Svytintis rukas by knygos.lt

doloresa ka zragy tė Į devintąją žinomos aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knygą sudėti tekstai, rašyti 2014– 2017 metais. Šį laikotarpį ženklino žiūrovų ilgai lauktas grįžimas į sceną – Nacionaliniame dramos teatre ji sukūrė Hedvigos vaidmenį lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Tad knygoje daug vietos skirta repeticijoms, anot aktorės, „juokingiems, kurioziškiems ir rimtiems išbandymams“, taip pat gastrolėms Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje. „Švytintis rūkas“ – kaip visada atviras aktorės dienoraštis: „Pasaulis, Lietuva, mes – visa tai bandau apmąstyti.“

Pagalvojau: koks absurdas! Kas tai per „darbas“? Visą gyvenimą, 50 ar daugiau metų? Kiekvieną rytą dažytis, pudruotis, gražintis, vakarais (tūkstančius vakarų!) grimuotis, dėtis peruką, nusirengti – apsirengti, nusirengti – apsirengti ir... pėdinti namo, važiuoti troleibusu, į kurį ant Savanorių kalno įlipa po pamainos linksmos, klegančios gamyklos darbininkės... O tu? Mąstai mąstai, abejoji... Vis ne tai ir ne tai. Kur ta tobulybė? Nė nekvepia. O visada taip tikiesi. Atsisveikinu. Myliu. Bijau. Laukiu, kaip ir jūs. Tikiu. Mes nepakartojami. Vieninteliai. Ir esame šioje Žemėje, šiame švytinčiame rūke palaiminti. Nebijokime! ISBN 978-609-466-259-1

9 786094 662591

Švytintis rūkas

Supratau: drungnumas mane dusina. Aš arba nekenčiu, arba myliu, gailiuosi, arba – tuštuma. Nieko nejaučiu. Bėgu nuo drungnų jausmų. Nuobodulio. Pilkos ramybės. Tada jau einu einu einu kur nors. Į Petrašiūnus, Palemoną, Ąžuolyną, prie Nemuno... Kur nors. O ten kartais atgyja gyvenimas.

Doloresa K az rag y tė

„Švytintis rūkas“, kaip ir kitos mano knygos, – tai sutiktų „mažų“ žmonių gyvenimai, provincijos miestelių bendruomenių susitikimai bibliotekose, seniūnijose, parapijose. Visa tai knygoje aprašiau kaip savo meilę tiems žmonėms ir jų istorijoms.

Doloresa K az rag y tė Švytintis rūkas

Doloresa K azrag y tė Švytintis rūkas

VILNIUS

2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-259-1

Turinys

Valelė iškeliavo... • 9 Vėl teatras?! • 20 Elgetos • 56 Vėl teatras... • 74 2015-ųjų vasara • 88 Kaimas – ramybės nerimas • 104 Paklydimas • 121 Miestas • 128 Vėl teatras! • 135 Kinija • 154 Lėktuvo nelaisvėje • 161 Avinjonas • 186 2016-ųjų vasara • 200 Liublinas • 216 Danija. Kopenhaga • 220 Tamsos prieglobstyje • 228 Kančios dėl grožio • 244 Pusiau fantazija • 251 Paryžius • 253 Vėl Kaunas • 274 Liūdesio rūke • 276 Vėl kelionės • 282 Šiauliai. Šeimų šventė • 285 Sausio 13-oji • 290 „Maximos“ kasininkas • 293 Kasdienybė • 298 Košmaro naktis • 317 Pilkasis sekmadienis • 321 Vėl savimeilės gundymai • 330 Kasdienybė tęsiasi... • 332

Atėjusiems pro ankštus vartus ir einantiems siauru keliu...

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda. Mt 7, 3–27

Valelė

i škeliavo. . .

Va l e l ė i š k e l i av o. . .

Visa, kas išaukština gyvenimą, kartu didina ir jo absurdiškumą. Alžyro vasarą aš sužinau, kad vienas dalykas yra tragiškesnis už kančią, ir tai yra laimingo žmogaus gyvenimas. Albert Camus

Valelė niekada nematė jūros. Aš niekada nesu buvusi Alžyre. Na ir kas? Užtat ji turėjo vasaras prie Duobulio. Daug vasarų. Aš vis dar tebeturiu. Jau trečia diena saulė, ir be jokio debesėlio dangaus meilė plūsta į mūsų gyvenimus. Naktys – beprotiškai žvaigždėtos, atima visą protą ar mąstymo galią – žiūri žiūri ir nebegali suvokti, kas tai: mirtis ar gyvenimas. Kažkas rašė: „...aš per daug mylėjau žvaigždes, kad bijočiau mirties...“ Nežinau, ar Valelė mylėjo žvaigždes. Turbūt jos buvo, ir

