TEATRAS

R.Idzelytė: baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos nėra

Aktorės Renatos Idzelytės labai gražios akys, tiesūs ilgi plaukai, ji dažnai juokiasi. Interviu pradžioje sakė, kad labai jaudinasi, nes kalbėdama jaučia didelę atsakomybę ir savo profesijai, ir Klaipėdos dramos teatrui. Tai keistai disonuoja su R.Idzelyte, paskutinį kartą matyta scenoje, – latvių režisierės Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ ji vaidino stačiokiškai kietą ir praktišką turtingos šeimos tarnaitę Fimą. Fima tikrai nesuktų galvos dėl to, kaip kas nors išgvildens jos žodžius. Vėliau aktorė ne kartą minėjo, kad jos profesija suteikia neįtikėtiną prabangą per įkūnijamus personažus pažvelgti įvairiais kampais. Įdomu, kokią R.Idzelytę bus galima pamatyti dabar kuriamame lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklyje pagal dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Aktorė jame atliks vienus iš pagrindinių vaidmenų – įkūnys prostitutę Leną ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Kristina SADAUSKIENĖ

Su neįtikėtina vedle

– Ne vienas spektaklyje pas A.Dudą-Gracz vaidinantis aktorius sakė, kad dirbti su ja yra išsipildžiusi profesinė svajonė. Kas būdinga šiai režisierei?

– Režisierius yra aukščiausia instancija, ir mes įpratę, kad jis sau gali leisti labai daug, esame pasiruošę ir ne visada maloniems dalykams. A.Duda-Gracz išsiskiria nepaprasta pagarba šalia esančiam žmogui. Taip pat dirbdami su ja neklystame. Ji akcentuoja, kad ateiname ne į egzaminą – ateiname kurti ir kuriame kartu. Jei pasijunti suklydęs – ji žengs kartu žingsnį atgal, pradės nuo tos vietos, kur žinojai kelią. Ji labai gerai išmano žmogaus psichologiją. Lengva jai pasiduoti ir atsiduoti.

Ruošdamiesi spektakliui aktoriai visada ieško papildomos medžiagos, skaito, analizuoja – atliekame tam tikrus namų darbus, kad žinotume, kaip geriausiai prieiti prie savo personažo. Bet galvoju, kad taip arti personažo kūrimo dar nesame buvę. Šiam spektakliui pradėjome ruoštis ne tiek gilindamiesi į pjesės tekstą, kiek į laikmetį, personažų aplinką, buitį, politinę padėtį, tradicijas, architektūrą, dailę. Režisierė yra neįtikėtina vedlė.

– Turbūt toks gilinimasis į istorines laikmečio aplinkybes nėra įprastas? Kuo jums tai įdomu ir kokia tokio įsižiūrėjimo reikšmė?

– Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir į baroką. Man tai buvo beprotiškai gražios muzikos, dailės, architektūros laikotarpis. Dabar atsirado suvokimas, kad šalia egzistavo ir žemiškas gyvenimas – labai brutalus ir negailestingas, vyko intensyvi kova dėl išgyvenimo, kiekvienas kovojo dėl mažos savo mažo gyvenimo vagos. Apie tai tiesiog nebuvau pagalvojusi. Palyginti su XVII a., esame visai kito pasaulio žmonės. Iš šiandienos perspektyvos sunku suprasti, ką mūsų personažai galėjo sau leisti, kaip juos veikė jų gyvenimo aplinkybės.

Praktinį gyvenimą tarsi uždengdavo baroko spindesys. Labai įdomu, kaip šalia brutalumo, sudėtingų sąlygų klestėjo ir augo, iki šiandien išliko ir dar nežinia kiek gyvuos neįtikėtini baroko meno kūriniai. ►

Aktorė R.Idzelytė įsitikinusi: kad scenoje įvyktų stebuklas, aktoriai turi degti teatru. Kemel Photography nuotr.

Gavo teisingą klausimą

◄ – Kiek jums buvo žinomas ir įdomus

Caravaggio prieš šį spektaklį?

