausi atlikėjai, kartais ir salėje esantys kompozitoriai išeina į priekį nusilenkti plojantiems žiūrovams.

Ar būtina po spektaklio ploti artistams atsistojus?

Kai žiūrovai labai sužavėti, po spektaklio jie ploja atsistoję, kol aktoriai nusilenkę nueina nuo scenos. Tai vadinama ovacijomis stovint (angl. standing ovation).

Operos ir baleto teatre šaukti bravo ir ploti galima ir po gerai sudainuotos arijos ar dueto, gerai atlikto baleto numerio. Vyrui turėtų būti šaukiama bravo, moteriai – brava, o keletui žmonių – bravi. Tačiau pas mus visiems šaukiama bravo – toks įsigalėjęs įprotis. Ilgai trunkantys, triukšmingi plojimai rodo didžiulį pritarimą, santūrūs – mažesnį.

Plojant nereikėtų per daug ištiesti rankų. Dera nepamiršti, jog per ilgi plojimai vargina ir atlikėją, ir žiūrovus. Pernelyg ankstyvais plojimais užgošime žodžius ar muziką, o ne išreikšime pagarbą ir susižavėjimą.

Tačiau ne visada plojama atsistojus. Nusivylimas ar nepritarimas tam, ką matėte ir girdėjote, teatre išreiškiamas tylėjimu. Pakanka tylėti ir neploti, neatsistoti – iš to bus aišku, kad jums

nepatiko. Ploti, garsiai trepsėti, šaukti, švilpti galbūt dera roko muzikos koncerte, bet tikrai ne Operos ir baleto teatre.

Dažnai sunku suprasti, ką norima išreikšti tuo švilpimu – pritarimą ar protestą. Trumpas ir du ilgi garsai paprastai reiškia pritarimą, o du ilgi – veikiau atvirkščiai. Jei plojama pakaitomis su švilpimu, tai reiškia pritarimą. Švilpimas ir protesto šūksniai reiškia kritiką.

Tačiau, kaip minėjau, operose, operetėse, klasikinės muzikos koncertuose švilpti nedera. Išauklėtas žmogus nepasitenkinimą čia išreiškia tylėdamas arba nepastebimai išeidamas iš salės. Kritiką reikšdami švilpimu, šūksniais, trepsėjimu, įžeidimais žemintumėte ir save, ir atlikėjus.

Ar galima filmuoti nusilenkimus ir dalintis tokiais įrašais socialiniuose tinkluose?

Taip. Tai ne spektaklio veiksmo įamžinimas, o padėka. Dalinimasis tokiais įrašais kuria visuomenės susidomėjimą ir populiarina renginį bei jo kūrėjus.

Bet dera prisiminti, kad, siekiant apsaugoti autorių bei intelektinės nuosavybės teises, fotografuoti ar filmuoti spektaklio metu draudžiama. Norint nusifotografuoti su spektaklio atlikėjais, tai reikėtų iš anksto suderinti su teatro administracija.

Ar leidžiama skubėti į teatro rūbines dar nepasibaigus nusilenkimams?

Turėtume palaukti, kol scenos užuolaidos nusileis ir atlikėjai paliks sceną. Tikrai nedera dar jiems esant scenoje skubėti iš salės. Pats išėjimo tempas turėtų būti ramus, kaip ir atėjimas.

Kartais būna situacijų, kai esame priversti išeiti iš spektaklio anksčiau – nespėję į paskutinį autobusą ar troleibusą, neturėtume kaip grįžti. Tokiu atveju dera pirkti bilietus tuose salės sektoriuose, iš kurių lengviau pasitraukti kitiems netrukdant.

Norint pasveikinti mylimus artistus, nūnai nebereikia čežėti celofanais žiūrovų

salėje: užtenka prieš spektaklį gėles ar kitas jiems skirtas dovanas patikėti teatro administratoriui. Kaip manote, ką tinka dovanoti atlikėjams ir ko ne?

