Page 1


14

B

C

D

E

1

1

2

2

3

3

LV 15

4

4

5

5

6

6 B

C

31

D

E


14 % D6

Darbnai

įsikūrė apie 1566 m. per valakų reformą. Senoji miestelio dalis – urbanistikos paminklas. Centre išsiskiria romantizmui būdingų formų akmenų mūro Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1838– 1842) ir medinė varpinė (XIX a.). Iš XIX a. pab. statytos Tiškevičių dvaro sodybos išliko mediniai rūmai, rūsiai, mūrinis svirnas ir dalis parko alėjos. Prie Darbos upelio stūkso 1820 m. sumūrytas vandens malūnas. Miestelyje yra 1908 m. statyti parapijos namai. 1989 m. šalia bažnyčios iškilo tremtinių koplytstulpis. Buvo atstatytas 1930 m. Nepriklausomybės paminklas. 1944–1953 m. Darbėnuose veikė NKVD būstinė (Turgaus a. 4), joje buvo tardomi ir kankinami partizanai, jų artimieji. Miestelio aikštėje stovi akmeninė „Metrika“, joje pažymėtos svarbiausios Darbėnų istorijos datos ir įvykiai, surašyti išnykę parapijos kaimai.

po žeme. Daubos kūlio viršutinė plokštuma netaisyklingos, beveik keturkampio formos. Akmens paviršiuje yra įdubimų, kuriuose užsilaiko lietaus vanduo, todėl sakoma, kad tai laumės pėdos.

S D5 Laũkžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia pastatyta 1850 m., o 1864 m. šalia jos iškilo varpinė. Bažnyčia ir varpinė medinės. Bažnyčios fasado akcentas – nedidelis atviras prieangis, paremtas keturiomis kolonomis. Iš senosios bažnyčios yra išlikęs paveikslas „Marija Škaplierinė“ (1729 m.) ir 1740 m. lietas varpas. Neseniai menotyrininkai aptiko Laukžemės Madonos skulptūrėlę. Ji daug kartų perdažyta, manoma, gal net iš XV a. Kaimas kūrėsi prie dvaro. Jį nuo XVI a. valdė Sapiegos, vėliau Mirbachai, Štempelis, pastarasis 1902 m. pastatė dabartinius istorizmo stiliaus dvaro rūmus. Sovietiniais metais rūmuose veikė mokykla, dabar pastatas apleistas. Iš bene 20 kitų dvaro pastatų išliko „magazinu“ vadinamas grūdų sandėlis. N D6

Darbėnai

A E5 Áuksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale, yra iki šiol archeologų nuodugniau netyrinėtas 35 × 45 m plotas, apjuostas akmenų pylimu ir supamas daugelio įvairaus dydžio akmenų krūsnių. Anot padavimo, Pilalę supylę švedai, joje yra nugrimzdęs dvaras. Esą iš jo išeidavęs vokietuku pasivertęs velnias ir klaidindavęs keleivius. R D4 Senóji Įpilts garsi piliakalniu, iškilusiu dešiniame Juodupio krante. Pilis minima 1253 m., o 1261 m. ją sudegino kalavijuočiai. 1933–1934 m. piliakalnį tyrinėjo generolas Vladas Nagevičius. Jis atkasė akmenimis grįstą, rąstais sutvirtintą 8 m ilgio, 3 m pločio, 2 m aukščio tunelį, kuriuo būdavo patenkama į pilį. Dideliame plote į šiaurę nuo piliakalnio plyti IX–XIII a. datuojama senovės gyvenvietė. Jos rytiniame pakraštyje išliko senovės kuršių šventvietė – Aukuru arba Karalienės Lova vadinamas akmuo kiek įdubusiu viršumi. Iš po jo trykšta nepaprastu laikomas šaltinis. Į rytus nuo pirmojo piliakalnio, prie Raistupio, yra antrasis piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. Dabar jis ariamas, neryškus. Šiauriau, miške, yra trečiasis piliakalnis, vadinamas Karių kalnu. X E4 Naujõsios Įpiltiẽs akmuo (Daubos kūlis). Į rytus nuo kelio į Lenkimus, dešiniame Juodupio krante, yra alkakalnis, o netoliese – vienas didžiausių Lietuvos riedulių, 8,8 × 6,5 ×1,9 m dydžio Daubos kūlis. Manoma, kad tokia pat, o gal ir didesnė jo dalis glūdi

Lazdiniñkų

vėjo malūnas 1907 m. buvo perkeltas iš Padvarių. Tai tipiškas liaudies architektūros statinys. Malūnas aštuonbriaunis, jo aukštis – 14,5 m, skersmuo – 11,5 m. Iki 1961 m. malūno girnas suko vėjas, vėliau – elektra. 1985 m. įkurtas malūnų muziejus, o 1993 m. parduotas. Dabar, grąžinus nuosavybę paveldėtojams, malūnas tvarkomas – išorė apkalta autentiškomis drebulės malksnomis, viduje pakeistos išpuvusios sijos,

Lietuvos–Latvijos siena

virtuvėle ir atvira ugniaviete viduje. Išlikęs autentiškas svirno (1870 m.) vidaus išplanavimas. Už namo ir svirno auga senoliai medžiai.

