Dievo avinėlio recenzijų konkurso nugalėtoja tapo Nida Timinskaitė

Šį sezoną LNOBT premjerų žiūrovai kviečiami recenzuoti matytus naujus pastatymus. Iki šiol daugiausia recenzijų sulaukė Felikso Bajoro opera-baletas Dievo avinėlis – nuomonę apie ją išreiškė net dešimt recenzentų.

Geriausios recenzijos autorių rinko kompetentinga vertinimo komisija, kurioje dirbo šokio kritikė Skaidrė Baranskaja, LRT Klasika programos vadovas Julijus Grickevičius, muzikologė, Lietuvos kultūros tarybos narė Jūratė Katinaitė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, menotyrininkas, šokio istorikas Helmutas Šabasevičius ir muzikologė Audronė Žiūraitytė.

Daugiausia komisijos simpatijų pelnė dramaturgės, aktorės ir rašytojos Nidos Timinskaitės tekstas Opera su baletu apie laikmetį ir nemeilę. Šiai autorei atiteko 400 Eur piniginis prizas, LNOBT suvenyrų rinkinys ir du bilietai į 2023 m. kovą teatre laukiamą Riccardo Drigo baleto Arlekino milijonai premjerą. Naujųjų metų išvakarėse nugalėtojai prizus įteikė LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Interneto portale www.opera.lt skelbtas Dievo avinėlio recenzijas galėjo reitinguoti visi jų skaitytojai. Geriausio įvertinimo (daugiausia žvaigždučių) sulaukė dvi recenzentės – Urtė Rimšaitė ir Ūla Drobnytė. Jas apdovanosime kvietimais į Arlekino milijonų premjerą. Sveikiname nugalėtojas ir primename, kad visas Dievo avinėlio recenzijas galima rasti čia: https://opera.lt/-repertuaras/archyvas/y2022/ dievo-avinelis-e127.

Operos Rigoletas recenzijas prašom siųsti iki kovo 19 d., baleto Arlekino milijonai – iki balandžio 16 d. Kviečiame recenzentus kuo aktyviau reikšti nuomones.

Konkurso sąlygos ir prizai

l Spektakliai, kurių recenzijos bus vertinamos: Rigoletas, Planeta Deluxe, Dievo avinėlis, Užburtos akys, Arlekino milijonai ir viena projekto Operos genomas premjera.

l Recenzijų apimtis – nuo 2000 iki 8000 ženklų. Jos bus skelbiamos www.opera.lt, o geriausios gali būti publikuojamos teatro leidiniuose, žiniasklaidoje.

l Pateikdami recenzijas, autoriai sutinka, kad jos būtų skelbiamos viešai. Recenzentai turi teisę pasirašyti slapyvardžiu, bet atrinktų recenzijų autoriai teatrui turės atskleisti savo tapatybę. l Po kiekvienos premjeros pagrindinį konkurso nugalėtoją renka komisija, jis apdovanojamas 400 Eur piniginiu prizu. Dviejų daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusių (aukščiausiai reitinguotų) recenzijų autorių lauks kvietimai į kitą premjerą.

Opera su baletu apie laikmetį ir

nemeilę / Nida Timinskaitė

Tie, kurie žiūrėjo premjerinį Operos ir baleto teatro spektaklį Dievo avinėlis ir kėlė klausimą, „kas žudikas?“, tikriausiai nusivylė. Martyno Rimeikio režisūroje šis aspektas neakcentuojamas, kaip neakcentuojami ir moraliniai, kaltės ar atpirkimo aspektai. Nerasite čia nei šekspyriškų aistrų, nei gerai sukaltų batalinių scenų. Ši Felikso Bajoro opera – apie laikmetį, pervartas, bet ne apie meilę. Opera, kuri skynėsi kelią į sceną keturis dešimtmečius ir 1982-aisiais buvo nepadainuojama, šiandien yra ne tik padainuojama, bet ir išjaučiama. Kompozitorius kūrinyje kelia filosofinius egzistencinius klausimus, jam svarbūs du pasauliai: šis ir anapusinis, jų konfliktas, santykis su istoriniu kontekstu. F. Bajoro muzika dramatiška, sudėtingos ritmikos, nerimastinga, netgi bauginanti, jai atlikti, be abejo, reikia ypatingų orkestro (dir. Gintaras

Konkurso rezultatai skelbiami praėjus trims savaitėms po recenzijų pateikimo termino pabaigos.

Recenzentai gali gauti vietą spektaklyje, apie kurį rašys (vietų skaičius ribotas). Prašymai priimami el. paštu info@opera.lt.

Teatras pasilieka teisę nepriimti ir neskelbti recenzijų, kurios neatitinka etikos normų, grubiai pažeidžia asmens orumą.

