stendhal
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė ramunienė
Pratarmé Ši apysaka parašyta 1830 metų žiemą trys šimtai mylių nuo Pary žiaus; tad joje negali būti jokių užuominų apie 1839 metų įvykius. Gerokai prieš 1830 metus, tais laikais, kai mūsų armijos žygiavo per Europą, man atiteko paskyrimas apsigyventi vieno kanauninko namuose; buvo tai Paduvoje, žaviame Italijos mieste; kadangi mes Paduvoje užtrukome, mudu su kanauninku susidraugavome. 1830 metų pabaigoje vėl patekęs į Paduvą, nuskubėjau į gerojo kanauninko namus; žinojau, kad jo nebėra tarp gyvųjų, bet norėjau dar kartą pamatyti saloną, kuriame mudu praleidome tiek malonių vakarų, vėliau taip dažnai su apgailėjimu mano minėtų. Kanaunin ko namuose gyveno dabar jo sūnėnas su žmona, jie pasitiko mane kaip seną bičiulį. Atėjo dar keletas svečių, ir mes užsibuvome iki vėlumos; kanauninko sūnėnas nusiuntė tarną parnešti iš Pedročio kavinės puikaus kremo su punšu. Mes užsivakarojome ypačiai dėl to, kad kažkas iš svečių užsiminė apie kunigaikštienės Sanseverinos istoriją, ir kanauninko sūnėnas maloniai sutiko mano garbei visą ją papasakoti. – Ten, kur vykstu, – tariau aš savo bičiuliams, – vargiai turėsiu progos taip maloniai kaip čia pavakaroti ir, kad neprailgtų ilgos va karo valandos, iš jūsų papasakotos istorijos aš parašysiu apysaką. 5
stendhal
– Jei taip, – tarė kanauninko sūnėnas, – tai aš paskolinsiu jums savo dėdės metraštį; skirsnyje apie Parmą jis mini kai kurias to dva ro intrigas iš tų laikų, kada kunigaikštienė Sanseverina ten lėmė ir darganą, ir giedrą. Bet būkite atsargus: ši istorija toli gražu ne iš dorovingųjų, ir dabar, kai pas jus Prancūzijoje madingas krikščio niškas skaistumas, jus gali apšaukti žmogžudžiu. Spausdinu šią apysaką pagal 1830 metų rankraštį, nieko nepa keitęs, nors tai gali turėti du nemalonius padarinius. Pirmąjį – skaitytojui: kadangi šios apysakos veikėjai yra italai, jie gali mažiau jį sudominti, ano krašto žmonių širdys gerokai skiriasi nuo prancūzų: italai – atviri, geri žmonės ir, kai niekas jų negąsdi na, ką galvoja, tą ir sako; garbėtroška pagauna juos tik priepuoliais; tada ji virsta aistra ir vadinasi puntiglio. Ir dar kas: iš neturto pas juos nesišaipoma. Antrąjį – autoriui. Prisipažinsiu, kad išdrįsau nesušvelninti šiurkštaus apysakos veikėjų būdo; bet užtat garsiai pareiškiu, kad griežčiausiai smerkiu daugelį jų veiksmų. Kuriam galui apdovanoti juos aukštu dorovin gumu ir žaviomis prancūzų būdo savybėmis, kada šie pastarieji la biau už viską šioje žemėje brangina pinigą ir nedaro nuodėmių nei iš neapykantos, nei iš meilės? Mano apysakos italai yra bemaž jų priešingybė. Man, beje, rodosi, kad kiekvieną kartą, kai nukeliau jame du šimtus mylių iš pietų į šiaurę, pasikeičia ir gamtovaizdis, ir romanas. Simpatingoji kanauninko seserėčia, kuri pažinojo ir net labai mylėjo kunigaikštienę Sanseveriną, prašo mane nieko nekeisti jos nuotykių istorijoje, nors jie ir smerktini. 1839 m. sausio 23 d.
PIRMOJI DALIS Gia mi fur dolci inviti a empir le carte I luoghi ameni. A r i o s t o, Sat. IV1
1
Paaiškinimus žr. knygos gale.