$ B5 Šventóji. Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos riboženklis iš XX a. 3–4 dešimtmečio – tai smailėjantis keturių briaunų gelžbetoninis stulpas, pastatytas ant kopos suformavus betoninę aikštelę. Pietinėje stulpo sienoje yra niša sienos pažymėjimo lentai (pati lenta neišlikusi).

Senoji Įpiltis

restauruoti laiptai. Ant malūno sparnus sukančios medinės ašies metalo išlikęs įrašas – nuliedinta 1846 m.

? D4 Benáičių etnokultūrinė sodyba įkurta XIX a. pr. Sodyba išsidėsčiusi atokiau nuo kitų kaimo sodybų. Išlikęs namas, svirnas, tvartas, yra pastatyti ir du nauji mediniai ūkiniai pastatai. Visi statiniai sudaro vieną didelį kiemą. Senieji pastatai – tradicinės Žemaitijai būdingos architektūros. Dvigalio namo (1799 m.) centre stūkso senovinė virenė – kaminas su

Lazdininkai

21


B

15

C

1

D

E

LV

1

1

2

2

3

3 16

14

4

4

5

5

6

6 A

B

32

C

D

E


15 % D5 Salanta įsi-

kūrė XVI a. prie Salanto upės, pasakojama, Skilandžių kaimo vietoje. Apie 1 km į pietvakarius yra Žvainių pilkapynas, kuriame mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II p. ir I tūkst. po Kr. Gaidžio kalnu vadinamos kalvos papėdėje guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su pagonių kulto apeigomis, o vakarinėje dalyje aptikta X–XIII a. gyvenvietei būdingų radinių. 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta mūrinė koplytėlė. Manoma, čia ir stovėjo pirmoji Skilandžių bažnyčia. Miestelyje, kelyje į Skuodą, po tiltu per Salantą, stūkso Laivių akmuo, dar vadinamas Laumės kūliu. Anot padavimo, čia laumės ateidavusios apsiskalbti. Salantai smarkiai nukentėjo per XVII a. – XVIII a. pr. karus su švedais, 1710 m. maras išguldė daugumą Salantų gyventojų – bažnyčiai įregistruotuose kaimuose 1715 m. buvo likusios tik trys sodybos. Salantiškių pasididžiavimas – didžiulė dvibokštė neogotikinė raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (arch. K. E. Strandmanas) – iškilo 1906–1911 m. Interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir altoriai. Vertingas kairės navos altoriuje esantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, kurį tikintieji papuošė ornamen-

Palangos Juzės skulptūra. Salanto slėnyje auga storiausias Lietuvoje kaštonas (4,8 m apimties). Prie Salantų, bemiškiuose Gargždelės laukuose, žaliuoja nuostabi gamtos ir žmogaus kūrybos galių sala. Tai garsioji Orvidų sodyba, muziejusmisterija, viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietų. Akmens ir medžio harmoniją čia kūrė liaudies menininkas, skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Norėdamas išsaugoti per melioraciją išverstus akmenis, raunamus medžius, 1973 m. drauge su tėvu ėmė juos vežti į savo sodybą ir kurti savitas menines kompozicijas. Sodybai įgaunant vis ryškesnį religinį pobūdį, sovietų valdžia bandė sustabdyti muziejaus kūrimą ir jį sunaikinti.

% D3 Mósėdis ir pilis pirmą kartą paminėti 1253 m. Nuo 1421 m. čia buvo Žemaičių vyskupų valda. Miestelyje, kairiame Bartuvos krante, iškilęs piliakalnis stačiais 10–11 m aukščio šlaitais. XVI–XVII a. ant piliakalnio įsikūrė dvaras ir kalnas buvo labai apardytas. 1783 m. miestelyje pastatyta vėlyvojo baroko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, įspūdingi arkiniai šventoriaus vartai. 1901 m. šventoriuje pastatyta 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių. Buvusiame klebonijos pastate gyveno čia vi-

Mosėdis

tuotu aptaisu. Manoma, kad jis tapytas dar XVII a. ir puošė pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Šalia Salantų esančiose Gargždelės kapinėse stovi mūrinė renesansinio stiliaus XIX a. Šv. Barboros koplyčia. Bažnyčios gale presbiterijoje yra aukšta meniškais ornamentais ištapyta pertvara, šv. Roko paveikslas ir kt. Iš šios koplyčios žinomi ypač vertingi 1683 m. vietos meistrų 16 šventųjų figūromis ištapyti klauptai. 1926 m. didžiulis gaisras beveik visai sunaikino Salantus. Atstatant miestelį buvo išlaikytas XVI a. centrinės dalies, urbanistikos paminklo, išplanavimas. 1989 m. parke atstatytas Nepriklausomybės paminklas, o aikštėje priešais bažnyčią iškilo Viliaus Orvido paminklas tautos kančioms 1941–1953 m. atminti. Miestą puošia ir liaudies meistro Petro Kalendos sukurta

karu dirbęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Bažnyčios statinius su buvusia klebonija jungia liepų alėja. 1845 m. kapinėse sumūryta Šv. Roko koplyčia. Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007), dar 1957 m. pradėjęs kurti Akmenų muziejų, kuris oficialiai atidarytas 1979 m. Muziejuje esančiame vandens malūne įrengta retųjų mineralų ekspozicija, o akmenys išdėstyti Bartuvos slėnyje ir V. Into sodyboje. Eksponuojama apie 20 tūkst. akmenų, parke pasodinta apie 5 tūkst. medelių ir krūmų. Čia galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas akmens atmainas, Šiaurės ir Vidurio Europos, Baltijos jūros centrinės dalies dugno ir kt. uolienų. 2009 m., minint muziejaus įkūrimo 30-metį, miestelyje V. Intui atidengtas paminklas.

