Page 1


Romanas vaikams

Atpasakojo Lexa Hillyer Pagal Todd R. Jones ir Earl Richey Jones scenarijų Iš anglų kalbos vertė Ieva Rekutė


Iš pradžių.... Virš žalut žalutėlių medžių viršūnių pakilo saulė, ėmė sklaidytis rūkas. Nuo medžio šakos nuskridęs paukščiukas negarsiai švilptelėjo kitiems, įsitaisiusiems žemiau. Į jo švilptelėjimą atsiliepė kone visi džiunglių paukščiai. Netrukus nuo sparnuočių giesmių aidėjo visas Brazilijos atogrąžų miškas. Lizde įskilo du kiaušinukai, o iš jų išsiritę paukštukai ėmė šokti! – Ei! – šūktelėjo paukščiukų motina pro šalį pralėkusio spalvingųjų papūgų, tukanų bei nimfinių papūgėlių būrio pavymui. Bet jie net nestabtelėjo.

5


Atogrąžų miškas tiesiog ošė nuo sambos ritmų – visi degė nekantrumu pradėti naują dieną. Visi, išskyrus vieną. Mažylis Žydrūnas tupėjo savo lizde sustingęs iš baimės. Jis buvo dar labai jaunas paukščiukas, ką tik išsiritęs, ir dar nemokėjo skraidyti! Jis be galo norėjo įsisukti į dainos ir šokio sūkurį su visais, bet buvo pernelyg baikštus. Rodės, kad lizdas susuktas pernelyg aukštai, o vos mestelėjus žvilgsnį žemyn jam apsvaikdavo galva. Kol jis stebėjo, kaip linksminasi gražuoliai įvairiausių rūšių paukščiai, įvyko šis tas netikėta. Jis pajuto, kad pamažu ėmė linksėti į ritmą. Netrukus mažius jau trypė kojytėmis. Jis šoko! Staiga Žydrūnas vėl išsigando. Rodės, lizdas ėmė virpėti! Bet atsigręžęs atgal išvydo, kas sukėlė šiuos virpesius – jo paties užpakalis! Jis krutino savo uodegą pagal muziką! Kaip tik tuo metu pro lizdą praskriejo motina paukštė su dviem jaunikliais, ir Žydrūnas pajuto, kaip jį užlieja įkvėpimo banga. Dabar! Jis žengė nedrąsų žingsnelį link lizdo krašto. Tada dar vieną. Ir... Žydrūnas jau ketino pakilti iš

6


lizdo ir nerti į nuostabųjį šokančių paukščių ir lapų sūkurį, kai išgirdo šaižų dundesį. Visi paukščiai kaipmat nuščiuvo. Pažvelgęs žemyn, Žydrūnas išvydo tai, ko dar nebuvo matęs. Kažkas gremėzdiškas, kampuotas ir... Tai buvo sunkvežimis. Vienas iš daugelio sunk­ vežimių bei visureigių, kuriais zuja miško paukščių grobikai – brakonieriai! Panikuodami sparnuočiai blaškėsi į visas puses. Brakonieriai išmetė į orą tinklus, o įvairiausių formų ir dydžių paukščiai iš baimės cypė. Žydrūnas dairėsi į šalis ir stebėjo, kaip dar prieš minutę visu balsu giedoję paukščiai dabar buvo patekę į tinklų nelaisvę. Reginys buvo siaubingas. Išgirdęs triukšmą, jis krūptelėjo. Pašokęs iš vietos, atsidūrė ant lizdo krašto ir… paslydo! Žydrūnas krito vis žemiau, žemiau! Jis mėgino išskleisti sparnelius ir jais plasnoti, bet iš to nieko gero neišėjo, juk jis dar nebuvo išmokęs skraidyti! Taigi tiesiog leidosi it kulka žemyn ir pliumptelėjo tiesiai į didžiulę krūvą lapų. Vos spėjo pažvelgi aukštyn į viršuje likusį savo lizdą, kai buvo užvožtas narvu.

7


Jį sučiupo. Narvelį, kuriame buvo uždarytas Žydrūnas, brakonieriai įkišo į medinę dėžę. Tuomet trinktelėjo krovininio lėktuvo durys, ir šis įsibėgėjęs pakilo į orą. Mažylis Žydrūnas buvo jo viduje. Tuo tarpu Mus Leik Vilidže, apsnūdusiame Minesotos valstijos miestelyje, mergaičiukė, vardu Linda, vylėsi sulaukti tobulos dovanos. Mus Leik Vilidžas – šaltas, tylus ir nuobodus miestelis. Čia nesimatė nei vešančios žalumos, nei ryškiaspalvių paukščių. Tačiau stirksojo krūvos sniego. Kur pažvelgsi, gražusis miestelis buvo užklotas balta sniego antklode. Rytą pro bundantį miestelį pradundėjo Žydrūno narvelį gabenęs sunkvežimis. Staiga slystelėjęs ant ledo grumsto susimėtė, susvirduliavo, viena galinių durelių spyna atsikabino – iškrito dėžė, kurioje tūnojo Žydrūnas. Pasukęs už kampo, sunkvežimis dingo tolumoje palikdamas Žydrūną vienui vieną dėžėje. Žydrūnas nepailsdamas čirpė pagalbos, kol galiausiai virš jo galvos praslinko šešėlis. Tai buvo Linda. Ištraukusi Žydrūną iš dėžės mergaitė šyp-

