Issuu on Google+


2

charlaine harris


Mirusios širdys

Charlaine Harris

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

3


4

charlaine harris


5

Mirusios širdys

1 skyrius Endis Belflioras buvo visiškai girtas. Tai Endžiui nebūdinga – jūs jau manim patikėkit, pažįstu visus Bon Tono girtuoklius: keletą metų padirbusi Semo Merlotės bare susitikau beveik su visais. Tačiau Endis Belflioras, čia gimęs ir užaugęs, šiuo metu einantis nedidelio Bon Tono policijos skyriaus detektyvo pareigas, „Pas Merlotę“ dar niekada nebuvo nusigėręs. Man tapo labai smalsu, kuo gi ypatingas šis vakaras. Mūsų su Endžiu santykiai nė iš tolo neprimena draugystės, todėl negalėjau jo tiesiai šviesiai paklausti. Bet aš turiu ir kitų galimybių, tad nusprendžiau jomis pasinaudoti. Šiaip stengiuosi apriboti naudojimąsi savo negalia ar dovana, ar kaip ją ten pavadinti, ir leidžiu sau tai daryti tik tada, kai


6

charlaine harris

reikia sužinoti dalykus, kurie galėtų paveikti mano ar mano draugų gyvenimą, tačiau kartais nugali paprasčiausias smalsumas. Nuleidau savo mentalinį skydą ir perskaičiau Endžio mintis. Gėda, bet niekaip negalėjau atsispirti. Šį rytą Endis turėjo suimti vyriškį, apkaltintą pagrobimu. Tas nusivežė dešimtmetę kaimynę į miškus ir išprievartavo. Mergaitė šiuo metu buvo ligoninėje, vyriškis – kalėjime, tačiau tokios žalos neištaisysi. Susigraudinau. Tokie nusikaltimai pernelyg stipriai primena mano praeitį. Dėl Endžio išgyvenimų pajutau jam truputį daugiau draugiškumo. – Endi Belfliorai, duokš man automobilio raktelius, – pasakiau. Jis atsuko savo platų veidą į mane nelabai ką tesuprasdamas. Kol mano žodžiai brovėsi jo apgirtusių smegenų vingiais, spoksojo į mane bukai, tada pasikniso kelnių kišenėje ir ištiesė sunkų raktų ryšulį. Ant baro priešais jį pastačiau dar vieną burbono ir kokakolos kokteilį. – Vaišinu, – pasakiau ir nuėjau į baro galą, kad paskambinčiau Poršijai, Endžio seseriai.

E Brolis ir sesuo Belfliorai gyvena didžiuliame baltame, dviaukščiame devyniolikto amžiaus pradžios name, ku-


Mirusios širdys

7

ris anksčiau buvo tikrai įspūdingas, o dabar sparčiai dūla. Namas stovi gražiausioje Bon Tono gatvėje, geriausiame mūsų miestelio rajone. Magnolijų upokšnio gatvėje visų namų fasadai atgręžti į nedidelį parką, kuriuo teka minėtasis upelis, keliose vietose jį kerta išdailinti tilteliai, skirti tik pėstiesiems. Gatvė juosia parkelį iš abiejų pusių. Magnolijų upokšnio gatvėje stovi dar keletas senovinių namų, tačiau visi jie akivaizdžiai geresnės būklės nei Belfliorų rezidencija „Belle Rive“. Kad išlaikytum tokį namą kaip „Belle Rive“ ir tinkamai prižiūrėtum jį supančią teritoriją, tikrai neužtenka Poršijos, dirbančios advokate, ir Endžio, policininko, atlyginimų, o turtai, kurie padėtų tai padaryti, jau seniai išgaravo. Tačiau jųdviejų senelė Karolina atkakliai atsisako namą parduoti. Poršija atsiliepė po antro signalo. – Poršija, tai Sukė Stekhaus, – pasakiau labai garsiai, nes reikėjo perrėkti įprastinį baro triukšmą. – Tu tikriausiai darbe. – Taip. Endis čia, jis visiškai nusitašęs. Paėmiau jo automobilio raktus. Gal galėtum jį parvežti? – Endis per daug išgėrė? Hmm, keista. Gerai, būsiu po dešimties minučių, – pažadėjo ji ir padėjo ragelį. – Suke, tu – tokia miela mergaitė, – netikėtai prasižiojo Endis. Jis buvo išgėręs gėrimą, kurį prieš tai įpyliau. Pastūmiau stiklinę kuo toliau vildamasi, kad nebeprašys įpilti daugiau.


