KULTŪROS ISTORIJA
Prie Klaipėdos te a
Mėmelio teatras XIX a.
Klaipėdos muzikinis ir teatrinis gyvenimas visada buvo intensyvus. Ir senojoje Klaipėdoje buvo puoselėjamas žodžio, šokio ir muzikos profesionalusis menas, o naujos meno formos gimdavo iš didingų gyventojų norų ir iniciatyvų.
Jovita SAULĖNIENĖ
Virė muzikinis gyvenimas Muzikinio teatro, kaip savarankiškos institucijos, Klaipėdoje iki pat XX a. vidurio nebuvo. Toks teatras duris atvėrė jau visai kitoje istorinėje epochoje, kitoje kultūrinėje erdvėje. Tačiau muzika mieste visais laikais karaliavo. Jos buvo daug, visur ir 60
įvairios. Senojoje Klaipėdoje veikė įvairiausi muzikiniai sambūriai. Vienas iš pirmųjų tokių sambūrių buvo Muzikos draugija, kurios šaknys, pasak Johanno Sembritzki’o, siekia 1786 metus. Šios draugijos veikla itin suaktyvėjo 1821 m., kai ji ėmė organizuoti privačius muzikos mėgėjų koncertus, vėliau – ir viešus. Žiemą mieste įvykdavo šeši koncertai, kurie baigdavosi miestiečių pamėgtomis puotomis. Senosios Klaipėdos gyventojų sielai atgaivos suteikdavo ir Harmonijos draugija, subūrusi pučiamųjų orkestrą, kurio muzika vasaromis skambėdavo miesto parkuose, aikštėse ir sutraukdavo klausytojų būrius. Apskritai pučiamųjų orkestrų muzika buvo itin populiari senojoje Klaipėdoje. Gausiai buvo lankomi ir Harmonijos draugijos simfoniniai koncertai, kurių repertuarą sudarė klasikų muzika. 1849 m. įkurtas dainininkų susivienijimas „Euphonie“, 1861 m. – Ernsto dainų draugija, pavadinta ilgamečio chorų vadovo vardu. Šių sambūrių vadovų dėka išgarsėjo Klaipėdos chorai, atlikę sudėtingiausius kūrinius ir leidę klausytojams patirti „tyriausią muzikinį malonumą“. Miesto muzikinis gyvenimas buvo intensyvus, tačiau to gyventojams nepakako.
Iniciatyvos ėmėsi pirkliai Teatrinės veiklos užuomazgas kai kurie tyrinėtojai įžvelgė dar 1771 m. Rusijos imperatorės Jekaterinos II Klaipėdoje apsilankymo garbei surengtoje „didelėje baleto su naujomis dekoracijomis ir suknelėmis“ šventėje. Kiti teatrinės veiklos pradžią nurodo 1775 m., treti – 1780 m. Kad ir kaip būtų, jau 1796 m. buvo išleistas „Teatro kalendorius“ („Theater Kalender“). XIX a. pr. jau veikė miesto teatras, po kurio stogu intensyviai buvo puoselėjamas žodžio, šokio ir muzikos profesionalusis menas. Teatro atsiradimą ir jo gyvavimą lėmė racionalumu garsėjantys miesto pirkliai, kurie, Heinricho A.Kurschato žodžiais tariant, „rodė didelį susižavėjimą teatru“ ir „ne tik nevengė mokėti nemažų pinigų už spektaklių bilietus, bet ir buvo pasirengę aukoti didesnes sumas, pvz., išpirkti teatro akcijas. Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį“. Teatras buvo kuriamas pamažu. 1803 m. senajame sandėlyje prie Danės upės pirklio Christiano Wilhelmo Wachseno rūpesčiu atsidarė įstaiga įdomiu pavadinimu „Pasirodymų namai“. Nors patalpos buvo
