Živilė Baikštytė: „Prasmė yra pačiame gyvenime“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repetitorė Živilė Baikštytė, baigusi daugybę reikšmingų vaidmenų dovanojusią baleto solistės karjerą, save realizuojanti ir choreografijoje, šiemet mini asmeninį jubiliejų. Ta proga kalbamės apie esminius gyvenimo taškus ir leitmotyvus įprasminant savo būtį baleto pasaulyje.

Gerbiama Živile, šis pokalbis vyksta Jūsų asmeninio jubiliejaus proga, tad ką Jums reiškia gimtadienis?

Gyvenu jau penkiasdešimt metų ir tuo didžiuojuosi! Gimtadienius kartais švenčiu, kartais – ne, kaip susiklosto aplinkybės. Taip jau likimas lėmė, kad gimtadienis dažnai sutapdavo su premjera.

Esama filosofinės ištarmės, kad ne žmogus gyvena gyvenimą, o gyvenimas – žmogų, tad kur, Jūsų manymu, slypi gyvenimo prasmė?

Prasmė yra pačiame gyvenime. Ir nuo paties asmens priklauso, ar tu gyvenimą, ar jis tave gyvena. Aš renkuosi gyventi!

1991 m. baigėte tuometę Vilniaus baleto mokyklą (dabar – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius). Anksti supratote norinti būti balerina. Nuo 2011 m. esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės repetitorė, taip pat kuriate su Menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniais. Kokias regite savo ir dabarties kartas? Kas sieja baleto asmenybes?

Ar žvelgtum į šį laiką, ar šimtą metų atgal, akivaizdu, kad visus baleto šokėjus sieja begalinis noras šokti. Šokio mene, jo kūryboje ir atlikime mes regime prasmę. Skiriasi tik informacijos kiekis, jos pasiekiamumas, prieinamumas ir darbo sąlygos.

Esate dirbusi su įvairiais kūrėjais. Žvelgdama iš šokėjos perspektyvos, atskleiskite, kiek Jums buvo svarbi choreografo koncepcija ar galbūt choreografinė forma kaip judesių žemėlapis savo vaidmens kūrybinei biografijai, kurios autorius vis dėlto yra pats šokėjas, įgyvendinti? O kaip regite šokėją iš choreografės perspektyvos? Kas jis: meno kūrinys, menininko –Jūsų – įrankis ar kūrėjas, su kuriuo siekiate bendradarbiauti?

Choreografas yra ir režisierius, todėl visada buvo nuostabu dalyvauti kūrybos procese ir įgyvendinti jo kūrybines užduotis. Labiausiai žavi sutiktų kūrėjų autentiškumas, individualumas, savitas matymas, unikali choreografinė kalba, įgalinanti naujai papasakoti ir gerai žinomą kūrinį. Stengiausi būti lyg baltas lapas, kaskart iš naujo sukurti vis kitą gyvenimą scenoje. Noriu, kad ir artistai drįstų būti it balti lapai, ant kurių bus rašoma. Išdrįsti būti be išankstinio žinojimo, be jokių štampų, atrastų spalvų, o kiekvieną kartą ieškoti iš naujo. Kaip tai nepaprasta!

Kokią šokio patirtį, galbūt aplankančią sapnuose, šiandien menate? Ką nors galbūt norėtumėte pakartoti – tapačiai ar naujai? Ką, remdamasi šiandieniu žinojimu, įvardytumėte kaip esminius dalykus?

Anželikos Cholinos teatras suteikė progą atsiskleisti kaip artistei, ne tik kaip šokėjai. Galimybė kurti sykiu su dramos aktoriais leido į visa pažvelgti kitu kampu, pamatyti visiškai kitaip. O spektaklių aš nesapnuoju, tai jau praeitis. Dabar – kitas etapas.

Jau dvylika metų esate LNOBT Baleto trupės repetitorė. Kas ypač svarbu šiame darbe? Pamėginkite žvelgdama iš šalies apibūdinti save kaip repetitorę.

Šiame darbe labai svarbu kantrybė, sutelktas dėmesys, lyg į artistą žiūrėtum pro mikroskopą. Taip pat, žinoma, laikas, daug laiko ir nesustoti mokytis. O kokia aš? Nežinau. Pakenčiama, matyt. (juokiasi)

Kas Jums smalsu balete kaip repetitorei, kaip choreografei?

Smalsumas – tik jis veda pirmyn. Noras kurti ir aiškintis, kas ir kaip vyksta. Tikiuosi, tai dar ilgai mane lydės.