8

charlaine harris

– Ačiū, Endi, – pasakiau. – Tu irgi nieko. – Kur tavo... vaikinas? – Šalia tavęs, – atsiliepė šaltas balsas, ir Bilas Komptonas išdygo kaip tik už Endžio. Nusišypsojau jam virš palinkusios Endžio galvos. Bilas yra maždaug metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio, plaukai ir akys – tamsiai rudos. Jo pečiai platūs, o rankos – raumeningos, jis atrodo kaip vyrukas, daugelį metų dirbęs sunkų fizinį darbą. Bilas darbavosi savo ūkyje kartu su tėvu, o paskui – pats vienas, kol tapo kareiviu ir išėjo į karą. Turiu galvoje Pilietinį karą. – Labutis, V. B.! – šūktelėjo Mika, Čarlsės Tūten vyras. Bilas atsainiai kilstelėjo ranką jam atsakydamas, o tada mano brolis Džeisonas garsiai pasisveikino: – Labas vakarėlis, vampyre Bilai. Pasakė visai mandagiai. Džeisonas, kuris iš pradžių nelabai noriai sutiko priimti Bilą į mūsų mažą šeimos ratelį, pastaruoju metu stengėsi atversti visiškai naują santykių puslapį. Galima sakyti, kad mintyse buvau sulaikiusi kvapą, laukdama, ar šitas požiūrio pagerėjimas bus nuolatinis, ar tik laikinas dalykas. – Bilai, kaip kraujasiurbys, esi visai nieko vyrukas, – pabrėždamas kiekvieną žodį pareiškė Endis, pasisukęs ant baro kėdės taip, kad matytų Bilą. Mintyse iš karto Endžio girtumui pridėjau daugiau promilių, nes jis dar nė karto neišreiškė susižavėjimo dėl vampyrų įsiliejimo į vyraujančią Amerikos visuomenę.


Mirusios širdys

9

– Dėkoju, – sausai atsakė Bilas. – Jūs, kaip Belflioras, irgi visai neblogas žmogus. Jis pasilenkė virš baro ir pabučiavo mane. Jo lūpos buvo tokios pat šaltos kaip ir balsas. Prie to reikia priprasti. Kaip ir prie to, kad padėjus galvą jam ant krūtinės negirdėti širdies plakimo. – Labas vakaras, mieloji, – sumurmėjo. Pastūmiau jam porciją japonų sukurto sintetinio B neigiamo. Jis užsivertė stiklinę, nurijo ir apsilaižė lūpas. Bene akimirksniu jo oda parausvėjo. – Kaip praėjo susitikimas, brangusis? – paklausiau. Didesnę vakaro dalį jis praleido Šrivporte. – Vėliau papasakosiu. Tikėjausi, kad jo su darbu susijęs pasakojimas bus linksmesnis nei Endžio. – Sutarta. Būtų labai malonu, jei padėtum Poršijai nuvesti Endį iki automobilio. O, štai ir ji, – pasakiau, linktelėdama durų pusėn. Nors kartą Poršija nedėvėjo savo įprastos profesinės uniformos: sijono, palaidinės, švarko, pėdkelnių ir žemakulnių batelių, – šįkart mūvėjo mėlynus džinsus ir buvo užsimetusi apspurusį Sophie Newcomb nertinį. Poršijos sudėjimas panašus į brolio – ji stambi ir kampuota, tačiau plaukai – ilgi, stori, kaštoniniai. Poršija jais labai rūpinasi ir tai tikriausiai vienintelis ženklas, kad dar neprarado vilties ką nors susirasti. Dabar ji atkakliai skynėsi kelią per triukšmingą minią.


10

charlaine harris

– Na, ką galiu pasakyti, jis tikrai prisilakęs, – pareiškė nužvelgusi savo brolį. Poršija labai stengėsi ignoruoti Bilą, kuris vertė ją jaustis nejaukiai. – Taip nedažnai atsitinka, bet jeigu jau jis nusprendžia atleisti vadžias, tai daro iki galo. – Poršija, Bilas galėtų nunešti jį iki automobilio, – pasiūliau. Endis buvo aukštesnis ir stambesnis už Poršiją, tikrai per sunkus, kad sesuo jį išlaikytų. – Manau, kaip nors sutvarkysiu pati, – pareiškė ji tvirtai, vis dar nežiūrėdama į Bilą. Bilas kilstelėjo antakius. Taigi nieko nedariau, kai ji viena ranka apkabino brolį ir pabandė nutraukti jį nuo baro kėdės. Endis net nepajudėjo. Poršija apsidairė akimis ieškodama Semo Merlotės, baro savininko, kuris, nors ir atrodo nedidukas, yra raumeningas ir labai stiprus. – Semas šiandien aptarnauja barą kaimo klube – ten kažkokia šventė, – pasakiau. – Geriau leisk Bilui padėti. – Na, gerai, – nenoriai sutiko advokatė, nepakeldama akių nuo poliruoto baro paviršiaus. – Labai ačiū. Vos ji baigė kalbėti, Bilas kilstelėjo Endį nuo kėdės ir jie pajudėjo link išėjimo. Endžio kojos vilkosi grindimis lyg guminės. Mika Tūtenas pašoko iš vietos, kad atidarytų lauko duris, todėl Bilui pavyko ištempti Endį į stovėjimo aikštelę be jokių kliūčių. – Ačiū, Suke, – tarė Poršija. – Ar sąskaita apmokėta?