Pirmasis skyrius Milanas 1796 metais
1796
metų gegužės 15 dieną į Milaną įžygiavo genero las Bonapartas, vedinas ta jauna armija, kuri buvo neseniai perėjusi Lodžio tiltą2 ir parodžiusi pasauliui, kad po tiek šimtmečių Cezaris ir Aleksandras susilaukė įpėdinio. Drąsos bei genialumo stebuklai, kurių liudytoja tapo Italija, per keletą mėne sių pažadino užsnūdusią tautą; dar savaitę prieš atvykstant prancū zams, milaniečiai laikė juos plėšikų gauja, tolydžio sprunkančia nuo jo imperatoriškosios ir karališkosios didenybės3 pulkų – taip bent skelbė jiems triskart per savaitę vietinis plaštakos didumo laikraš tukas, spausdinamas nešvariame popieriuje. Viduramžiais Lombar dijos respublikonai buvo įrodę, kad jie ne mažesni smarkuoliai už prancūzus, ir ne be reikalo Vokietijos imperatoriai su žeme sulygi no jų miestą.4 Paskui jie tapo ištikimais valdiniais, ir nuo to laiko svarbiausias jų užsiėmimas buvo spausdinti sonetus ant rausvo šilko nosinaičių, kai tekėdavo kuri nors aukštos kilmės ar turtingos šei mos mergina. Praėjus dvejiems ar trejiems metams po šio didžio jos gyvenime įvykio, jaunoji dama įsitaisydavo pastovų riterį palydovą; 9
stendhal
kartais čičisbėjų iš anksto parinkdavo vyro šeima, ir jo vardas gar bingai figūruodavo vedybų sutartyje. Koks tad buvo šuolis iš šitų glebių papročių į stiprius jaudulius, kurių atnešė netikėtai įžengusi prancūzų kariauna! Netruko įsivyrauti nauji, aistringi papročiai. 1796 metų gegužės 15 dieną visa tauta kaip vienas žmogus supra to, kad tai, ką ji gerbė iki tol, buvo didžiai juokinga, o kartais net bjauru. Sulig paskutinio austrų pulko išžygiavimu žlugo ir senosios idėjos: pasidarė mada rizikuoti gyvybe; paaiškėjo, kad, norint būti laimingam, tiek amžių gyvenus išblėsusiais jausmais, reikia iš tikrų jų pamilti tėvynę ir stengtis tapti didvyriu. Pavydus despotizmas, išsilaikęs nuo Karolio V ir Pilypo II5 laikų, buvo panardinęs lom bardiečius tirštose sutemose; jie nuvertė dabar tų valdovų statulas ir staiga atsidūrė šviesos tvane. Kokį pusšimtį metų, kai Prancūzijo je vos daugiau dėmesio kėlė Enciklopedija ir Volteras, šauniesiems milaniečiams vienuoliai šaukė, kad mokytis rašto ar šiaip kokio dalyko šiame pasaulyje – visai nereikalingas vargas ir kad, tvarkin gai atiduodant klebonui dešimtinę ir sąžiningai išsipasakojant jam savo nuodėmėles, galima būti maždaug tikram, jog danguje laukia tavęs nebloga vietelė. O kad galutinai suglebtų šitie žmonės, kadai se tokie grėsmingi ir tokie priešginos, Austrija pigiai pardavė jiems privilegiją nestatyti rekrūtų kariuomenei. 1796 metais milaniečių kariuomenės tebuvo dvidešimt keturi padaužos raudonais mundurais, kurie kartu su keturiais prašmat niais vengrų grenadierių pulkais saugojo miestą. Papročiai buvo neapsakomai palaidi, bet aistros – retenybė; beje, šalia nemalonios pareigos viską išsipasakoti kunigui, grasinančiam pražūtimi jau šia me pasaulyje, šauniuosius milaniečius monarchija dar varžė smul kiais, bet nemaloniais patvarkymais. Taip antai archikunigaikščiui6, kuris rezidavo Milane ir valdė savo pusbrolio Austrijos imperato 10
pa r m o s v i e n u o l y n a s
riaus vardu, atėjo į galvą pelninga mintis – verstis javų prekyba. To padarinys – draudimas ūkininkams pardavinėti javus, kol jo dide nybė nebus prisipylęs savo aruodų. 1796 metų gegužės mėnesį, praėjus trims dienoms po prancūzų įžengimo, į didžiąją Milano kavinę Servi, tuomet labai madingą, užėjo kartu su kariuomene atvykęs jaunas miniatiūristas, pavarde Gro7, gerokas nutrūktgalvis, vėliau garsus dailininkas. Išgirdęs pa sakojant apie archikunigaikščio žygdarbius, – šis, be kita ko, buvo baisiai storas, – paėmė nuo staliuko prasto geltono popieriaus la pelį, spausdintą ledų kainoraštį, ir kitoje jo pusėje nupiešė riebųjį archikunigaikštį: prancūzų kareivis smeigia jam durtuvu į pilvą, o iš pilvo pasipila ne kraujas, bet neįtikėtina daugybė grūdų. Tai, kas va dinama pokštu ar karikatūra, buvo niekam nežinomi dalykai šitoje klastingo despotizmo šalyje. Piešinėlis, Gro