Gerbiama Živile, remdamasi įvairiopa patirtimi, apibūdinkite baleto meną. Kas jis yra, kokia jo esmė?

Baletas – tai ne vien raiška, bet ir mokslas. Jo mokomasi visą gyvenimą. Ir net tokiame taške, kuriame, jau manei, viską atradai, atsiveria kas nors naujo.

Sveikindami Živilę Baikštytę jubiliejaus proga, kviečiame skaityti portale Vilniaus galerija 2021 m. skelbtą Elvinos Baužaitės pokalbį su ja.

Baleto asmenybė Živilė Baikštytė per daugiau nei dvidešimties metų solistės karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė daug ryškių ir reikšmingų vaidmenų, pelnė svarių įvertinimo ženklų: 1993 m. apdovanota bronzos medaliu Niujorko tarptautiniame baleto konkurse; 1995 m. pateko į Helsinkio tarptautinio baleto artistų konkurso finalą; 2001 m. įvertinta Kristoforu – aukščiausiu to meto Lietuvoje teatro meno apdovanojimu. 2004 m. baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kartu ir sceninė patirtis atvėrė jai repetitorės kelią, kuriuo sėkmingai žengia nuo 2011 m. Ž. Baikštytė taip pat kuria šokio miniatiūras Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Jos kūrybinė raiška skleidžiasi vis drąsiau – 2019 m. LNOBT įvyko baletų triptiko, kurio vienas iš kūrinių buvo Ž. Baikštytės darbas Pradžioje nebuvo nieko, premjera. Šiame interviu su Ž. Baikštyte kalbamės apie visa, kas buvo ir kas bus baleto pasaulyje.

Mokantis baleto

Gerbiama Živile, 1991 m. baigėte tuometę Vilniaus baleto mokyklą (dabar –Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius). Prisiminkite savo vaikystę ir ryškiausius dalykus, kurie galbūt nulėmė

Jūsų kelią – tapsmą balerina.

Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kad noriu būti balerina, kad ateityje save matau kaip baleriną, suvokiau dar gerokai iki mokyklos. Šokau nuo penkerių metų, mamos žodžiais, – nuo trejų. Kai per televiziją rodydavo Gulbių ežerą, būdavau prilipusi prie ekrano – man buvo gražu. Visiems nuobodu, o aš šoku priešais televizorių. Tai pasakojo mama, pati neprisimenu.

Pradėjusi lankyti šokio kolektyvą Liepsnelė Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, kurių jau nebėra, kurie irgi jau tapo istorija, pajutau tą begalinę laimę šokti. Baletas, pirmieji puantai, kruvinos kojos juos apsiavus ir bandant vaizduoti baleriną – viskas buvo tenai... Atsimenu, patirtas skausmas labai nustebino, pagalvojau: oho, kodėl taip yra?.. Mus mokė apsiauti puantus, prisimenu, kad buvau vatos prisikišusi, visokių dalykų sugalvodavau ir vis mąsčiau, kodėl neišeina ant jų atsistoti. Vėliau pavyko, bet Lidija Motiejūnaitė, būrelio vadovė, sakė: „Anksti jums dar su jais. Reikia truputėlį padirbėti.“

Ji pasiūlė tėvams leisti mane į choreografijos mokyklą. Tėvai labai apsidžiaugė, nes buvau labai energinga, tiesiog neturėjau kur dėti energijos, o ir šiaip labai patogu, kai vaikas visą dieną mokykloje. Nuvažiavome ir mane priėmė. Man tai net nebuvo kažkas ypatinga, tiesiog natūralus tęsinys to, ką jau dariau. Jokia ne Dievo apvaizda: o, būsiu balerina! Nėra tokios istorijos, kaip pasakoja kiti, kad užsirakino kambary ir iškėlė tėvams ultimatumą...

Man nieko panašaus nebuvo. Tolygiai, aptakiai įslydau į mokyklą.

O tenai viskas, ko buvau išmokusi būrelyje, pasirodė ne taip. Ir mane ištiko šokas. Reikėjo viską persimokyti. Girdėjau burbant: „Tie, iš būrelio, ateina, ir viską reikia perdaryti.“ Na taip, kažkiek reikėjo... Bet vaikai gabūs, imlūs, greitai orientuojasi. Toks tas mano kelias mokykloje: ėjau, ėjau, ėjau...