Mirusios širdys

11

Aš tik linktelėjau. – Gerai, – pasakė ji ir pliaukštelėjo per barą, duodama ženklą, kad išeina. Kol sekė paskui Bilą link „Pas Merlotę“ durų, ją lydėjo daugybė geranoriškų patarimų. Štai dėl šių priežasčių senasis detektyvo Endžio Belflioro Biuikas prastovėjo „Pas Merlotę“ automobilių stovėjimo aikštelėje visą naktį ir dalį ryto. Kaip vėliau dievagojosi Endis, kai išlipo iš automobilio ir nuėjo į barą, Biuikas tikrai buvo tuščias. Jis taip pat tvirtino, kad buvo taip paskendęs savo vidiniuose išgyvenimuose, kad tikriausiai pamiršo užrakinti dureles. Kažkuriuo metu tarp aštuntos vakaro, kai Endis atvažiavo „Pas Merlotę“ pasigerti, ir dešimtos ryto, kai atvykau aš, kad padėčiau atidaryti barą, Endžio automobilyje atsirado naujas keleivis. Tik šitas keleivis mūsų mielajam policininkui vėliau sukels daug problemų. Keleivis buvo negyvas.

E Manęs ten iš viso neturėjo būti. Ankstesnę naktį dirbau vėlyvojoje pamainoje, o į darbą turėjau ateiti tik vakare, tačiau Bilas paprašė apsikeisti su kuria nors bendradarbe, nes reikėjo, kad palydėčiau jį į Šrivportą. Semas neprieštaravo. Paprašiau savo draugės Arlenos, kad mane vakare pava-


12

charlaine harris

duotų, ir nors jai šiandien buvo laisva diena, ji sutiko ateiti į darbą nuo penkių; Arlena visuomet neprieštarauja gauti daugiau arbatpinigių – o vakarinėje pamainoje jie tikrai didesni. Tiesą pasakius, Endis turėjo pats pasiimti savo automobilį jau anksti ryte, tačiau jį per daug kamavo pagirios, todėl niekaip nesugebėjo įtikinti Poršijos, kad prieš darbą užvežtų jį „Pas Merlotę“ – baras yra visai nepakeliui į policijos nuovadą. Ji pareiškė, kad paimsianti Endį iš darbo po vidurdienio ir jie papietaus bare. O tada jau jis galės pasiimti savo automobilį. Taigi tylusis Biuiko keleivis žymiai ilgiau pralaukė, kol jį atras, nei turėjo. Naktį išmiegojau šešias valandas, tad jaučiausi gana žvali. Jeigu esi dienos padaras – kaip, pavyzdžiui, aš, – draugystė su vampyru gali neigiamai paveikti savijautą. Išvakarėse padėjau uždaryti barą ir apie pirmą valandą išvažiavau namo su Bilu. Mes pasipliuškenome karštoje Bilo vonioje, tada dar šį bei tą nuveikėme, bet po antros jau gulėjau lovoje. Kai atsibudau – maždaug devintą – Bilas jau seniai gulėjo po žemėmis. Per pusryčius išgėriau marias vandens, apelsinų sulčių, multivitaminų ir geležies papildų piliulę – tai tapo įprasta mano raciono dalimi nuo to laiko, kai Bilas įžengė į mano gyvenimą ir įnešė į jį (kartu su meile, nuotykiais bei jauduliu) nuolatinę anemijos grėsmę. Ačiū Dievui, oras vėso,


