Page 1


Anne Rice

Lestatas Antroji Vampyrų kronikų knyga

Romanas

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė


Senamiestis, šeštadienio vakaras, dvidešimtasis amžius, 1984 m.


Esu vampyras Lestatas. Nemirtingasis. Daugiau mažiau. Saulės šviesa, ilgalaikis didelis karštis – jie gali mane sunaikinti. Bet vėlgi, gali ir nesunaikinti. Esu šešių pėdų ūgio. Priešpaskutiniame aštuoniolik­ tojo amžiaus dešimtmetyje, kai buvau jaunas mirtingasis, tai buvo gana įspūdinga. O ir dabar neblogai. Tankūs šviesūs banguoti plaukai beveik siekia pečius ir prie fluo­ rescencinės šviesos atrodo balti. Šiaip pilkos akys lengvai sugeria mėlynus ir violetinius atspalvius nuo aplinkos paviršių. Mano nosis siaura ir trumpa, burna – geros formos, tik šiek tiek per didelė mano veidui. Kartais atrodo labai pikta, kartais nepaprastai kilni. Bet visi sutiks, kad geidulinga. Emocijas ir nuomonę visuomet atspindi visas veidas. Jis labai gyvas. Mano vampyriškąją prigimtį atskleidžia nepaprastai balta, šviesą atspindinti oda, kurią prieš bet kokias ka­ meras tenka pudruoti. Kai būnu ištroškęs kraujo, atrodau įsikūnijęs siaubas: oda susiraukšlėjusi, venos kaip virvės apraizgiusios mano kaulus. Bet aš neleidžiu, kad taip nutiktų. Vienintelis nepaslepiamas požymis, kad nesu žmogus, yra pirštų nagai. Visiems vampyrams taip pat. Mūsų nagai kaip iš stiklo. Kai kurie žmonės tai pastebi pirmiausiai. 7


anne rice

Dabar esu Amerikos roko superžvaigždė. Pirmojo albumo pardaviau 4 milijonus kopijų. Keliauju į San Fransiską, į pirmąją turo, pristatysiančio mano grupę nuo vienos pakrantės iki kitos, stotelę. MTV, roko muzikos kabelinis kanalas, jau dvi savaites dieną naktį leidžia mano vaizdo klipus. Juos taip pat rodo Anglijos Top of the Pops, Europoje, kai kuriose Azijos šalyse ir Japonijoje. Visame pasaulyje platinamos vaizdajuostės su mano klipais. Taip pat esu praėjusią savaitę išleistos autobiografijos autorius. Anglų kalbos, kuria parašiau knygą, išmokau iš valtininkų, atplaukdavusių Misisipe į Naująjį Orleaną prieš du šimtus metų. Vėliau mokiausi iš anglakalbių rašytojų: pradedant Šekspyru, Marku Tvenu, baigiant H. Raideriu Hagardu, kuriuos skaičiau dešimtmečiams bėgant. Paskutinę įtaką paliko dvidešimtojo amžiaus pradžios žurnalas Black Mask. Semo Speido nuotykiai, kuriuos žurnale spausdino Dešielis Hametas, buvo pa­ skutiniai, kuriuos skaičiau prieš tiesiogine ir perkeltine prasme pasitraukdamas į pogrindį. Tai nutiko Naujajame Orleane 1929 m. Rašydamas nuklystu į žodyną, kuris man buvo įpras­ tas aštuonioliktajame amžiuje, vartoju frazes, nukaltas skaitytų autorių. Tačiau nepaisant mano prancūziškojo akcento, iš tiesų šneku kaip valtininko ir detektyvo Semo Speido mišrūnas. Todėl viliuosi, jog būsite man atlaidūs, 8


