RAMPOS ŠVIESOJE

ir supranta, kad šalta, sunki lėlė niekada neatstos Klaros. Taip įtikinamai kuriama įvairaus amžiaus vaikams gan nesunkiai suprantama draugystės istorija.

Kiek vyresni vaikai galbūt įžvelgs ir dar vieną šios istorijos sluoksnį – šiuolaikinių technologijų poveikį žmogui. Originaliojoje Smėlio žmogaus istorijoje daug dėmesio skirta realiojo ir įsivaizduojamojo pasaulių priešpriešai, siekiui atskirti tai, kas tikra, nuo viliojančios iliuzijos. Užburtose akyse E. Stundytė subtiliai kviečia žiūrovus apmąstyti savo požiūrį į technologijas. Profesorius čia gan tiksliai įkūnija populiariojoje kultūroje dažną stereotipinį išradėjo įvaizdį: neatidus savo išvaizdai pasišiaušėlis, lengvai pametęs galvą dėl kuriamų išradimų ir aklai įtikėjęs savo teisumu. Būtent Profesorius šiame spektaklyje yra įsitikinęs, kad jo sukurtos lėlės gali atstoti žmones, tapti daug tobulesniais jų pakaitalais. Taip vykusiai hiperbolizuojamas šiuolaikinių vaikų santykis su technologijomis. Neigiamos technologijų įtakos tema, nors aktuali ir gana smulkiai išnagrinėta, spektaklyje pateikiama netiesiogiai, metaforiškai, todėl išvengiama perteklinės didaktikos.

Vis dėlto visiškai atsiriboti nuo didaktikos spektakliuose vaikams labai sunku. Pats vaikų literatūros žanras ilgą laiką rėmėsi noru perteikti vaikams gyvenimo pamokas, etikos normas, o estetinė funkcija buvo svarbi tik tiek, kad būtų bent kiek įdomu. Taip per suaugusiųjų pasaulio matymo prizmę formuojama literatūra turėjo užauginti naują dorų, gerų žmonių kartą. Nors nuo tokio vaikams skirtos literatūros suvokimo esame ganėtinai nutolę, filmukuose ar spektakliuose vaikams pagrindinė siužeto linija vis dar retai kada apsieina be tam tikros gyvenimiškos pamokos. Ir tai nėra blogai, bet smagu, kad šiame spektaklyje daug dėmesio skirta ir estetiniam pateikimui.

Užburtų akių scenografiją ir kostiumus kūrė Indrė Pačėsaitė. Spektaklio erdvė mažesnė nei paprastai – kūrinys rodomas tik iki geležinės uždangos, tai yra virš orkestro duobės. Visgi vizualiai erdvė neatrodė suspausta. Griežtas geometrines scenografijos formas švelnino vaizdo projekcijos (Marius Vilčinskas) – jos padėjo kurti gilumo, trimatiškumo įspūdį. Lengvai atskirti spektaklio siužetui aktualias erdves leido skirtingos jas nušviečiančios spalvos. Svarbu ir tai, kad šias aiškiai atskirtas erdves vis tiek siejo griežtos, mikroschemų įkvėptos linijos. Scenografijos tematika buvo pastebima ir kostiumuose, ypač lėlių ir robotų. Tokia graži vizuali darna kūrė stiprų estetinį įspūdį: modernų, neperkrautą, bet puikiai papildantį spektaklio choreografiją.

Kadangi spektaklis vyksta mažesnėje erdvėje, o sumažinta scena uždengė orkestro duobę, tad muzikantai įsikūrė garbingoje vietoje šalia šokėjų. Žinant, kaip labai vaikus domina įvairiausi orkestro duobėje matomi instrumentai, šis sprendimas pasirodė itin vykęs. W. A. Mozarto muziką atliko styginių kvintetas ir fortepijonas. Daugeliui suaugusiųjų gerai pažįstamos melodijos jauniesiems žiūrovams veikiausiai buvo naujos. Lengva, nesudėtinga, bet pakili muzika tikrai tiko vaikų spektakliui. Įdomu, kad muzikantai, grodami be dirigento, turėjo atidžiai sekti šokėjų tempą, nes ir nedideli nukrypimai nuo grojimo ritmo gali būti itin svarbūs atliekant choreografiją. Tad užsisvajojus ar akims nuklydus nuo scenoje šokančių atlikėjų buvo įdomu stebėti muzikantų darbą.

Visgi pati svarbiausia Užburtų akių ašis – choreografija. J. Jezlerio kurtas Natanaelio vaidmuo pasižymėjo šiajam būtinu naivumu, smalsumu.

Lengvais šuoliais ir užtikrintu žingsniu J. Jezleris kūrė stiprius duetus su pagrindinėmis solistėmis. Šio veikėjo lengvabūdiškas pasitikėjimas Profesoriumi, negebėjimas atskirti iliuzinio ir realiojo pasaulių bei galiausiai praregėjimas tarsi vedė visą siužetą pirmyn. Šiek tiek racionalesnė, nuoširdesnė ir šiltesnė buvo D. Seliukaitės grakščiai ir lengvai kuriama Klara. Ko gero, šis duetas įsiminė ne vienam žiūrovui vaikui, o galbūt net įkvėpė norą lankyti šokio pamokas. Tikėtina, kad daliai vaikų tai buvo pirmoji pažintis su Operos ir baleto teatru, o tokie šiuolaikiški, kokybiškai atlikti vaidmenys formuoja ir naujovišką baleto šokėjo įvaizdį. Juk šie atlikėjai ne visada šoka su puantais, dėvi karūnėles ar atlieka vien klasikinę choreografiją. Todėl tiek pati choreografinė raiška, kurioje galima įžvelgti ne tik klasikinių, bet ir šiuolaikinių ar net vyresniems žiūrovams pro akis praslystančių internete išpopuliarėjusių šokio judesių, tiek ir minimalistinis, novatoriškas spektaklio pateikimas naujosios kartos vaikams gali sudaryti šaunų pirmąjį įspūdį apie teatrą ir baletą kaip meno rūšį.

Gyvųjų personažų priešingybė yra Profesoriaus sukurtos lėlės (Paulina Čistovaitė, Barbora Gudavičiūtė, Agnė Juškaitė, Dominyka Vosyliūtė), kurių pagrindinė – Olimpija (Briese