Mirusios širdys

13

todėl sėdėjau Bilo verandoje apsivilkusi šiltą megztinį ir juodas kelnes, kurias mes mūvėdavome „Pas Merlotę“, kai būdavo per šalta dirbti su šortukais. Ant balto megztuko aukštu kaklu, virš kairiosios krūties, buvo išsiuvinėta: „Merlotės baras“. Vartydama rytinį laikraštį vis tiek galvojau, kad žolė tikrai nebe taip greitai auga. Vienas kitas lapelis jau buvo pageltęs. Rungtynės mokyklos futbolo stadione ateinantį penktadienį gali būti beveik pakenčiamos. Vasara tiesiog nemėgsta palikti Luizianos, netgi Šiaurės Luizianos. Ruduo prasideda taip palengva, tarsi kiekvieną akimirką galėtų apsigalvoti ir vėl sugrąžinti tvankų liepos vidurio karštį. Tačiau aš jo jau laukiau, todėl šį rytą ir pastebėjau rudens pėdsakus. Ruduo ir žiema atneša ilgesnes naktis, daugiau laiko su Bilu, daugiau laiko miegui. Todėl važiuojant į darbą mano nuotaika buvo puiki. Kai pamačiau Biuiką, tebestovintį visiškai vieną priešais barą, prisiminiau keistas Endžio išgertuves praėjusią naktį. Turiu prisipažinti, šyptelėjau įsivaizdavusi, kaip jis turėtų jaustis šį rytą. Jau ruošiausi važiuoti toliau, kad pastatyčiau savo automobilį darbuotojams skirtoje aikštelėje už baro, bet pastebėjau, kad užpakalinės Endžio automobilio durelės vos vos praviros. Jei taip, tai ir šviesa salone turėtų degti, ar ne? O tokiu atveju bus išeikvotas akumuliatorius. Endis tikrai supyks, jei jam reikės užeiti į barą, kad išsikviestų vilkiką, arba turės ko nors prašyti, jog padėtų užvesti variklį,


14

charlaine harris

pajungtą su kito automobilio akumuliatoriumi, – na, manau, supratot. Taigi sustabdžiau automobilį ir, neišjungusi variklio, išlipau. Greitai paaiškėjo, kad tai buvo optimisto klaida. Pastūmiau Biuiko dureles, tačiau jos nepajudėjo nė per centimetrą. Tada užguliau visu kūnu tikėdamasi, kad jos užsisklęs, ir aš galėsiu judėti toliau. Tačiau durelės ir vėl nė nemanė užsidaryti. Nekantraudama atidariau iki galo, kad sužinočiau, kas gi trukdo jas uždaryti. Į stovėjimo aikštelę plūstelėjo smarvė, nosį gniaužiantis dvokas. Gerklę suspaudė nerimas, nes toks kvapas man buvo pažįstamas. Užsidengusi burną delnu, nors tai smarvės nė kiek nesulaikė, žvilgtelėjau į užpakalinę automobilio sėdynę. – Vajė, – sušnabždėjau. – Šūdas. Ant užpakalinės sėdynės gulėjo Lafajetas, vienos „Pas Merlotę“ pamainų virėjas. Jis buvo nuogas. Būtent siaura, ruda Lafajeto pėda sodriai raudona spalva nulakuotais nagais ir trukdė uždaryti dureles, būtent Lafajeto lavonas smirdėjo iki pat dangaus. Aš greitai atšokau, tada paskubomis įsiropščiau į savo automobilį ir, spausdama garso signalą, apvažiavau barą į darbuotojams skirtą aikštelę. Pro užpakalines duris išbėgo Semas, apsijuosęs liemenį prijuoste. Išjungiau variklį ir išpuoliau iš automobilio taip greitai, vos suvokdama, ką darau, kad prilipau prie Semo tarsi įsielektrinusi kojinė. – Kas atsitiko? – prie ausies išgirdau Semo balsą. Truputį pasisukau, kad į jį pasižiūrėčiau (man beveik nereikėjo pa-


Mirusios širdys

15

kelti galvos, nes Semas – nedidelio ūgio). Jo rusvai auksiniai plaukai buvo nušviesti ryto saulės. Semo akys – dangaus žydrumo, ir dabar jos, kupinos blogos nuojautos, žvelgė į mane. – Lafajetas, – pasakiau ir pravirkau. Tai buvo visiškai netikėta ir keista, ir juokinga, ir niekuo negalėjo pagelbėti vargšeliui, tačiau nesugebėjau valdytis. – Jis nebegyvas, guli Endžio Belflioro automobilyje. Semo rankos tvirčiau mane apkabino ir jis vėl prisitraukė mane prie savęs. – Suke, man labai gaila, kad tu tai pamatei, – tarė. – Tuoj iškviesime policiją. Vargšelis Lafajetas. Virėjams, dirbantiems „Pas Merlotę“, nereikia ypatingų kulinarinių gebėjimų, nes mūsų baras siūlo tik kelių rūšių sumuštinius ir keptas bulvytes – taigi virėjai keičiasi dažnai. Tačiau, kad ir kaip neįtikėtina, Lafajetas išsilaikė čia ilgiau nei daugelis. Lafajetas buvo gėjus, akį rėžiantis gėjus, besidažantis ir ilgus nagus auginantis gėjus. Šiaurės Luizianos žmonės mažiau tolerantiški tokiems negu Naujajame Orleane, todėl visai tikėtina, kad Lafajetas, būdamas spalvotuoju, patyrė dvigubai daugiau sunkumų nei eiliniai homoseksualai. Nepaisant sunkumų – o gal kaip tik dėl jų – Lafajetas visuomet buvo linksmas, žavingas išdaigininkas, protingas ir, tiesą pasakius, visai geras virėjas. Jis sukūrė ypatingą padažą, kuriame išmirkydavo mėsainius, ir gana dažnai baro lankytojai užsisakydavo būtent „Lafajeto mėsainių“.


