Arlekino milijonai

Ulienė

Kovo 24 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovų laukia baleto Arlekino milijonai premjera. Pagal autentiškus Mariuso Petipa 1900 m. pastatymo choreografijos užrašus spektaklį stato žinomas pasaulyje choreografas Aleksejus Ratmanskis. Vaikystę praleidęs Kyjive, vėliau šokęs Danijos karališkajame balete, spektaklius statęs garsiausioms pasaulio baleto trupėms. 2004–2008 m. A. Ratmanskis buvo Maskvos didžiojo teatro baleto meno vadovas. 2022 m. vasarį Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jis nedelsdamas nutraukė sutartį su Didžiuoju teatru, kur tuo metu statė baletą, ir grįžo į JAV, kur nuo 2009 m. yra American Ballet teatro reziduojantysis choreografas.

Pastaruoju metu A. Ratmanskis ne kartą pasisakė prieš Rusijos politiką, aktyviai padeda emigravusiems ukrainiečių baleto artistams. Choreografo žmona – ukrainietė, dažnai kartu dirbanti jo pastatymuose asistente. Arlekino milijonų muzikos vadovė ir dirigentė – Margaryta Grynyvetska iš Ukrainos, dailininkas – amerikietis Robertas Perdziola, įkvėpimo kostiumams ir scenografijai taip pat sėmęsis iš istorinio pastatymo.

Pradžių pradžia.

Prancūzo Mariuso Petipa choreografija

Vieną 1847 m. sausio vakarą Paryžiaus operoje vyko balerinos Thérèse Elssler benefisas. Scenoje iš šokėjų išsiskyrė broliai Lucienas ir Mariusas Petipa. Ypač pastarasis buvo atsidavęs baletui – jam rūpėjo kiekvienas pas... Sankt Peterburgo trupės pagrindinis baletmeisteris ir baletų inspektorius A. Titus užkulisiuose pakvietė Mariusą į Sankt Peterburgo Marijos teatrą, kur pasiūlė jam pirmojo šokėjo vietą! Tikėdamasis naujų galimybių M. Petipa nedvejodamas priėmė šį pasiūlymą. Pats to nežinodamas, jis pasirašė sutartį visam gyvenimui.

„1847 m. gegužės 29 d. garlaiviu atplaukiau į Sankt Peterburgą ir iki šiol tarnauju Imperatoriškuosiuose teatruose“, – pradeda savo atsiminimus M. Petipa (1818–1910), prancūzas, sukūręs baleto istorijos epochą. Atvyko jis drauge su tėvu, taip pat žymiu šokėju Jeanu-Antoine’u Petipa (1787–1855), daugelį metų šokusiu Briuselio karališkajame operos teatre La Monnaie. Deja, tėvas neilgai džiaugėsi Marijos teatro scena, o štai sūnus iš karto pasižymėjo ne tik kaip talentingas šokėjas, bet ir kaip choreografas. Jis – žavus, linksmas, gabus, visada pasitempęs, vengiantis konfliktų, iki savo dienų pabaigos prisiekęs bon viveur – iš karto pelnė visų simpatijas. 1862 m. M. Petipa tapo Sankt Peterburgo imperatoriškųjų teatrų baletmeisteriu, 1869 m. – šių teatrų premier maître de ballet ir ėjo šias pareigas iki 1903 m.

Sankt Peterburge M. Petipa gyveno iki 1907 m., vėliau dėl sveikatos persikėlė į Krymą, kur 1910 m., sulaukęs 92 metų, mirė. „C’est la vie“, – kaip pats mėgdavo sakyti.

Choreografas M. Petipa sukūrė apie šešiasdešimt baleto spektaklių, neskaitant atskirų fragmentų ir šokių operose. Jo baletuose atsiskleidė prancūzų puošnumo kvintesencija, tobulos formos pojūtis, išaukštinta humanizmo simbolika. Baletas jam buvo viskas, savo kūryboje M. Petipa išsėmė visas klasikinio šokio galimybes. Jo nuomone, technika balete, kad ir kokia svarbi, nėra pagrindinis dalykas. Virtuoziškumas turi derėti su vaidmens esmės suvokimu ir artistiškumu. „Balete turi viešpatauti plastika ir grožis, o ne vien šuoliai, beprasmiai sukiniai ir kojų kilnojimas aukščiau galvos...“ Šiais žodžiais jis išreiškė pagrindinius baleto principus, kuriais vadovavosi visą gyvenimą. Plastika, gracija ir grožis – štai šio meno pamatas.

