Algis KUKLYS. Tarakonas. Magnuso bokštas

Mokytoja Eugenija prakeikė tą sekmadienį, kai savo drauges profesorę Genutę ir gydytoją Silviją pakvietė pietų į jaukų restoraną, nes pati nebeprisiminė, kada lankėsi tokioje įstaigoje. Tiesiog pasitaikė gera dingstis pagerbti moteris, su kuriomis draugavo dešimt metų. Visa tai ji pasakojo vyrui, kai šis teikėsi ją išklausyti...

Mano gyvenime, plūkiantis mokykloje, visko pasitaikydavo, bet toks nuotykis – pirmas ir, manau, paskutinis. Taigi įsivaizduok: sėdime prie staliuko, uždengto balta staltiese, ir laukiame oficianto, nes buvome susipažinę su meniu. Anot vieno poeto, „meniu akimirką žavingą...“ Staiga pagalvojau, kad reikėtų iš rankinės išsiimti nosinę, nes turiu įprotį nuo jaunystės: kai ruošiuosi valgyti, ant stalo padedu švarią nosinę. Tačiau kai pravėriau rankinę, iš jos greitai išrėpliojo tarakonas ir tuojau atsidūrė ant baltos staltiesės. Tuosyk man sustingo rankų ir kojų pirštai, akimirksniu žvilgtelėjau į Genutę ir Silviją, ar jos nepastebėjo niekšo tarakono, po to ant šito parazito uždėjau delną ir staigiu judesiu nuo staltiesės jį nubraukiau ant grindų.

Jėzau Marija... Aš turbūt paraudau, o spaudimas dvigubai padidėjo, po to nedrįsau išsižioti, nes netekau žado. Atidžiai stebėjau draugių veidus ir akis, bet jos atrodė kaip visada, lyg nieko šičia nebūtų įvykę. O aš nepaliaudama galvojau: koks konfūzas, ir koks velnias įkišo į rankinę tą tarakoną... Juk šitie parazitai bėgioja naktimis, kai tamsu, kai žmonės miega, tačiau rankinėje irgi tamsu. Tai jis, niekšas, apdergė dorą mokytojos vardą. Ir ką jos apie mane pagalvos? Juk bijos mane namuose aplankyti. Dieve brangus... Na, kur tas žioplas oficiantas? Ką jis veikia? Gal poterius kalba, tuomet pagalvojau supykusi.

Staiga išgirdau, kaip Genutė ėmė kalbėti apie rafinuotą prancūzų kulinariją, paskui – apie vyną, nes juo vaišino ją Paryžiuje. Paskui porino apie Prancūzijos krepšininkus, kurie tuo metu netikėtai pasirodė kavinėje. O aš pagalvojau: jeigu ji pradės porinti apie krepšininkus ir lyg netyčia paminės Tarakanovo pavardę, vadinasi, ji pastebėjo niekšą tarakoną.

Ačiū Dievui, Tarakanovo pavardės neištarė. Nors šiaip, tu žinai, kad Genutė mėgsta krepšinį, nes studijų metais žaidė merginų krepšinio komandoje. Tai va... Na, pagaliau pasirodė ir oficiantas, kurį būčiau apkaltinusi, kad restoranui vis dėlto trūksta higienos. Bet neprireikė, prikandau liežuvį. Tuomet nurimau, pasijutau lyg po sėkmingo gimdymo. Tačiau man kėlė įtarimą Silvijos tylėjimas ir suraukti antakiai. Jėzau Marija... Gal būtent ji pastebėjo tarakoną, todėl nežino, ką tokiu atveju pasakyti, kad nesugadintų pietų. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

◄ Žinoma, mūsų pietus tas parazitas būtų sugadinęs, jeigu pasirodytų dabar, pagalvojau. Galop išgirdau ir Silvijos švelnų balselį. Ji dirbo pediatre, o namuose kepdavo pyragus ir puikius sausainius. Todėl nenuostabu, kad pasakojo apie naują kulinarinį receptą. Kai ką įsidėmėjau, tai ir aš mėginsiu prieš šventes iškepti. Tuo metu dirstelėjau į grindis, bet nieko nepastebėjau. Švaru kaip bažnyčioje. Bjaurybė tarakonas turbūt palindo po staliuku, nes pajuto, kad čia yra maisto, bet nesitikėjau, kad jis užliptų ant staliuko, nes reikėjo įveikti nukarusius staltiesės kraštus.