– Be abejo, žinojau apie šį dailininką, mačiau kelis jo darbus, bet jo gyvenimo detalėmis ir kontekstu nebuvau domėjusis. Tai labai įdomu – jis kūrė be proto gražius, genialius darbus, bet jei galėčiau jį sutikti, greičiausiai pasirodytų nelabai maloni persona. Bet tas žmogus keitė dailės pasaulį – tai, kaip vaizduojamas žmogaus kūnas, šviesa. Pasikartosiu, turime nuostabią vedlę. A.Duda-Gracz gali labai išsamiai kalbėti apie kiekvieną paveikslą, menkiausias jo detales. Įspūdinga bendrauti su tokios beprotiškos aistros vedamu žmogumi, tai įkvepia ir mus, aktorius.

– Vaidinsite iš pažiūros skirtingiems poliams priklausančias moteris – šventąją ir nusidėjėlę. Papasakokite, kaip jas matote, talpinate savyje?

– Tai vis dar vykstantis procesas. Kol kas negaliu atsakyti apibendrintai. Bet dabar šventais laikomi žmonės savo gyvenimo laiku buvo daugiau nei šventieji. Iki mūsų atėjusios jų istorijos yra labai nutrupėjusios, daug kas pamiršta. Gal Lena ir Marija labai skirtingos, bet abi ir žmogiškos – turėjusios savo norus, troškimus, gyvenusios. Man įdomu, kaip susidėliojo aplinkybės, kas nutiko, kad jos elgėsi vienaip ar kitaip, tapo

Aktorė R.Idzelytė – Reporterė. G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama”, rež. O.Koršunovas. Algirdo Kubaičio nuotr.

tuo, kuo tapo. Skirtingi poliai yra kiekviename žmoguje. Troškimas ir dvejonė. Tikėjimas ir pyktis. Skirtingos spalvos vaikšto mūsų galvose, širdyse. Žiūrėsime, kokiu keliu mane nuves šios dvi moterys.

– A.Duda-Gracz yra sakiusi, kad paprastai nebūna iki galo sukūrusi personažų linijų – jas išplėtoja kartu su aktoriais. Kaip šis procesas vyksta ir ar jums patinka tokia aktyvi kūryba?

– Tiesa, dažniausiai režisieriai turi labai aiškią viziją, o aktoriai ją mėgina įgyvendinti per save, savo plastiką, balsą, visas raiškos galimybes – ne visada pavyksta. Darbas su šia režisiere kitoks. Ji nereikalauja įgyvendinti jos vizijos. Kartu einame į bendrą finalą. Dirbame kartu, ir režisierė naudojasi mūsų asmenybėmis, tuo, kaip matome savo personažus.

Svarbu užduoti teisingą klausimą, tada gausi teisingą atsakymą – A.Duda-Gracz labai gerai moka paklausti. Tad gal man atrodo, kad padariau kažkokį atradimą, bet iš tiesų tiesiog gavau teisingą klausimą.

Labai labai norėčiau, kad ši patirtis liktų manyje ir būtų pritaikoma kituose spektakliuose, kituose darbuose. Susipažinimas su tokia mokykla, su tokia režisiere, jos pagarba yra laimė ir garbė. Gal tai skambūs žodžiai, bet dabar kitų nerandu.

Vis kitoks stebuklas

– Gimėte, augote ir mokėtės Klaipėdoje. Jau 11-us metus dirbate Klaipėdos dramos teatre. Kaip susiklostė, kad likote čia, nebuvo kilęs noras gyventi kitur?

– Vienu metu buvo atsiradęs toks mokyklinis Vilniaus troškimas. Net važiavau į perklausas, galvojau stoti studijuoti ten. Bet nuvažiavus užplūdo jausmas, kad nemokėsiu lipti per galvas, įrodinėti ką turiu, o gal neturiu. Man labai sunku save pristatyti, pasirodyti, girtis, kokia gera esu vienoje ar kitoje srityje. Nes iš tiesų nuolat galvoju, kad dar nieko nežinau ir nieko nemoku. Vilniuje taip pat per greitas ir šiurkštus tempas.

Klaipėdoje visai kitokia atmosfera. Kai būnu Vilniuje, vis turiu sau priminti, kad niekur neskubu, galiu eiti pasivaikščiodama – persiimu kitų skubėjimu. Klaipėdoje ramiau. Labai džiaugiuosi mūsų teatro kolektyvu, nėra perdėtos konkurencijos, nėra įrodinėjimo, koks esi ypatingas. Aišku, konkuruojame, tai – žmogiška. Bet nepiktai.

