Šeimos Maestro:

100-osioms

Jurgio Gaižausko

Gimimo Metin Ms

Konstancija Zubrickaitė

Praėjusį rudenį būtume šventę kompozitoriaus, smuikininko, dirigento, kultūros ir meno veikėjo Jurgio Gaižausko 100-ąjį jubiliejų. Maestro tarp mūsų nėra jau daugiau nei dešimt metų, bet jo legendinis stebuklingo tembro smuikas tebeskamba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose – šiuo instrumentu su pasididžiavimu griežia LNOBT orkestro narė Justė Martinkėnaitė, jo anūkė, galinti papasakoti ne vieną istoriją apie kelis šimtus metų skaičiuojantį „stebuklingą Senelio smuiką“. Ji prisiminė, kad Senelis J. Gaižauskas norėjo, jog visi šeimoje grotų. Neprivalu tapti profesionaliu muzikantu, bet vaikas būdamas turi groti, o paskui pasirinksi kokį nori kelią. Kartą sode repetuodamas su anūkais jis nužvelgė aplinkinius namus ir pasakė: „Jeigu taip kiekvienoj palėpėj po smuikininką, nebūtų pasaulyje karo.“ J. Gaižauskas buvo užgyvenęs ne vieną smuiką, dovanojo juos ne vienam anūkui. Vis dėlto daugeliui anūkų muzika liko tik pomėgis, jie pasirinko „rimtesnes“ profesijas. O Justė, baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, smuiko nemetė. Senelis pažadėjo: „Kai įstosi į akademiją, aš tau atiduosiu savo smuiką.“ Ir žodį tesėjo. Justei įstojus mokytis, J. Gaižauskas pasakė: „Dabar laikas mums apsikeisti smuikais.“ Senelio smuikas, nors daug gyvenime patyręs, taisytas, klijuotas, lopytas, dužęs, vis dėlto yra nuostabaus tembro. Anot

J. Martinkėnaitės, Senelis nesiskirdavęs su šiuo instrumentu, sykį net į baidarių žygį jį pasiėmęs. Deja, tąkart baidarė apvirtusi, ir smuikas įkritęs į vandenį...

Visa gausi J. Gaižauskų šeima gali patvirtinti – Senelis buvo šeimos traukos centras, mokėjo visus sujungti ir visada šypsodavosi. Abu su Močiute Zofija būtinai atvažiuodavo į kiekvieną gimtadienį – tiek vaikų, tiek anūkų – su firminiu Močiutės tortu. Liko neįgyvendintas vienas J. Gaižausko sumanymas – kad visa didelė jų šeima nuplauktų į tą mažą Vokietijos miestelį, kuriame jiedu su Zofija Mejeryte susituokė „trečią dieną po karo“. Ir keltu turėję plaukti nemokamai, nes juk... jie visi gros! Ypatingąją Jurgio ir Zofijos Gaižauskų dieną – 1945 m. gegužės 11-ąją – primena jų tada mažame Vokietijos miestelyje ant jūros kranto lietos akvarelės. Ir nors abu piešdami sėdėjo atskirai, išliejo labai panašius paveikslėlius. J. Martinkėnaitė atmena Senelį sakius, kad jau tada jųdviejų buvęs labai panašus požiūris į gyvenimą. Dar Justė prisimena Senelį save vadinus „Dvořáko anūku“, mat karo metais Vienoje jis privačiai mokėsi kompozicijos ir polifonijos pas

N. M. von Springerį, buvusį Antonino Dvořáko mokinį. J. Gaižauskas per karą buvo įstojęs studijuoti Vienoje, bet tai, kad jis iš Rytų Europos, neleido tęsti studijų. Vis dėlto J. Gaižauskui tai nesutrukdė – jis mokėsi privačiai ir grojo altu Vienos radijo orkestre. Kadangi altininkų trūko, sužinoję, kad jis gali groti ir šiuo instrumentu, priėmė jį išskėstomis rankomis.