Baletų trilogija rūmų šventei

Artėjant 1900–1901 m. sezonui, M. Petipa gavo užsakymą rūmų šventei sukurti tris trumpus baletus ir ėmėsi kurti šių baletų scenarijus įvairiomis temomis. Pirmas naujosios trilogijos baletas buvo prancūzų rokoko stiliaus įkvėptos Meilės gudrybės (Les Ruses d’amour). Jo premjera įvyko 1900 m. sausio 17 d. Metų laikai (Les Saisons) – antras iš trijų M. Petipa tada sukurtų baletų. Šis besiužetis baleto divertismentas, nuostabiu šokiu atvaizduojantis keturis metų laikus, buvo parodytas tų pačių metų vasario 7 d.

Arlekinada, arba Arlekino milijonai (Arlequinade, Les Millions d’Arléquin), – trečias

I. Vsevoložskio užsakymu Ermitažo teatrui M. Petipa sukurtos trilogijos darbas. Šio dviejų veiksmų spektaklio įkvėpimo šaltiniu tapo italų commedia dell’arte, jos personažai ir siužeto situacijos. Arlekinados, arba Arlekino milijonų (iki šiol naudojami abu pavadinimai, bet dažniausiai pasirenkamas vienas iš jų), premjera įvyko 1900 m. vasario 10 d.

Baletų scenarijus ir libretus M. Petipa paprastai kurdavo turėdamas minty vien šokį, o į kompozitorių kreipdavosi tik tada, kai naujasis baletas jau būdavo sugalvotas ir apmąstytas. Taip atsitiko ir šį kartą. Vienaveiksmių baletų Metų laikai ir Meilės gudrybės partitūras sukūrė Aleksandras Glazunovas, baleto Arlekino milijonai, kurio tema visais atžvilgiais buvo daug artimesnė italo autoriaus talentui, muziką sukūrė italas Riccardo Drigo.

Kompozitorius Riccardo Drigo

Italų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Riccardo Drigo (1846–1930) į Sankt Peterburgą atvyko 1879 m., pakviestas tuomečio Imperatoriškųjų teatrų direktoriaus Karlo Kisterio. 1878 m. sezone R. Drigo Padujoje dirigavo Gaetano Donizetti operą Meilės eliksyras, ir K. Kisterį sužavėjo šio italo, partitūrą dirigavusio atmintinai, talentas. Kompozitorius parodė keletą savo kūrinių Imperatoriškųjų teatrų direktoriui, ir tai šiam padėjo galutinai apsispręsti:

R. Drigo’ui buvo pasiūlytas šešių mėnesių kontraktas diriguoti Sankt Peterburge itališkas operas. Panašiai kaip ir M. Petipa atveju, šeši mėnesiai virto daugeliu metų. Nuo 1886 m. R. Drigo dirigavo ir Imperatoriškojo baleto, taigi ir M. Petipa, spektaklius. Choreografas ir dirigentas netrukus susibičiuliavo, tad visai suprantama, jog M. Petipa buvo patenkintas, kad R. Drigo rašys jo naujajam baletui muziką.

Kompozitorius puikiai išmanė, kokios muzikos reikia klasikiniam baletui norint iliustruoti dramos sklandumą ir šokio grakštumą. Tuo metu gyvavo tradicija papildyti pagrindinį baleto veiksmą specialiais primabalerinos ar primarijaus numeriais, tad R. Drigo dažnai kūrė variacijas ar duetus kitų kompozitorių baletams. Dauguma jų yra išlikę ir atliekami kaip atskiri numeriai, o tai neabejotinai patvirtina kompozitoriaus talentą. Pats R. Drigo paliko vienuolika baletų (Užburtasis miškas, Talismanas, Perlas, Užburtoji fleita, Rivjera ir kt.) ir keturias operas (Don Pedras iš Portugalijos, Pagrobta žmona ir kt.), taip pat redagavo Cesare’s Pugni, Jeano Marie Schneitzhöefferio, Albert’o Vizentini, Piotro Čaikovskio partitūras.

R. Drigo buvo populiarus ir mėgstamas publikos. Žiūrovus ir teatro vadovybę stebino ir žavėjo jo gebėjimas tokius veikalus kaip Giuseppe’s Verdi Aida ar Kaukių balius diriguoti be partitūros, iš atminties.

Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. R. Drigo pasitiko atostogaudamas gimtojoje Italijoje. Čia jam teko užsibūti net porą metų, nes dėl karo negalėjo grįžti į Rusiją. Kai po ilgokos pertraukos buvusiame Imperatoriškajame Marijos teatre R. Drigo padirigavo pirmą spektaklį, jį pasitiko penkiolikos minučių žiūrovų ovacijos. Visgi sąlygos Rusijoje buvo pasikeitusios neatpažįstamai. Dirigentas buvo iškeldintas iš Grand Hotel, kur anksčiau gyveno, nes naujoji valdžia ten įkurdino sovietines įstaigas. Vėliau atsiminimuose jis rašė apie šaltus vakarus, praleistus su bičiuliu kompozitoriumi A. Glazunovu kalbantis prie žvakės šviesos... Su grupe italų emigrantų R. Drigo buvo priverstas gyventi dideliame skurde. Teko valandų valandas laukti eilėse prie duonos, o vėliau per sniegą rogutėmis vežti ją namo.

Be abejo, R. Drigo ieškojo kelių išvykti į Italiją. Ir štai pagaliau 1919 m. jam tai buvo leista. Atsisveikinimo gala spektaklyje visi baleto artistai šoko su ašaromis akyse. Išvykstančiam R. Drigo su savimi leista paimti tik 60 kilogramų bagažo, tad visa, ką užgyveno Rusijoje, teko palikti. Išsigabeno jis tik natų rankraščius, kurie per du mėnesius trukusią kelionę į Padują per Odesą ir Konstantinopolį jam atstojo pagalvę. Pagaliau 1920 m. pradžioje pasiekė gimtąjį miestą ir čia tęsė prieš beveik penkiasdešimt metų pradėtą veiklą kaip Garibaldi teatro dirigentas. Sulaukęs 84-erių, R. Drigo 1930 m. mirė gimtojoje Padujoje, kurios viena iš gatvių dabar vadinasi jo vardu – Via Riccardo Drigo.

Arlekino milijonai sulaukė audringų ovacijų

M. Petipa 1900 m. sukurti Arlekino milijonai buvo vienas paskutinių choreografo baletų. Pirmą kartą parodytas tų metų vasario 10 d. Ermitažo teatre, spektaklis buvo skirtas rinktinei rūmų publikai.

Prie dirigento pulto stovėjo pats kompozitorius R. Drigo. Pagrindinius vaidmenis atliko Matilda Kšesinskaja (artima Nikolajaus II bičiulė, vėliau ištekėjusi už jo pusbrolio Andrejaus ir tapusi kunigaikštiene Romanova) – Kolombina ir Georgijus Kiakštas (iš tiesų – lietuvis Jurgis Kėkštas, gimęs 1873 m. Kaune, baigęs Sankt Peterburge teatro mokyklą ir 1891–1910 m. šokęs Marijos teatre) – Arlekinas.

Privačiuose to meto teatro spektakliuose, kuriuose dalyvaudavo aukštuomenė, buvo griežtai laikomasi etiketo ir protokolo, tad nei ovacijos, nei audringi džiūgavimai čia buvo nepriimtini. Ir vis dėlto, vos spėjus nusileisti uždangai, paprastai santūri diduomenė prapliupo ploti. Audringos ovacijos netilo ir M. Petipa kartu su visais šokėjais išėjus nusilenkti.

Ypač didelio pasisekimo sulaukė R. Drigo muzika. Po premjeros kunigaikščiai ir kiti didikai entuziastingai stumdydamiesi skubėjo pasveikinti maestro. Zimmenmanno leidykla 1901 m. išleido dvi R. Drigo Arlekino milijonų partitūros redakcijas – orkestrinę ir fortepijoninę.

Serenada skambėjo Titanike

Pasakojama, kad kurdamas Arlekino milijonų muziką R. Drigo kasdien vaikštinėdavo po Vasaros sodą ir Nevos krantinėmis, vis prisimindamas gimtąją Italiją. Per vieną iš tokių pasivaikščiojimų jis parašė garsiąją Serenadą iš baleto pirmojo veiksmo, kurioje skamba mandolinos solo, ir Lopšinę Kolombinos variacijoms (sukurta specialiai arfininkui Albertui Zabeliui).