Kai mūsų klasei pradėjo vadovauti amžiną atilsį Leokadija Dumšaitienė, aiškiau supratau, kas yra baletas, kas aš balete, ko jam reikia iš manęs, ir ko man – iš jo. Tuo metu suaugau, tapau sąmoningesnė, ir pasidarė aiškiau, ką ir kaip daryti, kad šokčiau geriau. Žinoma, didžiulis džiaugsmas buvo, kai paskyrė šokti Pelenę. Buvau tik penkiolikos, kai patikėjo šį vaidmenį mokykloje. Tai buvo tikras sprogimas.

Kokioje šeimoje augote? Kaip reagavo tėvai į dukros pasirinkimą tapti balerina?

Šeimoje buvo menininkų, bet mano tėvai –ekonomistai. Tėtis labai artistiškas, dėstė ekonomiką ir buvo labai mylimas studentų. Mano amžiną atilsį dėdė buvo dailininkas, o močiutė Julija Gascevičiūtė – dramos aktorė, Šiaulių dramos teatre vaidino.

Kaip sakiau, tėvams patiko, kad laiką leidžiu mokykloje. Mama iš pradžių gal kiek jaudinosi dėl didžiulio krūvio, bet tais laikais niekas pernelyg nekreipė į tai dėmesio: jeigu vaikas turi ko siekti, tai tegul. Žinoma, visko buvo: ir ašarų, ir neišsimiegodavau dėl pamokų ruošos. Trūkdavo laiko, atrodė, jog nieko nespėji. Bet tokius sunkumus jaunas žmogus tik ir gali pakelti. Kuo toliau, tuo, manau, sunkiau.

Tėvai palaikė ir netgi reikalavo iš manęs labai daug. Jeigu jau pasirinkau tai, turiu rimtai siekti, daryti šimtu procentų. Jie stengėsi išugdyti atsakomybę už savo veiksmus, už tai, ko ėmiausi. Neprisimenu, kad būčiau norėjusi mesti mokyklą ar kad būtų atrodę, jog per sunku. Taip, būdavo momentų, kai viskas nesiseka: „Šoksiu pro langą!“ Mama atidarė langą, sako: „Šok!“ – ir nusiraminau... (juokiasi) Tokia drama buvo...

Užsiminėte apie didelį krūvį, reikalavimus sau ir kitų lūkesčius. Dabar esama prieštaringų, nevienareikšmių Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jos Baleto skyriaus mokymo programos ir metodikos vertinimų. Prisiminkite, kaip Jums tenai sekėsi. Kokių savybių prireikė mokantis?

Spaudimo būta, kaip ir visur tuo metu, tai buvo normalu. Pavadindavo mus ir taip, ir anaip, bet tai labiau kėlė šypsnį, o ne pyktį. Dabar vaikai, o ypač jų tėvai, labai reaguoja į kiekvieną žodį, gestą. Mes tiesiog norėjome mokytis. Vaikui, kuris trokšta ko nors pasiekti, labai svarbu drąsa. Galbūt dabar daugiau kyla savivertės problemų, nežinau. Aš paverkdavau, kai pykdavo mokytoja, ir pati ant savęs supykdavau. Man regis, dabar pykstama ant mokytojų, o seniau mes ant savęs pykdavome, jeigu kas nepavyksta. Reikia vidinio užsispyrimo ir žinoti, ko nori. Ko gero, dabar vaikai vėliau sužino, ko nori. Aš tai supratau labai anksti.

Kokios savybės būtinos šokio pedagogui?

Kantrybė! Kantrybė ir mokėjimas laukti. Pedagogas turi gebėti paaiškinti taip, kad žmogus suprastų, kas jam sakoma, ir ne tik protu, bet ir kūnu. Tam tikra prasme pedagogas turi būti ekstrasensas. (juokiasi)

Gyventi svetimus gyvenimus išbandant ir plečiant galimybes

1991 m. baigusi mokyklą tapote LNOBT Baleto trupės nare. Prisiminkite savo atėjimą į teatrą. Kokia buvo pradžia, kaip ją menate ir vertinate iš šiandienos perspektyvos? Kuo ir kaip trupė tada gyveno, ką ir kaip kūrė?

Buvo labai baisu. Po egzaminų drebėjau, kai nusivedė į kabinetą pasakyti, kur esu skiriama. Tada būdavo paskyrimai: Operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis arba Kauno muzikinis – daugiau jokių alternatyvų. Labai nudžiugau, kai mane pasirinko Operos ir baleto teatras, tai buvo tarsi pasiektas tikslas.