lestatas

jei mano stilius kai kada atrodys nenuoseklus. Jei per daug įsijausiu į aštuonioliktojo amžiaus atmosferą. Sugrįžau į dvidešimtąjį amžių pernai. Mane pažadino du dalykai. Pirma – informacija, pasiekianti mane iš garsiakalbių, kurie pradėjo savo kakofoniją maždaug tuo pat metu, kai atsiguliau. Kalbu apie balsus iš radijo, žinoma, gra­ mofonų, vėliau – televizijos aparatų. Girdėjau radiją automobiliuose, riedančiuose senojo Gardeno rajono gatvėmis šalia tos vietos, kur ilsėjausi. Klausiau gramo­ fonų ir televizorių iš aplinkinių namų. Kai vampyras pasitraukia į pogrindį, kaip mes sakome, kai nustoja gerti kraują ir tiesiog guli žemėje, jis netrukus tampa per silpnas prisikelti ir nugrimzta į miego būseną. Pakliuvęs į tokią padėtį tingiai gėriau balsus, vynioda­ mas juos į vaizdinius, kaip mirtingieji daro sapnuodami. Bet kažkuriuo momentu per pastaruosius penkiasdešimt penkerius metus pradėjau „įsiminti“, ką girdžiu, sekti pramogines programas, klausytis žinių, populiarių dainų tekstų ir ritmo. Palaipsniui ėmiau suvokti, kokio masto permainas patyrė pasaulis. Ėmiau gaudyti informacijos apie karus ir konfliktus nuotrupas, naujas kalbos struktū­ ras. Pamažu ėmiau susivokti, pajutau, jog nebesapnuoju. Supratau, kad mąstau apie tai, ką girdžiu, kad visiškai pabudau, kad guliu žemėje ištroškęs gyvo kraujo. Ėmiau tikėti, jog senosios žaizdos išgijo. Grįžo jėgos. Gal netgi 9


anne rice

išaugo, kaip būtų augusios, jeigu niekada nebūčiau buvęs sužeistas. Reikėjo tai išsiaiškinti. Manęs nebeapleido mintis apie žmogaus kraują. Antras dalykas, kuris sugrąžino mane iš nebūties – išties lemiamas – staiga netoli manęs įsikūrusi jaunų roko dainininkų grupė, pasivadinusi Satan’s Night Out. Jie atsikraustė į namą Šeštojoje gatvėje, vos už kelių pastatų nuo mano būsto Praitanijoje greta Lafajeto kapinių, kur gulėjau požemiuose, ir apie 1984 metus palėpėje pradėjo repetuoti savo dainas. Girdėjau, kaip staugė jų elektrinės gitaros, skambė­ jo siautulingi balsai. Muzika buvo ne prastesnė už tą, kurią girdėjau iš radijo ir grotuvų, netgi melodingesnė už daugelį. Pulsuojantys būgnai neužgožė romantikos. Elektrinis pianinas skambėjo kaip klavesinas. Gaudžiau muzikantų mintis, iš kurių supratau, kaip jie atrodo, ką jie mato žvelgdami vienas į kitą ar į save veidrodžiuose. Tai buvo du vaikinai ir mergina: liekni, gyvi ir apskritai žavūs, viliojamai dvilyčiai, netgi šiek tiek laukiniai apranga ir judesiais – mirtingieji. Kai repetuodavo, jie nustelbdavo daugumą kitų mane pasiekiančių garsų. Bet aš to nė kiek nesigailėjau. Troškau prisikelti ir prisijungti prie Satan’s Night Out. Norėjau dainuoti ir šokti. Nepasakyčiau, kad gerai apmąsčiau savo troškimą. Tiesiog impulsyviai panorau, ir to užteko, kad pakeltų iš žemės. 10


lestatas

Mane užbūrė roko muzika: dainininkai galėjo klykti apie gėrį ir blogį, skelbtis angelais ir demonais, o mirtingieji plojo jiems atsistoję. Kartais jie primindavo įsikūnijusią beprotybę. Tačiau jų pasirodymai buvo technologiškai svaiginantys, barbariški ir intelektualūs, ko, manau, neregėjo kiti amžiai. Žinoma, šėliojimas buvo metafora. Nė vienas iš jų netikėjo angelais ar velniais, nors atlikdavo jų vaidmenis. O ir senosios italų komedijos aktoriai mokėdavo ne mažiau sukrėsti, nustebinti, sugundyti. Tačiau žiaurumo ir atsainumo mastas buvo visiškai naujas, kaip ir tai, jog pasaulis krito jiems po kojomis – nuo labai turtingo iki didžiausio vargšo. Be to, roko muzika kažkuo vampyriška. Ji turėtų skambėti antgamtiškai netgi tiems, kurie netiki tokiais dalykais. Kalbu apie iki begalybės elektros ištemptą natą, harmoniją sluoksniuojamą ant harmonijos, kol pasijunti ištirpęs garse. Ši muzika taip iškalbingai atskleidžia bai­ mę! Pasaulis anksčiau tokios nepažino. Aišku, norėjau prie jos priartėti. Norėjau kurti ją. Galbūt išgarsinti niekam nežinomą grupelę Satan’s Night Out. Buvau pasiruošęs išeiti. Prireikė bemaž savaitės. Mitau šviežiu smulkių graužikų, kuriuos pavykdavo pasigauti po žeme, krauju. Vėliau ėmiau kastis į paviršių, kad prisišaukčiau žiurkių. Tada jau nesudėtinga pereiti prie kačių ir neišvengiamos žmogaus aukos, nors teko nemažai palūkėti konkrečios 11