Serenada itin išpopuliarėjo ir tapo dažnu saloninės muzikos repertuaro kūriniu. Aranžuota įvairiems instrumentams, ji nuolat skambėjo XX a. pradžioje ir tarpukaryje. Serenada buvo ir White Star Line kompanijos orkestro pjesių rinkinyje, ją muzikantai grojo ir liūdnai pasibaigusioje Titaniko kelionėje 1912 m. Kūrinys buvo spausdinamas įvairiais pavadinimais: Serenatina veneziana all’antica, Venetian Serenade, Valse Boston. 1922 m. Serenadai buvo sukurti žodžiai, ir ji gavo dar vieną pavadinimą

– Notturno d’amore. Šį kūrinį įdainavo daugelis žymių atlikėjų, tarp jų ir garsusis italų tenoras Beniamino Gigli, kurio 1926 m. įrašas tapo pasauliniu hitu.

Arlekino milijonų kelionė per pasaulio scenas

Taip prasidėjo vieno iš paskutinių M. Petipa šedevrų istorija. Štai trumpas šios nuotaikingos meilės istorijos, sukurtos italų commedia dell’arte stiliumi, siužetas: Arlekinas ir Kolombina myli vienas kitą, bet Kolombinos tėvas Kasandras nori dukrą ištekinti už turtuolio Leandro. Tėvas prašo ištikimo bičiulio Pjero užrakinti Kolombiną, bet Pjero žmona Pjeretė, simpatizuojanti jaunajai porai, padeda merginai pabėgti, o geroji fėja dovanoja Arlekinui stebuklingąją lazdelę. Galiausiai jis laimi Kolombinos ranką ir jiedu pasiekia išsvajotą laimę.

Netrukus Arlekino milijonai leidosi į kelionę per pasaulio scenas, buvo statytas daugelyje pasaulio teatrų. Vien George’as Balanchine’as, kuris kažkada, dar studentas, pats šoko garsiajame M. Petipa pastatyme, šį baletą statė du kartus: 1965 m. – baleto sukūrimo

65-ųjų metinių proga, o 1974 m. Arlekino milijonus išvydo New York City Ballet žiūrovai. Ilinojaus Salt Creek Ballet 2007 m. pateikė pirmąjį bandymą atkurti originalią M. Petipa choreografiją. Lietuvoje šis baletas pavadinimu Arlekinada pirmą kartą pastatytas 1929 m. (chor. Pavelas Petrovas; buvo rodomas kartu su Igorio Stravinskio Ugnies paukšte), vėliau buvo statytas 1935 m. (chor. N. Zverevas), atnaujintas 1939 m. (chor. B. Kelbauskas), 1949 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jį pastatė chor. V. Germanavičius, ir paskutinį kartą buvo statytas 1971 m. Vilniuje (chor. V. Grivickas).

Istoriniai baletų rankraščiai

Iki išrandant judesių įrašymo technologijas, baleto menas buvo pasmerktas laikinumui ir užmarščiai. Kaip šį grožį išsaugoti ateities kartoms? Kaip atkurti tobulas pas kompozicijas? Imperatoriškosios baleto trupės artistas Vladimiras Stepanovas anais laikais sukūrė būdą, kaip šokį užrašyti tam tikrais ženklais. Suvokdama šios sistemos svarbą, teatro vadovybė paprašė V. Stepanovo dėstyti ją baleto klasėse. Tarp daugelio mokinių ypač darbštus buvo Nikolajus Sergejevas. Kaip tik jis ir ryžosi užrašyti Marijos teatre rodomus spektaklius. Su kitų šokėjų ir baletmeisterių pagalba buvo užrašyta apie 30 baletų. Po Spalio perversmo N. Sergejevas emigravo, o kartu su savimi pasiėmė ir baletų užrašus. Po daugelio metų, kai jis buvo jau miręs, Imperatoriškojo Marijos teatro baletų užrašų rinkinį įsigijo Harvardo universiteto bibliotekos Teatro skyrius. Taip neįkainojami rankraščiai atgulė saugioje, bet kartu prieinamoje vietoje, kur juos galėjo studijuoti klasikinio baleto mokslininkai ir praktikai. Atsirado galimybė atkurti spektaklius tokius, kokius juos sumanė genialusis M. Petipa. Tarp šių išsaugotų N. Sergejevo rankraščių yra ir M. Petipa baleto Arlekino milijonai choreografijos užrašai.

