Kamile Bonté

Labai retai triukšmas gali būti gera muzika. Miestų balsai ir garsai, nepaleidžiantys mūsų net ir prieš miegą naršant mobiliojo programėles, operos dainininkei, sopranui Kamilei Bonté yra nesunkiai išvengiami. Per daugiau nei dešimt solinio dainavimo metų Kamilė išmoko atsiriboti nuo jai atgrasaus pasaulio ir atsirenka tai, kas padeda, o ne trukdo siekti profesinio meistriškumo.

Vienus kūrėjus įkvepia meilė, kitus –bendruomenės jausmas, poreikis būti įdomiam ir reikalingam, treti įsikrauna sprogstamosios energijos iš savo egoizmo ar galbūt intrigų ir konfliktinių situacijų. O Jūs?

Pirmi du momentai – taip, trečiasis – ne. Kad ir kaip veiktų adrenalinas, man jis turi kilti iš teigiamų emocijų, o ne iš pastangų apnuodyti aplinką. Man dar visada stiprus motyvas – meilė darbui, kurį atlieki, taigi pačiam procesui, kuris malonus pats savaime, kai skausmingai įsitempęs negalvoji apie būsimą tobulą rezultatą. Tiesiog stengiuosi, kiek tuo metu maksimaliai galiu, bet iki ribos, kad darbas netaptų kančia. Būtent operos menas ir klasikinis dainavimas leidžia tuo nevaržomai mėgautis, nes kaip tik tai ir yra mano pašaukimas. Kito kol kas neradau. Ir neieškojau, nes esu laiminga su tuo, ką turiu. Kaip ir dar nepatyriau didesnių profesinių nuopuolių ir neįkopiau į viršukalnes, kurios galėtų keisti požiūrį, o maži kūrybiniai bangavimai su pakilimais ir atoslūgiais nesunkiai įveikiami. Kartais pakanka gerai praleisto savaitgalio šeimos ar artimų žmonių draugijoje, ir aš jau kitokia.

Neįsivaizduoju sceninio gyvenimo be tėvų, Ingridos ir Audriaus Balabonų, palaikymo. Nebuvo tokios operos premjeros, tokio solinio koncerto, kad salėje nesėdėtų mano tėveliai. Nors patys, būdami gana pragmatiškų profesijų (mama – finansininkė, tėtis – darbų saugos specialistas), niekada nėra muzikavę, jiedu taip tiki tuo, ką darau, taip tiki mano veiklos prasmingumu, kad jaučiu negalinti nuvilti. Tas jų tikėjimas ir meno poreikis – didžiausias mano įkvėpimas. Kitaip nei anksčiau, dabar jie jau gali nesijaudindami, kaip žiūrovai, pasitikti mane scenoje ir išgirsti, kada nata do man pavyko gerai, o kada šiek tiek su kliūtimis.

Turbūt pastebėjote ir pavardžių skirtumus. Kamilė Bonté – mano sceninis vardas, kurį pasiūlė vokalo profesorius Vladimiras Prudnikovas, nes paveldėtoji Balabonaitės pavardė sunkiai tariama ir sunkiai iš tarties užrašoma, ir ne tik užsienyje, gimtojoje Jonavoje – taip pat. (šypsosi)

Drįsčiau sakyti, kad Jūsų pavardė fonetiškai labai muzikali – skamba kaip koks perkusinis instrumentas ar dykuma bildantis karavanas...

Tikrai? Dalykai, su kuriais gimsti, prilimpa natūraliai, tad net nesusimąstai, kokių čia galėtų būti reikšmių ir kokias papildomas asociacijas ar emocijas tavo vardas gali kelti. Kiekvienam kitaip. Jums siejasi su muzikalumu, su būgnais būgneliais, dinamišku judėjimu. Ir man labai smagu girdėti tokį požiūrį iš šalies. Džiaugiuosi unikalia savo pavarde, bet neprisimenu atvejo, kad ją išgirdęs, ir nebūtinai tariamą greitakalbe, pašnekovas įsidėmėtų ar iš pirmo karto taisyklingai užrašytų. Beveik visada reikia diktuoti skiemenimis arba paprašyti, kad leistų užrašyti pačiai.

Sakoma, nebūtina tapti profesionaliu muziku, pagaliau ne kiekvienam to pasiekti ir lemta, bet tai, ką jaunas žmogus gauna muzikos mokykloje, yra neįkainojama viso gyvenimo vertybė.