anne rice

man rūpimos rūšies – žmogaus, kuris žudė kitus mirtin­ guosius ir nejautė pasidygėjimo. Pagaliau vienas pasipainiojo, žirgliojo pro pat tvorą. Jaunas vyras žilstelėjusia barzda, nužudęs kitą tolimoje šalyje kitapus žemės rutulio. Tikras žudikas. O, tas pir­ masis žmogaus kraujo ir pasipriešinimo gurkšnis! Pavogti drabužius iš kaimynų, pasipuošti auksu ir brangakmeniais, kuriuos buvau paslėpęs Lafajeto kapi­ nėse, nebuvo sudėtinga. Aišku, kas nors vis išgąsdindavo. Chemikalų ir benzi­ no kvapas mane pykino. Oro kondicionierių burzgimas ir kylančių lėktuvų triukšmas plėšė ausis. Bet po trečios nakties jau skriejau per Naująjį Orleaną dideliu juodu Harley-Davidson motociklu, pats keldamas triukšmą. Dairiausi naujų žudikų pasimaitinti. Vilkėjau prašmat­ nius juodos odos drabužius, nuvilktus nuo aukų, kišenėje nešiojausi Sony Walkman ausinuką, kuris man į ausis transliavo Bach’s Art of the Fugue. Vėl buvau vampyras Lestatas. Sugrįžau ir antrą kartą paverčiau Naująjį Orleaną savo medžioklės plotais. Mano jėgos, na, jos patrigubėjo. Nuo gatvės galėjau užšokti ant keturių aukštų namo stogo. Pajėgiau nuplėšti plieno grotas nuo lango. Valiojau sulenkti varinį pinigėlį per pusę. Panorėjęs girdėjau žmonių balsus ir garsus už kelių kvartalų. Baigiantis pirmajai savaitei susiradau gražią ad­vo­katę stiklo ir plieno dangoraižyje, kuri suveikė man teisėtą 12


lestatas

gimimo liudijimą, socialinio draudimo kortelę ir vai­ ruotojo pažymėjimą. Didelė dalis mano turto plaukė į Naująjį Orleaną iš amžinų Londono ir Rotšildo bankų koduotų sąskaitų. Bet dar svarbiau, kad viskas man buvo aišku. Įsiti­ kinau, jog viskas, ką balsai kalbėjo apie dvidešimtąjį amžių, yra tiesa. Riaumodamas Naujojo Orleano gatvėmis 1984-siais pastebėjau štai ką: Tamsus, koktus pramoninis pasaulis, kuriame už­ migau, pagaliau išdegė, perdėtas buržuazinis skrupu­ lingumas ir ortodoksiškumas išsivadėjo iš amerikiečių protų. Žmonės vėl palinko į nuotykius, tapo erotiški kaip senaisiais laikais prieš didžiąsias aštuonioliktojo amžiaus pabaigos vidurinės klasės revoliucijas. Jie netgi ėmė atrodyti panašiai. Vyrai nebevilki uniforminių Semo Speido* marškinių, kaklaryšio, nedėvi pilko kostiumo su pilka skrybėle. Jie ir vėl gaubiasi aksomu, šilkais, netgi labai ryškių spalvų, jei patinka. Jiems nebereikia nutrumpinti plaukų kaip romėnų kareiviams, nešioja tokią šukuoseną, kokios pageidauja. O moterys... ach, moterys yra nuostabios, apsinuogi­ nusios pavasario saulei kaip prie Egipto faraonų, trum­ pučiais sijonais, tunikas primenančiomis suknutėmis * Angl. Sam Spade yra išgalvotas veikėjas, Dashiellio Hammetto romano Maltos sakalas (1930 m.) protagonistas, taip pat įvairių filmų ir romano adaptacijų veikėjas.