Tačiau tarakonas buvo alkanas, mano akylios pedagogės akys iš karto pamatė, kad jis ropščiasi į viršų. Todėl staigiu judesiu, lyg būčiau karatistė, nubraukiau jį ant grindų, mano pirštai atliko tai, ką privalėjo atlikti. Net nustebau, kad turiu tokių sugebėjimų. Paskui nosine nuvaliau pirštus, bet šito draugės nematė, nes kairę ranką laikiau ant kelių. Visą laiką sukau galvą: kaip šitas parazitas atsirado mano rankinėje, juk mūsų namai švarūs, kaip ir turi būti padorioje šeimoje. Tiesa? Gal, sakau, koks išdykęs mokinys man specialiai „padovanojo“ tarakoną per pietų pertrauką, kai užsukau į tualetą nusiplauti rankų? Juk aš turiu penkias rankines ir kartais jas pasikeičiu. O tu ką manai? Gerai, gali nieko nesakyti. Tad klausyk toliau...

Taigi pavalgėme, aš sumokėjau už pietus ir vos neburbtelėjau oficiantui kritinės pastabos, nes labai niežėjo liežuvį. Kai sugrįžau į namus, atidžiai apžiūrėjau rankinę, bet nieko bjauraus neaptikau. Patikrinau ir kitas savo rankines, paskui apžiūrėjau tualetą ir vonią. Kol susiprotėjau, kad be dulkių siurblio čia neapsieisiu. O šiaip, mielasis, nors kartą per savaitę galėtumei į rankas paimti dulkių siurblio kotą. Ir nereikia ant manęs pykti, nes esi vyras, po šimts...

Ji giliai atsiduso, o paskui tęsė monologą.

Bet skaudžiausia, kad vėliau, kai Genutę ir Silviją kviečiau paviešėti pas mane, jos mandagiai atsisakė. Girdi, turinčios padaryti tą ir aną. Todėl įtariu, kad tą prakeiktą tarakoną jos pamatė, bet neišsidavė. Tačiau ką jos apie mane pagalvojo? O tu sakai, kad dėl šito nesinervinčiau, kad per daug įsivaizduoju, kad viskas bus gerai... Na, ateityje paaiškės, ką jos apie mane galvoja. Bet, kita vertus, ar tik nepraradau gerų draugių per tą prakeiktą tarakoną? Ką tu manai? Ir ko taip spoksai į mane, lyg pirmą kartą regėtum? O man taip negera, taip nemalonu. Tai nors malonų žodį pasakytum, biurokrate...

Rytą, o dažniausiai leidžiantis saulei pastorius Magnusas ir pilies komendantas Rudolfas užlipdavo siaurais laiptais į aukščiausią pilies bokštą pasižvalgyti: gal pamatys atplaukiančius vikingų ar kuršių laivus. Todėl komendantas iš odinio maišelio kartais išsitraukdavo žiūroną, kurį duodavo ir pastoriui.

Aš niekaip nesuprantu, kodėl saloje, būtent šioje vietoje, pastatė iš akmenų pilį, kalbėjo pastorius sunkiai kvėpuodamas – prieš penkerius metus buvo kur kas sveikesnis.

Ir man tas dalykas nesuvokiamas, storu balsu atsiliepė Rudolfas. Praslinko šimtmetis, bet nepasitaikė nė vieno pavojaus, išskyrus vieną vikingų būrį, norėjusį naktį užlipti ant pilies sienų.

