Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje: „LNOBT yra fantastiškas –turiu ir noriu jį remti“

Arnoldas Remeika

Nuo tada, kai išėjęs į pensiją ir atsitraukęs nuo sėkmingo šeimos verslo austras Manfredas Ritteris Mautneris von Markhofas tapo Maltos ordino ambasadoriumi Lietuvoje ir pradėjo savo diplomatinę karjerą, praėjo jau ketveri metai. Per tą laiką Jo Ekscelencija ne kartą lankėsi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir iškart po pirmojo apsilankymo tapo dosniu jo rėmėju. Šiame pokalbyje Suverenaus Maltos ordino nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius pasakoja apie didžiulę meilę operai ir atsako į svarbius klausimus, kodėl kiekvienam būtina pagal išgales remti kultūrą ir kaip to visada mokė savo vaikus, o dabar – ir šešis anūkus.

Jūsų Ekscelencija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmąkart apsilankėte prieš kelerius metus, prieš pat pandemiją, ir tada žiūrėjote baletą Spragtukas. Pernai gruodį į Vilnių atsivežėte visą savo šeimą – ir vėl žiūrėjote Spragtuką, tik šįkart su keturiolika šeimos narių – žmona, vaikais, jų sutuoktiniais, visu būriu anūkų. Kuo mūsų teatras ir šis pastatymas Jums padarė tokį įspūdį?

Tikra tiesa – pirmą kartą čia apsilankiau prieš ketverius metus, vos pradėjęs savo misiją Lietuvoje. Turiu tikslą per gyvenimą aplankyti visus pasaulio operos teatrus, todėl, kai tik buvau paskirtas į Vilnių, iškart apsilankiau

LNOBT. Jei atvirai, nesu didelis baleto mėgėjas, mano širdį užkariavusi opera, bet čia pamatytas Spragtukas buvo neįtikėtinai aukštos meninės kokybės, o ir patys rūmai bei visa aplinka padarė neišdildomą įspūdį. Karštas šokoladas su šlakeliu konjako per pertrauką labai praturtino buvimą jūsų teatre, ypač kai lauke gruodį buvo taip šalta ir gausiai snigo. (juokiasi)

Mūsų šeima turime tokią tradiciją – kasmet gruodį visi kartu žiūrime Spragtuką vis kitame pasaulio teatre. Mano įsitikinimu, muzika kalba tiesiai į mūsų širdis. Tai atskira kalba. Ir man kaip tėvui ir seneliui labai svarbu perduoti šeimai tai, ką pats kadaise gavau iš tėvų ir senelių, – jie nuo mažens mane apsupdavo progomis patirti muziką, meną, teatrą.

Neneigiu, Netflix taip pat yra puiki pramoga, bet muzika suteikia kitokį pasaulio matymą, ji yra kur kas daugiau nei tik garsai ir oro judinimas. Ar mano šeimos jaunimas toliau eis į operos ir baleto teatrą, parodys laikas, bet šiuo metu jaučiu pareigą atverti jiems neįtikėtiną šio pasaulio grožį.

Suprantu, kad pirmenybę teikiate klasikiniams pastatymams?

Kalbėsiu apie tai, ką išmanau, – apie operą. Vakarų Europos operos teatruose dominuoja šiuolaikinį operos žanrą propaguojantys režisieriai, kurie kitaip – kartais labai radikaliai –interpretuoja klasikos kūrinius. Bet aš manau, kad operos teatras, norėdamas pritraukti jaunimo, naujų, galbūt čia niekad nebuvusių žiūrovų, turi jiems parodyti ir originalą. Tik susipažinęs su juo gali iki galo įvertinti ir suprasti šiuolaikines operų interpretacijas. Nežinant konteksto, priimti naujas kūrinių versijas labai sunku. Todėl svarbu rodyti klasikinius, galbūt net senamadiškus pastatymus, o jūsų klasika nė kiek nenusileidžia spektakliams, kuriuos esu matęs Londono karališkajame Covent Garden teatre arba savo gimtosios Vienos valstybinėje operoje. Turiu su kuo palyginti.

Po pirmojo apsilankymo LNOBT iškart skyrėte mūsų teatrui solidžią piniginę paramą. Kaip dažnai ir kokio profilio institucijas Jūs ir Jūsų šeima remiate?