Visada tinka gėlės. Taip pat saldumynų dėžutė – kokybiško šokolado ar džiovintų vaisių gurmaniški gaminiai. Jei tai jūsų artimas žmogus, galite palikti jam ir asmeninę dovaną. n

Kovo 30 d.

ketvirtadienį 19.00 | Filharmonijos Didžiojoje salėje

MANCHESTER CAMERATA IR JEAN-EFFLAM BAVOUZET SVEIKINA VILNIŲ!

MANCHESTER CAMERATA (Didžioji Britanija)

JEAN-EFFLAM BAVOUZET (fortepijonas, Prancūzija)

Dirigentas GÁBOR TAKÁCS-NAGY (Vengrija)

Programa:

DANIEL KIDANE – „Be Still“ styginių orkestrui

WOLFGANG AMADEUS MOZART – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 12 A-dur, K 414; Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 13 C-dur, K 415; Simfonija Nr. 36 C-dur, K 425 („Linco“)

Mecenatas

Partneriai:

Balandžio 28 d.

penktadienį 19.00 | Filharmonijos Didžiojoje salėje

SMUIKO ŽVAIGŽDĖ JANINE JANSEN IR CAMERATA SALZBURG SVEIKINA VILNIŲ!

CAMERATA SALZBURG (Austrija; orkestro koncertmeisteris ir meno vadovas Gregory Ahss)

Solistė JANINE JANSEN (smuikas, Olandija)

Dirigentas ir solistas GREGORY AHSS (smuikas, Izraelis)

Programa:

WOLFGANG AMADEUS MOZART

Simfonija „Senasis Lambachas“ G-dur, K. 45a

Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 B-dur, K. 207

Simfonija Nr. 1 Es-dur, K. 16

„Concertone“ dviem smuikams ir orkestrui C-dur, K. 190(186e)

Koncertai tavo

telefone

KLAUSIMAI:

1. Lenkų romantinė opera.

2. Upė, prie kurios vyksta Aidos veiksmas.

3. Muzikinis personažo paveikslas operoje.

4. Daugiabalsio kūrinio natos, kur kiekvienam balsui skiriama atskira penklinė.

5. Ryški muzikos frazė, charakterizuojanti ir nuolat lydinti operos veikėją.

6. Instrumentas, kuriuo šokdama sau pritaria Karmen.

7. Berniukas iš Niekados šalies L. Vilkončiaus balete.

ATSAKYMAI:

11. Priešpaskutinė D. Verdžio opera.

12. Koks studentas K. Miliokerio operetėje?

13. Balso netekimas.

14. S. Šimkaus daina pagal F. Kiršos eiles.

15. Neturi klausos – gal meška ant ... užlipo ?

16. B. Dvariono sceninis veikalas.

17. Misteris iš I. Kalmano Cirko princesės.

18. Spektaklio reklaminis skelbimas.

19. J. Štrauso valsas ... iš pietų

20. Personažas iš P. Čaikovskio Gulbių ežero.

21. LNOBT‘o solistė Sandra ... .

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2023 m. birželio 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius

1. Laura 8. Diagilevas 15. Makbet

2. Šokiai 9. Sopranas

3. Dalila 10. Flora

4. Panas 11. Manon

5. Barbora 12. Barkarolė

6. Ataidai 13. Keturi

7. Alemanda 14. Baleto

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: ANSAMBLIS

16. Prima

17. Laikai

18. Bravo

19. Frika

20. Urmanavičiūtė

LNOBT suvenyrų rinkinį laimėjo Lina Sviderskienė. Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

ISSN 1822-3001

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

2023 / 1–2

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė

Dizainerė Jūratė Juozėnienė

Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

Spausdino Tiražas 2500 egz.

Pirmame viršelyje:

Baleto artistė Živilė Baikštytė

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Stilistė Milda Metlovaitė Grimo daillininkė Emilija Kastečkaitė Šukuosenos meistrė Katrė Bosikytė

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

8. D. Pučinio ... Baterflai

9. Žymiojo tango muzikos kūrėjo vardas.

10. Kalbamasis vaidmuo operoje Pagrobimas iš seralio