Šv yt int is

r ū kas

tiek, rudens naktimis. Be to, ji anksti eidavo miegoti. Ir kam tos žvaigždės? Ko čia žiūrėti? Reikia anksti keltis, darbai, gyvuliai, krosnį kurti, pusryčius Staseliui ruošti, Bėriukas jau laukia įkinkytas į vežimą, reikia Stasiui važiuoti į girią... Taip buvo. Prieš daug vasarų. Šią vasarą (matau, jaučiu) Valelė IŠKELIAUJA. Jau pamažu KELIAUJA... IŠEINA. Rugpjūčio pabaiga. Išeina kartu su vasara. 2014-ieji. Su Staseliu kas rytą kaip į darbą einame rinkti voveraičių: jis savo miškais, aš savo pažįstamom vietelėm arčiau Duobulio (bijau paklysti). Vasara baigiasi. Gražiai baigiasi – guosdama žydru dangumi ir švelniu vėju. Rytais, vos prabudusi, sukalbu tą pačią maldelę: nusibodo grybai, kaimas, miškas, alaus bambaliai... O kur dingsi? Tuoj, po savaitės, išvažiuosiu, sudie Duobuli, Staseli, Valele, mažasis Rikuti. Ir vėl gaila palikti. Ir taip amžinai – grožis, nuobodulys, ilgesys „kažko“, vis ne tai ir ne tai, ko trokšta siela – ar ji žino, ko trokšta? Dievo ilgesys – kitaip nemoku pavadinti. Ir katinas Meška kartais ateina. Jis aristokratas – nelenda įkyriai, taktiškas, prigula ant takelio ir laukia. Pakvieti – ateina. Nekviesi – neateis. Valelė šią, paskutinę, vasarą nė karto nebuvo išėjusi į mišką – nebepajėgia. Ryte jos maža figūrėlė – sulinkusi, besiremianti į nupjautą ploną stuobrį – išeina iš geltonojo namelio, pravėrusi baltas gonkų duris, svyruodama atsargiai peržengia slenkstį (nemėgsta, kai puoli jai padėti), nuleidžia vieną koją, paskui kitą laipteliu ir pamažu tipena į virtuvėlę – gal 10 metrų. Trapi, jau nežemiška būtybė, žvelgdama tik po kojomis, įtrepsi į virtuvėlę, atsisėda ant suolo prie langelio, susideda grublėtas, pamėlynavusias rankas ant stalo, uždengto sena klijuote, ir 10

Valelė

i škeliavo. . .

dingsta iki vakaro. Beveik nekalba, tik šypteli kartais, paglosto pribėgusį Rikutį ir sėdi sėdi sėdi... Staselis išverda arbatos, kartais šiaip taip įsiūlo košės porą šaukštelių. „Nenoriu valgyti. Nieko nenoriu“, – sako tyliai. Jau savaitė beveik nekalba. Tik nusišypso. Vakare vėl partipena į savo kambarėlį, atsisėda ant lovos. Dar pati nusirengia ir kažkaip, parėmusi lazdą į lovos galą, prigula. Dažniausiai randu ją sėdinčią ir žiūrinčią pro mažą langelį. Į ką ji žiūri? Pieva, žvyrkelis, Rašių ežero tamsūs vandenys pro medžių tankmę, kartais pravažiuoja koks automobilis... Kadaise Valelė važiuodavo tuo žvyrkeliu į Labanoro bažnyčią, jos vyras Edvardziukas dingdavo Labanoro girioje pjauti medžių su „družba“, veždavo ratukais pieno bidoną prie Fedariškių stotelės, ten laukdavo kitų vienkiemių pažįstami, išmelžę savo karvutes, kad priduotų pieną kolchozui. Nebėra karvių, nebėra pieno, nebėra kolchozų, nebėra Edvardziuko, nebėra Bėrio, mylimo Staselio arklio. Tuščias kiemas. Tik mažasis Rikis. Kas dar liko? Senas geltonas namas, baltos gonkos, maža virtuvėlė, apgriuvę tvartai, maža Valelė, mažas langelis ir Duobulis mažas visada šalia, pakalnėj, prie mano namelio. Praėjusią vasarą, kad ir su lazda, dar pagrybaudavo nusistvėrusi mažą krepšelį – vis vienas kitas litas prie varganos pašalpos. Toli neidavo. Jautė – tikroji kelionė laukia. Veidas skaistus, rausvi skruosteliai, nedaug raukšlelių, marga skarutė, senas megztinis, rankomis megztas iš visokių „kombinuotų“ siūlų galiukų, per priekį susagstomas. Po megztiniu – gėlėta suknutė ar chalatėlis (keičia kas savaitę). Visada plikom parudusiom blauzdom – nemėgsta jokių kojinių ar ilgų kelnių. 11