paliktas Servi kavinėje ant staliuko, tapo stebuklu, nužengusiu iš dangaus; pernakt buvo padaryta jo klišė ir rytojaus dieną parduota dvidešimt tūkstančių paveikslėlio atspaudų. Tą pačią dieną buvo išlipinti skelbimai, kad turi būti išmokėta šešių milijonų karo kontribucija prancūzų armijai, kuri, laimėjusi šešis mūšius ir užkariavusi dešimt provincijų, testokojo batų, kel nių, mundurų ir kepurių. Su šitais apiplyšusiais prancūzais į Lombardiją siūbtelėjo tokia galinga laimės ir gyvenimo džiaugsmo banga, jog tik kunigai ir vienas kitas didikas tepajuto šešių milijonų kontribucijos naštą, po kurios netrukus užgulė daugelis kitų. Prancūzų kareiviai juokėsi ir dainavo nuo ryto iki vakaro; nė vienam jų nebuvo dar nė dvide šimt penkerių metų, o savo vyriausiąjį vadą, kuriam buvo dvidešimt septyneri, jie laikė pačiu seniausiu vyru kariuomenėje. Šis gyve nimo džiaugsmas, ši jaunatvė, šis nerūpestingumas buvo tarytum 11
stendhal
linksmas atsakas į tūžmingus vienuolių pamokslus. O pastarieji jau pusę metų skelbė iš sakyklų, kad visi prancūzai yra pabaisos, kad, prigrasinti mirties bausme, jie privalą viską deginti ir visiems kapo ti galvas. Tam kiekvieno pulko priešakyje esanti vežama giljotina. Kaimuose žmonės matė prancūzų kareivį ant trobelės slenksčio rūpestingai sūpuojantį šeimininkės kūdikį, ir mažne kas vakarą koks smuikuoti mokąs būgnininkas surengdavo pasilinksminimą. Kadangi kadrilis buvo per daug sudėtingas ir įmantrus šokis, kad kareiviai būtų galėję jo išmokyti lombardietes, patys, tikrai sakant, jį ne kažkaip mokėdami, tai jos jauniesiems prancūzams rodė, kaip šokti monferiną, saltarolą ir kitus itališkus šokius. Karininkus, kiek tai buvo įmanoma, apgyvendino pas turtin guosius; atsigauti jiems iš tikrųjų labai reikėjo. Šit, pavyzdžiui, vie nam leitenantui, pavarde Roberas, atiteko paskyrimas į markizės del Dongo rūmus. Tas lengvabūdis karininkas, dar neseniai paimtas į kariuomenę, įžengė į rūmus viso labo teturėdamas kišenėje vieną šešių frankų monetą, ką tik gautą Pjačencoje. Perėjęs Lodžio tiltą, jis vienam gražuoliui austrų karininkui, užmuštam patrankos svie dinio, numovė puikias naujutėles nankino kelnes, ir dar niekada žmogui drabužis nebuvo taip pravertęs. Jo antpečiai buvo iš milo, o rankovių viršus susiuvinėtas draugėn su pamušalu, kad neišlaksty tų gabalais; bet buvo viena dar liūdnesnė aplinkybė: jo batų padai buvo pasidaryti iš skrybėlės, taip pat susimedžiotos mūšio lauke, anapus Lodžio tilto. Tie improvizuoti padai buvo priraišioti prie batų virvelėmis, labai krintančiomis į akis, ir kai rūmų mažordo mas, atėjęs į leitenanto Robero kambarį, pakvietė jį pietauti su po nia markize, jis atsidūrė baisiausiai keblioj padėty. Abu su pasiunti niu per dvi valandas, dar likusias iki tų pragaištingų pietų, stengėsi bent kiek sulopyti mundurą ir rašalu nujuodinti nelemtas batų vir 12
pa r m o s v i e n u o l y n a s
veles. Pagaliau atėjo siaubingoji akimirka. „Dar niekad kaip gyvas nebuvau taip nejaukiai jautęsis, – pasakojo man vėliau leitenantas Roberas. – Ponios manė, kad aš joms baimės įvarysiu, o aš drebėjau labiau negu jos pačios. Žvilgčiojau į savo batus ir nežinojau, kaip čia padoriau su jais žingsnį žengus. Markizė del Dongo, – kalbėjo jis toliau, – spindėjo tada visu savo grožiu. Jūs juk pažinote ją, prisime nate jos nuostabias, angeliškai romias akis, jos gražiuosius tamsiai gelsvus plaukus, taip dailiai brėžiančius žavų jos veido ovalą. Mano kambaryje ant sienos kabojo Leonardo da Vinčio Erodiada – atro dė, kad tai jos paveikslas. Dievas davė, kad, pagautas nežemiško jos grožio, užmiršau ir savo apdarą. Dvejus metus aš Genujos apylinkių kalnuose tebuvau matęs vien bjaurystę ir skurdą, tad, neįstengda mas nuslėpti savo susižavėjimo, išdrįsau jį markizei keliais žodžiais išreikšti. Vis dėlto turėjau tiek sveikos nuovokos, jog į per daug ilgus kom plimentus neįsileidau. Įmantriai raitydamas sakinius, žiūrėjau, kaip po marmurinį valgomąjį sukiojasi dvylika liokajų ir keletas kamer dinerių, kurių