Page 1

VIRSELIS mane ir vairuotoją. Nėra laiko pagalvoti: Ar aš bijau? Ar aš išsigandusi? Viskas taip greit, kad žodžiai nepasivytų. Balandžio pabaiga, viskas nusidažę žalsvu švytėjimu. Ore sodrus kvapas. Mes ant tuščio greitkelio, kuris bėga po mumis kaip upė. Tas pašėlęs važiavimas, noriu, kad jis niekad nesibaigtų.

243


23

– Stenkis pamatyti, chérie. Nesistenk prisiminti. Užsimerkiu. Tiek kartų stengiausi prisiminti, bet dabar pirmas kartas, kai pamėginsiu pamatyti. – Eik. Nesustok. Prilaikysiu tave. Drožlių takas po mano kojomis spyruokliuoja. Kai tąkart buvau čia lapkričio mėnesį, takas vietomis buvo apsitraukęs sniego luobele, pakraščiuose purvas. Šiandien oras svajingas, saulė tai išlenda iš po plonyčių debesų, tai vėl po jais pasislepia. Kai nulipom nuo riaumojančio motociklo, girdėti, kaip čiulba paukščiai. Raudonsparniai strazdai, pulkai jų švendrynuose palei Sabalo upelį. Pasakiau Krou, kad ši vieta man nekelia malonių prisiminimų, tas takas, vingiuojantis palei Sabalo upelį, tas pėsčiųjų tiltas palei geležinkelio bėgius, tąkart čia išsigandau ir nepajėgiau jo pereiti. Krou tuojau pat atsakė: – Štai ten ir eisim. 244


– Nemanau... – Taip, chérie. Mes šiandien pereisim tą tiltą. – Bet... Aš jam pasakojau apie Tapan Zi tiltą. Kas ten atsitiko, ką mačiau, na, juostoje priešais mamos mašiną. Krou nusipurto. Tarsi tiltai ir jam keltų baimę. Tyliai sakau: – ...vis nesiliauju galvoti, kad ir aš turėjau ten žūti. Kartu su mama. Tie žodžiai man išsprūsta nevalingai. Niekad nesu jų ištarusi garsiai. Tikiuosi, kad Krou užginčys, guos, kaip darytų kiekvienas suaugęs. Bet Krou tik sudreba, tarsi paliestas kokio prabėgančio šešėlio. – Daugelyje vietų jaučiausi taip pat. Krou balsas liūdnas, sykiu šiurkštus ir pavargęs. Vadinasi: Neklausinėk. Dar ne laikas. Krou veda mane taku, laiko mano ranką savo delne. Turiu užsimerkti. Taip stengiuosi pamatyti, kas tada buvo ant tilto prieš avariją. Bet aš sukčiauju. Šiek tiek matau pro blakstienas – neryškų kontūrą. Greitai teka upelis. Jis spindi saulėje. Kitapus pelkės. Jau einam apie dešimt minučių, Krou paliko motociklą aikštelėje prie tako. Kažkur čia sutikau Krou pirmą kartą. Tada dar buvau naujokė Jaro Leike. Raukiausi ir šlubavau iš skausmo – tada 245


sumaniau pabėgioti, nors dar nebuvo laikas. Žinai, kaip tu atrodai? Kaip žmogus po automobilio avarijos. Nenoriu prisiminti, kaip tada nepasitikėjau Krou. Kaip norėjau rėkti, leistis bėgti, jeigu tik jis imtų artintis. Dabar Krou laiko man už rankos. Jo pirštai stiprūs ir šilti, gniaužia man plaštaką. Vėl grįžta blogi prisiminimai. Pamiršau, koks platus šioje vietoje Sabalo upelis, kai į jį įteka kitas upeliukas. Koks bjaurus tas senas tiltas, išpurkštas grafičiais. Krou pamato, kad aš prasimerkusi, ir subara: – Ei, mergyt, juk tarėmės, kad stengsies pamatyti mintyse. Daro iš viso to žaidimą. Krou žaidžia, kai tiktai gali, tad jei nepasiseks, nebus gaila. Blogi prisiminimai grįžta. Prie tako kelio ženklai. Motociklams draudžiama Dviračius tik vestis Vadelioti draudžiama Atsargiai – traukinys!

