KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2025 2 (114)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

PASAULIS PER KIBERNETINĮ VYZDĮ

ŽAIDIMAI PRIEŠ PASAULĮ. KAS LAIMI? AISTĖ IR KERPIŲ GRAMATIKA

ĖJIMAS KAIP MENINIS ĮRANKIS TARPDISCIPLININIS ARNIS

MUITINĖS INSPEKTORĖ KAROLINA

NEBAIGTI REIKALAI KAUNE

„Kaune jaučiuosi savo namuose“, „Institucijoms linkiu liberalumo“, „Čia visi po vieną“, „Mano menas niekaip nėra kaunietiškas, bet atstovauju Kaunui“, „yra <…> politinių iššūkių, prieš kuriuos kartais pasijaučiu labai vienišas“, „Kaune nėra nereikalingo triukšmo“, „Dar turiu čia nebaigtų reikalų“. Kaip jau supratote, šio „Kauno pilno kultūros“ numerio tekstuose netrūksta ir nuoširdžios simpatijos Kaunui, ir kritikos miestui, kuriame kultūra skelbiama vienu prioritetų. Ir tai normalu – meilė, ypač brandi, neturi būti akla.

Numerio temą įkvėpė sausį galerijoje „Meno parkas“ vykusi grupinė paroda ir jos pavadinimas –„Tarpinės gliaumos“. Gliauma, skirianti karštą pieną nuo išorinio pasaulio, –lyg ta pati prieštara, tarpinė būsena, kurioje įstrigęs dažnas kūrėjas, nesvarbu, kuriai kartai atstovautų. Prieštara tarp nupoliruoto skaitmeninio pasaulio ir sueižėjusių grindinio plytelių. Tarp saugios namų erdvės ir pasaulinių galimybių. Tarp kanonų ir šviežio požiūrio. Galbūt net nuobodžioji, tiek kartų perkalbėta ir niekur nevedanti Kauno ir Vilniaus akistata?..

Bet juk Vilnius, kaip galimas pasirinkimas, nuolat išnyra dialoguose. Ne tik šio žurnalo, bet ir tuose, kurie mezgami parodų atidarymuose ar neformaliuose aptarimuose. Kauniečiai nubyra dėl įvairiausių priežasčių, neretai ir ekonominių. Talentų nutekėjimas – dramblys kambaryje, mielai giriamės augančiu turistų skaičiumi, bet nutylime, kad dar vienas bičiulis pasirinko gyventi ten, kur meninio vyksmo daugiau.

Verčiame ir pažindinamės su šio numerio herojais, kurie ne visi oficialiai yra dailininkai, bet visi kažkuo su šia sritimi susiję: žingsniais miestą tiriantis Lukas Mykolaitis, meno doktorantūrą apie kerpių gramatiką apsigynusi Aistė Ambrazevičiūtė, „Tarpines gliaumas“ sukuravęs Mantas Valentukonis, jo bičiulis Šarūnas Baltrukonis, darbo su institucijomis nesibodintis Arnis Aleinikovas ir Kauno dailės gimnazijos dėl emigracijos nebaigusi, o dabar į Lietuvą su kritine knyga apie videožaidimus grįžtanti Marijam Didžgalvytė. Skaitinių aptarimui Karolina Latvytė-Bibiano kviečia į naujausią meno galeriją mieste „Muitinė“, veikiančią to paties pavadinimo gatvėje.

SU KOMPU Į GAMTĄ

KOTRYNA LINGIENĖ LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.

Norint patirti išties aktualaus šiuolaikinio meno pulsą Kaune reikia laukti progų – Kauno bienalės, festivalio „Audra“, o kai visai nieko nebesitiki, pasigirsta netikėtas kvietimas. Prieš metus taip nutiko Paveldo instituto kolektyvui pakvietus

į Stasio Kudoko projektuotą pastatą Kauno senosiose kapinėse, kur vyko mokslo fikcijoms skirtas savaitgalis „Dūlà“. Šio straipsnio herojus

Mantas Valentukonis man išsidavė, kad norėtų tame kapinių administraciniame pastate įkurti galeriją. Kol savõs erdvės paieškos tęsiamos, Manto kuruota paroda „Tarpinės gliaumos“ tapo paveikiu 2025-ųjų pradžios akcentu. Visą sausio mėnesį ji eksponuota galerijoje „Meno parkas“, kurioje ir susitikome su, turbūt derėtų sakyti, jaunosios kartos menininku. 2023-iaisiais jis baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Pirmoji personalinė kauniečio paroda surengta 2024-aisiais sostinės galerijoje „Drifts“, o metus Mantas baigė įrengęs videožaidimą Sapiegų rūmuose.

Dabar trys popiet, o tu sveikiniesi „labas rytas“. Dirbi naktiniu režimu?

Taip, dabar visai naktimis prie kompo sėdžiu. Kuriu animaciją

„Audros“ festivaliui. Imuosi tokių užsakymų todėl, kad įdomu spręsti vizualines problemas, ir tai nėra visiškai svetima mano kūrybai. Kad sukurčiau paveikslą, turiu išmanyti „Photoshopą“, vaizdų redagavimo programas. Dabar, pradėjus užsiiminėti videožaidimais, reikia išmanyti ir animaciją. Viskas susiję ir, jei sueina į vieną, man tai atrodo prasminga.

Pasakojai, kad baigei Jono Pauliaus II mokyklą ir tada įstojai į verslo vadybą. Taigi suprantu, kad esi iš Šilainių, bet vadybininku netapai. Kodėl?

Aha, gyvenu Baltų prospekte, ten mano butas ir studija. Mokykloje... buvo keisti laikai, keistas klimatas. Po mokyklos visi kur nors stojo, tai aš irgi įstojau – į verslo vadybą Anglijoje. Buvo patogu, nes mano tėvai ten emigravę. Gyvenau pas juos ir važinėdavau į tą universitetą, bet pavyko tai daryti tik keturis mėnesius. Grįžau į Lietuvą, susipažinau su meno bendruomene, man patiko tie žmonės, pasijutau savo vietoje. Lankydavausi parodose, ir tapyba man padarė didžiausią įspūdį. Tiesiog tas vaizdinys – dažai ant drobės. Porą metų palankiau paruošiamuosius kursus, pasidariau portfolio, nuo kurio dabar esu gana smarkiai nutolęs, ir įstojau. Vieną pasirinkimą buvau įrašęs – tapyba Kaune.

Nebuvo dvejonių, gal į Vilnių reikėjo stoti?

Buvo, ir labai daug. Iš tų ketverių bakalauro metų man buvo gerai gal

tik pusmetį. Prisidėjo, aišku, ir pandemija. Bet aš stojau, nes traukė ta buvusi psichiatrijos ligoninė su visa tapybiška aplinka, mane tie motyvai tiesiog pasiimdavo, visai kitaip apie tapybą mąstydavau. Bet tada mus perkėlė, nes pastatas jau griuvo. Gavom naujas patalpas, o ten, na, ofisai. Ten niekad ir neišlaisvėjo, buvo baisu kažką tai erdvei padaryti, į sienas nieko gręžti nebuvo galima. Apskritai Kaune mažytė ta bendruomenė. Kai nuvažiuoji į Vilnių, pajauti, kad kultūrinis katilas verda. Ten ir tų galerijų daug, ir menininkų, ir veiksmo. Čia visi po vieną.

Bet visgi gyveni Šilainiuose.

Kas tave čia laiko? Gal mintis „jei ne aš, tai niekas kitas“?

Norėtųsi taip galvot, bet kažkaip pats tuo netikiu. Turi būti palaikymas, sąlygos, tada niekas iš miesto nenorės išvažiuoti. Bet dabar, kai mieste viena galerija, tai nežinau, nežinau. Taip, man čia patinka, Kaune jaučiuosi savo namuose, bet sąlygos sudėtingos.

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Minėjai vaizdo redagavimo programas, o kuriame etape yra drobė, kuriame – eskizai, skaitmeninė erdvė?

Po „JCDecaux“ parodos (9-ojoje Šiuolaikinio meno centro kartu su „JCDecaux Lietuva“ organizuotoje parodoje „JCDecaux premija 2024: ruduo“ Mantas pristatė virtualios realybės simuliaciją „Quagmire“, kuri veikė kaip pojūčių tęsinys ir kūrė palankią terpę sugyventi dviprasmybėms, – red. past.) nebetapau, nes nežinau ką. Joje kūriau videožaidimą, o tai jau visai kitaip nei tapyba. Ir tada natūraliai kyla klausimas –o kam iš viso tapyti? Šiaip faina,

procesas geras, bet joje jau daug kas padaryta. Tai labai archajiška medija. Darant žaidimą atsiveria žymiai daugiau galimybių. Man būtent ir norisi siekti naujumo, atrasti. Taigi pats savęs nebenustebinu tapyboje, ir man neramu dėl to. Bet tikiuosi, kad pavyks pergyventi šį etapą.

Bet jei apie procesą, tai dažniausiai būna taip, kad pajaučiu, ką noriu pasakyt, koks turėtų būti parinktas tam paveikslui personažas, nuotaika, koks simbolis jame turėtų šnekėti apie visą situaciją. Tada susikuriu skaitmeninį eskizą ir pradedu planuoti. Be plano, ekspresyviai man neišeina – nebent foną nutapyti.

Susitikome tavo kuruotoje parodoje „Tarpinės gliaumos“, kuri buvo tiesiog nuostabi įžanga į 2025 metus. Kodėl tau buvo svarbu surinkti skirtingų kartų menininkus, kuriančius skirtingose medijose? Juk tai

nebe tapybos paroda. Įdomu, koks čia planas gimė tavo galvoje. Taip, čia daug ir statiškų, ir dinamiškų vaizdinių. Su dėstytojais ir kolegom dažnai pagalvodavom apie judantį paveikslą, kuris yra erdvėje kaip daiktas, bet dar ir juda, ir nėra televizorius. Norėjosi kažko tokio, tuo pačiu ir patyrinėti tapybą šiandienos, gyvenimo su ekranais, kontekste. Manau, ji puikiai atstovi ir įveda naują realybės matymo ar fiksavimo sluoksnį. Jis poetiškas, kitaip nei technologiškumas, kuriame viskas lygu ir nupoliruota, neįtraukia gelmėn. Tai puikiai atsiskleidžia Andriaus Kviliūno darbe, kuriame jis į skaitmeninių personažų pasaulį įkelia save, tokį labai žmogišką, ir atskleidžia tą kontrastą. To ir ieškojau, middle ground tarp skaitmeniškumo ir dvasiškumo, tapybiškumo, žmogiškumo. Pats tarp šių dviejų erdvių stengiuosi laviruoti, tad ir parodoje norėjosi tą požiūrį atskleisti.

Man atrodo, pripažindamas, kad esi tarpinėje būsenoje, tu save kilsteli virš jaunosios kartos, nes pastaroji jau labai gerai jaučiasi tiesiog skaitmeninėje erdvėje ir nebeturi nostalgijos tavo minėtiems faktūrai ar žmogiškumui. Tuo tarpu vyriausioji karta nenutuokia, kaip tai įmanoma –būti neužuodžiant, neliečiant. Taip, turbūt jau esu vidurinioji karta. Šiaip man 26 (juokiasi), bet turiu brolį, kuriam 21-eri. Man kartais atrodo, kad jam įdėjo jau kitą procesorių. Aš kai kurių dalykų taip nebepakeliu, kaip jis, bet gal tai ir charakterio bruožai. Pavyzdžiui, jis sau leidžia ilsėtis, tiesiog būti, o aš –

kaip prisuktas. Einu, noriu daryti, pasakyti, išreikšti poziciją. Jam tokie dalykai nesvarbūs, ir man tai gražu, norėčiau mokėti tiesiog atsipūsti. Pamenu, vaikystėje mane tėvas daug vežiodavosi į gamtą, kad nesėdėčiau tiek prie kompo, – tai, vadinasi, buvo konfliktas tarp skaitmenos ir realybės. Dabar irgi mėgstu gamtą, bet mėgstu kompą pasiimti su savimi (juokiasi).

Dar vis tenka išgirsti stereotipą, kad menininkai yra skaitmeniniai analfabetai, o tu man pasakoji, kaip videožaidimą parodai sukūrei. Viską darai pats, moki rašyti kodą?

Iki tam tikro lygio, bet šiaip „ChatGPT“ labai padeda – jis mano kompanionas, kreipiuosi taupydamas laiką, kad nereikėtų pačiam rašyti kokių 40 eilučių kodo.