16

charlaine harris

– Ar Bon Tone gyvena jo giminaičių? – paklausiau Semo. Susidrovėję atsitraukėme vienas nuo kito ir nužingsniavome vidun, į Semo kontorą. – Turėjo pusbrolį ar pusseserę, – atsakė Semas, o jo pirštai tuo metu suspaudė 9-1-1. – Prašom atvažiuoti į barą „Pas Merlotę“. Kolibrių kelias, – pasakė dispečerei. – Automobilyje radome negyvą žmogų. Taip, stovėjimo aikštelėje, tiesiai priešais barą. Eee, ir dar: jums reikėtų perspėti Endį Belfliorą. Tai jo automobilis. Net iš ten, kur stovėjau, išgirdau, kaip kitame laido gale kažkas suspiegė. Pro užpakalines duris besijuokdamos įžengė Danielė Grėj ir Holė Klieri, dvi rytinės pamainos padavėjos. Abi jos išsiskyrusios moterys, įpusėjusios trečią dešimtį, be to, draugauja tikriausiai nuo pat kūdikystės ir, rodos, joms gera dirbti bet kurį darbą, kad tik galėtų tai daryti kartu. Holė turi penkiametį sūnų, einantį į darželį, o Danielė – septynmetę dukterį ir sūnų, kuris dar per mažas, kad eitų į mokyklą. Tad kol Danielė dirba „Pas Merlotę“, jį prižiūri Danielės mama. Tikriausiai niekada netapsiu toms dviems moterims artimesnė (nors jos panašaus į mano amžiaus), nes joms, regis, užtenka viena kitos, ir jos nesistengia to pakeisti. – Kas atsitiko? – paklausė Danielė, pamačiusi mano veido išraišką. Jos siauras strazdanotas veidas atrodė susirūpinęs. – Kodėl Endžio automobilis vis dar stovi priešais barą? – paklausė Holė. Prisiminiau, kad kurį laiką ji draugavo su


Mirusios širdys

17

Endžiu Belflioru. Šviesūs Holės plaukai buvo apkirpti trumpai, pasklidę aplink veidą tarsi nuvytę ramunių žiedlapiai. Jos oda nepaprastai graži. – Ar jis ten praleido naktį? – Ne, – pasakiau, – tačiau naktį ten praleido kai kas kitas. – Kas gi? – Automobilyje yra Lafajetas. – Endis leido juodaodžiui pedikui permiegoti savo automobilyje? – Tokia jau ta Holė, viską sako tiesiai šviesiai. – Kas jam atsitiko? – Danielė tikrai protingesnė iš jųdviejų. – Mes nežinome, – atsakė Semas. – Policija jau atvažiuoja. – Norite pasakyti, – lėtai ir atsargiai ištarė Danielė, – kad jis nebegyvas?.. – Taip, – atsakiau aš. – Būtent tai ir norime pasakyti. – Ką gi, po valandos turėsime atsidaryti, – pareiškė Holė, įspęsdama rankas į savo apvalius klubus. – Ką mums dabar daryti? Jeigu policija leis atidaryti barą, kas ruoš maistą? Juk žmonės ateis, jie tikrai norės valgyt. – Geriau tuo pasirūpinti, dėl viso pikto, – tarė Semas. – Nors aš manau, kad anksčiausiai galėsime atverti duris tik po pietų. – Jis nužingsniavo į savo kabinetą ir ėmė skambinti pavaduojantiems virėjams. Buvo keista ruoštis atidarymui, tarsi bet kurią akimirką į barą įtipentų Lafajetas ir imtų pasakoti apie paskutinį vaka-