– Aš bijau... – Tai kas? – Apsigalvojau, aš jau nenoriu... – Chérie, eik toliau. Užsimerk. Mes einam ant tilto. Pereisim jį. – Gabrieli, aš manau, kad... – Gabrielis? Kas jis toks? Tu manai, kad pažįsti Gabrielį? 246


Krou juokiasi. Nelabai suprantu – iš ko. Prisimenu, kaip Gabrieliu jį vadino ta kerinti spalvinga Klodetė. Erzino jį, ir tai atrodė žiauru. Ir ta išraiška Krou veide, palaužta ir niūri. Tokio jo veido nesu mačiusi. Nedrįstu klausti Krou apie Klodetę. Kaupiu drąsą paklausti bent apie Triną. – Nesustok, chérie. Čia mažas kalniukas. Aš tavo vedlys. Kaip neregio šuo, Gabrielis. Nervinuosi. Pro primerktas akis matau taką įkalnėn, toliau kokio pusantro metro aukštyje pėsčiųjų tiltą. Staiga man visa tai nebeatrodo gera mintis, gailiuosi, kad sutikau pamėginti. – Džena! Einam. Vadinasi, Krou žino mano vardą. Kai nesu chérie. – Kai tik prieisim tiltą, iškart jį ir pereisim. Jokių prieš ir jokių po. Mane suima juokas, matyt, Krou to ir siekė. Tuo savo žaidimu jis nori man pagelbėti. Bet vis tiek bijau. Negaliu išbūti užsimerkusi, tas tiltas jau visai arti... – Kai buvai čia aną kartą ir negalėjai pereiti tilto... kaip manei – kas atsitiks? – Nežinau... Gal kad atvažiuos traukinys... – Taip, traukinys gali atvažiuoti, žinoma. O kas tada? – Traukinys gali atvažiuoti tada, kai aš ant tilto. Man dar neperėjus. – Ir kas tada? 247


– Aš... nežinau. – Traukiniai čia važinėja visą laiką, tiesa? Bet tik bėgiais. Tiesa. Ko gero, apie tai nepagalvojau. – Kuo tu tokia ypatinga, Džena, kad tiltas turėtų sugriūti kaip tik tada, kai ant jo atsistosi? – Ne... nežinau. Aš tik bijau tiltų. – Kito tilto, to didžiojo, kurį vis prisimeni. Ne šito mažo tiltelio. Krou tvirtai spaudžia man ranką. Jo balse girdėti tas pats tonas, kurį pajutau jam kalbantis su tėvu. Staiga atsiduriame ant aikštelės virš upelio. Ji tokia pat siaura, kokią ir prisimenu. Ir lentos tokios pat senos ir pažiūrėti papuvusios. Mums iš kairės plieniniai bėgiai, gal per pusantro metro virš mūsų. Kvepia šlapia mediena, apačioje po kojomis bauginamai šniokščia vanduo. Pavasaris, tirpsta sniegas ir pilasi liūtys, tad Sabalo upelis kaip niekad patvinęs. Ne upelis, o tikra upė. Tokia gili, kad galėtum net nuskęsti. Tačiau Krou ragina mane eiti. O aš negaliu. – Chérie, nėra jokio traukinio. Patikėk. Matau į abi puses: Traukinio nėra. Netikiu juo. Jis net nepažiūrėjo. Jis šaiposi iš manęs, tokia jam atrodau mažvaikė. Ir esu mažvaikė, niekada nesuaugsiu. Niekada neįveiksiu šito tilto. Niekada nepamatysiu, kas yra ant to tilto, niekada nepereisiu į kitą pusę. Krou sako: 248