Tą metą prisimenu kaip sapne. Suvokiau, kad gyvenimas smarkiai pasikeitė – aš jau nebe vaikas, bet kartu, atrodo, nesupratau to. Ir tikrai, buvau vaikas. Manau, mūsų mokykla nebuvo gyvenimo mokykla, neparuošė mūsų gyvenimui: kaip nuomotis, kur gyventi, kaip mokėti mokesčius ir visa kita... Kai su šiais dalykais susiduria jaunas žmogus, pradžioje būna tragedija.

Baleto trupėje buvo labai nelengva. Žinoma, mums stigo drąsos. Paskirdavo vietą, kur stovėti prie atramos, vyresni artistai su mumis, naujokais, nekalbėdavo, žiūrėdavo iš aukšto, būdavo ir patyčių. Tokie laikai buvo. Taip buvo elgiamasi, visa tai perėjome. O be to, pirmais metais reikia išmokti visą repertuarą. Tada nebuvo jokių įrašų YouTube, tad pirmieji pusantrų metų buvo tikras košmaras. Reikėjo pritapti trupėje, prisitaikyti. Matai, kokie čia visi talentingi, patyrę, o tu ateini toksai šapas ir viską turi pradėti iš naujo... Vyresniosios balerinos pašaipiai žiūri, o tu priėjęs prašai parodyti choreografinį tekstą... Jos laidydavo visokius juokelius, ir tai šiek tiek žeisdavo. Tad pradžią teatre prisimenu siaubingai. (juokiasi) Bet po truputėlį įsitraukiau. Viena trupės dalis buvo tie vyresnieji, kita – panašaus amžiaus kaip aš. Pamažu visi susidraugavome, ir trupė man pradėjo patikti.

Aišku, nėra ko lyginti tų laikų vadovavimo principų su tuo, kaip yra dabar. Tikrai buvo sunku, bet jei turi tikslą, noras šokti, kurti vaidmenis veda į priekį. Kiekvienas randa, kaip tai pasiekti. Jeigu viena kryptimi nepavyksta, ieškai kitos. Kaip sakoma, reikiamu laiku atsiranda reikiami žmonės, padeda išpildyti norus.

Daugiau nei dvi dešimtis metų kūrėte įvairius vaidmenis. Kaip regite savo karjerą bendrąja prasme? Suvokiant, kad kiekvienas – ne vien apdovanotasis – išgyventas, dvasine, mentaline ir fizine prasme įkūnytas vaidmuo yra reikšmingas ir brangus jo kūrėjui, visgi klaustina, kuriuos iš dabarties perspektyvos šiandien išskirtumėte dėl Jums svarbių prasmių balerinos kelyje, apskritai kaip žmogui, asmenybei?

Hm... (atsidūsta) Sunku atsakyti, nes kiekvienas vaidmuo, kurį gaudavau, augino – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kuo skirtingesni vaidmenys, tuo labiau jie mane mokė ir kaip žmogų, ir kaip baleriną. Patikdavo nepatogūs, man nepritaikyti vaidmenys. Su dar didesniu užsidegimu siekdavau juos įveikti. Negaliu sakyti, kad visada pavykdavo, bet norėdavau, kad tik kuo sunkesnis vaidmuo tektų. Įsimintiniausias – Džuljeta. Aišku, Miegančioji Gražuolė nežmoniškai techniškai sunki...

Beje, šokau ir pas A. Choliną. Tada Operos ir baleto teatre vyravo klasikinis repertuaras. Paskui specialiai Eglei Špokaitei buvo kviečiamas Krzysztofas Pastoras, kad atsirastų kas nors naujesnio. Bet labai sunkiai tas naujumas rado vietą klasikiniame repertuare. Pas A. Choliną – Karmen vaidmuo, ir ne tik jis. A. Cholina suteikė laisvę kurti save kaip šokėją-aktorę, išplečiant ribas: ir fizines, ir aktorines. Esu labai jai dėkinga. Jurijus Smoriginas reikšmingai dirbo su manimi. Labai labai norėjau su juo dirbti, bet iš pradžių jis kažkodėl manęs neėmė – neėmė, ir viskas! Seilę varvinau, kol galų gale pradėjome. Jis išplėtė visas mano choreografines galimybes. Iki tol net nežinojau, ką galiu, ko ne. Mano koordinacija, pasirodo, puiki! Tada supratau, kiek visko galiu atlikti. Labai daug vaidmenų, galėčiau vardyti ir vardyti...