– Papasakokite, kas patraukė pasirinkti aktorystę.

– Nebuvau iš tų, kurie nuo vaikystės sako, kad vaidins. Nors dabar močiutė ar mama pasakoja, kad vaikystėje šokdavau prieš veidrodį, būdavau švenčių siela. Pati savęs taip nemačiau. Teatras atsirado vėlesniais mokyklos metais. Draugė dirbo administratore teatre, pradėjau eiti į spektaklius, žiūrėdavau juos net po kelis kartus. Turėjau mylimus ir ne taip mylimus aktorius. Dar tebesimokant sesers draugė statė

diplominį spektaklį, pakvietė ir mane su drauge. Jos kurso vadovas buvo Vytautas Anužis. Labai gerai prisimenu, kad buvo peržiūra ir išgirdome, kad V.Anužis jau atvažiuoja. Lietinga diena, o mes pro antrojo aukšto langus supuolėme pažiūrėti – iš mašinos išlipo juodu ilgu paltu, su skrybėle – kažkas nerealaus, legenda. Po

Kuriant įvairius personažus, yra galimybė į įvairias situacijas pažiūrėti kitu kampu.

daugelio metų sutinki kur nors, apsikabini – juk Vytukas! Savas, kolega, scenos partneris.

Pasirinkti teatrą patraukė scenoje įvykstantis stebuklas. Kaskart kitoks. Man labai patinka, kai žiūrovai ateina į spektaklį kelis kartus ir kaskart jį pamato kitaip – mizanscenos tos pačios, istorija ta pati, bet jie kitaip nusiteikę, jiems kaskart skauda vis dėl kitų dalykų.

Gyvas ryšys – vertybė

– Teatre pradėjote ne nuo aktorės pareigų. Kokia buvo pradžia?

– Baigę studijas visi daugiau ar mažiau pasistumdėme teatre – vieni kaip scenos darbininkai, kiti kaip aktoriai puse etato. Visi kažkaip po truputį. Aš pradėjau kaip rekvizitininkė.

Tas darbas labai patiko, ateidavau prieš tris valandas iki spektaklio, viską suruošdavau, su visais pasisveikindavau, pasikalbėdavau. Dabar manau, kad tai buvo vertinga patirtis. Aktoriams naudinga pamatyti teatrą įvairiais kampais, artimiau pabendrauti su visais teatro kolektyvo nariais. Tuomet įvertini visų darbą, supranti, kad pastatyti dekoracijas – ne juokų darbas, kaip ir apšviesti spektaklį, suruošti kostiumus ir t. t. Tada supranti, koks esi laimingas, kad šie kolegos yra šalia. ►

Končeta. E.de Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose”, rež. P.Gaidys. Algirdo Kubaičio nuotr.

Ponas Anri. J.Anouilho „Euridikė“, rež. M.Pažereckas. Algirdo Kubaičio nuotr. ◄ – Sakėte, kad buvote aktyvi teatro lan-

kytoja. Ar, kai teatras tapo darbu, vis dar mėgstate jame lankytis kaip žiūrovė?

– Taip, man patinka eiti į teatrą. Labai greitai pasiduodu teatro žaidimui. Jei juokinga – juokiuosi. Jei traukia verkti – verkiu. Aišku, pati dirbdama teatre kitaip žiūriu spektaklius – matau, kur aktorinis darbas, kur režisieriaus, kur scenografija padėjo pasakoti istoriją. Bet stebuklą jaučiu. Jo vertę šiuo pandeminiu laikotarpiu suprantu labai ryškiai – ekranas negali atstoti gyvo ryšio. Filme žiūrovų žvilgsnius veda kamera, teatre pats pasirenki, ką stebėsi. Juk kartais tave traukia ne pagrindinis aktorius, o šeštoji gulbė prie kulisų.

Kai čia pat yra gyva publika, būdama scenoje jaučiu, kaip salė suklūsta, ar kai jai neįdomu. Pažiūrėti spektaklio susirenka apie 500 labai skirtingų žmonių, bet visi sutinka žaisti mūsų žaidimą ir kažkuriuo momentu tampa vieniu. Jauti, kaip jie kvėpuoja, juokiasi, aikteli. Salėje turi gyvą partnerį. Jis tavęs neliečia, nešneka, bet jauti jo mintis, buvimo energetiką.