Orvidų sodyba

R D6 Imbars piliakalnis kūpso Salanto slėnio pakraštyje. Iš trijų pusių jį supa gilūs slėniai, iš ketvirtosios saugo griovys ir pylimas. Dabar griovys užslinkęs, išliko daugiau kaip 6 m aukščio pylimas. Aikštelė net 90 × 40 m dydžio. Piliakalnis buvo apgyvendintas I tūkst. pr. Kr. Palei kalvą prie Salanto ir aukščiau į pietryčius buvo gyvenvietė, šventvietė, kapinynas. V–XIII a. čia stovėjo tvirta medinė kuršių pilis. R D5 Ako šventvietė. Alkupiu vadinamas kairysis Erlos intakas iš pietvakarių supa 10–13 m aukščio Alko kalną. Vakarinėje Alkos kalno papėdėje yra 1 × 1,2 × 1,1 m dydžio akmuo su ovalo formos 35 × 50 cm dydžio dubeniu. Į šiaurės vakarus nuo Alkos kalno augo 4 m apimties Šventuoju vadintas ąžuolas, toliau į vakarus – trykšta dabar patvenktas šventas šaltinis. Padavimai pasakoja, kad šioje šventvietėje senovėje buvo deginamos aukos, stovėjo ir prasmego bažnyčia. 1848 m. vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad kontreformacijos laikotarpiu ant Alkos kalno žmonės vėl įkūrė šventąją ugnį, ėmė aukoti aukas Perkūnui. Prieš II pasaulinį karą ėmus kasti žvyrą pietiniame Alkos kalno šlaite, aptikta žmonių kaulų ir įvairių radinių. X D2 Krãkių akmuo (Stabakūlis) – smailėjantis 2 × 1,7 × 1,3 m dydžio riedulys. XX a. pr. aplink jį augo ąžuolynas. Manoma, prie akmens senovėje buvo atliekamos apeigos. Anot padavimo, tai akmeniu pavirtęs kariuomenės, žygiavusios griauti Mosėdžio bažnyčios, vadas. Esą jį ištikęs stabas, kai kariuomenei nebegalint pravažiuoti jis iš patrankos šovė į bažnyčią. X D3 Šilãlės akmenys. Didysis Šilalės kūlis yra vienas stambiausių riedulių Lietuvoje, 2,5 × 7 × 5 m dydžio. Senovinių kalimo ženklų jame nėra. Netoliese guli dubenėtasis akmuo. Jis grubiai aptašytas, apie 0,9–1,1 m aukščio. Dubenio skersmuo – 32 cm, gylis – 11 cm. Šalia šio akmens rasta židinio liekanų. Apeigų vietoje ugnis buvo kūrenama net iki XVIII a. Tarp daugelio čia žemėje susmegusių akmenų prie pažintinio tako galima pamatyti ir antrą, taip pat archeologų tyrinėtą akmenį su dubeniu. S D6 Kalnãlio Šv. Lauryno bažnyčia pastatyta 1883 m. Liaudiška medinė bažnyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažny23


15 : C4 Jakštáičių etnokultūriniame kaime išliko keturios XVIII–XIX a. sodybos, vertingų medinių koplytėlių yra J. Anužio ir J. Vaičekausko sodybose (XX a. pr.), kapinėse (1933 m., su XIX a. pab. skulptūromis), stovi koplytstulpis (1891). X E4 Šaukli riedulynas, dar vadinamas kadagynu, yra kraštovaizdžio draustinis. Į poledynmečio tundrą panašaus kraštovaizdžio draustinis užima 73 ha plotą, čia įsteigtos viržynų, kadagynų ir briedgaurynų apsaugos teritorijos. Vešlūs įvairiausių formų kadagiai siekia net 6 m aukštį, o žemė nusėta nuo 30 cm iki 3 m skersmens rieduliais, kuriuos, manoma, prieš 12–13 tūkst. metų. atstūmė ledynas. Per kadagyną vingiuoja 2 km ilgio pėsčiųjų takas, pastatytas apžvalginis bokštelis. Kalviai

tėlė gyvenamojo namo formos su bokšteliu. Varpinė, kaip būdinga Žemaitijoje, platėjanti apačioje, tarsi su sijonėliu. Šventoriaus tvora ne sumūryta, bet tiesiog sukrauta iš akmenų. Pirmojoje, dar 1777 m. Mykolo Oginskio statytoje Kalnalio bažnytėlėje buvo krikštijamas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. Už bažnyčios ansamblio takas veda prie apžvalgos bokšto, iš kurio atsiveria puiki Salanto slėnio panorama.