Rinkevičius) pastangų. Galbūt dėl to ji buvo pasirinkta ir Jono Vaitkaus lemtingais 1991-aisiais Nacionaliniame dramos teatre statytai dramai (Jono Arčikausko scenografija), nors ten F. Bajoro muzika liko antrame plane. Dabartiniame Nacionalinės operos pastatyme muzikos gurmanai gali mėgautis jos estetiškumu, rafinuotumu, stulbinančia šiuolaikinės muzikos architektūra, supinta su liaudies dainų ir sutartinių melodijomis, o ritmingos, pulsuojančios, su gausiomis pauzėmis solistų partijos kai kur pereina į rečitatyvą ir priartėja prie kalbos intonacijų.

Operos libretas parašytas pagal Rimanto Šavelio to paties pavadinimo romano antrąją dalį. Jame vaizduojami įvykiai po Antrojo pasaulinio karo. Galutinį eiliuotą libreto variantą sukūrė Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Libreto poezija gili, intertekstuali, filosofinė, su etnoso prieskoniu, ateinančiu iš M. Martinaičio ir S. Gedos tekstų. Ji puikiai dera su F. Bajoro muzikine dramaturgija.

Scenografas Marijus Jacovskis turbūt neatsitiktinai grįžta į devintąjį dešimtmetį, šio kūrinio gimimo laiką. Jo scenografija griežta, lakoniška, paremta nespalvota grafika ir grąžinanti žiūrovą į Eimunto Nekrošiaus atmosferinio teatro laikus. Šaltumo ir griežtumo atmosferą padeda kurti kostiumų dailininkės naudojamas juodos ir baltos spalvų bei pilkų atspalvių koloritas. Niūrumą, kartkartėmis slogumą kuria ir šviesos (dail. Levas Kleinas). Pagrindinis scenografijos elementas – grafiškas bažnyčios / tvarto / daržinės / klojimo stogas – asocijuojasi ne tik su svarbiausiu lietuvių patriarchalinei bendruomenei pastatu, bet ir su antikos architektūra. Šis svyruojantis, judantis, nestabilus stogas simbolizuoja operoje kuriamo pasaulio nestabilumą ir neužtikrintumą.

Pagrindinis kūrinio personažas – į lietuvių sąmonę giliai įaugę, jų savastimi tapę medžiai, ateiną iš pagoniškų tikėjimų, kad žmogaus siela po mirties apsigyvena medyje, paukštyje ar akmenyje. Todėl medžio negalima kirsti, o miško – naikinti. Balti baleto artistų medžiai (sielos, šešėliai) kuria dramatinę įtampą, dialogą su kitais spektaklio personažais, o Kvedaro (baleto artistas Ernest Barčaitis) atveju – ribinį dviejų pasaulių santykį. Pakilusi po mirties Kvedaro siela pirmojo veiksmo pradžioje stengiasi palaikyti ryšį ir su likusiais gyvaisiais, neapleisdama jų viso spektaklio metu, ir su medžiais-sielomis, kurie stengiasi jį įtraukti į savo pasaulį. Čia galima išskirti antrojo veiksmo muziką ir choreografiją, kai ekvilibristiška styginių, pučiamųjų, mušamųjų muzika ir ritmas, retkarčiais pasigirstant fleitai, kuria šokį-žaidimą, kuriame medžiai-sielos žaidžia su Kvedaru kaip su marionete ir vilioja jį į savo pasaulį, bet tąsyk Kvedaro siela nepasiduoda ir nusiraminimą randa dialoge, atsisėdusi priešais juos prie ilgo vestuvinio stalo. Ši scena daugiaprasmė ir įspūdinga.

Laikmetį charakterizuoja valdžios atstovo Tigrūdžio (Karolis Kašiuba) ir stribų pasirodymas pirmajame operos veiksme su paminkliniu akmeniu, tarsi kokiu sovietiniu monstru, ateityje pretenduojančiu tapti Grūto parko eksponatu. Stribai (baleto šokėjai) kloja ir lygina asfaltą (suprask, ant mirusiųjų kaulų). Tigrūdžio arija pilna sovietinių propagandinių klišių. „Elektrai pajungtos upės / Žvaigždėm sužėrės. / Nauja gadynė. / Troba mūrinė / Papuoš tėvynę. / O tie, kur nemato / Naujos Lietuvos, / Liks be galvos!“, – aiškina jis bežemiam šiaučiui Titui (Steponas Zonys) ir užsimena, kad tai jis kaltas dėl Kvedaro mirties. Titas su tuo nesutinka ir yra nokautuojamas, nors jis išgyvena tik dėl tėvo sode iškirstų obelų. Valdžia šiuo atveju, žinoma, laimi.