– Tegu ji pereina per tave, Džena. – Kas pereina? – Baimė. – Ji nepereis. Ji įsikibusi į mane... – Tapk perregima, kaip šviesa. Tegu ta baimė pereina kiaurai. Neleisk jai įsikibti. – Negaliu... – Aš pasidarau tuščias. Jei noriu pereiti. – Tu? Kodėl? – Kiekvieną sykį, kai tik rizikuoju, – su motociklu, tokioje vietoj kaip šita, su kitu žmogum, – aš bijau. Nes suprantu, kad gali blogai baigtis, galiu nukentėti. Kietai spaudžiu Krou pirštus. Girdžiu, kaip jo balsas virpa, lyg prisiverstų tarti žodžius. – Suprantu, kad gali nukentėti kiti žmonės. Ir to nekenčiu. – Ko nekenti? – To, ką mums daro pasaulis. Kai kuriems mūsų. Jo balsas piktas, tūžmingas. Akimirką net bijau jo, to jo verdančio įniršio. Krou lyg ir nenori daugiau atvirauti. Paskui tyliu ir kimiu balsu ima pasakoti: – Mano brolis Polis žuvo trylikos metų  – baisi mirtis. Buvau vaikas, vos dešimties. Tada gyvenome Meine. Motina dar buvo su mumis... dėl to ji ir paliko mus... aš dievinau brolį ir sekiodavau jam iš paskos, kai tik man leisdavo. Paskui Polį ir jo draugus. Vieną dieną jie šokinėjo, nardė senoje 249


akmens skaldykloje už kokio pusantro kilometro nuo namų, tenai vietos vaikams nebuvo leidžiama žaisti. Vanduo visada būdavo šaltas, net vasarą. Ir gilu, tik kai kur kyšojo povandeninės uolos. Polis manė, kad žino, kur saugu nardyti, kur ne. Jis nėrė nuo kokių septynių metrų uolos, trenkėsi galva į aštrų akmenį ir... Viskas įvyko taip greit, staiga. Prieš minutę Polis dar šaukia mums nuo uolos, o kitą akimirką jau vandeny, po vandeniu, nejuda. Atrodė, kad jo kūnas bekaulis, kaip skuduras. Draugai bandė prie jo plaukti, gelbėti. Bet jie buvo tik paaugliai, išsigando. Liepė man bėgti pagalbos, ir aš bėgau, bėgau, bėgdamas verkiau... Greitai bėgti ir nepajėgiau. Krou nusišluosto akis, nutyla. Sakau, Krou, kad man labai gaila. Turėjo būti baisus košmaras... – Taip ir buvo. Ir nesibaigia. Dar nė vieno žmogaus nebuvau girdėjusi kalbant su tokiu kartėliu kaip dabar Krou. Nemačiau, kad kas būtų taip šluostęsis ašaras, jis išėjęs iš veido. Ilgokai stovim tylėdami. Negaliu pasakyti nieko, kas nebūtų kvaila ir banalu. Spaudžiu Krou pirštus, lyg taip jį padrąsinčiau. Paskui Krou paragina mane eiti su juo ant tilto. Vos galiu pažiūrėti į apačioje po kojomis tekantį upelį, vos per sprindį po lentomis, kurios atrodo supuvusios. – Nežiūrėk, juk sakiau tau! 250


Krou suima rankomis mano galvą ir nykščiais švelniai užspaudžia man akis. – Nustok galvojusi, kur dabar esi. Užmiršk mane. Nukreipk savo žvilgsnį į Tapan Zi tiltą. Mes iš čia nepajudėsim. Ramiai lauksim. Kol tu pamatysi. Nors mano akys užmerktos, atrodo, kad blakstienos virpa, mirksi. Nieko nematau. Upelio šniokštimas po kojomis ausyse aidi lyg riaumojimas. Mane paralyžiuoja baimė, vis ryju seiles. Atrodo, burna visa pridulkėjusi. Mama persirikiuoja į kitą eilę, mes užvažiuojam ant Tapan Zi tilto. Tas tiltas man pažįstamas, bet labai platus. Ir Hudzono upė apačioje, irgi labai plati. Aš palinkusi prie skydelio, mėginu paleisti groti plokštelę, bet aparatas ją vis išstumia. Mudvi su mama apie kažką kalbėjomės, neprisimenu, apie ką, mano nuotaika irzli, nežinau kodėl, gana dažnai būnu tokios nuotaikos ir nesuvokiu priežasties, o mama stengiasi išsiaiškinti, suprasti, nori, kad jausčiausi geriau, bet tai panašu į prievartą. Pasipasakok man, Džena, gal galiu padėti, bet aš nenoriu mamos pagalbos, man penkiolika metų. Dieve mano, aš nebe vaikas, susinervinu, kad plokštelė negroja, o juk viską darau gerai, spaudžiu „Išmesti“ ir bandau iš naujo, staiga už stiklo kažkas šmėsteli, tiesiai mūsų juostoje priešaky, aiškiai matau: paukštis plasnoja plačiais rudais sparnais? Vanagas? Vanagas atrodo apsvaigęs, tamsi galva, dryžuota krūtinė, o uodegos plunksnos atrodo išsitaršiusios, lyg paukštis ką tik būtų atsitrenkęs į tilto atramas? Šaukiu mamai, kad neatsitrenktų į tą vanagą, stve251