apranga, kaip man tuomet atrodė, buvo puošnumo viršūnė. Įsivaizduokite, tų nenaudėlių batai buvo ne tik nenuplyšę, bet dar ir su sidabrinėmis sagėmis. Skersomis metęs žvilgsnį, paste bėjau, kaip šitie žmonės, kvailai išpūtę akis, spokso į mano mundu rą, o gal ir į mano batus, ir man suskaudo širdį. Galėjau vienu žodžiu įvaryti visiems jiems baimės; bet kaip juos pamokyti neišgąsdinus ponių? Mat markizė, kad būtų drąsiau, – kaip ji man paskui daug kartų sakė, – liepė atkviesti iš vienuolyno pensiono Džiną del Don go, vyro seserį, tą pačią, kuri vėliau tapo žaviąja grafiene Pjetranera; niekas laimingaisiais gyvenimo metais nepajėgė jos pralenkti links mumu ir meilingumu, lygiai kaip negandų metais niekas neprilygo jai ištverme ir dvasios giedra. 13
stendhal
Džinai galėjo būti tada trylika metų, bet atrodė ji kokių aš tuoniolikos; buvo ji, kaip žinote, gyvo ir atviro būdo ir žiūrėdama į mano apdarą taip bijojo pratrūkti juokais, jog nedrįso nieko į burną imti; tuo tarpu markizė slogino mane prisiverstiniu mandagumu; ji iš mano akių puikiai suprato, kad aš kaip ant adatų. Žodžiu, atro džiau kvailai, dantis sukandęs rijau apmaudą, o tai, sako, neįmano mas prancūzui dalykas. Ir staiga protą man nušvietė mintis, paties dangaus siųsta: ėmiau pasakoti toms ponioms apie savo vargą, apie visa, ką mes per dvejus metus iškentėjome Genujos kalnuose, kur mus laikė seni, iškvošę generolai. Ten, pasakojau joms, dienai mums duodavo tris uncijas8 duonos, o algą išmokėdavo popieriniais pini gais, kurių niekas tame krašte neėmė. Nepraėjo nė dvi minutės, ir gerosios markizės akyse sužibo ašaros, o Džina surimtėjo. – Kaip, pone leitenante? – nustebo pastaroji. – Tris uncijas duo nos! – Taip, panele; bet tris kartus per savaitę nė tų pačių neduoda vo; o kad ūkininkai, pas kuriuos mes buvome apgyvendinti, kentė dar didesnį vargą už mus, tai dalį ir tos savo duonos atiduodavome jiems. Pakilęs nuo stalo ir pasiūlęs markizei ranką, palydėjau ją iki salo no durų, paskui skubiai grįžau atgal ir liokajui, patarnavusiam man prie stalo, atidaviau tą vienintelę šešių frankų monetą, kurią svajo jau taip plačiai panaudosiąs. Praėjus savaitei, – pasakojo toliau Roberas, – kai visi įsitikino, kad prancūzai neketina niekam galvų kapoti, grįžo ir markizas del Dongas iš Griantos pilies nuo Komo ežero, kur jis taip narsiai buvo pasprukęs nuo besiartinančios mūsų armijos, savo jauną gražuolę žmoną ir seserį palikęs karo staigmenų malonei. Markizo neapy kanta mums prilygo jo baimei, vadinasi, buvo begalinė: linksma būdavo žiūrėti į riebią ir blyškią to šventeivos fizionomiją, kai jis 14
pa r m o s v i e n u o l y n a s
tupinėdavo apie mane. Rytojaus dieną po jo sugrįžimo į Milaną aš gavau tris uolektis gelumbės ir du šimtus frankų pinigais iš tos šešių milijonų kontribucijos. Naujai apsiplunksnavęs, tapau nuolatiniu tų damų kavalierium, nes prasidėjo pobūvių sezonas.“ Leitenanto Robero istorija – tai bemaž visų prancūzų karininkų istorija; milaniečiai ne tik nepasijuokė iš tų apskarusių šaunuolių kareivių, bet pajuto jiems gailestį ir pamilo juos. Netikėta laimė ir siautulys tetvėrė dvejus neilgus metus; patra kimas prašoko visas ribas ir buvo toks visuotinis, jog sunku man kitaip jį paaiškinti, kaip tik šita istorine prasminga mintimi: tie žmonės šimtą metų nuobodžiavo. Garsiųjų Milano kunigaikščių Viskončių ir Sforcų9 dvaruose vyravo kadaise Pietų šalims būdingi kūniški džiaugsmai. Bet kai 1624 metais kraštą užvaldė ispanai, šitie nešnekūs, įtarūs, išpuikę valdovai, tolydžio baiminęsi sukilimo, linksmumas užgeso. Mila niečiai persiėmė savo viešpačių papročiais, jiems labiau rūpėjo dur klu atkeršyti už mažiausią įžeidimą, negu mėgautis šios akimirkos malonumais. Patrakęs džiaugsmas, linksmybė, aistros, visų liūdnybių ar net nuosaikumo užsimiršimas – nuo 1796 metų gegužės 15 dienos, kai į Milaną įžengė prancūzai, iki 1799 metų balandžio mėnesio, kai po mūšio ties Kasanu10 jie buvo išvyti, – taip įsišėlo, jog net kai ku rie seni pirkliai milijonieriai, seni lupikautojai, seni notarai užmiršo tuo laikotarpiu savo rūgščias minas ir pelno vaikymąsi. Daugių daugiausia keletas šeimų iš aukštosios aristokratijos, tar tum širsdamos dėl visuotinio džiūgavimo ir visų širdžių prasisklei dimo, išvažinėjo į savo dvarus provincijoje. Reikia tiesą pasakyti, kad tų didikų ir turčių šeimos buvo labai nemaloniu būdu pažymė tos skirstant kontribuciją prancūzų kariuomenės reikalams. 15