8


sojosi. Iš pradžių mažylis Žydrūnas šiek tiek jaudinosi, bet pamažu taip pat ėmė šypsotis. Jis tikėjosi, kad čia jausis saugus ir laimingas. Daugybę metų taip ir buvo...


Tu l iju s Tulijus yra ornitologas. Jis tyrinėja paukščius. Norėdamas išsaugoti mėlynųjų Spikso arų rūšį nuo išnykimo į savo paukštidę pasikvietė Žydrūną su Pupa.

10


Na idželas

11

Naidželas yra kakadu papūga. Jis – blogiukas. Dirba gyvūnų kontrabandininkams, kurie kėsinasi pagrobti Žydrūną su Pupa.


1 skyrius Po penkiolikos metų... Linda užaugo ir tapo miela jauna moterimi, kuriai priklausė knygynas. Pastaruosius penkiolika metų ji augino Žydrūną. Būdama aštuonerių ji jau mokėjo Žydrūnui sugirdyti vaistų. Per savo dešimtąjį gimtadienį leido jam kartu užpūsti žvakutes ant torto. Į mokyklos išleistuvių vakarėlį ją lydėjo Žydrūnas. Juodu viską darė drauge ir buvo patys geriausi draugai.

12


Ir šįkart Lindos namuose išaušo įprastas, niekuo neišsiskiriantis rytas. Buvo metas keliauti į darbą ir atidaryti knygyną. Lindos miegamajame garsiai sučirškė žadintuvas, bet ji dar norėjo miego. Irzliai bumbėdama išjungė žadintuvą, tačiau šis vis tiek nesiliovė čirškęs. Galiausiai Linda suprato, jog šį iš proto varantį triukšmą kėlė visai ne žadintuvas. Tai buvo Žyd­ rūnas! Nusišypsojusi Linda patapšnojo Žydrūnui per galvą, tarsi išjungdama žadintuvą. Žydrūnas, snapeliu pagriebęs Lindos akinius, užkabino šiuos šeimininkei ant nosies. – Labas rytas, Žydrūnai! – džiaugsmingai pasisveikino Linda. Toliau sekė įprastinis Žydrūno ir Lindos ryto ritualas: drauge ruošė duonos skrebučius ir į Žydrūno dubenėlį bėrė jo mėgstamiausių įvairiaspalvių vaisinių dribsnių. Drauge pusryčiavo, drauge valėsi dantis, tik Žydrūnas netyčia nurijo dantų pastą! Nesusivaldęs jis atsirūgo. – Fui! – nutęsė Linda. Vėliau suradusi Žydrūno vitaminus mėgino juos sugirdyti, tačiau paukštis nenustygo vietoje ir kaip

13


įmanydamas stengėsi išsisukti. Galiausiai Linda nukreipė Žydrūno dėmesį pakračiusi dribsnių dėžutę, ir jis kaipmat išsižiojo. Kaip tik tada Linda jam subėrė į snapą kupiną šaukštą vitaminų. Žydrūnas peršoko kabančius lankus bei lentynas, nušliuožė laiptų turėklais žemyn ir nustraksėjo prie lauko durų – pasiruošęs ilgai darbo dienai knygyne. Atvykę į knygyną, Linda ir Žydrūnas ėmė tvarkytis. Linda dėliojo knygas į lentynas, o vėliau Žyd­ rūnas pasilipęs ant kopėčių su ratukais tikrino, ar visos knygos lentynose išdėstytos tvarkingai. Kai visi valymo ir pasiruošimo darbai buvo baigti, Žyd­ rūnas ant durų iškabino lentelę su žodžiu „Atidaryta“. Sumušę rankomis – sparnu ir kumščiu – jie vienas kitam nusišypsojo. Jiems labai patiko leisti dienas drauge! Vienintelis trūkumas – per mažai pirkėjų. Mus Leik Vilidžas buvo mažas miestelis, todėl į jų knygyną užsukdavo vos vienas kitas žmogus. Knygyne Linda ir Žydrūnas visą dieną žaidė stalo žaidimą „Jenga“. Kai blokelių bokštas jau buvo

14


itin aukštas ir artėjo Žydrūno ėjimas, sužvangėjo atveriamų durų varpelis. Žydrūno dėmesys nukrypo nuo bokštelio – ir šis subyrėjo. – Laimėjau! Laimėjau! Aš niekada nelaimiu! – iš džiaugsmo riktelėjo Linda. Kol Linda šūkčiojo, į knygyną įžengė nepažįstamas vyriškis. Linda pažvelgė į jį sutrikusi. – Ar ieškote kokios nors knygos? – pasiteiravo ji. Vyriškis įsistebeilijo į akis ir atsakė: – Ne. Nukeliavau dešimt tūkstančių kilometrų ieškodamas judviejų.