Pats didžiausias iššūkis tėvams – pajusti vaiko gabumus ir polinkius. Ir pati didžiausia rizika –suteikti jam visišką laisvę, nes nežinai, kur link viskas gali pasisukti. Kai aštuonerių tėvai atvedė į Jonavos Janinos Miščiukaitės muzikos mokyklos smuiko klasę (norėjo, kad lankyčiau fortepijoną, bet pritrūkau vieno kito egzamino balo), nejaučiau, kad būtų einama prieš mano norus. Buvau labai smalsi, tad nuo mažens domino visokia veikla, net vienu metu, be įprastinių pamokų ir smuiko, lankiau tinklinio, karatė treniruotes. Taip, nemeluosiu: mokytis griežti smuiku buvo nelengva ir ne visada įdomu, atrodė, jau nuleisiu rankas ir viską mesiu, bet įsijungdavo atsakomybės ir pareigos jausmas. Ne iš baimės, kad mama ar tėtis supyks, bars (taip iš esmės nenutikdavo), o iš pareigos ir atsakomybės pabaigti tai, ką pradėjau.

Kai persilaužiau, pati savimi labai didžiavausi. Supratau, ką reiškia būti disciplinuotai, gebėti reikiamu momentu susitelkti. Net jei vėliau su muzika būčiau neturėjusi nieko bendra, neabejoju, kad šie dalykai mane būtų gelbėję sudėtingiausiose situacijose. Namų aplinka natūraliai veikė taip, kad neatsirado nei laiko, nei noro gyventi gatvėje. Tiesa, pagrindinėje mokykloje taip gerai nesijaučiau kaip Meno mokykloje ar vėliau – konservatorijoje, kurioje pasijutau kaip namie ir kuri padėjo išvengti tipiškos paauglystės aplinkos. Jau tada supratau, kaip tėvams sunku auginti vaikus (turiu dar vyresnį brolį Luką), – juk šitiek pavojų, o mums jie dovanojo visišką laisvę. Ar galėčiau taip bekompromisiškai pasitikėdama auginti savo vaikus? Nežinau, kartais tuo suabejoju, bet labai stengčiausi.

Ne toks retas atvejis, kad dainininko vokaliniai gabumai išryškėja ne iš karto, o jau išbandžius vieną ar kitą instrumentą. Štai ir Jūs – smuiką iškeitėte į sopraną.

Kai pakvietėte pokalbio, išvakarėse ilgai svarsčiau: o kodėl gi esu dainininkė? Ieškojau atsakymo, mėginau prisiminti paskatinusius dainuoti impulsus, ir visą laiką prieš akis stovėjo vienas epizodas. Jonavos Janinos Miščiukaitės muzikos mokykloje neretai apsilankydavo vienas kitas profesionalus atlikėjas. Taigi maždaug prieš septyniolika metų sėdžiu nedidelėje salėje aš, dešimtmetė mergaitė, o scenoje – Liudas Mikalauskas. Tiesa, tuomet jis ir pats, kaip suprantu, buvo dar studentas, bet jo dainuojamos arijos, jų režisūrinis pateikimas, artistiškumas padarė tokį įspūdį, kad ir save ėmiau įsivaizduoti dainuojančią scenoje. Ir štai po tų septyniolikos metų likimas mus suvedė to paties spektaklio –

Giacomo Puccini operos Bohema – scenoje. Įdomiausia, kad nei prieš šią operą, nei po jos to Jonavos epizodo su Liudu net neprisiminiau – jis iš atminties iššoko tik vakar, kai pati savęs ėmiau klausti, kodėl dainuoju.

Panašiai nutiko ir su Merūnu Vitulskiu. Kai jis triumfavo televizijos projekte Kelias į žvaigždes, buvau paauglė ir, žavėdamasi jo ypatingu tenoru, draugei prasitariau: „Kaip norėčiau kada nors padainuoti su Merūnu...“ Ir visai neseniai, apsilankiusi spektaklyje, kuriame dainavau, draugė man priminė: „Tai ką, išsipildė tavo svajonė!“ O aš ją buvau pamiršusi... Tad jeigu ko nors labai labai nori, tas noras persekioja kaip koks apsėdimas, tu netgi pasąmoningai elgiesi taip, kad jis išsipildytų.

Ruošiausi tęsti smuiko studijas Juozo Gruodžio konservatorijoje, bet pabandžiusi supratau, kad tai vis dėlto ne man, ir po metų į ją grįžau jau kaip vokalo specialybės studentė. Nesukliudė atlikti šio posūkio ir kažkada muzikos pedagogų choro repeticijose išsakytas kritiškas požiūris į mano balsą...

Kuo buvo ypatingos studijos J. Gruodžio konservatorijoje pas vokalo specialistę Gerutę Salomėją Stračkaitytę, o vėliau –Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Vladimirą Prudnikovą?