stendhal
Markizas del Dongas, supykęs dėl tokios linksmybės, vienas pirmųjų pasitraukė į savo prabangiąją Griantos pilį anapus Komo ežero, kur ponios buvo nusivežusios ir leitenantą Roberą. Šita pilis, kadaise buvusi tvirtovė, stovi tokioje vietoje, kokios gal kitos nerasi pasaulyje, – ant aukšto plokščiakalnio, šimtas penkiasdešimt pėdų virš nuostabaus ežero, ir iš didesnės to ežero dalies visa ji gražiai ma tyti. Del Dongų šeima pasistatydino ją penkioliktajame šimtmety je, kaip liudijo daugybė marmurinių plokščių su šeimos herbais; tebebuvo likę pakeliamieji tiltai ir gilūs grioviai, tiesą sakant, be vandens; bet aštuoniasdešimties pėdų aukščio ir šešių pėdų storio sienos saugojo ją nuo netikėto antpuolio, – dėl to taip ir brangino ją įtarusis markizas. Apsistatęs dvidešimt penkiais ar trisdešimčia tarnų, kurių atsidavimu tikėjo greičiausiai todėl, kad kalbėdavo su jais tik keiksmais, jis čia jautė mažiau baimės negu Milane. Toji baimė nebuvo visiškai nepagrįsta: markizas palaikė itin glaudžius ryšius su vienu šnipu, Austrijos valdžios apgyvendintu Šveicarijos pasienyje, už trejeto mylių nuo Griantos, tam, kad padė tų pabėgti karo belaisviams, ir šitai galėjo labai nepatikti prancūzų generolams. Savo jauną žmoną markizas paliko Milane. Čia ji tvarkė pinigi nius šeimos reikalus, jai buvo pavesta surasti reikalingą sumą kon tribucijai, uždėtai casa del Dongo11 , kaip sakoma šiame krašte; ji rūpinosi ją sumažinti ir turėjo susitikinėti su didikais, prisiėmusiais administracines pareigas, ir net su kai kuriais ne bajorais, tačiau įtakingais asmenimis. Tuo metu jų šeimoje atsitiko vienas svarbus įvykis. Markizas buvo supiršęs savo jaunutę seserį Džiną su labai turtingu ir labai žymiu aukštos kilmės žmogumi; tačiau šisai nešio jo pripudrintus plaukus ir dėl to Džina visados sutikdavo jį kvato dama, o netrukus padarė paikystę – ištekėjo už grafo Pjetraneros. 16
pa r m o s v i e n u o l y n a s
Tai buvo, reikia pasakyti, didžiai padorus bajoras, labai gražaus sto to, tačiau nusigyvenusios šeimos sūnus ir, savo didžiausiai nelaimei, karštas naujųjų idėjų šalininkas. Pjetranera tarnavo jaunesniuoju leitenantu italų legione – šita aplinkybė galutinai įstūmė markizą į nusiminimą. Prabėgo dveji beprotiško džiaugsmo ir linksmybės metai; Direk torija Paryžiuje, vaizduodama įsitvirtinusį valdovą, ėmė mirtinai neapkęsti visko, kas viršijo vidutinybę. Negabūs generolai, kuriuos ji paskyrė vadovauti Italijos armijai, pralaimėjo keletą mūšių tose pačiose Veronos lygumose, kurios prieš dvejus metus regėjo Arko los12 ir Lonato13 stebuklus. Austrai artinosi prie Milano; leitenan tas Roboras, tapęs bataliono vadu ir sužeistas Kasano kautynėse, paskutinį kartą sustojo savo bičiulės markizės del Dongo namuose. Atsisveikinimas buvo labai liūdnas. Kartu su Roberu išvyko ir gra fas Pjetranera paskui besitraukiančius Novio14 kryptimi prancūzus. Jaunoji grafienė Pjetranera, kuriai brolis atsisakė išmokėti dalį, išva žiavo paskui kariuomenę paprastomis vežėčiomis. Prasidėjo reakcijos metai, grįžimas prie senųjų idėjų, laikotarpis, kurį milaniečiai vadina i tredici mesi (trylika mėnesių), nes iš tie sų, jų laimei, šitas grįžimas į kvailybę tetruko trylika mėnesių, iki Marengo. Prie vairo stojo visokie seniai, davatkos, gižekliai ir ėmė tvarkyti visuomenę; greitai šitie žmonės, likę ištikimi lojalioms idė joms, paskleidė kaimuose žinią, kad Napoleoną Egipte pakorę ma meliukai15, kaip jis ir nusipelnęs dėl daugelio priežasčių. Iš visų didikų, kurie pirma niršo užsidarę pilyse, o dabar grįžo alsuodami kerštu, ypač pasižymėjo siautėjimais markizas del Don gas; jo įtūžis jį savaime iškėlė į partijos vadus. Šitie ponai, labai padorūs žmonės, kai nebuvo ko bijoti, bet vis dar drebą iš baimės, sugebėjo apmulkinti austrų generolą: tas nieko pikto nelinkįs žmo 17