18

charlaine harris

rėlį, kuriame apsilankė, – taip, kaip atsitiko prieš keletą dienų. Vietoj to apygardos plentu, besidriekiančiu priešais „Pas Merlotę“, vis garsėdamos artėjo sirenos. Netrukus į Semo stovėjimo aikštelę gurgždindami žvyrą atvažiavo keli automobiliai. Kol nuo stalų nukėlėme kėdes, paruošėme stalus ir papildomų įrankių, suvyniotų į servetėles, kad galėtume pakeisti jau panaudotus, į vidų įžengė policijos pareigūnai. Kadangi „Pas Merlotę“ stovi už miesto ribų, atsakingas asmuo bus apygardos šerifas Badas Derbornas. Badas Derbornas kažkada buvo geras mano tėvo draugas; dabar jis gerokai pražilęs. Jo veidas suspaustas tarsi Pekino veislės šuns, o akys – tamsiai rudos, neperprantamos. Kai jis įžengė pro paradines baro duris, pastebėjau, kad Badas apsiavęs sunkius batus, o ant galvos – „Saints“ kepuraitė su snapeliu. Jį tikriausiai iškvietė tada, kai darbavosi savo fermoje. Su Badu įėjo Elsis Bekas, vienintelis tamsiaodis detektyvas, dirbantis apygardos policijos pajėgose. Elsio oda tokia juoda, kad jos fone balti marškiniai tiesiog švytėte švytėjo. Kaklaraiščio mazgas buvo tobulai užrištas, kostiumas – be raukšlelės, o batai nublizginti kaip veidrodis. Kartu Badas ir Elsis valdo visą apygardą, bent jau keletą svarbiausių dalykų, leidžiančių jai sėkmingai funkcionuoti. Maikas Spenseris, laidojimo namų direktorius ir apygardos koroneris, taip pat nemažai prikišęs nagus prie vietinių reikalų, be to, jis geras Bado draugas. Galėjau lažintis, kad Maikas jau stovėjimo aikštelėje skelbia vargšelio Lafajeto mirtį.


Mirusios širdys

19

Badas Derbornas paklausė: – Kas surado kūną? – Aš, – pasakiau, tad Badas su Elsiu kiek pakeitė judėjimo kryptį ir patraukė prie manęs. – Semai, ar galėtume pasiskolinti tavo kabinetą? – paklausė Badas. Net nesulaukęs Semo atsakymo jis mostelėjo galva rodydamas, kad eičiau vidun. – Žinoma, prašom, – sausai atsakė mano bosas. – Suke, ar viskas gerai? – Gerai, Semai. – Nebuvau įsitikinusi, ar tai tiesa, tačiau Semas tikrai nieko negalėjo pakeisti, jeigu nenorėjo prisidaryti rūpesčių. Ir net jei būtų prisidaręs, viskas vis tiek veltui. Badas ir Elsis įsitaisė ant biuro kėdžių, tačiau kai Badas parodė ranka, kad prisėsčiau ir aš, tik papurčiau galvą. Savaime aišku, Badas sėdėjo dideliame Semo krėsle, o Elsiui teko tenkintis geresne papildoma kėde, ant kurios vis dar buvo likę šiek tiek kamšalo. – Papasakok mums, kada paskutinį kartą matei Lafajetą gyvą, – pasiūlė Badas. Truputį pagalvojau. – Vakar jis nedirbo, – atsakiau. – Dirbo Entonis, Entonis Bolivaras. – Kas jis toks? – Plati Elsio kakta susiraukšlėjo. – Vardas nepažįstamas. – Jis – Bilo draugas. Važiavo pro šalį, norėjo truputį užsidirbti. Patirties turi – Didžiosios depresijos laikais dirbo vienoje užkandinėje.


20

charlaine harris

– Nori pasakyti, kad vienas iš „Pas Merlotę“ virėjų yra vampyras? – Tai kas? – paklausiau. Jaučiau, kaip mano lūpos kietai susispaudžia, o antakiai – susiraukia, žinojau, kad mano veidas tapo piktas. Labai stengiausi neskaityti jų minčių, labai stengiausi visiškai nepaliesti jų protų, tačiau tai padaryti nebuvo lengva. Badas Derbornas buvo dar pusė bėdos, tačiau Elsis itin ryškiai skleidė savo mintis – tarsi švyturys tamsią naktį. Šią akimirką jo protas tiesiog spinduliavo pasibjaurėjimą ir baimę. Prieš sutikdama Bilą, kuriam, kaip išaiškėjo, mano negalia – arba, kaip jis sakė, mano dovana – pasirodė labai vertingas bruožas, aš iš visų jėgų stengdavausi apsimesti tiek prieš save, tiek prieš kitus, kad iš tikrųjų negaliu skaityti minčių. Tačiau nuo tada, kai Bilas išlaisvino mane iš mažyčio kalėjimo, kurį pati buvau sau susirentusi, ėmiau tobulintis ir eksperimentuoti. Bilas tai skatino. Dėl jo įvardijau tai, ką daugelį metų tik jaučiau. Kai kurie žmonės, tokie kaip Elsis, siunčia aiškų ir stiprų signalą. Dauguma žmonių tai įsijungia, tai išsijungia, panašiai kaip Badas Derbornas. Tai labai priklauso nuo jų emocijų, nuo to, ar žmogus blaivus, o kartais ir nuo to, koks tądien oras. Kai kurių žmonių protai yra neperžvelgiami kaip liūnas, ir beveik neįmanoma pasakyti, ką jie galvoja. Kartais galiu pajusti jų nuotaikas, bet ne daugiau. Išaiškėjo, kad jei aš liečiu žmones tuo metu, kai bandau perskaityti jų mintis, vaizdai būna stipresni – tarsi ilgą laiką