Pastatyti Arlekino milijonus tokius, kokius juos sukūrė M. Petipa, ėmėsi vienas garsiausių pasaulio choreografų Aleksejus Ratmanskis. Smulkmeniškai išnagrinėjęs Harvardo universiteto bibliotekos Teatro kolekcijoje saugomus originalaus M. Petipa pastatymo notacijos užrašus, jis ryžosi atgaivinti Arlekino milijonų choreografiją scenoje. Panašų darbą atliko ir spektaklio dailininkas Robertas Perdziola – sukurti spektaklio dekoracijas ir kostiumus jį taip pat įkvėpė išstudijuoti Oresto Allegri ir I. Vsevoložskio 1900 m. piešti eskizai. Šiems menininkams pavyko sukurti tokį pat, tik – atsižvelgiant į tai, kad pasikeitę laikai siūlo kitokias medžiagas, kitokį apšvietimą ir kitas šokėjų galimybes, –dar puošnesnį, dar prabangesnį spektaklį.

Choreografas Aleksejus

Ratmanskis

Pasaulyje žinomas baleto šokėjas ir choreografas Aleksejus Ratmanskis garsėja išskirtiniu muzikalumu, iš pažiūros beribe energija ir stilistiniu universalumu.

A. Ratmanskis augo Kyjive. Čionai jis grįžo ir 1986 m. baigęs Maskvos valstybinę baleto akademiją. Šokėjo karjera glaudžiai susijusi su Kyjivo baletu, o nuo 1995 m. – ir su Kopenhagos Royal Danish Ballet. Danijoje buvo atkreiptas dėmesys į A. Ratmanskio choreografo talentą, jo kuriamas baleto kompozicijas. Tapęs Royal Danish Ballet pagrindiniu solistu, drauge jis kūrė baleto spektaklius daugeliui pasaulio trupių. Taip su Royal Danish Ballet trupe buvo pastatytas Turandot sapnas (2000), su Stokholmo Royal Swedish Ballet – Ugnies paukštė (2002), Sankt Peterburgo Marijos teatre – Pelenė (2002), Maskvos didžiajame teatre – The Bright Stream (2003), su San Francisko baleto trupe – Žvėrių karnavalas (2003). 2004–2008 m. jis buvo Maskvos didžiojo teatro baleto meno vadovas, o kartu tęsė choreografo kūrybą. Pažymėtini jo baletai Ana Karenina (2004, Royal Danish Ballet; 2005, LNOBT), Sraigtas (2005, Maskvos didysis teatras) ir Rusų sezonai (2006, New York City Ballet). Norėdamas atsidėti vien choreografijai, A. Ratmanskis 2008 m. atsisakė meno vadovo pareigų Didžiajame teatre. Nuo 2009 m. jis – American Ballet teatro reziduojantysis choreografas.

2022 m. vasarį Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jis nedelsdamas nutraukė sutartį su Didžiuoju teatru, kur tuo metu statė baletą, ir grįžo į JAV. Choreografo šeima gyvena Ukrainoje, jo ukrainietė žmona dažnai dirba asistente jo pastatymuose.

A. Ratmanskio atkurto M. Petipa baleto Arlekino milijonai pasaulinė premjera įvyko 2018 m. birželio 4 d. Niujorko Metropolitan Opera teatre. Kaip koprodukcinis spektaklis 2022 m. jis buvo pastatytas Australijoje. Savarankiškas LNOBT pastatymas iš esmės yra toji pati džiaugsminga M. Petipa komedija. Šimtmetį snaudęs, nenuilstantis Arlekinas pagaliau visiškai išsibudino ir yra pasiryžęs sužavėti įvairaus amžiaus baleto mylėtojus. Šis nuostabus kūrinys, kupinas romantikos, išdykumo, kvailų personažų ir humoro, yra tikras malonumas patyrusiems baleto mėgėjams ir smalsiems naujokams, norintiems atrasti baleto žavesį. n

Baleto Arlekino milijonai dailininkas

Robertas Perdziola:

Kovo 24–31 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia žiūrovus į paskutinę šio sezono premjerą – Riccardo Drigo baletą Arlekino milijonai. Visame pasaulyje garsūs spektaklio statytojai –choreografas Aleksejus Ratmanskis, scenografijos ir kostiumų dailininkas Robertas Perdziola – žada scenoje atkurti klasikinę originalaus 1900-ųjų pastatymo (choreografas Marius Petipa) versiją ir pavergti žiūrovus įstabiai puošniu spektakliu. Belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio dailininku Robertu Perdziola

Esate pripažintas menininkas, kuriate geriausiuose pasaulio teatruose. Kaip atsidūrėte scenos meno užkulisiuose?