Šv yt int is

r ū kas

Jau nepajėgia pati apsiprausti: atvažiuoja dukra Birutė ar marti Regina, nuprausia, išplauna galvą. Valelės plaukai ilgi, truputį garbanoti ir dar ne visai žili (86 metai). Sėdi išraudusi, švari, pasileidusi ilgus plaukus – džiovina galvą, virtuvėlės durys visada atviros. Tik va... pastarąją savaitę sėdi... nieko nekalba... Geria arbatą. „Nenoriu“, – stumia ranka indelį su koše ar bulvėmis. Į ligoninę kategoriškai atsisako važiuoti. Kad ir kaip stengiasi sūnus Petras išvežti, tuoj pradeda verkti. Petras kasdien vežioja felčerę iš Labanoro ar seselę – suleisti vaistų, pastatyti lašelinę, kad sustiprėtų. Jaučiu, Valelė mintyse sako: „Kam jie tai daro? Aš jau išeinu...“ Bet nesipriešina: darykit ką norit, tik niekur nevežkit, ir taškas! Ji – su charakteriu, kartais tyliai užsispyrusi. Rugpjūčio 25-oji. Gražus rytas. Bus vasariška diena. Dar vasara. Dar pabūk, vasara, dar neišeik. Prisiminiau pakilusi ryte (nežinau kodėl), kad pernai tokią šiltą rugpjūčio dieną mirė (užmigdėme) septyniolika metų išgyvenęs mūsų pirmasis, gerasis šuo Rikis. (Rašiau apie jį knygoje „... be pabaigos...“) Atsikeliu 7 ryto, kaip niekad anksti, lyg kas būtų stumtelėjęs. Žvilgt pro langą – matau, Staselis kaip visada su krepšiu išpėdina grybauti. 3–4 litai už kilogramą voveraičių – tai jau šis tas mažam dideliam žmogui, einančiam siauru keliu. Girioje, girdžiu, riaumoja pjūklai, miškas negailestingai kertamas (privati nuosavybė – ką norim, tą darom, na, gal ir ne visai taip, yra kažkokios taisyklės, bet kas jų paiso?). Milžiniškos mašinos važiuoja ir važiuoja prikrautos pušų ir beržų, žaliavusių, gyvenusių, padėjusių mums kvėpuoti. Dabar – rąstai, taps prabangiais namais, baldais, išveš į užsienį – oho, kokie pinigai. Gal ir nesuprantu kažko. Bet ir Valelė atsidusdavo ir tyliai tardavo: „Gal iki mūsų neišpjaus... niaugi...“ 12

Valelė

i škeliavo. . .

Seniai Stasys nebeturi darbo, seniai pievos šienaujamos traktoriukais iš seniūnijos, kad gautų kažkokią kompensaciją. Neblogai. Gauni pinigų, nors nieko neužaugini. Tą rugpjūčio 25-ąją, kaip visada, Rikutį Staselis uždarė virtuvėlėje (jam tik pusė metų). Aš tuoj nusiprausiu, žvilgtelėsiu į Valelės kambarėlį ir eisiu grybauti. Įsikišiu abraką duonos į kišenę (su mėlynėm skanu), bus pusryčiai, dar išsivesiu trumpam Rikį palakstyti, ir viskas. Grybauti grybauti. Į darbą! Taip jau susiklostė – tapau lyg šeimos nare: mano grybai vietoj Valelės. Grįžom su laimingu Rikučiu, atsargiai pravėrusi užuolaidą žvilgtelėjau į Valelės kambarėlį – miega kaip vaikas, susidėjusi abu delniukus po skruostu, ant šono. Tyliai išėjau. Praėjo keturios valandos. Staselis jau šmižinėja po kiemą. Viskas kaip visada. Viskas kaip vasarą po vasaros. Ei, Riki! Varom dar į laisvę! Prie kito ežero, ten, kur dugne guli mano miręs sakalas tarp lelijų. Koks beprotiškas džiaugsmas! Koks laimingas tas mažas padarėlis: šuoliai, šuoliai, pūkšt į ežerą, pasimaudo, paplaukia ir vėl greitis, ir vėl laisvė! Lendame į krūmus, braunamės per eglynus, retkarčiais nustveriu saują mėlynių. Ir Rikis mėgsta mėlynes. Grįžtame. Užrakinu Rikį virtuvėlėje. Spokso liūdnas pro langelį: kaip čia taip – buvo laisvė ir nebėr. Stoviu ant tiltelio. Duobulio vanduo, krantai švyti džiaugsmu. Man kažko neramu. Tomas puola į ežerą, plaukioja skersai išilgai dvi valandas, aš vis dairausi, kurioje pusėje kyšo galva. „Angele Sarge, prašau, saugok“, – sušnabždu ne kartą. Vis bijau ir bijau. Makaluoju omletą (nemėgstu gaminti valgio). Suskamba telefonas. Staselis: „Risa, ateik. Man rodos, mama mirė.“ 13