O pats kodas tau vizualiai gražus?

Taip, taip. Kodas – savotiška poetika. „Meno parko“ pirmame aukšte kabo Sandros Golubjevaitės kūrinys –ji ranka parašė poeziją ir sukūrė prietaisą, kuris kamera fiksuoja tą poeziją, išsiunčia į programą kompiuteryje, o programa interpretuoja tekstą ir bando jį atkartoti. Bet ji tekstą mato ne idealiai, yra atspindžių, tad pasitaiko, kad generuoja visiškas abstrakcijas.

Kaip vertini kuratoriaus patirtį? Kiek Mantas-menininkas bando kuratoriui daryti įtaką, ir kiek Mantas-kuratorius bando suvaldyti menininką tavyje? Nežinau, kaip būtų kuruojant kitomis temomis, bet kol kas man labai rūpi skaitmeniškumas, ir rengdamas tokią parodą pats aiškinuosi vidinius kūrybinius klausimus. Taip kūryba ir kuravimas susipina, iš dalies ši paroda yra dar vienas mano kūrinys. Į tapybą joje stengiausi pasižiūrėti kaip į pauzę tarp judančių vaizdų, juk žmonės myli paveikslus, o ekranai – universalūs ir anonimiški. Žmonės myli rankų darbo daiktus, kas ir yra paveikslas, ir sugeba juos susielinti. Manau, jei myli paveikslus, myli ir jų autorių.

Ar namuose turi mėgstamų kolegų kūrinių?

Taip, kol jaunas, keičiuosi darbais su visais. Dabar labai mėgstu Gasparą Zondovą. Turiu Šarūno Baltrukonio

darbą. Dar turiu Gerdos Malinauskaitės, kuri dabar nebetapo. Su Andriumi Zakarausku, kuris buvo mano dėstytojas, apsikeitėm. Ir dar Giedrės Mačiulaitytės iš praktikos darbelį – tiesiog medyje sėdintis žmogeliukas. Jis man įsimintinas, nes visiškai neskaitmeninis, nuoširdus, tyras. Aš irgi kartais norėčiau tiesiog tapyti be didelių kažkokių apmąstymų apie tas medijas, nes man ekraniškumas neleidžia taip laisvai tapyt.

Ką turi galvoje?

Atrodo, esu pripratęs prie aštraus kontūro. Tiesiog užtepus teptuku man nesižiūri, jei neapdoroju dažo papildomomis priemonėmis. Galbūt tiesiog esu pripratęs prie tobulo vaizdinio ekrane. Tai susiję su protine būsena – matome erdves kažkur ten, telefone, bet viskas vyksta galvoje.

Taip ir su paveikslu – atrodo, kiekvieną linijytę turiu išspręsti, kad ji iš savęs kalbėtų.

Tu kalbi kaip programuotojas –ne paleisti, o viską sutvarkyti. Ar noras nepalikti taip, kaip išėjo, labiau stumia į priekį ar varžo?

Aha, esu šioks toks strategas. Atrodo, visą laiką bandai save tobulinti ir netapai, nes, va, dar negali. Tai varžo, bet stengiuosi kovoti su savimi ir nuleisti kokybės kartelę, tuo pačiu daugiau pasitikėti savimi. Nes negali kurti meno, jei nepasitiki savimi.

Kaip jūsų kartą vadins po 30-ies metų?

Dar nežinau, ar mes iš tiesų darome kokią nors įtaką, ar tiesiog išgaruosime. Nežinau, kaip bus, tiesiog stengiuosi būti nuoširdus.

PASAULIS PER KIBERNETINĮ VYZDĮ

AGNĖ SADAUSKAITĖ

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Vieną pavakarę gerdami kavą kalbėjomės su tapytoju Šarūnu Baltrukoniu apie jo paveikslų stilistiką, kuriai neabejotiną įtaką padarė vaizdo žaidimai, o ypač low poly estetika. Jo klausydamasi pagalvojau, kad priklausau paskutinei kartai, gimusiai dar be „Google“, o Šarūno karta jau nuo pat mažumės gyvena su vis besiplečiančiu skaitmeniniu pasauliu. Tapytojas pridūrė, kad realybė ir virtualybė nebėra tokios atskiros, pasaulis suprantamas tyrinėjant abi šias dimensijas. Visgi, vos mudviem susitikus, Šarūną ėmiau klausinėti apie dalykus, kurie pakibę tarp realybės ir virtualybės, – jų jau nebėra miesto gatvėse, tik internetiniuose archyvuose, o menininkas dar spėjo juos įamžinti, taip prisidėdamas prie kolektyvinės atminties išsaugojimo.

Kauno spaudos kioskas, taksofonas, Kleboniškio miške stovinti elektros lizdinė. Kodėl pasirinkai sukurti šių objektų miniatiūras?

Idėja gimė dar studijų metais, atliekant vieną užduotį. Tuo metu aktyviai dalyvavau gatvės kultūros gyvenime, daug važinėjau dviračiu po miestą ir man šie objektai natūraliai tapo Kauno akcentais. Taksofono būdelę, beje, paskutinę, spėjau nufotografuoti Garliavoje, jos netrukus taip pat neliko. Spaudos kioskas buvo pirmasis miniatiūros bandymas. Norėjosi ne tik atkurti kiosko modelį, bet atliepti ir gatvės kultūros paliktą žymę pačiam objektui bei Kauno miestui. Dėl to nemažai laiko praleidau ieškodamas vaizdinės medžiagos internete: grafičių, tagų, kurie kiekvieną kioskelį padaro individualiu, atliepiančiu konkrečią vietą ir laiką. Šie kūriniai pagaminti iš kartono. Ilgainiui jų darymas tapo hobiu. Dabar neberandu tam laiko, be to, atrodo, kad įdomiausi akcentai išnykę, o dabartinio kiosko modelio nesinori kurti.

Galbūt po dvidešimties metų nostalgija kils ir šiuolaikiniams objektams. Tačiau paminėjai studijas – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2021 metais baigei tapybą. Kodėl būtent ją?

Nuo pirmų klasių domino meniniai dalykai, jie visada tapdavo mano užklasine veikla. Pradinėje mokykloje mokiausi keramikos, patiko lipdyti, tad tėvams sakiau, kad norėčiau mokytis skulptūros, jie ieškojo, kur galėtų mane nuvesti pasimokyti menų. Pirmosios dailės pamokos buvo Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kurioje paišydavom eksponatus, įsimintiniausia buvo Egipto

salė. Vėliau pradėjau lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą. Į tapybą galbūt tuo metu rimtai nežiūrėjau, tačiau paskatintas mokytojų labiau susimąsčiau. Po mokyklos nusprendžiau lankyti VDA KF paruošiamuosius kursus ir įstojau į tapybą.

Ar turi minčių tęsti studijas?

Taip, mokytis visada smagu, galbūt norėčiau tęsti užsienyje.

Atrodo, kad studijų pasirinkimas buvo labai organiškas. Ar šalia tapybos išbandei ir kitas medijas?

Akademijoje labai stengiamasi kuo plačiau supažindinti su įvairiomis medijomis. Man tapyba labiausiai patiko, bet kaip medija ji turi savo ribas, tad norint plačiau tam tikras idėjas atskleisti reikia pasitelkti ir kitus įrankius, tarkim, objektą iš bendros ekspozicinės erdvės.

Su draugais ir kolegomis dažnai diskutuojam, kaip tapybą išplėsti, kaip išeiti iš porėmio. Ši užduotis kūryboje visada atrodo aktuali.

Savo pirmojoje personalinėje parodoje „Nexus“, 2023 metais sostinės galerijoje „Drifts“ kuruotoje Albertos Vengrytės, deformavai kelias savo drobes, dalį jų nupjaudamas, kitas eksponuodamas nestandartiniais rakursais, o vienas paveikslas buvo pritvirtintas prie lubų. Nagrinėjant parodos fotodokumentaciją, man pasirodė, kad tavo paveikslai ir jų istorijos tarsi išsiplečia už įprasto paveikslo ribų, keliauja galerijos sienomis, darbai artinasi prie kitų paveikslų erdvės. Tad atrodo, kad ne tik nori, bet ir tiesiogiai išeini iš paveikslo porėmio.

Savo paveiksluose bandau sujungti skaitmeninę ir realią erdves. Iš to gimsta kompozicijos, kurios tampa tarpininkėmis ir laviruoja tarp tikro ir kibernetinio. Tavo minėti nestandartinių formatų paveikslai – tai serija tarsi iš kompozicijų ištrauktų fragmentų. Sulietas plokščiai ištapytas paviršius prilygsta skaitmeniškai tekstūrai, o nestandartiniai rakursai imituoja tekstūrų pozicijas kuriamuose paveiksluose. Toks motyvo ar šiuo atveju tekstūros ištraukimas iš paveikslo suteikia naujų būdų jį patirti.

Tavo kūryboje matoma realybės ir skaitmeninio pasaulio sintezė, tačiau tie pasauliai abstrahuoti, atpažįstami tik tam tikri elementai. Žiūrovą nukeli į tarpinę būseną. Manau, tai labai atliepia mano kartą, kaip ji užaugo, kaip mato pasaulį jau per ne visai realų vyzdį. Kibernetinė erdvė daro stiprią įtaką visų mūsų pasaulėžiūrai. Užaugę su visiškai nauja terpe, prisijaukinome

jos estetiką. Kuriu ir tapau taip, kaip man atrodo artimiausia, ir kai gyveni, būni, augi tokioj terpėj, tai pradedi siekti atitinkamo rezultato. Atrodo, kad jei tapyčiau kitaip, paveikslas nebūtų paveikus man pačiam.

Apie ką iki šiol atrodė aktualiausia kalbėti?

Apie gyvenimo momentus. „Nexus“ parodoje buvo viena salė, kurią kuratorė pavadino archeologine, –kaulai, dantys, įvairūs radiniai tapo pagrindiniais motyvais. Kieme randu neaiškios kilmės kaulą, labai įdomų, tapybišką, ir automatiškai jo istorija tęsiasi drobėse. Dėl to kartais atrodo, kad paveikslai susikuria labai paprastai.

Tad tapymas netampa kūrybine kančia, bet labiau momentiniais atradimais.

Turbūt. Galiausiai vis tiek viskas apsijungia. Pamatau, kas sieja skirtingus kūrinius, kokia tema formuojasi. Gal tai procesas.

Pastaruoju metu pasukau link medžiagiškumo tyrinėjimo, tyrinėju faktūras, paviršius. Tarkim, metalas savo paviršiumi labai turtingas, veikiamas vietos, laiko jis rūdija, gali būti poliruotas ir taip toliau. Ieškau būdų perteikti visa tai tapyboje.

Ar daug eksperimentuoji?

Nelabai mėgstu, ypač jei kalbam apie visišką išsitaškymą. Eksperimentuoju keisdamas mediją, prieigą prie temos, bet pačiame tapybos procese nelabai, jis eina tolygiai, nors ir bandau tam tikrus dalykus daryti kitaip, tarkim, kitaip užtepti dažą ar pakeisti veiksmų seką. Aš kiek konservatyvesnis, savo studijos neapverčiu aukštyn kojomis ieškodamas naujų darbo būdų.

Esi pristatomas kaip jaunosios kartos tapytojas. Ar jauti, kad ši jūsų menininkų karta sukūrė tam tikrą bendruomenę?

Idėjos ir temos skirtingos, asmeniškos, bet yra panašiai galvojančių ir matančių. Vieni kitus tikrai palaikome. Sausį atidarėme grupinę parodą „Tarpinės gliaumos“ galerijoje „Meno parkas“, tad instaliavimas, ruošimasis, buvimas kartu, vėliau viso darbo šventimas bare yra labai smagi patirtis. Šilta ir smagu, kai yra kieno paklausti patarimo, su kuo pasidalinti. Pati geriausia kritika yra tų kolegų-draugų, kurie mane gerai pažįsta ir žino, kuris darbas yra apie mane, o kuriame bandau apsimesti tuo, kuo nesu.

Ar tavo stilius daug keitėsi nuo Martinaičio mokyklos laikų?

Studijų laikais nesijaudinau dėl savito stiliaus. Atrodė svarbu išmokti amato, visada maniau, kad išmokęs pagrindinių dalykų būsiu laisvas ir galėsiu eksperimentuoti, nes turėsiu

tam visus įrankius. Pirmais metais atrodė svarbu, kad viskas būtų atliekama techniškai, teisingai parinktos spalvos ir tonai – pagal tai vertinau kūrinio kokybę. Pabaigus studijas darbų niekas nebekomentuoja, tavęs nebespaudžia. Tampi savarankiškas ir pradedi atidžiau stebėti savo kūrybą, ieškai sąlyčio taškų tarp kūrinių. Tuomet geriausiai ir išryškėjo mano stilistika, motyvų pasirinkimai, dėmesys paviršiams ir tekstūroms.