stendhal
gelis leidosi įtikinamas, kad nuožmumas – neatskiriama išmintin gos politikos dalis, ir įsakė suimti šimtą penkiasdešimt patriotų; tai buvo geriausieji ano meto Italijos sūnūs. Veikiai juos ištrėmė į Kotoro16 užutėkį ir įmetė į požemines gro tas, o tenai drėgmė ir ypač badas, kaip ir derėjo, be ilgų kalbų su tvarkė tuos nenaudėlius. Markizas del Dongas gavo aukštą vietą, o kad daugybę gražių jo būdo ypatybių vainikavo bjaurus šykštumas, tai jis viešai girdavosi nesiunčiąs nė vieno talerio savo seseriai, grafienei Pjetranerai; o ši, vis dar beprotiškai įsimylėjusi, nenorėjo skirtis su vyru ir kartu su juo kentė badą Prancūzijoje. Geraširdė markizė baisiai sielvartavo dėl to; pagaliau jai pavyko nuslėpti keletą nedidelių briliantų iš savo brangenybių dėžutės, kurią vyras paimdavo iš jos kiekvieną vakarą ir užrakindavo geležinėje skrynioje, po savo lova. Markizė tekėda ma atsinešė aštuonis šimtus tūkstančių dalies, o dabar gaudavo iš jos kas mėnuo aštuoniasdešimt frankų asmeninėms išlaidoms. Per tuos trylika mėnesių, kai Milane nebuvo prancūzų, šita moteris, to kia baikšti, išteko dingsčių vis nešioti juodus drabužius. Prisipažinsime, kad, sekdami daugelio rimtų rašytojų pavyz džiu, mes savo herojaus istoriją pradėjome vieneriais metais prieš jo gimimą. Svarbiausias mūsų knygos veikėjas iš tikrųjų ir yra ne kas kitas kaip Fabricijus Valsera, marchesino* del Dongo, kaip sakoma Milane. Jis teikėsi atsirasti pasaulyje kaip tik tada, kai prancūzai jau buvo išvyti iš Milano, ir visai atsitiktinai tapo antruoju markizo del Dongo sūnumi, to paties didžiūno, apie kurį skaitytojas jau žino, kad jo veidas tuklus ir išblyškęs, šypsena dirbtinė ir kad jis be galo nekenčia naujųjų idėjų. Visą šeimos turtą turėjo paveldėti vyresny * Reikia tarti „markezino“. Pagal šio krašto paprotį, pasiskolintą iš vokiečių, šį titulą paveldi visi markizo sūnūs; contine – visi grafo sūnūs, contessina – visos grafo dukterys ir t. t. 18
pa r m o s v i e n u o l y n a s
sis sūnus, Askanijus del Dongas, gyvas tėvo portretas. Jam buvo aš tuoneri, o Fabricijui dveji metai, kai generolas Bonapartas, kurį visi aukštakilmiai tikėjo esant seniai pakartą, staiga netikėtai nusileido nuo Sen Bernaro kalno ir įžengė į Milaną. Tai buvo dar viena iš imtinė akimirka istorijoje: įsivaizduokite visą šalį, šėlstančią iš mei lės. Po kelių dienų Napoleonas laimėjo mūšį ties Marengu17. Apie visa kita nėra reikalo kalbėti. Milaniečių džiaugsmingas svaigulys prašoko visas ribas; bet šį kartą jis buvo atmieštas keršto mintimi: šaunieji milaniečiai jau buvo išmokyti neapkęsti. Netrukus grįžo saujelė gyvų likusių patriotų, ištremtų į Kotorą; jų grįžimą mila niečiai pažymėjo tautine švente. Išblyškę veidai, didelės nustebusios akys, sulysę kūnai keistai skyrėsi nuo visuotinai skambančio aplin kui džiūgavimo. Jų grįžimas buvo ženklas pasišalinti labiausiai susi kompromitavusioms šeimoms. Markizas del Dongas vienas pirmų jų išsidangino į savo Griantos pilį. Didžiūnų šeimų galvos nesitvėrė pykčiu ir baime; tačiau jų žmonos ir dukterys negalėjo užmiršti pirmojo prancūzmečio linksmybių ir gailėjo Milano ir linksmų pobūvių, kurie tuoj po Marengo prasidėjo Casa Tanzi18. Praėjus ke lioms dienoms po pergalės, prancūzų generolas, kuriam buvo pa vesta palaikyti Lombardijoje rimtį, pastebėjo, kad visi didikų žemių nuomininkai, visos kaimo senutės žavisi anaiptol ne nuostabiąja pergale ties Marengu, pakeitusia Italijos likimą ir per vieną dieną grąžinusia nugalėtojams trylika tvirtovių, o tegalvoja apie šventojo Džovitos, vyriausiojo Brešos miesto globėjo, pranašystę. Pasak jo šventų žodžių, Napoleono ir prancūzų viešpatavimui turėsiąs ateiti galas, kai sukaksią lygiai trylika savaičių po Marengo. Markizą del Dongą ir visą būrį nepatenkintųjų didikų dvaruose kiek pateisina ta aplinkybė, kad jie iš tiesų ir visai be juoko tikėjo ta pranašyste. Visi tie ponai savo gyvenime nebuvo perskaitę nė ketverto knygų; jie 19