Šv yt int is

r ū kas

Kelios sekundės sustingusios tuštumos. Bėgu į kalnelį, einu į verandą. Troboje Staselis verkia. Einu į Valelės kambarį. Guli taip, kaip palikau: susidėjusi delnus po skruostu. Laikas sustoja. Nežinau, ką jaučiu. Turbūt nieko. Prieinu. Paliečiu kaktą, skruostą – šalti. Akys užmerktos. Pabučiuoju į kaktą. Judinu: „Valyte! Valyte!“ Atverčiu ant nugros: burna prasižioja, galvelė atkrinta atgal (žema pagalvė). Nukloju. Ištiesinu kojeles, pakišu ranką po nugara – šilta dar. Visai neseniai iškeliavo. Parišau skarelę po smakru – Valelė užsičiaupė ir paslaptingai šypsosi. Sudėjau rankas ant krūtinės – jos pabalo, tapo gražios, negumbuotos, nepamėlynavusios. Pataisiau gėlėtą chalatėlį (su juo miegojo), paglosčiau rankas, kaktą, pabučiavau: rami, patenkinta Valelė, tarytum sako tyliai kikendama: „Va, ir pabėgau! Dabar darykit, ką norit!“ Staselis šluostosi alkūne ašaras ir skambina broliui Petrui, sesei Birutei. Girdžiu: „Mama mirė...“ Paskui man sako: „Regina (brolienė) nori tau kažką pasakyti.“ Paduoda telefoną. Regina: – Risa, atidaryk spintelės stalčiuką prie lovos, viršutinį, ten turi būti Jėzaus paveikslėlis... Įdėk į rankas. – Regina, radau rožinį ant sienos pakabintą, apvijau rankas... gerai... tuoj pažiūrėsiu spintelėje... Atitraukiu stalčiuką – nėra jokio paveikslėlio. O pati galvoju: visada bruzdesys, skubėjimas, žmonės nesustodami rūpinasi, kažką veikia, organizuoja, o gal reikėtų nors trumpam sustoti, patylėti? Bet gal šitaip apsigina nuo kančios, tuštumos, bejėgiškumo? Taigi, nėra paveikslėlio. O kam Jai? Ji – ta Dievo mažutėlė, 14

Valelė

i škeliavo. . .

ėjo per Jai dovanotą Gyvenimą (ar Ji to norėjo? – paslaptis) siauru keliu, spraudėsi pro siaurus vartus link išėjimo. Nerandame Kristaus paveikslėlio. – Žiūrėk, Staseli, – sakau, – radau kažkokį lankstinuką, matai? Ant jo Aušros Vartų Marijos paveikslėlis, va, apkarpysiu kraštus ir įdėkim Valelei į rankas. Juk švč. Marija irgi gerai... man tai būtų gerai... ar ne tas pat? – Paskambink Reginai, aš nežinau, – sutrikęs burbteli Staselis. Skambinu. – Gerai. Įdėkite. Aš greitai atvažiuosiu, visi atvažiuos, atvešiu Jėzaus... Galvoju: kodėl taip svarbu tas paveikslėlis? Tradicija? Dievas ne paveikslėlyje. O kur? Nieko nejaučiu, tik tylų kažko plevenimą. Gal Mirties Angelo? Vis norime kaip nors įvardyti tą nuojautą, nežinomybę. Kas buvo Valelės širdy daugybę metų? Ji gyveno prie Duobulio, šėrė kiaules, lesino žąsis, grėbė šieną, melžė karvutę, sodino ir kasė bulves, grybavo, uogavo, švytint rytmečio rūkui miegojo po žvaigždėtu dangumi. Visas gyvenimas – tik švytintis rūkas, tik tolimi prisiminimų šešėliai. Tiek, matyt, belieka. Staselis išėjo apsitvarkyti virtuvėlėj: tuoj visi suvažiuos – brolis, sesuo, žmonos, vyrai, anūkai su žmonom, Valelės proanūkiai. Likau viena su Valyte. Neliūdna. Gal tik, kad Šaparnės kaimas, Duobulis ir mano namelis prarado sielos dalelę – Edvardziuko, Valelės nebėra. Kalbamės. „Dabar, Valyt, tu laisva, amžinai būsi jauna, dabar jau išsprūsi iš to vargano, bejėgio savo kūno... o gal jau išsprūdai?“ – 15

Šv yt int is

r ū kas

kikenu. Man rodos, ir Valelė sukrizeno šalia savo materialios būtybės. „Niaaugi“, – išgirstu (jų tarme tas žodis reiškia „taip, tikrai“.) „Paveikslėlis su Aušros Vartų Marija truputį apsiglamžęs, ar Tau nieko?“ „Tai jau kū čia kalbi?! Man vis tiek. O rožančius tai gražus, jau nebeatmenu, iš kur jis... seniai... senia-ai...“ – nutęsė ir neužbaigė. „Tuoj Tave, Valyt, labai išpuoš – nauja suknelė, bateliai...“ „A, man tai vis tiek, ale gal ir gerai... jiems reikia, ne man.“ Matau tik gražų veidelį užmerktom akim. Rami. Patenkinta. Tai ne Ji. „Tik... nee, – vėl išgirstu, – neenoriu į tą karstą, kad taip dar troboj pabuvus“, – lyg atsidūsta. Vėl tyla. Paglostau skruostelį. „Dar ne tuoj atveš. Nuriš Tau skarutę, juk jau būsi užsičiaupusi...“ Kikena: „Tai jau užsičiaupsiu, niaaaugi.“ „Neiškrėsi kokio pokšto?“ Vėl pabučiuoju į kaktą. Abi atsidūstame. „Matai, Valele, dabar jau niekur nedingsi – bus laidotuvės. Tai ne juokas – pašarvos Tave, kaip girdėjau, prie Labanoro bažnyčios, apkraus gėlėm, vainikais, degs žvakės... Aš tai su Tavim dabar atsisveikinu, nenoriu... tavęs grabe matyti.“ „Žinau, žinau. Gerai, kad esi dabar... vis ne viena.“ „Oi, Valyt, rodos atvažiavo kas, gal Tau drabužius atvežė, reikia man sprukti. Aš vėliau ateisiu, kol dar nepaguldys į karstą, nenoriu matyti, gerai? Tada ir atsisveikinsim... iki laidotuvių. Ar gerai?“ „Niauugi... Kai pagalvoju (tai, vadinasi, ji galvoja, lyg jo16