Ar teiginys, kad tavo paveikslų stilistika artima vaizdo žaidimų estetikai, tau priimtinas?

Manau, taip. Nors dabar tai jau retesnis malonumas, anksčiau nemažai laiko leisdavau žaisdamas. Mėgdavau strateginius ir šaudymo žaidimus, bet artimiausi kūrybinei estetikai pirmieji, trimačiai vėlyvųjų 90-inių, 2000-ųjų žaidimai. Didelę įtaką daro kampuota low poly estetika, kai technologijos buvo ribotos, o kūrėjai turėjo parodyti įtikinamą pasaulį. Ji kelia nostalgiją ir autentiškai atspindi tą laikotarpį.

Kaune praleidai visą gyvenimą. Minėjai, jog kyla minčių apie studijas užsienyje. Kaip tau sekasi čia kurti ir gyventi? Ar Kaune pakanka vietos kūrybai?

Norėtųsi, kad būtų daugiau kultūros erdvių, galerijų, kad vyktų daugiau atidarymų ir meninių veiklų. Esu sėslus žmogus, džiaugiuos, kad augau ir gyvenu tame pačiame mieste, jaučiuosi daug čia investavęs, žinau visus kampus ir skersgatvius, miestas išvažinėtas, išbūtas, ištyrinėtas. Sunku būtų vėl iš naujo visa tai statyti ir prisijaukinti kitą miestą, tad dėl studijų užsienyje nesu tikras. Kaunas atrodo labai gero dydžio miestas, čia galiu būti produktyvesnis, nėra nereikalingo triukšmo.

KAS LAIMI? ŽAIDIMAI PRIEŠ PASAULĮ.

GUNARS BAKŠEJEVS GIE VILKĖS ILIUSTR.

Kaune augusi, 17-os ne savo noru emigravusi į

Angliją šio straipsnio herojė su manimi pasisveikino būdama Italijoje. Ši stotelė – laikina, Marijam

Didžgalvytė gyvenimą kuria Kopenhagoje, bet su draugu trumpam apsimainė namais. Vasarį

Marijam viešės gimtajame Kaune, kur pristatys savo debiutinę knygą, į lietuvių kalbą išverstą Tomo

Marcinkevičiaus-Barono ir išleistą leidyklos „Lapas“.

„Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ – taip pavadintos knygos ieškokite Lietuvos knygynuose, o anglakalbiame pasaulyje, palaikoma itin progresyviu požiūriu pasižyminčios indie leidyklos „Verso Books“, ji praėjusiais metais išleista pavadinimu „Everything to Play For: How Videogames Are Changing The World“.

Tarp ekrano ir aktyvizmo

Marijam kelias vingiuoja nuo Kauno centro gatvių ir Dailės gimnazijos iki tarptautinių meno ir aktyvizmo erdvių. Savo praktikoje moteris jungia kultūrą, politiką ir asmeninę patirtį į vientisą, neretai provokuojantį naratyvą. Paprašyta prisiminti pirmąją su videožaidimais susijusią patirtį ji atskleidžia, kad vaikystėje jie buvo savotiškas būdas bendrauti su šeimos nariais, su kuriais nebuvo artima: „Knygoje pasakoju apie videožaidimų saloną geltoname medinuke Miško gatvėje, kuriame rinkdavosi panašaus likimo vaikai, kuriems amžiaus pradžia buvo nesaldi. Kauno centras tada nebuvo, kaip dabar, visas ES dažais išlaižytas ir gražiomis trinkelėmis išklotas.“

2008 m. smogus krizei Marijam su mama tapo ekonominėmis migrantėmis. „Nors tėvai pagal išsilavinimą teatro kritikai, tuo metu kultūrinėje srityje buvo sunku išsilaikyti. Emigracija buvo vienintelė išeitis.“ Tad jai teko atsisveikinti su mylimais draugais ir miestu, kurį ir šiandien apibūdina itin šiltai. Viena mėgstamiausių jos vaikystės vietų – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, kuris, kaip pati džiaugiasi, šiandien beveik nepasikeitęs.

Keliolika metų Marijam praleido Londone, kur studijavo meno kalvėse –Central Saint Martins ir Goldsmiths koledžuose, įsiliejo į vietinę aktyvizmo sceną, tačiau slapta ir toliau mėgavosi videožaidimais, suvokdama jų kaip kultūrinės ir politinės erdvės

potencialą. „Dar Kaune užsiiminėjau aktyvizmu, turėjome savo infoshopą“, – paauglystę prisimena lietuvė. O kodėl Londone žaidė slapta? „Mano aplinkoje, ypač kairuolių, anarchistų, menininkų ratuose, tai atrodė labai nerimta.“

Kultūra, politika ir socialinis pokytis

Marijam suvokimas apie videožaidimus, kaip ne vien pramogą, bet ir kultūrinę bei politinę jėgą, susiformavo stebint jų augančią įtaką. Jai tapo akivaizdu, kad ši industrija, nors savo milijardais pranokusi kino ir muzikos pasaulius, yra tiesiog ignoruojama kaip kultūrinė ir politinė erdvė. Tai paskatino ją gilintis į žaidimų ir politikos sankirtas, rašyti magistrinį darbą, kurti kritinį tinklaraštį ir galiausiai išleisti knygą.

Tokia ir yra pagrindinė knygos mintis – videožaidimai ne tik pramoga, bet ir įvairialypė kultūrinė erdvė, kurioje reiškiasi socialiniai, politiniai ir ekonominiai procesai. Autorė teigia, kad videožaidimai turi didžiulį potencialą socialiniam pokyčiui, tačiau tuo pačiu yra ir radikalizacijos bei manipuliacijos įrankis. Anot Marijam, videožaidimų industrija, valdoma kelių didelių korporacijų, nestokoja etinių problemų, susijusių su darbuotojų išnaudojimu ir ekologinėmis pasekmėmis. Juk, pavyzdžiui, „PlayStation 4“ žaidimų konsolės per metus sunaudoja panašų elektros kiekį kaip visa Estija. O kur dar konfliktiniai mineralai, esantys šių įrenginių viduje!

Yra kur tobulėti

Marijam knygoje gvildenamos kelios pagrindinės idėjos. Pirmiausia, videožaidimai, būdami viena didžiausių kultūrinių industrijų, yra ir svarbi politinė erdvė, kurioje formuojasi nuomonės, identitetai ir socialiniai judėjimai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į galimą radikalizaciją ir manipuliaciją šioje erdvėje.

Taip pat mano pašnekovę domina, kaip kultūra, įskaitant videožaidimus, gali būti panaudota socialiniams pokyčiams pasiekti. Tai yra, žaidimai gali būti ne tiesiog estetiška meninės išraiškos forma, bet ir socialinės kritikos įrankis.

Aptariame ir šiuolaikinio meno bei videožaidimų pasaulio sankirtas – juk kaip tik šiame numeryje apie tai, kaip pats programuoja žaidimo aplinką, pasakoja tapytojas Mantas Valentukonis. Anot Marijam, visiškai natūralu, kad menininkai gali panaudoti videožaidimų mediją, tačiau taip pat jie turi atsakyti už įrankius, kuriais naudojasi, ir jų pasekmes.

Pasakyti „geiminu“ – tai nepasakyti nieko. Nuo „Solitaire“, su kuriuo vidurinioji karta užaugo (nes dažnai neturėdavo interneto), iki naujausio „GTA“, kuris vien iš išankstinių užsakymų sugeneravo milijardą, – žaidimų pasaulis platus, bet ne pakankamai platus. „Yra žaidimų, artimesnių menui ir socialinei kritikai, ir tokių, kurie tarnauja pramogai ir komerciniams tikslams. Todėl svarbu kritiškai vertinti ne tik žaidimus, bet ir jų kūrimo bei platinimo būdus“, – teigia Marijam. Jos knyga persmelkta asmeninės patirties, o tai padeda skaitytojams suprasti, kaip videožaidimai susiję su identitetu, socialinėmis problemomis ir ateities vizijomis.

Lietuviškas vertimas

Jau daugiau nei 16 metų svetur gyvenančios lietuvės knyga pirmiausia gimė angliškai: „Skaitantiems originalią jos versiją bus aišku, kad ji neparašyta žmogaus, kuriam anglų kalba gimtoji, – manau, tame yra žavesio.“ Autorė džiaugiasi, kad tariantis su „Verso Books“ jai pavyko pasilikti lietuviško leidimo teises. Tuo pačiu ji pastebi, kad Lietuvoje kalbos taisyklės griežtesnės: „Suprantu, yra standartai, redaktoriams ir vertėjams reikia, kad tekstas būtų tobulas, bet aš juk taip nekalbu, ir tai ne mano kaltė, o pasekmė Lietuvos politikos, kuri neapsaugojo savo gyventojų ir vertė juos emigruoti.“

Lietuviškas knygos leidimas, anot kaunietės, būtinas siekiant praplėsti mūsiškį diskursą apie videožaidimus. Kol kas Lietuvoje vyrauja siauras požiūris, dažniausiai apsiribojantis tik jų, kaip priklausomybės šaltinio, kritika ar liaupsėmis sėkmingai industrijai. Tuo tarpu Marijam pristatoma videožaidimų įvairovė ir jų poveikis visuomenei yra ir kvietimas diskusijai. „Žinoma, reikia džiaugtis kokybiškais produktais, kurių ir Lietuvoje vis daugėja, bet mano tikslas nėra reklamuoti industriją – bent jau tol, kol ji nepabandys nusiplauti savo nuodėmių.“

Lietuvės knygos pristatymas vyko Britų bibliotekoje Londone, į 2024-ųjų geriausiųjų sąrašą ją įtraukė „The Guardian“, itin gerus atsiliepimus publikavo „Publishers Weekly“, „ArtReview“ ir daug kitų žiniasklaidos priemonių bei nepriklausomų kritikų. Knyga verčiama jau į 7 kalbas!

Kauniečiai, renginių kalendoriuose pasižymėkite vasario 22 dieną – tąvakar Marijam Didžgalvytė planuoja knygą „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ pristatyti ir gimtajame mieste. Leidykla „Lapas“ naujieną tikrai turės ir savo stende Vilniaus knygų mugėje.

ĖJIMAS KAIP MENINIS ĮRANKIS

KOTRYNA LINGIENĖ IR KĘSTUTIS LINGYS SEVERINOS VENCKUTĖS NUOTR.

„Jei Ukrainos klausimu esame vieningi, tai yra kitų politinių iššūkių, prieš kuriuos kartais pasijaučiu labai vienišas“, –savo būseną Kaune apibūdina Lukas Mykolaitis. Mūsų žurnalo puslapiuose jis ne kartą svečiavosi kaip fotografas, įamžinantis pašnekovus ir vietas. Visgi kauniečio dienos susideda iš daugybės įdomių sluoksnių, kurių bent dalis nusipelno būti aptarta viešai. Galbūt dėl to, kad išgirstumėte, kaip galima mąstyti neribojant savęs apibrėžimais ir taisyklėmis. Neretai (ypač tamsiu paros metu) mūsų pašnekovą galima sutikti miesto centro ir aplinkinių rajonų gatvėse gatvelėse su fotoaparatu rankose. Išskirtinėmis progomis – prie DJ pulto, nors pats sako, kad tai daro vis rečiau, nes nebemato prasmės visko pilnoms aplinkinių ausims siūlyti dar ir savo muzikos. Iš Luko lūpų nuskamba ir netikėtas patarimas: „Dabar muzikos klausau per „Tidal“, ši programėlė patinka tuo, kad nerodo kūrinių perklausų skaičiaus, – tai yra, nežinau, ar tai, ką klausau, yra populiaru, ar ne. Taip gerokai praplėčiau horizontus.“

Taviškis procesas tartum atvirkščias įprastiems – žmonės užauga, palieka giminės namus, kraustosi kitur. O tu atsikraustei į šeimos namą Žaliakalnyje.