Taigi taigi. O dabar laikome pilies įgulą, kuri neišmano, ką veikti. Tik maukia alų ir šlamščia kiaulieną, niurnėjo Magnusas, susisupęs į šiltą apsiaustą, su kuriuo nesiskirdavo net vasarą, nes seni kaulai norėjo šilumos.

Jeigu mus užkluptų daugybė priešų, šią tvirtovę lengvai paimtų per kelis mėnesius, vėl piktai bambėjo Rudolfas. Juk neturėdami ko valgyti, patys pasiduotume. Todėl mūsų tupėjimas šioje pilyje – didžiausia nesąmonė. O ką mes saugome? Akmenų ir plytų kalną. Priešas nekvailas, jis veržtųsi ten, kur galima prisiplėšti turto. O viso to yra šalies sostinėje. Manau, kad tai būtų seniai padaręs, bet ir sostinę neteka nei upė, nei upelis.

Kita vertus, komendante, labai nesiskųskime savo gyvenimu, nes ramiai leidžiame dienas, iš gyventojų surenkame truputį mokesčių ir viską darome protingai, atsiliepė Magnusas, kuriam labai patiko stiprus salsvokas alus, o prie alaus tinka bet kokia užkandėlė. Ypač mėgo sūdytas pupas.

Magnusui šilumos reikėdavo naktį, todėl į jo miegamąjį atslinkdavo apkūni pilies tarnaitė Odeta. Neseniai jai padovanojo sidabrinius papuošalus. Dėl to niekas Magnuso nesmerkė – nei komendantas, nei kareiviai, nes pastoriui viskas galima, net tai, kas kitiems nevalia. Bet komendantui ir pastoriui ši pilis įgriso iki gyvo kaulo. Vienintelė atrakcija – vakarinės pamaldos pilies koplyčioje, kurioje Magnusas jautėsi itin svarbus. Apkūnus, praplikusiu pakaušiu ir baltomis mažomis rankomis jis atrodė tarsi išlipęs iš freskos. O retos religinės šventės irgi visus prablaškydavo, tuomet ir valgis būdavo įvairesnis. Kartais Rudolfas su Magnusu susėsdavo prie šachmatų lentos, nes tik jie išmanė sudėtingą žaidimą, o pilies kareivukams užtekdavo ir kauliukų, kuriais lošdavo kiekvieną dieną, kai nereikėdavo budėti. Vieni lošdavo, o kiti žiopsodavo arba porindavo vulgarias istorijas apie mergas. Tačiau dėl šito nei komendantas, nei pastorius jų nebardavo, nes visiems liežuvių neužriši.

Labiausiai Magnusas bijojo kokios bjaurios ligos, nes saloje negyveno gydytojas, o kol jį pasikviesi iš kitos vietos, kol jis atvyks į pilį, galėjai ir kojas pakratyti. Galop po ilgų svarstymų jie pasiryžo dėl to kreiptis. Komendantas atrinko kelis šaunesnius vyrus, kurie privalėjo saugiai nugabenti Magnuso laišką jo bičiuliui arkivyskupui Albrechtui, gyvenusiam šalies sostinėje.

Ir ką jie darytų be manęs, susimąstė Rudolfas, juk būtų bejėgiai kaip vaikai. Tuomet komendanto širdį užguldavo abejonės, nes galvojo, kad jo niekas dar neįvertino. O metai lekia ir lekia, kaip jūros debesys. Jis suprato, kad saloje, šiame užkampyje, labai reikalingas jaunas gydytojas, todėl abejojo, ar Magnusui pavyks sumanymas, nes, deja, ne visi žmogaus norai išsipildo. Juk ir jis kažkada puoselėjo kelis norus, bet iš to nieko doro neišėjo. To nežinojo ir Magnusas, nes Rudolfas visada būdavo santūrus. Pastorius vertino rūstų ir vyrišką jo charakterį, todėl jautėsi saugus, tarsi už aukštos pilies sienos, o kartais negailėdavo ir pagyrimų, kuriuos pasakydavo per pamaldas.