riu už vairo, pati nesuvokiu, ką darau, mama atstumia mane, stabdo mašiną, stabdo per smarkiai, mašina susimėto, ima slysti į turėklus... Staiga matau. Daug aiškiau negu tada. Daug aiškiau, negu sapnuose. Mano akys stipriai užmerktos, Krou tebespaudžia man rankas, aš iš palengvėjimo verkiu: ant tilto kažkas vis dėlto buvo, tai ne vien mano vaizduotė, mama tai irgi turbūt matė, tą paskutinę baimės akimirką. – Tai buvo vanagas, Gabrieli! Vanagas ant tilto. – Vanagas? – Jis tikriausiai atsitrenkė į atramas ir apsvaigo, bet atsipeikėjo ir nuskrido. Aš norėjau išgelbėti tą vanagą, aš... pasukau vairą... jis ten tikrai buvo, buvo iš tikro! Mama irgi turėjo jį matyti. Krou apkabina mane, leidžia išsiverkti. Laiko mane apkabinęs ir ramina, kaip raminamas išsigandęs vaikas. Dar nė vienas vaikinas nebuvo manęs taip apkabinęs. Joks vyras. Aš verkiu taip, lyg mano širdis kraujuotų, ko gero, taip ir yra. – Man reikėjo visiems pasakyti, ar ne? Kad mačiau vanagą ir pasukau vairą, na, kad mama dėl nieko nekalta... – Aišku, ne. – Ne... nereikėjo sakyti? Krou atsako taip greitai ir ryžtingai, kad nustembu. Krou veda mane per tiltą, laiko man už rankos. Jaučiuosi kaip suluošintas žmogus, iš naujo besimokantis vaikščioti. Tiltas vis dar baugina mane, vanduo šniokščia visai po pat 252


nedailiai sukaltomis lentomis, jeigu sustočiau ir imčiau žiūrėti, ko gero, pasijusčiau užhipnotizuota, mane užvaldytų baimė, bet Krou ragina eiti. – Traukinio nėra, juk matai. Traukinio nėra, tiltas nesugriūna, ir staiga mudu jau kitoje pusėje. Aš perėjau tiltą! Jaučiuosi apsvaigusi ir susijaudinusi. Staiga man topteli: dabar galiu padaryti bet ką. Šioje Sabalo upelio pusėje drožlių takas tęsiasi dar kokius du ar tris kilometrus, nematomas tarp pelkėto miško. Šiapus nėra nieko neįprasto, ir čia takas pažiūrėti visai toks pat. Švendrynuose čirškaujasi strazdai, virš galvos V raidės pleištu skrenda kanadinės berniklės. Juodakaklės juodai rudais sparnais antys, ne snieginės žąsys. Bet jos skrenda tokia pačia rikiuote, gražu. Skrenda šiaurėn. Į žydrynę. Kur? Krou sako: – Matai, dabar pavasaris, tos berniklės migruoja į šiaurę. Jos mėgsta šaltesnį klimatą. Mano akyse vėl telkiasi ašaros. Per baltą karštą jų miglą matau saulę, ji atrodo kaip už debesies, kuris permatomas kaip nėriniuotos užuolaidos. – Klausyk, Džena, nepasakok niekam apie šiandieną. Tai bus mūsų paslaptis, gerai? – Apie vanagą? Bet... jeigu tai tiesa... – Supranti, tu net pati nežinai, kas yra tiesa. Jeigu ten buvo vanagas, tavo mama matė jį, tada viskas gerai. Tegu taip ir būna. 253