Taip, užaugau kitame miesto gale, bet pasivaikščioti vis ateidavau į šią, senąją Žaliakalnio dalį. Namo, kuriame gyvena mano senelis, interjerą netgi tapiau Kauno dailės gimnazijos baigiamajam darbui, romantizavau jį. Vaikystėje asmeninio santykio su ta vieta neturėjau, tik vėliau, jau baigęs bakalauro studijas, priėmiau sprendimą, kad norėčiau jame gyventi. Name buvo pusiau apleista palėpė, į kurią eidavau tapyti. Jausdavausi kaip apžvalgos bokšte, per plyšius matėsi visas miestas, girdėdavosi kariljono varpai. Galiausiai man pasidarė įdomus asmeninis santykis su istorija.

Aptikau, kad senelis turi sukaupęs daug archyvinės informacijos apie namą ir gatvę, tai jo pavyzdys įkvėpė tyrinėti aplinką per istoriją. Iki tol mieste tiesiog hangindavau.

Baigei tapybos studijas, kodėl nesi tapytojas?

Fotografija man pasirodė kaip atsvara tapybai. Tiesiog nesijutau labai laimingas dailės akademijoje… Iš Vilniaus perėjau į Kauno fakultetą, baigiau studijas, bet nebenorėjau būti su šia vieta siejamas. Apskritai fotografija tapo įrankiu patogiau, mobiliau stebėti miestą. Tapyba –stacionarus užsiėmimas, turi būti studijoje, plauti teptukus, o tai man niekada nepatiko. Mieliau spontaniškai renkuosi atsistoti ir eiti. Taigi net ir nežinau, kas iš tiesų mano įrankis – fotoaparatas ar ėjimo praktika.

Ar noras tyrinėti Kauno istoriją ir istorijas susijęs su tuo, kad tavęs netenkina oficialus miesto pristatymas, jo įvaizdis? Jauti, kad yra įdomesnė tiesa?

Turbūt taip, bet kai pradėjau, nelabai net buvo aišku, kokia yra oficiali tiesa. Pirmoji mano fotografijos paroda apie tarpukario modernizmą įvyko dar 2012 ar 2013 metais, prieš visiems masiškai pradedant apie tai kalbėti. Dar ir šiandien su fotoaparatu rankose galiu valandą ar dvi fotografuoti net nenutoldamas nuo savo namų. Pirmiausia norėjau ištyrinėti savo kiemą, kiek galiu aprėpti, – juk vienas žmogus visko neištyrinės.

Taip, reikia bendraminčių. Galim pasukti pokalbį prie mokslofikcinio Paveldo instituto, kuris debiutavo dab. Kauno Ąžuolyno viešosios bibliotekos pastato videotyrimu „Istorinis tirpsmas KAVB bibliotekoje“, atliktu pradedant jį rekonstruoti.

Žmonės aplink mane tikrai įkvepia. Fotografija prasidėjo iš vienišumo, o tolesnės praktikos vystėsi radus bendraminčių, pradėjus keistis idėjomis. Taip, Paveldo institutas prisistatė su videodarbu apie biblioteką „JCDecaux“ parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Taip pat jį parodėme 2023 m. pabaigoje savo pačių inicijuotame įvykyje „Dūlà“ Kauno senųjų kapinių administraciniame pastate. Buvo tikrai puikus savaitgalis, pristatėme grupinę meno parodą, paskaitų ciklą, ekskursijas, atėjo daug susidomėjusių kauniečių, ne tik meno lauko atstovų. Šių metų rudeniui irgi kai ką planuojame su institutu.

Biblioteka buvo mus suvienijęs projektas. Mano bičiulio, klasės draugo Miko Zabulionio senelis architektas Boleslovas Zabulionis – jos projekto autorius, o su viena Paveldo instituto įkūrėjų, anksčiau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje dirbusia, daug įdomios informacijos sukaupusia Julija Račiūnaite labai daug vaikščiodavom ir kalbėdavom apie alternatyvą Kauno istorijos pozicionavimui. Natūralu buvo viską sujungti (dabar Paveldo instituto kolektyvą sudaro Lukas, Mikas ir Severina Venckutė, – red. past.).

Ar nesulaukiate rimtų interesantų kreipimųsi, apskritai požiūrio į institutą kaip oficialiai paveldą saugančią ar tvarkančią įstaigą?

Sulaukiam, ir neretai mums toks požiūris padeda – mažiau kyla klausimų, ko mes čia norime. Būna, kad mus pažymi visokiuose valstybiniuose, su paveldu susijusiuose renginiuose. Žiūrime į tai su šypsena, mūsų veikla ir pavadinimas juk ir yra ironiški. „Paveldo institutas“ –skamba rimtai, bet juk trūksta dar bent vieno žodžio, tiesa?

O kas tau yra paveldas?

Asmeniniai projektai suformavo platų žvilgsnį į tai, kas gali būti laikoma paveldu. Taigi tai turbūt bet kas, ką sureikšminame kaip atmintį ar prisiminimą. Oficialiai tai reglamentų kratinys, kultūriš-

kai – tai, ką gavome kaip tauta ar regiono gyventojai. Pavyzdžiui, japonams svarbiau sklypas, teritorija, o mums – tai, kas joje stovi. Man įdomi sentimentalioji paveldo dalis, nes puikiai suprantu, kad kitiems ji gali nieko nereikšti, tada ir pasidaro įdomu – kaip istoriją papasakoti kitam žmogui, kad jis į tai pasižiūrėtų asmeniškai.

Spalį Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje (IPMA) pristatei meninį tyrimą apie Kauno tvirtovės tvorą, kurios segmentai ir šiandien išsibarstę po įvairias oficialias ir privačias Kauno erdves. Kaip save ir savo sentimentalius, istorijai jautrius projektus matai bendrame tarp skaitmeninių klystkelių ir perdegimo pakibusiame šiuolaikinio meno kontekste?

Turbūt tuo ir skiriasi mano požiūris nuo paveldo departamento (juokiasi), kad aš neignoruoju dabarties, kurioje gyvenu. Nevertinu istorinių temų geriau už šiuolaikines, ir atvirkščiai. Man įdomu, ką daro bendraamžiai, be to, nesu fanatiškas Kauno patriotas, domiuosi, kas vyksta kituose miestuose ir šalyse. Pastaruosius keletą metų šiuolaikiniame mene populiarėja raktažodis „atmintis“, man jis visada buvo svarbus ir šiuo atveju pasirodė kaip niša, per kurią galiu įeiti į šį lauką.

Minėjai, kad jūsiškis Paveldo institutas – lyg alternatyva vyraujančiam požiūriui. Kokiam konkrečiai?

Viskas prasidėjo nuo gana pragmatiško dalyko. Kai pradėjome tyrinėti Kauno apskrities viešąją biblioteką, ji nebuvo niekaip saugoma. Žemėlapyje matosi, kad aplink visas rajonas „paveldinis“, išskyrus biblioteką. Suvokėme, kad mąstome nekonvenciškai, nes postmodernistinis paveldas mums atrodė lygiai toks pats svarbus, kaip modernistinis. Visuomenėje lūžis įvyko tik vėliau, pradėjus kalbėti apie M. Žilinsko dailės galeriją ir ją įtraukus į paveldo sąrašus. Tik, kiek mačiau interjero projektą, jis bus sterilizuotas, išliks viso labo zigzaginiai suolai...

Ar kaip menininkų kolektyvas

ketinate ką nors dėl to daryti?

Nemanau, nes tuomet jau reikėtų pasišvęsti ir būti miesto aktyvistais, kurie garsiai reaguoja į visas problemas. Tai reikalauja labai daug energijos ir ne visada yra produktyvu. Mūsų kolektyvą dabar labiau domina kūryba – toks ir buvo planas.

Galėtum kurti Berlyne ar dar kitur. Kodėl Kaune?

Dar turiu čia nebaigtų reikalų. Esu čia daug prikontempliavęs, nors

kartais atrodo, kad ne viskas tebėra aktualu. Bet mintys kaupiasi, ir po penkerių ar šešerių metų vis dar matau jose prasmę. Jaučiu, kad yra dar ne viena tema, kuria turiu ką pasakyti. Gyvendamas kitur negalėčiau to padaryti. Renkuosi būti mediatoriumi tarp šio miesto ir šiuolaikinio meno scenos. Sutikite, šis vaidmuo svarbus, ir Paveldo instituto kolektyve vis pasikalbame, kad jei mes nedarysim, tai niekas nedarys. Kiek turėsiu energijos, tiek darysiu, nors tikrai būna momentų, kai nebesinori nieko. Žmonių apatiškumas tam tikrais klausimais gali privesti prie perdegimo.

Kokie artimiausi tavo planai?

Jau minėtą tvirtovės tvoros tyrimą kovo pradžioje pristatysiu Vilniuje, kultūros komplekse „Sodas 2123“ veikiančioje galerijoje „Atletika“, Monikos Kornilovos ir Artūro Mitino kuruojamoje parodoje „Bakakay“. To ir siekiau šiuo projektu, nesinorėjo eilinį kartą kauniečiams pasakoti apie Kauną, ko ir taip yra pakankamai. Labiau norėčiau tai paversti tiesiog įdomia istorija, kuri gali suskambėti ir kitame kontekste, šiuo atveju –parodoje apie vaikystę ir nejauką. O rudenį, kaip jau sakiau, laukia Paveldo instituto naujiena.

GRAMATIKA AISTĖ IR KERPIŲ

KOTRYNA LINGIENĖ

Aistė Ambrazevičiūtė 2018-ųjų gruodį iliustravo mūsų žurnalo numerį, kurio tema buvo „Taika“. Žiūrint į jo turinį atrodo, kad tuomet buvome naivoki, bet kamufliažinio audinio ir taktinio žemėlapio hibridą primenanti iliustracija nė trupučio nepasenusi. Tuomet pirmąkart pasmalsavome virtualioje Aistės įkurtoje laboratorijoje „Plantasia Lab“. Architektės diplomą turinti kaunietė 2024-ųjų pabaigoje tapo meno daktare – Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno projektą „Kerpių gramatika“.

Skaitmeninės kerpės A. Ambrazevičiūtės iliustr.

„Šio tyrimo metu pati patyriau, kaip kerpės įgalina poetiškai kurti savo mitus, legendas, veikėjus, taisykles, patikėtinius bei sąjungininkus ir nepasiduoti standartui. Pasiklysti, klaidžioti, būti pasimetusiam ir išsekusiam, dažnai susvetimėjusiam. Rizikuoti naujais pavidalais, išjausti sunkumus ir maištauti. Kaip ir kerpės, galime būti aktyvūs ir pasyvūs sykiu, taip palaikydami savo gyvastį“, –pristatydama ketverius metus sudarinėtą „Kerpių gramatiką“ rašo Aistė. Ji užrašė net kerpių manifestą, o savo begalinius skaitmeninius organizmus siekia pritaikyti įvairiose situacijose ir masteliuose, yra atvira bendravimui ir bendradarbiavimui su kitų meno ir mokslo sričių atstovais.

Apkerpėjęs net stalas Aistės studijoje, prie kurio prisėdame pokalbiui. Tiesa, mus supa 3D printerio pagalba atspausdinti modeliai. Kaune galimybių tai padaryti taip, kaip norisi, nedaug, tad tenka savo kūrinius atsisiųsti atspausdintus užsienyje. Įsidrąsinu paliesti arčiausiai manęs

esantį, primenantį koralą, – atrodo, bus pliušinis, bet labiau primena žėručiu dengto namo sieną. Galėtų būti papuošalas, dekoro elementas, o gal labai stilingas medicininis prietaisas?

Kaunas

„Žiūrėk, Vilniuje yra visi, ar ne?“ –paklausta, kodėl gyvena Kaune, ramiai atsako Aistė. Iš architektūros į kerpes jos fokusas nukrypo būtent todėl, kad nesinorėjo būti ten, kur visi: „OK, visi mokosi iš žmonių, tai aš mokysiuosi iš kitur.“ Su miestais labai panašiai – įdomu ieškoti kitų vietų, potencialo, ir neverta visuomet siekti tobulumo ar gausos. Menininkė jaučia, kad susikaupimo ir koncentracijos būsenoms tokios vietos, kaip Kaunas, labai padeda. Ieškant balanso svarbu nuolat dairytis galimybių atsirasti kitose vietose, kur gali augti profesiškai.