Pažiūrėti kitu kampu

– Esate sukūrusi daug įvairių vaidmenų. Papasakokite, kaip vystosi jūsų personažai. Kada juos perprantate, jie tampa savi?

– Net nežinau, ar yra toks konkretus lūžis tarp „nežinau“ ir „žinau“. Bet būna labai keistų dalykų – karma ar moiros – kai informacija personažo kūrimui ateina iš pačių netikėčiausių vietų.

Negaliu klausytis muzikos eidama ar važiuodama autobusu – aplink tiek daug inspiracijų, pačių įvairiausių personažų. Mes esame riboti, mūsų reakcijas lemia tai, kas esame. Bet personažai spektakliuose nėra mes – jų reakcijos kitokios. Kad galėtume jas suvaidinti, mums reikia labai daug informacijos. Ne viskas scenoje išgalvota. Kai kurie dalykai pastebėti, nužiūrėti – kūno judesiai, kalbėjimo maniera. Kai statėme „Mamą Drąsą“, sena pažįstama, su kuria nebuvau bendravusi kelerius metus, atsiuntė anekdotą apie kareivius ir šauktinius. Galvoju – kaip, kodėl, juk niekam nieko nepasakojau. Yra buvę, kad personažas įlipa į autobusą. Kai Jonas Vaitkus statė „Mums viskas gerai“, sukau galvą, kaip tą savo personažą sudėlioti, ir staiga įlipo

į autobusą moteris, ir matau, kad čia ji. Negalėjau atplėšti akių, žinau, kad spoksoti negražu, bet kaip susilaikyti, man juk reikia įsidėmėti, kokios jos manieros, kaip ji kalba, ką pasakoja.

Gal tuo metu, kai dirbi su spektaklio medžiaga, išryškėja uoslė tam tikriems dalykams, gal dar kas. Dar neišsiaiškinau, kaip tai veikia.

– Ką pasiimate iš savo vaidmenų, kaip jie lieka su jumis?

– Tas pats kaip sutikus kiekvieną naują žmogų – jis veikia tave, kažką tavyje suformuoja. Negaliu sakyti, kad mano vaidmenys radikaliai keičia mano gyvenimo normas ir nuostatas – taip nėra. Bet jie tikrai mane veikia. Juos kurdama skaitau, domiuosi, stebiu ir tokiu būdu nuolat mokydamasi tobulėju.

Esu prasta melagė. Scenoje turiu visa būti ir jausti.

Kuriant įvairius personažus, yra galimybė į įvairias situacijas pažiūrėti kitu kampu. Tuomet ir gyvenime lengviau į įvairius dalykus imti ir pažiūrėti kito akimis. Lengviau suprasti, kad ne visada tavo tiesos yra teisingos, kad kito tiesa nebūtinai turi sutapti su tavo tiesa. Tas gebėjimas žiūrėti iš daugiau kampų, manau, praverčia ir sprendžiant konfliktines situacijas.

Man itin patinka tas perspektyvos pokytis. Grįžtant prie vaidmenų kūrimo – man labai patinka, kad tai yra kolektyvinis procesas. Nestatau monospektaklių, nerežisuoju savęs. Labai patinka, kai vyksta teksto analizė, visi susėdame ir kalbamės apie savo personažus – jau įsivaizduoji saviškį, bet labai smagu išgirsti, kaip jį mato 10 ar 15 kolegų. Kartais visai kitaip. Suvoki, kad ir gyvenime pati save galiu matyti vienaip, bet nebūtinai taip mane matys aplinkiniai.

Turi degti teatru

– Paminėjote išlavintą gebėjimą įsižiūrėti iš įvairių perspektyvų. Ką dar įvardytumėte kaip svarbias savybes aktoriaus darbe?

– Aktoriai yra šiek tiek išprotėję. Svarbiausia, negali nustoti degti teatru, nebejausti aistros savo profesijai. Gali atlikti savo darbą mechaniškai – yra mokyklos, technikos, bet manau, kad, jei nebedegi teatru, scenoje stebuklas nebepavyks.

Labai svarbu ir empatija, pastabumas – nuolat stebėti aplinką, tiesiog siurbti ją.

