Tegyvuoja baleto karalienė!

„Kaip susigrąžinti tuos įspūdžius, kuriuos palikdavo Genovaitės Sabaliauskaitės ir Henriko Banio šokis? Pagaliau, net jei tai pavyktų, kaip juos perteikti kitiems? Cituoti ano meto spaudos atsiliepimus, amžininkų, kolegų prisiminimus? Galbūt, bet vargu ar tai sugrąžintų išsisklaidžiusį miražą“, – kažkada rašiau Krantų žurnalo numeryje, skirtame Lietuvos baleto septyniasdešimtmečiui. Mūsų balerinai assoluta Genovaitei Sabaliauskaitei švenčiant garbingą 100 metų sukaktį, dar kartą, kiek tai įmanoma, prisiminkime Lietuvos baleto šviesulį ir jos kelią į tas aukštumas, kurios ir šiandien išliko nepasiekiamos nė vienai mūsų šokėjų kartai.

Įsivaizduokite jaunutę baleriną, ką tik Kaune baigusią Valstybės teatro baleto studiją. Praėjus vos porai metų, Lietuvos baleto viltis siunčiama tobulintis į Leningrado choreografijos mokyklą. Tada nei tie, kurie siuntė, nei tie, kurie priėmė, nei pati siunčiamoji net pagalvot negalėjo, kad į Tėvynę sugrįš tik po kelerių metų. Prasidėjus karui, G. Sabaliauskaitė kartu su visa mokykla evakuojama į Permę. Gal tai buvo savotiški mainai? Juk savo baleto viltį iškeitėme į „saulę“ iš Rytų. Žmonės sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galimybė mokytis pas Agripiną Vaganovą, perimti visas klasikinio šokio pagrindų paslaptis, dirbti tuometinio S. Kirovo teatro trupėje buvo tiesiog likimo dovana, kuria balerina sugebėjo pasinaudoti. Šiandien tik sukaktuvininkė gali pasakyti, kiek tai kainavo. Kita kultūrinė aplinka, toli nuo namų, jokios žinios iš artimųjų, likusių už fronto linijos, karo metų nepritekliai, nežinia dėl ateities – nemenka našta gležniems pečiams.

Tačiau jaunoji balerina atlaikė ir šią naštą, ir kitas negandas. Tad 1944 m. į Lietuvą grįžusi jau susiformavusi kūrybinga asmenybė savo talentu praturtino Lietuvos baleto aukso fondą. G. Sabaliauskaitė – unikali balerina: reta kuri geba ne tik tobulai įvaldyti klasikinio šokio techniką, bet ir pripildyti šokį emocijų. Kritikė Aliodija Ruzgaitė knygoje Lietuviško baleto kelias rašė: „Herojinio pobūdžio lietuvės merginos Audronės, pasiryžusios savo asmeninę laimę paaukoti Tėvynės labui, vaidmuo artimas G. Sabaliauskaitės kūrybinei individualybei.“

Balerinos talentas leidžia teigti, kad jos kūrybinė individualybė buvo artima visiems sukurtiems vaidmenims. Raimondai ir Žizel, Eglei ir Kastei, Odetai-Odilijai ir Aurorai, Kitri ir Šecherezadai. Kiekvienas iš šių vaidmenų stebino ne tik balerinos gebėjimu įsijausti į vidinį kuriamo personažo pasaulį, bet ir akademiniu šokiu jį atskleisti, parodyti žiūrovams. Prisimenate G. Sabaliauskaitės Aurorą Piotro Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje? Ypač pirmajame veiksme. Visos šio vaidmens atlikėjos buvo gražiosios princesės, švenčiančios savo gimtadienį, ir tik sukaktuvininkės Aurora buvo ne šiaip princesė, o karalystės sosto paveldėtoja. Žaisminga, džiaugsmu trykštanti Aurora tarsi ryškia šviesa nušviesdavo rūmus, subtiliai derindama karališką orumą su jaunatviška energija ir nuoširdumu. Šiame spektaklyje baletmeisterių statytojų (Vytautas Grivickas, Michailas Moisejevas ir Klavdija Salnikova) sumanymu keturi princai, siekiantys Auroros širdies ir rankos, atstovavo keturioms šalims – puritoniškajai Anglijai, azartiškajai Prancūzijai, egzotiškajai Persijai ir paslaptingajai Indijai. Atlikėjos Aurora sugebėjo labai taktiškai, neįžeisdama jausmų, įtraukti juos į šventinę nuotaiką, neatstumdama nė vieno, bet ir nekoketuodama nė su vienu.