S A2 Lenkmų Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1816 m. Ji vienabokštė, mūrinė, turi klasicizmo ir neogotikos bruožų. „Švč. Mergelės Marijos, Angelo apreiškimo“ ir šv. Jurgio paveikslus bažnyčiai nupirkęs pats Simonas Daukantas. Prie bažnyčios stovi XIX a. varpinė. Šventoriuje palaidota 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvė, vežiojusi kariuomenei mais-

tą, Kotryna Odinaitė-Daukantienė (1757– 1847) – istoriko S. Daukanto motina. Sūnaus Simono užsakytame kapo akmenyje – žemaitiški įrašai. Beje, S. Daukanto tėvas (karališkasis valstietis, eigulys) žuvo per šį sukilimą kovodamas su rusais.

D B5 Gršlaukės kapinių koplyčia pastatyta XVIII a., joje išlikusi 1749 m. sieninė tapyba. Įdomūs kapinių vartai, vaizduojantys Paskutinį teismą. Q B2 Kalvia. Senos sodybos kieme stovi paminklinis akmuo, ant jo iškaltame įraše skelbiama, kad čia gimė pirmasis lietuvių kalba rašęs ir knygas leidęs istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Atstatytoje klėtelėje įkurtas muziejus. Sodybos kiemą ir kelią, vedantį į Kalvius, puošia stogastulpiai.

Lenkimai

Kalnalis

24


15

Salantai

25


A

16

B

2

C

D

1

1

2

2

3

3

15

17

4

4

5

5

6

6 A

B

33

C

D


16 % C6 Plãteliai įsikūrė XV a. Žygimantas Augustas juos atidavė savo motinai karalienei Bonai. Ežero Pilies saloje XVI–XVII a. stovėjo jos pilis. Į ją iš Šventorkalnio, kur buvo dvaro pastatų, vedė maždaug 300 m ilgio tiltas. Rastos šio tilto liekanos – poliai – rodo, kad tiltas buvo pastatytas XVI a. pr., o XVII a. vid. perstatytas arba remontuotas. Pirmoji bažnyčia iškilo 1564 m., o dabartinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus – 1744 m. Ši medinė bažnyčia su mažu barokiniu bokšteliu laikoma liaudiško klasicizmo šedevru. Vidus –baroko stiliaus. Vertingas didysis altorius, Nukryžiuotojo skulptūra, sakykla su ažūriniu baldakimu, vargonai. 1773–1775 m. miestelis ir dvaras priklausė Oginskiams. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Plateliai atiteko Rusijai. 1797 m. caras Pavlas I dvarą ir jo apylinkes padovanojo grafui Augustui Šuazeliui, kurio giminė Platelius valdė iki II pasaulinio karo. Išliko tik keli Šuazelių statytos dvaro sodybos (XVII a. II p.) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Svirne dabar įrengtas Žemaitijos nacionalinio parko muziejus. Tarp įdomiausių jo eksponatų – Platelių ežero luotai. Dvaro parke, pradėtame formuoti XVII a. pab., žaliuoja net trys gamtos paminklai: trikamienis storiausias Lietuvoje Raganos uosis (kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m), 5,4 m apimties liepa ir 4,8 m apimties vinkšna. Miestelyje 1990 m. atstatytas Nepriklausomybės paminklas, o 1997 m. – Šv. Florijono koplytstulpis. Šalia miestelio tyvuliuojantys Plateliai – neabejotinai didžiausias ir gražiausias Žemaitijos ežeras. Jis užima 1200 ha plotą, didžiausias gylis – 46 m. Iš vandens kyšo septynios salos. Į vakarus nuo jachtų klubo yra ežero ir apylinkių apžvalgos aikštelė, 4 km ilgio pažintinis Šeirės takas. % C6 Béržoras įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero, jame – nedidelė per-

Plateliai

gnybtos pasagos formos Šv. Jono sala, apaugusi liepomis, ąžuolais ir juodalksniais. Beržoro ežeras, sala ir kaimas sudaro kraštovaizdžio draustinį. XV–XVI a. kaimą valdė Kęsgailos, vėliau jis priskirtas Platelių dvarui. Senoji kaimo dalis, susiformavusi XVIII a. vid. – urbanistikos paminklas. 1746 m. iš eglinių rąstų, nenaudojant pjūklo, pastatyta Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia, šventoriuje – didelė varpinė su prieangiu, sakraliniai pastatai. Bažnyčioje yra keturi mediniai barokiniai altoriai, puošti skulptūromis. 1759 m. kaimo pušyne buvo pastatyta 14 medinių Kryžiaus kelio koplyčių. 1865 m. caro valdžia uždraudė prie jų melstis. 1963 m. koplyčios buvo nugriautos. Atstatytos 1991–2001 m. Senosiose kapinėse palaidotas garsus medžio drožėjas, dievdirbys Stanislovas Riauba (1904–1982).

R B1 Apuõlė yra pirmoji 853 m. ra-

šytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė. Čia vyko žūtbūtinės kautynės, aprašytos Europos metraščiuose. Tais metais švedų karalius Olafas apgulė Apuolės pilį, norėdamas nubausti kuršius už laiku nesumokėtą duoklę. Po aštuonių puolimo dienų kuršiai pasiūlė derybas,

sumokėjo duoklę ir atidavė anksčiau iš danų pagrobtą sidabrą. Mūšio atgarsiai atsispindi tautosakoje. Pasakojama, kad laukai tuomet buvo kaukolėmis nusėti. Dėl to ir gretimo kaimo pavadinimas – Kaukolikai. Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, viršuje – apie 80 m skersmens aikštelė, apjuosta aukštu pylimu. Į rytus nuo piliakalnio buvo priešpilis su pylimu ir grioviu. Šalia piliakalnio atkastas senovinės gyvenvietės (pirmieji amžiai po Kristaus) kultūrinis sluoksnis, o dešiniame Luobos krante išliko Apuolės kapinynas. Prie piliakalnio aptiktas 2,3 × 2,3 × 2,8 m dydžio akmuo su 24 duobutėmis šone. Jos 3–9 cm skersmens, 1,2–2,5 cm gylio. Dabar kiek toliau į rytus nuo piliakalnio stūksančiame akmenyje iškaltos raidės Mt ir data 1818.