Kadangi pilies įgulai reikėjo maisto, o kiaulienos neužtekdavo, komendantas siųsdavo kareivius į žvejybą, iš kurios jie sugrįždavo ne tuščiomis. Taigi ant jo plačių pečių gulė ne vien tvirtovės apsauga, bet ir visa kita. Kartą jis vos ne vos atsilaikė prieš norą išplaukti į jūrą, nes mažas svajojo, kad

plaukios dideliu laivu baltomis burėmis. Deja... O kai nusileisdavo saulė, apeidavo sargybos postus ir, žinoma, griežtai įspėdavo vyrus, kad jie neužmigtų, retsykiais pakeistų vieni kitus ir visada būtų akylūs, nes vikingai – drąsūs ir gudrūs, mokantys užsikarti aukščiausiomis tvirtovių sienomis. Tuos pamokslus vyrai žinojo mintinai, tačiau suprato, kad komendantas yra griežtas, todėl niekam nedarys nuolaidų.

X

Neįtikėtina, bet pasiųsti kariai iš sostinės parkeliavo su jaunu šviesiaplaukiu gydytoju, kuris ant kupros nešėsi odinę kuprinę. Pastorius ir komendantas jį pagarbiai pasveikino, o paskui pakvietė pietų. Netrukus jie išgirdo svečio vardą ir jo pirmą klausimą: kiek jam bus mokama už darbą.

Ponas Henrikai, mūsų lėšos priklauso nuo surenkamų mokesčių, tačiau dėl atlygio būkite ramus, nenuskriausime, ramiai kalbėjo Magnusas. Manau, kad darbo jums daug čia nebus, todėl nepavargsite.

Svečio apsiniaukęs veidas bylojo, kad jam nepatiko atsakymas, bet neištarė nė žodelio, nes po kelionės išalko ir pavargo. Tiesiog pagalvojo, kad, atėjus laikui, pasiims visa, kas jam priklauso, po to pareiškė, jog norėtų išsimiegoti.

Gydytojas kietai miegojo, o Magnusas, paryčiais sapnavęs juodą ir ilgą gyvatę, šliaužiojančią pilyje, piktas atsikėlė ir, šilčiau apsirengęs, nuturseno iki tualeto. Jo nedomino nei šalia gulėjusi Odeta, nei visa kita, nes tikėjo sapnais. O šis sapnas gero nežadėjo, spėliojo: gal tai liga ar kitokia nelaimė, be to, ir metai, ir sveikata jau nebe ta. Todėl nejuto vyriško džiaugsmo gulėdamas su dailia mergina. Jis įtarė, kad jos geidė ir komendantas, nes kartais į Odetą dėbtelėdavo godžiu žvilgsniu. Gerai, kai tau ko nors pavydi, bet Rudolfas – neeilinis žmogus, todėl pavojingas, svarstė dūsaudamas plačioje lovoje. O gal man gydytojas patartų, kaip atgauti vyriškas jėgas?

X

Tačiau tokio patarimo jis neišgirdo. Atvirkščiai: gydytojas mandagiai priekaištavo, kad pastorius gyvena ne pagal savo amžių ir Evangeliją, todėl, mėgaudamasis kūniškais malonumais, pribaigs širdį, nes ji – ne kojos kulnas, o jautrus žmogaus organas.

Ar supratote, ką norėjau pasakyti, piktai paklausė Henrikas.

Magnusas, išplėtęs nustebusias pilkas akis, linktelėjo galvą, nežinodamas ką atsakyti. O Henrikas nelaukė jo atsakymo, staiga atsistojęs, kaukšėdamas batų kulnais, movė į lauką, nes pažadėjo komendantui, kad patikrins ne tik jo, bet ir kareivių sveikatą. ►

Alvydo Vaizdinio nuotr.