Ar svajojote apie tai vaikystėje?

Vaikystėje visada traukė scena. Dar mažas mačiau keletą mėgėjiškų spektaklių, o pirmą profesionalų pasirodymą išvydau su mama ir močiute kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Tada panorau dirbti teatre, ir šis noras niekada neišnyko.

Visada buvau gabus piešti ir kartais susimąstau, kad galėčiau tapyti, bet tada didžiąją dienos dalį praleisčiau vienas. Darbas teatre padeda to išvengti.

Vilniuje kuriate baleto Arlekino milijonai scenografiją ir kostiumus, jau keliskart lankėtės Lietuvoje. Ar esate patenkintas kūrybos procesu, bendradarbiavimu su LNOBT komanda?

O taip! Patiko Vilniuje, teatre praleistas laikas. Visi labai gerai dirba, džiaugiuosi scenografijos ir kostiumų maketais. Viskas jau pradeda vizualizuotis, ir tai be galo įdomu. Gimsta nuostabus darbas.

Ko Jūs pats tikitės iš kuriamo spektaklio?

Popieriaus lape sudėliojus savo intencijas, viltis ir svajones, pasidaro šiek tiek baugu, nes niekada nežinai, kokio talento bus žmonės, įgyvendinsiantys tavo kūrybines mintis. Prieš kelerius metus Arlekino milijonus statėme Niujorke. Spektakliui atidaviau daug laiko ir pastangų, bet LNOBT pageidavo savos versijos.

Kuriant spektaklį visada ateina toji nuostabi akimirka, kai išvysti įgyvendintus kūrybinius sumanymus. Džiugu regėti ir visos kūrybinės grupės pasididžiavimą savo darbu. Sukuriu eskizus, ir tada mano darbas atsiduria kitų žmonių rankose. Bet aš nė kiek nesijaudinu, nes matau, su kokia pagarba ir kruopštumu mano eskizus, maketus jie paverčia scenografija ir kostiumais.

Ar dažnai pats būnate patenkintas savo darbu?

Tikrai ne, save visada vertinu kritiškai. Bet Arlekino milijonai – ypatingas kūrinys. Žvelgdamas į savo kartu su Aleksejumi Ratmanskiu Niujorke atliktą darbą, buvau patenkintas net kokiais 99 procentais! Tad viliuosi, kad ir Vilniuje viskas puikiai pavyks.

Kokius baleto Arlekino milijonai aspektus stengiatės išryškinti scenografijoje, kostiumuose?

Mano siekis – pamėginti atkurti originalų 1900-ųjų dizainą. Esu sulaukęs klausimų, ar tai pirmojo pastatymo atkūrimas ir kiek esu atsidavęs tam, kas buvo kuriama anuomet. Aš tyrinėjau pirmojo spektaklio scenografijos maketus, kostiumų eskizus, saugomus teatro muziejuje Sankt Peterburge, ir man jie patiko. Vėliau pamačiau nuotraukas, kaip visa tai atrodė tikrovėje, ir pastebėjau, kad scenoje viskas kur kas labiau apribota. Mano nuomone, spektaklis neteko originalumo, skonio, džiaugsmo, kuris matomas dailininko piešiniuose. Taigi apsisprendęs remtis originalu visas iliustracijas perdariau, bet pabandžiau prie jų prieiti su originalo dailininko laisve. Tikiuosi, kad tai, ką sukūrėme, priartėjo prie jo ketinimų.

Mūsų laikais ir medžiagos gerokai skiriasi nuo turėtų prieš šimtmetį. Šilkas dabar kitoks nei 1900 m., audiniai tamprūs, skaitmeninio spausdinimo ant audinio galimybės milžiniškos...