Tai ji sudėliojo mano balsą iš atskirų narelių ir paklojo tvirtus pamatus. Be mokyklos choro, be savamokslio dainavimo namie, kitokios solinės praktikos juk ir neturėjau. Tada buvau šešiolikos – tai amžius, kai labai pavojinga drastiškai eksperimentuoti su balsu, todėl Gerutei Salomėjai esu labai dėkinga už meilę ir begalinį subtilumą, o sykiu ir tvirtą motyvaciją. Būtent ji įžvelgė, kad tinkamiausia ateityje (bakalauro studijos Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, magistro studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) man būtų dirbti su profesoriumi V. Prudnikovu, ir, galima sakyti, palydėjo tiesiai į jo rankas. Su šio žmogaus ir jo žmonos profesorės Nijolės Ralytės pagalba šiandien gimsta visi mano vaidmenys, tarp kurių – Margarita (Charlesʼio Gounod Faustas), Mimi (G. Puccini Bohema), Zara Breton (Sarsuela)... Pastaruoju metu ruošiuosi lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo operai Idiotas pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną. Ją viename Austrijos teatrų režisuoja Vasilijus Barchatovas. Tiesą pasakius, niekada net svajoti nedrįsau apie Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną – maniau, baigsiu vokalo studijas ir, jei likimas bus palankus, jausiuosi laiminga dainuodama Kauno valstybiniame chore, na, gal dar Kauno muzikiniame teatre... Jau seniai suvokiau, kokia vis dėlto milžiniška konkurencija šiame gaudžiančiame ir kunkuliuojančiame pasaulyje. Profesorius V. Prudnikovas yra kartojęs: „Tau dešimt ar šimtą kartų sakys „ne“, bet šimtas pirmąjį išgirsi „taip“. Štai dėl šito „taip“ mes ir dirbame.“

Ar yra kada nors balsas mane išdavęs? Yra – ir tai natūralu. Gerai, jei išdavystė menka ir pastebėti ją gali tik tu pats, na, gal dar tavo profesorius ar kitas koks muzikos specialistas. Bet prisimenu vieną koncertą Juozo Gruodžio konservatorijos salėje. Buvo vienos valstybinės šventės minėjimas, salėje – garbūs svečiai, o aš, pritariama dvejų kanklių, turiu atlikti liaudies dainą. Ir ką – tyla. Neišdainuoju nė skiemens.

Pa Intis

Jaudulys balsą tiesiog užrakino. Bandau dar kartą, trečią – nė iš vietos. Oi, buvo tada užkulisiuose ašarų... Ir dangus griuvo... Po kurio laiko toje pačioje salėje per vieną koncertą sėdėjau kaip žiūrovė. Ir staiga viena moteris įteikia man laišką. Perskaitau. Tai buvo muzikologės Alinos Ramanauskienės prisiminimas apie mano nesėkmę aname koncerte ir labai stiprus, nuoširdus, profesionalus padrąsinimas prie to nesustoti. Tą laišką esu išsaugojusi ir po šiai dienai. Gilindamasi į vaidmenis stengiuosi vengti gausių įrašų perklausų, kad ir kokie vertingi jie būtų, – kad nepradėčiau kopijuoti ir išsaugočiau savo balso ir interpretacijos spalvą. Taigi mudviejų su Arminu (Arminas Skirvainis, taip pat operos solistas, baritonas, – Kamilės širdies draugas. – V. P.) namuose ne taip jau dažnai skamba operų įrašai – greičiau išgirsite popmuziką ar džiazą. Panašiai kaip mano vaikystėje tėvų namuose, kur, tikiu, išsiugdžiau gerą popmuzikos skonį su stipriais prancūziškų dainų prieskoniais. O kadaise lankytą karatė šiandien pakeitė joga, kuria uždegė Arminas ir be kurios jau neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsipalaiduoti po sunkesnių koncertų, perklausų ar repeticijų.

Būti scenoje Mimi, būti Margarita ir būti tiesiog Kamile Bonté...

Gana skirtinga patirtis. Nesakau, kad pasislėpusi po kauke ir įsijautusi į personažą dainuoju kitaip, nei stovėdama šalia pianisto ar orkestro, atsidavusi publikos teismui soliniame koncerte. Abu amplua labai branginu ir vertinu, nesvarbu, kad pirmuoju atveju nebelieka ne tik Kamilės Balabonaitės, bet ir Kamilės Bonté, pasineriu į vaidinamą istoriją ir laikmetį, o antruoju esu absoliučiai natūrali ir tikra, bet neturiu teisės pamiršti kūrinio dramaturgijos ir ryšio su publika. Tam vykstant, patiriu didelę palaimą ir kūrybos katarsį. Kai po koncerto nusilenkusi atsiduriu užkulisiuose, daugelis užjaučiamai klausia: „Turbūt baisiai jaudinaisi?..“ O man taip gera, tokia palaima, kad visus noriu stipriai stipriai apkabinti. n