Romantinius vaidmenis labai mėgau, dramatinius – taip pat. Mano sielos muzikoje nėra viduriuko: arba labai dvasingas vaidmuo, arba toks kaip Bonos Sforcos. Dėl to sunku išskirti esminį vaidmenį – jie man visi esminiai. Labai mėgau gyventi svetimus gyvenimus – pasinerti visiškai. Tiesiog nuostabu. Ir bandyti fizines galimybes. Kirillo Simonovo Dezdemona Otele irgi buvo didžiulė dovana – choreografinė ir emocinė.

Balete ypač svarbu sceninė partnerystė. Papasakokite, kaip ji sukuriama. Kaip dažnai išsipildo ta tikroji dvasinė ir fizinė artuma?

Sceninė partnerystė... Ji būna visokia. Kai su tiesioginiu partneriu ruoši vaidmenį, tai judu esate maža komanda. Taip turi būti, nes priešingu atveju sunku būtų pasiekti rezultatą. Seniau sunkiau buvo rasti partnerį, būdavo, kad su vienu šoka visą sceninį gyvenimą. Kai kam pasisekdavo, kai kam – ne. Aš turėjau įvairių partnerių.

Partneriai siekia bendro tikslo – kuria vaidmenį, taip išsipildo nuostabūs duetai. Turi nesimatyti jokių pastangų, jokio netikėjimo vienas kitu. Taip, darbo labai daug. Bet jeigu partneriai sutampa, jiems malonu dirbti drauge, nuo spektaklio prie spektaklio jie augina savo vaidmenis ir dueto vienį. O ir visi kiti spektaklio dalyviai labai svarbūs. Antraplaniai vaidmenys taip pat reikšmingi. Visą spektaklio komandą sieja idėja, tema, ir tai nuostabu. Spektaklis sukuriamas tik bendru darbu, visų bendra analize.

Kiek įtakos kuriamam vaidmeniui turėjo scenografija, kostiumai, grimas?

Bent jau man pagrindinis dalykas – vaizduotė, kaip save įsivaizduoji tame vaidmenyje. Aišku, padeda ir kiti dalykai, ypač kai prasideda sceninės repeticijos. Apsivelki kostiumą, žvelgi į save veidrodyje, ir tada jau iš tiesų susitapatini su vaidmeniu, įeini į jį. Be abejo, ir scenografija, kai išeini į sceną ir pamatai, kur dabar vyksta tavo gyvenimas. Nuostabūs pojūčiai. Visada prieš spektaklį eidavau dar kartą susipažinti su scena, apžiūrėti savo valdų... (šypsosi) Tai sukelia emocijas, kurias spektaklio metu perduodame partneriams ir drauge skleidžiame publikai.

O kai spektaklis baigiasi, kaip lengvai balerina atsiskiria nuo personažo, kaip greitai vaidmuo paleidžia, o gal vis dėlto – ne, ir netgi nesinori, kad paleistų?

Turiu talentą akimirksniu įeiti į vaidmenį ir lygiai taip pat išeiti iš jo. Dėl to buvo nesunku, kai yra daug spektaklių, atlikti juose skirtingus vaidmenis. Kai kuriems žmonėms tai labai nelengva – reikia laiko. Žmogus save žaloja dvasiškai. O mane Dievas apdovanojo gebėjimu tiesiog įlįsti ir išlįsti.

Labai keista: spektaklis, viskas nuostabu, gyveni jame, kai jis baigiasi, – aplodismentai, bet man niekada nesinorėdavo eiti į sceną. Visada tai būdavo šiek tiek per prievartą. Jausdavausi labai dėkinga žiūrovams, bet atrodydavo, kad nusilenkimai viską sugadina... (juokiasi) Tuo momentu, kada nusilenki, kai skamba aplodismentai, ir išeini iš vaidmens. Viskas baigiasi: scenoje vieni kitiems padėkoja, kažkas aptariama, analizuojama, ir palieki savo personažą. Bet viena, ką galiu pasakyti: iš teatro išeidavau nežinia kada. Nebuvo taip, kad greitai persirengiau ir – namo. Niekaip! Reikėdavo lėtai rengtis, pasėdėti, pamąstyti. Kad eisi miegoti, nė kalbos nebuvo. Dar kurį laiką išgyveni didžiulį emocinį pakilimą. Nuovargis baisus, o viduje – emocijų sūkurys, kuris tik po truputėlį atlėgsta. Turi praeiti bent septyniasdešimt dvi valandos, kad atsigautų fizinis kūnas ir stabilizuotųsi dvasinė būsena. Dažnai tiek laiko neturime.

Gyvenimas po spektaklio, kritika ir savikritika – kiek ir kokios įtakos tai turi?