13


anne rice

arba moteriškus apvalumus apsitempusios vyriškomis kelnėmis bei siaurais sijonais. Jos dažosi ir puošiasi auksu bei sidabru netgi eidamos į parduotuvę produktų arba be jokio makiažo – nesvarbu. Jos nori – garbanoja plaukus kaip Marija Antuanetė, nori – kerpa trumpai arba nešioja palaidus. Pirmą kartą istorijoje jos yra tokios pat stiprios ir įdomios kaip vyrai. Ir tai tik kalbant apie eilinius amerikiečius. Ne vien turtuolius, kurie visuomet pasiekdavo tam tikrą andro­ ginijos laipsnį, tam tikrą gyvenimo džiaugsmą, kurį vidutinės klasės revoliucionieriai vadindavo praeities dekadansu. Senas aristokratiškas jausmingumas dabar priklauso visiems. Jis buvo susijęs su vidurinės klasės revoliucijos pažadais, ir visi žmonės gavo teisę į meilę, prabangą bei dailius daiktus. Parduotuvėse kone rytietiška prabanga: prekės išdė­ liotos gintarinėje šviesoje ant švelnių atspalvių kilimų, skamba neįprasta muzika. Kiaurą parą dirbančiose vaistinėse ant tviskančio stiklo lentynų it brangakme­ niai žaižaruoja violetiniai ir žali šampūno buteliukai. Padavėjos atvairuoja į darbą oda išmuštais automobiliais. Prieplaukos darbininkai grįžę namo pliuškenasi šildo­ muose baseinuose vidiniuose kiemeliuose. Valytojos ir santechnikai baigę darbus persirengia gerai sukirptais gamykliniais drabužiais. 14


lestatas

Trumpiau sakant, skurdas ir purvas, lydėjęs didelius miestus nuo neatmenamų laikų, beveik visiškai išmėž­ tas. Nepamatysi iš bado skersgatviuose krentančių imi­ grantų. Nėra lindynių, kur kambarėlyje žmonės miega po aštuonis ar dešimt. Niekas neverčia pamazgų į griovius. Elgetų, luošių, našlaičių, beviltiškai sergančių tiek mažai, kad jų beveik nesutiksi gatvėse. Netgi girtuokliai ir bepročiai, kurie miega ant parko suolelių ar autobusų stotyje, reguliariai gauna mėsos pa­ valgyti ir radijo paklausyti, vilki išskalbtus drabužius. Bet taip atrodo tik iš išorės. Aš pasijutau esąs gerokai didesnių permainų, kurios varė šią stulbinamą srovę, tėkmėje. Pavyzdžiui, kažkoks stebuklas nutiko laikui. Seno, kaip įprasta, nebekeitė nauja. Priešingai, anglų kalba, kurią girdėjau aplinkui, buvo tokia kaip devynio­ liktajame amžiuje. Netgi to laikmečio slengas („kišti trigrašį“, „paleisti pelenais“ ar „kūnas pagaugais eina“) vis dar „ant bangos“. Nors naujų frazių, pavyzdžiui, „plauna smegenis“, „liko ant ledo“, „tūsintis“, išgirsti ant kiekvieno kampo. Be to, „perdirbti“ visi ankstesnių amžių meno ir pra­ mogų pasauliai. Muzikantai atlieka tiek Mocartą, tiek džiazą ar roką; žmonės vieną vakarą kine žiūri Šekspyrą, kitą – prancūzų juostą. 15


anne rice

Erdviose fluorescencine šviesa nutviekstose salėse gali įsigyti viduramžių madrigalų įrašą ir pasileisti jį savo automobilio grotuve lėkdamas greitkeliu devyniasdešimt mylių per valandą. Knygynuose Renesanso poezija stovi greta Čarlzo Dikenso ir Ernesto Hemingvėjaus romanų. Sekso vadovėliai guli ant tų pačių lentynų kaip egiptiečių Mirusiųjų knyga. Kartais turtai ir švara aplinkui man atrodydavo kaip haliucinacija. Galvodavau, kad baigiu išprotėti. Pro vitrinas bukai spoksodavau į tobulos formos ir spalvos kompiuterius ir egzotiškas kriaukles primenan­ čius telefonus. Gargantiueliški sidabriniai limuzinai nardė siauromis prancūzų kvartalo gatvelėmis it nesu­ naikinamos jūrų pabaisos. Tviskantys biurų dangoraižiai stirksojo danguje nelyginant egiptiečių obeliskai virš susitraukusių mūrinukų Kanalo gatvėje. Nesuskaičiuo­ jamos televizijos programos skleidė neišsenkančią vaizdų srovę į kiekvieną kondicionuotą viešbučio kambarį. Bet tai nebuvo haliucinacijos. Šis amžius visomis prasmėmis paveldėjo žemę. Ir ne menkiausia šio neįsivaizduojamo turto ir laisvės dalis buvo smalsi žmonių nekaltybė. Krikščionių dievas buvo toks pat negyvas, kaip ir aštuonioliktame amžiuje. Ir jokia nauja religija neiškilo užimti senosios vietos. Priešingai, paprasčiausius šio amžiaus žmogelius vedė tokia galinga pasaulietinė moralė, kokia niekada nebuvo religinė. Intelektualai laikėsi normų, bet paprasti 16