Po visų kelionių ir studijų Aistė dabar Eiguliuose, tame pačiame bute, kuriame užaugo. Su ja kalbamės

Dykumos skaitmeninės kerpės

A. Ambrazevičiūtės iliustr.

studijoje Kauno centre – svarbus ir balansas tarp darbo ir namų. Žinoma, pasaulis ir miestai keičiasi, todėl Aistė brangina savų žmonių ratą, kuriame jaučiasi saugi: „Esu laiminga, kad būtent čia gyvena mano artimiausi žmonės. Jie emigruoja, grįžta... Kaip ir aš. Kaunas man saugi vieta.“

Tarp Vienos ir Budapešto

Pastudijavusi architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) platesnio požiūrio ieškoti Aistė išvyko Europon. Žemyno centre, tarp Vienos ir Budapešto, ir prasidėjo tai, kas praėjusių metų pabaigoje virto meno daktaro laipsniu. Kaunietę sužavėjo ornamentikos ir puošybos gausa tenykštėje architektūroje: „Aplinka kardinaliai kitokia negu Kaune. Nors gamtos ten gyvenant trūko, bet architektūra

vizualiai man ją atstojo.“ Kitokios buvo ir studijos Vienoje – labiau vizionieriškos, lavino erdvinį mąstymą, suteikė sąlygas augti ir... žaisti. O žaisti Aistė norėjo. Įdomu, kad jai Budapeštas pasirodė... kerpiškas. Tai dėl dulkių sluoksnio, gražuolius pastatus paverčiančio nematomais ir niekam nereikalingais. „Man net atrodė, kad tie namai griūva, fasadų apdaila krenta – visa tai sukūrė apkerpėjusio miesto įvaizdį“, – prisimena Aistė. Taip pamažu, niekam nieko nenorėdama įrodyti, tik dėl savęs, ji nusprendė nerti į vizualų kerpių pasaulį, kuris tuo metu, studijuojant techninius mokslus rodėsi lyg tabu. O juk smagu daryti tai, kas draudžiama, – eksperimentuoti, dirbti tik vizualiai, nepriklausomai nuo mastelio, klaidžiojant savo susikurtuose sluoksnynuose.

Dykumos skaitmeninės kerpės A. Ambrazevičiūtės iliustr.

Neringa

Neringa svarbi daugeliui Lietuvos ir užsienio kūrėjų – tai ideali terpė atsiriboti, susilieti su gamta. „Klimatas ir geografija ten ypač tinka kerpėms augti“, – pastebi Aistė, mėgstanti į pusiasalį grįžti, savo tiriamus organizmus vis naujai pamatyti, skirtingais sezonais. Net trims mėnesiams Nidos meno kolonijoje Aistė įstrigo per karantiną. „Reikėjo kažkur padėti mintis, ir buvo labai geras laikas kurti ir stebėti gamtą. Apsupta tokios gausos ir įvairovės supratau, kad reikia stoti į doktorantūrą ir kerpių gramatiką išdėstyti būtent tokiu būdu.“

Dzūkija

Po laiko Nidoje mėnuo Kaune Aistei pasirodė... per daug. Reikėjo grįžti atgal į gamtą, į mišką, pas kerpes.

Taip ji atsidūrė Dzūkijoje, atokioje rezidencijoje „Verpėjos“, kurią veik prieš dešimtmetį įkūrė avis auginanti menininkė Laura Garbštienė. „Neturėjau jokių įsipareigojimų, pirmą kartą tiek laiko praleidau šiose

vietose ir galėjau viską lyginti su dar labai šviežia Nidos patirtimi – kraštovaizdis, kerpių rūšys, bandymas suprasti regioną, jo žmones... tokia labai romantiška kūrėjo pradžia, kai turi galimybę tiesiog stebėti, o miške jautiesi savesnis nei mieste“, –šypsosi menininkė, ir tikrai – jos istorijos primena XIX amžiaus pabaigą, kai nepažinto pasaulio ir laiko jam tyrinėti, atrodo, buvo daugiau. „Taip, bet po to sekė daug keistų darbų ir sudėtingų techninių dalykų“, – mano naivias vizijas išblaško pašnekovė.

Suomija

Kerpės auga visur, taigi ir Aistės žvalgymaisi po jų pasaulį neapsiriboja Lietuvos sienomis. Net du kartus kerpinėjimo tikslais ji lankėsi Suomijoje. Ar žinojote, kad Helsinkis –salynas, miestas išsibarstęs ir auga ant tų pačių akmenų, kaip ir kerpės?

Kitas vizitas – į Suomijos šiaurę, į sengirę, kurioje auga, Aistės žodžiais, keistos kerpių rūšys.

Helsinkio kerpės

A. Ambrazevičiūtės nuotr.

Kerpiškas grybas Švedijoje

A. Ambrazevičiūtės nuotr.

Islandija

Kai šis žurnalas atkeliavo iš spaustuvės, Aistė jau buvo išvykusi į Islandiją: „Kaip architektai važiuoja stebėti skirtingų pastatų ir miestų, taip ir man susiformavo įprotis keliauti stebėti kerpių.“ Islandijoje ji tapo didesnės mišrios grupės, tyrinėjančios tirpstantį ledyną, dalimi, ir nors tikėjosi kiek atsitraukti nuo kerpių, juk ką tik apsigynė daktaro laipsnį, greičiausiai tai nepavyks. Kaip tokios kelionės „nukrenta“? Sniego gniūžtės principu – sudalyvauji vienoje rezidencijoje, apie tave ir tavo tyrimą išgirsta, įtraukia į naują projektą, taip susipažįsti dar su kuo nors, patenki naujon vieton, ir ratas sukasi.

Ir vėl Kaunas

„Tai, ką aš kuriu, niekaip nėra kaunietiška, visgi neretai atsiduriu kontekstuose, kuriuose pristatau Kauną – galbūt dėl to, kad kauniečių menininkų, veikiančių plačiau, apskritai yra nedaug“, – sako Aistė, paklausta, ar save laiko Kauno meno lauko atstove. Jai atrodo, kad Kauno architektūros minimalizmas, bru-

talizmas, betonas yra priešinga tam, kas gimsta jos studijoje. Skaitmeninius kerpių (ar kerpiškus) pasaulius menininkė generuoja įvairiomis programomis – pasirinkimą dažniausiai lemia vizualinis faktorius. Įdomu, kad animacijai skirtą programą „Cinema 4D“ ji iš pradžių naudojo statiškiems vaizdams, ir tik vėliau suprato, kad gali visa tai išjudinti.

„Man įdomu tyrinėti, kas naujo šioje srityje, bet tam pritrūksta laiko. Dabar, apsigynus daktarą, laiko daugiau, taigi laukiu, kol galėsiu tiesiog kurti. Ne viską spėju realizuoti – atrodo, mano idėjoms reikėtų didelės komandos“, – teigia Aistė.

Kol ji Islandijoje, apie parodą Kaune mąstyti sunku, bet abi sutariame, kad jos artimiausiu metu reikėtų. Nuo pirmosios, pavadintos „Architekto herbaru“ ir vykusios Kauno menininkų namuose, praėjo jau daugiau nei penkeri metai. O kerpių manifestas, kviečiantis jausti ir nežinoti, klajoti, tarpti paraštėse, perkalibruoti jutiklius ir priimti kitoniškumą, nusipelno būti perskaitytas garsiai.

TARPDISCIPLININIS ARNIS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

DOVYDO BUČO NUOTR.

Prieš porą metų su bičiuliais užklydome į galeriją „Meno parkas“ – ten mus pasitiko Arnio Aleinikovo „Magic Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute rezultatas – performanso „Lucidity“ premjera. Pirmasis galerijos aukštas tapo šokių aikštele, pripildyta ritmingai judančių kūnų. Vėliau ėmiau vis dažniau Arnį sutikti įvairiausiuose laukuose –jis tyrinėja tarpdisciplininius menus, domisi tapyba, naujausiomis medijomis, performatyviais menais ir elektronine muzika. Trumpai tariant, klaidžioja tarp skirtingų sričių, leidžia sau eksperimentuoti – tiek akademinėje aplinkoje, dirbdamas ir dėstydamas

Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje ir Kauno technologijos universitete, tiek kūrybiniuose procesuose.

REIKĖTŲ DAUGIAU ATVIRŲ KVIETIMŲ, KURIUOSE BŪTŲ DUODAMA NE TIK

ERDVĖ, BET IR PAPILDOMAS BIUDŽETAS.

Tavo kūryba buvo pristatyta įvairiausiuose teatro ir naujųjų medijų festivaliuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Lenkijoje, Sakartvele, Slovėnijoje ir Rumunijoje. Kaip prasidėjo ši kūrybinė kelionė?

Esu kilęs iš Kėdainių – o tai ne tik mažas miestas, bet dar ir ganėtinai konservatyvus. Man ten trūko oro – o ilgainiui ėmė trūkti net ir pačioje Lietuvoje. Žinojau, kad ateis diena, kai pakelsiu sparnus ir nutūpsiu kažkur kitur. Tai kiek užtruko, tačiau baigęs vaidybos bakalaurą VDU pradėjau keliauti po Europą, ieškodamas naujų patirčių ir galimybių. Viena pirmųjų rimtesnių stotelių buvo Vokietija. Ten iškart po bakalauro baigimo pradėjau dirbti su keturis „Auksinius scenos kryžius“ pelniusiu teatro režisieriumi Lukaszu Twarkowski. Po „Es war einmal ... das Leben“ pastatymo „Schauspiel Hannover“ ėmėmės spektaklio „Respublika“ pastatymo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šios patirtys man leido į teatrą ir meną pažvelgti kiek kitu kampu.

Bakalauro metais mane mokė, kad teatras – tai Michailas Čechovas ar Konstantinas Stanislavskis, kiek vėliau

Artūras Areima ir Vilma Raubaitė siūlė alternatyvesnį požiūrį, bet užtrukau suprasti, kad menas iš esmės neturi ribų. Žmonės kuria skirtingai, keičiasi laikai, keičiasi teatras ir publikos poreikiai. Šių minčių vedamas, ėmiau ieškoti naujų kelių savo karjeroje bei kūryboje ir nusprendžiau tęsti studijas – šįkart Prahoje. Studijuodamas alternatyvaus teatro režisūrą, ėmiau suprasti, kad teatras ir menas apskritai gali prasidėti skirtinguose taškuose ir būti labai įvairūs – tai padėjo man išlipti iš siaurų suvokimo rėmų, atrasti paraštes bei džiaugsmą kalbėti šiandienos temomis.

Paraleliai studijoms su bendraminčiais sukūriau performatyvų filmą „Pulsas“, kurio pagrindinė tema –vyrų ir moterų patiriama seksualinė prievarta. Džiaugiuosi, kad filmas tebėra rodomas tarptautiniuose kino festivaliuose, laimėjo keletą apdovanojimų Europoje ir atkreipė dėmesį į nepakankamai plačiai visuomenėje aptariamą temą. Jau studijų metais Prahoje atsirado daugiau drąsos, vis dažniau pradėjau atsiliepti į įvairiausius atvirus kvietimus ir rezidavau įvairiose Europos šalyse. Turiu pripažinti, kad po šitų potyrių supra-

tau, kad man kur kas geriau sekasi darbuotis užsienyje nei Lietuvoje.

Esi sutinkamas įvairiose meno disciplinose. Ar nėra sunku nuolatos pereiti nuo vieno konteksto prie kito, o gal priešingai – įkvepia žinojimas, kad gali išreikšti save skirtingomis meno formomis: kinu, poezija, elektronine muzika ir teatru?

Man labai įstrigo Lukaszo Twarkowski žodžiai: „Jeigu galėčiau papasakoti viską, ką noriu sukurti, tai nekurčiau spektaklių.“ Ši mintis man tapo svarbiu atradimu ir tarsi patvirtino tai, apie ką vis galvodavau ir nujaučiau. Iki tol atrodė, kad kūryba turi būti aiškiai apibrėžta, atitinkanti „normas“, tačiau šis požiūris paskatino į kūrybą žiūrėti plačiau. Vienus dalykus galime užrašyti, kitus sudėti į muziką, o dar kitus nutapyti. Vienoks menas rezonuoja Australijoje, kitoks Latvijoje. Niekad nesėdžiu ir negalvoju, ką turėčiau sukurti, – tai ateina natūraliai, o kartu su konkrečiomis idėjomis – ir sritis, kuri tam atrodo tinkamiausia.

Bakalauro studijų metus praleidai Kaune – smalsu, kokių pirmų žingsnių tau pačiam teko imtis norint įsitvirtinti kultūriniame lauke?

