BRAVISSIMO 2020|Nr. 4

Page 50

L ie t uvo s

2 O 2 O

t e a t ro

š im t me t i s

Justina Paltanavičiūtė

4

Opera nuo pat savo pradžios buvo ne tik viena prašmatniausių aukštuomenės, o vėliau ir žemesniųjų klasių atstovų pramogų, bet ir kiek improvizuota viešoji erdvė subtiliai išreikšti savo politinę poziciją ar bent jau atspindėti esamojo laikotarpio politinį ir socialinį kontekstą. Baroko rimtosios operos kūrėjai susidurdavo su daugybe reglamentų, atsiradusių baiminantis, kad nesumažėtų monarcho autoritetas, ir tik atsiradus komiškosioms žanro atmainoms buvo leidžiama švelniai kritikuoti kilminguosius. Tautų pavasario (arba kitaip – romantizmo) epochoje operos žanras siejosi su tautiniu atgimimu, kuris kiekvienoje šalyje įgavo skirtingą pavidalą: Giuseppe Verdi Nabuką sukūrė Risorgimento (Italijos tautinio atgimimo) laikotarpiu, ir viena pagrindinių šios operos populiarumo priežasčių buvo jos siužetas, italams primenantis juos pačius, okupuotus austrų ir prancūzų; prancūzų grand opéra radosi po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir šlovino didingus istorinius mūšius bei jų herojus; iš Richardo Wagnerio muzikinių dramų dėl jose itin įtaigiai įkūnyto nacionalinio charakterio vėliau idėjų sėmėsi net pats Adolfas Hitleris, jis pavertė kai kuriuos šio kompozitoriaus kūrinius nacių propagandos įrankiu. Mažesnės okupuotos tautos savo tautinę tapatybę įtvirtino ne tik muzikos ir dramos sintezės pavyzdžiais, bet ir įkurdamos nacionalinius teatrus.

Pirmoji lietuviška opera – pasipriešinimo simbolis Lietuviškos operos – kaip žanro ir kaip institucijos, – pradžia glaudžiai siejosi su tautinio atgimimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo reiškiniais. Miko Petrausko Birutė pirmą kartą buvo parodyta 1906 m., vos atgavus spaudos laisvę ir kultūros sąjūdžiui apėmus visą Lietuvą. Vilniaus miesto salėje pusiau slapta suskambus pirmosios lietuviškos operos akordams, radosi ir daugiau sceninių kūrinių, gau-

50

sėjo ir profesionalių dainininkų gretos, tačiau savo operos teatro vis dar neturėjome, o įsibėgėjusį lietuvišką muzikinį gyvenimą gerokai sutrikdė ir Pirmasis pasaulinis karas. 1918 m. vasarį paskelbus atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę, aktyviai pradėta ruoštis visų profesinių muzikos meno įstaigų kūrimui ir 1920-aisiais, Vilnių okupavus Lenkijai bei kultūriniam gyvenimui persikėlus į Kauną, sausį čia įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, kuri įkūrė profesionalų teatrą – Operos vaidyklą. Praėjus beveik metams – gruodžio 31-osios vakarą, – iškilmingai parodytas ir pirmasis spektaklis – G. Verdi opera Traviata. Ji tapo ne tik Lietuvių operos kaip institucijos pradžios simboliu, bet ir vienu iš Naujųjų metų pasitikimo tradicijų atributų. Tikriausiai ne tik operos gerbėjai, bet ir eiliniai lietuviai senųjų metų palydėjimą su Traviata ir karšto šokolado puodeliu traktuoja kaip savaime suprantamą dalyką, bet tikrai ne kiekvienas žino, kas lėmė būtent šio kūrinio pasirinkimą – juk G. Verdi Traviatoje atkūrė savo pažįstamą XIX a. vidurio pasaulį, akcentuodamas socialinės nelygybės temą ir operą smarkiai priartindamas prie realybės, tad net ir žymusis brindisi duetas su Naujųjų metu švente ar tiesiog nauja pradžia neturi nieko bendra. Iš tiesų motyvo būta kur kas paprastesnio – lietuvių operos teatras kūrėsi muzikantų mėgėjų aplinkoje: Kaune tuomet nebuvo nei simfoninio orkestro, nei profesionalių dainininkų ar šokėjų, tad į operos kūrimo tarybą pasikvietus tenorą Kiprą Petrauską, tuomet sėkmingai dariusį karjerą Peterburgo Marijos teatre, svarstyti kūriniai, kuriems atlikti nereikėjo didelių personalo rekvizitų (Traviatoje tėra trys pagrindiniai veikėjai, o choro vaidmuo nėra itin išplėtotas). Pranašumą įgavo ir tos operos, kuriose K. Petrauskas jau buvo sėkmingai parengęs pagrindinius vaidmenis. Tad būdamas bene vienintelis to meto Lietuvos muzikinio gyvenimo kontekste dainininkas, sukaupęs solidesnę operos scenos patirtį, žymusis tenoras tapo ne tik Alfredu, bet ir šios pirmosios lietuviškai atliktos Traviatos dirigentu (nors premjeroje dirigavo J. Tallat- Kelpša), režisieriumi, vokalo korepetitoriumi, net ir choreografu. Pirmąjį gyvavimo dešimtmetį operos teatras rėmėsi ne tik K. Petrausko kaip meno vadovo autoritetu, bet ir jo entuziazmu. Nors repertuaras plėtėsi, lankytojų gretos sparčiai augo, organizavimo procesai buvo vargingi, o sąlygos sudėtingos: muzikantus teko rinkti iš restoranų ir kartais net pagrūmoti – jeigu neisią groti į operą, būsią suimti. Kostiumais ir dekoracijomis rūpinosi patys solistai, personažų interpretacijos rėmėsi asmenine solistų, bet ne režisieriaus iniciatyva, tad režisūrine prasme spektakliai stokojo vientisumo.


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.