stendhal
dabar atvirai rengėsi grįžti į Milaną po trylikos savaičių; bet laikas bėgo ir nešė naujas pergales Prancūzijai. Grįžęs į Paryžių, Napo leonas išmintingais dekretais išgelbėjo revoliuciją viduje, lygiai kaip ties Marengu apgynė ją nuo užsienio priešų. Tada Lombardijos di džiūnai, pasitraukę į savo pilis, sumetė, kad jie pradžioje blogai su pratę šventojo Brešos globėjo pranašystę: joje esą turėta galvoje ne trylika savaičių, bet trylika mėnesių. Prabėgo tie trylika mėnesių, o Prancūzija kasdien tarytum vis labiau klestėjo. Mes peršoksime dešimt pažangos ir gerovės metų, nuo 1800 iki 1810; Fabricijus pradžią to laikotarpio praleido Griantos pilyje, besikumščiuodamas su kaimo vaikigaliais ir nieko nesimokydamas, net skaityti. Vėliau tėvai išsiuntė jį į jėzuitų gimnaziją Milane. Se nasis markizas pareikalavo, kad sūnus mokytųsi lotynų kalbos ne iš anų senovinių romėnų rašytojų, kurie tik apie respubliką paisto, bet iš prabangaus folianto, papuošto daugiau kaip šimtu graviūrų, geriausiųjų XVII amžiaus dailininkų kūrinių; tai buvo lotyniškai parašyta Valserų, Dongo markizų, šeimos istorija, išleista 1650 me tais Parmos arkivyskupo Fabricijaus del Dongo. Kadangi Valserų didybė išaugo daugiausia iš nukariavimų, tai ir graviūros vaizdavo aibę mūšių; čia viename, čia kitame paveiksliuke kuris nors karžy gys jų pavarde pergalingai švaistėsi kalaviju. Jaunajam Fabricijui toji knyga labai patiko. Motina beprotiškai mylėjo sūnų ir kartais išsiprašydavo, kad vyras leistų nuvykti į Milaną jo aplankyti; pinigų šitoms kelionėms markizas betgi niekada neduodavo, ir jai skolin davo svainė, simpatingoji grafienė Pjetranera. Prancūzams sugrįžus, grafienė tapo viena šauniausių damų Italijos karaliaus vietininko princo Eugenijaus19 rūmuose. Kai Fabricijus priėjo Pirmosios Komunijos, grafienė gavo iš mar kizo, savo noru tebegyvenančio tremtyje, leidimą parsivežti kartais 20
pa r m o s v i e n u o l y n a s
sūnėną iš gimnazijos pas save. Jis atrodė jai nepaprastas berniukas, protingas, labai rimtas, bet gražus ir visai neblogai pritinkantis jau nos madingos ponios salone; šiaip jis buvo baisus nemokša, vos tepažįstas raštą. Grafienė, į kiekvieną dalyką dedanti visą širdį, pri žadėjo mokyklos vadovui savo globą, jei jos sūnėnas pasirodys labai pažangus ir mokslo metų gale gaus daug dovanų. Kad padėtų vaikui tas dovanas pelnyti, ji parsiveždavo jį kiekvieną šeštadienio vakarą ir dažnai grąžindavo mokytojams tik trečiadienį ar ketvirtadienį. Nors karaliaus vietininkas reiškė aiškią simpatiją jėzuitams, tačiau pagal karalystės įstatymus jie turėjo būti tremiami iš Italijos, ir gim nazijos direktorius, apsukrus žmogus, tuoj sumetė, kokie naudingi jam gali būti draugiški santykiai su šia moterimi, tokia įtakinga ka raliaus vietininko rūmuose. Jis nė nemanė skųstis, kad Fabricijaus dažnai nėra mokykloje, o šisai, nors dar didesnis nemokša negu anksčiau, mokslo metų gale gavo penkias pirmąsias dovanas. Už tai prašmatnioji grafienė Pjetranera atvyko pas tėvus jėzuitus į dova nų dalijimo šventę kartu su savo vyru generolu, gvardijos divizijos vadu, ir penkiais ar šešiais labai aukštais karaliaus vietininko rūmų dvariškiais. Direktorius gavo iš vyresnybės pagyrimą. Grafienė veždavosi sūnėną į visas prašmatnias iškilmes, kurio mis garsėjo pernelyg trumpas mielojo princo Eugenijaus valdymas. Ji savo įtaka išrūpino, kad Fabricijus būtų pakeltas į husarų kari ninkus, ir jis, būdamas vos dvylikos metų, jau dėvėjo šią uniformą. Vieną kartą, susižavėjusi dailia Fabricijaus povyza, grafienė papra šė princą paskirti jį pažu, o tai būtų reiškę, kad dėl Dongų giminė susitaiko su valdžia. Rytdieną ji gavo suktis kaip tik įmanydama, kad karaliaus vietininkas teiktųsi neatsiminti to prašymo, kuriam tetrūko vien būsimojo pažo tėvo sutikimo, o šitą sutikimą duoti markizas būtų su didžiausiu triukšmu atsisakęs. Neprotingas sesers 21
