Winston S. Churchill Pakeliui į katastrofą
5 skyrius B e sitel k iantys d eb e sys , 1934 m.
Romoje Hitlerio paskyrimas 1933 m. į Vokietijos kanclerio postą buvo sutiktas be entuziazmo. Italai laikė nacizmą grubia ir kraštutine fašizmo versija. Visi puikiai žinojo apie didžiosios Vokietijos pretenzijas į Austriją ir Pietryčių Europą. Mussolinis numatė, kad nė viename iš šių regionų Italijos ir naujosios Vokietijos interesai nesutaps. Ir jo prognozė netrukus pasitvirtino. Viena karščiausių Hitlerio svajonių buvo prijungti Austriją prie Vokietijos. Jau pirmame „Mein Kampf“ puslapyje jis rašė: „Vokiška Austrija privalo grįžti į savo didžiosios tėvynės Vokietijos prieglobstį.“ Todėl vos tik atėję į valdžią Vokietijoje 1933 m. sausio mėnesį, naciai vis žvilgčiojo į Vieną. Hitleris vis dar negalėjo sau leisti konfliktuoti su Mussoliniu, kuris garsiai skelbėsi Austrijoje turįs interesų. Kariniu požiūriu Vokietija vis dar buvo silpna, todėl nors naciai skverbėsi į šią šalį ir vykdė joje pogrindinę veiklą, jie turėjo būti atsargūs. Tačiau spaudimą Austrijai jie ėmė daryti nuo pat pirmųjų savo atėjimo į valdžią mėnesių. Iš Austrijos vyriausybės buvo nuolat reikalaujama įtraukti Austrijos nacių partijos – Vokietijos satelitės – narius į ministrų kabinetą ir paskirti juos į svarbius postus vyriausybėje. Bavarijoje
78
5 skyrius. Besitelkiantys debesys, 1934 m.
1934 m. Viena. Austrijos kariuomenės daliniai apšaudo ginkluotų socialistų pozicijas.
organizuotas specialus Austrijos legionas, kuriame austrų naciai buvo mokomi karybos. Naciai rengė sprogdinimus geležinkeliuose ir turizmo centruose, iš lėktuvų žarstė propagandinius lapelius virš Zalcburgo ir Insbruko, trikdydami ramų gyvenimą šalyje. Austrijos kancleriui Dollfussui reikėjo atsispirti dviem vienodai pavojingoms grėsmėms – socialistų, kurie siekė paimti valdžią šalyje, ir Vokietijos, kuri kėsinosi į Austrijos nepriklausomybę. Pavojai Austrijos valstybei grėsė iš visų pusių. Sekdami blogu savo bendraminčių Vokietijoje pavyzdžiu, Austrijos socialistai suformavo savo kariuomenę, kuri teikė jiems galimybę pažeisti rinkėjų valią. Dollfussui rūpesčių išties netrūko. 1933 m. vienintelė šalis, į kurią jis galėjo kreiptis pagalbos ir iš kurios jis jau gavo patikinimą, kad parama jam bus suteikta, buvo fašistinė Italija. 1933 m. rugpjūtį Dollfussas Ričonėje susitiko su Mussoliniu. Jiedu užmezgė glaudžius asmeninius ir politinius ryšius. Manydamas, kad užsitikrino Italijos paramą, Dollfussas pradėjo puolimą prieš vieną priešų grupę – Austrijos socialistus. 1934 m. sausį pagrindinis Mussolinio patarėjas užsienio politikos klausimais Suvichas, norėdamas perspėti Vokietiją, apsilankė Vienoje ir viešai pareiškė, kad Italija remia Austrijos nepriklausomybę. Po trijų savaičių Dollfusso vyriausybė ėmėsi veiksmų prieš Vienos socialistų organizacijas. Heimverui, vadovaujamam majoro Fey’aus, Dollfusso
79