Valelė

i škeliavo. . .

kios mirties nėra?!), kaip laiku atstatė tą Labanoro bažnyčią po gaisro... o tai būtų vežę... vajeee!“ „Taigi! Gal į Švenčionis ar Molėtus... ten ir gulėtum dvi ar tris dienas...“ „Ojei! Ne! Tai jau eik. Kažkas ateina, rodos, Sauliukas. Ateik pažiūrėti tos mano suknelės... aš jau kitomis akimis matau, baisiai graži“, – vėl kikena. Pamakalavau ranka aplink Valelės galvą: „Tu jau skraidai į kiemą?“ „Tai kad... trumpam, norėjau pažiūrėt... Dabar dar pabūsiu šalia to savo klegždalo kūno... O man rodos, aš tokia jauna!“ „Einu, Valyt! Saulius ateina. Ir nieko nuostabaus – dabar būsi amžinai jauna. O tu netikėjai, kai sakiau, pameni?“ „Aha. Eik jau, eik!“ Atsidaro durys. Balsai. Bėgu į savo trobelę pakalnėn, veduosi Rikį, kad nesimaišytų. Dabar Valelę pradės puošti, o mes, Rikuti, eisim į mišką pabėgioti. Diena švyti. Dangus švyti. Rodos, dar vasara ir vasara...

Dabar, kai rašau apie Valelę, jau 2014-ųjų gruodis. Tuoj Naujieji metai. Tuoj rašysime – 2015-ieji. Ką gi, turbūt juokingiausias ir „svarbiausias“ įvykis laukia Lietuvos, galima pasakyti – viso pasaulio: jau taupysime, garbinsime ne litą, o eurą. Šiandien pirmąkart pasnigo. Baltuma ir šaltis kelia daugiau apmąstymų, ramybės ir neramybės negu tas svetimas euras. Pro rūką švysteli blyški saulė. Buvau kapinėse. Ėjau per mišką. Uždegiau žvakių – Vikto17

Šv yt int is

r ū kas

rui, jo mamai, savo mamai Onai. Švies, plevens liepsnelės iki sausio 1-osios. Kaip čia tylu! Vėl vos vos snyguriuoja – tarytum švelniai bučiuoja balti žiedeliai mirusiųjų buveinę. Suvalgiau bananą. Surūkiau cigaretę. Žiūriu į ąžuole išskaptuotus vardus, metus... Čia jų nėra. Ryšys kažkur tarp žemės ir dangaus... O aplinkui šokinėja kėkštas: spalvingas, gražus, žinantis ką daro, toks materialus ir tinkamas šiai vietai. Viskas taip dera: snaigės, kėkštas, kapai, paminklai, pušys, dangus...

Vėl grįžtu į rugpjūtį. Rikis puola į vandenį (mėgsta maudytis!), ir aš susigundžiau – plaukiu tolyn. Matau: ant kalno kieme jau kelios mašinos, šmirinėja vyrai, moterys, tuoj atveš karstą. Reikia dar, nutaikius momentą, įsprukti pas Valelę, kol ne karste – juk žadėjau. Skubiai lipu iš vandens, Rikį uždarau pas Tomą palėpėje. – Tomai, einam pas Valytę atsisveikinti, kol ji dar savo kambarėlyje. – Aš tuoj ateisiu. Tu eik. Tomui nepatinka mirtis (o kam ji patinka?), nepatinka eiti į kapines. Jam ne laikas prisijaukinti mirtį. Dar ne. Tai ateis vėliau. Ateis. Valelė viena. Visi užkandžiauja virtuvėlėje. Guli aprengta nuostabiai gražia suknele su blizgučiais, juodų zomšinių batelių kyšo tik galiukai. Guli rami, išdidi „Niaaugi! Jau taip išpuošė.“ Žiūrėjau pritūpusi, glosčiau, kažką kalbėjau. Atėjo Tomas. Tyli. Stovi. Kas ten jo širdy dedasi? Jam mirtis – prieštaravimo ženklas, nepasitikėjimas „geruoju Dievu“. Tiesą sakant, ši paslaptis nenustos kamavusi ir ėdusi širdį. Net ir man. 18

Valelė

i škeliavo. . .

