20
2 O 2 O
– 4
neprireiks prašmatnios suknelės, nes pati opera atvyksta pas jus į svečius. Mano herojė Serpina pasistengs jus įtikinti, kad mes, moterys, pačios esame savo likimo audėjos: jei santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, visada galima pasitelkti fantaziją, apsukrumą ir nekaltas moteriškas gudrybes.“ Ir išties, stebėdamas puikiai kuriamą M. Pleškytės Serpiną, pasijunti taip, lyg visa, kas scenoje vyksta, įvyko ar dar tik įvyks, taip ir turėjo būti. Operos siužetas pasakoja apie namų šeimininkę Serpiną, kuri su nebyliu tarnu Vespone (aktorius Benadas Arkauskas) tarnauja pono Umberto namuose. Jį, besipiktinantį, jog jau kuris laikas negaunąs šokolado ir apskritai dar nepusryčiavės, Serpina ima sukti aplink pirštą. Šis personažas mėgaujasi prabanga ir nelabai rūpinasi darbais. Pabodus kariauti su šeimininke, Umbertas užsimano vesti. Serpina suvokia, jog ji pati gali tapti nuotaka. Išradingai apdūmusi ponui akis, finale mergina išteka ir iš tarnaitės tampa ponia. Umberto vaidmenį kuria du teatro solistai – Egidijus Dauskurdis ir Kšištofas Bondarenko. Matytąjį kartą Umberto vaidmenį atliko E. Daus kurdis ir reikia pripažinti, kad tokio gero pono neteko matyti. Puikiai apgalvotos mizanscenos, veiksmo vieta ir atlikėjų tarpusavio ryšys. Balso skambumas ir skaidrumas, susiderinimas su muzikais, kvarteto ir klavesino darna ir kokybė – visa tai galima pasakyti apie šią operą. Žinoma, į šį Kultūros nakties renginį prisirinko galybė žmonių. Ko gero, organizatoriai nesitikėjo tokio antplūdžio, nes garso kokybė buvo prasta, skirta mažesnei erdvei ir mažesniam klausytojų skaičiui. Bet nuotaikos tai nė kiek nesugadino. Daugelį metų vis pasigirsta kalbos, kad LNOBT spektakliai galėtų būti vaidinami lietuvių kalba. Pradžioje skeptiškai vertinau šiuos siūlymus, bet po Tarnaitės ponios supratau, kad gimtąja kalba vaidinama opera gali sudominti kiekvieną – net ir operoje nesilankantį žmogų ar jėga žmonos į spektaklį atvestą vyrą. Kai supranti kiekvieną žodį (be abejo, tai lemia ir puiki solistų tartis), gali ne tik viską puikiai, kaip romane, suvokti, bet ir įsijausti, o patikusią ariją grįždamas namo ir padainuoti. Galima apibendrinti, kad Tarnaitė ponia, rodoma vilkiko priekaboje, yra didelis LNOBT laimėjimas. Spalvingos, gal kiek per ryškios dekoracijos ir kostiumai iškart patraukia akį ir kartais net blaško dėmesį. Aiškiai matyti, kad publika pasiilgusi tradicinių, vaizdingų ir įtraukiančių operų. Belieka tikėtis, kad LNOBT repertuare atsiras dar ne viena puiki panašaus pobūdžio opera. n
Italų teatro tradicijos, Grožio ir Mirties sintezė režisieriaus
Fabio Ceresos Traviatoje