Ambicingoje LNOBT atsinaujinimo vizijoje – jautrus santykis su miestu

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) jau ateinantį sezoną pasitiks radikaliais pokyčiais. Fundamentalaus atnaujinimo, kuris leistų kompleksiškai spręsti įsisenėjusias pastato eksploatavimo problemas, rūmai nebuvo sulaukę per beveik 50 savo veiklos metų. Teatrui tai – neabejotinai džiugus įvykis, kita vertus, kaip pripažino LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, tokios svarbos ir masto projektas įstaigos komandai pažers nemažai iššūkių.

„Nuo teatro rūmų atidarymo prabėgo beveik 50 metų. Per šį laikotarpį buvo iš esmės modernizuota scena, pertvarkyta žiūrovų salė, tačiau tarnybinių patalpų remontas vykdavo tik fragmentiškai, keičiant langus bei atliekant kosmetinius patvarkymus. Todėl džiaugiamės šiandien galėdami imtis didžiulio svarbaus projekto, suteiksiančio galimybę kompleksiškai spręsti įsisenėjusias pastato problemas ir pasiekti ženklaus energetinio efektyvumo. Energetinės krizės akivaizdoje toks projektas tampa kaip niekad reikšmingu“, – pripažino LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Deramo dėmesio skirta tik salei

Neries krantinę ženklinantis vėlyvojo modernizmo stilistikos LNOBT pastatas tapo neatsiejamu sostinės urbanistinio veido bruožu. Architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektuoti teatro rūmai pradėti statyti dar 1968 m., o duris atvėrė 1974-aisiais.

Tačiau iki pat šių dienų, išskyrus žiūrovų salės atnaujinimą bei scenos modernizaciją, taip pat prieš keliolika metų keistus fasado langus, kuriems galiausiai nepavyko išlaikyti kokybės egzamino, teatre būta tik fragmentiškų, dažniausiai kosmetinių patvarkymų ar, vaizdžiai tariant, palopymų. „Šiandien turime beveik pilnai suremontuotą pagrindinę sceną – tai yra didžiausias kada nors teatre įgyvendintas projektas. Jo metu buvo keičiama ir viršutinė, ir apatinė mašinerija, elektros instaliacija, modernizuotos galerijos bei kita. Nors darbų dar liko, galima sakyti, jog iš esmės pagrindiniai funkciniai dalykai scenoje yra atnaujinti ir šiandien atliepia geriausių pasaulio scenų galimybes. Be to, pagrindinėje salėje pakeistos ne tik kėdės, bet ir grindų danga – šis sprendimas leido akustiškai sustiprėti. Šios teatro dalies modernizaciją užbaigsime orkestro ložės rekonstrukcija, kuri leis pagerinti ne tik akustinius, bet ir ergonominius parametrus“, –pasakojo J. Sakalauskas.

Tuo metu kitais aspektais, LNOBT vadovo žodžiais, teatro pastatas taip ir liko 1974 m. ar net žemesnėje pozicijoje su visa tiek moraliai, tiek technologiškai nusidėvėjusio ūkio našta, pradedant perpučiamomis sienomis, varvančiu stogu – termovizinėse nuotraukose statinys spindi tarsi saulė – ir baigiant nuolat streikuojančiomis inžinerinėmis komunikacijomis, kurios dar pamena gūdžius sovietmečio laikus.

Leis gyventi taupiau ir patogiau

„Be abejonės, kompleksinės renovacijos ir energetinio efektyvumo gerinimo projektas šiandien mums kaip niekad aktualus. Įgyvendindami darbus siekiame, kad teatras maksimaliai atitiktų šiuolaikiškai sutvarkyto pastato parametrus – tai ne tik leis gyventi žymiai taupiau, bet ir sukurti geresnes sąlygas tiek žiūrovams, tiek mūsų darbuotojams“, – kalbėjo J. Sakalauskas.

Skaičiuojama, kad modernizacijos projektas, po kurio energetinio efektyvumo kartelė nuo dabartinės F šoktelės iki C klasės, įstaigai leis sutaupyti mažiausiai 45 proc. šilumos energijos. Įgyvendinamas projektas įspūdingas jau vien savo apimtimi – LNOBT plotas siekia apie 20 tūkst. kv. m. Pastato atnaujinimo metu planuojama apšiltinti ne tik išorės sienas, perdangas, bet ir grindis ant grunto, pakeisti langus, švieslangius, taip pat stiklinį fasadą, apšiltinti sutapdintą stogą pakeičiant jo dangą, modernizuoti šildymo, karšto vandens, mechanines vėdinimo sistemas bei įgyvendinti kitus darbus.

Praėjusiais metais į Kultūros vertybių registrą įtraukto teatro sprendiniai nemenku iššūkiu tapo ir projektuotojams – užsibrėžtų energetinių parametrų teks siekti fasadines sienas šiltinant ne, kaip įprasta, iš išorės, o iš vidaus.

Priestato idėjos atsisakyta

Pašnekovo teigimu, šiandien galutinai apsispręsta ir dėl teatro plėtros planų: siekiant išsaugoti tiek paties statinio architektūros, tiek urbanistinio peizažo autentiką, ketinimų statyti priestatą galiausiai atsisakyta.