Atėjo Valelės anūkas Saulius. Jis visai mažiukas berniukėlis trainiodavosi Valelei aplink sijoną, tipendavo paskui karvę ir žąsis. Išėjome su Tomu. Praėjo dvi dienos. Nuvežė į mišias. Nenorėjau matyti pašarvotos. Vasara staiga dingo – laidotuvių dieną lijo lijo lijo. Parvažiavau į Šaparnę. Tomas skaito savo palėpėj. Išėjau su Rikiu į mišką. Po kelių dienų – į Kauną. Sudie, vasara! Prabėgo... praėjo... dingo... rugsėjis... spalis... lapkritis... Kažkokie susitikimai... Nieko nepamenu – tik rūkas... Teisus Albert’as Camus „Neaprašyta diena – pradingusi diena.“ Naujųjų Metų išvakarės. Su Tomu. Mudu abudu, visada mudu abudu. Nieko negaminau. Kažką nusipirkome. Nenorime persivalgyti. Žiūrėjome gerus filmus per DVD, kalbėjom, kažką prisiminėm, kažką užmiršom. Mano mylimas Tomas. Mano mylimas Nikolas – Vilniuje. Toli. Jau greit vidurnaktis. Prasidėjo! Fejerverkų pokšėjimas, klykavimai, šurmulys, ekstazė. Išėjome su Tomu į balkoną ir pradėjome kvatoti: jokių švytinčių fejerverkų beveik nematyti: rūkas! Rūkas rūkas! Viskas akimirksniu dingsta migloje. Džiaugsmas – migloje! Euras – migloje! Tokių Naujųjų neatmenu. „Su Naujais, sūneli! Pradedame gyventi Rūke.“ Apsikabiname. Mylime. Gerai, kad esame kartu. Pirma nakties. Labas, 2015-ieji!!! Rūkas... rūkas... Kažkur dar pokši petardos... Labanoro girioje – tyla. Labanoro kapinaitėse – tyla. Mirusiems Naujųjų metų nėra. Jie ten, kur nėra LAIKO. Vis tiek – jūsų Sielos tesidžiaugia žvaigždėmis. 19

Šv yt int is

r ū kas

Vė l t e at r a s ? !

Negaliu patikėti. Negaliu suvokti, kodėl pasakiau „Taip!“ VĖL TEATRAS. Nežinau atsakymo. Tris kartus pasakiau „Ne“. Atsisakiau filmavimo, atsisakiau dviejų pasiūlymų teatre. Ir šį kartą širdis šaukė: „Ne! Ne! Ne! Atsisakyk!“ Bet kažkas yra virš tavo sprendimų, virš tavo norų ir... nejučia pasakai „Taip“. Tas kažkas žino, kad tau to reikia. Reikia, kad gyventum, kad išsigelbėtum nuo nevilties. Taigi, raginama Egidijaus Stanciko, Kauno teatro direktoriaus, nuėjau į pokalbį su garsiu lenkų režisieriumi Krystianu Lupa. Po kiek laiko supratau – teks repetuoti Vilniuje. Thomo Bernhardo pjesė „Didvyrių aikštė“. Nieko nežinau nei apie pjesę, nei apie vaidmenis, nei apie Thomo Bernhardo kūrybą. (Beje, tai vienas mėgstamiausių mano Tomo autorių, vadinasi, bus kažkas beviltiškai liūdna ir tamsu.) Man vis tiek. Kamuoja tik – kodėl pasakiau „Taip!“ Rusų kalba perskaičiau (prisiversdama) šio autoriaus romaną „Speigas“. Beviltiškas, liūdnas, siaubingas seno dailininko (garsenybės!) bėgimas nuo pasaulio į mirtį. 20

Vėl

teatra s ? !