Baleto kaip kūrinio, jo choreografijos vertinti negalėčiau, nesu šokio kritikas. Manau, kad šokio profesionalai įvardys šį spektaklį kaip lengvojo žanro pramogą. Taip ir yra, tai bus linksmiausias vakaras teatre. Šiame balete nėra paslėptos žinios, gilesnių prasmių, tai tiesiog pramoga. Ir ypač smagu, kad šoka vaikai. Nesitikėjau, kad man šis kūrinys taip patiks, bet tikrai buvo puiku.

Arlekino milijonai – romantinė komedija. Kas spektaklyje artima Jums pačiam?

Pirmoji baleto dalis, kur daug pantomimos. Čia nėra tiek klasikinio šokio, nemažai komiškos vaidybos, kilusios iš Renesanso laikais populiarios commedia dell’arte, kurios ištakos siekia viduramžius. Panašų komedijos stilių regime ir senajame Holivude, Charlie’io Chaplino ar Busterio Keatono filmuose, ir jis juokingas. Tai komedija, kuri mane sujudino, o juk nesu labai linksmas žmogus.

Koks žiūrovas esate? Ar mėgstate operą, baletą?

Labiausiai patinka opera ir baletas, turbūt dėl muzikos poveikio. Muziką mėgstu įvairią, bet ypač traukia gera klasika – W. A. Mozartas, J. Straussas. Esu girdėjęs sakant: „Nepatinka opera, nes ten apgailėtini žmonės dainuoja dešimtis minučių, realybėje niekas taip nedaro.“ Norėčiau paprieštarauti: kai realiame gyvenime sukrečia tragedija, muzika ir šokis tampa būdu perkeisti tai, ką patyrėme, kažkuo kitu. Taigi mieliau žiūriu operą ir baletą, teatrą mėgstu daug labiau nei filmus. Patinka ir kinas, bet dirbti jame nenorėčiau.

Kas Jus darbe labiausiai žavi, įtraukia?

Man patinka kurti eskizus, dirbti su kostiumų siuvėjais, su tais, kurie tuos kostiumus vilki, o tada pamatyti viską scenoje. Baleto pasaulyje šokėjai neišvengiamai rūpinasi savo kūnu, tad čia yra puikiausia proga išvysti savo kurtus kostiumus, scenoje dėvimus artistų, gebančių panaudoti kūno plastiką, žinančių, kaip išreikšti kostiumą. Kaip dizaineriui, man labai pasisekė dirbti balete, čia mano įdirbis pastaruosius 5–6 metus vis didėja.

Arlekino milijonai – labai puošnus baletas. O koks Jūsų santykis su dabar scenoje taip populiariu konceptualizmu, minimalizmu?

Patinka visos meno kryptys, bet teatre norisi puošnumo ir šventės. Gerai suprantu, koks sunkus gali būti gyvenimas. Puikiai žinau, kad pasaulyje vyksta siaubingas karas, kad žmonės neturi iš ko gyventi. Pats tai patyriau vaikystėje – mano šeima nebuvo turtinga. Bet nejaučiu poreikio plėtoti to scenoje – noriu pramogauti, noriu ko nors išmokti. Gal dėl to taip traukia dekoratyvūs, spalvingi spektakliai. Ir tai nereiškia, kad turime pamiršti visas bėdas. Tai reiškia, kad reikia kuo geriau panaudoti gyvenimą, kol jį dar turime. Tam tikra prasme tai – mano gynyba.

Kuriate visame pasaulyje: Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Europoje. Ar pastebite kultūrinių skirtumų?

Jungtinėse Valstijose šiuo metu stiprus judėjimas pripažinti visokius: skirtingų rasių, skirtingų lyčių žmones. Teatras mano šalyje tampa socialinių ir politinių pokyčių įrankiu, ir tai, man regis, teisinga. Bet mano paties įnašas į teatrą kiek kitoks. Man patinka vykti į kitas šalis, dirbti įvairiuose teatruose – ten daug ko išmokstu. Manau, kad dirbdamas vienoje šalyje pripranti prie vyraujančių krypčių. Taigi smagu atsikratyti įpročių ir pasidairyti svetur.

Ką šiuo baletu norite pasakyti žiūrovams?

Turiu grįžti prie to, ką jau sakiau: Arlekino milijonai nesiunčia žinios pasauliui. Kai kas spektaklį suvoks kaip visiškai bereikšmį, ir galbūt tie žmonės iš dalies teisūs. Bet man jis labai džiugus. O pasaulyje, kuris nėra tobulas, kartais taip gera tiesiog pasidžiaugti kuo nors maloniu. n