– Šiuolaikiniame teatre iš aktoriaus prašoma ne vaidinti, o būti. Kiek tikras tas buvimas?

– Aktorystė yra melavimas. Yra begalė mokyklų, ir kuo daugiau jų išmanai, tuo labiau gali manipuliuoti jausmais. Jei aktorius yra geras melagis, jis gali techniškai viską atlikti ir scenoje neišgyventi jokių jausmų. Bet reikia sumeluoti taip, kad žiūrovai tavimi patikėtų.

– Ar jums pavyksta tobulai sumeluoti?

– Nesvarbu, ką prišnekėjau, man pačiai tai nelabai tinka, esu prasta melagė. Scenoje turiu visa būti ir jausti. Galiu naudotis įvairiomis technikomis, remtis jomis apdorodama ar sukeldama jausmus, bet turiu išgyventi ir išjausti tai, kas vyksta scenoje. Dėl to, natūralu, kartais po spektaklio būna sunku, reikia atsigauti. Šiame profesinio gyvenimo etape esu pasirinkusi tokią kryptį. Gal kai užaugsiu, išmoksiu meluoti geriau.

– Aktoriai scenoje – įvairialypiai, ne visi jų personažai patrauklūs, įvairios ir jų vaidinamos situacijos. Ar darbe dažnai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų – kaip jas apibrėžtumėte?

– Mano komforto zona nesusijusi su personažais, jų charakterio savybėmis. Ji susijusi su techniniais režisūriniais sprendimais – nuogybėmis ar radikaliai gašliomis scenomis.

Personažo sprendimai man gali būti nepriimtini, bet visada bandau jį suprasti. Grįžtu prie skirtingų perspektyvų. Man svarbu surasti pasekmės priežastį. Kodėl ji taip pasielgė? Kas ją tokią suformavo? Kas jai atsitiko, kad ji tokia? Kai pažįsti personažą, jis tau nebekelia diskomforto. Tai, kaip aktoriai supranta savo personažus, kaip juos pažįsta, gali keistis. Kartais po kokio penkto ar dešimto spektaklio parodymo staiga supranti dar vieną personažo asmenybės pusę. Tai įdomu. Žiūrovai personažo taip gerai nepažįsta, jiems ir nereikia jo tiek pažinoti. Po „Elzės

Kemel Photography nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ

Renata Idzelytė gimė 1984 m. Klaipėdoje. 2007 m. Klaipėdos universitete (KU) baigė vaidybos specialybės studijas. Kurso vadovai – Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė. Teatro scenoje – nuo 2006 m. Nuo 2010 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė. Teatre sukūrė maždaug 40 vaidmenų, 27 iš jų – Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Vaidino KU Menų akademijos Mokomojo teatro, Pilies teatro ir Klaipėdos lėlių teatro spektakliuose. 2020 m. kino filme „Sistema“ (rež. A.Eimulis) atliko mokytojos Aldutės vaidmenį. 2017 m. D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje apdovanota kaip geriausia antraplanio vaidmens aktorė už Olgos vaidmenį spektaklyje „Elzės žemė“ (rež. P.Gaidys).

žemės“ sutinku ką nors ir bara mane, kad aš bloga dukra. Dar nustebdavau iš pradžių – automatiškai galvojau, ką aš savo mamai padariau. Tada supratau, kad apeliuoja į mano personažą. Tai reiškia, kad man tikrai pavyko.

Nereikia, kad kalbėtų apie Idzelytę, noriu, kad kalbėtų apie Olgą ir visus kitus personažus. Scenoje pasakoju ne apie save – pasakoju apie juos. ►

Ivetė. „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą, rež. E.Senkovas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Slidus klausimas

◄ – Kas labiausiai traukia, domina, ko-

kias temas norėtumėte giliau panagrinėti savo darbe?

– Čia kaip su muzika ir knygomis – negaliu pasakyti, ką labiausiai mėgstu. Vieną dieną gal trauks džiazas, kitą – sunkusis rokas, dar kitą pakaks radijo fone. Taip ir su įvairia tematika. Kiekvienas dalykas, kai jį pradedi nagrinėti, yra labai įdomus – įsigilini ir užsikabini.

