Pokalbis su III tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri nare Asta Krikščiūnaite: dar ilgai“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja prof. Asta Krikščiūnaitė tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri dalyvaus jau trečią kartą. Šį renginį ji stebi nuo pačių ištakų: liudijo pirmojo konkurso euforiją, išgyveno pandemijos metu vykusio antrojo nerimą. „Trečiasis konkursas parodys, kur esame“, – sako ji, laukdama visai netrukus prasidėsiančio vieno įdomiausių šio pavasario kultūros įvykių.

Iki 2017 m. Lietuva neturėjo tokio solidaus dainininkų konkurso. Kaip manote, kodėl?

Galbūt nebuvo iniciatyvos. Kam nors reikia pradėti – turėti idėją ir ją plėtoti. Surengti konkursą, sutelkti lėšas – didžiulis darbas, o tam reikia valios. Tiek Kultūros ministerijos, tiek organizatorių. Virgilijui Noreikai dar esant gyvam, daug pastangų dėjo Sigutė Stonytė ir Deividas Staponkus. Jie kartu su maestro stovėjo prie konkurso ištakų.

Dalyvavote pirmųjų dviejų konkursų žiuri, o dabar būsite ir trečiojo narė, tad viską stebite iš vidaus. Prisimenu, kaip po pirmojo konkurso nuvilnijo didžiulė euforijos banga. Antrasis vyko sudėtingomis pandemijos sąlygomis, kai V. Noreikos jau nebebuvo tarp mūsų. Kaip apibūdintumėte konkurso dinamiką?

Lyginti pirmuosius du konkursus labai sunku. Pirmasis, kaip ir sakote, buvo tikra euforija – salės lūžo nuo klausytojų net per pirmuosius turus. Buvo beveik neįmanoma patekti į Muzikos ir teatro akademijos Didžiąją salę, nes privažiavo žmonių iš visos Lietuvos – konservatorijų, muzikos mokyklų mokytojai net autobusais!

Antrasis konkursas buvo didelis iššūkis. Dėl pandemijos apskritai nežinojome, kaip viskas vyks. Svarstymų būta visokių, mąstyta net apie finalą iš įrašų. Vis dėlto mums pasisekė: aplinkybės susiklostė palankiai ir radome tarpelį, kai bent finalo buvo galima klausytis gyvai. Finalas teatre ir vėl buvo tikra šventė. O juk tokiomis aplinkybėmis galėjo ir išvis konkurso nebūti...

Dabar vyksiantis trečiasis parodys, kokiame lygyje esame dainavimo konkursų kontekste. Kiek žinau, paraiškų pateikta nemažai. Norą dalyvauti išreiškė žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių – Amerikos, Karibų jūros šalių. Geografija plečiasi, susidomėjimas didėja. Tai rodo didžiulį organizatorių įdirbį – jie deda labai daug pastangų, kad skleistų žinią apie konkursą.

Taip sutapo, kad šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijai sukanka 90 metų, todėl čia vyksta daug savų renginių. Dėl šios priežasties du pirmieji konkurso turai vyks M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o finalas balandžio 2 d. – jau LNOBT, nes paskui teatras užsidarys rekonstrukcijai. Sakyčiau, kortos mums ir vėl palankios – dar spėjome įsiterpti.

Kaip sekasi praeitų konkursų laureatams?

Labai neblogai sekasi mūsų Romanui Kudriašovui ir Modestui Sedlevičiui. Dėl to labai džiaugiuosi.

Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas – didelis kultūros įvykis. Kokią matote jo naudą Lietuvos dainininkų bendruomenei?

Kadangi bendruomenė didžiulė, o dainavimas pas mus labai populiarus (yra daug norinčiųjų mokytis dainuoti, daug padariusiųjų puikią tarptautinę karjerą), šis konkursas visomis prasmėmis labai reikalingas. Mūsų dainininkai pamato, ko galima siekti, į ką lygiuotis, – juk atvyksta daug užsienio dainininkų. Labai svarbu pasisemti naujų idėjų, išgirsti kitus, išvysti save tame kontekste, pamatyti, koks platus tas dainininkų pasaulis. Ir niekur nereikia važiuoti, nes visi atvažiuoja pas mus – tai tarsi meistriškumo kursai.

Kas šiemet dalyvaus žiuri?

Kvietėme daug žmonių. Tarėmės ir su Thomu Hampsonu, kai šis buvo atvykęs į Lietuvą. Jis būtų mielai sutikęs dalyvauti, deja, jau buvo užimtas. Atvyksta puikus sopranas iš Suomijos Riikka Hakola, taip pat Covent Garden jaunųjų dainininkų programos vadovas. Jį labai norėjome pasikviesti. Kam nors konkursas galbūt taps galimybe.

Ko Jūs pati tikitės iš trečiojo konkurso?

Ne vien kaip žiūri narė, bet pirmiausia kaip dainininkė ir pedagogė.

Visuomet labai įdomu išgirsti konkursantus, kontekstą. Sužinoti, iš kur jie, kokiai dainavimo mokyklai atstovauja, ką atsiveža iš savo šalies. Labai norisi išgirsti ką nors išskirtinio, įdomaus, visada tikiuosi, kad kažkas nustebins. Galbūt kas nors po konkurso padarys stulbinančią karjerą.

O labiausiai rūpi, kad konkursas gyvuotų dar ilgai. Kad eitų profesionalyn, stipryn, o jo svoris pasauliniame konkursų kontekste didėtų. Tai mano didžiausia svajonė. n