Už tvirtus pirmus žingsnius esu dėkingas režisieriui Gyčiui Padegimui, kuris mane antrakursį pakvietė vaidinti Kauno miesto kameriniame teatre. Tai atvėrė daug durų – ėmiau vis aktyviau suktis meno lauke, pažinti teatrą tokį, koks jis yra už studijų durų, lankytis vakaronėse ir sutikti savo srities profesionalų. Ketvirtame kurse ėmiau aktyviau lankytis dar ir vizualaus meno parodose, taip dar labiau praplėčiau pažįstamų tinklą ir atradau ryšį su įvairiausių įstaigų koordinatoriais – nuo „Meno parko“ iki Kauno bienalės.

Kaip suderini savo kūrybinę laisvę su tuo, ko reikalauja institucijos?

Užsienyje matau daugiau galimybių, tokių kaip atviri kvietimai, kurie Lietuvoje vis dar gana reti. Pas mus galerijos ar teatrai dažnai nusprendžia, kokias ekspozicijas, spektaklius rodyti, o jauniems menininkams sunku gauti vietą. Vizualaus meno lauke išskirčiau „Meno parką“, dar Kauno bienalę, kurios kuruojamas projektas „Magic Carpets“ skiria dėmesį jauniems kūrėjams ir siūlo rezidencijas tiek Lietuvoje, tiek partnerių šalyse, bei Kauno miesto kamerinį teatrą, kuris kiekvienais metais, festivalio „Išeities taškas“ rėmuose, organizuoja atvirą kvietimą spektaklių eskizams.

Visoms institucijoms linkiu daugiau atvirų kvietimų, netikėtų, intriguojančių posūkių, liberalumo ir permatomumo. Czeslawas Miloszas, kalbėdamas apie Paulį Cézanne'ą, sakė: „Juk taip pat gyveno, neretai greta mūsų, daugybė tūkstančių tokių pat darbščių ir nuolankių menininkų, kurių vardai šiandien nieko nesako.“ Man norisi, kad tiems vardams būtų suteikta bent viena galimybė savo darbus pristatyti ir būti išgirstiems, nes galbūt ta viena galimybė ir bus tramplynas į tolimesnius vandenis ir pasitikėjimo savimi stiprinimą.

Ar kada teko pajusti atotrūkį bendradarbiaujant su vyresniais menininkais ar institucijų darbuotojais? O galbūt konstruktyvus dialogas visuomet užsimegzdavo ganėtinai lengvai?

Tokių dalykų niekad nesureikšminau. Galimai dėl to, kad menininkų aplinkoje atsiradau išties jaunas ir tiesiog džiaugiausi ten būdamas. Bet, žinoma, ir dabar aplanko visokių minčių – ypač skaitant kokius nors scenos senbuvių pasisakymus, kuriais bandoma sumenkinti jaunimo žinias ar gebėjimus. Bet matau, kad viskas keičiasi, ir tik į gera.

O dėl konstruktyvaus dialogo – ir taip, ir ne. Esu linkęs tikėti, kad tai labai priklauso nuo kiekvieno asmeninių tikslų. Pavyzdžiui, tu gali turėti genialią idėją, bet visuomet išlieka klausimas, kokiais būdais mėginsi tai įgyvendinti ir ko tu iš tiesų nori – ar naglai ieškosi kuo didesnio kiekio pinigų, ar bandysi rasti būdų, kaip savo idėją įgyven-

dinti su mažiausiomis išlaidomis.

Pinigų tema kultūros sektoriuje –dažna ir aktuali. Kultūra ir menas turbūt niekada nebuvo jokios šalies prioritetas, todėl tiek institucijos, tiek menininkai nuolat susiduria su finansiniais iššūkiais. Mano akimis, svarbiausia gebėti tinkamai pristatyti savo idėjas ir gebėti būti atviram pokyčiams, kurių gali prireikti planų įgyvendinimui.

O ar kada nors teko susidurti su išankstiniais nusistatymais dėl amžiaus?

Turbūt ne vienas žmogus yra apie tai pagalvojęs, bet niekada man to neiškomunikavo. Dažniausiai atviruose kvietimuose (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) menininkai prašomi pateikti kuo daugiau informacijos apie save, savo darbus, patirtį, išsilavinimą. Įsivaizduokit, aplikuojate į JAV šiuolaikinio meno vitriną, kurios organizatoriai pirmą kartą girdi jūsų pavardę. Beveik neabejoju, kad solidžiau jiems pasirodys tie, kurie savo darbus jau yra pristatę viename ar kitame festivalyje ar parodoje ir turi meninį išsilavinimą, nei tie, kurie tik pradeda. Aš pats mėgstu užbėgti įvykiams už akių – pavyzdžiui, besiruošdamas tarpdisciplininio meno festivaliui „JA FEST 2024“, laiškus rašiau gerokai iš anksto. Siunčiau informaciją, dalinausi savo CV, portfolio, vizija, renginių planu ir pristačiau visus dalyvaujančius menininkus tam, kad žmonėms, kurie priima sprendimus, palikčiau kuo mažiau erdvės nepalankioms interpretacijoms. Tikiu, kad tai išties padėjo gauti ne vieną teigiamą atsakymą ir suorganizuoti sėkmingą festivalį.

Papasakok plačiau apie festivalį „JA FEST 2024“. Kodėl manai, kad jo vieta – ir Kaune? Šis festivalis 2023 metais užgimė Portugalijoje, Lisabonoje, tarptautiniame „JÁ“ teatre. Didžiausias dėmesys tuo metu buvo skirtas teatrui ir kūrybinėms dirbtuvėms. Šalia spektaklių festivalyje buvo pristatyta paroda-instaliacija „4-ios žurnalistės“ (kuratorius Dan Cotterall). Instaliacija buvo apie žurnalistes, nužudytas įvairių režimų vien tik dėl to, kad dirbo savo darbą – kritikavo valdžią, viešino nepalankią informaciją. Ši paroda man buvo geras priminimas apie tai, kaip viskas trapu, o tuo pačiu kėlė klausimą – ar tikrai galime atvirai kalbėti apie ką tik norime. Gyvename demokratijoje, galime leisti daugžodžiauti, save laisvai reikšti, tačiau turime kaimynus, pas kuriuos tokie dalykai yra draudžiami ar net nusikalstami.

Po metų festivalio organizatoriai nusprendė parodą išvežti svetur –pirmasis skambučio sulaukiau aš, mat jie panoro atvykti į Kauną. Iškart paskambinau Eglei Rušinskaitei iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro ir netrukus ėmėmės darbo. Paraleliai, kartu su Suresh Nampuri („JÁ“ teatro prezidentu) nusprendėme, kad prie šios instaliacijos būtų puiku pristatyti ir Lietuvos jaunuosius kūrėjus, į Kauną atvežti retai sutinkamų Portugalijos teatro produkcijų, vietinių bei tarptautinių filmų selekciją, diskusijų apie

teisingumą ir žmogaus teises. Taip ši instaliacija peraugo į savaitės trukmės tarpdisciplininio meno festivalį. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas paslėptoms tiesoms ir temoms, kuriomis dažnai nekalbama. Pagrindinė vizualaus meno paroda įsikūrė Mykolo Žilinsko dailės galerijoje – ten lankytojus kvietėme susipažinti su jaunais ir jau pripažintais kūrėjais iš įvairiausių vizualaus meno šakų. Planuojama festivalį rengti keliose šalyse vienu metu, vizualaus meno vitriną paliekant Kaune.

Kaip manai, kokių reikėtų pokyčių institucijose, kad jaunimui būtų lengviau rasti savo vietą meno lauke ir gauti daugiau galimybių?

Reikėtų daugiau atvirų kvietimų, kuriuose būtų duodama ne tik erdvė, bet ir papildomas biudžetas, prisidedantis prie kūrinio sukūrimo, kaip daro daugelis šiuolaikinio meno organizacijų svetur, – turbūt to ir palinkėčiau visoms institucijoms. O jauniems menininkams –nebijoti viešai dalytis savo kūryba. Meno institucijos negali egzistuoti be menininkų, o tam, kad būtum atrastas, reikia apie save visiems retkarčiais priminti. Suprantu, kad visi norėtų rodyti savo kūrinius modernaus meno muziejuose ar prestižiniuose teatruose, bet tai nėra būtina tam, kad būtum išgirstas ar atrastas. Viskas kartais yra daug paprasčiau, tik mes patys save stabdome.

MUITINĖS INSPEKTORĖ KAROLINA

ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Negali nesidžiaugti, kai Kaune atsidaro kokia nors nauja kultūrinė įstaiga ar erdvė. Šiandien būtent apie tokią: įspūdinguose didikų rūmuose, menininkų ir kultūros bendruomenės apsuptyje, miesto širdyje. Su fotografu užsukome į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą susitikti su tarpdisciplinine menininke ir kuratore Karolina Latvyte-Bibiano, kurios rankose šiuo metu yra šviežiausia Kauno meno galerija „Muitinė“.

Teko lankytis čia anksčiau, tad buvo įdomu, kaip vidaus erdvės atrodo po ilgiau nei dešimtmetį trukusios restauracijos. Kadaise liūdnas psichikos sveikatos ligoninės istorijas saugojusios sienos dabar pakitusios neatpažįstamai: tvarkybos darbai sugrąžino užuominas apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo dienas, o akademinė darbo aplinka atitinka aukščiausius standartus. Paklaidžioję po VDA KF labirintus ateiname į akivaizdžiai istorines erdves: aplink akmeninis mūras, nedideli langai į kinematografišką kiemelį, aukštos lubos su medinėmis pertvaromis, keisto išdėstymo kambariai. Čia – „Muitinė“, nuo šiol turinti ir naują inspektorę. Galerijoje jauku, intymu, patogu, be to,paprasta einant pro šalį susipažinti su nūdienos VDA bendruomenės kūryba. Nors vietos ir nėra labai daug, bet sienas jau puošia dideli tapybos darbai, kurie neatrodo prislėgti. Apie galerijos poreikį žiniasklaida rašė dar 2006 m. – tuometinis dekanas Raimondas Žiupka sakė, kad perleidus pastatą VDA bendruomenei čia atsirastų galimybė įrengti galeriją, kurioje būtų eksponuojami studentų, dėstytojų darbai, joje galėtų ištisus metus vykti visuomenei įdomūs renginiai, o didelę kultūrinę vertę turintis pastatas taptų prieinamas kauniečiams bei miesto svečiams. Na, praėjo beveik 20 metų, kol tai tapo realybe, bet pasivaikščiojęs supranti, kiek šioje rezidencijoje reikėjo tyrimų, derinimų, leidimų, o tuomet – kruopštaus restauracinio darbo.

Menininkės rankose

Galerijos kuratorė pažįstama besidomintiems menu, ji yra pristačiusi ne vieną įdomų savo pačios ir kitų projektą. „Į meno pasaulį panirau

dar mokyklos laikais. Pirma mano meilė – fotografija. Įstojau į „Aušros“ gimnaziją, kuri atrodė labiau susijusi su meninėmis veiklomis, ir ruošiausi stoti į fotografijos studijas. Visgi, pradėjusi lankyti paruošiamuosius kursus, susižavėjau tapyba ir įstojau mokytis čia, Kaune. Šiuose koridoriuose įgijau meninį išsilavinimą“, – pasakoja Karolina.

Vis dėlto tapytojos etiketės mūsų pašnekovė kratosi. Karolina –tarpdisciplininė menininkė, savo kūryboje pinanti skirtingas medijas ir prieigas.

„Dabar turbūt daugiausiai dirbu su videomedžiaga. Įvairovės į kūrybą įnešė ir keliavimas studijų metais: pagal „Erasmus“ programą teko mokytis bei kurti ir Kinijoje, ir Italijoje. Čia dar nebuvo taip gražu, tad bandydavome pakeisti aplinką“, –tęsia galerijos kuratorė.

Grįžusi bandė susiprasti, ką daryti, ką kurti. Norėjosi tęsti studijas užsienyje, bet romantinis gyvenimas privertė svarstyti vietinius pasirinkimus (apie Karolinos ir jos vyro Adriano Carlo Bibiano istoriją rašėme 2023 m. vasario numeryje). Galiausiai pasirinko skulptūros studijas Vilniuje, siekdama praplėsti kūrybinį matymą. „Studijas Kaune ir Vilniuje turbūt tuo ir atskirčiau: čia, gimtame mieste, daug stipriau išmoksi kūrybinės technikos, be kurios nieko nesukursi. Studijos sostinėje – konceptualesnės, daugiau gilinamasi į teoriją. Ar vienos geresnės už kitas? Abejoju, jos tiesiog skirtingos, kalba apie skirtingus dalykus, nors ir po tos pačios akademinės institucijos skėčiu. Visgi Vilnius šiek tiek padėjo išsilaisvinti kūrybiškai“, – priduria pašnekovė.