Taip pat apdovanojimai – ką jie reiškia kūrėjui? 2001 m. pelnėte tuo metu aukščiausią teatro meno įvertinimo ženklą –Kristoforo statulėlę už vaidmenis baletuose Šventasis pavasaris ir Kontrastai.

Kiek adekvati kūrybos įvertinimo žymė?

Kritika svarbi, nes tarytum parodo tą pusę, kurios nematai. Tai tam tikras akstinas tobulėti. Kartais ji būna ir neadekvati – įžeidžianti... Bet, pavyzdžiui, repetitoriaus kritika būtina, nes jis – tarsi akis, kuri stebi tave iš šono ir veda, padėdama siekti tikslų ir tobulėti.

O apdovanojimų aš neturėjau labai daug, esu žmogus be apdovanojimų, tad man jie nesuteikė kažin kokio ypatingumo. Neturėjau tokio siekio – užsidirbti apdovanojimą. Žinoma, labai dėkinga būdavau, kai į mane atkreipdavo dėmesį, – kas nenori būti įvertintas?..

Manau, būti apdovanotam labai anksti yra tam tikra grėsmė. Juk privalai kelti ir kelti kartelę. O čia jau ne po truputį augama, tobulėjama, o tarsi viskas pasiekiama vienu kartu, ir kas tada?.. Neturiu tokios patirties. Aš apdovanota buvau gana vėlai. Nepasakyčiau, kad apdovanotieji vaidmenys buvo vertingiausi, būta ir vertesnių. Tiesiog taip tuomet nusprendė komisija.

Dešimtoji dalis visatoje

Gerbiama Živile, baleto solistė – kas ji?

Kokia tai profesija? Kam ji įgalina, ką suteikia, ko neatleidžia, kuo apdovanoja?

Sunkus klausimas. Jei pasiryžai baleto solisto gyvenimui, turi daug ko atsižadėti. Atsisakyti įvairių dalykų, kurie vyksta aplinkui, jų net nematyti, nes tą neilgą laiką, kiek trunka mūsų karjera, reikia atiduoti scenai, kūno tobulinimui, psichologiniam, emociniam augimui, daugelio dalykų pažinimui, kad taptum turtingu artistu ir galėtum duoti kitiems tą turtą, kurį augini savyje, kad perduotum emocijas, muziką, istoriją. Baleto solisto kelias asketiškas, bet labai įdomus. Per profesinę karjerą nugyveni daugybę gyvenimų, išklausai begalę muzikos, krūvas choreografijų išbandai... Tai ir labai plečia, ir verčia daug ko atsisakyti: negali šokti vakarėliuose iki ryto, negali valgyti sunkesnio maisto, nors kartais ir norisi, nes žinai, kad kitą dieną bus sunku. Išmoksti girdėti savo kūną, visas jo stygas. Žinai, kad jeigu pasielgei ne taip, neatlikai pamokos iki galo, rytoj ko nors nepajausi. Tai nuolatinės saviklausos gyvenimas. Turi girdėti savo kūną. O jei vieną dieną girdi, paskui kažką praleidi ir jau nebegirdi – vėl viskas iš naujo. Tai nuolatinė baletinė rutina. Ji ugdo sensorinius žmogaus pojūčius. Kartais nieko nereikia net sakyti, kad pamatytum, pajaustum. Ilgainiui savo profesijoje pastebime mažiausias smulkmenas, kurios labai svarbios, bet kitiems gal visiškai nematomos.

Ar tai didelė kaina? Man ji buvo normali. Be abejo, daug lemia sveikata. Mano kūnas prieš pat pabaigą irgi jau nebeatlaikė krūvių, patirtų traumų. Dabar jau tai vertinu normaliai, tai tarsi dešimtoji visatos dalis: kažką turi atiduoti, kad gautum, – ir viskas.

2011 m. tapote LNOBT Baleto trupės repetitore. Kokios tai pareigos?

Kai jau karjera ėjo į pabaigą, supratau, kad kūnas ilgai nebetemps, ir po truputėlį ėmiau padėti jauniems artistams. Kaip tik buvo toks metas, kad repetitorių nebuvo, o repertuaras labai didelis – spektaklis po spektaklio, tiesiog reikėjo jauniesiems padėti. Kaip sakiau, į baletą aš tiesiog įplaukiau, taip įplaukiau ir į repetitoriaus darbą. Be jokių didesnių dramų ar Dievo piršto. Viskas susiklostė natūraliai iš didelio noro padėti jaunajai kartai – palydėti į sceną, duoti tai, ko pati negavau. Atsimenu, atėjusi pirmą dieną į teatrą, kai pajutau tą visą atšiaurumą, pagalvojau ir pasižadėjau: niekada nedarysiu šitaip jauniems žmonėms. Ir tesėjau pažadą. Visą laiką stengiausi jiems padėti.