Winston S. Churchill Pakeliui į katastrofą bendrapartiečio, buvo įsakyta nuginkluoti neteisėtą karinį susivienijimą, pavaldų Austrijos socialistams. Jo nariai įnirtingai priešinosi ir vasario 12-ąją sostinėje prasidėjo kovos. Per keletą valandų socialistų pajėgos buvo sutriuškintos. Šie įvykiai ne tik suartino Dollfussą su Italija, bet ir padėjo pasirengti vykdyti kitą jo uždavinį – neleisti naciams plėsti savo įtakos ir užkirsti kelią jų sąmokslams. Kita vertus, daugelis pralaimėjusių socialistų ir komunistų iš nuoskaudos perėjo į nacių stovyklą. Kaip ir Vokietijoje austrų katalikų ir socialistų nesantaika išėjo į naudą naciams. *** 1934 m. viduryje Jo Didenybės vyriausybė iš esmės vis dar galėjo pažaboti nacius nerizikuodama įsivelti į karą. Veikdama per Tautų Sąjungą išvien su Prancūzija, ji visada galėjo daryti didžiulį spaudimą nacių judėjimui, kurį vokiečiai tuo metu vertino labai prieštaringai. Tai nebūtų sukėlę kraujo praliejimo. Tačiau palankus momentas jau buvo besibaigiąs. Nacių valdoma Vokietija vis labiau stiprėjo. Vis dėlto, kad ir kaip tai atrodo neįtikėtina, didžiąją dalį šių lemiamų metų MacDonaldas, remdamasi politine Baldwino įtaka, toliau siekė įtikinti nuginkluoti Prancūziją. Keletą kartų dėl Vokietijos grėsmės Europos valstybės pabandė susivienyti. 1934 m. vasario 17 d. Anglijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės paskelbė bendrą deklaraciją, kuria pareiškė remiančios Austrijos nepriklausomybę. Kovo 17 d. Italija, Vengrija ir Austrija pasirašė vadinamąjį Romos protokolą, numatantį tarpusavio konsultacijas kilus grėsmei vienai kuriai nors iš trijų susitarties šalių. Bet Hitleris vis stiprėjo, gegužę ir birželį naciai visoje Austrijoje dar aktyviau ėmėsi ardomosios veiklos. Dollfussas iš karto pranešė apie jų teroristinius išpuolius Mussolinio vyriausiajam patarėjui užsienio reikalų klausimais Suvichui, atkreipdamas dėmesį į neigiamą jų poveikį Austrijos prekybai ir turizmui.
80
5 skyrius. Besitelkiantys debesys, 1934 m. Gavęs šią informaciją, Mussolinis birželio 14-ąją atvyko į Veneciją savo pirmam susitikimui su Hitleriu. Vokietijos kancleris, vilkintis rudu lietpalčiu ir su veltine skrybėle, vos tik išlipęs iš lėktuvo atsidūrė tarp fašistų žvilgančiomis uniformomis, kurių priešaky stovėjo išsipustęs ir drūtas dučė. Pamatęs svečią Mussolinis sušnibždėjo savo adjutantui: „Man jis nepatinka.“ Per šį keistą susitikimą jiedu tik bendrai pasikalbėjo, abu girdami Vokietijos ir Italijos pavyzdžio diktatūros privalumus. Mussoliniui aiškiai nepatiko nei jo svečio išvaizda, nei kalbos maniera. Bendrą savo įspūdį jis išsakė dviem žodžiais: „Plepus vienuolis.“ Tačiau jam pavyko išpešti iš Hitlerio šiokių tokių patikinimų, kad Vokietija sumažins spaudimą Dollfussui. Po susitikimo Mussolinio žentas Ciano žurnalistams pasakė: „Pamatysite – dabar jokių išpuolių nebebus.“ Tačiau Vokietijos ardomoji veikla Austrijoje kuriam laikui nutrūko ne dėl Mussolinio žavesio, o dėl to, kad Hitleris buvo užsiėmęs savo vidaus reikalais. 1934 m. Venecija. Vokietijos fiurerio A. Hitlerio ir Italijos dučės B. Mussolinio susitikimas.