Sistema ir pavadinimas

Tiesą sakant, mūsų aptariama galerija pradėjo veikti nuo Muitinės g. 2 tvarkybos darbų pabaigos, bene prieš porą metų. Vis dėlto organizavimas buvo nesistemingas, trūko vizijos, koncepcijos bei nuolat čia dirbančio žmogaus. Ir pavadinimo.

„Atėjau dirbti tik nuo praėjusio birželio. Be abejo, vasara akademinėse bendruomenėse visuomet lėtesnis laikas, nėra studentų, todėl išnaudojome tą laiką organizaciniams reikalams spręsti. Pirmąjį atidarymą surengėme rugsėjį, kartu su grįžtančiais studentų srautais“, – tęsia Karolina. Galerijos pavadinimą rinko visa vietos VDA KF bendruomenė. Pašnekovė sako, kad sulaukta virš 100 pasiūlymų, tarp kurių netrūko ir šmaikščių. Tarp tokių, be abejo, buvo ir „Durnynas“ dėl pastato istorijos ir vietovardžio, kurį vis dar vartoja seni kauniečiai, apibūdindami Muitinės, Aleksoto g. ir Rotušės a. sankryžą.

Visgi pasirinktas kitas variantas, sietinas taip pat su pastato bei aplinkinio rajono, gatvės istorija. „Tai buvo sudėtingas ir ilgai diskutuotas klausimas, bet aš turbūt labiausiai ir stūmiau pavadinimą „Muitinė“. Manoma, kad čia veikė viena pirmųjų muitinių. Natūralu, šalia uostas, daug prekybinių sandėlių, klestėjo laivyba. Gal nebūtinai šiame pastate muitinė veikė, bet šioje teritorijoje tai tikrai. Todėl ir gatvės pavadinimas toks.“

Šalia menininkų bendruomenės

Ar reikės susimokėti muitą įeinant? Ne, galerijos lankymas nemokamaas. Ir eksponuoja savo darbus čia visai ne statutiniai pareigūnai, o jauni ir subrendę kūrėjai. Juk VDA koridoriuose kasdien vaikšto turbūt didžiausia vizualiųjų menų kūrėjų bendruomenė Kaune. Sveiko konkurencinio svorio prideda ir kitapus gatvės įsikūręs VDU

Menų fakultetas, ten taip pat turintis galerines, atviras visuomenei erdves.

„Nors koncepcija dar formuojasi, veikiame ne taip ilgai, bet akivaizdu, kad esame surišti su kontekstu, kuriame įsikūrėme. Esame VDA padalinys, kurio viena iš misijų yra jaunų menininkų pristatymas ir kartu brandžių bendruomenės kūrėjų parodos. Ilgainiui šiose erdvėse norime integruoti ir kitų, geriausiai vertinamų Lietuvos menininkų kūrybą“, – apie esamas ir būsimas veiklas dėsto žinoma kuratorė.

Pašnekovė neslepia, kad erdvės ir patogios, ir nepatogios. Įsikūrus sename pastate visuomet kyla iššūkių dėl paveldo saugojimo, ribojimų. Parodų montavimo ir demontavimo darbai galerijose dažnai tampa atskira statybų aikštele. Visgi šviežiai restauruotuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kaip ir kituose paveldo objektuose, gręžti ir kitaip gadinti seną mūrą griežtai draudžiama, todėl tenka prisitaikyti ir ieškoti originalių sprendimų, kaip erdves tobulinti.

Dabarties ir ateities parodos

Visai neseniai Karolina baigė vykdyti pirmąjį galerijos atvirą šaukimą parodoms pristatyti. Kaip patys teigė, ši erdvė skirta įvairioms kūrybos formoms ir idėjoms – nuo konceptualios meninės praktikos iki tradicinėmis technikomis paremtų kūrinių. Galerija siekia būti dinamiška platforma menininkams ir tyrėjams, ieškantiems erdvės eksperimentams, dialogui, idėjų įgyvendinimui.

Mūsų pokalbio metu čia kabojo žinomos menininkės, tapytojos, profesorės Aušros Vaitkūnienės labai sezoniška paroda „Žiemos istorijos“. Įėjus pasitiko didelis darbas su puikiai pažįstamu VDA kiemeliu bei jame augančia egle. Kitame kambaryje –dviejų dalių, šaltas ir netikėtas „Spragtukas“, primenantis gerai pažįstamą „Klyksmą“.

„Vieną atvirą šaukimą įvykdėme, skelbsime tikriausiai po du kasmet. Vienas – metų gale, kaip dabar.

Kitas – vasaros viduryje, prieš Lietuvos kultūros tarybos projektų teikimus. Taip visiems paprasčiau projektuoti savo kūrybinę ateitį, finansavimo sprendimus, stipendijas“, – tęsia pašnekovė.

Nors kol kas ant sienų – tapyba, Karolina neslepia, kad tarp šių sienų įsikurs ir labiau tarpdisciplininiai projektai bei parodos. Nors šioje akademinėje aplinkoje tapyba dominuoja,

nesinori nuo pradžių uždėti galerijai etiketės, kuri vėliau ilgai lydės. „Viena paroda pas mus trunka 3–4 savaites. Dar baigiu dėlioti šių metų planą, bet tikriausiai turėsime apie 8–9 parodas per metus. Vasarį rengsime Petro Lincevičiaus parodą, o kovą – Barboros Matonytės. Kitą gruodį jau esame pasitvirtinę ir Prano Griušio tapybos darbų parodą“, – planus dėlioja kuratorė.

Be abejo, vyks ir grupinės studentų parodos. Kaip sako Karolina, ore kabo ir rezidencijų klausimas. Šiame komplekse yra ir svečių namai, ir kūrybinių studijų – visos sąlygos kurti. Visgi pirmiausia turi įsivažiuoti pagrindinė veikla.

„Labai norėjau pasikviesti Igną Pavliukevičių. Vasarą jis pristatė savo doktorantūros projektą, kuris man paliko didelį įspūdį. Jis dirba su dirbtiniu intelektu, sukūrė savotišką savo kloną. Be galo įdomu, tikiuosi, pavyks „Muitinėje“ įkurdinti ir tokios kūrybos pavyzdžių“, – viziją piešia Karolina.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

JEI VASARIS BUS TOKS PATS ŠILTAS, KAIP SAUSIS, GALBŪT JAU PRADĖSIME IR LAUKO KONCERTŲ SEZONĄ!

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

KOL KAS JUOKAUJAME, BET DAUGIAU RENGINIŲ, KAIP VISADA, RASITE INTERNETINIAME KALENDORIUJE. RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 02 16

Paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Pernai paminėjus žymaus lietuvių scenografo Liudo Truikio (1904–1987) 120-ąsias gimimo metines, parodos rengėjai kviečia į šią asmenybę ir jo kūrybą pažvelgti istoriniame ir kultūriniame egiptomanijos, japonizmo estetikos, krikščioniškojo misticizmo, ezoterinių mokymų ir tautinio stiliaus pasaulinių tendencijų kontekste.

Iki 02 16

Paroda

„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Broliai Lozoraičiai: stovi Stasys, automobilyje sėdi Kazys. Roma, XX a. 5 deš. / VDU lietuvių išeivijos instituto nuotr.

Per Lozoraičių trijų kartų gyvenimo etapą Tėvynė patyrė tris esminius gyvavimo lūžius – valstybės sukūrimą, sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą. Paroda pasakoja ne tik apie Lozoraičius, bet ir apie viltį bei vilties diplomatiją, apie kultūros galią, tautos susitelkimą ir kelią į Lietuvos nepriklausomybę.

02 07–03 09

Karolinos Ūlos

Valentaitės paroda „Gyslos“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje „Gyslos“ jaunosios kartos menininkė Karolina Ūla Valentaitė gilina žvilgsnį į ryšius tarp savęs, motinos ir gamtos. Šie trys elementai, persipindami ir susijungdami, sudaro vientisą ekosistemą, kurioje neįmanoma atskirti pradžios nuo pabaigos.

02 07–03 09

Aušros Vaitkūnienės paroda „Žaisti, žaisti, žaisti“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Menas nuolat kelia klausimus apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamumą ir žmogaus troškimą peržengti ribas. Kūryboje žaidimai

tapytoją Aušrą Vaitkūnienę skatina mąstyti ne tik apie savo baigtinumą, bet ir apie tai, kaip gyvename ir ką paliekame po savęs.

02 07–03 09

Gretos Grendaitės ir

Tomo Vosyliaus paroda „Zero Waste“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius nagrinėja sudėtingą tvaraus gyvenimo klausimą, apmąsto pokyčius, atsiradusius auginant vaiką ir iššūkius, susijusius su atliekų mažinimu.

VASARIS

KALENDORIUS

Nuo 02 07

Filmas „Bob Dylan: Visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown)

Kino teatrai

Režisieriaus James Mangold biografinėje dramoje atskleidžiama, kaip iš tiesų iškilo vienas žymiausių muzikos istorijoje dainininkų ir dainų kūrėjų. Pagrindinį Bobo Dylano vaidmenį atlieka aktorius Timothée Chalamet.

02 07–02 08

Vakarėlis

„Auditorijai1–Lizdui10“ „Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

„Vos tik išmušus 2015-iems, kai kišenėse ir piniginėse ėmėme laikyti dar šiek tiek nepatogias ir kiek neįprastai didokas eurų kupiūras, naujai feisbuke pasileidęs profilis „Lizdas“ paleido savo pirmąjį renginį ir jame teparašė vieną, bet labai skambią lakonišką frazę: „Muzika iškalbingesnė už pažadus…“ Dešimt metų į ateitį ir mes čia – kuomet klubas tapo istorine kultūros figūra, o jo tiesioginė atžala „Auditorija“ jau metus tęsia pradėtus darbus. Ir vis dar taip pat – su muzika garsesne už pažadus. Susitinkame atšvęsti prisiminimų, kurių dalis neišvengiamai per tiek metų išdilo. Bet tam ir susirenkame drauge, kad šoktume ir vieni kitiems viską atgamintume“, – rašoma kvietime į vakarėlį, truksiantį dvi naktis.

02 08–04 12

Pauliaus Juškos tapybos

darbų paroda

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Tapytojas Paulius Juška – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių tapytojų realistų, menininkas ir pedagogas, 2005 m. įgijęs menų licenciato laipsnį, o šalia akademinio daug dėmesio skiria kūrybai. Už indėlį į

Lietuvos kultūros raidą, kaip pasiekęs aukščiausią meistrystę, 2023 m.

P. Juška buvo apdovanotas prestižiniu „Aukso mūza / Aukso ženkleliu“.

Šeštadienis, 02 08, 17:00 Koncertas „Kauno miesto simfoniniam orkestrui – 20“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Orkestras prisimindamas ir norėdamas įprasminti savo veiklos istoriją, į šį šventinį koncertą sukvietė buvusius orkestro vyriausiuosius dirigentus – pasaulinį pripažinimą pelniusį smuikininką ir dirigentą Pavelą Bermaną (Italija), maestro iš Latvijos Imants Resnį ir Lietuvos publikai puikiai pažįstamą dirigentą Modestą Pitrėną. Koncerto dieną prie dirigento pulto taip pat stos dabartinis orkestro vyriausiasis dirigentas, keturių prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas Constantinas Orbelianas (JAV). Šią solidžią vyrišką kompaniją papildys nuostabaus balso savininkė, kylanti jaunosios kartos operos solistė sopranas Tatev Baroyan (Armėnija – JAV).

VASARIS

KALENDORIUS

Trečiadienis, 02 12, 18:00

Akvilės Kavaliauskaitės

knygos „Jausmai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

„Jaučiu begalinę nostalgiją laikams, kai interneto reikėjo tik elektroniniam paštui ir filmų piratavimui. Pasiilgstu paauglystės draugių balsų kitame telefono laido gale ar netikėto skambučio į duris. Nostalgija tokia stipri, kad mane romantiškai nuteikia net prirūkytas automobilio salonas. Ačiū nostalgijai už šitą knygą. Jei ne šis jausmas, niekaip nebūčiau jos parašiusi“, – taip apie savo romaną, kurio veiksmas vyksta 2009-aisiais, kalba Akvilė Kavaliauskaitė.

Trečiadienis, 02 12/19/26

Konkursas „Hogas Goes Unplugged“

Baras „Hogas“, Kęstučio g. 6

Kaip ir kasmet, baras „Hogas“ skelbia pavasarinį jaunų grupių konkursą, kurio metu galite išgirsti ir atrasti būsimas žvaigždes. Aišku, ir padėti joms iškilti!

