PIRMAS
F
rankė Štein šūktelėjo žemyn nuo laiptų tėčiui, esančiam laboratorijoje:
– Tėti, ar galiu aplankyti Drakulaurą jos
pilyje?
Kadangi tėtis nuolat būdavo pasinėręs į naujus
bandymus, vis kažką išradinėjo, ji žinojo, kad gali jos neišgirsti per laboratorinių prietaisų keliamą
triukšmą. Todėl nusileido per kelis laiptelius ir vėl sušuko:
– Tėti? Grįšiu po kelių valandų, gerai? 3
Ponas Šteinas iškišo galvą iš už kampo ir pa-
kėlė akis į dukterį. Kilstelėjo laboratorinius akinius ant kaktos ir nusišypsojo. – Ji gyva!
Frankė nepiktai užvertė akis į viršų. Kiekvieną
rytą tėtis pasveikindavo ją vis taip pat. Ponas Šteinas, išprotėjęs mokslininkas ir išradėjas, sukūrė Frankę savo laboratorijoje. Nuo tada, kai ji
pirmą kartą buvo atgaivinta elektros srove, tėtis aiškiai davė suprasti, kaip žavisi savo išskirtiniu
kūriniu ir niekada nepavargdavo Frankei kartoti, kaip ja didžiuojasi.
– Tėti, labas rytas. Taip, aš gyva, kaip vakar ir
užvakar. Ar leistum trumpam nulėkti pas Drakulaurą? Klodina irgi bus ten.
Ponas Šteinas linktelėjo, vienoje rankoje jis
laikė laboratorinę menzūrą, pilną burbuliuojan-
čio žalio skysčio, kitoje – kažką lipnaus, švytinčio mėlynai. Jis iškėlė rankas ir paskersakiavo į du4
krą, užlietas iš laboratorijos sklindančios ryškios šviesos.
– Pažvelk čia! Šis mišinys tobulai atitinka tavo
akių spalvą!
Frankė nenoriai nusileido likusiais laipteliais,
kad iš arčiau apžiūrėtų menzūras tėčio rankose. Kad ir ką jis ten laikė, tas kažkas tobulai priminė
jos akių spalvą. Kairė Frankės akis buvo nuostabiai žalia, o dešinioji – ryškiai mėlyna. Jai patiko, kad jos akys tokios nepakartojamos.
– Ką čia kuri? – paklausė ji smalsiai. Atmetė
savo juodai baltomis sruogelėmis dažytus ilgus
plaukus, saugodamasi, kad jie neprisiliestų prie švytinčio mėlyno gniutulo tėčio rankoje. Frankė
niekada nežinojo, ko galima laukti iš tų tėčio mišinių ir nuovirų, o jos plaukai šiandien atrodo
pritrenkiamai, ir ji tikrai nenori, kad jiems kas nutiktų!
Ji pasilenkė į priekį ir pauostė – iš žalios men5
zūros sklido keistas kvapas, atsidavė bekonu ir
rožėmis. Mėlynas gniutulas tėčio rankoje smir-
dėjo kaip purvas. Viskas kartu – ne kažin koks aromatas, bet Frankė neabejojo, kad tėtis sukurs
kažką sukrečiančio. Kad ir ką tėtis dienų dienas
veikdavo laboratorijoje, Frankei tai buvo didžiulė paslaptis. Ji retai ten nusileisdavo, nes nuolat bū-
davo užsiėmusi mokykloje ar leisdavo laiką su savo draugėmis šiurpiukėmis, bet jai visada rūpėjo, ką gi jis ten išradinėja.
– Tik nedidelis bandymas, – išsiblaškęs atsakė
ponas Šteinas. – Naujas slaptas projektas.
– Taigi viliuosi, kad kuri man seserį, ir mudvi
turėsime vienodas akis, – Frankė išdykėliškai
bakstelėjo į menzūrą su žaliu skysčiu. – Ar toks tavo slaptas projektas, tėti? Sesutė man? – ir meiliai jam nusišypsojo. Per paskutinį semestrą tėtis valandų valandas sėdėdavo užsidaręs galiniuose laboratorijos kabinetuose. Susidomėjusi, prie ko 6
tėtis taip daug dirba, Frankė nesusilaikė ir pa-
klausė mamos, ar tik jis nesugalvojo padovanoti
jai sesutės. Mama vos neužspringo karstučinu ir vienu ypu išpyškino:
– O ne. Bijau, kad ne.
Dabar ponas Šteinas papurtė galvą ir nusijuokė. – Turėsiu tai omeny, jei kada imsiuosi kurti ką
nors panašaus į sesutę tau, brangioji. Tačiau šį-
kart aš dirbu ne visai prie sesutės ar broliuko. Gal nori praleisti su manim dieną laboratorijoje? Galėčiau tau viską aprodyti, – jis kilstelėjo savo sto-
rus antakius ir atsargiai įmetė mėlyną gniutulą į menzūrėlę. Tarsi gavęs ženklą gniutulas sujudėjo ir ėmė pūstis. – Būtų visai linksma.
Frankė nežinojo, ką daryti. Ji išties norėjo pa-
dėti tėčiui. Praleisti su juo dieną laboratorijoje atrodė neįprastai galinga, nes Frankei patiko visa, kas nauja. Bet ji negalėjo sulaukti, kada susitiks
su savo draugėmis šiurpiukėmis, atrodė, kad jos 7
nesimatė visą amžinybę. Frankė žinojo, kad drau-
gės lygiai taip pat nekantrauja kuo greičiau su ja pasimatyti, ir ji nenorėjo jų nuvilti. – Gal kitą dieną? – paklausė.
– Tu visad laukiama, – linktelėjo tėtis ir nusi-
sukęs vėl pasinėrė į savo pasaulį. Nueidamas kluptelėjo ir vos nepargriuvo, užuot žiūrėjęs sau
po kojomis, ir murmėjo kažkokius keistus skaičių ir žodžių derinius. Frankė sekė akimis, kaip lipnus mėlynas gniutulas pakilo iki menzūros
kraštų ir garsiai pliumptelėjo ant grindų. Švytintis, pulsuojantis, po akimirkos nuslydo tolyn, o ponas Šteinas nusivijo jį iš paskos. Frankė sukikeno.
– Pasilinksmink šiandien laboratorijoje su savo
keistais padarais. Namo grįšiu prieš vakarienę! Gal norėtum užsisakyti sūrio picą?
– Taip. Taip!.. – išsiblaškęs atsiliepė ponas
Šteinas iš laboratorijos gilumos. 8
– Jėga! – Frankė žvilgtelėjo pro kampą ir nusi-
šypsojo tėčiui, tuo metu semiančiam gniutulą atgal į menzūrą.
– Palauk... ką? Picą? – atsiliepė purtydamas
galvą, kad atitoktų.
Bet Frankė jau buvo dingusi. Dar spėjo pamo-
juoti, užlėkė laiptais ir išėjo pro paradines duris.
9