A A2 Érslos senovės gynybinis įtvirtinimas – tai 45 m skersmens plotas, apjuostas 1 m aukščio ir 4–5 m pločio akmenų pylimu, dar vadinamas Pilale. 150 m į pietus nuo Pilalės, miško pakraštyje, įstrižai nuvirtęs ant šono guli senovės kuršių šventvietės akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Rusvai pilkas stambiagrūdis granitas, išskyrus vieną šoną,

Platelių ežeras

27


16 apvaliai aptašytas. Akmens skersmuo – apie 0,9 m, aukštis – apie 0,9 m. Dubens skersmuo – 19 cm, gylis –12 cm.

R C1 Érkšvos alkakalnis (Alkos kalnas) gana aukštas, stačiais šlaitais, apaugęs senoliais ąžuolais. Anot padavimo, senovėje į Žemaičių žemę brovėsi vikingai ir jų niekaip nebuvo galima atmušti. Tuomet žynys liepęs žemaičiams supilti didelį kalną ir ant jo pastatyti pilį. Taip ir padarė. Užpuolus švedams, žmonės pilyje apsigynė. Praėjus šimtmečiams ant šio kalno buvo pastatyta bažnyčia, bet esą kalnas prasivėrė ir ji prasmego. Istoriškai patvirtinta, kad 1568 m. ant alkakalnio buvo pastatyta koplyčia. Ji buvo vis atnaujinama, paskutinį kartą – 1902 m. Pagrįstai manoma, kad Alkos kalno papėdėje būta vieno iš privačių Lietuvos miestų – Bareikavo, kuris nuo XVII a. pr. jokiuose žemėlapiuose nebežymimas. Sunykus Bareikavui, iškilo Ylakiai. S D3 Barstýčių Šv. apaštalų Simono ir Judo bažnyčia iškilo 1906 m. Tai tradicinis liaudiškos architektūros statinys su istorizmo stilistikos elementais. Bažnyčia stačiakampė, su masyviu bokštu ir prieangiu. Fasade įkomponuoti du apskriti švieslangiai. Šalia stovi medinė keturkampė varpinė, kurioje yra keturi varpai, ir akmenų mūro šventoriaus tvora su dvejais vartais. Bažnyčios altorius, Motiejaus Valančiaus portretas ir stacijos – dailės paminklai. S B4 Notnų Šv. kankinės Kotrynos bažnyčia medinė, dvibokštė, pastatyta 1906 m. Joje yra XIX a. skulptūrų. Viena koplytėlė stovi šventoriuje, dvi – kapinėse. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su originaliais vartais. Iki

Barstyčių akmuo

E C1 Jedžiõtų kaimo koplytėlė su Pietos skulptūra, stovinti kryžkelėje, viena gražiausių Skuodo rajone. Tai puikus XX a. I p. žemaitiškas liaudies meno pavyzdys.

X D2 Puõkės akmuo (Barstyčių). 1956 m. melioratoriai aptiko didžiulį akmenį, kurio jų technika negalėjo išjudinti. Pakasus giliau paaiškėjo, kad dydžiu (13,4 × 3,6 × 7,5 m) jis smarkiai lenkia Puntuką. Dabar jis visas atkastas, sutvarkyta aplinka. Anot padavimo, prie šio akmens vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Užrūstintas vienos vaidilutės neištikimybės, dievas Perkūnas šventyklą su šventuoju akmeniu ir vaidilutėmis užvertė žemėmis.

B B2 Lýksūdės vandens malūnas pastatytas 1830 m. Romantizmo stiliaus bruožų turintis malūnas akmenų mūro, viršutinė dalis medinė. Pastatas padalytas į gamybinę ir gyvenamąją dalį. Iš pradžių malūnas buvo varomas vandeniu, vėliau dyzeliniu varikliu ir elektra. Prie pastato yra tvenkinys, išliko malūno vidaus įranga.

Q D6 Plokštnės miške buvo sovietų požeminė vidutinio nuotolio raketų su branduolinėmis galvutėmis bazė. Pastatyta 1962 m., veikė iki 1978 m. Liko keturios 27 m gylio šachtos su iškilusiais virš žemės gelžbetoniniais kupolais. Dabar čia įkurtas įspūdingas Militarizmo muziejus. Lankytojams prieinama viena iš keturių raketų paleidimo šachtų.

II pasaulinio karo abipus vartų nišose stovėjo skulptūros, bet per karą jos dingo. Dabar nišose už stiklo įstatyti paveikslai. Neaukštą metalinį kryžių, esantį šalia bažnyčios prie gatvės, carmečiu pastatė parapijos moterys, kad jų vyrai ir sūnūs iš karo grįžtų sveiki.