Pirmą kartą apsilankęs jūsų teatre, mintyse sau pasakiau: tai fantastiška vieta, turiu ir noriu ją paremti. Nuo tada su žmona esame LNOBT rėmėjai, reguliariai pervedame maksimalią paramą pagal teatro sukurtą trijų lygių asmeninio rėmimo programą (plačiau žr. https://opera.lt/ remimas. – A. R.). Negaliu atsakyti, kiek institucijų remiame, – turėčiau paklausti savo finansininko (juokiasi), bet kelias pavardysiu: Vienos valstybinė opera, Zalcburgo Velykų operos festivalis, taip pat Zalcburge esantis W. A. Mozarto fondas Mozarteum, Majamio opera Jungtinėse Amerikos Valstijose (buvau vienas jos įkūrėjų), Metropolitan opera Niujorke ir Covent Garden opera Londone, bet šioms skiriame gerokai mažiau lėšų nei Austrijoje įsikūrusioms organizacijoms. Visgi Austrija – mano namai.

Ar galima teigti, kad Jūsų gimtojoje Austrijoje, kur opera yra kone nacionalinė vertybė, kultūros įstaigų, ypač operos žanro, privataus mecenavimo tradicijos turtingesnės nei kitur pasaulyje?

Tame yra tiesos. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad Austrijoje tos kultūros įstaigos istoriškai turi didesnį darbo su potencialiais mecenatais įdirbį. Joms dirbantys fondoieškos (angl. fundraising) specialistai gerai žino, kaip prisikasti prie pinigų. (juokiasi) Pats esu Zalcburgo Velykų festivalio organizacinio komiteto narys, dalyvauju ieškant paramos ir galiu pasidalyti patirtimi. Be abejo, turime ir korporacinių rėmėjų, kurie kasmet paremia keliais šimtais tūkstančių eurų, bet šįkart kalbame apie privatų rėmimą, kur sumos gerokai kuklesnės.

Taigi privatiems rėmėjams siūlome tris paramos lygius – bronzinį, sidabrinį ir auksinį. Tokių rėmėjų paketai paprastai įkainojami nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių eurų per metus. Kuo daugiau pinigų duodi, tuo daugiau už tai gauni. Ko? Išskirtinės patirties, ypatingo dėmesio, privilegijų. Pavyzdžiui, rėmėjai turi privilegiją pirmi įsigyti bilietus, o kadangi bilietai – didelis deficitas, tokia privilegija rėmėjui tampa didžiule pridėtine verte. Be abejo, pirmiausia bilietai pasiūlomi auksinio lygio rėmėjams, visi kiti perka po jų. Ir čia kalbame apie bilietus, kurių kaina gali siekti ir penkis šimtus eurų, taigi pinigų reikia turėti ne tik rėmimo paketui, bet ir patiems bilietams.

Tiesa, Austrijoje, priešingai nei kitose valstybėse, privačios paramos negali nubraukti nuo savo sumokamų mokesčių – jokių lengvatų privatiems rėmėjams nėra, todėl kiekvienas paaukotas euras yra gryniausia parama, skiriama apsisprendus ir be jokio išskaičiavimo. Neslėpsiu, tai kiek apsunkina fondoieškos procesą, bet kartu pasidžiaugsiu – privačių kultūros rėmėjų mano šalyje visada buvo nemažai ir kasmet tik daugėja.

Tai ilgas kelias, susijęs su žmonių edukacija ir rėmimo kultūros formavimu, šį kelią teks nueiti ir Lietuvai. Mums kiek lengviau, nes Austrijoje rėmimo tradicijos turtingesnės – tai visais laikais darydavo ir aristokratai, ir buržuazija, o dabar – ir tiesiog paprasti žmonės. Girdėjau, kad ir pas jus daugėja privačių aukų – žmonės tiesiog yra operos ir baleto entuziastai, jiems rūpi šių žanrų ateitis.

Lietuvoje dažnai tenka nugirsti argumentą, kad kultūrą, kaip ir kitus valstybės remiamus sektorius, turi išlaikyti pati valstybė, tad esą kam remti dar ir iš asmeninių lėšų? Kaip pakomentuotumėte tokį požiūrį?