81
Winston S. Churchill Pakeliui į katastrofą *** Hitleriui atėjus į valdžią, tarp fiurerio ir daugelio nacių veikėjų, kurių dėka jis iškilo į valdžią, atsirado rimtų nesutarimų. Röhmo vadovaujami šturmo būriai darėsi vis revoliucingesni. Tarp senų partijos narių buvo karštų socialinės revoliucijos šalininkų, pavyzdžiui, Gregoras Strasseris. Jie bijojo, kad Hitleriui įveikus pirmąjį revoliucijos etapą, valdantieji sluoksniai – Reichsveras, bankininkai ir pramoninkai – tiesiog persitemps jį į savo pusę. Istorijoje jau ne vienas revoliucinis lyderis buvo nuspyręs kopėčias, kuriomis pakilo į svaiginančias aukštumas. Eilinių SA (rudmarškinių) narių nuomone, 1933 m. sausio triumfas turėjo atnešti jiems laisvę plėšti ne tik žydus ir spekuliantus, bet ir visas turtingas visuomenės klases. Kai kuriuose partijos sluoksniuose netrukus pradėjo sklisti gandai apie didžiulę vado išdavystę. Pajutęs, kad vėjas keičiasi, SA štabo viršininkas Röhmas ėmėsi energingai veikti. 1933 m. sausio mėnesį SA gretose buvo 400 tūkst. kovotojų. Iki 1934 m. pavasario Röhmas užverbavo ir organizavo tris milijonus žmonių. Hitleriui, pasikeitus jo padėčiai, ėmė kelti nerimą ši milžiniška mašina, kuri, nors rudmarškiniai reiškė jam aistringą atsidavimą ir dauguma tikrai buvo nuoširdžiai jam ištikimi, ėmė slysti iš jo asmeninės kontrolės. Iki šiol jam pakluso tik privati armija. Dabar turėjo ir valstybės kariuomenę. Tačiau jis nenorėjo keisti vienos į kitą. Norėjo turėti jas abi, kad prireikus galėtų vieną panaudoti prieš kitą. Todėl dabar jam teko stoti į kovą su Röhmu. „Esu pasiryžęs, – sakė jis tomis dienomis SA vadovams, – žiauriai nuslopinti bet kokį bandymą nuversti esamą tvarką. Kaip įmanydamas stengsiuosi užkirsti kelią antrajai revoliucinei bangai, nes tai neišvengiamai sukeltų chaosą. Kiekvienas, kuris drįs pasisakyti prieš nustatytą valstybės valdžią, bus griežtai nubaustas, nesvarbu, kokią padėtį jis užima.“ Nors Hitleris baiminosi, kad rudmarškinių kariuomenė gali nepaklusti, jam buvo sunku patikėti, kad Röhmas, jo Miuncheno pučo bendražygis, pastaruosius septynerius metus ėjęs SA štabo
82
5 skyrius. Besitelkiantys debesys, 1934 m. viršininko pareigas, ėmė regzti prieš jį sąmokslą. Kai 1933 m. gruodį buvo paskelbta partijos ir valstybės vienybė, Röhmas tapo Vokietijos kabineto nariu. Viena iš susivienijimo su valstybe dalių turėjo būti rudmarškinių susijungimas su Reichsveru. Dėl spartaus šalies perginklavimo visų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kontrolė ir jų statusas tapo vienu aktualiausių politikos klausimų. 1934 m. vasarį į Berlyną atvyko Edenas. Derybų metu Hitleris sutiko duoti tam tikrų laikinų garantijų, kad SA nebus naudojama kariniams tikslams. Tarp Röhmo ir generalinio štabo viršininko von Blombergo jau nuolat tvyrojo įtampa. Dabar jis bijojo, kad partijos armija nebūtų paaukota ir, nepaisydamas perspėjimų, kad elgiasi neleistinai įžūliai, balandžio 18-ąją paskelbė atvirą iššūkį:
Pirmojo pasaulinio karo veteranas, rudmarškinių smogikų vadas E. Röhmas (kairiau) stebi savo vyrų rikiuotę.
Revoliucija, kurią įvykdėme, yra ne nacionalinė, o nacionalsocialistinė. Mes pabrėžiame šį paskutinį žodį – socialistinė. Vienintelė atrama prieš reakciją yra mūsų šturmo būriai, nes jie yra absoliutus revoliucinės idėjos įsikūnijimas. Rudmarškinių kovotojai nuo pat pirmos dienos prisiekė ištikimybę revoliucijos keliui ir nenutolsime nuo jo nė per plauką, kol bus pasiektas mūsų galutinis tikslas. Baigdamas jis nepasakė „Heil Hitler“, kaip visada būdavo baigiamos pompastiškos rudmarškinių kalbos. Balandį ir gegužę Blombergas nuolat skundėsi Hitleriui dėl SA veiksmų ir jų įžūlumo. Fiureris buvo priverstas rinktis arba
83