Plokštinės bazė

28


16

Jed탑iotai

29


17

A

B

3

C

D

1

1

2

2

3

3

16

18

4

4

5

5

6

6 A

B

34

C

D


17 % C3 Sedà minima nuo XIII a. Pavadinimas kilęs nuo Sedulos ežero. Kairiame Varduvos krante stovi piliakalnis (naudotas I tūkst. pr. Kr. – XIII a.), vadinamas Pilale. Miestelis ėmė kurtis XV a., senoji jo dalis – urbanistikos paminklas, saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo fragmentai. Medinėje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje (1770 m.) yra penki mediniai altoriai – liaudiško baroko paminklai. Bažnyčios išorė santūri, o vidus spalvingas, dekoruotas rokokiniais medžio drožiniais. Šventoriuje – medinė varpinė ir Kryžiaus kelio stogastulpiai. Mažesnė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (1783 m.) sovietmečiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau – malūnu. Pašventinta ir vėl veikia nuo 1989 m. Netoli bažnyčios, Sapiegų dvaro teritorijoje, stovi grūdų sandėlis (XIX a. II p.), nuo 1974 m. ten įrengtos paminklų dirbtuvės. Varduvos kilpoje yra XIX a. pr. vandens malūnas, iki jo atvestas kanalas. Dvarvietėje išliko nenugriautas Vytauto Didžiojo paminklas (1931 m.). 1944 m. spalio 7 d. Sedoje vyko mūšis, vadinamas Sedos kautynėmis. Paliktus vokiečių apkasus užėmė Tėvynės apsaugos rinktinės I pulko savanoriai. Rinktinė suburta 1944 m. liepos 30 d., prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai. Nors pajėgos buvo kurtos prie vokiečių dalinių, iš tiesų veikė savarankiškai. Šiame mūšyje, kuriame dalyvavo ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus, savanoriai sėkmingai gynėsi, bet gresiant apsupčiai pasitraukė. Žuvo daugiau nei šimtas karių. Jie vėliau palaidoti senosiose kapinėse, jų atminimui pastatytas paminklas ir kryžius. 1999 m. šių kautynių savanoriai pagerbti dar kartą – prie bažnyčios iškilo paminklas. Seno-

Seda

siose kapinėse palaidoti ir keturi Lietuvos laisvės armijos Alkos rinktinės partizanai, 1948 m. rugpjūčio 6 d. žuvę Tirkšlių valsčiuje. Tai rinktinės vadas Kazys Venckus-Adomaitis, kuopos vadas Feliksas Gerulskis-Pilėnas, Juozas Jakumas-Spalis ir Kazys Strazdauskas-Bijūnėlis.

% B4 Kalvarijà

Žemačių

iki XVII a. buvo vadinama Gardais. Miestelio pavadinimas keitėsi ne kartą – dominikonai jį vadino Naująja Jeruzale, vėliau prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas, sovietmečiu buvo primesta Varduva. Vietovė minima nuo 1253 m., čia Varduvos ir Pagardinio santakoje stovėjo kuršių pilis. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga, 40 × 35 m dydžio, statūs 12 m aukščio šlaitai. Piliakalnis

Seda

datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot legendos, prie Varduvos upelio buvo krikštijami žemaičiai. Žmonės gaudavo naujus vardus, todėl upė pavadinta Varduva, o piliakalnis šalia – Šv. Jono Krikštytojo kalnu. Į šiaurę nuo miestelio, numelioruotų Alksnų pelkių pakraštyje, yra Alkakalnis (Alkos kalnas), žmonių geriau žinomas kaip Sakalo kalnas. Anksčiau tai buvo Alks-

Žemaičių Kalvarija

nų pelkės sala. Manoma, čia būta šventvietės. Kalną mėgo ir vienuoliai marijonai, čia buvo sodinamos pušaitės, planuojama įrengti kapines. Miestelio centre esantis Beržų kalnas iki XVIII a. irgi buvo vadinamas alkakalniu, pagonys čia kurstę šventąją ugnį. Anot padavimo, ant šio kalno buvo dalijami marškiniai pakrikštytiems žemaičiams. Dabar Beržų kalne yra miestelio kapinės ir viena iš 19 Kryžiaus kelio koplyčių. Gretimame Žvizdro kalne yra IX–XIII a. kapinynas, jame aptikta degintinių ir griautinių mirusiųjų kapų su įkapėmis. Dabar ant kalno stovi viena iš koplyčių. Daugelyje senosios miestelio dalies vietų – žmonių daržuose, remontuojant gatves, klojant kabelius – iš suardytų degintinių kapų aptinkama IX–XIII a. kuršių genčiai būdingų radinių. Kai Vytautas padovanojo Gardus Žemaičių vyskupui, čia pradėtas kurti krikščionybės centras. Ant piliakalnio 1619 m. iškilo medinė Šv. Jono koplyčia. 1636 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują bažnyčią ir pasikvietė dominikonus. 1649 m. liepos 4 d. į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią iškilmingai įnešta iš Liublino dominikonų vienuolyno gauta Šv. Kryžiaus relikvija. Šis įvykis davė pradžią didiesiems Kalvarijos atlaidams. 1780–1822 m. iškilo nauja Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (arch. A. Kosakauskas) – baroko ir klasicizmo formų, dvibokštė, bazilikinė. Sudegus mediniam vienuolynui