Repetitoriaus darbas labai įdomus, pusiau ekstrasensas turi būti, nes privalai matyti, jausti, suprasti artistą, suvokti, kodėl jam kas nors nesiseka; išmanyti kūno anatomiją, perprasti vaidmens ir artisto, su kuriuo dirbi, psichologiją; išlaikyti jo kūną sveiką, apsaugoti nuo traumų. Taigi turi stebėti, lydėti ir vesti. Mokyti ir bendraudamas nuolat mokytis pats.

Kokią regite jaunąją baleto šokėjų kartą? Kas ir kaip kuria baletą dabar, kas ir kaip jį įprasmins ateityje?

Dabarties jaunieji artistai skiriasi nuo mūsų – jie kur kas daugiau žino, turi gerokai daugiau informacijos. Jau nebėra tokių paslapčių kaip sovietiniais ir posovietiniais laikais, kai repetitoriai su artistais – tarsi vidinės baleto grupuotės – neišduodavo žinomų dalykų. Dabar tokių žaidimų niekas nebežaidžia. Priešingai, visi kartu analizuojame, ir ne tik su poromis, kurios ruošia tą pačią choreografinę medžiagą, bet ir apskritai plačiai dalijamės, žiūrime, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Manau, taip ir pasireiškia baleto meilė – domintis ir norint pasiekti kuo daugiau, atlikti viską kuo geriau, suprantant vaidmenį, jo fiziką ir, žinoma, psichologinį paveikslą. Jaunieji artistai daug drąsesni, jie daug greičiau ir geriau supranta, ką gali savo kūnu pasiekti ir kas jam gali pakenkti. Todėl, sakyčiau, dabartinis baleto kelias švaresnis ir laisvesnis. Bet krūvis taip pat nežmoniškas, reikalavimai dar didesni. Be viso to, kas sužinota, suprasta, techninė atlikimo kartelė ir spektaklių kokybė labai aukštai iškelta.

Labai daug kas priklauso nuo pačių artistų: charizma, pojūtis yra prigimties dalykai, jeigu to nėra, reikia daug ir sunkiai dirbti, kad pasiektų. Bet visus sujungia baleto meilė. Vargu ar kas ateitų dirbti į teatrą nemylėdamas baleto. Kokia tai būtų nesąmonė! Juk realiai atiduodi daugiau, negu gauni, tolygios pusiausvyros nėra. Kad dirbtum šį darbą, reikia labai jį mylėti, nes yra labai sunkus. Per daug.

Ir vis dėlto ką sako Jūsų patirtis: kiek tai yra prigimtinis talentas, o kiek įmanu pasiekti darbu, atsidavimu?

Taip, tas amžinas neatsakytas klausimas. Ar gali būti vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo? Vargu. Remdamasi sava patirtimi, manau, kad gali – ir turi – visur (!) būti tie devyniasdešimt devyni procentai darbo, bet kartu tikiu, kad žmonės, kurie šoka scenoje, yra ypatingi ir kad talento yra kur kas didesnis procentas.

Kas Jums pačiai šiandienos balete įdomu turint omeny tiek LNOBT, tiek Europos, tiek apskritai viso pasaulio scenas?

Kokie nauji žingsniai, judesiai, kryptys, atradimai?

Dabar visko pasaulyje tiek daug... Džiaugiuosi, kad didieji Europos, ir ne tik Europos, teatrai siekia išsaugoti klasiką. Yra didelis pavojus, kad jos neteksime, bet vis dėlto viliuosi, kad ji išliks, kitaip neįmanoma! Tiesiog keisis forma, spektaklių struktūra, vis labiau bus artėjama prie dabarties laikų. Ir mūsų teatrui –LNOBT – labai linkiu ją išlaikyti, statyti klasikinius spektaklius, galbūt ieškant naujų formų istorijoms perteikti, nes klasika yra pagrindas. Jeigu ją prarastume, tai būtų tas pat, kas mums savo Gedimino pilį nugriauti... (juokiasi) Žinoma, patinka ir nauji pastatymai. Pavyzdžiui, naujasis Manuelio Legris Korsaro pastatymas nuostabus! Dirbti su juo nuostabu! Mane labai įkvepia talentingi žmonės. Kad tik jie, tos didžios asmenybės, galėtų atvykti į mūsų teatrą ar naujo spektaklio statyti, ar perkelti kitų teatrų spektaklių. Naujas požiūris labai įkvepia, plečia suvokimą. Ypač pandemijos metu pamatėme daug įvairių tų pačių spektaklių variantų – ir Gulbių ežero, ir Miegančiosios gražuolės... Be abejo, viskas tobulėja, nuolat kyla aukštyn ir pačių pastatymų technikos, istorijos papasakojimo, ir aktorinės raiškos kartelė. Gražu tai matyti. Tikrai dar ne vieną kitokią versiją, naują požiūrį išvysime.