Gavau pjesę. Vėlgi prisiversdama perskaičiau. Ačiū Dievui, mano vaidmuo nedidelis, pačioje pabaigoje – profesoriaus, kuris nusižudo, žmona. Grįžta iš laidotuvių. Scena prie stalo valgant gedulingus pietus. Gal dvidešimt sakinių. Ji tyli. Savyje jau keletą metų girdi ekstazės kupinus klyksmus iš Didvyrių aikštės (langai į aikštę) – austrai garbina Hitlerį. Finale tas staugimas auga, plečiasi... Ji tai supranta: apokalipsė artėja ir į mūsų dabartinį pasaulį. Stengiuosi nesigilinti. Nenoriu įklimpti per anksti. Sausio 27-ąją prasidės repeticijos. Vilnius? Ko man reikia tame elitiniame teatre? Kodėl netekau savo mielų, mažų miestelių žmonių? Nebebus susitikimų. Griežtai pasakyta: jokių atsiprašinėjimų iš repeticijų. O, varge! Po trijų dienų važiuosiu į sostinę, gyvensiu Nacionalinio dramos teatro viešbutyje. Du mėnesius. Stovėdama savo virtuvėje prie lango suku galvą: kuo rengtis, ką vežtis, neturiu gerų batų, neturiu šiltos striukės, tik nušiurusius puskailinius. Ne todėl, kad esu vargšė ir negaliu nusipirkti, – tiesiog nekenčiu vaikščioti į parduotuves, rinktis, matuotis spoksant meilioms jaunoms pardavėjoms. Baisiau nei repeticija. Ką gi – vėl pokštas! (Toks mano ir šv. Antano bendravimas.) Vakar nuslinkau į Šv. Antano bažnyčią. Juk antradienis – šv. Antanui skirta diena, negaliu nuvilti. O gal einu todėl, kad neturiu kur eiti? Ir kad gražiai pasnigo. Spraudžiuosi į džinsus (sustorėjau?), aunuosi šiltus kedus ir pėdinu per baltą vakarą pro žydų kapines. Pasveikinu mirusiuosius. Įeinu į bažnyčią. Knygų kioskelis kampe šviečia, už langelio mano bičiulė Bronelė skėsteli rankomis (mišios dar neprasidėjo), mojuoja: „Ateik!“ Ji visada pasiūlo gerą knygą, dar niekad nenusivyliau jos protu ir intuicija. Įeinu. Vietos – vos gali apsisukti. 21

Šv yt int is

r ū kas

– Žiūrėk, – sako, traukdama du ar tris pilnus maišus iš po nedidelio prekystalio, – čia drabužiai, batai iš Amerikos. Labdara. Negaliu žiūrėti į tuos tavo kedus ar nuklišusius batus! Va! Batai! Odiniai, nauji, su kailiu! Va, sijonai, megztukai, kelnės – rinkis! – Oi! Ai! – aikčioju (abi žvalgomės pro stiklą, kad koks kunigas ar zakristijonas neprieitų ir nepamatytų mūsų turgelio). – Gal pirma batus? Juodi aulinukai. Kaip tik! Oi, oi, oi! – džiaugsmas. – Tai kišk viską, – Bronelė ištiesia maišą, pati stveria ir sukiša batus. – Imk tą megztuką, palaidinę, matuokis, imk viską, kas tik patinka. Matuojuosi, plušu, – viskas tinka! – Bronele, o kaip aš atsilyginsiu? – Durne! Čia viskas veltui. Imk. Kišk į maišą ir tą... ir tą... Du sijonai, naujos šiltos šlepetės, trys megztukai, palaidinukės, švarkeliai... Kišam kišam į maišus. Pūpso du. Prikimšti. O aš vis: – O kaip aš... kaip atsilyginsiu, Bronele? – Ai, liaukis. Padovanosi tai drabužių dovanotojai savo knygą, ir bus laiminga. Ji skaito. Užrašysi ką nors. – Ir tau padovanosiu, kai tik gausiu. – Tai ir neplepėk daugiau. – Žinai, čia šv. Antanas krečia pokštus, – sakau. Abi kikenam. – Tai ir eik, dėkok savo Antanui. Tik giedodama „Kaip didis yr šventas Antanas...“ nepersistenk, neperrėk choristų. Kvatojam. – Ai, Brone, aš stoviu už kolonos, manęs negirdi. 22

Vėl

teatra s ? !

Bronelė rakina savo kioską. Mišios. Spoksau į šv. Antano skulptūrą išsišiepusi ir vis matau prieš akis tuos juodus batus. O, kokia palaima – jokių parduotuvių, jokių rūpesčių. „Ačiū, šv. Antanai. Tu – tikras draugas.“ „O tu vis abejoji, – šypsosi, nors skulptūra kaip visų šventųjų visose bažnyčiose, be jokios šypsenos. – Neabejok. Mes viską žinome“, – rimtai užbaigė. Visą vakarą paskleidusi apdarus priešais veidrodį matavausi, derinau, šypsojausi ir maiviausi kaip paauglė. Tad va: turiu „pastrajų“, galėsiu elitinio teatro repeticijose padoriai (na, gal „elegantiškai“) atrodyti. Kaip mane tai erzina. Bet ką padarysi: prostitutę esu vaidinusi, o čia – ponia profesorienė. Keliuosi. Šešta valanda ryto. Viskas supakuota, sudėliota: drabužiai, kosmetika, knygos, batai. Išsikviečiu taksi. Pataikiau laiku – stovi ekspresas „Kaunas–Vilnius“. Važiuoju. Baltas pasaulis – dangus, žemė – pasnigo. Žiūriu žiūriu ir nieko nejaučiu, tik vienodą nuobodulį. Jokio džiaugsmo. Virpulio. Nieko. Į darbą. Stotyje sėdau į taksi. Atveža prie Mažosios salės kiemo. Sako: 11 eurų. Še tau! Kaune iki stoties sumokėjau 3 eurus, o čia atstumas daug trumpesnis ir 11 eurų? Ko norėti – sostinė. Vilnius! Supykau: daugiau taksi nebevažinėsiu. Iš budėtojo pasiėmiau raktą. Tie patys apartamentai, lyg nebūtų praėję aštuoneri metai: čia gyvenau, kai repetavome „Duburį“ – spektaklį pagal Romualdo Granausko apysaką. Ėmiausi darbo: visus drabužius sukabinau, sukaišiojau į stalčius smulkmenas, pasiklojau sofą, pasidėjau migdomųjų prie guolio, apžiūrėjau elektrinę viryklę, šaldytuvą, yra lėkščių, 23