dominikonai 1843 m. pasistatė naują, dviejų aukštų mūrinį pastatą. 1899 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. 1902 m. buvo suremontuota bažnyčia, paaukštinti jos bokštai. 1927– 1948 m. Žemaičių Kalvarijoje buvo įsikūrę marijonai, kurie tęsė dominikonų pamaldumo tradicijas. Pagrindiniame Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (nuo 1988 m. – mažoji bazilika) altoriuje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingomis malonėmis. Manoma, kad paveikslas nutapytas Romos vienuolyne XVII a. pr., jį čia atvežė dominikonas Petras Pugačevskis. Garsiosios Kryžiaus kelio koplyčios ant aplinkinių kalvų pastatytos 1639 m. Koplyčių pastatymo vietos parinktos taip, kad kuo tiksliau atitiktų Kristaus Kančios kelią Jeruzalėje. Kryžiaus kelio ilgis – apie 5 km. Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus liepos pradžioje suplaukia minios žmonių. Miestelyje yra poeto Vytauto Mačernio muziejus. Beržų kapinėse palaidotas knygnešys Vincentas Juška (1860–1939). Antkapyje, vaizduojančiame atverstą knygą, įrašyti žodžiai: „Vaikeliai, mylėkite knygą...“ 1985 m. miestelyje V. Juškai pastatytas stogastulpis (skulp. V. Ulevičius). Čia palaidotas rašytojas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Paulius Jurkus (1916–2004). Po karo jis emigravo į JAV, buvo aktyvus lietuvių išeivijos veikėjas. Miestelyje įrengta jo muziejinė ekspozicija. Žemaičių Kalvarijos istorija pasakojama kraštotyrininko Konstantino Bružo muziejuje „Žalioji trobelė“.

% B6

Alsdžiai.

Tai labai seniai apgyvendinta vietovė. Čia aptikta radinių iš vidurinio akmens amžiaus, Romos imperijos monetų ir kt. Piliakalnis, vadinamas Žvėrinyčia, datuojamas I tūkst. – XIII a. Jo aikštelė keturkampė, 18 × 40 m dydžio, statūs 8–9 m aukščio šlaitai. Į šiaurę nuo jo yra X–XIII a. kapinynas, vadinamas Dokšo rėžiu. Iš papilio išaugusi gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1253 m. Vytautas Didysis vietovę paskyrė Žemaičių vyskupui. Iki pat Motiejaus Valančiaus laikų čia buvo vyskupystės centras. Senojoje miestelio dalyje, išsidėsčiusioje pagal spindulinį planą, išliko daug medi31


17 nių vienaaukščių namų – liaudies architektūros paminklų. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia medinė, pastatyta 1793 m. Viduje – aštuoni mediniai liaudiško baroko altoriai. Daug paminklinių vyskupų lentų. Šalia stovi išskirtinai kukli medinė koplyčia. Įdomios formos trijų skirtingų tarpsnių medinėje varpinėje – 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Medinėje, liaudiškų formų kapinių koplyčioje yra dailės paminklas – ornamentuotas kryžius su vėjarode. Miestelio centre stovi ąžuolinis koplytstulpis partizanams atminti. Alsėdžių kapinėse palaidotas Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – teisininkas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Alsėdžiai

R D6 Búožėnų piliakalnis iškilęs prie Gervės upelio, jo šlaitai statūs, apie 13 m aukščio. Viršuje – ovali 23 × 44 m dydžio aikštelė. Jos vakarinį ir pietinį kraštą juosia pylimas. Kultūriniame sluoksnyje rastas akmeninis galąstuvas, verpstukas, geležinis siauraašmenis kirvis, peilis, žalvarinis apkalas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot padavimų, piliakalnyje prasmegusi pilis ar bažnyčia, jame esą rūsių su brangenybėmis. Piliakalnis ne kartą kasinėtas lobių ieškotojų, apardytas, o kai XX a. pr. ant jo stovėjo sodyba, ir ariamas. R C4 Pãsruojės alkakalnis (Panų kalnas, Mergakalnis) yra miške, tvenkinių pakrantėje. Anot padavimo, iš šio kalnelio po ežeru vedęs požeminis kelias į dvaro parką. Į tą požemį slėptis nuo švedų subėgo du tūkstančiai mergaičių. Švedai angas užvertė akmenimis. Kalvos papėdėje nuo mergelių ašarų atsirado šaltinis, o žmonės kalvą pavadino Mergakalniu. Jų atminimui buvo pastatyta koplyčia, dvi koplytėlės ir keletas kryžių. R A3 Puõkės alkakalnis (Alkos kalnas) – vos keliais metrais iškyla aukščiau nei aplinkiniai laukai. Kalvagūbrio viršūnė yra apie 40–50 m skersmens. Kalną juosia markapių laikų akmenų tvora (sakoma, kad maro metais čia buvo laidojama), stovi keli kryžiai, koplytėlės ir didesnė koplyčia. Už koplyčios yra apie 4–4,5 m skersmens piltuvėlio formos duobė, su ja siejama daugelis padavimų. Viename jų sakoma, kad duobė – ant kalno stovėjusios bažnyčios rūsys. Teigiama, kad Puokės dvarininkas ant Alkos kalno pastatė pirmąją apylinkių bažnyčią, laikė kunigą. Bažnyčios šventoriuje ir rūsiuose laidodavo kilminguosius. Kai buvo pastatyta Barstyčių bažnyčia, šios nebeliko. Ant kalno auga daugiakamienių medžių. Esą ant kalno po liepa senovėje buvo deginamos aukos, o Per32

kūnui aukojami žmonės. Per Kryžiaunas dienas (tris dienas prieš Šeštines) žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti, buvo laikomos pamaldos.