Kad jau prakalbome apie naujus pastatymus, verta prisiminti Jūsų kūrinį Pradžioje nebuvo nieko. Jame pasitelkta lietuvių mitologija perteikiama skambant Antano Jasenkos muzikai. Kiek Jums artima ši kūrybinė raiška? Kokie būsimų šokio spektaklių vaizdiniai Jūsų mintyse šiandien?

Choreografinė kūryba lydi mane nuo vaikystės. Dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasėje pirmoji sumaniau ir visus uždegiau statyti baletą. Nepamenu, ar Kalėdoms, ar kokia kita proga mano iniciatyva visa klasė statė Žydrąją paukštę: piešėme dekoracijas, siuvomės kostiumus, šokome. Jau ir darželio grupėse tai dariau – visur! Man tai įdomu, labai įkvepia.

Vykstančio į darbo komandiruotes tėčio visada prašydavau parvežti vinilo plokštelių, nes tais laikais Lietuvoje buvo sunku gauti klasikos įrašų. Jis parveždavo man pilnas dėžes, o aš klausydavausi ir perstatinėdavau ir Žizel, ir Miegančiąją gražuolę – ką tik įmanoma, – kurdavau savas versijas. (juokiasi)

Tai niekur nedingo – man visada reikėjo saviraiškos. Daug kur dalyvavau ir iki Kūrybinio impulso – statydavau smulkius kūrinėlius. Bet Kūrybinis impulsas – tai tiesiog įstabu: tau suteikia sceną, gauni artistus, apšvietimą, visą kūrybinę grupę! Tai skatina įgyvendinti idėjas. Tik truputėlį sunku, kad visa tai – šalia repertuaro. Dirbti reikia daug, kurti... Bet tai tavo pasirinkimas: jeigu nori kurti – kursi.

Nuostabu tarsi W. A. Mozarto muzika

Gerbiama Živile, kas, Jūsų žodžiais, yra baletas, šokis? Kaip nusakytumėte baleto, šokio jausmą žmogui, kuris to niekada nematė, kuris galbūt yra neregys ar negali judėti?

Ach... Galiu kalbėti tik apie save: jausmas nuostabus! Tai supratimas, kad valdai kūną, supratimas, kad tavo kūnas tampa muzika, supratimas, kad gali valdyti puantus ir reikšti muziką kūnu... Gali ir moki pasakoti savo kūnu istoriją ir atlikti sudėtingiausius elementus: sukinius, aukštus šuolius, įvairius pakėlimus su partneriu ir taip toliau – nuostabus jausmas. Bet iki to yra ilgas ilgas kelias. Turi treniruoti kūną, koordinaciją. Kas svarbiausia balete?

Turbūt kūno ir proto jungtis šokant. Man tai toks jausmas kaip Wolfgango Amadeus Mozarto muzika... Jis gali būti visoks – nuo švelnaus iki dramatinio, pompastiško...

Visuose baletuose skamba muzika, o ką muzika, garsas Jums reiškia gyvenime?

Kokia muzika galėtų atspindėti šį mūsų pokalbį, Jus jame?

Kadangi nuo vaikystės gyvenu klasikiniu baletu, todėl klasikinė muzika labiausiai žavi ir pakylėja. Be galo myliu W. A. Mozartą, Gustavą Mahlerį. Muzika man suteikia labai daug, bet priklauso nuo nuotaikos. Pavyzdžiui, stiprų nusiteikimą padeda kurti Ludwigas van Beethovenas. Dabar mane lydi W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23 Adagio.

Pokalbio pabaigoje pamėginkite nusakyti savo gyvenimo, savo asmenybės choreografiją.

(skambiai juokiasi) Mano gyvenimo istorija... Vargu ar tai būtų klasikinė choreografija, manau, neoklasikinė. Esu įvairiažanris žmogus. Manyje telpa daug žmonių vienu metu. Kartais jie rėkia visi, kartais – po vieną... n