Mirusios širdys

21

signalą gaudžiusi tik antena, staiga būčiau įsivedusi kabelinę televiziją. Ir dar sužinojau, kad jeigu žmogui pasiunčiu raminančius vaizdus, galiu plaukioti jo ar jos smegenyse lyg vandenyje. Mažiausiai dabar norėjau plaukioti po Elsio Beko smegenis. Tačiau visiškai ne savo noru sugavau labai aiškų vaizdą: giliai prietaringą Elsio reakciją į žinią, kad „Pas Merlotę“ dirbo vampyras, jo pasibjaurėjimą sužinojus, jog aš esu ta moteris, apie kurią jis girdėjo, moteris, susitikinėjanti su vampyru; jo gilų įsitikinimą, kad atviras homoseksualas Lafajetas buvo vietinės juodaodžių bendruomenės gėda. Elsis manė, jog kažkas tikrai labai nekenčia Endžio Belflioro, jeigu jau sugebėjo įgrūsti juodaodžio gėjaus lavoną į jo automobilį. Dar Elsis svarstė, ar Lafajetas nesirgo AIDS, ir ar virusas negalėjo kažkaip įsiskverbti į Endžio automobilio sėdynes ir ten išlikti. Būdamas Endžio vietoje jis tikrai parduotų automobilį. Jeigu dabar būčiau palietusi Elsį, tikriausiai sužinočiau jo telefono numerį ir žmonos liemenėlės dydį. Badas Derbornas keistai žvelgė į mane. – Ar jūs kažką sakėte? – paklausiau. – Taip. Klausiau, ar nematei Lafajeto bare vakar vakare. Gal jis buvo užsukęs išgerti? – Jis niekada čia nesilankė. – Geriau pagalvojus, niekada nemačiau Lafajeto geriančio. Gal pirmą kartą suvokiau: nors per pietus bare lankydavosi įvairūs žmonės, tačiau vakarais čia susirinkdavo beveik vien baltieji.


22

charlaine harris

– Kur jis leisdavo laisvalaikį? – Net neįsivaizduoju. Savo istorijas Lafajetas visuomet pasakodavo pakeitęs vardus, kad apsaugotų nekaltuosius. Na, šiuo atveju, greičiau kaltuosius. – Kada paskutinį kartą jį matei? – Negyvą, automobilyje. Badas iš nevilties papurtė galvą. – Suke, kada jį matei gyvą? – Hmmm. Man atrodo... prieš tris dienas. Jis vis dar buvo čia, kai atvažiavau prieš prasidedant pamainai, ir mes pasisveikinome. O jis man papasakojo apie vakarėlį, kuriame lankėsi. – Pabandžiau kuo tiksliau prisiminti jo žodžius. – Jis sakė, kad lankėsi namuose, kur vyksta „visokios triukšmingos sekso vakaruškos“. Abu vyriškiai spoksojo į mane išpūtę akis. – Jis taip sakė! Nežinau, kiek tiesos buvo jo žodžiuose. – Man prieš akis iškilo Lafajeto veidas, kai apie tai pasakojo, kaip koketiškai jis braukė pirštu per lūpas rodydamas, kad tikrai neminės man jokių vardų ar vietų. – Ar nepagalvojai, kad turėtum apie tai kam nors papasakoti? – Badas Derbornas atrodė apstulbęs. – Tai buvo privatus vakarėlis. Kodėl turėčiau apie jį pasakoti? Tačiau tokie vakarėliai neturėtų vykti jų apygardoje. Abu vyrai piktai žvelgė į mane. Pro suspaustas lūpas Badas iškošė:


Mirusios širdys

23

– Ar Lafajetas pasakojo, kad tame sambūryje būtų vartojami narkotikai? – Ne, nepamenu, kad jis būtų kažką tokio sakęs. – O šitas sambūris vyko baltaodžio ar juodaodžio namuose? – Baltaodžio, – atsakiau ir iš karto pagalvojau, kad geriau būčiau apsimetusi, jog nežinau. Lafajetui tas namas padarė didžiulį įspūdį – tačiau ne dydžiu ar prabanga. Kodėl jis buvo taip paveiktas? Nelabai žinojau, kas Lafajetui daro įspūdį, juk jis užaugo skurde ir per savo gyvenimėlį nelabai praturtėjo, tačiau aš buvau tikra, kad jis kalbėjo apie kažkokio baltojo namus, nes pasakė: „Ten tiek paveikslų ant sienų, visuose juose žmogėnai tokie balti ir dailūs it sodo lelijos, o išsišiepę – kaip tikri aligatoriai.“ Policininkams jo žodžių neperdaviau, o šie daugiau apie tai neklausinėjo. Kai išėjau iš Semo kabineto, prieš tai dar paaiškinusi, kodėl Endžio automobilis atsidūrė stovėjimo aikštelėje, atsistojau prie baro. Tikrai nenorėjau stebėti, kas vyksta lauke, o viduje nebuvo nė vieno kliento, kurį galėčiau aptarnauti, nes policija užtvėrė įvažiavimus į užeigą „Pas Merlotę“. Semas perstatinėjo butelius už baro tuo pat metu šluostydamas dulkes, o Holė ir Danielė įsitaisė ant stalo rūkančiųjų zonoje, kad Danielė galėtų sutraukti cigaretę. – Kaip sekėsi? – paklausė Semas. – Nekaip. Jie buvo nepatenkinti išgirdę, kad čia dirbo Entonis, ir jiems tikrai nepatiko, kai papasakojau apie tą va-


24

charlaine harris

karėlį, kuriame anądien Lafajetas gyrėsi pabuvojęs. Ar girdėjai, kaip jis man pasakojo? Apie tą orgiją? – Mhm, kažką ir man užsiminė. Tikriausiai Lafajetui tai buvo didelis įvykis. Jeigu jis tikrai buvo. – Manai, kad Lafajetas visa tai prasimanė? – Sunku patikėti, kad Bon Tone vyksta daug abiejų rasių biseksualams skirtų vakarėlių, – tarė jis. – Tai dėl to, kad tavęs dar niekas į juos nekvietė, – kandžiai pastebėjau. Susimąsčiau, ar apskritai žinau, kas vyksta mūsų mažame miestelyje. Iš visų Bon Tono gyventojų būtent aš turėčiau daugiausia žinoti, nes man informacija lengviausiai pasiekiama. Jeigu tik turėčiau noro pasikapstyti... – Na, bent jau aš tikiuosi, kad nekvietė? – Tai jau tikrai, – atsakė Semas, vos vos šypsodamasis. Jis nuvalė dulkes nuo dar vieno viskio butelio. – Tikriausiai mano kvietimas irgi pasimetė pašte. – Manai, Lafajetas vakar sugrįžo čia norėdamas daugiau papasakoti apie tą vakarėlį tau arba man? Gūžtelėjau pečiais. – O gal jis susitarė su kažkuo susitikti stovėjimo aikštelėje? Juk visi žino, kur stovi „Pas Merlotę“. Beje, ar jis gavo savo pinigus? – Buvo savaitės pabaiga, kai Semas mums paprastai sumoka atlyginimus. – Ne. Galbūt jis atvažiavo jų atsiimti, tačiau aš planavau jam sumokėti kitą dieną. Tai yra, šiandien. – Įdomu, kas pakvietė Lafajetą į tą vakarėlį?


Mirusios širdys

25

– Geras klausimas. – Tikiuosi, Lafajetas nebuvo toks kvailas, kad imtų šantažuoti ką nors, kaip manai? Semas patrynė medžio raštus imituojantį baro paviršių švariu skudurėliu. Viršus jau blizgėjo, tačiau ne kartą pastebėjau, kad Semui patinka kuo nors užimti rankas. – Nemanau, – pasakė gerai pagalvojęs. – Ne, jie paprasčiausiai pasirinko netinkamą žmogų. Pati žinai, koks nediskretiškas buvo Lafajetas. Jis ne tik kad papasakojo mums apie vakarėlį – o aš tikras, kad jam buvo uždrausta tai daryti, – jis galėjo sumanyti išpešti iš to daugiau – tiek, kad kiti dalyviai imtų jaustis nepatogiai. – Pavyzdžiui, bandytų ir toliau bendrauti su vakarėlio dalyviais? Vylingai mirkčiotų jiems viešumoje? – Kažkas panašaus. – Manyčiau, jei jau užsiimi su kažkuo seksu arba stebi, kaip tai daro kiti žmonės, imi jaustis lygus su jais, – pasakiau kiek abejodama savo žodžiais, nes šioje srityje mano patyrimas buvo labai ribotas. Tačiau Semas pritardamas linktelėjo. – Labiausiai pasaulyje Lafajetas norėjo, kad jį priimtų tokį, koks jis yra, – tarė. Man teliko jam pritarti.


26

charlaine harris


Mirusios širdys