Šv yt int is

r ū kas

puodų, keptuvių... Tik nėra televizoriaus, radijo. Būsiu tyloje vakarais su knyga. Gerai. Repeticija rytoj, kažkokioje salėje, kuri vadinama „po palme“. Kažkada, prieš daugelį metų, ten tikrai stovėjo kampe didžiulė palmė. Nusipirkau valgyti – nei šį, nei tą: kibinus du, jogurto, bananų, kažkokių sriubų pakeliuose, dar kažko, ai, nesvarbu. Į jokias kavines neisiu. Gyvensiu kaip vienuolė. Pusė šešių, nupėdinau į Arkikatedrą. Žmonių nedaug. Susiradau kampelį nišoje, kur kabo labai įspūdingas Nukryžiuotasis – tragiškai grakštus. Auksinis. Nešvyti, tik blausiai ramina. Arkikatedra man per didelė. Be ji šalia. Tad joje ir būsiu. Mišios. Vargonininkas užtraukė giesmę tokiu galingu balsu, kad pasijutau kaip operos teatre. Nusijuokiau širdyje: galingai šlovina Viešpatį. Išėjau. Jau tamsu. Arkikatedra apšviesta jaukia gelsva šviesa. Į Valdovų rūmus stengiuosi nežiūrėti – nemėgstu. Šilta, 2 laipsniai šilumos. Gatvės ūžia, žmonės eina eina su savo vienatvėm, džiaugsmais, liūdesiais, rūpesčiais... šviesoforai mirksi mirksi... Dar tik septinta vakaro. Tamsu. Aš jau savo „apartamentuose“ – arbata, kiaušinis, jogurtas, turiu vynuogių. Rytoj pirmoji repeticija. Radau pas budėtoją administratorės Giedrės (smulkutė, mažutė, graži kaip lėlytė, draugiška, visada šypsosi) paliktus lapus – prirašyta apie Thomą Bernhardą ir Krystiano Lupos interviu. Reikia perskaityti. Skaitau prisiversdama – praradau smalsumo jausmą, intelektualų filosofavimai nebedomina. Beveik. Perskaičiau ir išmečiau iš galvos. Kikenu: kokia laimė, kad tiek nedaug mano vaidmeny teksto, galgi ištversiu. O gal reži24

Vėl

teatra s ? !

sieriui nepatiksiu? Gaila būtų honoraro, o šiaip negaila. Visai neblogai būtų grįžti prie savo virtuvės lango. Rytoj išbandysiu naujuosius Bronelės dovanotus batus.

Pirmoji repeticija. Sausio 27-oji. Repeticijų salė „po palme“. Jokios palmės nebėra: du vazonai su nušiurusių augalų kupstais. Didelis ilgas stalas. Kėdės. Įėjau. Salė, būrys garsių menininkų: režisierius Krystianas Lupa – žilas, mano amžiaus, su akiniais, aukštas, saikingas pilvukas, pasišiaušę plaukeliai, simpatiškas; čia ir Nacionalinio teatro meno vadovas (kaip skamba!) Audronis Liuga; teatro direktorius Martynas Budraitis; vertėjas Janekas – užaugęs Lietuvoje, bet gyvenantis Lenkijoje, gal kokių 30-ies, apskrito veiduko, plaukus susirišęs į mažą kuoduką ant pakaušio. Verčia labai greitai ir profesionaliai, tik aš gal apykurtė, sėdžiu gale, Janeko balsas švelnus – tai ne viską girdžiu. O ir nereikia. Su Thomo Bernhardo biografija susipažinau, du romanus perskaičiau. Užtenka. O visokie intelektualiniai postringavimai, analizės, kūrybos paslaptys – tik spėlionės. Tiesą žino Bernhardas – o jo nebėra. Labai simpatiškas režisieriaus padėjėjas Piotras. Su juo „pasišnekėjau“ pusiau rusiškai. Einu pro šalį sėsti prie stalo, Piotras atsistoja nuo savo stalelio, ant kurio padėtas kompiuteris (ką jis su juo daro? Lenkiškai vis persimeta frazėmis su Lupa), pabučiuoja ranką, pasako lietuviškai „labãs rytãs“, kažką išsišiepęs iki ausų dar sako – bet aš... nei lenkiškai, nei angliškai... tai belieka vėpsoti ir kikenti. 25

9 786094 662591

Švytintis rūkas

Doloresa K az rag y tė

Doloresa K az rag y tė Švytintis rūkas