Austrijoje lygiai taip pat – kultūra subsidijuojama valstybės, ir netgi, turiu pasakyti, dosniai. Suprantu, kad jūsų problema kiek kitokia –valstybės finansavimo neužtenka, reikia ieškoti būdų prisidurti. Mūsų atveju visi įpratę gauti pinigų, todėl operoje, o ir kituose teatruose, klesti eksperimentiniai pastatymai, kurie nebūtinai visiems patinka ir yra priimtini. Juk viskas vis tiek apmokėta!

Jeigu Austrijos teatrai būtų labiau priklausomi nuo rėmėjų, kurie asmenine parama tarsi balsuoja už tai, kas jiems patinka ir kas ne, neabejoju, kad repertuaruose būtų daugiau tradicinių pastatymų, kurie labai patinka didelei žiūrovų daliai. Taip, meno kritikai nori naujovių ir eksperimentų, tradicinius pastatymus vadina nuobodžiais, bet žiūrovai, ir tokių yra nemažai, scenoje nori matyti tiesiog gražią klasiką, o ji, deja, iš repertuarų nyksta... Žmonės turi pinigų, bet nebūtinai nori jais remti pastatymus, kuriuose scenoje laksto nuogi solistai.

Akivaizdu, kad mums asmeninis rėmimas svarbus dėl kiek kitokių priežasčių nei čia,

Lietuvoje. Bet abiem atvejais žiūrovai tampa tarsi teatro bendrasavininkiais, kartu priima sprendimus, koks bus teatras ir ką jis rodys.

Lietuvoje korporacinis kultūros rėmimas yra gana dažna praktika, bet rėmimas iš privačių lėšų vis dar gana retas. Turite galimybę paraginti žmones tapti privačiais mūsų teatro ar kitų kultūros įstaigų rėmėjais – tokiais kaip Jūs pats. Ką pirmiausia jiems pasakysite? Jog nebūtina būti turtuoliu, kad savo lėšomis paremtum teatrą, muziejų, orkestrą ar muzikos mokyklą?

Būtent. Ir jūsų teatras nebūtinai iškart turės auksinio lygio rėmėjų, kurie sutinka paremti penkiolika tūkstančių eurų per metus. Galbūt ir norinčiųjų tapti sidabriniais rėmėjais atsirastų ne iš karto. Bet pradėti nuo ko nors reikia, ir potencialūs rėmėjai turi matyti, kokią naudą teikia kiekvienas paramos variantas. Tiesa, jūsų teatro siūlomi paramos paketai, mano akimis, ir taip gana kuklūs.

Be abejo, visi rėmėjai vienodai svarbūs, net ir tie, kurie paremia keliolika eurų. Ir visi jie nori rėmime matyti ne tik prasmę, bet ir konkrečią vertę sau. Tarkim, pas mus labai populiarios yra tokios rėmėjams skirtos pramogos kaip susitikimai su aktoriais po spektaklio ir net vakarienės teatro scenoje, kurių metu prie kuklių – be ikrų ir omarų – vaišių ir vyno taurės su kūrybine grupe aptariamas ką tik matytas spektaklis. Tai vyksta vos vieną ar kelis kartus per metus, taip sukuriant išskirtinumo ir deficito jausmą, ir tik labiausiai finansiškai prisidėjusiems privatiems rėmėjams suteikiama tokia galimybė. Nepatikėsite, kaip žmonėms tai patinka ir kiek atsiranda norinčiųjų dalyvauti. Pačiam ne kartą teko šį gryniausią malonumą patirti. Praktikuojame jį Zalcburgo festivalyje, bet tai daro ir daugelis kitų.

Esate ne tik Maltos ordino ambasadorius, bet ir klestintis verslininkas. Ko gero, nesuklysiu darydamas prielaidą, kad remiate ne tik iš asmeninių lėšų, bet turite ir korporacinio rėmimo programų. Kokias iniciatyvas remia Jūsų įkurtos įmonės? Taip pat vien tik kultūrą? Kiek patikslinsiu: buvau klestintis verslininkas, o vėliau tęsiau nepriklausomą karjerą kaip bankininkas. Šiuo metu jau esu beveik atsitraukęs nuo visų darbų. Man septyniasdešimt, esu pensininkas. Mūsų šeimos verslas išties didelis – mums dirba per šimtą tūkstančių darbuotojų. Be abejo, visais laikais aktyviai remdavome įvairius projektus, ypač socialinius, ne tik kultūrą.