2 skyrius Lydėdama nepažįstamąjį vyriškį gilyn į knygyną, Linda tyrinėjo jo vizitinę kortelę. Ten buvo parašyta: TULIJUS MONTERAS ORNITOLOGIJOS MOKSLŲ DAKTARAS Linda įdėmiai nužvelgė vyriškį, vardu Tulijus. Jis pasirodė esąs visai mielas. Tulijus iš lėto priėjo prie Žydrūno.

16


– Oho, jis nuostabus! Ir ėmė plaikstytis aplink jį, cypaudamas ir juokingais judesiais imituodamas paukštį. – Kvyyy! Kvy-kvy-kvyyyy! Žydrūnas mėgino suprasti, ką Tulijus bando jam paukščių kalba pasakyti, tiksliau, išcypauti. Skambėjo tarsi visiška nesąmonė! – Uch, šis vyrukas mane gąsdina! – pareiškė Žydrūnas. – Linda? Gal padėsi? Žinoma, Žydrūnas visa tai pareiškė paukščių kalba, kuri žmonėms skamba kaip įprastas čirpavimas. Taigi Linda pamanė, kad Žydrūnas iš tiesų bend­ rauja su Tulijum! – Matėt! – suriko Linda. – Jūs iš tikrųjų kalbatės! Žydrūnas jus supranta! Tulijus iš pasididžiavimo nuraudo. Atsikrenkštęs, kad galėtų prabilti, o ne cypsėti, jis atsakė Lindai: – Studijavau jų kalbą! Aš jam prisistačiau ir sukdamas uodegos plunksnas prieš laikrodžio rodyklę parodžiau prielankumą. – Tikrai? – Žydrūnas sumurmėjo sau po nosim. – Nes aš visiškai nieko nesupratau.

17


– Bet... iš kur jūs sužinojote apie Žydrūną? – nusistebėjo Linda. – Mačiau jūsų filmuką! Tulijus išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir prisijungė prie interneto. – Pažiūrėkit! Telefono ekrane pasirodė Lindos vaizdo medžiaga, kurioje nufilmuotas išdykaujantis Žydrūnas. – Žiemos pas mus, na, – nervingai krizendama pratarė ji, – labai ilgos. Sunku prasimanyti kokių nors pramogų... Tulijus nusišypsojo. – Jo plunksnos nuostabios. Tyrinėdamas kilstelėjo Žydrūno sparnus. – Atsargiai, – perspėjo Linda. – Jis labai jaut­ rus. Juk jis net neskraido... – Tai neįmanoma! – pareiškė Tulijus. – Jis visiškai normalus paukštis! Jis paėmė Žydrūną į rankas. – Palaukit, ką jūs darote? – pasibaisėjo Linda. – Nesijaudinkit, kai kuriuos paukščius tereikia šiek tiek paskatinti, ir jų įgimtas instinktas skraidyti kaipmat prabunda.

18


Tulijus švystelėjo Žydrūną į orą tikėdamasis, jog šis ims mosuoti sparnais ir nuplasnos. Tačiau Žydrūnas sužviegęs šleptelėjo tiesiai ant grindų! – Na, beveik visus... – sumurmėjo Tulijus. – Žydrūnai, ar tu sveikas? – skubėdama prie paukščio nuogąstavo Linda. – Labai atsiprašau, – sumurmėjo Tulijus – Tik­ riausiai būsiu pasikarščiavęs. Žinote, jūsų ara yra labai ypatingas paukštis. Kiek žinome, Žydrūnas yra paskutinis išlikęs šiai paukščių rūšiai atstovaujantis patinas. Žydrūnas, kuris klausėsi šio pokalbio, iš nuostabos žagtelėjo. – Aš paskutinis savo rūšies atstovas? – Neseniai radome šios rūšies patelę, – toliau dėstė Tulijus. – Mes tikimės juos suvesti draugėn, kad paukščiai galėtų susiporuoti ir taip išsaugotų savo rūšį nuo išnykimo. – O kaip tai padaryti? – pasidomėjo Linda. – Viskas jau sutarta! – patikino Tulijus. – Jums tereikės atvežti Žydrūną į Rio de Žaneirą!

19


Profile for knygos.lt

Rio. Romanas vaikams  

Knygos „Rio. Romanas vaikams“ ištrauką

Rio. Romanas vaikams  

Knygos „Rio. Romanas vaikams“ ištrauką

Profile for knygos.lt
Advertisement