Nuo 02 14 Filmas „Bridžita Džouns.

Pakvaišusi dėl vaikino“ (Bridget Jones: Mad About the Boy)

Kino teatrai

Bridžita (akt. Renée Zellweger) vėl vieniša – prieš ketverius metus ji tapo našle. 9 metų Bilio ir 4 metų Mabel motina yra įstrigusi rutinoje auginant vaikus, nors ir padedama ištikimų draugų ir net buvusio mylimojo Danielio Cleaver (akt. Hugh Grant). Aplinkinių spaudžiama žengti nauju gyvenimo keliu ir meilės link, Bridžita grįžta į darbą ir net išbando pasimatymų programėles!

Penktadienis, 02 14, 18:00

Paskaita „Meilė

sklando Kaune. Garsios tarpukario Kauno poros ir jų meilės istorijos. 2 dalis“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

K. Petrauskas su žmona Elena vestuvių dieną, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Pernai pradėto ciklo renginyje laukia pažintis su penkiomis žymiomis tarpukario visuomenės poromis – nuo mokslo, literatūros, dailės, muzikos veikėjų iki prezidentų. Šių metų Valentino dienos herojais taps Aleksandras ir Ona Stulginskiai, Vincas ir Emilija Mykolaičiai, Tadas ir Honorata Ivanauskai, Kipras ir Elena Petrauskai bei Juozas ir Anelė Zikarai. Paskaitas rengia Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyr. bibliografė, istorikė Skaidra Grabauskienė.

Penktadienis, 02 14, 18:00 Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio koncertas

„Romuva“, Laisvės al. 54

Jau beveik du dešimtmečius kartu improvizuojantys atlikėjai atpažįstami iš savo… nenuspėjamumo! Kiekvienas jų koncertas įsimintinas ir nepakartojamas, nes kiekvieno metu jautrios Domanto dainos, eilės, palydimos vis kitų Sauliaus improvizacijų, atliekamų viso pasaulio instrumentais.

Penktadienis, 02 14, 18:30

Improvizacijų šou „Myli?

Nemyli?“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Myli ar nemyli? Štai kur klausimas. O gal geriau neieškoti atsakymų, mėgautis akimirka, atsipalaiduoti ir improvizuoti? Tuo įsitikinusi trupė „Posh“, kviečianti kartu švęsti šv. Valentino dieną.

„Nesvarbu, meilės dieną esi vienišas ar su pora – ateik pasilinksminti ir įsikvėpti“, –kviečia improvizatoriai.

VASARIS

KALENDORIUS

Penktadienis, 02 14, 20:30

Aklas pasimatymas su „Kino pavasariu“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Kovo 7-ąją prasidėsianti 30-oji kino šventė šilčiausią vasario vakarą kviečia praleisti su filmu, kurio pavadinimą sužinosite tik prasidėjus seansui. Ar bus romantiška? Seksualu? Nekalta? Ilgu? Džiugu? Amžina, o gal laikina?..

Šeštadienis, 02 15/02 22

Kūrybinės dirbtuvės su „Hands on Press“ rezidente

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 „Hands on Press“ studija, K. Donelaičio g 26-11

„Hands on Press“ archyvo nuotr.

Savilaidos studija „Hands on press“ vasarį priims naują viešnią –iliustratorę ir komiksų kūrėją Rebeka Lukošus iš Latvijos. Dviejų mėnesių rezidenciją Kaune kūrėja pradės kvietimu susipažinti ir kurti drauge. Vasario 15 d. Kauno menininkų namų skaitykloje komiksų dirbtuvės, o vasario 22 d. „Hands on press“ studijoje vyks popierinių skulptūrų dirbtuvės. Dalyvių skaičius ribotas, reikalinga registracija: all@handsonpress.lt.

Šeštadienis, 02 15, 18:00

Kauno bigbendo ir Karl Frierson koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno bigbendo archyvo nuotr.

Kauno bigbendas kviečia į magišką džiazo kelionę su grupės „De-Phazz“ vokalistu Karlu Friersonu (JAV/Vokietija).

Jo sodrus, gilus, jaudinantis, virtuoziškai valdomas balsas savo energija pakeri ir įtraukia – laukia ryškios, melodingos ir vidinės energijos užtaisą turinčios muzikos vakaras.

Šeštadienis, 02 15, 19:00

Premjera Kaune:

Vaivorykštės miuziklas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Organizatorių archyvo nuotr.

Spalvos, blizgesys ir nepatogiai atviros patirtys, kurios daug kam neegzistuoja: queer kultūra alsuoja didžiųjų scenų verta estetika ir kasdieniais dramatiškais išgyvenimais. Vaivorykštės miuziklas yra tebevykstančio bendruomeninio kūrybinio proceso rezultatas, jo centre – tikri žmonės ir jų patirtys. Todėl kūrinys yra nuolat augantis ir kintantis, o žiūrovai kas kart kviečiami į unikalią sceninę patirtį.

Sekmadienis, 02 16, 15:00 Laimos GegužytėsSaviščevienės kurtų šiaudinių sodų parodos

„Ant paukščio sparno“ atidarymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Šeštadienis, 02 15, 21:00

Klubo „Lemmy“ 9-asis gimtadienis

„Lemmy“, Girstupio g. 1

„Kviečiame kartu su mumis pažymėti devintąjį klubo gimtadienį solidžia puota, kurioje metalinius delikatesus serviruos svečiai iš Lenkijos kartu su jau puikiai žinomais kolektyvais iš Latvijos ir sostinės“, – į šventę kviečia alternatyviam skambesiui ištikima vieta.

Laima Gegužytė-Saviščevienė daugiau kaip trisdešimt metų puoselėja tradicinį šiaudinių sodų rišimo amatą. „Į kiekvieną šiaudinį sodą įpinu dalelę savo energijos, meilės ir širdies“, – sako parodos autorė. Sertifikuota amatų meistrė ne tik pati kuria sodus, bet ir dalinasi patirtimi. Valstybės atkūrimo dienai skirtos parodos atidaryme skambės sutartinių giedotojų grupės „Kadujo“ (vad. Laura Lukenskienė) atliekamos sutartinės, bus galima pasimokyti rišti sodą. Į sodų rišimo edukaciją reikalinga registracija, daugiau informacijos:

www.kaunobiblioteka.lt

VASARIS

KALENDORIUS

Pirmadienis, 02 17, 18:45

„Pamatyk kine“: „Malholando kelias“ (Mulholland Drive)

„Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Avarija Malholando kelyje. Jauna aktorė Beti ką tik atvyko į Los Andželą ir siekia savo svajonės įsitvirtinti Holivude. Kaip jai seksis šiame „svajonių kalve“ pramintame mieste, kiek jai užtruks atskirti kas yra melas ir kas yra kas, sužinosite panirę į šį pusiau sapną, pusiau tikrovę pasakojantį filmą, kurio autorius – šį sausį miręs Davidas Lynchas.

Antradienis, 02 18, 18:30

Patricijos

Tilvikaitės knygos „Nepriklausomybė“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. „Nepriklausomybė“ – antroji autorės knyga. Romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?

Trečiadienis, 02 18, 18:00

Spektaklis „Dviejų

Korėjų susijungimas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Prancūzų dramaturgas Joël

Pommerat pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ tyrinėja meilės jausmą, derindamas mokslininko smalsumą ir menininko aistrą. Šį azartišką žaidimą perėmė režisierius

Artūras Areima, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Nacionalinį

Kauno dramos teatrą. Spektaklyje išvysite dvidešimt fragmentiškų istorijų, kuriose įvairiausiomis spalvomis ir apraiškomis skleidžiasi meilė/nemeilė.

Šeštadienis, 02 22, 18:00

Opera „Bohema“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

„Į „Bohemą“ sudėjau savo sielą, labai ją pamilau, pamilau operos personažus labiau nei galiu apsakyti“, – po premjeros rašė kompozitorius Giacomo Puccini. Opera „Bohema“ su furoru buvo sutikta Europos teatruose, triumfavo Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Turkijoje. Ir šiandien ji – vienas dažniausiai statomų operinės literatūros šedevrų. Naujosios versijos režisierė ir choreografė –Anželika Cholina, muzikinis vadovas ir dirigentas – Gintaras Rinkevičius.

Ketvirtadienis, 02 20, 18:00 Edmundo Janušaičio knygos „Poetų sodas / Kuždesiai pievose“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos

Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

„Poetų sodas / Kuždesiai pievose“ – vienas tų atvejų, kai eilėraščių rinkinio pavadinimas metaforiškai atitinka turinį.

Gamta, meilė, gyvenimas, buitis, praeitis ir ateitis čia stebimi, apmąstomi tikro poeto. Taip estetiškai, kad nebereikia išnaudoti įtampos kaip pagrindinio eilėraščio variklio. Kultūros ir meno premijos laureatas, poetas, bardas, žaliakalnietis naująją poezijos knygą pristatys žodine muzikine interpretacija.

VASARIS

KALENDORIUS

Antradienis, 02 25, 19:00

Lietuvos kino klasika

bibliotekoje: filmo „Kai aš mažas buvau“ (1969)

peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Filmo fabula – abiturientų Tomo, kurį suvaidino Linas Krikščiūnas, ir Eglės (Julija Kavaliauskaitė) pirmosios meilės istorija, prasidėjusi pabėgus iš mokyklinės ekskursijos po parodą. „Kai aš mažas buvau“ lieka vienu iškiliausių Algirdo Aramino filmų, tiksliai perteikiančiu ir tuometinę epochą, ir universalias jauno žmogaus brandos problemas bei nuotaikas.

Ketvirtadienis, 02 27, 18:00

Koncertas „Gražiausios sonatos“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kamerinės muzikos vakare –neeilinė galimybė pasiklausyti gražiausių sonatų smuikui ir fortepijonui. Iš Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno ir Césaro Francko šedevrų sukomponuotą programą klausytojams pristato pasaulyje pripažintas fortepijono virtuozas Alexander Paley ir žymus lietuvių smuikininkas Raimondas Butvila.

Penktadienis, 02 28, 18:00

Spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Justino Vinciūno režisuotos JeanPaul Sartre pjesės veiksmas –Antrasis pasaulinis karas, Prancūzijos rezistencinis judėjimas. Po nesėkmingos operacijos pagautų ir palėpėje uždarytų partizanų grupės laukia fiziniai bei psichologiniai kankinimai. Būtent ši ribinė būsena iškristalizuoja esmines baimes, bei aiškiai atskleidžia jų savigynos būdus.

Penktadienis, 02 28, 19:00 Koncertas „Vytauto Kernagio kodeksas“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Jokūbas Bareikis, Jurga Šeduikytė, Lina Rastokaitė, Rafailas Karpis, Gabrielius Liaudanskas ir kiti kviečia į iškilmingą gražiausių dainų ir istorijų koncertą, kuriame klausytojai ne tik prisimins visų mylimus tautos šauklio Maestro kūrinius, bet ir turės galimybę išvysti dar niekur nematytą archyvinę medžiagą iš V. Kernagio gyvenimo ir kūrybos.

Nuo 02 28

Filmas „Rugsėjo

penktoji“ (September 5)

Kino teatrai

1972 metai. Miuncheno vasaros olimpinės žaidynės turėjo būti taikos šventė, bet ankstyvą rugsėjo 5 dienos rytą olimpiniame kaimelyje palestiniečių grupuotės „Juodasis rugsėjis“ teroristai Izraelio delegacijos narius paėmė įkaitais. Filmas seka JAV sporto transliuotojų komandą, kuri greitai persiorientavo nuo sporto varžybų prie tiesioginės transliacijos apie įkaitais paimtus Izraelio sportininkus, kurią tuo metu visame pasaulyje stebėjo maždaug milijardas žiūrovų.

Penktadienis, 02 28, 19:00 Andriaus Mamontovo koncertas

„Mono Arba Stereo“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Koncerte skambės „Geltona Žalia Raudona“, „Meilės nebus per daug“, „Mes čia“ bei kitos žymiausios A. Mamontovo ir grupės „Foje“ roko dainos. Žinoma, ir „Mono Arba Stereo“. „Tokio koncerto nebuvo seniai. Užsisekite saugos diržus – VAŽIUOJAM“, – žada organizatoriai.

VASARIS

Kadras iš filmo

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Dovydas Bučas, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Lukas Mykolaitis, Monika Balčiauskaitė, Severina Venckutė, Šarūnas Baltrukonis.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: