48
P a ž i n t i s
2 0 1 9
/ 3
kliūčių, tokių kaip praktika, tradicija ar realybė, man – labiausiai įkvepianti darbo dalis. Tuomet eina nemažai praktinių, organizacinių sprendimų, kuriuos reikia priimti gerokai prieš pirmąją orkestro repeticiją. Bet vis dėlto sunkiausia – kelionės, jų neramybė, nepastovus gyvenimo būdas. Norint įsigilinti į veikalą, reikia laiko susitelkti į tai, ką darai. Dažnai jaučiu: kai jau, atrodo, sutelkiau visą savo energiją, susicentravau pati, – ir vėl reikia kitur keliauti. Gal tai karjeros kaina? Dėl karjeros norisi imtis visko, daug kur važinėti, o menine prasme norisi kuo daugiau laiko skirti vienam kūriniui, susikaupti, įsigilinti, – taigi imtis kuo mažiau. Mūsų laikais tai labai dažnas konfliktas, neretai sukeliantis pervargimą, perdegimą, daug kitų neigiamų padarinių. Sunku išlaikyti pusiausvyrą. Kaip Jums tai pavyksta? Nežinau, ar išlaikau pusiausvyrą. Man sunkiausia – pasakyti „ne“ projektams, kuriems iš tiesų norėčiau pasakyti „taip“, jei laikas būtų beribis arba diena turėtų 56 valandas. Vilniuje diriguosite W. A. Mozarto Figaro vedybas. Koks Jūsų ryšys su šiuo kompozitoriumi ir šia opera? Kiek įmanoma, stengiuosi Mozarto vengti. Taip taip! Kai kažkada Austrijoje prieš vieną koncertą taip pasakiau, pamačiau pranešėjo veide lengvą paniką... Bet iš tiesų tai reiškia, kad diriguoti Mozartą – vienas sunkiausių dalykų. Mokantis iš pradžių Mozarto buvo labai daug, muzikantams klasika – kasdienė duona. Kodėl perklausose dažniausiai prašoma pagroti Mozartą? Jo muzika negailestinga, nes iš karto kaip pro didinamąjį stiklą atskleidžia visus atlikėjo trūkumus. Bet ji geniali, tad Mozarto operos visada su manimi. Esu dirigavusi net šešis Užburtosios fleitos pastatymus, taip pat Pagrobimą iš seralio, Don Žuaną. Figaro vedybų dar nesu dirigavusi, tad labai džiaugiuosi galimybe debiutuoti. Betgi Mozarto muzika skamba taip lengvai ir žaismingai... ...jei gerai atliekama. Kad pažintum Mozartą, turi perskaityti jo laiškus. Iš tiesų tas elegantiškasis Mozartas yra nelengvas tipas: daug humoro, sarkazmo, ironiško požiūrio į pasaulį. Operos pastatymas – tarsi atskiras pasaulis, ir kiekvienas jame – kompozitorius, libretistas, režisierius, solistai, statistai, netgi scenos darbininkai –
turi savo vaidmenis. Koks dirigento vaidmuo? Kaip įmanoma visą šį procesą sujungti į darnią visumą? Visapusiškumas, matyt, ir yra ta teatro savybė, kuri daro žmogų priklausomą – daro teatro žmogumi. Teatras – tarsi atskiras funkcionuojantis miestas, kuriame dirba šimtai žmonių: nuo muzikantų iki batsiuvių, bibliotekininkų, gydytojų, baldžių... Viskas tam, kad sukurtume publikai paslaptingo pasaulio įspūdį. Dirigento vaidmuo šiame teatro pasaulyje labai atsakingas. Dirigentas glaudžiausiai susijęs su kompozitoriumi, jo vienintelio rankose yra toji knyga, natos, kuriose surašyti visi balsai – orkestro, solistų, choro. Partitūra naudojasi ir kiti, bet niekas kitas taip tiesiogiai. Po visų repeticijų, po visų darbų jis yra tas žmogus, kurio rankos veda tą visų kartu sukurtą teatro pasaulio stebuklą. Menine prasme – tai atsakomybė už spektaklio vakarą. O ką jau kalbėti apie atsakomybę perskaityti ne tik tai, ką Mozartas užrašė, bet ir ką norėjo tomis natomis pasakyti. Tai labai svarbu, bet ir subjektyvu. Čia prasideda interpretacijos... Taigi, norint išgirsti, ką Mozartas norėjo pasakyti Figaro vedybose, geriausia ateiti spalį į teatrą ir išgirsti patiems. Labai laukiam. O Jūs? Retai atvykstu į Vilnių, tad labai džiaugiuosi šiuo debiutu. Diriguoti LNOBT buvo viena iš mano svajonių, ir ji išsipildys! Vilnius tebėra mano namai, ir kiekvienas pasirodymas čia man labai svarbus ir savas. Daug ko dėl jo atsisakyčiau, net ir prestižinių pasirodymų. Būti Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalimi – man prioritetas. Apie kokius darbus, scenas svajojate ateityje? Ateityje norėčiau daugiau tęstinumo – dirbti operos teatro vyriausiąja dirigente, prisidėti prie kolektyvo augimo, rinktis repertuarą. Bet taip pat stengiuosi tą laiką nutolinti, nes norisi iki tol dar daug ko išmokti. Norėčiau dar kurį laiką dirbti su tokiu vyriausiuoju dirigentu, kuris man būtų įkvepiantis autoritetas. Tai planai. O svajonės – rasti pusiausvyrą, ramybę, laiko įsigilinti į partitūrą. Svajoju ne apie atsakingus projektus, pastatymus ar kuo didesnius orkestrus. Ne tai man svarbu. Svajonė – tai kelias iki tol, kol, 55 kartą diriguojant operą, įvyksta stebuklas ir surandi kompozitoriaus žinią, kuri buvo pasislėpusi visus tuos 54 kartus. n
Straipsnyje panaudotos Olenos Tokar, Andrea Ranzi ir Matthias‘o Creutzigerio nuotraukos