S D1 Žemãlės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (1826 m.) yra romantizmo architektūrai būdingų formų, stačiakampio plano, bebokštė, sumūryta iš akmenų. Joje gausu dailės paminklų, altoriai puošti medžio skulptūromis ir horeljefais („Angelas Sargas“, „Apreiškimas“, „Arkangelas Mykolas“, „Šv. Antanas“ ir kt.), ištapyta sakykla. O B2 Renãvo dvaro sodyba. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tuomet buvęs medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad XVIII a. pab. – XIX a. pr. čia jau stovėjęs nedidelis mūrinis pastatas. Vietovė anksčiau buvo vadinama Gaurais, bet iš Kuršo atsikėlę vokiečių kilmės baronai Renė įsigiję dvarą jį pervadino. 1880 m. buvo baigti statyti vėlyvojo klasicizmo rūmai, turintys istorizmo bruožų. Rūmai pastatyti vaizdingoje vietoje, kuria galima pasigrožėti iš baliustradomis puoštų terasų. Ypač gražus rūmų interjeras – balto marmuro židiniai ir skulptūros, krištoliniai sietynai, lubų ir sienų tapyba. Išliko klasicizmo ir liaudies architektūros detalių turintys ūkiniai pastatai – svirnas, arklidė, oficina, sandėlis ir kt. Į sodybą veda senų klevų alėja, aplinką puošia įvairūs želdiniai ir medžiai, sodai. Yra du XIX a. I p. parkai: aukštutinis ir žemutinis. Priešais rūmus auga atvežtiniai medžiai: raudonieji platanlapiai klevai, kalninės pušys, švediniai šermukšniai, tutmedžiai, kanadinės cūgos, piramidiniai ąžuolai. Žemutiniame peizažiniame parke daugiausia auga vietinės kilmės medžiai. Jame žaliuoja viena storiausių Lietuvos eglių, jos kamieno apimtis – 3,7 m, aukštis – 35 m. Yra nepaprasta liepa – iš pasvirusio kamieno auga devynios šakos, kurios atrodo kaip atskiri medžiai – turi vertikalų stiebą ir atskiras lajas. 1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, čia jis mokė brolius Narutavičius (žr. Brėvikių dvaro sodyba). Po II pasaulinio karo nacionalizuotame dvare

buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka. 1990 m. restauruotuose rūmuose atidaryta Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, lankytojai supažindinami su Lietuvos dvarų kultūra. Rūmų priešakyje eksponuojamas iš apylinkių atgabentas kuršių šventvietės akmuo su dubeniu.

O D4 Plnkšių dvaro sodyba. Vietovė kaip kaimas žinoma nuo XVI a. Nuo XVIII a. pr. Plinkšiai jau vadinami palivarku, o 1751 m. dokumentuose – dvaru. XIX a. pr. Plinkšiai perėjo Pliateriams. XIX a. pab. dvaro paveldėtojas Konstantinas Pliateris pastatė puošnius dviaukščius istorizmo stiliaus su renesanso, baroko ir klasicizmo detalėmis rūmus. Jie stačiakampio plano, centrinę dalį išryškina balkoninis portikas, yra pusapskritė terasa ir terasa su balkonu. Rūmų interjerai eklektiški – vyrauja gruboko vokiško renesanso, baroko, rokoko ir ampyro formos. Salėse yra ryškiai ištapytų ir augalinių motyvų lipdyba puoštų lubų, koklinių krosnių. Išliko ūkinių pastatų: istorizmo laikotarpio „plytų stiliaus“ oficinos ir pieninė, taip pat ledainė. Aplink rūmus ošia peizažinis parkas. Pietinėje parko dalyje yra grafo Konstantino Pliaterio (1847–1899) kapas. Jis aptvertas tvorele, pastatytas juodo marmuro antkapis, pasodinta medžių. Šiuo metu Plinkšių rūmai restauruojami. O C6 Brvikių dvaro sodyba. Žinoma, kad Pilsudskiams priklausiusiame dvare nuo XIX a. pr. įsikūrė Narutavičiai. Po 1413 m. Horodlės akto ši sena žemaičių giminė gavo herbą ir Noručių pavardę pakeitė į Narutavičių. Čia gimė Stanislovas Narutavičius (1862– 1932) – Vasario 16-osios Akto signataras, ir Gabrielius Narutavičius (1865–1922) – mokslininkas, išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, bet po poros dienų nacionalistų nužudytas. Dvaro sodyboje išliko vienaaukštis medinis ponų namas (XVIII a. vid., vėliau rekonstruotas), turintis liaudiško klasicizmo bruožų. Likę svirno pamatai ir kumetyno liekanų, taip pat pavienių parko medžių. Į sodybą veda senų liepų ir klevų alėja.

Renavas


17

Seda

33


Lietuva. Kelių atlasas  

Knygos Lietuva. Kelių atlasas ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you