Tikriausiai mažai kam žinoma nepaprasta Gaižauskų meilės istorija. Jurgis Gaižauskas ir Zofija Mejerytė susitiko dar mokykloje Telšiuose. Zoselė (taip ją meiliai vadino Jurgis) buvo kiek jaunesnė, J. Gaižausko brolio bendraklasė, ir jie visi bendravo. Kaip pasakoja

J. Martinkėnaitė, jos Seneliui tėvai buvo nupirkę Pelikan firmos parkerį su auksine plunksna, kuris Zoselei atrodęs stebuklingas, todėl prieš kiekvieną diktantą atbėgdavusi jo pasiskolinti. Per karą Močiutė su šeima pasitraukė į Vokietiją. Atsitiktinai radęs broliui jos rašytą laišką ir jo atsiklausęs, J. Gaižauskas parašė Zoselei į Vokietiją. Ilgai jiedu susirašinėjo (kai kurie laiškai rašyti net vokiškai), kol galiausiai Senelis nuvažiavo į Vokietiją ir susirado Močiutę. Jau tada galima buvo nujausti, kokia svarbi

J. Gaižauskui bus šeima, – prieš jiems susižieduojant jis pasakė būsimai žmonai, kad būtinai norės susilaukti dešimties vaikų. Taip pamažu kūrėsi Gaižauskų orkestrėlis – dešimt vaikų, vėliau – beveik trys dešimtys anūkų. Visi gražiai bendravo, dažnai susiburdavo.

Žinoma, visi jie, kaip ir ne viena lietuvių karta, užaugo su pirmąja nacionaline opera vaikams Buratinas, kurią sukūrė J. Gaižauskas.

Menu Akimirk Aving

Operos populiarumą kompozitorius aiškino tuo, kad „joje yra ryški melodija, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras – labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą“. J. Martinkėnaitė prisimena, jog kai tik Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rodydavo Buratiną, Senelis visada vesdavosi į spektaklį kokius dešimt anūkų, o per pertrauką visus vaišindavo teatro bufete. (To magiško karšto šokolado ritualo Justė nepamiršo ir pradėjusi dirbti LNOBT orkestre.) Be to, Senelių namuose ant sienos visada kabojo Buratino plakatas. Gaižauskų šeimos orkestrėlis važinėdavo po Lietuvą ir supažindindavo mažuosius klausytojus su Buratino ištraukomis. J. Gaižauskas buvo puikus pasakotojas, gebėjo sudominti vaikus, iliustruodavo pasakojimą muzikiniais operos intarpais.

Buratino premjera įvyko 1969 m. kovo 29 d. dar senajame Operos ir baleto teatre J. Basanavičiaus gatvėje. LNOBT persikėlus į naujuosius rūmus, 1985 m. gruodžio 28 d. opera pagrindinėje šalies scenoje buvo atnaujinta. Čia ji rodyta beveik keturiasdešimt metų. O dar vieną kartą šis kūrinys kaip edukacinis projektas atgimė 2009 m. LNOBT Kamerinėje salėje. 2008 m. teatras išleido operos Buratinas kompaktinę plokštelę su libreto knygele, iliustruota spektaklio nuotraukomis. Džiugu, kad auksinį raktelį ne tik į stebuklų šalį, bet ir į vaikų širdis radęs Buratinas tęsia savo kelionę!

Gausios Gaižauskų šeimos galva J. Gaižauskas, kaip atmena J. Martinkėnaitė, kiekvieną dieną atlikdavo svarbų ritualą. Labai anksti jis eidavo į Vingio parką, kur, kaip pats pasakojo, kiekvienam savo vaikui buvo paskyręs po medį. Kas rytą prie kiekvieno iš jų sustodavo, pagalvodavo apie tą vaiką, apie kiekvieną to vaiko vaiką, pakartodavo anūkų vardus. Kiekvienam iš anūkų jis buvo paskyręs po fizinį pratimą, kasdien juos atlikdavo. Dar vienas

J. Gaižausko pomėgis – šeimos žygiai baidarėmis. Plaukdami pamatę kokį įdomų vaizdą, sustodavo, liedavo akvareles, o vakarais spėdavo tų akvarelių parodą surengti. Tiek Jurgis, tiek Zofija labai artimai ir šiltai bendravo su vaikais ir anūkais.

J. Martinkėnaitė prisimena ir, kaip sako, firminį Senelio juoką, esą jiedu su Močiute „užsisakę“ gyventi vienodai ir iškeliauti drauge. Todėl kai Zofija Gaižauskienė visgi iškeliavo pirmoji, tiesiog akyse ėmė gesti ir jos vyras. Bet, o stebukle, po kiek laiko Seneliui jėgos grįžo – jis rado sau tikslą: sulaukti Zoselės mirties metinių, kad dar kartą susirinktų visa šeima. Tąkart su visais atsisveikino ir po dviejų dienų iškeliavo pas savo Zoselę. Po metų ir dviejų dienų jiedu vėl susitiko amžiams. n