O Solveiga Edvardo Griego Pere Giunte? Iki šiol prisimenu spektaklio finalą, kai susenęs Peras Giuntas grįžta pas savo Solveigą. Leisiu sau dar kartą pacituoti Krantų straipsnį: „Ir kai nukaršęs Peras Giuntas padėdavo galvą ant apakusios Solveigos kelių, jis ramiai iškeliaudavo į nebūtį. Likdavo vieniša Solveiga kaip simbolis Moters ir Motinos, sulaukusios savo vienintelio. Tyliai sningant leisdavosi uždanga. Su spektakliu baigdavosi ir dviejų mylinčių žmonių tragedija. Viena iš dešimčių tūkstančių tragedijų. Vykusių, vykstančių ir vyksiančių pas mus, su mumis ir po mūsų. O salė sėdėdavo nuščiuvusi, tarsi apmąstydama dviejų žmonių gyvenimą, tarsi bandydama suvokti, ar tikrai Solveigos auka nebuvo beprasmė.“ Nežinau, gal tais laikais žiūrovai buvo jautresni, sentimentalesni, bet nusileidus uždangai žmonės verkdavo. Moterys nesidrovėdamos, vyrai kosčiodami ir žvalgydamiesi į lubas. Ir visa tai po finalo, kuriame jau nebuvo nei klasikinio, nei buitinio šokio, tik minimalus personažų judėjimas scenoje. Tad kiek užslėptų emocijų, įtaigos turėjo sklisti iš scenos, kad peržengtų rampą, orkestrinę ir pasiektų žiūrovų širdis ne tik parteryje, bet ir balkonuose? Čia tikrai reikia turėti Dievo dovaną, kad pavergtum žiūrovus. G. Sabaliauskaitė ją turėjo.

Gaila, kad nesugebėta panaudoti dar vieno G. Sabaliauskaitės talento – choreografės statytojos. Kūrusi šokius dramos teatruose, kine, G. Sabaliauskaitė bandė jėgas ir profesionalioje šokio scenoje: 1962 m. Operos ir baleto teatre buvo pastatyta Frančeska iš Rimini pagal P. Čaikovskio muziką. Nors pastatymas neilgai išsilaikė repertuare, tai buvo bene pirmas bandymas atsisakyti „drambaleto“ trafaretų, reljefinių dekoracijų ir įvairios butaforijos – to balasto, kuris nustumdavo šokį į antrąjį planą. Šiame pastatyme viskas buvo labai lakoniška, emocinga ir suprantama. Paaiškėjo, kad ir išgrynintu šokiu galima atskleisti subtiliausias emocijas, herojų charakterius. Deja, tokiems pastatymams dar nebuvo atėjęs laikas, tad ir pirmos mūsų baletmeisterės moters pastangos buvo nukeltos į neprognozuojamą ateitį.

Choreografijos patriarchatas savo pozicijų taip lengvai neužleidžia.

Mūsų balerinai assoluta išvažiavus į (kaip tai buvo vadinama) kapitalistinius Vakarus, nors kitokių ir nebuvo, vienu laipteliu pakilo visas baletas. Antrieji tapo pirmaisiais, tretieji –antraisiais ir t. t. Kaip olimpiadose. Gal viskas taip ir būtų likę. Juk atsisakymas „šviesaus rytojaus“ buvo sunkesnis nusikaltimas, nei vartoti dopingą. Tačiau pasikeitė ne tik laikai, viskas grįžo į savo vietas. Šiandien vėl pelnytai galime didžiuotis didžiąja Lietuvos baleto žvaigžde, balerina assoluta Genovaite Sabaliauskaite, švenčiančia garbingą jubiliejų. Juk be šios balerinos mūsų baleto istorija tikrai būtų skurdesnė.

Kartais juokaudamas jubiliatę vadinu apsišaukėle – šitiek metų vaidino princeses, nors iš tiesų buvo tikra karalienė. Bet miršta tik karaliai, o karalienės tvirtai sėdi soste. Tegyvuoja baleto karalienė! n

Šecherezada balete Šecherezada (Negras – Česlovas Žebrauskas)