– Bet mano tėvas, jis kaltino mamą, kad ji... – Ne. Per avariją tu nukentėjai, buvai sutrenkta. Tavo atmintis nepatikima. Tavo smegenys susijaukė, kaip per sapną. Supranti, aš irgi patyriau traumų, ir ne vieną. Kai ligoninėje geri vaistus nuo skausmo, smegenys susijaukia. Žmonės pripažįsta tokius dalykus, kurių niekad nedarė, tiktai sapnavo. Baisius dalykus, kurie sugriauna jiems gyvenimą. Žinoma, galėtum pamėginti pakeisti tėvo nuomonę, bet jis tikriausiai prisimins tai, kas jam labiau tinka. Tokie jau žmonės. Tu žinai, aš žinau. Tai mūsų paslaptis. Kaip mano tėtis. Jis Vietname matė baisių dalykų, gal ir pats darė baisius dalykus, bet jis to mėšlo nekrauna ant žmonių. Ir niekada nekraus. Mane tai pritrenkia. Krou tikriausiai sako tiesą. Bet, pavyzdžiui, daktarė Frir elgtųsi kitaip. Ji prašytų papasakoti apie tą susižeidusį vanagą ant tilto, ką aš jaučiu dėl jo, ar verta apie tai sakyti kitiems ir taip toliau mėnesių mėnesius. – Bet ar žmonės gali... pamiršti? Juk pamiršti... na, negerai. – Jeigu apie ką nors nekalbi, dar nereiškia, kad pamiršai, Džena. Aš niekada nepamiršiu brolio. Niekas mūsų šeimoje nepamirš Polio. Bet mes apie jį nekalbam. Kam to reikia? Jis mūsų širdyje. Kaip tavo mama yra tavo širdyje. Krou pasižiūri į laikrodį, jam laikas grįžti į miestą. Jam reikia dirbti, išvežioti baldus. Matau žalią susirangiusią gyvatę jam virš riešo, tamsius plaukelius ant odos. Noriu ištiesti ranką, paliesti tatuiruotę. Ji mane ir sulaiko, ir masina. 254


Krou vėl pereina tiltą, žengia dideliais žingsniais, lyg tai būtų smulkmena, nėra ko čia bijoti, jis tarsi pamiršo mane, mano baimę. Net neatsisuka pažiūrėti, ar sugebėsiu viena grįžti. Žinoma, grįžtu. – Gabrieli, tu išgelbėjai mane. – Kas tas Gabrielis? Tu pati išsigelbėjai. Turiu pabėgėti, kad jį pasivyčiau. Mane apima svaigulys. Šluostausi akis, bet juokiuosi. Aikštelėje tik Krou motociklas. Iš tolo jis atrodo labai galingas, aptakus; iš arčiau pažiūrėjus nei naujas, nei blizgantis – išmargintas rūdžių. Odinė sėdynė sutrūkinėjusi ir nešvari; juodi rėmo dažai apsilaupę. Mane vėl apima svaigulys: aš važiuosiu su Krou, už jo nugaros, rankomis apsikabinusi per liemenį. Galvoju – Krou užhipnotizavo mane. Galvoju – Krou sugrąžino man gyvenimą. Kaip padaryti, kad jis sužinotų, jog myliu jį? Aš nieko nemylėsiu taip, kaip myliu Krou. Pamatęs mano išraišką, Krou nužvelgia mane taip, tarsi būčiau mažasis Rolanas, kuris triukšmauja ir prašosi užkeliamas ant pečių, linksminamas. Jis šypsosi, tarsi džiaugtųsi dėl manęs, džiaugtųsi, kad jaučiuosi geriau, bet, ko gero, pats nėra laimingas. (Krou akyse matau graudulingą melancholiją, liūdesio šešėlius paakiuose, jie net tamsesni nei jo tėvo.) Krou kone suirzta dėl manęs. Bet stengiasi to neparodyti. 255