lestatas

individai visoje Amerikoje aistringai rūpinosi „taika“, „vargšais“ ir „planeta“, lyg vedini mistinio užsidegimo. Jie vylėsi išguiti badą dar šiame šimtmetyje. Ligas išnaikins nepaisydami kainos. Jie aršiai ginčijosi dėl nusikaltėlių mirties nuosprendžių, abortų. O su „aplinkos tarša“ ir „branduoliniu karu“ kovojo taip pat įnirtingai, kaip ankstesniais amžiais su raganomis ir erezija. Jausmingumas nebebuvo prietarų ar baimės dalykas. Atmestos paskutinės religinės potekstės. Štai kodėl žmo­ nės vaikšto pusnuogiai. Štai kodėl bučiuojasi ir glėbes­ čiuojasi gatvėse. Jie kalbasi apie kūno etiką, atsakomybę ir grožį. Dauginimasis ir venerinės ligos suvaldyti.

Ach, dvidešimtasis amžius. Ach, didžiulio rato pa­ sisukimas. Ši ateitis pranoko didžiausius lūkesčius. Išstatė pa­ juokai niūrius praeities pranašus. Aš daug mąsčiau apie šį optimizmą, nuodėmę at­ metančią pasaulietinę moralę. Šį skaisčiai nutviekstą pasaulį, kur žmogaus gyvybė vertinama labiau nei kada nors anksčiau.

Šiltos elektros šviesos nutvieksto milžiniško viešbu­ čio numeryje ekrane stebėjau pribloškiantį filmą apie karą – Šių dienų apokalipsė. Garso ir spalvų simfoniją, 17


anne rice

apdainuojančią amžinąją Vakarų pasaulio kovą su blogiu. „Reikia susidraugauti su siaubu ir moraliniu teroru,“ – sako išprotėjęs kapitonas laukiniame Kambodžos sode. O vakarietis kaip visuomet atsako į tai: „Ne.“ Ne. Siaubo ir moralinio teroro negalima atleisti nie­ kada. Jie neturi vertės. Tikram blogiui nėra vietos. Juk tai reiškia, kad ir man nėra, tiesa? Nebent išskyrus mene, kuris nepripažįsta blogio – vampyrų komiksuose, siaubo romanuose, senuose gotų pasakojimuose, arba griausmingose roko žvaigždžių dainose, dramatizuojančiose kovą su blogiu, kurią kiek­ vienas mirtingasis išgyvena savyje.

To užteko, kad senojo pasaulio pabaisa, ši iškrentanti iš didingo vaizdo detalė, grįžtų į žemę ir atsigulusi apsi­ verktų. Arba taptų roko dainininku, kai pagalvoji...

Bet kur kiti senojo pasaulio monstrai? – svarsčiau. Kaip kiti vampyrai egzistuoja pasaulyje, kur kiekvieną mirtį fiksuoja didžiuliai elektroniniai kompiuteriai, o lavonai uždaromi šaldomose kriptose? Tikriausiai kaip visuomet slapstosi it apgailėtini vabzdžiai šešėliuose, nepaisant to, kiek daug filosofuoja ir kiek brolijų sudaro. Ką gi, kai išgirs mane grojant su grupele Satan’s Night Out, greitai išlįs į šviesą. 18