stendhal
išsišokimas išgąsdino gižlųjį markizą, ir jis, radęs dingstį, atšaukė jaunąjį Fabricijų į Griantą. Grafienė visa savo siela niekino brolį, lai kė jį pasigailėtinu kvailiu, kuris, jei tik kada gautų valdžią, pridarytų visokių niekšybių. Bet ji beprotiškai mylėjo Fabricijų ir, nutraukusi dešimties metų tylą, parašė markizui, prašydama atsiųsti pas ją sū nėną; laiškas liko be atsakymo. Grįžęs į baisiąją pilį, pastatytą karingiausių jo protėvių, Fabri cijus nemokėjo nieko daugiau, kaip tik užsiiminėti mankšta ir jo dinėti. Grafas Pjetranera, kaip ir jo žmona, iš galvos kraustėsi dėl berniuko ir dažnai, užsisodinęs ant arklio, jodavo su juo į paradą. Kai Fabricijus atvyko į Griantos pilį, jo akys tebebuvo raudo nos nuo ašarų, pralietų skiriantis su gražiaisiais tetos salonais, o pilyje karštomis glamonėmis jį sutiko tik motina ir seserys. Mar kizas sėdėjo užsidaręs kabinete su vyresniuoju sūnumi, markezinu Askanijum. Jie kurpė šifruotus laiškus, kurie turėjo garbės keliauti į Vieną; tėvas ir sūnus pasirodydavo tik prie stalo. Markizas įsa kmiai pabrėždavo, kad mokąs savo įpėdinį dvejybinės buhalterijos kiekvieno savo dvaro pajamoms skaičiuoti. Iš teisybės jis per daug pavydžiai buvo įsikibęs valdžios, kad aiškintų tokius dalykus sūnui, nors ir neabejotinam visų jo žemių paveldėtojui. Sūnus turėjo padė ti tėvui kurti penkiolikos, net dvidešimties puslapių ilgio šifruotus pranešimus, – juos du ar tris kartus per savaitę siųsdavo į Šveicariją, iš kur jie būdavo gabenami į Vieną. Markizas tarėsi supažindinąs teisėtuosius savo valdovus su Italijos karalystės vidaus padėtimi, nors pats jos nepažino, tačiau, šiaip ar taip, jo laiškai buvo labai mielai skaitomi, ir štai kodėl. Vieną kurį savo patikimą agentą mar kizas įpareigodavo skaičiuoti, kiek vieškeliu pražygiuoja kareivių, kai prancūzų ar italų pulkas keliasi į kitą įgulą, ir savo pranešime Vienos dvarui tų kareivių skaičių būtinai sumažindavo geru ketvir čiu. Jo pranešimai, šiaip jau kvailai juokingi, turėdavo tą gerą ypa 22
pa r m o s v i e n u o l y n a s
tumą, kad paneigdavo kitas, tikslesnes žinias, todėl jie ir patikdavo. Užtat, trumpai prieš Fabricijui grįžtant į pilį, markizas buvo apdo vanotas aukštu ordinu, – tai buvo jau penkta žvaigždė, puošianti jo šambelionišką mundurą. Tiesą sakant, jis, didžiam savo širdies skausmui, su šiuo munduru niekur už savo kabineto sienų nedrįs davo pasirodyti; tačiau niekad sau neleido imtis diktuoti pranešimą neapsivilkęs tuo išsiuvinėtu ir visais ordinais papuoštu apdaru. Ki taip elgtis jam atrodė nepakankama pagarba monarchui. Markizė susižavėjo sūnaus dailumu. Ji vis dar iš papratimo du ar tris kartus per metus rašė generolui grafui d’A... – taip dabar va dinosi buvusis leitenantas Roberas. Meluoti tiems, kuriuos mylėjo, markizė negalėjo; ji paklausinėjo sūnų ir išsigando, kad jis nieko nemoka. „Jei net aš, pati nieko neišmanydama, matau, kaip jis menkai teišsilavinęs, tai Roberas, toks mokytas žmogus, pasakytų, kad jo mokslas iš viso niekais nuėjo; o juk mūsų laikais reikia šį tą sugebė ti“, – galvojo ji. Beveik lygiai tiek pat nustebino ją ir kita keistybė: Fabricijus rimtai žiūrėjo į visus tuos religinius dalykus, kuriuos jam buvo įkalę į galvą jėzuitai. Markizė ir pati buvo labai dievobaimin ga, tačiau vaiko fanatizmas kėlė jai siaubą. „Jei markizas susipras pasinaudoti šia įtakos priemone, tai paverš iš manęs sūnaus meilę.“ Ji ilgai verkė, ir jos meilė Fabricijui dar sustiprėjo. Liūdna buvo gyventi pilyje, kurioje zujo trisdešimt ar keturias dešimt tarnų; todėl Fabricijus per dienų dienas medžiodavo arba irstydavosi po ežerą. Jis netrukus artimai susidraugavo su vežikais ir arklininkais; visi jie buvo pašėlę prancūzų šalininkai ir atvirai šaipėsi iš pamaldžiųjų liokajų, patarnaujančių pačiam markizui ir jo vyresniajam sūnui. Labiausiai iš tų rimtų žmogystų jie mėgdavo pajuokauti todėl, kad šie, ponų pavyzdžiu sekdami, taip pat pudra vosi plaukus.