– Aš tau, Džena, taip nepatikčiau, jeigu pažintum mane geriau. Bet aš pažįstu tave! Man norisi ginčytis su juo. – Aš netikiu, kad... – Paklausk savo draugės Trinos. Tai negarbinga. Tai žiauri patyčia. – Trina ne mano draugė. Jau nebe. – Maniau, kad draugė. Tu nepaklauseĩ manęs. – Taip... nepaklausiau tavęs. Bet Trina ir tau pačiam patiko. Judu turit vienodas tatuiruotes... – Ji tau taip sakė? – Gyvatė. Žalia gyvatė. Ant tavo rankos. – Aš ją turiu jau senų seniausiai. Trina nuėjo į prekybos centrą ir pasidarė saviškę tik pernai. Krou nusijuokia, tarsi aš būčiau labai vaikiška. Jis dedasi ant galvos šalmą. Man skaudu, kad jis neprisileidžia manęs arčiau. – Džena, kai baigsiu mokyklą, išvažiuosiu iš Jaro Leiko. – Išvažiuosi? Bet... Jaučiuosi tarsi jis būtų ištiesęs ranką ir sudavęs man. – Išvažiuosiu į Kvebeką. Ten turiu begales giminaičių, dirbsiu su dėde, jis stalius. Be to... – Krou nutyla, žiūri į mane, – ...yra Rolanas. Iš to, kaip Krou tai pasako, iš jo tono suprantu, kad kažkas negerai. – Supranti, chérie, Rolanas yra mano sūnus. 256


– Kas? Kieno... – Rolanas – mano sūnus. Aš jo tėvas. – Jo tėvas? Mano balsas kaip iš kokio animacinio filmuko. Aš pritrenkta. – Klodetė, kurią matei tėvo dirbtuvėje, yra Rolano mama, ji išsiskyrusi. Susipažinau su ja prieš kelerius metus, kai vasarą buvau Kvebeke. Išėjom pasivaikščioti, paskui susidraugavom. Ji penkeriais metais vyresnė už mane, man atrodo, iš pradžių ji tik žaidė su manim. Paskui viskas pasidarė rimta... Šiaip ar taip, – staiga užbaigia Krou, – Rolanas yra mano sūnus. – Tavo sūnus! Tu ir... O aš maniau, kad Klodetė yra Krou sesuo! Net buvo šmėkštelėjusi mintis, kad Rolanas – jo tėvo sūnus. – Mes ne visada sutariam, Klodetė susitinka su kitais vyrais. Ji sako, kad negali manim pasitikėti. Ji dar nenori tekėti. Jai patinka vyrai, ji net su mano tėvu flirtuoja... pati matei ją. – Krou šypsosi, parodydamas, kad jam tai netrukdo, bet jo veide šmėsteli įniršis, kaip tada, kai mušėsi su Rokeriu. – Tai va, aš išvažiuoju. Klodetė gal ir bjauri, bet ji mãno, kad berniukui reikalingas tėvas. Visą tą laiką stoviu per kokį metrą nuo Krou, žiūriu į jį išplėtusi akis nė nekrustelėdama. Tvenkiasi ašaros. Noriu ginčytis. Tu esi daug geresnis žmogus už Klodetę! Tu esi pats geriausias žmogus iš visų mano pažįstamų. 257


Noriu ginčytis, kad tai labai neteisinga. Krou išvažiuos iš Jaro Leiko, aš jo niekada nebesutiksiu. Krou išdykaudamas sako: – Dabar tu jau moki pereiti tiltą, Džena. Tai kam verkti? – Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum, Gabrieli. Prašau. Krou jau kone segasi savo šalmo dirželį po smakru, bet staiga apsigalvoja ir uždeda šalmą man ant galvos. – Čia tau, chérie. Dėl visa pikta. Šalmas ant mano galvos tikriausiai atrodo juokingai, jis man per didelis. Jo kraštai man po smakru. Krou juokiasi iš manęs, aš apsvaigusi. Jis suspaudžia mano veidą delnais. Akimirką pagalvoju, kad nykščiais užspaus man akis kaip virš upelio, bet jis pasilenkia ir pabučiuoja mane. Bučinys šiltas, į lūpas. Ir lengvas kaip plunksna. – Aš visada buvau tavo draugas, chérie. Pati žinai. Bet, Krou, noriu ginčytis, aš myliu tave. Vis dėlto kuo ramesniu balsu sakau jam: – Aš irgi visada būsiu tavo draugė, Gabrieli. Amžinai.

258

Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau  

Knygos Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau ištrauka

Advertisement