lestatas

Aš ir toliau mokiausi. Kalbinau mirtinguosius au­ tobusų stotelėse, degalinėse ir elegantiškose karčemose. Skaičiau knygas. Išsipusčiau tviskančiomis madingų parduotuvių drapanomis. Vilkėjau baltus golfus, sama­ ninį safario stiliaus švarką arba pilką prašmatnią aksomo striukę su kašmyro šaliku. Pudravau veidą, kad „praslįs­ čiau“ dirbtinėje neužsidarančių supermarketų, užkandi­ nių, karnavališkų naktinių klubų gatvių šviesoje. Aš mokiausi. Buvau įsimylėjęs. Vienintelė problema, kad retai aptikdavau žudiką, kuriuo galėčiau pasimaitinti. Šiame nekaltybės ir gausos, gerumo, švelnumo ir pilnų skrandžių pasaulyje įprastų praeities plėšikų ir jų pavojingų susirinkimo vietų beveik neliko. Todėl man teko dirbti, kad pragyvenčiau. Bet vis tiek likau medžiotojas. Ne mažiau nei blizgantys atlasiniai naktiniai klubai didžiuliuose betoniniuose viešbučiuose man patiko tamsios prirūkytos biliardinės, kur aplink blausią lempelę virš žalia gelumbe aptraukto stalo su­ kiodavosi tatuiruoti kaliniai. Vis daugiau sužinodavau apie žudikus – narkotikų platintojus, sutenerius, žmog­ žudžius, kurie slapstėsi baikerių gaujose. Mano pasiryžimas negerti nekalto kraujo vis stip­ rėjo. 19


anne rice

Pagaliau atėjo metas aplankyti senus savo kaimynus, roko grupę Satan’s Night Out.

Vieną lipnų tvankų šeštadienį, pusę septynių vakare nuspaudžiau muzikos studijos palėpėje durų skambutį. Gražuoliai mirtingieji vaivorykštiniais šilko marškiniais ir aptemptomis kelnėmis pešė hašišo suktines ir skundėsi, kad velniškai nesiseka prasimušti Pietuose. Ilgais ištrinktais plaukais ir grakščiais katino judesiais jie priminė Biblijos angelus, pasidabinusius egiptietiš­ kais papuošalais. Netgi repetuoti susirinko paryškinę veidus ir akis. Žiūrėdamas į Aleksą, Larį ir sultingą mažąją Kietąją Kukę neapsakomai jaudinausi ir tirpau iš meilės. Vieną keistą akimirką, kai pasaulis tarsi sustojo priešais mane, prisistačiau kas esąs. Žodis „vampyras“ jiems nebuvo naujiena. Galaktikoje, kurioje jie žibėjo, tūkstančiai kitų dainininkų nešiojo butaforines iltis ir juodus apsiaustus. Bet man vis tiek buvo keista garsiai pareikšti mirtingiesiems uždraustą tiesą. Per du šimtus metų niekada nesu to sakęs niekam, nebent pasmerktam tapti vienu iš mūsų. Neišpažindavau to net savo aukoms, kurios užmerkdavo akis paskutinį kartą. O dabar aiškiai ir suprantamai prisistačiau šioms dailioms jaunoms būtybėms. Pareiškiau, kad noriu su 20


lestatas

jais dainuoti, kad patikėję manimi taps turtingi ir garsūs. Kad antgamtiška ir negailestinga ambicijos banga išnešiu juos iš šio kambario į platųjį pasaulį. Jų akys, žvelgiančios į mane, apsiblausė. Nedidelis dvidešimtojo amžiaus gipso ir kartono kambarėlis su­ skambo patenkintu juoku. Likau kantrus. Kodėl gi ne? Žinojau, kad esu demo­ nas, galintis pakartoti kone kiekvieną žmogaus garsą ar judesį. O iš kur jie galėjo tai suprasti? Priėjau prie pianino ir ėmiau dainuoti juo pritardamas. Pradėjau imituodamas girdėtąsias roko dainas, vė­ liau prisiminiau senas prancūziškų dainų melodijas ir žodžius – jos įstrigo mano sieloje ir liko. Grūdau jas į šiurkštų ritmą, regėdamas priešais save ankštą nedidelį Paryžiaus teatrą prieš daugelį metų. Manyje ėmė tvenktis pavojinga aistra, kuri grasino sunaikinti pusiausvyrą. Pavojinga, kad išsiveržė per greitai. Bet dainavau toliau, spaudydamas siaurus elektrinio pianino klavišus, ir mano sieloje kažkas prasivėrė. Nesvarbu, kad šios švelnios aplink susirinkusios būtybės neturėtų to žinoti. Užteko, kad jie džiūgavo, kad jiems patiko keista ir nerišli muzika, kad jie klykė įžvelgdami puikią ateitį, im­ pulsą, kurio trūko anksčiau. Grupelė įjungė diktofonus, ir mes pradėjome muzikuoti, improvizuoti, kaip jie sakė. Studija plaukė nuo jų kraujo aromato ir trenksmingos muzikos. 21


Profile for knygos.lt

Vampyras Lestatas  

Vampyras Lestatas knygos ištrauką

Vampyras Lestatas  

Vampyras Lestatas knygos ištrauką

Profile for knygos.lt
Advertisement