Antrojo veiksmo vestuvių scenos dramaturgija ir režisūra balansuoja tarp F. G. Lorcos Kruvinų vestuvių ir W. Shakespeare’o Makbeto ir veikiau primena šermenis, o ne vestuves. Čia skamba nepertraukiama choro sutartinė, atliekami ritualai, atėję iš senos patriarchalinės visuomenės, gal net iš šešioliktojo amžiaus (gausiai aprašyti jėzuitų kronikose). Šventėje dalyvauja ir gyvieji, ir mirusieji, jų sielos-vėlės vaišinamos, su jomis bendraujama. Ilgas stalas užtiesiamas baltu rankšluosčiu, prie jo susėda svečiai – vyrai ir moterys atskirai, jaunieji Titas ir Gabija (Kamilė Bonté) statiškai įsikomponavę scenos dešinėje, tartum senoje vestuvinėje nuotraukoje, o pastato stogas juda ir siūbuoja...

Meilės ir džiaugsmo šioje šventėje nėra, tik baimė ir augantis nerimas. Viskas iš anksto nulemta kaimo bendruomenės: Gabijai, likusiai našle, vienai gyventi nesaugu. Nors operos siužetas vaizduoja labai vyrišką, trauminį Lietuvos istorijos laikotarpį, pagrindinis draminis krūvis tenka moterų vaidmenims: jų arijos emociškai turtingesnės, o charakteriai išsamesni ir išraiškingesni. Gabija – stipri skandinaviško tipo moteris, tebemylinti žuvusį vyrą ir gal net numananti, kad Titas –išdavikas ir skundikas. Agilė (Monika Pleškytė) – pusiau realus, skaidrus ir šviesus personažas. Pasaulis nestabilus kaip nuolat judantis pastato stogas; jis negali apsaugoti nuo negandų, nelaimių ir vienatvės, todėl Gabija negali prieštarauti kaimo bendruomenės sprendimui, kad ir koks neparankus jis būtų, ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik ištekėti už Tito. O bežemis Titas trokšta turėti savo ūkį ir žemės, be to, vesti jį skatina ir Tigrūdis: „Turėsi namus / Ir priedo... / Moterį.“ Nepaisyti valdžios nurodymų pavojinga ir nenaudinga, tad Titas grėsmingai susiklosčiusioje situacijoje ieško sau naudos. Ir nors Gabijos jausmai nukreipti į neseniai prarastą Kvedarą, o Tito prisiminimuose ir svajonėse – į Sibirą ištremta jo mylimoji Agilė, jųdviejų vestuvės įvyksta...

Draminė įtampa vis auga, scenoje pasirodo nužudyto Gabijos vyro Kvedaro siela. Ilgai tramdytas Gabijos sielvartas prasiveržia iš pradžių tylia Atsisveikinamąja („Einu balta, / Ir pėdos kruvinos... / Gražu, ar ne? / Šermenų vestuvėms / Reikia...“), paskui ji atsiduria prie stalo, kur sėdi Kvedaras, matomas tik jai vienai („Einu Mirties pridengus / Slaptą veidą.“), ir galiausiai jos arija pereina į klyksmą („Balta kaip šalna / Mano mirtis. <...> Obelis nukirsta. <...> Be žiedų balta. / Sidabrava, / Žemyn galva nusvirus, / Dar gyva, / o jau mirus...“).

Miške besirutuliojantį trečiąjį Dievo avinėlio veiksmą, kur partizanų vaidmenys, kaip ir jų unifikuotos juodos, be jokių skiriamųjų ženklų uniformos, gana blankūs, taip pat išgelbsti moterys. Gabija ir Agilė tartum mitologinės parkos apmąsto moters būtį ir nulemia Tito likimą, nors abi teigia jo nepažįstančios (paradoksalus libreto posūkis ar atminties praradimas)... Pasirodžiusi Kvedaro siela puola Titą, kol galiausiai jų kūnai suauga. Tuo metu verta pamąstyti, ką reiškia ši su šaknimis išrautų medžių scenografija, juolab kad veiksmas baigiasi taip ir neišvydus gaisro, o veikėjai pradingsta horizonte. Žiūrovai paliekami spėlioti, kas gi vis dėlto įvyko.

Niūrią spektaklio atmosferą praskaidrina finalinė scena, spektaklyje sukurta kitaip negu librete. Iš dūmų išnyra Moterėlė (Ieva Prudnikovaitė), nešina dviem kibirais, kaip ir Gabija pirmoje spektaklio scenoje. Atlikdama ariją, ji džiausto baltus vyriškus marškinius kaip tirpstančio ledo, naujo sodo (sodas – sodžius) ar taikos balandžių simbolį, skelbdama šviesą ir viltį, kad viskas pasikeis...

Belieka pasidžiaugti, kad F. Bajoro Dievo avinėlis, įveikęs laiko išbandymus, kurie užsitęsė nuo lietuviško kolūkinio kaimo iki postmodernios visuomenės, nuo modernaus iki postdraminio teatro, pagaliau pasiekė sceną, o Nacionaliniam operos ir baleto teatrui palinkėti naujų lietuviškų operų pastatymų. n