Netraukia karo temos – jos labai skaudžios, stipriai paliečiančios – verkiančios mamos, žmonos, vaikai be tėvų, tėvai kare, ir tai dar nereiškia, kad jie kovoja savo karą. Kita vertus, daugelyje vietų pasaulyje karas tebevyksta ir dabar, daugybė žmonių jį išgyveno. Nekalbėti apie tai nebūtų teisinga. Negalime apsimesti, kad karo nėra ar nebuvo.

– Ar skaitote spektaklių recenzijas, kiek jos jums svarbios?

– Jei žiūrovai mažiau žino nei mes, recenzentai turėtų žinoti kiek daugiau už juos. Nelabai turime kritinių tekstų apie spektaklius, gal nėra daug ir recenzuotojų, nunykusi spektaklių analizės kultūra. O spektaklio aprašymas ar atpasakojimas – ne recenzija. Tai slidus klausimas. Prisimenu, su Pilies teatru buvome Čeliabinske festivalyje „CHELoVEK TEATRA“ . Buvo labai įdomu, kad kiekvienas spektaklis buvo analizuojamas stiprių Rusijos teatro kritikų. Ir net labai prastame spektaklyje jie rasdavo užkabinančių elementų.

Labai įdomu, kaip profesionalai analizuoja spektaklį, personažus. Ir nesvarbu, ar tai, ką jie įžiūri, sutampa su tavo pasakojimu. Tai leidžia personažą pamatyti kitaip. Per tas įžvalgas atrandi sau kažką naujo.

Prieš spektaklį – panika

– Ar jums patinka žiūrovų teikiamas grįžtamasis ryšys?

– Taip. Ir niekada neteisiu žiūrovų dėl to, kad kažko nesuprato. Ateis dar kelis kartus ir supras, o gal nesupras. Čia jau nieko negaliu padaryti.

Žinoma, gali suerzinti, kai artimi žmonės pasidalija mintimis, kad nepagavo kažko, „labai geras spektaklis, labai patiko – nieko nesupratau“. Tai – klasika. Nesupratau, bet patiko, buvo gražu. Bet tai yra žiūrovų akys, jų galimybė pamatyti. Negaliu vertinti, ar tai gerai, ar blogai. Visos publikoje sukilusios emocijos yra gerai. Tarp aktorių pajuokaujame, kad, jei nežinai kaip vaidinti, svarbu vaidinti gražiai. Tad „nieko nesupratau, bet buvo gražu“, gal yra ir mūsų kaltė? Gal? O gal ir ne.

– Žiūrovai spektaklyje gali patirti katarsį – kaip aktorė jį patiriate? Kokios turi būti aplinkybės tam jausmui?

– Man tai susiję su stresu, kuris, jei ne visus, tai bent didžiąją dalį aktorių tikrai lydi. Ir su spektaklio pabaiga, kai žiūrovai ploja, kai supranti, kad mes visi kartu patyrėme teatro stebuklą.

– Jums didžioji laimės minutė – aplodismentai?

– Visuma. Paminėjau baimę. Jaučiu beprotiškai didelę baimę. Esu mis panika. Prieš spektaklį šąla rankos, stoja širdis, mirštu. Spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo dievas“ yra stela ir turiu už jos stovėti, kol susirinks žiūrovai ir mergaitė pasakys savo monologą. Tos 15 minučių yra siaubingos. Dažnai sakau kolegoms, kad mirsiu ne scenoje, mirsiu užkulisiuose. Bandau save raminti – sakau sau, kad kas čia tokio, juk žiūrovams tikrai nieko nenutiks, jei suklysiu, sakydama savo tekstą. Dėl mano klaidos niekas nemirs.

Niekas nepadeda. Bet po pirmo žingsnio į sceną tai pradingsta. Baimę jaučiu užkulisiuose, scenoje jos niekada nėra.

Mano teatro džiaugsmas yra visuma – tas didžiulis adrenalino kiekis, kai išėjus į sceną pasitraukia baimė, nusilenkimo momentas. Dar kitas jausmas, kai grįžti namo.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera Klaipėdos dramos teatre numatyta birželio 8 ir 9 dienomis. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.

Olga. J.Pulinovič „Elzės žemė”, rež. P.Gaidys. Algirdo Kubaičio nuotr.

Fima. M.Gorkio „Saulės vaikai“, rež. L.Groza. Kemel Photography nuotr.